Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų kauzatyvų raidos polinkiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA Gertrūda SAVIČIŪTĖ-NAKTINIENĖ LIETUVIŲ IR KITŲ INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ KAUZATYVŲ RAIDOS POLINKIAI 1. Įvadinės pastabos Diachroninis tyrimo aspektas, toks įprastas fonetikos ir morfologijos darbams, skinasi kelią į sintaksės ir semantikos sritį. Šiuolaikinei tipologinei kalbotyrai būtų ypač naudinga neapsiriboti sinchronišku esamų bendrybių konstatavimu, bet atsižvelgti ir į kalbų giminystę, ir į bendruosius kalbų raidos dėsningumus (plg. Климов 1975 : 28). Daugelio autorių darbai ir mūsų tiriama medžiaga rodo, kad kauzatyvumas yra universali (panchroninė) indoeuropiečių kalbų kategorija, reiškiama priemonėmis, susidariusiomis dažniausiai atskirose kalbose. Tad ir apie kauzatyvų semantikos bei raiškos būdų atitikmenis ir raidos tendencijas yra geriausia kalbėti tipologijos požiūriu. Tyrimo objektas, kaip ir ankstesniuose darbuose (19801, 19802), yra giminiškos ir tipologiškai artimos lietuvių, lotynų ir rusų kalbos, priklausančios trims skirtingoms indoeuropiečių šeimos grupėms. Didžioji dalis medžiagos yra rinkta iš šių kalbų žodynų, gramatikų, kitų darbų, prireikus naudojamasi ir kitų ide. kalbų duomenimis. Tiriamųjų kalbų kauzatyvus galima skirstyti gramatikos požiūriu į morfologinius ir sintaksinius, arba perifrastinius, tipologijos požiūriu — į sintetinius ir analitinius, sintaksinės semantikos požiūriu — į uždar(u)osius ir atviruosius. Pastarieji skiriami pagal paviršinės struktūros atitikimą gilajai, arba vidinei struktūrai, kuri aprašoma perifrazę „daryti taip, kad + tiesioginės nuosakos veiksmažodis“. Ši perifrazė sudaryta padarinio reikšmės nusakomojo sakinio pagrindu. Ji pasirinkta todėl, kad būtent padarinio, o ne tikslo ar priežasties sudėtiniai prijungiamieji sakiniai turi daugiausia bendrybių su sakiniais, kurių tariniu eina kauzatyviniai veiksmažodžiai ar kauzatyvinės analitinės konstrukcijos (apie kauzacijos perifrazę plačiau žr. Savičiūtė 19861 : 164—165; 19862 : 206—209). Savo paviršine struktūra neatitinkančius minėtos perifrazės kauzatyvai, išreiškiantys kauzatyvumą glausta forma, vadinami uždaraisiais, atitinkantys perifrazę ir išplėtoti paviršiniame lygmenyje — atviraisiais. Pirmiesiems būdingos morfologinės, antriesiems — sintaksinės, arba perifrastinės, raiškos formos. 110 2. Uždarieji kauzatyvai 2.0. Senų indoeuropiečių fleksinių kalbų polinkį sintetiškai nusakyti sudėtingas reikšmes rodo morfologiniai kauzatyvai — kauzatyviniai (priežastiniai) ir kuratyviniai (parūpinamieji) veiksmažodžiai, vienu sakiniu nusakantys du (1) ar tris (2) skirtingus veiksmus. Kauzatyvinio veiksmažodžio šaknimi, sutampančia su pamatinio veiksmažodžio šaknimi, pasakomas kauzuojamasis veiksmas, t.y. tas veiksmas ar būsena, kurios siekia, ar kurią sukelia subjektas kauzatorius, pvz.: (1) auginti — augti, smukdyti — smukti, valydinti — valgyti, (2) ausdinti — austi, siųsdinti — siųsti, taisydinti — taisyti. Priesaga ir/arba balsių kaita žymima abstrakti kauzacijos reikšmė, t.y. kauzuojantysis veiksmas ”daryti taip, kad ...” Kauzacijos būdo pati priesaga nerodo, jis paaiškėja iš platesnio konteksto. 2.1. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys paprastąją kauzaciją 2.1.1. Kiekvieną kauzacijos sakinio gilųjį lygmens komponentą žymint simboliais (S — subjektas, P — predikatas, O — objektas, → kauzacijos santykis), gilųjį kauzacijos sakinių lygmenį galima pavaizduoti formule (S + P) → (O + P). Pripildyti tą formulę leksinio ir gramatinio turinio padeda minėtoji perifrazė ”daryti taip, kad ...”. Kauzacijos sakinyje yra 4 komponentai, reiškiantys 2 situacijas: (1) kauzuojančioji situacija (subjektas kauzatorius ir jo kauzuojantysis veiksmas) ir (2) kauzuojamoji situacija (objektas ir subjekto kauzuojamas jo būsenos pakitimas ar veiksmas). Pvz.: sakinį Šeimininkas g i r d o arklį skaidome taip: ”(1) Šeimininkas +(2) daro taip, kad +(3) arklys + (4) geria”, arba Saulė n u b l u k i n o marškinius: ”(1) Saulė + (2) padarė taip, kad + (3) marškiniai + (4) nubluko”. 2.1.2. Uždarieji kauzatyvai ide. kalbose — tai veiksmažodžiai, turintys tam tikrą balsių kaitos laipsnį ir/arba kauzatyvinę priesagą. Ne visos kauzatyvų priesagos gali būti formaliai kildinamos iš ide. prokalbės. A. Meillet išskiria dvi senųjų ide. kalbų kauzatyvines priesagas (1) *-eje/o- ir (2) -ijo-/-ī- (Meillet 1951 : 190). Pirmosios priesagos atitikmenų yra indoiranėnų, senovės graikų, iš dalies lotynų kalbose. Pvz., sen. gr. φεβομαι ”bijau” — φοβέω ”gąsdinu”. Sanskrite šią priesagą atitinka -áya (Burrow 1959 : 301—302, 330; Елизаренкова 1982 : 367—370), pvz., vart-áya-ti ”suka” — vārta-ti ”sukasi”, o lotynų kalboje — *-eie/ō, pvz.: moneō ”primenu” — moneō ”prisimenu”, doceō ”mokau” — disco ”mokausi” (Тронский 1960 : 215; Safarewicz 1969 : 212). Minėtini ir kiti negausūs lotynų kalbos kauzatyviniai veiksmažodžiai, pvz.: augeo ”auginu, didinu”, suādeō ”patariu, prikalbu, įtikinu”, terreō ”gąsdinu”, torreō ”džiovinu” (Ernout 1927 : 231—232). Retos lotynų kalbos formos liudija antrąją ide. kauzatyvinę priesagą -ijo-/ī-, pvz., sōpiō ”mig­dau” (Ernout 1927 : 235). Priesaga -ja- ir šaknies balsių kaita būdinga senovės germanų kauzatyvams, pvz.: got. bi-leiban, sen. ang. belifan, sen. fr. b(i)liva, sen. vok. aukšt. bi-līban ”pasilikti” — got. bi-laibja-n, sen. isl. leifa, sen. ang. læfan, sen. fr. lēva, lāvi-a ”palikti” (СГГЯ IV 142, 169). Dabartinėje vokiečių kalboje išliko šaknies balsių kaita reiškiamo kauza- 111 tyvumo reliktų, pvz.: liegen ”gulėti” — legen ”guldyti, dėti”, sitzen ”sėdėti” — setzen ”sodinti”, trinken ”gerti” — tränken ”girdyti” ir kt. Analitinės sandaros dabartinėje anglų kalboje taip pat randama morfologinės kauzatyvumo raiškos liekanų. Veiksmažodis wake (woke, waked; waked, woken, woke) ”pabusti; žadinti” turi ir kauzatyvinę, ir nekauzatyvinę reikšmę. Iš būtojo laiko formų woke ir waked kauzatyvumui reikšti dažniau pasirenkama antroji. Veiksmažodis rise (rose, risen) ”keltis, stotis” skiriasi balsių kaitos laipsniu nuo raise ”kelti, statyti, žadinti”, nors R. Lakoffas (1972 : 187) teigia, jog daugumas angliškai kalbančiųjų nejaučia, kad raise būtų padaryta iš rise. Rusų kalboje kauzatyvumas gali būti nereguliariai reiškiamas priesagomis, priešdėliais ir priesagomis bei balsių kaita, pvz.: висеть ”kaboti” — вешать ”kabinti”, гаснуть ”gesti” — гасить ”gesinti”, гибнуть ”žūti” — губить ”žudyti”, мерзнуть ”šalti — морозить ”šaldyti”, спать ”miegoti” — усыплять ”migdyti”, сохнуть ”džiūti” — сушить ”džiovinti”. Lietuvių kalbos morfologinių kauzatyvų klasė yra ypač gausi. Tai priežastiniai veiksmažodžiai, kurių kauzatyvinė reikšmė įforminama balsių kaita ir/arba baltiškos kilmės priesaga - (d)inti, -(d)yती (Skardžius 1941 : 529—548; Jablonskis 1957 I : 288—290; Jakaitienė 1968 : 227; Якайтеne 1968 : 11; LKG 1971 : 25, 264; LKM 1976 : 110 ir kt.). Priesagos -yti atitikmenų kartais randama ir slavų kalbose (Skardžius 1941 : 535). 2.1.3. Sudėtinga yra kauzatyvinių veiksmažodžių kilmės problema. A. Desnickaja, remdamasi N. Marro teiginiu, kad vardažodžiai yra anksčiau atsiradę už veiksmažodžius, įrodinėjo vardažodinę kauzatyvinių veiksmažodžių kilmę (1941 : 138— 165). Tačiau kalbos duomenys ir daugelio tyrinėtojų darbai rodo, kad kauzatyviniai veiksmažodžiai gali būti kilę ir iš vardažodžių, ir iš veiksmažodžių. Kauzatyvai gali būti siejami: (1) su veiksmažodžiais, (2) ir su vardažodžiais, ir su pirminiais veiksmažodžiais, (3) su vardažodžiais, pvz.: (1) skr. sadáya-ti ”sodina” — sīdati ”sėdi”, (2) skr. rādháya-ta ”patenkina” — rādhoti ”vykdo” — rādhah ”dovana”, (3) sen. vok. aukšt. wermen ”šildyti” — warm ”šiltas” (plg. Э. Менчер 1966 : 73—79). Neabejotiną kauzatyvinių (priežastinių) ir paprastųjų veiksmažodžių darybos ryšį, aiškiai suvokiamą dabartinėje lietuvių kalboje, atspindi nuorodos ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (1972) (toliau — DŽ) ir ”Lietuvių kalbos žodyne” (toliau — LKŽ), pvz.: laužti caus. lūžti LKŽ, pūdyti prž. pūti DŽ. Morfologinių kauzatyvų reikšmės ryšį su vardažodžiais patvirtina ir tai, kad daugelį lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių galima aprašyti perifraze ”daryti kokį”, pvz.: kreivinti ”daryti kreivą” — kreivas, platinti ”daryti platų” — platus (Якайтеne 1968 : 11). Būtent taip LKŽ ir DŽ aiškinami šio tipo veiksmažodžiai, prie kurių santrumpos caus. ar prž. nerašomos, nors daugumas iš jų turi atitinkamą tos pačios šaknies veiksmažodį, reiškiantį ”darytis kokiam”, pvz.: silpninti ”daryti silpną, silpnesnį” — silpnas — silpti, silpnėti; slapinti ”daryti šlapią” — šlapias — šlapti. Kad žodynuose pasirenkamas toks pateikimo būdas, rodo vardažodinės jų kilmės samprata. Tačiau kartais iš tiesų būna neaišku, su kuo reikėtų sieti šio tipo kauzatyvinius veiksmažodžius (plg. Skardžius 1941 : 541—544) ir žodynų autoriai renkasi kompromisą, pvz., prie sendinti deda santrumpą caus. ir nurodo į veiksma- 112 žodį senti, o reikšmes aiškina perifraze ”daryti kokį” ir sieja su būdvardžiu senas (LKŽ XII 380). Yra žinoma hipotezė, pagal kurią kauzatyviniai veiksmažodžiai kildinami iš iteratyvinių. B. Delbrückas (1897 : 119) teigė, kad kauzatyvinis veiksmažodis vardháyati ”auginti” atsirado kitaip įprasminus iš várdhatē ”augti” atsiradusį veiksmažodį vardháyatē ”smarkiai augti”. Kauzatyvinių priesagų kilmę iš dažninių priesagų laikė galima ir B. Sebrennikovas, remdamasis dažnai pasitaikančių šių priesagų ir jų reikšmių artumu (Серебренников 1974 : 175–176). Kauzatyvinių ir iteratyvinių reikšmių artumą patvirtina ir lietuvių kalbos priesaga -(d)inti, -(d)yti, galinti turėti abi reikšmes, pvz.: spaudýti, nardýti, šaudýti ir gydýti, guldýti, žudýti ir t.t. Šios priesagos dariniai kartais pavadinami net iteratyvais-kauzatyvais (Кауkене 1991 : 21). Pastebėtas kauzatyviniais veiksmažodžiais ir padarinio sakiniais reiškiamo kauzuojančio veiksmo intensyvumas (Savčiūtė 1986 : 159). Tai irgi rodo iteratyvų (bent tų, kurie turi intensyvumo atspalvį) ir kauzatyvų ryšį. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų faktų neįrodo kauzatyvų kilmės iš iteratyvų. Jų artimumo pagrindas, matyt, yra pats kauzuojančiojo ir iteratyvinio veiksmo aktyvumas (tais atvejais, kai iteratyvai turi intensyvumo atspalvį). Taigi neradus aiškaus ir konkretaus istorinio prototipo, iš kurio būtų galima kildinti įvairius ide. kalbų kauzatyvus, kauzatyvumo kilmę imta sieti su semantiniu opozicijų raida. Ide. kalbų kauzatyvumo raidos išeities tašku J. Kurylowiczus (1964 : 86–88) laikė semantinę būsenos / kauzuojamojo veiksmo opoziciją (būsena > intranzityvinis veiksmas > kauzatyvumas). Autoriai, tiriantys tranzityvumą–intranzityvumą opozicijų pagrindu, kalba apie kauzatyvumą kaip vieną iš tranzityvumo–intranzityvumo atvejų. S. Krinickaitė parodė, kad tarp tranzityvinių veiksmažodžių su balsių kaita ir intranzityvinių yra išorinės ir vidinės diatezės opozicija, pvz., versti – virsti. Ši opozicija, sudaranti seniausią tranzityvumo–intranzityvumo kategorijos sluoksnį, iš pradžių reiškusi semantinę opoziciją daikto arba kito negyvo subjekto būsena / žmogaus ar gyvo subjekto veiksmas. Dar ryškesnė tapusi vėlesnė opozicija nekauzatyvinis veiksmažodis / kauzatyvinis veiksmažodis (Криницкайте 1979 : 46–49). A. Paulauskienė (1979 : 21, 26) pagrindine laiko tranzityvumo–intranzityvumo, o ne kauzatyvumo kategoriją. Ji skiria tris tranzityvumo tipus: (1) keisti – kisti, (2) augti – auginti, (3) keisti – keistis ir kalba apie tranzityvumo ir kauzatyvumo rodiklių bei funkcijų sutapimą. J. Stepanovas ide. morfologinių kauzatyvų atsiradimą susiejo su praindoeuropiečių vientisinio sakinio tipų rekonstrukcija. Pasak jo, aktyvinės sandaros laikotarpiu egzistavę šie sakinio tipai: (1) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis, (2) neaktyvus subjektas + neaktyvus veiksmažodis, (3) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis + neaktyvus objektas. Tačiau tuo metu nebuvę gramatiškai įforminto tipo (4) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis + aktyvus objektas, pvz.: Karys užmuša priešą. J. Stepanovo nuomone, tokie kauzatyvai kaip lie. žudyti (: žūti), marinti (: mirti), rus. 113 moryti” marinti, naikinti” (: -merėti, -mirati (umirati)) ”mirti”, skr. maráuati ”verčia, leidžia mirti, žudo” (: márati, márate, mṛyáte ”miršta”) yra susiję kaip tik su minėto (4) sakinio tipo formavimusi. Pakitus pačiam sakinio sandaros pobūdžiui, to tipo sakiniai pasidarę įprasti. Tai, kad daugelio lietuvių kalbos kauzatyvų objektas gali būti žmogus, pvz., klaidinti — klysti, taip pat laikoma šios hipotezės įrodymu. Morfologinės kauzatyvinės derivacijos atsiradimas laikomas vienu iš būdų, padėjusių išvengti tam tikrų sunkumų ide. kalbų sandarai keičiantis iš aktyvinės į akuzatyvinę. 2.2. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys sudėtingesnę kauzaciją (kuratyvai) 2.2.1. Iš čia aptariamų fleksinių ide. kalbų tik lietuvių kalboje susiformavo kuratývų, arba parūpinamųjų veiksmažodžių, klasė (verba curativa seu causativa passiva). Ji skiriama nuo kauzatyvinių, arba priežastinių, veiksmažodžių (verba causativa activa). Kauzatyviniai ir kuratyviniai veiksmažodžiai turi tą pačią priesagą -dinti (su kauzatyvų priesaga -dyti ir ypač -yti kuratyvai daromi retai) ir paprastai tą pačią sakinio struktūrą, todėl neretai yra maišomi (apie jų reikšmę bei skyrimo kriterijus plačiau žr. (Jakulienė 1975 : 78 — 81; Savičiūtė 1984 : 73 — 78, 1985 : 236 — 251). Kadangi abi klasės turi daug bendrybių, o kauzatyvų klasė yra daug gausesnė, įvairesnė savo formomis bei reikšme, tai leidžia manyti, kad kuratyviniai veiksmažodžiai yra atsiradę iš kauzatyvinių. Kauzatyvinės priesagos formantas -d-, kadaise buvęs tik hiato pašalinimo priemonė, vėliau tapo būdingu kuracijos reikšmės rodikliu (Stang 1966 : 374), o kauzacijos priesaga buvo pradėta dėti prie jau susiformavusio morfologinio kauzatyvo, pvz., lakinti — lakindinti ar prie faktityvinio veiksmažodžio, kurį galima pavadinti fleksiniu kauzatyvu, pvz., siūti — siūdinti. Panaši antrinė kauzatyvinė derivacija pastebėta ir kitose kalbose (plg. Недялков 1969 : 27). Kauzacijos ir kuracijos sakinių skirtumai yra ypač akivaizdūs trinarių opozicijų atveju, pvz.: juokindinti — juokinti — juoktis, kalbindinti — kalbinti — kalbėti, lauždinti — laužti — lūžti, lodindinti — lodinti — loti. Plg. sakinius su trinarės opozicijos veiksmažodžiais: Iš klevo šakelių plėšeles plėšdinsiu (cur.), o iš liemenėlio lenteles pjaudinsiu LTR (Lkv) — Karklus plėšiam (caus.) ir pinuam vyžus Švnč — Karnos jau plyšta (intr.) J (LKŽ X 166, 179, 248). Užrašant minėtus kauzacijos ir kuracijos sakinius bendra kauzacijos perifraze, arba jų gilųjį lygmenį pavaizduojant formule, akivaizdžiai matyti jų svarbiausi skirtumai: Kauzacija: (1) ”Aš darau taip, kad ...”+ (2) ”Karnos plyšta” (S + P)→(O + P) Kuracija: (1) ”Aš darysiu taip, kad...”+ (2) ”[Kas nors] darys taip, kad”+ (3) ”Plėšelės plyš” (S₁ + P₁)→(S₂ + P₂)→(O + P₃) Kauzacijos sakiniuose buvo rasti 4 sintaksiniai semantiniai komponentai, 114 nusakantys 2 situacijas. Kuracijos sakiniuose yra 6 komponentai, nusakantys 3 situacijas: (1) kuruojančioji situacija (subjektas kuratorius—iniciatorius S1 ir jo kuruojantis veiksmas P1), (2) tarpinė kuruojamoji situacija (subjektas tarpininkas arba vykdytojas S2 ir jo betarpiškai atliekamas veiksmas P2, kuris buvo kuruojamas subjekto iniciatoriaus), (3) galutinė kuruojamoji situacija (objektas O ir jo būsenos pakitimas arba veiksmas, kauzuojamas subjekto tarpininko ir kuruojamas subjekto iniciatoriaus). Tad kuracijos sakinių giliojo lygmens formulę galime patikslinti: (S1 + P1) cur. → {(S2 + P2) caus. → (O + P3)} Kuracijos sakinio objektas yra veikiamas dvigubai — tiesiogiai subjekto tarpininko ir netiesiogiai subjekto iniciatoriaus. Todėl kuraciją sąlygiškai pavadinome ”dviguba kauzacija”. Semantikos aspektu, matyt, galima tvirtinti, kad kuratyvinė reikšmė atsirado žodinės (arba D.A. Cruse terminu sakant — reikalavimo) kauzacijos pagrindu, kai buvo reiškiamas netiesioginis, nefizinis gyvo subjekto poveikis kitam gyvam subjektui. Tokia netiesioginė (V. Nedialkovo terminu — nekontaktinė) kauzacija, artima lietuvių kalbos kuratyvų reikšmei, randama ir kitose kalbose, pvz.: vok. lassen + inf. (Миссюра 1952 : 10; Недялков 1971 : 19 tt.), pranc. faire + inf. (Абросимова 1954 : 7—10). Lietuvių kalbos kuracijos sakinių paviršinis lygmuo formavosi netiesioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakinių pagrindu, kuriuose S1 — asmuo, P1 — ”įsakyti, liepti, prašyti...”, pvz.: Užlandyk (caus.) vaikus į užpečį Šts (LKŽ VII 119). Formuojantis kuracijai, komponentų semantika susiaurėjo: S1 — tik (1) asmuo, turintis įsakymo galią, pvz.: karalius, ponas ir pan., (2) asmuo, negalintis, nemokantis atlikti tam tikro darbo, užsakovas, P1 — (1) ”įsakyti, liepti”, (2) ”užsakyti, prašyti”. Tarpinė kuracijos situacija tik retais ir netipiškais atvejais ”prasiskverbia” į paviršinį lygmenį. Pvz.: Pvo tris bačkas į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai K. Donel (LKŽ VIII 702); Vagį už tretį apsivogimą šunimis sudraskydino S. Dauk (LKŽ II 644). Dažniausiai ji suvokiama iš konteksto ar gramatinės kuratyvinių veiksmažodžių reikšmės. Ši tarpinė kuracijos situacija, paprastai esanti tik giliajame lygmenyje, artima tiesioginei fizinei kauzacijai, kada kauzacijos sakinyje S1 — asmuo, daiktas ar gamtos jėga, P1 — įvairūs fiziniai, retai ir ne fiziniai veiksmai: Vaikas (vėjas, obuoliai) šaką lau žia. Kuratyvuose S2 — tik (1) asmuo, vykdantis įsakymą, pvz.: tarnas, budelis, (2) asmuo, galintis, mokantis atlikti tam tikrą darbą, pvz.: siuvėjas, kirpėjas, P2 — (1) įvairūs patarnavimą ir bausmes reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: įnešdinti, nukirsdinti, (2) įvairius profesinius, tam tikro mokėjimo, įgūdžių reikalaujančius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: austi, statyti (pastatą). Pvz.: 115 (1) Herodas buvo n u k i r s d i n ę s šventą Joną BP II 366 (LKŽ II 854). (2) P a s t a t y d i n k gale lauko trobą J (LKŽ XIII 674). Tokiu būdu netiesioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakiniai buvo pritaikyti sudėtingesnei tikrovės situacijai reikšti. Kuracija ir kuratyviniai (pa-rūpinamieji) veiksmažodžiai formavosi (1) siaurėjant, specializuojantis komponentų reikšmei ir (2) darantis sudėtingesnei giliajai struktūrai — atsirandant giliajame, o netipiškais atvejais ir paviršiniame lygmenyje dar vienam subjektui ir jo veiksmui. 3. Atvirieji kauzatyvai 3.0. Daugiau giliojo lygmens komponentų reiškiantys paviršiame lygmenyje ir savo forma artimesni kauzacijos perifrazei kauzatyvai vadinami atviraisiais. Atviraisiais kauzatyvais laikoma analitinės kauzatyvinės konstrukcijos ir prijungiamieji padarinio sakiniai. 3.1. Atvirieji kauzatyvai, atskirais žodžiais reiškiantys kauzuojantįjį ir kauzuojamąjį veiksmą 3.1. Bendrą fleksinių ide. kalbų raidos polinkį pereiti iš sintetinio į analitinį tipą rodo ir perifrastinių kauzatyvų susidarymas (plg. Lakoff 1972 : 172 — 198; Reklaitis 1974 : 197—214; Ambrazas 1977 : 149 ir kt.). Kauzatyvinės konstrukcijos su pagalbiniais veiksmažodžiais, atstojančiais kauzatyvines priesagas ir/arba balsių kaitą, yra vėlyvas ide. kalbų darinys. Šios konstrukcijos aiškiai išskiria kauzuojantįjį ir kauzuojamąjį veiksmus nusakydamos juos atskirais žodžiais, plg.: Jmdn singen machen — padaryti, kad kas giedoti tur K II 40, Jmdn weinen machen — ką pravirkinti K II 40, binden lassen — rišdinti K. Perifrastiniai kauzatyvai atsiranda nesant morfologinių kauzatyvų klasės. Iš trijų čia aptariamų kalbų tik viena yra turėjusi šio tipo kauzatyvus. Vyraujančios sintetinės sandaros lotynų kalboje buvo vartojama analitinė kauzatyvinė konstrukcija facere + inf., netipiška archainiu ir klasikiniu periodu, bet vartota jau Plauto ir plačiai paplitusi poklasikiniu laikotarpiu. Vėlyvojoje lotynų kalboje atsirado ir kita analitinė kauzatyvinė konstrukcija laxare + inf. (Абросимова 1954 : 4—7). Dažnai šie pagalbiniai veiksmažodžiai turi leksinę aktyvaus veiksmo reikšmę, kaip lot. facere (plg. Гончарова 1974 : 136—155). Kauzatyvinėse konstrukcijose jų pirminė reikšmė, matyt, buvo ”priversti padaryti”. Būtent šia reikšme anglų kalboje kauzacijos reikšmei perteikti tam tikru laikotarpiu buvo vartojami veiksmažodžiai leten, don, goren, mohen, vėliau get, have (Ярцева 1945 : 60). Pagalbinių veiksmažodžių leksinės reikšmės aiškumas dažnai leidžia pritaikyti juos kurio nors vieno kauzacijos tipo raiškai, juos specializuoti. Vėlyvojoje lotynų kalboje susidariusi konstrukcija laxare + inf. ėmė reikšti pasyvią kauzaciją, kurios kauzuojantysis veiksmas yra ”leisti, netrukdyti” ir pan. Tokia šios konstrukcijos reikšmė, matyt, yra pagrįsta pagalbinio veiks- 116 mažodžio lasare reikšmėmis ”atleisti, leisti (pailsėti), lengvinti, silpninti, mažinti, palikti” ir pan. Artimas ryšys yra tarp vokiečių kalbos kauzatyvinės konstrukcijos lassen + inf. ir jos pagalbinio veiksmažodžio semantikos. Su veiksmažodžio lassen reikšme ”(pa)liepti, įsakyti, (pa)raginti” galima sieti kai kurias kauzatyvines konstrukcijas, pvz.: schmieden oder hämmern lassen — kaldinti K, sich einen Anzug machen lassen — užsisakyti, pasisiūdinti kostiumą K II 40, tragen lassen — nešdinti K ir kt. Lygindami su lietuvių kalbos vertimo atitikmenimis ir su kauzacijos perifraze, šią vokiečių kalbos konstrukciją dažnai galėtume vadinti ne kauzatyvine, o kuratyvine. Su veiksmažodžio lassen reikšme ”leisti” galbūt yra susiję pasyviosios kauzacijos atvejai, pvz.: tüngedinti caus. trägen sein lassen K, timpsodinti caus. lümmelhaft daliegen lassen K. Priešingai, aktyvesnę kauzaciją reiškia konstrukcijos su machen, pvz.: schweigen machen — tildyti K, Jmdn springen machen — ką pašankinti K II 40. Perifrastiniai kauzatyvai atitinka sintetinių kauzatyvų semantikos tipus, tik yra pasistūmėję sintaksinio atvirumo link. Tačiau vokiečių kalbos konstrukcijos, atitinkančios lietuvių kalbos kuratyvus (sich die Haare schneiden lassen K — nusikirpdinti) yra taip pat implicitiskos kauzacijos perifrazei, nes paviršiniame lygmenyje neišreiškia subjekto tarpininko, kaip ir lietuvių kalbos kuratyvai. 3.2. Atvirieji kauzatyvai, eksplitiškai reiškiantys kauzatyvinę situaciją 3.2.1. Kauzaciją reiškia ir sudėtiniai prijungiamieji padarinio sakiniai, kurie paviršiniame lygmenyje turi daugiausia giliojo lygmens komponentų. Kaip ir kiti prijungiamųjų sakinių tipai jie susidarė ir rutuliojosi jau atskirose ide. kalbose, bet turi nemaža sandaros ir reikšmės bendrybių. Gana tiksliai yra nustatytas rusų kalbos prijungiamųjų padarinio sakinių formavimosi laikas — konstrukcijos su padarinio jungtuku так что susidarė tik XII—XVII a. Ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose padarinio jungtuko nerandama (ИГРЯ 322, 332). Ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens buvo silpnas, nes pagrindiniame dėmenyje nebuvo atliepiamųjų žodžių. Buvo vartojami sujungiamieji jungtukai arba padarinio sakinių dėmenys buvo jungiami be jungtukų (ИГРЯ 323; Пометун 1971 : 24—25). Padarinio reikšmės sakinių gramatinė sandara senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose taip pat nėra aiškiai apibrėžta. Jie turėjo jungtukus teip jog, teip kad, jog, kad, teip idant, jeib, jeneg (Drotvinas 1967 : 65—67). Daugumas iš jų dabartinėje lietuvių kalboje padarinio reikšme nebevartojami arba vartojami labai siaurai. Vėlyvą šio tipo sakinių formavimąsi rodo ir lietuvių bei rusų kalbų senųjų raštų sakiniai, kurių padarinio ir priežasties, padarinio ir tikslo reikšmės nėra aiškiai skiriamos. Lietuvių kalbos akademinėje gramatikoje netgi neskiriamas prijungiamųjų padarinio sakinių tipas, jie laikomi nusakomaisiais sakiniais: ”Nusakomieji sa- 117 kiniai dažniausiai žymi priežasties-p adarinio santykius: pagrindinis dėmuo iškelia tam tikrą reiškinį, o šalutinis jį paaiškina, nusakydamas iš jo išplaukiančius padarinius“ (LKG III 836). 3.2.2. (1) Prijungiamųjų sakinių, turinčių padarinio reikšmę, formavimąsi skatino poreikis eksplicitiškai reikšti subjektinius ir objektinius santykius. Kauzuojamosios situacijos semantinis subjektas padarinio sakinyje yra šalutinio sakinio sintaksinis subjektas, o uždarųjų kauzatyvų ir analitinių kauzatyvų konstrukcijose jis turi objekto poziciją, pvz.: Lijo toks lietus, kad aš bematant permirkau – Lietus mane visą permirkė (DŽ 552). (2) Visų trijų kalbų padarinio sakiniuose gali būti eksplicitiškai išreikštas kauzuojančiojo veiksmo (ar ”kauzuojančiosios ypatybės”) intensyvumas. Daugumas šio tipo sakinių turi jungtuko atliepiamuosius žodžius, pabrėžiančius intensyvumą, stiprumą, gausumą ir pan.: lie. taip, toks, lot. ita, sic, ejusmodi, adeo, tantopere, talis, tantus, tam, hic, is (Соболевский 1948 : 236), rus. так, столь, до того, до такой степени (ГРЯ II(2) 338). Pvz.: Paėmė mane tokia baimė, kad aš apsigręžęs bėgau BV III 24 (LKŽ rankraštis); Tantus in curia clamor factus est, ut populus concurreret Cic. Verr. 2,47 (Соболевский 1948 : 236) ”Kurijoje kilo toks riksmas, kad subėgo žmonės”; Общее волнение до такой степени сообщалось Буланину, что он даже позабыл о несчастном фонаре и о связанных с ним грядущих неприятностях. Куприн (ГРЯ II(2) 339) ”Bendras jaudulys taip paveikė Bulaniną, kad jis net pamiršo nelem tąjį žibintą ir susijusius su juo būsimus nemalonumus”. Intensyvumą gali rodyti ir atliepiamasis žodis tai, einantis su net šalutiniame sakinyje arba su kad pagrindiniame: kad ... tai net, tai kad ... net, kad ... tai ... net, pvz.: Kad ak inau tai akinau tą begėdį, net verkti pradėjo (Drotvinas 1967 : 62). (3) Padarinio sakiniuose, kaip ir analitinėse kauzatyvinėse konstrukcijose, kauzojantysis ir kauzojamasis veiksmas ar būsena reiškiami atskirais žodžiais. Kauzatyviniai veiksmažodžiai pasako vieną veiksmą, pvz., budinti, siekiant vieno rezultato busti. Čia kauzuojantysis veiksmas ir jo rezultatas laiko atžvilgiu yra labai artimi arba sutampa: rezultatas arba turi būti tuojau pasiektas (Gesinu žvakę), arba jau yra pasiektas (Girdau arklį). Kauzuojančiojo ir kauzuojamojo veiksmo raiška skirtingos šaknies veiksmažodžiais leidžia pasakyti labiau vienas nuo kito nutolusius veiksmus ar būsenas. Dažnai subjektas kauzatorius net nenumato rezultato (t.y. padarinio arba kauzuojamosios situacijos) arba jo nesiekia, pvz.: Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa, kad jau ir ranka kuodelį peštužsimiršta K. Donel (LKŽ XV 671); Bet ta rožė taip gardžiai kvepėjo, jog uostydamas turėjai pamiršti visus šios žemės vargus ir rūpesčius J. Balč (Balkevičius 1963 : 357). Kauzuojančiosios ir kauzuojamosios situacijos nutolimas ypač ryškus pastarajame pavyzdyje, nes čia pasakytas negyvas subjektas negali siekti ar numatyti jokio rezultato. Tokioms situacijoms reikšti pirmiausia ir prisireikia padarinio sakinių. Abiejų kauzacijos veiksmų nusakymas atskirais veiksmažodžiais leidžia 118 eksplicitiškai išreikšti kauzacijos būdą, kurio negali išreikšti uždarieji kauzatyvai, plg.: Tokią gražią dainą padainavau, kad visi juokiasi (LKG III 839) – Pajuokinau visus. Veiksmų atskyrimas leidžia aiškiai nusakyti kauzuojančiosios ir kauzuojamosios situacijos laikų seką. Padarinys būna arba po jį sukėlusio veiksmo, arba tuo pačiu metu. Taip laikai ir reiškiami lietuvių ir rusų kalbose. Lotynų kalboje padarinio sakiniuose laikai derinami pagal consecutio temporum, bet perfectum coniunctivi, plusquamperfectum coniunctivi ir futurum perifrasticum pasitaiko retai. Įprasti laikai padarinio sakiniuose yra praesens ir imperfectum coniunctivi (Соболевский 1948 : 236). Plusquamperfectum coniunctivi labai retas todėl, kad jo reikšmė prieštarauja padarinio sampratai: padarinys niekada negali būti ankstesnis už jį sukeliančią situaciją (Лосев 1965 : 155). Gana dažni consecutio temporum nesilaikymo atvejai paaiškinami tuo, kad padarinys nusakomas ne sakinio laiko, bet kalbėjimo akto laiko atžvilgiu, t.y. priklauso nuo rašančiojo ar kalbančiojo intencijos (Соболевский 1948 : 237). Veiksmų raiška atskirais veiksmažodžiais leidžia eksplicitiškai nusakyti dar vieną svarbią kauzacijos ypatybę – kauzuojančiosios ir kauzuojamosios situacijos realumą. Lietuvių kalbos padarinio sakiniams yra būdingiausios tiesioginės nuosakos (indikatyvo) formos. Rezultato realumo suvokimas aptariamas ir rusų kalbos gramatikoje (ГСРЛЯ 723). Lotynų kalbos šalutiniuose padarinio sakiniuose gali būti pavartotas konjunktyvas, o tai suteikia panašumo į tikslo ir priežasties (su jungtuku cum) sakinius (Draeger 1878 II : 629). Ši ypatybė aiškinama tuo, kad tais sakiniais reiškiamas padarinys yra menamas (Боровский 1975 : 183). Tačiau dažniausiai padarinys, nors ir pasakytas konjunktyvo formą turinčiu veiksmažodžiu, vis dėlto yra suvokiamas kaip realus. Pvz.: Epaminondas adeo fuit veritatis diligens, ut ne joco quidem mentiretur Nep. 15, 3, 1 (Соболевский 1948 : 236) – ”Epaminondas taip mylėjo tiesą, kad net juokais nemeluodavo”. Čia matome tam tikrą reikšmės ir gramatinės formos neatitikimą: realus padarinys sakinyje perteikiamas nuosaka, kuri paprastai reiškia nerealumą. Taip yra ne tik dėl to, kad padarinys suvokiamas kaip menamas, bet, matyt, ir dėl konjunktyvo vartosenos prijungiamojo sakinio dėmenų ryšiui nusakyti. 4. Išvados 4.1. Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų raidoje pastebimas poslinkis nuo uždarųjų prie atvirųjų kauzatyvumo raiškos būdų. Situacijos, kurias galima implicit(i)škai nusakyti morfologiniais kauzatyvais, ilgainiui vis labiau linkstama reikšti eksplicitiškai. 4.2. Kauzacijos suvokimas kauzatyvų raidos pradžioje ir vėliau, matyt, buvo ir liko susijęs su laiku. Reiškiant kauzuojantįjį veiksmą ir kauzuojamąją būseną (ar veiksmą) viena veiksmažodžio forma tas veiksmas ir būsena buvo nusakomi kaip vienalaikiai arba artimi laiko atžvilgiu. Taip pat buvo suvokiama ir atviraisiais kauzatyvais reiškiama kauzacija. Tik pastaruoju 119 atveju buvo galima išreikšti įvairesnius padarinius, ne tik vieną kuri, kaip morfologiniais kauzatyvais (girdyti→gerti). 4.3. Uždarieji kauzatyvai nusako tokią pat sudėtingą situaciją kaip ir atvirieji. Formuojantis atviriesiems kauzatyvams gilusis lygmuo netampa sudėtingesnis, tik gauna eksplicitinę raišką. Kauzuojančiojo ir kauzuojamojo veiksmų nusakymas dviem atskirais veiksmažodžiais būdingas analitinėms kauzatyvinėms konstrukcijoms ir prijungiamiesiems padarinio sakiniams, o kauzacijos objekto perkėlimas į subjekto poziciją — tik pastariesiems. Priešingai, formuojantis kuratyvams, išliko implicitinis raiškos būdas, bet pasidarė sudėtingesnis gilusis lygmuo. Kuratyvai atsirado iš netiesioginę nefizinę (t.y. žodinę) kauzaciją reiškiančių morfologinių kauzatyvų, pritaikytų sudėtingesnei situacijai reikšti. Kadangi gilijame lygmenyje čia atsiranda subjektas tarpininkas ir jo veiksmas, tai kuraciją galima interpretuoti kaip specializuotą ² dvigubą kauzaciją². 4.4. Atvirųjų kauzatyvų formavimąsi skatino uždarųjų kauzatyvų klasės negausumas. Analitinės kauzatyvinės konstrukcijos radosi tose kalbose, kuriose nebuvo (arba beveik nebuvo) kauzatyvinių veiksmažodžių. Matyt, dėl to lietuvių kalboje palyginti negausu atvirųjų kauzatyvų — nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių, ir jie nėra griežtai įforminti. Dėl gausios morfologinių kauzatyvų klasės jie čia buvo ir yra kiek mažiau reikalingi negu lotynų ar rusų kalboms. Atvirųjų kauzatyvų atsiradimas kiek išplėtė ir pačią kauzacijos sampratą. Istoriškai pirminė uždarųjų kauzatyvų reikšmė yra ”aktyvus gyvo subjekto veiksmas, tiksliai ir griežtai nukreiptas į objektą”. Vėliau kauzatyvai ėmė reikšti (ypač padarinio sakiniuose): ”bet kokio subjekto būsena (ar veiksmas, tiksliau — poveikis) netiksliai ir silpnai nukreipta į objektą”. Kauzacijos panchroninis semantinis tipas — ”subjekto aktyvus veiksmas, nukreiptas į tam tikrą situaciją kaip objektą (objekto veiksmą ar būsenos kitimą)”. Kauzacijos diachroniniu prototipu galima laikyti opoziciją ”aktyvus veiksmas / būsena” ir sieti ją su ”aktyvinės” praindoeuropiečių sakinio sandaros hipoteze. Sutrumpinimai1 aukšt. — aukštaičių fr. — frigų got. — gotų ide. — indoeuropiečių ir. — iranėnų isl. — islandų lie. — lietuvių pranc. — prancūzų sen. — senovės skr. — sanskrito 1 Čia nepaminėti sutrumpinimai vartojami kaip LKŽ. 120 LITERATŪRA 1. Ambrazas V. Lietuvių kalbos istorinės sintaksės metodo problema. — Lietuvos TSR MA darbai. A serija. T. 4(61), 1977, p. 139—154. 2. Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. 3. Burrow T. The sanskrit language. London, 1959. 4. Cruse D.A. A note on English causatives. — Linguistic Inquiry. Vol. 3, N 4, 1972, p. 520—528. 5. Delbrück B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 1, Strassburg, 1987. 6. Draeger A. Historische Syntax der lateinischen Sprache. Bd. 1,2, Leipzig, 1878. 7. Drotvinas L. Padarinio konstrukcijos lietuvių literatūrinėje kalboje. — Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Kalbotyra. T. 17, 1967, p. 61—80. 8. Ernout A. Morphologie historique du latin. Paris, 1927. 9. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T.1, V., 1957. 10. Jakaitienė E. Deverbatyviniai dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai su priesaga -inti. — Baltistica. T. 4(2), 1968, p. 221—229. 11. Jakaitienė E. Veiksmažodžių daryba (Priesagų vediniai). V., 1973. 12. Jakulienė A. Priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių skyrimo kriterijai. — Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Kalbotyra. T. 26(1), 1975, p. 78—81. 13. K-Kurschat Fr. Littauisch-deutsches Wörterbuch. Hale, 1883. 14. Kl, K II-Kurschat Fr. Deutsch-littauisches Wörterbuch. Hale, Bd.1, 1870; Bd.2, 1874. 15. Kurylowicz J. The inflectional categories of Indo-European. Heidelberg, 1964. 16. Lakoff R. Another Look at Drift. — In: Linguistic Change and Generative Theory. Bloomington, 1972, p. 172—198. 17. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., T. 1, 1965; T. 2, 1971; T. 3, 1976. 18. LKM — Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1976. 19. Paulauskienė A., Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. V., 1979. 20. Reklaitis J. K. Evidence for directed drift from Lithuanian. — Scandoslavica. T. 20, 1974, p. 197—214. 21. Safarewicz J. Historische lateinische Grammatik. Halle (Saale), 1969. 22. Savičiūtė G. Parūpinamieji veiksmažodžiai ir sakinio struktūra. — Kn.: Jaunųjų filologų darbai. T. 1, V., 1984, p. 73—78. 23. Savičiūtė G. Parūpinamųjų veiksmažodžių semantika. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 24, 1985, p. 236—251. 24. Savičiūtė G. Dėl lietuvių kalbos kauzatyvinių konstrukcijų semantikos. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 25, 1986, p. 157—167. 25. Savičiūtė G. Dėl lietuvių kalbos priežastinių veiksmažodžių reikšmės aprašymo. — Kn.: Jaunųjų filologų darbai. T. 2, V., 1986, p. 206—209. 26. Skardžius Pr. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. 27. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromsø, 1966. 28. Абросимова Т. А. Способ выражения каузативности во французском языке. Автореф. дисс. ... канд. филол. наук. Ленинград, 1954. 29. Боровский Я. М., Болдырев А. В. Учебник латинского языка. Москва, 1957. 30. Гончарова Н. А. Функционально-семантическая характеристика латинского глагола facere (на материале классической латыни). — Дисс. ... канд. филол. наук. Киев, 1974. 31. ГРЯ — Грамматика русского языка. Т.2, ч. 1, 2, Москва, 1960. 32. ГСРЛЯ — Грамматика современного русского литературного языка. Москва, 1970. 121 33. Десницкая А. В. Каузативные глаголы. — Уч. зап. Ленинградского университета. Сер. филологических наук. Вып. 5, 1941, с. 138—165. 34. Елизаренкова Т. Я. Грамматика ведийского языка. Москва, 1982. 35. ИГРЯ — Историческая грамматика русского языка. Синтаксис. Сложное предложение. Москва, 1979. 36. Каукене А. А. История корневых глаголов с основой на -а в литовском языке (типы СеС, СёС, СаС, СоС, СуоС). Автореф. дисс. ... д-ра филол. наук. Вильнюс, 1991. 37. Климов Г. А. О понятии языкового типа. — Вопросы языкознания. № 6, 1975, с. 21—28. 38. Кримицкайте С. А. Классификация глагольных оппозиций по переходности / непереходности в литовском языке. — В кн.: Проблемы синтаксиса и структуры слова. Москва, 1979, с. 42—53. 39. Лосев А. Ф. О законах сложного предложения в латинском языке. — В кн.: Статьи и исследования по языкознанию и классической филологии. Москва, 1965, с. 131—195. 40. Мейе А. Общеславянский язык. Москва, 1951. 41. Менчер Э. М. К вопросу о происхождении каузативных глаголов. — Ученые записки Томского университета. № 59, 1966, с. 73—79. 42. Миссера Н. А. Каузативные глаголы и каузативные конструкции в немецком языке. Автореф. дисс. ... канд. филол. наук. Москва, 1952. 43. Недялков В. П. Каузативные конструкции в немецком языке. Аналитический каузатив. Ленинград, 1971. 44. Недялков В. П., Сильницкий Г. Г. Типология каузативных конструкций. — В кн.: Типология каузативных конструкций. Морфологический каузатив. Ленинград, 1969, с. 5—19. 45. Пометун Т. Е. К вопросу о формировании в русском литературном языке сложноподчиненных предложений с придаточным следствия. — Уч. зап. Таджикского университета. Сер. филологическая. Вып. 4, 1971, с. 23—27. 46. Савичюте Г. С. Предикаты цели и предикаты каузации (на материале флективных индоевропейских языков). Автореф. дисс. ... канд. филол. наук. Москва, 1980. 47. Савичюте Г. С. Предикаты цели и предикаты каузации. — Изв. АН СССР. Сер. лит-ры и яз. Т. 39, № 6, 1980, с. 539—548. 48. Серебренников В. А. Вероятностные обоснования в компаративистике. Москва, 1974. 49. СГГЯ — Сравнительная грамматика германских языков. Т. 4. Москва, 1866. 50. Соболевский С. И. Грамматика латинского языка. Т. 1, Москва, 1948. 51. Степанов Ю. С. Балто-славянское и индоевропейское предложение (проблемы реконструкции). — Baltistica. 24(2), 1988, с. 116—130. 52. Тронский И. М. Историческая грамматика латинского языка. Москва, 1960. 53. Якайтене Э. Суффиксальные глаголы современного литовского языка. Автореф. дисс. ... канд. филол. наук. Вильнюс, 1968. 54. Ярцева В. Н. Категория каузативности в английском языке. — В кн.: Тезисы докладов по секции филологических наук. Ленинград, 1945, с. 60—62. 122 LIETUVIŲ IR KITŲ INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ KAUZATYVŲ RAIDOS POLINKIAI Reziumė Ide. kauzatyvai rutuliojosi nuo uždarųjų prie atvirųjų ekspl icitinės raiškos link: (1) išskaidant kauzacijos veiksmus, išreiškiant juos atskirais veiksmažodžiais (analitiniuose kauzatyvuose ir padarinio sakiniuose), (2) kauzacijos objektą perkeliant į subjekto poziciją (padarinio sakiniuose). Kauzacijos panchroninis semantinis tipas — ”Subjekto aktyvus veiksmas, nukreiptas į tam tikrą situaciją kaip objektą (objekto veiksmą ar būsenos kitimą)”. Kauzacijos diachroninis prototipas — opozicija ”aktyvus veiksmas / būsena” kaip proide. aktyvo / pasyvo opozicijos atspindys. ON THE TRENDS OF DEVELOPMENT OF LITHUANIAN AND INDO-EUROPEAN CAUSATIVE CONSTRUCTIONS Summary Indo-European close causatives are developing into open causatives, towards the explicit expression: (1) by decomposing the actions of causation, expressing them by separate verbs (in the analytic causative constructions and sentences of result), (2) by moving the object of causation to the subject position (in the sentences of result). Semantic panchronistic type of causation is defined as ”Active purposive action of subject, strictly directed to object (its action or change of state). Diachronic prototype of causation — ”active action / state” can be regarded as a reflection of active / passive opposition in Proto-Indo-European. 123