Mūsų miestų vardai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI ALEKSANDRAS VANAGAS MŪSŲ MIESTŲ VARDAI Lietuvoje šiuo metu galėtume suskaičiuoti apie 300 miestų, miesto tipo gyvenviečių, miestelių. Nevienodo tai likimo gyvenvietės. Vienų jų amžius — keli šimtai metų, kitų — tik kelios dešimtys. Vienos jų buvo svarbesnės praeityje, kitos — dabar. Vienų jų vardai seni, be galo įdomūs, neretai labai sunkiai aiškinami, kitų — paprastos, neabejotinos, akivaizdžios etimologijos. Čia nagrinėjama apie 60 oikonimų. Suprantama, kad ieškoti aiškesnių jų atrankos kriterijų būtų beprasmiška. Viena, per maža dalis miestų vardų nagrinėjama, o antra — šis straipsnis tėra didesnio darbo dalis, todėl apie atrankos principus bus kalbama kita proga. Pabrėžti galima nebent tai, kad nagrinėjimui parinkti ne tik aiškios, bet ir problemiškesnės, sudėtingesnės etimologijos bei darybos vietų vardai. Alytūs (4). Vienas seniausių miestų Lietuvoje. Jau 1387 m. dokumente vadinamas miesteliu (3; 1)*, o 1466 m. — valsčiūmi "Y Ozaumcexroii eorocmu“" — (8 : 83). 1581 m. gavo Magdeburgo teises. Dėl miesto vardo kilmės būta įvairių nuomonių. Pvz., J.Otrebskis manė, kad Alytis sudarytas iš būlsės air šaknies lyt-. Tačiau tai aiški klaida. Neabejotina, kad šaknis yraial-, o -yt- — įprasta lietuvių kalbai priesaga. Neaišku tik tai, kokiu būdu susidarė miesto vardas — tiesiog iš atitinkamo bendrinio žodžio ar iš hidronimo. Upės ar ežero vardo * Alytus dabar nėra. Tačiau pro Alytų į Nemuną teka upelis, vardu Alyjtupis. Greičiausiai tai vėliau -susiformaves vardas iš kilmininkinės konstrukcijos * Alytaus upė ar pan. O pirminis, senesnis upelio vardo variantas, matyt, buvo * Alytus. Taigi miesto vardas Alylus greičiausiai radosi iš upės vardo * Alytus. Kitaip tariant, upės vardas niekuo nepasikeisdamas tapo miesto vardu. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga: Dysna up. : Dysna k., Dūkštas ež. : Dūkštas mstl., Jiesia up. : Jiesid k., Jūodupė up. : Jūodupė k., Néva up. : Nova k., Obelija ei. : Obelija k., Raudonė up. : Raudéné mstl., Rūsnė up. : Rūsnė mst., Rimietisez. : Rimietis k., Sveiitezeris ež. : Šveritežeris mstl., yipine up. : Upyna mstl., Venta up. — Venta mstl., Vištytis ez. : Vištytis mstl. ir kt. ; Nuomonė, kad ankstesnė upės ir miesto vardo lytis buvusi ne Alytūs, o Alyta (10 : 181), tuo tarpu negali būti visiškai patvirtinta. Tiesa, istorijos * Cituo jama, šaltiniai ir autoriai nurodomi tokia tvarka: skliaustuose pirmasis arabiškas skaitmuo žymi literatūros sąraše pateikto autoriaus ar šaltinio eilės numerį, romėniškas skaitmuo — tomo numerį, antrasis arabiškas skaitmuo — puslapį. 176 šaltiniuose Alytūs rašomas Olita, Oruma ir pan., todėl nėra neįmanoma, kad *Alyta į Alytūs išvirto vėliau (panašiai kaip miesto vardas Vilnia pakito į Vilnius). Bet, kita vertus, galėjo būti (žinoma, šiuo atveju) ir atvirkščiai, juoba, kad vietovardžiai su kirčiuota galūne -us Pietų Lietuvoje ypač dažni: Guostūs ež. Aukštdvarys, Krisušiūs up. Alovė, Aukštdvarys, Butrimonys, Udrija, Niedūs ež. Kapčiamiestis, Skirziūs, ež. Leipalingis, Skroblūs up. Merkinė, Svetūs up. Daugai, Švenčiūs ež. Aukštdvarys, Onuškis, Teiris ež. Veisiejai, Vardžiūs up. Udrija, Vikšrūs up. Seirijai ir kt. Antšlieptė (1). Viename XVI a. inventoriuje, kurio nuorašas padarytas tarp 1580 ir 1620 m., minima vietovė 3aanmoasenyn (57 : 1, 10). Ją K.Jablonskis (ten pat, 1), vėliau ir kiti autoriai (6 : I 601), "išsivertė" į Uzantaliepténai. Miesteliu gyvenvietė vadinama nuo 1675 m. (6 : I 601; 4:1). * Vardas sudarytas iš Siaurryéiy tarmėms būdingo priešdėlio antair 3aknies liept-. Tokių priešdėlinių vietovardžių žinoma ir daugiau, bet dažniausiai tai priešdėlio antavediniai iš hidronimų: Anta-gavė k. Ignalinos r. : Gavys ež., Anta-ilgis k. Molėtų r. : Ilgis ež., Antd-kriaunis k. Rokiškio r. : Kriauna up., Anta-lamėstė k. Utenos r. : Laméstas ež., Antū-liedė k. Švenčionių r. : Liedis ež., Antū-zavė k. Zarasų r. — iš * Anta-zalvė : Zalvė ež., Zalvijs ež. ir t.t. (9 : 243). Vedinių iš bendrinių žodžių mažiau, bet pasitaiko. Vienas jų — Ukmergės r. Žemaitkiemio apyl. kaimo vardas Anta-tiléias: priešdėlis antair bendrinis žodis tiltas. Matyt, gyvenvietė Anta-tiléiai kūrėsi prie tilto. Visiška analogija su Antda-tilčiais būtų Antd-liepté: antair lieptas. Ir šiuo atveju kaimas, matyt, kūrėsi prie liepto. Tai visiškai įtikima, nes Antalieptė yra prie Šventosios, paupy, kur tikriausiai kažkada galėjo būti ir lieptas. Juoba, kad seniau Antalieptė, senelių teigimu, turėjusi kitą vardą — Lieptinė (6 : 1601). Tai vėlgi gana įtikima, nes tokio vardo realumą paremia kiti panašūs vietovardžiai, plg. Liepliné pieva Degučių vls. Trinkuškių k.; pieva Alytaus vls. Likiskiy k.; Liéptinis pieva Alytaus vls. Kabelių k. Ariogala (1). Viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, žinoma bene nuo 1253 m. — Eregalle. Šaltiniai pirmiausia mini Ariogalos žemę, o Vytauto laikais buvo Ariogalos dvaras. 1781 m. miestelis gavo Magdeburgo teises (6: II 412—413; 55 : 43). Tai sudurtinis vietovardis, su jungiamuoju balsu o padarytas iš arir -gala. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų žinoma ir daugiau: Baisdgala, Daukšidgala, Dievégala, Eiridgala, Gerdžidgala, Gimbėgala, Saudėgala, Tendžidgala, Vytégala. Jų antrasis sandas -gala kildinamas iš liet. galas "pabaiga, sritis, kraštas". Įdomu, kad panašus aiškinimas pateiktas jau 1873 m. išleistoje G.Volovičiaus "Revizija pušč..." bei kitų aktų knygų " Abécélinéje rodyklėje": "Oiipazasa 6e38 8cAxa20 COMNENUS, npoucrodums OME cAedywwuT JMumoscxo—Jlamuiuickuzs ca0682: opacs, apa, ape, 3mo NANUMSE — enewnee, omrpumoe Mecmo (noasna, nose), Java, garbeapoxs; u oms 2a44C3, 26ACE — KONeYys, OKONENHOCMB, xpail, yzoas. Omcwoda bauncaiiuee snavenue OiipazoAb Mmoxcems bump — Oyxeasvno: Oaunnidl Koneys, a 63 6oaee WUPOXOMS SHANENUU — XONEYs xaxoz20 Aubo umenus, woewil npuceaoxs Uu m. noo. (93 : 71). Taigi Aridgalos pirminė reikšmė galėjo būti kieno nors kraštas, 177 pabaiga, pakraštys ar pan. Tik neaišku kieno, nes pirmojo sando arkilmė kelia įvairių abejonių. Suprantama, kad ar- — negali būti siejama su liet. éras, nes tokiam siejimui prieštarauja fonetika (ar- : or-; lat. ars, ara atitinka liet. éras). Be to, šaltinių užrašymai nėra vienodi — vietoje arpasitaiko air-. Tissa, vakarų tradicija nuo pirmųjų užrašymų diftongo, rodosi, nepažįsta: Eregalle 1253 m., Ergalle 1257 m. (55 : 43), Erogel 1294 m. (28 : I “ 158),Erogel 1306 m. (ten pat, 173), Erogeiam 1322 m. (ten pat, 186), Arogel 1322 m. (ten pat, 287), Erogiln 1336 ?m. (ten pat, 537), Eroglen (ten pat, 600), Eragelen 1367 m. (28 : II 89), Eragelen 1370 m. (ten pat, 97), Eragelen 1370 m. (ten pat, 98), Aragel 1377 m. (ten pat, 167), Eroglen 1248 -m. (ten pat, 513), Eroglen 1352 m. (ten pat, 516), Eroglen 1355 m. (ten pat, 521), Eroglen 1364 m. (ten pat, 541), Eroglen 1364 m. (ten pat, 549), Eroglen 1366 m. (ten pat, 557), Eroglen 1367 m. (ten pat, 559), Eroglen 1370 m. (ten pat, 569), Eroglen 1372 m. (ten pat, 571), Eroglenses 1375 m. (ten pat, 579), Eroglen 1378 m. (ten pat, 588), Erogeln 1395 m. (ten pat, 676), Erogeln 1394 m. (ten pat, 680), Erogeln 1384 m. (ten pat, 685), Grogil, Erogel 1377 m. (28 : III 106), Erogiln 1405 m. (ten pat, 276) ir pan. Tačiau rytų šaltiniai, taip pat bene nuo pirmųjų užrašymų, dazniausiai vartoja lytis su diftongu žodžio pradžioje: Oiipaxane, Oiipaxase (nors visai greta parašyta ir Opaxaae) 1466 m. (8 : 75), Boaocms Otiiparxzona 1528 m. (87 : 6), e Otipaxzoae 1572 m. (65 : I 16), om mueyncmea oupaxzoacxozo 1572 m. (57 : 208), eosocmu oupaxzoacxoti 1589 m. (ten pat, 289), wlosczi eyragolskiej 1590 m. (ten pat, 300), oupaxzoacxodr 1593 m. (ten pat, 345), oupaxzoacxodr 1599 m. (ten pat, 507), e Oiipazoascxoll eoaocmu, Oiipazoavcxuil deopeys, 38 Otipazxoav, Otipazoavcxull xocmeas, y Bopaxzoae, Oidpaxzoavexozo, Oilipaxzoavcxas, Olipaxzoan, muegns Elipaxzoavcxud, do Qiipaxzoawn, 38 Oiipaxzoarf, xy Olipaxzoavcxomy, Eiipaxzoavexas, wlosez Eyragolska (35 : 208—210). Kaip matome, slavų kalbomis rasytuose dokumentuose visą XVI a. vartojamos lytys su diftongu ai- (ei-). Panaši padėtis ir "Lietuvos metrikoje”: Atipaxzoaa, Atipaxzoay 1580 m. (94 : 209), Raygolg 1550 m. (ten pat, 436), Aupsxzoaa, Aupaxzoay XVII a. pab. (ten pat, 256), Aupaxzoav, Aupaxzoay XVII a. pab. (ten pat, 371). Plg. dar: "ciwunowei... eiragolskiej” 1610 m. (70 : 58), Diipazosa 1685 m., 1738 m., 1767 m., 1795 m. (21), Ejrogalas parakwijes 1848 m. (89 : I 280). Lenky kalboje véliau isigaléjo tik lytis Ejragola (13 : II 498; 54 : I 65), rusų — Oiipazoaa (93 : 71). Kada galutinai įsitvirtino lytis Aridgala lietuvių kalboje, sunku pasakyti — 1848 m. M.Valančius, kaip matėme, dar rašo Ejrogalas. Oficialus 1925 m. gyvenamųjų vietų vardų sąrašas jau teikia lytį Ariogalos mst. (33 : 86). Nuo to laiko ji įsivyrauja visuotinai. Iš Aridgalos vardo rašymų istorijos šaltiniuose matyti dvigubas įvairavimas: žodžio pradžios e: air a: ai, e: ei. Dėl e : a svyravimų galima sutikti su K. Būga (2 : I 134), jog pirmesnė lytis greičiausiai buvo sw e. Ta rod? vakarų ankstyvoji rašymo tradicija, lenkų Ejragola, polinkis žodžio pradžios e keisti į a. Rašymas kirilica su oil atspindi galbūt vėlesnį tarimą, jeu su a pradžioje. Panašių atvejų galima rasti 'ir:daugiau, plg. Oiffmapmuuxu (35 : 210) — greičiausiai iš * Eitartišk-; priesagos -iškvedinys iš sudurtinio asmenvardžio * Fi-tartas. Arba vėl: 178 Otizoadann greta Eifzoaedanu (95 : 260) — matyt, iš * Figaudonys ar pan. Tai būtų priesagos -onys vedinys iš sudurtinio asmenvardžio * Fi-gaudas. Dabartinis kaimo vardas Eiridgala (Kaišiadorių r. Žaslių ap.) 1567 m. užrašytas 2 Otipaxzoitaw (87 : 649). Žymiai sunkiau paaiškinti diftongo ei-, aisantykį su monoftongu e, a-. Kaip matėme, vakarų raštai be išimčių nuo XIII a. vidurio vartoja lytis tik su earba a-, o rytų (rašyti daugiausia kirilica) — beveik be išimčių tik diftongą ai-, retkarčiais ei-: * Eriogala, Aridgala : * Eiriogala, Airidgala (gyvosios kalbos lytis — žr. 2 : III 333). Variantas * Eiricgala sutampa su jau minėtu Kaišiadorių r. kaimo vardu, neabejotinai autentišku — FEiriégala. Todėl teoriškai vardo Aridgala ankstesnė lytis * Eiriogala visiškai įmanoma. Tad vis dėlto, kurios lytys — su er-, ararba su eir-, air- — yra ankstesnės, tikros? K.Buga dėl to kategoriškai tvirtina: ” Aupaxzoaa yra ruso rašytojo padaras iš senalietuviškos lyties Arjagala. Arjūgalos vardas rusui buvo labai sunkus ištarti dėlei santaros j po r; ištarimą palengvino e pen fe z i s, t.y. lyties arjaperdirbir.as į air’a”... (2 : I 134). Šio autoriaus nuomone, "Kad kai kurie lietuviai Aridgalos vietoje šiandien ištaria Airidgala, tai tam kalta mūsų valsčiaus raštinė (Jūpazona) ir klebonija, kuri neseniai tenustojo lenkiškai kalbéjusi” (2 : III 333). Atrodo, jog tokiam aiškinimui būtų galima pritarti. Juoba, kad pastebėta, jog vokiečiai baltų kalbų dvibalsį et (ir ai) gana tiksliai respektuodavo, pvz. Zeymen 1385 m. (28: II 693) — dabar Žeimis, Eykschissken 1384 m. (ten pat, 698) — dabar Eišiškės, Weyze 1253 m. (ten pat, 136) — dabar Veisiejai. Ypač tai aiškiai matyt iš prūsiškų vietovardžių rašymo vokiečių kalba: Eister-flis up. < * Eistr-; Deyme up. — Deimė, Neyden up. < * Neid-, plg. liet. Niedūs ež. ir pan. (96 : 128—129). Manyti, kad vokiečių kronikininkai informaciją apie Ariogalą galėjo gauti iš tokios lietuvių tarmės, kurioje diftongas ei-, aivirsta monoftongu, taip pat mažai tikėtina, juoba, kad apie Ariogalą ei-, aiišlieka nepakitę. Todėl šių dienų gyvosios kalbos lytį Aridgala galima laikyti autentiška, tik vėliau dėsningai pakitusia iš * Eriogala. Kas yra šaknis *er- (dabar ar-), neaišku. Galima tik spėti, kad ji gali būti kilusi iš kokio nors asmenvardžio, plg. dabartinę pavardę Arius ir ypač Aris. Tad Aridgala arba * Eriogala būtų " Ario, * Erio galas, kraštas". Įdomu, kad apie Kaišiadorių r. kaimo vardą Eiridgala, yra užrašytas pasakojimas, jog kažkada gyvenęs kunigaikštis Eirys, o dabartinė Eiriogala buvęs jo lauko galas. Kitaip tariant, ir Eiridgalą būtų pamato laikyti asmenvardinės kilmės. Aridgalos ir Eiridgalos sandų ar- (er-) ir eirasmenvardinę kilmę patvirtintų ir kiti panašiai susidarę sudurtiniai vietovardžiai su -gal-, pvz., Dauksiégala — iš Daukša, Daūkšas, Daukšijs; Gerdžidgala — iš Gerdzius; Vytégala — iš Vitas ir kt. (plačiau žr. Ramygala). Baisogala (1). Vietovė žinoma nuo XVI a., kai Žygimantas Augustas 1539 m. Baisogalos parapijai paskyrė žemių (6 : II 432). Istorijos užrašymai, nors truputį ir įvairuoja, bet apskritai patvirtina gyvosios kalbos lytį Baisdgala: Botfcaxzoaa 1561—65 m. (2 : 1 251), Boticaxzoatt, Betficazoan, FEoilcaxzoavcxozo, Boiicazoavcxas eorocmo», Boiicazoascxull xocmea (35 : 26), w Boisagole, w Beysagole 1572—1573 m. (57 179 205—206), Bojsagola 1618 m. (21) ir pan. Tiesa, J. Sprogio yra pateiktas vietovardis Boascazoaa, umenue 1582 m. (35 : 27). Galbūt tai ta pati Bnisdgala. Bet gyvosios kalbos vartosena ir dauguma istorijos dokumentų užrašymų neleidžia manyti, jog šių dienų Baisdgala gali būti iš * Balsogala ar van.” Parašymas Boa4:cazoaa, jeigu tai tikrai to paties miestelio vardas, tikriausiai yra okazionalizmas. Baisėgala — sudurtinis vietovardis, su jungiamuoju balsiu o padarytas iš baisir -gala. Antrojo sando kilmė aiškesnė — jis siejamas su liet. gūlas "pabaiga, kraštas" (plačiau žr. Ramygala). Pirmasis sandas baisabejonių kelia ta prasme, kad kai kurie kiti panašios darybos sudurtiniai vieto- . vardžiai dažniau turi asmenvardinį pirmąjį sandą: Dauksidgala : Daukšė, Daūkšas, Daukšijs; Gerdžidgala : Gerdžius; Vylégala : Vytas ir t.t. ( plačiau žr. Ramygala). Tačiau šaknies baisasmenvardžių, bent jau dabartinių pavardžių, nežinoma, todėl šaknis baisgali būti kildinama iš būdvardžio baisis. Taigi pirminė Baisdgalos reikšmė būtų "baisi, baisumo vieta, kraštas, pakraštys”. Tokią prielaidą patvirtintų ir Ramygalos analogija — šis vietos vardas pradžioje, matyt, reiškė "ramus galas, rami vieta" ar pan. Šiaip jau atvejų, kada sudurtinių vietovardžių su -gala pirmasis sandas būna kilęs iš bendrinių žodžių, esama ir daugiau, pvz., Lieknagala : lieknas, Žąsūgala : žąsis ("žąsų galas”), Zvejétgala : žvejėdti ir kt. ; Batakiai (3*). Vardas pirmą kartą paminėtas gana vėlai — tik XV a. viduryje, tačiau vietovė greičiausiai buvo gyvenama seniai. Manoma, jog Batakiai įsikūrę buvusio Aukaimio vietoje. Ordino daug kartų pultas ir niokotas, Aukaimis 1305 m. buvo visiškai sunaikintas. Jo vietoje galėję įsikurti dabartiniai Batakiai. 1528 m. Batakiai jau buvo valsčiaus centras ir miestelis (1: IV 5—71). / Šaltiniuose vardo lytis įvairuoja: Botoky (1526 m. Žemaitijos žemėlapis), Betoki (1613 m. LDK žemėlapis), Pottagon (1669 m. K.Langės Prūsijos žemėlapis), naan Bomoxs (1855 m. — Batakių miestelio planas), Bomoxu (1865 .m. Batakių planas) ir kt. (1 : IV 7—24). Tačiau, nepaisant tam tikrų užrašymo svyravimų, vardo lytis Batakiai greičiausiai yra pirminė, autentiška, tikra. Vardo kilmė aiški — jis yra susidaręs iš asmenvardžio, dabartinės pavardės, Būtakis daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai labai. būdinga — plg. Butrimai k. : Butrimas pavardė, Algirdai k. : Algirdas asmenvardis, Bagdėnai k. : Bagdonas pavardė. Šį kilmės aiškinimą paremia ir ta aplinkybė, jog greičiausiai būta vietovės (gal jau ir dvaro) savininko, pavarde Botockis. Toji pavardė Botockis būtų suslavinta lytis iš liet. Batakis ar pan. (1 : IV). | Čėkiškė (1). Čekiškės vardas pirmą kartą paminėtas palyginti labai vėlai — 1600 m. Tačiau gyvenvietė greičiausiai atsirado gerokai anksčiau. Remdamiesi 1687 m. Vilkijos seniūnijos inventoriaus įrašu, kuriame tuščias 6 valakų kaimas vadinamas Piktakiemiu arba Čekiške, tyrinėtojai spėja, jog Čekiškė atsirado buvusio Piktakiemio kaimo vietoje. Tas kaimas minimas 1542 m. Čekiške jis pradėtas vadinti čia buvusio dvaro (ankstesnis jo vardas buvęs Čekakampiai ar pan.) vardu. Tas dvaras įsikūrė į pietryčius nuo Pik180 takiemio, už upelio (1 : IV 29). Įdomu, kad Lietuvoje tebėra kitas kaimas Piktakiemis — Kaišiadorių r. Kietaviškių ap. Vietovardžių, turinčių šaknį éek-, Lietuvoje yra nemaža: Čėkiškės k. Vilniaus r., Čėkiškis k. Pasvalio r., Čekai k. Akmenės r., Čekdičiai k. Kelmės r., Cekéliai k. Trakų r., Cekénys !.. Anykščių r., Cėkiškė pieva Debeikių apyl., Čėkiškės miškas Eišiškių apyl. ir kt. Visi jie greičiausiai yra kilę iš asmenvardžių Čėkas, Čėkis, Čekija, Cekditis, Cekélis, Čekėnis. Ir miestelio vardas Čėkiškė taip pat turbūt yra asmenvardinės kilmės — iš Čėkas, Čėkis arba Cekjs. Tad šį vardą vesti tiesiog iš etnonimo čėkas būtų netikslu. Kitaip tariant, vietovardžio Čėkiškė kalbinė analizė nerodo, kad gyvenamoji vieta .Čėkiškė būtų gavusi savo vardą nuo neva ją įkūrusių čėkų. Kitas reikalas, iš ko yra kilę asmenvardžiai Čėkas, Cekys, Čekčitis ir kt. Galima įtarti, kad vienu kitu atveju asmenvardžiai, turintys šaknį ček-, gali būti kilę iš etnonimo čėkas. Pavardžių, atsiradusių iš nebaltiškų etnonimų, Lietuvoje yra ir daugiau, pavyzdžiui: lėnkas ir Lėnkas, totorius ir Totorius, vékietis, vokietija ir Vokietis, Vokietija ir t.t. Pabrėžtina, kad gyvenamųjų vietų vardų, su priesaga -iškė sudarytų iš asmenvardžio (pavardės), Lietuvoje yra šimtai: Antūniškė k. Ignalinos r. : Antanas, Arvidiškė k. Mažeikių r. : Arvydas, Beinoriské k. Šiaulių r. : Beinoris, Buivydiškė k. Šilalės r. : Buivydas, Daūbariškė k. Ignalinos r. : Daūbaras ir t.t. Darsūniškis (1). Šis Kaišiadorių r. miestelis — viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, minima nuo XIV a. pabaigos (6 : I 487). Istorijos šaltinių užrašymai skiriasi nuo dabartinių: Dirsunen 1372 m. (28 : II 572), Dirsungen 1375 m. (ten pat, 574), Dirsungen 1375 m. (ten pat, 576). Dyrsungen 1377 m. (ten pat, 589), Dirsunen 1381 m. (ten pat, 600), Dirsingen 1379 m. (ten pat, 601), Dirsūne 1384 m. (ten pat, 688), Dirsune 1374 m. (28 : III 95), Dirsunenhusen, Dirsunenhus 1381 m. (ten pat, 115). | Tai Kryžiuočių ordino tradicija. Kitokie yra užrašymai slavų kalbomis (arba kita kuria kalba, miestelio vardą rašant nusižiūrėjus į slavų kalbas): in Dorsunyski 1473 m. (67 : 326), xs Zlopcynuwxams, do Zlopcynuwox 1542 m. or ; 23), dopcynuuicxozo 1582 m. (ten pat, 225), dopcynwcxozo 1582 m. ten pat, 227), Jopcynuwcxuu, Mecmeuxo Jopcynuwacxoe, Borocm Zlopcynuwascxax 1586 m. (ten pat, 275—276), dopcynuwcxoe, dopscynumscxoe, dopcynuwiscxoe 1586 m. (ten pat, 277-278) Zlopcymuwmixu 1582 m., 1791 m., Hopcynuwicxas depacasa 1585 m., 1775 m., 1738 m., Žlopcynuwmcxoe cmapocmeo 1786 m. ( 98 : 253), Darsuniscensis 1794 m., Dorsuniszki 1760 m. Hopcywuwxu 1873 m., 1874 m. (21) ir kt. Matyti dvejopo pobūdžio skirtumai: a) vakarų raštai vartoja lytį be priesagos -išk-, o rytų — su šia priesaga; b) vakarų raštai dažniausiai * dirsūn-, o rytų — * darsūn-. Kaip atsirado šie skirtumai? Rašymas su priesaga -iškir be jos, matyt, atspindi šio vietovardžio raidą. Kryžiuočių ordino kronikose pirmiau pasirodo ne miestelio, o žmogaus, bajoro nuo Vilniaus, vardas: Dirzsune 1365 m. (28 : II 551), Dirsumen 1366 m. (ten pat, 557), filius Dirsunen 1371 m. (ten pat, 570). Ir tik 1372 m. atsiranda "terram Dirsunen” — "Dirsūno žemė" (ten pat, 572) : tai neabejotinas dabartinis Darsūniškis. Atsiradus vietos 181 vardui * Dirsūnai ar pan., žmogaus vardas nebeminimas. Tad, atrodo, tikrai būta žmogaus vardu * Dirsūnas. Jo vardu kiek vėliau imama vadinti ir vietovė: "terram Dirsunen” ir ypač Dirsunenhusen, Dirsunenhus < * Dirsunen-haus (vok. Haus, tarm. Hus "namas, namai, rūmai") — "Dirsūno kiemas, namai". Vadinasi, asmenvardis * Dirsūnas virto vietos vardu * Dirsūnai ar pan. Priesagos -iškKryžiuočių ordino kronikų lytys negavo galbūt todėl, kad tuo metu, kaip matėme, dar ir savininko * Dirsūnas būta gyvo, todėl posesyvinės arba vietos reikšmės priesaga vietovės vardui nespėjo prilipti. Ji atsiranda kiek vėliau, situacijai nusistojus: Dorsuniski 1473 m. Bet su priesaga -iškpasirodo ir kita šaknis: vietoje dirs- — dars-. Šį santykį labai sunku kaip nors paaiškinti, nes dėsningai dirsvirsti darsnegalėjo. Tad ir kyla klausimas, kuri šių šaknų yra pirminė, tikroji, kuri vėlesnė, pakitusi. Tiksliai atsakyti neįmanoma. Galima tik pateikti pora argumentų šaknies dirsnaudai. Pirma — vietovardžio kūrimosi laikais rašytos Kryžiuočių ordino kronikos galbūt tiksliau atspindi tuometinį tarimą, juoba, kad ir bajoro vardas, ir iš jo kilęs vietovardis turi tą. pačią šaknį dirs-. Antra — dabartinio lietuvių vardyno duomenys labiau patvirtina šaknį dirs-. Kaip minėta, vietovardis * Dirsūnai yra aiškiai asmenvardinis: dabartinių pavardžių žinoma tik su šaknimi dirs-: Dirsė, Dirsa, Dirsditis. Vietovardžių (asmenvardinės ar apeliatyvinės kilmės) su šaknimi dirsypač gausu: Dirsūpievis pv. Utena; Dirsbalė pv., bala Pakruojis; Dirsėlė mš. Kamajai; Dirsės laukas Seredžius; Dirsinė bala Liudvinavas ir kt. Esama ir gyvenamųjų vietų vardų su dirs-: Dirsiai k. Šakių r.; Dirsiai Vainatrakio k. dalis Pakuonio vls.; Dirstai k. Pašvitinio vls.; Dirsiai k.. buv. Rytprūsiuose, Įsruties vls. Šaknies darsvietovardžių nežinoma. / Dievéniskes (1). Spėjama, kad dabartinėse Dieveniškėse ar prie jų XIV a. pradžioje buvęs žymaus Lietuvos feodalo Gedgaudo dvaras. Galbūt Dieveniškių gyvenvietė "Mingailos kaimo" vardu pirmą kartą paminėta 1385 m. Manoma, kad Mykolas Mingaila, Gedgaudo sūnus, buvo kilęs iš Dieveniskių (1 : VI 5). 1561—1565 m. "aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi. Miesteliu pirmą kartą pavadintas 1582 m. (ten pat, 6—7). Istorijos šaltiniuose vardas rašomas gana panašiai: Dzevyenyszky 1471 m., Dziewienifiki 1613 m. (LDK žemėlapis), Jseeenuwxu 1864—1865 m., 1873 m., 1874 m. ir kt. (21). Todėl dabar vietos gyventojų vartojamą ir oficialiai įteisintą lytį Dievėniškės galima laikyti visiškai autentiška. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės — priesagos -iškės vedinys iš asmenvardžio (pavardės) * Dievenis. Tiesa, tokia pavardė dabar neišliko, tačiau tcoriškai ji visiškai įmanoma. Juoba, kad iš Šalčininkų apylinkių ketvirtuoju šio amžiaus dešimtmečiu užfiksuota pavardė Dzievėnis. Tai, be abejonės, tarmiška lytis (dzūkybė) iš * Dievenis. Vadinasi, atitinkamo asmenvardžio buvimas abejonių nekelia. Be tg, žinema ir daugiau pavardžių ir vietovardžių su šaknimi diev-: pavardės — Dievditis, Diévinas, Dievūlis; vietovardžiai — Dievaičiai k. Šakių r., Dievéniai k. Kelmės r., Dievéniskés k. Vilniaus r. Gyvenamųjų vietų vardai, su priesaga -iškės išvesti iš asmenvardži:;, Lie182 tuvoje ypač populiarūs: Abromiškės k. : Abromas, Adomiškės 3 kaimai : Adėmas, Aleksandriškės 4 kaimai : Aleksdndras, Antūniškės 5 kaimai : Antdnas, Bagdoniškės 5 kaimai : Bagdonas, Būivydiškės k. : Būivydas, Daūbariškės 2 kaimai : Daūbaras, Jokūbiškės 3 kaimai : Jokūbas ir t.t. | Garliava (4). Kaimas pradėjo kurtis XIX a. pradžioje dvarininko J. Godlevskio žemėje prie naujai nutiesto plento. Kurį laiką vadintas Godlevu (5 : 1) : Godlewo 1918 m., Iod4ee0 1902 m. (21). Bet gana anksti ima rodytis ir variantas Garliava : Todaeeo— Hoeoe, dep. — Gorliava nauja 1901 m. (102 : 186), Godlewo (Garleva) 1912 m. (21), Garleva 1904 m. (32 : II 27). "Lietuvos apgyventoms vietoms" pateikus lytį Garliava 1925 m. (33 : 65), ji vėliau visuotinai įsigalėjo. Ankstesnė Garliavės lytis Godlevo yra panašios darybos kaip lenkų Godlewo — keliolika kaimų ir vienkiemių vardų įvairiose Lenkijos vietose (61 : 299). Tai lenkiškos kilmės vietų vardai — plg. lenk. godlo "herbas, emblema", lenk. pavardės Godio, Godla. Lytis Godlevo (lietuvių ištarimu, matyt, * Godleva) virto Garliava dėl fonetinių priežasčių — pastaroji lytis lietuviui tiesiog lengviau ištariama. Gelgaudiškis (1). Dabartinio Gelgaudiškio vietoje XV a. pabaigoje buvęs Skirsnemunės dvaras, iki XVI a. pabaigos vadintas Gedigaudiškiu. Vardas Gelgaudiškis pirmą kartą minimas bene 1599 m. (60 : 618). ' Tai priesagos -iskis vedinys iš sudurtinio asmenvardžio. Bet neaišku, iš kokio, t.y. nežinoma kokiu būdu Gedigaudiškis tapo Gelgaudiškiu. Įmanomos dvi interpretacijos. Pirmoji — ankstesnė lytis Gedigaudiškis, slaviškai rašyta, matyt, * Gedigoldiški ar pan., buvo tiesiog perdirbta į Gelgaudiškis : * Gedigoldiški > *Gedgoldiški > dabart. lenkų Gielgudyszki — liet. Gelgaudiškis. Prie tokios raidos galėjo prisidėti ir ta aplinkybė, jog apie XVIII a. vidurį, po Oziemblovskių, Gelgaudiškį valdė Gelgudas (60 : 619). Asmenvardis Gelgudas greičiausiai yra apslavinta lytis iš * Gelgaudas. Tai leistų daryti išvadą, kad asmenvardis Gelgaudas šiuose kraštuose galėjo būti žinomas ir anksčiau. Plg., 1595 m. inventoriaus, rašyto turbūt Milžavėnų dvarelyje Viduklės vls., žinią: fluoaou Kzeaxzydoeou (57 : 386) — "Janovoi Gelgudovoi”. O slaviškosios lytys Gielgudyszki, Feazydumwxu sietinos su apslavintu asmenvardžiu Gelgudas. Vis dėlto, nepaisant tam tikrų argumentų už galimą Gedigaudiskio transformavimąsi į Gelgaudiškis, abejonių lieka. Svarbiausia bene tai, jog Lietuvoje esama ir daugiau gyvenamųjų vietų vardų, kilusių iš asmenvardžio Gėdgaudas ar pan.: Gėdgaudiškė k. Tauragės r. Skaudvilės ap., Gedgaudiškė k. Raseinių r. Pagojukų ap., Gedgaiūdžiai k. Kretingos r. Imbarės ap. Kaip matome, jie tokie ir išliko, jų kamienas gedgaudnepakito į gelgaud-. Galima būtų spėti, ar Gedigaudiškis ir Gelgaudiškis nėra du skirtingi vietovardžiai, atsiradę iš skirtingų asmenvardžių: pirmasis — iš Gedigaudas, antrasis — iš Gelgaudas ar Gelgauda. Sudurtinis asmenvardis Gedigaudas (su jungiamuoju balsiu i) gyvojoje kalboje neišliko. Bet žinoma per šimtą šeimų pavarde Gėdgaudas (34 : I 639). Istorijos dokumenty duomenys rodo, jog asmenvardis Gedigaudas tikrai buvo: Giedigold 1434 m., Gedigoldi 1433 m., Gedigoldowicz 1434 m., Kzedux183 204»d008uws3 1450 m. (2 : I 226). Vadinasi, iš asmenvardžio Gedigaudas pradžioje galėjo susidaryti vietovardis * Gedigaudiškis. Vėliau, gyvenvietei einant iš rankų į rankas (60 : 617—622), ypač tada, kai su šia vietove kažkaip susisieja Gelgudai (Gelgaudai), susidaro naujas vietovardis Gelgaudiškis — tos pačios priesagos -iškis vedinys iš Gelgaudas, Gelgauda. Kuri šių prielaidų įtikimesnė, nelengva nuspręsti — trūksta senesniųjų užrašymų. O vėlesnieji gana vienodi. Pvz., 1665 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Gielgudiskiey, w... Gielgudyszkach (57 : 234), do Gielgudyszek (ten pat, 235), w Gielgudyszkach (ten pat, 240); 1666 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Gielgudyskiey (ten pat, 253), w Gielgudyszkach (ten pat, 255); 1668 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Gielgudyski (ten pat, 269), w Gielgudyszkach (ten pat, 271); leazyduwxu 1666 m., 1667 m., 1682 m., 1699 m. (98 : 189) ir t.t. Jiéznas (2). 1492 m. minimas Jiezno dvaras ir valsčius, 1581 m. — miestelis (4 : II). | Ankstesnieji užrašymai gana panašūs: Esdwa 221516 m. (99 : 374), 3 Esna 1567 m. (87 : 470), Esno 1748 m., Esnencxas eosocms 1873 m., Esno 1874 m. (21). | Miestelis įsikūręs šiauriniame Jiezno ežero krante, prie Jieznelés upelio. Be to, ten pat būta raisto, pievų, vardu Jiéznis arba Jiézné. Tad žinomi net keturių objektų vardai: kilmininkinis ežero vardas Jiézno ėžeras, upelio vardas Jieznėlė, raisto, pievų vardas Jiėznis arba Jičznė ir miestelio vardas Jiéznas. Tiesa, aplinkui yra ir daugiau vietovardžių su jiezn-, bet visi jie antriniai — kilę iš upės, ežero ar miesto vardo. Tad tektų išsiaiškinti santykį tarp minėtųjų keturių vardų. Kadangi hidronimai paprastai būna senesni už gyvenamųjų vietų vardus, tai galima manyti, jog miestelio vardas Jiėznasikilo iš upės ar ežero vardo, bet ne atvirkščiai. Kilmininkinio ežero vardo Jidzno ėžeras pirmasis komponentas Jiézno ir mies- . telio vardas Jiéznas (tiksliau — jų vardininko linksniai) yra vienodi. Todėl tikriausiai miestelio vardas bus kilęs iš ežero vardo, bet ne iš dabartinės kil- " mininkinės jo lyties, o iš ankstesnės vardininkinės * Jieznas. Kitaip tariant, iš niekuo nepakitusio ežero vardo * Jieznas radosi gyvenvietės vardas Jiėznas. Tai įprastas oikonimų darybos būdas lietuvių kalboje. Vėliau, gyvenvietei išaugus, ežero vardas virto kilmininkiniu — Jiézno ėžeras. Upės vardas Jieznėlė ir raisto, balos vardai Jiéznis, Jiézné bus susidarę kiek vėliau, bet irgi, matyt, iš ežero vardo * Jieznas. Kad hidronimas * Jieznas yra ankstesnis už oikonimą Jiéznas, rodo ir vardo etimologija. K.Būgos nuomone, vardas Jiéznas esąs jotvingiškas (2 : III 610). Jo šaknies jiez- < *iezpriebalsis z gali atitikti liet. ž: *iez-. Tokią takni turi upės vardas IéZesta (Joniškėlis). Vadinasi, vardo Jiėznas šaknis yra daugiau hidroniminė (49 : 135). Todėl ir miestelio vardo Jiéznas kilmė iš ežero vardo * Jieznas visiškai galima. j Kaišiadorys (3). Miestas »radėja kurtis XIX a. antrojoje pusėje, kai 1862 m. buvo pradėtas tiesti Vilniaus — Kauno geležinkelis. Netoli Riomerių dvaro ties Juodkonių kaimu buvo pastatyti laikini namai darbininkams. Geležinkelio stotis išaugo Juodkonių kaimo laukuose. Rusai Juodkonis vadino Eitkonimis bei pan. Šis vardas painiojosi su Eitkūnų gelezinkelio: stoties 184 Mecmeu“uxa Kpoxunoscxozo 1585 m., 8 mecmeuxy Kporunoecxoms 1585 m. (21), Krokinow 1613 m. (LDK žemėlapis), Krakinava 1854 m. Kpaxunoeo 1892 m., Kpaxunoes 1895 m., Kpaxunoso 1915 m. (21). Atrodo, būta ir mazybinés lyties su priésaga -él-: a nomo Kpoxunoseavcxoms 1585 m. e noan Kpoxunoeeaazs 1586 m. (ten pat): *krakinavél-, *krokinav -ėlar pan. Kuris šių variantų = su *krakar *krokin- — yra senesnis, pirminis, istorijos dokumentų duomenys aiskesnio atsakymo neduoda, nes, kaip matėme, miestelio vardo ūžrašynmiai įvairuoja. Vis dėlto būtų šiokio tokio pamato manyti, jog pirminė lytis būvė su *krak-, o istorijos dokumentų lytis su *krokyra dėsningas akių kalbos trumpojo balsio a perteikimas slavų kalbų (rusų, lenkų) balsio 0. Uzrasymadi su a (daugiausia iš vėlesnių laikų) — tai, matyt, grafinis lietuviško' tarimo atspindys. Istorijos dokumenty užrašymai nepalieka jokių abejonių, kad senesnė lytis buvo ne kreken-, bet *krakin-. Taigi galima tvirtinti, jog miestelio vardo pradinė lytis buve * Krakinava. Kaip matéme, raštai ja vartojo net XX a. pradžioje. Tačiau neabejotina, kad XX a. pradžioje vietos gyventojai jau pažinojo lytį Krekenava; -6s — tokią ją 1904 m. mini Vaižgantas (32 : XI 12). "Lietuvos apgyveiitos vietos" 1925 m. taip pat teikia lytį krekenava (33 : 157). Tad kaip interpretuotinas pirminis variantas * Krakinava. Neabejotina, kad kamienas yra *krakin-, o -avd — priesaga. Greičiausiai tai slaviškos kilmės priesaga, su kuria Lietuvoje yra sudaryta daugybė gyvenamųjų vietų vardų. Dažniausi jy — priesagos -ava (arba -avas) vediniai iš asmenvardžių: Adomava : Adomašs, Avitanava : Antūnas, Algirdava : Algirdas, Mantvydava : Mašsitvydasir t.t. Todėl višiškai įmanoma, kad ir miestelio vardas * Krakinava gali būti su priesaga'-ava sudarytas iš asmenvardžio * Krakinis ar pan. — plg. dabartines lietuviy pavardes Krake, Krakis, Krakijs, kildinamas iš liet. krakė "Juodasis genys, raudongalvis genys; karosas" (34 : I 1063). Ankstesnioji miėstelio vardo lytis * Krakinava pasikeitė į dabartinę * Krekenavd greičiausiai dėl seniau labai populiaraus bendrinio žodžio krėkenas, krėkenys, krėkenos "tik apsiveršiavusios ar apsiveršiūosiančios karvės pienas" analogijos. Krūonis (1). Manoma; kad LDK laikais Kruonis jau buvęs dvaras, kuriame karalius Kazimieras 1472 m. pastatydinęs koplyčią. Vietovė pažymėta 1613 m. Lietuvos Zemélapyje — vadinasi, tuo laiku ji jau buvo plačiai žinoma. Miestelis išaugo XIX a. (3% II; 4 : II). f Istorikas M. Balinskis Kruoni laikė ypač sena gyvenvietė, neš, jo nuomone, senuosiuose' šaltiniuose minimas kitas Nemuno vardas Chronus esąs tas pats Kruonis (6: I 484). | Iš tiesų, identifikūoti šaltinių Chronus su miestėlio vardu nėra jokio pamato. Jeigu tarp jy ir įmanomas koks ryšys, tai jis būtų tik netiesioginis. Kaip žinoma; mieštėlis įsikūręs prie upės, vardu Krūonė. Nėra nė mažiausių abejonių, kad miiestelis pavadintas upės vardu. Taigi, pirma buvo upė, o miestelis, aišku; radosi vėliau. | Kai dėl Krionés tapatinimo su Chronus, tai čia daug kas neaišku. Viena, Kruonė per mazas upėlis, kad senovės autoriai būtų jį supainioję su Nemunu. Be to, ešama“dūomėnų; rodančių, jog Chronus galėjo būti ir kita 191. upė. Pvz., Kryžiuočių ordino kronikoje "De Borussiae antiquitatibus” rašoma: "Est autem Chronus fluvius, qui hodie Pergulus dicitur" (28 : IV 287) — "Toliau yra upė Chronus, kuri dabar Priegliumi vadinama? (Prieglius — tai Rytprūsių upė, įteka į Baltiją). Vadinasi, tapatinti Chronus su Krione tuo tarpu ai*kesnio pamato nėra. Gyvenamųjų vietų vardų daryba iš vandenvardžių lietuvių kalbai labai būdinga. Šiūo konkrečiu atveju matome tam tikrą neatitikimą — upės vardas Krūonė yra moteriškosios, o miestelio vardas Kruonis vyriškosios giminės. "Tačiau dėl to abejoti vandenvardine miestelio vardo kilme nereikėtų, nes pasitaiko ir daugiau atvejų, kai gyvenamosios vietos vardas skiriasi nuo atitinkamo vandenvardžio, be kita ko, ir savo forma : Alėja up. : Alėjai k. Raseinių r., Jūodupė up.: Jūodupiaik. Vilkaviškio r., Vūsaknas ež.: Vasaknos k. Zarasų r. ir kt. Lazdijai (2). 1532 m. Lazdijai — jau valdovo dvaras ir seniūnija (6 : III 476). Miestelį įkūręs Žygimantas Augustas 1560 m., o Žygimantas Vaza 1597 m. suteikė Magdeburgo teises (3 : III). Vardo kilmė nėra visiškai aiški, bet greičiausiai iš upės, tekančios pro Lazdijus, vardo. Tik dėl upės vardo vėlgi kyla įvairių abejonių. Oficialus, autentiškas, pažįstamas ir gyvojoje kalboje, upės vardas yra Raiš-upis (įteka į Rimiečio ež.). Suprantama, kad tiesiog iš jo miesto vardas susidaryti negalėjo. Bet čia įmanoma, nors su abejonėm, tokia istorija. Upės vardas Raiš-upis gali būti iš ankstesnės lyties * Reiš-upis, nes šioje tarmėje reidėl priebalsio r kietinimo virsta į rai- (pvz., reikia — į raikia). Šaknis * reištaip pat gali būti vėlesnė, kiek aplietuvinta, iš *reis-. Šitą šaknį *reisbūtų pamato laikyti jotvingiška ir sieti su prūsų kalbos žodžiu * reisis ar *raisas "riešutas" (17 : I 261), Tiesa, prūsų kalboje "grynas" bendrinis žodis *reisis ar * reisas neišliko, bet ji aptinkame sudurtiniame daiktavardyje buccareisis (* buka-reisis) "bukriešutis, buko riešutas" (18 : II 262). Kaip žinoma, Pietų Lietuvoje esama ir daugiau jotvingiškų vietovardžių, kurių kilmės raktas glūdi prūsų kalboje: Gdiliekas ež. Seirijai — plg. pr. gaylis "baltas"; Kirsna up. Kalvarija — plg. pr. kirsnan "juodas"; Lindė up. Lazdijai — plg. pr. lindan "slėnys, klonis"; Stabingis ež. Seinai — plg. pr. stabis "akmuo" ir kt. Vadinasi, būtent taip aiškinti šaknies raiškilmę esama gana tvirto pamato. Pradžioje upės vardas galėjo būti sudurtinis — * Reisio upė, * Reiso upė ar pan. Laikui bėgant, kaip tai dažnai atsitinka, sudurtinis vardas suaugo į vieną žodį: *Reisupis, vėliau pakitusiu į * Raisupis, kuris kiek aplietuvintas įgavo dabartinį pavadinimą Raišupis. Pr. *reisis ar *reisas turi tą pačią šaknį, kaip ir liet. rteš-utas, kuris yra iš prolytės *reiš-utas. O riešutai, kaip žinome, auga ant lazdynų. Tad ir prieiname prie atomazgos, t.y. galime susieti šaknį *reis- (*rais-, raiš-) su miesto vardo Lazdijai šeknimį lazd;. Svarbiausia čia tai, kad upės vardas Raiš-upis turi variantus Lazda ir Lazdija. Tiesa, šie variantai žinomi tik iš raštų, bet jų tikrumą patvirtina miesto vardas Lazdijai. Vadinasi, kažkada jotvingiškas žodis *reisis ar * reisas lietuvių buvo išsiverstas — taip greta *Reisupis atsirado Lazda bei Lazdija. O iš varianto Lazdija daugisk: itos ir 192 kilo miesto vardas Lazdijai. Gyvenamieji vietų vardai iš upių bei ežerų vardų daugiskaitos lietuvių kalboje daromi gana dažnai: Anykšta up. : Anykščiai mst., Salantas up. : Salantai mst., Veisiėjis ež. : Veisiejai mstl. ir t.t. Jeigu taip iš tiesų ir buvo, tai turėtume vieną įdomiausių ir unikaliausių jotvingių — lietuvių kalbų interferencijos atvejų, tiksliau — vertinį iš jotvingių kalbos į lietuvių kalbą. Toks vertimas įmanomas tik dvikalbystės situacijoje. Vadinasi, Jotvingių asimiliacija bus vykusi taikiai, ramiai, intensyviai bendraujant, neretai mokant abi — lietuvių ir jotvingių — kalbas. Kitokiu atveju semantinis vertimas būtų neįmanomas. Lentvaris (1). 1596 m. minimas Lentvario (Lentvariškių) dvaras. Gyvenvietė ėmė augti 1861—1862 m. nutiesus Peterburgo— Varšuvos geležinkelį (4 : II). Dabartinis vardas Lefitvaris, atrodo, yra vėlesnis, issirutuliojes iš ilgėsnės, priesaginės lyties. Pradžioje vietovardis greičiausiai buvo priesagos -iškvedinys, plg. Jlumoeapuwxu, Litowaryszki 1639 m. (110 : 268—269), od folwarku Lentworyszek 1758 m. (21). Vilniaus vietovardžių tyrinėtojas J. Jurkštas pabrėžia, kad XVII-XVIII a. dokumentuose vyrauja lytys su priesaga -išk-: Jlenmeapuwuxu, Janmeapuwxu, Jlumosapuiuixu, Jumasopuwxu, Litowaryszki, Littowaryszki, Littaworyszki (107 : 30), Laniwaryszki 1744 m. (111 : 86). Antra vertus, aišku ir tai, jog XVIII a. jau pasitaikydavo kita lytis — su slaviška priesaga -ovo: Lantworowo 1784 m. (108). Vėliau ši lytis įsigali: JJandeopoeo 1874 m., Jlanudeopoeo 1895 m., Jlandeoposo 1905 m., Lentvarova 1908 m. (21). Oficiali lenkų kalbos lytis buvo Landwardw. Tad kurį laiką vardo variantai su -iškir su -ov-, matyt, konkuravo. Neabejotina, kad dabartinė lietuvių kalbos lytis Leritvaris yra vėlyvas perdirbinys iš lenk. Landwaréw ar pan. Konstatavus, kad pirmesnės vardo lytys buvo su priesaga -išk-, tenka aiškintis, koks kamienas yra tikriausias, nes, kaip matėme, pasitaiko ir *lentvor-, ir *litovar-. Atrodo, kad senesnis yra su *litovarar pan. (107 : 30). Tai būtų asmenvardinis kamienas, sietinas su Chrebtavičių giminės antroponimu, žinomu nuo XV a.: eradhtxa ayyxuil Huxugop... nodcxapbuil naw Heawxo Jlumasop Bozdanoeus Xpe6moausa 1487 m.; namecmnuxs Ymenacxiii, nans Jlumaeops Xpe6smoeuss 1487 m.; kiti užrašymai: Jumaeop, Jumasops, aumaeops, Jlumaeopy, Jlumaeapoes — visi iš XV a. pabaigos (109 : I 549), Jumoeaps 1507 m. (99 : 555), name Jumasopose 1507 m. (99 : 565), nanu Jlumaeopoearw apie 1514 m. (99 : 843), nanu JTumasoposyw 1516 m. (99 : 868), nany Jlumaeopy 1516 m. (99 : 869), nana Jumasaposee, naws JIumaeops 1516 m. (99 : 820), nans Jumasops apie 1516 m. (99 : 874). Taigi būta žmogaus vardu *Litovaras ar pan. Kaip matome, vietovardžio * Litovariškės ir asmenvardžio * Litovaras kamienas yra visiškai vienodas: *litovar-. Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad vietovardis * Litovariškės yra priesagos -iškės vedinys iš asmenvardžio * Litovaras. Lytys Jlenmeapuwxu, Jlaumeapuwmixu ir pan. greičiausiai yra kontaminacinės iš Landwardw ar pan. ir * Litovariškės. Linkuva (3%). XVI a. pradžioje Linkuva — jau dvaras, 1584 m. — miestelis (4 : II). Vardas pirmą kartą minimas bene 1371 m. Vartbergės "Livonijos kro193 nikoje” — Linkowe (28 : 99). Si kronika apie Linkuvą rašo dar porą kartų: Linkowe 1372 m. (ten pat, 101), Linkowe 1377 m. (ten pat, 115). Vėliau aptinkamos miestelio vardo lytys panašios: xy JJunxoey, deopa Jluūnxoscxoz2o 1565 m. (57 : 160), Mods Jlunxososms 1594 m. (ten pat, 361), Jfunxoecxiti goaveapxs XVI a. (35 : 169), Linkawa, Linkawos 1848 m. (8¢ : I 119), Liūkava 1904 m. (32 : XI 13). Sie užrašymai (ypač Valančiaus) rodo, kad ankstesnė vardo lytis buvo kiek kita , būtent, Linkavd. Ji žinoma ne tik iš raštų, bet yra iki šių dienų išlikusi gyvojoje kalboje. Kada lytis Linkuva įsivyravo, dar sunku pasakyti. Kaip matėmė, 1904 m. Vaižgantas dar rašė Linkava. Prieškarinis oficialus vietovardžių sąrašas "Lietuvos apgyventos vietos" jau teikia lytį Linkuva (33 : 306). Nuo to laiko bendrinėje kalboje ji visuotinai įsigalėjo. Be miestelio vardo Linkuva dar žinomas kaimo vardas Linkuva (Kauno r. Užliedžių ap.). Jo ankstesnė lytis taip pat buvo Linkuva — "Lietuvos apgyventos vietos" dar rašė: Linkavos dv., Linkavos k. (ten pat, 71). Be to, Trakų aps. Kruonio vls. prieš karą būta nedidelio kaimelio Linkuva. Biržų r. Smalkiškių k. dalis turi vardą Linkavai (ar Linkavai). Kamienas linkavpasitaiko ir hidronimuose: Linkava up. Krekenava, Nevėžio kair. int.; Linkava up. Raseiniai, Lenkelių k. Vietovardis Linkava (ir panašūs) yra su priesaga -ava sudarytas iš liet. linkis, liūkis "dauba, slėnis; nežymus vandens ploto įsiterpimas į sausumą, įlanka; lankstas, vingis", linkit ar pan. Liudvinavas (2). Punios girioje buvusio medžiotojų sustojimo bei nakvynes vieta, kuri vadinta Trobomis. Vėliau čia kūrėsi kaimas, kurį miesteliu padarė didikas Liudvikas Konstantinas Pacas (miręs 1730 m.). Miesteliui Magdeburgo teisės suteiktos 719 m. (60 : 564—565). Tyrinėtojai sutaria, kad miestelis pavadintas didiko Liudviko Paco vardu (60 : 564; 6 : III 202). Tai būtų slaviškos kilmės priesagos -avas vedinys iš asmenvardžio Liūdvikas (kaip Aleksandravas, Endriejūvas, Jokūbūvas ir pan.). Tačiau neaišku, kodėl turime lytį Liudvinavas, o ne * Liudvikavas. Tiesa, B. Kviklys mano, jog pirminis vardo variantas ir buvo * Liudvikavas, iš kurio vėliau išsirutuliojęs Liudvinavas. Bet tai gana sunkiai pagrindžiamas teiginys, nes, pvz., Telšių r. kaimo vardas Liudvikūvas toks buvo, toks ir išliko iki šių dienų. Arba vėl: E. Volteris ir kiti šaltiniai mini Marijampolės pavieto Balbieriškio vis. kaimo vardą Jliodeuxoeo 1901 m. ir drauge miestelio vardą Jlodeumoas (21). Bet šiedu vietų vardai nesuvienodėję. Todėl manyti, jog * Liudvikavas kažkaip pavirto Liudvinawi, aiškesnio pamato nėra. Juoba, kad, mūsų turimais duomenimis, užrašymų su k (* Liudvikavas ar pan.) nežinoma. Beliktų manyti, jog, kurdamas miestelio vardą, Liudvikas Pacas pasielgė savaip — tiesiog sudarė tokį vardą, kokio norėjo, koks patiko, t.y. modeliu asmenvardis plius priesaga -avas pasinaudojo "kūrybiškai". O, pvz., 1744 m. Alvito dekanato parapijų sąraše randame: Ludwinow (111 : 185). Maišiagala (1). Labai sena gyvenvietė, minima XIII a. Kadangi vietovė įvairiais aspektais buvo svarbi nuo seno, todėl jos vardą istorijos šaltiniai mini gana dažnai, plg.: Mitczegale 1254 m. (28 : II 137), Nitczegale 1254 m. (žodžio pradžios n čia yra vietoje m — žr. 106 : 36), Meyszegale 1364 m. (28: III 595), Meisegale 1365 m. (ten pat, II 86), Masgallen 1366 194 m. (ten pat, 553), Maisegal 1385 m. (ten pat, 693), Meysegaln 1385 m. (ten pat, 694), Meysegallen 1385 m. (ten pat), Meisegal 1385 m. (ten pat, 696), off Maysegayl 1385 m. (ten pat, 694), Meisegaln 1385 m. (ten pat, 695), Meyschegallen 1387 m. (ten pat, 633), Meisegalle 1390 m. (ten pat, 639), Misegallen 1390 m. (ten pat, 642), Maysigal 1390 m. (ten pat, III 162), Meisschengallen 1390 m. (ten pat, II 641) y Moitiuorxzone 1442 m. (8 : 120), Y Moitwoxzoae 1442 m. (ten pat, 121), y Moitiuroxzore XV a. (ten pat, 186), es Moinuaxzouzre 1486 m. (ten pat, 240), es Moituoxzoae 1487—1489 m. (ten pat, 266), es Moiwoxzoae 1490 m. (ten pat, 314), Y Moitwaxzoacxoil @oaocmu 1475 m. (ten pat, 57), y Moihwoxzore 1442 m. (ten pat, 120), cs xopsuoms Moiiuoxzosscxuzs XV a. (ten pat, 184), 38 Kopuoms Moltwoxzoacxurs 1487—1489 m. (ten pat, 251), do Moinuoxzoan apie 1514 m. (99 : 183), 3 Moitwaxzoan apie XVI a. vidurį (62 : 674), do Moinuaxzoam 1564 m. (ten pat, 762), do Motuaxzoan 1564 m. (ten pat, 766), 3 Moiiwaxzoas apie 1564 m. (ten pat, 783), dambrowy moyszagolskie 1554 m. (57 : 80), od ziem moyszagolskich 1554 m. (ten pat, 63) ir t.t. Lenkų kalboje galutinai įsigalėjo lytis Mejszagola, rus. Meinuazoaa. Istorijos dokumentų užrašymai, nors kiek ir įvairuoja, bet apskritai dabartinę oficialiąją lytį Mdišiagala atspindi gana tiksliai (ypač Ordino kronikų Meisegale, Maisegal ir pan.). Todėl dėl šių dienų oficialaus vardo Mdisiagala abejonių nekyla. Juoba, kad gyvoji kalba jį pažįsta ir mūsų laikais (apie Musninkus, Gelvonus ir kitur). Vardas Mdisiagala yra sudurtinis, su jungiamuoju balsiu a padarytas iš šaknies maišir -gal-: plg. dar Eiriūgala, Lieknagala, Néciagala, Tarnagala, Zvanagala (dėl panašių vietovardžių ir dėl sando -galplačiau žr. Ramygala). Pirmojo sando maiškilmė neaiški. Galima įtarti jį esant asmenvardinės kilmės. Tiesa, asmenvardis (dabartinė pavardė) * Maišys ar pan. nežinoma. Tačiau Rytų Lietuvoje (Šešuolių ap.) mūsų laikais užfiksuota pavardė Maišėlis (34 : II 134). Tai gali būti mažybinės priesagos -elis vedinys iš * Maišys ar pan. Vietovardžio Mdisiagala pirminė reikšmė tokiu atveju būtų "*Maišio galas, kraštas“ ar pan. Analogijų nemaža: Daukšidgala — "Daukšio galas”, Nėciagala — "Nėcio ar Nėciaus galas”, Stavarygala — "Stavaro galas” ir kt. Marijampolė (1). Tai palyginti nesenas miestas. Manoma, kad iki XVI a. dabartinio miesto vietoje buvę miškai, į kuriuos kolonistai pradėję kraustytis tik XVI a. Kolonizaciją galėjo pagreitinti rusų invazija į Lietuvą 1655 m. Pabėgėliai nuo rusų ieškojo prieglaudos Sūduvos giriose. Tie pabėgėliai prie Šešupės upės įkūrė Pašešupio (ar Pašešupių) kaimą, pirmą kartą minimą 1667 m. Kauno pavieto mokesčių sąraše. 1717 m. netoli kaimo įsikūrė Kvietiškio dvaras, prie; kurio netrukus ėmė augti miestelis. Pašešupys priklausė Kvietiškio dvarui, kurio savininkas ir buvo miestelio įkūrimo iniciatorius. Marijampolės miesto J. Basanavičiaus aikštė yra bemaž toje vietoje, kur buvo Pašešupio kaimas, priklausęs Prienų seniūnijai. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatikęs, ir jis miestelį pavadinęs Starapole. Šis vardas pirmą kartą paminėtas 1736 m. Nuo to laiko Pašešupio vardas iš dokumentų išnyksta. Besikuriant Starapolei, netoliese ėmė dygti kitas miestelis. 1750 m. Prienų seniūnienė grafienė Butlerienė išrūpino iš marijonų vienuolyno Sta195 rapolei kuniga ir tarp Šešupės ir Jevonies upių pastatė vienuolyną bei bažnyčią. Čia ėmė kurtis vienuoliai marijonai, kurių vardu pasivadino Marijampolė (pirmą kartą šiuo vardu miestas paminėtas 1756 m.). 1792 m. Stanislovas Augustas suteikė Marijampolei miesto teises ir leido turėti antspaudą su herbu. Taip pamažu ima įsigalėti Marijampolės miestas, visiškai išstūmęs Starapolės vardą. Taigi Marijampolė yra dviejų gyvenviečių — Starapolės ir Marijampolės — junginys (6 : III 149—151; 3 : II). Iš miesto kūrimosi ir augimo istorijos aiškėja ir jo vardo kilmė — tai daugiau dirbtinis, knyginis vardas, sudarytas iš vienuolių ordino marijėrai pavadinimo ir -polé. * Marijanpolė lietuviškai sunkiai ištariama, todėl virto į Marijampolė. Gyvenamųjų vietų vardų, kurių antrasis sandas yra -polė arba -polis, Lietuvoje žinoma kelios dešimtys. Jų kilmė nevienoda. Bet neabejotina, kad dalies jų antrasis sandas -polė, -polis gali būti kildinamas iš graikų kalbos daiktavardžio polis "miestas, pilis". Tai vietovardžiai, dirbtinai sudaryti dvarų, palivarkų ar kitų savininkų, mėgdžiojant senovę. Europoje ilgą laiką buvo madinga kurti vietovardžius pasinaudojant antikiniais pavyzdžiais. Šios tradicijos atgarsis galbūt yra ir miesto vardas Marijūmpolė — paraidžiui tai reikštų "marijonų polis”, t.y. "marijonų miestas". Antrajį sandą -polė sieti su gr. polis galūnė -ė netrukdo, nes aiškesnio ryšio tarp vietovardžių su -polė, -polis galūnių -ė, -isir šių sandų kilmės nėra. Pvz., vietovardžių Bagnapolis, Koncepėlis, Krasnopolis, Pūstūpolis antrasis sandas -polis greičiausiai kildintinas ne iš gr. polis "miestas", o iš slavų kalbų — lenk. pole, rus., brus. noae "laukas". Kad būtent taip ir būta, rodo tokių vietovardžių semantika — jų pirmieji sandai bagn-, konc-, krasn-, pūstyra kilę iš bendrinių žodžių — lietuvių kalbos slavizmų, pvz., bagna "purvynė", pusias "tuščias", arba tiesiog iš atitinkamų slaviškų žodžių (lenk. bagno, rus., brus. bazna; lenk koniec, rus. xončų; brus. rkpacnbt, rus. xpacnbtiū; brus. nyemu, rus. nycmotl). Tad, sakykim, Bagnapolis — tai "klampus, šlapias laukas“, Pustapolis — "tuščias laukas" ar pan. Apskritai galima pasakyti, kad tais atvejais, kai pirmąjį vietovardžių su -polė, -polis sandą galima laikyti kilusiu iš bendrinio žodžio, bemaž be išimčių antrieji sandai -polė, -polis laikytini slavizmais (lenk. pole, brus., rus. noze). Ir priešingai, tada, kai tokių vietovardžių pirmasis sandas būna iš tikrinio žodžio (dažniausiai asmenvardžio), jų antrąjį sandą -polė, -polis paprastai galima sieti su gr. polis. Ir šiuo atveju aiškesnio ryšio tarp galūnių -ė, -is ir kilmės nematyti. Pvz., Andpolé ir Andpolis: jų galūnė skiriasi, bet pirmasis sandas greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Ana. Arba vėl: Jandpolé ir Janapolis — iš Jonas. Žinant šitai, Marijampolės vardo antrąjį sandą atrodo įtikimiau kildinti iš gr. polis: "Marijonų miestas". Tačiau čia esama ir vieno "bet". Kaip minėta, Pašešupio kaimo vardas buvo voliuntaristiškai (Prienų seniūno užgaida) pakeistas į Starapolė. Bemažcaneab-jotin:*, kad šio vietovardžio abu sandai yra slavizmai: "staroje pole” — "senas laukas“. Tad kai vardas Starapolé buvo pakeistas vardu Marijampolė, senesniojo vardo antrasis sandas -polė galėjo būti mechaniškai transplantuotas į naują vardą Marijampolė. Nors vis dėlto labiau tikėtina, kad patys marijonai ar jų mecenatai sąmoningai naująj, vardą 196 mieliau traktavo kaip "Marijonų miestą", o ne "Marijonų lauką". Merkinė (2). Viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Pirmą kartą minima 1377 m., kai kryžiuočiai nusiaubė Merkinės pilį (6 : I 430). Merkinę randame 1551 m. Lietuvos miestelių saraše. Žygimantas Augustas 1556 m. Merkinei pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Nuo XVI a. minimas Merkinės dvaras ir seniūnija (3 : II). Senieji vardo paminėjimai istorijos dokumentuose gana panašūs: Merken 1377 m. (28 : II 584), Merkenpil 1377 m. (ten pat, 587; šis užrašymas aiškiai rodo, kad XIV a. pabaigoje Merkinėje jau buvo pilis), Merken 1393 m. (ten pat, 653), Merkin 1384 m. (ten pat, 689), Merken 1384 m. (ten pat, 690), Merkin 1384 m. (ten pat, 691), Merken 1385 m. (ten pat, 696, 697, 698), Merke 1387 m. (ten pat, 699), Merkinpille 1391 m. (28 : III 176), Merkin 1395 m. (ten pat, 191, 264), Merkyn 1394 m. (ten pat, 627). „Vardo kilmė aiški — tai priesagos -iné vedinys iš upės vardo Merkjjs. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų lietuvių kalboje žinoma ir daugiau: Nemenéia up. : Nemenčinė mstl., Dūbrupis up. : Dabrupiné k. Tauragės r., Kiemsrūtas up. : Kiemsrulinė k. Panevėžio r. (41 : 202). Molėtai (1). Molėtų vardas pirmą kartą paminėtas 1387 m. Jogailos rašte Vilniaus vyskūpui Aukštaičių apkrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga: "...dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais". Taigi XIV a. pabaigoje Molėtai dar buvo kaimas. 1492 m. kunigaikštis Aleksandras patvirtino šį dovanojimą. Vilniaus vyskupams Molėtai priklausė iki XVIII a. (6 : II 42). Prieš karą buvo valsčiaus centras. Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Teoriškai jis galėtų būti susidaręs iš asmenvardžio daugiskaitos, tačiau aiškesnis asmenvardis * Molėtas ar pan. nežinomas. Dabartinė pavardė Moleta (žinoma iš Dusetų ir Obelių apylinkių) greičiausiai yra tarmybė iš Meletė. Tad Molėtų kilmę iš asmenvardžių būtų sunku įrodyti. Bene įtikimiau vardą Molėtai sieti su bendriniu žodžiu molėtas, molėta "molingas, molinga", t.y. "molėtas laukas, molėta žemė" ar pan. Be to, bendrinis žodis molėtas dar gali reikšti ir "molio spalvos, rusvas". Taigi vietų vardų, sudarytų iš žodžio molétas, -a, pirminė reikšmė galėjo būti ne tik "molingas", bet ir "molio spalvos". Vietovardžiai Molėt-kalnis laukas Leliūnai, Molėtai laukas, raistas Joniškis (Molėtų r.) tokią prielaidą patvirtina: Molči-kalnis būtų "molingas ar molio spalvos kalnas", o Molėtai — tiesiog "molingi laukai" ar pan. ; Nemenčinė (2). Sena gyvenvietė minima bene nuo 1338 m. (4 : II). Pirmiausia — dėl pačios lyties. Anksčiau pasitaikydavo užrašymų su -ines, pvz., S. Gimžausko: "Kaip gi keistas Nemenčinas, kad gimtosios kalbos ginas” (6 : I 182), Nemenčinas 1908 m. "Viltis" (21). Todėl pravartu pasireinti istorijos dokumentų duomenimis: Nyemenczyna 1486 m. (67 : 407), Nemyenczyna 1501 m. (ten pat, 617), Hemenvunscxoe eorocmu, y Hemenswune 1460 m. (8 : 20), y Hemensuune, y Hemenvune, y He197. Mensuunsckxoėf eomocmu (ten pat, 23), Hemenuuncxoe sosocmu 1495 m. (ten pat, 611), deopa Hemenuuncxozo 1514 m. (99 : 117), Hemenwuncxoe eoaocmu 1516 m. (ten pat, 407). Daug kartų vardą mini 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų vls. inventorius: do Niemgczyna (57 : 37), do Niemenczyna (ten pat, 38), z Niemenczyna (ten pat, 40), od Niemericzyny (ten pat, 52), do Niemenczyny (ten pat, 54), od Niemgczyny (ten pat, 79), od Niemenczyna, - od Niemęczyna (ten pat, 80), od Niemgczyna (ten pat, 83). Kiti užrašymai: Bs Hemenunne 1523 m. (82: 150), 3 Hemenvuna 1567 m. (87 : 449, 547), 3 Hemenvunn 1567 m. (ten pat, 561), Hemenuuncxas 1566 m. (62 : 882), Hemensunos 1567 m. (87 : 503), Hemenuuns 1678 m. (98 : 491), imie- - nia Niemeczynskiego 1629 m. (70 : 110), podania dworu Jencmieniszek, alias Niemienczyna 1629 m. (ten pat, 329), Niemenczynensis 1744 m. (111 : 40), Niemeczyn 1744 m. (ten pat, 174), upes m-xo Hemenwuna 1822 m. (65 : III 59), Hemenvune 1829 m. (ten pat, 359), Hemenvuna 1874 m. (113 : 4), HeMensuuno 1874 m. (ten pat, 49), Hemenvwuns 1892 m. (83 : 92), Hemenvuns 1904 m., Hemenvuns 1905 m. (21) ir t.t. Kaip matome, nuo seno konkuruoja dvi lytys — su minkšta (-inė) ir su kieta (-inas) galūne. Net tame pačiame dokumente — 1554 m. Nemenčinės vls. inventoriuje — vardas rašomas skirtingai: z Niemenczyna — od Niemerczyny, do Niemgczyna — do Niemenczyny. Lenkų kalboje įsigalėjo lytis Niemenczyn (13 : II 534), rusų — Hemensuno. Lietuvių kalbos norma aiški — Nemenčinė. Jos tikrumu abejoti pamato nėra. Kaip matėme, ją nuo senų laikų respektuoja istorijos dokumentai, tokią ją pažino ir pazista gyvoji kalba. Šią lytį, kad ir netiesiogiai, paremia ir vardo kilmė bei daryba: Nemenčinė yra priesagos -inė vedinys iš upės vardo Nemenčiė (plačiau dėl tokios darybos vietovardžių žr. Merkinė). J Nida (2). Centriné Neringos miesto gyvenvieté, dabartinéje vietoje isikūrusi palyginti vėlai. Senoj! Nida buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros. Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, o 1732 m. "apsigyveno dabartinėje Nidoje (4 : III). Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai. Tad Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimelių — Nidos, Skruzdynės ir Purvynės (6 : IV 680). Dėl vardo pirmųjų paminėjimų kyla įvairių abejonių. Kryžiuočių žiemos kelių aprašuose du kartus minima vietovė Noyken 1386 m. (28 : II 668, 670). Leidinio sudarytojai mano, kad ši vietovė turėjusi būti Kuršių nerijoje, netoli Rasytės: "Der Ort... kann Wohl nur in der Gegend von Rossiten auf der Kurischen Nehrung gelegen haben” (ten pat, 668). Tai greičiausiai Nida. Priebalsis k varde Noyken gali būti vietoje d *Noyden. R. Pietschas teigia, kad Kryžiuočių ordino kelių aprašymuose Nida 1437 m. pavadinta noyden (50 : 26), Noyden (ten pat, 27). Panašiai samprotauja ir B. Kviklys (6 : IV 680). Tačiau nė vienas šaltinio tiksliai nenurodo, todėl šio teiginio patikrinti nepavyko — "Scriptores Rerum Prussicarum” registre Noyden ar pan. nėra. Jo nerandame ir kitų tyrinėtojų darbuose, pvz. I. Steponaviéienés žodyne (106). Tad lytis Noyden lieka hipotetiska. Į tyrinėtojų akiratį vardas Nida yra patekęs ne kartą. Bene pirmasis issamiau vietovardį aiškino K. Būga. Jis siejo jį su Prūsų žemės upėvardžiu, 198 1343 m. rašomu Nyda, 1420 m. — Neyde (vok. Neide-Fluss Kr. Neideburg). Šį upės vardą lenkai taria Nida. K. Būgos nuomone, lenk. Nida yra iš prisy *Neida. Tokiai prielaidai pritartų ne tik 1420 m. užrašymas Neyde bei vok. Neide-Fluss, bet ir Sembos upės vardas Neyden 1439 m., kaimo vardas Neydowe 1332 m. (vok. Needau), Niediri-See < kurš. * Niedinis ež. (dabar lat. Niedin-¢z¢rs). Šiuos vietų vardus K. Būga dar gretino su keltų Nida (vok. Nidda Maino int.), Nida (vok. Nied-Saar int.) ir manė esant galima juos kildinti iš skr. nėdati "teka, srūva" (2 : III 241). J. Otrebskis Lenkijos vardą Nida šusiejo su liet. vandenvardžiais Niedūs, Niédulis, Nieda ir, kaip ir K. Būga, vedė juos iš nėdati (43 : 148). «Plačiausiai ir išsamiausiai Europos hidronimus Nida ir pan. neseniai nagrinėjo J. Udolphas. Jis pateikė visą pluoštą upių vardų su nid-, neid-, tarp jų raminédamas ir Lietuvos vietovardį Nida (vok. Nidden). Jų kilmę šis autorius aiškino panašiai — siejo juos su sen. ind. nėdati < *neideti "teka, srūva" (44 : 181—186). J. Udolphas Europos npių vardus bei kitus vietovardžius su nid-, neidkartografavo. Iš žemėlapio matyti aiškus dėsningumas: vardai su *neidpaplitę rytinėje Europos dalyje, o su nid- — vakarinėje. Vienintelė išimtis — liet. Nida (ten pat). Vien šis faktas verčia abejoti, ar dabartinė lytis Nida yra pirminė, pati seniausia, Kaip matėme (nors tuo kai kurie autoriai, tarp jų W. Schmidas abejoja — (69 : 29), kryžiuočių kelių aprašymuose XIV a. pabaigoje šaknyje yra dvibalsis: Noyken, Noyden? Todėl galima spėti, jog dvibalsio (- aiar -ei-) vietoje balsis 1 atsirado vėliau. Tiesa, tai įrodyti nelengva, bet vis dėlto iš istorinių užrašymų ryškėja tendencija vietoje diftongo rastis monoftongui. Pvz., tas pats Prūsų žemės upėvardis, lenkų tariamas Nida (ordino 1344 m. užrašytas Nyda) aiškiai turėjo dvibalsį šaknyje — Neyde. 1420 m.: balsis i lenkų kalbos lytyje yra dėsningas monoftongas vietoje pr. ei (liet. ie) (2 : III 241). Arba prūsų vietovardis Nedem, Neydem 1389 m., Neydams Neydems 1430 m. (vok. Neydims), kilęs iš prūsiško asmenvardžio Neydim ar pan., 1374 m. užrašytas Nydem (47 : 108). Vadinasi, galima įtarti, jog šių dienų vardo Nida šaknis nidyra vėlesnė, kilusi iš diftongo -aiarba -ei-. Neringos kuršininkų tarmės faktai šią mintį paremia. Prėila — taria Prėle (50 : 40—41), Peleikis — taria Pelėkis (ten pat, 35). Tokia monoftongizacija būdinga ir bendriniams žodžiams: veide — taria véde, greite — taria grėte, reize — taria rėze (51 : 259). Abejonių kelia ir vardo galūnė -a. Ankstesnieji užrašymai leistų manyti, jog -a yra vėlesnis; iš -e. V. Kalvaitis XIX a. pabaigoje iš gyvosios kalbos surinktame vietovardžių registre rašė: Nide, kilmin. Nidės (vok. Nidden) (45 : 47). Vietiniai gyventojai (kuršininkai) ir dabar vartoja lytį Nide (46 : 157). Greičiausiai Nide yra iš * Nidė, t.y. iš * Nidžiai. Tokią prielaidą gražiai paremia Préilos aralogija. Dabartinė lytis Préila yra nauja — iš vietos gyventojų dar 1960 m. teko užrašyti lytį Préilé, t.y. Preiliai. Plg. dar: "Eina į Preiliūs"; "Preilių ragas". Žinomas ir latviškas šio vardo variantas: Preilu bukte — Kuršu kapas — Maja un Diža Preilu bukte (68 : 52). F. Hinzés duomenimis, šiuo . metu kuršininkai vartoja lytį Préle (46 : 157), kuri gali būti iš * Preilé (t.y. iš *Preiliai). Atrodo, jog būta ir kitų šio vardo variantų — Preili, Preili (69 : 30). Vadinasi, galūnė a ir kirčiavimas (Préila) yra naujas, neautentiš199. kas. Nėra abejonių, jog Preilių visiškas atitikmuo yra Latvijos miesto vardas Preili (lietuviškai būtų * Preiliai). Liet. Préila (iš Preiliai) ir lat. Preili greičiausiai asmenvardinės kilmės vietovardžiai — Latvijoje ir mūsų laikais užfiksuota pavardė Preilis (52 : 485). Ji neabejotinai latviška, sietina su lat. preilis "neprašytas svečias" arba preilis "tam tikru būdu sukryžiuoti du virbai audeklui sutvirtinti". Tokiu būdu prieiname išvados, kad Nidos ankstesnė tarminė lytis buvo * Naidč ar * Neidė, t.y. * Naidžiai arba * Neidžiai. Beje, daugiskaitinę formą, bent jau iš dalies, paremtų ir, pavyzdžiui, 1854 m. "Vilties" rašymas Nidy parapija (21). * Naidžiai ar pan. būtų asmenvardinis vietovardis, pirmiausia sietinas su prūsų asmenvardžiu Noyde, toliau — su prūsų vietovardžiu Nayde-lauken 1305 m. (47 : 104), lat. Naidina pv., Naidini k. (40 : III 467), liet. Naidai k. Širvintų r., Naidynė k. Šakių r., Naidūnai k. Šalčininkų r., Naidinė miškas Gruzdžių vls. ir pan. | 6 Šaknies naidkilmė nėra visiškai aiški, bet ir šiuo, kaip ir Préilos (Preilių) atveju, daugiausia tikėtinas ryšys su lat. naids, naidus "nesantaika, priešiškumas, neapykanta", naiduotiės "pyktis, vaidytis, nesantaikoje gyventi". Plg. dar liet. naidė "nenaudėlė, apgavikė". Tokiu būdu paaiškėtų, jog J. Udolpho konstatuotoji išimtis rytinėje Europoje su nid- (Nida) iš tiesų tėra tariama, nes vietovardis Nida yra ne hidronimas ir ne hidroniminės, o asmenvardinės kilmės. Onuškis (1). Sena gyvenvietė. 1505 m. joje pastatyta bažnyčia, 1511 m. minimas Onuškio dvaras, 1554 m. leista kurti miestelį (4 : III). Vardas yra neabejotinai ašmenvardinės kilmės. Spėjama, kad kryžiuočių kelių aprašuose minimas vietbvardis Ywanendorf yra tas pats Onuškis (6 : I 473—474). Bet čia esama iritam tikro neaiškumo, nes greta minima ir kita vietovė — Hannusdorf: "von Wirska bis czu Ywanendorfe ist iij mile... von .Ywanendorfe bis czu Mantegirdendorfe ist ij mile, do vluest dy Salse... von Mantigirden dorffe bis czu Hannosdorfe ij mile; von Hannusdorfe bis czu Mynegelia dorfe ist ij mile” ("nuo Versekos iki Ywanendorfe yra viena mylia... nuo Ywanendorfe iki Mantegirdendorfe yra viena mylia, kur teka Šalčia... nuo Mantigirden kaimo iki Hannusdorfe viena mylia, nuo Hannusdorfe iki Mynegelia kaimo yra viena mylia"). Aprašytasis kelias eina nuo Merkinės pro Perloją, minėtus kaimus iki Šalčininkų ("do nympt Salseniken eyn ende"). Kitaip tariant, keliaujama pamerkiais šiaurės rytų kryptimi. Todėl darosi neaišku, kodėl taikantis į Šalčininkus, buvo daromas nemažas lankstas į šiaurę. Jeigu taip, tai mylios atstumu pakeliui dar turėjo būti minimos kai kurios kitos vietovės, pvz., Dusmenys, Leiptinai, ir tik už jy — Onuškis. Todėl ir kyla abejonė, ar tie "Ivano ir Hanuso kaimai" tikrai dabartinis Onuškis. Tai galėjo būti tiesiog didesnės sodybos, kyrios vėliau išnyko ar buvo kitaip pavadintos. Panašiai bus atsitikę su "Mantigirdo ir Minigailos kaimais" — dabar tokių Lietuvoje nėra. Tačiau jeigu pasirodytų, kad Onuškį vis dėlto galima sieti su kuriuo iš minimų kaimų, tai tik ne su Ywanendorf, bet grei¢icu su Hannusdc.f, nes 200 t.y. iš tų laikų, kai lietuviai pavardžių dar neturėjo. Vadinasi, manydami Rasčinius esant asmenvardinės kilmės, turėtume sutikti; kad tais laikais jau būta lietuviško vardo * Raseinis. Ši prielaida irgi labai abejotina; 2) bene įtikimiau Rasčinius laikyti kilusiu iš npés vardo. Tiesa, upės vardas dabar yra ne * Raseinis ar pan., o Rasčika, Raseikė, Reseika, Rūs-upis. Tad miesto ir upės vardo sutampa šaknis, o priesaga (antrasis sandas) — skiriasi. Dėl to visiškai drąsiai kildinti miesto vardą iš minėtos. upės vardo kurio nors varianto būtų sunku. Bet nėra neįmanoma. Tokiu atveju turėtume sutikti, kad būta dar vieno upės vardo varianto — * Raseinis, * Raseinė ar pan. Kol tokio varianto buvimo aiškesnių įrodymų nėra, tol vandenvardinė Rasčinių kilmė bus tik prielaida, hipotezė. Bet iš visų šio vietovardžio kilmės versijų ji bene įtikimiausia. | Semeliškės (2). Sena Lietuvos gyvenvietė. Manoma, kad apie 1276—1283 m. didysis kunigaikštis Traidenis Semeliškėse apgyvendino nuo kryžiuočių pabėgusius prūsus ir vakatinius lietuvius. 1375 m. minimas Semeliškių kaimas. Vietovė pažymėta 1529—1567 m. LDK neprivilegijuotų miestų sąraše (4 : III). Vardas su priesaga -iškės sudarytas iš asmenvardžio. Tik ne visiškai aišku, iš kokio, nes dabartinė lytis Semėliškės skiriasi nuo istorinių užrašymų. Dokumentuose minimo miestelio vardo kamienas žymiai įvairuoja. Svarbesnieji variantai yra: *samil : Samilisken 1385 m. (28 : II 700); "simel-, *simol-, *similar pan.: Symliken 1375 m.(28 : II 579); Symelischken 1385 m. (28 : II 707); Symyliskin 1384 m. (28 : II 697); Symolisken 1377 m. (28 : II 589), Symoliskin 1385 m. (28 : II 696); "sumil- : 3 cyMuaumox 1577 m., cymuasucxozo 1577 m., cymunucarijo 1577 m. (55 : 219-220), Sumily 1784 m., Sumilischky 1784 m., 1798 m., Cymuauwxu 1873 m.(21 ); *sumel- : Cymesuwxu 1839 m., 1861—1865 m., 1874 m., Sumeliskés 1908 m., Sumeliskio 1938 m. (21). „Taigi kamieno skirtumai akivaizdūs. Vis dėlto būtų pamato spėti, jog anksčiausias kamienas buvo sumil-. Jį rode pirmiausia vienas seniausių (1385 m.) užrašymų Samilisken. Antra, žinomas istorinis asmuo Samilis ar pan. — plg. Samile, Pomesanus ("Pamedénas Samilis") ( 28 : I 121, 464). Kaip minėta, XIII a. pabaigoje Semeliškių apylinkėse buvo apgyvendinta nuo kryžiuočių bėgusių prūsų bei vakarinių lietuvių. Trečia, ir bene svarbiausia, yra Semeliškių apylinkių istorijos šaltinių duomenys. Iš jų ypač svarbūs yra 1577 m. Papleškiškės žemės sklypų sąrašas (57 : 219—222) ir 1597 m. Samiliškių (Semeliškių) valsčiaus inventorius (ten pat, 479—490). Miestelio vardas juose užrašytas keliolika kartų — čia pateikiami visi aptiktieji užrašymai: 1582 m.: camuauusckozo (p. 225), caMuzumcxne, camMunuucxozo, npu Camuaunuvras, camuruuscxuz, Camuaumuos, Camuauvwox (p. 227), Camtuauuosx (p. 229); 1597 m. : samiliskiey (p. 479), somiliszskych (p. 484), samiliszskych (p. 485), Somiliszskiego (p. 486), Somiliszskiego (p. 487), somiliszskiey (p. 488), somiliszskich (p. 489), w Somiliszskach (p. 490). Iš jų aiškiai matyti, jog pirminis kamieno v-riantas buvo samil- (balsių a ir o įvairavimas gali būti paaiškinamas slavų kalbų įtaka). 207 Kadangi šie dokumentai susiję tiesiog su Semeliškėmis bei jų apylinkėmis, tai galima įtarti, jog juose minimas miestelio vardas atspindi jo vartojimą gyvojoje kalboje. Suprantama, tuo laiku ir vietos žmonių lūpose jis galėjo įvairuoti, tačiau vyraujanti lytis greičiausiai buvo * Samailiškės. Taigi miestelio vardas yra priesagos -iškės vedinys iš vakarinių baltų asmenvardžio Samilis ar pan. Tokia gyvenamųjų vietų vardų: daryba lietuvių kalbai ypač būdinga. : Lytis * Samiliskés nuo seno buvo įvairiai ikraipoma — dėl raštininkų kaltes, del kitų kalbų įtakos ir pan. Kada galutinai įsigalėjo Semeiiškės, dabar nelengva pasakyti, nes, kaip matėme, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais įvairavimo dar būta. Oficialus 1925 m. Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų sąrašas jau teikė lytį Semeliškės ("Semeliškių valsčius"). Po karo varijavimo nepastebėta. Vadinasi, * Samiliškės — vienas seniausių posėsyvinės priesagos -iškės vedinių (gyvenamųjų vietų vardų) Lietuvoje. | Skaudvilė (2). Istorinės žinios vėlyvos — miestelis minimas tik nuo 1766 m. (4 : IV ), nors neabejotina, kad gyvenvietė bus buvusi ir anksčiau (1 : II 5—6). : Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės — tai aiškiai rodo kamienas skaud vil- . Asmenvardžiai su tokiu kamienu gyvojoje kalboje išliko iki mūsų dienų — dabartinės pavardės Skaudvilas ir Skaudvila (34 : II 733). Neabejotina, kad iš šių pavardžių yra susidariusių gyvenamųjų vietų vardų. Pirmiausia — Kelmės r. Kražių ap. kaimo vardas Skaudvilai. Panašios darybos yra ir Šiaulių r. Kurtuvėnų ap. kaimo vardas Skaudviliai. Jis liudija buvus (greta - Skaudvilas) gretiminę asmenvardžio lytį * Skaudvilis. Kitaip tariant, kaimo vardas Skaudwliai yra susidaręs iš sudurtinio asmenvardžio * Skaudvilis daugiskaitos. Kad toks asmenvardis iš tiesų įmanomas, bent iš dalies galima spręsti ir iš 1645 m. Batakių valsčiaus dokumento (saugomo Lietuvos valstybiniame archyve — F. 1671. Ap. 4. B. 321). Jame bene 19 kartų minimas asmenvardis, kuris rašomas gana įvairiai, bet svarbiausia — kartais su lenkų kalbos kietu priebalsiu !, kartais — su minkštu: Pana Mikolaja Skowdwila (1. 43), Pana Mikolaja Skowdwila (1. 43), Pana Uwojnia j Pana Skowdwila (1. 43), Pan Mikolaj Skowdwil (1. 44), Pana Skowdwila j Pana Uwojnia (1. 44), Skowdwila (1. 45), Pan Mikolaj Bartoszewicz Skowdwil (1. 45), Pan Mikolaj Skowdwil (1. 45), Pan Skowduwil (1. 45), Pan Skowdwil (1. 47); Panu Mikolaju... Bartoszewiczu Skowdwilu (1. 45), Panie Skowdwilu (1. 46), Panu Skowdwilu (1. 47), Pana Skowdwila (1. 47), Pana Mikolaja Skowdwila (1. 48). Minkstasis priebalsis I čia tikriausiai nėra atsitiktinumas, nes visame dokumente (rašytame ta pačia ranka) priebalsio | kietumas žymimas labai nuosekliai — tai, be kita ko, aiškiai matyti ir iš kietojo ! visais atvejais pažymėjimo varde Mikolaj. Todėl galima įtarti, kad minkštasis priebalsis I atspindi vietos žmonių tarimą — ne Skaudvilas ar pan., o * Skaudvilis. Šią prielaidą paremia ir ta aplinkybė, jog asmenvardžio įnagininko linksnis du iš trijų kartų parašytas taip: Panom Mikolajem Skowdwilem (1. 43), Panom... Skowdwilem (1. 47). Vieną kartą — z Panom Mikolajem...Skowdwilem (1. 44). Rašymas Skowdwilem patvirtina, kad lytis * Skaudvilis tikrai galėjo bū208 ti. Ypač gražiai tai rodo *Skaudvilio žmonos įvardijimas: ...i matronie twoiej.... Mikolalewoj... Bartaszewiczowoj Skowdwilewoj... (1. 45). Jeigu vyro asmenvardžio galūnė būtų buvusi kieta, tai moteriškoji jo lytis būtų buvusi * Skowdwilowoj. Vadinasi, XVII a. Skaudvil s ar gretimose apylinkėse asmenvardis * Skaudvilis dar galėjo būti žinomas. ' Senųjų sudurtinių asmenvardžių kamiengalių -as ir -is kaita yra įprastas reiškinys lietuvių kalboje. Tiksliau — asmenvardžiai su kamiengaliu -is yra tarsi vediniai (būdvardiniai) iš variantų su -as: Beinoras : Beinoris, Būivydas : Buivijdis, Daūkintas : Daukintis, Gintautas : Gintaūtis, Jdtautas : Jotaūtis ir kt. Miestelio vardas Skaudvilė baigiasi galūne -ė. Taigi iš Skaudwlo jis negalėjo susidaryti (tokiu atveju jo daugiskaita būtų * Skaudvilai, kaip minėtas Kelmės r. kaimo vardas Skaudvilai). Belieka manyti, jog vardas Skaudvilė gali būti kilęs iš varianto * Skaudvilis daugiskaitos. Tarmiškai daugiskaita būtų * Skaudvilė. Tarminės lyties ilga galūnė -ė ano meto raštuose buvo perduodama paprasta (trumpa) -e: Skawdwile 1850 m., Skaudwille 1854 m., Skaudwile 1862 m., Skawdwile 1862 m., Cxaedaune 1881 m. (21) ir kt. Visų pirma dėl oficialiosios, raštų lyties *Skaudvile įtakos ir gyvojoje kalboje ilgainiui isigalėjo variantas su galūne -ė: Skaudvilė. Kad šis vardas anksčiau galėjo: būti daugiskaitinis, bent iš dalies patvirtina užrašymai Cxasdeuau 1892 m., 1895 m., 1915 m. (21) ir kt. * Stakliskes (1). Vietovė minima nuo XIV a. pabaigos, 1513 m. — miestelis (4 : IV). Senieji užrašymai: in Staghelisken 1375 m. (28 : II 106), Stakelisken 1385 m. (ten pat, 696), es Cmoxamuxrozs XV a. (8 : 194), y Cmoxauusxazrs 1486 m. (8 : 242), es Cmoxauwsxars 1487—1489 m. (8 : 267), es Cmoxaumxazs 1488m. (8 : 294), e Cmoxawwxazs 1490 m. (8 : 313), Cmoxanwiscxomy 1519 m. (99 : 1026), Parocho Stakliscensi 1593 m. (21), poddanych stokliszkich 1597 m. (57 : 481), Stokliski 1665 m., Stoklisky 1816 m. (21) ir pan. Vardo kilmė nėra aiški. Manoma, kad jis kildintinas iš bendrinio žodžio staklės (6 : I 394). Tačiau ši vardo kilmės versija kelia ir abejonių — pirmiausia ta prasme, kad iš tokios semantikos bendrinių žodžių kaip staklės vediniai su priesaga -iškės, rodosi, nesudarinėjami (124 : 94—96). Taigi apeliatyvinė Stūkiiškių kilmė sunkiai pagrindžiama. Todėl tektų manyti, jog šis vietovardis gali būti su priesaga -iškės sudarytas iš asmenvardžio. Vienas toks asmenvardis (pavardė) užfiksuotas ir mūsų laikais — Staklėvičius (nuo Alovės). Tačiau jo kamienas staklir šio kamieno ryšys su liet. staklės vėlgi keltų abejonių. Greičiausiai Staklėvičius yra sutrumpinta lytis iš * Stakelevičius, o ši su slaviška priesaga -evičius būtų sudaryta iš pavardės Stakėlė, Stakėlis ar pan. (34 : II 794). Vadinasi, Stakliškių ryšys su dabartine pavarde (labai reta - viena šeima) Staklėvičius taip pat abejotinas. Kokia tad išeitis? "Atsakymą siūlo patys pirmieji vardo paminėjimai Kryžiuočių ordino kronikose: Staghelisken 1375 m., Stakelisken 1385 m. Iš jų matyti, kad ankstesnis vietovardžio kamienas greičiausiai buvo ne stakl-, o *stakel-. Tokiu atveju pirminę vietovardžio. * Stakeliškės formą būtų galima laikyti priesagos 209 -iškės vediniu iš asmenvardžio, dabar pavardės, Stakélé, Stakélis ar pan. Ši prielaida atrodytų visiškai itikimn, jeigu nežinotume, kad pavardės Stakėlė, Stakėlis yra mažybinės priesagos -elvediniai iš Stake, Stūkas, Stakijs ar pan. Savo ruožtu, šios pavardės yra kilę iš liet. Stachas, lenk. Stach, brus. Cmaz, rus. Cinaza ir t.t. O šios yra išsirutulioję iš Stanislovo arba Eustūchijaus (ten pat, 790). Vadinasi, kildinant miesto vardą iš asmenvardžio Stakėlė, Stakėlis ar pan. suponuojama situacija, kad XIV a. pabaigoje. Lietuvoje jau būta ne tik krikšto vardų Stanislovas ar Eustūchijus, bet ir trumpinių iš jų — Stūchas, Stūkas ar pan. Ar taip galėjo būti? Galėjo, nes panašių atvejų žinoma ir daugiau. Antai tie patys Kryžiuočių kelių aprašymai mini kaimų. vardus Hannusdorfir Ywanendorf (XIV a. pabaiga). Hannusir Ywančia yra krikšto vardo Jėnas variantai: Hannus — daugiau lenkų, Ywan — rytų slavų. Ir šie asmenvardžiai jau tapę kaimų vardais (plačiau žr. Onuškis ). Tad visai galimas daiktas, kad XIV a. pabaigoje Lietuvoje būta vardų Štanislovas bei Eustachijus ir jų variantų, trumpinių ar pan. Taigi Stakliškių asmenvardinė kilmė atrodo gana įtikima. Sudargas (1). XIV a. pradžioje buvo Sudargo pilis, kryžiuočių sudeginta 1317 m. XVI a. pradžioje įkurtas kaimas. Magdeburgo teises gavo 1792 m. (4 : IV). Vietos gyventojai dabar dažnai vardą ištaria Sudėrgas (6 : III 305). Šis tarimas, atrodo, nėra naujas. Tiesa, Kryžiuočių ordino kronikos 1317 m. rašo Sudargen hof (28 : I 590), bet, tarkim, 1561 m. Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) inventorius vardą mini daugybę kartų ir rašo tik su suderg- : šiola Svdergow (57 : 575), Siolo Svdergi (ten pat, 576), siolv Svdergom (ten pat, 577), przy.šiele Svdergi (ten pat, 583, 586, 591, 592, 594, 595, 597, 598, 604, 605, 606, 607, 608, 609, 610, 611, 612, 614, 615, 617, 619). Iš to, žinoma, neturėtume daryti išvados, kad ankstesnė lytis ir bus buvusi su suderg-. Tokiai prielaidai prieštarauja ir vėlesni užrašymai (pvz., Cydapzu 1901 m., Cydapzu 1902 m., Sudargi 1912 m. — 21), ir asmenvardžio, iš kurio kildinamas miestelio vardas, lytys su sudarg-. ! Tyrinėtojai sutaria, kad miestelio vardas Suddrgas yra kilęs iš sudurtinio asmenvardžio * Sudargas. Šiuo atveju turime vieną atvejų, kai žinomas ir istorinis asmuo, kurio vardu pavadinta vietovė — tai Žemaičių didikas Sudargas, kurį mini Kryžiuočių ordino kronikos: "Mansto et Sudargus et alii nobiles de Samethia” 1308 m. (28 : I 174), Sudargus 1311 m. (ten pat, 177), viri dicti Sudargi 1317 m. (ten pat, 183), der was ein sun Sudargen (Eiliuotoji N. Jerochino Prūsų žemės kronika — ten pat, 560), Manste mit Sudargen (ten pat, 572), Masie mit Sudargen (ten pat, 579), Sudargen (ten pat, 589, 590). Taigi miestelio vardas yra kilęs iš asmenvardžio * Sudargas vienaskaitos. Tokios darybos vietovardžių žinoma ir daugiau (85). : Šakiai (4). Manoma, kad dabartinių Šakių vietoje seniau buvęs Šakaičių kaimas, pirmą kartą minimas br liy O.iemblovskiy dalybų akte 1599 m. Čia užfiksuota ir Šakaičio pavardė. 1703 m. Šakaičių kaimas minimas Žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino vizitacijos akte. 1719 m. jau paminėtas ir Šakių vardas. 1776 m. Šakiai gauna Magdeburgo teises (6 : III 297; 3 : III). Vietovės istorija rodo, ir kaip atsirado Saki vardas. Matyt, iš tiesų anks210 tesnė miesto vardo lytis buvo Šakaičiai (gyvojoje kalboje neišlikusi). Laikui bėgant priesaga -aičiai bus nukritusi, ir liko tik Šakiai. Nepaisant to, kad tokia vardo raida atrodo gana įtikima, vis dėlto gyvenamųjų vietų vardų daryboje tai labai retas reiškinys. Todėl tenka aiškintis šios savitos kaitos mechanizmą. Reikalas čia toks. 1 Lietuvių pavardžių susidarymo istorijos specialistė V. Maciejauskienė pastebėjo įdomų, iki šiol dar bemaž netyrinėtą, reiškinį — pavardžių stabilizavimosi laikotarpiu (XVIII—XIX a.) patronimams virtus pavardėmis, buvusios patroniminės priesagos kartais buvo numetamos. Šis reiškinys ypač būdingas Suvalkijai. Viena tokių tėvavardinių (patroniminių) priesagų yra -aitis. Pavyzdžiui, zanavykų krašto pavardė 1715 m. rašoma Urbantaitis, o 1775 m. — jau Urbantas. Arba: dabartinio Šakių r. Ramoniškių k. pavardė 1731 „m. rašoma Stelmokaytis, o 1821 m. — jau Stelmok. Tokių pavyzdžių vien iš dabartinio Šakių r. yra daug. (19 : 115—116). Vadinasi, kažkada dabartinių Šakių vietoje bus gyvenęs žmogus, turėjęs patroniminės kilmės pavardę Sakditis. Kad tokia pavardė tikrai buvo, rodo minėtas 1599 m. dokumentas, bei tai, jog ir mūsų laikais Šakių apylinkėse būta pavardės Sakaitis. Kol pavardé Sakdilis buvo su priesaga, tol ir kaimas vadintas Šakaičiai. Kai šiame kaime gyvenusių žmonių pavardė Schdifis numetė patronimine priesagą -aitis ir virto į Šakys ar pan., tai ir kšimą imta vadinti Šakiais. Kitaip tariant. abu vietos vardai — Šakaičiai ir Šakiai — yra kilę iš tos pačios pavardės skirtingų variantų. Pirmasis — iš Šakditis, antrasis — iš Sakis. Pastaroji pavardė populiari ir mūsų laikais — ją turi apie 60 šeimų. Taigi Šakiai yra asmenvardinės kilmės vietovardis, susidaręs iš pavardės Šakijs daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga. Šeduva (3*). Minima nuo XVI a., kai 1529 m. Šeduvoje buvo įsteigta bažnyčia. 1542 m. Šeduva jau pavadinta miestu, 1654 m. gavo Magdeburgo teises (4 : IV). Palyginti vėlyvas pirmasis paminėjimas rodytų, jog ir šio vardo gyvenvietė nėra labai sena. Vardo kilmė ne visiškai aiški. Istorijos dokumentų užrašymai leistų ma, nyti, jog lytis Šeduva yra vėlesnė, atsiradusi iš * Šedava ar pan. Plg.: Szadėw 1542 m., do granicy szadowskiey 1572 m., oms mMecmewxa Iladoaecxoso 1585 m. (21), Madoeckiir 1590 m. (35 : 328), [adoeo 1531 m. (ten pat), Szadoviensis 1646 m. (48 : 1284), pod Szadowem 1713 m. (84 : 270), Szadowo (21), Szadow 1755 m. (48 : 1382), Illadoecxazo 1764 m. (21), szadowska 1775 m. (54 : II 118), Szadowa 1803 m. (65 : III 114—116), Szadow 1803 m. (ten pat, 117-122), Szadow 1816m., Szadow 1843 m., 1849 m., 1855 m., Madoso 1881 m., Ifladoes 1895 m., lladoeo 1915 m. (21). Taigi ankstesnis vardu variantas, matyt, buvo *Sedava ar net *Sadava. Ji galima laikyti priesagos -ava vediniu iš asmenvardžio, dabar pavardės, Sédas, Sédis, Sedjs (apie 70 šeimų), Šadas, Sadis, Šadijs ar pan. Tai būtų panašios darybos vietos vardas kaip Jonava : Jonas, Aleksandrava : Aleksdndras, Alizavd : Alijzas (Alogzas ) ir pan. Šis darybos 110delis yra atsiradęs slavų kalbų įtakoje, o priesaga -ave čia yra slaviškos kilmės. 211- Kokiu būdu * Šedava (*Sadava ) pakito į Šeduvd? Taip atsitiko dėl to, jog panašiu būdu keitėsi nemaža Lietuvos vietų vardų su priesaga -ava. Bet šie jau kitos kokybės vietovardžiai — tai seni lietuviškos (baltiškos) kilmės dariniai, kurių lietuviška ir šaknis, ir priesaga -ava : Linkavd — Linkuva, Dotnavd — Doinuvd, Barteva — Bériuve, Vardava — Vérduve ir kt. Tad visai įmanoma, jog į šį kaitos srautą pateko ir kiek kitokios, hibridinės; darybos “ vietovardis * Šedava (*Sadava) — jis drauge su kitais priesagą -ava'pakeitė į -uva. : ; Šėšučliai (2). Vietovė Zinoma nuo 1334 m., kai Sefuolius nusiaubė kalavijuodiai. 1398—1420 m. minimas Šešuolių kaimas, 1478 m. — dvaras, 1539 m. -- valsčius. 1567 m. įsteigta bažnyčia ir miestelis (4 : IV). Vardo kilmė aiški — jis yra susidaręs iš upėevardžio Sesuold (Siesarties kair. int.) daugiskaitos. Tai įprastas gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas, plg. Dūkšta up. : Dūkšios mstl., Anykštė up. : Anykščiai mst., Viešintė . :up.: Viešintos mstl., Kemajė up. ; Kamajai mstl., Žiežmarė up. : Žiežmariai mstl, Abejonių gali kelti tik pati lytis Šešučliai, nes iš dabartinių tarmių žinomas tarimas Sasudlici mstl. ir Šašuolė up. Ši lytis pateko ir į oficialų Lietuvos vandenvardžių žodyną (38 : 102). Kitame oficialiame vietovardžių „sąraše miestelio vardas jau rašomas Šešučliai (66). Tad kuri lytis yra senesnė, pirminė? . Į šį klausimą pirmiausia padeda atsakyti gausūs istorijos šaltinių duomenys: Sicculen 1334 m. (28 : II 67), Sessolen 1375 m. (ten pat, 105), Schechuli 1425 m. (67 : 121), Schescholi 1449 m. (ten pat, 217), Scheszule 1478 m. (ten pat, 364), Scheschuly 1495 m. (ten pat, 499), Szeszole 1539 m., 3 illemioA» 1567 m., Szeszole 1572 m., Wewoan 1567 m., Llemoanrcxo20 1567 m., lewonrscxozo 1618 m., Szeszuli 1652—1672 m., Szeszolensi 1726 m., Szeszole 1784 m., Szeszolki 1784 m., Szeszolki 1830 m., llewoau 1864—1865 m., Hewioau 1873 m., Ilewro'noxu 1874 m., Hewoau 1895 m., ewoau 1905 m. (21) ir daugybė kitų. Ypač svarbūs vietos dokumentai — XVI, XVII a. inventoriai — pateikiantys Sesuéliy vardą, nes jie labiau negu kiti gali atspindėti to krašto žmonių tarimą. Tarp jų — 1554 m. inventoriaus (57) duomenys: ziem szyszolskich, ziem szeszolskich, ziem szeszoltskich, y szeszolskiemi (p. 72), Szeszolskiego, y szeszolskich (p. 74), szeszolskiey, Szeszolskiego (p. 101), y szeszolskich (p. 105). Panašiai vardas rašomas ir XVII a. dokumentuose, (70): Szeszol 1696 m. (p. 410), w Szeszolach 1696 m. (p. 410), Szeszolskiego 1698 m. (p. 424), w Szeszolach 1698 m. (p. 424). Miestelio planuose vardo užrašymai rodo bemaž ta patį: (Iewmraans 1850 m. (1: VII 43), Lemon» 1850 i) (ten pat, 44), lllewsosu 1869 m. (ten pat, 45) Uewro.rtr 1869 m. (ten pat, Šie istorijos dokumentų duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad senesnė, pirminė miestelio (ir upės) vardo lytis buvo su šeš-: Šešuolė, Sesusliai. Tai konstatavus, reikia išsiaiškinti, kada ir dėl ko atsirado dabartinėje viei ir Er) kurių aplinkinių žmonių kalboje lytis su šaš-: Šašuolė, Šašučliai 71 : 167). | Nustatyti, kada pirmą kartą istorijos šaltiniuose pasirodo lytys su šaš-, sunku. Anksčiausias man žinomas užrašymas yra iš 1507 m. : e Ilamozezs 212 (2 : 1229). O šiaip jau, kaip matėme, raštų tradicija yra aiški — vartoti lytį su šeš-. Bent jau miestelio vardas, oficialiai, rodosi, kitaip ir nebuvo vartojamas — "Lietuvos apgyventos vietos" teikia lytį Šešuolių (33 : 504), kiti oficialūs sąrašai — taip pat Šešuoliai (72 : 168; 73 2508), Sesudliai (66 : 302). Bendrinei kalbai bene pirmą kartą lytis su Jai (Šašuola, Šašuokiiai, Sa- "šučliai) rekomendavo 1948 m. "Lietuvių kalbos rašybos žodynas" {74 : 422). "Vėliau ją parėmė A. Salys (13 ; II 253—254; 555 ), kai kurie kiti leidiniai. Tačiau oficiali jo lytis liko Šešuoliai (66 : 302; 75:: 1 369; II : 418).. “ Tarminė lytis Šašučiiai neįsigalėjo, matyt, dėl to, jog ir vistos žmonių ji nėra visuotinai vartojama dar 1957 m. Šešuolių tarmės tyrinėtojai užrašė tokį * šakinį: "Važiavom Šešuolkų dvaran" (76). Be:to,šiose vietose pasitaiko, gors ir gana sporadiškai, žodžio pradžios ševirtimo į žaatvejų: šašiučs "šešiuos", šasi "331", šapelys "šepetys".(77 : HI 104), šašičlika "šešiolika" — šis žodis 1957 m. E. Grinaveckienės užrašytas iš gretimo Ulyčėlių k. (76). Visa tai rodo, jog lytis Sasuéliai gali būti palyginti vėlyva, susidariusi dėl įmanomo ševirtimo į ša- , dėl liaudies etimologijos (plg. liet. šūšas, šašuolius." kas nušašęs" ir pan.) ir, pagaliau, ypač raštų lytis su da-, — dėl slavų kalbų įtakos, nes pastebėta, kad slavų kalbomis rašytuose dokumentuose žėdžio pradžios šeir kituose vietovardžiuose dažnai verčiamą į ša- : IIimuynu (Šešupė) 1559 m., Hawyns (Šešupė) 1873 my. (21), IIladoeo (Seduva) XVI a., Hlguyeuca (Sesuivis) XVI a. (35 : 328—330), Szaszuws (Šešuva) 1784 m., Hiauteywst (Seskiinai) 1905 m., Szaszkinie (Seskyné) 1939 m. (21) ir kt. Šiauliai (4). Manoma, kad miestas pradėjo kurtis X16 liv i883. KryZivodiy ir kalavijuočių kronikose Šiauliai minimi po garsiojo Saulés mūšio 1236 m. — vardas rašomas Saule, Saulia, Saulen. Neabejotina, kad tai. batent Šiaulių vardas, o mūšis gavo Saulės mūšio pavadinimą vėliau, jau mūsų laikais, Tai paraidžiui perskaitytas kronikose minimas, tik kiek aplietuvintas, Siaulif vardo variantas. Tiesa, manyta, kad Saulės kautynės buvušios ne prie Šiaulių, o Latvijoje; prie Vecsaulés. Bet K. Būga irodé Saulés mūšį vykus Lietuvoje (2 2 III 263). Kad kronikų minimas vardas Saqulia; Saulen ir dabartiniai Šiauliai yra tas pats vardas, patvirtina šaltinių duomenys: 1254 m. lotyniškai rašytame vokiečių dokumente apie Žiemgalos padalijimą. tarp "(Rygos arkivyskupo ir ordino minimos vietovės Opiten ir Saulen. Aišku, jog tai Upytė ir Šiauliai. Vartbergės kronikoje pažymima, kad ordinas 1358 m. sunaikinęs pilį Dobitzen in Saulia. Neabejotina, kad Saulia — tai Šiauliai, o * Dobitzen — galbūt Padubysis (6 : 111 9—11; 4 : IV). 1522 m. Šiauliai minimi kaip valsčiaus centras, 1524 m. — miestelis, 1636:m. — miestas (4 ; IV). Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Tačiau greičiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis, susidaręs iš asmenvardžio, dabar populiarios (per 160 šeimų) pavardės Šiaulija daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių "kalbai yrvač būdinga... id Ha Švėkšna (1). Minima nuo XVI a. (3: III). 1500 m. Švėkšna — Žemaičių seniūno Kesgailos dvaras ir miestelis (4 : IV). | ; Neabejotina, kad miestelio vardas yra vandenvardinės kilmės, Jis bus at- "siradęs iš dabartinio upelio vardo Švėkšnalė (Ašvos dešin. int.) ankstesnės 213 lyties * Švėkšna. Kad tokia lytis tikrai galima, rodo Vaiguvos apylinkių upės vardas Švėkšna (Knituojos int.). Be to, istorijos dokumentuose pirmiausia paminimas ne miestelio, o upės vardas: Sweisna, flys 1384 m. (1: II 26; 55 : 68). Plg. dar 1880 m. užrašymą: "przyjmuje...Szweksznie, Wilkupis” (21). Taigi miestelio vardas Švekšna radosi iš upės vardo * Švėkšna. Nors vardo kilimė ir aiški, abejonių kelia jo lytis. Praėjus keliems metams po pirmojo upės vardo paminėjimo, tuose pačiuose Kryžiuočių ordino kelių į Lietuvą aprašymuose randame kitą vardo lytį: von der Swezten 1387 m. (55 : 68): galbūt * Svėkšta ar pan. A. Salys spėja, jog Švėkšna turėjo gretiminę lytį, kuri fiksuojama ir vėlesniuose šaltiniuose, pvz., 1526 m. Žemaitijos žemėlapyje: Swyeesny ir Schwegsten (1 : II 29), J. Sprogio XVI a. Žemaičių žemės vietovardžių žodyne: Heexwnwn ir Hlaexuimeot, Ileexwune ir [Heexwmu (35 : 330). Gretimininė lytis bus išsilaikiusi gana ilgai — plg. do Schwekstenau 1790 m. (21), tačiau XVIII, XIX a. aiškiai įsivyrauja dabartinis variantas: Szweksznianskiej 1695 m., do Szwekszri 1784 m., Szweksznianska 1784 m., Szweksznis 1843 m., in Szweksznie 1843 m., Szweksznie 1854 m., Szweksznie 1855 m., IU eeximine 1895 m., Il eexumu 1892 m., Ieexumu 1915 m. (21) ir kt. Švenčionys ;3). Manoma, kad jau XIIl a. Švenčionys buvo valsčiaus centras. XVI a. pradžioje jie — Vytauto Didžiojo dvaras, kuriame Vytautas 1414 m. pastatydino bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu (37: 1V;: 4: Vi. x Vardo kilme neaiški. Galimi du vardo susidarymo būdai. Pirmasis — vardas yra priesagos -onys vedinys iš ežero vardo Šveritas. Be to, ežerų sistemoje Šventas —' Ilgys — Miškinis — Juodynas ir kt., atrodo, būta upelės, vardu Šventė. Tuo tarpu nepavyko nustatyti, kuri tai upelė ir kaip ji šiuo metu vadinama. ;Tokios darybos gyvenamujų vietų vardai Rytų Lietuvoje gana populiarūs: Mera upė : Meridnys k. Pabradės ap. Švenčionių r.; Svyld up. : Svyliėnys k. Adutiškio ap. Švenčionių r.; Mylė up. ir ež. : Mylidnys k. Švenčionių ap. ir r.; Mézia, Mėžė up. : Mėžidnys k. Adutiškio ap. Švenčionių r. ir kt. Tad dėl darybos būdo abejonių nėra. Tačiau išvardintieji kaimai yra prie arba netoli upių, kurių vardais jie pavadinti. O ežeras Šveritas (upė Šventė) yra keliolika kilometrų į šiaurę nuo Švenčionių, todėl ryšys tarp ežero (upės) ir miesto vardo kelia tam tikrų abejonių. Bet nėra neįmanomas, jeigu sutiksime, kad pirmieji Švenčionių gyventojai buvo atkilę nuo Švento ežero (ar Šventės upės). Vadinasi, argumentų už vandenvardinę miesto vardo kilmę esama gana rimtų. Kita vertus, jokiu būdu negalima atmesti prielaidos, kad miesto vardas Svenéiénys yra asmenvardinės kilmės — jis būtų susidaręs iš asmenvardžio, dabar pavardės, Svenéidnis daugiskaitos. Tai vienas populiariausių gyvenamųjų vardų darybos būdų lietuvių kalhoje (Butrimai k. : Butrimas, Antanai k. : Antūnas, Morkūnai k. : Morkūnas ir t.t.) Tačiau pavardė Svenéidnis, bent mūsų laikais, Švenčionių apylinkėse neužfiksuota. Ji iš viso reta — tik penkios šeimos: trys nuo Kaišiadorių, po vieną nuo Jiezno ir Joniškio. Tad galima įtarti, jog pavardės Švenčionis kilmės vieta yia kažkur apie !laifia214 doris — Jiezną. Šiose vietose yra keli ežerai, vardu Švenčiūs : Aukštdvario, Onuškio, Vievio apylinkėse. Be to, netoli nuo Semeliškių yra ežeras, kurio vardas ŠSwveričius. Natūraliai peršasi mintis, jog pati pavardė Švenčičnis gali būti vietovardinė — prissagos -onis vedinys iš ežero vardo Švefičius arba Švenčiūs. Tokiu atveju vardenvardinė miesto vardo Švenčidnys kilme Atrodyty įtikimesnė, Tauragė (3%). Istorijos šaltiniuose pirmą kartą minima 1507 rū., kai buvo pastatyta bažnyčia. Tauragė jau pažymėta O. Magnaus 1539 m. sudarytame jūrų žemėlapyje (3 : TV). Nuo tų laikų miesto reikšmė nuolat didėjo. Miestas įsikūręs prie Jūros upės vingio. Tauragės rytiniu pakraščiu teka kitas upelis — Beržė, Reikia pabrėžti, kad be Tauragės miesto, Lietuvoje yra dar keturios vietos, turinčios vardą Tauragė: tai pieva prie Žarėnų (Telšių rai.), pieva prie Gelvonų (Širvintų raj.), piliakalnis prie Tryškių (Telšių raj.), vienkiemis Kurklių apylinkėje (Anykščių raj.). Visų penkių vietų vardas Tauragė yra sudurtinis, sudarytas iš, žodžių taūrasir rūgas: * Taur-rage. Kaip žinoma, senovėje Lietuvos giriose veisėsi stambūs raguočiai taurai, ių žvėrių svarba lietuviams turėjo būti nepaprastai didelė, nes vien vietovardžių, kilusių iš žodžio taūras, Lietuvoje yra kelios dešimtys: Taurakalnis, Taūrakalnis (kalnai), Taurijė, Taurė (upės), Taurinė, Taūriškė, Tauriūtė (pievos), Taureikus, Taurėlis (ežerai), Taurai, Taurdlaukis, Taurinė, Taurdčiai (kaimai) ir daugybė kitų. Vietų vardo * Taur-ragė antrasis žodis rūgas reiškė ne žvėries ragą, o kampą, vingį, lanką. Vadinasi, vietovardžio Taur-ragė pirminė reikšmė buvo "tauro ragas" arba "tauro kampas" — matyt, taip buvo vadinamos vietos, kur veisėsi, gyveno, ganėsi ar pan. taurai. Tad visos penkios Lietuvos Tatragės — tai vietos, kampai, ragai, kur būta taurų. Kai dėl miesto vardo Tauragė, tai ji vardą galėjo gauti nuo Jūros upės vingio (rago), kuris kažkada galėjo būti vadinamas " Tauro ragu" ar ” Taurų ragu“. Iš šio žodžių junginio vėliau ir bus išsirutuliojęs sudurtinis vietovardis Tauragė. Telšiai (3). Kryžiuočių ordino kronikoje 1317 m. minimas Telšių (Talsa) slėnis (6 : IV 28—29; 3 : IV). Gyvenamoji vieta paminėta 1398 m. XV a. minimas Telšių dvaras, 1527 m. — valsčius (4 : IV). Fibs Miesto vardo vandenvardiné kilmé neabejotina = Jis greičiausiai susidarė iš upės, tekančios pro miestą, vardo Tėlšė ar Telsé daugiskaitos (1597 m. upėvardis užrašytas Tessa). Nors įmanoma, jog kažkada būta ežero, vardu * Telšys ar pan. — 1584 m. jis užrašytas Teavwu (minimas J. Sprogio). Lytį * Telšys esant galimą rodo ir tai, jog upės vardą "Slownik geograficzny...” (XIX a. pabaiga) pateikia tokį — Telszys (2 : III 242). Kaip ten bebuvę — iš upės ar iš ežero vardo susidarė miesto vardas Telšiai — vis vien tai vandenvardinės kilmės vietovardis. Gyvenamųjų vietų vardų, sudarytų iš upės ar ežero vardo daugiskaitos, Lietuvoje turime daugybę: Jūžintas ež. : Jūžintai, Kriaunė up. : Kriaūnos, Širvinta up. : Širvintos, Kamaja up. : K amajai. 215 Utena (3%). Pirmoji žinia apie Utena yra iš Mindaugo laikų — 1261 m. paminėta Utena (Utten). 1416 m. pastatyta bažnyčia, nuo XIV a. Utena tapo seniūnija (6 : II 8—9; 4 : 4). Miesto vardas neabejotinai vandenvardinės kilmės. Jis yra nemažos Zeimos vietovardžių, kurių kamienas ufen- , narys: Utenčitis ež, Utena, Utenėlės k., Uiendité arba Utenėlė up. Utenos mieste, išteka iš Utenaičio ež., Utenas ež. Tauragnų ap. — iš jo su mažybinė priesaga, -ykštis sudarytas ten pat esantis mažesnio ežero vardas Utenykštis. Iš upės vardo Utenėlė radosi kaimo vardas Utenėlė. Miesto vardui Utenė pradžią bus davęs greičiausiai upės var- . do Utenūitė arba Utenėlė ankstesnis variantas * Utena. Vadinasi, būta upės vardo * Utena. Jis niekuo nesikeisdamas virto miesto vardu Utenė, Tai populiarus gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas: Rusné up. : Rėsnė mst., Vilnia up. : Vilnia (ankstesnė Vilniaus vardo lytis), Dysna up. : Dysna k. ir t.t. Upės vardui * Viena virtus miesto vardu Utenė, upės va ardas transformavosi — gavo maZybing priesagą -ailé, -ėlė: Utendile, Utenėlė. Tai taip pat iprastas reiškinys lietuvių kalboje (plačiau žr. Ukmergė). Valkininkai (2). Gyvenvietė žinoma nuo XIV a. 1418 m. minimas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. — valsčius, 1516 m. — miestas. 1571 m. gavo Magdeburgo teises (4 : IV). Vardo'kilmė nėra aiški. Pirmiausia, gali kilti abejonių dėl žodžio pradžios valk-, nes lenkų kalboje šiuo metu įsigalėjusi lytis be priebalsio v: Olkieniki. Tačiau, atrodo, ši lytis yra antrinė, vėlesnė. Kaip ji susidarė, gana itikinamai yra įrodęs J. Otrebskis. Jo nuomone, lenk. Olkieniki, kaip ir kai kurie kiti panašios sandaros vietovardžiai (pvz., Varėna — lenk. Orany), fiktyvios dekompozicijos būdu yra išsinitulioję iš junginio "wWolkienikach”, "wWoranch”. Jy kompozicija "w Wo-” galėjo būti tariama tik " Wo-". Priebalsi w suvokus kaip priešdėlį, lytys ;* W-olkienikach, * W-oranach buvo suskaidytos į du komponentus W Olkienikach, W Oranach, kurių antrieji (Olkienikach, „Oranach) vėliau įsivyravo kaip savarankiškos idiomos (80 : 118). — Ankstesnieji užrašymai taip pat rodo, kad šaknis valk yra tikra. Manoma, kad gyvenvietė pirmą kartą paminėta Jogailos 1387 m. rašte Skirgailai: "Ha eunuxa mas eomrocmw". J. Jakubowskis, atrodo, pagrįstai mano, jog toks rašymas esanti teksto rengėjų spaudai klaida — originale turėję būti aoaxunuyxas e0A0cm(81 : 25). Vėliau ilgą laiką vyrauja lytys su valk-: y Boavxumuxors 1450 m. (8 : 58), Y Boaxunuxozs 1466 m. (ten pat, 74), y Boaxenuxozs 1475 m. (ten pat, 33), y Boaxunuxozs 1495 m. (ten pat, 628), Wolkininki 1503 m. (1 : II 57), Boaxunuxu 1516 m. (83: XXV; 27 priedas), Boa’ xunuxu 1541 m. (65 : I 36), 2 Basxunuxas 1557 m. (62: 563), do Boaxumuxs 1563 m. (ten pat, 710), 3 Boaxunuxs 1564 m. (ten pat, 762), 2 Boaxunuxz 1566 m. (ten pat, 826) y Baaxunuxazz 1597 m. (8 : 6) ir t.t. Kada ima rodytis lytys su olk-, tiksliai nustatyti nelengva, bet aišku, kad gana vėlai. Tikra, kad XVIII a. ji jau vartota, plg. Olkieniki 1784 m. (21), Oasxenuxcxazo 1835 m. (1 : TI 71 ), Oarxenuxu 1861—1865 m. (21) ir pan. Dėl vardo galima pasakyti, jog jis turi priesagą -ininkbei šaknį valk-. Tarmėje žinomi ir kiti variantai — Valkingkai, Valkinijkas. Kaip rodo minėtas 1503 m. užrašymas Wolkininki, priesaga -inink-, matyt, yra gana sena. 216 minėta 1253 m. Tuo laiku ji vadinosi kitaip; galbūt Gardė ar Gardai — 1253 m. dokumente užrašyta Garde (2 : I 440; III 232). Lietuvos didysis kunigalas Vytautas Gardus su Alsėdžių valsčiumi XV a. pradžioje padovanojo emaičių vyskupui. XV, XVI a. Garduose buvo ir vyskupo dvaras. Garduose pastačius bažnyčią, ji 1637 m. buvo atiduota domininkonams, kurie po dešimt metų, t.y. 1642 m., čia įkūrė vienuolyną (veikusį net iki 1889 m.) ir pastatydino (1639-m.) 19 koplyčių, simbolizuojančių kryžiaus kelius, t.y. kalvarijas (1 : II 90—91). Žodis kalvarija yra kilęs iš kalvos vardo Jeruzalėje pavadinimo Kalvaria. Čia buvo katalikų šventosios vietos, kryžiaus keliai su kulto pastatais, koplyčiomis. Vėliau tokių kalvarijų pridygo visoje Europoje, drauge ir Lietuvoje. Nuo to laiko greta Gardų vardo ėmė rodytis ir kiti — pradžioje Gardus imta vadinti Naująja Jeruzale, vėliau — Žemaičių Kalvarija. Kartais Žemaičių Kalvarija net oficialiuose vietovardžių sąrašuose buvo rašoma tiesiog Kalvarija; pavyzdžiui, 1917—1918 m. vokiečių išleistame Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų sąraše (91). Nėra abejonės, kad domininkonams XVII a. viduryje Gardus ėmus vadinti Naująja Jeruzale bei Žemaičių Kalvarija, Gardų vardas dar ilgai buvo gyvas vietos žmonių atmintyje. Tai matyti ir iš XVII a. bei vėlesnių dokumentų, mininčių miestelio vardą. Pavyzdžiui, 1655 m. vietovė vadinama Kalvarija, o 1662 m. — dar Gardais (1: II 91). M. Valančius savo veikale "Žemaičių vyskupystė" (išleistame 1848 m.) skyrių apie domininkonų įsikūrimą Žemaičių Kalvarijoje vadina "Dominikonis Kalwarijo”, tačiau tekste jau vartoja Gardus: "Žemajtiusi jezawitams su bernardinajs jau esąnt, nebuwa dar Dominikonų: Jurgis Tyszkiewicze wiskups, noriedams kad ir tu tarnu Diewa netruktum, 1637 m. pakwiete jus i Gardus. Gardaj, buwa taj soda, wiskupams prideranti..” (89 : II 111). Vadinasi, XIX a. viduryje vardas Gardai dar buvo gyvas. V. Vitkauskas teigia: "yra duomenų, kad net dabar senieji gyventojai atmena šį pavadinimą (90 : 56). Bet vardas Žemaičių Kalvarija vis dėlto išstūmė ankstesniuosius vardus, nes miestelis vis labiau garsėjo kaip kulto centras. Į jį apie 1650 m. buvo iš Romos atvežtas stebuklingas paveikslas, o nuo 1742 m. čia pradėti rengti visuotiniai atlaidai, į kuriuos suplaukdavo daug žmonių. Reikia manyti, kad tai padėjo įsitvirtinti naujajam Kalvarijos arba Žemaičių Kalvarijos vardui. Šis vardas išsilaikė iki 1964 m., kai jis, matyt, daugiausia antireliginiais sumetimais, buvo perkrikštytas į Varduvą, t.y. gavo upės, tekančios per miestelį, vardą. Tačiau vardas Varduva įsigalėti nespėjo — neseniai "miesteliui grąžintas buvęs (nors ne pats ankstyviausias) pavadinimas — Žemaičių Kalvarija. Li: its Tai dvižodis vardas. Apie antrąjį jau kalbėta, o pirmasis (Žemaičių) prilipdytas vėliau, kad Žemaičių Kalvarija nebūtų painiojama su Marijampolės r. mieste!'u Kalvarija. Dėl Gardų galima pasakyti, kad tai — pasikartojantis vietovardis Lietu- - voje: Gardai miškas Biržų vls., pieva Alantos vls., pieva Skapiškio vls., pieva Pandėlio vls. ir kt. Plg. dar Gardas bala Pasvalio vls., pieva Liubavo vls., krūmai Zapyškio vls., miškelis Vabalninko vls. ir kt. Neabejotina, kad šie vie223. tų vardai yra kilę iš bendrinio žodžio gaidas "tvarte ar lauke užtverta vieta gyvuliams laikyti; banda, kaimenė". Konkrečiai dėl miestelio vardo Gardai kilmės abejonių kyla ta prasme, kad esama rimto pamato manyti jį susidarius iš upės vardo. Šiuo metu upelis, priešais miestelį įtekantis į Varduvą, oficialiai rašomas Pūyardenis (vėliau jis buvo perkrikštytas į Cėdronas). Gal būta ankstesnės Pūgardenio lyties . *Gardas ar pan. Be to, kiek į šiaurę, pagal A. Sali 3 km. (55 : 12), esą būta kito upelio vardu Gardė, 1523 m. vokiškai užrašyto Gardesche Beke (ten pat). Iš šio upėvardžio susidarė gyvenvietės vardas Gardė. Dabar tokios gyvenvietės nebėra, bet ji bus išnykusi palyginti neseniai — Gardės dvarą 1925 m. mini "Lietuvos apgyventos vietos" (33 : 148), o Gardės kaimą — 1959 m. "Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas" (73 : 694). A. Salys ‘mano, kad iš upelio vardo yra sudarytas ir šiuo metu esančio (Mažeikių r. Sedos ap.) kaimo vardas Pūgardė. Be to, dar kiek šiauriau, buvusiame Grūstės valsčiuje (dabar Grūstė — kaimas), J. Sprogis mini upę I'opda, tekančią per Gardų dvarą (um. I'opdm) ir per Sedą (35 : 82). Vadinasi, upelio vardas * Gardas, * Gardė ar pan. šiose vietose visiškai įmanomas, todėl Gardų vandenvardinė kilmė atrodo gana įtikima. ~~ Žemaūlė (2). Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1554 m. Miestelio privilegiją gavo 1713 m. (1 : XI 110; 4 : IV). Vietovardis Žemalė yra pasikartojantis: Zemalé upė Raudėnai, Upynos dešin. int. (iš šios upės vardo su priesaga -ėnai sudarytas kaimo vardas Žemalėnai), Žemūlė pieva Luokės vls., pieva Tryškių vls., pieva Endriejavo vls., Žemalės ganykla Skuodo vls. Pro Žemalės miestelį dabar teka upelis vardu Zemalupis (Šerkšnės kair. int.). B. Kviklys mano, kad gyvenvietė pavadinta šio upelio vardu (6 : IV 374). Taip iš tiesų galėjo būti, nes Žemalės kaimas kūrėsi "ant žalios šaknies", t.y. "iškirtus mišką prie Zemalés upelio (Žemalupio) į rytus nuo dvaro sodybos" (1: XI 110). Vadinasi, ankstesnė pirminė upelio vardo lytis bus buvusi * Žemalė, o vėliau, kai šiuo vardu imta "vadinti gyvenvietė, upelio vardas pasikeitė į Zemdlupis. Tokių ar panašių atvejų žinoma nemaža. r : K. Būgos nuomone, Zemdlé yra kuršiškas vietovardis, sietinas su lat. * Zemale (vokiškai rašoma Semallen) bei kitais vietų vardais, turinčiais šaknį liet. žem- , lat. zem- (2 : III 244). Jis būtų su žemaičiams būdinga priesaga -alė sudarytas, matyt, iš bendrinio žodžio žėmė. Latviškajai Kuršo daliai priesaga -alė taip pat buvo būdinga: Nuégale, Valgale, Vérgale (ten pat). Židikai (2). XVI a. pirmojoje pusėje minimas Židikų dvaras, XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje — miestelis. Per Valakų reformą buvo įkurt-s Židikų kaimas, kuris greit augo (1595—1596 m. jame buvo 19 šeimų, o 1614 m. — jau 46 šeimos). Kaimas XVII a. pabaigoje tapo miesteliu. Jam atsiradus, pirmieji Židikai sunyko (4 : IV). Vardo kilmė kelia įvairių abeioniy. Tai gana izoliuotas, retas vietovardis. Be jo dar žinomas .pievos vardas Židikė (Vegerių vls.). 1892 m. oficialus carinės Rusijos vietovardžių sąrašas mini Utenos vls. vienkiemį Kuduwuxu (92 : 344). Tai bene ir viskas. Iš to daryti tvirtesnes išvadas sunku. Vis dėlto bene įtikimiausia būtų manyti, jog šie vietovardžiai yra asmenvardinės kil224 mės. Tačiau asmenvardis (dabartinė pavardė) * Židikas ar pan. neužfiksuota, nors kitokios darybos pavardžių su židesama: Židėnis, Židūlis, Židžiūnas. Tad greta jų pavardė * Židikas būtų visiškai įmanoma. Kokioms kitoms prielaidoms rimtesnio pamato nėra. Tiesa, 1925 m. "Lietuvos apgyventos vietos" miestelio (ir dvaro) vardą rašo Žydikių (33 : 154), bet ši lytis greičiausiai neautentiška — gyvoji kalba pažįsta tik Židikai. Be to, iš gyvosios kalbos lytį Židikai pateikia ir Vaižgantas (32 : X 53). Užrašymai ne lietuvių kalba nieko nauja neduoda, plg. AKudstxu XVI a. (35 : 115), MKuduroecxoe mecmesxo 1789 m., Zydyki 1820 m., Kuduxu 1843 m., Židikai 1854 m., Zydiki 1855 m., Huduxu 1881 m., 1892 m., 1915 m. ir pan. (21). LITERATŪRA . Lietuvos urbanistikos paminklai. V., 1978—1988. T. 1—11. B ūg a K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1—3. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1966—1971. T. 1—3. . Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1985—1988. T. 1—4. . Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953—1966. T. 1—35. Kviklys B. Mūsų Lietuva. Bostonas, 1963—1968. T. 1—4. . Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976—1984. T. 1—12. . JiaūroBckas Merpura. MH. I: Kuura sanuceit. CIT6., 1910. T. 1. 9, Ba nbsbųuuron uch. Hassauus JIKTOBCKHX HACeJIEHHbIX MYHKTOB, O5pa) OE aNNLE OT HasBaHu#t per H osep // Lingua Posnaniensis. Poznan, 1958. T. . P. 240—252. 10. Kuzavinis K. Etymologica // Baltistica, V., 1966. T. 1(2). P. 177—184. i 11. Razmukaiteé M. Budingesnés Lietuvos oikonimų darybos riesagos // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1989. T. 3 (108). P. 138—147. į 12. Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. V., 1977. 13. Salys A. Rinktiniai raštai. Roma, 1983. T. 2. 14. StaneviéiusS. Raštai. V., 1967. 15. Vanagas A. Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės // Baltistica. V., 1966. T. 1 (2). P. 185—189. 16. Vanagas A. Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangė) // Lietuvių k. .1yros klausimai. V., 1960. T. 3. P. 317—319. 17. Ton o p o B B.H. Ilpycckuit aspx. M., 1975—1984. T. 1—4. 18. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1966—1981. T. 1—2. 19. Maciejauskienė V. Lietuvių pavardžių stabilizavimosi ypatumai XVIII-XIX a. // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1987. T. 4 (101). P. 113—122. 20. NikZentaitis A. Kas žuvo prie Bajerburgo 1337 m. ? // Gimtasis kraštas. 1987 04 16. ; 21. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė istorinių vietovardžių kartoteka. 22. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. 23. MilenbachsK,EndzelinsJ. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1923-1932. T. 1-4. 24. Po k or ny J. Indogermanisches etymologisches Waorterbuch. Bern, 1949 25. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimy daryba. V., 1970. 26. Jonikas T. Zu den litauischen Ortsnamen // Beitrage zur Namenforschung. 1950/51. Bd. 2. S.1—32. ; 00 —1.05 OF UI D m „tt. 225° 27. Steponaviéien el Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo Kryžiuoči ordino raštuose // Baltistica. V., 1974. T. 10(2). P. 163—168. ' 28. Šcriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861—1874 .T. 1—5. . 29. Skardžius P. Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė // Lituanistikos darbai. Bruklinas, 1973. T. 3(1). P. 9—69. 30. AlexandrowiczS. Miasteczka Bialorusi i Litwy // Acta Baltico-Slavica. Bialystok, 1970. T. 7. P. 47—108, 31. Liv-, Esthund Curlandisches Urkundenbuch nebst Regesten / Herausgegeben fon Dr. Friedrich Georg von B un g e. Reval, 1853. Bd. 1. 32. Vaiszgantas. Sanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu // Dirva. Zinynas. 1904, Nr. 10. P. 35—61; Nr. 11. P. 3—29. 33. Lietuvos apgyventos vietos. K., 1925. iz 34. Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1; 1989. T. 2. 35. Cnt p or u c K. lNeorpadpuueckuii cnosaps peBHett ŽKoMottTCckOM 3eMJIH XVI croneTus. Bursa, 1888. 36. GrinaveckisV. Kelių žemaičių vietovardžių gretiminés formos // Kalbos kultura. V., 1970. Nr. 17. P. 55—56. 37. Balčiūnas K. Kvėdarna // Mūsų kalba. V., 1977. P. 17-18. 38. Smigielskis B, Kun Vikaro užrašai // Draugija. 1908. Nr. 24. P. 342-350. ] : 39. Dusburgietis Petras. Prūsijos žemės kronika / Parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra. V., 1985. 40. Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi. Riga, 1956. D. 1, s. 1; 1961. D. l,s. 2. | 41. Razmukaitė M. Priesaginės darybos Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 21: Lietuvių onomastikos tyrinėjimai. V., 1981. P. 199—206. SE 42. Maziulis V. Del Neringos vardo // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960. T. 3. P. 301—315. 43. Otrębski J. Les mots d'origine commune dans les langues slaves et baltiques // Lingua Posnaniensis. Poznan, 1949. T. 1. P. 121—151. 44. Ud ol p h J. Die Stellurg der Gewassernamen Polens innerhalb der alteuropaischen Hydronymie. Heidelljerg, 1990. : č 45. KalwaitisW. Lietuwiszky Wardy Klėtele su 15 000 vardų. Tilžė, 1910. 46. Hin z e F, Zum problem der Mehrsprachigkeit bei der Fischerbevolkerung auf der Kurischen Nehrung, vor allem zu Beginn des 20. Jahrhunderts // Jahrbuch fur Volkskunde und Kulturgeschichte. Jahrgang 1989. Berlin, 1989. S. 156—162. 47. Ger ullis G. Die 2altpreuBlischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922. 48. Rela iones status dioccesium in Mango Ducatu Lituaniae. Roma, 1917. T. 1; 1978. T. 2. 49. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V.; 1981. 50. Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischėn Nehrung. Berlin, 1982. 51. Sc hmid W. P. Zum baltischen Dialekt auf der Kurischen Nehrung // Indogermanische Forschungen. 1983, Bd. 88. S. 257—268. 52. Lauksaimnieku un citu zemes ipašnieku adresu graūmata. Riga, 1931. 53. Schmittlein R. Toponimie Lituanienne. Bade, 1948. 54. LowmianskiH. Studja nad poczgtkami spoleczenstwa i panstwa Litewskiego. Wilno, 1931—1932. T. 1—2. 55. Salys A. Die zemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des Zemaitischen Sprachgebiets. K., 1930. jį ed 56. Latvijas PSR ūdensteču nosaukumi. Riga, 1986. Sas. 1—4. 57. Istorijos archyvas. T. 1: XVI a. Lietuvos inventoriai / Surinko K. J a blonskis. K., 1934. 58. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. 59. Gidžiūn as V. Iš Simno istorijos. // Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Metraštis. Roma, 1965. T. 1. | 60. Totoraitis J. Sūduvos—Suvalkijos istorija. K., 1938. D. 1. 61. Spis miejscowosci Polskiej Rzeczypospolitej Ludowej. Warszawa, 1967. 226 1 62. JlarToBcxas Merpura. ‘i. III: Kauru IlyGnuvunsix Jlen. KOpses. 1914. T. 63. Panamnomsiuų S. Cnoynix HasBay HacenensIx mymxray BineGcratt pobnacmi. Mincx, 1977. į 64. Biržų dvaro teismo knygos. 1620—1745 / Parengė RaudeliinasV. a i eta R V. a 65. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su d valdytojais. V., 1959. T. 1; 1961. T. 2; 1968. T. 3. M 45 hort, 4 i 66. Lietuvos TSR administracinio—teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. 67. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis /Kodeks dyplomatyczny katedry i diacezji Wilefiskiej/. 1387—1507. Krakėw, 1948. 68. L a um an e B. Zvejvietu nosaukumi Latvijas PSR piekrasté, Riga, 1987. 69. Sc h mid W.P. Nehrungskurisch. Stuttgart, 1989. V 10. Lietuvos inventoriai. XVII a. / Sudarė K. JablonskisirM.Juéas Tl. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. . 72. Lietuvos TSR administratyvinis—teritorinis padalinimas. V., 1949. - 73. Lietuvos TSR administracinis—teritorinis suskirstymas. V., 1959. 74. Lietuvių kalbos rašybos žodynas. K., 1948. 75. Kalbos praktikos patarimai. V., 1976 (I leid.); 1985 (II leid.). k 76. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto dialektologiniy fondų tekstai. 77. Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1: Leksika; 1982. T. 2: Fonetika. 78. Duridanov I. Thrakisch-dakische Studien. Teil I: Die Thrakischund dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. Sofia, 1969. 79. Urbutis V. [Rec.:] "Acta Baltico-Slavica. // Bialystok, 1964. T. 1.” // Baltistica. V., 1966. T. 1 (2). P. 191—194. 80. Otrebs kil. Baltisch-Slawische Miszellen // Lingua Posnaniensis. Pozna, 1963. T.9. P. 15-121 5 ae 177 Praealad 1. Jakubowskil Opis Ksienstwa iego z r. 138 historyczny. 1907. T. 5. P. 22-49, = Te 82. Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos rastiniy kalboje. Kaunas, 1941, 83. JI106a »c x uit M. O6nacTHOe nenenne u MecTHoe ynipasnenue Jluroscxoaro rocynapcTBa KO BpeMeHH usnanus [lepsaro JiuroBeraro Craryra. M., 84, Fenzlau W. Die deutschen Formen der litauischen Ortsund Personennamen des Memelgebiets, Halle/Sūle, 1936. 85, Vanagas A. Lietuvos gyvenamųjų, vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmenvardžio // Baltistica. V., 1967. T. 3 (1). P. 111—116. 86, Bana r ac A. Ottxonuxsai JiuTasi ¢ cybduxcamu cAaBaHcKOro HpOoHCXOXi, navą, »avas // Balto-slowianskie zwiazki językowe. Wroclaw, 1990. P. = 87. Jluroscras MeTpuxa, Y. Ii: Kuuru IMyGnuvnoirx Jens. Tlepermcn soficxa Jluronerxaro. lMerporpans, 1915. 28 ., Sli vas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kradtotyra. V., 8. WoloncsewskisM. Zemaitiu Wiskupiste. Wilniuj, 1848, D. 1-2, 90. Vitkauskas V. Dėl kai kurių Žemaičių krašto vietų primestiniy vardų // Kalbos kultūra. V., 1963. Nr. 4. P. 68—51, 191 3}: 91. |Phabstisches Ortsverzeichnis der Verwaltungsbesirkes Litauen—Nord. 92, Cnucoxs KacenenHs>rxb Mocs Kosenexont rySepuin. K., 1893, 93. AndasuTHMR yxasaTens Kb aKTOBOR XHMre, WITARHOR BmaeHcxowo apxeorpadiueckojo xoMMuccxelo Sb 1867 roxy: Pesusus nyurs M nepexonoss 33PKHHHMIXS Bb Ontamens Benuxons Kusmecrse /Inroscxoms Mpuropus Bore Aauoauųua Bonoswva... Buasna, 1873, 227 ch Js, Hozsoe cobpauue pyccxuxs neronucest. T. 17: 3ananHopyccKis jie TOriucH. „1907. 95. Ilonpo6nbiit andasuTHsN! yxasatens K [— XII TOoMaMt apxeorpadpuyeckoro c6opnzxa, Msaapaemoro rpH Bunenckoms yue6HaMt okpyre /Cocrasmwas M.A. Cnpor uc» Bunsas, 1905. 96. ay 6 a p a c X. Ilpycckas ruanpornumus (Filol. mokslų kandidato disertacijos mašinraštis). V., 1990. 97. P our x e B u ų M. Bunenckas ry6epuus. [TonHsift cIKCOKS HaCeJIeHHbIb MecT'b... Busta, 1905. : 98. leorpaduyeckufl ykasarensb BEIGODpHbIX'b JIOKYMEHTORD H3b AKTOBbIX'b xHurs Bunenckaro NieurpansHoro Apxusa. 99. JluTopcras merpuxa. CIIS., 1903. T. 1. d 100. Vanagas A. Lietuva ir lietuvis // Gimtasis žodis. 1990. Nr. 10. P. 23-—25. ' 101. Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1; 1982. T. 2. 102. Bons Te p + 3. Criucku HaceneHHbIXS MecTh Cysankckoit ryGepuunu. CT16., 1901. r 103. Indeks alfabetyczny miejscowesci dawnego Wielkiego Ksigstwa Litewskiego. Wilno, 1929. Cz. 1. į — 104. Jė g e r s B. Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Worter // Zeitschrift fur vergleichende Sprachforschung. Gottingen, 1966. Bd. 80. 105. Holo winskilJ. Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas; saugomas Lietuvių kalbos institute. 106. Steponaviéien él. Lietuviški vietovardžiai Kryžiuočių ir Livonijos ordino dokumentuose (mašinraštis). ; 107. Jurkštas d. Vilniaus vietovardžiai. V., 1985. - 108. Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovardžių sąrašai. 1784 m. // Lietuvos centrinis valstybinis istorijos archyvas, F SA—18580, 19246, 19247, 19248, 19249, 19251, 19252, 19253, 19254, 19295. 109. CnosHuxr crapoyxpainckoi MoBu XIV— XV cr. Kuis, 1977. T. 1—2. 110. Apxeorpadpuyeckiil COOpHHKI ĮJOKYMEHTOB'L OTHOCSUIMXCA Kb HCTOpiH CesepHo-sanansoit Pycu. Bussria. T.1—13. -— 111. Synodus Dioecesana Vilnensis. Ab... Domino D. Michaele Joanne Zienkowicz. Vilnae, MDCCXLIV (1744). 112. Synodus Diaecesana Mėdnicensis, seu Samogitiae... Domini... Tyszkiewicz: Vilnae, MDCCLII (1752). l 113. Criucok BojiocTeit H CEJNILCKHX'b OGIIECTEE ITO MHDOBLIML YYacCcTK2MIb Bunencxott ry6epruu 1874 rona. .Bujisra, 1874, , 2 114. Otrebsk iJ. O badaniach nad nazwami wodnymi i miejscowymi na obszarze Litwy. I Miedzynarodowa slavistyczna konferencja onomastyczna. WroclawWarszawa-Krakéow, 1961. P. 49—58. 115. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1992. T. 1-15. 116. End ze lin s J. Piezimes par "Latvijas vietų vardiem” // Filologu biedribas raksti. Riga , 1926. T. 6. P. 7-10. 117. Ctra nT um a xe B.3, Jlarsimeras anrpontonuMus. Pammwmum. M., 1981. 118. O a ¢ mM e p M. BTuMONOrHYeCKH] CIOBaph pycckoro sseixka. M., 1964—1073. T. 1—4. | 119. Ji a y 410 T e IO. CnosBaps 6anTusmon B C/IaBSHCKHX S3bIKax. JI, 1982. 120. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg, 1962. “1=2, 121. GrinaveckisV. Dėl Rietavo vardo kilmės // Kalbos kultūra. V., 1991. Nr. 61. P. 70—73. : į P 122. Lietuvos mokslų akademijos Lietavių kalbos instituto abėcėlinė vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka. į 123. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. 124. Razmukaitė M. Apeliatyviniai priesaginės darybos Lietuvos oikonimai // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1988. T. 3 (104). P. 99—104. = x 228 125. IO p x e H ac IO.K, IlorisiTK2 riocTp0eHuU1 usoceMaHTUYECKUX PANOB Ha 6ase npesneft anTponionumuu // Baltų ir slavų antroponimikos klausimai. Šiauliai, 1970. P. 12—18. 126. Staszewski J. Slownik geograficzny. Warszawa, 1959. 127. Panamnonių LH. Cnoynir hasBay Hacenensrx rnynkTay I ponseckait pobnacTu. Minck, 1982. 128. Cymep anc kx a sa AB. Crpykrypa umenu co6creennoro. M., 1969. 120. Henmokynu si #t AIL Jumasus x ppyrue IuTyaHUIMEI B YKPAHHCKHAX {soeTounacnas nests) rpaMMaTHKAX u cnopapax XVI— XVII ss. // Baltistica. ., 1971. T. T (1). P. 53—62. 130. Uz pur vis J. Trys kalbinės studijos (Drei sprachwissenschaftliche Studien). Chicago, 1990. 131. Slownik geograficzny krolestwa Polskiego i innych krajow slowianskich. Warszawa, 1880—1895. T. 1—14. 132. Pepusia nyins MH. nepexonop’s 3BepUHBIXS Bb 6uBmenmt Benuxoms KusxecTBe JIuTOBCKOMS... cocTarnenHas Crapocroio Mctuboxosckums [puropiems Borpanosuyem® B 0 1 0 B si te M Bb 1559 r. Bunsua, 1867. 133. Ley din g G. Slownik nazw miejscowych okregu mazurskiego. Cz. 2: Nazwy fizjograficzne. Poznan, 1959. 134. ReitelaitisJ. Veisiejai // Tauta ir žodis. K., 1928. T.5. P. 248—307. 135. Sav uk yn as B. Vietovardžio Ukmerge/Vilk(a)merge kilmė // Mūsų kalba. V., 1978. Nr. 4. P. 20—24. 136. Iloniuoe cobpanue pycckux neronuceit. T. 35: Jleronucnu Gesopyccko— maTosckue M., 1980. 137. Sad aus kas R. Ar imintas Druskininkų vardas? // Gimtasis kraštas. 1991 08 08. | 138. NaktinieneG,PaulauskieneA, , VitkauskasV. Druskininky tarmės žodynas. V., 1988. 139. Balaišis V. Der lit. Flussname Nemunas und das lit. namas //” Haus” (Einige Bemerkungen zur Etymologie) // Kalbotyra. V. 1987. T. 37 (3). P. 18—23. 140. Z w e c k A. Litauen. Stuttgart, 1898. | 141. Mūlenbachs K. Latviešu valodas vardnica. Redigėjis, papildinajis, turpindjis J. En d zelins. Riga, 1923—1932. T. 1—4. UNSERE STADTENAMEN Zusammenfassung Zur Zeit gibt es in Litauen etwa 300 Stidte, stadtische Siedlungen, Stadtchen. Die Siedlungen haben verschiedene Schicksale. Thr Alter ist verschieden: manche sind Hunderte von Jahren alt, andere zahlen einige Jahrzehnte. Einige waren in der Vergangenheit wichtig, die anderen heute. Einige Namen sind alt, besonders interessant, oft lassen sie sich schwer etymologisieren, die anderen sind einfach, zweifelsfrei, etymologisch eindeutig. Hier werden etwa 60 Stadtenamen analysiert. Es ist selbstverstandlich, da die Suche nach den Auswahlkriterien sinnlos ware. Einerseits werden hier nur wenige Namen analysiert, andererseits stellt dieser Artikel nur einen Teil der groBeren Arbeit dar, deshalb wird ūber die Kriterien ein anderes Mal gesprochen. Man kann nur das unterstreichen, da fur die Analyse nicht nur Namen mit klarer Etymologie, sondern auch solche, deren Etymologie und Bildung kompliziert sind, herangezogen werden. 229