Unbekannte baltische Bezeichnungen aus dem Goldaper Kreis im Thorner Nachlass von Martin Gerss

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI KRYSTYNA SZCZEŚNIAK NEŽINOMI BALTIŠKI PAVADINIMAI IŠ GOLDAPO APSKRITIES MARTINO GERSSO TORŪNĖS PALIKIME* 130 numeruotų rankraštinių puslapių apimantis Martino Gersso Torūnės palikimas apima ne tik vokiškus administracinius pavadinimus, bet ir vietovių bei fiziografinių objektų pavadinimus, taip pat jų genityvo formas, iš Masūrijos, Varmijos ir Opolės Silezijos sričių XIX a. viduryje. Juos, Masūrijos gyventojo Martino Gersso prašymu (iš jo gyvenimo aprašymo diskusijų nekelia tik gimimo ir mirties datos bei vietos), šiose srityse iš vietinių gyventojų rinko evangelikų pastoriai, kurių dauguma žinomi iš laiškuose esančių parašų su vardais ir pavardėmis. Apie šio dokumento tyrinėjimo būtinybę dar 1948 m. priminė profesorius Ludwikas Zabrockis, tačiau iki šiol nesėkmingai. Palikimo vertė neabejotina. Negalima nepaisyti tokio didelio skaičiaus pavadinimų rinkinio su jų atitikmenimis, vartotais minėtoje teritorijoje, ir genityvo formomis iš XIX a. vidurio. Šie pavadinimai autentiškai ir neprieštaringai atspindi sudėtingą vardyno raidą Varmijoje, Masūrijoje ir Opolės Silezijoje. Šiandienos pranešime norėčiau apsiriboti vardyno medžiaga iš Goldapo apskrities, esančios Masūrijoje. Praeityje jos istorija buvo nepaprastai įdomi, o gyvenviečių apgyvendinimas taip pat sudėtingas; visa tai iki šiol atsispindi vietovardžiuose, nors pėdsakus kiek išblukino laikas ir sąmoninga daugelio skirtingų tautybių bei religinių mišinių kartų veikla. XIX a. šioje teritorijoje kartu gyveno lietuviai, vokiečiai ir lenkai, daugiausia masūrai, kurių protėviai buvo atvykę iš kaimyninės Mazovijos. Pamaldos bažnyčiose katalikams ir evangelikams vyko trimis kalbomis: vokiškai sekmadieniais ir švenčių dienomis, lenkiškai kas dvi savaites, o lietuviškai penkis kartus per metus, būtent Dubeninki parapijoje, o Zytkiejmy iki XVIII a. pabaigos pamaldos beveik išimtinai vyko lietuviškai * Čia spausdinamas pranešimas, skaitytas VI Tarptautiniame baltistų kongrese. 166 buvo skelbiama. Praeityje kolonizacijoje taip pat dalyvavo senprūsiai ir jotvingiai. Įrodymu gali būti keli šiuo metu šiame apskrityje tebevartojami vietovardžiai: Kalniszki, Garbaś, Wilkasy, Szyliny, Rominta, Mieduniszki, Goldap, Lenkupie, Grabowo arba Jabłońskie, Szczki ir Tatary. Torūnės palikime užrašyti 168 Goldapo apskrities gyvenviečių pavadinimai, išskyrus Goldap ir Zabin parapijas. Visi pavadinimai nurodyti 1861–1865 m. ir sudaro 8 atskirus sąrašus, iš kurių viename pateikiamos tik vardų genityvo formos. Greta vokiškų administracinių pavadinimų, nusakančių gyvenvietės pobūdį (Abbau, Köln. Dorf, Etablissement, Foersterei ir panašiai), kiekvienu atveju nurodomas vietovėje vartotas pavadinimas ir jo genityvo forma. Jei pasitaiko daugiau nei vienas administracinis ar teritorinis pavadinimas, tai atsispindi sąraše; taip pat elgtasi, jei vietovėje užrašyta keletas skirtingų genityvo formų. Kai kurios gyvenvietės įrašytos dviejuose ar net trijuose sąrašuose. Jų administraciniai pavadinimai nesiskiria, tačiau vietovėje užrašyti variantai skiriasi masūrų tarmės ypatybių ryškumu; tai dar vienas Torūnės palikimo autentiškumo įrodymas. Apie minėtų masūrų tarmės ypatybių atspindį šios apskrities pavadinimuose kalbėjau per gegužės mėnesį Balstogėje vykusią konferenciją, o apie vokiečių rašybos įtaką teritorijų pavadinimų rašybai – prieš pat tai vykusiame kongrese „Colloquium Prutenicum“ Varšuvoje. Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į baltiškos kilmės pavadinimus, kurie Torūnės palikime užrašyta forma nebuvo užfiksuoti nei ankstesniuose, nei vėlesniuose prieinamuose šaltiniuose. Pranešime aptarsiu ir administracinius pavadinimus, ir vietovardžius. A. Tarp 168 Goldapo apskrities gyvenviečių pavadinimų, minimų Torūnės palikime, yra 6 gyvenviečių, šiandien esančių už Lenkijos ribų, pavadinimai. Tai: Czelsnershute zu Rogainen-Kielery, Kielerow, Kelerow, Krageningen (Kraginnen), Kraginy, Kragin, Kruginnen, Ribbenischken, Rybeniski, Rybenisk, do Rybenischk, Sausleszuwen-Sausleziewo, Sausleziewa, do Sauslesziewa, Warlin (Poggenkrug), — do Warlini, na Warline, do Warlina, Wyszuponen-Wyzupony, do Wiszuponen. Jie atkreipia dėmesį tuo, kad vietovardžiuose pirminė priesaga -ininkas vietovardyje Krageninki (Krageninken) pakeista antrine priesaga -inas formoje Kraginy; tai galima pastebėti vokiškuose oficialiuose vietovardžiuose. Mano nuomone, šis pakeitimas įvyko administraciniu keliu, o šnekamojoje kalboje užrašyta tik forma su -inas. Kitose grupėse išsiskiria vokiškas lietuviškos kilmės pavadinimo vertinys: Warlin-Poggenkrug. Lietuvišką apeliatyvą varlynė („vieta, kurioje knibžda varlių“) atitinka juokingas pavadinimas Poggenkrug. Kaime užrašyta sulenkinta lietuviška forma su nepastovia gramatine gimine: do Warlina (vyriškoji giminė). Šis reiškinys būdingas minėtai teritorijai, todėl čia aš… 167 linksniavimo svyravimas pavadinime Goldap. Vardininke vartojama der Goldap arba die Goldap, o kilmininke galima tik der Goldap! Kitas šios grupės pavadinimas – Rybeniski, Rybenisk (kitame laiške minkštasis (s) buvo perteiktas kaip (sch), todėl rašoma Ribenischk). Mazūriška forma užrašyta ir pavadinime Sausleziewo, kuris Torunės palikime pateikiamas oficialiu pavidalu Sausleszuwen, o Gustavo Leydingo pasiūlyme, fonetiškai pakeitus antrąjį dėmenį ir praleidus pirmąjį, virto Leszczowo (su bendrapoloniška priesaga -owo vietoj pirminės ir šiam regionui būdingos priesagos -ewo). Minėtoje vietovardžių grupėje pasitaiko ir nuo dažnesnio tipo nukrypstanti lietuviška ùpė, užrašyta Jodupeny, Wyżupeny, o štai Bahupiany, Jodupiany. B. Du baltiški vietovardžiai, užrašyti Lange ir besiskiriantys nuo iki šiol aptartųjų, aiškiai yra lietuviškos kilmės. Tai Pablindzie, do Pablindziow, Blindiszki (abu galima sieti su lietuvių kalbos blindė, „salix caprea“, ir skirtingomis priesagomis). Verta atkreipti dėmesį į dar vieną pastangų išsaugoti baltišką pavadinimų pobūdį pasekmę: juose nėra mazūrų kalbos poveikio. Kitokia padėtis susiklosto kalbant apie pavadinimą, kurį vietos gyventojai užrašė kaip Presławka, Presławki. Čia gerai išsaugota forma pres + lauks – senprūsiška, kuri lenkų kalboje dėl sistemos ypatybių perimta kaip ławk. Pavadinimų kaimiškose rašybose įprastai pasitaikantis perėmimas į mazūrų kalbą šiuo konkrečiu atveju leidžia išsaugoti senprūsišką (s), o ne lietuvišką (š). C. Visi kiti pavadinimai, kurių neaptikau iki šiol žinomuose šaltiniuose, išlaiko atpažįstamą baltiškumą su visomis svarbiausiomis tarmės ypatybėmis. Jie yra: 1) Mazūravimas, dažnai susijęs su palatalizacija. Jis pasitaiko tokiose rašybose kaip Absiermyńki, Absiermyńkow, Absiermyńik; Dobawiski, Dobawisk, Dubawiński, do Dobagiśk, do Dubagiśk (mano nuomone, (g) čia reikia skaityti kaip (j)). Šias formas užrašė vokiečių raštą įpratęs pastorius. Apie šį reiškinį išsamiau kalbėjau kongrese, vykusiame prieš pat Colloquium Prutenicum. Reiškinį aiškinau kaip prieš priešakinius balsius vykstančios (v) palatalizacijos ir daugiaraidės grupės (vi, v’e) perėjimo į (j) užrašymą žmogaus, kuriam (j) žymėjimas raide (g) buvo visiškai įprastas. (Tokia rašyba perimta būtent iš vokiečių rašto.) Mazūrų kalbos poveikį rodo ir šie vardai: Wielkie i Małe Kalnuśki, do Kalnuśk, Kulsy; Markawiski, do Markogiśk; Mazutki; Miciule; Zitkiemy, do Zitkiem, Zitkiemy Małe und Płockieny. 2) (a) artėjimas prie (o), aiškiai matomas tokiose rašybose: do Uśkolniow (Nom. Uszkalnie do Markogiśk (Nom. Markawiśki). 3) Tokio tipo palatalizacija: miotła=nietła, pavadinime: Nieskrupie, do 168 Nieśkrupih (!) ir oficialiame pavadinime: Meszkrupien (šiandien Meszno). 4) Ankstesniojo (o) tęsinys -o, kuriuo paprastai užrašomi tiriamųjų pavadinimų kilmininkai: do Pablindziow, Tuniow, Pablow, do Kepurdegow. 5) Minkštasis tarimas (k, g) prieš priešakinės eilės balsius, kurį liudija rašybos variantai: Zitkiemy, Plockieny, Skajzgierki, do Skajzgierk. D. Dviem Goldapo apskrities gyvenvietėms buvo suteikti dvejopi oficialūs pavadinimai. Jos vadinamos Rominté (Binnenwalde) ir Kalweitschen Gross (Miesiszken); pirmajai gyvenvietei užrašyti trys vietovėje vartoti pavadinimai: Rominté, Rominta, Binnewald // Bunnenwalt (Bunnenwaltu) und Tertak (Tertaku), su mozūrų tarimu ar>er. Antrosios gyvenvietės atveju vietovėje užrašyta Kalweycie Duze, Kalweycie Male, Kalweycioa, Kalweyciow Małych. Antrasis oficialus pavadinimo variantas laikytas tariamai paliudytu, nes vietovėje jis jau nebebuvo žinomas. Torunės palikimo pavadinimai dabartinių galiojančių formų šviesoje. Dauguma analizuotų pavadinimų, ypač užrašytų kaime, pasižymi aiškiu baltiškuoju pobūdžiu. Akivaizdūs to įrodymai: Absiernyńki, Absiernyńk, priešingai nei dabartinės formos: Obszarniki; Uszkalnie, do Uśkolniow, palyginti su dabartiniu kalkiniu vertiniu Podwyżna. Kaip įdomų faktą čia galima paminėti, kad nuo 1938 m. galiojo vokiškas administracinis pavadinimas Bergerode. Panašiai kaip minėti vardai, iš baltiškų šaknų kilę ir dabartiniai Bledziszki, Pobłedzie, Pełkowo, Dobowo, Markowo, Będzieszewo ir Meszno, atitinkantys Torunės palikime dar užrašytas formas: Blindiszki, Pablindzie, Pełkawiszki, Dubawiśki, Markawiśki, Padyniszki ir Nieśkrupie. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad baltišką kilmę jau buvo užgožęs ar aptemdęs vokiškas administracinis pavadinimas, kuris kartais būdavo vienintelis, o kartais – kitos formos dublikatas. Tai jau pažymi Torunės palikime užrašytas Abschrinen greta šnekamųjų vietovardžių: Absiernyńki; Dobawen – greta Dobawski; Markowen – greta Markowischken. Visais šiais atvejais vokiškas administracinis pavadinimas darė didelę įtaką dabartinių pavadinimų įsitvirtinimui. Įdomu tai, kad net M. Gerssą puse šimtmečio vėliau gyvenęs mozūras Gustaw Leyding-Mielecki savo žodyno medžiagoje užrašė ne baltiškas formas, o tik Obszarniki, Pełkowo, Dobowo, o vokiškuose pavadinimuose baltiškos kilmės pėdsakų jau nėra. Tačiau Torunės palikime pasitaiko tokių administracinių pavadinimų kaip: Kalckaunen, Macznorkehmen, Matzukehmen, Pauczkehmen, Staczausen, Thewelkehmen – greta to paties šaltinio užrašytų vardų: Kalkowo, palyginti su dabartiniu Kolkowo, Mocnarki, do Mocnark, dabar Maciejowięta, Mażutki, dabar Mażucie, Plockieny, Staciowka arba Bordzie, dabar Barcie; šie pavadinimai padeda geriau atskleisti pavadinimų etimologiją ir pirminę formą, kuri buvo pamiršta tiek XIX a. vardyne, tiek dabartinėje toponimijoje. Taip pat yra gyvenvietė, Torunės palikime turinti du administracinius pavadinimus- 169 inimus, būtent Klein Jeralischken, Herzogstal, o šnekamojoje kalboje vartojama Hercogstal, do Hercogstalu. Galbūt tai susiję su nauja vokiečių kolonizacijos banga šiame krašte, kur tuo metu kūrėsi vokiečiai iš Zalcburgo. Išvados 1. Martin Gerss Torunės palikime yra patikimų toponomastinių duomenų iš Varmės, Mozūrijos ir Aukštutinės Silezijos teritorijų. Jie atspindi minėtų kraštų vardyno padėtį, pateikdami administracinius pavadinimus (ir jų dublikatus, jei tokių yra), šnekamuosius vardus (taip pat nurodant dubletus, jei jų pasitaiko), įskaitant jų kilmininko formas. 2. Šis toponiminės medžiagos pateikimas, remiantis to meto (XIX a.) duomenimis, leidžia nustatyti kalbinę, o taip pat netiesiogiai ir tautinę padėtį. Goldapo apskrityje gyveno trys tautos: lietuviai, lenkai ir vokiečiai; lietuviai sudarė vis mažesnę dalį, o lenkų, būtent mozūrų, atitinkamai daugėjo. Tai aiškiai atspindi vietovėje užrašyti pavadinimai, kuriuose esama daugybės Mazovijos tarmės ypatybių, be kita ko, jai būdingo mozūrų reiškinio ir gerokai pažengusios palatalizacijos. Šiuo laikotarpiu prasideda nauja vokiečių kolonizacijos banga; apie ją liudija naujo vietovardžio perėmimas – sulenkinto vokiško pavadinimo, kuris skiriasi nuo greta egzistavusios baltų rašytinės kalbos. 3. Palikime esanti toponomastinė medžiaga apima iki šiol niekur neužrašytus pavadinimus. Kadangi ji atspindi daugybę tarmės ypatybių ir pateikia vardų kilmininko formas, mano nuomone, ji yra svarbus telkinys, jungiantis duomenis, kuriuos Wojciech Kętrzyński išrašė iš vietos dokumentų (kaip žinoma, originalai dingo evakuojant archyvą Karaliaučiuje), su medžiaga, kurią kaime taip pat rinko Gustav Leyding-Mielecki. Ši medžiaga vertinga toponomastikos, istorijos kalbotyros ir šio krašto praeities tyrinėtojams. 4. Dauguma tirtų baltiškų vardų, vykstant sudėtingai lietuvių–vokiečių–lenkų transpozicijai, kuri vyko nevienoda tvarka, prarado savo kilmės atpažįstamumą. Ją primena tokie dabartiniai pavadinimai kaip Podwyżna, Kolki, Kolkowo, Markowo, Dobowo, Maciejowięta ir Stachowięta, Meszno ir Czarne. 5. Minėtas pokytis įvyko: a) savaime – vietovėje, kurioje daugiausia gyveno lietuviai, ėmė kurtis naujakuriai iš Mazovijos. Dėl ligų, epidemijų ir karų išretėjusių kaimų gyventojų gretas dažnai papildydavo žmonės iš Mazovijos arba gretimų Mozūrijos apskričių. 170 b) sąmoningai, vykdant veiklą: 1) Vokietijos valdžios institucijų, pavyzdžiui, Dobauen, o kaime buvo užrašyta tik Dobawiski, Dubawiski. 2) vietovardžių nustatymo komisijos, kuri Lenkijoje veikė pasibaigus karui 1945 m. Komisija savo sprendimu įteisino Podużyzna, kurią Gustav Leyding-Mielecki siūlė vietoj Absiernyńki, Uszkalnie, nors Užbały buvo paliktas. Taip atsirado Kiejsty und Markowo, Dobowo, kurie remiasi vokiškais administraciniais vietovardžiais Markowen, Dobawen. Čia reikia pridurti, kad šios tendencijos ne visada buvo laikomasi nuosekliai. Goldapo apskrityje daug pavadinimų palikta su galūne -iszki, todėl pavadinimai Markowo, Dobowo und Pełkowo nebuvo būtini. 6. Taigi Torunės palikimas ir jame sukaupta medžiaga įspėja nedaryti neapgalvotų išvadų apie pirminį vardų darybos procesą kalbiškai mišriai apgyvendintose vietovėse ir patvirtina mano ligšiolinį atsargumą taikant Taszyckio pavadinimų klasifikaciją vardų tyrimams minėtos apskrities teritorijoje. GALDAPĖS SRITIES NEŽINOMI BALTISKI VIETOVARDŽIAI THORNERIO PALIKIME Reziumė Thornerio palikime (XIX a. vidurys) yra 168 gyvenamųjų vietų vardai iš Galdapės srities. Nemaža jų dalis yra aiškūs baltizmai, pvz., Poblindzie, Kalniszki, Wilkasy, Garbas. Dalies oikonimų baltiška kilmė sunkiai atsekama dėl vėlesnių pakitimų, atsiradusių dėl vokiečių ir lenkų kalbų įtakos. Pasitaikantys vertimo atvejai (pvz., Warlin – vok. Poggenkrug) rodo buvus bilingvizmo resp. polilingvizmo situaciją šiuose kraštuose. 171