Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA SAULIUS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS KUOPINIŲ IR VARDAŽODINIŲ VIETŲ PAVADINIMŲ DARYBOS RAIDA Kuopiniai pavadinimai Kuopiniai pavadinimai (nomina collectiva, toliau — NC) yra viena iš pačių seniausių darybos kategorijų, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės. Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų giminiškų kalbų, ji sparčiai nyksta. Mat, susiformavus morfologinei skaičiaus kategorijai, kuopiniai pavadinimai tapo savotišku kalbos pertekliumi. Jie lietuvių kalboje daromi su darybos afiksais, kilusiais iš darybos galūnės *-ā-, būdvardinių priesagų *-no-, *-to-, *-io-. Be to, kuopinę reikšmę kartais gauna ypatybių pavadinimai (nomina qualitatis). Vediniai su *-ā- -a Lietuvių kalboje kuopiniai pavadinimai su senąja darybos galūne -a yra beveik išnykę. Tėra tik vos atpažįstamų reliktų. Iš jų, visų pirma minėtini vediniai álksna/alksnà ”alksnynas” Skd; Smln; Als; Vdk; Grg; VšR; ”bala, klonis, slėnis” BB 1 Mak 9,45; Mžk (LKŽ I² 104, plg. 1a. álksna ”pelkėta vieta”, žr. Būga 1961:407; ME I 67), kárkla ”karklynas” Ms, Kv (LKŽ V 291), kaimýna ”kaimynai” JD 850; JV 413. Remdamasis vandenvardžiais Léndra NmŽ; Šln, Švėndra Vdk A. Vanagas (1970:44) rekonstruoja vedinius *léndra ”lendrynas”, *švėndra ”švendrynas”. Galimas daiktas, kuopinės prigimties yra ir daiktavardžiai daũsos: *dausas (plg. sl. dъzъ ”dvasia”, žr. Būga, 1958:553—554), dervà (plg. s.sl. nom.pl. dreva ”medžiai” : nom.sg. drevo ”medis”, taip pat gr. δόγυ ”medžio kamienas, malka”, go. triu ”malka, medis” ir t.t.), nagà ”kanopa” (plg. s.sl. noga ”koja”): nãgas (ŽD 46), prieveiksminis namõ (plg. gr. νομóς ”buvimo, gyvenimo vieta; ganykla”, žr. Schmidt 1889:39), tokie skaitvardiniai dariniai kaip dvejó-pas (Brugmann 1911:234), keturió-lika, įvardžių bevardės giminės formos to, ko, šito ir pan. (Valeckienė 1984:205 tt.). Kad kadaise baltų kalbose kuopiniai pavadinimai su *-ā- dar buvo gyvas darybos tipas, leidžia manyti prūsų kalba. Mat, Elbingo žodynėlyje užfiksuota nemaža kuopinės prigimties bevardės giminės daiktavardžių su *-ā-, pvz., austo ”burna” (Munt) 89 (plg. s.sl. ousta ”burna” ir s.ind. oṣṭhah ”lūpa”), slayo ”rogės, šlajos” (Slete) 307 (plg. lie. šlājos): slayan ”pavaža” (Sletekuffe) 309, wьrto ”durys” (Thore) 210 (plg. s.sl. vrata ”vartai”) ir t.t. (Mažiulis 180 1981; PKEŽ I 124–125; Дегтярев:1991). -ai Pastaruoju metu vėl bandoma atgaivinti G. H. Mahlowo (1879:49, 81) ir J. Schmidto (1889) hipotezę, pagal kurią tokios formos kaip lie. vilkai, gerai, kai, tai kilusios iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-ā-/-ə- (plg. pr. warto ir lie. vartai, lo. loca greta loci : locus ”vieta”, gr. κέλευθα greta κέλευθοι ”kelias”). Antai V. Ilič-Svityčius (1963:53–55), kaip kadaise J. Schmidtas, rašė, kad kai kurie lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių nom.pl. formų (ypač pluralia tantum) kirčio vieta rodanti senąjį kuopinių pavadinimų su *-ā- kirčiavimą (pvz.: linai iš *linā, plaušai iš *pluosā ir kt.). A. Valeckienė (1978:69–81, 93; 1984:208–217, 220–221) pateikė naujų argumentų, remiančių įvardžių bevardės giminės formos tai kilmę iš *tā+-i. Kiek kitaip pastarojo įvardžio kilmę aiškina A. Rosinas (1988:183–188). B. Stundžia (1981) nustatė, kad nemaža dalis lietuvių kalbos (i)o kamieno daugiskaitinių oksitoninio kirčiavimo vietovardžių (ypač vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) kilę iš baritoninio kirčiavimo ā ir ē kamieno asmenvardžių (pvz.: Burbai : Būrba, Lapiai : Lāpė). Jis mano, kad jie galėtų būti kuopinės kilmės, nes kai kur tarmėse oksitoninėmis asmenvardžių (i)o kamieno nom. pl. formomis su -(i)ai pažymimas šeimos, giminės vardas (pvz.: dveji, treji Dūdai, Gudeliai ”dvi, trys Dūdōs Gudėlio šeimos”). Be to, tarmėse kartais kuopinę reikšmę turi bendriniai daiktavardžiai su -(i)ai (pvz.: liepai ”liepynas” Št : liepa, liepos; siuvėjai ”siuvėjų šeimyna” Ldvn; Jrb : siuvėjas, siuvėjai). Tuo remiantis daroma išvada, kad lietuvių kalboje, be paprastosios daugiskaitos, kadaise egzistavusi ir kuopinė daugiskaita, kilusi iš senųjų kuopinių pavadinimų su *-ā-/-ə-. Panašią hipotezę anksčiau kėlė ir J. Otrębskis (GJL III 28). M. L. Palmaitis (1989:126–128) lie. liepai ”liepynas” tipo formas susiejo su pr. Stat Gennai ”tos moterys” (die Weiber) III 93₁₂ ir atitinkamomis nom. pl. formomis graikų ir lotynų kalbose (pvz.: gr. χώραι, lo. terrae). Pasak jo, jos esančios ne naujadarai, kaip manė ankstesni tyrinėtojai, o archaizmai, kilę iš kuopinių pavadinimų su *-ā-. Be to, jis teigia, kad tiek įvardžių, tiek ir o kamieno vardažodžių nom.pl. formos su *-ei/-oi (pvz.: lie. jie, vilkai) išsirutuliojusios iš neutralią kuopinę reikšmę turėjusių prieveiksmių, plg.: lie. gerai, namie, pr. labbai ”gerai” (wol) III 49₁₆, bitai ”vakare” (Abends) III 77₂₃, sl. dobre ”gerai”, gr. οἴχοτο ”namie”. Taigi vis labiau aiškėja, kad rytų baltų kalbų nom.pl. formos su -ai (ar bent jų dalis, ypač daugiskaitiniai, pvz.: lie. linai, la. lini) gali būti kilusios iš kuopinių pavadinimų su *-ā-/-ə- ar kitokių kuopinės prigimties formų. Tai derinasi su jau seniai keliama prielaida, kad indoeuropiečių prokalbėje iš pradžių nebuvę morfologinių daugiskaitos formų, jos susiformavusios vėliau, visų pirma iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-ā-/-ə- (Schmidt 1889; Meillet 1934:291–292; Тронский 1946; Lehmann 1958:189 tt.; Гамкрелидзе, Иванов 1984:281–283 ir kt.). Darybos galūnė *-ā- padėjo pamatą atsirasti kelioms išvestinėms lietuvių 181 kalbos priesagoms -(i)ava, -auja, -(i)uva, galbūt -ija, o iš dalies -o-jas, -o-tas. -(i)ava Su priesaga -(i)ava, kuri būdinga baltų kalbų vandenvardžiams ir vietovardžiams (Vanagas 1970:101 tt. su lit.), padaryti keli kuopiniai pavadinimai, pvz.: brolavà Užp; Str; Ds, broliavà ”broliai ir seserys” Dgls (LKŽ I² 1069), gõniava ”banda, pulkas, daugybė” J; Upn; Užv (III 482), šašavà ”mažų vaikų būrys” Ml (XIV 537), šiukšlavos ”šiukšlės, sąšlavos” Rmš (XIV 928), šunavà ”šunų, išdykėlių ar piktų žmonių būrys” Švnč; Ml; Dv; Slk; Str; Lbv (LKŽ XV 354), velniavà (fiksuojamas nuo WP 156). Priesaga -(i)ava kilo iš kamiengalio eu/ou/u, išplėsto ā kamieno formomis (ŽD 381; Мажюлис 1967:39—41). -auja Priesagos -ava naujesnį variantą -auja (ŽD 88—89) turi NC indaujã (LKŽ IV 105—106), šunaujã ”šunų, išdykėlių ar piktų žmonių būrys” (XV 352, plg. šunavà), vilkaujà ”vieta, kur daug vilkų, šalta vieta” (Senkus 1972:150). -(i)uva Su priesagos -(i)ava apofoniniu variantu -(i)uva (Мажюлис 1967:40—41) padarytas NC velniuvà ”velniai; velnias; velniškas darbas” (plg. velniavà), paplitęs vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėmis pagristuose XVI—XVII a. raštuose, ir tarminiai vediniai: broliuvà Trg, bróluva ”broliai ir seserys” Ktk (LKŽ I² 1072, plg. brolavà), sesiuva ”seserija” Dgls (XII 438). -ija Priesaga -ija lietuvių kalboje yra svarbiausia kuopinių pavadinimų darybos priemonė. Šio tipo vediniai dažniausiai žymi asmenų grupę, jos visumą, pvz.: senųjų raštų NC raitelija ”raiteliai, jų visuma” Lex 71; C I 425; N; [K]; LL 57. Tačiau gana seniai vediniai su -ija ėmė žymėti augalų ar šiaip gamtos daiktų telkinius vienoje vietoje (kaip ir priesagos -ynas, -ynė vediniai, žr. p. 183—185). Antai jau K. Sirvydo žodyne užfiksuotas vedinys ąžuolijà ”ąžuolynas” SD¹ 19 (t.p. Ds; Tvr; Grg; Dglš; Dsn; Prng — LKŽ I² 535). Tokių vedinių dabar daugiausia yra žemaičių tarmėje, pvz.: grybijà ”vieta, kur daug grybų” Šts (t.p. Mrc — LKŽ III 584), išlynijà ”žemė prie šlyno, šlynynė” Užv (IV 206), kerpijos ”vieta, kur auga daug kerpių” Šts (V 619), lapijà ”vieta, kur daug lapų” Tv (VII 148), lazdijà ”vieta, kur auga lazdynai” Grg (VII 213), lenkijà ”vieta, kur daug lenkių, daubų” Varn (VII 614), liūnijà ”liūnas, liūnyne” Šts; Kal (VII 614), molijà ”molio žemė, molynas” Trk; Slnt; Užv; Kv; Vvr; Vkš; ”molėtas jūros dugnas” Plng (VIII 337), rūdijà ”rūdynė” Kv; Šts; Brs; ”rūdos telkinys” S.Dauk (XII 707), smiltijà ”smiltynas” Grg (XIII 184). Vietos reikšmę turi plačiai tarmėse paplitęs vedinys uošvijà. Kai kur tarmėse vartojamas vedinys seniūnijà ”seniūno tvarkomas kaimo vienetas” Grz; Grv (LKŽ XII 395). Galimas daiktas, kad iš tarmių į raštus pateko 182 ir vedinys karaliją. Antai V. Krėvė ”Patar­lėse ir priezodžiuose” užrašė tokį sakinį iš Nedzingės: Aklų ir kurčių karalija žaibo ir perkūno nebijo. F. Spechto išleistuose A. Baranausko tarminiuose tekstuose užfiksuotas vedinys valstiją reikšme ”apskritis” BM 24. XIX a. ir kai kuriuose vėlesniuose raštuose šis vedinys vartojamas ”valstybės” reikšme. K. Būga (1958:113) vediniu valstiją siūlė žymėti ”valtybių sąjungą”. Taip atsirado dabar įprastas terminas Jungtinės Amerikos Valstijos (Dambriūnas 1960; 1966). Pagal tuos liaudiškus vedinius kuriantis bendrinei lietuvių kalbai su priesaga -ija imta daryti ir kitus administracinius terminus. Jau XVIII a. Mažosios Lietuvos raštuose vartojamas vedinys vyskupiją (Būga 1958:545; Skardžius 1960:19). S. Daukanto plunksnai, matyt, priklauso vediniai kunigaikštiją, urėdiją, viešpatiją. Jau A. Juškos žodyne randame ir vedinį vaivadiją. Dabar bendrinėje kalboje vartojami dar keli tokio tipo vediniai, pvz.: eiguliją, girininkiją, naujasėdiją, tėvoniją (DaiktvDr 401; Keinys, 1975:52). Kuopiniai pavadinimai su priesaga -ija turi atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų (Brugmann 1966:647; Hirt 1927:176; Meillet 1934:285; Lohmann 1932:12 ir kt.). Antai lie. broliją ”broliai ir seserys” Vst (LKŽ I² 1070) maždaug atitinka sl. *brat(r)ьja ”broliai”, gr. φρᾱτρίᾱ ”giminė padermė; brolija”. Tačiau afiksas *-(i)jā- gali būti antrinis, atsiradęs prie kamiengalio i prisijungus darybos galūnei *-ā-, plg. lie. hidr. Kirmiją Al : kirmis ”kirminas”, s.ind. kul’yā ”upelis, srautas” : *kuli- (rekonstruotas remiantis hidronimu Kuli-šā, giminišku lie. kūlis ”akmuo”, žr. Schmid 1990), taip pat gr. φρᾱτρίᾱ ir φρᾱτρά. Vediniai su *-(i)jō- -ijas Kad vediniai su *-(i)jā- gali būti kilę iš senųjų kuopinių pavadinimų su *-ā-, o ne iš būdvardžių su *-(i)jō-, be kita ko, rodo ir ta aplinkybė, jog būdvardžiai su afiksu *-(i)jō- baltų kalbose yra beveik išnykę (ŽD 80; LVG 276—277), o kuopiniai pavadinimai su *-ij̄ā- produktyvūs. Antra vertus, afiksas *-(i)jō- irgi veikiausiai yra antrinės kilmės, atsiradęs išplėtus kamiengalį i (ar kitokias formas su -i) o kamieno formomis (Benveniste 1935; Wackernagel, Debrunner 1954:816 su lit.) arba dėl i ir o kamienų mišimo (plg. Mažiulis 1970:152). Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai daromi su afiksu *-(i)jō-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. Grynają priesagą -ijas lietuvių kalboje turi rodos tik LC galvijai, kuris giminiškas sl. *(po)golovъje ”gyvulių skaičius” (Мартынов 1973:24). -ojas, -ynojas Tarmėse yra tik keli kuopiniai pavadinimai su priesaga -ojas, pvz.: liepėjas ”liepynas” V.Krėv (LKŽ VII 426), riešutojas ”lazdynas” Kč; Vvs (plg. dar riešutojis Lzd; Sn — LKŽ XI 580), samanojai ”samanų kuokštai, dedami tarp 183 sienojų” B.Sruog; Pn (XII 90). Žemaičių tarmėje randama dar vedinių su dviguba priesaga -ynojas, pvz.: balunojas ”balynas” Plng (I² 596), beržynojas ”beržynas” Užv (I² 777), kelmynojas ”kelmynas” J; Ms; Slnt (V. 525), žuvynojas ”tvenkinys, kur auginamos žuvys” S.Dauk (plg. žuvynas ”t.p.” J). Latvių kalboje atitinkamų vedinių su -ājs yra žymiai daugiau, pvz.: bērzājs ”beržynas”, smiltājs ”smėlynas” (LVG 284). Veikiausiai priesagoje *-ā-io- slypi kuopinių pavadinimų darybos galūnė *-ā-, išplėsta būdvardiniu afiksu *-io-, plg. lie. álksna ir la. álksnājs ”alksnynas”. -roje Priesagos -ojas variantą -roje turi NC āpušroje ”apušynas” Prk (LKŽ I² 276), plg. apušotas, apušrotas (p. 186). Vediniai su *-no- -ynas Priesagos -ynas vediniai dažniausiai žymi augalų ar šiaip gamtos daiktų, rečiau gyvų būtybių telkinius vienoje vietoje. Tokie vediniai dažni jau senuosiuose raštuose, plg. K. Sirvydo žodyne užfiksuotus vedinius: ąžuolynas SD¹ 19; SD³ 45, avietynas SD³ 162, mirtynas ”mirtų darželis” 175, pušynas SD¹ 12; SD³ 21, 30, 414, ropynas SD³ 395, rožynas 383, skrudėlynas ”skruzdėlynas” SD¹ 83, žolynas 13, žolynynas SD³ 32. Priesagos -ynas vediniai turi ne tik kuopos, bet ir vietos reikšmę. Pastaroji reikšmė ypač ryški iš vedinių, padarytų: a) iš kai kurių daiktavardžių su priesaga -umas (ar -uma), pvz.: gilumynas ”gili vieta” Nč (LKŽ III 304), klampumynas ”klampi vieta” Mrs; Trak; Kb; Rud (VI 958), tankumynas (plačiai paplitęs); b) iš būdvardžių, pvz.: klampynas ”klampi vieta” Ns 1851,2; Vkš; Rm (VI 955), tankynas ”tankumynas” Rmš; Pn; Ms; Sln (LKŽ XV 811). Todėl šio tipo vedinius kai kurie tyrinėtojai sinchroniniu požiūriu visai pagrįstai skiria prie vietų pavadinimų (DaiktvDr 396—397; Vidugiris 1969:155; Keinys 1975:50—51; Range 1977:129). Tačiau istoriškai jie yra suk konkreteję kuopiniai pavadinimai (ŽD 266—267; GJL II 199). Tai rodo grynąją kuopinę reikšmę išlaikęs vedinys žvaigždynas (fiksuojamas nuo DP 542a₅). Be to, bendrinėje kalboje su priesaga -ynas mėgstama daryti naujus kuopinius pavadinimus, pvz.: balsẏnas, garsynas, žarnynas ir t.t. (DaiktvDr 419—420; Keinys 1975:52—53). Kuopiniai pavadinimai su priesaga -ynas kilę iš sud daiktavardėjusių būdvardžių su *-ī-no- (plg. lie. mėlynas, s.sl. zvěrinъ, lo. ferīnus ”žvėries”, lo. fiberinus, s.vok. aukšt. bibirin ”bebro”, žr. Brugmann 1906:274 tt.). Šio tipo vedinių daiktavardėjimas ir virtimas kuopiniais pavadinimais prasidėjo gana seniai. Mat kuopinių pavadinimų su *-īno- esama ne tik baltų, bet ir slavų, o iš dalies ir lotynų kalbose (Brugmann 1906:278, 649; Lohmann, 1932:15). Lietuvių kalbos priesagos -ynas vediniams ypač artimi slaviški vediniai su -ina, 184 kurie irgi neretai žymi miškus, plg. lie. beržynas ir sl. *berzina ”beržynas” (Slawski 1974:121, 123). -yna Kuopinių pavadinimų su priesaga -yna, tiesiogiai atitinkančių sl. -ina, lietuvių kalboje yra vos keli. Nuo seno plačiai paplitęs vedinys šeimyna (bet plg. pr. šeimin’s ”šeimyna” (Gesinde) III 834 ir iš dalies s.sl. sěminъ ”priklausantis šeimai, vergas”). Kiti labai reti, pvz.: molyna ”molynė” N; ”molduobė” MŽ; N, pusnyna ”pusnynas” R; MŽ, pušyna ”pušynas” MŽ; N; N 336; RD 76, rūdynā ”durpynas” RB Ez 47,11; MŽ; N; K, sąslavōnos ”sąšlavos” JV 40; NdŽ. Galimas daiktas, šio tipo vedinių būta ir prūsų kalboje, plg. vietovardį Spandyno (Gerullis 1922:253). -ynė Su nauju priesagos -ynas/-yna paradigminiu variantu -ynė, atsiradusiu dėl ē kamieno produktyvumo, dažniausiai lietuvių kalboje daromi panašios reikšmės vardažodiniai vediniai kaip ir su priesaga -ynas. Nuo seno jie būdingi vakarų aukštaičių tarmei. XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum vardažodinių vedinių su priesaga -ynė (7) yra net daugiau negu su priesaga -ynas (5): klampynė 85a, kadagynė 102a, elksnyne ”alksnynas” 30, drebulynė ”drebulynas” 33, beržynė ”beržynas” 18, ąžuolynė ”ąžuolynas”, skroblynė ”skroblynas” 27. Kita vertus, rytiečio K. Sirvydo žodyne randame tik vieną šio tipo vedinį kelmynė SD¹ 51. Priesagos -ynė vediniams vietos reikšmė yra būdingesnė negu vediniams su priesaga -ynas. F. Kuršaitis lietuvių-vokiečių kalbų žodyne aiškiai skiria šių darybos tipų reikšmes, plg. karklynas ”ein Haufen stehenden Weidegesträuchs” ir karklynė ”ein großer mit Weidegesträuchs bewachsener Platz”, nendrynas ”ein Haufen stehenden Rohres, ein Rohrteich” ir nendrynė ”ein Rohrbruch, ein Platz, aus welchem sich viel Rohr befindet”, riešutynas ”ein Haselgesträuch oder ein Haufen von Haselgesträuchen” ir riešutynė ”ein großer mit Haselmussträuch bewachsener Platz”, skroblynas ”ein Buchenwäldlichen” ir skroblynė ”eine mit Buchen bewachsener Platz”. Tik apibūdinant vedinio pušynė reikšmę, čia pasakyta, kad jis reiškia tą pat, ką ir pušynas. Be to, su priesaga -ynė šiek tiek daugiau negu su -ynas aukštaičių tarmeje daroma vietų pavadinimų iš būdvardžių. Be plačiai paplitusių vedinių klampynė, tankynė, turinčių atitikmenų su priesaga -ynas, tarmėse vartojami dar vediniai dykynė ”prastas laukas” Bsg; Brt (LKŽ II² 537), gūžynė ”gili vieta” Kt (III 299), sausynė ”durpinė pieva” Rk (XII 217), slapynė ”šlapia vieta” Dbk; Vžns; Sdk; Rk; Ggr; Ds; Prng (XIV 1019). Kapsų ir zanavykų šnektose priesagos -ynė vediniai, padaryti iš asmenvardžių, dažnai žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas, pvz.: Dubickynė ”Dubicko gyventa vieta, ūkis”, Glytynė ”Glyto gyventa vieta” ir kt. (Senkus 1972:168). Žemaičių tarmėje plačiai vartojamas grynąją kuopinę reikšmę išlaikęs vedinys patalynė. Tuo tarpu vardažodinių vietos pavadinimų su -ynė čia yra visai nedaug. Antai V. Vitkausko dünininkų tarmės žodyne (DünŽ) randame tik 5 šio tipo vedinius: maurynė, varputynė, motinynė ”motinos ūkis”, 185 kėsynė ”kemsynė” (greta 47 atitinkamų priesagos -ynas vedinių). B. Vanagienės liudijimu, jų retai pasitaiko ir šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje, Mosėdžio apylinkėse. Antra vertus, žemaičių tarmėje paplitę valgių, daugiausia sriubų pavadinimai su priesaga -ynė, pvz.: bulvynė ”bulvienė”, burokynė, lapynė ”burokų sriuba”, kopūstynė ”kopustų sriuba”, kiaušynė ”kiaušinienė” ir t.t. (LKA I Žemėl. nr. 29. P. 83—84; III Žemėl. nr. 125. P. 138—139), kurie irgi gali būti kilę iš kuopinių pavadinimų. Matyt, kuopiniai pavadinimai su priesaga -ynė aukštaičių ir žemaičių tarmėse konkretėjo skirtingu būdu. Aukštaičių (ypač vakarų) tarmėje jie gavo vietos reikšmę. Tam galėjo turėti įtakos veiksmo vietų pavadinimai su homonimine priesaga -ynė (kilusia veikiausiai iš -inė dėl veiksmažodžių su priesaga -yti įtakos, plg. DaiktvDrR 64, 214). Tuo tarpu žemaičių tarmėje priesagos -ynė vediniais imta reikšti valgių pavadinimus. -iena Lietuvių kalboje randame vos vieną kitą kuopinį pavadinimą su priesaga -iena, pvz.: mergiena Trgn, mergiena ”mergos” Al, moliena ”molynė” Lzp; LT III 512(Bs); LTR(Upn); Sn (LKŽ VIII 27, 337), rašiena Šl; Plv; Užp (XI 341). Kuopinės prigimties gali būti ir vietų pavadinimai su -iena, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: agauñiena, bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Kitokios kilmės yra mėsos pavadinimai su homonimine priesaga -iena, pvz.: aviena, jautiena ir t.t. Tai ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva). Daugiau kuopinių pavadinimų su atitinkamomis priesagomis -iens, -iena daroma latvių kalboje, pvz.: eglienas ”eglynas”, cielmiens ”kelmynas”, skā̄dzīena ”skiedrynas” (LVG 322—324; BKGF 79; MLLVG I 132, 137). Mat latvių kalboje visai nėra kuopinių pavadinimų su *-īno-. -ēna Ved inys mergiena žemaičių tarmėje turi variantą su -ēna mergēna ”mergos” Grg (LKŽ VIII 27), plg. aukšt. aviena ir žem. avēna, aukšt. jautiena ir žem. jautēna ir t.t. -ainė Kuopinės prigimties gali būti ir šie tarminiai vediniai su priesaga -ainė (priesagos -iena apofoniniu variantu iš ide. *-eino-/-oino-): diršainė ”duona su diršemis” JR 39 (plg. diršainis,-ė ”dirsinis” S.Dauk; Skr — LKŽ II² 584), rataine ”pašiūrė vežimams ir kitiems daiktams laikyti” Vaižg; Tl (XI 237). Latvių kalboje gausiai daromi kuopiniai pavadinimai su -aine, pvz.: eglaine ”eglynas”, alsknaine ”alksnynas” (LVG 327; MLLVG I 86—87). Kuopinių pavadinimų su būdv ardine priesaga *-eino-/-oino- būta ir prūsų kalboje. Tai visų pirma rodo vedinys seweynis, t.y. suveinis ar svainis ”kiaulidė” (Sewstal) E 229 (plg. lo. sūs, gr. ūs ir la. suvêns ”paršas”, s.sl. svinъ ”kiaul inis”, žr. Trautmann 1911:425—426; SV 46, 246; Mažiulis 1981:279) ir iš dalies vietovardžiai, plg. pr. Alkayne, Alkeyne ir lie. alkas, la. ēļks, go. alhs ”šventykla”, pr. Zanseynen : sansy ”žąsis” (Gans) E 719 ir kt. (Gerullis 186 1922:252). -ina Būdvardinę priesagą -ina turi NC kaimina ”krūva, būrys” J. -inė Tik vieną kitą vedinį su naujesne priesaga -inė galima iš dalies priskirti kuopinių pavadinimų darybos kategorijai: kāpinės (fiksuojamas nuo R; MŽ II 76), kopūstinė ”kopūstynė” Nč (LKŽ VI 357), krūminė ”krūmynė” Tvr (VI 699), kupstinė ”kupstuota vieta” Rdm (VI 936), pātalinė ”patalynė” Mrj) (IX 602), malkinė ”malkų rietuvė” S.Dauk; Sk; ”krūva sumestų daiktų” J; Škn; Šd (VII 801). Tačiau dažniausiai vediniai su -inė turi aiškią vietos reikšmę (žr. p. 190). Vediniai su *-to- -ta Su priesaga -ta, tiesiogiai kilusia iš indoeuropietiškosios būdvardinės priesagos *-to-/-tā-, padarytas NC béržta ”beržynas” J; Š (plg. dar variantą béržtva I). -(r)otas Išvestinę priesagą -(r)otas turi vos keli NC, pvz.: alksnōtas ”alksnynas” J I 96, apynōtas Kv; Rt; Šdv, apvynōtas ”apynių daržas” J; JD 219, apušōtas J; Kp; Ds; Pg, apušrōtas ”epušynas” J; Krž; Kv; Ms; Brs; Užv; Gl, beržōtas ”beržynas” Jd; Srv; Pc (LKŽ I² 105, 218, 277, 283, 778). Pasak K. Būgos (1958:160 tt.), kuopinės kilmės yra ir kai kurie baltų kalbų vietovardžiai, pvz.: lie. Apušotas, Liepalotai: liepālė, Pušalotas: pušālė, pr. Rickayot: rikijs ”viešpats” (Herr) III 371². Šio tipo vediniai galėjo atsirasti prie kuopinių pavadinimų su senąja darybos galūne *-ā- prisijungus priesagai -tas, plg. alksnōtas ir alksna/alksnā (žr. p. 179), taip pat beržōtas ir béržta. -ytė Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose priesagos -ytė vediniai turi tokias pat reikšmes kaip priesagų -ynas, -ynė vediniai, pvz.: alksnytė ”alksnynas” J; Šd; Rs; Pg; Klov; Rgv (LKŽ I² 105), ąžuolytė ”jaunų ąžuolų miškas” J; Kp; Rm; Grk (I² 535–536), beržytė Rm; Rgv, beržytė ”jaunų berželių miškas” Rs; Grk (I² 777), eglyte ”eglynas” J I 694, karklytė ”karklų prižėlusi vieta” Rgv; Rm (V 294), kelmytė ”kelmynė” Grk; Kp; Dl (V 526), kemšytė ”kemsuota pieva” Vdšk (V 564), lazdytė ”vieta, kur lazdynai auga” Ėr (VII 214), liepytė ”liepų krūmai” Rgv (VII 426), molytė ”molynė” Kur; Ėr (VIII 340), nendrytė ”nendrynas” Rm (VIII 655), samanytė ”samanomis apaugusi vieta” Ėr (XII 90). Iš šio tipo vedinių kilo vandenvardžiai Beržytė Bsg, Javytė Btg, Kelmytės Vad, Žilvytė Šlv (Vanagas 1970:44). Remiantis vietovardžiais Apsitė, Kelmitė, Žvirgždītė ir pan., manoma, 187 kad kuopinių pavadinimų su atitinkama priesaga -īte anksčiau būta ir latvių kalboje (LVG 388; BKGF 97). Toliau šio tipo vedinius galima sieti su germanų kalbų kuopiniais pavadinimais, turinčiais priesagą -ide (<*-īt̄io-), pvz.: vid.vok.žem. pfūogide ”ariamųjų jaučių pora”, geveterīde ”tėvai” (Meid 1967:149). Su priesaga *-īt̄io- (<*-īto-+*-i̯o-), kurios refleksų, be baltų ir germanų kalbų, turi dar slavų kalbos, iš pradžių veikiausiai buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva). Vėliau jie gavo ir kitokių reikšmių, tarp jų ir kuopinę (aut. 1991:18–19). Vediniai su *-men- -menė, -mė Kuopinę reikšmę kartais turi ypatybių pavadinimai su priesagomis -menė, -mė, kilusiomis iš *-men-, pvz.: mažmenė ”smulkūs daiktai” BM 433; Trgn (greta ”vaikystė, kūdikystė” Dkšt; Aps — LKŽ VII 978), smulkmė ”maži vaikai” J; Žem; Užv; Vkš; ”smulkesni gyvuliai, gyvūnai” S.Dauk; Slv; Krkl; Up; ”nereikšmingi, nežymūs žmonės” Štk (XII 221). -(i)uomenė Aukštaičių tarmėje vartojami kuopiniai pavadinimai su priesaga -(i)uomenė, pvz.: kar(i)ūomenė, didūomenė, jaunūomenė ir pan. (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 139—140). P. Skardžius (ŽD 237) manė, kad ši priesaga atsiradusi iš būdvardinės priesagos -uom-, išplėstos priesaga -enė. Antai vedinį didūomenė jis, kaip ir K. Būga (1959:338), siejo su S. Daukanto raštuose turimu vediniu didūomis ”didikas”; vedinį tikrūomenė ”tikrieji žmonės” Grz siejamas su pr. starintickroms ”rūsčiai teisūs” (eueriger) III 371₃. Tačiau tai gana abejotina, nes priesagą -uom- lietuvių kalboje turi, rodos, tik du vediniai: minėtas didūomis ir visuomis ”visuotinis”, žinomi tik iš S. Daukanto raštų. Tad jie gali būti naujadarai. Be to, su priesaga -enė kuopiniai pavadinimai lietuvių kalboje nėra daromi. Įtikinamesnė atrodo J. Endzelyno (1979:408—409) hipotezė, pagal kurią lietuvių kalbos priesaga -uomenė kildinama iš *-ōmen- (*-men- varianto) ir siejama su tos priesagos vediniais germanų kalbose, plg. go. dat.sing. aldōmin ”senatvei”, s.angl. ealdom ”pagarba seniesiems”. Šį požiūrį remia ta aplinkybė, kad kai kurie priesagos -uomenė vediniai rytų aukštaičių tarmėje turi išlaikę ypatybės reikšmę, pvz.: jaunūomenė ”jaunystė” Ds (LKŽ IV 315), mažūomenė ”vaikystė” Ds; Str; Švnč; Tvr; Brsl (VII 978, plg. mažmenė). Tai leidžia laikyti priesagą *-ōmen- priesagos *-men- variantu, su kuriuo iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai ir tik vėliau, jau lietuvių kalbos dirvoje imta daryti kuopinius pavadinimus. Priesaga -uomenė tarmėse turi keletą variantų. -(i)ūmenė Žemaičių tarmėje ir kai kuriose aukštaičių šnektose vietoje priesagos 188 -(i)uomenė vartojama -(i)ūmenė, plg. kar(i)ūomenė ir kar(i)ūmenė, didūmenė ir didūmenė, jaunūmenė ir jaunūmenė (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 139—140). Ta priesaga išsirutuliojo iš *-ōmen- susiaurėjus balsiui *-ō- (Vitkauskas 1977:103). -(i)ūmenė Matyt, dėl priesagos -umė (ar -umas, -uma) įtakos atsirado priesagos -(i)uomenė/-(i)ūmenė variantas -(i)ūmenė. Kiek labiau paplitęs šio tipo vedinys kar(i)ūmenė (daugiausia Kaišiadorių, Jiezno, Stakliškių apylinkėse). Kiti visai reti, pvz.: didūmenė (apie Kupiškį), didumenė Lkm, mažūmenė Pnd, mažumenė Mlg (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 141). -(i)uominė, -(i)ūminė, -(i)uminė Kai kur tarmėse (ypač rytų aukštaičių) greta priesagų -(i)uomenė, -(i)ūmenė pasitaiko jų variantų -(i)uominė, -(i)ūminė, pvz.: kar(i)ūominė, kar(i)ūminė; jaunūominė; varguominė; visuominė, visuūminė (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 140). Dar retesnis priesagos -(i)ūminė variantas -(i)ūminė, pvz.: karūminė Drs; VIkv; Ndz; Žž, karūminė Mnj (LKŽ V 349; LKA III Žemėl. nr. 126), diduminė Rmš, mažūminė Rmš; Lb, jaunum inė Lb (LKA III 141). V. Grinaveckis (1977:75—76) mano, kad -(i)uominė atsirado nekirčiuotam balsiui e virstant balsiu i heterosilabinių priebalsių m, n aplinkoje. Tos priesagos gali būti silpnesnis atitinkamų priesagų -(i)uomenė, -(i)ūmenė, -(i)ūmenė balsių kaitos laipsnis, plg. lie. akmuo, akmenas ir akminas Krž; Krš; LT I 48, akmina WP 47 (LKŽ I² 82), la. akmens ir akminis ”akmuo”, s.sl. камъние greta камение ”akmenys” (Brugmann 1906:233—234), taip pat lie. edmenė, édmenys ”maistas, valgis”, la. edmenis, edmanis ir edminis ”masalas, jaukas”, lie. juosmuo, juosmenys, la. juosmenis ir juosminis ”pusiaujs, juosmuo”, lie. lekmenė, la. lekmenis ir lekminis ”liūnas, klampynė”, lie. skiemuo, la. šķiemenis ir šķieminis ”tarpas šaudyklei praeiti audžiant; ant riესტuvo dedama skala” lie. tešmuo, la. tesmens, tesmenis ir tesminis ”tešmuo” ir kt. (Urbutis 1981:187). -uomė Veikiausiai dėl priesagų -uomenė ir -umė kontaminacijos atsirado priesaga -uomė, plg. did(u)omė ”did(u)omenė” Ad (LKA III 140), jaunūomė ”jaunuomenė” Grz (LKŽ IV 314), mažūomė ”vaikystė” Ad; Krc; Jnšk (VII 978) ir didumė, jaunumė, mažumė. Vediniai su kitais ypatybių pavadinimų afiksais Kartais kuopinę reikšmę gauna ir kitų darybos tipų ypatybių pavadinimai: -umas: jaunumas ”jaunimas” BB Ps 48,15; 78,63; Vln 47₁₇; DP 413₁₂, 587₆, tikrumai ”artimiausieji giminės” Srv (ŽD 213), žalumas ”žolynai” Pžsl; Kp (LKŽK); -uma: diduma ”diduomenė” Pg (LKŽ II² 485), jaunuma ”jaunimas” Grv (IV 313), senuma ”seni daiktai” Lz (XII 410); -umė: didumė ”diduomenė” Lkm (LKA III 140), jaunumė ”jaunuomenė” 189 NS 456, 522, 1288; BM 24; On; Al; Rk; Svn; Ldk; Vdn; Nmj (LKŽ IV 313; LKA III 140), mažumė ”mažuomenė” Bt ApD 26,29; Brs; Ds; Rk; Lkm; Gdr; Lzd (LKŽ VII 978; LKA III 140); -imas: jaunìmas (paplitęs nuo raštijos pradžios), mažìmas ”mažieji vaikai” Arm (LKŽ VII 969), senìmas ”senieji žmonės” Brt; Skp; Srj; Mrs; Dv (XII 390); -imė: jaunimė ”jaunimas” A.Baran; O; Kp; Pnd (LKŽ IV 310); -yba: kunigýba ”kunigija” J; -ybė: draugýbė ”bendruomenė” MT 1916; SE 1327; ”draugė, kompanija” PK 80; MP 205; LzP, kunigýbė ”kunigija” J; LL 55, ponýbė ”ponija, diduomenė” J; M.Valanč; Žem; Užv; Slnt; Pln; Brs; Rmč; Lnkv; Lg (LKŽ X 428), vyrýbė ”vyrija” Vb (Būga 1958:544); -ysta: bendrystà ”draugija” DP 449₂₂, 513₄₃, 578₄₁, žydysta ”žydai” BB PvK 3,1; -ystė: bendrystė ”draugija” DP 234₂₀, 351₁₁, 371₁₈, 403₂₁, krikščionystė ”krikščionys” Vln 1917₂₀, kazokystė ”kazokai” SD³ 126; -atis: šeimatis ”šeimynykščiai” DP 464₁₃; BB Jer 20,6; Job 19,15; J; NdŽ; KŽ; -astis: bažmastis ”daugybė, aibė” J, bjaurastis ”bjaurūs pikti žodžiai” Ds (LKŽ I² 795); -iškė: jauniškė ”jaunimas” BP I 169₁₇; K; Up; Kv; Pgr; Šll; Trg; Erž (LKŽ IV 312; LKA III 140); -ovė: bendrovė ”šeimyna, giminė; draugija” J; JR 90, 82; -ė: draugė ”bendruomenė; draugija; būrys, krūva; šeima; šeimyna” (senuosiuose raštuose, be šių reikšmių, vedinys draugė dar turėjo ypatybės reikšmę ”draugystė” LKŽ II² 655–656; tačiau kuopinės reikšmės irgi, matyt, yra senos, plg. la. dràudze ”bendruomenė, būrys, krūva” ME I 491), linė ”keli linai suaugę į vieną pluoštą” Dkk; Užp; LTR(Dglš) (LKŽ VII 524), mòlė Vlk; Lp; Grž; Bd, molė ”molynas” Mrs (VIII 335), tulė ”daugybė, būrys, pulkas” (būdingas žemaičių tarmei). Ypatybių ir kuopiniai pavadinimai yra labai artimi ir daugelyje kitų senųjų indoeuropiečių kalbų (Brugmann, 1906:644 tt.). Šios darybos kategorijos suartėjo, matyt, tada, kai formuojantis morfologiniam ā kamienui, su darybos galūne *-ā- (vėliau ir afiksu *-(i)jā-) imta daryti ne tik kuopinius pavadinimus, bet ir abstraktus. V a r d a ž o d i n i a i v i e t ų p a v a d i n i m a i Aptarti duomenys rodo, kad kuopiniai pavadinimai (ypač su priesagomis -ynas, -ynė, -iena, -ija, -ytė) labai dažnai gauna vietų reikšmes. Tai yra vienas svarbiausių stimulų, skatinusių atsirasti atskirai vard žodinių vietų pavadinimų darybos kategorijai, kuri yra visai nauja, susiformavusi lietuvių kalbos dirvoje. Svarbų vaidmenį šiame procese turėjo priesagų -idė/-ydė, -udė vediniai, būdingi tik šiai darybos kategorijai, bei slavų kalbų įtaka. Mat slavų kalbose dar prieš raštijos pradžią vard žodinius vietų pavadinimus imta daryti su priesagomis -(ь)на, -(ь)ница, -isče, kilusiomis iš būdvardinių prie- 190 sagų *-ino-, *-isko- (Бошкович 1984:245—266; Range 1977 su lit.). Vietų reikšmės lietuvių kalboje gavo ir dalis ypatybių pavadinimų (nomina qualitatis). Vediniai su priesagomis -idė/-ydė, -udė Vediniai su priesaga -idė/-ydė, kurių yra apie 20, dažniausiai žymi tvartus, pvz.: arklidė/arklydė, karvidė/karvydė, kiaulidė/kiauly­dė ir kt. (DaiktvDr 400—401; LKA I 50—52). Su priesaga -udė padaryti vos keli vediniai: aludė (reikšmė ”alaus statinė” užfiksuotas jau SD³ 106, 269; R II 74), pašarūdė ”vieta pašarui dėti klojime” PnmR (LKŽ IX 559), pelūdė (užfiksuotas jau SD³ 299). Priesagos -idė/-ydė ir -udė yra kilusios iš veiksmažodžio dėti (<*dhē-) šaknies (Prellwitz 1897:94; Specht 1936:95; Fraenkel 1936:204; LEW 92; ŽD 100—101; GJL II 268—269; Bammesberger 1973:35; Urbutis 1978:159 tt.). Vediniai su priesagomis -inė, -inis -inė Su būdvardine priesaga -inė daroma gana daug vietų pavadinimų. Jie dažniausiai žymi indą ar patalpą (DaiktvDr 398). Šio tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose, pvz.: avinė ”avidė” SD¹ 117; SD³ 278; SP I 216, druskinė SD³ 106; Lex 144; C II 360, pašoginė ”prie ūkinių pastatų pristatyta pašiu­rė” Lex 74; C II 400, rūbinė SD³ 433, vyskupinė ”vyskupija” C I 357; Krz; S.Dauk; N. Jiems atsirasti galėjo turėti įtakos vietų pavadinimai su panašia priesaga -(b)n’a gretimose rytų ir vakarų slavų kalbose, plg. l. owczarnia ”avidė”, r. конюшня ”arklidė” (Бошкович 1984:250 tt.; Sławski 1974:138—139). -inis Kai kuriose tarmėse vietą žymi ir sudaiktavardėję būdvardžiai su priesaga -inis, pvz.: kiaūlinis Skdt; Ds; Vdn; Mrc, kiaulinis ”kiaulių tvartas” Ktk (LKŽ V 69; LKA I 52), vištinis Mrc, vištinis ”vištidė” Drsk (LKA I 52), bar kštinis Sk; Grz; Gšč, bar kštinis ”statinė kopūstams raugti” Žg, girin is ”statinė girai, alui daryti” On (LKA I 70), šaukštinis ”šaukštinė” Vlk (LKŽ XIV 566). Vediniai su priesaga -(i)nykas(-ė)/-ininkas(-ė) Žemaičių tarmėje ir kai kuriose aukštaičių šnektose vietos pavadinimai kartais daromi su priesaga -(i)nykas(-ė)/-ininkas(-ė), būdinga ypatybės turėtojų pavadinimams. Jie dažniausiai žymi tvartus, pvz.: arklinýkas(-ė)/arklininkas ”arklidė”, bandinininkas, karvinýkas/karvininkas ”karvidė”, kiaulinýkas/kiaulininkas(-ė) ”kiaulių tvartas”, vištinykas(-ė)/vištininkas ”vištidė” ir kt. (LKA I 50—52). Tačiau kai kurie šio tipo vediniai turi ir kitokių reikšmių, pvz.: gardinykas ”gardas” LTR(An) (LKŽ III 122), pelūdnykas ”peludė” (paplitęs rytų aukštaičių tarmėje, žr. LKŽ IX 777), salyklinykas S.Dauk; Mit II 262, salyklininkas ”patalpa salyklui džiovinti” Lnk (XII 79), šaukšnykas 191 „spintelė šaukštams dėti“ Ob (ŽD 145), tarpininkas „tarpas, kuris skiria daržinę į dvi dalis“ Žg; Trk; Mžk; Brs; Skr; Vlkj (LKŽ XV 896). Galimas daiktas, kad su priesaga -inykas/-ininkas imta daryti vietų pavadinimus dėl slaviškos priesagos -(b)nica (<*-inьka-), būdingos vietų pavadinimams, įtakos. Apskritai, priesaga *-inьko- (<*-ino- + *-iko-) galėjo susiformuoti slavų kalbose ir tik vėliau patekti į baltų kalbas (aut. 1991). Vediniai su slaviškos kilmės priesagomis -(i)nyčia Tiesiogiai iš slaviškos priesagos -(b)nica yra kilusi priesaga -(i)nyčia (ŽD 357—358). Vietos pavadinimai su pastarąja priesaga buvo daromi jau XVI—XVII a. Ypač daug šio tipo vedinių užfiksuota K. Sirvydo žodyne. Dalis jų vartojama ir dabar tarmėse: karvelinyčia ”karvelidė” SD³ 72, kaulinyčia ”vieta kaulams sudėti” SD¹ 61; SD³ 123, plytnyčia ”plytinė” SD¹ 10, varpinyčia ”varpinė” SD³ 59, vištinyčia ”vištidė” 110, 143. Ved nynys drusknyčia ”druskos sandėlys” SD³ 115 kituose senuosiuose raštuose ir tarmėse turi reikšmę ”druskinė” Lex 72a; C II 360; K; Gs; Rg; Lnk; Vvr (LKŽ II² 769), o vedinys sūrinýčia ”sūrių dirbtuvė” SD³ 400 dabar tarmėse žinomas reikšmėmis ”patalpa sūriams laikyti” Mrj; ”sūrspaudis” Vad; VšR; ”pintinė sūriams laikyti” N; [K]; Krok (XIV 214). Kiti vediniai jau išnykę: knyginyčia ”biblioteka” SD³ 137 (t.p. Sut; A 1884,19; ”knygynas” Lex 20a; A.Baran; ”knygų lentyna” K), paukštinyčia ”paukštidė” SD³ 110 (t.p. K; J), plytinyčia ”plytinė” SD³ 27 (t.p. K; J), raštinyčia ”raštinė” SD³ 94 (t.p. S.Dauk; J; K I 654; V.Kudir; ”rašalinė” R II 352; MŽ II 471; N; ”rašymo priemonė” K II 169), stiklinyčia ”stiklinė” SD³ 83 (t.p. N); ”stiklo dirbtuvė” SD³ 143 (t.p. Q 224; R II 178; MŽ II 236; Sut; N; I; K I 548; ”spinta, kur laikomi stiklai” N; K; J). Antra vertus, XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum vedinių su priesaga -inyčia yra vos keli. Be minėtų drusknyčia, knyginyčia, čia randame dar vilkinyčia ”vilkaduobė” 107a (vartojamas ir dabar rytų aukštaičių tarmėje) ir žiezdrinyčia ”smėlynas” 72a (t.p. C II 364; Krz; K; LC 1883,4). -yčia Priesaga -yčia, išskiriama viename kitame vietos pavadinime, gali būti trumpinys iš -inyčia, plg. karvelyčia ”karvelidė” SP I 216₂₄; J ir karvelinyčia, kaulyčia/kaulyčia ”dėžė ar vieta numirėlių kaulams sudėti” BB Job 30,24; Prng; Vkš; Brs; Slnt; Žd (LKŽ V 432) ir kaulinyčia/kaulinyčia, kiaulyčia ”kiaulidė” Rod (LKA I 51) ir kiaulinyčia. -inčius Vedinys kiaulinčius ”kiaulidė” Ds; Arn; Kls; Knv; Rud; Dbč; Vrn; Nč; Pls; Rod (LKŽ VI 696; LKA I 51) veikiausiai padarytas pagal slavizmą bobinčius ”priebažnytis” (l. babinec), lesinčius ”miškosargas” (gud. лесничий, l. leśniczy) pavyzdį (ŽD 334). 192 Vediniai su ypatybių pavadinimų darybos afiksais -umas Ypatybių pavadinimai su priesaga -umas vietos reikšmę gauna labai retai, pvz.: aštrumas ”aštri briauna” BB Job 1,15, aukštumas ”aukšta vieta” GG 4,8; Ch 2 Moz 17,10, gilumas ”gelmė, gili vieta” DP 1440, 154₄₂, 291₄₈, 400₂₆, 516₃ (t.p. vėlesniuose raštuose), cėilumas ”gelmė, sietuva” Nmn; Drsk; Lp (LKŽ II 2 25), geltonumas ”geltonymė” LŽ 78, lygumas Rš, lygụmai ”lygumas” Ktk; Dt (LKŽ VII 485). -uma Vedinių su priesaga -uma (tai priesagos -umas paradigminis variantas) vietos reikšmė daugelyje lietuvių kalbos tarmių (ypač aukštaičių) dabar yra pagrindinė (DaiktvDr 399—400). Išimtį sudaro tik kai kurios pietinės periferinės šnektos, kuriose nemaža dalis priesagos -uma vedinių yra išlaikę senesnę ypatybės reikšmę (aut., 1992). Vietą žyminčių šios priesagos vedinių yra jau senuosiuose raštuose, pvz.: aukštuma DP 407₁₄, ankštuma BB 2 Sam 12,34, giluma DP 85₂₉; SD¹ 35; SD³ 11, 68, 354, lyguma (plačiai paplitęs), negiluma SD³ 169, nelyguma 214, šlapuma 89, 178. -umė Retkarčiais vietos reikšmę turi retos priesagos -umas/-uma paradigminis variantas -umė, pvz.: gilumė ”gelmė” RD 48, lygumė ”lyguma” Lkž (LKŽ VII 485). -imas/-umas Ypatybių pavadinimai su priesaga -imas/-ymas konkretėdami dažniausiai gauna ypatybės turėtojo reikšmę, o vietą žymi retai, pvz.: lėndrimai ”krūmokšniais apaugusi pieva” Žeml (LKŽ VII 329), margimas ”dėmė, strazdana” SD¹ 121; R II 329; MŽ, pōlymas ”žema, drėgna, pelkėta vieta” Krsn; Sug; Lb; Ktk; ”didelis miško, lauko plotas” Lkm (LKŽ X 416), rėtymas ”retinamas miško kirtimas” Jsv (XI 489), tuštimai/tuštimai ”slėpsnos, paslėpsnos” Q 131; Mž; K I 313; Bb 2 Mak 14,14; Švnč; Lnk; LTR(Srj); Dglš; Grv; Dbč; Db, tuštymai/tuštymai ”t.p.” PnmŽ; Nm j; Gl, tuštimas ”t.p.” N; K; Krsn; ”vieta, kur nėra kaulo” Pv, tuštimas ”slėpsnos, paslėpsnės” Šts; Dr, tuštymas ”t.p.” Vs; Pls; ”ertmė, tuštuma” Bsg (LKŽK). -ima/-yma Vediniai su priesaga -ima/-yma (priesagos -imas/-ymas paradigminiu variantu) žemaičių tarmėje vartojami panašiai kaip priesagos -uma vediniai aukštaičių tarmėje, pvz.: ankštimà ”ankštumas, siauruma” S.Dauk; M.Valanč; J; Krt; Plt; Užv (LKŽ I² 148; DūnŽ 27), aštrimà ”aštruma” Lk; Vds (LKŽ I² 342; DūnŽ 33), druktrimà ”drūtuma” S.Dauk; Slnt; Pvn (LKŽ II² 754; DūnŽ 76) gilimà ”giluma” Užv; Pvn (LKŽ III 29 299; DūnŽ 92), karštimà ”karštoji vieta” Užv; Vds (LKŽ V 325; DūnŽ 124), kiaurymà ”kiaurymė” 193 Užv; Varn; Vkšn (LKŽ V 707; DūnŽ 134), minkštimą ”minkštuma” Pkl; Vkš; Šts; Pvn (LKŽ VIII 229; DūnŽ 201), raudónyma ”raudona dėmė” Slnt (LKŽ XI 260), sausimą ”sausuma” J; Žem; Užv; Sd; Lkž; Vds (DūnŽ 316; LKŽ XII 216), siaurimą ”siauruma” S.Dauk; Pln; Als; Užv; Pvn (LKŽ XII 480), smailimą ”smailuma” Trk; Pvn (DūnŽ 337; LKŽ XIII 89), šlapimą ”šlapia vieta” Pvn (DūnŽ 374), tuštimą ”tuščia vieta” J; Žem; Plt; ”pilvo ertmė” P; LC 1878,20 (LKŽK, plg. tuštimas/tuštìmas). -imė/-ymė Žemaičių tarmėje ir kai kuriose aukštaičių šnektose vartojami vediniai su vėlesniu ē-kamieniu priesagos -imą/-ymą variantu. Jie taip pat dažnai nurodo vietos reikšmę, pvz.: kíaurymė ”plyšys, anga” J; Pln; Šv, kíaurýmė ”akivaras” Vlk v; Mrs; Skp (LKŽ V 707, plg. kiaurýma), kietymė ”kita vieta” S.Dauk; Slnt; Ms (V 763), laúkymė ”natūrali aikštė miške” S.Dauk; Grg; Gl; Plt; Rt; ”balta dėmė gyvulio kaktoje” Mrk; Rod; L1 (VII 180), márgymė ”marga, ne vienos spalvos dėmė” D.Pošk; J; Ms; Slnt; Ttk (VII 852–853), mėlỹmė ”mėlyna dėmė” J; Kv; Als; Kal (VII 1030), raudýme Rs (XI 249), raudónyme ”raudona dėmė” J; Pp; Vkš; ”raudona pašvaistė” Žem; ”odos paraudimas” Šts (plg. raudónyma), rėtỹmė ”reta miško vieta” Šts (XI 489, plg. rėtymas), šlapymė ”šlapia vieta” Šts (XIV 1019, plg. šlapimą), tuštýmė ”vieta be kaulų, pilvas” Snt, tuštymė ”tuščia vieta, dykynė” Žem; K.Bink; Antš (LKŽK, plg. tuštymas, tuštimą). -muo, -mena, -menė, -(s)mė Tik retkarčiais vietos reikšmę gauna ypatybių pavadinimai su priesagomis -mena, -menė, -(s)mė, kilusiomis iš *-men-, plg. gilmenà J I 703, gilmenė A 1885, 97; Mc ir gil̃mė ”giluma” S.Dauk; M.Valanč; Žem; J; Ggr (III 302), gelmė (t.p. la. dzėlme, dzėlmenis, pr. Gilmen, žr. Eckert, 1971:58); retmuõ ”išgedusių javų plotelis” Svn (Zinkevičius 1966:267), retmenà Žg (LKŽ 494) ir retmė ”reta vieta, proretmė” J; Žeml; Als; Šauk (XI 493–494), rėsmė ”retas miškas, retuma” J; Vl (XI 475), plónmena ”ko nors plonesnė dalis”, stórmena ”ko nors storesnė dalis” J I 703, lygmė ”lyguma” J; Pvn; Tl (VII 477), plotmė ”tuščia, lygi vieta” I; J; LzP; Yl; Slnt (X 313), šlopmė ”šlapia vieta” LC 1886, 48; I.Simon; Slnt; Drb, tankmė S.Dauk; M.Valanč; Žem; J; Vkš; Kltn; Šts; Alk; Btg; Lkž; Skr (LKŽ XV 814). -ovė Kai kur tarmėse vietos reikšmę yra gavęs priesagos -ovė vedinys prastovė ”prasta vieta” Vad; Tj (greta ”prastas, menkas buvimas” Trgn; ”prastas darbas” Rm — LKŽ X 560), bendrinėje kalboje — vedinys tvirtovė, tačiau tarmėse jis yra išlaikęs ir senąją reikšmę ”tvirtumas” Mrj; Sd; Mrc (LKŽK), plg. dar naujadarus ramovė, šventovė (DaiktvDr 402). 194 -ysta/-ystė Vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė atsirado mūsų raštijos pradžioje dėl slavų kalbų įtakos. Lietuvių kalboje su priesaga -ysta/-ystė nuo seno daromi ypatybių pavadinimai, kurie visai nelinkę konkretėti ir vietų paprastai nežymi. Visai kitaip yra slavų kalbose. Čia kadaise ypatybių pavadinimai buvo plačiai daromi su priesaga -ьstvo. Tačiau rašytinės tradicijos laikotarpiu jų labai sumažėjo, nemaža jų dalis įgijo įvairių konkrečių reikšmių, tarp jų ir vietos reikšmę (Auerbach 1973:6 tt. su lit.). Antai senas slavų kalbų vedinys *korl’evьstvo, iš pradžių žymėjęs ”karaliaus valdžią”, labai senais laikais gavo ir vietos reikšmę (ЭССЯ XI 8). Pagal jo pavyzdį mūsų raštijos pradininkai pasidarė lietuvišką vedinį karalystą/karalystę, dažnai vartotą jau XVI—XVII a. raštuose. Lenkų kalbos terminas państwo ”valstybė, viešpatija” senuosiuose raštuose buvo verčiamas vediniu viešpatystė DP 374₄, 542a₄₄, 586₃₈; SP II 204₁₉; SIG II 73₁₉ (jis vartojamas ir vėlesniuose raštuose) ir viešpatysta DP 22₂₃, 311₂₉; MP 5, 42, 62a. Panašią reikšmę turėjo ir vedinys kunigysta DP 22b₁, kunigystė ”viešpatija” DP 203₄₉, 526₂₈, 542a₁₅; ”kunigaikštystė” SD³ 138 (t.p. PrG 67(1715); VoL 74; V.Piet), plg. lenk. księstwo, rus. княжество. Tuo tarpu tarmesė kunigystą/kunigystę žymi ”baudžiavą” (LKŽ VI 894). Dabar įprastas vedinys kunigaikštystė bene pirmą sykį pavartotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo 1641 m. įsakyme: didėję Kunigąkbstę[teje Lietuvos. Iš kryžiuočių ordino atsiradusiai Prūsijos valstybei nusakyti čia vartojamas vedinys ercikūstė : Ercikū[tes Prus[ų (PrG 58). Jis turimas ir vėlesniuose Mažosios Lietuvos raštuose (Lex 21, 38a, 48a; N; K). XVI—XVII a. raštuose randame senesnių to vedinio variantų: hercigysta BB Pat 28,2, hercikysta VlnE 172₉, hercikystė Mž 93₄, hercikgystė PrG 57(1639). Dabartinėje bendrinėje kalboje juos atitinka vėlesnis naujadaras hercogystė. Pagal lenkų wojewodstwo ”vaivadija” mūsų raštijos pradžioje buvo padaryti vediniai vaivadysta DP 484₁₅, vaivadystė SD¹ 195; PrG 57(1639); C II 202 (turimas ir vėlesniuose raštuose). ”Vyskupijos” reikšme M. Daukšos Postilėje vartojamas vedinys byskuPysta (7X), o jo variantas byskuPystė (5X) turi abstrakčią ”vyskupo pareigų, luomo” reikšmę (kaip ir Mž 29₉). XVII a. šis vedinys įgijo dabartinį pavidalą vyskupystė ir žymėjo ”vyskupų pareigas, luomą” (SD³ 17; SIG I 76a₁₂; Q 93). Vietos reikšmę tuo metu turėjo vedinys vyskupinė (žr. p. 190), vėliau jį pakeitė vyskupija (žr. p. 182). Vedinį vyskupystė ”vyskupijos” reikšme pradėjo vartoti bene tik M. Valančius, parašęs veikalą ”Žemaičių vyskupystė”. J. Pabrėža tam reikalui vartojo vedinį vyskupysta. Tai skatino l. bySkupstwo, žymintis tiek vyskupo pareigas, tiek ir jo valdomą teritoriją. Taigi minėti vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė yra pamorfeminiu išversti iš slavų kalbų. Tuo jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės priesagos -ija vedinių karalija, kunigaikštija, vyskupija ir pan., padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius (žr. p. 182). 195 -ė Iš sukonkretėjusių ypatybių pavadinimų galėjo atsirasti vardžodiniai vietų pavadinimai su darybos galūne -ė, pvz.: bendrẽ ”bendra pieva, bendras laukas” J; Plg (LKŽ I² 750), gylė/gylė ”gilioji ežero ar upė vieta” (plačiai paplitęs, fiksuojamas jau SE 161²⁶), grūnė ”plika, netikusi pieva” Ilg; Skrd; Plv; Grs (LKŽ III 659), klebonė ”klebonija” Rod (VI 21), lygė ”lyguma; girios aikštelė; laukymė” (plačiai paplitęs; šis vedinys dar turi ypatybės reikšmės: ”lygybė” Msn; ”lygumas, kam vienodumas” Jz — LKŽ VII 463—464), núošalė ”nuošali vieta” Grž (VIII 959), plynė ”lyguma” R; K; Dv; ”pelkė, raistas” Q 515; V.Kudir; Vl; Vlkv; Jrb; Plv; Sim; Vlk (X 238). Išvados 1. Kuopinių pavadinimai yra labai sena, nykstanti darybos kategorija. Lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos paradigma susidarė šiais būdais: a) iš senųjų kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-ā-; b) iš su daiktavardėjusiu būdvardžių su *-(i)jo-, *-no-, *-to-; c) iš sukonkretėjusių ypatybių pavadinimų. 2. Lietuvių kalboje yra beveik išnykę senieji kuopiniai pavadinimai su darybos galūne *-ā-, kurių buvo dar gana daug prūsų kalboje. Iš darybos galūnės *-ā- galėjo išsirutulioti ir labai sena indoeuropietiška priesaga -ija — svarbiausia lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos priemonė — ir naujesnės priesagos -(i)ava, -auja, -(i)uva, iš dalies -o-jas, -o-tas, su kuriomis kuopiniai pavadinimai daromi retai. 3. Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai daromi su būdvardiniu afiksu *-(i)jo-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. 4. Baltų, slavų ir iš dalies lotynų kalbose kuopinius pavadinimus imta daryti su būdvardine priesaga *-ī-no-. Ypač šiuo požiūriu artimos baltų ir slavų kalbos. Mat lietuvių kalboje su priesaga -ynas, o slavų (ypač pietų) kalbose su priesaga -ina daromi miškų pavadinimai. Skiriasi tik tų priesagų forma. Lietuvių kalboje su priesaga -yna, tiksliai atitinkančia sl. -ina, padaryti vos keli vediniai. Plačiau čia paplitęs jos ē-kamienis variantas -ynė, su kuria iš pradžių buvo daromi kuopiniai pavadinimai, o paskui jie sukonkretėjo: aukštaičių (ypač vakarų) tarmėje gavo vietos, o Žemaičiuose — daugiausia valgių reikšmes. 5. Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje kuopiniai pavadinimai su *-ei-no/-oi-no- yra reti. Jų buvo ir prūsų kalboje. 6. Retai lietuvių kalboje daromi kuopiniai pavadinimai ir su būdvardinėmis priesagomis -ina, -inė, -inis. 7. Lietuvių kalbos kuopiniai pavadinimai su priesaga -ytė atitinka germanų kalbų vedinius su -ide (< *-ītio-). 8. Su išvestine priesaga *-ō-men-, bendra lietuvių ir germanų kalboms, kaip ir su pirmine priesaga *-men-, iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai, o vėliau lietuvių kalboje ji buvo panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Lietuvių kalboje kuopinę reikšmę gavo ir kai kurie kiti ypatybių pa- 196 vadinimai, ypač su *-mo-. 9. Vardažodiniai vietų pavadinimai yra visai nauja darybos kategorija, susidariusi lietuvių kalbos dirvoje konkretėjant kuopiniams ir ypatingų pavadinimams ir iš šaknies *dhē- atsiradus specialioms priesagoms -idē/-ydē, -udē. Be to, šį procesą skatino slavų kalbos, kuriose priesagos -bn’a, -bnica, -išče dar prieš raštijos pradžią buvo panaudotos vietų pavadinimams daryti. Tiesiogiai iš slaviškos priesagos -bnica atsirado lietuvių kalbos priesaga -inyčia. Antra vertus, veikiausiai dėl vedinių su priesaga -bnica įtakos lietuvių kalboje vietų (ypač tvartų) pavadinimus imta daryti su priesaga -inykas/-ininkas, kuri irgi į baltų kalbas galėjo ateiti iš slavų kalbų. Slavų kalbų vediniai su -bn’a galėjo skatinti lietuvių kalboje patalpų pavadinimus daryti su priesaga -inė. Administraciniai terminai su priesaga -ysta/-ystė yra vertiniai iš slaviškų vedinių su -(ь)stvo, plg. lie. karalystė ir sl. *korľevъstvo, kunigaikštystė ir l. kšęstво, r. княжество ir t.t. Jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės vietų pavadinimų su priesaga -ija (pvz.: karalija, kunigaikštija ir pan.), padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. SUTRUMPINIMAI Arn — Arnióvys, Molėtų r. BKGF — Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. V., 1965, p. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų tarmės žodynas. V., 1976. GJL II—III — Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. 2—3. Warszawa, 1956—1965. KZ — Zeitschrift für vergleichenden Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von A. Kuhn. Berlin etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg; Göttingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. T. 1—3. V., 1977—1991. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. T. 1—15. V., 1956—1991. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. LŽ — Petrasukas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985. ME — Mühlenbachs K., Endzelīns J. Latviešu valodas vārdnīca. Rīgā, 1932—1932. S. 1—4. MLVG I — Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. S.1. Rīga, 1959. PKEŽ — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. T. 1—2. V., 1988—1991. PrG — Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. V., 1960. SV — Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. ЭССЯ — Этимологический словарь славянских языков. Прославянский фонд. Вып. 1—19. Москва, 1974—1990. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 197 LITERATŪRA 1. Ambrazas S. Baltyų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt-ybės). — Baltistica. T. 27(1), 1991, p. 15—34. 2. Ambrazas S. Lietuvių kalbos ypatybių pavadinimų darybos raida (1. Pagrindiniai darybos tipai). — Lituanistica. Nr. 3(11), 1992, p. 22—34. 3. Auerbach I. Nomina abstracta im Russischen des 16. Jahrhunderts. München, 1973. 4. Bammesberger A. Abstraktbildungen in den baltischen Sprachen. Göttingen, 1973. 5. Benveniste E. Origines de la formation des noms en indo-européen. Paris, 1935. 6. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Bd. 1. T. 1—2. Strassburg, 1906—1911. 7. Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1—3. V., 1958—1961. 8. Dambriūnas L. Žodžių vartosenos tikslinimas. — Gimtoji kalba, 1960. Nr. 1(7), p. 19—20. 9. Dambriūnas L. Jungtinės Amerikos Valstybės ar Jungtinės Amerikos Valstijos. — Gimtoji kalba, Nr. 3—4 (33—34), 1966, p. 35—39. 10. Eckert R. Baltische Studien. Berlin, 1971. 11. Endzelīns J. Darbu izlase. S. 3. D. 1. Rīga, 1979. 12. Fraenkel E. Zur Suffix Substitution im Litauischen. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 201—204. 13. Gerullis G. Die altpreussiche Ortsnamen. Berlin, 1922. 14. Grinaveckis V. Dėl lietuvių kalbos tarmių balsio e pakitimo heterosilabinių m,n aplinkoje. — Baltistica. 2 priedas, 1977, p. 74—82. 15. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. 3. Heidelberg, 1927. 16. Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba. — LKK. T. 16, 1975, p. 7—56. 17. Lehmann W. P. On earlier stages of Indo-European nominal inflection. — Language. Vol. 34. 1958, p. 179—202. 18. Lohmann J. Genus und Sexus. Göttingen, 1932. 19. Mahlow G. H. Die langen Vocale ā, ē, ō. Berlin, 1879. 20. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). V., 1970. 21. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. T. 2. V., 1981. 22. Meid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung. Berlin, 1967. 23. Meillet A. Introduction à l’étude comparative des langues indoeuropéennes. Paris, 1934. 24. Pal-maitis M. L. Borussica. — Baltistica. T. 23(2), 1989, p. 126—133. 25. Prellwitz W. Studien zur indogermanischen Etymologie und Wortbildung. — Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen. Bd. 22. 1887, S. 76—114. 26. Range J. Zur Entwicklung der Wortbildungskategorie ”Nomen loci” im Baltischen und Slavischen. — Baltistica. 2 priedas. 1977, p. 124—130. 27. Rosinas A. Baltų kalbų įvardžiai. V., 1988. 28. Schmid W. P. Zum vedischen Flußname Kuliś́ — Croatica. Slavica. Indoeuropea. Wiener slavisches Jahrbuch. Ergänzungsband 8 / Hrsg. von G. Holzer. Wien, 1990, S. 205—207. 29. Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. Weimar, 1889. 30. Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių vardažodžių darybos bruožai. — LKK. T. 13, 1972, p. 143—187. 31. Skardžius P. Klausimų kraitelė. — Gimtoji kalba. Nr. 1(7), 1960, p. 19—20. 32. Sławski F. Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. — Słownik prasłowiański. T. 1. Wrocław etc., 1974, s. 44—141. 198 33. S p e c h t F. Lituanica. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 68—98. 34. S t u n d ž i a B. Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reiks- mė linksniavimo ir kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK. T. 21. 1981, p. 185—197. 35. T r a u t m a n n R. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Göttingen, 1911. 36. U r b u t i s V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. 37. U r b u t i s V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. 38. V a l e c k i e n ė A. Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. — LKK. T. 18. 1978, p. 69—98. 39. V a l e c k i e n ė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. 40. V a n a g a s A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 41. V i d u g i r i s A. Zietetos tarmės daiktavardis. — LKK. T. 11, 1969, p. 147—182. 42. V i t k a u s k a s V. Šiaurės rytų žemaičių dünininkų kai kurie morf foneminiai dialektizmai. — LKK. T. 17, 1977, p. 97—108. 43. W a c k e r n a g e l J., D e b r u n n e r A. Altindische Grammatik. Bd. 2. T. 2. Göttingen, 1954. 44. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 45. Б о ш к о в и ч Р. Основы сравнительной грамматики славянских языков. Фонетика и словообразование. Москва, 1984. 46. Г а м к р е л и д з е Т. В., И в а н о в Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы. Т. 1. Тбилиси, 1984. 47. Д е г т я р е в В. И. Рефлексы индоевропейской формы собирательности на *-ā- в балтийских и славянских языках. — VI tarptautinis baltistų kongresas 1991 m. spalio 2—4 d. Pranešimų tezės. V., 1991, p. 103—104. 48. И л л и ч — С в и т ы ч В. М. Именная акцентуация в балтийском и славянском. Москва, 1963. 49. М а р т ы н о в В. В. Пра славянская и балто-славянская деривация имен. Минск, 1973. 50. М а ж ю л и с В. К балтийскому и индоевропейскому дативу ед.ч. — Baltistica. Т. 3(1), 1967, p. 29—45. 51. Т р о н с к и й И. М. К семантике множественного числа в греческом и латинском языках. — Ученые записки ЛГУ. Серия филологических наук. Вып. 69. Т. 10, 1946, с. 54—72. THE DEVELOPMENT OF NOMINA COLLECTIVA AND NOMINA LOCI IN LITHUANIAN Summary The following chronological strata of nomina collectiva in Lithuanian have been established: 1. the oldest nomina collectiva with the derivative ending *-ā- (cf. Lith. álksna ”alder grove; bog; valley”, Latv. ālksna ”marshy area”), which have laid a foundation for some derivative suffixes: *-i̯ā- (cf. Lith. broli̯ā ”brothers and sisters”, Slav. *bratьja ”brothers”, Gk. φρᾱτρίᾱ and φρᾱτρᾱ ”Kinsfolk; kin; brothers and sisters”), *-ou̯-ā- (cf. Lith. broliavā ”brothers and sisters”), -ā-jo- (cf. Lith. liepōjas ”lime-grove”; Latv. ālksnājs ”alder grove” and Lith. álksna), *-ā-to- (cf. Lith. alksnōtas ”alder grove”); 2. derivatives with the adjective affixes *-no- (cf. Lith. beržynas, Slav. *berzina ”birch-grove”), *-to- (cf. alksnytė ”alder grove”, MHG pflougide ”a pair of oxen”), *-i̯o- (cf. Lith. galvijai ”cattle”, Slav. *(po)golvьje ”a number of animals”); 199 3. nomina qualitatis concretized in Lithuanian; the suffix -uomenė is especially productive (cf. Lith. jaunúomenė “youth” and “young people”). Nomina loci derived from nouns are a new Lithuanian derivative category based on nomina collectiva. The main role in its formation was played by the suffixes -idė/-ydė (arklidė/arklydė “stable”) and -udė which originated from the root *dhē- “lay, put down, place”. The development of nomina loci was stimulated by the impact of Slavic languages. The suffix -inyčia (cf. vištinyčia “hen-coop”) is a borrowing from Slav. -ьnica. On the other hand, it is highly possible that Lithuanian nomina loci with suffixes -inykas/-ininkas (cf. arklinýkas/arklininkas “stable”), -inė (cf. avinė “sheepfold”) were formed under the influence of Slavic derivatives with the suffixes -ьnica, -ьňa. Lithuanian administration terms with the suffix -ysta/-ystė are loan-translations from Slavic derivatives with the suffix -ьstvo (cf. karalystà/karalystė and Slav. *korl’evbstvo “kingdom”). 200