Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose

LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA KAZYS ULVYDAS NEKAITOMOSIOS KALBOS DALYS PIRMOSIOSE LIETUVIY KALBOS GRAMATIKOSE I. D.Kleino ”Grammatica Litvanica”! Prieveiks mis. Tiriant lietuviy kalbos prieveiksmj tikslinga ir svarbu padiireéti, kaip toji kalbos dalis aptariama ir nuvieciama pirmosiose lietuviy kalbos gramatikose. I8 visy paciy senyjy lietuviy kalbos gramatiky ne tik seniausia, bet ir iisamiausia bei svarbiausia laikytina Danieliaus Kleino ”Grammatica Litvanica”, kuri 1653 m. buvo igleista Karaliauéiuje. Cia pirma karta lietuviy kalbotyros istorijoje pasirodo ir prieveiksmio skyrius — De adverbio. Nepaprastai jdomu tai, kad D.Kleinas, mokédamas klasikines kalbas (lotyny, senovés graiky ir net hebrajy), savo gramatikoje nesitenkina vien lietuviy kalba, bet kartais pateikia gretiminiy pavyzdziy ir i8 klasikiniy kalby arba, apibidindamas lietuviy kalbos reigkinius, gretina juos su ty kalby reiskiniais. Pavyzdziui, skirstydamas prieveiksmius reikSmémis, jis sako, kad prieveiksmiai, kaip lotyny ir graiky, taip pat ir lietuviy kalboje turi daug reiksmiy. Tokiy pastaby gramatikoje pasitaiko ir daugiau. Vadinasi, D.Kleinas ¢ia pasirodo ir kaip pirmas kalby gretintojas lituanistikos istorijoje. Lietuviy kalbos prieveiksmiai D.Kleino gramatikoje ne tik gretinami, bet kartais ir lyginami su klasikiniy kalby prieveiksmiais. Stai po pavyzdziy defzine[p dextrorsum, keirefp sinistrorsum dangun coelum versus, namtip =namop), namfi{na, namopri domum versus priduriama: "more Graecorum, qui dicunt ovpavévée, ovpavéce, in coelum, ofkadé domum” G 135. Kokio igsamesnio prieveiksmio apibrézimo Kleino gramatikoje nerandame, bet vis délto apie prieveiksmi ¢ia pasakyti patys esmingiausi ir bitiniausi dalykai, pvz., tai, kad prieveiksmiai — nekaitomi ZodZiai, taip pat tai, kad jie laipsniuojami. Vadinasi, jy nekaitymas yra ribotas. Tiesiog nuostabg kelia D.Kleino pateikta prieveiksmiy semantika. Jo iskelta net 17 prieveiksmio reikmés skyreliy neskaitant keleto smulkesniy. Stai ty skyreliy pavadinimai: 1) vie tos, 2) lai ko,3)kiekybés,4)ko ybésirpanasumo,5)smulkinimoirigskyrimo, 6)atskyrimo,7)nuolaidos,8)sustiprinimoirne: 1 Grammatica Litvanica... primim in lucem edita & M.Daniele Klein, Pastore Tils. Litv... Regiomonti... 1653 (toliau sutr. G). Vokiska Sios gramatikos santrauka: M.Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum... Konigsberg... 1654 (toliau sutr. C). gimo,9)parodymo, 10)noréjimo, ll)raginimo, 12)klausimo,13)abejojimo, l4)iseities, 15)eilés, 16) pa ly ginimo,17)nutylejimo. Stambesni i8 ty skyreliy turi dar po keleta smulkesniy grupeliy, pvz., vietos ir laiko prieveiksmiy priskai¢éiuojama po keturias grupeles, kiekybés prieveiksmius sudaro trys grupelés. Pazitrékime, kokiy esama vietos prieveiksmiy grupeliy: 1) inloco (vietoje): éia, czonai, Jeicze, tenai, ... kitur, ... wiffur, ... toli, niekur; 2) deloco (is vietos): ifz kur?, ifz éia, ifzten; 3) perlocum (per vieta): fz daiktu, niekatru (istaisyta nekatru) daiktu, an& daiktu; 4) adlocum (j vieta): fzén, fzia, tén, ... fzengu? ‘ar sen?’, ... niekur, widun, laukan, ... Zemyn, namé (i8taisyta namo), manefp, tawefp, . mufump, ... anump, kop, kuriop. Zinoma, atmetus j tuos skyrelius ir grupeles patekusias dalelytes, jungtukus, viena kita modalinj Zodi, jy skaigius sumazéja, bet vis tiek negali musy nestebinti D.Kleino uzmojis ir pastangos gilintis { prieveiksmio semantika, neturint po ranka né vieno Saltinio, né vieno prieveiksmio tyrinéjimo ar bent ju reikSmés nustatymo, nes apie lietuviy kalbos prieveiksmj tada dar niekas nebuvo pasakes né vieno Zodzio. O toji aplinkybé vél rodo Kleino gramatikos mokslinj pobidi. Be prieveiksmiy, suminéty septyniolikoje semantikos skyreliy, kitose gramatikos vietose yra ir daugiau jy nurodyta. Pavyzdziui, pasakymuose gana Zodéiu, apftai lobitd, maz dinos, menkay isminties, prieveiksmiai, gana, ap/tai, maZ, menkay laikomi gausumo ir stokos prieveiksmiais. Prieveiksmiy semantiniy skyreliy ir grupeliy gausuma ir ivairuma D.Kleino gramatikoje bus nulémusios dvi aplinkybes: 1) tai, kad jo bita puikaus europinio masto kalbininko ir didelio lietuviy kalbos mokovo, 2) tai, kad jo epochos kity kalby gramatikose nebuvo grieZciau isdiferencijuotos ir viena nuo kitos atribotos kalbos dalys, ypaé nekaitomosios, kurios ir musy dienomis dar daug kur tebemaiSomos. Misy Siandien vartojamas kalbos daliy terminas tiksliai atliepia D.Kleino ig klasikiniy gramatiky paimta termina partes orationis. Tiesa, jo *kalbos daliy” savoka tam tikrais atvejais galima buty lietuviskai nusakyti ir junginiu Zodziy risys, nes Zodzius lotyniskai jis kartais vadina voces, 0 rusi — species. Neturéjimas XVII a. grieztesniy kalbos daliy nusakymo kriterijy neleido D.Kleinui aigkiau atriboti prieveiksmio nuo kity kalbos daliy, todél i prieveiksmi jo gramatikoje pateko nemadai kity kalbos daliy zodziy, ypa¢ dalelyéiy, pvz.: esle, tegul, ne, [zitay, Jztay, wey, te, nuggi, lyfz ‘tik’, tikt, tiktai, Zin ‘gal’, gu ‘ar’, bés ‘ar’, raffi, artes ‘argi, gal’, ben, ras ‘gal’; jungtuky — priegtam; dalelyéiy ir kartu jungtuky: ar, argu; net jaustuky: ak, ey, ayman; taip pat skaitvardziy, vartojamy modaline reiksme (nusakant eile): pirmd, antrd, treéid (kairinis Zzenklas ¢ia gali buti visiSkai atsitiktinis ir neZymeti kiréio). a Toks ‘prié aiksinily Skirstyme"lasvimas 'Bidingss' visoms sendsioitis graBAe BE 26 . O16 EX PAV oh Liieh MAMOD) BCU |e vo : “ps : matikoms. D.Kleino,gr: matika sino, atavilgiu, néra, isimtis. Reikia pasakyti, kad dar ir dabar apstu kity kalby gramatiky, kur nekaitomosios kalbos dalys néra taip grieZtai atribojamos, kaip, sakysime, kai kuriose Siuolaikinése rusy ar lenky kalbos gramatikose. Nekaitomyjy kalbos daliy atribojimo nemazo laisvumo yra net labai jau paplitusiose garsiy Larousse’o ir Dudeno vardy gramatikose. Idomus yra D.Kleino gramatikoje kalbos daliy paskirstymas. Jo skiriamos astuonios kalbos dalys: nomen (vardas, vardazodis), pronomen (ivardis). verbum (veiksmaZodis), participium (dalyvis), adverbium (prieveiksmis), praepositio (prielinksnis), conjunctio (jungtukas) ir interjectio (jaustukas). Terminas nomen Cia apima daiktavardi, budvardj ir skaitvardj. Toks éio termino va .ojimas visiskai logiSkas, nes jo turinj Gia sudaro trys dalykai: daikty, ypatybiy ir skai¢iy vardai. Siaip jau D.Kleinas vartoja ir tokius vardazodziy pavadinimus: substantivum, adjectivum, nomen numerale. Kaip atskiry kalbos daliy D.Kleinas neigskiria dar dalelyéiy ir istiktuky, nors pati lotyniska termina particula ir vartoja. O Siaip jo kalbos daliy sistemoje yra visos kitos kalbos dalys, kurias turime ir miisy dieny lietuviy kalbos gramatikose. Beje, kaip atskira kalbos dali D.Kleinas isskiria dalyvj. Del jau ankstiau paminéty pri Zas¢iy D.Kleinas, skirstydamas Zodiius kalbos dalimis, ne visada nuoseklus: ta pati Zodj vienu atveju laiko prieveiksmiu, kitu — dalelyte. Pavyzdziui, tame pat puslapyje dalelytes ne, né jis vadina neigimo prieveiksmiais: nétiek (=né tiek) nenoriu, néwiens (=né vienas), ddiktas ne efti geré[nis uz Dievo baimg, nieka negélbt, ir cia pat neiginys nejau jam draudimo dalelyté, dazniausiai vartojama su liepiamaja nuosaka: ne uzmusk, ne woki G 166—167. D.Kleinas pirma karta lituanistikos istorijoje palieéia ir prieveiksmiy laipsniavimo klausima, kuris Gramatikoje isspestas trumpai, bet kartu ir nepaprastai aiskiai. Cia sakoma, kad prieveiksmiai yra laipsniuojami, pvz.: didey, didéaus, diddiaufey; daug, daugiaus, daugidufey; graziey, graziaus, grazidufey; greitai, greidiaus, greiéidufey G 139. Tokiy prieveiksmiy laipsnio formy randame ir kitose D.Kleino gramatikos vietose (pvz., prie bidvardzio laipsniavimo): geraus atmenus, gerdufey atmenus, didziaus turys, didéiaufey turys, diddiaus pawarges, didziaufey pawarges G 26. Idomu tai, kad aukStesniojo laipsnio formos D.Kleino Gramatikoje nuosekliai pateikiamos su -s gale. Tai turéty rodyti, kad jo laikais Prisijos lietuviy tarméje arba is viso dar nebuvo tos rigies formy be -s, arba jis jas normino, kaip jo pasielgta daugeliu kity atvejy. Is kity D.Kleino pateikty idomesniy prieveiksmiy ar jiems artimy zodziy reikia Gia nurodyti jau minéta kartunta sakinyje: Jey jis kartunta ateitu; budinius (bet jau Compendium’e pavartotus) wadinte, kweste, neZinnote junginiuose: wadinte wadinau, kweste pakwéciau, neZinnote nezZinojau C 110, kur dar labiau pabréZiama teigiama ar neigiama veiksmazZodzZio reikimeé. IS vietininky D.Kleinas linksniavimo paradigmoje palieka tik viena — vidaus esamaji, bet ir tai tik susiejes jj su jnagininku ir abu juos pavadines bendru ablatyvo vardu. O Siaip jau kitus vietininkus jis linkes priskirti prie prievaiksmiy. Tai matyti i8 prieveiksmio skyriaus pastabos: ”huc referri possunt Nomina et Pronomina quaedam cum Praepositione inseparabili ip vel imp composita, ut: Diewipi et objecto i Diewip apud Deum, Jonipi apud Johannem, manip, tawip, fawip ..., manimp, tawimp, Jawimp apud me, apud te, 9 apud se G 134. . Taip pat ir kitoje gramatikos vietoje, kur kalbama apie vardazodiiy linksnius, formos su -p(i), -n(a): bagnidiosp, bagnidiospi ad templum, baZniéieip apud templum, bagnidion, bagnidiona in templum, baZni¢iump, baznéiumpi ad templa, bagni¢iosna in templa, nelaikomos linksniais, 0 nurodoma j prieveiksmio skyriy, kur apie tokius dalykus kalbama. Vadinasi, ir Gia tokios formos suartinamos su prieveiksmiais (G 29-30). D.Kleinas pirmas lituanistikoje iskélé adverbializacijos problema. Tai rodo jj buvus itin jzvalgy gramatikos tyrinétoja. Jis jzitiréjo ne tik postpoziciniy vietininky, bet ir daugiskaitos jnagininko prieveiksméjima. Kalbedamas apie tai, kad kai kuriy daiktavardziy (pvz.: Jaulé, wakaras, raffa, giwata, iggdnimas, [mertis, jaunyfie, fenyfte...) nevartojama arba bent jau reéiau vartojama daugiskaita, jisai sako: ” ...wakarais vero adverbialiter exponitur, vesperi, seu vespertino tempore” G 69—70. Kitame puslapyje vél, apzvelgdamas trukstamuosius (neturinéius kai kuriy linksniy) vardaZodzius, D.Kleinas teigia: ”[sku, grdzu, tilomis, Zinnomis, pe[éiomis... rectius ad Adverbia referuntur” G 71. Sios nepaprastai svarbios ir jdomios pastabos rodo, kad jau XVII amZiuje misy kalbininkas, dar neatribodamas bevardés giminés bidvardzio nuo prieveiksmio, jau labai aigkiai suvoké kai kuriy daiktavardziy daugiskaitos jnagininky prieveiksmiskuma, kartu ir jy prieveiksméjimo procesa, kuris misy amiZiuje yra tiek sustipréjes ir jsibegejes, kad jau drasiai galima kalbéti ne tik apie priesagy -(i)ai, -yn, bet ir -(i)om(is), -(i)ais prieveiksmius. Kartu su daugiskaitos jnagininko prieveiksmejimu, kuris siaip jau yra ryskesnis, D.Kleino pastebétas ir vienaskaitos inagininko, taip pat vietininko prieveiksméjimas. Tai rodo prieveiksmio skyriaus pabaigoje pridéta I pastaba ir tokios j prieveiksmj peréjusios linksniy formos: pulku ir pulkais, wardu, skirtu, atwiromis, Zinnomis, tilomis, widuj’. Tokiy suprieveiksméjusiy jnagininko ar vietininko formy gramatikoje yra ir daugiau, ypaé prieveiksmio skyriuje, pvz.: kartais, naktimis, neticzomis, [laptomis, apacioj, dienoj, lauke. D.Kleinas pirmas lietuviy kalbotyros istorijoje yra palietes ir prieveiksmiy darybos problema labai tiksliai samprotaudamas, kad prieveiksmiai, kile iS budvardZiy su -as, turi gale -ay (=ai), o kile is bidvardZiy su -is ir -us — tuti -ey (=iai), pvz.: i8 géras — geray, piktas — piktay, didis — didey (=didei), grazintelis — grazinteley (=grazinteliai), malonus — matoney, pridergs — prideranéiey G 138—139. Prie to, kas Gia apie -(i)ai priesagos prieveiksmiy daryba pasakyta beveik pries 350 su virsum mety, Siandien nedaug ka tegalétume pridéti, nebent tik reikéty Sia taisykle kiek patikslinti bei papildyti. Todél savaime kyla klausimas: kuo galima paaiskinti tai, kad pirmosios lietuviy kalbos gramatikos autorius, operuodamas savo veikale tokia jau negausia faktine medziaga, sugebéjo i8vesti tokiy palyginti jzvalgiy ir pagristy gramatikos ir Zodziy darybos désniy? Atsakymas j 8j klausima taip pat isplaukia tarsi savaime. Pirmosios lietuviy kalbos gramatikos autoriaus jzvalguma ir palyginti nemenka jo teiginiy tiksluma veikiausiai bus léme puikus ne tik gimtosios lietuviy kalbos, bet ir kity kalby, ypaé klasikiniy, mokéjimas, kirybinis nusizitréjimas j kity kalby gramatikas ir taip pat sugebéjimas pasinaudoti jomis lietuviy kalbos 10 gramatikos reikalui. Tiesa, D.Kleino zodziy darybos, taip pat ir kity klausimy sprendimai ne visada yra tikslus. Pavyzdziui, budvardi tolus jis veda ig prieveiksmio toli, o artimas ig arti (G (8). Tai lengva paaiskinti XVII a. gramatikos mokslo lygiu. Bet svarbiausia, be abejo, yra tai, kad Gramatikos autorius dar tada ryZosi Zengti pirmuosius Zingsnius lietuviy kalbos zodiziy darybos srityje. Gramatikoje paliesta ir homonimijos problema, labai svarbi leksikografijai. Cia, pavyzdziui, teigiama, kad kai kurie prieveiksmiai valdo kilmininka turédami prielinksniy savybiy: arti mie/to, pokim Diewo, widuj miefto, lauke baznya : G 166. I5 tikyjy Cia sumineti Zodziai arti, pokim, widuj, lauke nurodytu atveju yra ne kas kita kaip prielinksniai, vartojami su kilmininku. Vadinasi, tie zodziai yra tam tikri gramatiniai homonimai. D.Kleino gramatikoj yra taip pat labai taikli pastaba apie junginio prieveiksmis + prieveiksmis reikime. Ten sakoma, kad tokiuose junginiuose kaip, pavyzdiiui, labay rettay, nelabay gradziey pirmasis prieveiksmis pajungiamas antrajam. Nors Gramatikoje, apskritai ; aémus, remiamasi labai jau negausia gimtosios kalbos medziaga, vis délto patys prieveiksmio skyriaus teiginiai Gia grindZiami itin jvairiatipiais darybos ir semantikos pozitriu pavyzdiZiais. Cia randame pagrinding dalj ir dabar vartojamy prieveiksmiy ir labai nedaug tokiy, kurie biidingi tik ankstesniems amZiams. IS pastaryjy galima pamineti tokius: abelnay ‘apskritai’, kartunta ‘kada nors, karta, bent karta’, kodrin ‘kodel’, miernay ‘saikingai’, nobaznay ‘dievobaimingai’, namopri ‘j namus’, pokim (=po akim), todrin ‘todél’, wiedlibay ‘mandagiai, padoriai’. Dalelyté ir jungukas juo D.Kleino gramatikoje tebera prieveiksmis, reiskiantis ‘labiau, daugiau’, vartojamas aukstesniajam laipsniui nusakyti, pvz.: j@ mokintas ‘mokytesnis’, 7@ paniekintas ‘labiau paniekintas’; tos gramatikos prieveiksmis kada vartojamas ir jungtuko kad vietoje, kuris savo ruoztu, atrodo, tebeturi ir reiksme ‘kada’ (D.Kleinas tuo atveju Ji rao su apostrofu — kad’). Prieveiksmis prideranéiey rodo Prisijos lietuviy tarméje jau tada buvus gyva prieveiksmiy daryba su priesaga -iai is veikiamyjy dalyviy. Prieveiksmiams artimas skolintinis modalinis zodis rodas anuomet jau buvo virtes rods, plg.: Rods norim isganytais buti C 108. Kaip jau buvo udsiminta ankséiau, D.Kleino gramatikoje randame beveik visus pagrindinius prieveiksmiy darybinius tipus, kuriuos turime ir dabartinéje kalboje. Stai jy pavyzdiiai: Iardiniai ir skaitvardiniai su priesaga -aip; taip, [zitaip, kitaip, katraip, antraip, kaip, niekaip. 18 jy kaip ir taip turi gale ir -o: kaipo, taipo. Kad tas -o Gia kiles iS senesnio a, aiskiai teberodo formos taipag, taipajeg (=taipajag) ‘taipogi’, plg.: dina taipajeg ir winas G 173. Ivardiniai su priesaga -iek: kiek, tiek. Kad D.Kleino tarméje bita jvardziy kiekas, tiekas, is kuriy igriedéjo prieveiksmiai kiek, tiek, rodo pavyzdys ifz kieko ZodZiu ex tam paucis verbis. ; Yvardiniai su priesaga -ur: kur, kur jeng, kurgi, niekur, wiffur, kitur. Ivardiniai su priesaga -da: kada, tada, niekada, wiffada. Artima D.Kleino gramatikos lietuvisky pavyzdziy rysj su liaudies Snekamaja kalba rodo -da priesagos variantai -dai, -dais, -dos: wiffadai, wiffados, niekadai, niekadais, ll niekados. Daugiausia D.Kleino gramatikoje, kaip ir apskritai kalboje, yra vardazodiniy (ypaé bidvardiniy) prieveiksmiy su priesaga -(i)ai, pvz.: amdinay, drgfey, gilley, ligey, mazay, palaimingay, smarkiey, fzirdingay, wiffiskay G 136—138. Dar labai maZai D.Kleino gramatikoje prieveiksmiy su priesaga -yn, pvz.: aukstyn, tolyn, Zemyn. Jy né lyginti negalima su dabartinéje kalboje isplitusiais Sio tipo prieveiksmiai. Kaip jau ankséiau pasakyta, i8 tam tikry D.Kleino gramatikos pavyzdziy galima daryti i8vada, kad jau prieS 350 su virsum mety Priusijos lietuviy tarméje tvirtai buvo susiformaves prieveiksmiy darybinis tipas su priesaga -(i)omis ir formavosi prieveiksmiy tipas su priesaga -(iJais, plg.: atwiromis, tilomis, flaptomis, pe[ciomis, neticzomis, Zinnomis ir kartais, pulkais. Zinoma, siy tipy prieveiksmiai anuomet dar negaléjo biti taip paplite kaip Siandien. Isskyrus prielinksnj (o kartu ir prieveiksmi) pa/skui, gramatikoje néra prieveiksmiy su priesaga -(i)ui. Tai aiskintina arba atsitiktinumu, arba tuo, kad autoriaus tarméje sis prieveiksmiy tipas buvo dar visiskai negajus. Prieveiksmiy tipy jvairuma D.Kleino gramatikoje rodo ir tokie prieveiksmiai: ifz tolo, ifz lauko, ifz apadios. Beveik nezymu gramatikoje dalyviniy prieveiksmiy. IS jy terandame: prideranéiey, pripultiney. Beje, pastarasis prieveiksmis neturéty kelti abejonés: dia tikriausiai korektiiros klaida, ir atstatytina pripultinai. Jau vien i8 prieveiksmio skyriaus galima spresti, kokia gyva ir ekspresyvi yra buvusi pati gramatikos autoriaus gimtoji tarmé. Toje gramatikoje randame tokiy prieveiksmiy kaip madinteley, maztinteley paululum, ad minimum, trumpinteley breviter, quam brevissime, gradinteley pulchre valde. Jy reiksmés emocionaluma galéjo jausti ir deramai ji isreikSti lotyniskai tik i8 liaudies gelmiy kiles, jau i8 pat kudikystés tarme paveldejes zmogus. Gramatikos autoriaus kalbos gyvuma bei liaudi8skuma rodo ir paraleliniy formy ivairové, pvz.: todel, todelei, todrin, kodel, kodélei, kodrin, dabar, dabarteli, dabartelei. Tik gyvina gramatikos autoriaus kalba tokie prieveiksmiai kaip pernay ante annum, ué ugpernay ante biennium, propernay ante triennium, t@jau, t&jaus, weikiey, atgalos (=atgalios), pirmay antea, olim. Salia prieveiksmiy mazay, pamazay pasitaiko ir trumpintiniy formy mad, permaz, bemad, kurios taip bidingos liaudies gyvajai kalbai. Is to, kas pasakyta apie D.Kleino gramatikos prieveiksmi, isplaukia tokios iSvados: 1. Jau vien D.Kleino veikalo ”Grammatica Litvanica...” prieveiksmio skyriaus analizé rodo, jog pats tas veikalas — tai pirmoji moksliné ir normine lietuviy kalbos gramatika, o jame jdétas prieveiksmio skyrius — tai pirmas lietuviy kalbos prieveiksmio nagrinéjimas lituanistikos istorijoje. 2. Trumpas, bet labai turiningas prieveiksmio skyrius stebina skaitytoja autoriaus uzmoju pateikti kiek galint issamesnj prieveiksmiy darybiniy tipy ir atskiry reik&miy vaizda. Gramatikoje randame beveik visy pagrindiniy prieveiksmio darybiniy tipy pavyzdZiy: su priesagomis -(i)ai, -(i)omis, -ais, -yn, -aip, -ur, -iek. Iskeliama net septyniolika prieveiksmio semantiniy skyreliy. 12 Prielinks nis. D.Kleinas prielinksnius (G 140-141) pirmiausia skirsto j skiriamuosius ir neskiriamuosius (misiskai — prieSdélius ir post pozicijas). Pastarieji yra tokie: ap, api, at, par, pra, da, pi, na. Skiriamieji esti vienskiemeniai (pri, prie, prieg, pirm, be, tarp, del, po, uz, pro, nig, na, ifz, priefz, pas, Pa, po, in, y, ing, per, ties, ik, Ju, pra, pro. Pastarajame sarasélyje idomiis du dalykai: tai, kad cia irasytas prielinksnis y (=j) Salia in ir ing, taip pat tai, kad prielinksnius pa ir pra autorius laiko klaipédiegiy tarmés faktais Salia savo gimtosios tarmés fakty po ir pro. Tai rodo jo démesj ir jautruma fonetikos ir tarmés dalykams. Prielinksniai yir y jam yra to pat zodzio ‘arasymo variantai. Toliau suminimi dviskiemeniai prielinksniai: tarpei, delei, arti, uzu, iki, aplink, pagal, palig, fulig, apie, pokim ‘akivaizdoje’, pafkui, ir pareinama prie vadinamyjy neskiriamyjy prielinksniy iliustracijos su vardais, veiksmazodiais ir ivardziais: apgalu ‘nugaliu’, apkalbeimas, apikalbis ‘apkalba’, atd&mi, parpiilu, darafzau, pad&mi; reikimé *{| vieta” nusakoma formomis Diewop, manefpi, maneJp, mieftana, mieftan, mieftumpi, jufumpi, mufumpi, mieftump, jufump, mufump, o reikéi :é *vietoje” — formomis Ponip Diewip, manip, manimp, tawipi, tawimp, fawip, Jawimp, kitamp, newienamp. Kaip prielinksniai j ir y, taip ir priesdeliai jir yD.Kleinui téra tapatiis variantai. PavyzdZiai ineimi ir infidimi prazuvon ‘leidziuosi pavojun’ rodo dar prieSdélio ingajuma. D.Kleino gramatikoje taikliai pastebétas ir kai kuriy prieveiksmiy vartoJimas prielinksniskai, pvz.: arti miefto, pokim Diewo, widuj miefto, lauke baznycios G 166. Apie prielinksniy vartojima kalbama sintaksés skyriuje (G 167—169), kur jie isdéstyti pagal linksnius, su kuriais vartojami. Cia krinta j akis pirmosios gramatikos autoriaus prielinksniy vartojimo pavyzdziy pernelyg didelis trumpumas, jy nepilnumas, visiska pilny sakiniy stoka, bet patios prielinksniy konstrukcijos isdéstytos labai nuosekliai. Jos palyginti nedaug skiriasi nuo dabartiniy konstrukcijy. Pavyzdziui, dabar neatitikty normos autoriaus konstrukcijos pirm daug métu, ant garbés, pas desing, aplink teifybe (=pries daug mety, garbei, desinéje, apie teisybe); pas desing, pro miela Diewg, aplink teifybe (= desinéje, per? mielg Dievg, apie teisyb¢); pagal, palik tieJ6s, prieg mane, prieg tawe (=pagal tiesg, prie manes, prie tavgs); po kaires rankés, po trims dienoms, po [zwentai Traicei, po wifam [wietui, po wifas Zmones (=po kairei rankai, po trijy dieny, po Sventos Trejybés, po visg pasaulj, po visus Zmones). Cia nurodyti prielinksniy vartojimo nesutapimai su dabartine norma veikiau yra senosios kalbos faktai, o ne kity kalby jtakos padariniai. Kadangi visi kiti D.Kleino nurodyti prielinksniy vartojimo atvejai visiskai sutampa su Siuolaikine norma, tad apie juos ¢ia ir nekalbama. D.Kleino, kaip ir kity senyjy gramatiky autoriy, priesdéliai suplakti su prielinksniais. PrieSpaskutinis sios gramatikos skyrelis (G 169—173) pavadintas ”De Praepositionum Signifcatione in Compositione”. Pagal antrastg iseity, kad ia kalbama apie prielinksnius, o i8 tikryjy lotynisku Zodziu compositio Cia vadinamas prieSdélétas Zodis. Taigi cia kalbama apie prie3déliy reik3mes. Tai, be abejo, pirmas lituanistikos istorijoje lietuviy kalbos priesdéliy reikimés nusakymas. Pradédamas si skyrelj autorius sakosi no13 ris dar paminéti kai kuriy prielinksniy (0 i8 tikryjy — priesdéliy) ”aiskiai emfatines reikimes”. Gretindamas gimtosios kalbos faktus, jis stengiasi paaigkinti lietuviy kalbos prieSdéliy (jo supratimu — neskiriamyjy prielinksniy) reiksmes, déstydamas juos visus alfabetiskai. PavyzdZiui, ap, api! pirmiausia siejamas su lotynisku circum ‘aplink’ (apftoti, apipiauftit), toliau — su lot. desuper ‘i8 virsaus’ (apipilu), dar toliau nurodomos to priesdélio jsigijimo ir virsijimo reikimés (apturéti, plg. lenky otrzymaé, apgaléti, apzaidzu), ketvirtoje vietoje keliama intensyvumo reiksmeé (apfidZaugti, apfakyti) ir penkta yra sumazinimo reiksmé (apiplekes, apipiauftyts). Panaisiai Sioje gramatikoje aiSkinamos ir kity priesdéliy reikSmés: at gretinamas su lot. kalbos de, re, ig — su ex, nu — su de, par — su re, per — su per, trans, pra — su trans, ultra, pri — su ad, su — su cum. Zinoma, tokiu gretinimu autorius negali paaiskinti visy prieSdeéliy reik3miy, todél daug kur griebiasi aprasomojo aiskinimo. Pavyzdziui, sugretines pri su lot. ad (prieimi), autorius sako, jog tas prieSdélis kartais suintensyvina paprasto veiksmazodzio reiksme (prifakau), o su veikiamosios riigies sangraZiniais veiksmazodziais turi tam tikra emfatine reikSme (prifitekinéju ‘prisibégioju’, prifimiegojau, prifiklaufau, prifigeru). Zinoma, toks prieSdéliy reikSmiy aiskinimas dar labai triktinas, nepilnas, bet negali cia misy nestebinti tas faktas, kad jau pirmojoje lietuviy kalbos gramatikoje aiskinamos priesdéliy reiksmés, ko nerandame dar daugelyje velesniy gramatiky. Jau vien tai rodo dideli pirmosios gramatikos autoriaus jsigilinima j gimtosios kalbos prigimt) ir didele jo kalbine bei gramating nuovoka. Jungtukas. Pirmojoje lietuviy kalbos gramatikoje (G 142—143) i8 karto, be jokios izangelés ir be jokio apibrézimo, pateikiamos bent devynios jungtuky grupelés: 1. jungiamieji (ir, bei, irgi, a, tetpag, taipajég ‘taip pat’), 2. salygos (jey, jeygi, jeg, jeine, kitaip), 3. skiriamieji(ar, argi, alba ‘arba’, arba, ben ‘ar’, buk-buk, ‘arba-arba’, pvz.: buk geri, buk pikti), 4. prie’- priesiniai (bet, bettaig ‘taciau’, tiktai, lyfz ‘tik’, wienok), 5. nuolaidos (kacz, kaczei, norint, jeib, jeigi ‘nors’, taczau), 6. priezasties (nes, nefa, nefang ‘nes’, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. i8vados (todel, todelei, todrin), 8. sarysio (priegtam ‘be to’, potam ‘po to’, kaip, tapagalaus, galdufey, pafkidufey), 9. papildomieji (nes, jau, jeg, gi, gu ‘ar’, afzgu? ‘ar a3?’, tugu? ‘ar tu?’). Sios gramatikos jungtuko skyriaus gale yra autoriaus veikiausiai is lotyny k. gramatiky paimta pastaba apie tai, kad kai kurie nekaitomieji zodziai (particulae) dél reiksmés ivairumo tampa tai prieveiksmiais, tai jungtukais, tai prielinksniais. Pavyzdziu tia imamas Zodis ar, kuri autorius laiko prieveiksmiu, kai ko nors klausiama, ir jungtuku — kai kas nors isskiriama. Tokia nuomoné, Zinoma, iSplaukia tik i8 to, kad dalelyte Gia laikoma prieveiksmiu. Cia pat pateikta ir kita autoriaus pastaba, kad Zodiiai priegtam, potam, wel, galaufey, tapagalaus yra eilés prieveiksmiai tada, kai eina su veiksmazodiiais aplinkybei reiksti, ir jungtukai tada, kai jungia ar tesia Zodzius bei mintis. Si pastaba jdomi tuo, kad rodo autoriaus jsigilinima i vieng svarbiausiy prie1Beje, D.Kleino éia pridétas ir apie, bet, matyt, iS inercijos, nes toks prieSdélis neiliustruojamas. 14 seen re veiksmio funkcijy — aplinkybés reigkima, ir tuo, kad ia taip pat suvokiama paminéty Zodziy tam tikra jungiamoji reikimé. Idomiy pastaby apie jungtuka dar randame ir paskutiniame gramatikos skyrelyje (G 173-174). Cia pirmiausia teigiama, kad jungtukas ir jungia daugeli daikty, o bei — paprastai du daiktus arba tik du daiktus, pvz.: ir [zis, ir tas, ir anfai; Bei Séule bei Men& pames Jewiefybe; ir dangus, ir zéme, ir Angelai ir Zmones tur Diewo garbe apsakyti; bei gerieji, bei piktiesi, beigi koznas Zmogus. Kartais bei isreiskias lotyny kalbos tam-quam: bei a Jz, bei tu. Taigi bei, kaip matome, senojoje kalboje galéjo jungti ir daugiau kaip dvi vienari es sakinio dalis. Taipajeg ‘taip pat’ daznai pasakomas ir su ir: dana taipajeg ir winas. Kada reiskia ir ‘kad’: taip filpnas tapa, kada ir ta dieng numirre (vietoj kad, jog ir ta dieng numirre). Jungtuky, ypaé prijungiamyjy, vartojimo svyravimg bei nepastovuma rodo tai, kad, pavyzdiiui, prieZastis ar tikslas nusakomi pramaisiui zodZiais jeib, idant, jeng, kaip, kada, kad: kada (kaip, jeib) pakajus butu ant Zémes; idant (jeib) fzwentay giwentumb.m; jeng ilgay giwefi ant Zémes; bijaus, kaip (kad) negaléfi tai istaifyti; pareitis Wiraufybei, idant nufidéjimai be karénes nepafiliktu; ftowjfis tefidaboja jeib nepultu. Jaustukas. Apie jaustukus D.Kleino pasakyta (G 143), kad jie vartojami dvasios bisenai arba gestams. Cia labai teisinga mintis, kad Jaustukais reiskiamos dvasios biisenos, vadinasi, jausmai, emocijos, bet jokiu budu jie negali isreikSti gesty: jie tegali buti palydimi gesty. Sioje gramatikoje tenkinamasi tik jaustuky suminéjimu. Jy priskaigiuota septyni bireliai: 1. susukimo (0, ak/), 2. meilumo (meilul, aukJut), 3. juoko (4 a 4), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman!), 5. sudraudimo (a, 0, ba), 6. keiksmo (czui, éfui), 7. tildymo (tit{z, stit{z, St ir styl, kuris nurodomas kaip klaipédiskiy tarmés faktas). IS suminéty jaustuky tik styl yra germanizmas, visi kiti — lietuvi8ki. D.Kleinas nepateikia né vieno istiktuky vartojimo atvejo: sintakséje apie juos né neuZsimenama. Beje, jungtuko skyriuje yra keista pastaba, kad jungtukas a ‘o’ pereings j jaustuky klase. Tai, zinoma, nejmanomas dalykas. II. K.Sapino ir T.Sulco * Compendium Grammaticae Lithvanicae”! Prieveiks mis. Kaip spéjama, K.Sapiinas savo gramatika, jo pavadinta ”Nomenclator”, galéjo biti parases jau apie 1643 m., vadinasi, desiméia mety ankséiau, negu iséjo D.Kleino ”Grammatica Litvanica”. 1651 m. jis buvo gaves Karaliauéiaus universiteto leidima ja isleisti, bet tuo leidimu nepasinaudojo dél nezinomy prieZasciy. Viena is jy galéjo biti tai, i Compendium Grammaticae Lithvanicae Theophilii Schultzen, Past. Cattenov., Regiomonti... 1673 (toliau sutr. Sap). 15 Jau vien toks sugretinimas akivaizdziai redo, jog F.Haackas negaléjo nenusiziaréti j D.Kleino gramatika. Beje, K.Sapino ir T.Sulco gramatikoje buvimo vieta (in loco) rodantys prieveiksmiai isdéstyti visai kita eile. Pagaliau ir patys victos prieveiksmiy atskiri reikSmiy nusakymai F’.Haacko veikiausiai nukopijuoti is D.Kleino gramatikos (Zinoma, jeigu ne is jiems abiem bendro kokio nors kito galtinio), plg.: in loco, de Loco, per Locum, ad Locum. Siaip jau pats prieveiksmio skyriaus planas F.Haacko gramatikoje skiriasi tiek nuo D.Kleino, tiek nuo K.Sapiino ir T.Sulco gramatiky atitinkamy plany. Pirmojoje musy gramatikoje po visy reik3miy isdéstymo pateikti keturi punktai pastaby, kuriose pirma karta lituanistikos istorijoje a) iskeltas jnagininko bei vietininko prieveiksméjimas, sugretintas su senoves graiky kalbos naudininko prieveiksméjimu; b) paliesta -(i)ai priesagos prieveiksmiy daryba is budvardziy; c) parodytas Zodzio kaip vartojimas ivairiomis reiksmémis: nusistebéjimo prieveiksmio (kaip géras ira Diewas mufu!), pageidavimo dalelytés (kaip man Diewas padetu!, kaip pakajus butu bei fandora!), santykinio arba jungiamojo zodzio (kaip Zmogaus giwenimas ira, taip bus ir jo mirimas }), jungtuko (kaip Adomas puoles buwo, pamete weidg Diewo; prisakyta ira Zmogui, kaip giwentu nobagnay). D.Kleinas Zodi kaip tais atvejais laiko partikula, igskyrus pacituota paskutinj sakini, kur ir jo Ziurimas jungtukas. K.Sapino ir T.Sulco gramatikos prieveiksmio skyrius pradedamas pora jZanginiy pastaby, po kuriy isdéstytos ir labai trumpai (kartais vos vienu zodiiu) pailiustruotos 24 prieveiksmio (is tikryjy daznai dalelyéiy ar kity nekaitomyjy Zodziy) reikmés. Visas skyrius baigiamas laipsniavimu. F.Haacko gramatikos prieveiksmio skyriuje krinta j akis Zymiai didesnis pavyzdziy kiekis, aiskintinas tuo, kad ra3ydamas savo Zodyng autorius buvo sukaupes daugiau medZiagos negu kiti. Suprantama, ir Gia dalia tikry prieveiksmiy apséiai duota kity nekaitomyjy kalbos daliy zodziy, kurie autoriaus traktuojami kaip prieveiksmiai. 15 retesniy ar idomesniy prieveiksmiy F.Haacko gramatikoje galima paminéti tokius: [fz tiefos, Kur jeng ‘kame’, tiefogie ‘tiesiai’, tiefam‘t.p.’, Ténjau, fzengu, Tengu, Nam4 ‘namo’, Katrul, Propérnay ‘pried trejus metus’, Porytoj, Pirmto, Dieni[zkay ‘kasdien’, Nepalautinay, Kartunta ‘kada nors’, Kas metg, niekadai, niekadais, Walandéle, potreéiay ‘treciasyk’, SzwéZey ‘neseniai’, Tulas kartu ‘kartais?’, atpencz, Pridéranéiey, Rank[zéiey ‘staiga, netikétai’, Régimay ‘vieSai, atvirai’, Powiffam ‘visai’, Palengway, pamazay ‘pamazu’, Trumpinteley, Taipojau, Nieku budu, podraugiey ‘drauge’, Skiru ‘skyrium’, Pripultinay, nedinnomis, galausey; plg. taip pat slavybes Cziefu, Necziefu, Miernay ‘nuosaikiai’, Wiedlibay ‘patogiai, padoriai’, Nopro Jnay ‘veltui’, Abelnay ‘visiskai’. Visi kiti F.Haacko pateikti prieveiksmiai niekuo ypatingu neiisiskiria is dabartinéje kalboje vartojamyjy.Jie, kaip ir kitose tia minimose gramatikose, yra ivairios kilmés ir ivairiy darybiniy tipy: ivardiniai, budvardiniai, daiktavardiniai, veiksmaZodiniai ar dalyviniai, su priesagomis bei prieSdéliais ir be ju, kiti tiesiog iSriedéje i8 sustabaréjusiy linksniy formy — visiskai tokie kaip ir dabar vartojamieji. ’ Is nekaitomyjy kalbos daliy zodziy, kuriuos F.Haackas priskyré prie prie22 veiksmiy, nusizitiréjes i D.Kleino gramatikg arba j kity kalby gramatikas, galima pamineti dalelytes Ar, Argi, argu, bau, bés, er, Arne, Ne, Neygi, artés ‘gal’, ben, Nuggi, Ejte ‘tegul’, Sztay, wey, te, tikt, tiktay; jaustukas ak, Ey, Ayman; jungtukus Butent, Kaip antay, 78; modalinius zodzius Tiefa, Berod’s, Beje, Pirma, Antra, Treéid, plg. verstini jungtuka Wienok, slaviska dalelyte Lifz ‘tik’. Tdomu tai, kad jau F.Haackas vartojo tokius ir dabar labai populiarius jungtukus kaip Butent, Kaip antay, modalinius Zodiius Tiefa, Berod’s, Beje. Tokie faktai, kad ir gana paprasti, rodo gramatikos autoriaus kalbos artimg ry su liaudies gyvaja kalba. Sios gramatikos bidvardzio skyriuje, kur kalbama ir apie skaitvardzius (mat autorius juos priskiria prie bidvardziy), prieveiksmiais (”adverbia numeralia”) laikomi net tokie junginiai kaip wieng kartg, du kartu, tris kartus..., tri[[]de[zimts ir wieng kartg..., du [zimtu kartu, tukftantis karti. Tai, zinoma, aiskintina tuo, kad su prieveiksmiais, Zitrint j juos vien semantiskai, buvo suplakamos ne tik nekaitomosios kalbos dalys, bet kartais net kurie ne kurie kaitomyjy kalbos daliy zodziai ar net zodziy junginiai. Antra vertus, gramati] os autorius galéjo ir jauste jausti bent dalies tokiy jungtuky priartéjima prie prieveiksmiy. Juk pakanka tokiy jungtuky antrajam démeniui sutrumpeéti dél linksnio stabaréjimo, ir prisisliejes jis prie pirmojo démens sudarys tikra sudurtinj prieveiksmi, plg.: viengkart, dukart, triskart... Cia galima buty dar priminti ir tokios pat darybos kitus Siuolaikinius prieveiksmius, pvz.: viengsyk, diusyk, trissyk..., pirmgkart, antrgkart, trécigkart..., pirmasyk, antrasyk, trééigsyk... Toliau svarbu padiiiréti, kuo skiriasi: F.Haacko gramatikos (jau XVIII a. darbo) semantiné prieveiksmiy klasifikacija nuo kity dviejy paciy pirmyjy D.Kleino ir K.Sapiino bei T.Sulco gramatiky (dar XVII a. darby) atitinkamos klasifikacijos. Siy visy trijy gramatiky prieveiksmiy semantinés klasifikacijos pagrindas yra vienodas — prieveiksmiy leksiné reikimé. Kadangi visose Siose gramatikose su prieveiksmiais iStisai suplaktos dalelytés, kartais ir kurie ne kurie Jungtukai, net jaustukai bei modaliniai Zodiiai, tai i prieveiksmiy semantinés klasifikacijos pagrinda jeina Gia ir visy siy pastaryjy Zodziy reiksmés, kurios daZniausiai labai subtilios, sklidzios ir neaiskios, kad net labai sunku ar tiesiog nejmanoma jy nusakyti. Pati klasifikacijos schema veikiausiai pasiskolinta is klasikiniy kalby gramatiky, kuriy panaudojima lietuviy kalbos gramatikai aiskiai liudija lietuviy kalbos reiksmiy gretinimas bei lyginimas su klasikiniy kalby reiskiniais, taip pat tokios uZuominos apie ta gretinima bei lyginima kaip "more Graecorum, more Latinorum” arba ”sicut apud Latinos” ir pan. Klasikiniy kalby gramatiky itaka bent is dalies bus nulémusi ir apylygi lietuvisky gramatiky prieveiksmio semantiniy skyreliy skaitiy. Tiesa, pirmu pozitiriu atrodo maziausias ty skyreliy skaicius D.Kleino gramatikoje — 17, 0 didziausias K.Sapiino ir T.Sulco gramatikoje — 24, bet i8 tikryjy ir D.Kleino gramatikoje laiko prieveiksmiai paskirstyti { tris smulkesnes grupeles: esamojo, bitojo ir bisimojo laiko, o kiekybés prieveiksmiai — taip pat j tris smulkesnes grupeles: skaiéiavimo, itempimo ir susilpnéjimo. Taigi ir D.Kleino gramatikoje pagrindiniy prieveiksmio semantiniy skyreliy yra 17, 0 kartu 23 su tomis smulkesnémis grupelémis iS viso 22. F.Haacko gramatikoje tokiy skyreliy 23. y Lotyniski ty skyreliy jvardijimai visose trijose gramatikose taip pat negaléjo atsirasti be kity kalby, pirmiausia lotyny kalbos, gramatiky itakos. [domu tai, kad net vokietiy kalba paragytose ty laiky gramatikose visa pagrindiné gramatiné terminologija yra lotyniska. Tokia butent yra ir F.Haacko gramatika. Tad ir Gia prieveiksmio semantiniy skyreliy pavadinimai yra lotyniski, butent: 1) loci, 2) temporis, 3) numeri, 4) quantitatis, 5) qualitatis, 6) interrogandi, 7) similitudinis, 8) comparandi, 9) intendendi, 10) remittendi, 15) jurandi, 16) optandi, 17) hortandi, 18) congregandi et separandi, 19) excludendi, minuendi, 20) corrigendi, 21) concedendi, 22) ordinis, 23) eventus. DidzZioji ty jvardijimy dalis jeina j visy trijy pirmyjy gramatiky prieveiksmio skyrius, bet kiekviename i$ jy pasitaiko ir vienas kitas nesikartojantis ivardijimas, pavyzdziui, D.Kleino gramatikoje nepavartotas. Pastaroji aplinkybé aiskintina tuo, kad D.Kleino gramatikos prieveiksmio skyriuje bent kiek mazéliau dalelyéiy, jungtuky, jaustuky bei kitokiy zodziy, ko gana apstu kity dviejy autoriy gramatikose. Suprantama, jog kuo daugiau j gramatika ideta tariamyjy prieveiksmiy, tuo daugiau prireike ir jy reiksmiy nusakymy. Pavyzdziui, K.Sapuno ir T.Sulco gramatikoje XI prieveiksmiy skyrelis pavadintas [adverbia] explanandi, t.y. i8déstymo, isplétojimo [prieveiksmiai]. I8 tikryjy Gia pateikti ne prieveiksmiai, o tik gryniausi jungtukai dant, Jet ir ivardis Tatai, kurj autorius lotyniskai nusako id est ‘tai yra’. Vadinasi, ir tas jvardis autoriaus suvokiamas kaip tam tikras jungtukas, vartojamas prie’ zodizio ar posakio paaiskinima. Kartais pateiktos iliustracijos lyg ir nepatvirtina paties skyrelio jvardijimo. Stai, pavyzdziui, F.Haacko gramatikos XXIII prieveiksmiy skyrelis (beje, jis tiesiog pazodziui nuragytas is D.Kleino gramatikos prieveiksmio XIV skyrelio) lotyniskai pavadintas [adverbia] eventus ‘igeities [prieveiksmiai]’, bet jame pateikti iliustraciniai pavyzdziai Pripultinay (D.Kleino gramatikoje — pripultiney), Palaimingay, Neticzomis, nezinnomis patys vieni iseities negali rodyti. ISseiti Gia tam tikrais atvejais galéty reiksti tik veiksmazodZiai, prie kuriy biity prislije Sie prieveiksmiai. £ F.Haackas, kaip ir abiejy patiy pirmyjy gramatiky autoriai (D.Kleinas ir K.Sapiinas bei T.Sulcas), prie prieveiksmio priskiria ne tik visas dalelytes, viena kita modalinj Zodi, jungtuka, siaip jungiamaji Zodj ar net jaustuka, bet kartais ir viena kita linksnio forma ar net zodZiy jungini. Pavyzdiiui, jo (F.Haacko) gramatikoje is D.Kleino gramatikos tiesiog pazodziui nurasyti ir prie vietos prieveiksmiy priskirti jnagininkai Sz@ Daiktu, An& Daiktu, Niekatru Daiktu.- Dabar mums ypaé idomu tai, kad jau pirmyjy lietuviy kalbos gramatiky autoriy beveik pries’ 350 mety pastebétas tokiy jnagininky prieveiksmiskumas, tam tikras jy atotrikis nuo linksnio reiksmés ir priartéjimas prie prieveiksmio. Mat tokia jau vietos inagininko prigimtis i8 seny senovés. Bet laikyti paminéty jnagininky tikrais prieveiksmiais negalétume dar ir Siandien, kaip negalime laikyti prieveiksmiais ir tokiy dabartinés kalbos junginiy: Sig diéng, ang diéng, kitg diéng, nes diéng éia yra tikras daiktavardzio ga24 Sa a hm ll uninkas, nors ir turintis prieveiksmiui bidinga laiko reiksme, bet igliekantis kaip pazymimasis Zodis, kurio daiktavardiskuma stiprina ivardiniai derinasee < oe 8 one ~ 7h ett xe. . oon Kk he 192 pice te mieji pazyminiai Sig, ang, kitg. Bet kai tik tia nurodyto tipo junginiai dél jy nuolatinio vartojimo laiko reikime émé stabaréti ir kartu émé blukti jy linksnio reikSmé, tai jau prieS simtus mety émé darytis nebereikalinga linksnio reiksmés rodytoja — antrojo démens galiiné, kuriai gyvajame kalbos sraute nukritus turéjo susilieti j viena Zodj abu junginio démenys: Siandien, Siatidie; plg. taip pat prieveiksmius anaridie, kitaridie ir daugeli naujesniy zodziy, susidariusiy jau pagal vidinius prieveiksmiy raidos polinkius, pvz.: anardiej, anandie .ai, anaridienaisir kt. Beje, pirmyjy gramatiky junginiai Sz& Daiktu, Ani Daiktu, Niekatru Daiktu net ir dabar negali biti laikomi prieveiksmiais dar ir del to, kad ddtktas yra labai konkretus daiktavardis, nors, be kity reiksmiy, turi dar ir vietos reiksme, kuri ypaé biidinga prieveiksmiui. Be to, Zodzio ddiktas inagininko galiné -u niekada nerodé tendencijos nutrupéti, ir pirmyjy gramatiky autoriy prie prieveiksmiy priskirti junginiai su tuo daiktavardziu niekados negaléjo susilieti j vieng Zodj ir virsti tikrais prieveiksmiais. F.Haackas jauté ir kity jnagin’aky tam tikra prieveiksmiskuma: prie prieveiksmiy jo priskirti junginiai Sziti budu, Nieku budu (plg. ta pati junginj reikSme ‘nullo modo’ Sap 66), kurie, kad ir priartéje prie prieveiksmiy, bet néra jais virte. Cia dar galima paminéti F.Haacko prieveiksmiu laikoma jungini Tulas kartu ‘keliskart, kartais’, kuris néra visai aiskus, nes jvardZio vienaskaitos vardininko tilas ir daiktavardzio daugiskaitos kilmininko karty rySys tia ne visai suvokiamas. Negali miisy nestebinti tai, kad F.Haackas taip pat puikiai suprato patj linksniy ar tam tikry junginiy prieveiksméjimo procesa, jauté jy prieveiksmiskuma ar visigka suprieveiksméjima, plg. tokius linksnius ar junginius kaip Dienoj, Rytmeczeis, Wakarais, Pietumis, Kas metg, Cziefu, Necziefu, Naktimis, Walandéle, Ifz naujo, Po wiffam ‘visai, visiskai’, dél kuriy visiéko priartéjimo prie prieveiksmiy ar suprieveiksméjimo ir dabar nelabai bity galima abejoti. Baigiant pastabas apie F.Haacko gramatikos prieveiksmj galima prieiti prie tokiy i8vady. 1. Artimesnés pazinés jau vien su F.Haaco gramatikos prieveiksmiu rodo jos autoriy buvus iZvalgy lietuviy kalbos mokova, sugebéjusi, turint labai maza Saltiniy — vos por patiy pirmyjy gramatiky, parasyti gana originalig konspekting lietuviy kalbos gramatika, skirta dar platesniems skaitytojy sluoksniams negu pati pirmoji D.Kleino gramatika. Pirmaja D.Kleino gramatika galéjo pasinaudoti tik tie (daugiausia Prisy Lietuvos) intelegentijos sluoksniai, kuriems suprantama buvo lotyny kalba. F.Haaco gramatika, kaip ir D.Kleino ”Compendium’as”, buvo prieinama visiems vokieéiy kalba mokantiems skaitytojams, o Prisy Lietuvoj tokiy skaitytojy tais laikais buvo daugiau, nes mokyklose déstomoji kalba buvo vokieéiy. Prielinks nis. F.Haackas, kaip ir D.Kleinas, neduoda jokio prielinksniy apibrézimo (H 326—328). Jis laiko juos, kaip ir prieveiksmius, jungtukus bei jaustukus, nekaitomaisiais Zodziais, arba dalelytémis (particulae). Prie prielinksniy jo priskirti ir priesdéliai bei polinksniai, arba postpozicijos, PvzZ.: ap, api, at, par, pa, da, pi, na. Visus siuos zodziy démenis jis laiko 25 neskiriamaisiais (inseparabiles) prielinksniais, nes jie skyrium nevartojami, pvz.: apgallu ‘iveikiu’. Postpozicijos pi ir na esti vardazodzio arba ivardzio gale, pvz.: Diewop ‘pas Dieva’, mangsp ‘pas mane’, mieftana ‘i miesta’. Esant daugiskaitai, autorius sako, tarp kilmininko ir pi jsiterpia m: mufump ‘pas mus’, jufump ‘pas jus’. Skiriamieji prielinksniai gali valdyti viena arba keleta linksniy. Kilmininka valdo n@g, pirm, dél, ant, tarp, ifz; galininka — per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, priefz, i, ing; inagininka (ablativum instrumentalem) — fu, ties. Ikki valdo kilmininkg ir naudininka; kilmininkg ir galininka valdo uZ, bet esant skirtingoms reik8méms: kai reigkia ‘anapus’ — kilmininka, kai reiskia ‘lygiai kaip’ — galininkg. Pagal (secundum) ir Prieg ‘prie’ valdo be skirtumo éia kilmininka, ¢ia galininkg. Pastarieji du prielinksniai, kaip matome, dabartinéje kalboje kiek kitaip vartojami: pirmasis su galininku, antrasis (tiksliau sakant, prie) su kilmininku. Prielinksnis po skirtingoms reikSméms nusakyti vartojamas su skirtingais linksniais, pvz.: po kairés Rankés (nusakant vieta), po Jzwentés Traicés, arba po Jzwentai Traicei (nusakant laika). Dabartinéje kalboje ir vietos santyki nusakant pavartojamas naudininkas (po kairei rankai). Gramatikos autorius tokio pavyzdzio nepateikia. Tas pats prielinksnis (po) valdo galininka, kai reiskia — wiffg fwietg) ir inagininka, kai reiskia ‘prieSais, akivaizdoje’ (po Diewu efme) arba ‘apagioje, zemiau’ (po Dangumi). Kaip matyt i8 Sios apZzalgélés, F.Haacko gramatikos prielinksnio skyrius labai jau trumputis ir konspekti3kas, bet uZtat planingas, nuoseklus, palyginti tikslus ir labai lietuviskas: jame, galima, sakyti, visidkai néra nelietuvisky prielinksniy ar nelietuvisky jy vartojimo atvejy. Visi F.Haacko iskelti prielinksniai, isskyrus tik viena kita archai3kesnj (ing, prieg), islyginus ra3yba, ir Siandien yra norminiai, o tai savo ruoZtu rodo autoriaus — literattrines kalbos normintojo pastangas. Jungtukas. Sios gramatikos jungtuko skyrius dar konspektiskesnis negu prielinksnio. Jis pusiau vokigkai, pusiau lotyniskai pavadintas ”Von den Conjunctionibus” ir i&déstytas a3tuoniomis trumpomis, po 1—3 eilutes uZimanéiomis, pastraipélémis, kur lotyniskai isvardytos aStuonios jungtuky grupelés. Stai jos: 1. jungiamieji (ir, bey, irgi, 0, teipag, taipajeg), 2. skiriamieji (ar, argi, arba, buk buk), 3. salygos (jey, jeysgi, jeig, jeyne, kittaip), 4. priesprieginiai (Bet, bettaig, d, arba o, taczaus, ben, tiktay, lyfz, wienok), 5. nuolaidos (kacz, kaczeyg, norint, jeib, jeygi), 6. priezasties (nés, néfa, néfang, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. iSvados (todél, todéley, todrin), 8. tasos, sarysio (priegtam, toliaus, potam, tapagalaus, galdufey, pafkiaufey). F.Haacko jungtuko sakyrius savo kompaktiskumu, planingumu nesiskiria nuo kity nekaitomy kalbos daliy skyriy. Labai tikslis yra ir patys lotyniski atskiry jungtuky grupeliy jvardijimai. Bet jis labai skiriasi nuo prieveiksmio ir prielinksnio skyriy savo turiniu, pateiktais jungtukais: cia daugiau negu kitur nelietuvisky zodZiy ir ypaé tokiy, kurie palyginti su dabartine literatirine kalba labai jau archaiski. Nelietuviski, pavyzdziui, yra 4 (slav.) ‘o’, lyfz (slav.) ‘tik’, kacz, kaczeyg (plg. lenky choé, chociaz), o i8 senyjy ar senesniyju raSty tezinomi tokie: teipag, taipajeg, jeygi, jeig, bettaig, jeib, nés, néfa, 26 sen ane are eel néfang, jeib, jeng, kada ‘kad’, todrin, tapagalaus. Nebeatitinka dabar normos ir taczaus, wienok. Stebint sios gramatikos (kaip ir apskritai pirmyjy gramatiky) jungtukus, krinta j akis cen Jy skirtumas nuo dabartiniy jungtuky, tam ra jy nestabilumas, judrumas. Tokia ypatybé veikiausiai aiskintina tuo, kad jungtukas yra kalbos dalis, kuri véliau uz kitas ima pletotis. Kiekvienoje senoje kalboje ikiragytiniu laikotarpiu jungtuky skaicius turéjo buti labai ribotas. Snetamoji kalba ig viso tenkinasi magesniu jungtuky inventoriumi, nes jai budingesnés paprastos, bejungtukés konstrukcijos. Jungtuky ypaé prireikia kiekvienos kalbos ragytiniu periodu. Jy lietuviy kalbai ypaé prireiké, kai senujy ra” /tojy imta versti is kity, jungtuky sistema labiau isplétojusiy kalby ivairius, daugiausia religinio turinio, tekstus: maldas, giesmes, Biblija ir t.t. Tokiu atveju savy jungtuky paprastai nepakanka, jy tenka skolintis is kity kalby arba skubomis susidaryti savo kalbos priemonémis. Tada ir iskyla kalboje skoliniy ir skubomis sudaryty naujadary, kurie ilgainiui iS kalbos turi pasitraukti, uzleisdami vieta naujesniems ir tikslesniems. Jaustukas. Kaip ir apskritai visose pirmosiose gramatikose, taip ir F.Haacko gramatikoje jaustuko skyrius trumputis — vos deSimties eiluéiy. Cia autoriaus priskaiciuota net desimt jaustuko grupeliy, kurios, kaip ir jungtukai, ivardytos Sitaip: 1. sugukimo (0, ak), 2. meilumo (mielul, aukfut), 3. juoko (G, d, 4), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman), 5. sudraudimo (a, 0, ba), 6. keiksmo (ézui, Pui), 7. verksmo (Ui, ui, ui), 8. pagaipos (a a), 9. grasinimo (Nu, nu), 10. tildymo (tit[z, stit[z, 5, pft). Kad F.Haacko gerokai pasinaudota D.Kleino gramatika, be kita ko, rodo ir jaustuko skyrius. Cia net penkios pirmosios jaustuky grupelés tiesiog pazodziui nura3ytos is D.Kleino gramatikos, visai ta padia eile pateikti absoliuéiai tie patys pavyzdZiai. Skiriasi giek tiek tik tie patys lotyniski ty grupeliy ivardijimai: D.Kleinas juos sudaré orientuodamasis daugiau j paéius jaustukus, o F.Haackas — j pati skaitytoja. Todeél pirmasis jiems jvardyti pavartojo gerundijaus forma, o antrasis — esamojo laiko veikiamojo dalyvio forma, plg. D.Kleino (interjectiones) exclamandi ir F.Haacko — exclamantis. Kad ir nedaug Gia ty jaustuky nurodyta, bet, kaip ir D.Kleino gramatikoje, jie labai jau lietuviski. Beje, bent vienas gia minimy abiejy autoriy prie jaustuky priskirty zodziy — bitent deja — yra ne tiek jaustukas, kiek modalinis Zodis. Tdomu tai, kad né vienas pirmyjy gramatiky autoriy nekélé aikstén misy istiktuky, tarsi nelaikydami jy Zodziais. [stiktukas — tai kategorija, kuri j gramatikas pateko kaip kalbos dalis zymiai veliau, kai buvo atkreipta daugiau démesio i Snekamaja kalba ir i ja atspindinéig groziniy kuriniy kalba. IV. P.F. Ruigio ” Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatik”! Prieveiksmis. D.Kleino ir P.F.Ruigio gramatiky pasirodym: skiria 94 metai (beveik simtmetis). Per ta laika (t.y. nuo 1653 iki 1747 miety} T anfangsgriinde einer Littauischen Grammatik in ihrem natiirlichen Zusammenhange entworfen von Paul Friedrich Ruhig... Kénigsberg... 1747 (toliau sutr. R). 27 Priisy Lietuvoje pasirodé bent keturios atskiry autoriy lietuviy kalbos gramatikos, kuriose, be dagniausiai labai konspektiskai aptarty fonetikos, raSybos, tarmiy, zodziy darybos, sintaksés dalyky, kiek plagiau i8déstyti morfologijos dalykai — nuéviestos visos tais laikais pripazistamos kalbos dalys: daiktavardis, budvardis, skaitvardis, ivardis, veiksmaZodis, dalyvis, prievieksmis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas. Lyginant su iy dieny jprastine kalbos daliy klasifikacija cia nerandama tik dalelytés ir istiktuko. Dalelyté ¢ia jjungta j prieveiksmi, o apie istiktuka dar né neuzsimenama. Uztat kalbos daliy skai¢iy Gia padidina dalyvis, kuris laikomas atskira kalbos dalimi. Visos kalbos dalys visose keturiose pirmosiose gramatikose paskirstytos | du birius, kuriy pirmaji sudaro kaitomosios (daiktavardis, budvardis, skaitvardis, ivardis, veiksmazodis, dalyvis) ir antraji — nekaitomosios (prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas) kalbos dalys. Beje, nekaitomosios kalbos dalys visose keturiose gramatikose vadinamos partikulomis (particulae), taigi prieveiksmiai ia irgi partikulos, arba dalelytés. P.F.Ruigys kalbos daliy visuma vadina die so genannten Partes Orationis” R 18. O kitoje vietoje nekaitomosios kalbos dalys jo vadinamos Nebenworter R 115. Taigi ir prieveiksmiai jam yra particulae, arba Nebenworter — vadinasi, dalelytés, arba antraeiliai, Salutiniat zodziai. Pats prieveiksmio skyrius P.F.Ruigio gramatikoje pradedamas, galima sakyti, visiSkai tais paciais Zodziais kaip F.Haacko gramatikoje, bet prieveiksmiy daryba jo (P.F.Ruigio) nusakyta Zymiai igsamiau negu visose kitose iki jo iséjusiose gramatikose. Pirmiausia jis teigia, kad prieveiksmius galima padaryti is veiksmazodziy, ir ta teigin iliustruoja tokiais is reikiamybés dalyviy iSvestais prieveiksmiais kaip Laupfintinay, Mylétinay, kurie esa padaryti i8 veiksmazodZio bendraties pridéjus *skiemenj” (die Syllbe) nay. Toliau jis, kaip ir visi kiti ankstesniy gramatiky autoriai, taikliai pastebéjo daiktavardziy ”ablatyvo”, t.y. vietininko ir jnagininko, prieveiksméjima, plg. jo tvirtinima: ”Es ist zum voraus anzumerken... Daf sich... adverbia machen lassen,,, von Nominibus Subst. deren Ablativus localis und besonders instrumentalis adverbialiter gebraucht wird, z.E. Widduj’ drinner, Pulkd oder Pulkais haufenweise” R 115—116. Dar toliau kalbama apie bidvardiniy ir dalyviniy prieveiksmiy daryba, kuri iliustruojama tokiais pavyzdziais: Geras — geray, Didis — didey, Grazis — grazey, Zinnomas — 4innomay. Paliesta gia ir biidvardiniy prieveiksmiy aukétesniojo bei aukStiausiojo laipsnio formy bei priesagos -yn prieveiksmiy daryba: ”Geray, Compar. gerats besser, Superl. gerdus am besten” R 116. Tvirtagale priegaide rodo ZodZio galas ats, tvirtapradg — dus. Idomu Zia tai, kad tokiy prieveiksmiy auké¢iausiojo laipsnio forma pateikiama pirmiau su dus gale, lyg ji bity iprastiné, pagrindiné, o dél aukstiausiojo laipsnio formos pilno galo dusey (=iausiai) pasakoma tik tiek, kad prie gerdus dar dagnai pridedama ey (=iai). Iseity, kad aukstiausiojo laipsnio formas tada tartum buvo linkstama trumpinti, ko dar nematyti nei D.Kleino, nei K.Sapiino bei T.Sulco gramatikose. Kad ir ne visai tiksliai, bet labai idomiai P.F.Ruigys aikina priesagos -yn prieveiksmiy reikime ir vartojima su veiksmazodiiu eiti, kuris vienu atveju (pvz., Geryn eiti) reiskias ‘werden, fieri’, o kitu atveju (pvz., Hik tolyn) turis paprasto éjimo reikime. Netikslu 28 Gia tik tai, kad yn, girdi, padaro aukstesniojo laipsnio forma, plg.: ”Bei dem verbo eiti... wird in Comparativo yn angehanget” R 116. Ne visai tikslus ir teiginys, kad prie prieveiksmiy pridedamos ”neatskiriamosios dalelytés” gi, gu, juk, ja, pi, na, link, jau, nes is tikryjy kai kurios is Jy nesusilieja arba ne visada susilieja su prieveiksmiu (pvz.: juk, link, jau). Ir P.F.Ruigio gramatikoje pateikta 23 prieveiksmiy semantiniai skyreliai, i kuriuos, kaip ir visose kitose any mety gramatikose, jtrauktos taip pat ir dalelytés. Nors daug surasyty tia pavyzdziy visiskai sutampa su kitose gramatikose (ypat F.Haacko gramatikoje) esanéiais pavyzdZiais, tatiau daug Gia yra ir tokiy kuriy kitose gramatikose nerandame. Vadinasi, ir P.F.Ruigio naudotasi kitumis gramatikomis, nors kartu ir stengtasi iskelti bent kiek ivairesniy prieveiksmiy. Pavyzdiiui, visiskai nuragytos i8 kity gramatiky (i$ D.Kleino ar F.Haacko) tokios prieveiksmiais jy visy laikomos dalelytés kaipar, argi, argu, bau, bés ‘ar’, Arne. Ypaé placiai P.F.Ruigys bus pasinaudojes F.Haacko gramatika skirstydamas prieveiksmius semantiniais skyreliais. Abiejose gramatikose visiskai sutampa ty skyreliy pavadinimz’, krinta { akis absoliuéiai ta pati skyreliy numeracija (eilé), visiskai toks pat jy skaicius (biitent — 23). Daugybé tuose skyreliuose esanéiy pavyzdiiy ne tik visiskai tapatis, bet ir sura3yti ta paGia tvarka. Bet vis délto cia randame ir tokiy pavyzdziy, kuriy ankstesnése gramatikose néra. Vadinasi, jie ne is kity gramatiky nuragyti, o autoriaus surankioti visiskai savarankigkai. Tai vis prieveiksmiai ar autoriaus jais laikomi zodziai Zodeliai bei Siaip pasakymai, pvz.: Tam ddikte, Ifz kazinkur, Tenuy, Ténlink, Tenjat, Szénlink, Andpuf’, ; widdy; ifz ugpakalo; Dabar tikt, Dar ne; Trilg karti, Kiek sykiti, Daug sykid, Wienlinkay, Dar wienera tiek, Dwéje liek, Tréje tiek, Kétwera tiek, Penkera tiek, Sféfzera tiek, Septynera tiek, Afztonera tiek, Devynera tiek, Defzimtera tiek, Szimtera tiek, Tikftantera tiek, Toktu ‘taigi’, Kokt& ‘welcher gestalt’, Bjaurey, Ifzmintingay, Tikkray, Wertay, Stipprey, N&fzirdziey, Prietelifzkay, Szwelney, Mandagiey, Dikay, Regimay, Dowanay, Meiley; Uzka, Ka budu; Néy ‘tartum, lyg’, Szittaipo, Szittu budd; ir wél, Pamazéli; Ifztief’, Manding, Man rédos; Nieku budu; Kazin, Koné ‘beveik’; Testow ‘tegul’, Bent Sykj. P.F.Ruigio tiek placiai uzsimota sudarant semantinius prieveiksmiy skyrelius, kad j juos pateko prieveiksmiy konstrukcijy, junginiy ir net frazeologizmy bei idiomy (kartais ne visai lietuvisky), pvz.:Ant antro ‘zum andern’,Ant treéio ‘zum dritten’...; Wienam ddikte, Ko ne mittes? ‘kodélgi ne?’, Kai mg Diews (pabréziant ko nors didelj tikruma), Diewé d&k kad, Kaip matome, prieveiksmio skyriaus pavyzdziy gausumu ir didesniu jy ivairumu P.F.Ruigio gramatika pranoksta kitas ankstesnes gramatikas, o tai ‘jau liudija autoriaus didelj mokéjima gimtosios kalbos, jo glaudziausia rysi su liaudimi, su liaudies Snekamaja kalba. Nuorodos j lotyny, senovés graiky ir hebrajy kalbas, ty kalby fakty sugretinimas su lietuviy kalbos faktais rodo P.F.Ruigi buvus gerai pasiruosusj kalbininkg. Lituanistikos pamatus jis, be abejo, bus gaves pirmiausia is savo tévo Pilypo Ruigio, didelio XVIII a. lituanisto ”Lietuviy—vokiediy ir vokieGiy—lietuviy kalby Zodyno” ir garsaus traktato ” Betrachtung der Littauischen Sprache” autoriaus; taip pat daug turéjo jam padéti studijos Karaliauéiaus 29 universitete ir docentavimas Lietuviy seminare. Prielinks nis. Pasak P.F.Ruigio, prielinksnis yra partikula, t.y. nekaitomas Salutinis zodis, vartojamas tiksliau ka nusakant prie vardo, t.y. prie vardazodzio, pvz. Pas Brolj R18. Kaip ir kitose pirmosiose gramatikose, gia pripazistami dvejopi prielinksniai: skiriamieji (separabiles) ir neskiriamieji (inseparabiles). Pirmieji déstomi pagal linksniy valdyma (R 122—123). Kilmininko prielinksniai: Nu, n@, nig, pirm, deél, ant, tarp, ifz, be, pri, prie, prieg, arti, pvz.: N&g mangs, pirm to Cziefo, dél Zmoni, ant Kalno, tarp Dangats bey Zémés, ifz géros Walés, be Razumo, prie Butto ‘prie namy’,arti Kélo. Galininko prielinksniai: Per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, priefz, i, ing, pafkui, pagal, linkay, pvz.:Per tiltg, pas mang, pro Wartus, apie tg Ddikta* kalba, aplink Bagnyéig. Priefz Kardly ftengtis (‘stoti, sukilti’),j Dangy nukakti, pafkui ji, pagal Zodj Diewo, meng link. Inagininko prielinksniai: fu, fulyg, ties, pvz.:Su gera Walé, Julyg Diend, ties Buttu. Su kilmininku ir naudininku vartojamas ikki: Ikki [ziés Diendés irfzei Dienai. Prielinksnis uZ vartojamas su kilmininku, kai reiSkia ‘anoj puséj, kitoj puséj’: UZ Butto stow, kitu atveju — su galininku:uéZ jj uzmokejo. Pagal pasakomas tiek su galininku, tiek su kilmininku, o prieg — tiek su galininku, tiek su naudininku: Pagal Zodéio (ir Zodj) Diewo, priegto ir priegtam. Prielinksnis po pagal skirtinga reikSme valdo skirtingus linksnius: kilmininkg (po kairés rankos, po [zwentos Traicés) arba naudininka (po Jzwentai Traicei), galininka (po wiffq [wietg, po du, po trys), inagininka (po Diewu ef/me, po Dangumi, po Stali). P.F.Ruigio teigimu, skiriamieji prielinksniai vartojami susiliejg su daiktavardziais: AntwoZas, Pirmgalis, Pryweizda, Tarplyfé, N&mona ‘nuomonée’, Ifzbraukiei ‘kas iskrinta braukiant linus, isbraukos’; su bidvardziais: Perfunku, ugpérnik/ztis; su ivardziais: todél, potam, priegtam; su veiksmazodziais: Nukerti, ifzeime prie[ztarduju, ifzsiilgftu, UJikétinu, uzfikéetinu ‘uzkietéju’; su prieveiksmiais: Berdds, pripultinay. Skyriaus pabaigoje (R 124) kalbama apie vad. neskiriamuosius (inseparabiles) prielinksnius, ”kurie daugiausia kile is skiriamyjy, o pastarieji — is graiky kalbos... Prie jy priskiriami ap, api(i8 apie), at, par (i8 per), pa(i8 pas arba po), pi (i8 pri) ir na. Pirmieji i8 jy esti zodZio pradzioje, paskesnieji, butent pi, na — Zodiio gale”. Palygink juos daikatvardziuose apdangalas, Pawafaris, atftankas ‘likutis’, Pardofzke ‘pardavimas’; budvardziuose Apkunus ‘aptukes’; veiksmazZodZiuose apZurt, apipjdustu (=apipjaustau), ateimi, pareimi, pakafu; prieveiksmiuose atgalés, aplink, palaimingay. *Turety bati Ddiktg. 30 Apie neskiriamuosius prielinksnius pi ir na stai kas pasakyta. Pirmasis esti vardazodziy kilmininko, jnagininko ir vietininko, o antrasis — galininko gale (galinis ¢ ir a gali nukristi, pvz.: Diewopi, Diewumpi (su epententiniu m) vietoj Diewupi, Diewip’ is Diewije vietoj Diewé, GrazauJpi, Grazumpi, Grazampi, Wienopi, Wicnumpi, Wienip’, Manes{fpi, mufumpi, mufip’. Na esti prie daiktavardzio vieuaskaitos, pvz.: Danguna, Dangun’, ir prie prieveiksmiy: Tolyn, Laukan, Auk{ztyn. P.F.Ruigio skiriamyjy ir neskiriamyjy prielinksniy samprata kiek kitokia negu kity pirmyjy gramatiky autoriy: skiriamaisiais prielinksniais jis vadina ir dali riesdéliy, pvz.: ap, api, at, par, pa. Siuo poiiiiriu su juo sutampa K.G.Milkus, kuris, tiesa sakant, daugiausia ig jo ir yra nusirages. Be to, P.F.Ruigys galbut daugiau nei kiti pirmieji musy gramatikai yra susijes su romantine kalbotyra. Tai matyti jau vien ig prielinksnio skyriaus, kur teigiama, kad skiriamieji prielinksniai esa kile is graiky kalbos. Kokiy rySkesniy kity prielinksnio ivairybiy ar retenybiy Sioje gramatikoje né nerandame. Nebent tai, kad dia neskiriamuoju prielinksniu laikomas be modaliniame zodyje Beréds, kur, autorius priskiria prie prielinksniy. Apie prielinksnius dar uzsimenama ir skyrelyje "Vom Regimine Praepositionum” (R 148). Cia randame keisty ir kartu idomiy autoriaus samprotavimy apie tai, kad prielinksniai ”in compositione bei den Verbis” (vadinasi, veiksmazodziy prieSdéliai) valdo paties veiksmazodzio reikalaujamus linksnius. Jeigu veiksmaZodis "extra compostionem” (vadinasi, be prieSdélio) tiesiogiai nevaldo, t.y. valdymo pojitriu yra neutralus, tai ”in compositione” Jis gauna prieSdélio valdoma linksni, pvz.: Apftoti Pillj, Apgaléti Néprietelj, Pérzengti Prifékimus, Pérgaléti Welng, Praeimi Baznyéig, UzZzengti Dangy, Uzgérti kafzkg. Suprantama, kad tokius samprotavimus galéjo sukelti tik priesdéliy suplakimas su prielinksniais. Keista ir kartu jdomi yra taip pat autoriaus pastaba, kad pirm, ikki gali buti vartojami ir kaip Jungtukai. Tai iliustruojama pavyzdZiais: Pirm nueinant, Pirm mdn nuéjus, Ikki aufztant, Ikki man ateifent. |domu éia yra tai, kad autorius jauté ypatinga Siy prielinksniy vartoseng ir, noredamas tai nusakyti, priskyré juos tokiais atvejais net prie jungtuky. Jungtukas. Cia igkelti tokie jungtukai: 1) jungiamieji: Ir, bey, irgi, 0, teip, taip; 2) skiriamieji:ar ar, ar arba, buk buk, ney ney; 3) salygos: Jey, jeygu, jeygi, jeyne, kittayp, pirm, pirm neng; 4) priesinamieji: allée, bet, ben, tiktay, wiendk, ben ne; 5) nuolaidos: Kacz, kaczeyg, norint, néy, kad ir; 6) priezasties: Nés, néfa, néfang, jog, kadangi, butent, jéib, idant, kad; 7) i8vados: Todél, todéley, aza ‘kad net’,tay; 8) sarysio:Priegtdm, toliats, potdm, galdufey, pafkidufey, ikki R 124—125. Jie nedaug skiriasi nuo kitose pirmosiose gramatikose pateikty jungtuky. Daugiausia jie lietuvi8ki, ir dabar tebevartojami, bet nemaza ir tokiy, kuriy dabar nebevartojame, pvz.:buk buk, Jeygi, pirm neng, allé, wiendk, Kacz, kaczeygi, Nés, néfa, Néfang, jeib, aza, Priegtam, Toliats. Dalis i8 jy — vertiniai: buk buk, wienék (plg. lenky badé badz, jednak); svetimybés (lenkybés): allé, Kacz, kaczeygi, aga; archaizmai: Jeygi, pirm neng, nés, néfa, néfang, jieb, Priegtam, Toliaus. Apie jungtukus kalbama dar ir sintaksés skyrelyje *Vom regimine ConJunctionum” (R 149-151). Cia daugiau nei kitose pirmosiose gramatikose 31 béda), 8. tros’kimo (fzlowék!), 9. stebéjimosi (tataigi!), 10. sudraudimo (4, ba), 11. verksmo (ui, ui, ut), 12. grasinimo (nw, fzukfztu, minat), 13. davimo (te ‘imk’), 14. tildymo (tit/z, ticz, cit, pft, st) Ost 118. Skyrelio gale autorius sakosi ne visur daves vokiskus atitikmenis, nes kai kurie lietuviski jaustukai esa gryni garsai, o kitiems vokietiy kalboje nejmanoma rasti atitikmeny. [8 tikryjy tarp aukS¢iau suminéty Zodziy tik vienas gali biti suvokiamas kaip garso nusakymas — tai brak/z. Bet tai jau ne jaustukas, o tikras istiktukas. Tokiu bidu G.Ostermeyeris pirmas is visy lietuviy kalbos gramatikos kuréjy iskelé ir vieng aiSky i8tiktuka, nors ir priskirdamas ji prie jaustuky. Ta tiesa patvirtina ir jo pastaba, kad lietuviai turi daugiau tokiy zodziy ir garsy, kuriuos iterpia j kalba afektui, nuostabai ir pan. isreiksti ir kad juos galima ismokti, jei kas to nori, tik bendraujant su lietuviais (Ost 119). Vadinasi, ir toje pastaboje pabréziami garsai, o istiktukas kaip tik ir yra ne zmogaus afekto sukelti ZodZiai Zodeliai, o pacios aplinkos bei gamtos rei3kiniy sukelty garsy pamégdziojimai (brakst, trakst, keberidkst ir t.t.). Siaip ar taip, G.Ostermeyeris pirmas lietuviy kalbos gramatikos istorijoje rySkiau uZéiuopé istiktuko esme, dar nelaikydamas jo atskira kalbos dalimi. Sioje gramatikoje jdétas ir skyrelis ”Syntaxis Interjectionum” (Ost 178—179). Jame pasakyta, kad jaustukai nevaldo nei linksniy, nei nuosaky, bet alia jy gali buti pavartoti linksniai ar veikmazodZiai, pvz.: ak Béda!, ak afz bédnas!, ak man bédnam! ak mang bédng!, o Kriftau!, ak mans Diewel, ak ramdikis!, ak ne melék!, ak czedik!, béda taw!, béda fu Wyru ‘salin vyra, man jo nereik’, ay man! ‘béda man’, [zlowék taw ‘bik sveikas!’, /zuk/ztu jums ‘ne, nevalia!’, té Kudikj, tice Waike!, [tuy Brolau!, ben girdékit ‘malonékit i3girsti’. . Zinoma, ir tia ne visa yra jaustukai, kas pateikta gramatikoje. Kaip minéta, brak/z — aiskus istiktukas, mielul, auk/ut — veikiau modaliniai Zodziai nei jaustukai, tataigi, te — dalelytés. Bet vis délto didzioji jy dalis — tikriausi jaustukai, pagal reikSmes i8déstyti tiesiog skrupulingai. Taip pat krinta j akis jaustuky skyriaus originalumas ir savarankiskumas kartu su lietuviskumu. VI. K.G.Milkaus ” Anfangs—Griinde einer Littauischen Sprach—Lehre”! Prieveiksmis. Kaip nurodyta tituliniame puslapyje, Sios gramatikos pagrindu K.G.Milkus yra paémes P.F.Ruigio gramatika, tik stipriai ja papildes, daug ka pridéjes bei pataises. Ta¢iau bent prieveiksmio skyrius palyginti menkai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos. Jau patys nekaitomyjy, arba Salutiniy (Nebenworter), kalbos daliy ir prieveiksmio skyriy pavadinimai we ? Anfangs—Griinde einer Littauischen Sprach—Lehre, vorinn zwar die von dem a Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusatzen und neuen ee verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillkallen. Kénigsberg, 1800 (toliau — Milk). 38 abiejose gramatikose visiskai tapatis, biitent: ”"Sechster Abschnitt. Von der Anzahl und Verschiedenheit der Nebenworter, Oder Recensio Particularum... §83. I. Von den Adverbiis”. Toks pazodinis net antrasciy ir paragrafo sutapimas aiskiai rodo k.G.Milky nusirasinéjus ig P.F.Ruigio gramatikos. Pats prieveiksmio skyrius "Von den Adverbiis” pradedamas absoliuéiai tais paGais Zodiiais, o prieveiksmiy darybai skirtas puslapis paZodziui nuradytas i8 P.F.Ruigio gramatikos. Toliau visiskai ta pacia eilés tvarka ir tais patiais lotyniskais pavadinimais isdéstyti 23 prieveiksmiy semantiniai skyreliai, kuriy tik penki vienu kitu Zc ‘Ziu skiriasi nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamy skyreliy. Pagaliau ir ty penkiy nutolimas nuo atitinkamy P.F.Ruigio gramatikos skyreliy yra minimalus. Stai, pavyzdziui, K.G.Milkaus gramatikoje laiko (temporis) prieveiksmiy skyrelis papildytas vienu prieveiksmiu — Tolydziau, kuris { vokieziy kalba isverstas ZodZiu sogleich (?); kokybés (qualitatis) prieveiksmiy skyrelis papildytas vieninteliu Zodziu Stropjey, priesaikos bei patvirtinimo (jurandi) prieveiksmiy skyrelis — Zzodziais Diewazi, Diewadigi ir pagaliau eilés prieveiksmiy skyrelis — Zodziais N@ atay, paeiluy. Cia pat reikia pridurti, kad P.F.Ruigys savo gramatikos sintaksés skyriu je $116 (III. Vom regimine Adverbiorum) kalba apie tai, kad prieveiksmiai valdo kilmininka (Lauke Butto, Widduj’ Miesto; Gand Zodzit, ApJzeziey Lobji, Maz Dénés, Menkay Ifzmintiés. Visa ta paragrafa pazodziui yra nurases K.Milkus. Beje, net ir rasyba abiejose ¢ia minimose gramatikose, galima sakyti, beveik vienoda. Jei ir skiriasi kur, tai tik vienu kitu mazmozZéliu. Pavyzdiiui, P.F.Ruigys raSo Ypaciey, o K.G.Milkus — Ypacziey. Bet toks garso é zyméjimas abiejy ty autoriy néra nuoseklus: daug kur visiskai sutampa. Kad visy cia kalbamy gramatiky autoriai labai naudojosi vieni kity darbais, neretai tiesiog kopijuote kopijavo net patius iliustracinius pavyzdzius, aiskiausiai rodo toks faktas. Vietos prieveiksmiy grupele, lotyniskai pavadinta "ad locum”, visose tose gramatikose (isskyrus K.Sapino ir T.Sulco gramatika) sudaro beveik vien tik sie prieveiksmiai: Szi Ddiktu, Ann& Ddiktu, Niekatru Déiktu, Tiefog, Tiefogie, (Tiefém) Milk 148. Skirtumas Zia tik tas, kad kai kuriose gramatikose tie prieveiksmiai nevienodai parasyti: vientr didziosiomis, kitur maZosiomis raidémis ir pan. Jau vien tas faktas ai8kiausiai rodo, kad éia suminéti prieveiksmiai yra ne kas kita kaip pazodinis D.Kleiac gramatikos ”ad locum” grupelés prieveiksmiy pakartojimas, plg.: [z@ daiktu, an& daiktu, niekatru daiktu... tiefog, tiefogie ... Tie[sam G 134. Kaip rodo &i apzvalgélé, K.G.Milkaus gramatikos prieveiksmio skyrius labai mazai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamo skyriaus. Mazdaug ta pati galima biity pasakyti ir apie visa K.G.Milkaus gramatika. Prielinks nis. Sis K.G.Milkaus gramatikos skyrius irgi raévte nurasytas is P.F.Ruigio gramatikos, i8skyrus viena pastaba, kur sakoma, kad yra ivairiy prieveiksmiy ir vardazodziy, kurie pavartojami kaip prielinksniai ir valdo kilmininka, bet néra tikri prielinksniai, pvz.: annapus, annajzal, lauke, widduj’ ir pan; jie prie saves turi kilmininka pagal zinoma taisykle: jei du ivaitios reikSmés daiktavardiiai susiduria kartu, tai vienas i8 jy gauna kilmininko forma, pvz.: annapus Kiemo, annafzal Uppés, lauke RubeZaus, Szalle Kalno, 39 Widduj’ Lauko. Bet ir toji K.G.Milkaus pastaba bei taisyklé néra nei visai originali, nei pakankamai tiksli: Gia suminéti prielinksniai ar prielinksniskai pavartoti Zodziai, kaip ir jy junginiai su kilmininkais, yra ir kitose senosiose gramatikose, o i8 dviejy kartu pavartoty skirtingos reiksmés daiktavardziy nebitinai vienas turi gauti kilmininko forma, pvz.: ruduo miske, jura rudenj ir pan. Taigi ir sios gramatikos prielinksnio skyrius rasyte nurasytas is P.F.Ruigio gramatikos, o vienintelé pridéta pastaba bei taisyklé is esmés né kiek jo nepapildo ir nepataiso. Beje, prielinksnio sintaksés skyrelis irgi visiskai toks pat kaip P.F.Ruigio gramatikoje. Jungtuko ir jaustuk o skyriai taip pat ne K.G.Milkaus paragyti, o kopijuote nukopijuoti is P.F.Ruigio gramatikos. Vienintele smulkmenéle ¢ia yra nauja: jaustuky grupeliy pavadinimy lotyniska sqarasa su iliustracijomis K.G.Milkus papildo vienuoliktaja grupele, taéiau neduoda jai jokio pavadinimo, o tik jrago taip: XL. Szmukfzt ir voki8kai paaiskina "wenn atwas entzwey gehet, herab glitscht, wegkommt”. Bet tai jau nebe jaustukas, o tikras istiktukas, kurio autorius jau nebegaléjo priskirti prie jokios jaustuky grupelés, o savo prirasytai naujai grupelei nerado lotynisko pavadinimo. Beje, K.G.Milkaus prie jaustuky priskirtas istiktukas Szmurkfzt yra is eilés antras i gramatika patekes istiktukas Zalia ankstiau G.Ostermeyerio prie jaustuky priskirto istiktuko bark{z. Tai rodo nelengya istiktuko kelia j klasikinés gramatikos principais pagrista senaja lietuviy kalbos gramatika ir kartu sunkia gramatinés minties pletote. Baigiant cia nurodyty sesiy pirmyjy lietuviy kalbos gramatiky nekaitomyju kalbos daliy aptarima galima prieiti ir prie bendresniy isvady. 1. Bent Segiy ar septyniy (iskaitant ir D.Kleino ”»Compendiuma”) gramatiky pasirodymas Prisy Lietuvoje per nepilng simtmeti rodo gyvg lituanistini judéjima, rupinimasi lietuviy kalbos ugdymu, jos kulturos kelimu, jos mokslu ir mokymu. 2. Didziausiu ivykiu ir laiméjimu lietuviy kalbos gramatikos istorijoje reikia laikyti D.Kleino gramatiky pasirodyma. Jo »Grammatica Litvanica” buvo tarsi gairé, primenanti lietuviams inteligentams Snekamosios ir rasomosios kalbos ugdymo, o kalbininkams — lietuviy kalbos tyrinéjimo reikalingumg. Be jo gramatikos darby neiisiverté né vienas Gia minéty kity, velesniy gramatiky autoriy. Net dviem simtams su virsum mety praéjus po D.Kleino pirmosios gramatikos pasirodymo A.Sleicheris, F.KurSaitio pavadintas kalbotyros didvyriu (”Schl. war ein Heros auf dem Gebiete der Sprachwissenschaft”!), rasydamas savo ”Litauische Grammatik”, be K.G.Milkaus naujai isleistos P.F.Ruigio gramatikos, taip pat be K.Saptno ir T.Sulco Gramatikos bei kity kalbininky darby, pasinaudojo ir abiem D.Kleino gramatikomis (lotyniskaja ir vokiskaja), nors, jo (A.Sleicherio) nuomone, naudotis D.Kleino darbais reikia ypat atsargiai, nes kalba jis neretai mustruojas ("da er die Sprache nicht selten schulmeistert”)*. 1 Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, VI psl. 24 Schleicher, Litauische Grammatik, Prag, 1856, X—XI psl. 40 3. Palyginti su kitais XVII a. lietuviy knygy autoriais D.Kleino gramatika issiskiria pateikiamy pavyzdziy lietuviskumu, grynumu bei normiskumu: joje labai maza barbarizmy ir dialektizmy.Lietuviskos medZiagos pagrinda toje gramatikoje sudaro Prisy lietuviy tarmé, labai artima pietiniy vakary auksie tarmei, kuri savo ruoztu davé pagrinda dabartinei lietuviy literaturinei kalbai. 4. Lotyny arba vokieciy kalby pasirinkimg toms gramatikoms parasyti lén é ne tiek jy adresatas — XVII a. Prissy Lietuvos intelegentija, pirmiausia dvasininkai ir roclony studijuojantis jaunimas, kiek tai, kad tada dar visiskai nebuvo lietuviy kalbos gramatikos terminijos, o sukurti ja pirmyjy gramatiky aut riams bity buve neijveikiamas uzdavinys, nes gramatikos terminijos sukurinas reikalauja daugelio desimtmeéiy darbo. 5. Gramatikos autoriy labai kiirybiskai pasinaudota XVII a. kity kalby, ypaé tradicinémis klasikinémis lotyny kalbos, gramatikomis, kurios padéjo autoriams labai glaustai pateikti konspektinj lietuviy kalbos gramatiniy kategorijy vaizda. 6. Nekaitomyjy kalbos daliy ir stilistiniy niuansy pajautimas ir sugebéJimas i8reikSti juos lotynigkai ar vokiskai, normos reikalingumo supratimas, gretinimas bei lyginimas kai kuriy lietuviy kalbos fakty su lotyny ir senovés graiky kalby faktais rodo misy pirmyjy gramatiky autorius buvus puikius gimtosios ir klasikiniy kalby mokovus, gerai pasiruogusius kalbininkus. 7. Sklaidant dabar pirmasias lietuviy kalbos gramatikas savaime kyla klausimas, kuo aiSkintina aplinkybé, kad jos visos sukurtos Prisy Lietuvoje ir isleistos Karaliauéiuje, o ne Diddiojoje Lietuvoje, kur per amZius kompaktiskai gyvena didZioji liewuviy dalis. Atsakyma j §j klausima galima tik pakartoti, nes jis jau duotas ne vieno tyrinétojo. Vykdant intensyvia lietuviy germanizacija vokietiy valdziai ripéjo pirmiausia patraukti lietuvius j savo puse per bazny¢ia, per protestantizmo skleidima gimtaja kalba. Tam prireiké lietuvisky raSty, Snekamosios ir rasomosios bendrinés kalbos, kartu, zinoma, ir lietuviy kalbos gramatiky. Bet kartu Gia reikia prisiminti ir protestantizmo reiksme lietuviy kultiirai, jo progresyvuma. UNFLEKTIERBARE WORTARTEN IN DEN ERSTEN LITAUISCHEN GRAMMATIKEN Zusammenfassung | In den Jahren 1653—1800 wurden in Konigsberg sieben litauische Grammatiken verdffentlicht: ”Grammatica Litvanica” und *Compendium Lithvanico—Germanicum” von D.Klein (1653 und 1654), ”Compendium Lithvanico—Germanicum” von K.Sapanas und T.Schultz (1673), ” Anhang einer kurzgefassten Litthauischen Grammatik” von F.Haack (1730), ” Anfangsgriinde einer Litthauischen Grammatik” von P.F.Ruhig (1747), ”Neue Litthauische Grammatik” von G.Ostermeyer {ra0y" ” Anfangsgriinde einer Litthauischen Sprach—Lehre” von Ch.G.Mieleke ___Im Artikel wird die Schilderung der unflektierbaren Wortarten in diesen Grammatiken besprochen. Die wichtigste von ihnen ist ”Grammatica Litvanica” von D.Klein, die den Grund zu allen anderen obenerwahnten Grammatiken gelegt hat. Die Beleuchtung der unflektierbaren Redeteile ist in allen diesen Grammatiken auf die klassishe Grammatik der lateinischen Sprache stark orientiert. Die Autoren der ersten litauischen Grammatiken haben die semantischen und stilistischen Schattierungen der litauischen Adverbien, Prapositionen, Konjunktionen und Interjektioen scharf empfunden und eine ausgezeichnete Fahigkeit gezeigt sie im Latein oder eutsch auszudriicken. 41 Der Vergleich des litauischen Sprachmaterials mit den Fakten der lateinischen, altgriechischen und deutschen: Sprache zeigt die hervorragenden Fahigkeiten und Kenntnise der Verfasser auf dem Gebiete der litauischen Sprache, wie auch der deutschen und klassischen Sprachwissenschaft. ‘Alle diese Grammatiken sind in PreuBischen Litauen verfaBt, wo die Regierung sich durch die protestantische Kirche die Litauer an sich zu ketten kiimmerte. Dazu brauchte man litauische Schriften, litauische Literatursprache und litauische Grammatiken. Zugleich mu8 man hier auch an die progressive Rolle des Protestantismus in der Geschichte des litauischen Schriftums erinnern. 42