Apie priesagų vedinių vartojimą lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VIDA RUDAITIENĖ APIE PRIESAGŲ VEDINIŲ VARTOJIMĄ LIETUVIŲ KALBOJE Šiam straipsniui panaudota medžiaga autorės surinkta 1987—1989 metais pagal „Leksikos tyrimo anketą“, kurią taip pat sudarė autorė. Iš jos matyti kai kurių leksikos variantų, tiek norminių, tiek nenorminių, vartojimas. Pasinaudota ir raštų kalba. Anketoje keliamos šios svarbiausios problemos: 1) tarptautinių žodžių vartojimas (kurį žodį — lietuvišką ar tarptautinį, kai jų reikšmės sutampa — dažniausiai linkę vartoti informantai); 2) lietuviškų ir tarptautinių žodžių vartojimas perkeltinėmis reikšmėmis; 3) žodžių reikšmių įvairovė — tas pats žodis gali turėti įvairių reikšmių, pavyzdžiui, guolis — vieniems informantams — tik „gulėjimo vieta“, o kitiems — „tam tikra mechanizmų dalių atraminė detalė“; siūlas — „plonai susuktas verp­a­las“, „chirurginis siūlas“, „tech. terminas sriegio siūlas“ ir kt.; 4) frazeologizmų vartojimas (kurie frazeologizmai dažniau vartojami ir kurie informantai dažniau juos linkę vartoti); 5) sudurtinių žodžių ir įvairių santrumpų vartojimas; 6) priešdėlių ir priesagų vedinių vartojimas. Tirta, kokia yra realioji atskirų sričių, įvairaus išsilavinimo žmonių kalba. Klausi­nėti informantai, dirbantys mokslo, gamybos, kultūros, medicinos, buitinio gyventojų aptarnavimo, švietimo, žemės ūkio, ryšių bei transporto srityse. Anketoje pateikta po kelis žodžių ar pasakymų variantus, ir informantai turėjo pasirinkti vieną iš jų. Buvo prašoma: „Pabraukite tą žodį ar žodžių junginį, kurį vartojate“. Pasirodė, kad informantai dažnai linkę vartoti įvairių barbarizmų, hibridų, vertalų; taip pat neretai klysta vartodami sudurtinius žodžius, įvairias santrumpas, priešdėlių ir priesagų vedinius. Šį kartą domėjomės mokslo srityje dirbančių žmonių kalba. Apklausti 98 mokslo sferos darbuotojai. Tai filologai, teisininkai, ekonomistai, technikos, žemės ūkio, gamtos mokslų, planavimo ir buhalterinės apskaitos specialistai, dirbantys Lietuvos mokslų akademijos institutuose, Klaipėdos jūrų muziejuje ir akvariume, Šiaulių pedagoginiame institute, Šiaulių „Nuklono“ konstruktorių biure (konstruktoriai, inžinieriai, paprastai dirbantys mokslinį darbą). Visi baigę aukštąjį mokslą, daugelis iš jų turintys mokslinius laipsnius ar vardus. Visiems lietuvių kalba yra gimtoji. Vadinasi, tirti dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartotojai, kurių amžiaus vidurkis — 37 metai. Domėtasi ir priesagų vedinių vartojimu. Bandyta išsiaiškinti, kuriuos jų dažniau linkstama vartoti, kokios ryškesnės šių vedinių vartojimo tendencijos. Priesagų vediniai įvertinami ir kalbos normos požiūriu. Taigi priesagų vediniai, kurie patei- 1• 163 kiami anketoje, buvo parenkami atsižvelgiant į atskirų priesagų darumą ir į būdingiausias klaidas, kurios susijusios su kai kurių priesagų vedinių daryba bei vartojimu. Vienas iš produktyviausių ir lankščiausių žodžių darybos būdų bendrinėje lietuvių kalboje yra priesaginė žodžių daryba. Skirtingai nuo priešdėlio, priesaga eina po pagrindinio kamieno prieš galūnę, su kuria ji susijusi, nes „lietuvių kalboje priesaga palyginti retai, tiktai nekaitomuose žodžiuose, gali viena pati eiti darybos formantu, plg. kit-aip, vien-u1. Priesaginė žodžių daryba taip pat išplėtė bendrinės lietuvių kalbos žodyną. Ši daryba labai produktyvi dabar ir sudarant naujus daiktavardžius bei būdvardžius. Lietuvių kalboje iš daiktavardžių „žymiai dažnesni yra dariniai, negu paprastieji žodžiai. Dauguma tų darinių yra vediniai ir tik nedidelė dalis — sudurtiniai daiktavardžiai. Dažniausi yra priesagų vediniai — jų vienų yra keletą kartų daugiau, negu visų likusiųjų darinių“2. Bendrinėje lietuvių kalboje labai produktyvi priesaginė daryba daiktavardžių, kurie eina asmenų pavadinimais. Vieni iš jų yra veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina agentis). Tai daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių ir reiškia veiksmų atlikėjus. Vienos iš dariausių šios grupės priesagų yra -tojas, -a ir -ėjas, -a. Kiti yra vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina atributiva), t. y. tokie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis padaryti iš būdvardžių, daiktavardžių ar kitų vardažodžiams artimų žodžių ir žymi asmenį pagal kurią nors būdingą ypatybę. Viena iš dariausių šių vedinių priesagų yra -ininkas, -ė, o iš tarptautinių — -istas, -ė. Bendrinėje lietuvių kalboje produktyvi ir priesaginė daryba daiktavardžių, kuriais žymimi asmenys pagal jų profesiją, specialybę, užsiėmimą. Jie padaryti su priesagomis arba galūnėmis iš daiktavardžių, ypač dažnai žyminčių asmens verslo bei darbo objektą. Šių vedinių dariausia priesaga yra -ininkas, -ė; tarptautinių žodžių dažniausia priesaga — -istas, -ė. Nauji šios rūšies vediniai paprastai visi sudaromi su priesaga -ininkas, -ė, o jų reikalingumą lemia ir ekstralingvistiniai faktoriai: atsiranda naujų profesijų, specialybių, užsiėmimų. Lietuvių kalboje gausėja ir daiktavardžių, žyminčių asmenis pagal jų kilmę bei priklausymą. Jie dažniausiai sudaromi su priesagomis iš kitų bendrinių ar tikrinių daiktavardžių. Minėtų daiktavardžių daryboje labai įprasta priesaga -ietis, -ė. Bendrinėje lietuvių kalboje minėtų priesagų vediniai dažnai sinonimiškai vartojami su kitų priesagų vediniais arba kitos darybos daiktavardžiais. Aptarsime priesagų vedinių vartojimo anketinius duomenis. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Vaikinas dirba uoste (iškrovėju, krovėju, kro- viku), kur reikėjo pasirinkti vieną iš skliausteliuose nurodytų variantų. Pasirodo, kad populiariausias iš jų — krovikas: iš 95 atsakiusiųjų jį nurodė 56 (57,1 %), krovėją — 32(32,7 %). Šiuo atveju netinkantį variantą iškrovėjas pasirinko 7(7,1 %) 1 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. 214. 2 Taip pat jo. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 252. 164 informantai: 5 technikos ir 2 teisės mokslų specialistai. Vediny­s iškrovėjas lietuvių kalboje pateisinamas tik tada, kai reikia nurodyti darbo kryptį. Pavyzdžiui, jei kurioje nors organizacijoje kraunamuosius darbus atlieka tie patys darbininkai, tai galima juos vadinti krovikais, krovėjais (plg. pakrovėjas—iškrovėjas). Dabartinėje lietuvių kalboje varijuoja asmenų pavadinimai pagal profesiją, specialybę ar užsiėmimą su lietuviška priesaga -ininkas, -ė ir tarptautine -istas, -ė. Buvo įdomu žinoti, ar dažniau linkstama vartoti priesagos -istas, ar -ininkas vedinius. Anketoje pateikti variantai: motociklininkas—motociklistas, kranininkas—kranistas, traktorininkas—traktoristas. Pasirodo, kad populiaresni yra priesagos -ininkas vediniai: juos renkasi 44,73 % mūsų apklaustųjų, priesagos -istas vedinius — 26,37 %. Taigi pastebima tendencija vengti tarptautinės priesagos -istas vedinių. Iš pateiktųjų vedinių su priesaga -ininkas dažniausiai nurodomas kranininkas — jį pažymėjo 74(75,5 %) iš 97 atsakiusiųjų, o iš priesagos -istas vedinių — futbolistas: jį pasirinko 36(36,7 %) iš 98 atsakiusiųjų ir traktoristas, kurį pažymėjo 33(33,7 %) iš 98 atsakiusiųjų. Taip pat įdomu pažymėti, kad anketoje pateiktus priesagos -istas vedinius dažniau renkasi žemės ūkio (22,37 %; -ininkas — 7,38 %), ekonomikos (15,6 %; -ininkas — 8,9 %), teisės (14,08 %; -ininkas — 11,4 %) mokslų specialistai. Priesagos -ininkas, -ė vediniai gana dažni lietuvių kalboje, tiek raštu, tiek ir šnekamojoje. Jie linkę nurungti kitų priesagų vedinius. Taigi ir mūsų informantai iš anketoje pateiktų variantų prozininkas—prozaikas pirmenybę teikia prozininkui — jį pasirinko 67(68,4 %) iš 98 atsakiusiųjų, o prozaiką — 31(31,6 %). Didžiausias skaičius iš pasirinkusių leksikos variantą prozaikas yra filologų³: iš 20 jį nurodė 9(29 %), o 11(16,4 %) — prozininką. Priesagos -ininkas, -ė vedinių gausumui ir populiarumui lietuvių kalboje turi įtakos ir tai, kad šie vediniai gali būti sudaromi iš įvairios morfologinės struktūros žodžių, paprastai daiktavardžių. Gausesni jų, sudarytų ir iš sudurtinių daiktavardžių, turinčių dėmenį -tyra ir einančių mokslo šakų pavadinimais, pvz.: dirvotyra—dirvotyrininkas, -ė, kraštotyra—kraštotyrininkas, -ė, menotyra—menotyrininkas, -ė, mokslotyra—mokslotyrininkas, -ė, tautotyra—tautotyrininkas, -ė. Dėmuo -tyra gali būti duriamas ir prie tarptautinio žodžio, pvz.: patentotyra, teatryra. Iš šių sudurtinių žodžių taip pat padaromi daiktavardžiai su priesaga -ininkas, -ė: patentotyrininkas, -ė, teatrotyrininkas, -ė. Minėtos darybos priesagos -ininkas, -ė daiktavardžiai paprastai eina mokslininkų pavadinimais. Šalia vartojama ir grynai tarptautiniai mokslo šakų pavadinimai, ypač dažnai turintys sudėtinį dėmenį -logija (-log- + -ija), pvz.: kultūrologija, literatūrologija, patentologija, teatrologija. Daiktavardžiai, turintys dėmenį -logas, -ė, eina mokslininkų pavadinimais, pvz.: kultūrologas, -ė, literatūrologas, -ė, patentologas, -ė, teatrologas, -ė. Dėmenys -logija, -logas, -ė gali būti duriami ir prie lietuviško daiktavardžio, pavyzdžiui, dainologija, dainologas, -ė. Taigi lietuvių kalboje dažnai sinonimiškai vartojami priesagos -ininkas, -ė daiktavardžiai, padaryti iš sudurtinių, turinčių dėmenį -tyra, ir daiktavardžiai, turintys 3 Dauguma mūsų apklaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai. 165 dėmenį -logas, -ė. Buvo įdomu žinoti, kuriems iš šių daiktavardžių pirmenybę teikia mūsų informantai. Iš anketoje pateiktųjų teatotyrininkas—teatrologas, patentotyrininkas—patentologas mūsų informantai dažniau linkę vartoti daiktavardžius su dėmeniu -logas: juos nurodė 77,5 %, o -ininkas — 16,35 %. Iš 93 atsakiusiųjų vedinį teatrologas rinkosi 79(83,6 %), teatotyrininkas — 14(14,3 %), o iš 88 atsakiusiųjų patentologą pažymėjo 70(71,4 %), patentotyrininką —18(18,4 %) informantų. Didžiausias procentas (50 %; -logas — 18,8 %) pasirinkusiųjų nurodytus priesagos -ininkas vedinius yra technikos mokslų specialistai. Atsiranda ir ateityje atsiras vis daugiau mokslo šakų. Reikės ir naujų tų mokslo šakų bei mokslininkų pavadinimų. Minėto tipo naujadarai (ypač su dėmenimis -logija, -logas, -ė) kai kuriose kalbose jau seniai vartojami. Dėl kalbų kontaktų jie paplito ir lietuvių kalboje. Gana tvirtai laikosi hibridai su priesaga -orius (giedrius, pasakorius), kiek rečiau vartojamas priesagos -auninkas vedinys keliauninkas (= keliautojas, keleivis). Mat daugelis iš jų turi specifinę reikšmę ir nelengvai pakeičiami. Ypač populiarus pasakorius: iš 97 atsakiusiųjų jį pasirinko 54(54,1 %); pasakotoją — 43(43,9 %). Giedrių nurodė 48(49 %). Hibridą keliauninkas pažymėjo savo atsakusuose 29(29,6 %) iš 96 atsakiusiųjų. Dar vartojami kalboje ir hibridai su priesaga -adėjas. Iš anketoje pateiktų variantų piktadarys—nenaudėlis—niekadėjas 13(13,3 %) iš 94 atsakiusiųjų pasirinko nevykusį minėtos priesagos vedinį niekadėjas. Tai 7 iš 23 technikų, 2 iš 15 ekonomistų, 2 iš 16 teisininkų, 1 iš 28 filologų, 1 iš 10 gamtininkų. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje gana dažnai vartojami priesagos -ietis, -ė vediniai. Ir tarmėse, ir bendrinėje lietuvių kalboje su priesaga -ietis, -ė sudaromi asmenų pavadinimai iš jų gyventų ar gyvenamųjų miestų, miestelių, kaimų vardų pvz.: birštonietis, -ė DLKŽ 81, sasnavietis, -ė LKG I 411, vilkaviškietis, -ė DLKŽ 939, vilnietis, -ė DLKŽ 940. Tam pačiam reikalui vartojamos ir priesagos -iškis, -ė, -ėnas, -ė, pvz.: kuršėniškis, -ė LKŽ VI 972, mažeikiškis, -ė DLKŽ 389, molėtiškis, -ė DLKŽ 407, skuodiškis, -ė DLKŽ 716, šilališkis, -ė DLKŽ 812, vilniškis, -ė DLKŽ 940, kupiškėnas DLKŽ 345, r okiškėnas DLKŽ 671, vabalninkėnas LKG I 412. Bendrinėje lietuvių kalboje beveik visi vediniai, žymintys asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, imami daryti su priesaga -ietis, -ė. „Lietuvių kalbos gramatikoje“⁴, be tos reikšmės, nurodyti dar du priesagos -ietis, -ė vedinių darybos atvejai. Su šia priesaga asmenų pavadinimai sudaromi: 1) iš žemynų, valstybių, kraštų tikrinių vardų, pvz.: amerikietis, -ė DLKŽ 13, europietis, -ė DLKŽ 152, suvalkietis, -ė DLKŽ 794; 2) iš bendrinių vietos pavadinimų, pvz.: kaimietis, -ė DLKŽ 274, miestietis, -ė DLKŽ 399, pajūrietis, -ė DLKŽ 485, užsienietis, -ė DLKŽ 899. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ užsimenama ir apie tokius priesagos -ietis, -ė daiktavardžius, kurie žymi ne asmens ryšį su vieta, o jo priklausymą (savo ide- 4 Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 411. 166 ologija, veikla...) prie kokio kolektyvo ar žmonių grupės5, pvz.: ansamblietis, -ė, giminietis, -ė, gvardietis, -ė, pasaulietis, -ė, tautietis, -ė. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz.: armietis, -ė LKŽ I 309, tėvynietis, -ė DLKŽ 848. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ norminiais laikomi dvejopi priesagos -ietis, -ė vediniai: vieni jų žymi asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, kiti — pagal priklausymą kolektyvui. Bendrinėje lietuvių kalboje gausėja daiktavardžių, padarytų su priesaga -ietis, -ė iš darbo vietos, darbo kolektyvo pavadinimo. Priesaga -ietis, -ė yra dabar labai dari, ji turi tendenciją virsti universaliausia sudarant asmenų pavadinimus tiek pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, tiek pagal priklausymą kokiam nors kolektyvui. Blogiausia, kad šios priesagos vediniai vartojami net įkyriai, išstumiant kitų priesagų vedinius. Apie tai yra nemažai rašyta6. Tai patvirtina ir mūsų anketiniai duomenys: 65,31 % mūsų apklaustųjų linkę vartoti priesagos -ietis, -ė vedinius, o 30,43 % renkasi kitų priesagų vedinius. Kaip jau minėjome, lietuvių kalboje asmenų pavadinimams pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą sudaryti nuo seno vartojamos ir priesagos -iškis, -ė, -ėnas -ė. Iš pateiktųjų variantų vilnietis—vilniškis iš 98 atsakiusiųjų 91(92,9 %) nurodė vartoją vilnietį, 5(5,1 %) — vilniškį ir 2(2 %) — pažymėjo abu variantus. Iš variantų kuršėniškis—kuršėnietis pasirodo taip pat dažnesnis yra kuršėnietis: jį sakėsi vartoją 50(51 %) iš 97 atsakiusiųjų, kuršėniškį pasirinko 45(45,9 %), o 2(2 %) nurodė abu variantus. Taip pat iš kitų pateiktųjų variantų pirmenybė teikiama priesagos -ietis, -ė vediniams: iš 97 atsakiusiųjų 64 (65,3 %) pasirinko mažeikietį, 31(31,6 %) — mažeikiškį, 2(2 %) nurodė vartoja abu; iš 95 atsakiusiųjų 53(54,1 %) nurodė skuodietį, 41(41,8 %) — skuodiškį, 1(1 %) — abu. Nors vietos gyventojai taip pat dažniau įpratę sakyti kupiškėnas, rokiškėnas, bet mūsų informantai labiau linkę sakyti kupiškietis: jį pažymėjo 67(68,4 %) iš 97 atsakiusiųjų, kupiškėną — 29(29,6 %) ir 1(1 %) pasirinko abu variantus. Net iš pateiktųjų variantų australas—australietis 62(63,3 %) iš 98 atsakiusiųjų sakosi vartoją pastarąjį, 35(35,7 %) — australą ir 1(1 %) — abu. Iš anketoje pateiktų variantų geležinkelietis—geležinkelininkas 73(74,5 %) iš 97 renkasi geležinkelietį, o 23(23,3 %) — geležinkelininką (1 informantas abu pažymi), nors žymint pagal specialybę, profesiją, užsiėmimą vartotini priesagos -ininkas, -ė vediniai. Sprendžiant iš anketinių duomenų, priesagos -ietis vedinius dažniau renkasi technikos (-ietis — 30,11 %), kitų priesagų — 11,98 %) mokslų specialistai, o kitų priesagų vedinius dažniau linkę vartoti filologai (-ietis — 21,21 %, kitų priesagų — 26,64 %). Priesagos -ietis, -ė daiktavardžių plitimas turi neigiamų padarinių. Šie daiktavardžiai dabar gausiai daromi iš bet kokio gamybinio, meninio kolektyvo, organi- 5 Ten pat. P. 412. 6 Žr. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. K., 1986. P. 44—46; Simonait ytė V. Priesagos -ietis, -ė daiktavardžiai tarybinių metų raštų kalboje // Kalbos kultūra. 1979. Sąs. 36. P. 38—44; Venckutė R. Senos ir naujos bėdos // Mūsų kalba. 1980. Nr. 4. P. 15—17 ir kt. 167 zacijos pavadinimo. Jų darbą ir vartojimą, galimas daiktas, skatina kitos kalbos, ypač rusų. Pavyzdžiui, daug naujų priesagos -ietis, -ė daiktavardžių sudaroma iš įmonių ir kitokių simbolinių pavadinimų: baltijietis, -ė („Baltijos“ laivų statykla) T 1985 3, ekranietis, -ė („Ekrano“ gamykla) T 1987 100, elektronietis, -ė („Elektrono“ gamybinis susivienijimas) VN 1988 76, jiesietis, -ė („Jiesios“ eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla) T 1989 99, mastietis, -ė („Masčio“ trikotažo fabrikas) T 1989 12, vairietis, -ė („Vairo“ dviračių gamykla) T 1989 13; iš sporto draugijų bei kolektyvų simbolinių pavadinimų: dinamietis, -ė („Dinamo“ sporto draugija) T 1985 4, kibirkštietis, -ė („Kibirkšties“ krepšinio komanda) T 1987 70, žalgirietis, -ė („Žalgirio“ krepšinio komanda) T 1989 200; iš laikraščių ir leidyklų simbolinių pavadinimų: tiesietis, -ė (laikraštis „Tiesa“) T 1990 254, moksl ietis, -ė (leidykla „Mokslas“) rš.; iš meno bei kitų kolektyvų simbolinių pavadinimų: sakalietis -ė (vyrų choras „Sakalas“) LR 1990 10, versmietis, -ė (klubas „Versmė“) T 1987 40, žinijietis, -ė („Žinijos“ draugija) MG 1986 4 19 ir kt. Rusų kalboje iš simbolinių pavadinimų daromi daiktavardžiai su priesaga -ец, kurie į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami priesagos -ietis, -ė vediniais, pvz.: динамо́вец (футбольная команда „Динамо“) П 1978 53 — dinamietis, спарта-ковец (футбольная команда „Спартак“) ВМ 1976 257 — spartakietis, торпе-довец (команда по хоккею „Торпедо“) — torpedietis, мосфильмовец („Мосфильм“) ВМ 1975 156 — mosfilmietis. Tokie vertiniai skatina panašių daiktavardžių susidaryti ir iš simbolinių pavadinimų, vartojamų lietuvių kalboje. Tam tikra dalis tokių daiktavardžių yra atsitiktiniai (okaziniai) ir, patekę į raštų kalbą, turi žurnalistinio žargono atspalvį. Be to, nereikia šios priesagos vediniais keisti kitų priesagų vedinių. Šitaip anksčiau iš laikraščių pavadinimų buvo daromi daiktavardžiai su priesaga -ininkas, pvz.: aušrininkas, varpininkas. Lietuvių kalboje daugėja panašių vedinių, kurie daromi su priesaga -ietis, -ė iš tų žmonių vardų, kurie suteikti įmonei, mokyklai ar kitokiam kolektyvui. Šiais priesagos -ietis, -ė vediniais nusakoma asmens priklausymas kolektyvui, kuris ir pavadintas įžymaus asmens vardu, pvz.: čiurlionietis, -ė (M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla) LM 1989 13, janonietis, -ė (J. Janonio popieriaus fabrikas) T 1986 10. Tai naujas, neįprastas kalbos reiškinys. Blogiausia, kad bendrinėje lietuvių kalboje vartojami priesagos -ietis, -ė daiktavardžiai, sudaryti iš įvairių kolektyvų bei organizacijų pavadinimų. Kai kurie iš jų labai gremėzdiški, pavyzdžiui, padaryti iš išvestinių daiktavardžių: leidykl- lietis, -ė „leidyklos darbuotojas“ LM 1987 9, švietimietis, -ė „švietimo darbuotojas“ T 1989 12; iš sudurtinių daiktavardžių: bendrabutietis, -ė (rš.), literatūrmenietis, -ė LM 1989 10, kuris padarytas iš žargoniško literatūrmenio; iš dviejų žodžių: naujaakmenietis, -ė (Naujosios Akmenės gyventojas) T 1989 200, naujavilnietis, -ė (Naujosios Vilnios gyventojas) VN 1990 242 ir kt. Laikantis lietuvių kalbos normos, nėra reikalo šios priesagos daiktavardžius vartoti vietoj kitų priesagų vedinių. Pavyzdžiui, žymint asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, nereikia pamiršti priesagų -iškis, -ė ir -ėnas, -ė. Žymint asmenis pagal priklausymą kolektyvui, geriau už priesagą -ietis, -ė tinka priesaga -ininkas, -ė. 168 Lietuvių kalboje labai darūs priesaginiai daiktavardžiai, žymintys mašinas, mechanizmus, įrenginius, prietaisus arba jų dalis. Paprastai jie vadinami įrankių pavadinimais (nomina instrumenti). Jais laikomi „tie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių (dažniausiai tranzityvinių) ir žymi daiktą (įnagį, ryką, prietaisą ar šiaip kokią priemonę), skirtą atlikti pagrindiniu žodžiu pasakytam veiksmui“7. Įrankių pavadinimų daugiausia sudaroma su priesagomis -tuvas, -iklis. Tiesa, terminijoje paprastai šių priesagų funkcijos diferencijuojamos: stambesnių techninių priemonių, įvairių mašinų aparatų pavadinimai dažniausiai daromi su priesaga -tuvas, o smulkesnių techninių priemonių, mašinų, mechanizmų pavadinimai — su priesaga -iklis, rečiau -eklis. Bet kartais technikos terminijoje tai pačiai sąvokai žymėti paraleliškai vartojami priesagų -tuvas ir -iklis vediniai. Anketinė apklausa buvo svarbu išsiaiškinti, kurios priesagos — -tuvas ar -iklis — vedinius (kai jų reikšmės sutampa) linkę vartoti informantai. Anketoje buvo pateikti abiejų priesagų variantai, pvz.: Nusipirkau sodui (purškiklį, purkštuvą). Iš skliausteliuose esančių variantų 91(92,9 %) iš 97 atsakiusiųjų renkasi purkštuvą, o 6(6,3 %) — purškiklį. Tokiu pat būdu buvo pateikiami ir kiti variantai: gaudiklis ir gaudytuvas — iš 80 atsakiusiųjų 62(63,3 %) nurodė gaudytuvą, 17(17,3 %) — gaudiklį, o 1 (1 %) rinkosi abu variantus; tiekiklis ir tiektuvas — 42 (42,9 %) iš 70 renkasi tiektuvą, 28 (28,6 %) — tiekiklį. Taip pat iš variantų rinkiklis ir rinktuvas pirmenybė teikiama rinktuvui: jį pažymėjo 64 (65,3 %) iš 81 atsakiusiojo, o rinkiklį — 17 (17,3 %). Taigi net 66,1 % apklaustųjų nurodo priesagos -tuvas vedinius, o 17,33 % — priesagos -iklis vedinius. Priesagos -tuvas vedinių populiarumui dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje turėjo įtakos ir tai, kad ši priesaga savo darumu yra pralenkianti visas kitas tos reikšmės priesagas. Be to, priesagos -tuvas daiktavardžiai dažniausiai esti terminai, o „terminologijoje su šia priesaga tik įrankių pavadinimai ir tedaromi. Tai iš esmės sutampa su literatūrinės ir liaudies kalbos šios priesagos darybos polinkiais. Kita vertus, liaudies kalboje šios priesagos vediniais dažniausiai pavadinami tik įvairūs įnagiai“8. Lietuvių šnekamojoje kalboje (dažnai ir raštuose) suaktyvėjusi su priesagomis -ėjas, -tojas ne asmenvardžių, o įvairių įrankių pavadinimų daryba, pvz.: skleidėjas, smulkintojas (pašarų). Priesagų -ėjas, -tojas vediniais pavadinamos ir įvairios cheminės medžiagos, pvz.: skleidėjas, minkštintojas, tirpintojas. Šiam reiškiniui turi įtakos ir slavų kalbos, ypač rusų kalba, kur tos pačios priesagos vediniai tinka pavadinti ir asmenims, ir įrankiams, pvz.: водитель ir водоналиватель, питатель. Lietuvių kalboje nuo seno skiriamos priesagų -ėjas, -tojas ir -iklis, -tuvas vedinių reikšmės. Pirmaisiais pavadinami asmenys, veikėjai, o antraisiais — įrankiai, prietaisai, medžiagos, su kuriomis atliekamas veiksmas. Taigi rusų kalbos žodžiai распространитель, кормоизмельчитель, растворитель, мягчитель į lietuvių 7 Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 381. 8 Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių terminologija: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1975. T. 16. P. 20. 169 kalbą turi būti verčiami sklaidytuvas, pašarų smulkintuvas, tirpiklis, skiediklis, minkštiklis. Kaip jau minėjome, vediniai su aiškiomis veikėjų žyminčiomis priesagomis dažnai vartojami ne savo reikšme. Sakoma ir rašoma išėmėjas (demių) vietoj valiklis, pakėlėjas vietoj keltuvas, kėliklis ir kt. Tai ryšku ir iš mūsų anketinių duomenų. Iš pateiktųjų variantų valiklis, ėmiklis, išėmėjas (demių) dauguma informantų (net 68 (69,4 %) iš 97 atsakiusiųjų) pasirinko nenorminį išėmėjas, kuris su priesaga -ėjas vartotinas net medžiagoms, su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti. Vedinį valiklis, kuris yra norminis, nurodė vartoją tik 24 (24,5 %) informantai, o ėmiklis — 3 (3,1 %). Iš apklaustųjų vedinį išėmėjas dažniausiai nurodė: technikos mokslų specialistai — 19 iš 23, žemės ūkio — 10 iš 14, ekonomikos — 11 iš 15. Mūsų nuostabai šį vedinį taip pat pasirinko net 11 iš 20 filologų (tiesa, kaip minėjom, dauguma apklaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai). Palyginti daug mažiau, negu vedinį išėmėjas, informantų pasirinko nenorminį vedinį skiedėjas: jį nurodė vartoją 24 (24,5 %) iš 95 atsakiusiųjų, o norminį skiediklis — 61 (61,9 %). Iš apklaustųjų labiausiai šį nekodifikuotą leksikos variantą pasirodo pamėgę technikos mokslų specialistai: jį pasirinko 12 iš 23 atsakiusiųjų. Mūsų nagrinėjami priesagų -ėjas, -tojas vediniai kartais dar turi ir priešdėlį, kuris nelabai būdingas lietuvių kalbai. Gana dažnas lietuvių kalboje ir nevykęs darinys pagreitintojas. Iš anketinės apklausos paaiškėjo, kad jį linkę vartoti net 64 (65,3 %) iš 90 atsakiusiųjų, o norminį variantą greitintuvas — 26 (26,5 %). Neteiktiną lietuvių kalbai pagreitintoją labiausiai pamėgę žemės ūkio (jį nurodė 10 iš 12 atsakiusiųjų) ir technikos (jį pasirinko 16 iš 19 atsakiusiųjų) mokslų specialistai. Taip pat dauguma informantų pasirinko nenorminį pakėlėjas — net 65 (66,3 %) iš 86 atsakiusiųjų (vietoj pateikto anketoje norminio varianto kėliklis — jį pažymėjo savo atsakymuose 26 (26,5 %) informantai). Vienas informantas nejaučia pakėlėjo ir kėliklio skirtumo, todėl renkasi abu. Dažnai mūsų kalboje vartojamas ir nevykęs darinys autopakrovėjas vietoj norminio autokrautuvas. Tai matyti ir iš mūsų anketinių duomenų: iš 93 atsakiusiųjų net 70 (71,4%) pasirinko autopakrovėją, o 23 (23,5 %) — autokrautuvą. Darinys autopakrovėjas yra ir labai griozdiškas, šalia pirmojo tarptautinio dėmens auto- turintis dar ir lietuvišką priešdėlį pa-. Raštų ir šnekamojoje kalboje vartojamas ir autopakraut(u)vas. Tokie dariniai bendrinei lietuvių kalbai neteiktini ir daugeliu atvejų vartotini be lietuviško priešdėlio. Su lietuvišku priešdėliu šie daiktavardžiai pateisinami tik tada, jei be priešdėlio jie turi kitokią termino reikšmę. Taigi lietuvių kalbos norma reikalauja, kad priesagų -ėjas, -tojas vediniai žymėtų asmenis, veikėjus ir nebūtų vartojami įrankiams, prietaisams, mašinoms, medžiagoms su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti9. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje plinta daug abstrakčios reikšmės daiktavardžių. Jie ypač paplitę moksliniame bei publicistiniame stiliuose. Daug vartojama vardžodžių abstraktų arba ypatybių pavadinimų, kurie su priesagomis ir 9 Apie tai plačiau žr. Keinys S. Min. veik. P. 24–27. 170 galūnėmis dažniausiai padaromi iš būdvardžių, rečiau — iš daiktavardžių, o kartais ir iš kitų linksniuojamų žodžių10. Pati dariausia vardažodžių abstraktų priesaga yra -umas, iš likusiųjų dar minėtinos -ybė bei -ystė. Priesagos -umas ir -ybė dažniausiai yra vartojamos būdvardžių abstraktams darytis, o priesaga -ystė — daiktavardžių abstraktams. Kai kurie priesagos -ystė daiktavardžiai pagal savo reikšmę yra artimi priesagų -umas bei -ybė daiktavardžiams. Būdingiausias skirtumas tarp priesagų -umas ir -ybė abstraktų yra tas, kad „priesagos -ybė vedinius ypač mėgstama vartoti tada, kai žymimąją ypatybę reikia labiau pabrėžti, suintensyvinti, kitaip sakant, kai kalbama apie labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę11. Bandyta išsiaiškinti, kurių priesagų vedinius dažniau linkę vartoti mūsų informantai. Anketoje buvo pateikti vediniai: antrametystė—antrametiškumas. Iš 92 atsakiusiųjų 80 (81,6 %) nurodė vartoją variantą antrametystė, o 12 (12,2 %) — antrametiškumas. Taip pat nurodyti žodžiai su priesagomis -ystė ir -ybė: pilnametystė—pilnamet ybė, neturtystė—neturtybė. Iš 97 atsakiusiųjų pilnametystę pažymėjo 91 (92,9 %), o pilnametybę — 6 (6,1 %); iš 72 informantų 25 (25,5 %) pasirinko neturtystę, o 46 (46,9 %) — neturtybę. Dėl rusų kalbos poveikio vis dažniau pasirodo daiktavardžių su priešdėliu nu- ir priesaga -imas, kurie paprastai yra terminai, pvz.: nudžiūnimas — обезгазование, nukenkinsminimas — обеззреживание, nuriebalinimas — обезжиривание, nuskausminimas — обезболивание, nuvandeninimas — обезвоживание. Šios darbovos žodžiai kalbininkų neaprobuojami, bet specialioje literatūroje ir šiaip vartosenoje paskutiniais dešimtmečiais gana dažni. Ir mūsų apklausti asmenys iš pateiktų variantų anestezavimas—anestezija—nuskausminimas pirmenybę teikia nuskausminimui: iš 96 atsakiusiųjų jį pasirinko 53 (54,1 %), anestezavimą nurodė 12 (12,2 %) anestezija — 19 (19,4 %). Įdomu pažymėti, kad vedinį nuskausminimas pasirinko net 11 iš 20 filologų, taip pat jam pirmenybę teikė 13 iš 23 technikos, 10 iš 15 ekonomikos, 7 iš 10 gamtos mokslų specialistų. Lietuvių kalboje gausėja ir būdvardžių. Jų darybos ir vartojimo aktyvėjimui turėjo reikšmės ir mokslo bei technikos raida, pareikalavusi sudėtingų pavadinimų, kurie dažnai žymimi būdvardžiu ir daiktavardžiu. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje dariausios būdvardžių priesagos yra -inis, -ė, -iškas, -a, -ingas, -a. Daugiausia yra priesagos -inis, -ė būdvardžių. Šios priesagos būdvardžių darybos produktyvumui turėjo įtakos ir tai, kad jie gali būti daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių, prieveiksmių, prielinksnių konstrukcijų ir kt.12 Taigi priesaga -inis, -ė gali būti dedama prie įvairios struktūros ir įvairios reikšmės pagrindinių žodžių. 10 Plačiau žr. Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 306—316. 11 Ten pat. P. 308. 12 Plačiau žr. Kniūkšta P. Priesagos -inis būdvardžiai: daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai. V., 1976. P. 7—55. 171 Priesagos -inis, -ė būdvardžių darybos produktyvumas ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių šie būdvardžiai taip gausiai vartojami ir jų vis daugėja dabartinėje lietuvių kalboje. Jų gausu tiek šnekamojoje, tiek raštų kalboje, ypač publicistikoje, mokslo literatūroje. Būdvardžių su priesaga -inis, -ė darybai bei vartojimui turi įtakos ir išorinės priežastys. Viena iš jų — rusų kalbos poveikis. Rusų kalbos būdvardžiai su priesagomis -енный, -ский skatina būdvardžių su priesaga -inis, -ė darybą bei vartojimą lietuvių kalboje, plg.: gamybinis — производственный, kokybinis — качественный, mičiurininis — мичуринский, ūkinis — хозяйственный ir kt. Nemažai problemų iškyla dėl priesagos -inis, -ė būdvardžių vartojimo lietuvių kalboje, ypač dėl būdvardžių konkurencijos su nusakomuojų kilmininku. Ne visi priesagos -inis, -ė būdvardžiai yra būtini, juo labiau, kad jie dažnai nepagrįstai vartojami vietoj daiktavardžio kilmininko13. Mėginta išsiaiškinti, ar priesagos -inis, -ė būdvardžius, ar daiktavardžių kilmininką (žinoma, kai šių gramatinių formų reikšmės sutampa) labiau linkę vartoti mūsų informantai. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Kultūros namuose įvyko (kraštotyrinė, kraštotyrininkų) vakaronė. Iš skliausteliuose esančių variantų reikėjo pasirinkti vieną. Iš 96 atsakiusiųjų 90 (91,8 %) pasirinko blogesnį variantą — kraštotyrinė vakaronė, o 6 (6,1 %) (filologai) — kraštotyrininkų vakaronė. Iš variantų įrankinis cechas — įrankių cechas taip pat populiariausias pasirodo įrankinis cechas: jį nurodė 78 (79,6 %) iš 97 atsakiusiųjų, o įrankių cechą — 19 (19,4 %). Teiktiną variantą įrankių cechas pažymėjo 18 iš 19 filologų ir 1 gamtininkas. Iš variantų metodinis kabinetas ir metodikos kabinetas populiaresnis yra metodinis kabinetas: iš 95 jį sakosi vartoją 69 (70,4 %), o metodikos kabinetą — 25 (25,5 %); 1 (1 %) — pažymėjo abu variantus. Lietuvių kalboje vartojama ir būdvardžių su priesaga -inis, -ė bei pirmaisiais dėmenimis bendra- ar visa-. Jų pasirodymą skatino ir rusų kalba (plg. rusų k. обще- ir все-). Dažniausiai šie būdvardžiai ir yra vertiniai iš rusų kalbos. Tokie būdvardžiai nepriimtini lietuvių kalbai ir paprastai taisomi, numetant bendra- ir visa-. Vietoj šių būdvardžių vartotini taip pat ir žodžių junginiai. Bet minėtos darybos būdvardžiai dažni mūsų kalboje, pvz.: bendraliaudinis turtas LR 1990 199, bendra-valstybinė reikšmė T 1989 12, visaliaudinis patriotizmas R 1990 270. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažnai daromi iš prielinksinių konstrukcijų14, ypač iš daiktavardžių ir prielinksnio tarp. Rusų kalboje beveik tuo pačiu metu pradėjo gausėti būdvardžių su dėmeniu меж- (между-). Rusų lingvistai teigia, kad ši darybos tendencija labai išryškėjo apie mūsų amžiaus vidurį15. Minėtos darybos būdvardžiai dažnai nukonkuruoja lietuvių kalbai teiktinesnį kilmininko linksnį. Tai matyti ir iš mūsų anketinės apklausos duomenų. Anketoje 13 Žr. Kniūkšta P. Min. veik. P. 123—158. 14 Plačiau žr. Kniūkšta P. Min. veik. P. 36—43. 15 Žr. Бельчиков Ю. А. О развитии русской лексики в советскую эпоху // Русский язык в школе. 1965. № 6. С. 3—9. 172 buvo pateikti variantai: vyriausybių susitarimas — tarpvyrausybinis susitarimas. Iš 96 atsakiusiųjų 47 (48 %) pasirinko variantą vyriausybių susitarimas, o 49 (50 %) — tarpvyriausybinis susitarimas. Iš pirmenybę teikiančių blogesniam variantui yra technikos (iš 23 jį nurodė 14, vyriausybių susitarimas — 9) ir žemės ūkio (iš 14 tarpvyriausybinis susitarimas sakosi vartoją 9, o vyriausybių susitarimas — 5) mokslininkai. Be to, tarpvyriausybinį susitarimą savo atsakymuose pažymėjo ir 5 iš 18 atsakiusiųjų filologų. Tokios darybos būdvardžių gausu ir spaudoje, nors norimai minčiai pasakyti dažnai net geriau tinka daiktavardžių kilmininkas. Plg.: tarpkatedrinis ryšys VN 1989 20 ir katedrų ryšys; tarp nacionalinis priešiškumas VN 1989 223 ir nacijų, tautų priešiškumas, tarpnacionalinė santarvė VN 1989 223 ir nacijų, tautų santarvė, tarpnacionalinis susvetimėjimas VN 1989 223 ir nacijų, tautų susvetimėjimas, tarpvyrausybinis susitarimas LA 1990 133 ir vyriausybių susitarimas. Kaip rodo anketinės apklausos duomenys, priesagos -inis, -ė būdvardžius linkę vartoti 60,02 % mūsų informantų, o daiktavardžio kilmininką — 34,88 %. Didžiausias procentas linkusių vartoti priesagos -inis, -ė būdvardžius iš mūsų informantų yra technikos (52,18 %; daiktavardžio kilmininką — 16,38 %) ir žemės ūkio (18,63 %; daiktavardžio kilmininką — 7,2 %) mokslų specialistų. Lietuvių kalboje daikto ypatybei žymėti geriau tinka nusakomasis kilmininkas. Taigi geriau taip pat vartoti metodikos kabinetas, kraštotyrininkų vakarone, įrankių cechas. Dabartinėje lietuvių kalboje priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažnai linkę išstumti iš vartosenos ir priesagos -ingas, -a būdvardžius. Tarp šių būdvardžių yra reikšmės skirtumų. Priesagos -ingas, -a būdvardžiai žymi gausų ypatybės turėjimą arba ypatybės ryškumą, o priesagos -inis, -ė būdvardžiai pirmiausia nusako daikto rūšį. Kartais šie būdvardžiai vartojami sinonimiškai, bet, kaip teigia P. Kniūkšta, „pagal santykinę turėjimo reikšmę priesagos -inis būdvardžiams sinonimiški gali būti tie būdvardžiai su priesaga -ingas, kurie rodo paprastą ypatybės turėjimą“16. Reikėtų įsiminti, kad gausumo, stiprumo reikšmei nusakyti geriau tinka priesagos -ingas, -a būdvardžiai. Deja, daugeliu atvejų šito nepaisoma. Tai matyti ir iš mūsų anketinės apklausos. Anketoje buvo toks sakinys: Gavome daug (baltymingų, baltyminių) pašarų, kur iš skliausteliuose esančių variantų net 52 (53,1 %) iš 95 atsakiusiųjų pasirinko blogesnį variantą baltyminių, o baltymingų — 43 (43,9 %). Blogesnį variantą dažniau renkasi technikos (15 iš 23), teisės (10 iš 16), gamtos (7 iš 10) mokslų specialistai. Didžiausia problema dėl priesagos -inis, -ė būdvardžių ir yra ta, kad jie labai nustelbia kitas lietuvių kalbos raiškos priemones. Šių vedinių vartojimas ir norminimas yra vienas iš sudėtingiausių kalbos kultūros klausimų17. 16 Kniūkšta P. Min. veik. P. 185. 17 Žr. Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. V., 1980. P. 119—120. 173 Lietuvių kalboje gana dažnai kitas raiškos priemones, ypač daiktavardžio kilmininką, užgožia ir priesagos -iškas, -a būdvardžiai. Tai matyti ir iš mūsų anketos duomenų. Buvo anketoje sakinys: Moksleiviai renkasi (darbininkų, darbininkiškas) profesijas. Iš skliausteliuose esančių variantų dauguma — 51 (52 %) iš 98 atsakiusiųjų pasirinko darbininkiškas, darbininkų — 46 (46,9 %), o 1 (1 %) nurodė abu variantus. Iš apklaustųjų didžiausias skaičius pasirinkusių variantą darbininkiškas yra technikos (iš 23 jį pažymėjo 15) ir ekonomikos (iš 15 jį nurodė 9) mokslų specialistai. Lietuvių kalboje, reiškiant priklausymą kaip rūšinę ypatybę, geriau vartoti nusakomąjį kilmininką, o ne priesagos -iškas būdvardį. Tad mūsų minėtame sakinyje reikėtų vartoti variantą darbininkų profesijas, nes priešingu atveju atrodytų, kad mokiniai renkasi panašias į darbininkų profesijas. Dabartinėje vartosenoje vis daugėja sudurtinių būdvardžių, kurių antruoju dėmeniu eina visas žodis su priesaga -iškas, -a, pvz.: daugiatautiškas, -a, lygiatėsiškas, -a, naujamadiškas, -a ir kt. Vietoj jų dažnai geriau vartoti galūnės -is vedinius¹⁸. Bet iš anketoje pateiktųjų variantų lygiatėsiškas—lygiatėsi dauguma mūsų informantų pasirinko pirmąjį: jį nurodė 60 (61,2 %) iš 98 atsakiusiųjų, o geresnį variantą lygiatėsi — 37 (37,8 %), 1 (1 %) informantas sakosi vartojąs abu variantus. Didžiausias skaičius, pasirinkusių variantą lygiatėsiškas (16 iš 23), yra technikos mokslų specialistai. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Man patinka šita (naujamadiška, naujamadė) suknelė. Vėlgi populiariausias pasirodė naujamadiška: šį dirbtinį variantą sakosi vartoją net 76 (77,6 %) iš 93 atsakiusiųjų, o 16 (16,3 %) pasirinko teiktiną variantą naujamadė. Dar vartojami (ypač šnekamojoje kalboje) hibridai su -avas, pvz.: ružavas (= rožinis), smėliavas (= smėlinis). Tai rodo ir anketinė apklausa. Ypač populiarus hibridas ružavas: jį sakosi vartoją 42 (42,9 %) informantai iš 96. Jį labiausiai yra pamėgę technikos (rinkosi 14 iš 23), žemės ūkio (8 iš 14), ekonomikos (8 iš 15) mokslų specialistai. Taip pat minėtą hibridą savo atsakymuose pažymėjo net 6 iš 19 filologų. Hibridas smėliavas labiau traukiasi iš vartosenos. Vietoj jo kalboje vis tvirčiau įsigali norminis leksikos vienetas smėlinis. Tai matyti ir iš mūsų anketos rezultatų. Smėliavą savo atsakymuose nurodė tik 14 (14,7 %) iš 95 atsakiusiųjų: 8 technikos, 4 žemės ūkio, 2 ekonomikos mokslų specialistai. Lietuvių kalboje, ypač šnekamojoje, dažnai vartojama netaisyklingos darybos prieveiksmių, pvz.: dvasiškai (= dvasiškai) nuolatos, į gyvenimą žiūriu filosofiškai (= filosofiškai), fiziškai (= fiziškai) atsilikes ir kt. Tai matome ir iš anketinių duomenų. Anketoje pateiktas sakinys: Bilietai buvo išpirkti per (rekordiniai, rekordiškai, labai, nepaprastai) trumpą laiką. Net 47 (48 %) iš 98 atsakiusiųjų sakosi vartoją netaisyklingos darybos prieveiksmį rekordiniai, 39 (39,8 %) — rekordiškai, 12 (12,2 %) — labai, nepaprastai. 18 Plg. Kalbos praktikos patarimai. V., 1985. P. 109. 174 Bendrinėje lietuvių kalboje nedaromi prieveiksmiai iš santykinių būdvardžių, su priesaga -inis, -ė. Tokia daryba yra atsiradusi dėl kitų kalbų poveikio. J. Jablonskis, taisydamas minėtos darybos prieveiksmius, dažnai matė ir visos konstrukcijos, vartojamos su šiais prieveiksmiais, netaisyklingumą19. Apibendrinant priesagų vedinių vartojimą dabartinėje lietuvių kalboje galima daryti išvadą, kad dar dažnai vartojami ir netaisyklingos darybos daiktavardžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai. Tai liudija ir anketiniai duomenys: 57,65 % informantų linkę vartoti nenorminius priesagų vedinius, o 37,75 % — norminius. Iš anketos duomenų taip pat matyti, kad didžiausias procentas iš apklaustųjų, pasirinkusių nenorminius priesagų vedinius, yra technikos mokslų specialistų: 63,73 % jų pasirinko blogus variantus, o 34,35 % — gerus. Kaip matėme, kai kurie priesagų vediniai vartojami ir ne savo vietoje. SUTRUMPINIMAI DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas, 1972. LA — Lietuvos aidas (laikraštis). LKG — Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K. Ulvydas. 1965. T.1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. 1968. T.1; 1969. T.2.; 1962. T.6. LM — Literatūra ir menas (laikraštis). LR — Lietuvos rytas (laikraštis). MG — Mokslas ir gyvenimas (žurnalas). R — Respublika (laikraštis). rš. — raštai, neturintys atskirų sutrumpinimų. T — Tiesa (laikraštis). VN — Vakarinės naujienos (laikraštis). ВМ — Вечерняя Москва (laikraštis). П — Правда (laikraštis). Pastaba: Skaičiai rodo laikraščių išleidimo metus, numerius, žurnalų metus, numerius ir puslapius. Romėniški skaičiai rodo knygų tomus, arabiški — puslapius. ON THE USAGE OF CERTAIN DERIVATIVE SUFFIXES IN LITHUANIAN Summary The present paper is based on the data collected by using a special questionnaire of lexical investigation “Leksikos tyrimo anketa”, which was compiled by the author of this report in 1987—1989. This study enables us to determine the usage of some lexical units both in standard and non-standard Lithuanian. Written language was also made use of. The speech of individuals with different educational levels and living in different regions has been studied. The respondents were people from different spheres of activity: science, production, culture, medicine, services, education, agriculture, transport and communications. The questionnaire contained several versions of the word or saying, and the respondent had to make his choice. It turned out that the respondents tended to choose barbarisms and hybrids; word-for-word translation mistakes were made in using complex words, shortened forms, or prefixes and suffixes. 19 Žr. Jablonskio raštai / Sud. J. Balčikonis. K., 1936. T. 5. P. 10, 88. 175 The majority of people with special and even higher education have a bad command of the Lithuanian language. We were mostly interested in the language used by people engaged in science. A total of 98 respondents have been questioned: philologists, lawyers, economists, engineers, specialists in agriculture, natural sciences, planning and book-keeping. They all are graduates from higher schools, some of them with academic degrees in corresponding fields of science. All of them are native speakers of Lithuanian. The average age of the respondents amounted to 37 years. We were interested in the usage of certain suffix derivatives, and tried to determine to which of them the priority was given. Suffix derivatives were also evaluated in the light of standard Lithuanian. As is known, in standard Lithuanian nouns denoting the names of professions, specialities and occupations have the greatest number of suffixes. The nouns of this kind with the Lithuanian suffix -inkas, -ė were chosen by 44.73 % of the respondents, while the nouns with the international suffix -istas, -ė by 26.37 %. In Lithuanian, suffixes such as -orius, -atninkas, -adijas are also common in these cases. There are very well established hybrids, especially with the suffix -orius (giedorius, pasakorius). A total of 54 (54.1 %) respondents chose the noun pasakorius and 48 (49 %), giedorius. In modern Lithuanian, derivatives with the suffix -ietis, -ė are also commonly used. Just one thing wrong, they are overused. According to our findings, 65.31 % of the respondents preferred the suffix -ietis, -ė and 30.43 % other corresponding suffixes. In Lithuanian, the suffixes denoting names of tools are very productive. The following suffixes — -tuvas, -iklis — are most common. Sometimes in technological terminology to denote the same concept, derivatives with -tuvas or -iklis are used simultaneously. Our aim was to determine which suffixes our informants tend to use on condition that the suffixes have the same meaning. Consequently, 66.1 % of our respondents claim to use the derivatives with the suffix -tuvas and 17.33 % the derivatives with the suffix -iklis. We have observed that in spoken Lithuanian and often in written Lithuanian the nouns denoting tools but not professions are more common with the suffixes -ėjas, -tojas. In this respect, the norm of the Lithuanian language is violated, according to which derivatives with the suffixes -ėjas, -tojas denote doers of the action but not tools or materials by means of which the thing is made. In contemporary Lithuanian, abstract nouns become more common. In this case, the most productive suffix is -umas. The influence of the Russian language being very strong, there is an increasing number of nouns with the prefix nu- and suffix -imas; as a rule, they are terms, such as nudijimas, nukenkseminimas, nuskausminimas, nuvandeninimas. Linguists do not approve the usage of these terms, but in scientific literature and everyday use they are very frequent. 54.1 % of the respondents chose exactly this variant. In Lithuanian, the number of adjectives, particularly with the suffix -inis, -ė has also increased. They are often misused instead of a noun in the genitive case. This has been confirmed by our findings, namely 60.02 % of our respondents preferred adjectives with the suffix -inis, -ė and 34.88 % used a noun in the genitive case. Summarizing the data obtained, we may state that 57.65 % of our respondents tend to use certain derivatives with suffixes that do not conform to the norms of the Lithuanian language, and only 37.75 % of them use the correct language. We may also draw a conclusion that specialists of technical sciences violate the norms more frequently; even 63.73 % of our respondents chose the wrong variants and only 34.35 %, the right ones.