Об ударении и долготе в балтийских языках. II. Долгота в латышском языке

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Iš archyvų Ф. Ф. ФОРТУНАТОВ APIE KIRTĮ IR ILGUMĄ BALTIJOS KALBOSE II. ILGUMAS LATVIŲ KALBOJE Publikuojama iš Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo skyriaus archyvo (фонд 90, оп. 1, ед. хр. 22). Spaudai parengė O. Poliakovas. Latvių kalboje ilgųjų balsių, dvibalsių ir dvibalsinių junginių, sudarytų iš trumpo skiemens balsio ir po jo einančio sonorinio priebalsio¹, ilgumo kokybė skiriasi. Ryškiausiai šie skirtumai pasireiškia tada, kai tokie garsai ir garsų junginiai yra kirčiuoti; kaip žinoma, latvių kalboje kirtis tenka šaknies skiemeniui, t. y. pirmajam paprastų žodžių skiemeniui. Tik šioje pozicijoje, esant latviškam kirčiui, latvių ilgumo kokybė grindžiama tam tikrais lietuvių ir latvių ilgumo tipų skirtumais, nors latvių kalbos žodžiuose, kuriuos sudaro vienas skiemuo, ilgumo kokybę, kaip matysime toliau, iš dalies lemia ir vėlesnė paties kirčio įtaka. Nekirčiuotoje pozicijoje ilgieji balsiai, dvibalsiai ir dvibalsiniai junginiai latvių kalboje rodo vienodą ilgumo tipą; o tarmėse, kuriose ilgumo kokybė skiriasi ir nekirčiuotoje pozicijoje, šie skirtumai yra atsiradę vėliau ir nepriklauso nuo lietuvių ir latvių ilgumo tipų skirtumų. Latvių kalbos arealo šiaurėje, Rūjienos valsčiuje (Rūjene), pasak pono Vėlmo, nekirčiuotoje pozicijoje seni ilgieji balsiai sutrumpėjo; taip pat iš nekirčiuotų dvibalsių ē ir ō toje pačioje tarmėje atsirado trumpieji i ir u. Rosenbergerio2, Büttnerio3, Baero4, Bielensteino5, Brīvzemnieko (Treilando)6 apibrėžimu, latvių ilguosiuose balsiuose, dvibalsiuose ir 1 Toliau trumpumo dėlei šiuos junginius vadinsiu tiesiog dvibalsiniais junginiais. 2 Latvių kalbos morfologija. 1830 // Žurnalas, leidžiamas Latvių literatūros draugijos; Latvių kalbos morfologija naujai aprašyta. 1848 // Ten pat. IX. Antrasis sąsiuvinis. 3 Latvių kalbos garsų tyrimai. 1848 // Ten pat. IX. Pirmasis sąsiuvinis (1847). P. 1 ir toliau. 4 Apie latvių kalboje pasitaikančius garsus ir paprastą jų žymėjimą raštu. 1847 // Ten pat. P. 21 ir toliau. 5 Die lettische Sprache. 1863-1864. 6 Daškovos leidžiamas antropologijos ir etnografijos straipsnių rinkinys. II knyga 181 Diftonginiuose junginiuose skiriami du tarimo atspalviai, du tonai, du ilgumo tipai, lygiai taip pat, kaip ir Ulmanno latvių–vokiečių žodyne pažymėtas (būtent kirčiuotoje padėtyje) dviejų latvių ilgųjų balsių, diftongų ir diftonginių junginių tipų skirtumas. Tiksliausiai šiuos du ilgumo tipus apibrėžė Baaras, o vėliau – Bielensteinas, kuris, tiesa, kai kuriuos su tuo susijusius reiškinius aiškino kitaip nei Baaras, nors vargu ar turėdamas pakankamą pagrindą. Baaras šiuose latvių kalbos garsuose ir garsų junginiuose skiria būtent tokius „tarimo atspalvius“ („Nuancen in der Aussprache“): 1) „gedehnte Länge“ ir 2) „gestossene Länge“; Bielensteino terminai atitinkamai yra: 1) „gedehnter Ton“ ir 2) „gestossener Ton“. Terminas „gedehnt“ pas Baarą ir Bielensteiną čia reiškia „be pertrūkio“, ir, pavyzdžiui, apie tokio ilgumo balsių trukmę Baaras sako: „Die gedehnten werden lang, ohne dass die Stimme während des Lautens unterbrochen würde, gleichsam in einem Zuge ausgesprochen“; ta pačia prasme ir aš latvių kalbos ilgumą vadinu „ištęstiniu“, t. y. „nepertraukiamuoju“ ilgumu. „Gestossene Länge“ atskiruose balsiuose, diftonguose ir diftonginiuose junginiuose Baaras suprato būtent tokį tarimą, kai skiemeniniame ilgame balse ir netrumpajame neskiemeniniame diftongo ar diftonginio junginio dėmenyje balsas nutrūksta, „freilich wenig bemerkbar“, o paskui labai trumpai vėl suskamba, „so dass gewissermassen ein schwacher Hiatus entsteht“; „es lässt sich diese Nuance schwer beschreiben“, – sako Baaras, – „sondern man muss sie aus dem Munde des Letten selbst hören“. Šį latvių kalbos ilgumą vadinu „pertraukiamuoju“ ilgumu, ir būtent ilgumu su visišku pertrūkiu (skirtingai nuo kito „pertraukiamojo“ ilgumo); visiškas balso pertrūkis susidaro visiškai uždarius balso plyšį (žr. Sieverso „Stosston“). Bielensteinas šį ilgumą, šį toną atskiruose ilguosiuose balsiuose apibrėžia maždaug taip pat kaip Baaras: „... der Ictus hebt das erste Element vor dem zweiten nachdrücklich heraus und lässt das vom ersten gewissermassen abgesprochene, gewissermassen durch ein freilich unendlich kleines Vacuum vom ersten getrennte zweite Element leicht und kurz nachhallen“; tačiau dėl „gestossene“ diftongų ir diftonginių junginių latvių kalboje Bielensteinas nesutinka su Baaru. Pasak Baare’o, visiškas pertrūkis („Stoss“ pas Sieversą) būna netrumpajame neskiemeniniame tokių diftongų ir diftonginių junginių dėmenyje (o trumpuosiuose diftonguose, pažymi Baaras, antrasis, t. y. neskiemeninis, balsis apskritai yra ilgesnis už pirmąjį, t. y. skiemeninį balsį); todėl, pavyzdžiui, „gestossene“ ai, au, ar, al Baaras žymi kaip ai¹, au¹, ar¹, al¹ 7, o Bielensteinas mano, kad visiškas pertrūkis yra tarp diftongo ar diftonginio junginio sudedamųjų dalių. Baare’o pateiktas apibrėžimas, taikomas (latvių liaudies dainos). 1873; Latvių genties etnografijos medžiaga. 1881 // Imperatoriškosios gamtos mokslų, antropologijos ir etnografijos mėgėjų draugijos Etnografijos skyriaus darbai. VI knyga. 7 Baaaro straipsnyje vietoj l̥ visur per klaidą išspausdinta l̥. Bielensteino tekste, ten, kur jis perteikia Baaaro nuomonę, vietoj l¹, mᵐ išspausdinta: l¹, mᵐ (Die lett. Sprache I, 48 past.). 182 Latvių diftongų ir diftonginių junginių su visišku pertrūkiu apibrėžimas, be abejonės, teisingas, nors man atrodo, kad tokiuose latvių diftonguose a i ir u visiškas pertrūkis susidaro tada, kai i ir u dar nepradeda skambėti, o kalbos padargai tuo metu užima tokią padėtį, kokios reikia garsams i arba u sudaryti8; todėl, pavyzdžiui, latvių „gestossene“ ai ir au skamba taip, kad visiškas pertrūkis iš tiesų girdimas tarp diftongo sudedamųjų dalių (ten jį girdėjo Bielensteinas), o latvių diftonginiuose junginiuose su visišku pertrūkiu šis pertrūkis girdimas pačioje sonantinėje priebalsėje, t. y. jai iš dalies jau nuskambėjus. Kalbant apie diftongus ē ir ū (ia, ua) su visišku pertrūkiu, negaliu tiksliai nustatyti, kur juose tas pertrūkis girdimas; regis, šiuo atžvilgiu jie panašūs į diftongus su i ir u, kuriuose esama visiško pertrūkio. Baaaro ir Bielensteino apibrėžimai šiek tiek skiriasi ir dėl latvių „ištęstinių“ (su „ištęstiniu“ ilgumu) diftongų. Pavyzdžiui, ištęstinius ai, au, ū Baaras užrašo ai, āu, iā, t. y. ilgumą žymi diftongo neskiemeniniame dėmenyje lygiai taip pat, kaip „ištęstinius“ diftonginius junginius ar, em ir kt. jis žymi āi, ēi ir kt. Bielensteino nuomone, latvių „ištęstinius“ diftongus galima žymėti kaip āi, āu, īa ir t. t.: „der Ton liegt zwischen oder auf beiden Elementen in der Mitte, so dass also keines von beiden Elementen vor dem andern vorwaltet“; tačiau „ištęstinius“ diftonginius junginius Bielensteinas žymi kaip att, emt ir t. t. ir pažymi, kad sonantiniai priebalsiai čia girdimi „tarsi padvigubinti“. Be abejonės, Baaras teisus: latvių „ištęstiniuose“ diftonguose neskiemeninis dėmuo yra ilgesnis už to paties diftongo skiemeninį dėmenį, nors (ko Baaras nepastebi) neskiemeninis „ištęstinio“ diftongo balsis, man regis, vis dėlto kiek trumpesnis už sonantinį priebalsį „ištęstiniuose“ diftonginiuose junginiuose. Pagal Baaaro apibrėžimą latvių diftonginiai junginiai būna ištęstiniai ir turi visišką pertrūkį tik tada, kai junginys „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“ yra prieš priebalsį; taip pat ir Bielensteinas skiria du tonus latvių junginiuose „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“, kai jie eina prieš priebalsį, ir tik kirčiuotoje padėtyje. Regis, ir Baaras žino tik tuos diftonginius junginius, kurių ilgumas ištęstinis arba turi visišką pertrūkį, kurie yra kirčiuoti; jis nepateikia nė vieno tokio diftonginio junginio pavyzdžio nekirčiuotoje padėtyje, nors ilguosiuose balsiuose ir diftonguose Baaras skiria du ilgumo tipus, be kita ko, ir nekirčiuotoje padėtyje (žr. toliau). Bielensteinas taip pat teigia, kad latvių ilguosiuose balsiuose ir diftonguose dviejų tonų skirtumas egzistuoja nepriklausomai nuo kirčio, nors kirčiuotoje padėtyje jis ryškesnis; vis dėlto latvių žodžiuose ir priesagose, nagrinėjamuose „Die lettische Sprache“, Bielensteinas visur pažymi visišką pertrūkį („gestossener Ton“) nekirčiuotuose ilguosiuose balsiuose ir diftonguose, o kai kuriuose lygiagrečiuose 8 Palyg. panašius reiškinius danų kalboje, kai balsas visiškai nutrūksta; žr. Jespersen. The articulations of speech sounds. P. 45. 183 Dariniai, kuriuose tokioje padėtyje esama tęsiamosios trukmės, čia pateikiami kaip dialektiniai (tarmės – O. P.), būtent iš Baara tarmės. Apie ilguosius sonantinius priebalsius Baaras pažymi, kad tam tikrais atvejais jie pasitaiko ir prieš balsį, būtent skoliniuose iš vokiečių kalbos, pvz., kaña, vaña, buḷis ir kt.; be to, l prieš balsį pasitaiko tokiuose dialektiniuose (tarmės – O. P.) dariniuose kaip viḷa, piḷa, kur l iš junginio ln tarmėse sutrumpėja (viḷna, piḷna). Tačiau Baaras nenustato, kaip tokie garsų junginiai skiemenuojami (iškvėpimo požiūriu), ir atskiria šiuos atvejus nuo tų, kuriuose jis įžvelgia „tęsiamąją“ viso junginio „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“ trukmę. Vis dėlto, regis, pavyzdžiui, viḷa tariamas kaip viːḷa, t. y. ir čia prieš priebalsį, nors ir iracionalų (kaip pereinamąjį garsą į kitą balsį), pasitaiko „tęsiamasis“ dvibalsinis junginys. Bilenšteinas šiais atvejais rašo dvigubą sonantinį priebalsį, pvz., villa. Baara ir Bilenšteino skirties tarp dviejų trukmės rūšių, dviejų tonų latvių kalboje apibrėžimai sutampa ir su trumpaisiais Briedžemnieko apibrėžimais. 1873 m. latvių liaudies dainų rinkinio pratarmėje Briedžemniekas nurodo, kad ilgieji balsiai ir dvibalsiai latvių kalboje turi „du atspalvius“, t. y. yra tęsiami („gedehnt“) arba „pertraukiami“ („gestossen“); tęsiamųjų atveju „tarimo metu balso garsas nenutrūksta“, o tariant pertraukiamuosius „balsas sulaikomas, bet paskui vėl labai trumpai pratęsiamas“. Vėliau, 1881 m. latvių patarlių, mįslių, užkalbėjimų ir burtų rinkinio pratarmėje, Briedžemniekas vienus iš šių ilgųjų balsių ir dvibalsių pavadino „tęsiamaisiais“, o kitus – „pertrūkiais“ (mano terminija), ir pažymėjo, kad dvibalsiams latvių kalboje pagal tokį skirtumą taip pat atitinka trumpasis balsis su po jo einančiu sonantiniu priebalsiu prieš priebalsį. Briedžemnieko 1881 m. rinkinyje tęsiamieji dvibalsiai žymimi rašmenimis ai, au, ū ir t. t., o tęsiamieji dvibalsiniai junginiai čia rašomi taip: aḷ, aṃ ir t. t.; iš to matyti, kad ir Briedžemniekas įžvelgia kiekio skirtumą tarp tęsiamojo dvibalsio neskiemeninio balsio ir tęsiamojo dvibalsinio junginio sonantinio priebalsio (žr. aukščiau). Dėl tokių Briedžemnieko pavyzdžių kaip brīle ir kt. plg. tai, ką pasakiau apie, pavyzdžiui, Baara buḷis, viḷa. Pirmasis, nurodęs, kad latvių kalboje esama dviejų „tonų“, buvo Rosenbergeris. 1830 m. „Formenlehre der lettischen Sprache“ Rosenbergeris išskyrė dvi „kirčiavimo rūšis“ („Art der Betonung“), du „tonus“ („Töne“) kirčiuotuose latvių ilguosiuose balsiuose, dvibalsiuose ir trumpojo balsio junginiuose su po jo einančiu sonantiniu priebalsiu9 (be kita ko, ir prieš balsį); vieną iš šių tonų jis pavadino „gehalten“, skliaustuose – „gezogen“, o kitą – „gestossen“. 9Rosenbergerio darbuose šie priebalsiai neapibrėžiami kaip sklandieji ar nosiniai, tačiau jo pateikti pavyzdžiai rodo, kad jis turėjo omenyje būtent trumpojo balsio junginius su po jo einančiu sklandžiuoju arba nosiniu priebalsiu. 184 Vėliau, 1848 m. „Formenlehre der lettischen Sprache in neuer Darstellung“, Rosenbergeris vėl kalbėjo apie du latvių tonus, tačiau terminą „gehalten“ pripažino netaisyklingu ir pakeitė jį terminu „gezogen“. Šių tonų skirtumą jis apibrėžia taip: „Ein allgemeines Merkmal ist, dass der gestossene Ton sogleich im Anfange seines Hervortretens seine ganze Kraft wie in einem Punkte concentrirt, daher abbricht und die Elemente der Sylbe, die in den Bereich des Tones kommen, einen Augenblick, sey’s auch der kürzeste, frei lässt, bevor sie dem folgendem Laute sich anschliessen, während dagegen der gezogene allmählich beginnend und stetig anschwellend die von ihm beherrschten Elemente der Sylbe bis zum folgenden Laute fortwährend begleitet.“ Iš to matyti, kad Rosenbergeris latvių kalboje skiria tas pačias dvi trukmės rūšis, tuos pačius du tonus (ir būtent kirčiuotoje pozicijoje), apie kuriuos vėliau kalbėjo Baaras, Bilenšteinas ir kiti; Rosenbergerio terminas „gezogen“ atitinka Baara ir Bilenšteino „gedehnt“. Vokiečių kalboje, t. y. Latvijos krašto vokiečių kalboje, Rosenbergeris randa tik „pertraukiamąjį“ („gestossen“) toną, tačiau teisingai nurodo, kad iš vokiečių kalbos pasiskolintuose latvių žodžiuose pasitaiko „gezogener Ton“. Apie latvių junginius „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“ reikia pažymėti, kad juose Rosenbergeris skiria „pertraukiamąjį“ toną nuo to tono, kurį pavadino „gezogen“, be kita ko, ir tuomet, kai sonantinis priebalsis yra prieš balsį; tarp jo pateiktų pertraukiamojo tono pavyzdžių šiuose junginiuose yra ne tik salt, veļs „riedės“, irt „irkluoti“ (t. y. sait, veļs, irt), bet ir īrfu, t. y. īru „irkluoju“, meļļi, t. y. meļi „melagiai“ (dgs.). Tikriausiai Rosenbergeris klaidingai nusprendė, kad tokiais atvejais kaip īrfu, meļļi esama „pertraukiamojo“ tono, paveiktas to, kad kitą toną, „gezogener“, jis žinojo, be kita ko, ir tada, kai sonantinis priebalsis yra prieš balsį, pvz., jo pateiktame zeļi, t. y. zeļi (kamienas zeļis) „Gesell“; plg. tai, ką aukščiau pasakiau apie kāna, buļis, brīle ir t. t. Latvių kalboje dviejų rūšių ilguosius balsius ir dvibalsius bei dviejų rūšių trumpuosius balsius prieš sklandųjį arba nosinį priebalsį skiria ir Büttneris straipsnyje, parašytame 1842 m. ir paskelbtame IX tomo pirmojoje knygelėje „Latvių literatūros draugijos žurnalas“, iškart prieš Baara straipsnį (1847 m.). Latvių ilguosiuose balsiuose ir dvibalsiuose, pasak Büttnerio apibrėžimo, vienais atvejais pasitaiko „gedehnter Laut“, kitais – „accentuirter Laut“, tačiau kuo tiksliai skiriasi šie garsai, Büttneris nepaaiškina. Jis pateikia abiejų garsų pavyzdžių pirmuosiuose žodžių skiemenyse, be to, apie vietininko vienaskaitos galūnę pažymi, kad joje visada pasitaiko „accentuirter Laut“. Iš Büttnerio pavyzdžių matyti, kad jo terminas „gedehnt“ visiškai sutampa su Baara ir Bilenšteino „gedehnt“; „accentuirter Laut“ Büttnerio pavyzdžiuose atitinka trukmę (arba „toną“) su visišku pertrūkiu, Baara ir Bilenšteino „gestossen“ (Bilenšteino darbuose šis „tonas“ yra vietininko vienaskaitos galūnėje, o Baaras čia žino tęsiamąją trukmę, kaip matysime toliau). Latvių trumpųjų balsių jų junginyje su 185 po vėlesnio sonorinio priebalsio Büttneris skiria (pirmajame žodžių skiemenyje): „kurzer Laut“, pvz., irbe, kals, kurt, lemt, willa „vilna“, kanna, t. y. ten, kur esama tęstinės ilgumos, ir „accentuirter kurzer Laut“ (po sonorinio priebalsio visais šiais atvejais eina priebalsis), pvz., tirpt, tumsch, urbt, wili (t. y. wilńi), vadinasi, ten, kur, pvz., baap ir Bielensteinas įžvelgia visišką pertrūkį dvibalsiniame junginyje. Nuo šių keturių balsių tipų (dviejų ilgųjų ir dviejų trumpųjų, po kurių eina sonorinis priebalsis) Büttneris skiria dar penktąjį tipą, kurį pavadino „einfacher Laut“; jam jis priskiria pavienius trumpuosius balsius, pvz., liks, klupt, ballēt (t. y. balēt), Wille (t. y. Vile), tačiau keista, kad tarp „einfacher Laut“ pavyzdžių jis taip pat pateikia žodžius: farkis (t. y. starkis)10 ir burwis su dvibalsiniais junginiais (kalbėdamas apie burwis, t. y. burvis, jis turėjo omenyje tarimą buris, vartojamą tarmėse?). Skirtumas tarp tęstinės ilgumos ir ilgumos su visišku pertrūkiu pirmajame žodžių šaknies skiemenyje egzistuoja visose mums žinomose Kuržemės latvių kalbos tarmėse (t. y. visose, kuriose buvo atlikti atitinkami stebėjimai); be to, šis skirtumas išlieka ir tada, kai tas žodis arba iš jo sudarytas žodis vartojamas antrojoje sudurtinio žodžio dalyje, t. y. be pagrindinio kirčio: plg., pvz., sasait (sait), samait (mait), atbraukt (braukt), atnākt (nākt), parkāpt (kāpt), parlūkt (lūkt), pērna-pūds (pūds), sānkauls (kauls), pagaive (plg. gaiva), pabērze (plg. bērzs) ir kt. Be to, palyginus Bielensteino, Ulmano, Brīvzemniekso surinktą medžiagą ir pavienius Rosenbergerio, Büttnerio bei Baerio pavyzdžius, matyti, kad skiriant šiuos abu ilgumos tipus žodžių šaknies skiemenyje atskiros Kuržemės tarmės neturi tokių skirtumų, kurie būtų fonetiškai atsiradę šioms tarmėms vystantis atskirai; dažniausiai skirtingų tarmių liudijimai apie konkretaus žodžio šaknies skiemens ilgumos tipą sutampa11, o daugiau ar mažiau pavieniai atvejai, kai vienose tarmėse konkretaus žodžio šaknies skiemenyje yra tęstinė ilguma, o kitose – ilguma su visišku pertrūkiu, bent jau daugiausia (išskyrus atvejus, kai vienos darybos formos paveikė kitas pagal analogiją) yra kilę iš senų skirtumų. Juos paaiškina žinomi skirtumai, egzistavę tokiuose žodžiuose bendralatvių kalboje, taigi jie yra dar senesni. Tokie atvejai, pvz., yra bērzs, bērzs kai kuriose Kuržemės tarmėse greta bērzs kitose Kuržemės tarmėse, vārpa greta vārpa, sirgt greta sirgt, sirms greta sirms, kurpe greta kurpe, sveiks greta sveiks, traukt greta traukt, dzīt greta dzīt ir kt. 10 Ulmano žodyne: „Jahrrkis, ein Fisch (bei Libau soll der Name zu hören sein)“. 11 Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad Bielensteinas ir Ulmanas (kaip ir Rosenbergeris) pirmame žodžio skiemenyje rašo dvibalsius ai, ei, ui (paprastai su visišku pertrūkiu) prieš j, po kurio eina balsis, tuo tarpu kitose Kuržemės tarmėse (pvz., pas Baerį, pas Brīvzemnieksą), taip pat Vidžemės tarmėse šiais atvejais išlaikomas senasis trumpasis balsis prieš j, pvz., vietoj Bielensteino vāiajaga, leija, sauja, kur jis nurodo visišką pertrūkį, Ulmanas kitose Kuržemės tarmėse pateikia vājaga ir pan., vajaga, leja, sauja. 186 Kalbant apie kitus, ne pirmuosius (ne šaknies) žodžio skiemenis, dėl juose vartojamos tęstinės ilgumos ir ilgumos su visišku pertrūkiu Kuržemės tarmės pasižymi tam tikrais skirtumais, fonetiškai susidariusiais latvių kalbai vystantis atskirai (žr. toliau). Tose Kuržemės tarmėse, kurios buvo tiesiogiai žinomos Bielensteinui ir kurioms taip pat priklauso Brīvzemniekso išleistų latviškų tekstų tarmė, latvių kalbos nesiskolinti žodžiai neturi tęstinės ilgumos ne pirmame skiemenyje, t. y. šiais atvejais juose yra tik ilguma su visišku pertrūkiu, išskyrus iškvėpiamąjį krintantįjį kirtį tuose dvibalsiniuose junginiuose ir tarmiškuose (dialektiniuose – O. P.) dvibalsiuose su trumpaisiais i ir u, apie kuriuos kalbėjau pirmiau; tęstinė ilguma ne pirmame skiemenyje šiose Kuržemės tarmėse pasitaiko tik latvių kalbos skoliniuose, pvz., tokiuose Bielensteino žodžiuose kaip siktērs „Secretär“, brankūzis provinc. „Brankhaus“ (Branntweinsbrennerei); skoliniuose iš žemutinės vokiečių kalbos tarmės, kurių gale yra „-hus“, ir kt. Tačiau šiaurės vakarų Kuržemės tarmėse, be kita ko, Baerio tarmėje, tęstinė ilguma ne pirmame skiemenyje tam tikromis sąlygomis būdinga ir neskolintiems žodžiams; vadinasi, šiose tarmėse ne pirmame žodžio skiemenyje vienais atvejais yra ilguma su visišku pertrūkiu, kitais – tęstinė ilguma, o štai Bielensteino ir Brīvzemniekso užrašuose randame tik ilgumą su visišku pertrūkiu. Tęstinė ilguma ne pirmame žodžio skiemenyje šiaurės vakarų Kuržemės tarmėse fonetiškai atsiranda būtent tada, kai ilgas balsis arba dvibalsis eina prieš j, taip pat ir tais atvejais, kai j vėliau fonetiškai išnyko, bei prieš sonorinius priebalsius, t. y. prieš nosinius ir likvidinius. Taigi šiose Kuržemės tarmėse ne pirmame skiemenyje randame tęstinę ilgumą ten, kur, pavyzdžiui, Bielensteino ir Brīvzemniekso tarmėse yra ilguma su visišku pertrūkiu, šiais atvejais. Prieš j: 1) Vienaskaitos vietininko galūnėse, kuriose kadaise formos gale buvo j, po kurio ėjo trumpasis balsis, pvz.: daržā, istabā, bedrē, pirti, tiŋgū. Tačiau pirmame skiemenyje tos pačios kilmės darybiniuose dariniuose ilgas balsis turi ilgumą su visišku pertrūkiu ir šiaurės vakarų Kuržemės tarmėse, kaip ir Bielensteino bei Brīvzemniekso tarmėse: čia priklauso prieveiksmiai tā, šā „taip“, kā „kaip“ (šiaurės vakarų Kuržemės tarmėse nežinau pavyzdžių formų, turinčių vienaskaitos vietininko reikšmę ir sudarytų iš tokių pačių įvardinių kamienų). 2) Išvestinėse daiktavardžių kamienuose su -tāja-, -āja-, -ēja-, pvz., vienaskaitos kilmininko formose: mācītāja, arāja, skrējēja. Šių daiktavardžių vienaskaitos vardininkas Baerio tarmėje baigiasi -tais, -ais, -eis, kur ai ir ei kilę iš āj(i) ir ēj(i). 3) Apibrėžtųjų būdvardžių galūnėse – tiek linksnių formose, kuriose tarp balsių išlaikytas j, tiek linksnių 187 darybose, kuriose tarp balsių išnyko j ir balsiai susitraukė. Baara tarmėje vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas baigiasi -āis, pavyzdžiui, baltais, kur ai kilęs iš āj(i); moteriškosios giminės vardininkas ir vyriškosios giminės kilmininkas baigiasi -ā, kilusiu iš -āja; moteriškosios giminės kilmininkas – -ās, kilusiu iš -ājas; galininkas – -ū, mano nuomone, kilusiu iš -ūju-; vietininkas – -ājā; vyriškosios giminės naudininkas – -ājam, o moteriškosios giminės naudininkas – -ājai (Baars galūnėje rašo ai); daugiskaitos vyriškosios giminės vardininkas baigiasi -ē, mano nuomone, kilusiu iš -ēji; moteriškosios giminės vardininkas ir galininkas – -ās, kilusiu iš -ājas; vyriškosios giminės galininkas – -ūs, mano nuomone, kilusiu iš -ūjus; kilmininkas – -ū, mano nuomone, kilusiu iš -ūju. 3) (= Už — O. P.) Apibrėžtųjų būdvardžių pilnųjų formų kamienuose, t. y. vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko bei naudininko-instrumentalio formose; pavyzdžiui, Baarsas pateikia vietininko formas bal̦tājā, bal̦tājās, bal̦tājās (apie ilgąją trukmę Baara tarmės vyriškosios giminės vietininko galūnėse žr. toliau), bal̦tājam, bal̦tājai (Baarsas galūnėje rašo j, žr. aukščiau), bal̦tājēm, bal̦tājām (apie ilgąją trukmę prieš m Baara tarmėje žr. toliau). Baara tarmėje apibrėžtųjų būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas baigiasi -ais, pavyzdžiui, bal̦tais¹², kur -ais kilęs iš -āj(i)s; plg. aukščiau toje pačioje tarmėje pateiktus daiktavardžius su galūnėmis -ais, -eis. Baara tarmėje, kai Bilenšteino ir Brīvzemnieko tarmėse išlaikoma visa ilguma, ilgoji trukmė taip pat pasitaiko kitų trumpųjų apibrėžtųjų būdvardžių linksnių formų galūnėse, t. y. galūnėse, kuriose yra ā ir dvibalsiai ē bei ūā. Šios trumposios formos, mano nuomone, iš dalies atsirado sutrumpėjus pilnosioms formoms, o iš dalies, ir daugiausia, yra analogijos poveikio sukurtos naujadaros. Formos su -ā, t. y. Baara tarmės -ā ir Bilenšteino bei Brīvzemnieko tarmių -ā, vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininke ir moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke, pavyzdžiui, bal̦tā, bal̦tā, susidarė atkritus galiniam trumpajam a, kuris fonetiškai atsirado pilnojoje formoje su -āja susitraukus ilgajam ā ir po jo ėjusiam j (t. y. -āja ir -āja). Panašiai trečiojo asmens būtojo laiko formose tokios darybos kaip mazgāja, velēja (Baara tarmėje mazgāja, velēja, o Bilenšteino ir Brīvzemnieko tarmėse mazgāja, velēja) ir kt. įvairiose tarmėse turi paralelinių sutrumpėjusių formų mazgā, velē ir kt.¹³, kuriose atkritęs galinis a, atsiradęs iš ā ir prieš j einančio balsio. Taip pat, manau, apibrėžtųjų būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko formos su -ē (t. y. -ē ir -ē, pavyzdžiui, bal̦tē, bal̦tē) susidarė atkritus galiniam trumpajam i, fonetiškai atsiradusiam pilnojoje formoje su -ēji susitraukus ē ir po jo ėjusiam j (t. y. -ēji ir -ēji). Tokia forma kadaise egzistavo latvių kalboje (plg. lietuvių kalbą), o vėliau ją pakeitė forma su -āji (baltāji, t. y. baltaji Bilenšteino pavyzdyje); kai -āj- (-āj- ir -āj-) imtas perkelti iš tų linksnių formų, kuriose jis buvo, į kitas linksnių formas (be kita ko, į vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formą su -āji), plg. galinio trumpojo i atkritimą iš ē ir prieš j einančio balsio antrojo asmens vienaskaitos būtojo laiko formose, pavyzdžiui, mazgā, velē 12Ši forma pateikta Baara straipsnyje, o kitos apibrėžtųjų būdvardžių linksnių formos Baara tarmėje man žinomos tik iš Bilenšteino knygos "Die lettische Sprache". II. P. 58–59, pastaba. 13Apie šią darybą žr. Bilenšteino veikale "Die lettische Sprache". II. P. 133. 188 ir kt., vartojamos greta pilnųjų formų mazgāji, veleji (mazgāji, veleji ir mazgāji, veleji) ir kt.14 Be to, veikiant tokioms apibrėžtųjų būdvardžių formoms kaip baļtā greta baļtāja ir baļtē greta * baļtēji, atsirado ir sutrumpėjusios formos su -ī, pavyzdžiui, baļtī, baļtī, kurios susidarė iš formų su -ūju (-ūju, -ūju), kadaise egzistavusių latvių kalboje vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke (plg. lietuvių kalbą)15, o vėliau pakeistų naujadaromis su -āju (agrāju, bēzāju, t. y. agrāju, bēzāju, ir kt. Bilenšteino pavyzdžiuose). Kadangi visos šios apibrėžtųjų būdvardžių sutrumpėjusios formos galūnėmis sutapo su atitinkamomis įvardžių linksnių formomis (nors Bilenšteino ir Brīvzemnieko tarmėse skyrėsi ilgumos pobūdis), kitose apibrėžtųjų būdvardžių linksnių formose šalia pilnųjų formų taip pat atsirado paralelinių trumpųjų darinių, sudarytų pagal atitinkamas įvardžių linksnių formas. Pavyzdžiui, moteriškosios giminės vienaskaitos kilmininke ir daugiskaitos vardininke bei galininke vartojama trumpoji forma baļtās, baļtās greta vienaskaitos vardininko baļtā, baļtā, pagal tās ir tā. Tačiau tuose linksniuose, kuriuose apibrėžtųjų būdvardžių trumposios šios darybos formos nesiskiria nuo neapibrėžtųjų būdvardžių formų, dažniau vartojamos pilnosios apibrėžtųjų būdvardžių formos. Tai būtent vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko bei naudininko formos, nes, pavyzdžiui, apibrėžtojo būdvardžio vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko trumpoji forma baļtam (plg. įvardžio formą tam) sutampa su to paties neapibrėžtojo būdvardžio linksnio forma (baļtam). 4) Išvestiniuose veiksmažodžiuose su -āju, -ēju, -īju, -ūju ir vieninteliame pagal darybą veiksmažodyje dabūju (kur da- kilme yra priešdėlinė dalelė), pavyzdžiui: mazgāju, mazgājam; veleju, velejam; tīrīju, tīrījam; lūkūju, lūkūjam, dabūju, dabūjam. Šių veiksmažodžių antrojo asmens vienaskaitos ir trečiojo asmens esamojo laiko formos baigiasi -ā, -ē, -ī, -ū, -ū, nes žodžio gale atkrinta balsis i ir kartu j: mazgā, vele, tīrī, lūkū, dabū. Prieš nosinį priebalsį: 5) Daugiskaitos naudininko-instrumentalio galūnėse, pavyzdžiui: vīzēm, sēvām, bedrēm, klētēm, ragūm. 6) Būtojo laiko pirmojo asmens daugiskaitos galūnėse -ām, pavyzdžiui: jāājām, metām, nīkām. 7) Daiktavardžiuose, kurių darybos priesagoje prieš n yra ilgasis balsis arba dvibalsis, pavyzdžiui: vilāns, vilānīte; sivēns; ēdēns; kurēne; turēne; pērkūns; mākūns, cērpains. Vis dėlto ilgosios ai trukmės šioje pozicijoje žinau tik vieną pavyzdį (cērpains) iš Baara straipsnio (p. 45). 14 Žr. “Die lettische Sprache”. P. 133. 15 Bilenšteinas (ten pat, p. 57) iš liaudies dainos pateikia vieną vienaskaitos galininko formos su -ūju atvejį. 189 Prieš sklandųjį priebalsį: 8) Varduose su -ūlis, -ūls, pvz., ābūlis, kīdūls, ir vieninteliame pagal darybą varde su -āris ir -āre, būtent vagāris, vagāre. Dabar pereinu prie latvių kalbos lyvių tarmių kiekybės rūšių skirtumo. Lyvių tarmėse, be kita ko, esama tokių tarmių, kuriose pasitaiko trys kiekybės rūšys, trys „tonai“ visuose ilguosiuose balsiuose, dvigarsiuose ir dvigarsių junginiuose; be to, šios tarmės skiriasi viena nuo kitos trijų kiekybės rūšių vartojimu, o balsiai – ir savo kokybe. Be to, Livonijoje žinomos ir tokios tarmės, kuriose skiriamos dvi kiekybės rūšys, tačiau nėra kiekybės su visišku pertrūkiu, todėl jos skiriasi nuo Kuršo tarmių. Tarp lyvių tarmių, kuriose visų ilgųjų balsių, dvigarsių ir dvigarsių junginių kiekybė yra trijų rūšių, remdamasis iki šiol paskelbta medžiaga, pirmiausia išskiriu tas tarmes, kurias vadinsiu A lyvių tarmėmis. Tris šių tarmių kiekybės rūšis, tris „tonus“ pirmasis apibrėžė Neilandas16, vėliau Linde17, o paskui Pelekas18 (kuris, beje, nieko nesakė apie dvigarsių junginius), Endzelīnas19 ir P. Schmidt20; pastaruoju metu Neilandas vėl rašė apie šias kiekybės rūšis21, aptardamas amerikiečių mokslininko Schmidto–Wartenbergerio eksperimentinius jų stebėjimus. Nei Neylandas, nei Linde nenurodo, kurioje konkrečiai vietovėje ar vietovėse Latvijos krašte egzistuoja tie trys ilgumo tipai, tie trys „tonai“, apie kuriuos jie kalba; taip pat ir Krumbergas, o lygiai taip pat ir Sterstas, skiriantys, kaip pamatysime toliau, tris „tonus“ latvių kalboje, nenurodo tų tarmių, kurias kiekvienas jų turi omenyje. Šių nuorodų nebuvimas, taip pat ir aplinkybė, kad nuo devintojo dešimtmečio pradžios (būtent nuo 1881 m., kai buvo išspausdintas Linde straipsnis) daugiau kaip dešimt metų spaudoje nepasirodė jokių pranešimų apie tris latvių kalbos ilgumo tipus, paskatino mane devintojo dešimtmečio pradžioje prašyti p. Velmės (Velme), kad jis atkreiptų latvių dėmesį į šiuos įdomius jų kalbos faktus ir į tai, kaip labai pageidautina tiksliai nurodyti, kuriose konkrečiai Latvijos krašto vietovėse skiriami trys ilgųjų balsių ilgumo tipai, 16 Magazin, herausgegeben von der Lettisch-Literärischen Gesellschaft. 1874. XV B. Drittes Stück. (часть без подписи имени автора). 17 Magazin. 1881. XVI B. Zweites Stück. 18 Rakstu krājums, izdots no Rīgas Latv. biedrības Zinību komisijas. 1894. 9. krājums. 19 Rakstu krājums. 1897. 11. krāj. „Trejopas ilgumas latvių kalboje. Atskiras atspaudas iš Imperatoriškosios Mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriaus rinkinio. 1899. T. LXVII.20 Magazin. 1897. XX B. Erstes Stück. 190 diftongų ir diftonginių junginių. Į p. Velmės22 užklausą atsakė ponai Pelekas ir Endzelynas. Trumpame rašinėlyje apie latvių kalbos ilgumą Pelekas praneša, kad jo aprašytą trijų ilgųjų balsių ir diftongų ilgumo tipų skirtumą (diftonginių junginių Pelekas nenagrinėja) jis girdėjo Livonijoje, netoli Vendeno (latviškas pavadinimas Cēsis23) ir kitose vietose, pavyzdžiui, Dzērbene; Endzelynas gana išsamiame straipsnyje apie trejopą latvių ilgųjų balsių, diftongų ir diftonginių junginių tarimą (diftongus ir diftonginius junginius kartu Endzelynas vadina diftongais)24 sako, kad tokį trejopą šių garsų ir garsų junginių tarimą, kokį jis aprašo straipsnyje, pats girdėjo Volmaro apylinkėse (latviškas pavadinimas Valmēra, Valmēre). Dabar ir Neylandas praneša („Magazin“, 1897 m.), kad būtent iš Volmaro tarmės jam tiesiogiai žinomi tie trijų ilgumo tipų skirtumai, kuriuos jis apibrėžė 1874 m. „Magazin“ paskelbtame straipsnyje. P. Schmidtas tris latvių kalbos ilgumo tipus stebėjo savo gimtojoje tarmėje, būtent „ties Ronneburgo ir Smiltenės parapijų riba“, t. y., kaip matyti Livonijos žemėlapyje, labai arti tų vietų, kurias nurodo Pelekas, Endzelynas ir Neylandas. Livonijos tarmėse egzistuoja būtent šie ilgųjų balsių, diftongų ir diftonginių junginių ilgumo tipai): 1) ilgasis ilgumas, 2) ilgumas su visišku nutrūkimu, 3) ilgumas, mano vadinamas ilgumu su nepilnu nutrūkimu. Pirmieji du šių šnektų ilgumo tipai savo prigimtimi yra vienalyčiai su atitinkamais Kuršo šnektų ilgumo skirtumais. Dėl ilgojo ilgumo reikia pažymėti, kad Linde jį vadina "kylančiu, stiprėjančiu" ir įžvelgia jame balso stiprėjimą bei aukštėjimą (plg. taip pat Linde "Art der Vocallänge"); pasak Pelekso, ilguosiuose balsiuose, tariamuose šiuo ilgumu, antroji dalis gali būti ilgesnė ir stipresnė už pirmąją. Plg. mano pirmiau pateiktą šio ilgumo apibūdinimą kaip kylančio pas Rosenbergerį; taip pat Bielenšteino apibrėžimas, taikomas būtent dvibalsiams (žr. pirmiau), rodo esant kylantįjį elementą, be to, šio ilgumo pradžioje. Kita vertus, pasak P. Schmidto, "ilgai tariamas balsis tariamas tolygiai, be balso aukštėjimo ar žemėjimo", ir tokį patį šį ilgumą laiko Endzelīnas įprastame, normaliame tarime (pavyzdžiui, ne deklamuojant); dvibalsiuose ir dvibalsiniuose junginiuose, turinčiuose Реферат Вельма о троякой латышской долготе (по наблюдениям Крумберга, Нейланда и Линде) напечатан в Rakstu krājums. 1894. 9. кгај.22 Др. русск. Кѣсь, Кесь, Кись.23 24 Endzelīns klaidingai mano, esą įvairiais latvių ilgumo tipais vadinu kiekybės skirtumus, ir netgi daro prielaidą, kad latvių kalbai priskiriu Baranovskio mokymą apie tris kiekybes lietuvių kalboje. Iš tikrųjų nieko panašaus nėra: latvių ilgumo tipais vadinu latvių ilgumo kokybinius skirtumus. Ta pačia prasme Baarsas kalbėjo apie du latvių kalbos ilgumus (t. y. kokybės požiūriu), turėdamas omenyje būtent skirtumą tarp tęstinio ilgumo ir ilgumo su visišku nutrūkimu. 191 tęstinį ilgumą, antroji dalis, pasak Endzelīno, kaip ir pas Baarsą, yra kiekybiškai didesnė už pirmąją. Baarsas ir Neulandas taip pat nieko nesako apie kylantįjį elementą tęstiniame ilgume. Taigi, palyginus įvairius šio ilgumo apibrėžimus Kuršoje ir A kalbos atmainose, kuriomis kalbama Livonijoje, galima daryti išvadą, kad tęstinis ilgumas Kuršoje ir Livonijoje turi tam tikrų skirtumų ir kad kai kuriose vienų bei kitų kalbos atmainose jis apima kylantįjį elementą arba per visą savo trukmę, arba pradžioje. Bet ar šis ilgumas tose kalbos atmainose iš tiesų yra kylantis ir iškvėpimo požiūriu, kaip ir toniniu? Tokiu atveju dvigarsiuose ir dvigarsių junginiuose, turinčiuose šį ilgumą, skiemeninis garsas turėtų būti antrojoje dalyje. O gal kylantysis šio ilgumo elementas susijęs tik su tonine puse (balso tono pakilimu), o iškvėpimo požiūriu tas pats ilgumas tose kalbos atmainose yra krintantis, nors ir silpnėjant balsui: Dvigarsių junginių su tęstiniu ilgumu esama Livonijos kalbos atmainose, be kita ko, ir tada, kai sonantinis priebalsis eina prieš balsį, tokiais pat atvejais kaip Kuršo kalbos atmainose, pvz., kaпа, viɫa. Neulandas, laikydamas juos dvigarsių junginiais („unechte Dift onge“), sako, kad tokiais atvejais reikia rašyti dvigubą sonantinį priebalsį; pavyzdžiui, viɫa jis įžvelgia viɫɫa. Ilgumas su visišku nutrūkimu Livonijos A kalbos atmainose apskritai toks pat kaip Kuršoje; apie balso klosčių susiglaudimą kaip visiško nutrūkimo sąlygą kalba Linde, Peleksas ir Endzelīnas. P. Schmidto apibrėžimas, kuris šį ilgumą vadina „trūkčiojamuoju“, tampa neaiškus: tiesa, Schmidtas pažymi, kad „tariant šį ilgumą balsas tarsi staiga nutrūksta arba susispaudžia“, bet vis dėlto jam atrodo, kad „tai galbūt net nėra tikras ilgumas, o veikiau tarsi prievarta išspaustas trumpas garsas“. Dvigarsiuose ir dvigarsių junginiuose, turinčiuose šį ilgumą, Linde ir Endzelīnas, kaip ir Baarsas, girdi visišką antrojo garso nutrūkimą, t. y. antrojo balsio arba sonantinio priebalsio; todėl Endzelīnas, sutikdamas su Baarsu, ir šiuose dvigarsiuose bei dvigarsių junginiuose antrąjį garsą apibrėžia kaip ilgesnį už pirmąjį. Apie galinę ilgumo su visišku nutrūkimu dalį Linde sako, kad po visiško nutrūkimo ilgojo balsio pabaiga tariama pašnibždomis, o apie dvigarsius pažymi, kad juose antrasis balsis, kuriame yra visiškas nutrūkimas, tariamas beveik pašnibždomis (t. y. veikiausiai Linde girdi šnabždesį po nutrūkimo). Pasak Endzelīno, tiek ilguosiuose balsiuose, tiek dvigarsiuose ir dvigarsių junginiuose ilgumo su visišku nutrūkimu pabaiga susidaro tariant pašnibždomis; pasak Plekso, ilguosiuose balsiuose su šiuo ilgumu antroji dalis po nutrūkimo yra būtent tyliai tariama. Plg. ne visai aiškų Bielensteino apibrėžimą, pagal kurį dvigarsiuose antrasis balsis „klingt tonlos, deshalb gelinder und kürzer nach“, dvigarsių junginiuose sklandusis arba nosinis priebalsis „hallt leise und leicht nach“, o ilguosiuose balsiuose antrasis elementas tariamas „leicht und kurz“. Į 192 pirmosios ilgumo su visišku nutrūkimu dalies, t. y. dalies iki visiško nutrūkimo, kurios trukmė (pasak Baarso ir Endzelīno) viršija vieną matą, toninė pusė lieka nepaaiškinta; vis dėlto, kaip matysime toliau, gali kilti klausimas, ar šioje dalyje nėra balso tono pakilimo prieš visišką nutrūkimą, t. y. ar toniniu požiūriu ji nėra kylanti. Trečiąjį ilgumo tipą kalbos atmainose, kurias vadinu Livonijos A kalbos atmainomis, atrado Neulandas (1874 m. straipsnyje)25, jau po to, kai Krumbergas latvių kalboje buvo išskyręs tris „tonus“ pagal kitus „tono“ skirtumus kažkokioje kitoje kalbos atmainoje (žr. toliau). Neulandas šį ilgumą vadina „halbgestossene Aussprache“, o pirmajame savo straipsnyje tokį ilgąjį balsį apibrėžė kaip sudarytą „aus einem gestossenen und einem gedehnten kurzen Vokal“; šis ilgųjų balsių apibrėžimas (kuriuose balsiai skiriasi „gestossene Aussprache“ ir „gedehnte“) neatrodo patenkinamas net pačiam Neulandui („Magazin“, XX B., erstes Stück, p. 8), tačiau mums jis vis tiek teisingas tuo požiūriu, kad liudija, jog Neulandas girdėjo šiame ilgume tam tikrą nutrūkimą. Pasak Neulando, toks pat tarimas būdingas vokiečių ilgiesiems balsiams ir dvigarsiui Baltijos gubernijose (tuo tarpu Rosenbergas, kaip matėme, neskyrė vokiečių ilgumo nuo latvių ilgumo su visišku nutrūkimu, t. y. nuo „gestossene Aussprache“). Pagal Linde apibrėžimą latvių ilgumas, Neulando vadinamas „halbgestossene Aussprache“, yra „krintantis, silpnėjantis“ ilgumas: tokio ilgumo atveju antroji dalis skamba silpniau ir žemesniu tonu negu pirmoji; apie ilguosius balsius su tokiu ilgumu Linde sako, kad aiškiai girdėti, jog jie sudaryti iš dviejų glaudžiai susijungusių trumpųjų balsių, o ši pastaba vėlgi liudija nutrūkstamąjį šio ilgumo pobūdį. Kaip ir Neulandas, Linde vokiečių ilguosiuose balsiuose ir dvigarsiuose (latvių krašte) įžvelgia tokį patį ilgumą kaip latvių trečiasis ilgumas. — Palyginęs Neulando (pirmajame straipsnyje) ir Linde pateiktus šio latvių ilgumo apibrėžimus, dar tada, kai Plekso stebėjimai dar nebuvo žinomi, 25 Neulandas, kaip matyti iš abiejų savo straipsnių šiuo klausimu (1874 ir 1897 m.), vis dėlto pats nepripažįsta, kad jam iš tikrųjų priklauso visa nuopelnų už latvių (tarmiško) ilgumo, kurį jis vadina „halbgestossene Aussprache“, atradimą. Neulandas nurodo Krumbergą, nors ir mato, kad šiuo klausimu su juo gerokai nesutaria; Krumbergo trečiasis „tonas“ („krintantis“) tiek pagal Krumbergo pateiktą apibrėžimą, tiek, svarbiausia, pagal vartoseną yra visai ne tas pats, kas Neulando „halbgestossene Aussprache“ (žr. toliau mano darbe). Be to, Neulandas mano, kad dar Büttneris viename „Magazin“ sąsiuvinyje nurodė pavyzdį vile su trimis reikšmėmis („pjūklas“, „suknelės apvadas“, „apgavo“), kai trys tarimo tipai skiriasi taip, kaip vėliau Neulandas skiria ir kitais atvejais. Tačiau „Magazin“ sąsiuviniuose tokios nuorodos nerandu; Endzelīnas taip pat sako negalėjęs jos rasti. Straipsnyje „Magazin“, kuriame Büttneris aptaria latvių ilgumo tipus, jis skiria du, o ne tris tipus (žr. aukščiau mano darbe), o kai kuriuose pavyzdžiuose, apibrėždamas „Vocal laute“ skirtumus, skirtingose straipsnio vietose pateikia ir tris, ir keturis žodžius vile; tačiau wihle „pjūklas“ jis užrašė su tęstiniu ilguoju i, o wihle „suknelės apvadas“ – su tuo ilguoju i, kurį Büttneris apibrėžė kaip „accentuirter Laut“ (t. y. su visišku nutrūkimu); jis skiria tikrinį vardą Wille (Vile) su trumpuoju i ir wihle „vilna“, t. y. vile, nors pastarąjį žodį jis rašė ir wille. Reikia pažymėti, kad Neulando kalbos atmainoje vile „suknelės apvadas“ turi trečiąjį ilgumo tipą „halbgestossene Aussprache“ su ilguoju i, tuo tarpu Büttneris, manau, šio ilgumo tipo nežinojo. 193 Endzelīno ir P. Schmidto išvadą, kad trečioji Livonijos tarmių A tipo ilguma yra nutrūkstamoji ilguma, būtent tokia, kuri bent jau ekspiraciniu požiūriu turi dvi viršūnes: pagrindinę pradžioje ir antrinę, nežymią, pabaigoje. Tokią nutrūkstamąją ilgumą vadinu ilguma su nepilna pauze. Šią išvadą patvirtina faktas, kad Neilandas antrajame straipsnyje skiria halbgestossene Aussprache dvigarsių junginių tarimą nuo to tarimo, būdingo junginiams „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“, kai jie nėra prieš priebalsį; tik prieš priebalsį šie junginiai skiriasi kaip „gedehnte, gestossene, halbgestossene Aussprache“, todėl žodžio gale Neilando tarmėje dvigarsių junginiai, kaip ir Kuršo tarmėse, pasižymi viso junginio ekspiraciniu krintamuoju pobūdžiu, kuris skiriasi nuo „halbgestossene Aussprache“ (Neilandas pavyzdžių nepateikia)26. Be to, reikia pažymėti, kad Neilandas ir Lindė Livonijos tarmių A tipo trečiąją latvių ilgumą tapatina su vokiškąja ilguma (latvių krašte) tik vokiečių ilguosiuose balsiuose ir dvigarsiuose, bet ne vokiečių junginiuose „trumpasis balsis + to paties žodžio sonantinis priebalsis“; pastarieji, vadinasi, pasižymi viso junginio ekspiraciniu krintamuoju pobūdžiu, o Baltijos vokiečių tarimo dvigarsiai, regis, ir man turi dvi ekspiracines viršūnes. Peleksas trečiąjį ilgumos tipą (antrąjį pas Peleksą) vadina latvišku terminu, kuris yra vokiško žodžio „gestossen“ vertinys, ir apibrėžia šios ilgumos ilguosius balsius kaip tokius, kurių pirmoji dalis tariama stipriau, garsiau už antrąją; kiekybės požiūriu ši ilguma trumpesnė už tęstinę, sako Peleksas, tačiau jis nenurodo jokio jos kiekybinio skirtumo nuo ilgumos su visiška pauze. P. Schmidtas šią latvių ilgumą vadina „krintančiąja“: „balsis su krintančiąja ilguma tariamas taip, tarsi būtų sudarytas iš dviejų dalių, kurių pirmoji turi kirtį“ (plg. Lindės apibrėžimą). Tokią ilgųjų balsių ilgumą Šmidtas, kaip ir Neilandas bei Lindė, randa ir Baltijos vokiečių tarmėje, o apie šios ilgumos dvigarsius jis sako, kad „tai apskritai natūraliausias ir įprasčiausias tarimas“ ir kad jis egzistuoja ir rusų kalboje, pavyzdžiui, žodžiuose: чай, рай, лай. Tai, kad latvių ilguma, kurią Šmidtas vadina krintančiąja, iš tikrųjų nėra paprastai krintančioji, rodo Šmidto pripažįstamas šios ilgumos dvigarsių junginių skirtumas nuo dvigarsių junginių žodžio gale. Rašydamas tokius žodžius kaip tam, 26 Lindė, nagrinėdamas tris tonus dvigarsių junginiuose, „krintantįjį toną“ (t. y. trečiąjį ilgumos tipą) aptinka, be kita ko, ir junginiuose „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis prieš balsį“, pavyzdžiui, gaja, zeme ir kt. (o junginių „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis“ žodžio gale pavyzdžių jis nepateikia), tačiau galima manyti, kad Lindė tokią išvadą padarė tik dėl to, jog junginiai „trumpasis balsis + sonantinis priebalsis prieš balsį“ latvių kalboje turi „tęstinį toną“ tokiais atvejais kaip kaņa (žr. pirmiau), nors Lindė neranda „tono“ su visiška pauze, kai sonantinis priebalsis eina prieš balsį. Manau, kad Neilandas antrajame straipsnyje teisus, laikydamas klaidinga Lindės nuomonę apie tokius atvejus kaip gaja, zeme ir kt. 194 kam, Šmidtas dvigarsių junginiuose nežymi nė vieno iš trijų jo nagrinėjamų ilgumos tipų, žinoma, būtent todėl, kad šie junginiai žodžio gale ir Šmidto tarmėje, kaip ir kitose, apie kurias kalbėjau pirmiau, pasižymi viso junginio ekspiraciniu krintamuoju pobūdžiu. Taip pat negalima nepastebėti, kad trečiajam ilgumos tipui žymėti Šmidtas vartoja ženklą ~, kurį, rašydamas dvigarsius ir dvigarsių junginius, deda virš raidės, žyminčios antrąjį garsų junginio garsą, pavyzdžiui, ai, aɣ ir kt.; vargu ar toks žymėjimo būdas būtų atsiradęs, jeigu pati ilguma būtų paprastai krintančioji. Taigi ir Šmidto tarmėje trečiojo tipo ilguma, manau, yra ilguma su nepilna pauze, turinti dvi ekspiracines viršūnes; Pelekso apibrėžimas, nors ir nepaaiškina jos prigimties, bet kuriuo atveju nenurodo paprastai krintančio pobūdžio, o pati šio tipo ilguma pas Peleksą ir nevadinama krintančiąja. Tačiau Endzelīno trečioji ilguma apibrėžiama taip, kad jos iš tiesų neįmanoma atskirti nuo ekspiracinės krintamosios ilgumos. Endzelīnas šią ilgumą vadina „krintančiuoju tarimu“ ir sako, kad toks „krintantysis tarimas“, kai pirmoji dalis yra stipresnė už antrąją, pasitaiko, be kita ko, ir dvigarsių junginiuose žodžio gale, pavyzdžiui, kur, kat. Endzelīno stebėjimu, skiemenys su „krintančiuoju tarimu“ yra trumpesni už skiemenis su „tęstiniu tarimu“ ir tuos, kuriuose yra visiška pauzė, ir trunka apytikriai tik dvi moras, o kitų dviejų ilgųjų „tarimų“ atveju Endzelīnas nustato apytikriai tris moras; todėl dvigarsiuose ir dvigarsių junginiuose „krintančiojo tarimo“ atveju abi garsų junginio dalys yra trumpos, ir, Endzelīno nuomone, tokius dvigarsius ai, au, ei reikėtų rašyti aj, av, ej, panašiai kaip rašoma ev žodžiuose sev, tev, kur dvigarsis eu turi „krintantįjį tarimą“, nors reikia pažymėti, kad pats Endzelīnas vis dėlto žymi dvigarsių ir dvigarsių junginių tarimą ženklu ` virš antrosios garsų junginio dalies raidės, pavyzdžiui, rašiniuose ai, aг ir kt. Vis dėlto Endzelīnas žino ir tokią tarmę, būtent Društi, kurioje skiemenys su „krintančiuoju tarimu“ gali trukti ir apytikriai tris moras; pavyzdžiui, draūgs (Endzelīno „krintančiojo“ tarimo ženklas), ir čia dvigarsis au trunka apytikriai dvi moras, tačiau draūga šioje tarmėje su „krintančiuoju tarimu“ trunka apytikriai tris moras. Su šiuo kiekybiniu skirtumu galėtų būti susijęs ir ilgumos kokybinis skirtumas (plg. mano pateikiamus Sterstės ilgumų apibrėžimus), tačiau Endzelīnas apie tokį skirtumą nekalba. Taigi manau, kad trečioji ilguma Livonijos tarmėse A yra būtent ilguma su nepilna pauze, turinti dvi ekspiracines viršūnes, nors kartu laikau galimu, kad dalyje šių tarmių (Endzelīno tarmėje) ji virsta ekspiracine krintamąja ilguma. Kai kuriais iš šių atvejų bendrinėje latvių kalboje būta ilgumos ir su nepilna pauze, kaip pamatysime toliau. 195 Kiekybės požiūriu latvių ilgumas su nepilnu pertrūkiu, regis, yra toks pat kaip ilgumas su visišku pertrūkiu ir kiek trumpesnis už tęstinį ilgumą. Todėl reikia manyti, kad dvigarsiuose ir dvigarsiniuose junginiuose, taip pat ir esant šiam ilgumo tipui, kaip ir dviem kitiems, antrasis garsas kiekybiškai ilgesnis už pirmąjį, nors kiek trumpesnis už tą patį garsą dvigarsiuose ir dvigarsiniuose junginiuose, kuriuose ilgumas tęstinis. Ilgumui su nepilnu pertrūkiu (trečiajam ilgumui) Livonijos tarmėse A žymėti vartoju ženklą ~, kuris, kaip jau pastebėjau, ta pačia reikšme vartojamas ir pas P. Schmidtą. Trijų ilgumo tipų skirtumą Livonijos tarmėse A daugiausia pavyzdžių nustatė P. Schmidtas, atsižvelgdamas į skirtingus žodžio skiemenis. Pirmojo žodžių skiemens pavyzdžių taip pat daug pateikia Endzelīnas; jo straipsnio tekste kartu nurodyta ilgumo kokybė daugiaskiemenių žodžių galiniame skiemenyje, nors Endzelīnas sako, kad jam sunku tiksliai skirti tęstinį ir „krintantįjį“ tarimą žodžių ne pirmajame skiemenyje. Neilandas pateikia trijų ilgumo tipų pavyzdžių tik pirmajam skiemeniui; Lindė ir Peleksas, be trijų ilgumo tipų pavyzdžių toje pačioje tarmėje, pateikia kai ką ir apie ilgumo kokybę ne pirmajame skiemenyje, o Lindė iš tokio pobūdžio atvejų ima vien ilgus balsius žodžių gale. Pirmojo žodžių skiemens atžvilgiu latvių tarmės, kurias vadinu Livonijos tarmėmis A, regis, neturi jokių bendrų tarpusavio skirtumų vartojant tris ilgumo tipus, t. y. pirmajame žodžių skiemenyje, sprendžiant iš kol kas surinktos medžiagos, šių tarmių skirtumai vartojant tris ilgumo tipus pasitaiko tik pavieniais atvejais27. Prie tokių išimčių priklauso, pavyzdžiui, aãkla „virvelė“ pas Endzelīną28 ir Schmidtą = aükla pas Neilandą, aükle „auklė“ pas Endzelīną, greta aükļis pas Neilandą, grēzt „sukti“ Schmidto tarmėje = grēzt prie Volmaro (pateikta pas Schmidtą), kuṛlis Schmidto tarmėje = kuṛlis pas Schmidtą iš kitų tarmių ir kuļlis pas Endzelīną, ūḑze pas Schmidtą (pateikta kaip žodis iš literatūrinės tarmės) = ūḑze pas Endzelīną, ūtris Schmidto tarmėje = ūtris Trikatelio parapijos tarmėje (pateikta pas Schmidtą), snēgt „pasiekti“ pas Endzelīną ir Schmidtą = snēgt pas Neilandą ir kt. Lyginant Livonijos tarmes A su Kuržemės tarmėmis, pirmojo žodžių skiemens senosios trukmės (t. y. ne naujuose dvigarsiuose ir dvigarsiniuose junginiuose) požiūriu reikia skirti, pirma, žodžius, kilusius iš nevienskiemenio pavidalo (taigi, be kita ko, ir naujus vienskiemenius žodžius, susidariusius išnykus galinio skiemens balsiui), ir, antra, senuosius vienskiemenius žodžius. Pirmajame žodžių, kilusių iš nevienskiemenio pavidalo, skiemenyje Kuržemės tarmių tęstinį ilgumą atitinka ir 27 Schmidto žodyne, beje, pasitaiko ir neabejotinų ilgumo ženklų korektūros klaidų. 28 Lyginant Endzelīno ir Schmidto surinktą medžiagą, nereikia pamiršti, kad Endzelīno ženklai ˇ ir ~ turi priešingą reikšmę nei pas Schmidtą: ženklas ˇ pas Endzelīną žymi trečiojo ilgumo kokybę („krintantįjį tarimą“, Endzelīno terminu), o ~ jam skirtas visiškam pertrūkiui žymėti. 196 Livonijos tarmėse A taip pat būna tęstinis ilgumas (išskyrus pavienius atvejus), tuo tarpu Kuržemės tarmių ilgumą su visišku pertrūkiu atitinka Livonijos tarmėse A vienais atvejais toks pat ilgumas su visišku pertrūkiu, kitais — trečiasis ilgumas (su nepilnu pertrūkiu); šių atvejų skirtumų negalima paaiškinti remiantis vien latvių kalba, tačiau, kaip rodo latvių kalbos pirmiausia su lietuvių kalba palyginimas, Livonijos tarmėse A išlikęs skirtumas tarp ilgumo su visišku pertrūkiu ir trečiojo ilgumo (su nepilnu pertrūkiu), o Kuržemės tarmėse jis išnykęs, nes abu šie ilgumo tipai susiliejo į vieną ilgumą su visišku pertrūkiu; šis skirtumas grindžiamas senaisiais iki latvių kalbos buvusiais ilgumo tipų ir kirčio vietos skirtumais. Pavyzdžių pateiksiu žemiau, kai kalbėsiu apie bendralatviškų ilgumo tipų kilmę. Senuosiuose vienskiemeniuose žodžiuose Kuržemės tarmių tęstinį ilgumą Livonijos tarmėse A vienais atvejais atitinka toks pat ilgumas, kitais — trečiasis ilgumas; pavyzdžiui, Kuržemės žodžius tâ „ta“ (mot. g.), mès „mes“, jûs „jūs“ Livonijos tarmėse A taip pat atitinka tâ, mès, jûs, tačiau, pavyzdžiui, greta Kuržemės tâ „šito“ (kilmininko linksnis; Bielenšteinas pateikia ir tâ su klaustuku), tû, tâs, mûs, jûs Livonijos tarmėse A randame: tâ, tû, tâs, mûs, jûs. Šių atvejų paaiškinimas bus pateiktas gerokai vėliau. Seniesiems vienskiemeniams žodžiams būdingą Kuržemės ilgumą su visišku pertrūkiu Livonijos tarmėse A paprastai atitinka trečiasis ilgumas, pavyzdžiui, Kuržemės kû (pas Bielenšteiną taip pat kû tam tikroje vartosenoje) = Livonijos tarmėse A kû, Kuržemės tai (taip pat tai dalyje tarmių) = Livonijos tarmėse A tai, Kuržemės jai (taip pat jai dalyje tarmių) = Livonijos tarmėse A jai; tačiau Kuržemės trīs „trys“ atitinka Livonijos tarmėse A trīs (šios išimties paaiškinimą žr. žemiau). Senosios trukmės tipo skirtumas žodžių ne pirmajame skiemenyje Livonijos tarmėse A dažniausiai, kaip jau pastebėjau, nustatomas tik pas Schmidtą. Paprastųjų žodžių ne pirmajame skiemenyje Schmidtas paprastai skiria du senosios trukmės tipus: tęstinį ir su visišku pertrūkiu; trečiasis ilgumas paprastųjų žodžių ne pirmajame skiemenyje, turinčiame senąjį ilgumą, pas Schmidtą nurodytas tik dvigarsiuose ai, ei, ii daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnėse, pavyzdžiui, malai, mâtei, sirdi, nors „šnekėdamas senolis“, Schmidto žodžiais, „visas šias tris formas pakeičia trumpas balsis i“ (t. y. forma su i?), o vietoj -ii ir jaunesnioji karta paprastai taria -i, pavyzdžiui, sirdi. Tęstinį ilgumą paprastųjų žodžių ne pirmajame skiemenyje Schmidto tarmėje, be kita ko, randame prieš išlikusį arba išnykusį j ir prieš sklandžiuosius bei nosinius priebalsius; tais pačiais atvejais, kaip matome, tęstinis ilgumas pasitaiko ir šiaurės vakarų Kuržemės tarmėse, tačiau šių tarmių ir Schmidto tarmės sąlygos, kuriomis tokiais atvejais susidaro tęstinis ilgumas, vis dėlto skiriasi. Visi ilgieji balsiai paprastųjų žodžių ne pirmajame skiemenyje tiek prieš išlikusį ar išnykusį j, tiek prieš 197 Nosiniai ir sklandieji priebalsiai Šmidto tarmėje turi tęstinį ilgumą. Čia priklauso šie Šmidto atvejai: vietininko vienaskaitos vardų galūnės, pvz., malā, bedrē, būri, sirdī, tirgū;29 apibrėžtųjų būdvardžių linksnių formų galūnės, pvz., labais (kur ai kilęs iš āi, žr. aukščiau), labā, labās; išvestiniai daiktavardžiai su kamienais -tāja-, -āja-, -ēja-, pvz., mācītās (-āš iš -ājš), kilm. mācītāja; arāš (-āš iš -ājš30), kilm. arāja; gājēš (-ēš iš -ējš), kilm. gājēja31; išvestiniai esamojo ir būtojo laiko veiksmažodžių kamienai, kurių priesagoje prieš j yra balsiai ā, ē, i, pvz., raudāju, sēdēju (būt. l.), skaitīju (būt. l.); pirmojo asmens daugiskaitos būtojo laiko galūnė -ām, pvz., devām, staigājām; vardų naudininko daugiskaitos galūnės -ām, -ēm, pvz., malām, mātēm; prieveiksmis prūjām „šalin, tolyn“, jungtukas ēkām „prieš tai, kai“ (pastarąjį Šmidtas pažymi kaip literatūrinės kalbos žodį, tačiau, pvz., Bilenšteinas turi ēkām su trumpuoju a); išvestiniai vardai su kamienais -āna-, -īna-, pvz., dzāltānc (galinis c kilęs iš s po n)32, cēmīc (-īc iš -īns), kilm. cēmīna; daiktavardis vagārs „seniūnas“ (iš literatūrinės kalbos, pasak Šmidto). Dvibalsiai ē ir ū pirmame paprastųjų žodžių skiemenyje Šmidto tarmėje tomis pačiomis sąlygomis taip pat turi tęstinį ilgumą, tačiau ne visais atvejais. Prieš išlikusį arba išnykusį j dvibalsiai ē ir ū pirmame paprastųjų žodžių skiemenyje Šmidto pavyzdžiuose turi tik tęstinį ilgumą, būtent būdvardžių linksnių formų galūnėse -ē, -ū, -ūs, pvz., labē, labū, labūs, ir išvestiniuose veiksmažodžiuose su -ūju, pvz., streipūju, zvā rāju ir kt.; tačiau ē ir ū prieš žodžių darybos priesagų nosinius bei sklandžiuosius priebalsius33 Šmidto žymimi kaip turintys tęstinį ilgumą apskritai tik tais atvejais, kai ankstesnis skiemuo yra ilgas ir su visišku nutrūkimu, o jei šios sąlygos nėra, ē ir ū tokiose priesagose Šmidto tarmėse turi ilgumą su visišku nutrūkimu (žr. Šmidto straipsnį, p. 8). Palyginkime, pvz., viena vertus, tokius atvejus kaip aigāns, dzēēns, ēdēns (Šmidtas, p. 8, korektūros klaida); ābūls, kūdūls, ūzūls, vītūls, o kita vertus, pvz.: dzāltūnc (dzāltūnc – O. P.), gāūne, magūne, mākūnis; jaūtājēne, kamēnc, nesēni, dzānūls, pūpūls (nors kamūls kažkodėl turi tęstinį ilgumą). Matome, kad šiaurės vakarų Kuršo tarmėse, pvz., Baaro tarmėje, paprastųjų žodžių pirmo skiemens ilgumas pats savaime yra ilgumas su visišku nutrūkimu, kaip ir kitose Kuršo tarmėse, o ilgųjų balsių ir dvibalsių ē, ū (ir viename man žinomame pavyzdyje dvibalsio ai) tęstinis ilgumas pirmame paprastųjų žodžių skiemenyje šiose Kuršo tarmėse pastebimas tik 29 Šmidto tarmėje vardų vietininko daugiskaitos galūnėse būna ilgumas su visišku nutrūkimu (žr. toliau), pvz.: malās, bedrēs ir t. t.; Baaro tarmėje tęstinis šių galūnių ilgumas paaiškinamas, kaip sakiau, analogijos poveikiu. 30 Skirtumą tarp šios -āš iš -ājš, -ājš ir -āis iš -ājs, -āis būdvardžių apibrėžtųjų formų vardininke tikriausiai paaiškina tai, kad daiktavardžių su kamienais -tāja-, -āja- vienaskaitos vardininką veikė āj, kurio j išlieka prieš kitų linksnių kamieno balsį. 31 Vienu atveju, būtent žodyje virsājai, t. y. virsājai „viržiai“, Šmidtas kažkodėl pažymėjo ilgumą su visišku nutrūkimu (korektūros klaida?). 32 Šmidto raidė ā žymi „atvirą ē“. 33 Šmidto tarmėje vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos naudininkas baigiasi ne -ēm, o -īm. 198 padėtyje prieš j, išlikusį arba išnykusį, ir prieš sklandžiuosius bei nosinius priebalsius; todėl neabejotina, kad ilgalaikę ilgumo kokybę visais šiais atvejais čia lemia fonetinė j, sklandžiųjų ir nosinių priebalsių įtaka. Tačiau Schmidto tarmėje ilgalaikis paprasto žodžio ne pirmojo skiemens ilgumas pasitaiko ne tik tada, kai ilgieji balsiai ir dalis dvigarsių ē ir ū yra prieš j, išlikusį arba išnykusį, ir prieš sklandųjį ar nosinį priebalsį, bet ir kitais atvejais. Taigi Schmidtas ilgalaikį ilgumą nurodo daiktavardžiuose su priesagomis -iba, -ēs (iš -ētis), mot. g. -ēte, -īc (iš -itis), mot. g. -ite, -nēks, mot. g. -nica, pvz., ticība, vāce, krēvēte, brālīc (kilmininko forma brālīša), saimnēks, saimnīca; būdvardžių ir esamojo bei būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių kamienų galiniame skiemenyje, pvz., vārdīc, tākuš (kur š kilęs iš kitų linksnių kamienų), nākīt, nākšūt, zinīt; būtojo laiko 2-ojo asmens daugiskaitos formos galūnėje -āt, pvz., devāt, staigājāt. Senojo dvigarsinio junginio ilgalaikis ilgumas paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje Schmidto nurodomas, pvz., cāturtais, cēkurzis „kankorėžis“, titīlbis (paukščio pavadinimas). Ilgumą su visišku nutrūkimu paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje Schmidtas nurodo: būdvardžiuose su priesagomis -āc (mot. g. -āda), -āks, -īgs, -aine ir daiktavardžiuose su -ainis, pvz., dazāc, labāks, pēdīgs, bābarainc, kukaīnis, tāvainis; išvestiniuose veiksmažodžių kamienuose su -ā-, -ē-, -ī-, -ū- ne prieš j, pvz., gaidāt, raudāšana, ecēt, ecēksas, adīt, adīklis, vaizūt; veiksmažodžių, dalyvių ir daiktavardžių sangrąžinėse galūnėse, pvz., kaunūs, kaunēs, kaunatēs, kaunatēs, kautūs (džiūsta), kaunūtēs (esamojo laiko dalyvio vardininko daugiskaita), kaušanās; vietininko daugiskaitos galūnėse, pvz., gaidūs, malās, bedrēs, sirīdīs; taip pat tokiuose, daugiau ar mažiau pavieniuose pagal darybą, daiktavardžiuose kaip, pavyzdžiui: apūgs; balūdis galūda; valūda; tū kstūc ir tū kstūš, valūdze; putraims ir kt. Senojo dvigarsinio junginio ilgumą su visišku nutrūkimu žodžių ne pirmame skiemenyje Schmidtas nurodo, pvz., parapāde, skabārga. Taigi neabejotina, kad Schmidto tarmėje paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje daugeliu atvejų skirtumas tarp ilgalaikio ilgumo ir ilgumo su visišku nutrūkimu nepriklauso nuo fonetinės gretimų žodžio garsų įtakos, t. y. remiasi senais tokių skiemenų ilgumo kokybės skirtumais (žr. toliau). Vadinasi, ir ten, kur šioje tarmėje tokiuose pačiuose skiemenyse prieš j, nosinį ar sklandųjį priebalsį randame ilgalaikį ilgumą, turime (pažymėti – O. P.) skirtingus atvejus: tuos, kai ilgalaikę kokybę, vietoj ilgumo su visišku nutrūkimu, lemia j, nosinio ar sklandžiojo priebalsio įtaka, ir kitokius atvejus, kai atsirado toks ilgumas, kuris pats savaime Schmidto tarmėje turėjo tapti ilgalaikis, atsidūręs paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje. Todėl, kalbant apie būtojo laiko 2-ojo asmens daugiskaitos galūnę -āt, pavyzdžiui, devāt, negalima teigti, kad ilgumo ilgalaikė kokybė čia susidarė dėl 1-ojo asmens daugiskaitos formos -ām, pavyzdžiui, devām, įtakos; toliau pamatysime, kad abiem atvejais -ā buvo gautas su tokiu ilgumu, kuris Schmidto tarmėje, atsidūręs paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje, turėjo virsti ilgalaikiu. 199 Tam tikrais atvejais Schmidto tarmėje ilgalaikio ilgumo susidarymo sąlygomis paprastų žodžių ne pirmam skiemeniui prilygsta šakniniai žodžių junginio antrojo dėmens skiemenys, būtent tikruosiuose sudurtiniuose žodžiuose, sudarytuose arba iš daiktavardžių kamienų junginio, arba iš nekaitomojo žodžio junginio su daiktavardžio kamienu, bet ne suaugtiniuose žodžiuose, sudarytuose iš prielinksnių junginio su veiksmažodžiais ir būdvardžiais. Tais atvejais, kai žodžio, esančio tokių sudurtinių žodžių antruoju dėmeniu, šakninis skiemuo atskirai vartojamame žodyje turi ilgumą su daliniu nutrūkimu, Schmidto tarmėje, vartojamas šių sudurtinių žodžių antruoju dėmeniu, jis virsta ilgalaikiu ilgumu. Čia priklauso, pavyzdžiui, tokie atvejai kaip agrēcīs, ēgūcīs — plg. rūka; gaidauc, kaklauč, plg. aūc (t. y. aūts)34; mataūkla, plg. aūkla; paspārne „priedanga“ (Bielensteino aiškinimu, „Raum unter dem Flügel“), plg. sparni „sparnai“ (žr. Schmidtą, p. 8–9)35. Tačiau ilgumas su daliniu nutrūkimu išlieka nepakitęs žodžių, semantiškai suaugusių į vieną, antrajame dėmenyje ir iš jų padarytuose vediniuose, pvz., appūstēs (iš atspūstēs), aizmirfst (nors paprastasis veiksmažodis *mifst „pamiršti“ nevartojamas), aizmašfigs, ēslips, ēskibs ir kt. Schmidto tarmėje skirtingą ilgumo kokybę antrojo dėmens šakniniame skiemenyje šiuose dviejų rūšių sudurtiniuose žodžiuose, reikia manyti, paaiškina tai, kad semantiškai suaugusiuose žodžiuose pagrindinis kirtis latvių kalboje kadaise tebebuvo antrajame žodyje, tuo metu, kai jau galiojo santykinio pirmojo žodžio skiemens kirčiavimo dėsnis. Taip pat ir kilme suaugusiuose žodžiuose Schmidto tarmėje nepakitęs išlieka dalinio nutrūkimo ilgumas antrojo žodžio šakniniame skiemenyje, nors šis skiemuo ir neturi pagrindinio kirčio, pvz., paldēs „ačiū“ (palyginkite paldēs su pagrindiniu kirčiu antrajame skiemenyje; žr. toliau). Kuršo tarmėse visais šiais atvejais (tiek semantiškai suaugusiuose, tiek tikruosiuose sudurtiniuose žodžiuose) nesudurtinio žodžio antrojo dėmens šakniniame skiemenyje pasitaiko ilgumas su visišku nutrūkimu, ir šioje Kuršo tarmės ilgumoje šiais atvejais galėjo sutapti tie du ilgumo tipai, kuriuos Schmidto tarmėje skiriame kaip ilgumą su daliniu nutrūkimu ir ilgalaikį ilgumą, nes ir paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje Kuršo tarmės ilgumas su visišku nutrūkimu, be kita ko, atitinka ilgalaikį ilgumą Schmidto tarmėje. O tuose nesudurtiniuose žodžiuose, kurių antrajame dėmenyje yra žodis, atskirai vartojamas turintis ilgalaikį šakninio skiemens ilgumą, Schmidto pavyzdžiuose, tiesa, labai negausiuose, randu šį ilgumą nepakitusį išlikusį antrajame dėmenyje net ir semantiškai suaugusiuose žodžiuose, pavyzdžiui, 34 Tačiau neaišku, kodėl Schmidto tarmėje prēkšauc žodyje pasitaikė ilgumas su visišku nutrūkimu. 35 Schmidtas klaidingai aiškina žodį adēne „karvė, kuri veršiuojasi kas dvejus metus“ kaip kilusį iš at+dēna (tuomet reikšmės kilmė liktų neaiški); iš tikrųjų antroji žodžio adēne dalis, žinoma, gimininga lietuvių dēni „nėščia, veršinga“, dēninga „nėščia, artėjanti prie gimdymo“ Koševičiaus žodyne (plg. Kuršaičio LDW „dēna d. diena trächtig“) ir, manau, turi seną ilgalaikį ilgumą, t. y. susidariusį ne žodžių darybos būdu (žr. toliau apie panašius atvejus). Man taip pat neabejotina Schmidto nuomonė, kad žodis adēni „vasariniai kviečiai“ sudarytas iš at+dēna; prie adēni, adēnis Ulmannas pateikia ir adini bei nurodo lietuvių adia. 200 pasaule, plg. saūle; ne tik suaugusiuose žodžiuose, pvz., pazīt, plg. zīt; taip pat ir Kuršo tarmėse visais šiais atvejais, kaip sakiau, yra tęstinė trukmė. Todėl reikia manyti, kad šaknyje esantis skiemuo su tęstine trukme arba žodis, vartojamas tikrojo sudurtinio žodžio antrojoje dalyje, latvių kalboje turi stiprų kirtį (o suaugusiuose žodžiuose išlaiko kadaise turėtą pilną kirtį), nes kitaip tikėtumėmės, kad ir čia tęstinė trukmė pakis taip pat, kaip paprastųjų žodžių ne pirmame skiemenyje, būtent į trukmę su visišku nutrūkimu tiek Kuršo tarmėse, tiek Schmidto šnektoje. Galiausiai tuose nesudurtiniuose žodžiuose, kurių antroji dalis sudaryta iš žodžio, kurio šaknies skiemenyje Schmidto šnektoje yra trukmė su visišku nutrūkimu, ši trukmė išlieka suaugusių ir tikrųjų sudurtinių žodžių antrojoje dalyje, pvz., atraūgātēs, ēgāivis, raūgātēs, gāiva; Kuršo tarmėse šiais atvejais taip pat yra trukmė su visišku nutrūkimu. Linde nustato trukmės kokybę žodžių ne pirmame skiemenyje tik ilgųjų balsių žodžio gale atžvilgiu, būtent daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnėse, veiksmažodžių, kurių kamienai baigiasi -ā, -ē, -i, vienaskaitos 2-ojo asmens ir esamojo laiko 3-iojo asmens galūnėse bei apibrėžtųjų būdvardžių galiniame -ā, t. y. apskritai kai kuriais atvejais, kai po ilgojo balsio išnyko j. Pagal Lindės apibrėžimą šiose galūnėse esantys ilgieji balsiai turi trečiąją trukmę („krintančiąją“, Lindės terminu), pvz., kūt (vietininkas), mazgā (vienaskaitos 2-asis asmuo ir esamojo laiko 3-iasis asmuo), labā (vienaskaitos moteriškosios giminės vardininkas ir vienaskaitos vyriškosios giminės kilmininkas); vadinasi, tokiais atvejais Lindės šnekta skiriasi nuo Schmidto šnektos. Neilandas antrajame straipsnyje pamini šį Lindės pastebėjimą ir jam neprieštarauja, todėl galima manyti, kad ir Neillando šnektoje galiniai ilgieji balsiai žodžių ne pirmame skiemenyje, prieš išnykusį j, turi tą pačią trečiąją trukmę. Endzelīnas savo straipsnio latviškame tekste taip pat žymi trečiąją trukmę („krintančiąją“, Endzelīno terminu) tiek šiais, tiek kai kuriais kitais panašiais atvejais, kai Schmidto šnektoje yra tęstinė trukmė, būtent apibrėžtųjų būdvardžių formose su -ās ir daugiskaitos naudininko galūnėse su -ām, -ēm. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad Endzelīnas, kaip pats sako, sunkiai skiria nekirčiuotame skiemenyje tęstinę ir „krintančiąją“ tartį; vienoje iš pastabų jis nurodo negalįs tiksliai nustatyti, ar daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnėse, pvz., namā, irē, tartis yra tęstinė, ar „krintančioji“ (vis dėlto straipsnio tekste šiais atvejais žymi „krintančiąją“ tartį, t. y. trečiąją trukmę). Tačiau Pelekso šnektoje daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnių ilgieji balsiai turi trukmę su visišku nutrūkimu, pvz., namā, lejā; tokią pačią šių galūnių trukmę žino ir Schmidtas iš tarmių, nors jo gimtojoje šnektoje šiose galūnėse, kaip matėme, yra tęstinė trukmė. Be šių atvejų, Peleksas ir Endzelīnas (pastarasis – pačiame straipsnio tekste) žymi paprastųjų žodžių ne pirmo skiemens trukmės kokybę sangrąžinių veiksmažodžių ir dalyvių galūnėse, o Endzelīnas – taip pat ir galūnėse 201 daiktavardžių daugiskaitos vietininko; abiejose formose nustatyta būtent trukmė su visišku nutrūkimu. Tokia pati trukmė šiais atvejais yra, kaip sakiau, ir Schmidto šnektoje. Trukmės kokybei nustatyti nesudurtinių žodžių antrosios dalies šaknies skiemenyje Neilandas, Linde ir Peleksas medžiagos nepateikia. Endzelīnas savo straipsnio latviškame tekste žymi suaugusių žodžių antrosios dalies šaknies skiemens trukmės kokybę; šioje pozicijoje pas Endzelīną randu tik tęstinės trukmės ir trukmės su visišku nutrūkimu ženklus, bet ne trečiosios trukmės ženklą. Tęstinė trukmė šioje pozicijoje žymima ir tais atvejais, kai suaugusio žodžio antroji dalis, vartojama atskirai, turi tokią pačią šaknies žodžio trukmę, pvz., atžīdams, ir tais atvejais, kai ši dalis, bent jau pagal sudėtį suaugusiuose žodžiuose, pati savaime, vartojama atskirai, turi trečiąją trukmę, pvz., pēslējās (plg. slēju, veiksmažodžio slēt būtąjį laiką), izkŗīt (plg. kŗītu, veiksmažodžio krist esamąjį laiką); Schmidto šnektoje antrosios rūšies atvejais, kaip matome, išlieka trečioji trukmė. Trukmė su visišku nutrūkimu suaugusių žodžių antrosios dalies šaknies skiemenyje pas Endzelīną žymima tada, kai ši dalis kaip atskiras žodis turi tokią pačią trukmę, pvz., uzstājās (plg. stāju),36 o šiuo atveju, kaip matome, tokia pati trukmė yra ir Schmidto šnektoje. Iki šiol nurodžiau įvairių senosios trukmės rūšių vartojimą A Livonijos tarmėse ir šių rūšių santykį su senąja trukme Kuršo tarmėse. Kalbant apie latvių naujuosius dvibalsius ir dvibalsinius junginius prieš priebalsį, atsiradusius dėl trumpojo balsio išnykimo po j, v, sklandžiojo arba nosinio priebalsio, tai Kuršo tarmėse, kaip jau sakiau, jie turi trukmę su visišku nutrūkimu tiek pirmame, tiek ne pirmame žodžio skiemenyje; taip pat naujieji dvibalsiai žodžio gale dalyje Kuršo tarmių turi, kaip matėme, tokią pačią trukmę, o šiaurės vakarų Kuršo tarmėse įgyja iškvėpiamąją krintančiąją kokybę. A Livonijos tarmėse visais atvejais yra trečioji trukmė, kurią žymi būtent Endzelīnas, dažnai Schmidtas ir pavieniais pavyzdžiais Linde. Pvz., Kuršo aūzas = A Livonijos aūzas (plg. liet. āvižos), Kuršo birkauš (rašoma birkaws), kilmininkas birkava = A Livonijos birkāts, kilmininkas birkava; Kuršo tarminis naū = A Livonijos naū; Kuršo gaŕs = A Livonijos gaŕs; Kuršo naŕns = A Livonijos naŕns; Kuršo arum̄s = A Livonijos arum̄s ir kt. Žodžių galo dvibalsiniai junginiai, tiek senieji, tiek naujieji, ir A Livonijos tarmėse – bent jau Schmidto ir Neillando šnektose (žr. aukščiau), kaip ir Kuršo tarmėse, turi iškvėpiamąją krintančiąją kokybę (pas Endzelīną, kaip sakiau, ji nesiskiria nuo trečiosios trukmės, jo vadinamos „krintančiąja tartimi“), pvz., kur (senasis dvibalsinis junginys), kām (naujasis dvibalsinis junginys). Prie Livonijos tarmių, skiriančių tris trukmės rūšis ilguosiuose balsiuose, dvibalsiuose ir dvibalsiniuose junginiuose, priklauso ir ta šnekta, kurioje Krumbergas atliko stebėjimus ir pranešė savo tyrimų rezultatus 36110 p. Endzelīno straipsnyje pazīt, t. y. mano žymėjimu pazīt, vietoj laukiamo pazīt (t. y. mano žymėjimu pazīt), vis dėlto yra korektūros klaida. 202 tyrimų keliuose straipsniuose, paskelbtuose Latvių literatūros draugijos žurnale 1873 ir 1881 m.37, tačiau tiek vartojimo, tiek prigimties požiūriu trijų ilgumo rūšių skirtumas Krumbergo tarmėje nėra toks, kokį žinome iš A. Livonijos tarmių. Krumbergui mokslas dėkingas už tai, kad jis pirmasis nurodė latvių kalboje esant tris ilgumus („tonus“), t. y. tris ilgumo rūšis, ir paskatino Neilandą, Lindę bei kitus stebėti tris latvių ilgumus kitose tarmėse. Krumbergo straipsnių antraštėse jo gyvenamąja vieta 1873 m., o 1881 m. – ankstesne gyvenamąja vieta, nurodoma Valmērmuiža (Wolmarshof) Livonijoje, tačiau pačiuose straipsniuose Krumbergas nemano esant reikalinga tiksliai apibrėžti vietoves, kuriose atliko stebėjimus, nes manė, kad jo nurodomas trijų „tonų“ skirtumas būdingas apskritai latvių kalbai, todėl Ulmano, taip pat Neilando svarstymus apie „tono“ skirtumus daugeliu atvejų laikė neteisingais, klaidingais. Beje, nei Neilandas (pirmajame straipsnyje), nei Lindė taip pat negalvojo apie dialektinius (tarmių – O. P.) pačios kalbos skirtumus, susijusius su latvių ilgumo rūšimis. Krumbergas latvių kalboje nustatė šiuos tris ilgus „tonus“: 1) „abėcėlinis tonas“: „Vocallaut, wie beim Lesen des Alphabets“, 2) „kylantis tonas“: „vom alphabetischen Ton abschwenkend, wie beim Aufziehen einer angeschlagenen tönenden Saite sich etwas hinaufschwingend“, 3) „krintantis tonas“, trumpesnis: „vom alphabetischen Laut ausgehend zum Kurzlaut jäh abfallend und tonlos schliessend, wie beim plötzlichen vollen Nachlassen einer angeschlagenen tönenden Saite“. Palyginęs labai gausius Krumbergo pateiktus pavyzdžius su Schmidto, Endzelīno, Neilando, Lindės ir Pelekso pavyzdžiais, darau šias išvadas dėl trijų ilgumo rūšių tarpusavio santykio, viena vertus, Krumbergo Livonijos tarmėje, kita vertus, A. Livonijos tarmėse. Pirmiausia aptarkime paprastųjų daugiaženklių žodžių pirmąjį skiemenį (t. y. kirčiuotą) ir vienskiemenius žodžius. Krumbergo „kylantis tonas“ šioje pozicijoje vartosena paprastai atitinka ilgumą su visiška pertrauka A. Livonijos tarmėse, nors, reikia manyti, savo prigimtimi nuo jos skiriasi, nes apibrėždamas „kylantį toną“ Krumbergas nemini pertraukos, susidarančios užsidarius balso klostėms. Pavyzdžiui, toliau išvardytuose žodžiuose, kurių pirmajame skiemenyje A. Livonijos tarmėse yra ilgumas su visiška pertrauka, Krumbergas pažymi „kylantį toną“, kurį žymiu ženklu ˇ (ta pačia reikšme ˇ ir Krumbergo straipsniuose 38): āda, ārt, aūgt, aūst „austi“, bārt, bēgt, bīties, biaūt, bŭrbulis, bŭt, caūne, ceft, dēgs, defis, dēt, dzēdat, dzērt, dzīvs, ēst, gailis, gaīva, graūzt, grūzt, īgt, jāt, jaūns, jūsta, kāils, kāīns, kāuss, kaūt „durti, mušti“, knēbt, krēls „kėdė“, lācis, 37 Magazin. 1873. XV Band. Zweites Stück. 1881: XVI Band. Zweites Stück. 38Krumbergo žodyne vietoj ženklo ˇ vartojamas ˘; šio ženklo nenaudoju todėl, kad ˇ žymiu priebalsių minkštumą. 203 laist, lēt (ilgumas su visiška pertrauka šį žodį žymi Lindė ir Endzelīnas; Schmidto leēt – korektūros klaida vietoj leēt, t. y. lēt, kaip matyti iš Schmidto pateiktos būtojo laiko formos: lēju, t. y. lēju), lētus, līt, lūks, mācēt, mērs, mīksts, mījzt, mīt „keisti“, naids, nauda, nirt, paņnala, pēda, pētis, peit, pīt, plaņs, plaūkt, prēks ir t. t. (kitus pavyzdžius žr. toliau). Retai pasitaiko atvejų, kai Krumbergo „kylantis tonas“ pirmajame skiemenyje atitinka ilgąjį A. Livonijos tarmių ilgumą; dar rečiau šioje pozicijoje „kylantis tonas“ prieš priebalsį (išskyrus vienskiemenius žodžius, pasibaigiančius dvibalsiu ir dvibalsiniais junginiais, žr. toliau) atitinka trečiąjį A. Livonijos tarmių ilgumą. Tokioms išimtims priklauso, pavyzdžiui: bau̯rīt, palyginti su bau̯rīt pas Neilandą, Endzelīnį, Schmidtą³⁹; dāvāt ir dāvana, dāvāt pas E., Š. ir dāvana pas E.; gai̯nāt, gai̯nāt pas Š.; grūt, grūt pas Š.; krīts „kreida“, krīts pas Pel. ir Š.; lēms, lēms pas Š.; mānīt (palyg. mīt „keisti“), mainīt pas E. ir Š.; smaīdīt, smaīdīt pas Š.; slaūcītēs, slaūcit pas E., Š.; tulīn, tūlin pas Š.; lēvars, palyginti su lēvars (lāvars) pas Š.; plaicēt, placēt pas E. ir Š.; rūns, rūns pas Š.; rēkšava, rēšava pas Š.; taūre, taūre pas Š.; tūls, tūls pas Š. Šie atvejai apskritai panašūs į tuos, kai ir atskiros A. Livonijos tarmės skiriasi to paties žodžio pirmojo skiemens ilgumo kokybe; pavyzdžių pateikiau anksčiau. Čia taip pat priklauso, be kita ko, Schmidto peidēt, raidīt, stīga, atitinkantys Endzelīno peidet, raidit, stīga, o pastarieji sutampa ir su Krumbergo peidē, raidīt, stīga⁴⁰. Kitokios kilmės „kylantį toną“ Krumbergas kai kur pažymi vienskiemeniuose žodžiuose, kurie baigiasi arba dvibalsiu su i, u (senuoju ar naujuoju), arba dvibalsiniu junginiu (senuoju ar naujuoju) – ten, kur A. Livonijos tarmėse yra trečiasis dvibalsio su i, u ilgumas ir dvibalsinio junginio ekspiracinė-krintanti kokybė; pavyzdžiui, žodžiuose tai, jau, tēw, sēw, t. y. teū, seū (tačiau nau nenurodyta „tono“ kokybė), kuŗ, aŗ, uņ, taм (tačiau 3-iojo asmens formoje, pasibaigiančioje dvibalsiniu junginiu, pavyzdžiui, waŗ, t. y. var, „tono“ kokybė nenurodyta). Krumbergo „abėcėlinis tonas“, kurį žymiu ženklu ˉ (toks pat ženklas Krumbergo žodžių sąraše), savo prigimtimi, žinoma, atitinka ilgąjį A. Livonijos tarmių ilgumą, o „krintantis tonas“, kurį žymiu ženklu ` (ˋ ir Krumbergo žodžių sąraše), savo prigimtimi yra giminingas trečiajam A. Livonijos tarmių ilgumui; be to, sprendžiant iš Krumbergo šiam tonui pateikto apibrėžimo (žr. aukščiau), jis, regis, yra būtent ilgumas su nepilna pertrauka, t. y. su dviem viršūnėmis: tonas, kuriame klausa pastebimas staigus kritimas, leidimasis, man regis, gali būti tik ilgumas su dviem viršūnėmis – pagrindine pradžioje ir antrine pabaigoje (nors Krumbergas antrosios viršūnės nemini). Po 39Čia mano pateiktuose A. Livonijos tarmių žodžiuose pirmojo skiemens ilgumo kokybę žymiu taip, kaip nurodyta Schmidto darbe. 40 „Kylantį toną“ Krumbergas, be kita ko, pažymi žodžiuose tēм, tām (tēm, tām), dat. dgs.; A. Livonijos tarmių vietinių formų ilgumo kokybė man nežinoma (Kuržemės tarmėse – tēm, tām). 204 Kiekio atžvilgiu šis Krumbergo „tonas“ trumpesnis už kitus du; plg. Endzelīno apibrėžtą „krintančio tarimo“ kiekį. Tačiau vartosena Krumbergo „abėcėlinį“ ir „krintantį“ toną skiria nuo atitinkamų savo prigimtimi ilgumo rūšių A Livonijos šnektose, būtent paprastųjų žodžių pirmame skiemenyje ir vienskiemeniuose žodžiuose. Kiekvienas iš šių dviejų „tonų“ vartojamas tiek kartu su ilgąja, tiek su trečiąja A Livonijos šnektų ilgumo rūšimi, taigi priklauso nuo tam tikrų sąlygų skirtumo. Šių sąlygų skirtumas (kurį aptikau ne iš karto) yra labai paprastas: „abėcėlinis tonas“ paprastųjų žodžių pirmame skiemenyje ir vienskiemeniuose žodžiuose, atitinkantis tiek ilgąją, tiek trečiąją A Livonijos šnektų ilgumo rūšį, fonetiškai pasireiškia tada, kai garsas arba garsų junginys, susidaręs esant vienai ar kitai ilgumo rūšiai, eina prieš skardųjį priebalsį – triukšminį arba sonorinį; o varduose, kurių kamieno antrajame skiemenyje yra skardusis priebalsis, šis tonas perkeltas ir į vienaskaitos vardininko formą su -s, kur skardusis priebalsis, prieš kurį iškrito trumpasis balsis, atsidūręs prieš s, tapo duslus. Krumbergo „krintantis tonas“ paprastųjų žodžių pirmame skiemenyje ir vienskiemeniuose žodžiuose, atitinkantis tiek trečiąją, tiek ilgąją A Livonijos šnektų ilgumo rūšį, vartojamas tada, kai garsas arba garsų junginys, susidaręs esant vienai ar kitai ilgumo rūšiai, eina ne prieš skardųjį priebalsį, t. y. arba prieš duslųjį priebalsį (su pirmiau nurodyta išimtimi), arba vienskiemenio žodžio gale. Šią taisyklę, taikomą, be kita ko, ir skoliniams, patikrinau pagal visus gausius Krumbergo pateiktus „tono“ skirtumų pavyzdžius; vienintelę išimtį radau žodyje mēs „mes“, kuriame kažkodėl yra „abėcėlinis tonas“, o ne „krintantis“, kaip rodytų mano nurodytoji taisyklė, nors žodyje jūs „jūs“ Krumbergas žymi „krintantį toną“, kaip ir dera pagal šią taisyklę (A Livonijos ir Kuršo šnektose mēs ir jūs). Kita išimtis būtų skolinys drēskambaris su „abėcėliniu tonu“ prieš duslųjį priebalsį (žr. Ulmanno žodyne drehskambaris, t. y. drēskambaris, „Dresskammer, Sakristei“), tačiau tokį garsinį pavidalą šis dialektas gavo iš kito dialekto (iš bažnytinės kalbos). Sudurtiniuose žodžiuose Krumbergo „krintantis tonas“ pirmojoje dalyje išlieka ir prieš skardųjį priebalsį antrosios dalies pradžioje; tai rodo žodžiai, kurių pirmojoje dalyje yra prielinksninės priešdėlinės dalys nì- (plg. prielinksnį nì = nū A Livonijos šnektose) ir ē- (plg. ē- pas Endzelīną ir kai kuriais atvejais pas Schmidtą; nors paprastai Schmidto pavyzdžiuose, o dažnai ir pas Endzelīną, ē-), turinčios „krintantį toną“, be kita ko, ir prieš skardžiuosius priebalsius, pvz., nì·vads, ēgaiva, ēgūt. Dėl tos pačios priežasties Krumbergas rašo, pavyzdžiui, Vàczeme (nors ir pastebi, kad č čia tariamas kaip d), nes vàcis, pagal mano nurodytą taisyklę, turi „krintantį toną“, atitinkantį ilgąją ilgumo rūšį prieš duslųjį priebalsį Schmidto šnektoje (žr. Schmidto vâcēs). Tačiau sudurtinio žodžio pirmojoje dalyje „abėcėlinis tonas“ pasikeičia į „krintantį“, kai prieš jį eina duslusis priebalsis antrosios sudurtinio žodžio dalies pradžioje; bent jau, 205 prielinksninis priešdėlis pārg- (plg. Schmidto prielinksnį pā41), išliekantis toks prieš balsį ir prieš skardųjį priebalsį, prieš duslųjį priebalsį pakinta į pārg-, pvz., pārasmins, pārlūkūt, bet, pavyzdžiui, pārkaras, pārteikt. Norėdamas paaiškinti savo nurodytą taisyklę, kaip Krumbergas vartoja „abėcėlinį“ ir „krintantį toną“ paprastųjų žodžių pirmame skiemenyje ir vienskiemeniuose žodžiuose, pateiksiu keletą pavyzdžių, skliaustuose nurodydamas atitinkamus A Livonijos šnektų žodžius. 1) „Abėcėlinis tonas“: alga (alga N., E., Šm.), aūzas (aūzas N., E., Š.), bārda (bārda E., Š.), bērzs, kilm. linksn. bērza (bērzs E., Š.); bēzs, kilm. linksn. bēza (bēzs N., E., Š.); brālis (brālis N., E., Š.), būda (būda N., E., Š.), cēms (cēms N., E., Š.), cīrulis (cīrulis E., Š.), dārzs, kilm. linksn. dārza (dārzs Linde, E., Š.), dēvs, kilm. linksn. dēva (dēvs N., L., dēs, kilm. linksn. dēva, Š.), draugs, kilm. linksn. drauga (draugs N., E., Š.), dūmi (dūmi E., Š.), dūbe (dūbe N., E., Š.), dvīnis (dvīnis N., E., Š.), dzērve (dzērve E., Š.), ērms (ērms E., ārms Š.), ērglis (ērglis E., Š.), ēva (ēva N., E., Š.), gādāt (gādāt E., Š.), grīda (grīda N., E., Š.), gūds, kilm. linksn. gūda (gūds N., E., Š.), gūvs, gal. linksn. gūvi (gūvs N., E., gūs, gal. linksn. gūvi Š.), īre (īre Š.), īrēt (īret E.), jaūdāt (jaūdāt E., Š.), jēga (jēga E., plg. jēgt Š.), jūra (jūra E., Š.), kāja (kāja E., Š.), kāūdze (kāūdze E., Š.), kāūls (kāūls L., E., Š.), krēvs (krēvs L., krēus, kilm. linksn. krēva Š.), lāūdis (lāūdis E., Š.), lēls „didelis“ (lēls N., L., E., Š.), līdz (līdz E., Š.), māja (māja E., Š.), mēgs, kilm. linksn. mēga (mēgs E., Š.), mēnesis (mēnesis E., Š.), mīlēt (mīlēt E., Š.), nēvāt (nēvat E.), nēzēt (nēzēt.), pēns (pēns N., L., E., Š.), plēns (plēnc Š.), prēde (prēde E., Š.), raibs, kilm. linksn. raiba (raibs N., L., E., Š.), rāms (rāms E., Š.), raūdzīt (raūdzīt Š., raūdzītes E., plg. acu raūgs N.), rūbs, kilm. linksn. rūba (rūbs L., E., Š.), sārms (sārms E., Š.), saūle (saūle E., Š.), sērga (sārga Š.), sēns (sēns N., E., Š.), sēva (sēva L., E., Š.), snēgs, kilm. linksn. snēga (snēgs N., E., Š.), spārns (spārns E.), stāvēt (stāvēt Peleks, E., Š.), straūme (straūme Š.), sūds, kilm. linksn. sūda (sūds E., Š.), skēle (skēle E., Š.), sūni (sūni E., Š.), tēvs (tēvs N., E.), tās, kilm. linksn. tāva, tirs (tīrs L., E., Š.), ūgle (ūgle Š.), ūla (ūla Š.), vārds, kilm. linksn. vārda (vārds L., E., Š.), vārna (vārna E., Š.), vēgls (vēgls E., Š.), vile „apvadas“ (vile N., L., E., Š.), vīli, gal. linksn., P.), virs (virs L., E., Š.), zāzds, kilm. linksn. zāzda (zāzds E., Š.), zēma (zēma E.), zīle „zylė“ (zīle L., Š., pas E. zīle reikšmė nenurodyta), zīle „gilė“ (zīle L., Š. ir zīle Š.), zūbs, kilm. linksn. zūba (zūbs L., E., Š.), zāvas, zāvāt (zāvas E., zāvātes Š). 2) „Krintantis tonas“: aūst „žydėti“ (aūst N., P., Š), baiss (bālss E., Š.), bārt (bārt N., L., E., Š.), bērt (bērt N., L., Š.), brēsma (brēsma E., Š.), brēkt (N., L., E., Š.), cēst (cēst E., Š.), cūka (cūka E., Š.), cūska (cūska E., Š.), drāzt42 (drāzt E., Š.), 41 Tačiau pār žodyje pārdōt pas Schmidtą ir Endzelīną. 42 Tokiais atvejais rašysiu z, o ne pagal kilmę s. 206 drīkstēt (drīkstēt H., Э., Ш.), drūss (drūss H., Э., Ш.), dvēsele (dvēsele Э., Ш.), dzīt „гонять“ (dzīt Ш.), ēka (ēka Э., Ш.), ērce (ērce Ш.), ēsms (ēsms Э., Ш.), grēzt „вертеть“ (grēzt Э., Ш. и grēzt Ш.), grūts (grūts Э., Ш.), gūt (gūt Ш.), īpaši (īpašs Э., Ш.), jēgt (jēgt Ш.), jūsu (jūs Э., Ш.), jūks (jūks H., Э., Ш.), kā „скоро“ (kā H., Л., Э., Ш.), kārkls (kārkls Э., Ш.), kārt (kārt Л., Э., Ш.), kasēt „кашлять“ (kasēt Ш.), kāst „цедить“ (kāst Ш.), kaukt (kaukt H., Л., Э., Ш.), klēgt (klēgt Э., Ш.), kū (kū Ш.), krēpes „грива“ (krēpes H., Э., Ш.), krēsla „сумерки“ (krēsla H., Э., Ш.), kūsis (kūsis Ш.), lāpīt (lāpīt Э., Ш.), lēts (lēts Л., Э., Ш.), lēks (lēks Л., Э., Ш.), lēpa (lēpa H., Л., Э., Ш.), lēss (lēss Э., Ш.), lūpa (lūpa Э., Ш.), lūsis (lūsis H., lūsa Ш.), lūks „дуга“ (lūks H., Л., Э., Ш.), lūks „лук“ (lūks H., Л., Ш.), māsa (Э., Ш.), māte (H., Л., Э., Ш.), mērkt (mērkt H., Л., Э., Ш.), mētāt (mētāt Э., Ш.), mēts (mēts Л., Э., Ш.), mēsa (mēsa Э., Ш.), mīt „топтать, мять“ (mīt Л., Э., Ш.), nākt (nākt Э., Ш.), nāsis (nāsis Э., Ш.), nēks (nēks H., Л., Э., Ш.), nū (nū H., П., Э., Ш.), pē (pē П., Э., Ш.), pēci (pēci Э., Ш.), pērkūns (pērkūns Э., Ш.), pērt (pērt H., Л., Э., Ш.), prāts (prāts Э., Ш.), pūst (pūst H., П., Э., Ш.), pūt (pūt H., П., Э., Ш.), rāt (Л., Э., Ш.), rēkt (rēkt Ш.), rēksts (rēksts Э., Ш.), rīkle (rīkle Э., Ш.), rīka (rīka Э., Ш.), sārts „костер“ (sārts Л., Ш.), sēt (sēt Л., Э., Ш.), sēta „забор“ (sēta Э., Ш.), sēks (sēks Л., Э., Ш.), slēpt (slēpt Э., Ш.), slēt (slēt Ш.), spēks (spēks Э., Ш.), spēt (spēt Э., Ш.), strauts (strauts Ш.), sūkt (sūkt Л., Ш.), šķīt (šķīt Ш.), šūt (šūt Э., Ш.), tā „эта“ (tā Л., Ш.), tā „этого“ (tā Л., Э., Ш.), tārps (tārps Л., Э., Ш.), tīks (tīks Л., Э., Ш.), trīset (trīset Ш.), trīt (trīt Э., Ш.), tūks­tūts (tūkstūts Ш.), ūpis (ūpis Ш.), ūtrs (ūtris и ūtris Ш.), vākt (vākt Ш.), vārpa (vārpa Э., Ш.), vārti (vārti Э., Ш.), vērpt (vērpt Л., Э., Ш.), vērt (vērt Ш.), vētīt (vētīt Л., Э., Ш.), znūts (znūt Ш.), zūss (zūss Э., Ш.), zvēgt (zvēgt Э., Ш.), žūpa (žūpa Ш.). Pavieniais atvejais „alfabetinis“ ir „krintantis“ tonas paprastųjų žodžių pirmajame skiemenyje pasitaiko ten, kur iš Livonijos A tarmių žinomas ilgumas su visišku nutrūkimu. Pvz.: dēt, bet Š. dēt (iš literatūrinės tarmės); krāpt, bet Э. ir Ш. krāpt; krēpāt, bet Ш. krāpat; rēva, bet Ш. rēva; siki, bet П. ir Ш. sīks; skūpstīt, bet Ш. skūpstīt; vērgs, bet Ш. vārgs. Naujuosiuose dvibalsiuose ir dvibalsiniuose junginiuose prieš -s vienaskaitos vardininke Krumbergas nežymi „tono“ kokybės, kai šie garsų junginiai yra tiek pirmame, tiek ne pirmame žodžio skiemenyje. Krumbergo sudurtiniuose žodžiuose antroji dalis pirmajame skiemenyje išlaiko tokią ilgumo („tono“) kokybę, kokia būdinga jai vartojant kaip atskirą žodį. Paprastųjų žodžių ne pirmame skiemenyje (tiek atskirų žodžių, tiek sudurtinių) Krumbergas dažniausiai žymi „kylantį toną“, t. y. tokį ilgumo pobūdį, kuris atitinka Livonijos A tarmių ilgumą su visišku nutrūkimu, pvz., išvestinėse veiksmažodžių šaknyse su ilguoju balsiu ir su ū, be kita ko, ir prieš j, sangrąžinės formos galūnėse, vietininko vienaskaitos ir daugiskaitos galūnėse, varduose su -āins, -ība (pas Schmidtą -ība), -īce; žodžiuose tūkstūts, yālūdze ir kt. 207 Daug retesniais atvejais, kai paprastųjų žodžių ne pirmame skiemenyje Krumbergas žymi „alfabetinį ir krintantį toną“, sąlygos, nuo kurių priklauso šių dviejų „tonų“ skirtumas, yra tokios pačios kaip ir vartojant juos pirmajame skiemenyje; t. y. „krintantis tonas“ ir ne pirmame žodžio skiemenyje gali būti tik prieš duslųjį priebalsį ir žodžio gale, o „alfabetinis“ – prieš skardųjį priebalsį. Štai atvejai, kuriuose Krumbergas paprastųjų žodžių ne pirmame skiemenyje žymi „alfabetinį ir krintantį toną“. 1) „Krintantis tonas“ žodžio gale: dvibalsiuose su i, daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnėse, pvz., sirdēi, plg. pas Schmidtą trečiąjį ilgumą šiuose dariniuose; ilguosiuose balsiuose ir ū prieš j supaprastėjimą, kai po jo eina trumpasis balsis, veiksmažodžių vienaskaitos 2-ojo asmens ir esamojo laiko 3-iojo asmens galūnėse, pvz., runā, esē, dabū, plg. pas Lindę trečiąjį ilgumą šiuose dariniuose, o pas Schmidtą – tęstinį ilgumą (tačiau vienaskaitos vietininko galūnėse Krumbergas, kaip minėjau, žymi „kylantį toną“, pvz., vietininke varā). 2) „Krintantis tonas“ prieš duslųjį priebalsį ir „alfabetinis tonas“ prieš skardųjį priebalsį: „krintantis dvibalsio ē tonas“ varduose su -nēks, -ēts, -ētis, pvz., irnēks, jātņēks, dēdēts, meitēts, sēvē tis, taip pat varduose su -ētīna, mārgretīna, moǧētīna; plg. pas Schmidtą tęstinį ilgumą varduose su -nēks, -ēc (žr. aukščiau); „alfabetinis dvibalsio ē tonas“ kai kuriuose varduose su -ēns, priklausomai nuo „tono“ kokybės ankstesniame skiemenyje, nes po pirmojo skiemens su „kylančiu“ tonu Krumbergo varduose su -ēns dvibalsis ē turi „kylantį toną“, kaip matyti sugretinus Krumbergo be reikšmės nurodytą žodį drāzēns, iš drāst, t. y. drāzt, su drāzēns „Hieb, Schelte“, grūdēns „ein Stoss“, jūdžēns; plg. pas Schmidtą vardus su -ēns ir -ēns, nors, kaip matėme, sąlygos, nuo kurių Schmidtų tarmėje priklauso šių vardų dvibalsio ē ilgumo kokybės skirtumas, yra ne tokios kaip tos, kurias randame pas Krumbergą (Schmidtų tarmėje -ēns eina po skiemens, turėjusio ilgumą su visišku nutrūkimu); „krintantis dvibalsio ū tonas“ esamojo laiko dalyviuose su -ūts, pvz., vērdūts, plg. pas Schmidtą tęstinį ū ilgumą šiuose dariniuose; „krintantis“ ir „alfabetinis dvibalsio ū tonas“ varduose: akūts, plg. akūc pas Schmidtą, apūgs (tačiau pas Schmidtą apūgs), sipūls, plg. sipūls pas Schmidtą; skolintame žodyje kāpūsts „kapūsts“ (tačiau pas Schmidtą kāpūsc). Neretai žodžio ne pirmo skiemens dvibalsiuose prieš priebalsį Krumbergas „tono“ kokybės nežymi, pvz., visur apibrėžtuosiuose būdvardžiuose su -ajs; dvibalsinių junginių prieš priebalsį ne pirmame skiemenyje pavyzdžių pas jį nerandu. Latvių tarmėms, kuriose skiriami trys ilgumo tipai, priklauso ir tos tarmės, kurioms Sterste pirmojoje savo latvių kalbos gramatikos dalyje, 187943 m., keliais pavyzdžiais apibrėžė trijų ilgumo tipų skirtumus. Sterste teigia, kad jo nagrinėjami ilgumo tipai egzistuoja „vidurinėje“ latvių kalbos tarmėje, o nuo „vidurinės tarmės“ jis, kaip antai ir 43 Sterstu Andreja Latweeschu walodas mahciba. Pirmā daļa. Etimologija. Rīgā un Tehrbatā. 208 Bielenšteinas (Die Lett. Spr. I, p. 12 ir toliau) skiria „aukštutinės šalies“ tarmę Augszeme ir vadinamąją tamniakų (Tāmenēki, Tāmnēki) tarmę dalyje šiaurės vakarų Kuršo, tačiau reikia turėti omenyje, kad Sterstės duomenys apie ilgumo tipus netaikomi daugeliui „vidurinės“ tarmės šnektų, kurias šiuo požiūriu aprašė kiti tyrėjai, minėti aukščiau. Pažymėsiu, kad Sterstė trijų ilgumo tipų stebėjimus atliko tik kai kuriose (arba vienoje) „vidurinės“ tarmės šnektoje, ir, regis, kažkur Livonijoje.44. Ilguosiuose balsiuose ir dvigarsiuose Sterstė pagal prigimtį skiria tuos pačius tris ilgumo tipus (Sterstės „kiekio“ tipus), kurie nustatyti ir šnektoms, mano vadinamoms Livonijos A šnektomis, t. y. tęstinį ilgumą, tolygiai trunkantį, „krintantįjį“ ilgumą, kai „balsas silpsta“, ir ilgumą „su balso lūžiu jo viduje“, t. y. ilgumą su visišku pertrūkiu; be to, apie dvigarsius Sterstė, be abejo, klaidingai teigia, kad visi jie turi trumpą antrąjį dėmenį. Sterstės pateiktas „krintančiojo kiekio“ apibrėžimas tinka ir paprastajam krintančiajam ilgumui, ir ilgumui su nevisišku pertrūkiu bei dviem viršūnėmis; o Sterstės pavyzdžiuose, vartojant šį ilgumą, nėra nuorodų, kad tai būtų buvęs paprastasis krintantysis ilgumas, nes tais atvejais, kai iš kitų šnektų žinomi žodžio gale esantys dvigarsiai ir dvigarsiniai junginiai su paprastuoju krintančiuoju ilgumu (ekspiratoriniu-krintančiuoju), Sterstė, kaip matysime toliau, nurodo ne tą „kiekį“, kurį vadina „krintančiuoju“; todėl gali būti, kad ir Sterstės šnektoje, kaip ir Neilandto, Lindės bei Šmidto šnektose (žr. aukščiau), trečiasis ilgumas, t. y. Sterstės „krintantysis kiekis“, yra ilgumas su nevisišku pertrūkiu ir dviem viršūnėmis. Dvigarsiniuose junginiuose Sterstė p. 5 pagal „kiekį“ skiria du tipus: dvigarsinius junginius su tęstine ilga sklandžiąja arba nosine priebalse, t. y. su tęstiniu ilgumu, ir dvigarsinius junginius su trumpa sklandžiąja arba nosine priebalse; tačiau p. 69 dvigarsiniuose junginiuose, neturinčiuose tęstinio ilgumo, savo ruožtu skiriami junginiai, turintys „krintantįjį kiekį“, ir junginiai, kurių „kiekį“ Sterstė bet kuriuo atveju neteisingai vadina trumpaisiais; pastarosios rūšies dvigarsiniai junginiai, kaip rodo pavyzdžiai, vartojami taip pat, kaip dvigarsiai, turintys ilgumą („kiekį“) su visišku pertrūkiu. Sterstės skiriami trys ilgųjų balsių ilgumo tipai vartojimu (kiek tai galima spręsti iš pavienių Sterstės pateiktų pavyzdžių) sutampa su atitinkamais ilgųjų balsių skirtumais Livonijos A šnektose, tačiau dvigarsiuose ir dvigarsiniuose junginiuose du netęstinio ilgumo tipai vartojimo sąlygomis skiriasi nuo atitinkamų ilgumų Livonijos A šnektose, todėl Sterstės šnektą (arba šnektas) nagrinėju atskirai nuo tų, kurias vadinu Livonijos A šnektomis. Pirmiausia pateiksiu 44 Plg. mano aukščiau pateiktą Ezdelinso liudijimą, kad iš Kuršo šnektų jam nėra žinomas trečiasis ilgumas („krintantysis tarimas“, pasak Ezdelinso). 209 Sterstės nurodytus trijų ilgųjų balsių tipų ir tęstinio dvigarsių bei dvigarsinių junginių ilgumo pavyzdžius; ilgumo kokybės skirtumus žymiu tais pačiais ženklais, kuriuos vartoju Livonijos A šnektoms (Sterstė naudoja kitus ženklus). Tęstinis ilgumas pirmame skiemenyje ir vienskiemeniuose žodžiuose Sterstės nurodytas šiuose pavyzdžiuose: tā ˈjiˈ, tā ˈ, dēlis ˈlentaˈ, vīle ˈpjūklasˈ, šūt, vaidi, lauks ˈlaukasˈ, beigas, lēls ˈdidelisˈ, ēla ˈkiaušinisˈ, puika (šiuos pavyzdžius žr. p. 4), spaļva, viļņa, spiņģts, rūpga, grūmba (p. 5), ē-, pē-, nū- (p. 13), pār ˈper-ˈ (p. 35). Visais šiais atvejais, išskyrus rūķīņи (L. E., Š. rūkt, pas Š. ir rūka ˈniurnaˈ), tęstinis ilgumas žinomas ir Livonijos A šnektose: tā, dēlis E., Š., vīle, šūt (žr. aukščiau); o dėl Sterstės pār- ˈper-ˈ plg. Šmidto pār ˈperˈ. Atvejai, kai Sterstė pažymi ilgųjų balsių tęstinį ilgumą nežodžio pirmame skiemenyje, turi tokį pat ilgumą ir Šmidto šnektoje: apibrėžtųjų būdvardžių formų galūnės, pvz., laba, labas (p. 26); išvestinių veiksmažodžių 2 asm. vns. ir 3 asm. es. l. formų galūnės, pvz., tu mazgā, viņš mazgā (p. 45); -ām ir -āt galūnės 1 ir 2 asm. dgs. būtajame laike, pvz., mazgājām, mazgājāt (p. 45); daiktavardžiai su -ājs, -ējs (pas Š. -ās, -ēs), kilmininko linksnyje -āja, -ēja; daiktavardžiai su -ēns (p. 14); (Š. pavyzdžių nėra, bet jo šnektoje taip pat reikia tikėtis tęstinio ilgojo balsio ilgumo prieš n); rūķīņu galininkas (p. 69; pas Š. darybos priesagos ī prieš n, kaip matome, turi tęstinį ilgumą po pirmojo skiemens su visišku pertrūkiu); daugiskaitos naudininko galūnė -ēm (p. 69; plg. pas Š. -ām, -ēm, o vietoj -ēm jis turi kitą galūnę -im). Ilgumas su visišku pertrūkiu pirmojo skiemens balsiuose ir vienskiemeniuose žodžiuose Sterstės nurodytas šiuose pavyzdžiuose: tā ˈtaipˈ, dēls ˈsūnusˈ, vīla ˈapgavoˈ, žūt (Sterstės korektūros klaida), tālumā. Plg. tokį pat ilgumą Livonijos A šnektose (atitinkantį Krumbergo „kylantįjį toną“): tā ˈtaipˈ L., E., Š. (tā K.), dēls (žr. aukščiau), vīlu, vīli, vīla ir vīle Š., P., L., N. (vīle K.), žūt L., E., Š. (žūt K.), tāiš, tāis, tāiu E., Š., P. (tāiš, tāi, tāiu K.). Žodžių ne pirmame skiemenyje ilgumas su visišku pertrūkiu Sterstės pažymėtas veiksmažodžiuose: sangrąžinės formos 3 asm. būtojo laiko galūnėje, pvz., mazgajās (p. 45); plg. tokį pat sangrąžinės formos galūnių ilgumą pas Peleksą, Endzelyną ir Šmidtą; vietininko vns. galūnėse, pvz., tālumā (p. 69); plg. tokiais atvejais Pelekso nurodomą ilgumą su visišku pertrūkiu ir Krumbergo kylantįjį toną (taigi Sterstė, kaip ir Krumbergas, skiria balsio ilgumo kokybę prieš j supaprastėjimą vietininko vns. galūnėse, viena vertus, ir išvestinių veiksmažodžių 2 asm. vns. bei 3 asm. es. l. galūnėse, kita vertus, pvz., formose mazgā (žr. aukščiau). „Krintančiajai kokybei“, t. y. trečiajam ilgumo tipui, pirmojo žodžio skiemens ir vienskiemenių žodžių balsiams Sterstė pateikia šiuos pavyzdžius: tā kilm. vns., mēle ˈliežuvisˈ, vīle ˈapvadasˈ, grūzis ˈslydimasˈ. Paskutinis žodis man nežinomas iš Livonijos A šnektų, o pirmuosiuose trijuose šios šnektos taip pat turi 210 trečiąjį balsio ilgumą (žr. pirmiau). Ne pirmame žodžių skiemenyje trečiojo balsių ilgumo Sterstė nenurodo; taip pat ir pas Šmidtą šis ilgumas nepasitaiko paprastų žodžių ne pirmame skiemenyje (žr. pirmiau). Dėl diftongų su netęstiniu ilgumu (t. y. tiek su visišku nutrūkimu, tiek su trečiuoju ilgumu) vartojimo pas Sterstę reikia pažymėti štai ką: 1) visuose Sterstės pavyzdžiuose diftongai su trečiuoju ilgumu yra prieš skardųjį priebalsį; 2) diftongai su visišku nutrūkimu visuose pavyzdžiuose, išskyrus vieną, kuris pats savaime nebūtų aiškus (būtent ūiš), vartojami prieš duslųjį priebalsį; be to, daugumoje šių pavyzdžių ilgumas su visišku nutrūkimu atsirado iš trečiojo ilgumo esant šiai fonetinei pozicijai; 3) žodį jau Sterstė rašo jaw ir 69 p. galinį garsą apibrėžia kaip priebalsį ɥ(v); vadinasi, čia, žodžio galinėje pozicijoje, tas diftongas aɥ, kuris Šmidto tarmėje turi trečiąjį ilgumą (jaɥ), arba iš tikrųjų virsta av, arba skamba kaip ekspiracinis krintantysis diftongas su trumpu ɥ (plg. tai, kas pasakyta pirmiau). Diftongams su trečiuoju ilgumu („krintančiosios kokybės“), būtent tokioje pozicijoje, kaip sakiau, prieš skardųjį priebalsį, Sterstė pateikia šiuos pavyzdžius: gaida, gaitži, beidzu, ēla, ūla „acis grūza“, plūnit (4 p.), āpnu (5 p.), aiž (69 p.). Tie iš šių žodžių, kuriuos pažįstu iš A Livonijos tarmių, ir čia turi tokį patį ilgumą, būtent: gaūži E., Š., beidzu, beigt N., L., E., Š., ēla E., Š., āpnu, aūt E., Š., aiž N., E., Š. Su Sterstės gaida plg. Š. gaidīt. Diftongų ilgumas su visišku nutrūkimu pas Sterstę pažymėtas šiais atvejais: gaīta, lauks „turintis plikę ant galvos“ (apie gyvūnus), beigt, ēl, ūls „zeme“ (būtent „kalkakmenis“), suīka „suņa vārds“ (4 p.), beigts, aūts (5 p.), prūtu, jūtu (9 p.). Iš Sterstės žodžių suīka, jūtu A Livonijos tarmėse man nežinoma ilgumo kokybė; ēl tokį patį ilgumą turi ir A Livonijos tarmėse (žr. pirmiau), o kituose Sterstės pateiktuose žodžiuose šios tarmės turi trečiąjį diftongo ilgumą: gaīta Š., lauks N., L., P., Š., ūlis Š. (plg. taip pat Krumbergo ūlis su „abėcėliniu tonu“), aūt (žr. pirmiau), prūtu Š. Taigi Sterstės tarmėje diftongai su trečiuoju ilgumu, išlaikydami šią ilgumo ypatybę prieš skardžiuosius priebalsius, prieš dusliuosius priebalsius virsta diftongais su visišku nutrūkimu („su pokyčiais viduje“, pagal Sterstės apibrėžimą)45; todėl Sterstės ūls, palyginti su Šmidto ūlis, man, regis, liudija, kad šioje tarmėje l prieš duslųjį priebalsį š neišlaiko skardumo, bet virsta dusliuoju (arba pusiau skardžiuoju?) priebalsiu. Sterstė, turėdamas omenyje tokius atvejus kaip āpnu, beidzu, palyginti su aūts, beigts, mano, kad „krintančiojo kiekio“ (t. y. trečiojo 45 Atskirai dėl priežasčių, susijusių su Drusti tarmės reiškiniu, apie kurį minėjau pirmiau, būtent kiekio skirtumu, pavyzdžiui, tarp au žodyje draūga, trunkančio 3 moras, ir au žodyje draūgs, t. y. tariant drauks, trunkančio 2 moras pagal Endzelyną. 211 ilgumas) čia sąlygojamas priebalsių grupės skiemens gale poveikio, tačiau toks aiškinimas netiktų, pavyzdžiui, gaīta, prūtu vietoj gaīta, prūtu. Kaip jau sakiau, visuose Sterstės pateiktuose pavyzdžiuose diftongai su trečiuoju ilgumu pasitaiko prieš skardųjį priebalsį; todėl galėtų kilti klausimas, ar šiame šnekos variante prieš skardžiuosius priebalsius diftongai, kuriuose yra visiškas pertrūkis, nevirsta diftongais su trečiuoju ilgumu. Tačiau, sprendžiant iš Sterstės pateikiamų reiškinių, susijusių su netęstiniais diftonginiais junginiais, reikia manyti, kad šiame šnekos variante diftongai su visišku pertrūkiu išlieka nepakitę, be kita ko, ir prieš skardžiuosius priebalsius (nors Sterstė, deja, pavyzdžių nepateikia). Netęstiniuose diftonginiuose junginiuose Sterstė, kaip jau sakiau, skiria „mažėjančią kiekybę“ (t. y. trečiąjį ilgumą) ir „trumpąją kiekybę“; ir kaip diftongai su „mažėjančia kiekybe“, t. y. trečiuoju ilgumu, Sterstės šnektos variante prieš dusliuosius priebalsius keičia šią ilgumo ypatybę, taip ir diftonginiai junginiai su „mažėjančia kiekybe“ prieš dusliuosius priebalsius neišsaugo šios ilgumo ypatybės šiame šnekos variante, bet pakeičia ją tokiu ilgumo tipu, kurio Sterstė neapibrėžia ir klaidingai vadina „trumpąja kiekybe“ (nors, suprantama, viso diftonginio junginio kiekybė nėra trumpa); tą pačią „trumpąją kiekybę“ Sterstė nustato diftonginiuose junginiuose prieš dusliuosius ir skardžiuosius priebalsius, taip pat tais atvejais, kai juos atitinka Livonijos tarmėse A diftonginiai junginiai su visišku pertrūkiu. Sterstė pateikia vieną diftonginių junginių su „mažėjančia kiekybe“, t. y. trečiuoju ilgumu, pavyzdį — dzird (p. 69), taigi prieš skardųjį priebalsį; toks pat ilgumas yra šiame žodyje ir Livonijos tarmėse A: dzirdēt E., Š. Diftonginiai junginiai su „trumpąja kiekybe“ prieš priebalsį Sterstės nurodyti šiais atvejais: zirgs, pils, mans, nams (p. 5); tumšt, kalnēm (p. 69). Žodžiai zirgs ir kalnēm, naudininko daugiskaita (šiame žodyje diftonginis junginys yra prieš skardųjį priebalsį), Livonijos tarmėse A turi ilgumą su visišku pertrūkiu, o kituose Sterstės pavyzdžiuose diftonginiai junginiai su „trumpąja kiekybe“ prieš duslųjį priebalsį yra kilę iš diftonginių junginių su „mažėjančia kiekybe“, t. y. trečiuoju ilgumu: tumšt, plg. tūmša pas Endzeliną; o žodžiuose pils, mans, nams tai nauji diftonginiai junginiai prieš s, kurie Livonijos tarmėse A, kaip matome, turi trečiąjį ilgumą (pīls, māns, nāms). „Trumpąją kiekybę“ Sterstė nustato ir žodžio gale esančiame diftonginiame junginyje, pavyzdžiui, tur „ten“ (p. 69). Vis dėlto reikia pažymėti, kad Sterstė „trumposios kiekybės“ diftonginių junginių neskiria nuo trumposios kiekybės skiemenų, turinčių trumpą atskirą balsį, ir, pavyzdžiui, greta tumšt, tur nagrinėja žodžio grima skiemenis gri ir ma. Pasak Sterstės (p. 2 ir 4), aukštaičių tarmė nuo viduriniosios tarmės skiriasi vartojamais ilgumo tipais („kiekybe“): aukštaičių tarmėje tęstinis ilgumas pasitaiko tais atvejais, kai viduriniojoje tarmėje būna ir ilgumas su visišku pertrūkiu, ir ilgumas su „smūgiu“, o tuo tarpu 212 atitinkamai viduriniosios tarmės tęstiniam ilgumui aukštaičių tarmėje būna ilgumas su visišku pertrūkiu ir ilgumas su „smūgiu“. Tačiau Sterstė nepateikia pavyzdžių ir nenurodo vietovių (Livonijoje? o gal ir Kurše?), kuriose stebėjo aukštaičių tarmių ilgumo tipus. Pasak Pelekso ir Endzelino, rytų Livonijoje, pavyzdžiui, Cēsvaine, Bērzūne (Pelekso ir Endzelino duomenimis), Vestēna, Vētalva, Landūna (Endzelino duomenimis), taigi aukštaičių tarmės plote, esama šnektų, turinčių du ilgumo tipus: tęstinį ilgumą ir ilgumą su „smūgiu“, Pelekso apibrėžimu; „krintančią tartį“, Endzelino apibrėžimu, t. y. ilgumą, savo prigimtimi atitinkantį Livonijos tarmių A trečiąjį ilgumą. Peleksas daro išvadą, kad šiose rytų Livonijos šnektose tais atvejais, kai vakarines šnektas, mano vadinamas šnektomis A, apibūdina ilgumas su visišku pertrūkiu, būna tęstinis ilgumas (plg. Sterstę), nors ir ne toks ilgas kaip Livonijos tarmėse A; vietoj tęstinio Livonijos tarmių A ilgumo šios rytų Livonijos šnektos turi ilgumą su „smūgiu“, nors ir ne tokį stiprų kaip Livonijos tarmėse A; galiausiai Livonijos tarmių A ilgumas su „smūgiu“ šiose rytų Livonijos šnektose arba išlieka, arba pakinta į tęstinį ilgumą. Peleksas pavyzdžių nepateikia. Pritardamas Peleksui (plg. ir tą pačią Sterstę), Endzelinas, kuris taip pat nepateikia pavyzdžių, nurodo, kad vietoj kitų Livonijos šnektų, mano vadinamų šnektomis A, „tarties“ su visišku pertrūkiu šiose rytų Livonijos šnektose būna „tęstinė“ tartis („seviški“, „daugiausia“). Baigdamas šią iki šiol įvairioms latvių šnektoms aprašytų ilgumo tipų skirtumų apžvalgą, pateiksiu pono Vėlmo man praneštą jo stebėjimą vienoje šiaurės Livonijos šnektoje. „Rūjenės parapijoje (Rūjene), Livonijoje, latvių kalboje ilgųjų balsių ir diftongų esama tik šakniniuose skiemenyse46. Visuose priesagose ir galūnėse ilgieji balsiai ir diftongai, išskyrus ai, sutrumpėja viena mora, taigi tampa trumpaisiais balsiais, o senieji trumpieji balsiai visiškai išnyko; kartu ū virto u, o ī47 – e, pavyzdžiui, vietininko daugiskaita tirumus vietoj tirumīs, mazgates vietoj mazgātis, meits – vietoj meitas, vardininko ir galininko daugiskaitos. Kalbant apie tono kokybės skirtumus, diftonguose skiriamos trys kokybės. Esama diftongų su ilga antrąja dalimi ir diftongų su trumpa antrąja dalimi; pastaruosiuose tarp abiejų diftongo dalių gali pasitaikyti iškvepiamo oro pertrūkis. Tačiau taip būna tik tada, kai toliau eina skardusis priebalsis, o prieš duslųjį priebalsį pertrūkio nėra. Ilguosiuose balsiuose šios paskutinės tono kokybės negalėjau pastebėti. Pavyzdžiui, māizi – māize vienaskaitos galininkas, ir maisi – maiss daugiskaitos vardininkas.“ (Tęsinys bus*) 46 Ir, žinoma, taip pat priešdėliuose, t. y. apskritai pagrindiniame kirtyje. 47 T. y. mano rašyboje ē. * Komentarus ir pastabas numatoma spausdinti visos publikacijos pabaigoje. 213