Deapeliatyviniai asmenų pavadinimai pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI MILDA NORKAITIENĖ DEAPELIATYVINIAI ASMENŲ PAVADINIMAI PAGAL KILIMO, BUVIMO BEI GYVENAMĄJĄ VIETĄ Deapelatyviniais vadiname asmenų pavadinimus pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą, kurie padaryti ne iš tikrinių, bet iš bendrinių gyvenamąją ar negyvenamąją vietą reiškiančių daiktavardžių, erdvės reikšmės būdvardžių bei vietos–erdvės prieveiksmių, pvz.: daubiškis : daubą, girininkas : girią, kaimietis : kaimas, šėtonietis : šėton, toliūtis : toli; tolis, užupis : už- +upė, vandenis : vanduo. Tokiais vediniais nusakomi ne vien asmenys, bet ir įvairios personifikuotos mitologinės būtybės (pvz.: giryškštis ”girios dvasia, miškinis”, medeinė ”miškų deivė”, namininkas ”aitvaras”, pragaris ”velnias”), vėjai (pietąšis, rytis, šiaurūnėlis, vakaris) arba eufemistiškai pavadinami vilkai (laukinis, laukininkas), gyvatės (pãlaũžė), rupūžės (pamatinė). Šiai vedinių grupei priklausytų ir desubstantyviniai vietos reikšmės priedėliai1, žymintys kieno nors ypatybę, gautą pagal vietą (pvz.: kiškis m i š-k i s, paukšteliai r a k š t ū n ė l i a i, žirgelis l a n k i n i n k a s). Leksinių semantinių žodžių grupių formavimasis iš dalies yra susijęs su žodžių daryba, jos kategorijomis ir tipais. Desubstantyviniai vietos reikšmės priedėliai ir asmenų (personifikuotų būtybių) pavadinimai pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą dėl pačios savo prigimties yra gana skaidrios motyvacijos ir turi bendrą kategorinę darybos reikšmę: ”kas susijęs su pamatiniu žodžiu žymima vieta”. Be to, tiek pirmųjų, tiek ir antrųjų daryboje reiškiasi tie patys darybos būdai ir formantai. Svarbiausias straipsnio tikslas — aptarti deapelatyvinių asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą būdingus darybos bruožus bei specifiką, kadangi iki šiol kiek detaliau jie tebuvo apžvelgti ”Lietuvių kalbos ¹ Priedėliai, dažniausiai vartojami tautosakos kūriniuose, apibūdina veikėją pagal įvairius požymius: pagal jo išvaizdą (ąžuolas š i m t a l a p i s, žirgas š i r v i n y k a s), pagal atliekamą veiksmą (berželis s u y t r u o n ė l i s, paukštužėliai č i u l b u ž ė l i a i), pagal buvimo vietą: (vėžys p a k e r y s) — pastaruosius čia taip pat apžvelgsime — ar dar kitaip. 114 gramatikoje”2. Surinkta medžiaga (apie 700 pavyzdžių) rodo3, kad minėtųjų pavadinimų dažniausiai daromasi derivacijos, rečiau — kompozicijos būdu. Tokia tvarka toliau juos ir panagrinėsime. Priesagų vediniai Visų pirma atkreiptinas dėmesys į nevienodą priesagų produktyvumą. Produktyviausia priesaga -inis, -ė (su ja daromasi ir daiktavardinių, ir būdvardinių asmenų pavadinimų): 83 pavyzdžiai (170 pavartojimo atvejų) arba 24,63% visų darinių: Anapusinis, -ė LKŽ I 129 (rš): anà pusė. Anašalinis, -ė LKŽ I 130: anà šalis. Ale jau čia iš paskutinos tas žmogelis surengė veselko, pasiprašė aplinkinìus BsP III 205. Aplinkiniai žmonės viską žino LKŽ I 246 (J.Jabl). Aplinkiniai jau ir iškūlė, o mūsų dar ne viskas suvežta LKŽ I 246 (Srv). Susirinko aplinkiniai žmonės LKŽ I 246 (Ds): aplinkà. Čia bažnyčìniai žmonys eit LKŽ I 700 (Pln). Bažnytiniai taip ilgai nepareina LKŽ I 701 (Skr). Ji bažnytinė labai LKŽ I 701 (Tvr). Ar jie dabažnytiniai žmonės? LKŽ I 701 (Gs): bažnyčia. Su būkliniais nesusilyginsi, jiem ir be darbo gerai auga LKŽ II 142 (Krok): būklė, būklės. Kad nebuteliniai, rugių nebūtume taip greit suvalę Slv: butelis „pirkia, trobelė”. Gerai žinomas čionaitinis nėrikas LKŽ II 115 (rš): čion, čionai. Daiktiniai žmonys kruopelę moka i lietuviškai LKŽ II 221 (Rš). Tai daiktinis — šitiek žemės, tai ir riečia nosį LKŽ II 221 (Rdm): daiktas „ūkis, sodyba”. Mano vaikai da maži, tik darželiniai LKŽ II 306 (Jrb): darželis „ikimokyklinė vaikų įstaiga”. Daržiniai kopūstais vis apsivertę LKŽ II 308 (Rdm): daržas „daiktas, sodyba”. Daubiniai, kalniniai Šepučiai LKŽ II 310 (Pgr): daubà; kalnas. Kur puikūs rūbeliai — dvarinėlių, kur skaistūs veideliai — tinginėlių LKŽ II 938 (Plš): dvaras. Galinio mergos ateidavo linų rauti LKŽ III 68 (Pg). Švežda galinis, duok Dieve jam dangų, liepdavo pačiam sėtis M.Katk. Ir galinis Jonas buvo atėjęs LKŽ III 68 (Alv). Tie galiniai tai priskamuoja rudenį, kai pašlampta, kol išsimuša vieškelin LKŽ III 68 (Dbk): galas „kaimo pradžia, pabaiga; galulaukė”. Giriniai gyventojai LKŽ III 342 (Gs). Giriniai nebijo gyvačių, moka apsieit LKŽ III 342 (Ss). Kaip ilgai 2 Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T.1. P. 411—414. 3 Medžiaga straipsniui rinkta iš ”Lietuvių kalbos žodyno” (toliau — LKŽ). V., 1956—1986. T. 1—14 ir jo kartotekos, iš V.Vitkausko ”Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodyno” (V., 1976), J.Petrausko ir A.Vidugirio ”Lazūnų tarmės žodyno” (V., 1985), G.Naktinienės, A.Paulauskienės, V.Vitkausko ”Druskininkų tarmės žodyno” (V., 1988), iš įvairių raštų bei pagal specialią anketą. Sutrumpinimai kaip ”Lietuvių kalbos žodyne”. 115 girinių neparvažiuoja LKŽ III 342 (Skr). Atėjo, sakė, naktį, avis išnešė iš tvarto giriniai die Pžrl. Ar nebijoja per girią vienas važiuoti, kad kur girinis (girios plėšikas) neužpult? LKŽ III 342 (Srj). Pats Gervė labai panėšėjo į miškų dvasią girinį rs. Girinis juodis (velnias) atėjo – neobulak LKŽ VIII 990 (Šv). Gyvačių yr: kanapinė, margoji, juodoji, girinė, morčinė, varinė LKŽ III 367 (Plv): giria. Su kaiminiais lengviau rast rodą, kai su miestiniais LKŽ V 56 (Alk). Nenorėk, kad kaiminis mieščionių apmautų LKŽ V 56 (Srv). Kaiminės su dvarokėm nesusidėdavo LKŽ V 56 (Gs). Kaiminiai žmonės gerai gyvena LKŽ V 56 (Gs): kaimas. Kalninis dievaitis. Kalninė dievienė K I 210. Šįmet su šienu priveikė ir kalninius LKŽ V 148 (Skr). Kalninis Poželė LKK IV 177. Čia visi mužikai kalniniais gavo iš dvaro žemės LKŽ VI 48 (Skr): kalnas. Ar pas kapinį Banaitį gyvena? LKŽ V 234 (Pc): kapai. Kap važiuoau svotuosna, paėmiau kieminį žmogų ažu svotą LKŽ V 753 (Dv). Nor (nors) kieminis, ale jo neparūšink LKŽ V 753 (Dv). Kad kieminė (to paties kaimo) merga būna, tai reikia eit drauge namo LKŽ V 753 (Dv). Kieminį draugą susitiksu LKŽ V 753 (Arm). Kur tu kieminį vogi nasi DrskŽ: kiemas. Mes buvom patys kraštiniai (kaime) DrskŽ: kraštas ”galas”. Džinkt grindis atplėšė – krūminių ieško LKŽ VI 699 (Krtn). Krūminė prudžios varpų, arba brandžių varpų LKŽ VI 699 (IM 1864,7). Krūminė (gyvate) LKŽ VI 699 (Kls): krūmai. Abu lageriuos buvo, – ir rado lagerinę LKŽ VII 11 (Str): lāgeris. Nė vienos mietelietės nėra – visos laukinės LKŽ VII 182 (Ad). Kai kaimas išsidalino, tai atsirado laukinių LKŽ VII 182 (Lnkv). Mes laukiniai buvom Gedūry, išsikėlę Pš. Gal jau parėjo laukiniai (laukuose dirbę) žmonės? LKŽ VII 182 (Grš). Laukinis (vilkas) šiąnakt mano kumelį sudraskė LKŽ VII 182 (J). Nelaikyk lauke arklių – gali laukinis kumeliuką papjauti LKŽ VII 182 (Užp). Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaukia LKŽ V 427 (J). Naktys ilgos – gali laukinis (vilkas) pasimaišyt LKŽ VII 182 (Dbk): laukas. Viena (gyvate) margoji, kita lazdinė LKŽ VII 213 (Dv): lazda ”lazdynas”. Lobinis, -ė LKŽ VII 637 (Drsk). Lóbinis Paukštė, kálninis Paukštė Dglš: lóbas; kálnas. Marinis plėšikas LKŽ VII 859 (R 324): marios. Anie buvo mediniai žmonės LKŽ VII 988 (Lz). Medinis (miško žvėrių saugotojas, dievas) LKŽ VII 987 (rš): medė, medis, medžias ”miškas, giria”. Kaiminiai žmonės vis prasčiau gyvena už miestinius LKŽ VIII 155 (Gs). Miestiniai žmonės LKŽ VIII 155 (Grv): miestas. Miškiniais užventiškiai mumis (vidsodiškius) vadina LKŽ VIII 290 (Užv). Miškiniai vis atsigruždavo pačian sumigime Švnč. Byloja [Lapinas] apie miškinįus, raistuose gyvenančius, po girias klaiojančius, kurie apsuka žmogui galvą V.Krėv. Miškiniai žmonys, raudonbarzdžiai Grdm. Neverk, ba ateis miškinis, ir ataduosiu LKŽ VIII 290 (Ldk): miškas. Gyvena šalia moldtuobinės Gečėnes, Ciparius 116 Nmš : mólduobė. Kap žmogus numiršta, naminiai verkia nežinia kap LKŽ VIII 533 (Pls). Dažnai pyksluos su naminiais LKŽ VIII 533 (Ck). Naminis brolis da neženotas, tik kairas miestė LKŽ VIII 533 (Trgn). Ne naminiai, iš kaimo sueina, neleidžia jaunų už stalo (per vestuves) DrskŽ. Anoji [duktė] naminė (liko prie tėvų gyventi), kita in marčias išėjus LKŽ VIII 533 (Brb). Čia naminiai anūkai Mrs. Tam naminiai tėvai ir paliko daugiausia Srj. Anas tikras naminis LKŽ VIII 533 (Tvr). Ne naminė (iš kitur kilusi) marti LKŽ VIII 533 (dz.). Ei, broli, broli, broleli mano, kam šovei balandėlį, naminį paukštužėlį? LKŽ VIII 533 (LTR(Ds). Pripažino, ką (kad) itai naminis an jo (arklio) jodo LKŽ VIII 533 (LTR(Tvr). Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: jiems vis vaidenasi, kad naminis pagriebęs už koją, kai tik nulėis jas nuo suolo V.Krev. Ana y[ra] iškalbi motriška, o mes tokie naminiai žmonys LKŽ VIII 895 (Ms) : namas, namai, nūmas, nūmai. Čiutelės mano, karvelės mano priganytos, tu, pabaline, tu, pakraštine, valio, ralio namolio! (d.) LKŽ IX 197 (Dgls) : pabalys; pakraštys. Tę du buvo Mantvilai: vienas pagirinis, kitas paežerinis LKŽ IX 66 (Gs) : pagirys, pagirė; paežerė, paežerys. Būdavo, lyg žiemai pagirinis karves išsigano girioj LKŽ IX 85 (Ad). Tie pagiriniai tik degtniečiai čia-gi. LKŽ IX 85 (Ig). Šitie pagiriniai gyvulius gano girioj LKŽ IX 85 (Kps) : pagirys, pagirė. Pranskus kalninis ir pakalninis LKŽ IX 147 (Šts) : kalnas; pakalnė, pakalnis. Pakampinis (pakampėse atsiradęs) tus vaikas, mergos DrskŽ : pakampė, pakampės. Kai privažiuosiu pirmą pakelinių žmogų, užeisiu atsigersti LKŽ IX 165 (Žvr) : pakelė. Pakurinis, -ė LKŽ IX 218 (Skdv) : pakūra. Tik palaukiniai [gyventojai] žibint kuoj neturėj LKŽ IX 243 (Rdm) : palaukė. Pamatinės (rūpužės) daugiausia po pamatais gyvena LKŽ IX 285 (Lbv) : pamatai. Nė vieno pamiškinio neliko — visi atskėlė an gyvenvietę Er. Pamiškiniai, tie dažniau nueina į grybus LKŽ IX 302 (Rd). Pamiškiniai: turės daugiau šieno LKŽ IX 302 (Er). Pamiškinių bulbas baigia šermai nukast LKŽ IX 302 (Všn). Pamiškiniai gyventojai neprijem nakoti LKŽ IX 302 (Lkv). Pamiškinę pasileidėlę, anot Jonės, vadino Tekle J.Avyž : pamiškė. Paplentìnė Šiutrikienė jau našlė LKŽ IX 372 (Gs). Pirmasis karas ėjo plentu, tie paplentininiai nukentėjo LKŽ IX 372 (Grd) : paplentė. Paprūdinis Kuizinas LKŽ IX 382 (Db) : paprūdė. Nuveik pas paraistinius, tai jie tau apie velnius papasakos LKŽ IX 396 (Al) : paraistė. Parapijinis, -ė M : parapija. Parubežinis buvo policnukas Sdb : parubežys. Tas pasaulinis eina per pasaulį LKŽ IX 456 (Ldyn). Aš toks pasaulinis žmogus buvau, tai viscp šneku LKŽ IX 456 (Vlkv) : pasaulis. Pasieniniųs gyventojus b[u]vo nuvarę (nuo ūkių) LKŽ IX 467 (Gs) : pasienis. Iš šito vaiko užaugs tik patiltinis LKŽ IX 619 (Trgn) : patiltė. Paupiniai daugiau 117 šieno tur LKŽ IX 652 (Žal). Visus paupinius iškelė an gyvenvietę Er. Paupyniai gyventojai tai nors žuvų atsivalgo LKŽ IX 652 (Šn): paupys. Pavieškeliniai Ambrazaičiai LKŽ IX 693 (Jrb): pavieškelė. Juodas kaip peklinis (velnias) LKŽ IX 752 (Krok): peklą. Nueisiu in perlaukinį kaimyną į gausiu LKŽ IX 838 (Prng): perlaukė; perlaukiai. Einam pavakarout in pirkeleniūs LKŽ IX 1090 (Svd). Lojojas senelė su savo pirkine, su anūko boba LKŽ IX 1094 (Str). Šitas žmogus mūs pirkinius LKŽ IX 1094 (Kb): pirkia, pirkėlė. Taip dejosi pasauly, kai požeminiai (velniai) dar turėdavo reikalų su žmonėmis LKŽ X 480 (TDr VI 182): požemis. Dabar vandens čysti, pragaringių (velnių) nėra LKŽ X 500 (Skr): pragaras. Ji auginasi prieglau-dingę LKŽ X 635 (VšR): prieglauda. Provinciniai gyventojai NdŽ: provincija. Nuvilios raistinīs (velnias) į krūmus LKŽ XI 61 (Švn). Užgirdo tus žmogus ir nuvej kap raistinis DrskŽ: raistas. Jau ir rajoniniai atvažiavo LKŽ XI 97 (Mrp): rajonas. Rubežinis kaimynas LKŽ XI 852 (K I 64): rubežius. Tik parėjo jam į galvą, kad pietų metu po laukus ruginis vaikščioja, ir jį šurpas supurtė LKŽ XI 888 (Mš). Ruginė ragana LKK XII 140 (Grv): rugiai. Salinis žmogus LKŽ XII 80 (Aps). Salinis žentas atėjo LKŽ XII 80 (Aps). Salinio Juozas — baisus gnaibikas LKŽ III 447 (Švn). Salinis berniukas — miestelinis teliukas LKŽ XII 80 (Ml). Ana (mokytoja) visa vientara kap selinė merga — visa dirba: ir kasa, ir šoka su mūsiais bernukais LKŽ XII 353 (Lz): salą; selà „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; sodžius, kaimas“. Sieniniai [kazokai] turėjo prikojų liknešius prisikabinę LKŽ XII 526 (Dr). Turėjau pažastinę nešieną, negalėjau išbėgti nu sieninių (pasieniečių) Plng: siena. In sklėpinius da toli LKŽ XII 1000 (Vrn): sklėpas. Teip darė vildamos pagalbą gausančios nu slenkstinio ir kitų numiškių deivaičių, katrie kertėse čėdijo gyventi LKŽ XII 1211 (M.Valanč): šlenkštis. Da ir smėliniai nearia, o mes arsma? LKŽ XII 153 (Trgn): smėlis. Ežia amžina buvo, ale sodybiniai teis­davos LKŽ XIII 274 (Vl). Čia užaugėt tep neužauga kap sodybinių LKŽ XIII 274 (Gs). Su sodybiniu nesusilyginsi — jo visi javai kaip mūras LKŽ XIII 274 (Br): sodyba. Sodinėlis žmogus LKŽ XIII 277 (Dr): sodà „kaimas, sodžius“. Sodinis kaimynas atvažiavo LKŽ XIII 277 (Jrb): sodas. Čia atsirado svetimžeminė boba, pravarde Teisybė (ps.) LKŽ XIV 330 (Brt): svetimžemė. Šalinis žmogus tiek nepaaiškins, kiek savas LKŽ XIV 451 (Vv): šalis. Gyvatinė šaltininė, eik krūmelin, eik miškelin, baltos karvelės nekliud’ LKŽ XIV 486 (LMD(Ml): šaltinis. Šiaurinis žmogus LKŽ XIV 723 (K II 94): šiaurė. Girios, arba šilo, velnius vadina „šilo vožieteliais“ — „bašiliniais ir bukiais LKŽ XIV 788 (BsMt I 26(Brt). Dažnai atsitikdavo, kad ne vienam šilinui pristigdavo pavasarį duonos LKŽ XIV 788 (V. Krev). Ji in šilinės panaši, tokias, kur grybus, uogas renka — labai jos eiklios, kap bitės eina Dg. Jos 118 vyras, tep išėjna, šilinis Dg : šilas, šilai. Šóninis, -ė Pmn : šonas “kraštas, pusė”. Ūlyčinis žmogus išsiserga be daktoriaus, be pagelbininkų Dgš : ilyčia. Miškuose matome augaldžiais ir tekančiais paprastai naktį mėnesienoje visokias dvasias – nimfas, silines, miškinės, upėnėsrš : upė. Užupiniai dar nenupjovę rugių Ig. Mat te tillas yra užupiniam pervažiuot Pnm : užupis. [Kunigas] išvydo iš Žuižės marelių žmogų iškulantį ir vis šaukiantį: – Jau čėsas, o žmogaus nėr. [...] Tas vandeninis, pirm minėtąjį šaukimą paliovęs, tarė kunigui: – Negerai padarei BsV 372. Vandeninis užgirdo, pasigailėjo žmogaus, išnešė iš upės jam auksinį kirvį BsV 373 : vanduo, a. sg. vánden-į. Jankauskis vietinis žmogus Žlb. Iš vietinių bus vagys, pirkt nereiks DrskŽ : vieta. Semantiniu požiūriu priesagos -inis, -ė vediniai nevienareikšmiai. Kaip matome iš pavyzdžių, jie gali nusakyti asmenį (ar asmenis): 1) nuolatos, pastoviai gyvenantį arba likusį ten pat, šalia ko nors, drauge su kuo nors nuolatos gyventi ar laikinai įsikūrusį pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje arba netoli jos; 2) kilusį, atkilusį, atsikėlusį, atvykusį, parvykusį ar atsiradusį iš (nuo) pamatiniu žodžiu pasakytos vietos, gyvenusį, buvusį ar (susi)gautą, rastą toje vietoje ar netoli jos; 3) dažnai besilankantį (mėgstantį lankytis) ar besislapstantį pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje ar netoli jos arba į ją vykstantį, nuvykusį; toje vietoje vykstančiame renginyje drauge su kitais dalyvaujantį. Tiesa, čia derėtų dar pridurti, kad, be minėtųjų reikšmės atspalvių, pasitaikė ir individualios reikšmės vedinių su menkinamąja atspalviu: Apluokiniai (menki) suvečiai LKŽ I 248 (KlvŽ). Apluokiniai (nesuaugę, nesubrendę vaikinai) jau pry mergų taisos LKŽ I 248 (Ggr) : apluokas “aptvaras prie namų gyvuliams paganyti; kluonas, žardis”. Nu, kad balius, tai balius: kur tik eiti, visur beguli, visi nebyri, tik žiogriniai (prie žiogrių priėsti išs markavę girtieji) dar tebšabo[ja] PP 17 : žiogr-iai. Priesaga -inis, -ė dažnai padeda susidaryti vediniams su priesagomis -ėitis, -ė (7 pavyzdžiai, 18 pavartojimo atvejų, 2,08% visų pavyzdžių) ir -(i)ukas, -ė (8 pavyzdžiai, 10 pavartojimo atvejų, 2,37% visų pavyzdžių), kai tiesioginis pamatinio kamieno ir priesagos jungimasis neįmanomas dėl morfonologinių priežasčių bei akivaizdaus semantinio dviprasmiškumo (plg.: krūminaitis, laukinaitis ir krūmėtis, laukūtis; miškinukas, šiaudinukas ir *miškukas, šiaudukas), pvz.: Vaikinai aplinkinai čia žmogus vedė LKŽ I 246 (LzP) : aplinką „apylinkė“. Girnaitis, -ė J, girnaitis, -ė Š, RŽ, Kv. Ka jau girinaitis miške paklystų, kas bebūtų LKŽ III 341 (Ll). Girinaičiai virsta miestelėnais LKŽ III 341 (Vaižg). Visi girinaičiai leiciukai LKŽ VII 232 (Vdk). Mudu šimtą metų gyvenam, nes girinaičiai esam iš : giria. Krūminaičiai (krūmuose susigauti, nesantuokiniai) vaikai LKŽ VI 699 (Kal) : krūmai. Laukinaičiai laukuose, o girinaičiai giriose gyvena LKŽ VII 181 (J). Laukinaičiai visados dejoja su medžiais LKŽ VII 181 (Krtv). Jis prie laukinai- 119 čių gyvena, o mes arčiau prie miškų LKŽ VII 180–181 (Gr). L a u k i n a i - č i a i vyžoms karnų netur, tai kūdakėms nešioja LKŽ VI 759 (Vl) : laukas, laukai. Beržinės smalos iš tošės tie m i š k i n a i č i a i liuob prisivirs LKŽ VIII 289 (Pp). M i š k i n a i č i a m s medžių netrūksta LKŽ VIII 281 (Krtv). Grudžių — laukiniekčiai, šakyniškiai — m i š k i n a i č i a i LKŽ VII 181 (Skn) : miškas. Š a l i n a i t i s, kurs iš šalies LKŽ XIV 447 (J). Pabėk pas kurį š a l i n a i č i ų ir pakviesk daugiau žmonių LKŽ XIV 447 (Rs) : šalis ”vietovė, kraštas; šonas”. Vien su priesaga -áitis, -ė tepasitaikė vienas vedinys: Kas ant kalvos gyvena, tas k a l v a i t i s LKŽ VI 164 (J). K a l v a i t i s BŽ 100, RŽ : kalva. Vien su priesaga -(i)ūkas, -ė vedinių taip pat nedaug: Aš buvau d v a - r u k o sūnus, žinot, visko teko matyt Vlkv : dvaras. Turbūt, čia p r i e - g l a u d u k u s nuvedė, ka visi su vienokiais drabužiais aprėdyti LKŽ X 635 (Jrb) : prieglauda. Kiek daugiau vedinių pasidaroma pasitelkus priesagas -ėnis, -ė, -ėlis, -ė: Gi žinai, jos Petras juk d i l g i n i ū k a s (nesantuokinis) LKŽ II 550 (Krk) : dilgės, dilgynės. Tik susidėk su g i r i n i ū k a i s, tai ir margini (keikti, gyvačiuoti) išmoksi LKŽ VII 854 (Lks). O čerkelė trumpastovė tai tiesą kalbėjo, kubiliukas g i r i n u k a s už pečiaus drėbėjo (d.) Lp : giria. K a r k l i n i ū k a s (karklyne rastas vaikas) pasiėmė lazdo ir išėjo ieškoti smadko (ps.) : karklai, karklynas. M i š k i n u k a s suprato, kad senelis, jo ieškodamas, apsuko pusę girios iš : miškas. Šitas vaikas š i a u d i n ū - k a s (nesantuokinis) Alvt : šiaudai. Ž e m e l i u k a s M. Žemaičiai, nuppjovusys po kąsnelį, mečiojo į namo kertęs ž e m e l i u k ė m s, arba velėms, tai yta, dižioms ant žemę baldančioms S.Dauk : žemė. Pastariesiems vediniams visų pirma būdinga mažybinė reikšmė, jais dažniausiai pavadinami vaikai. Tačiau, kaip buvo pastebėta ir ”Lietuvių kalbos gramatikoje”, į tokius darinius jau galima žiūrėti ne tik kaip į jaunumo reikšmės diminutyvus, bet ir kaip į visai kito tipo vedinius, turinčius kilmės bei priklausymo reikšmę⁴. Daug deapeliatyvinių asmenų pavadinimų — 73, 133 pavartojimo atvejai, apie 21,66% visų pavyzdžių — pasidaroma su viena produktyviausių priesagų -(in)inkas, -ė bei su jos variantais -nykas, -ė, -(en)inkas (-enyklas), -ė: A n ó š a l i n y k a i jau pjaus rugius LKŽ I 151 (Lš). A n ó š a l n y k a i ant turgaus jau turėjo šiemetčių bulvių LKŽ I 151 (Srj). Nepatiko tėveliui, kad bermelis a n ó š a l n y k a s buvo Mrs : anà šalis. Á p r u b i n i n - k a s, -ė LKŽ I 256 (Slnt) : âprubas, âpruba ”viename plote ūkininko žemė”. A u k š t i n i n k ų žemė K II 98 : aukštuma ”kalnas”. Aš norėu šiandien į bažnyčią eiti. — Mat, koks b a ž n y č i n i n k a s LKŽ I 700 (Kv). Jau b a ž n y č i n i n k a i grįžta LKŽ I 700 (Kpl). Tu b a ž n y č i n y k a s, ⁴ Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965 T. I. P. 266. 120 ką girdėjai bažnyčioj? LKŽ I 700 (Bsg). Mano bažnyčinykė pareina LKŽ I 700 (Bsg). Pareina jau ir bažnyčininkai LKŽ I 701 (Grg). Valgytume pietų, tik dar ne visi bažnytininkai parėję LKŽ I 701 (Š). Jau bažnytininkai pareit K. Bažnytininkai visą miežienį susprogo LKŽ I 701 (Grž): bažnyčia. Jau iš vakaro suvažiavo būdelnykai LKŽ I 1121 (Ėr): būdelė. Ten būdininkai gyveno tose palakėse trobose LKŽ I 1123 (J): būda. Butelninkai teturi po mažą sklypuką žemės daržui ir po nedidelį butelį gyventi LKŽ I 1213 (Skr): butėlis. Būtininkas būdamas, aukštai nesikelk LKŽ I 1222 (Up). Imk, vargdieni, už pačią butininkę dukrelę LKŽ I 1222 (rš): būtas. Kas turi trobą su daržu be lauko, tas daržininkas LKŽ II 307 (J). Da te buvo daržinykų, ale visi į gyventvietę nuėjo Kbr. Čia gyveno daržininkas, turėjo keturius visus: Lž: daržas. Jis yra dabininkas — čiela duba tur LKŽ II 782 (Šd): duba „atskiras ūkis, sodyba“. Užsideda su visokiais darželykais LKŽ II 937 (Gs): dvarelįs. Ežerininkas, -ė Rž. Ežerininkas, -ė LKŽ II 1169 (K, Š): ežeras, ežerai. Žmonės tada pareina luomon laisų, gardininkų LKŽ III 122 (Bs): gardas „miestas“. Gatvininkas, -ė LKŽ III 157 (Vaižg): gatvė. Pavakare atvažiuavo kažkoks girininkas ir atsivežė pilną vežimą šluotų LKŽ III 341 (Žvr). Mūs seniai girininkai spiečius bičių laikė LKŽ III 341 (A 1884, 234). Girininkai tai nors šiltai gyvena, jiem malkos pašonėje LKŽ III 341 (Slv). Girininkų gyvuliai vasarą daug kenčia nuo sparvų LKŽ III 341 (Ss). Aš išleidau girininkus į girią kirsti LKŽ III 341 (J). Gerai atminė [Žemaitė] 1863 m. sukilimą; pati darbavosi, nešiodama žinių ir maisto girininkams (beislaipsnantiems girioje sukilėliams) LKŽ III 341 (Vaižg). Tą girininką šūmtpulką kaip žvyriai perpy lė BsP III 14 (Nm). Nutekėjau į tą girinykų kraštą LKŽ III 345 (Snt): giria. Geras gyvatninkas, kur gera gyvata LKŽ III 368 (J): gyvatà „gyvenama vieta, sodyba, ūkis“. Grytėlininkas, -ė LKŽ III 621: grytelė. Gruntinykas, -ė M: gruntas „molžemis“. Pas kožną kaiminyką avių buvo DrskŽ. Gaspadoriams kaimininkams bagotas čėselis, o mum, jauniem bernužėliam, didelis vargelis LKŽ V 56 (Krkn): káimas. Kalniniinkas, -ė LKŽ V 148. Kalniniinkas, -ė K I 490: kalnas. Kalvininkas, -ė LKŽ V 166: kalvà. Bus kur kermošininkai pakelė[ję] užvažiavę LKŽ IX 163 (Jnšk): kermošius. Kad ir ne visi kiemininkai tai vislab matydavę, ale visi girdėdavę LKŽ V 752 (Bs V 120). Tai mano ir kieminyko bus [arai] DrskŽ: kiemas. Kad kopininkas pirštinę ant ledaus meta, ir laiko, tai ans ir pats eita LKŽ VI 348 (Kin). Pamariškiai bei kopininkai savo žuvis į polingius sudeda ir veža parduoti Prk, N: kópos. Negi trinki kraštai stalo, jei ne stalo kraštininkai LKŽ VI 444 (Sab): kraštas „kampas“. Krūmininkas, -ė LKŽ VI 699 (J). Balsai plunksnuotų krūmininkų teip meilingai skid par žmonių širdis Mit I 72: krūmai. Šalta, kūrotinykai susrietę tasos iš kampo kampan 121 DrskŽ: kurortas. Kūtinininkas, -ė LKŽ VI 1005 (Bru): kūtė ”pirkelė”. Langinininkas žmogus — tai arčiau žąsies, tik ir slambiojo palangėmis, kad kur ką nugirdus LKŽ VII 124 (Kls): langas. Jie lankininkai buvo, gyveno į lankas, o mes čiliškai buvom LKŽ VII 129 (Pgg). Didbūriai lankininkai — tai žmonės yra nupylę LKŽ VII 129 (Ktc). Žirgelis mano lankininkas, o pats jaunas mergininkas LTR (Pgg): lanką. Laukeninkas, -ė LKŽ VII 179 (Mit V 47, 119). Kurs be miško gyvena, tas vadinas laukininkas LKŽ VII 181 (J). Mumi prie girios tai bepiga su malkom, ale laukinykam, kuriem už penkių šešių mylių reikia važiuot in girią, tai bėda LKŽ VII 181 (Šn). Dėl malkų nesukdavo galvos, nes valdiški miškai aplink. Čia ne laukinykai žmonės Upn. Kaip pasukė laukinykas (vilkas), tai net penkias avis ažumušė LKŽ VII 181 (Arm): laūkas. Ji eina pamariu, žiūri — plaukia laivas; pamojo skepeta, marininkai privažiavę paėmė ją (ps.) LKŽ VII 859 (Brt): marios. Laukininkai neturi grybų, medininkai — duonos LKŽ VII 181 (Vlk): mędžas ”miškas”. Miestelninkas mus peik LKŽ VIII 155 (KlvD 277): miestelis. Miestininkas, -ė LKŽ VIII 155 (K T 128): miestas. Dabarties miškininkai geriau gyvena: gražiau pasrėdo ir sočiau pavalgo LKŽ VIII 290 (Eiš). Miškinykų (miškinių) dar nėra DrskŽ: miškas. Atplaukė ir daugybė mugininkų, kurie išstatė eilės padangčių už miestelio LKŽ VIII 382 (rš): mugė. Kurs savo namuose gyvena, tas naminininkas LKŽ VIII 532 (J). Kas man ir naminykės — aš geriau instaisius LKŽ VIII 532 (Tgn). Namin ykė merga vis naminykų piršlių laukia LKŽ VIII 532 (Prng). Naminykė ištekėjo už grytelnýko LKŽ VIII 532 (Tsk). Iš naminykės viską susražysit ir sužinosite DrskŽ. Aš iš kitur, o anas čia naminykas LKŽ VIII 532 (Dv). Kas bus, kaip išeisim visi pjaut? Ką paliksim aže naminyką? LKŽ VIII 532 (Arm). Ei, brolį, brolį, broleli mano, kam šovei volungelę, naminininkę paukštelę? LKŽ VIII 532 (JD 85). O tas žvirblis naminykas ne neša gūžtą kaminę LTR (Kp). Kad-namininkas (aitvaras) meneštų grūdų į kitą žmogų, reikia pripylus aruodą, peržegnoti LKŽ VIII 532 (Rgv): namai. Pajūrininkams visi seimai išdžiūvus par tas kaitras baltame smilty LKŽ IX 136 (Dr). Pajūrininkai raisiojo ožkas kopose — toks didelis buvo suspaudimas žmonėms par vainas LKŽ IX 136 (Plng): pajūris. O, iš jo geras pakampinykas, nuo jo niekur nepasakvosi LKŽ IX 149 (Rod): pakampės. Tėvas buvo pakėmnykas (mėgo užeidinėti pas kaimynus), i vaikas neatsilieka LKŽ IX 171 (Sdb). Jis tikras pakėmnykis, jo niekad nerasi namie LKŽ IX 171 (Klov): pakėmýs ”kaimo apylinkė”; pakiemiais. Gyvena pamiškėj toks pakrūmnykas LKŽ IX 206 (Ėr). Kad ir pasiklysi, vis rasi kokį pakrūmnyką kelio pasiklaust LKŽ IX 206 (Ėr): pakrūmė. Parubėžininkas, -ė LKŽ IX 436 (N, K): parubežys. Tai jums bajoras tvartę uždarinėti, plėšikai, patiltininkai! LKŽ IX 619 (rš): patiltė. Paupininkas (-įnykas M), -ė LKŽ IX 652 (Ndz): paupys. Pėlkininkai liuobėjo ropes mainyti į 122 grūdus LKŽ IX 771 (Dov) : pėlkė. Voniškų pievininkai ir mums priklauso LKŽ IX 936 (Plk) : pieva. Pilinykas, -ė LKŽ IX 985 (M) : pilis. Minčio jį ir pavardę to pirkteninko LKŽ IX 1097 (S I 339) : pirktėlė. Pirtininkas, -ė LKŽ X 33 (NdŽ) : pirtis. Pragārnininkas, -ė LKŽ X 500 (SD 247) : pragaras. Rotūžninkas, -ė LKŽ XI 843 (Šts) : rotūžė. Rubežininkas, -ė LKŽ XI 852 (MŽ, N, K). Rubežininkas kaimynas K I 430. Rubežinykai sugavuna ir atveda LKŽ XI 852 (Eiš). Buvo garsus rubežninkas, tai yra nešė prūsinius pirktinius per rubežių LKŽ XI 853 (TS 1901,2–3) : rubežius. Vis pasakoja apie mares..., tarytum jie būtų marininkai arba salininkai LKŽ XII 80 (LT II 540 (Bs). Salinykas, -ė M : salą. Tie sėdybininkai ... neišstum[s] iš mūsų žemės, jei tiktai turėsime tiek išminties LKŽ XII 288 (TS 1902,12b) : sėdyba. Nuo lokio smaliūgo senovėje taip slėpdavo savo išteklius skynimininkai ir paniškių gyventojai LKŽ XII 900 (sp). Tėvų protėvių skynimininkų toji žemė iš miško atskariauta LKŽ XII 900 (rs) : skynimas. Mes, smėlinykai, inšeriam arklius, lenktynių einam LKŽ XIII 153 (Sug) : smėlis. Smiltininkai visų į mares (iš marių) gyveno LKŽ XIII 185 (Klp) : smiltis, smiltynas. Dabar vagiliukų sėdynykų daug LKŽ XIII 276 (Ėr) : sodas. Sodininkai jau pasodino bulves LKŽ XIII 276 (Ažr). Mumiem, sodžinūkam, geriau, kap lyja LKŽ XIII 287 (Srj) : sodą, sodžius. Svečtininkai grįžta numie išnapšioję LKŽ XIV 331 (Ggr) : svečiai. Kurs prie šalies stovi, tas šalininkas LKŽ XIV 450 (J) : šalis. Jis paėmęs paskutinį šiaurininkų kelioninkų pašto siuntinį LKŽ XIV 723 (Vr) : šiaurė. Šilininkas, kurs šiluose gyvena LKŽ XIV 788 (J.Jabl (Ilg) : šilas, šilai. Šiūrininkas, -ė LKŽ XIV 950 (A 1884,221) : šiūrė. Šeimininkė atidžiai žiūrėjo, kad koks plačiakiemis nebūtų pasodintas padury, prie slenksčio, kur sodinami trobelininkai ir kitokie ažkarnilžiai J. Balt : trobėlė. Turgininkas, -ė M. Ir viską pasakys [Blundžius] ne taip, kaip šneka kiekvienas žmogus, o su juokeliais, su pipiriniu prietaru, nuo kurio turgininkai griebiasi už pilvų J. Balt : turgus. Ūlyčinŷkas, -ė M : ūlyčia. Ūpininkas, -ė RŽ : upė. Užmarininkas, -ė rs : užmarės. Užupininkas, -ė KŽ : užupis. [Abu] šeimaišė tarp kitų vienkieminininkų J. Balt : vienkiemis. Iš kur jūs žinojot, kad aš vietininkė esu Rmč : vieta. Ar žemininko vaikas esi? J.Pauks : žemė. Reikšmių požiūriu priesagos -(in)ininkas, -ė vediniai niekuo nesiskiria nuo priesagos -inis, -ė vedinių, nebent tik tuo, kad su ja dažniau daromasi trečiojo semantinio pogrupio (žr. p. 9) deapeliatyvinių asmenų pavadinimų, savo reikšme glaudžiai besisiejantį su asmenų pavadinimais pagal jų darbo vietą (nomina professionalia darybos kategorija, plg.: paštininkas, -ė “pašto tarnautojas”, vaistininkas, -ė “vaistinės darbuotojas”). Iš bendrinių vietą reiškiančių žodžių pasitaikė 35 asmenų pavadinimai (65 pavartojimo atvejai) su priesaga -iškis, -ė. Jie sudaro 10,38% visų darinių. 123 Anōgališkiai jau nušienavo LKŽ I 150 (Grg). Anuogališkis susiedas, t. y. iš ano galo sodos LKŽ I 180 (J): anas galas. Biržiškis, -ė LKŽ I 851 (Vaižg): biržė ”beržų miškelis, beržynėlis”. Dėdamas nutremėjo smerties tarp dangiškių, parodė prieveikėjams, kur eis paskui jį LKŽ II 257 (A. Baran): dangūs. Daubiškis, -ė LKŽ II 310 (N, K): daubà. Didmiestiškis, -ė LKŽ II 484 (K I 568): didmiestis. Į balių buvo pakviesti visi dvariškiai, puikūs ir prasti žmonės BsP III 22. Tuojau visi dvariškiai ir miest iškiai išpildė Jono prisakymą BsP III 50: dvaras. Kurs ant galo stovi, tas gališkis LKŽ III 70 (J). Ten sodos gališkiai LKŽ III 70 (Vkš): galas ”kaimo pradžia ar pabaiga”. Kurs iš girios atėjo, tas giriškis LKŽ III 342 (J): giria. Káimiškiai pasisodina tabokos LKŽ V 57 (Vl). Mat, jau ir kūimiškės tą madą vėja LKŽ V 57 (Skr). Lauksargys, vienas iš kaimiškių, paskirtas dėl dabojimo laukų BM 233. Visus kamiškius sueigon susaukė LKŽ V 57 (Kltn). Mokėjimas įtaisyti dalgi nuo senovės buvo pagarboje tarp kaimiškių M.Katk. Kaimiškiai svečiai išsivedžioja kiekvienas po pastotę M.Katk. Kaimiškių žmonys tikri pagonys — apkėlė mane sunkionis kalbelėmis JD 778: káimas. Atėjo kalniškis žmogus, t. y. kurs gyvena ant kalno LKŽ (J). Kalniškis, -ė K I 209: kálnas. Kiemiškius, ką norėdavo, pakviesdavo Rsn. Vieni kariai nešė laimikį į laives, kiti jau grobė apstulbusius kiemiškius rs: kiemas. Laukiškis, -ė LKŽ VII 183 (K): laũkas. Mėdsediškiai vaikai sodiskus nuplaka! LKŽ VII 991 (Kal): mėdsedžiai. Miestališkiai tuojau apstojo] gaspadoryn, į miestelį įvažavusį LKŽ VIII 155 (Šts): miestalis. Buvo atėjęs ir vienas miest iškis LKŽ VIII 155 (Šil). Žeminninkai ir miestieškiai LKŽ VIII 155 (Grg). Vyrų neleidų vieną į turgų: miestieškiai ana iškurs, mes ir paleid viską pusvelčiuo LKŽ VI 957 (Šts). Nora pritraukinti tus miestieškus į kaimą End: miestas. Visi namiškiai susėdo už stalo ir užtraukė bernelius LKŽ I 768 (Vvr). Apsisikyrė svečiai, susėdo valgyti namiškiai LKŽ XII 931 (Šts). Ta mergikė ne namiškė, atėjo į svečius LKŽ VIII 896 (Klm). Šį sekmadienį aš pabūsiu namiškiu, o atentį (ateinantį) — tu LKŽ VIII 896 (Šlnt). Aš nieko nebijau, galiu būti namiškius LKŽ VIII 896 (Nt). Pri vieno ūkininko buvo trys vilkai namiškiai LKŽ VIII 896 (Lpl): namai, numai. Pajūriškiai stengias naudotis įprastiniais jūros lobiais LKŽ IX 136 (J.Jabl). Pajūriškis žmogus K I 723: pajūris. Pakalniškis, -ė LKŽ IX 147 (R, K): pakalnė. Pakapiškis, -ė LKŽ IX 152 (rš): pakapė, pakapys. Pakrosniškiai vaikai išsižioję vėpsojo LKŽ IX 205 (Žem): pakrósnis. Pamariškis žmogus LKŽ IX 283 (K I 723). O tegul bus jis ir iš pačios padalijos, kad tik ne iš pamariškių, pagalvojo Gretė I. Simon: pamarys. Pāmediškiai patirškliškiai žmonys taip vadinas, kad Tirkšlių miestelis duras su didele mede LKŽ IX 290 (Šts): pamedė ”pamiškė”. Pamiestāliškis, -ė LKŽ IX 297 (Šts). Pamiesteliškis, -ė LKŽ IX 297 (rš): pam iestalis, pamiestėlis. 124 Šermai nuknisa bulves pąpušyniškiams LKŽ IX 390 (Mžk): papušynys. Bažnyčia daug galėtų papasakoti apie džiaugsmą ir kančias čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių, jos parapijiškių LKŽ IX 404 (I. Simon): parapija. Už Tauragės šeši kilometrai — parubežiškiais vadina LKŽ IX 436 (Pgr): parubežys. Turi klaupties visokis kelýs: dangiškių, žemiškių ir pragariškių LKŽ X 501 (A.Baran): dangūs; žemė; pragaras. Tuojau iš visų pusių kunigaikštį apspito rūmiškiai LKŽ XI 954 (rš). Nešne kėk, kaip rūmiškis šneka LKŽ XI 954 (SkrT): rūmai. Sališkis, salos žmogus LKŽ XII 81 (K I 666). Sališkis bernas labai darbinukas: tankiai vagas varo — pilni klojimėliai (d.) LKŽ XII 81 (Tvr): salą, ”iš visų pusių, vandens apsuptas sausumos plotas; sodžius, kaimas”. Salyniškiai to kampo su salyniškiais kito kampo karą turėjo LKŽ XII 80 (Kel 1863, 106): salynas. Slėniškis, -ė NdŽ: slėnis. Dėl sodiškių cukrus neprismušamas LKŽ VIII 475 (Lš). Sodiškėms mergaitėms vėlek kiekvienai Tupikis piršosi, bet naminė druska nesūri: tos iš jo kalbos ir iš jo paties juokus tik darė Žem. Į miestą prisirinko daug sodiškių LKŽ XIII 283 (Šauk). Nugirsta sodžiaviškiai — i dainuoja LKŽ XIII 287 (Brb): sodžius, sodžiaus. Stotiškis, -ė rš: stotis. Mes šiliškiai buvom Pgg: šilas. Turiu parodų Prišmantų ir šieion iškiams, nosis riečiantiems, kad esam geresni žvejai rš. Visą laiką buvo trynimasis tarp šieioniškių žvejų ir mūsų, atvykėlių rš: šieion. Nei būdvardiskieji, nei jau sudaiktavardėję priesagos -iškis, -ė asmenų pavadinimai semantiškai niekuo nesiskiria nuo anksčiau aptartų priesagų vedinių. Jų polinkis daiktavardėti pažymėtas ir Lietuvių kalbos gramatikoje5, tačiau negalima sutikti su teiginiu, kad -iškis vediniai ”turi gyvenamosios ar šiaip vietos reikšmę”6. Tiesa, toliau rašoma, kad jie ”rodo, kur kas (išretinta mano — M. N.) gyvena, iš kur kas yra kilęs”7, vadinasi pripažįstama, kad vediniai žymi asmenį pagal vietą, o ne pačią vietą. Priesagos -ietis, -ė pasitaikė 35 vediniai (54 pavartojimo atvejai). Tai sudaro 10,38% visų darinių. Augaliečiai vis pirmiau į laukus išeina LKŽ I 127 (Srv): anas galas. Apylinkiečiai, būdavo, ateina obuoliaut LKŽ I 214 (Trgn): apylinkė. Čia aplinkiečiai visi ima, daug to zuperio ir išeina LKŽ I 245 (Svn). Kai vestuvės, aplinkiečiai ir eina Krč: aplinką ”apylinkė”. Dvarietis, -ė LL 27: dvaras. Amėgaliečiai gal geriau žino Ps: galas ”kaimo pradžia, pabaiga”. Atėjo pas turtingą vienseidį g i r i e t i s, visas peralkęs LKŽ III 341 (Blv): giria. Miesto žmogus dažniausiai nejusivaizduoja kaimiečio gyvenimo ir darbo rš. Visi kaimiečiai susirinko 5 Lietuvių kalbos gramatika. V.,1965.T.1. P.574. 6 Ten pat. 7 Ten pat. 125 LKŽ V 55 (J). K a i m i e č i a i, kokį darbą pradėdami, pradeda visi sykiu, norėdami pabaigti sykiu M.Katk: kaimas. Stepiniai (stepių gyventojai) pečiai, tamsiai įdegę, plačiakrūsočiai ir tamsiaakiai. K a l n i e č i a i aukštesni, šviesesni rš. Buvau sutikus k a l n i e č i o marčią — nusigriaudoj[o], kad pats buvo vyras Č: kalnas. K i e m i e t i s žmogus laimingiausias LKŽ V 751 (Sem). K i e m i e t i s ką veiks mieste? LKŽ V 751 (Vvs): kiemas ’kaimas, sodžius’. K r a n t i e č i a i labai bijoję Nemuno potvynio LKŽ VI 425 (rš): krantas. Jis gyveno pas vieną Kiemenų kaimo l a u k i e t į skurdžioje palėpėje LKŽ VIII 180 (rš). Ir l a u k i e č i a i iš krautuvių ėmė [cukrų] LKŽ VII 180 (Brž). L a u k i n i e č i a i gyvena kaimuose LKŽ VII 181 (Žg). Gruzdžių — l a u k i n i e č i a i, sakyniškiai — miškiniečiai LKŽ VII 181 (Skn): laukas. Daininga buvo dera su lėtu l y g u m i e č i o būdu rš: lygumą, lygumos. Nė vienos m i e s t e l i e t ė s nėra — visos laukinės LKŽ VIII 155 (Ad). M i e s t e l i e t ė s vis reikia, kad duona bloga LKŽ VIII 155 (Mž). M i e s t e l i e t e s nestovė eil[oje]: užsiėmė į išlaksto Mž. Ką čia sū tais m i e s t e l i e č i a i s kalbėsi — jie vis tiek savo dainą dainuos LKŽ VIII 155 (Srv): miestelis. Manytos tos m i e s t e l ė s: kam jos miltus ant nosies ber? LKŽ VIII 831 (Šauk). Apššomais 1862 metais degtukai pasirodė krautuvėse, ir vartojo juos m i e s t i e č i a i, bet ir tie vartojo atsargiai M.Katk: miestas. Kasmet po m i š k i n i e č i u s vilkai paimdavo po kokių 10 gyvulių LKŽ VIII 290 (Sln): miškas. Kada n a m i e č i a i sėkė sėkmes, ir išmokau LKŽ VIII 531 (Šlčn): namai. Mes n u o s a l i e č i a i — mes nieko nežinom LKŽ VIII 959 (Grž): nuošalė. P a j ū r i e t i s, -ė LKŽ IX 136 (J): pajūris. P a k a l n i e č i s, -ė NdŽ: pakalnė. Paprašyk į talką p a l a u k i e č i u s LKŽ IX 243 (Sln): palaukė. Būčiau užaugus marių panele, p a m a r i e č i ų martelė LKŽ IX 233 (NS 1184): pamarys. Katriems Radvilams teko, ar p a m i š k i e č i a m s? LKŽ IX 302 (Ar). Jūs p a m i š k i e t ė s, turit riešutų LKŽ IX 302 (Trs): pamiškė. P a s i e n i e t i s, -ė DŽ: pasienis. Kunigas žemės neturėjo, p a r a p i j i e č i a i suveždavo jam [produktus] Pn: parapija. P a u p i e t i s, -ė NdŽ. Jūs, p a u p i e č i a i, kartais per daug pučiatės, niečiate nosį, o ar turit iš ko? rš: paupys. Suvažiavo daugel vyrų p a r l a u k i e č i ų ir kaimynų LKŽ IX 838 (LTR(Lnkv). Svecias p a r l a u k i e t i s, ne to paties sodžiaus LKŽ IX 838 (Skp): pārlaukė; pārlaukiai. Turiu tokių triūbelę, kad su ją užtrūbij, tai stojasi visokios aukštos sienos, pilis su armotom ir p i l i e č i a i s (ps.) LKŽ IX 983 (Brt): pilis. P i e t i e t i s, -ė DŽ: pietūs. Prie triukšmingo kaimyno būdo p r i e m i e s t i e č i a s jau seniai priprato ir žinojo, kad kitaip nebus rš: priemiestis. Keliautojas buvo r y t i e t i s žmogus rš: rytai. Mums pašėlusiai sekasi: net buldūris a l i e č i ų sūnys neluoja rš: salą ”iš visų pusių apsupta vandens sausumos dalis”. S a u s u m i e č i a m s tai buvo įdomus renginys LKŽ XII 226 (rš): sausuma. Maleišiai s l ė n i e č i a i, kur mano tėviškė buvo LKŽ XII 1210 (Vaižg): slėnys, slėnis. U ž s o d i e č i o nėjo, o toks, kokio norėjo, gal neėmė LKŽ XIII 274 (Brž). S o d i e č i a i didę Rapolą mėgo Vaižg. S o d i e č i ų mergytės, jos mažakalbelės LKŽ XIII 274 (NS „, 126 367) : sodà, sodžius. Šiaurietis, -ė DŽ : šiaurė. Taigietis kiekvienas sau meistras rš : taiga. Eik an dedę ažupietį, tegu duoda medžio tiltui Ad. Kai atėis ažupiečiai, prasdema lašinius Vj. Ažupiečiai až upelės, nėra duonos nei plutelės (d.) Tvr : užupis. Vakarietis, -ė DŽ¹ : vakaral. Priesagos -ietis, -ė asmenų pavadinimams ypač būdingos pirmojo semantinio pogrupio reikšmės (žr. 9 p.), o trečiojo pogrupio reikšmių šios priesagos vediniai visai neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie priesagos -ėnas vedinius, kurie gausumu nepasižymi: 18 pavyzdžių (19 pavartojimo atvejų), 5,34% visų darinių. Karvių gardėnai pačiame garde beveik nelaiko LKŽ III 121 (Bs) : gardas ”miestas”. Girėnas, -ė LKŽ III 335 (V.Kudir, K) : giria. Mažai kas namie išmoksta rašyti mišūškai, nes mažai tėra mokslų tėvų ir kaimėnų LKŽ VIII 332 (A 1884,86) : kaimas. Kaip amžino sniego grūtis pasileido nuo savo kalnų kalnėnai A.Vien : kalnas. Gyventojai to krašto (žemaičių) laukėnai ir kaiminėnai ger midų LKŽ V 56 (S.Dauk) : laukas, laukai; kaimas. Bajorų ir miestėnų jaunimas su užsidegimu kariavo LKŽ VIII 155 (A.Janul) : miestas. Miestelėnų nenorėjo ne artyn matyti LKŽ VIII 155 (Sg) : miestelis. Naktiguldam prašosi pas tuos pačius jau seniai pažįstamus pa(e)žetėnus LKŽ IX 66 (rš) : paežerė. Tie pagirėnai tai gerai girios gyvenimą pažįsta LKŽ IX 84 (SmIn) : pagirys, pagirė. Pajūrėnas, -ė LKŽ IX 136 (BŽ 250, NdŽ) : pajūris. Pakalnėnas, -ė LKŽ IX 147 (K) : pakalnė. Ne, ir pamarėnai turi pripažinti, kad Gretė turėjusi neapsakomą laimę I. Simon : pamarys. Parubežėnai visi lietuviškai mokėjo LKŽ IX 436 (Žgč) : parubežė. Pilinų atsakymo negavę, kryžiuočiai sukrovė prie pilies sienų laužą ir, papūtus palankiam vėjui, padegė jį MLTE I 585 : pilis. Atvykusieji ir išvykstantieji salėnai — visi pažįstami LKŽ XII 76 (rš) : sala. Kap ūlyčėnas, an rūbų tuoj pažinsi Eiš. Žmonės ūlyčėnai liko ir išsinėšė Eiš : ūlyčia ”kaimas”. Užupėnas S.Dauk : užupis. Ne taip jau daug žinoma priesagų -(i)ōnas, -ė bei -(i)ōnis, -ė, -(i)onis, -ė vedinių. Jiems taip pat būdingos pirmojo semantinio pogrupio reikšmės (žr. 9 p.): Aš visai nebe kaimietis, tik dvarionas LKŽ II 938 (Vaižg). Su dvaronėliais ji kalbėjo, su dvaronais puikonaičiais LKŽ II 939 (KlvD 290) : dvaras. Kukuoj girioj gironėlis, verkia brolis sesutėles LKŽ III 346 (NS 1169) : giria. Kiemionas, -ėJ : kiemas ”kaimas”. Visi kūlijonai į vieną trūbą pučia LKŽ VI 831 (Slnt) : kūlija ”vieta, kur daug akmenų, kūlynas”. Gal žinot, ka ne miestčionas: ein žvalgydamos LKŽ VIII 153 (Vgr) : miestas. Katrų yr nutrūkesni vaikai: miestčionų ar parakvijonų (kaimiečių) LKŽ VIII 983 (Kltn) : parakvija. Kunigiep buvo susrinkę parapijonai LžŽ : parapija. Dangionys atdarė anam dangaus vartus LKŽ II 257 (Als) : dangus. Petras girionis arba pustelnykas LKŽ III 342 (S. Dauk) : giria. Kiemio- 127 n’is – kur gyven kieme, ne mieste LKŽ V 753 (J). Tai čia mūsų kiemionis LKŽ V 753 (Vv). Kiemionė boba LKŽ V 753 (J). Aš kieminėjau pas kiemionį LKŽ V 751 (J) : kiemas ”kaimas, sodžius”. Laukionis LKŽ VII 183 (S.Dauk) : laukas. Kaip Kupiškis sudegė, tai miesčionys išsikėlė ant laukų LKŽ VIII 153 (Kp). Skanėdos miesčionukai, tokie nestiprūs ir yr. ligų pudeliai DūnŽ. Vaina visi miesčionys buvo pažiobėgę po salas LŽŽ. Pasidarė miesčionysi šlipuoja šaligatvius Krs : miestas. Pamarionis LKŽ IX 283 (G 101) : pamarys. Krizo vardas nebuvo paminėtas, bet daugelis parapijonių lūpomis jį kuždėjo P.Cvir : parapija. Nuo kurio laiko jau gyventojai, papilėje gyvenantys, pilionimis vadinas LKŽ IX 985 (S.Dauk). Tuls žioplys su Bleberiu vopa, bik pilionys vis linksmiai kasdien prisiuvalg ir miesčionys be vargų mieste šokinėja K. Donel : pilis (jos teritorija). Dabar visi sodžionys iškato bulves kasti Vkš. Aš esu sodžionis, tu miesčionis Vkš : sodžius; miestas. Priklausomybinų priesagų -(i)onas, -ė bei -(i)onis, -ė vedinių kartu paėmus yra 15 ( 26 pavartojimo atvejai). Tai sudaro 4,45% visų darinių. Pažymėtina, kad daugumos jų, tokių kaip dvaronas, kūlijonas, miesčionas, miesčionis, parapijonas atsiradimą galima būtų aiškinti skoliniuosi slavu kalbų: ”atitinkami slavų žodžiai yra buvę priebalsinio kamieno; plg. s. sl. ds. graždane ”miestiečiai” ir kt. [...] Bet iš kitos pusės tai nėra būtinas dalykas: priklausomybinę priesagą -oni- kai kurie šios rūšies skoliniai galėjo gauti ir pagal lietuviškuosius darinius, plg. kiemionž : kiemionas ”kaimo gyventojas” Jž II 108, kiemonas (ar kiemionas) ”ūkininkas” Lex 25 ir kt.”⁸ Pirmojo bei antrojo semantinio pogrupio reikšmės charakteringos priesagų -ykštis, -ė (6 vediniai, 9 pavartojimo atvejai, 1,78% visų darinių) ir -ūnas, -ė (4 vediniai, 4 pavartojimo atvejai, 1,18% visų darinių) vediniams: Čionykštis, -ė RŽ. Vis tai čionykščių žmonių darbas LKŽ III 115 (Grš). Pakviesk čionykščius žmonis LKŽ III 115 (Vv) : čion. Giry kštis LKŽ III 341 (BŽ 235) : giria. Kerdžius, savo kiemykščius nuramdy t norėdams, sakydavo: ”Vaikai, pasiturgykit prieš tuos velniūkščius LKŽ V 751 (BsMt II 135) : kiemas. Priešininkai žmogus — namykščiai jo LKŽ VIII 532 (SP II 186) : namai. Teny kštis, -ė Š, RŽ. Delto lai tenykščiai žmonės ang akmenyną ir vadina ”Velnio tiltu” Bs V 384 : ten. Žvaigždýkštis S.Dauk : žvaigždė, žvaigždės. Žmogus, kurs vis dvare, bus dvarūnas LKŽ II 940 (J) : dvaras. Dukteraitės namūnaitės, senavokit motinėle (d.) LKŽ VIII 537 (Grk) : namai. Jus, patūksteliai rakštūnėliai , ko jūs čiulbat anksčių rytą? (d.) LKŽ XI 110 (Nč) : rakštumynas ”tankumynas”. Šiaurūnėlis RŽ : šiaurė. Priesagos -ūtis terasta 5 vediniai (10 pavartojimo atvejų). Tai sudaro vos 1,48% visų pavyzdžių. 8 Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. P. 275. 128 Tie artutiniai vis pasakoja Rd. Kaip užgirdo riksmą, tai visi artutiniai subėgo LKŽ I 322 (Rd). Jis nuėjo pas artutinius gyventojus LKŽ I 322 (Krk): artis: arti. Buvom sustoję pas tą galutinį gyventojį pasiganyt LKŽ III 74 (Ėr). Gyventojas galutinis LKŽ III 76 (Mrc). Galutinis kaimynas atėjo LKŽ III 76 (J): galas; galius. Lankūtis KK II 225: lanką. Tas klutis pažemutis nešė lizdą susuktinį, dės kiaušinį šimtatrynį (agurkas) LTsV 488 (Pn): pažemys. Tolūtis Drsk: toluš; toli. Pasitaikė 12 (3,56%) retos darybos pavienių vedinių, kurie reikšmių požiūriu nėra kuo nors ypatingi: -einė. Laukinio žmogaus protas išrado naktines dvasias, aitvarus, kaukus ir medėines LKŽ VII 983 (J.Jabl): medė, medis “miškas”. -eišis. Nameišis (kas visados esti namie) LKG I 361: namai. -ienas, -ienis, -ienius. Užupienas KŽ. Užupieniai Rtr: užupis. Karklienius LKŽ V 293: karklai “karklynas”. -yna. Buvo garbinama daug dvasių: laima, žemynėlė, miškinis LKŽ VIII 290 (rš): žemė. -inas, -a. Lakunės palikė, narūnas panėrė, nušoviau balandėlį, kieminąjį paūkštelį StnD 20: kiemas. Mėdinas, -a RŽ: medė, medis “miškas”. -ona. Buvo girų deivė laz dona LKŽ VII 214 (prš): lazdą “lazdynas”. -ūkas. Visokie lapūkai — paukščiai čirška, ūžia LKŽ VII 157 (Skr): lapai, “lapija”. -ūnis. Gyveno sau kaip laukūnis LKŽ VII 189 (S.Dauk): laukas, laukai. -ūvis, -uvys. Pietuvis, pietuvys (pietų vėjas) rš: pietūs. Priešdėlių vediniai Devyni (2,67%) priešdėlių vediniai semantiškai artimiausi pirmajam reikšmių pogrupiui (žr. p. 9): an-. Ankalnis LKŽ I 142 (J): an(t)- +kalnas. pa-. Pagirnis (pikta dvasia, būnanti po girnomis) LKŽ IX 87 (NdŽ): pa- +girnos. Vėžys pakerėys gaudo žuvis vandeny (d.) LKŽ IX 168 (Grk): pa- +kėras. Kai nenori ištarti gyvatės, sako pālaužė, gimbate LKŽ IX (Šts): pa- +laužas. per-. Vienas bernas iš mūsų ulyčios, e kitas perlaukis vaikščiodavo pas tą pačią mergą LKŽ IX 838 (Švnč). Tuoj pilnos vakariškos parlaukių priūžė LKŽ IX 838 (Rgv): per-(par-) +laukas. už-, už-, užuo-. Užupiai KŽ. Užupiai K: už-, už- +upė. Užuožeris rš: užuo- +ežeras. 129. Galūnių vediniai Galūnių vediniai gausumu nepasižymi (jų rasta 14, t.y. 4,15%), naujų reikšmės niuansų taip pat nerodo. -as. Koks čia bálas (velnias) šiandei galvijam, kad negeria! LKŽ I 587 (Trgn) : bala. -ė. Vandėnė (pasakiška vandens būtybė, undinė) LKG I 367 : vanduo, a. sg. vanden-į. -is. Baliai (velniai) žino – ar čia augs rugiai, ar ne LKŽ I 596 (Ėr) : bala. Laukis (vilkas) LKŽ VII 183 (JJ) : laukas. Kiškmiškį, kas tau sakė? (ps.) LKŽ VIII 291 (Mc) : miškas. Pietvįs pučia LKŽ IX 935 (Als) : pietūs. Pragaris (velnias) LKŽ X 501 (Rš) : pragaras. Vakarīs Š : vakarai. Vandėniams žmonės iš rudens aukodavo kepalą duonos – jį įmesdavo į vandenį rs : vanduo, a. sg. vanden-į. -ys, -ė. Atpūs ir pietūs lietaus dėl sauso sieno LKŽ IX 932 (J) : pietūs. Putė šiaurys, putė pietūs, putė rytvėjėlis JV 290. Ir šiaurys pasižadėjęs vėl mus atleka gandinti K.Donel. Kavonai (arbūzai) ant laukų užauga, jie cielus šiaurius penį LKŽ XIV 722 (rš) : šiaurė. -ius. Lietingais metais kalniams gera gyventi LKŽ V 148 (Bgt) : kalnas. Seniau žaltys kokie nors samančiai, girų gyventojai, garbindavo LKŽ XII 90 (MTt III 145 (Pl). Eidamas miškam, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėlis samanėli, aš girėles nekerčiau, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušiu, man kelio nepastok, mane girioj nevadžiok, namo grįžtie nekliudyk“ LKŽ XII 90 (TŽ IV 508) : samanà, samanos. -ūs. Galūs, -į LKŽ III 75 (J) : galas. Sudurtiniai žodžiai Sudurtinių deapeliatyvinių asmenų pavadinimų pagal kilmės bei gyvenamąją vietą pasitaikė nedaug – 3,56%. Tai daiktavardžiai, kurių antrasis dėmuo taip pat daiktavardis, o pirmuoju dėmeniu eina: 1) daiktavardis, 2) būdvardis arba 3) įvardis. Leksiniu požiūriu sudurtiniai asmenų pavadinimai reiškia tą patį, kaip ir vediniai: 1) Ištekėjo už galamiškio LKŽ II 53 (Ck). Pietvėjis atsisuko LKŽ IX 935 (Kl). Ir pabilo rytvėjų vėjelis LTR (Mžk). Vidugiris rš; 2) Svetimašalis iš svetur SD 32. Žiūri mus žmogėles, kaip iš po jų kojų svetimšalis begėdiškai semia pinigus LKŽ XIV 326 (V.Kudir). Svetimkraštis, -ė KŽ. Svetimšalis svetimos žemės žmogus LKŽ XIV 328 (SD6). Parvežė kažin kokį svetimžemį LKŽ XIV 330 (BsP IV 181 (Brt); 3) Šiandien mūsų pirtyje buvo ir anągalių LKŽ I 127 (Ldk). Anągaliai jam mėsla vežė LKŽ I 127 (Kkl). Davėm tiem anašaliam LKŽ I 130 (Ldk). Parsivežė boba iš anąšalių LKŽ I 130 (Ldk). Anuogalio laučiaus karvė pastipo LKŽ I 130 (Sv). Ką pasakys 130 anógalai, kai mes be jų žinios mišką iškirsime LKŽ I 180 (Ds). Čia ne kitasodžiams rėbiai užbliaudavo, akmenį paleisdavo LKŽ V 903 (rš). Kad vieni šiltūogaliai susitaistų vakareli, anūogalių neprasytų Ds. Nebėr jau šiltūogaliuos gerų mergų LKŽ XIV 924 (Ds). Išvados 1. Darybos opozicijos analizė leidžia teigti, kad asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą daryboje linkstama verstis šiek tiek ribotu (tiek morfologiniu, tiek leksiniu požiūriu) kiekiu pamatinių žodžių. Morfologiniu požiūriu — tai įvairias vietą žymintys daiktavardžiai (dažniausiai nomenklatūriniai terminai), erdvės reikšmės būdvardžiai (artūs, galūs, tolūs) bei vietos-erdvės reikšmės prieveiksmiai (arti, čion, pakemiąs, perlaukiai, ššion, ten, toli). Leksiniu požiūriu — tai grupė kamienų, kurie gali sudaryti vedinių su keliais darybos formantais, pvz.: gĩr-, kaim-, kaln-, kiem-, lauk-, mar-, med-, miest-, mišk-, nam-, sal-, sod-, šil-, up-. 2. Produktyviausios priesagos: -inis, -ė, -(in)inkas, -ė, -iškis, -ė, -ietis, -ė, -ėnas. Neproduktyviausios priesagos — -aitis, -ė, -(i)ukas, -ė, -(i)onas, -ė, -(i)onis, -ė, -ykštis, -ėnas, -ė, -utis, -ė, -ienas, -ienis, -ienius ir dar viena kita retesnė. Priešdėlių, galūnių vedinių, sudurtinių asmenų pavadinimų nėra daug. Priesagos -inis, -ė vedinių gausumą lėmė jos universalumas: 1) su šia priesaga darant asmenų pavadinimus paprastai neiškyla kokių morfonologinių sunkumų (to negalima pasakyti apie priesagų -aitis, -ė, -utis, -ė iš dalies ir -ietis, -ė vedinius, o priesagos -ukas, -ė vediniams susidaryti ypač dažnai kliudo morfonologinis mazgas); 2) šios priesagos vediniais galima realizuoti visų trijų semantinių pogrupių reikšmes, kurias galima trumpai nusakyti kaip asmens a) buvimą kur, b) kilmę iš (nuo) kur ir c) slankumą į kur. Antrosios pagal darumą priesagos -(in)inkas, -ė vedinių gausumą galėjo nulemti tas faktas, kad su ja daugiausia sudaroma trečiojo semantinio pogrupio vedinių. Su trečiąja pagal darumą priesaga -iškis, -ė daugiausia sudaroma antrojo semantinio pogrupio vedinių, su -ietis, -ė — pirmojo. Pastebimai mažėja priesagos -ėnas vedinių: su ja paprastai tesudaromi tik vyriškosios giminės asmenų pavadinimai. 3. Pažymėtina, jog nemaža dalis deapelatyvinių asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą turi polinkį pereiti į tikrinių vardų klasę, plg.: miškinis gyventojas, pl. miškiniai gyventojai > miškiniai > Miškiniai (vietovardžius, kurie atsirado iš asmenų pavadinimų pagal gyvenamosios vietos ypatybes — Girininkai, Lankininkai — P. Jonikas pavadino gyventojiniais9). Nesunku rasti paralelių su pravardėmis bei pavardėmis, pvz.: Galinis, Lankutis, Pakalniškis, Tolutis ir pan. Šis deapelatyvinių asmenų pavadinimų bruožas rodo jų tolesnio tyrinėjimo būtinumą. 9 Žr. J. o n i k a s P. Asmenvardžiai ir vietovardžiai // Lietuvių enciklopedija. T15: Lietuva. V., 1990. P. 564—565. 131 APPELLATIVNAMEN DER PERSONEN NACH DEM ABSTAMMUNGS-, STAND- UND WOHNORT Zusammenfassung Appellativnamen der Personen werden nach dem Abstammungsort, nach dem Standort und Wohnort durch Ableitung, seltener durch Zusammensetzung aus Substantiven (Nomenklaturtermini), aus den Raumadjektiven und Orts-, Raumadverbien gebildet. Als Basewörter dienen eine Gruppe von Stämmen (gir-, kaim-, kaln-, kiem-, lauk-, mar-, med-, miest-, miš k-, nam-, sal-, sod-, sil-, up-), die die Neigung aufweisen, in die Klasse der Eigennamen überzugehen. Wenn wir die deappellativischen Personennamen nach dem Abstammungsort, nach dem Standort und Wohnort als ein lexischsemantisches Wortbildungsparadigma betrachten, so können wir die Gesamtheit seiner Bedeutungen als 1) sichaufhalten einer Person irgendwo, 2) als Herkunft einer Person von, 3) als Bewegung einer Person nach charakterisieren. 132