Tauta, visuomenė ir lietuvių kalbos vartojimas

LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI.(1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI SIMAS KARALIUNAS TAUTA, VISUOMENE IR LIETUVIU KALBOS VARTOJIMAS 1. Lietuviy ‘kalba ir visuomené Kalba, kaip ir kiekvienas tikrovés reiSkinys, turi poZymiy, kurie jai patiai nepriklauso, i8eina uZ jos riby. Tie pozZymiai yra santykiai tarp kalbos ir to, kas yra uz kalbos. Siy santykiy esama dvejopy: kalbos bei ja vartojancios visuomenés santykiai ir dviejyar keliy kalby tarpusavio santykiai. Tarp kalbos ir visuomenés esama glaudZios tiesioginés sqsajos, kuri reiSkiasi kalbos vartojimu, kitaip sakant, kalbos funkcionavimu. Sakome, kad kalba vartoja Zmonés, visuomenés nariai. Galime pasakyti ir kiek kitaip: kalba funkcionuoja visuomenéje. Tad santykis tarp kalbos vartotojy, visuomenés ir patios kalbos rei8kiasi jos vartojimu, arba funkcionavimu. Visuomené, kasdien vartodama kalba, daro jai tam tikra jtaka. DaZniausiai tai esti nesamoninga: Zmonés nejaucia, kad jie daro kalbai tam tikra jtaka. Bet visuomenés poveikis kalbai gali biti ir samoningas. PavyzdZiui, jis gali reikStis, pastangomis planuoti kalbos vartojima, ripintis jos kultira ir pan. Nesunkiai matomas kitas kalby vartojimo, arba funkcionavimo, bruoZas yra ju plitimas. Antai angly kalba i8 Brity saly paplito po kelis kontinentus — Siaurés Amerika, Australija, Indija. Kalbos plitimas visiSkai nepriklauso nuo patios kalbos, nuo jos struktiros. Jo prieZastys iSeina uZ kalbos riby. Kalbos plitima lemia jos vartotojai. Pasak pranciizy lingvisto A. Martinet, kalbos plitimas ,,yra Salutinis produktas karinés, politinés, teliginés, kulttirinés, ekonominés ar statiai demografinés ekspansijos tos tautos, kurios bendravimo priemoné ta kalba yra. Lotyny, araby, ispany ir anglu kalboms platiai pasklisti vargu ar padéjo jy pobiidis. Kas jy struktiroje galéjo prie to prisidéti, bent jau atspindéjo tas tautos charakterio ir kultiiros ypatybes, kurios vienaip ar kitaip lémé tolesne ivykiy eiga*.1 Kalbos plisdamos susiduria viena su kita ir ima viena kita veikti. Tad kalby kontaktus, jy saveika sukelia konkretiis istoriniai veiksniai, biitent: etniSkai ir kalbiSkai skirtingy Zmoniy mai’ymasis ir gyvenimas toje patioje teritorijoje, ju geografiné kaimynysté, migracija, kariné okupacija, kolonizacija, ekonominiai, visuomeniniai — politiniai ir kultiriniai tauty ry8iai ir kt. Lietuviy kalbos vartojima, jos funkcionavima misy dienomis — kaip ir ankstesniais jos raidos laikotarpiais — apibiidina jai daroma samoninga lietuviy visuomenés jtaka ir saveika su kitomis kalbomis. Jos vartojimui vieSajame gyvenime misy * Maprtune A. PacnpocrpaHenue s3bIka M CTpykTypHad HHrBucTHKa // Hosoe B MHTBHCtTuxe. M., 1972. T. 6. C. 81-82. 26 dienomis lemiamq reikSme turéjo tas faktas, kad lietuviy kalbai buvo suteiktas valstybinés kalbos statusas. 1988 m. lapkrigio 18 d. Lietuvos TSR AukStiausioji Taryba papildé Respublikos konstitucijg nauju straipsniu, kuriuo lietuviy kalba buvo jteisinta kaip valstybiné. Stai tas straipsnis: »Walstybiné Lietuvos TSR kalba yra lietuviy kalba. Lietuvos TSR uZtikrina lietuviy kalbos vartojima valstybés ir visuomenés organy veikloje, §vietimo, kultiros, mokslo, gamybos ir kitose istaigose, jmonése bei organizacijose, valstybés ripinimasi visapusiSku lietuviy kalbos ugdymu ir mokymu. Sudaromos salygos ugdyti ir kitas Lietuvos TSR vartojamas kalbas, mokytis ir vartoti rusy kalba kaip TSRS tauty tarpusavio bendravimo priemone“*®. Visuma priemoniy lietuviy kalba ugdyti ir ja vartoti valstybés ir visuomenés gyvenime buvo numatyta dviem kitais dokumentais — Lietuvos TSR AukStiausiosios. Tarybos Prezidiumo jsaku ,,Dél Lietuvos TSR valstybinés kalbos vartojimo“ ir Lietuvos TSR Ministry Tarybos nutarimu .,Dél priemoniy Lietuvos TSR valstybinés’ kalbos vartojimui uZtikrinti“. Néra abejonés, kad valstybinés kalbos statuso suteikimas lietuviy kalbai ir visuma numatyty priemoniy igyvendinti [statyma dél lietuviy kalbos paskelbimo valstybine sudaré salygas normaliam lietuviy kalbos funkcionavimui vieSajame gyvenime, leido i§ esmés pagerinti jos mokyma ir kultiira, padéjo pakelti lietuviy kalbos prestiZa visuomenés akyse. Drauge visa tai prisidéjo prie tolesnés nacionalinés kultiros ir mokslo raidos, tautos savimonés gaivinimo ir dvasinio atgimimo. PolitiSkai bei kulttiriSkai svarbi ir ta aplinkybé, kad minétu [statymu garantuojama teisé kitoms Lietuvoje gyvenan¢ioms tautinéms bendrijoms vartoti ir ugdyti savasias kalbas. Antra vertus, lietuviy kalbos paskelbimas valstybine taip pat daug kuo jpareigoja, daro mus atsakingus. Geriausiai tai i8rei$ké garsusis rusy mokslininkas V. Topotovas: ,,Kalbos valstybingumas atspindi istorine kalbos ir kultiros taidos, nacionalinés savimonés lygio realybe, pasirengima prisiimti atsakomybe dél ty istoriniu, socialiniy, Gkiniy-ekonominiy, kultiriniy ir kity uZdaviniy, kurie iSkyla tautai, turin¢iai valstybinj statusa, sprendimo“. Kalba, kaip integruojantis, visuomene i vieninga etnosa lydantis veiksnys ir kaip pagrindiné visuomenés bendravimo priemoné, yra susijusi su Siy uZdaviniy sprendimu, kadangi nuo kalbos komunikaciniy galiy priklauso ir minéty uZdaviniy sprendimas. Ar mes, kaip subjektai, visuomenés nariai, tam pajégiis, parodys netolima ateitis, o dél miisy kalbos potencijy néra abejoniy. Stai vél V. Toporovo Zodfiai: ,,Tatiau ar pasirengusi pati lietuviu kalba imtis dar vienos funkcijos — biti Lietuvos valstybine kalba? Zinoma. Sunkiomis pastarojo Simtmetio salygomis, nesant valstybingumo, lietuviy kalba, nors ir ne be netekéiy, atsilaiké ir net sukiiré ypatinga aukStiausia kultirine socialine kalbos forma — literatiirine kalba, kuri tapo galinga nacionalinio vystymosi vienijantia jéga, efektyviu ir jvairiu kultiiros instrumentu, jos dvasia. Lietuviy liaudis ne tik apgyné ir i8saugojo savo kalba, bet iSpuoseléjo ir praturtino ja iki tokio laipsnio, kad lietuviy kalbos pripaZinimas valstybine Siandien jau nepareikalauty jokiy ® Lietuvos TSR valstybiné kalba (svarbiausi dokumentai). V., 1989. P. 11. 27 »lopymy™, ,,pritempimy“, kalbos surogaty jvedimo. Lietuviy kalba i8 tiesy patvirtino, net esant beveik ekstremalioms salygoms, savo stebétina gebéjima. adekvatiai pajausti ir perdirbti Siuolaikinio gyvenimo turinj padiuose sudétingiausiuose ir subtiliausiuose jo pasireiSkimuose. Ir lietuviy kalbos vidinés potencijos, ir konkretis jos laiméjimai leidZia laikyti ja vienu aktyviyjuy ir ,,stipriyju“ Siuolaikinio pasaulio kalby mozaikos elementy ir sieti su ja daug viléiy. Nenustebsiu, jei ateinantio amZziaus pradZioje meniné kiryba lietuviy kalba pasieks neregétas aukStumas“.* Valstybinés kalbos savoka reiSkia, kad kalba vartojama valstybinéje-administracinéje sistemoje ir, aisku, kitose sferose, kaip antai Svietimo, kultiros, gamybos ir kt. Juridinés priemonés jteisinti kalbos vartojima vieSajame gyvenime rodo, kad yra susidariusi ekstremali kalbos funkcionavimo situacija. Kalba skelbiama valstybine arba dél to, kad dél vienokiy ar kitokiy prieZastiy ji negali funkcionuoti vieSajame gyvenime, pirmiausia valstybinéje-administracingje sistemoje, ir kad, vadinasi, reikalingos juridinés priemonés ta vartojima garantuoti arba dél to, kad valstybinis-administracinis junginys yra daugiatautis bei daugiakalbis. Todél, norint visuomenés komunikacija ir valstybiniy-socialiniy struktiry funkcionavima palengvinti, viena kuri visuomenéje vartojama kalba pakeliama j oficialiosios, valstybinés kalbos ranga. Kai visuomené yra vienakalbé ir jos kalba yra pakankamai funkcionali, nereikalingas nei jos skelbimas valstybine, nei juridinés priemonés jos vartojimui garantuoti. Siy samprotavimy kontekste ir reikia vertinti Zymiausia jvykj miusy tautos dabarties gyvenime — 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybés atkirimo akta. Lietuvos valstybingumo atkiirimas ir lietuviy kalba bei jos vartojimas — paZiiréti tokie i8 esmés skirtingi rei8kiniai — vienas su kitu yra tiesiogiai susije. Viena, nepriklausomos yalstybés buvimas ipso facto suteikia kalbai oficialiosios bendravimo priemonés statusa. Antra, biidingas nacionalinés kalbos bruozas yra jos Jiteratiiriné, bendriné standartiné forma. Literatirinés kalbos, bendrinés standartinés raSomosios ir bendrinés standartinés Snekamosios kalbos buvimas rodo, kad tauta yra pasiekusi aukSciausia socialinés organizacijos laipsnj, turi realiq nepriklausomos nacionalinés valstybés sudarymo galimybe ir savo universaliai vertinga kultiitine kiryba prilygsta kitoms pasaulio tautoms. Tretia, nepriklausoma Lietuvos valstybé iSvedé lietuviy kalba i8 tos ekstremalios situacijos, j kuria ji buvo istumta stagnacijos metais, ir atskyré miisy kalba nuo ty globaliniy unifikuojamyjy ir eliminuojamyjy procesy, kurie buvo bidingi Taryby Sajungos kalbiniam gyvenimui. 2. Kalbos vaidmuo visuomenéje Kokj gi vaidmenj kalba vaidina visuomenés, tautos gyvenime? Savo knygoje ,,Septyni Simtai mety vokietiy—lietuviy santykiy* Vydiinas piesia tokj vaizdelj: ,,Keleta dieny jaunikaitis vieSéjo savo motinos téviSkéje prie Minijos. Teta darbavosi gretimame kambaryje, kai kazkas pas ja atéjo. Buvo girdéti jaunos mergaités balsas, kuris skambéjo pakiliai, dziaugsmingai, bet i8 léto. Kaip skam- * Toporovas V. Ne dovana, bet teisé! // Mintys apie gimtajq kalba. V., 1989. P. 29. 28 bantys laSai krito ZodzZiai — pilni meilés, linksmumo, gério ir groZio. Niekad jaunikaitis nemané, kad gimtoji lietuviy kalba tokia maloni ir harmoninga! Galéjai suvokti, kad ji yra Zmogaus Sirdies giesmé, jo sielos balsas. O kalbéjo apie labai paprastus dalykus. Kalbandiosios jaunikaitis nematé, ir klausé jis saves, ar ji taip pat tokia graZi. Kalba nutilo, ir pamaté jis SmékStelint per soda liekna [...] stuomenj “4, Sio paZiiréti paprasto vaizdelio prasmé gili. Nematydami Zmogaus, vien i§ jo kalbéjimo biido ir vartojamos kalbos galime nusakyti jo fizing biikle (ar kalbantysis yra vyras, ar moteris, jaunas ar senas). Remdamiesi kalba, galime suvokti jo dvasios biisenq: gerai jis ar blogai nusiteikes, niiirus, pavarges — ar linksmas, giedrios nuotaikos, Negana to. I§ Snekos ypatybiy — tarties, vartojamy Zodziu, sakiniy sandaros — galime pasakyti ir daugiau — kokio i8silavinimo paSnekovai, ka dirba ir pan. Jaunos mergaités lipose skambanti lietuviy kalba autoriui pasirodé »maloni ir harmoninga“, todél Klausé jis save, ar ta mergaité graZi ir pati. Tad kalba yra labai informatyvi — ji daug ka pasako apie Zmogu. Ir tai ji daro ne vien prasminiais ZodZiais, bet ir pa¢iu savo skambéjimu. Antra vertus (kaip nesunku suvokti ir iS Vydiino vaizdelio), kalba priklauso nuo ja vartojantio Zmogaus; jos prasmé, turiningumas ir groZis pareina nuo asmens dvasios. ,,Kai Zmonés kalba, — toliau sako Vydiinas, — atsiveria jy dvasios pasaulis. Ir kuo gyvybingesnis, kuo samoningesnis jis yra, tuo grazesnis yra jo skambéjimas“. Dar priduria: ,,Dvasinis gyvenimas ir kalba dygsta i§ vienos Saknies. Kai Zmogus kalba i8 gausingos ir gyvybingos sielos bei daugiau Zinodamas, ir jo ZodzZiy skambesys yra kilnus ir grazus“®, Tarsi filosofiskai minéta vaizdelj apmastes ir savo mintis apibendrines, Vydiinas teigia: ,,Bet kiekviena kalba reiSkia tai, ko néra kitoje. Kiekvienos kalbos paskirtis — reikSti ZmogiSkuma. Ir kiekviena kalba tai atlieka tik i8 dalies — reikSdama zmogiskumo tik mazZa dalele. Kai kalba nutyla, nutriiksta Zmonijos arfos styga“*. IS Siy eilutiy matyti gili Vydiino meilé gimtajai kalbai, didzZiavimasis ja, 0 filosofiniai teiginiai atskleidzia Vydiino kalbos koncepcija, kad kalba reiSkia Zmoniy dvasia, ZmogiSkuma, o kartu ir apibiidina Zmogu; kiekviena kalba yra savita, ypatinga; kiekviena kalba turi tai, ko néra kitoje, kitaip sakant, kiekviena kalba yra tautiné, — nacionaliné. Kodél tokius nuostabius ir prasmingus Zodzius apie kalba — pirmiausia apie gimtaja lietuviy — galéjo pasakyti Vydiinas? Turbiit todél, kad augo, gyveno ir dirbo kalby kontakty, bilingvizmo (lietuviy—vokietiy) aplinkoje. Ten, kur kasdien susiduria dvi ar daugiau kalbu, prie’ akis iSkyla jy panaSumai ir skirtumai; Zmogus ima labiau kreipti démesj j gimtajqa kalba. Gyvendami vieni savo tautos ir kalbos aplinkoje, mes jos lyg ir nebepastebime. Pirmas ‘sqlytis su svetima kalba priveréia mus pajusti savo kalba, j ja paZiiréti i$ Salies, Kasdienio bendravimo metu lygindami savo ir kity vartojama kalba, pradedame pastebéti ne tik savo kalbos specifika, bet ir tai, kad nuo kitatautiy mus pirmiausia skiria miisy kalba, * Vydiinas, Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Tilsit, 1932. P. 45. ® Ten pat. * Ten pat. 29 Kasdien bendraudami su savo tautietiais nepastebime, kad kalba glaudZiai susijusi su tautybe. Aktyvi nuolatiné tautybés ir kalbos saveika tuojau pat i8kyla aikStén, kai tik atsiduriame kitatautéje, juo labiau kitakalbéje aplinkoje. Ilgesnj laika pabuvus tarp svetimy, koks malonus jausmas uZlieja kritine, staiga iSgirdus gimtosios kalbos Zodzius! Vadinasi, gimtosios kalbos meilés ir didziavimosi ja jausmas, peraugantis j kale binj patriotizma, visy pirma yra susijes su kalbos ypatybe apibiidinti Zmogy ne tik kaip asmenj, bet ir, anot Vydino, reikSti ZmogiSkuma, atskleisti Zmogaus, o kartu ir tautos dvasia, savaja tauta skirti nuo kity. $j kalbos gebéjima lemia tas faktas, kad kiekviena kalba turi tai, ko néra kitoje kalboje, kitaip sakant, lemia tautiné bei kultiriné kalbos specifika. i Kalbos gebéjima apibiidinti asmenj pazymi ir kity kra8tyu kalbininkai. Antai amerikieciy lingvistas ir etnologas E. Sapiras raSo: ,,Balso savitumas, fonetiné Snekos raiska, tarties greitumas ir sklandumas, sakiniy ilgis ir sandara, leksikos pobiidis ir apimtis, jos prisodrinimas moksliniy elementu, ZodZiy gebéjimas atsiliepti j socialinés aplinkos reikmes, i$ dalies ir Snekos orientavimas j paSnekovo kalbinius igidzius, — visa tai tik nedidelé dalis sudétingy asmenj apibidinantiy ypatybiy“’. Per daugelj karti) kauptas ir puoselétas zmonijos patyrimas, be bendryju, visu Zmoniy turimy elementy, apima ir savitus, specifinius, bidingus tik vienai kuriai nors tautinei kulttrai. Tautos darbo, socialinio gyvenimo, kultiros ir psichologijos realijos, ypatybés ir jas atspindintios savokos bei vaizdiniai fiksuojami kalbos ZodZiais, frazémis, sakiniais. Tautiné-kultiriné kalbos specifika, kalbos unikalumas gerai matyti i8 ivairiy idiominiy posakiy — juos i8versti j kita kalba be galo sunku, dazZnai ir visai negalima. Savitas, ypatingas, tautinis visuomenés ir Zmogaus gyvenimo jprasminimas kalboje daugiausia reiSkiasi pavadinimy, semantiniu, i$ dalies fonetiniy pakitimy specifika, kalbinio tikrovés skaidymo pobiidziu. Pavyzdziui, saulégraza miisy vadinama pagal tai, kad Sis augalas lapus ir Zieda greZia j saule. Latviai jj vadina saulespuke — saulés géle, o rusai ji suvokia kaip augantj po saule — nodcéaneunux. Lenky slonecznik bitty ,,saulétinis“ (sfoneczny ,,saulétas“). Savokq ,,80“ mes suvokiame sudéta i$ aStuoniy deSiméiy, o pranciizai — 4x 20 (quatre-vingt). PanaSiai skaidome ir ,,90“ (devynios deSimtys), o prancuizai — 4x 20+ 10 (quatre-vingt-dix). Kaip skirtingai kalbos skaido tikrove, matyti dar ir i8 tokio pavyzdzio. Angly kalba ranka skiria j dvi dalis: hand ,,rankos galas nuo rieSo“ ir arm ,,ranka nuo pla’- takos iki peties“. O lietuviy kalba, nors ir turi pla@stakq ,,rankos galas nuo rieSo“, dabar Zodziu rankd pasako tiek ,,viena iS dviejy virSutiniy Zmogaus galiniy iki peties“, tiek ,,tos galiinés, dalj iki rieSo“. Bet seniau rankos dalys ir lietuviy kalboje buvo skiriamos panaSiai kaip angly. Tai aiskiai matyti iS bendrinéje kalboje vartojamo pazastis ,,vieta po ranka ties kritine“, rodantio buvus virSutine rankos dali zyméjusj Zodj. Pagaliau tai patvirtina tarmése esantis Z@stas ,,rankos dalis nuo alkinés ligi peties“. Kaip prie’prieSa Zodis rankd pradZioje bus Zyméjes rankos gala 7 Cenup 9. Asp // 3zerunues B. A. Uctopus s3biko3Hanaa XIX u XX Bekos B O¥epKax H M3BHeyeHuAX. M., 1960, T. 2. C. 192. : 30 nuo alkiinés; tai gerai dera su jo kilme — i8 veiksmazZodzio rinkti (refka). Taigi ranka — organas, kuriuo renkama. Specifiné yra taip pat fonetika, gramatika, sintaksé bei Zodynas. Kiekvienai kalbai jie yra vis kitokie, tik jai vienai bidingi. Zmogaus mintis, kad ir labiausiai internacionaliné, ivairiomis kalbomis pasakoma skirtingai. Tad mindiy reiSkimo biidas, matyt, irgi yra specifinis, tautinis. Tautiné-kultiriné kalbos specifika sudaro pamata reikStis etninei kalbos funkcijai. 3. Etniné kalbos funkcija Veiksniai, kurie formuoja tauta ir veikia jos egzistavima, yra bendroji tautinés grupés kilmé, kalba, gyvensena, bendras likimas, kultira ir psichologija. Kultira atskirai tautos turinio nekuria, bet yra tautiSkumo pasireiSkimo forma, materialinius tautos elementus sulydanti j viena visuma ir tuo biidu suformuojanti tautine individualybe. Kultira kuria tauta kaip objekta, faktine tikrove. Subjektyviaja savo puse tauta yra samoné ir valia — samoningos valios sulydytas kolektyvas. Tautiné samoné skiria tauta nuo etninés grupés. ,,Tauta lygiai yra objektas ir subjektas, faktas ir idéja, tikrové ir uzdavinys*, — sako J. Girnius®. Tautos psichologijai priklauso tokie bruoZai: tautinis charakteris, temperamentas, tautiniai jausmai, nuotaikos, supersticijos. Tautinj charakterj, be etnokultirinés bendruomenés nariy interpsichinés organizacijos reguliarumu, sudaro dar kultiros atributai arba institucinés struktiros, savo visuma ir iSsidéstymu _ tiek rySkios, kad viena visuomene nuo kitos skirty, nors Sie-rei8kiniai tai visuomenei gali ir nebiti unikalis. Etnokultirinés bendruomenés nariy psichologijos ypatybés, interpsichinés organizacijos reguliarumai, kaip matyti, yra tik vienas i§ tautinio charakterio elementy. Dabar visuotinai manoma, kad kiekvienos socialinés-kultirinés bendruomenés nariai skiriasi tam tikru, savitu, psichiniu bendrumu. Etnosocialinés bendruomenés viduje, aiSku, negali biti né kalbos apie psichinj visy jos nariy tapatuma. Vienas nuo kito Zmonés skiriasi lytimi, temperamentu, konstitutyvinio pobiidZio bruoZais ir, be abejo, nuo genetiniy veiksniy priklausan¢iomis ypatybémis. Ne Sie bruoZai ir ypatybés formuoja tautinj charakterj. Etniniy-socialiniy bendruomeniy charakterj, matyt, veikiau lemia kultiira, bet ne Zmonés, liaudis ar rasé. Etnosocialiniy bendruomeniy nariy tam tikra, savoti8ka, atskira psichinj bendruma lemia tam tikri Siy bendruomeniy kultiros aspektai. Bendruomenés nariams bidinga istoriskai susidariusi, ismokta bendra elgsena ir tarpusavio bendravimas. Tam tikri sisteminiai tos elgsenos ir bendravimo aspektai ir sudaro visuomenés kultiira bei lemia tam tikrus etnosocialinés bendruomenés nariy interpsichinés organizacijos reguliarumus, Sie reguliarumai yra kultiros sukurti®. Psichiné tautos organizacija néra jos kultira, bet kultiira, realizuodamasi konkreciy asmeny elgsena, iSreiSkia tautos psichine specifika. Etnosocialiniy bendruomeniy kolekty- “8 Cit. i$: Ideologinés srovés lietuviy. iSeivijoje.. V., 1978. P. 293 ® Bednarek S. Charakter narodowy w koncepcjach i badaniach wspéiczesnej humanistyki. Wroclaw, 1980. S. 16 tt. 31 vinés, pasamonéje esantios kognityvinés struktiros iXorigkai pasireiskia kalboje it kultiroje. Asmens ir tautos patyrimas, kaip jau minéta, fiksuojamas kalba. Kalba patyrimas ir kultirinés vertybés perteikiamos i8 kartos j karta. Kultiros testinumas, perimamumas be kalbos bitty negalimas. Tai pasakytina tiek apie aukstos kultiros tautas, tiek ir apie primityvios kultiiros formas. Didelé dalis primityvios tautos kultiiros egzistuoja kalbos pavidalu. Patarlés ir prieZodZiai, gydomosios inkantacijos, maldos, sakmés ir padavimai, dainos, genealoginiai pasakojimai sudaro daugmaz pastoyias formas, kuriomis kalba reiSkiasi kaip kultiiros saugotoja. Be kalbos nejmanoma né dabartiné civilizacija su jos mokyklomis ir bibliotekomis, didZiule Ziniy atsarga ir nuomoniy jvairove, masinémis informacijos priemonémis ir Zodine forma fiksuotais jausmais. Fiksuodama asmens ir tautos patyrima ir kartu su juo kultirines vertybes perduodama i§ kartos j karta, buvusias, esamas ir bisimas generacijas ij viena gyva istoring visuma jungia kalba. Tad vidiné tautos vienybé remiasi jos kalbine vienybe. Vadinasi, istori8kai susidariusi asmeny arba asmeny ir aplinkos komunikacijos sistema gali biti laikoma kultira. Kultiros raiSka yra kalba, todél suprantama, kad rySkiausias tautinés individualybés bruozas ir kartu svarbiausias veiksnys kokiai nors socialinei bendruomenei sulydyti j tauta yra kalba. Savo tautine-kultatine specifika kalba atlieka tautinio priklausymo, arba etnine, funkcija, kuri, pirma, yra tautos formavimosi bei egzistavimo ir, afitra, tautinio atribojimo veiksnys. Kalba, kaip tautos formavimosi ir egzistavimo veiksnys, pasireiSkia kalbine tapatybe Zmoniy, vartojantiy kuria nors viena kalbing sistemq. Pirmiausia kalbos déka asmuo jaucia ry$j su bendruomene, su tauta, tapatinasi su ja. Apie tai graZiai yra pasakes didysis miisy kalbos tyrinétojas K. Biga: ,,Visi lietuviai, neZiirint j tai, kad ir mégsta jie i8 vienas kito kalbos pasijuokti, vienas kita i8sipravardZiuoti lei8io, gudo, guogo, kapso, dartininko, ciekso ir kitais vardais, jautia save esant vienos tautos vaikais. Kiekvienas lietuvis, kuriam Siokiuo ar tokiuo teikalu tenka susidurti su toliau gyvenantiais savo tautos broliais, girdi juos kalbant maza-daug tokia pat kalba, kaip ir jo. Visus lietuvius, tick augstaidius, tick Zemaicius, viena tauta daro kalba“!. Tad kalba telkia ir vienija ivairiy tarmiy ir socialiniy grupiy atstovus, lengvina tarpusavio bendravima ir Zmoniy migracija etnokalbinés bendruomenés rémuose. Sia prasme kalba yra svarbus tautos formavimosi ir egzistavimo veiksnys, kuriuo kokia nors socialiné bendruomené lydoma j tauta ir kuriama tautiné individualybé. Si tapatinamoji-vienijamoji kalbos funkcija reiSkiasi kalbos bendrumu, kuriuo numatoma viena, bendra kalba kurios nors konkretios tautos visiems gyventojams. Kalbos bendrumas garantuoja vidinj etninés bendruomenés Ty8j bei susitelkima, kuria jos nariy etnine tapatybe. Kalbos, kaip tautos formavimosi ir egzistencijos veiksnio, reik’mé didéja randantis ir stipréjant tautinei sqmonei, kuri savo ruoZtu stiprina tautos kalbinj bendruma™, © Baga K. Rinktiniai ra8tai, V., 1958. T. 1. P. 403. Araes A. TI. @yHKuMa s3bIKa Kak STHHYECKOrO upH3Haka // Asie uv OOujecrBo. M., 1968. C. 128; Druviete I. Valoda un etnoss. Riga, 1990, 3. Ipp. t.t. 32 Kita kalbos funkcija yra tautinio atribojimo funkcija. Per visa istorija lietuvius nuo ju kaimyny — latviy, rusu, baltarusiy, lenky ir vokietiy — skyré jiems nesuprantama lietuviy kalba. Kaimyny kalbos, nesuprantamos lietuviams, neleido pastariesiems iSeiti if etnografinés teritorijos, juos telké. Vadinasi, kalbos atliekama tautinés individualybés funkcija turi vidine ir iorine puse. Vidujai ji reiSkiasi kaip tapatinamoji-vienijamoji jéga, laukujai — kaip atribojamoji ypatybé. Kalbos tautinés individualybés funkcija yra glaudZiai susijusi su kalbos etninio bruoZo, pagrindinio tautybés pozymio funkcija, tatiau su ja nesutampa. Etniné, arba tautinio priklausymo, funkcija, kaip minéta, reiSkiasi tautine-kultirine kalbos specifika, ir ja atlieka ne kalbos bendrumas, bet pati kalba. Bendroji tautos kalba per mety metus gali pleéstis arba siauréti. Zinoma daugybé atvejy, kai vienos kalbos arealas pleciasi, kitos — traukiasi. Tauta daZniausiai yra keliy ar netgi visos grupés kaimyniniy genéiy integracijos produktas. PavyzdZziui, lietuviy tauta susidaré i lietuviy, kurSiy, Ziemgaliy, séliy, jotvingiy ir skalviy gentiy. Integracijos procese vienos kurios genties — da%niausiai didelés, kultirigkai stiprios, vienijantios — kalba i8siskiria ir, plisdama kartu su politine ir kultirine itaka, asimiliuoja kitos kilmés Zmones. Lietuviy tautos formavimosi procese tokj vaidmenj atliko Lituania Propria it jos kalba. Integruojamy genciy kalbos tampa vietinés, jy arealas. traukiasi ir galiausiai jos visai iSnyksta. Tad kalbos bendrumas yra kintamas, jo funkcija grynai sociologiné, 0 kalbos etninio priklausymo funkcija pastovi. Kad bendroji tautos kalba ir kalba kaip etninio priklausymo rei&kéja yra skirtingi dalykai, matyti ir iS ty atvejy, tiesa, gana rety, kur vartojamoji kalba ir kalba — etnoso reiSkéja nesutampa. Antai Skotai ir beveik visa airiy tauta vartoja angly kalba, kuri jiems yra gimtoji, bet dél to jie saves nelaiko anglais, ir, pavyzdZiui, Skotas pavadintas anglu jsizeidZia. Savo etnosa, savo tautybe Skotai ir airiai mato gaely kalboje, nors ji ir mirusi. Vadinasi, etninio bruozo, pagrindinio tautybés pozymio funkcija atlieka pati kalba — vienintelé, tautos sukurtoji, su motinos pienu gautoji, tautos kiinas ir kraujas esantioji, jos dvasia reiSkiangioji. RySkiausiai Zmones pagal tautinj priklausyma skiria kalba, i8 visy tautos savokos pozymiy labiausiai su etnosu susijusi, netgi su juo susiliejusi. Kalbos bendrumas vienija ir telkia visus viena kalba vartojantius bendruomenés narius, lemia etning tapatybe, o pati kalba individualizuoja savo etnosa, formuoja tautine asmenybe ir kuria emocinius rySius tarp visy visuomenés nariy. Kad tautos kalbos bendrumo nedera tapatinti su tautybe, matyti ir i§ to, kad yra tauty, kurios vienos kalbos neturi, pavyzdZiui, Sveicarai arba baskirai. Antra vertus, yra kalby, kurios aptarnauja kelias tautas, pavyzdziui, vokietiai ir austrai, anglai, amerikietiai, kanadietiai ir australieciai. Kalbos bendruma laikant etniniu poZymiu, nemazZa tauty likty be tautybés. Bet tai iSimtys, 0 pasaulio gyventojy daugumai gimtoji kalba yra nacionaliné kalba ir sutampa su tautybe. 3. Lietuviy kalbotyros klausimai, XXXI 33 4. Kalba ir nacija Nacijai formuojantis, kalbos, kaip etninio pozymio, reikSmé kyla. Tai susije su nacijos specifika bei jos vaidmeniu. Tautos ir nacijos skirtuma sudaro, matyt, ne tik kultiringumo laipsnis: girdi, nacija yra tauta, savo universaliai vertinga kultirine kiryba tapusi pasaulio tauty Seimos nariu. Apskritai galéjimas sukurti valstybe, jq plétoti ir stiprinti, gebéjimas ineSti savo indélj j visos Zmonijos kultiira yra svarbiausias nacijos iSsiskyrimo arba bent to iSsiskyrimo pagrindy sudarymo bruoZas. Mokslinéje ir politinéje literatiiroje nacijos terminas vartojamas dviem reik’mém. Vakary Europos Saliy literatiiroje, ypaé anglosaksy, vyrauja poZiiiris, kad nacija — tai valstybés pilieciy visuma, vadinasi, tai tauta, pasiekusi ypa¢ aukStqa kultiros ir politinés organizacijos laipsnj, turintj bendra kalba ir kultira, bet jungiama valstybinés organizacijos. Centrinés ir Ryty Europos Saliy literatiroje paplitusi nuomoné, kad nacija — zmoniy bendrija, sudaryta bendros kultiiros, aukStesnés negu liaudies kultira (folkloras), sukirusi savo literatira ir mena (simboline kultira), be to, siejama istorijos tradicijy ir bendros kilmés. DaZniausiai nacija skiriama remiantis kalba, bendra gyvenama teritorija, ikine sankloda, nacionaliniu charakteriu (psichine sankloda), atskira kultira, kurtais politiniais institutais ir religija!. Nacijos specifika sudaro tai, kad: a) nacija — pastoviausia Zmoniy bendrijos forma, neretai trunkanti tikstantmetius; b) ji duoda pastovy kultirinj palikima; c) formuoja stipry individo ir bendrijos identifikacijos jausma; priklausymas nacijai, kuri duoda individui kalba, gimtaja Zeme, vieta istorijoje ir generacijy virtinéje, yra individo apsisprendimo pagrindas; d) kuria labai stipry bendrijos nariy solidarumo jausma ir antagonizmq svetimuju atzvilgiu. Dél Siy savo bruozy nacijos tampa galingu visuomeniniy judéjimy ir kraStutiniy ideologijy Saltiniu. Vienas svarbiausiu veiksniu, lemian¢iy nacijos specifika ir jos reikSme, yra kalba, kuri tampa nacionaliné. Kaip minéta, nacijai formuojantis, kalbos, kaip etninio bruoZo vaidmuo didéja — kalba tampa literatiiriné, sunorminta, standartiné ir visai nacijai bendra, o tai jau yra nacionalinés kalbos poZymiai. Literatirinés kalbos atsiradimas rodo, kad kalba pasieké ,,ypatinga auk8¢iausiq kultirine-socialine forma“1*. Be literatiirinés formos nacionaliné kalba nejsivaizduojama. Salia ra8omosios formuojasi sunorminta standartiné Snekamoji kalba, kartu su Svietimo plitimu apimanti vis didesnes gyventoju mases — visy Salies regiony ir socialiniy grupiy Zmones. Sunorminta standartiné raSomoji (literatiriné) ir sunorminta standartiné Snekamoji kalba pasidaro visos tautos nuosavybe — tampa bendriné tikraja Sio ZodzZio prasme. Sunorminta, taisyklinga, grazi bendriné kalba duoda taisyklingumo, kalbos kultiros etalona, kuris leidZia atitinkamai vertinti savo ir kity vartojama kalbos varianta, kitaip sakant, suvokti ir jsisgmoninti normos egzistavima. Kalbos norma jeina j kasdiening kalbos vartoseng. Dialektais susiskaidZiusioje visuomenéje ben4? Ilenanpckuk A. SnemenrapHpre nonatua commonorun. M., 1969. C. 176-179. ‘8 Toporovas V. Ne dovana, bet teisé! // Mintys apie gimtaja kalba. V., 1989. P. 29. 34 deda ir realizuojasi dvikalbiy ir daugiakalbiy asmeny snekoje, bet to kontaktavimo rezultatai fiksuojami kalbos sistemoje, nes istoriSkai Snekos faktas visada yra pirmesnis uZ kalbos faktq. Kalbos viena kitai daro jtaka esant bet kokiai ju salygio formai, tarp ju ir biglotizmui bei diglosijai. Mat visuomenés gyvenime ir kultiroje nuolat randasi naujy realijy ir idéjy, drauge iSkyla reikalas turéti ZodZiy joms vadinti. Pasidaryti nauja Zodj savo kalbos dirvoje gal ir néra labai sunku, bet daug sunkiau, kad ta naujadara priimty kalbanéioji visuomené, kad jis joje prigytyu. Zymiai lengviau kartu su nauju gaunamu daiktu ar savoka pasiskolinti ir gatava Zodj, nors jis ir svetimas. Su mainy keliu gaunamais daiktais labai daZnai ateina ir juos Zymintys svetimi ZodZiai. Pirmiausia tai pasakytina apie vadinamuosius kultiros ZodiZius, t.y. kultiiros objektus Zyminéius ZodZius. Tai — ZodZiai klajokliai, kartu su kultiros daiktais ir savokomis einantys iS kalbos j kalba. Tokiu atveju tiesioginiy kalby kontakty gali ir nebiti. Kokio nors salytio, pavyzdZiui, tarp lietuviy ir araby kalby niekada néra buve, bet mes puikiai vartojame ju ZodZius — kava, cukrus ir kt. Kontaktai tarp tolimy tauty ir kalby vyksta per tautas ir kalbas tarpininkes. Seniausius kultiros ZodZius (pavyzdiiui, stiklas, silkas, pipiras, krikStas ix kt.) i8 germany ir kity VidurZemio jiros baseino kultiros kalby mes gavome slavy kalboms tarpininkaujant, o tai aiSku, déka asmeny, mokéjusiy ir vartojusiy lietuviy ir slavy kalbas. é Vadinasi, nors kalby tarpusavio jtaka (daugiausia pasireiSkianti skolintais Zodziais) galima ir kalboms tiesiogiai nesusilietiant, $i aplinkybé né kiek negriauna minétojo svarbiausio kalby kontakty teorijos teiginio, kad kalby jtakos viena kitai laidininkai yra bilingviai asmenys. Kalby tarpusavio jtaka zymiai didesné, kai kalbos tiesiogiai kontaktuoja, pavyzdZiui, esant biglotizmui ir diglosijai. DidZiausia toji jtaka, apimanti netgi labiau organizuotas kalbos struktiiros sritis, esti bilingvizmo salygomis. Diglosiné situacija gyvavo Didziojoje Lietuvos KunigaikStystéje, kur Salia kasdieninés komunikacijos reikméms vartojamos lietuviy kalbos oficialioji senujy Lietuvos akty kalba buvo slavy. Tai buvo gryna ragto kalba, kuria niekas nekalbéjo ir kuriai triiko daugelio kasdien vartojamy Zodziy. Todél diglosijos salygomis j ja plisteléjo srautas lietuvisky ZodZiy specifinéms Lietuvos gyvenimo realijoms Zyméti, kaip antai: diaklo, mezleva, doilida, dyrvan, degesy, apidemia, darzyna, nom, primen, biciul, bitnik ir daugelis kity. Senojoje slaviSkoje Lietuvos kunigaik&tystés akty kalboje K. Jablonskis rado 218 pagrindiniy lietuvisky ZodZiy, o su iSvestiniais — apie 3205. Tai rodo, kad, viena, toji slaviSkoji kalba buvo negyva, vartota vien rato reikalams; antra, lietuviy tautos kultira buvo aukSta, prilygo kitoms senojoje Lietuvos valstybéje gyvavusioms etnokultiroms ir daré joms nemaza jtaka. ; Kalby tarpusavio jtaka, be skoliniy, reiSkiasi interferencija. Interferencijos rei8kinys biidingas misriajam, arba subordinuotajam, bilingvizmui. Interferencijos terming pasiiilé Prahos lingvistai, ir dabar jis visuotinai priimtas. Pats terminas yra atéjes i8 kity, pirmiausia tiksliyjy, moksly. Interferencijos savoka ** Jablonskis K. Lietuyi8ki Zodziai senosios Lietuvos ra8tiniy kalboje. K., 1941. 41 fizikoje ir psichologijoje reiSkia dviejy procesy, judesiy, dviejy energijos formy tarpusavio jtakq. Panasiai Sis terminas vartojamas ir lingvistikoje, kur juo Zymima dviejy kalby tarpusavio jtaka. Fizikoje bei psichologijoje, taip pat lingvistikoje interferencija turi dvejopa prasme: ja yra suprantamas tiek tarpusavio jtakos procesas, tiek to proceso rezultatas. Interferencija — procesa gali turéti Snekos aktas, Snekéjimas, kalbos produkavimas, o interferencija —rezultatas pasirei8kia tekste, pasakytame ar paraSytame, t.y. patioje kalbos produkcijoje, kalboje. Pavading kalbos i8mokima Aufbau — ,,statymu“, jos degradavimasi, sergant afazija, — Abbau — ,,ardymu“, bilingvio interferencija galétume pavadinti Umbau — .perstatymu“?*, Nukrypimai nuo kalbos normy, pasirodantys bilingviy Snekoje dél jy daugiau negu vienos kalbos mokéjimo, laikomi interferencijos reiSkiniu®’. Kitaip negu skoliniai, interferencija palietia struktiri8kai organizuotesnius kalbos lygmenis — fonologija, morfologija, atskiras Zodyno sritis (giminystés terminy, spalvy, oro pavadinimy sistemas ir kt.). Tokiais atvejais nepakanka kalbéti apie skolinimasi ar vien pridéjima prie sistemos. Juk kalbos sistemos praturtéjimas ar nuskurdimas i§ esmés yra senosios opozicijy sistemos reorganizavimas. O tai jau yra kalbos, kaip sistemos, rei8kinys. ‘ Déstymo patogumui yra tikslinga skirti Snekos (pews, speech) interferencija ir kalbinés sistemos, arba — trumpiau — kalbos interferencija. Interferencija 8nekoje, kaip yra vaizdingai iSsireiskes U. Weinreichas®’, yra tarsi srovés neSamas smélis. 0 interferencija kalboje yra tarsi ezero dugne nusédes smélis. Snekoje ji nuolat pasitodo bilingvio pasakymuose, kaip jo antros kalbos mokéjimo rezultatas. Bilingvio lipose kontaktuojantios kalbos tarpusavio saveikai, interferencijai ir maiSymuisi pasiducda nevienodai — viena kuri nukent¢ia labiausiai. Kuri — nusako dar praéjusiame amZiuje (1897) suformuluotas vokietiy lingvisto E. Windischo désnis: labiausiai paveikta, maiSyta pasidaro ne antroji, naujai i8moktoji kalba, bet gimtoji kalba?*, Kodél taip yra, priklauso nuo jvairiy priezastiy — psichologiniy, komunikaciniy, socialiniy ir kt. Prie kalbos vartotojo psichologinio nusistatymo, kalbant kita, svetima kalba, neterpti j ja savo gimtosios kalbos zodziy ir formy, taigi kalbéti kiek galima taisyklingiau, prisideda komunikacijos netrikdymo reikmé: jterpty ZodZiy, formy ir posakiy mano pa’nekovas nesupranta paprastiausiai dél to, kad jis mano kalbos nemoka. Antroji, i8moktoji kalba daznai atlieka daugiau socialiniy funkcijy, kitaip sakant, yra funkcionalesné kaip gimtoji kalbos vartotoju kalba, o neretai ir didesnj prestiZq turinti ar bent jau vartotojai laiko ja tokia esant. UZsiminus kalbos prestiZa, nereikia pamirsti, kad kalbos prestiZas néra matuojamas kvadratiniais kilometrais ir ta kalba kalban¢iy milijonais. Kalbos prestiZas atspindi aukSta tautos kultiira ir dvasiniy galiy lygi, elgsenos morale, didele tolerancijq kity Zmoniy ir kultiry atzvilgiu, pagarba jiems. 26 Haugen E. The Ecology of Language. Stanford, Ca., 1972. P. 304. 27 Weinreich U. Languages in Contact. P. 1. 8 Ten pat. P. 11. 2® Windisch E. Zur Theorie der Mischsprachen und Lehnwérter // Berichte iiber die Verhandlungen der sachsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig (philologisch-historische Klasse). Leipzig, 1897. Bd. 49. S. 101 und weiter. 42 Bilingvio gimtoji kalba, ai8ku, kiek veikia ir antrajq kalba, bet daug mazesniu mastu kaip antroji — gimtajq. Taip yra pirmiausia todél, kad pagrindiné antrosios kalbos vartotojy masé yra monolingvé ir nepakentia jokiy nukrypimy nuo savo kalbos normu. Ieidami i§ antrajai kalbai daromos jtakos, kai kurie tyrinétojai (pavyzdziui, V. Rozencveigas*) linke skirti dvejopa interferencija — tiesiogine ir netiesiogine. Vartodamas antraja kalba, asmuo savo Snekoje remiasi pirmiausia gimtosios kalbos taisyklémis. Tai tiesioginé interferencija. Netiesioginé interferencija pasirei8kia tada, kai i8 Snekos Salinamos tos antrosios kalbos taisyklés, kurios neturi analogijy gimtojoje kalboje. Reikia pasakyti, kad tokia dvejopa interferencija bidinga ne tik bilingvizmui, bet ir biglotizmui, sakysim, kalby mokantis mokykloje. Tiesioginés ir netiesioginés interferencijos skirtuma normatyvinés gramatikos terminais galima apibiidinti tuo, kad pirmuoju atveju atsiranda klaidos, antruoju — nukrypimai nuo stilistikos normy. Kuris nors pasakymas, pavyzdziui, gali biti tinkamai pasakytas morfologi8kai, bet vis délto netaisyklingas: mat jis skurdus stilisti$kai, neturi sinonimijos, nes i8 keliy galimy raiskos bidy pasirenkamas tas, kuris turi atitikmenj gimtojoje kalboje. Masinio mi8riojo, arba subordinuotojo, bilingvizmo pasekmés dvejopo pobiidzio — vidinés ir i¥orinés. Bilingvis Zmogus, kasdien pramaiSiui vartodamas dvi (retiau kelias) kalbas, ju skirtumo ilgainiui ima nebejausti, ir 8i aplinkybé pirmiausia tiesiogiai atsiliepia gimtajai kalbai. Antrosios, ismoktinés kalbos tarimo, ZodZiy valdymo ir derinimo, sakiniy sudarymo taisykles bilingvis asmuo ima nejuciomis taikyti Snekédamas gimtaja kalba. Kaip to padariniai, viena, gimtosios kalbos mokéjimas, gebéjimas ja formuluoti ir reikSti mintis, taisyklingai jq vartoti, kitaip sakant, gimtosios kalbos kompetencija, silpnéja. Antra, daZnai pasitaikydami bilingvio Snekoje, nukrypimai nuo gimtosios kalbos normy tampa jprastiniai, prie jy priprantama, imama jy nepastebéti. I8 bilingviy 8nekos interferencijos faktai pamazu patenka i monolingviy gimtosios kalbos atstovy Sneka, monolingvés visuomenés yra priimami. Tokiu bidu interferenciniai, nauji reiSkiniai jsitvirtina kalboje. Kalba darosi netaisyklinga, mai8yta, iSkreipta, jos kulttira smunka. Negana to, su gimtosios kalbos kompetencijos silpnéjimu kartu eina tautinés savimonés blésimas. Zmogus atsiduria — ypaé tai biidinga tautiniu atzvilgiu miSrioms Seimoms (kas SeSta Seima buvusioje Tarybu Sajungoje yra miSri) — tarp dviejy kalby, dviejy kultiry ir etnosy. Ir Teikia tik nedidelio stumteléjimo i8 Salies, kad toks Zmogus imty save tapatinti su kita, dominuojanéia kultira ir etnosu. Tauta ir kalba degraduoja. Gimtosios kalbos kompetencijos silpnéjimas ir visuomenés kalbos kultiros smukimas sudaro vidines bilingvizmo pasekmes. Viena i¥oriné bilingvizmo pasekmé ta, kad antroji — daznai ji yra dominuojanti —kalba komunikacijos srityje uzZima gimtosios kalbos vieta. Gimtosios kalbos vartojimo sfera traukiasi, maZéja, kalba stumiama i8 vie8ojo gyvenimo — pradZioje i8 kai kuriy jo srigiy, véliau ir i viso. Tai atsiliepia ir patiai kalbai — naujy raiSkos priemoniy nebesiranda, terminija nebekuriama, kalba skursta. Kad kalba bity *° Posenuseiir B.1O. AspiKoBbie KOHTaKTHI. Jlesunrpan, 1972. C. 25-26. 43 grynakraujé, pajégi ir turtinga, ji privalo turéti normalias funkcionavimo salygas, kadangi viena pagrindiniy kalbos ypatybiy yra jos nuolatinis Tegeneravimasis komunikacijos procese. Jeigu to néra, kalba degraduoja. Kalbos vartojimo sfery traukimasis, mazéjimas, gimtosios kalbos kompetencijos silpnéjimas ir su juo einantis tautinés samonés blésimas yra pirmutinés kalbos pakeitimo salygos. Kad viena kalba gali i8stumti kita kalba, uZimti jos vieta, pastebéta seniai. Vokietiy lingvistas H. Paulis, vienas Zymiausiy kalbotyros teoretiku, miisy amZiaus praddioje ra8é: ,,Ten, kur dvi tautos maiSosi ir jungiasi, bilingvizmas yra jprastas reiSkinys, kartu su juo prasideda ir kalby tarpusavio saveika. Jei, be to, kuri nors tauta kuo nors pralenkia kita — gyventojy skaigiumi, politine ar ekonomine galia arba dvasiniu atZvilgiu — jos kalba imama vis platiau vartoti kitos kalbos saskaita; galy gale bilingvizma vél pakeiéia vienos kalbos vartojimas. Priklausomai nuo nugalimosios kalbos rodomo pasiprieSinimo Sis procesas vyksta sparéiau ar létiau, 0 jos paliekami kalboje nugalétojoje pédsakai gali biiti rySkesni ar ne tokie rySkiis “31, Aptariant tiesioginés ir netiesioginés interferencijos skirtuma, apie i§ vartosenos stumiamos gimtosios kalbos daroma jtaka antrajai kalbai jau kalbéta. MirStanCios kalbos palikti kalboje nugalétojoje pédsakai lingvistikoje turi savo pavadinimq — tai substratas. Antroji, naujoji kalba stumia gimtaja kalba i§ vartosenos ne i karto, bet palaipsniui. Sis procesas neturi trikdyti visuomenés komunikacijos. Naujoji kalba uzima senosios vieta pirmiausia atskirose vartojimo sferose, pavyzdZiui, administracijoje, kariuomenéje ar mokykloje. Gimtoji kalba ir toliau vartojama Seimoje ir bendraujant neformaliai. Tokj kai kuriy vartojimo sfery uzémimq tyrinétojai taip pat laiko vienos kalbos keitimu kita ir vadina ji daliniu®®. Laipsnigkas visuomenés éjimas prie kitos kalbos Seimose atsispindi tuo, kad seneliai kalba viena kalba, o jaunesnioji karta, daZniausiai vaikaitiai, vartoja jau kita kalba. Taigi gimtosios kalbos grupé sutampa su amiZiaus grupe, o tai ir yra sinchroninis vienos kalbos pakeitimo kita pasireiSkimas, Vidurinioji karta — tévai — daZniausiai esti bilingviai ar pp ae jie namuose kalba dviem ar keliomis i8 karto kalbomis*. Nereikia manyti, kad antroji, naujoji kalba, kaip tam tikra raiskos priemoniy sistema ir komunikacijos priemoné, yra pranasesné ir kad todél ji nugali kita kalba. Néra pranagiy ar atsilikusiy kalby, dideliy ar maZy — visos kalbos komunikaciJos atZvilgiu yra vienodos, kiekviena kalba puikiai aptarnauja savo bendruomene, savo tauta, kurios gimtoji kalba ji yra. ,,VarZoves kalba jveikia ne dél kuriy nors savo vidiniy ypatybiy, bet dél to, kad jos vartotojai yra karingesni, fanati8kesni, kultiringesni, energingesni*, — taikliai pazymi prancizy lingvistas A. Martinet**, * Paul H. Prinzipien der Sprachgeschichte. 7, Aufl. Tiibingen, 1966. S. 391 (Pirmajame leidime 1880 m. skyriaus ,,Sprachmischung* dar nebuvo). *2 Weinreich U. Op. cit. P. 107. ** Pla¢iau — Karaliiinas S, Bilingvizmo situacijos ir jy socialiné dinamika // Lietuviy kalba ir bilingvizmas: Lietuviy kalbotyros klausimai. V., 1988. T. 28. P. 8—18. ** Maprtuue A. Pacupoctpanenue s3n1ka CTpykTypHas suurBuctuka. C. 82, 44 ees 7. Etniniai-demografiniai procesai. Kalby yartojimas ir jo pobidis misy dienomis Tad bilingvizmas, kaip matyti, yra tautos nelaimé, sunkia, nereikalinga naSta gulanti ant jos petiy, ja skurdinanti, smukdanti jos kultirg®*. Bilingvizmas, kaip sakyta, kyla i8 to, kad dominuojanti tauta politiniu ir ekonominiu spaudimu primeta pajungtai tautai savo kalba ir kultiira. Tauta puikiausiai iSsiveréia ir su viena kalba, dvi kalbos jai nereikalingos. Toks yra pasaulio tauty — su viena kita i8imtimi — kasdienio gyvenimo bidas. Kai visuomeng yra apémes masinis bilingvizmas, kai pagrindinés tautybés gyventojai tesudaro du treédalius (Estijoje esty yra 61,5 %, rusy — 30,3 %/) ar vos puse (Latvijoje 1989 m. gyventojy sura’ymo duomenimis latviy yra 52 %, rusu 34,0 %) visy respublikos gyventojy, kai pastoviai daugéja misriu Seimu, kur vaiky tautinio priklausymo jausmas yra iSbléses, tauta stovi ant prarajos kraSto — savo kalbos pakeitimo ribos. Negalima, kad tokia tautos egzistencijai pavojinga situacija ir toliau bity. [statymy dél savyju kalby paskelbimo valstybinémis priémimas yra desperatiSkos Pabaltijo valstybiy parlamenty pastangos iSsaugoti savo kalba ir kultira, iSlaikyti tauting individualybe, kuri, kaip minéta, be kalbos negalima, kitaip sakant, pastangos apginti tautos egzistencija. Tai ne autoizoliacija, tai autoafirmacija. Rusy kalba Lietuvoje buvo vartojama — i§ dalies ir dabar tebevartojama — ne tik lietuviams bendrauti su kity tauty Zmonémis, susiraSinéti su centrinémis jstaigomis ir organizacijomis, taip pat su kitomis respublikomis. Rusy kalba Salia lietuviu buvo vartojama aptarnauti daugelj Lietuvos ikinés, socialinés, visuomeninés bei politinés ir kultirinés veiklos srigiy. I8 kai kuriy lietuviy kalba jau buvo i8stumta — jsigaléjo rusy kalba. Tai pasakytina, pavyzdZiui, apie transporto ir rysiy sistema, valstybines-administracines jstaigas, ra8tvedyba ir technine dokumentacija, oficialuji susiraSinéjimq ir kt. Dél didesnio rusy kalbos funkcinio krivio ir jos vartotojy agresyvumo (pavyzdZiui, j valdzios jstaiga Lietuvoje su reikalu atéjusiam pilietiui bidavo pasakoma »Govorite po ruski“ — ,,Kalbékite rusigkai!“), taip pat dél miSriojo, arba subordinuotojo, bilingvizmo yyravimo ir plitimo lietuviy ir rusy kalby saveika intensyvéjo, lietuviy kalbos vartojimas traukési, neigiama rusy kalbos jtaka lietuviy kalbai didéjo, nes bilingviy lipose atsirade interferencijos reiSkiniai verZési ne tik j Snekamaja, bet ir j raSomajq lietuviy kalba. Tokioje svarbioje kultiiros srityje kaip mokslas lietuviy kalba tik i8 dalies tefunkcionavo — gamtos ir tiksliyjy moksly darbai buvo, leidziami ir straipsniai, monografijos raSomos rusy kalba. Nebesiplétoja mokslinis lietuviy kalbos stilius, nebekuriama mokslo terminija. Dél to lietuviy kalbos kultira smuko, o kartu menko ir visos visuomenés, ypat jaunimo, kultira. Susiriipinimg jau kélé ne tiek lietuviu kalbos kultiros reikalai ** Placiau apie neigiama socialine, psichologine ir kt. vadinamo nacionalinio—rusy: bilingvizmo jtaka Zr. Xuurt M. [Mpo6mema gpys3erima: B3rnag Ge3 posoBpix O4KOB // Pagyra. TanJtuH, 1987. Ne 6. C. 72—78; Ne 7. C. 46-51. 45 visuomenéje ar lietuviy kalbos padétis mokykloje, — kas, Zinoma, taip pat svarbu, ° __ kiek tas faktas, kad paZeista daugelio asmeny pati gimtosios kalbos kompetencija, pats gebéjimas vartoti lietuviy kalba, reikSti ja savo mintis**. IXeitis i8 susidariusios katastrofi8kos situacijos yra ne éjimas j pragaistinga bilingvizma, jo plétojima ir stiprinima, bet gimtosios kalbos tausojimas, visuomenés ripinimasis ja ir yalstybés globa jstatymais numatytomis priemonémis. Visa tai neneigia rusu kalbos, jos didelés kultiirinés ir komunikacinés reikSmés. Anaiptol. Pastebéta, kad po to, kai buvo priimtas jstatymas dél lietuviy kalbos paskelbimo valstybine, lietuviai noriau ir daZniau kalba rusi8kai. Vadinasi, tarpnacionaliné jtampa sligsta, dviejy etniniy bendruomeniy tarpusavio komunikacija geréja. Todél uzdavinys yra ne plétoti bilingvizma, bet ugdyti gera rusy kalbos mokéjima, rapintis Lietuvoje vartojamos rusy kalbos kultira. Geras rusy kalbos mokéjimas, grazi tartis ir aukSta rusy kalbos kultiira lietuviams yra reikalinga tiek bendrauti su rusy ir kity Rusijos tauty Zmonémis, tiek susipaZinti su turtinga rusy tautos kultira. Pavyzdziui, daug didesnj estetinj pasigéréjima jauti Dostojevskj ar Pasternaka skaitydamas originalo kalba. Tik tas rusy kalbos mokymas neturi biti priverstinis — Zmogus turi turéti teise pats nuspresti, kuria uZsienio kalba pasirinkti ir mokytis. Kitaip yra rusy mokyklose, kuriy Lietuvoje uZdaryti niekas nesirengia. Cia rusy kalba yra ne tik mokomoji, bet ir déstomoji. Ir apskritai kiek ir kaip rusy kalbos mokytis, kiek ir kokiy rusi8ky mokykly iSlaikyti, kiek ir kaip rusy kalba vartoti vieSajame gyvenime, yra patios Lietuvos rusy bendruomenés dalykas, niekas j jos kultirinius reikalus nesiki§a ir neturi teisés ki8tis. Antra vertus, jeigu rusai ir kity tautybiy Zmonés nori gyventi ir dirbti Lietuvoje, nori dalyvauti Lietuvos visuomeniniame ir ikiniame gyvenime, be minimalaus lietuviy kalbos mokéjimo jiems sunku iSsiversti. : Reikia pasakyti, kad nemaZa dalis rusy ir kity tautybiy Zmoniu, pastoviai Lietuyoje gyvenantiy ir dirbanciy, moka ir vartoja lietuviu kalba ir kad ta mokantiyju ir vartojan¢iujy dalis, apskritai paémus, pamazZu didéja. AiSkiai tai matyti i$ paskutiniojo gyventojy suraSymo rezultaty ir jy lyginimo su ankstesniy suraSymy duomenimis. 1989 m. sajunginio gyventojy sura8ymo metu pasisaké laisvai kalba lietuviy . kalba 33,4 proc. rusy (1979 m. pasisaké 35,2 proc.), 15,5 proc. lenky (1979 m. — 11,1 proc.), 17,0 proc. baltarusiu (1979 m. — 12,7 proc.), 16,8 proc. ukrainieciy (1979 m. — 15,2 proc.), 38,0 proc. zydy (1979 m. — 31,1 proc.), 14,2 proc. totoriy (1979 m. — 13,5 proc.), 43,7 proc. latviy (1979 m. — 48,3 proc.), 45,2 proc. ¢igony (1979 m. — 41,8 proc.), 35,7 proc. vokietiy (1979 m. — 23,2 proc.), 31,8 proc. esty (1979 m. — 22,2 proc.) ir 50,9 proc. karaimy (1979 m. — 31,8 proc.)*’. Ir tai suprantama. Darbo ir kasdienio bendravimo reikmés skatina pastoviai Lietuvoje gyvenantius ir dirbancius kity tauty Zmones mokytis lietuviy kalbos. Tai savaiminis procesas, kylantis i darbo ir bendravimo reikmiy. TriukSmauti dél to, kad, girdi, rusai Lietuvoje ver¢iami mokytis lietuviy kalbos, jie persekiojami, 36 Zr. Keinio S. straipsnj ,,Lietuvos valstybé, tauta ir kalba“ Siame tome. Pig. Karalitnas S. Lietuviy kalba ir bilingvizmas // Vakarinés naujienos. 1988. Liepos 21. 37 1989 mety sajunginio gyventojy suraSymo rezultatai // Tiesa. 1990, Koyo 10, 46 rusy kalba diskriminuojama, néra jokio pagrindo. Lietuvos tespublikos vyriausybés nutarimu per nustatyta laika (ligi 1995 m.) iSmokti lietuviy kalba jpareigoti tik vadovaujama darba dirbantys kitataudiai. Tas faktas, kad nemaZa dalis kity tautybiy Zmoniy vartoja lietuviy kalba, rodo, kad lietuviy kalba Lietuvoje yra jvairiatauciy ir jvairiakalbiy zmoniy bendravimo, susiZinojimo priemoné, kad ji atlieka regioninés kalbos vaidmenj. Tai yra atskira lietuviy kalbos funkcija Salia jos valstybinés kalbos, lietuviy tautos nariy tarpusavio bendravimo ir etninés funkcijos. Lietuviy kalbos vartojimas regioninio bendravimo priemone turi kaip prielaidq tai, kad kity tautybiy Zmonés vartoja ia savo gimtaja, cia lietuviy kalba. Kadangi esti situacijy, kur kity tautybiy Zmoniy gimtoji ir lietuviy kalba vartojamos pakaitom, galima kalbéti apie, sakysim, rusy—lietuviy, lenky—lietuviu, baltarusiy—lietuviy bilingvizmo, atskirais atvejais galbiit ir apie polilingvizmo, pavyzdzZiui, Zy¥dy—rusy—lietuviy, apraiSkas**, Tipiski bilingviai yra rusai, senieji Lietuvos gyventojai*’, Turint galvoje i8 esmés skirtingus dviejy kalby vartojimo bidus (diglosija, biglotizmas, bilingvizmas), bitina diferencijuotai Ziiréti ir j lietuviy bei rusy kalby pakaitinj vartojimg. AiSku, kad Gia esama taip pat diglosijos ir biglotizmo elementy, ne vien bilingvizmo. Tas, kad 1989 m. gyventoju suraSymo metu 37,4 proc. lietuviu uzsiraSé laisvai kalba rusy kalba, jokiu biidu nerodo, jog toks procentas lietuviu yra bilingviai tikraja Sio Zodzio prasme. Ta proga idomu pazyméti, kad 1979 m. laisvai mokantys rusy kalbq lietuviai sudaré 52,2 proc. Toks gana Zymus rusy kalba laisvai mokan¢iy skaiéiaus kritimas per palyginti trumpa laiko tarpa (deSimt mety), matyt, aiSkintinas tuo, kad gyventojai pastebéjo manipuliacijas su statistiniais duomenimis, siekiant nelabai Svariy tiksly, ir émé kriti8kiau Ziiréti j savo rusy kalbos mokéjima. Kalby vartojimo ir etniniy-demografiniy procesy tendencijas Lietuyoje pastaruoju laikotarpiu kiek supaisyti leidzia gyyentojy sura8ymy rezultaty lyginimas bei sociolingvistiniai duomenys. Lietuviy kalbos ir literatiros instituto Socialinés lingvistikos grupé 1987 m. pagal tam tikra anketa apklausé 2071 asmenj i§ jvairiy Lietuvos socialiniy grupiy. I§ Siy duomeny matyti, kad tautiniai ir kalbiniai santykiai Lietuvoje palyginti pastoviis, didesnio pasislinkimo j kuria nors viena puse, kas galéty kelti susiripinima, nematyti. Laikotarpiu tarp 1979 m. ir 1989 m. gyventojy suraSymy — taigi per deSimt mety kiek pakito Lietuvos gyventojy tautiné sudétis. Lietuviy padaugéjo 212 tikstanciy Zmoniy, ta¢iau jy kiekis visy gyventojy mastu kiek sumaZéjo. Tai susije su tarprespublikine migracija ir kity Lietuvoje gyvenantiy tautybiy Zmoniy natiraliu prieaugiu. Rusy tautybés gyventojy padaugéjo 41 tikstanéiu, lenky — 11 tiikstanéiy, baltarusiy — 5,6 tikstantio. *s Karaliinas S., Vidugiris A. Bilingvizmo tipy Lietuvos TSR klausimu // Misy vardu kultara. V., 1970. Sas. 19; Bunyrupuc A., Kapamronac C. K sonpocy o Tanax aBys3brans B JIutoscxo CCP // MpoGnemst aBys3emuua H MHoros3BtuHa, M., 1972. C. 156—160. **Platiau — Karaliiinas S. Respublikos lingvosocialinés situacijos charakteristika // Kalby kontaktai Lietuvos TSR: Lietuviy kalbotyros klausimai. V., 1984. T. 23. P, 22—24. eet 47 Pagrindinés tautybés gyventojai — lietuviai — sudaro 2924 251, arba 79,6 proc., visy Lietuvos gyventojy (1979 m. jy buvo 80 proc.). Sio fakto reik’mé matyti palyginus su kaimyniniy valstybiy pagrindinés tautybés gyventojy skaiéiais. Latvijoje latviai sudaro 52 proc. visy Latvijos gyventojy (1979 m. — 53,7 proc.), Estijoje estai— 61,5 proc. (1979 m. — 64,7 proc.), Baltarusijoje baltarusiai — 77,9 proc. (1979 m. — 79,4 proc.)#*. Kaip matyti, pagrindinés tautybés gyventojy po truputi mazéja. 1989 m. sajunginio gyventojy suraSymo duomenimis, dabar Lietuvoje gyvena: rusy — 344 455, arba 9,4 proc. (1979 m. buvo 8,9 proc., 1970 m.— 8,6 proc., 1959 m. — 8,5 proc.); lenky — 257 994, arba 7,0 proc. (1979 m.—7,3 proc., 1970 m. — 7,7 proc., 1959 m. — 8,5 proc.); baltarusiy — 63 169, arba 1,7 proc. (1979 m. — 1,7 proc., 1970:m. — 1,5 proc., 1959 m. — 1,1 proc.); ukrainietiy — 44 789, arba 1,2 proc. (1979 m. —1,0 proc., 1970 m.—0,8 proc., 1959 m. —0,7 proc.). Sociolingvistiniy ankety surinkti duomenys kiek skiriasi. Pagal juos 1987 m. lietuviai sudaré 82,29 proc. visy Lietuvos gyventojy, rusai — 9,14 proc. ir lenkai — 6,24 proc. (anketos ,,.Kalby vartojimas Lietuvoje“ klausimas Nr. 6). Sociolingvistiniy ankety duomenys atskleidzia taip pat tautybés ir gimtosios kalbos santykj. Yra Zinoma, kad gimtoji kalba ir tautybé ne visada sutampa — mat gimtaja kalba gali biti laikoma ir kitos tautybés kalba. Apklausos metu 82,25 proc. respondenty nurodé gimtajq kalba esant lietuviy (kaip minéta, lietuviy dabar yra 79,6 proc.), 11,08 proc. respondenty — gimtqjq kalba rusy (Lietuvoje ju gyvena 9,4 proc.), 5,89 proc. respondenty — gimtaja kalba lenky (dabar jy yra 7,0 proc.) ir 0,78 respondenty — kuria nors kita kalba (anketos ,,Kalby vartojimas Lietuvoje“ klausimas Nr. 124). Gimtosios kalbos ir tautybés skirtumas, kaip atrodo, pirmiausia atsiranda tautiniu atzvilgiu miSriose Seimose. Soviety Sajungoje kas Se8ta Seima buvo miSri ir ju nuolat daugéjo. PavyzdZiui, nuo 1970 m. ligi 1978 m. mi8riy Seimy skaigius Lietuvoje padidéjo 3 proc. Jose gime vaikai sudaro 13,9 proc. visy naujagimiy*. Pastebéta, kad kalbos ir atitinkamai tautybés parinkimas mi8riose Seimose pirmiausia priklauso nuo motinos kalbos — kokia motinos kalba, tokia ir vaiku. Tai nustato ir tautybe. Kalbos parinkimas kiek priklauso ir nuo aplinkos: Seimos bendravimui pasirenkama ta kalba, kuri vartojama aplinkiniy Zmoniy, mokykloje ir pan. Gimtosios kalbos ir tautybés nustatymo procesas misriose Seimose iS tikryjy yra daug sudétingesnis ir sunkiai prognozuojamas. 1987 m. apklausinéjus gyventojus pagal sociolingvistine anketa, pasirodé, kad i$ 2071 asmens miSriy Seimy yra 7,0 proc. ; Atsakydami j anketos klausimg ,,Kokia Jisy sutuoktinio ir Jisy vaiky tautybé 2“, 3,5 proc. respondenty i minéto skai¢iaus pasisaké esa lietuviai ir murodé, kad ju #0 1989 mety sajunginio gyventojy surasymo rezultatai // Tiesa. 1990. Kovo 10. *! Gauas P. Dabartiniai etniniai procesai Lietuvoje // Mokslas ir gyvenimas. 1981. Nr. 3, P, 27—28; © Tpudonosac A. Asstkopbie mpouecckt B ITHHYECKM CMeDIAHHBIX CeMbaX // Kalbu rySiai ir saveikos: Lietuviy kalbotyros klausimai. V., 1989. P. 149—152. 48 -sutuoktiniai yra rusai, lenkai ar kitos tautybés Zmonés. Jy 95,8 proc. gimtoji kalba yra lietuviy — 34,7 proc. vyry ir 59,7 proc. motery (tik po 1,4 proc. nurodé, kad gimtoji kalba yra rusy arba lenky). 75 proc. jy vaiky — 40,3 proc. mergai¢iy ir 31,9 proc. berniuky — yra lietuviai. Bet 6,9 proc. vaiky yra rusy tautybés, po 1,4 proc, lenky ar kitos tautybés. IS ty, kur sutuoktiniai yra rusai, lenkai ar kitos tautybés Zmonés, 2,6 proc. apklaustujy pasisaké esq rusai. Jy 92,5 proc. — 52,8 proc. moteru ir 39,6 proc. vyru — gimtoji kalba yra rusy, tik 1,9 — lietuviy (likusieji 5,7 proc. gimtosios kalbos nenurodé). Nors Sie respondentai ir laiko save rusais, gimtaja kalba — rusu, bet tik 30,2 proc. ju vaiky yra rusai (24,5 proc. berniuky ir 5,7 proc. mergaitiy), 3,8 proc. — kitos tautybés. Likusieji 43,4 proc. jy vaiky yra lietuviai (34,0 proc. mergaiciy ir 9,4 proc. berniuky). Kaip matyti, gimtosios kalbos pasirinkimo ir tautinio identifikavimosi procesas . miSriose Seimose gana sudétingas. Gimtosios kalbos ir atitinkamai tautybés nustatymas tarp Lietuvos gyventoju, apskritai paémus, palyginti pastovus — per de8imt mety beveik nepakito. Dauguma (96,1 proc.) Lietuvos Zmoniy 1989 m. gyventoju suraSymo metu gimtaja kalba nurodé savo tautybés kalba. Antai gimtaja kalba laiko savo tautybés kalba 99,6 proc. lietuviy (1979 m. laiké 99,7 proc.), 95,6 proc. rusy (1979 m. — 97,7 proc.), 85,0 proc. lenky (1979 m. — 88,3 proc.), 68,6 proc. latviy (1979 m. —77,7 proc.), 72,7 proc. karaimy (1979 m, — 73,3 proc.)*. 1979.m. sajunginio gyventojy surasymo duomenimis, 96,9 proc. Lietuvos gyventojy gimtaja kalba laiké savo tautybés kalba ir tik 3,1 proc. — kity Sovietu Sajungos tautu kalbas**, * ke OK Apibendrinant galima pasakyti, jog kalba skelbiama valstybine arba dél to, kad ji neturi normaliy funkcionavimo salygy vie3ajame gyvenime ir kad reikalingos juridinés priemonés tam vartojimui garantuoti, arba dél to, kad valstybiniai ir administracijos darbuotojai yra daugiatautiai bei daugiakalbiai. Todél, norint visuomenés komunikacijq ir valstybiniy-socialiniy struktiry funkcionavima palengvinti, viena kuri visuomenéje vartojama kalba pakeliama j oficialiosios, valstybinés kalbos ranga. Nepriklausomos nacionalinés valstybés buvimas ipso facto suteikia kalbai oficialiosios bendravimo priemonés statusa. Etnosocialiniy bendruomeniy kolektyvinés, pasamonéje esantios kognityvinés struktiiros iSoriskai pasireiSkia kalboje ir kultiiroje. Be personologiniy savybiu, kalba pasiZymi gebéjimu reikSti tautos dvasia, psiching specifika. Tad tautiné-kultiriné kalbos specifika sudaro etninés kalbos funkcijos pamata. Dél atliekamy tapatinamosios-vienijamosios ir tautinio atribojimo funkcijy kalba yra svarbus tautos formavimosi ir egzistavimo veiksnys. Nacijai formuojantis, kalbos kaip etninio bruoZo reikSmé didéja; kalba tampa nacionaliné. Literatiirinés ir bendrinés-standartinés — raSomosios ir Snekamosios 48 1989 m. sajunginio gyventoju suraSymo rezultatai. P. 57—58. 44 Lietuvos TSR gyventojai. V., 1980. P. 16. 4. Lietuviy kalbotyros klausimal, XXXI 49 — kalbos buvimas rodo, kad tauta yra pasiekusi auk8tiausiq socialinés organizacijos laipsni, turi realiq nacionalinés valstybés sudarymo galimybe ir savo universaliai vertinga kultirine kiiryba prilygsta kitoms pasaulio tautoms. Pagrindinés kalby kontakty formos yra biglotizmas, diglosija ir bilingvizmas. I§ dviejy svarbiausiy bilingvizmo atmainy — grynojo, arba koordinuotojo, ir mi3riojo, arba subordinuotojo, — didZiausia jtakqa kalbos funkcionavimui ir raidai daro pastaroji, ypaé jeigu miSrusis bilingvizmas yra masinis. Vienos kalbos jtakos kitai laidininkai yra bilingviai asmenys. Windischo désnis nusako, kad i§ dviejy (retiau keliy) kontaktuojantiy kalby bilingvizmo salygomis labiausiai paveikta, maiSyta pasidaro gimtoji kalba. Bilingvizmo padariniai yra vidiniai (gimtosios kalbos kompetencijos silpnéjimas, interferencijos rei8kimasis, visuomenés kalbos kultiiros smukimas) ir i8oriniai (kalbos vartojimo sfery siauréjimas, gimtosios kalbos pakeitimas kita). HAPO/JI, OBIJECTBO HM ®YHKIIMOHMPOBAHHE JIATOBCKOILO A3bIKA Pesiome OqHMM 43 TIepBBIX WlaroB B HallHOHasIbHO-A3bIKOBOM Hpoyecce NepectpolikH sABHIIOCh BO3BeeCHHe HaNMOHANbHBIX AZbIKOB B CTaTyc rocydapcTBeHHBIx. Ito obycAoBNeHO M60 TeM, 4TO y A3bIKa OTCYTCTBYIOT HOPMAJIBHbIC YCOBHA (byHKI{MOHMpOBAaHHA B OOMECTBEHHOM 2%KH3HH, B pe3ymbTaTe “ero A3bIK MerpayupyeT, 1H60 TeM, 4TO B rocyAapCTBeHHO-alMMHHCTpaTHBHOM OOpaSOBaHUE CyIMecTBYIOT Ba WIM HECKOJIEKO A3bIKOB, H TOrfa TA TOTO, YTOObI OGeryuTb KOMMYHUKAalHiO OOulecTBa H yHKIMOHMpPOBaHHe COLMAsIbHO-FOCyaPCTBeHHBIX CTPYKTYp, OAMH H3 s3bIKOB BO3BOMMTCA B PaHT TOCyMaPCTBeHHOTO A3bIKa. HuuvonambHo-KyIbTypHad chenwMpHKa s3bIKa cayKUT Ga30H STHMYeCKOM ibyAKIMH sABbIKa, MposBIAOMlelicA B HIeCHTHPUKALMM, YHUPMKALMH, DeNMMUTAaMH oTHOCA. A3BIK BEICTyNaeT B KaecTBe BaxHoro cbakTopa @OpMupoBaHUA H CyIecTBOBAHUA Hapoya, MOITOMY B UIkase COU AJIBHBIX ICHHOCTel OM 3aHHMaeT OCOOOe MOMO*KeHHe, H B Cy4ae peasbHolt uM BOOOpaxaemoit olacHocTH, yrpoxatonjeli cylfecTBOBaHMIO Hapoyla, NepBbIM JeIOM NOIKeH GIT 3anjMMeH ABBIK. Bunuursu3m Hapsfy c OurmoTH3MoM HM AMTOccHell ABAAeTCA OWHOM, HO CaMOi aKTHBHOH OpMoli A3EIKOBBIX KOHTAKTOB, OKa3bIBaloIeli OombUloe BIMAHHe Ha byHKUMOHUpOBaHHe Mt pa3BuTue a3bIka. M3 3aKona Bungquuta cnenyer, uro HaMOONbIeMy BIMAHHIO, UCKaxKeHHIO HM CMeLteHMO MOWBepraeTCA MMCHHO POAHOM A3BIK. HenocpescTsexusIMH MpOBOAHMKaMM BAMAHUA OFHOLO s3bIKa Ha Apyroli sBisiotca jpySA3BIYHBIC JTIONH, Tlocneacrsua OusMHrBH3Ma MOXKHO TosApa3qeiuTb Ha BHyTpeHHue (ocnaGesanHe KommeTeHUMM POWHOTO #3bIKa, ABICHMe MHTepepeHyHM) M BHeLMHHe (cyxeHHe cep MpHMeHeHuA s3bIKa, 3aMeHa #3bIKa IpyrHM).