Synonymy and Polysemy in Latvian Philosophical Terminology

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI ZAIGA IKERE SINONIMIJOS IR POLISEMIJOS PROCESAI LATVIŲ FILOSOFIJOS TERMINOLOGIJOJE Filosofijos terminologija, kaip viena iš kalbos posistemių, didesniu ar mažesniu mastu yra veikiama visų tų leksinių semantinių procesų, kurie veikia literatūrinės kalbos leksikoje. Čia aptarsime pačius svarbiausius iš jų, būtent sinonimiją ir polisemyją. Tiek sinonimija, tiek polisemyja yra reiškiniai, kurie, standartizuojant terminus, klasifikuojami kaip neigiami ir trukdo kalbos moksliniam tikslumui. Tačiau, nepaisant to, tiek terminų fiksavimo srityje (t. y. specialiuosiuose žodynuose), tiek terminų funkcionavimo srityje susiduriame ir su skirtingais tos pačios reiškinių įvardijimais, ir su daugiareikšmiais terminais. Šių leksinių-semantinių procesų buvimą ir pastovumą filosofijos terminologijoje tam tikru mastu galima paaiškinti šiais ekstralingvistiniais veiksniais. Pirma, sąvokų savijuda ir diferenciacija mąstymo procese. Šis reiškinys pasireiškia visuose kalbos lygmenyse ir atsispindi ir šioje atskiroje kalbos posistemėje, kokia yra filosofijos terminologija. Antra, filosofija yra kultūros produktas. Kaip visos žmonijos spekuliatyvaus pažinimo rezultatas, filosofija yra giliai tarptautinė, todėl negali būti laisva nuo svetimų kalbų įtakos. Filosofijos leksika yra daugelio kultūrų sąlyčio ir paveldimumo produktas. Nacionalinis ir tarptautinis čia glaudžiai persipynę. Trečia, filosofija nėra folkloras, bet atskirų asmenybių ir jų veikiamų mokyklų teorinės minties rezultatas. Savita asmenybė tam pačiam sistemos ribose invariantiniam konceptui gali rasti kitokią, savitą išraiškos formą arba atgaivinti kokį nors liaudies sąmonėje jau užmirštą žodį, taip pat suteikti jau esamam žodžiui kitokį reikšmės atspalvį. Jei kalbos lygmeniu sinonimais galima laikyti tos pačios kalbos dalies žodžius, kurie reikšmės požiūriu yra artimi arba tapatūs ir išreiškia tą pačią sąvoką, bet skiriasi reikšmės atspalviais arba stilistine konotacija, tai terminologijos lygmeniu, t. y. tam tikro mokslo terminų sistemoje, sinonimai yra reikšmės požiūriu tapatūs žodžiai. Kaip pažymi latvių kalbininkė A. Laua, „terminai paprastai neturi sinonimų, išskyrus tuos atvejus, kai greta vartojami tarptautiniai ir latviški pavadinimai“1. Šis teiginys neabejotinai teisingas daugumai terminologinių sistemų, tačiau filosofijos terminologinė sistema pasižymi savitomis ypatybėmis, kurios atsiskleidžia ir sinonimijos požiūriu. 1 Laua A. Latviešu leksikoloģija. Rīga, 1981. 191. lpp. 18 Mąstymas — tai procesas. Mintis išreiškiama ne tik žodžiu, ji žodyje įgyja formą ir tobulėja. Ši idėja, kurią praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje iškėlė rusų psichologas Levas Vygotskis, susijusi ne tik su atskirais kalbos reiškiniais, bet ir su kiekvienos nacionalinės kalbos vaidmeniu bei reikšme tos tautos atstovų mąstymui. Mąstymo ir kalbos sąsaja domina filosofus, psichologus ir kalbininkus. Būtent terminijoje, kaip specifiniame leksikos sluoksnyje, šis glaudus sąvokos ir kalbinių raiškos priemonių ryšys atsiskleidžia ryškiausiai. Lietuvių filosofas R. Plečkaitis, aptardamas šią sąsają, rašo: „Sąvokos formavimo struktūrai priklauso ir kalba, kuria konkreti sąvoka suformuluota. Būtent todėl, kai sudarome nacionalinius terminologijos žodynus, nacionalinius terminus būtina, nors ne visada pakanka, palyginti su atitinkamais rusų kalbos terminais. Jei, pavyzdžiui, sąvoka pirmą kartą buvo suformuluota anglų kalba, reikia išanalizuoti ir atitinkamą anglišką terminą. Tai ir bus vienas iš istorinio požiūrio terminologijos moksle aspektų2. R. Plečkaičio mintis dar kartą pabrėžia glaudų ryšį, egzistuojantį tarp sąvokų pasaulio ir žodinės būties pasaulio. Kalba yra ne tik priemonė kam nors išreikšti, bet ir medžiaga, kurioje tas kažkas atsiranda. Todėl nacionalinės kalbos įsitvirtinimas paliečia gilesnius tautos egzistencijos sluoksnius, o ne vien grynai lingvistines raiškas. Plėtojantis teorinei minčiai, atsiranda keletas kalbinių ženklų tai pačiai sąvokai išreikšti. Tam tikru laikotarpiu susidaro sinonimų eilės nekintančioms sąvokoms žymėti. Sinonimiją latvių filosofijos terminijoje galima nagrinėti tiek sinchroniniu, tiek diachroniniu požiūriu. Latvių filosofinės minties atsiradimas ir raida siejasi su praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečiais ir jaunlatvių veikla. Vienas žymiausių jaunlatvių, populiarinusių filosofinius kūrinius, yra Kasparas Biezbārdis. Būtent su jo vardu siejamos pastangos ieškoti latviškos filosofinės raiškos. Siekiai rasti tinkamą latvišką raiškos būdą ir latvišką kurios nors sąvokos žymenį neišvengiamai lems sinoniminių žymenų atsiradimą tuo etapu, kai terminija kuriama ir formuojasi. Pavyzdžiui, tokiai sąvokai kaip „jutimo organai“ terminijos kūrimosi pradžioje K. Biezbārdis vartoja šiuos sinoniminius žymenis: „išoriniai protai“, „išoriniai jutimo protai“, „jutimo protai“, „jutimo galios“. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose latvių filosofijos leksikoje ši sąvoka buvo reiškiama kita sinonimų eile, būtent: „jutimai“, „jutimai“, „jutimo organai“, „jutimo organai“, „pojūčių organai“. Kelių filosofijoje svarbių terminų atsiradimą latvių filosofinėje literatūroje galima pavaizduoti taip: tam tikru laikotarpiu egzistuoja sinonimų eilė (tai bendrinės kalbos žodžiai, vartojami terminologine reikšme konkrečiai filosofinei sąvokai žymėti ir išreikšti). Iš šios sinonimų eilės išsiskiria vienas žodis, dažniausiai vartojamas konkrečiai sąvokai žymėti. Vėliau iš šio termino gali susidaryti terminologinis lizdas, liudijantis, kad terminas įsitvirtino filosofijos terminijos sistemoje. Šiuolaikinėje latvių filosofijos leksikoje iš paskutinės sinonimų eilės išliko ir vartojami du žodžiai: „jutimo organai“ ir „jutimai“, iš kurių 2 Плечкайтис Р. О выявлении понятий в связи с терминологической работой // Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига, 1973. С. 129. 2* 19 pastarasis įgijo prioritetą vartosenoje tiek funkcionavimo, tiek fiksavimo srityje. Pastarasis teikiamas pirmenybę todėl, kad tai yra vienas žodis, kurį galima vartoti žodžių darybos modeliuose ir iš jo sudaryti terminų lizdą. Pavyzdžiui, filosofijos terminų žodyne pateikiami šie terminai: jutiminis, jutimiškumas, jutimiškas, jutiminumas, jutiminė būtis, jutiminė egzistencija, jutiminis stebėjimas, jutiminis suvokimas.3. „Jutimai“ ir jų vediniai įeina į tokius sudėtinius terminus kaip: jutiminis pasaulis, jutiminis gyvenimas, jutiminis vaizdinys, jutiminės būtybės, jutimo objektai, išorinė jutimiškumo stebėjimo forma, grynoji jutimiškumo forma, jutiminio stebėjimo forma4. Kitas pavyzdys – toks filosofijos terminas kaip „supratimas“. Mīlenbacho-Endzelīno žodyne šis žodis pažymėtas kaip neologizmas. Žodyno sudarymo metu egzistavo tokia bendrinės leksikos sinonimų eilė: saprašā, saprata, saprašana, sapratne, izpratne, taip pat saprate rašytojo A. Upīčio vartosenoje5. Taču 1922.g. publicētajā zinātniskās terminoloģijas vārdnīcā vārdi „sapratne“ un „sapratisks“ jau iekļauti filozofijas terminu sarakstā6. Mūsdienu filozofijas terminoloģijas leksikā šis termins izveidojis noteiktu terminoloģisko ligzdu: sapratne, iepriekšsapratne, praktiskā sapratne, spekulatīvā sapratne, vērojošā sapratne, subjektīvā sapratne, sapratisks prāts, sapratnes filozofija. Vienas iš sinonimijos šaltinių filosofijos leksikoje yra tarptautinių žodžių skolinimasis. Filosofijos terminijoje tarptautinių žodžių klausimas užima ypatingą vietą, nes filosofija kaip mokslas yra skirtingų tautų kultūrinių kontaktų rezultatas. Tarptautinių žodžių filosofijos terminijoje analizei reikėtų platesnio aptarimo, todėl čia apsiribosime konstatuodami faktą, kad 1987 m. išleistame filosofijos ir etikos terminų rusų–latvių kalbų žodyne maždaug 30 iš 1200 į sąrašą įtrauktų terminų pateikta lygiagrečiai – tarptautiniu žodžiu ir latvišku žymeniu. Dar keli žodžiai apie morfologiškai besiskiriančius, bet sąvokos požiūriu tapačius sinonimus. Tokie, pavyzdžiui, yra „patirties“ ir „patirtinis“, „sugyvenimas“ arba „koegzistencija“. Pastarasis vartojamas, ir jo atsiradimui, matyt, įtakos turėjo latvių kalbos pavyzdys „bendrabūvis“. Sinonimais taip pat vartojami sudurtiniai terminai ir žodžių junginių terminai. Šiuo metu filosofijos terminijoje egzistuoja ir „išorinis pasaulis“, ir „anapasaulis“, ir „pasaulio supratimas“, ir „pasaulėvoka“. Taip pat greta vartojami „buvimas greta“ ir „buvimas čia“, taip pat „pasaulėžiūra“ ir „pasaulio žiūra“. Kadangi latvių kalba labai lanksti sintaksiniu būdu sudarant determinatyvinius sudurtinius žodžius7, šis reiškinys atsispindi ir filosofijos leksikoje. Pastebima tendencija nuo žodžių junginio termino pereiti prie sudurtinio termino, nes iš pastarojo lengviau sudaryti terminą 3 Žr.: Konsultants // Palīglīdzeklis valodas praksē. 6. laid. Rīga, 1987. 5.—33. lpp. Turpmāk: Konsultants. 4 Žr.: Kants I. No vācu val. tulk. R. Kūlis. Rīga, 1990. 5 Sk.: Upīts A. Vēstules. Rīga, 1977. 83. lpp. 6 Zinātniskās terminoloģijas vārdnīca. Rīga, 1922. 3. lpp. 7 Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. Rīga, 1959. 1 sēj. 200. lpp. 20 lizdo. Pavyzdžiui, iš minėto sudurtinio žodžio „pasauluzskats“ išvesti šie terminai — „pasauluzskatiskie ideāli“ ir „pasauluzskata kategorijas“. Aptarkime kitą svarbų leksinį-semantinį procesą — polisemiją. Dalis kalbininkų mano, kad standartizuojant terminus polisemija nėra aktuali, tačiau ji vis dėlto egzistuoja ir yra natūralių leksikos raidos dėsnių apraiška. Terminų vienareikšmiškumo reikalavimas aktualus ir filosofijos terminologijoje. Pavyzdžiui, vokiečių filosofas V. Leibnicas iškėlė reikalavimą, kad filosofijos terminai būtų tokie pat tikslūs kaip matematikos simboliai. Tačiau šis siekis nebuvo sėkmingas, nes veikia tam tikri dėsningumai, prieštaraujantys šiai tendencijai. Norint suprasti polisemijos ypatumus filosofijos terminologijoje, reikia išmanyti sąvokų sistemą, kurią atspindi ši terminologija. Čia svarbūs du dalykai: pirma, filosofija yra istorinis mokslas. Filosofija atsirado ne tik įtvirtinus tam tikrą visuomeninę santvarką, o jos sąvokos susiformavo ne vienu konkrečiu laikotarpiu, bet yra istorinės visuomeninės būties raidos rezultatas. Antra, filosofija nėra vienalytis mokslas, ji susideda iš kelių skirtingų krypčių. Kiekviena filosofijos kryptis atspindi tam tikrą reiškinį žmonių pažiūrų sistemoje. Pavyzdžiui, XX amžiuje gyvavo marksistinė filosofija, analitinė filosofija, hermeneutika ir moralės filosofija. Taigi ta pati kalbinė žymė skirtingu turiniu užpildoma ne tik diachroniniu, bet ir sinchroniniu lygmeniu. Kaip pavyzdį paimkime vieną iš pagrindinių filosofijos terminų — „esamība“. Pirmąją filosofinę būties sampratą iškėlė dar ikisokratikai, vėliau šią sąvoką nagrinėjo ir Platonas, ir Aristotelis. Objektyvaus pasaulio santykį su sąmone vienaip ar kitaip palietė praktiškai visos filosofijos kryptys ir taip pateikė savas šios sąvokos interpretacijas. Jei aptarsime vien XX a. apibrėžtis, pamatysime šios sąvokos interpretavimo skirtumų, pavyzdžiui, lygindami marksistinę ir analitinę filosofiją. Pastaroji „esamība“ traktuoja kaip viskam, kas egzistuoja, būdingą savybę. Marksistinėje filosofijoje terminas „esamība“ turi dvi reikšmes. Žodis „esamība“ egzistavimo reikšme pasirodė XIX a. pabaigoje jaunlatvių leidinyje „Pūrs“.12 Kad būtų aiškiau, pirmiausia palyginkime žodžio „esamība“ semantiką: kaip bendrinės leksikos žodžio, pateikto šiuolaikiniame latvių kalbos literatūriniame žodyne, ir kaip termino. Dėl termino „esamība“ daugiareikšmiškumo reikia aptarti vieną įdomų reiškinį, pastebimą latvių kalboje. Terminas „esamība“ žymi vieną iš pagrindinių filosofijos sąvokų, todėl žmogaus mąstymas čia stengiasi pašalinti dviprasmiškumą. Šiuo metu latvių kalboje ryškėja tendencija reikšmei „egzistavimas apskritai“ nusakyti vartoti atskirą žodį — „esība“. Dabartiniu metu — 90-ųjų pra- 8 Žr.: Konsultants. 14 p. 9 Sk.: Kūle M. Ceļš saprašanas labirintos. Rīga, 1989. 21. lpp. 10 Даниленко В. П. Русская терминология. М., 1977. С. 180. 11 Sk.: Lacey A. R. Dictionary of Philosophy. London, 1976. P. 16. 12 Žr.: Baltiņa M. Esamība, esība, esme, esotība. Rinkinyje: Latviešu valodas kultūras jautājumi. 13. leid. Rīga, 1977. 46 p. 21 Būtis Bendroji leksika Terminija 1. Filos. Nuo sąmonės nepriklausomai egzistuojantis objektyvusis pasaulis, materija. 1. Filosofijos sąvoka, žyminti nuo sąmonės nepriklausomai egzistuojantį objektyvųjį pasaulį, materiją. 2. Egzistavimas, buvimas13. 2. Pati bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, žyminti apskritai ko nors egzistavimą14. Būtis ir buvimas Bendroji leksika Terminija 1. Filos. Objektyvusis pasaulis 1. Objektyvusis pasaulis 2. Egzistavimas, buvimas = buvimas → 2. Egzistavimas, buvimas apskritai Šiuo atveju šis reiškinys pasireiškia tik kalbos lygmeniu, nėra įgijęs griežtai terminologinio statuso. Latvių literatūrinėje kalboje žodis „esība“ reikšme „egzistavimas, buvimas“ buvo vartojamas jau XX a. 3–4 dešimtmečiais. Šį žodį kaip „esamība“ sinonimą reikšme „egzistavimas apskritai“ randame ir tuometiniuose latvių filosofų kūriniuose. Pavyzdžiui: Apie vyrą byloja jo darbas, apie moterį — jos būtis, jos asmenybė. Moteris yra tarsi šviesa. „Šviesai nereikia stengtis, kad spindėtų, tačiau jos spinduliuose daiktai pražysta visomis savo spalvomis. Taip ir moteris veikia nesistengdama, vien skleisdama aplink save savo būtį“15. Tai, kad žodis „esība“ siekia įgyti termino statusą, liudija jo pasirodymas ne tik funkcionavimo srityje, t. y. filosofų vartosenoje, bet ir terminų fiksavimo srityje. Štai pavyzdžiai, kai šis žodis filosofinio pobūdžio kūriniuose vartojamas reikšme „egzistencija apskritai“: Iš tiesų Kosmosas yra mumyse, o mes esame jame. Tačiau tik tas, kuris suvokia šį nedalomumą, pajėgia įsilieti į kosminę esybę visa jos pilnatve. Savo kūryboje H. Rėriha mėgina rasti atsakymus į pagrindinius žmonijos esybės klausimus16. Epas, rašo Šacas-Aniņš, poetiškai perteikia plastinę reiškinių tvarką, žmonių esybės simetriją17. 13 Mūsdienu Latviešu literārās valodas vārdnīca. Rīga, 1973. 2 sēj. 509. lpp. 14 Filozofijas vārdnīca. Rīga, 1964. 111. lpp. 15 Mauriņa Z. Sievišķības ideāls pagātnē un tagadnē. Grām.: Pārdomas un ieceres // Eseju krājums. Rīga, 1934. 10. lpp. 16 No Helēnas Rērihas vēstulēm (1929.—1938.) // Sieviete, 1990. Nr. 2. 4. lpp. 17 Mauriņš A. Lāčplēsi — spaciistu vai temporalistu? // Literatūra un Māksla. 1989 g. 23. decembrī. 22 Kalbant apie fiksavimo sritį, jau minėtame rusų ir latvių filosofijos bei etikos terminų žodyne pateikiami tokie atitikmenys: субъективное ничтожество — subjektīvā neesība, ничтожность в себе — neesība par sevi, ничтожество, ничтожность — neesība, niecība18. Rašant apie žodžio „esība“ semantiką, negalima nepaminėti dar vienos šio žodžio ypatybės, atsispindinčios kaip atskiras reikšmės niuansas, būtent „egzistencija kaip atskira subjektyvi egzistencija“. Šią žodžio ypatybę išgirdo ir užfiksavo mūsų Tautos poetas Imants Ziedonis: Esybės pojūtis žmoguje yra pati pirmoji meno tema. Latvių kalboje žodis „esība“ įgyja ypatingą reikšmės sustiprinimą, nes žodžio „būt“ prasmė sutampa su žodžio „es“ prasme. Šie žodžiai, projektuojami vienas į kitą, suteikia žodžiui „esība“ daugiareikšmės gelmės: aš esu taip pat, kaip yra visa kita; visa kita yra su manimi, visa gali pasirodyti per mane19. Šiuo metu toks reikšmės niuansas žodynuose neužfiksuotas, jis tik juntamas kaip ypatybė, kaip tendencija, kuri gali ir išnykti. Tačiau dėl šio niuanso, verčiant į latvių kalbą anglų subjektyviojo idealisto Dž. Berklio veikalus, anglų kalbos žodžiui „being“ perteikti teko vartoti būtent „esība“, o ne „esamība“, kuri šiuolaikinėje kalboje implikuoja objektyvų egzistencijos pobūdį20. Kalba yra kintantis ir egzistuojantis reiškinys. Kinta ir transformuojasi ir filosofijos terminija kaip kalbos posistemė, atspindėdama teorinės minties raidą ir atskirų asmenų pasaulėvoką. Lingvistiniu lygmeniu šie pokyčiai atsispindi kaip filosofijos terminijai būdingi sinonimijos ir polisemijos reiškiniai. LATVIŲ FILOSOFIJOS TERMINIJOS SINONIMIJOS IR POLISEMIJOS PROCESAI Santrauka Filosofijos terminiją kaip bendrinės kalbos pasistemę veikia tie patys leksiniai-semantiniai procesai, kaip ir bendrinės kalbos leksiką. Straipsnyje apžvelgiami svarbiausieji iš jų — sinonimija ir polisემija. Sinonimijos ir polisemijos atsiradimą galima paaiškinti tuo, kad filosofija kaip mokslas ne tik integruoja kitų mokslo disciplinų laimėjimus, bet kartu yra mokslas, kuriame plėtojasi pažintiniai žmogaus gebėjimai ir mokslinė mintis. „Mintis ne tik išreiškiama, bet ir įkūnijama žodžiu“, — IV dešimtmetyje rašė rusų psichologas Levas Vygotskis. Šis psichologinis reiškinys susijęs ne tik su kalbos sinonimijos ir polisemijos problemomis, bet ir su gimtosios kalbos reikšme žmogaus mąstymui. Pažangios filosofinės ir visuomeninės-politinės minties raida ir filosofijos literatūros latvių kalba atsiradimas yra susijęs su jaunalatvių veikla VII—IX praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kasparas Biezbardis, vienas iš žymiausių jaunalatvių, aiškino latvių skaitytojui filosofijos sąvokas. Kalbos raiškos priemonių ir sąvokų susidūrimas, sąvokai reikšti tinkamo žodžio ieškojimas terminologijos kūrimosi ir formavimosi tarpsnyje sinonimiją daro neišvengiamą. Keletas kalbinių 18 Konsultants. 16. lpp. 19 Ziedonis I. Garainis, kas veicina vārīšanos. Rīga, 1976. 70.lpp. 20 Sk.: Bērklijs Dž. Traktāts par cilvēka izziņas principiem. Trīs sarunas starp Hīlasu un Filonusu /No angļu val. tulk. Z. Ikere. Rīga, 1990. 23 išraiškų, žyminčių vieną sąvoką, buvimas šiame etape neretai netgi neišvengiamas, kai turima galvoje filosofija, sudėtinga ir abstrakti mokslinio mąstymo sritis. Pavyzdžiui, sąvoka „jutimo organai“ latvių filosofijos leksikos kūrimosi metu buvo žymima tokiais sinonimais: ārējie prāti, ārējie jūšanas prāti, jūšanas prāti, jūšanas spēki. Galima skirti tokius dalies latvių filosofijos terminų kūrimo ir raidos etapus: buvimas sinonimų eilutės, iš kurios išsiskiria vienas, dažniausiai terminu vartojamas, žodis, to termino pamatu formuojasi terminų lizdas. Terminų lizdo susidarymas yra tam tikras termino prijungimo latvių filosofijos terminijoje rodiklis. Sąvoka „jutimo organai“ (III—IV šio amžiaus dešimtmetyje buvo reiškiama šia sinonimų eilute: jutekļi, jūtekļi, jutekļa orgāni, maņu orgāni, sajūtu orgāni. Dabartinėje latvių filosofijos leksikoje bevartojami tik du šios sinonimų eilutės terminai sajūtu orgāni ir jutekļi, dažniau vartojamas antrasis. Būtent jo pamatu ir susidaro terminų lizdas. Vienas sinonimijos šaltinių yra skolinimasis. Prie filosofijos terminijos priklauso ir internacionalizmai, turintys savos kalbos atitikmenis kaip absoliučiuosius sinonimus. 1987 m. paskelbtame rusų—latvių kalbų filosofijos ir etikos terminų sąraše yra apie 1200 terminų, apie 30 jų išversta savais ir tarptautiniais sinonimais. Be jau minėtų absoliučiųjų sinonimų, yra terminų, kurie skiriasi tik morfologiškai, pvz.: ārpus-pieredzisks | ārpuspieredzes „nepatirtinis“, līdzesamība | līdzāsesamība „įvykis“. Kartais tai pačiai sąvokai reikšti sinonimiškai vartojamas sudurtinis žodis ir žodžių junginys, pvz.: ārējā pasaule | ārpasaule „išorinis pasaulis“, pasaules uzskats | pasauluzskats „pasaulėžiūra“. Nors terminologijoje reikalaujama vienareikšmiškumo, latvių filosofijos terminijai aktuali ir polisēmija. Tai verčia kurti tokią filosofijos terminų sistemą, kurioje terminai būtų panašūs į labai logiškus matematikos ženklus. Šią mintį iškėlė vokiečių filosofas V. Leibnicas. Tačiau to pasiekti nepavyko, ir filosofijos terminas tebėra daugiareikšmis — vieno kalbos ženklo ir keleto definicijų junginys. Tai galima paaiškinti ekstralingvistiniais faktoriais. Mat, pirma, filosofija yra istorinis mokslas. Ji neprasideda ir nesibaigia kartu su kurios nors visuomenės santvarkos susikūrimu. Ir, antra, filosofija atspindi žmonių minties raidos kelią, susidedantį iš daugelio labai skirtingų srovių. Straipsnyje gvildenamas terminas esamība „būtis“. Pirmoji filosofinė būties koncepcija buvo iškelta ikisokratinių filosofų, ir skirtingose mokyklose ši sąvoka buvo skirtingai vartojama. Jeigu pažiūrėtume, kokiomis reikšmėmis ji vartojama dabar, pamatytume, kad skirtingų filosofijos srovių atstovai ir mūsų dienomis ją vartoja skirtingomis reikšmėmis. Marksistinėje filosofijoje terminas būtis turi dvi reikšmes: 1) tai filosofijos sąvoka, reiškianti nuo žmogaus sąmonės nepriklausantį objektyvųjį pasaulį, materiją; 2) tai bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, reiškianti ko nors egzistavimą apskritai. Kiekviena mokslo disciplina reikalauja apibrėžtumo, o jo galima pasiekti tik aiškia ir vienareikšme definicija. Latvių kalboje linkstama antrąją termino būtis reikšmę žymėti atskiru žodžiu esība, vadinasi, esība „egzistavimas, buvimas apskritai“. Šis bendrojo leksikos klodo žodis kalbama reikšme latvių filosofijos terminijoje palaipsniui įgyja termino statusą. Kalba nuolatos kinta. Kaip bendrinės kalbos pasistemis plėtojasi ir filosofijos leksika. Ta plėtra atsispindi aktualiuose ir filosofijos leksikai sinonimijos bei polisēmijos procesuose. SINONIMIJA IR POLISEMIJA LATVIJOS FILOSOFINĖJE TERMINIJOJE Santrauka Filosofinė terminija, būdama viena iš kalbos sistemos sluoksnių, patiria tuos pačius leksinius-semantinius procesus kaip ir kalba apskritai. Šiame straipsnyje nagrinėjami du iš šių procesų, t. y. sinonimija ir polisemija latvių filosofinėje terminijoje. Filosofija nagrinėja abstraktaus mąstymo raidą. Žodis nėra vien techninė priemonė mintims perteikti. Mintys bręsta žodyje — kaip rašė rusų psichologas 24 Lev Vigotsky laikėsi šios nuomonės. Pats mąstymo procesas ir tinkamiausio būdo tam tikrai filosofinei sąvokai įvardyti paieška yra jos sinoniminių pavadinimų atsiradimo šaltinis. Sinoniminių terminų aptinkama tiek latvių filosofinės terminijos formavimosi laikotarpiu, tiek dabartiniame jos etape. Kuriant latvių filosofinę terminiją (nuo XIX a. antrosios pusės), kai kurioms sąvokoms buvo vartojama sinoniminių pavadinimų grupė. Paprastai iš esamos sinonimų eilės dažniausiai imtas vartoti vienas žodis ir palaipsniui įgijo specialiojo termino ypatybių. Vėliau iš dažniausiai vartoto termino buvo sudaromi kiti vediniai ir žodžių junginiai, reiškiantys su pradine sąvoka susijusias sąvokas. Skoliniai yra gerai žinomas sinonimų šaltinis. Filosofinėje terminijoje tarptautiniai ir savos kilmės žodžiai vartojami kaip sinoniminiai terminai. Kita sinoniminių terminų grupė – morfologiškai besiskiriantys terminai, pvz., pieredzisks| pieredzes (empirinis); tai būdvardis ir kilmininko linksnio daiktavardis. Dar vieną sinonimų grupę sudaro terminai – sudurtiniai žodžiai ir terminai – žodžių junginiai, pvz., pasauluzskats| pasaules uzskats (pasaulėžiūra). Filosofinis terminas gali reikšti daugiau nei vieną sąvoką. Taigi filosofinėje terminijoje esama polisemijos. Taip yra dėl to, kad filosofija turi ilgą raidos istoriją ir apima įvairias kryptis. Šiame straipsnyje pateikiama vieno pagrindinių filosofijos terminų, būtent „esamība“ (būtis), analizė kaip polisemantinio filosofinio termino pavyzdys. 70