Latvių dalykinė kalba kalbos kultūros aspektu

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI REGINA KVAŠYTĖ LATVIŲ DALYKINĖ KALBA KALBOS KULTŪROS ASPEKTU Kalbos situacijai, kuri susidarė Latvijoje pokario metais, būdingas latvių ir rusų kalbų funkcionavimas vienu metu. Šių kalbų sąveika atsispindi visose Žmogaus veiklos sferose. Ligi šiol, o neretai ir dabar, rusų kalba dominuoja daugelyje veiklos sferų, ypač plačiai ji paplitusi raštvedyboje. Valstybinės kalbos statuso suteikimas latvių kalbai 1988 metų spalio mėnesį ir „Latvijos TSR kalbų įstatymo“ priėmimas 1989 metų gegužės mėnesį paskatino susidomėjimą latvių dalykine kalba. Minėtame įstatyme aiškiai pasakyta, kad „Latvijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose raštvedybos kalba yra valstybinė kalba*,! vadinasi, latvių kalba. Dalykinė kalba atlieka labai svarbias socialines funkcijas — ja palaikomi valdymo organų ryšiai su gyventojais bei garantuojamas įstaigų, įmonių ir organizacijų bendradarbiavimas. Raštvedybos dokumentus galima suskirstyti į keletą grupių, pavyzdžiui, diplomatiniai, juridiniai, administraciniai ir kt. dokumentai, ir kiekviena iš šių grupių atlieka būdingas funkcijas. Šioms funkcijoms atlikti būtinos tam tikros kalbos priemonės. Bendrinės kalbos kultūros aspektu ypatingai svarbus klausimas — tai Tusų kalbos įtaka latvių raštvedybos kalbai, nes latvių kalba šiuo metu glaudžiausiai kontaktuoja kaip tik su rusų kalba. Kaip kalbų kontaktų pasekmė gali kisti vienos kalbos struktūra arba struktūros elementai dėl kitos (kontaktinės) kalbos įtakos, kitaip tariant, vykti interferencija. Šio reiškinio negalima vertinti vienodai — interferencija gali būti teigiama arba neigiama. Jos mastas susijęs su kalbos stiliais ir kalbos komunikacinėmis funkcijomis. „Mūsų stiliaus suvokimas egzistuoja kaip supratimas nustatytos sistemos normų, kurių, kaip ir bet kurių (kalbos) normų, žinant jas, galima atsisakyti“*. Kiekvieną interferencijos reiškinį, kuris pastebimas latvių kalboje, būtina įvertinti. „Šnekamojoje kalboje bei mažiau išsilavinusių žmonių kalboje yra daugiau atsitiktinių interferencijų ir paprastai jos lieka už literatūrinės kalbos ribų. Tačiau dalis interferencijų atspindi sąmoningus ir tikslingus žodžių vartojimo atvejus ir gramatinės prielaidas. Kadangi keletas naudingų interferencijos atvejų pasidaro norma, labai svarbu ne tik konstatuoti bei apibūdinti visas įtakas, bet ir įvertinti jų funkcinį tikslingumą ir normos atžvilgiu adaptuoti 1 Latvijas PSR Valodu likums. Riga, 1989, 6. Ipp. * Mimenen JĮ, H. Pycckuif 351K B ero GyHKUMOHANBHLIX pa3HOBAAHOCTEX. M., 1977. C. 46. 73 teigiamąjį, kitaip tariant, pripažinti tai norma“. Norminamojo vertinimo pagrindu turėtų būti funkcinis sąmoningumas, struktūrinis ir semantinis sutikimas su latviy kalbos modeliais. Reikėtų atkreipti dėmesį į naujadarų sutikimą su latvių kalbos sistema. „Dokumentų kalba turi atitikti literatūrinės kalbos oficialaus dalykinio stiliaus tradicijas, visų pirma tas, kurios padeda išreikšti mintį kuo tiksliau, nuosekliau, tobuliau ir kuo trumpiau““. Vertinant kontaktinės kalbos įtaką, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad „geriausių rezultatų galima pasiekti, jeigu, vertinant kontaktuojančios kalbos faktus ir rengiant rekomendacijas kalbos praktikai, kiekvienas konkretus klausimas sprendžiamas ne individualiai, izoliuotai, bet kompleksiškai, sistemiškai... arba kai sprendimas remiasi plačiais teoriniais tyrimais...“** Neigiama interferencija pasireiškia ne tik nespecialistų, bet ir specialistų kalboje. Šioje srityje interferencijos raišką skatina dalykinės kalbos šnekamosios formos pagrindinė paskirtis — pasikeisti informacija. Todėl šiuo atveju į kalbos raiškos priemonių pasirinkimą kreipiamas mažesnis dėniesys. Dalykinės kalbos rašomojoje formoje savikontrolė yra daug didesnė, bet ir čia neapsieinama be latvių literatūrinės kalbos normų pažeidimo. Visi minėtieji faktai atsiranda dėl nerūpestingos pažiūros į savo šnekamąją ir rašomąją kalbą, dėl informacijos štokos apie standartizuotos terminologijos buvimą srityse, kurias aptarnauja raštvedyba, pavyzdžiui, ekonomikoje, statistikoje, finansuose, jurisprudencijoje ir pan. “ Raštvedybos dokumentuose — vienoje iš dalykinės kalbos rašytinių formų — leistinas standartizuotų kalbos priemonių vartojimas. Čia vartojamos tokios raiškos priemonės, kurios neprieštarauja latvių literatūrinės kalbos normoms: „Dokumentų kalba turi griežtai atitikti bendrosios kalbos normas, kitaip tariant, tas dabartinės literatūrinės kalbos normas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su vieno ar kito kalbos stiliaus ypatybėmis arba su kokiomis nors ypatingomis bendravimo aplinkybėmis““*. Standartizuotos sintaksinės konstrukcijos ir leksiniai arba frazeologiniai štampai, kurie vartojami oficialiai bendraujant, yra susidarę dėl panaudojimo kalbos vidinės atrankos bei kalbos struktūrinių sinoniminių galimybių, kurios garantuoja šią kalbos funkciją. Raštvedybos dokumentų kalbai būdinga tikslumas, lakoniškumas, konkrėtus mas. Raštvedybos dokumentuose vartojamos aiškios ir apgalvotos formuluotės. Leksinės ir sintaksinės ypatybės taip pat priklauso nuo dalykinės kalbos dokumento pobūdžio bei nuo šio dokumento rašymo laiko. Bendras reikalavimas, kurį turėtų atitikti raštvedybos dokumentai, — tai kalbos priemonių ekonomijos prin3 Blinkena A. Interference un norma / | Latviešu valodas kultūras jautūjumi. Riga, 1978. 29. Ipp. i * PaxMaHHH JL: B. Crumeraga Tenonolt peux H pejjaKTHpOBaHHe GiryxkeGHLIx, JOKYMEH= ros... M., 1973. C. 19. 5 Ckyuus B. Poib A3BIKOBBIX KOHTAKTOB B Pa3BUTHM JATHILICKOrO JHTEPATYPHOIO S3bIKA H Hay4HOH TepMmuHOsorum // KonrakThi PYCCKOro s35IKa C s3bIikaMH HaponoB ITpubantuku. Pura, 1984. C. 16. Paxmauuu JI. B. CraucTuka HenoBoll peud H pelakTHPOBAHAE CAYyKEOHBIX JOKYMCHToB. C. 18. 74 cipas — šiuose dokumentuosė vartojami konkrečiam atvejui labiausiai pritaikyti žodžiai, reikia vengti tuščiažodžiavimo. Be bendrų reikalavimų, kiekvienai dokumentų grupei būdingos ir skirtingos ypatybės. Kadangi kalbamuoju laikotarpiu visose žmogaus veiklos sferose didžiulę įtaką turėjo rusų kalba, tikslinga analizuoti latvių ir rusų kalbos raštvedybos dokumentų terminų ir konstrukcijų bendrybes ir skirtumus. Tokios analizės tikslas — išvengti latvių kalbai nebūdingų konstrukcijų vartojimo kalbos praktikoje. Rusų kalbos neigiama įtaka latvių kalbai ypač pastebima vartojant prielinksnius. Latvių kalbos normų pažeidimai šiuo atveju būna įvairūs. Galima paminėti ir rusų kalbos prielinkšnių pažodinį vertimą, ir prielinksnio vartojimą konstrukcijose, kurios latvių kalboje vartojamos be prielinksnio: „„.. latvių kalboje pagal tradiciją įsitvirtinusios kitokios konstrukcijos — arba be prielinkšnio (santykis išreiškiamas savarankiškos reikšmės žodžio formos semantika), arba su kitu prielinksniu (kitaip tariant, šis santykis latvių kalbos sistemoje asocijuojasi su kito prielinksnio reikšmių mikrosistema)“*; Raštvedybos dokumentuose rusų kalbos konstrukcijas su prielinksniais dažnai atitinka latvių kalbos konstrukcijos be prielinksnių: 3axa3 na moeapor — preču pasūtijums, omuem o esmojnenuu naand — plana izpildes parskats, nad0dexa 3a cmaxc — staža piemaksa, npednoncenus k naany — plana priekšlikumi, nepesecmu na emopoii kypc — parcelt otraja kursa, nasnauumo na 0014cHocmy — iecelt amatd, nepeeodumo Ha pycckuii azeik — tulkot krievu valoda. Skirtingi negu rusų kalboje prielinksniai vartojami konstrukcijose: npodasams no maAonam — pardot pret taloniem, npodasams no euzUMHbIM Kapmoukam — pardot uz vizitkartém, neuamamo na mawunke — rakstit ar rakstammasinu, evidams noo pacnucky — izsniegt pret parakstu, o6pačGomame Oaunvie na IBM — apstradat datus ar ESM. : Interferencija galima pastebėti ir žodžių junginiuose, kai neteisingai pasirinktas vienas iš junginio komponentų, pavyzdžiui, veiksmažodis arba jo forma: ex.awoyume 6 cnucox („ieslėgt saraksta“) — ieklaut|ietvert sarakstd, udem peus („iet runa“) — ir runa, dOonycmumob owuOky („pielaist klūdu“) — pielaut klūdu, klūdities; npueecmu npumep („pievest pieméru®) — minét piemėru; exodawas Koppecnonoenyus („įenakoša korespondence®) — sanemtda korespondence, ucxoosawas Koppecnondenyua („iįzejoša korespondence®) — nosiitita korespondence ir pan. Rusų kalbos su brūkšneliu raSomus žodžių junginius latvių kalboje dažniausiai atitinka konstrukcijos be defiso, neretai tai būna sudurtinis žodis su atvirkštine komponentų seka, pavyzdžiui, gopmyaap-obpasey — paraugformulars, ‘cuem-gpaxmypa — faktiirrékins, apabik K 3aKa3y-Kapady — norikojumpasitijuma birka. Komponenty. "seka gali būti ir vienoda abiejose kalbose, pavyzdžiui, unocenepHuo-mexHnuuecKuiū nepconan — inZeniertehniskais personals, mcypnan-opdep — Zurnalorderis, yenosexo-dennb— cilvekdiena. Latvių raštvedybos dokumentų kalboje, kaip ir apskritai literatūrinėje kalboje; nepageidautinas rusų kalbai būdingų sudurtinių SH žodžių vartojimas, —" Hutuus JI. K Bonpocy 0 BIHSHUH PYCCKOTO fi3biKa Ha JIAaTHIUICKEE TpejlŲtOXHEIE KOHCTPpYKnunu // Konrakrsi Jiarbniuckoro si3eika. Pura, 1977, C. 131. . 75 pavyzdžiui, npogrom, sasxom, Toccna6, Jlam6oimxum ir pan. „... nelengva pagrįsti šią tendenciją kalbos ekonomijos principu, nes kalbos ženklas turi būti adekvatus suvokimui, bet adresato pasunkintas suvokimas šią adresanto „ekonomiją“ panaikina“*. Kalbos praktikoje su tokiomis formomis susiduriame dažnai, ypač įstaigų pavadinimuose. Jų vietoje tiktų vartoti konstrukcijas, kurios sutinka su latviy kalbos normomis. Pavyzdžiui, vietoj rusiško pavadinimo „I'“occwa6“ pageidautina vartoti trumpą latvišką pavadinimą „Valstsapgūds“, vietoj „JIlam6oomxum“ — „Sadzives kimija“. Čia pavyzdžiu galėtų būti projektavimo institutų pavadinimai, kurie šiuo metu latvių kalboje sudaro nuoseklią, darnią sistemą: JTameunponpom — „Rūpnicprojekts“, JIlameunpozopempoii — „Pilsčtprojekts“, Jlameunpoeodxos — ,, Meliorprojekts*, Jlamxomynnpoekm — ,Komunalprojekts“ ir kt. Rastvedybos dokumentuose dažnai vartojamos ir santrumpos, pavyzdžiui: OKYJĮ — O6wecoiosnbiti Kaaccugdukamop ynpasiaenueckoii O0OKyMeHmMayuu; ETCJĮ — Edunan 2ocyddpcmeennas cucmema desonpou3z6eodemea; ECKJĮ — EduHAA cucmemd KOHCmpykmopckoti ookymenmayuu; TY — mexuuveckue ycnoeusa ir pan. Tokias santrumpas nepatartina perkelti į latvių kalba paraidžiui (o juo labiau — rašyti slavų raidėmis). Pavadinimas arba sąvoka iššifruojama, išverčiama ir tada sudaromos atitinkamos latviškos santrumpos: VPDK — Vissavienibas parvaldes dokumentu klasifikators; VVLS — Vienota valsts lietvedibas sistéma: VKDS — Vienota konstruktoru dokumentūcijas sistéma; TN — tehniskie noteikumi. . Norint sėkmingai išspręsti sudėtingą respublikos kalbos situacijos problema — išvengti latvių. kalbos užteršimo nebūdingomis leksemomis, konstrukcijomis ir pan. — reikia plačiau skleisti informaciją apie standartizuotą terminologiją ir populiarinti ją visuomenėje. Svetimos kalbos elementų įsiskverbimas į latvių kalbą, kai tie elementai išstumia latviškus žodžius ir konstrukcijas, išsekina, o ne praturtina kalbą. Deja, tokiems interferencijos faktams būdinga tendencija pereiti iš šnekamosios kalbos į rašomąją formą. Dabartiniu metu praktiškai pereinama prie latvių kalbos vartojimo raštvedyboje, todėl į šiuos klausimus turi būti kreipiamas didelis dėmesys. LETTISCHE SACHLICHE REDE IM ASPEKT DER SPRACHKULTUR Zusammenfassung - Fiir die sprachliche Situation in Lettland ist gleichzeitiges Funktionieren des Lettischen und des Russischen charakteristisch, die in allen Titigkeitssphiren eng zusammenwirken. Keine Ausnahme bildet auch die Schriftfiihrung, worin das Lettische durch das Russische vollig verdringt wurde. Das zunehmende Interesse fiir lettische sachliche Rede wurde durch Verleihung des Status der Staatssprache dem Lettischen sowie durch Fassung des Sprachgesetzes aktiviert. Die sachliche Rede iibt eine besonders wichtige soziale Funktion aus — sie erméglicht Beziehungen zwischen der Verwaltung und der Bevolkerung sowie gewihrleistet die Zusammenarbeit von Betrieben, Behorden und Organisationen. Aus verschiedenen Gruppen von Dokumenten * Blinkena A. Latviešu valoda un valodnieciba: celi un problémas. ZAV. 1989. Nr. 9. 10. Ipp. 76 i (diplomatische, juristische, administrativ-kanzleimaBige Dokumente) wird der letzteren besondere Aufmerksamkeit gewidmet. Jeder Art sachlicher Dokumente sind bestimmte sprachliche Ausdrucksmittel eigen, die der ihnen zugewiesenen Funktion geniigen. Im Aspekt der aligemeinen Redekultur stellt der EinfluB des Russischen, mit dem das Lettische gegenwirtig engste Kontakte hat, ernste Gefahr dar. Alle Interferenzerscheinungen, die im Lettischen auftreten, bediirfen einer Bewertung. Als motiviert kann man lediglich funktional zweckmiBige Abweichungen von den vorhandenen Normen anerkennen. Es ist notwendig, auch die Entsprechung der Neubildungen dem System des Lettischen in Betracht zu ziehen. „Die Sprache in Dokumenten soll den Traditionen des offiziell-sachlichen Stils der Literatursprache gerecht werden und vor allem denjenigen, die dazu verhelfen, den Gedanken méglichst klar, folgerichtig und so kurz wie moglich auszudriicken®. Positive Ergebnisse werden dann erzielt, wenn bei der Bewertung von dekontaktiven Fakta und bei der Erarbeitung von Empfehlungen fiir die Sprachpraxis jede konkrete Frage nicht individuell, sondern komplex geldst wird. In der sachlichen Dokumentation — einer Form der schriftlichen sachlichen Rede — ist der Gebrauch von standardisierten sprachlichen Mitteln zuldssig; es sind nur solche Ausdrucksmittel, die den Normen der lettischen Literatursprache nicht widersprechen. Charakteristische Merkmale der sachlichen Rede sind Genauigkeit, Lakonismus und konkrete Beschaffenheit. Bei sachlichen Dokumenten sind Prizision und griindlich tiberlegte Formulierungen notwendig. Lexikalische und syntaktische Besonderheiten hiingen vielmehr vom Genre des sachlichen Dokuments und von der Zeit seiner Ausstellung ab. Eine gemeinsame Anforderung fiir alle Arten sachlicher Dokumente ist das Prinzip der sprachlichen Okonomie. AuBer den gemeinsamen Anforderungen an die sachliche Rede sind jeder einzelnen Art der Dokumente charakteristische Besonderheiten eigen. Um den Gebrauch dem Lettischen nicht charakteristischer Konstruktionen in der sachlichen Dokumentation zu vermeiden, sollte man sich mit Ahnlichkeiten und Unterschieden bei Konstruktionen im Lettischen und Russischen bekannt machen.