Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA KAZYS ULVYDAS NEKAITOMOSIOS KALBOS DALYS PIRMO SIOSE LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOSE I. D.Kleino ”Grammatica Litvanica”1 Prieveiksmis. Tiriant lietuvių kalbos prieveiksmį tiksliną ir svarbu pažiūrėti, kaip toji kalbos dalis aptariama ir nušviečiama pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose. Iš visų pačių senųjų lietuvių kalbos gramatikų ne tik seniausia, bet ir išsamiausia bei svarbiausia laikytina Danieliaus Kleino ”Grammatica Litvanica”, kuri 1653 m. buvo išleista Karaliaučiuje. Čia pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje pasirodo ir prieveiksmio skyrius — De adverbio. Nepaprastai įdomu tai, kad D.Kleinas, mokėdamas klasikines kalbas (lotynų, senovės graikų ir net hebrajų), savo gramatikoje nesitenkina vien lietuvių kalba, bet kartais pateikia gretiminių pavyzdžių ir iš klasikinių kalbų arba, apibūdindamas lietuvių kalbos reiškinius, gretina juos su tų kalbų reiškiniais. Pavyzdžiui, skirstydamas prieveiksmius reikšmėmis, jis sako, kad prieveiksmiai, kaip lotynų ir graikų, taip pat ir lietuvių kalboje turi daug reikšmių. Tokių pastabų gramatikoje pasitaiko ir daugiau. Vadinasi, D.Kleinas čia pasirodo ir kaip pirmas kalbų gretintojas lituanistikos istorijoje. Lietuvių kalbos prieveiksmiai D.Kleino gramatikoje ne tik gretinami, bet kartais ir lyginami su klasikinių kalbų prieveiksmiais. Štai po pavyzdžių dežinęp dextrorsum, keiręp sinistrorsum dangųn coelum versus, namųp (=namop), namųfna, namopři domum versus priduriama: ”more Graeco-rum, qui dicunt οὐρανόυδε, οὐρανόσε, in coelum, οἴκαδε domum” G 135. Kokio išsamesnio prieveiksmio apibrėžimo Kleino gramatikoje nerandame, bet vis dėlto apie prieveiksmį čia pasakyti patys esmingiausi ir būtiniausi dalykai, pvz., tai, kad prieveiksmiai — nekaitomi žodžiai, taip pat tai, kad jie laipsniuojami. Vadinasi, jų nekaitomumas yra ribotas. Tiesiog nuostabą kelia D.Kleino pateikta prieveiksmių semantika. Jo iškelta net 17 prieveiksmio reikšmės skyrelių neskaitant keleto smulkesnių. Štai tų skyrelių pavadinimai: 1) vietos, 2) laiko, 3) kiekybės, 4) kokybės ir panašumo, 5) smulkinimo ir išskyrimo, 6) atskyrimo, 7) nuolaidos, 8) sustiprinimo ir nei- 1 Grammatica Litvanica... primum in lucem edita à M.Daniele Klein, Pastore Tils. Litv... Regiomonti... 1653 (toliau sutr. G). Vokiška šios gramatikos santrauka: M.Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum... Königsberg... 1654 (toliau sutr. C). 7 gimo, 9) parodymo, 10) norėjimo, 11) raginimo, 12) klausimo, 13) abejojimo, 14) išeities, 15) eilės, 16) palyginimo, 17) nutylėjimo. Stambesni iš tų skyrelių turi dar po keletą smulkesnių grupelių, pvz., vietos ir laiko prieveiksmių priskaičiuojama po keturias grupeles, kiekybės prieveiksmius sudaro trys grupelės. Pažiūrėkime, kokių esama vietos prieveiksmių grupelių: 1) i n l o c o (vietoje): čia, čionai, iščia, tenai, ... kitur, ... wi[s]ur, ... toli, niekur; 2) d e l o c o (iš vietos): iš kur?, iš čia, iš ten; 3) p e r l o c u m (per vietą): šiu daiktu, niekatru (ištaisyta nekatru) daiktu, anu daiktu; 4) a d l o c u m (į vietą): žen, žia, ten, ... žengu? ‘ar šen?’, ... niekur, widun, laukan, ... žemyn, namų (ištaisyta namo), mane[p], tawe[p], ... mušump, ... anump, kop, kuriop. Žinoma, atmetus į tuos skyrelius ir grupeles patekusias dalelytes, jungtukus, vieną kitą modalinį žodį, jų skaičius sumažėja, bet vis tiek negali mūsų nestebinti D.Kleino užmojis ir pastangos gilintis į prieveiksmio semantiką, neturint po ranka nė vieno šaltinio, nė vieno prieveiksmio tyrinėjimo ar bent jų reikšmės nustatymo, nes apie lietuvių kalbos prieveiksmį tada dar niekas nebuvo pasakęs nė vieno žodžio. O toji aplinkybė vėl rodo Kleino gramatikos mokslinį pobūdį. Be prieveiksmių, suminėtų septyniolikoje semantikos skyrelių, kitose gramatikos vietose yra ir daugiau jų nurodyta. Pavyzdžiui, pasakymuose ganà žodžiu, apstai lobū, maž dünos, menkay išminties, prieveiksmiai, ganà, apstai, maž, menkay laikomi gausumo ir stokos prieveiksmiais. Prieveiksmių semantinių skyrelių ir grupelių gausumą ir įvairumą D.Kleino gramatikoje bus nulėmusios dvi aplinkybės: 1) tai, kad jo būta puikaus europinio mąsto kalbininko ir didelio lietuvių kalbos mokovo, 2) tai, kad jo epochos kitų kalbų gramatikose nebuvo griežčiau išdiferencijuotos ir viena nuo kitos atribotos kalbos dalys, ypač nekaitomosios, kurios ir mūsų dienomis dar daug kur tebemaišomos. Mūsų šiandien vartojamas kalbos dalių terminas tiksliai atliepia D.Kleino iš klasikinių gramatikų paimtą terminą partes orationis. Tiesa, jo ”kalbos dalių” sąvoka tam tikrais atvejais galima būtų lietuviškai nusakyti ir junginiu žodžių rūšys, nes žodžius lotyniškai jis kartais vadina voces, o rūšį — species. Neturėjimas XVII a. griežtesnių kalbos dalių nusakymo kriterijų neleido D.Kleinui aiškiau atriboti prieveiksmio nuo kitų kalbos dalių, todėl į prieveiksmį jo gramatikoje pateko nemažai kitų kalbos dalių žodžių, ypač dalelyčių, pvz.: esle, tegul, ne, šitay, štay, wey, te, nuggi, lyže ‘tik’, tikt, tiktai, žin ‘gal’, gu ‘ar’, bes ‘ar’, raßi, artes ‘argi, gal’, ben, ras ‘gal’; jungtukų — priegtam; dalelyčių ir kartu jungtukų: ar, argi; net jaustukų: ak, ey, ajman; taip pat skaitvardžių, vartojamų modaline reikšme (nusakant eilę): pirmà, antrà, trečià (kairinis ženklas čia gali būti visiškai atsitiktinis ir nežymėti kirčio). Toks prieveiksmių skirstymo įvairumas būdingas visoms senosioms gramatikoms. D.Kleino gramatika šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Reikia pasakyti, kad dar ir dabar aptu kitų kalbų gramatikų, kur nekaitomosios kalbos dalys 8 nėra taip griežtai atribojamos, kaip, sakysime, kai kuriose šiuolaikinėse rusų ar lenkų kalbos gramatikose. Nekaitomųjų kalbos dalių atribojimo nemažo laisvumo yra net labai jau paplitusiose garsių Larousse’o ir Dudeno vardų gramatikose. Įdomus yra D.Kleino gramatikoje kalbos dalių paskirstymas. Jo skiriamos aštuonios kalbos dalys: nomen (vardas, vardažodis), pronomen (įvardis). verbum (veiksmažodis), participium (dalyvis), adverbium (prieveiksmis), praepositio (prielinksnis), conjunctio (jungtukas) ir interjectio (jaustukas). Terminas nomen čia apima daiktavardį, būdvardį ir skaitvardį. Toks šio termino vartojimas visiškai logiškas, nes jo turinį čia sudaro trys dalykai: daiktų, ypatybių ir skaičių vardai. Šiaip jau D.Kleinas vartoja ir tokius vardažodžių pavadinimus: substantivum, adjectivum, nomen numerale. Kaip atskirų kalbos dalių D.Kleinas neišskiria dar dalelyčių ir ištiktukų, nors patį lotynišką terminą particula ir vartoja. O šiaip jo kalbos dalių sistemoje yra visos kitos kalbos dalys, kurias turime ir mūsų dienų lietuvių kalbos gramatikose. Beje, kaip atskirą kalbos dalį D.Kleinas išskiria dalyvį. Dėl jau anksčiau paminėtų priežasčių D.Kleinas, skirstydamas žodžius kalbos dalimis, ne visada nuoseklus: tą patį žodį vienu atveju laiko prieveiksmiu, kitu — dalelyte. Pavyzdžiui, tame pat puslapyje dalelytes ne, nė jis vadina neigimo prieveiksmiais: netiek (=ne tiek) nenoru, nevienas (=ne vienas), dáiktas ne eſti geréſnis už Dievo baimę, nieka negelbt, ir čia pat neiginys ne-jau jam draudimo dalelytė, dažniausiai vartojama su liepiamąja nuosaka: ne užmušk, ne woki G 166—167. D.Kleinas pirmą kartą lituanistikos istorijoje paliečia ir prieveiksmių laipsniavimo klausimą, kuris Gramatikoje išspręstas trumpai, bet kartu ir nepaprastai aiškiai. Čia sakoma, kad prieveiksmiai yra laipsniuojami, pvz.: didey, didžiaus, didžiaſey; daug, daugiau, daugiaſey; gražey, gražiaus, gražiaúſey; greitai, greičiaus, greičiaúſey G 139. Tokių prieveiksmių laipsnio formų randame ir kitose D.Kleino gramatikos vietose (pvz., prie būdvardžio laipsniavimo): geraus atmenus, geráuſey atmenus, didžiaus turys, didžiaúſey turys, didžiaus pawarges, didžiaúſey pawarges G 26. Įdomu tai, kad aukštesniojo laipsnio formos D.Kleino Gramatikoje nuosekliai pateikiamos su -s gale. Tai turėtų rodyti, kad jo laikais Prūsijos lietuvių tarmėje arba iš viso dar nebuvo tos rūšies formų be -s, arba jis jas normino, kaip jo pasielgta daugeliu kitų atvejų. Iš kitų D.Kleino pateiktų įdomesnių prieveiksmių ar jiems artimų žodžių reikia čia nurodyti jau minėtą kartunta sakinyje: Jey jis kartunta ateitu; būdinius (bet jau Compendium’e pavartotus) wadinte, kweste, nežinnote junginiuose: wadinte wadinau, kweste pakwėčiau, nežinnote nežinojau C 110, kur dar labiau pabrėžiama teigiama ar neigiama veiksmažodžio reikšmė. Iš vietininkų D.Kleinas linksniavimo paradigmoje palieka tik vieną — vidaus esamąjį, bet ir tai tik susiejęs jį su įnagininku ir abu juos pavadinęs bendru ablatyvo vardu. O šiaip jau kitus vietininkus jis linkęs priskirti prie prieveiksmių. Tai matyti iš prieveiksmio skyriaus pastabos: ”huc referri possunt Nomina et Pronomina quaedam cum Praepositione inseparabili ip vel imp composita, ut: Diewipi et objecto i Diewip apud Deum, Jonipi apud Johan-nem, manip, tawip, ſawip ..., manimp, tawimp, ſawimp apud me, apud te, 9 apud se G 134. Taip pat ir kitoje gramatikos vietoje, kur kalbama apie vardažodžių linksnius, formos su -p(i), -n(a): bažnyčiosp, bažnyčiospi ad templum, bažnyčieip apud templum, bažnyčion, bažnyčiona in templum, bažnyčiump, bažnyčiumpi ad templa, bažnyčiosna in templa, nelaikomos linksniais, o nurodoma į prieveiksmio skyrių, kur apie tokius dalykus kalbama. Vadinasi, ir čia tokios formos suartinamos su prieveiksmiais (G 29—30). D.Kleinas pirmas lituanistikoje iškėlė adverbializacijos problemą. Tai rodo jį buvus itin įžvalgų gramatikos tyrinėtoją. Jis žiūrėjo ne tik postpozicinių vietininkų, bet ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmėjimą. Kalbėdamas apie tai, kad kai kurių daiktavardžių (pvz.: laulė, wakaras, raſſa, giwata, išgánimas, ſmetis, jaunyste, ſenyſte...) nevartojama arba bent jau rečiau vartojama daugiskaita, jisai sako: ”...wakarais vero adverbialiter exponitur, vesperi, seu vespertino tempore” G 69—70. Kitame puslapyje vėl, apžvelgdamas trūkstamuosius (neturinčius kai kurių linksnių) vardažodžius, D.Kleinas teigia: ”Iſku, grąžu, tilomis, žinnomis, peſčiomis... rectius ad Adverbia referuntur” G 71. Šios nepaprastai svarbios ir įdomios pastabos rodo, kad jau XVII amžiuje mūsų kalbininkas, dar neat ribodamas bevardės giminės būdvardžio nuo prieveiksmio, jau labai aiškiai suvokė kai kurių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkų prieveiksmiškumą, kartu ir jų prieveiksmėjimo procesą, kuris mūsų amžiuje yra tiek sustiprėjęs ir įsibėgėjęs, kad jau drąsiai galima kalbėti ne tik apie priesagų -(i)ai, -yn, bet ir -(i)om(is), -(i)ais prieveiksmius. Kartu su daugiskaitos įnagininko prieveiksmėjimu, kuris šiaip jau yra ryškesnis, D.Kleino pastebėtas ir vienaskaitos įnagininko, taip pat vietininko prieveiksmėjimas. Tai rodo prieveiksmio skyriaus pabaigoje pridėta I pastaba ir tokios į prieveiksmį perėjusios linksnių formos: pulka ir pulkais, wardu, skirtu, atwiromis, žinnomis, tilomis, widuj. Tokių suprieveiksmėjusių įnagininko ar vietininko formų gramatikoje yra ir daugiau, ypač prieveiksmio skyriuje, pvz.: kartais, naktimis, neticzomis, ſlaptomis, apačioj, dienoj, lauke. D.Kleinas pirmas lietuvių kalbotyros istorijoje yra palietęs ir prieveiksmių darybos problemą labai tiksliai samprotaudamas, kad prieveiksmiai, kilę iš būdvardžių su -as, turi gale -ay (=ai), o kilę iš būdvardžių su -is ir -us – turi -ey (=iai), pvz.: iš géras – geray, piktas – piktay, didis – didey (=didei), grąžintelis – grąžinteley (=grąžinteliai), matonus – matoney, priderąs – priderančey G 138—139. Prie to, kas čia apie -(i)ai priesagos prieveiksmių darybą pasakyta beveik prieš 350 su viršum metų, šiandien nedaug ką tegalėtume pridėti, nebent tik reikėtų šią taisyklę kiek patikslinti bei papildyti. Todėl savaime kyla klausimas: kuo galima paaiškinti tai, kad pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius, operuodamas savo veikale tokia jau negausia faktine medžiaga, sugebėjo išvesti tokių palyginti įžvalgių ir pagrįstų gramatikos ir žodžių darybos dėsnių? Atsakymas į šį klausimą taip pat išplaukia tarsi savaime. Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriaus įžvalgumą ir palyginti nemen ką jo teiginių tikslumą veikiausiai bus lėmę puikus ne tik gimtosios lietuvių kalbos, bet ir kitų kalbų, ypač klasikinių, mokėjimas, kūrybinis nusižiūrėjimas į kitų kalbų gramatikas ir taip pat sugebėjimas pasinaudoti jomis lietuvių kalbos 10 gramatikos reikalui. Tiesa, D.Kleino žodžių darybos, taip pat ir kitų klausimų sprendimai ne visada yra tikslūs. Pavyzdžiui, būdvardį tolas jis veda iš prieveiksmio toli, o artimas iš arti (G 68). Tai lengva paaiškinti XVII a. gramatikos mokslo lygiu. Bet svarbiausia, be abejo, yra tai, kad Gramatikos autorius dar tada ryžosi žengti pirmuosius žingsnius lietuvių kalbos žodžių darybos srityje. Gramatikoje paliesta ir homonimijos problema, labai svarbi leksikografijai. Čia, pavyzdžiui, teigiama, kad kai kurie prieveiksminiai valdo kilmininką turėdami prielinksnių savybių: arti mieſto, pokim Diewo, widuj mieſto, lauke bažnyći; G 166. Iš tikųjų čia suminėti žodžiai arti, pokim, widuj, lauke nurodytu atveju yra ne kas kita kaip prielinksniai, vartojami su kilmininku. Vadinasi, tie žodžiai yra tam tikri gramatiniai homonimai. D.Kleino gramatikoj yra taip pat labai taikli pastaba apie junginio prieveiksmis + prieveiksmis reikšmę. Ten sakoma, kad tokiuose junginiuose kaip, pavyzdžiui, labay rettay, nelabay graźiey pirmasis prieveiksmis pajungiamas antrajam. Nors Gramatikoje, apskritai ją ėmus, remiamasi labai jau negausia gimtosios kalbos medžiaga, vis dėlto patys prieveiksmio skyriaus teiginiai čia grindžiami itin įvairiatipiais darybos ir semantikos požiūriu pavyzdžiais. Čia randame pagrindinę dalį ir dabar vartojamų prieveiksmių ir labai nedaug tokių, kurie būdingi tik ankstesniems amžiams. Iš pastarųjų galima paminėti tokius: abelnay ‘apskritai’, kartunta ‘kada nors, kartą, bent kartą’, kodrin ‘kodėl’, miernay ‘saikingai’, nobaźnay ‘dievobaimingai’, namopri ‘į namus’, pokim (=po akim), todri ‘todėl’, wieźlibay ‘mandagiai, padoriai’. Dalelytė ir jungukas juo D.Kleino gramatikoje tebėra prieveiksmis, reiškiantis ‘labiau, daugiau’, vartojamas aukštesniajam laipsniui nusakyti, pvz.: jū mokintas ‘mokytesnis’, jū paniekintas ‘labiau paniekintas’; tos gramatikos prieveiksmis kada vartojamas ir jungtuko kad vietoje, kuris savo ruožtu, atrodo, tebeturi ir reikšmę ‘kada’ (D.Kleinas tuo atveju jį rašo su apostrofu — kad’). Prieveiksmis pridertanćiey rodo Prūsijos lietuvių tarmėje jau tada buvus gyvą prieveiksmių darybą su priesaga -iai iš veikiamųjų dalyvių. Prieveiksmiams artimas skolintinis modalinis žodis rodas anuomet jau buvo virtęs rods, plg.: Rods norim išganytais būti C 108. Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, D.Kleino gramatikoje randame beveik visus pagrindinius prieveiksmių darybinius tipus, kuriuos turime ir dabartinėje kalboje. Štai jų pavyzdžiai: Įvardiniai ir skaitvardiniai su priesaga -aip; taip, įzitaip, kitaip, katraip, antraip, kaip, niekaip. Iš jų kaip ir taip turi gale ir -o: kaipo, taipo. Kad tas -o čia kilęs iš senesnio a, aiškiai teberodo formos taipag, taipajeġ (=taipajaġ) ‘taipogi’, plg.: dūna taipajeġ ir wunas G 173. Įvardiniai su priesaga -iek: kiek, tiek. Kad D.Kleino tarmėje būta įvardžių kiekas, tiekas, iš kurių išriedėjo prieveiksmiai kiek, tiek, rodo pavyzdys iź kiek’o żodźiu ex tam paucis verbis. Įvardiniai su priesaga -ur: kur, kur jęng, kurgi, niekur, wiſſur, kitur. Įvardiniai su priesaga -da: kada, tada, niekada, wiſſada. Artimą D.Kleino gramatikos lietuviškų pavyzdžių ryšį su liaudies šnekamąja kalba rodo -da priesagos variantai -dai, -dais, -dos: wiſſadai, wiſſados, niekadai, niekadais, 11 niekados. Daugiausia D.Kleino gramatikoje, kaip ir apskritai kalboje, yra vardažodinių (ypač būdvardinių) prieveiksmių su priesaga -(i)ai, pvz.: amžinay, drąsey, gilley, ligey, mažay, palaimingay, smarkiey, įžirdingay, wilfiskay G 136–138. Dar labai mažai D.Kleino gramatikoje prieveiksmių su priesaga -yn, pvz.: aukštyn, tolyn, žemyn. Jų ne lyginti negalima su dabartinėje kalboje išplitusiais šio tipo prieveiksmiai. Kaip jau anksčiau pasakyta, iš tam tikrų D.Kleino gramatikos pavyzdžių galima daryti išvadą, kad jau prieš 350 su viršum metų Prūsijos lietuvių tarmėje tvirtai buvo susiformavęs prieveiksmių darybinis tipas su priesaga -(i)omis ir formavosi prieveiksmių tipas su priesaga -(i)ais, plg.: atwiromis, tilomis, flaptomis, peſčiomis, neticzomis, žinomis ir kartais, pulkais. Žinoma, šių tipų prieveiksmiai anuomet dar negalėjo būti taip paplitę kaip šiandien. Išskyrus prielinksnį (o kartu ir prieveiksmį) paſkui, gramatikoje nėra prieveiksmių su priesaga -(i)ų. Tai aiškintina arba atsitiktinumu, arba tuo, kad autoriaus tarmėje šis prieveiksmių tipas buvo dar visiškai negausus. Prieveiksmių tipų įvairovumą D.Kleino gramatikoje rodo ir tokie prieveiksmiai: įſz tolo, įſz lauko, įſz apačios. Beveik nežymu gramatikoje dalyvinių prieveiksmių. Iš jų terandame: priderančey, pripultiney. Beje, pastarasis prieveiksmis neturėtų kelti abejonės: čia tikriausiai korektūros klaida, ir atstatytina pripultinai. Jau vien iš prieveiksmio skyriaus galima spręsti, kokia gyva ir ekspresyvi yra buvusi pati gramatikos autoriaus gimtoji tarmė. Toje gramatikoje randame tokių prieveiksmių kaip mažinteley, mažintелеу paululum, ad minimum, trumpinteley breviter, quam brevissime, gražinteley pulchre valde. Jų reikšmės emocionalumą galėjo jausti ir deramai jį išreikšti lotyniškai tik iš liaudies gelmių kilęs, jau iš pat kūdikystės tarmę paveldėjęs žmogus. Gramatikos autoriaus kalbos gyvumą bei liaudiškumą rodo ir paralelinių formų įvairovė, pvz.: todel, todele, todżin, kodel, kodelei, kodrin, dabar, dabarteli, dabartelėi. Tik gyvina gramatikos autoriaus kalbą tokie prieveiksmiai kaip pernay ante annum, už užpernay ante biennium, propernay ante triennium, tįjau, tįjaus, weikiey, atgalos (=atgalios), pirmay antea, olim. Šalia prieveiksmių mažay, pam ažay pasitaiko ir trumpintinių formų maž, per maž, bem až, kurios taip būdingos liaudies gyvajai kalbai. Iš to, kas pasakyta apie D.Kleino gramatikos prieveiksmį, išplaukia tokios išvados: 1. Jau vien D.Kleino veikalo ”Grammatica Litvanica...” prieveiksmio skyriaus analizė rodo, jog pats tas veikalas — tai pirmoji mokslinė ir norminė lietuvių kalbos gramatika, o jame įdėtas prieveiksmio skyrius — tai pirmas lietuvių kalbos prieveiksmio nagrinėjimas lituanistikos istorijoje. 2. Trumpas, bet labai turiningas prieveiksmio skyrius stebina skaitytoją autoriaus užmoju pateikti kiek galint išsamesnį prieveiksmių darybinių tipų ir atskirų reikšmių vaizdą. Gramatikoje randame beveik visų pagrindinių prieveiksmio darybinių tipų pavyzdžių: su priesagomis -(i)ai, -(i)omis, -ais, -yn, -aip, -ur, -iek. Iškeliama net septyniolika prieveiksmio semantinių skyrelių. 12 Prielinksnis. D.Kleinas prielinksnius (G 140–141) pirmiausia skirsto į skiriamuosius ir neskiriamuosius (mūsiškai — priešdėlius ir postpozicijas). Pastarieji yra tokie: ap, apì, at, par, pra, da, pi, na. Skiriamieji esti vienskiemeniai (pri, prè, prieg, pirm, be, tarp, del, po, už, pro, nūg, nū, įž, prieƒž, pas, pa, po, in, y, ing, per, ties, ik, ƒu, pra, pro. Pastarajame sąraše įdomūs du dalykai: tai, kad čia įrašytas prielinksnis y (=į) šalia in ir ing, taip pat tai, kad prielinksnius pa ir pra autorius laiko klaipėdiečių tarmės faktais šalia savo gimtosios tarmės faktų po ir pro. Tai rodo jo dėmesį ir jautrumą fonetikos ir tarmės dalykams. Prielinksniai į ir y jam yra to pat žodžio įrašymo variantai. Toliau suminimi dviskiemeniai prielinksniai: tarpei, delei, arti, užu, iki, aplink, pagal, palig, ƒulig, apie, pokim ‘akivaizdoje’, paƒkui, ir pareinama prie vadinamųjų neskiriamųjų prielinksnių iliustracijos su vardais, veiksmažodžiais ir įvardžiais: appalu ‘nugaliu’, apkальbeimas, apikalbis ‘apkalba’, adūmi, parpūlu, daraƒzau, padūmi: reiškė ”į vietą” nusakoma formomis Diewop, maneƒpi, maneƒp, mieƒtaną, mieƒtan, mieƒtump, juƒump, muƒump, mieƒtump, juƒump, muƒump, mieƒtump, o reiškė ”į vietoje” — formomis Ponip Diewip, manip, manimp, tawipi, tawimp, ƒawip, ƒawimp, kitamp, newienamp. Kaip prielinksniai į ir y, taip ir priešdėliai i- ir y- D.Kleinui tėra tapatūs variantai. Pavyzdžiai ineimi ir inƒidūmi pražuvon ‘leidžiuosi pavojun’ rodo dar priešdėlio in- gajumą. D.Kleino gramatikoj taikliai pastebėtas ir kai kurių prieveiksmių vartojimas prielinksniškai, pvz.: arti mieƒto, pokim Diewo, widuj mieƒto, laukė bažnyčios G 166. Apie prielinksnių vartojimą kalbama sintaksės skyriuje (G 167–169), kur jie išdėstyti pagal linksnius, su kuriais vartojami. Čia krinta į akis pirmosios gramatikos autoriaus prielinksnių vartojimo pavyzdžių pernelyg didelis trumpumas, jų nepilnumas, visiška pilnų sakinių stoka, bet pačios prielinksnių konstrukcijos išdėstytos labai nuosekliai. Jos palyginti nedaug skiriasi nuo dabartinių konstrukcijų. Pavyzdžiui, dabar neatitiktų normos autoriaus konstrukcijos pirm daug metų, ant garbės, pas dešinę, aplink teisybę (=prieš daug metų, garbei, dešinėje, apie teisybę); pas dešinę, pro mielą Diewą, aplink teisybę (= dešinėje, per? mielą Diewą, apie teisybę); pagal, palik tiesos, prieg manęs, prieg tawe (=pagal tiesą, prie manęs, prie tavęs); po kaires rankos, po trims dienoms, po ƒwentai Traicei, po wiƒam ƒwętu, po wiƒas žmones (=po kairei rankai, po trijų dienų, po šventos Trejybės, po visą pasaulį, po visus žmones). Čia nurodyti prielinksnių vartojimo nesutapimai su dabartine norma veikiau yra senosios kalbos faktai, o ne kitų kalbų įtakos padariniai. Kadangi visi kiti D.Kleino nurodyti prielinksnių vartojimo atvejai visiškai sutampa su šiuolaikine norma, tad apie juos čia ir nekalbama. D.Kleino, kaip ir kitų senųjų gramatikų autorių, priešdėliai suplakti su prielinksniais. Priešpaskutinis šios gramatikos skyrelis (G 169–173) pavadintas ”De Praepositionum Significatione in Compositione”. Pagal antraštę išeitų, kad čia kalbama apie prielinksnius, o iš tikrųjų lotynišku žodžiu compositio čia vadinamas priešdėletas žodis. Taigi čia kalbama apie priešdėlių reikšmes. Tai, be abejo, pirmas lituanistikos istorijoje lietuvių kalbos priešdėlių reikšmės nusakymas. Pradedamas šį skyrelį autorius sakosi no- 13 ris dar paminėti kai kurių prielinksnių (o iš tikrųjų — priesdėlių) ”aiškiai emfatinės reikšmės”. Gretindamas gimtosios kalbos faktus, jis stengiasi paaiškinti lietuvių kalbos priesdėlių (jo supratimu — neskiriamųjų prielinksnių) reikšmes, dėstydamas juos visus alfabetiškai. Pavyzdžiui, ap, ap1 pirmiausia siejamas su lotynišku circum ‘aplink’ (ap|foti, ap|ipiaufiti), toliau — su lot. desuper ‘iš viršaus’ (ap|ipilu), dar toliau nurodomos to priesdėlio įsigijimo ir viršijimo reikšmės (aptartėta, plg. lenkų otrzymać, opanėti, opanždžiu), ketvirtoje vietoje keliama intensyvumo reikšmė (ap|idžiaugti, ap|akyti) ir penkta yra sumažinimo reikšmė (ap|plekės, ap|ipiau|tyts). Panašiai šioje gramatikoje aiškinamos ir kitų priesdėlių reikšmės: at gretinamas su lot. kalbos de, re, iš — su ex, nu — su de, par — su re, per — su per, trans, pra — su trans, ultra, pri — su ad, su — su cum. Žinoma, tokiu gretinimu autorius negali paaiškinti visų priesdėlių reikšmių, todėl daug kur griebiasi aprašomojo aiškinimo. Pavyzdžiui, sugretinęs pri su lot. ad (prieiti), autorius sako, jog tas priesdėlis kartais suintensyvina paprasto veiksmažodžio reikšmę (prijakau), o su veikiamosios rūšies sangrąžiniais veiksmažodžiais turi tam tikrą emfatinę reikšmę (prifitekinėju ‘prisibėgioju’, pri|imiegajau, pri|iklau|au, pri|igeru). Žinoma, toks priesdėlių reikšmių aiškinimas dar labai trūktinas, nepilnas, bet negali čia mūsų nestebinti tas faktas, kad jau pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje aiškinamos priesdėlių reikšmės, ko nerandame dar daugelyje vėlesnių gramatikų. Jau vien tai rodo didelį pirmosios gramatikos autoriaus įsigilinimą į gimtosios kalbos prigimtį ir didelę jo kalbinę bei gramatinę nuovoką. Jungtukas. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje (G 142—143) iš karto, be jokios įžangėlės ir be jokio apibrėžimo, pateikiamos bent devynios jungtukų grupelės: 1. jungiamieji (ir, bei, irgi, a, taipag, taipēj ‘taip pat’), 2. sąlygos (jey, jeygi, jeig, jeine, kitaip), 3. skiriamieji (ar, argi, alba ‘arba’, arba, ben ‘ar’, buk-buk, ‘ arba-arba’, pvz.: buk geri, buk pikti), 4. priešpriešiniai (bet, bettaig ‘tačiau’, tiktai, ly[z ‘tik’, vienok), 5. nuolaidos (kacz, kaczei, norint, jeib, jeigi ‘nors’, taczau), 6. priežasties (nes, ne|a, ne|ang ‘nes’, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. išvados (todel, todelei, tod|rin), 8. sąryšio (priegtam ‘be to’, potam ‘po to’, kaip, tapaglaus, galau|ey, pa|kiau|ey), 9. papildomieji (nes, jau, jeg, gi, gu ‘ar’, a|zgu? ‘ar aš?’, tugu? ‘ar tu?’). Šios gramatikos jungtuko skyriaus gale yra autoriaus veikiausiai iš lotynų k. gramatikų paimta pastaba apie tai, kad kai kurie nekaitomieji žodžiai (particulae) dėl reikšmės įvairumo tampa tai prieveiksmiais, tai jungtukais, tai prielinks­niais. Pavyzdžiui čia imamas žodis ar, kurį autorius laiko prieveiksmiu, kai ko nors klausiamą, ir jungtuku — kai kas nors išskiriama. Tokia nuomonė, žinoma, išplaukia tik iš to, kad dalelytė čia laikoma prieveiksmiu. Čia pat pateikta ir kita autoriaus pastaba, kad žodžiai priegtam, potam, wel, galau|ey, tapaglaus yra eilės prieveiksmiai tada, kai eina su veiksmažodžiais aplinkybei reikšti, ir jungtukai tada, kai jungia ar tęsia žodžius bei mintis. Ši pastaba įdomi tuo, kad rodo autoriaus įsigilinimą į vieną svarbiausių prie- 1Beje, D.Kleino čia pridėtas ir apie, bet, matyt, iš inercijos, nes toks priesdėlis neiliustruojamas. 14 veiksmio funkcijų — aplinkybės reiškimą, ir tuo, kad čia taip pat suvokiama paminėtų žodžių tam tikra jungiamoji reikšmė. Įdomių pastabų apie jungtuką dar randame ir paskutiniame gramatikos skyrelyje (G 173–174). Čia pirmiausia teigiama, kad jungtukas ir jungia daugelį daiktų, o bei — paprastai du daiktus arba tik du daiktus, pvz.: ir Jżis, ir tas, ir anſai; Bei Sáulė bei Menù pames [zviejybe; ir dangus, ir žémė, ir Angelai ir žmones tur Dieuwo garbę apsakyti; bei gerēji, bei piktieji, beigi kożnas žmogus. Kartais bei išreiškęs lotynų kalbos tam-quàm: bei a ſz, bei tu. Taigi bei, kaip matome, senojoje kalboje galėjo jungti ir daugiau kaip dvi vienarūšes sakinio dalis. Taipajeg ‘taip pat’ dažnai pasakomas ir su ir: dūna taipajeg ir winas. Kada reiškia ir ‘kad’: taip ſilpnas tapa, kada ir tą dieną numirre (vietoj kad, jog ir tą dieną numirė). Jungtukų, ypač prijungiamųjų, vartojimo svyravimą bei nepastovumą rodo tai, kad, pavyzdžiui, priežastis ar tikslas nusakomi pramaišiui žodžiais jeib, idant, jeng, kaip, kada, kad: kadą (kaip, jeib) pakajus butu ant žémes; idant (jeib) [zwentay giwentumb;m; jeng ilgau giweſų ant žémes; bijaus, kaip (kad) negale[j]i tai iſtaijyti; pareitis Wirauſybei, idant nufidėjimai be karonės nepaſiliktu; [tow]is teſidaboja jeib nepultu. J a u s t u k a s. Apie jaustukus D.Kleino pasakyta (G 143), kad jie vartojami dvasios būsenai arba gestams. Čia labai teisinga mintis, kad jaustukais reiškiamos dvasios būsenos, vadinasi, jausmai, emocijos, bet jokiu būdu jie negali išreikšti gestų: jie tegali būti palydimi gestų. Šioje gramatikoje tenkinamasi tik jaustukų suminėjimu. Jų priskaičiuota septyni būreliai: 1. sušukimo (o, ak!), 2. meilumo (meilul, aukſut), 3. juoko (à à á), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman!), 5. sudraudimo (a, o, ba), 6. keiksmo (czui, tfui), 7. tildymo (titſz, štitſz, št ir styl, kuris nurodomas kaip klaipėdiškių tarmės faktas). Iš suminėtų jaustukų tik styl yra germanizmas, visi kiti — lietuviški. D.Kleinas nepateikia nė vieno ištiktukų vartojimo atvejo: sintaksėje apie juos nė neužsimenama. Beje, jungtuko skyriuje yra keista pastaba, kad jungtukas ‘o’ pereinąs į jaustukų klasę. Tai, žinoma, neįmanomas dalykas. II. K.Sapūno ir T.Šulco ”Compendium Grammaticae Lithvanicae”1 P r i e v e i k s m i s. Kaip spėjama, K.Sapūnas savo gramatiką, jo pavadintą ”Nomenclator”, galėjo būti parašęs jau apie 1643 m., vadinasi, dešimčia metų anksčiau, negu išėjo D.Kleino ”Grammatica. Litvanica”. 1651 m. jis buvo gavęs Karaliaučiaus universiteto leidimą ją išleisti, bet tuo leidimu nepasinaudojo dėl nežinomų priežasčių. Viena iš jų galėjo būti tai, 1 Compendium Grammaticae Lithvanicae Theophilii Schultzen, Past. Catt enov., Regiomonti... 1673 (toliau sutr. Sap). 15 kad tuo pat laiku jau buvo parašyta geresnė ir platesnė D.Kleino gramatika, su kuria K.Sapūnas turėjo būti susipažinęs, nes jos rankraštį D.Kleinas jam, kaip savo bendradarbiui, buvo pasiuntęs ilgesniam laikui. J.Gerulio spėjimu, K.Sapūnas D.Kleino gramatikos rankraščiu plačiai pasinaudojęs savo ”Nomenclator”iu”, kurį jau kitu vardu – ”Compendium Grammaticae Lithvanicae” – 1673 m. išleido T.Šulcas. Apskritai paėmus, visose senosiose lietuvių kalbos gramatikose, be bendrybių bei panašybių, randame taip pat apsčiai skirt ybių, rodančių, kad jų autoriai, nors ir naudojosi vienas kito darbu, vis dėlto stengėsi kurti savarankiškas, originalias gramatikas. D.Kleinas ir Sapūnas artimai bendravo, todėl turėjo gerai pažinti vienas kito darbą. T.Šulcas vėl, redaguodamas ir rengdamas spaudai K.Sapūno gramatiką, negalėjo nenusižiūrėti į tuo metu vienintelę jau paskelbtą D.Kleino gramatiką. Tik tuo galima paaiškinti gausias tų gramatikų bendrybes bei panašybes. Jau minėta, kad tose gramatikose, be bendrybių bei panašybių, apstu ir skirt ybių. Kad jų autorių turėta atskiri sumanymai, užmojai ir planai, rodo ir K.Sapūno bei T.Šulco prieveiksmio skyrius, kuris gerokai nutolęs nuo D.Kleino gramatikos atitinkamo skyriaus. Pirmiausia jau pati to skyriaus pradžia labai skirtinga: D.Kleino gramatikoje prieveiksmio skyrius pradedamas pastebėjimu, kad, be kaitomųjų žodžių, yra ir nekaitomųjų, iš kurių prieveiksmis laipsniuojamas (vadinasi, bent iš dalies kaitomas); toliau sakoma, kad lietuvių kalbos prieveiksmis turi daug reikšmių, kaip ir lotynų bei graikų kalbose, ir pereinama prie tų reikšmių dėstymo paeiliui. K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmio skyrius pradedamas visiškai kitaip: visų pirma čia sakoma, kad prieveiksmiui būdinga reikšmė ir laipsniavimas, toliau tvirtinama, kad prieveiksmio reikšmių labai gausu ir galiausiai išskaičiuojamos tos reikšmės kartu su labai negausiais jas iliustruojančiais pavyzdžiais – daugiausia atskirais žodžiais (prieveiksmiais, bet taip pat ir dalelytėmis, o kartais net vienu kitu modaliniu žodžiu, jungtuku ar net jaustuku), nepateikiant nei junginių, nei sakinių. Prieveiksmio reikšmių skyrelių čia ypač daug – net 24, o D.Kleino gramatikoje, kaip matėme, jų pateikta 17. Tokį prieveiksmio reikšmių skyrelių gausumą K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje, kaip ir kitose to meto gramatikose, reikia aiškinti taip pat tik tuo, kad pagal senųjų gramatikų tradicijas prie prieveiksmių buvo priskiriamos visos dalelytės, modaliniai žodžiai, kartais vienas kitas prielinksnis, jungtukas ar net jaustukas, pvz.: O, ak, jeib (plg. D.Kleino Ey, nuggì). K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmio skyriuje nėra nė vieno reikšminio skyrelio, kuris visiškai sutaptų su D.Kleino gramatikos atitinkamu skyreliu. Tai irgi rodo, jog tų gramatikų prieveiksmio skyriai parašyti savarankiškai. Sutampa kartais tik kurie ne kurie iliustraciniai pavyzdžiai, bet tai negali rodyti autorių nesavarankiškumo: toks sutapimas neišvengiamas visų laikų ir visų kalbų gramatikose. Čia kalbamos gramatikos skirtingumą nuo D.Kleino gramatikos, o kartu ir jos originalumą rodo dar ir tai, kad prieveiksmio skyriuje čia nė neužsimenama apie suprieveiksmėjusias daiktavardžių ir įvardžių postpozicinių linksnių formas, kurios labai įžvalgiai įkomponuotos į D.Kleino gramatikos prieveiksmį. 16 Prieveiksmių laipsniavimas abiejose gramatikose aiškinamas visiškai originaliai ir savitai: D.Kleino gramatikoje laipsniavimas pailiustruotas pastabų skyrelyje, o K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje prieveiksmių laipsniavimas pateiktas kaip trečioji prieveiksmio skyriaus dalis, kur laipsnių formos grindžiamos dvejopai: vienos iš jų (pvz.: Gerrai, Gerriaus, Gerriau[ei]) susijusios su laipsniuojamais būdvardžiais, o kitas esanti nulėmusi pati vartosena (pvz.: Daug, Daugiaus, Daugiau[ei]). Ypač įdomi yra tokio pagrindimo pabaiga, nes iš tikrųjų prieveiksmio daug ir atitinkamo būdvardžio ryšys nebesuvokiamas kalbančiojo ne tik dabar, bet jau prieš šimtus metų jis buvo išblukęs. Aukštesniojo laipsnio formos, kaip ir D.Kleino gramatikoje, baigiasi -s: Auk[š]čiaus, Piktčžiaus. K.Sapūno ir T.Šulco (kaip ir D.Kleino) gramatikoje pagrindinę pateiktų prieveiksmių dalį sudaro daugiausia patys populiariausi (ir dabar vartojami) žodžiai. Senesnių ar retesnių prieveiksmių čia labai maža. Iš tokių galima paminėti tik Kartunta ‘kada nors’ (plg. tą patį prieveiksmį D.Kleino gramatikoje), Szónai ‘čionai’, Kur[š]tel, kur[š]tellai ‘toli’, Katrul ‘į kurią pusę, į kur’, Waggik[š]znai ‘vogčia, slaptai’, Foritoi ‘poryt’. Iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių retesnių ar senesnių žodžių, šioje gramatikoje laikomų prieveiksmiais, galima paminėti dalelytes Wei, Anaskat ‘štai’, Sziskat ‘t.p.’, jungtukus Pirm neng, Nengnėkaip. Čia, kaip ir D.Kleino gramatikoje, yra taip pat prieveiksmio sintaksės skyrelis, bet jis čia nepalyginti tikslesnis ir kompaktiškesnis už atitinkamą D.Kleino gramatikos skyrelį. Pirmiausia šiame skyrelyje prieveiksmis nesuplaktas su kitomis nekaitomomis kalbos dalimis (D.Kleino gramatikos analogiškame skyrelyje visa tai suplakta). Bet svarbiausia yra tai, kad K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje labai ryškiai nusakytas pagrindinis prieveiksmių ryšys su kitomis kalbos dalimis — mūsiškai tariant, šlijimas (žr. šios gramatikos 87 puslapio teiginį: ”Adverbia Lithvanorum, Latinorum more, junguntur Verbis, vel Nominibus. Interdum aliis Adverbiis”). Toliau gramatikoje iliustruojamas šlijimas pirmiausia prie veiksmažodžių (Maž dumoja, Tawo gromatos didel laukiu, Stebuklingai wadžioja), dalyvių (Piktai darąs, Gerai [š]akęs), vardažodžių, ypač būdvardžių (Labai baugus), ir galiausiai — prie pačių prieveiksmių (Didei palaimingai [ž]ta[i]fe Kiellione, Labai gerai, Nelabai gražei). Tai rodo puikų K.Sapūno, o gal kartu ir T.Šulco, kalbos mokėjimą, jų didelę kalbinę erudiciją. Šia proga pravartu dar pridurti, kad ir kitų K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos nekaitomųjų kalbos dalių skyriai parašyti visiškai savarankiškai ir originaliai — skirtingai nuo atitinkamų D.Kleino gramatikos skyrių. Imkime, pavyzdžiui, tų gramatikų prielinksnių skyrius. Čia ne tik tų skyrių planai skirtingi, bet ir pats turinys bei pateiktoji medžiaga. D.Kleino gramatikoje prie vadinamųjų ”neskiriamųjų” (inseparabiles) prielinksnių priskirtos net postpozicijos -p(i) ir -n(a), pvz.: Diewop, manep, mie[t]ana, mie[t]an, mie[t]umpi, ju[š]umpi, mie[t]ump, ju[š]ump, mu[š]ump, Ponip Diewip, manip, manipm, tawipi, tawipm, [š]awip, [š]awim, kitamp, newienamp. Analogiškame K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos skyriuje apie ”prielinksnius” -p(i), -n(a) nė neužsimenama, nors ir čia su prielinksniais suplakti ir visi priešdėliai (pastarasis faktas ir yra, galima sakyti, vienintelė čia kalbamų skyrių bendrybė). 17 Nevienodi tose gramatikos ir jungtukų bei jaustukų skyrių išdėstymo planai, pateikti pavyzdžiai bei patys turiniai. Pavyzdžiui, jungtuko skyrius D.Kleino gramatikoje ne tik daug išsamesnis, bet ir tikslesnis bei turtingesnis, nes čia, lotynų kalbos gramatikos pavyzdžiu, mėginama nusakyti prieveiksmių, prielinksnių ir jungtukų santykį, teigiant, kad kai kurie nekaitomieji žodžiai gali eiti čia prieveiksmiu, čia prielinksniu, čia jungtuku. Pavyzdžiui, žodžius priegtam, potam, wel ‘vel’, galauſey, tapagalauſ D.Kleinas laiko eilės prieveiksmiais, kai jie jungiami su veiksmažodžiu aplinkybei reikšti, o jungtukais tada, kai jie jungia arba tęsia žodžius bei sakinius (G 143). K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos jungtuko skyriuje nėra nė vienos tokios apibendrinamosios pastabos, o tai dar ryškiau rodo, kad tų gramatikų autoriai bent šiuo atžvilgiu dirbo savarankiškai. Baigiant pastabas apie K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmį ir jo santykį su D.Kleino gramatikos analogišku skyriumi, prieinama prie tokių išvadų. 1. Bent prieveiksmis ir kiti nekaitomųjų kalbos dalių skyriai K.Sapūno ir T.Šulco gramatikose yra visiškai skirtingi nuo D.Kleino gramatikos atitinkamų skyrių. Taigi tų gramatikos skyrių autorių dirbta visiškai savarankiškai. 2. D.Kleino gramatika yra žymiai išsamesnė ir tobulesnė už K.Sapūno ir T.Šulco gramatiką. Tai matyti jau vien palyginus tų gramatikų nekaitomųjų kalbos dalių skyrius. 3. Abiejų gramatikų autorių dažnai nurodoma į lotynų, kartais ir graikų (o D.Kleino net ir hebrajų) kalbas bei jų faktus. Iš to matyti, jog dirbant jų orientuotasi į klasikinių kalbų gramatikas. Tai jiems padėjo tiksliau nustatyti lietuvių kalbos dėsnius, bet kartu buvo ir tam tikras ”kurpalis”, ne visada atitinkantis lietuvių kalbos prigimtį. 4. K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoj krinta į akis pavyzdžių negausumas, pilnesnių sakinių stoka, pernelyg didelis sintaksės skyriaus konspektiškumas. Bent iš dalies visa tai būdinga ir D.Kleino gramatikai. 5. Abi čia minimos gramatikos yra žymūs lietuvių kalbos mokslo laimėjimas XVII amžiuje. Jos turėjo didelę reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos normalizacijai ir ugdymui, ypač Prūsų Lietuvoje. P r i e l i n k s n i s. Pagal savo meto tradiciją K.Sapūnas ir T.Šulcas prielinksnius skaido (Sap 69—70) į du būrius: skiriamuosius ir neskiriamuosius. Pastarieji — tai ne kas kita kaip priešdėliai. Skiriamieji prielinksniai čia išdėstyti pagal linksnius, su kuriais jie vartojami, arba, kaip gramatikoje sakoma, kuriuos jie valdo (regunt.) Su kilmininku: Ant, Be, Arti, Delei, Tarp, Prie, prieg, Nū, Nūg, iż, Pirm; su galininku: Prieſz, Paſkui, Per, Apie, Aplink, Pro, Pas, Į, (= į) ing, in, Linkai; su naudininku: ik, ikki; su kilmininku ir galininku: uſz, Pagal; su įnagininku: Po, Su, Ties. Neskiriamieji prielinksniai (mūsiškai — priešdėliai, quae separatim extra Compositionem non usurpantur) yra šie: Ad (= at-): Adgawmu; Ab, Ap, Appi, Apſu: Abbarſtau, Apſlepiu, Apſikabinnu, Apturriu ‘ich überkomme’; At, atta: Attadūmi, Atſzwencziu ‘entheilige’, Atwerriu ‘mache auf’; Par: Pardūmi, Parmetu ‘werfe nieder’, Pareimi ‘komme zu Hause’; Is (?), Isji (= jsi-, išsi-?): Isſimettu ‘??; Nu: Nuimmu, Numettu; Pra: Prawarau, Pra- 18 riju; Pri: Priimu; Pa: Pawarg[tu, Paimmu; Bes[i: Bes[ipe[ziu (= besipešu), Bes[imu[zu; Be: Begerriu, Bewalgau, Bėmie gmi. Šis prielinksnių skyrelis labai trūktinas. Kai kurie priešdėliai net neaiškūs (Is, Is[i), yra neaiški forma (Bes[ipe[ziu). Įdomu tai, kad nors pati gramatika parašyta lotyniškai, čia patekusių priešdėlių reikšmės nusakomos vokiškai. Matyt, autoriams lietuvių ir vokiečių kalbų santykis buvo artimesnis negu lietuvių ir lotynų, nors lotynų kalba jų puikiai mokėta. Apie prielinksnį daug išsamiau kalbama šios gramatikos sintaksės skyriuje (Sap 88–93). Tai vienas išsamiausių prielinksnio sintaksės skyrelių pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose. Čia irgi prielinksniai išdėstyti pagal jų valdomus linksnius ir pagal reikšmes, nusakomas lotyniškais prielinksniais. Kiekvienai reikšmei pateikta iliustracijų, daugiausia iš Šventojo Rašto Senojo ir Naujojo Testamento su teksto nuorodomis. Šalia kiekvienos tokios iliustracijos duotas lotyniškas, o kartais net graikiškas atitikmuo. Vadinasi, čia išryškėja tikras mokslinis aparatas, rodantis labai kruopštų autorių darbą. Štai kaip jie sintaksėje dėsto prielinksnį ant. I. Praepositiones aliae regunt Genitivum, ut: 1. Ant/ significat (1) Super; ut: I[tacžiau [awo Karalių ant Zion [zwento mano kalno Psal 2,6. Constituti meum Regem super Zion montem sanctum meum. (2) In, ut: Jo nepalaiṁ bus ant jo Galwòs ir jo Siu[tamas ant Momenies Psal 7,17. Ejus infortunium convertitur in caput ejus, & ipsius iniquitas in verticem ejus descendet. Szlowek kurs nèžengia ant Kielo Grie[znųjų Psal 1,1. Beatus qui non ambulat in via peccatorum. Toliau vietos taupymo sumetimais šioje prielinksnio sintaksės apžvalgėlėje tenkinamasi daugiausia lietuviška medžiaga, kuri pati savaime yra svarbiausia tiriant pirmąsias gramatikas. Kiti prielinksniai su kilmininku. Be: Jei annus kurie manę bè priežasties nèapkenčte persekdinėjau; Jie nèkencžia manęs be priežasties. Arti: Arti Miesto gywena; Delei: Jei ką kencžiete delei Tei[ybes; Delei Nėprietelių mano tai[juk tawo Kielą; Nè tikint delei Džiauk[mo; I[žtrenk jùs delei jù didžù Peržengimù. Tarp: Aprei[kzite tarp žmonù (= žmonių) darbus jo; Ir ant to wis[o yra tarp mu[jù ir ju[jù didis Tarpas. Pri, Prie, Prieg: Ar buwai prie Sùdžios?; Bet Diewas yra prie Gimmines Tei[iju[jù; Nè]edżiu prieg nelabujù žmoniu. Nù, nùg: Nù Tiewo [zwe]ybies A[z saugmes nù Griekù; Atme[kime nùg sawes ju wirwes; Ir ju[jù Džiauk[mo nèims nèwienes nù ju[jù. I[ž: Ir nè wiens i[ž ju[jù nè klau[sia manę Καὶ οὐδεὶς ἐξ ὑμῶν ἐρωτᾷ με, Et nemo ex vobis interrogat me Joh 16, 5; Kàltins juwieta i[ž Grieko ir i[ž Tei[bybes, ir i[ž Sudo. Pirm: Szittai a[ž junčziu mano Angela pirm weido tawo, kur[ai pagatawyt tamès Kielą pirm tawes; Tai[juk Kiela [awo pirm tawes. Su galininku. Prie[ž: Ponai rodija ‘tariasi’ tarp awes prie[ž wie[žpati. Pagal: Ab[udyk mane pagal Tei[ybe mano: Jis užmok man pagejol (= pagal) Čzy[tybe Rankù mano. Pa[kui: Tas[ai yra kurs pa[kui mane ateis, kurs pirm manęs buwo. Per: Mi[tre, per vis[ą naktį dirbom, o nieko negawom. Apie: Kas para[žyta yra apie manę Zokanè Može[žiaus; Apie Jezu Nacaren[kąjį. Aplink, aplinkui: Aplink Mie[stą, Ἀμφὶ τὴν πόλιν, Circa urbem. Pro: Nè pro 19 tawę walgis padetas, Non pro te cibus appositus; Pro Dievwą prašau tawę, Per Deum rogo te. Pas: Ir štojòs potam kaip prašjartinojòsi Jerikopį Aklas nė kurſai ſedejo pas Kieſą żebrawodams. I, ing: Eikit į Mieſtelį; O Jeeus jejes ing Laiwą perſyjo; Ir kaip anie weizdejo ing Dangų. Linkai: Mieſtaną linkai. Su kilmininku ir naudininku. Ik, Ikki: Ir żodżei jū ikki kraſtą Swieto; Sżiltai ſu jumis eſmi ik Swieto galui. Su kilmininku ir galininku. Uż: Ta uż mano Pakalos ſlapdawais; Ir nekaltu jums jūg tameżia meſt Tewą uż jus. Su kilmininku, naudininku, galininku ir įnagininku. Po: Ir po aſztūnių Dienų wiel buwo jo Paſiuntinei widdūje; Ir ſtatus Avis po Deſzinei; Po Mieſtą waikſżėiodams; Apgink manę po Paweſiu Sparmu (= sparnų) ſawo. Su įnagininku. Ties: Ir ſtowėties Sunumi żmogaus. Su: Kadda ſu jumis buwau; Su Sżwenteneiſe Sżwentas eſſi; Su Dievu didżius Darbus iſztaiſysim. Iš retėsnų faktų čia reikia paminėti prielinksnį pirm ‘prieš’, kuris gramatikoje nurodomas ne tik laiko, bet ir vietos santykiui reikšti. Čia pateikta prielinksnio pro vartosena labai skiriasi nuo dabartinės, plg.: pro tawę ‘prieš(ais) tave’, Pro Dievwą ‘Dievo vardu’. Tas pats pasakytina ir dėl linkai vartosenos su galininku (Mieſtaną linkai) bei dėl neaiškios formos ſlapdawais (=slėpdavais?). J u n g t u k a s čia (Sap 70) be jokio apibrėžimo ir be jokios įžangėlės dėstomas pagal funkcijas, kurios nusakomos lotyniškais terminais copulativae, disjunctivae, disctectivae ir t.t. Taigi jie čia paskirstyti taip: 1. sujungiamieji (Ir, Bei), 2. skiriamieji (Ar, Argu, Alba, abba), 3. atribojamieji, priešinami ir prijungiamieji (Bet, Bettaig, Kacżei, Cżiuſta, Tacżiau, jūg), 4. papildomieji, patvirtinamieji (Butent), 5. priežasties, sąlygos, paaiškinamieji (Kaddang, Nesa, Jeine). 6. pagrindžiamieji, išvadiniai (Todiel, Togidiel), 7. abejonės (Beg, Beggu, Bau), 8. mažybiniai (Tikt, tiktay). Šis jungtuko skyrius labai jau trumpas — gal trumpiausias visose pirmosiose gramatikose. Antra vertus, jis labai netikslus ir nepilnas: aprepia tik mažytę jungtukų dalį. Be to, ne visi čia jungtukais laikomi žodžiai iš tikrųjų ir yra jungtukai: Cżiuſta ‘lyg, tartum’, Beg, Beggu, Bau, Tikt, tiktay — dalelytės. Užsimota čia pateikti net aštuonias jungtukų grupeles, nurodyta net 14 lotyniškų tų grupelių pavadinimų, o pačių jungtukų čia vos 17. Dviem pavadinimais įvardytoje ketvirtojoje grupelėje duotas vienas jungtukas (Butent). Nors ir toks visais atžvilgiais menkutis tas skyrius, vis dėlto bent jo pavyzdžiai veikiausiai iš niekur nenurašyti: paviršutiniškai nurašyta čia, be abejo, tik pati schema, bet ji visiškai neišplėtota. Keletas žodžių apie jungtuką pasakyta dar ir skyrelyje ”De Syntaxi Conjunctionis” (Sap 93—94). Įdomus čia toks lotyniškas jungtukų paskirties, funkcijos nusakymas: ”Conjunctionum officium est connectere dictiones et sententias”. Kadangi dictio reiškia ne tik posakį, junginį, bet ir žodį, tai toks jungtuko funkcijos apibūdinimas ne tik tikslus, bet ir trumpas. Kaip iliustracija čia pateiktas vienintelis sakinys: Bèt wiel reggeſiu jus, ir dżiaukſis ſżirdys juſų, ir Dżaukſmo juſų nè atims ne wiens nù juſų, ir annoje Dienoje manę nieko nè klaùſite. Skyrelis baigiamas nieko naujo nepasakančia pastaba, kad sujungiamieji jungtukai jungia linksnius. 20 Jaustuko (Sap 72) išskirta net 9 grupelės, būtent: 1. nustebimo (Ai, ei), 2. pasipiktinimo (O, ak, boddai), 3. grasinimo (Nu, nu), 4. skausmo (Ai, ei, ak), 5. verksmo (Ui ū ui), 6. juoko (ha ha ha), 7. pasibjaurėjimo (Tžū, čiū, Puì), 8. pajuokos (aa), 9. tildymo (titcz, cit, [t, p[t). Čia pat pasakyta, kad jaustukų ieškotina ir jie stebėtini kasdieniniame lietuvių pašnekesyje. Ir tame menkučiame jaustukų sąrašėlyje boddai (sl.) — joks jaustukas, o tik dalelytė, reiškianti ‘lyg, tartum’. Jaustuko sintaksės skyrelyje (Sap 94) sakoma, kad lietuviai mažai teturi jaustukų. Lotynų įpročiu į kalbą jie dažniau įterpiami be linksnių, absoliučiai. Toliau vis dėlto mėginama susieti jaustukus su linksniais, teigiant, kad jie pritraukia (adsciscunt) linksnius, pvz.: Ay, ei ei kartais vardininką, kartais galininką (Ay kok[ai Pauk]ztis!, Eiej kokios flogos ‘vargai’, Ay Budą [zio Cž[efo! ‘O mores hujus temporis!’); Ak, o jungiami (junguntur) prie naudininko, kartais galininko ar šauksmininko (Ak man Biednam!, Ak mane Biedną!, Ak griežna[is žmogau!); Niunui jungiamas prie naudininko (Niunui tau!), Tui, czūt, cit — prie šauksmininko. Žinoma, tokia jaustukų sąsaja su linksniais yra dirbtinė. Tikslesniu reikia laikyti autorių ankstesnį teiginį, kad jaustukai dažniau vartojami absoliučiai (t.y. savarankiškai). III. F.Haacko ”Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatik”1 P r i e v e i k s m i s. F.Haacko gramatikos trečioji dalis skirta nekaitomosioms (tiksliau sakant, nelinksniuojamosioms ir neasmenuojamosioms) kalbos dalims (prieveiksmiui, prielinksniui, jungtukui ir jaustukui) apibūdinti. Pats gramatikos autorius visas tas kalbos dalis vadina partik ulomis (taigi dalelytėmis), plg. vokišką tos gramatikos trečiosios dalies nusakymą ”Von den Particulis”. O po to nusakymo pirmiausia ir eina prieveiksmio skyrius — ”Von den Adverbiis”. Pirmųjų gramatikų prieveiksmio skyrių bendrybės dažnai galėjo lemti ne tiek autorių nusižiūrėjimas į vienas kito darbą, kiek pats bendras aprašomasis dalykas — prieveiksmis. Labiausiai į akis krintantis F.Haacko ir D.Kleino gramatikų bendrumas — daugelio tų pačių prieveiksmių pateikimas, kartais net išlaikant visiškai (arba beveik) tą pačią jų eilę, plg.: čia, czonai, [zicze, tenai, tenaygi, kitur, kur, kame, kur jeng, kurgi, wi[ur, widui, laukie (ištais yta lauke) G 134 ir Čia czonay, [zicze, Tenay, tenaygi, aure, Kittur, Kur, Kame, Kur jeng, Wi[ur, Widduj, Abi[zalei, Lauke H 322. 1 Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum... nebst einem Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatik... von Friedrich Wilhelm Haack... Halle, [1730] (toliau sutr. H). 21 Jau vien toks sugretinimas akivaizdžiai rodo, jog F.Haackas negalėjo nenu-sižiūrėti į D.Kleino gramatiką. Beje, K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje buvi-mo vietą (in loco) rodantys prieveiksmiai išdėstyti visai kita eile. Pagaliau ir patys vietos prieveiksmių atskirų reikšmių nusakymai F.Haac-ko veikiausiai nukopijuoti iš D.Kleino gramatikos (žinoma, jeigu ne iš jiems abiem bendro kokio nors kito šaltinio), plg.: in loco, de Loco, per Locum, ad Locum. Šiaip jau pats prieveiksmio skyriaus planas F.Haacko gramatikoje skiriasi tiek nuo D.Kleino, tiek nuo K.Sapūno ir T.Šulco gramatikų atitinkamų planų. Pirmojoje mūsų gramatikoje po visų reikšmių išdėstymo pateikti keturi punktai pastabų, kuriose pirmą kartą lituanistikos istorijoje a) iškeltas įnagininko bei vietininko prieveiksmėjimas, sugretintas su senovės graikų kalbos naudininko prieveiksmėjimu; b) paliesta -i) (ii) priesagos prieveiksmių daryba iš būdvardžių; c) parodytas žodžio kaip vartojimas įvairiomis reikšmėmis: nusistebėjimo prieveiksmio (kaip gėras ira Diewas mužul!), pageidavimo dalelytės (kaip man Diewas padetu!, kaip pakajus butu bei Jandora!), santykinio arba jungiamojo žodžio (kaip žmogaus giwenimas ira, taip bus ir jo mirimas), jungtuko (kaip Adomas puolęs buvo, pametę weidą Diewo; prisakyta ira žmogui, kaip giwventu nobaznay). D.Kleinas žodį kaip tais atvejais laiko partikula, išskyrus pacituotą paskutinį sakinį, kur ir jo įžiūrimas jungtukas. K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmio skyrius pradedamas pora įžanginių pastabų, po kurių išdėstytos ir labai trumpai (kartais vos vienu žodžiu) pailiustruotos 24 prieveiksmio (iš tikrųjų dažnai dalelyčių ar kitų nekaitomųjų žodžių) reikšmės. Visas skyrius baigiamas laipsniavimu. F.Haacko gramatikos prieveiksmio skyriuje krinta į akis žymiai didesnis pavyzdžių kiekis, aiškinamas tuo, kad rašydamas savo žodyną autorius buvo sukaupęs daugiau medžiagos negu kiti. Suprantama, ir čia šalia tikrų prieveiksmių apščiai duota kitų nekaitomųjų kalbos dalių žodžių, kurie autoriaus traktuojami kaip prieveiksmiai. Iš retesnių ar įdomesnių prieveiksmių F.Haacko gramatikoje galima paminėti tokius: Iš tiejos, Kur jeng ‘kame’, tieJogie ‘tiesiai’, tieJam ‘t.p.’, Ténjau, Jzengų, Tengų, Namų ‘namo’, Katruł, Propérnay ‘prieš trejus metus’, Porytoj, Pirmto, Dienįškay ‘kasdien’, Nepalautinay, Kartunta ‘kada nors’, Kas metą, niekadai, niekadais, Walandėlis, potrečiay ‘trečiasyk’, Szwežey ‘neseniai’, Tulas kartu ‘kartais?’, atpencz, Pridėranczey, Rank[zčiey ‘staiga, netikėtai’, Régimay ‘viešai, atvirai’, Pouiłłam ‘visai’, Palengway, pamažay ‘pamažu’, Trumpintley, Taipojau, Nieku budu, podraugiey ‘drauge’, Skiru ‘skyrium’, Pripultinay, nezinomis, galausiey; plg. taip pat slavybes Czie|u, Neczie|u, Miermay ‘nuosaikiai’, Wiežlibay ‘patogiai, padoriai’, Nopro|nay ‘veltui’, Abelnay ‘visiskai’. Visi kiti F.Haacko pateikti prieveiksmiai niekuo ypatingu neišsiskiria iš dabartinėje kalboje vartojamųjų. Jie, kaip ir kitose čia minimose gramatikose, yra įvairios kilmės ir įvairių darybinių tipų: įvardiniai, būdvardiniai, daiktavardiniai, veiksmažodiniai ar dalyviniai, su priesagomis bei priešdėliais ir be jų, kiti tiesiog išriedėję iš sustabarėjusių linksnių formų — visiškai tokie kaip ir dabar vartojamieji. Iš nekaitomųjų kalbos dalių žodžių, kuriuos F.Haackas priskyrė prie prie- 22 veiksmų, nusižiūrėjęs į D.Kleino gramatiką arba į kitų kalbų gramatikas, galima paminėti dalelytes Ar, Argi, argu, bau, bes, er, Arme, Ne, Negi, artės 'gal', ben, Nugai, E[te 'tegu'], Szday, wey, te, tikt, tiktay; jaustukas ak, Ey, Ayman; jungtukus Butent, Kaip antay, jü; modalinius žodžius Teſa, Berod’s, Beje, Pirmà, Antrà, Trečià, plg. verstinį jungtuką Wienok, slavišką dalelytę Lįž 'tik'. Įdomu tai, kad jau F.Haackas vartojo tokius ir dabar labai populiarius jungtukus kaip Butent, Kaip antay, modalinius žodžius Tieſa, Berod’s, Beje. Tokie faktai, kad ir gana paprasti, rodo gramatikos autoriaus kalbos artimą ryšį su liaudies gyvąja kalba. Šios gramatikos būdvardžio skyriuje, kur kalbama ir apie skaitvardžius (mat autorius juos priskiria prie būdvardžių), prieveiksmiais (”adverbia numeralia”) laikomi net tokie junginiai kaip vieną kartą, du kartu, tris kartus..., triſſ[ ]deſimt ir vieną kartą..., du [zimtu kartu, tukſtantis kartų. Tai, žinoma, aiškintina tuo, kad su prieveiksmiais, žiūrint į juos vien semantiškai, buvo suplakamos ne tik nekaitomosios kalbos dalys, bet kartais net kurie ne kurie kaitomųjų kalbos dalių žodžiai ar net žodžių junginiai. Antra vertus, gramatikos autorius galėjo ir jauste jausti bent dalies tokių jungtukų priartėjimą prie prieveiksmių. Juk pakanka tokių jungtukų antrajam dėmeniui sutrumpėti dėl linksnio stabarejimo, ir prisišliejęs jis prie pirmojo dėmens sudarys tikrą sudurtinį prieveiksmį, plg.: vienąkart, dūkart, triskart... Čia galima būtų dar priminti ir tokios pat darybos kitus šiuolaikinius prieveiksmius, pvz.: vienąsyk, dūsyk, trissyk..., pirmąkart, antrąkart, trečiąkart..., pirmąsyk, antrąsyk, trečiasyk... Toliau svarbu pažiūrėti, kuo skiriasi: F.Haacko gramatikos (jau XVIII a. darbo) semantinė prieveiksmių klasifikacija nuo kitų dviejų pačių pirmųjų D.Kleino ir K.Sapūno bei T.Šulco gramatikų (dar XVII a. darbu) atitinkamos klasifikacijos. Šių visų trijų gramatikų prieveiksmių semantinės klasifikacijos pagrindas yra vienodas — prieveiksmių leksinė reikšmė. Kadangi visose šiose gramatikose su prieveiksmiais ištisai suplaktos dalelytės, kartais ir kurie ne kurie jungtukai, net jaustukai bei modaliniai žodžiai, tai į prieveiksmių semantinės klasifikacijos pagrindą įeina čia ir visų šių pastarųjų žodžių reikšmės, kurios dažniausiai labai subtilios, sklidžios ir neaiškios, kad net labai sunku ar tiesiog neįmanoma jų nusakyti. Pati klasifikacijos schema veikiausiai pasiskolinta iš klasikinių kalbų gramatikų, kurių panaudojimą lietuvių kalbos gramatikai aiškiai liudija lietuvių kalbos reikšmių gretinimas bei lyginimas su klasikinių kalbų reiškiniais, taip pat tokios užuominos apie tą gretinimą bei lyginimą kaip ”more Graecorum, more Latinorum” arba ”sicut apud Latinos” ir pan. Klasikinių kalbų gramatikų įtaka bent iš dalies bus nulėmusi ir apylygi lietuviškų gramatikų prieveiksmio semantinių skyrelių skaičių. Tiesa, pirmu požiūriu atrodo mažiausias tų skyrelių skaičius D.Kleino gramatikoje — 17, o didžiausias K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje — 24, bet iš tikrųjų ir D.Kleino gramatikoje laiko prieveiksmiai paskirstyti į tris smulkesnes grupeles: esamojo, būtojo ir būsimojo laiko, o kiekybės prieveiksmiai — taip pat į tris smulkesnes grupeles: skaičiavimo, įtempimo ir susilpnėjimo. Taigi ir D.Kleino gramatikoje pagrindinių prieveiksmio semantinių skyrelių yra 17, o kartu 23 su tomis smulkesnėmis grupelėmis iš viso 22. F.Haacko gramatikoje tokių skyrelių 23. Lotyniški tų skyrelių įvardijimai visose trijose gramatikose taip pat negalėjo atsirasti be kitų kalbų, pirmiausia lotynų kalbos, gramatikų įtakos. Įdomu tai, kad net vokiečių kalba parašytose tų laikų gramatikose visa pagrindinė gramatinė terminologija yra lotyniška. Tokia būtent yra ir F.Haacko gramatika. Tad ir čia prieveiksmio semantinių skyrelių pavadinimai yra lotyniški, būtent: 1) loci, 2) temporis, 3) numeri, 4) quantitatis, 5) qualitatis, 6) interrogandi, 7) similitudinis, 8) comparandi, 9) intendendi, 10) remittendi, 15) jurandi, 16) otandi, 17) hortandi, 18) congregandi et separandi, 19) excludendi, minuendi, 20) corrigendi, 21) concedendi, 22) ordinis, 23) eventus. Didžioji tų įvardijimų dalis eina į visų trijų pirmųjų gramatikų prieveiksmio skyrius, bet kiekviename iš jų pasitaiko ir vienas kitas nesikartojantis įvardijimas, pavyzdžiui, D.Kleino gramatikoje nepavartotas. Pastaroji aplinkybė aiškintina tuo, kad D.Kleino gramatikos prieveiksmio skyriuje bent kiek mažėliau dalelyčių, jungtukų, jaustukų bei kitokių žodžių, ko gana apstu kitų dviejų autorių gramatikose. Suprantama, jog kuo daugiau į gramatiką įdėta tariamųjų prieveiksmių, tuo daugiau prireikė ir jų reikšmių nusakymų. Pavyzdžiui, K.Sapūno ir T.Sulco gramatikoje XI prieveiksmių skyrelis pavadintas [adverbia] explanandi, t.y. išdėstymo, išplėtojimo [prieveiksmiai]. Iš tikrųjų čia pateikti ne prieveiksmiai, o tik gryniausi jungtukai Idant, Jei ir įvardis Tatai, kurį autorius lotyniškai nusako zd est ‘tai yra’. Vadinasi, ir tas įvardis autoriaus suvokiamas kaip tam tikras jungtukas, vartojamas prieš žodžio ar posakio paaiškinimą. Kartais pateiktos iliustracijos lyg ir nepatvirtina paties skyrelio įvardijimo. Štai, pavyzdžiui, F.Haacko gramatikos XXIII prieveiksmių skyrelis (beje, jis tiesiog pažodžiui nurašytas iš D.Kleino gramatikos prieveiksmio XIV skyrelio) lotyniškai pavadintas [adverbia] eventus ‘išeities [prieveiksmiai]’, bet jame pateikti iliustraciniai pavyzdžiai Pripultinay (D.Kleino gramatikoje – pripultiney), Palaimingay, Neticżomis, neżinomomis patys vieni išeities negali rodyti. Išeitį čia tam tikrais atvejais galėtų reikšti tik veiksmažodžiai, prie kurių būtų prisišlieję šie prieveiksmiai. F.Haackas, kaip ir abiejų pačių pirmųjų gramatikų autoriai (D.Kleinas ir K.Sapūnas bei T.Šulcas), prie prieveiksmio priskiria ne tik visas dalelytes, vieną kitą modalinį žodį, jungtuką, šiaip jungiamąjį žodį ar net jaustuką, bet kartais ir vieną kitą linksnio formą ar net žodžių junginį. Pavyzdžiui, jo (F.Haacko) gramatikoje iš D.Kleino gramatikos tiesiog pažodžiui nurašyti ir prie vietos prieveiksmių priskirti įnagininkai Szù Daiktu, Anù Daiktu, Niekatru Daiktu. Dabar mums ypač įdomu tai, kad jau pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų autorių beveik prieš 350 metų pastebėtas tokių įnagininkų prieveiksmiškumas, tam tikras jų atotrūkis nuo linksnio reikšmės ir priartėjimas prie prieveiksmio. Mat tokia jau vietos įnagininko prigimtis iš senų senovės. Bet laikyti paminėtų įnagininkų tikrais prieveiksmiais negalėtume dar ir šiandien, kaip negalime laikyti prieveiksmiais ir tokių dabartinės kalbos junginių: šią dieną, aną dieną, kitą dieną, nes dieną čia yra tikras daiktavardžio ga- 24 inininkas, nors ir turintis prieveiksmiui būdingą laiko reikšmę, bet išliekantis kaip pažymimasis žodis, kurio daiktavardiškumą stiprina įvardiniai derinamieji pažyminiai šią, aną, kitą. Bet kai tik čia nurodyto tipo junginiai dėl jų nuolatinio vartojimo laiko reikšmė ėmė stabarėti ir kartu ėmė blukti jų linksnio reikšmė, tai jau prieš šimtus metų ėmė darytis nebereikalinga linksnio reikšmės rodytoja — antrojo dėmens galūnė, kuriai gyvajame kalbos sraute nukritus turėjo susilieti į vieną žodį abu junginio dėmenys: šiandien, šiąndie; plg. taip pat prieveiksmius anańdie, kitańdie ir daugelį naujesnių žodžių, susidariusių jau pagal vidinius prieveiksmių raidos polinkius, pvz.: anańdie, anańdie ai, anańdienais ir kt. Beje, pirmųjų gramatikų junginiai Szę Dąiktu, Anų Dąiktu, Nie katu Dąiktu net ir dabar negali būti laikomi prieveiksmiais dar ir dėl to, kad dąiktas yra labai konkretus daiktavardis, nors, be kitų reikšmių, turi dar ir vietos reikšmę, kuri ypač būdinga prieveiksmiui. Be to, žodžio dąiktas įnagininko galūnė -u niekada nerodė tendencijos nutrupėti, ir pirmųjų gramatikų autorių prie prieveiksmių priskirti junginiai su tuo daiktavardžiu niekados negalėjo susilieti į vieną žodį ir virsti tikrais prieveiksmiais. F.Haackas jautė ir kitų įnagininkų tam tikrą prieveiksmiškumą: prie prieveiksmių jo priskirti junginiai Szitų budu, Nieku budu (plg. tą patį junginį reikšme ‘nullo modo’ Sap 66), kurie, kad ir priartėję prie prieveiksmių, bet nėra jais virtę. Čia dar galima paminėti F.Haacko prieveiksmiu laikomą junginį Tulas kartu ‘keliskart, kartais’, kuris nėra visai aiškus, nes įvardžio vienaskaitos vardininko tūlas ir daiktavardžio daugiskaitos kilmininko kartų ryšys čia ne visai suvokiamas. Negali mūsų nestebinti tai, kad F.Haackas taip pat puikiai suprato patį linksnių ar tam tikrų junginių prieveiksmėjimo procesą, jautė jų prieveiksmiškumą ar visišką suprieveiksmėjimą, plg. tokius linksnius ar junginius kaip Dienoj, Rytmečezis, Wakarais, Pietumis, Kas metą, Czie/ų, Neczie/ų, Naktimis, Walandėlę, I/ž naujo, Po wi/jam ‘visai, visiškai’, dėl kurių visiško priartėjimo prie prieveiksmių ar suprieveiksmėjimo ir dabar nelabai būtų galima abejoti. Baigiant pastabas apie F.Haacko gramatikos prieveiksmį galima prieiti prie tokių išvadų. 1. Artimesnės pažinės jau vien su F.Haaco gramatikos prieveiksmiu rodo jos autorių buvus įžvalgų lietuvių kalbos mokovą, sugebėjusį, turint labai mažą šaltinių — vos porą pačių pirmųjų gramatikų, parašyti gana originalią konspektinę lietuvių kalbos gramatiką, skirtą dar platesniems skaitytojų sluoksniams negu pati pirmoji D.Kleino gramatika. Pirmąją D.Kleino gramatika galėjo pasinaudoti tik tie (daugiausia Prūsų Lietuvos) inteligentijos sluoksniai, kuriems suprantama buvo lotynų kalba. F.Haaco gramatika, kaip ir D.Kleino ”Compendium”as”, buvo prieinama visiems vokiečių kalbą mokantiems skaitytojams, o Prūsų Lietuvoj tokių skaitytojų tais laikais buvo daugiau, nes mokyklose dėstomoji kalba buvo vokiečių. P r i e l i n k s n i s. F.Haackas, kaip ir D.Kleinas, neduoda jokio prielinksnių apibrėžimo (H 326—328). Jis laiko juos, kaip ir prieveiksmius, jungtukus bei jaustukus, nekaitomaisiais žodžiais, arba dalelytėmis (particulae). Prie prielinksnių jo priskirti ir priešdėliai bei polinksniai, arba postpozicijos, pvz.: ap, api, at, par, pa, da, pi, na. Visus šiuos žodžių dėmenis jis laiko 25 neskiriamaisiais (inseparabilės) prielinksniais, nes jie skyrium nevartojami, pvz.: apgallu ‘įveikiu’. Postpozicijos pi ir na esti vardadžio arba įvardžio gale, pvz.: Diewop ‘pas Dievą’, manes̩p ‘pas mane’, miestana ‘į miestą’. Esant daugiskaitai, autorius sako, tarp kilmininko ir pi įsiterpia m: muʃump ‘pas mus’, juʃump ‘pas jus’. Skiriamieji prielinksniai gali valdyti vieną arba keletą linksnių. Kilmininką valdo nùg, pirm, dėl, ant, tarp, iš; galininką – per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, prieš, į, ing; įnagininką (ablativum instrumentalem) – su, ties. Iki valdo kilmininką ir naudininką; kilmininką ir galininką valdo už, bet esant skirtingoms reikšmėms: kai reiškia ‘anapus’ – kilmininką, kai reiškia ‘lygiai kaip’ – galininką. Pagal (secundum) ir Prieg ‘prie’ valdo be skirtumo čia kilmininką, čia galininką. Pastarieji du prielinksniai, kaip matome, dabartinėje kalboje kiek kitaip vartojami: pirmasis su galininku, antrasis (tiksliau sakant, prie) su kilmininku. Prielinksnis po skirtingoms reikšmėms nusakyti vartojamas su skirtingais linksniais, pvz.: po kairės Rankos (nusakant vietą), po ſzwentòs Traicės, arba po ſzwentai Traicei (nusakant laiką). Dabartinėje kalboje ir vietos santykį nusakant pavartojamas naudininkas (po kairei rankai). Gram atikos autorius tokio pavyzdžio nepateikia. Tas pats prielinksnis (po) valdo galininką, kai reiškia ‘per’ (po wiʃʃą ʃwietą) ir įnagininką, kai reiškia ‘priešais, akivaizdoje’ (po Diewu eʃme) arba ‘apačioje, žemiau’ (po Dangumi). Kaip matyt iš šios apžvalgelės, F.Haacko gramatikos prielinks nio skyrius labai jau trump utis ir konspektiškas, bet užtat planingas, nuoseklus, palyginti tikslus ir labai lietuviškas: jame, galima, sakyti, visiškai nėra nelietuviškų prielinksnių ar nelietuviškų jų vartojimo atvejų. Visi F.Haacko iškelti prielinksniai, išskyrus tik vieną kitą archaiškesnį (ing, prieg), išlyginus rašybą, ir šiandien yra norminiai, o tai savo ruožtu rodo autoriaus – literatūrinės kalbos normintojo pastangas. J u n g t u k a s. Šios gramatikos jungtuko skyrius dar konspektiškesnis negu prielinksnio. Jis pusiau vokiškai, pusiau lotyniškai pavadintas ”Von den Conjunctionibus” ir išdėstytas aštuoniomis trumpomis, po 1—3 eilutes užimančiomis, pastraipėlėmis, kur lotyniškai išvardytos aštuonios jungtukų grupelės. Štai jos: 1. jungiamieji (ir, bey, irgi, o, teipag, taipajeg), 2. skiriamieji (ar, argi, arba, buk buk), 3. sąlygos (jei, jeigu, jeig, ȷeyne, kitaip), 4. priešpriešiniai (Bet, bettaig, á, arba, o taczau, ben, tikłay, lyſz, wienok), 5. nuolaidos (kacz, kac zeyg, norint, jeib, jeygi), 6. priežasties (nės, nėſa, nėſang, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. išvados (todėl, todėley, todrin), 8. sąsos, sąryšio (priegtam, toliaus, potam, tapagalaus, galáuſey, paſkiauſey). F.Haacko jungtuko skyrius savo kompaktiškumu, planingumu nesiskiria nuo kitų nekaitomų kalbos dalių skyrių. Labai tikslūs yra ir patys lotyniški atskirų jungtukų grupelių įvardijimai. Bet jis labai skiriasi nuo prieveiksmio ir prielinksnio skyrių savo turiniu, pateiktais jungtukais: čia daugiau negu kitur nelietuviškų žodžių ir ypač tokių, kurie palyginti su dabartine literatūrine kalba labai jau archaiški. Nelietuviški, pavyzdžiui, yra á (slav.) ‘o’, lyſz (slav.) ‘tik’, kacz, kac zeyg (plg. lenkų choć, chociaż), o iš senųjų ar senesniųjų raštų težinomi tokie: teipag, taipajeg, jeygi, jeig, bettaig, jeib, nė s, nėſa, 26 nešang, jeib, jeng, kada ‘kad’, todrin, tapagalaus. Nebeatitinka dabar normos ir taczaus, vienok. Stebint šios gramatikos (kaip ir apskritai pirmųjų gramatikų) jungtukus, krinta į akis didesnis jų skirtumas nuo dabartinių jungtukų, tam tikras jų nestabilumas, judrumas. Tokia ypatybė veikiausiai aiškintina tuo, kad jungtukas yra kalbos dalis, kuri vėliau už kitas ima plėtotis. Kiekvienoje senoje kalboje įkirašytiniu laikotarpiu jungtukų skaičius turėjo būti labai ribotas. Šnekamoji kalba iš viso tenkinasi mažesniu jungtukų inventoriumi, nes jai būdingesnės paprastos, bejungtukės konstrukcijos. Jungtukų ypač prireikia kiekvienos kalbos rašytiniu periodu. Jų lietuvių kalbai ypač prireikė, kai senųjų rašytojų imta versti iš kitų, jungtukų sistemą labiau išplėtojusių kalbų įvairius, daugiausia religinio turinio, tekstus: maldas, giesmes, Bibliją ir t.t. Tokiu atveju savų jungtukų paprastai nepakanka, jų tenka skolintis iš kitų kalbų arba skubomis susidaryti savo kalbos priemonėmis. Tada ir iškyla kalboje skolinių ir skubomis sudarytų naujadarų, kurie ilgainiui iš kalbos turi pasitraukti, užleisdami vietą naujesniems ir tikslesniems. J a u s t u k a s. Kaip ir apskritai visose pirmosiose gramatikose, taip ir F.Haacko gramatikoje jaustuko skyrius trumpuutis — vos dešimties eilučių. Čia autoriaus priskaičiuota net dešimt jaustuko grupelių, kurios, kaip ir jungtukai, įvardytos šitaip: 1. sušukimo (o, ak), 2. meilumo (mielul, aukjut), 3. juoko (a, ė, á), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman), 5. sudraudimo (a, o, ba), 6. keiksmo (czui, Pui), 7. verk sm o (Ui, ui, ui), 8. pašalpos (a a), 9. grasinimo (Nu, nu), 10. tildymo (tit[z, štit[z, št, p]t). Kad F.Haacko gerokai pasinaudota D.Kleino gramatika, be kita ko, rodo ir jaustuko skyrius. Čia net penkios pirmosios jaustukų grupelės tiesiog pažodžiui nurašytos iš D.Kleino gramatikos, visai ta pačia eile pateikti absoliučiai tie patys pavyzdžiai. Skiriasi šiek tiek tik tie patys lotyniški tų grupelių įvardijimai: D.Kleinas juos sudarė orientuodamasis daugiau į pačius jaustukus, o F.Haackas — į patį skaitytoją. Todėl pirmasis jiems įvardyti pavartojo gerundijaus formą, o antrasis — esamojo laiko veikiamojo dalyvio formą, plg. D.Kleino (interjectiones) exclamandi ir F.Haacko — exclamantis. Kad ir nedaug čia tų jaustukų nurodyta, bet, kaip ir D.Kleino gramatikoje, jie labai jau lietuviški. Beje, bent vienas čia minimų abiejų autorių prie jaustukų priskirtų žodžių — būtent deja — yra ne tiek jaustukas, kiek modalinis žodis. Įdomu tai, kad nė vienas pirmųjų gramatikų autorių nekelė aikštėn mūsų ištiktukų, tarsi nelaikydami jų žodžiais. Ištiktukas — tai kategorija, kuri į gramatikas pateko kaip kalbos dalis žymiai vėliau, kai buvo atkreipta daugiau dėmesio į šnekamąją kalbą ir į ją atspindinčią grožinių kūrinių kalbą. IV. P.F. Ruigio ”Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik”1 P r i e v e i k s m i s. D.Kleino ir P.F.Ruigio gramatikų pasirodymą skiria 94 metai (beveik šimtmetis). Per tą laiką (t.y. nuo 1653 iki 1747 metų) 1Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik in ihrem natürlichen Zusammenhange entworfen von Paul Friedrich Ruhig... Königsberg... 1747 (toliau sutr. R). 27 Prūsų Lietuvoje pasirodė bent keturios atskirų autorių lietuvių kalbos grama-tikos, kuriose, be dažniausiai labai konspektiškai aptartų fonetikos, rašybos, tarmių, žodžių darybos, sintaksės dalykų, kiek plačiau išdėstyti morfologijos dalykai — nušviestos visos tais laikais pripažįstamos kalbos dalys: daikta-vardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, dalyvis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas. Lyginant su šių dienų įprastine kalbos dalių klasifikacija čia nerandama tik dalelytės ir ištiktuko. Dalelytė čia įjung-ta į prieveiksmį, o apie ištiktuką dar nė neužsimenama. Užtat kalbos dalių skaičių čia padidina dalyvis, kuris laikomas atskira kalbos dalimi. Visos kalbos dalys visose keturiose pirmosiose gramatikose paskirstytos į du būrius, kurių pirmąjį sudaro kaitomosios (daiktavardis, būdvardis, skait-vardis, įvardis, veiksmažodis, dalyvis) ir antrąjį — nekaitomosios (prieveiks-mis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas) kalbos dalys. Beje, nekaitomosios kalbos dalys visose keturiose gramatikose vadinamos partikuliomis (particu-lae), taigi prieveiksmiai čia irgi partikulos, arba dalelytės. P.F.Ruigys kalbos dalių visumą vadina ”die so genannten Partes Orationis” R 18. O kitoje vietoje nekaitomosios kalbos dalys jo vadinamos Nebenwörter R 115. Taigi ir prieveiksmiai jam yra particulae, arba Nebenwörter — vadinasi, dalelytės, arba antraeiliai, šalutiniai žodžiai. Pats prieveiksmio skyrius P.F.Ruigio gramatikoje pradedamas, galima sa-kyti, visiškai tais pačiais žodžiais kaip F.Haacko gramatikoje, bet prieveiks-mių daryba jo (P.F.Ruigio) nusakyta žymiai išsamiau negu visose kitose iki jo išėjusiose gramatikose. Pirmiausia jis teigia, kad prieveiksmius galima padaryti iš veiksmažodžių, ir tą teiginį iliustruoja tokiais iš reikiamybės dalyvių išvestais prieveiksmiais kaip Laupſintinay, Myletinay, kurie esą padaryti iš veiksmažodžio bendraties pridėjus ”skiemenį” (die Sylbe) nay. Toliau jis, kaip ir visi kiti ankstesnių gramatikų autoriai, taikliai pastebėjo daiktavardžių ”ablatyvo”, t.y. vieti-ninko ir įnagininko, prieveiksmėjimą, plg. jo tvirtinimą: ”Es ist zum voraus anzumerken... Daß sich... adverbia machen lassen,, von Nominibus Subst. deren Ablativus localis und besonders instrumentalis adverbialiter gebraucht wird, z.E. Widdųj’ drinner, Pulkų oder Pulkūais haufenweise” R 115—116. Dar toliau kalbama apie būdvardinių ir dalyvinių prieveiksmių darybą, kuri iliustruojama tokiais pavyzdžiais: Geras — geray, Didis — didey, Gražūs — gražey, Žinnomas — žinnomay. Paliesta čia ir būdvardinių prieveiksmių aukštesniojo bei aukščiausiojo laipsnio formų bei priesagos -yn prieveiksmių daryba: ”Geray, Compar. geráus besser, Superl. geráus am besten” R 116. Tvirtagalę priegaidę rodo žodžio galas áus, tvirtagradę — áus. Įdomu čia tai, kad tokių prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio forma patei-kiama pirmiau su áus gale, lyg ji būtų įprastinė, pagrindinė, o dėl aukščiau-siojo laipsnio formos pilno galo áusey (=iausiai) pasakoma tik tiek, kad prie geráus dar dažnai pridedama ey (=iai). Išeitų, kad aukščiausiojo laipsnio formas tada tartum buvo linkstama trumpinti, ko dar nematyti nei D.Klei-no, nei K.Sapūno bei T.Šulco gramatikose. Kad ir ne visai tiksliai, bet labai įdomiai P.F.Ruigys aiškina priesagos -yn prieveiksmių reikšmę ir vartojimą su veiksmažodžiu eiti, kuris vienu atveju (pvz., Geryn eiti) reiškia ‘werden, fieri’, o kitu atveju (pvz., Eik tolyn) turįs paprasto ėjimo reikšmę. Netikslu 28 čia tik tai, kad yn, girdi, padaro aukštesniojo laipsnio formą, plg.: ”Bei dem verbo eiti... wird in Comparativo yn angehänget” R 116. Ne visai tikslus ir teiginys, kad prie prieveiksmių pridedamos ”neatskiriamosios dalelytės” gi, gu, juk, ja, pi, na, link, jau, nes iš tikrųjų kai kurios iš jų nesusilieja arba ne visada susilieja su prieveiksmiu (pvz.: juk, link, jau). Ir P.F.Ruigio gramatikoje pateikta 23 prieveiksmių semantiniai skyreliai, į kuriuos, kaip ir visose kitose anų metų gramatikose, įtrauktos taip pat ir dalelytės. Nors daug surašytų čia pavyzdžių visiškai sutampa su kitose gramatikose (ypač F.Haacko gramatikoje) esančiais pavyzdžiais, tačiau daug čia yra ir tokių kurių kitose gramatikose nerandame. Vadinasi, ir P.F.Ruigio naudojosi kitomis gramatikomis, nors kartu ir stengėsi iškelti bent kiek įvairesnių prieveiksmių. Pavyzdžiui, visiškai nurašytos iš kitų gramatikų (iš D.Kleino ar F.Haacko) tokios prieveiksmiais jų visų laikomos dalelytės kaip ar, argi, argi, bau, bės ‘ar’, Arne. Ypač plačiai P.F.Ruigys bus pasinaudojęs F.Haacko gramatika skirstydamas prieveiksmius semantiniais skyreliais. Abiejose gramatikose visiškai sutampa tų skyrelių pavadinimai; krinta į akis absoliučiai ta pati skyrelių numeracija (eilė), visiškai toks pat jų skaičius (būtent — 23). Daugybė tuose skyreliuose esančių pavyzdžių ne tik visiškai tapatūs, bet ir surašyti ta pačia tvarka. Bet vis dėlto čia randame ir tokių pavyzdžių, kurių ankstesnėse gramatikose nėra. Vadinasi, jie ne iš kitų gramatikų nurašyti, o autoriaus surankioti visiškai savarankiškai. Tai vis prieveiksmiai ar autoriaus jas laikomi žodžiai žodeliai bei šiaip pasakymai, pvz.: Tam dáikte, I[z kažinkur, Tenuy, Ténlink, Tenjau, Szénlink, Anàpu], į widdų; į[z užpakalo; Dabàr tikt, Dár ne; Tùla kartù, Kiek sykù, Daug sykù, Wienlinkay, Dár wienera tiek, Dwéje tiek, Tréje tiek, Kétwera tiek, Penkera tiek, S[é]zera tiek, Septynera tiek, A[š]tonera tiek, Devynera tiek, De[š]zimtera tiek, Szimtera tiek, Tùk[stantera tiek, Toktù ‘taigi’, Koktù ‘welcher gestalt’, Bjaurey, I[š]mintingay, Tìkkray, Wertay, Stipprey, Nù[š]zirdžiey, Preteli[š]zkay, Szwelney, Mandagiey, Dikay, Regèmay, Dówanay, Meiley, Užką, Kù budu; Néy ‘tartum, lyg’, Szittàipo, Szittu budù; ir wel, Pamažėlù; I[z tie], Manding, Mán ródo; Nieku budù; Kázin, Konè ‘beveik’; Testow ‘tegul’, Bent Sykį. P.F.Ruigio tiek plačiai užsimota sudarant semantinius prieveiksmių skyrelius, kad į juos pateko prieveiksmių konstrukcijų, junginių ir net frazeologizmų bei idiomų (kartais ne visai lietuviškų), pvz.: Ant antro ‘zum andern’, Ant tréčio ‘zum dritten’...; Wienam dáikte, Ko ne mittes? ‘kodėlgi ne?’, Kai mą Diews (pabrėžiant ko nors didelį tikrumą), Diewė dūk kad. Kaip matome, prieveiksmio skyriaus pavyzdžių gausumu ir didesniu jų įvairumu P.F.Ruigio gramatika pranoksta kitas ankstesnes gramatikas, o tai jau liudija autoriaus didelį mokėjimą gimtosios kalbos, jo glaudžiausią ryšį su liaudimi, su liaudies šnekamąja kalba. Nuorodos į lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbas, tų kalbų faktų sugretinimas su lietuvių kalbos faktais rodo P.F.Ruigį buvus gerai pasiruošusį kalbininką. Lituanistikos pamatus jis, be abejo, bus gavęs pirmiausia iš savo tėvo Pilypo Ruigio, didelio XVIII a. lituanisto ”Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyno” ir garsaus traktato ”Betrachtung der Littauischen Sprache” autoriaus; taip pat daug turėjo jam padėti studijos Karaliaučiaus 29 universitete ir docentavimas Lietuvių seminare. P r i e l i n k s n i s. Pasak P.F.Ruigio, prielinksnis yra partikula, t.y. nekaitomas šalutinis žodis, vartojamas tiksliau ką nusakant prie vardo, t.y. prie vardažodžio, pvz. Pas Brolį R 18. Kaip ir kitose pirmose gramatikose, čia pripažįstami dvejopi prielinksniai: skiriamieji (separabiles) ir neskiriamieji (inseparabiles). Pirmieji dėstomi pagal linksnių valdymą (R 122–123). Kilmininko prielinksniai: Nū, nū, nūg, pirm, dėl, ant, tarp, įž, be, pri, prie, prieg, arti, pvz.: Nūg manęs, pirm to Czie[o, dėl Žmonū, ant Kalno, tarp Dangaus bey Žėmės, įž gėros Wāles, be Razumo, prie Butto ‘prie namų’, arti Kėlo. Galininko prielinksniai: Per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, prie[ž, į, ing, pa[kui, pagal, linkay, pvz.: Per tiltą, pas manę, pro Wartus, apie tą Dāiktą* kalba, aplink Bažnyčią. Prie[ž Karāly [tengtis (‘stoti, sukilti’), į Dangų nukakti, pa[kui jį, pagal Žodį Diewo, menę link. Įnagininko prielinksniai: [u, [ulyg, ties, pvz.: Su gera Walė, [ulyg Dienā, ties Buttū. Su kilmininku ir naudininku vartojamas ikki: Ikki [žios Dienos ir[zei Dienai. Prielinksnis už vartojamas su kilmininku, kai reiškia ‘anoj pusėj, kitoj pusėj’: Už Butto stow, kitu atveju — su galininku: už jį užmokėjo. Pagal pasakomas tiek su galininku, tiek su kilmininku, o prieg — tiek su galininku, tiek su naudininku: Pagal Žodžio (ir Žodį)Diewo, priegto ir priegtam. Prielinksnis po pagal skirtingą reikšmę valdo skirtingus linksnius: kilmininką (po kairės rankos, po [žwento Traicės) arba naudininką (po [žwentaį Traicei), galininką (po wi[fą [wietą, po du, po trys), įnagininką (po Diewu e[me, po Dangumi, po Stalū). P.F.Ruigio teigimu, skiriamieji prielinksniai vartojami susilieję su daiktavardžiais: Antwožas, Pirmgalis, Prgweizda, Tarply[ė, Nūmona ‘nuomonė’, [żbraukiei ‘kas iškrinta braukiant linus, išbraukos’; su būdvardžiais: Per[funku, užpérnik[žtis; su įvardžiais: todėl, potam, priegtam; su veiksmažodžiais: Nukertù, į[žeimù prie[tarāuju, į[ziilg[tu, U[ſikėtinu, užſikėtinu ‘užkietėju’; su prieveiksmiais: Berōds, pripultinay. Skyriaus pabaigoje (R 124) kalbama apie vad. neskiriamuosius (inseparabiles) prielinksnius, ”kurie daugiausia kilę iš skiriamųjų, o pastarieji — iš graikų kalbos. Prie jų priskiriami ap, api (iš apie), at, par (iš per), pa (iš pas arba po), pi (iš pri) ir na. Pirmieji iš jų esti žodžio pradžioje, paskesnieji, būtent pi, na — žodžio gale”. Palygink juos daiktavardžiuose apdangalas, Pawa[aris, at[tankas ‘likutis’, Pardo[zkę ‘pardavimas’; būdvardžiuose Apkunus ‘aptukęs’; veiksmažodžiuose apžūrù, apipjāustu (=apipjāustau), ateimì, pareimì, pākā[u; prieveiksmiuose atgalōs, aplink, palaimingay. *Turėtų būti Dāiktą. 30 Apie neskiriamuosius prielinksnius pi ir na štai kas pasakyta. Pirmasis esti vardažodžių kilmininko, įnagininko ir vietininko, o antrasis — galininko gale (galinis i ir a gali nukristi, pvz.: Diewopi, Diewumpi (su epententiniu m) vietoj Diewupi, Diewip’ iš Diewije vietoj Diewė, Gražaumpi, Gražampi, Wienopi, Wienampi, Wienip’, Manęs[pi], mu[?]umpi, mu[j]ip’. Na esti prie daiktavardžio vienaskaitos, pvz.: Danguna, Dangun’ ir prie prieveiksmio: Tolun, Laukan, Auk[š]tyn. P.F.Ruigio skiriamųjų ir neskiriamųjų prielinksnių samprata kiek kitokia negu kitų pirmųjų gramatikų autorių: skiriamaisiais prielinksniais jis vadina ir dalį prieveikslių, pvz.: ap, api, at, par, pa. Šiuo požiūriu su juo sutampa K.C.Milkus, kuris, tiesą sakant, daugiausia iš jo ir yra nusirašęs. Be to, P.F.Ruigys galbūt daugiau nei kiti pirmieji mūsų gramatikai yra susijęs su romantine kalbotyra. Tai matyti jau vien iš prielinksnio skyriaus, kur teigiama, kad skiriamieji prielinksniai esą kilę iš graikų kalbos. Kokių ryškesnių kitų prielinksnio įvairybių ar retenybių šioje gramatikoje nė nerandame. Nebent tai, kad čia neskiriamuoju prielinksniu laikomas be modaliniame žodyje Berōds, kur autorius priskiria prie prielinksnių. Apie prielinksnius dar užsimenama ir skyrelyje ”Vom Regimine Praepositionum” (R 148). Čia randame keistų ir kartu įdomių autoriaus samprotavimų apie tai, kad prielinksniai ”in compositione bei den Verbis” (vadinasi, veiksmažodžių priešdėliai) valdo paties veiksmažodžio reikalaujamus linksnius. Jeigu veiksmažodis ”extra compositionem” (vadinasi, be priešdėlio) tiesiogiai nevaldo, t.y. valdymo požiūriu yra neutralus, tai ”in compositione” jis gauna priešdėlio valdomą linksnį, pvz.: Ap[stoti Pillį, Apgalėti Nėpriešlį, Pėržengti Prij[akimus, Pėrgalėti Welnią, Praeimi Bažnyčią, Užžengti Dangų, Užgėrti ka[žką. Suprantama, kad tokius samprotavimus galėjo sukelti tik priešdėlių suplakimas su prielinksniais. Keista ir kartu įdomi yra taip pat autoriaus pastaba, kad pirm, ikki gali būti vartojami ir kaip jungtukai. Tai iliustruojama pavyzdžiais: Pirm nueinant, Pirm mán nuejus, Ikki au[štant, Ikki mán atei[jent. Įdomu čia yra tai, kad autorius jautė ypatingą šių prielinksnių vartoseną ir, norėdamas tai nusakyti, priskyrė juos tokiais atvejais net prie jungtukų. J u n g t u k a s. Čia iškelti tokie jungtukai: 1) jungiamieji: Ir, bey, irgì, o, teip, taip; 2) skiriamieji: ar ar, ar arba, buk buk, ney ney; 3) sąlygos: jėy, jeygu, jeygi, jeyme, kittayp, pirm, pirm neng; 4) priešinamedieji: allė, bet, ben, tiktay, wienók, ben ne; 5) nuolaidos: Kacz, kacżeyg, norint, nēy, kad ir; 6) priežasties: Nēs, ne[ a, ne[ang, jog, kadangi, būtent, jeib, idant, kad; 7) išvados: Todėl, todėley, aža ‘kad net’,tau; 8) sąryšio: Priegtam, toliauš, potám, galáu[ey, pa[kiáu[ey, ikki R 124—125. Jie nedaug skiriasi nuo kitose pirmosiose gramatikose pateiktų jungtukų. Daugiausia jie lietuviški, ir dabar tebevartojami, bet nemaža ir tokių, kurių dabar nebevartojame, pvz.: buk buk, jeygi, pirm neng, allė, wienók, Kacz, kacżeygi, Nēs, nē[a, Nē[ang, jeib, aža, Priegtam, Toliaus. Dalis iš jų — vertiniai: buk buk, wienók (plg. lenkų bądź bądź, jednak); svetimybės (lenkybės): allė, Kacz, kacżeygi, aža; archaizmai: jeygi, pirm neng, nēs, nē[a, nē[ang, jeib, Priegtam, Toliaus. Apie jungtukus kalbama dar ir sintaksės skyrelyje ”Vom regimine Conjunctionum” (R 149—151). Čia daugiau nei kitose pirmosiose gramatikose 31 pateikta gyvų kalbos faktų — sakinių ir šiaip pasakymų, rodančių jungtukų vartojimą, žodžių ir sakinių jungimo ypatybes, pvz.: Kaip Pons Dievus Dangų bey Žemę sutwere, tay Žėmė buvo pulſta ir tuſzcza, o (ir) buvo Tamſu ant Gillybės. Apie vardažodžių jungimą toliau sakoma, kad bey jungia tik atskirus žodžius: Saulė bey Mėnu; Bey gerieji, bey piktieji, beygi kožnas Žmogus. O ‘ir’ jungia sakinius: Aſz jūs myliu, o jūs mane ne mylit; O Pons Dievus paſakė Obroomu. Ir jungias tiek vardažodžius, tiek veiksmažodžius, tiek sakinius: Dangus ir Žėmė ſugrùs ir niekù pawirs, ir Ponas Dievus abbùdu kitokiu padarys. ”Veiksmažodžių jungtukų” vartojimas su tiesioginės ir tariamosios nuosakos formomis: Mės džiauġſimės, kad Kriſtus ateis; Ką miſliji, kad dabar Kriſtus ateitu?; Ir praſzykime Dievą, kad (jeib, idant) Pakąjų dūtų ant Žėmės. Prie jungtukų priskirtų prielinksnių pirm ir ikki vartosena iliustruojama taip: Pirm ateinant, jis ſawę apſakydis; Pirm tam būſent; Pirm Dangų ſutvėrus; Pirm mums atėjus; pirm Sālei (=saulei) užtekant; Ikki Kriſtui ateiſent (taip pat iki Kriſtus ateis); Ikki pawalgant paláuk (taip pat ikki pawálgyſu...). Iš tikrųjų čia parodyta ne tiek tų ”jungtukų”, kiek veiksmažodžių ir atitinkamų padalyvių paraleli vartosena, ne visai sutampanti su dabartinėmis normomis. Taip pat daugiau dalyvių bei veiksmažodžių negu jungtukų vartoseną sakinyje rodo ir tokie pavyzdžiai (ypač tie, kur jungtukai visai praleidžiami):Girdžiu kad jis eſąs juſip’, arba kad jis eſti...; Pažadėjo man, kad Nammei būſęs, arba... bus; Herodas girdėjo, kad Iſzganvtojis uſzgimęs; buvo pažadėjęs kad Žmones buſę žegnoti; norėjo pabandyti, bau buſęs tikſkus; Klauſė, kur Awis eſanti; pirm numirſztas pažadėjo Žėgnonę dūti, jéy ſlaužiſes; kaip ji pradėjusi ſzaukti tai jis iſzbėgęs; Mės iſipážyſtam jog tai ne muſų eſanti Teiſybė; kokį nors Czeſą, kad tikrai paſitikėtuṃbim per jį amžinay buſę iſzganvyti; Pradėjo Paraonas gailėtis, jùs iſzleidęs. Plg. dar: Sákoſi turįs (vietoj kad turįs); Kalbà buvo Iſzganvtojis užgimſęs; Atſákė Joſepas, wienas iš jų turįs Nammù kelláuti; iſz to galeſęs numatytį, ar jie Spėgai eſą; Jie ſáko eſą (kad eſą, arba é(ti) atſu(ti). Pažadėjo dūſęs; tyrinėjo kiek (t.y. ben) žinnąs iſz manes; Klauſė, kodėl (ben) jie eſą Spėgais; neſ ſakė (kad) pañukſtyſęs; netikkėſi (=netikkija?) ſuláukſenti Waikų; ſkundžiaſi Netėkės; nuſidùt nežiņngs. Pasak autoriaus, jungtuko ir praleidimo galimybes rodo ir tokie pavyzdžiai: Jėzus pawadinnes Waikėlį ſawępi, klauſė jį, arba wadinnno Waikėlį awępi, klauſdams jį; Jėy Dievus ateidams raſtu tawę Griekose; Ką darydams apturėſu amžiną Gywātą [?] vietoj ką daryſu ir (taipo) apturėſu...? Autoriaus laikais gyvą dalyvių ir padalyvių konstrukcijų vartojimą vietoj šalutinių papildinio sakinių su jungtuku kad rodo ir tokie jo pateikti pavyzdžiai: Kadangi Dievus iſzroda jį mus mylint, eum nos amare, taip pat jį mus mylintį (plg.: Kadangi Dievus iſzrod’, kad jis mus myl’); Miſliji mane turėſent, taip pat turėſentį Czeſą; girdėjau tawę ſweiką muſump’ parėjus, taip pat parėjuſį; Skundžiaſi ſawę nemylimą eſant, taip pat eſantį, taip pat Skundžias ne mylims eſąs. Plg. dar: Dievė dùk mums naują Mėtą ſweikiems ſuláukt; Dùk mano 32 Szauk/mui tawęspi į/zkakti; Pasakyk, jiems būjent I/zganytiems; Man tai pa/šakant, tai nu/šidawė; Sako jam tai būdawus; Sudnai Dienai pri/järtinant. Jaustukas. Šios kalbos dalies čia pateikta dešimt grupelių: 1. sušukimo (o, ak!), 2. meilumo (mielul, auk/ut), 3. juoko (á, ã, ã), 4. skausmo (ay, ak, dejā, ayman, bejčū, taiĝā), 5. sudraudimo (a, o, bā), 6. keiksmo (czui, pui), 7. verk­smo (Ui, ui, ui), 8. šaipos (a a), 9. gražinimo (Nu, nu, Szuk/ztu, Minnáu), 10. tildymo (Tit/ž, št, čit, pjt). Tų grupelių lotyniški pavadinimai ir išdėstymo eilė visiškai tokie pat kaip F. Haacko gramatikoje, čia pasitaiko tik vienas kitas naujas žodis (be/ka ‘negi’, taiĝā, Szuk/ztu, Minnáu ‘ne’, bet ne tiek jaustukas kiek dalelytė. Ir čia, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių ir visos to skyriaus struktūros, labai jau nusirašoma iš ankstesnių gramatikų. Pernelyg jau trumpučiame aintaksės skyrelyje ”Vom Regimine Interjectionum” (R 151) pateikiama tik vieno ištiktuko Ak vartosena su linksniais. Čia sakoma, kad, turint galvoje kalbantį asmenį, ak pasakomas su vardininku, naudininku ir galininku, o, kreipiantis į antrą asmenį, vartojamas taip pat šauksmininkas: Ak! a/š Bednas!; Ak man Bednam!; Ak manę Bedną!; Ak! kok/ai Pauk/ztis!; Ak! Būda [zio Czéjo, o tempora, o mores!; Ak grie/žna/šis Žmogau! Autoriaus tvirtinimas, kad ak čia valdo (regieret) suminėtus linksnius, žinoma, negali būti laikomas teisingu, nors ir rodo autoriaus pastangas visur įžiūrėti žodžių ryšį bei santykį. V. G.Ostermeyerio ”Neue Littauische Grammatik”1 Prieveiksmis. Penktasis šios gramatikos etimologijos skyrius apima vadinamąsias partikulas (dalelytes), t.y. prieveiksmį, prielinksni, jungtuką ir jaustuką, čia randame taip pat pastabų apie žodžių darybą ir tarmes. Šios gramatikos prieveiksmio skyrius (bent jau pačių prieveiksmių parinkimu) labai primena visų kitų pirmųjų gramatikų (išskyrus gal tik K.Sapūno ir T.Šulco gramatiką) atitinkamus skyrius. Taigi jis nei toks originalus, nei savarankiškas. Pagrindinę G.Ostermeyerio pateiktų prieveiksmių dalį randame ir kitose gramatikose. Jis šiuo atžvilgiu nesudaro jokios išimties. Pats prieveiksmio skyrius pradedamas pasakymu, kad iš prieveiksmių gramatikai priklauso ne daugiau kaip nedidelis jų rinkinėlis, pagal kurį jau galima spręsti apie kitus (į tą rinkinėlį nepatekusius) prieveiksmius. Toliau, kaip ir kitose čia kalbamose gramatikose, primenama, kad prieveiksmiai skirstomi į tam tikras klases ir kad įvairūs iš jų gali priklausyti daugiau kaip vienai klasei. Iš retesnių, įdomesnių ar gyvesnių žodžių ar posakių, autoriaus laikomų prieveiksmiais, minėtini šie: ſzenlink, tenlink, wienatrul ‘į vieną pusę’ (šalia katrul), dabar/tei ‘dabartėl’, wakar wakar ‘vakar vakare’, anday ‘ne- 1Neue Littauische Grammatik ans Licht gesetellt von Gottfried Ostermeyer, der Trempenschen Gemeine Pastore Seniore und der Königlich–Deutschen Gesellschaft zu Königsberg Ehren–Mitglied. Königsberg, 1791... (toliau — Ost). 33 seniai’, pamažy, minau ne ‘nieku gyvu ne’, arties ‘galbūt’, kai man Dievs ‘tikrų tikriausiai’, manęs dėl ‘dėl manęs’ Ost 113–114. Ypač įdomu, kad G.Ostermeyeris pirmas iš visų pirmųjų gramatikų autorių bent kiek daugiau iškėlė dalyvinių prieveiksmių, daugiau tokių, kurie padaryti iš neveikiamųjų arba reikiamybės dalyvių, pvz.: įžąnomay, įžmanomay, regimay, būtinay, mirtinay, pripiltinay, mylėtinay, wir[linay Ost 114. Krinta į akis beveik visų G.Ostermeyerio pateiktų prieveiksmių lietuviškumas, normiškumas bei taisyklingumas. Iš visų jo etimologijos prieveiksmio skyriuje iškeltų prieveiksmių ar šiaip jais laikomų žodžių bei posakių, galima sakyti, tik du yra barbarizmai: loſkaway ‘maloniai, maloningai’ ir wiezlibay ‘mandagiai’. Beje, čia nurodyta prieveiksmių ypatybė būdinga, galima sakyti, visoms pirmosioms lietuvių kalbos gramatikoms, išleistoms Prūsų Lietuvoje. Vadinasi, jau ir prieveiksmio skyrių rodo, kad pirmųjų gramatikų autorių tikrai stengtasi gerinti ir norminti lietuvių literatūrinę kalbą, daryti ją bendrinę visiems lietuviams. Apie prieveiksmio vartojimą G.Ostermeyeris kalba savo gramatikos sintaksės skyriuje. Kadangi jis, kaip ir visi kiti pirmųjų gramatikų autoriai, visas dalelytes yra priskyręs prie prieveiksmių, tai ir čia, sintaksės skyriuje, kartu su kurių ne kurių prieveiksmių vartojimu suplaktas ir dalelyčių vartojimas. Pirmiausia čia teigiama, kad adverbia copiae ir inopiae (gausos ir stokos prieveiksmiai) valdo kilmininką, pvz.: daug Pinigų, daugiaus Garbės, gana Žodžių, maž Dūnos, menk Proto Ost 162–163. Toliau sakoma, kad Geray ”hat einen Dativum” (turi, arba valdo, naudininką). Toks pat esąs ir bepig, pvz.: bepig taw. Abu šie prieveiksmiai gali turėti taip pat prielinksnio su ir įnagininko konstrukciją, pvz.: Bepig su Dūna, bile tikt Rugiu Ost 163. Visos kitos G.Ostermeyerio pastabos apie prieveiksmių vartojimą iš tikrųjų yra ne kas kita kaip klausiamųjų ir neigiamųjų dalelyčių arba klausimų ir atsakymų vartojimo ypatybės. Iš šios apžvalgėlės matome, kad G.Ostermeyeris į prieveiksmio nušvietimą savo gramatikoje nedaug ką nauja įnešė palyginti su kitų gramatikų autoriais. P r i e l i n k s n i s. Jau pačioje skyriaus ”Von den Particulis” pradžioje (Ost 112) prielinksnius autorius apibūdina kaip žodžius, kurie eidami prieš vardžodžius ar veiksmažodžius įgyja anksčiau neturėtą paskirtį. Žinoma, toks prielinksnių apibūdinimas nėra nei tikslus, nei išsamus. Juk prielinksniai vartojami ne tik su vardžodžiais, bet ir su įvardžiais; antra vertus, su veiksmažodžiais įmanoma tik labai ribota vartosena, pvz.: prieš einant, prieš įstodamas, iki pavalgyt, iki grįžime ir pan. Tokį keistą autoriaus požiūrį į prielinksnius lėmė toji aplinkybė, kad prielinksniais, kaip ir kiti pirmųjų gramatikų autoriai, jis laikė taip pat priešdėlius, skirstydamas visa tai į skiriamuosius (separabiles) ir neskiriamuosius (inseparabiles) prielinksnius. Štai skiriamieji prielinksniai: anápus, anót, ant, apie, aplink, arty, aurė, be, dėl, gale, į, iki, įž, įžilgay, laukė, link, lyg, sulyg, nū, pagal, pas, paſkųy, per, pirm, po, pri, prie, prieg, prieſz, po, ſu, ſzallė, paſzalį, tarp, ties, už, widuy’. Toliau autorius taikliai pastebi, kad kurie ne kurie iš tų prielinksnių yra vardžodžiai (Nomina), įgiję prielinksniui būdingą reikšmę, pvz.: laukė Mieſto ‘už miesto’, ſzallė kalno; o kiti vėl yra prielinksniškai vartojami prieveiksmiai, pvz.: aplink, arty, paſkųy, widuy, anǫžal. O čia štai neskiriamieji prielinksniai: ap, api, at, par, pra, da, pa, ſa, pi, ir n arba na. Iš tikrųjų čia turime nevienalyčius dalykus — priešdėlius ir polinksnius. Nepamiršta autorius ir slaviškos kilmės priešdėlio da, kurį jis 34 kildina iš lenkų do, bet visiškai klysta par kildinamasa iš per, ſą — iš su ir pan. Sintaksės skyrelyje ”Von den Praepositionibus” (165—173) vad. skiriamieji prielinksniai išdėstomi pagal linksnius, su kuriais jie vartojami. 1. Su kilmininku: anapus, anąſzal (anapus Girrôs, anąſzal Uppės); anôt (anôt Têwo); ant (ant Kalno, ant Garbės ‘garbei’, ant Wandenų), arty (artų Kiemó ‘kaimo’); aurė (aurė Girrôs ‘ties giria’); be (be Piningų, be Kriſtaus nierą išzganymo, be jokiós mano Kaltybės, taip pat be wiſſós...); dėl, dėley (dėl Diewo, dėl Teiſybės, taip pat Garbės dėl, manęs dėl); iš (iš Priſzakio, iš Mieſto, iš jaunų Dienų, iš jo girdėjau); išilgai (išilgai Kiemo); laukė (lauke Mieſto ‘už miesto’); nù, nùg (nù jo gawau, nù Kalno, nù Mieſto, nù ſawęs); pirm (pirm manęs, pirm Saulės Užtekėjimo, pirm Smerčio, plg.: pirm Saulei užtekant); pri (pri manęs, pri Momôs), prie, prieg (prie Sudžiôs, prie Ežero); ſzallė, paſzalių (Szallė tawęs, paſzalių Mieſto); tarp (tarp Pulko, tarp dwėjų Kalnų); widuj’ (widuj’ Nakties). Čia keista ir abejotina yra dalelytės (ar prieveiksmio) aurė prielinksninė vartosena. 2. Su naudininku: lyg ‘gleich, als’ (lyg Diewui; tai ne lyg jo Noſei; lyg Wandenų plaukti). Tokia žodžio lyg prielinksninė vartosena dabar visai neįprasta ir sunkiai pagrindžiama. Gal čia prielinksniu palaikyta dalelytė lyg? 3. Su galininku: apie (Moizeſzus apie manę raſze); aplink (aplink Mieſtą); į, in (neėjo į Kiemą ‘kaimą’, į Pakajų įſidit ‘pasitenkinti’, eilė ing Artimą, Krikſztits į Kriſtų, tikiu į Diewų, tai jam ne į Duſzę ‘ne pagal jo skonį’. pas (pas jj, atėjo pas manę, pas Kelg ‘kelyje’); paſkui (paſkui ji); per (per Naktį, per Miſzą, per Tiltą, daryſi per mano Maldą, per Durną ji laiko, per Newalę ‘per prievartą’); prieſz (prieſz Weliną karauti, prieſz Wyraunſybę patogyę ‘padoriai’ elgtis, prieſz Rugių ‘rugiapjūtę’, prieſz mirſztant); pro, pra (pro Wartus, pro tawę ‘tau’ tas Walgiſ, pro Diewą melſt, pra ſzali eiti). Neįprasti dar pasakymai pro Diewą melſt ‘Dievo prašyti’ ir pro tawę ‘tau’ tas Walgiſ. 4. Su įnagininku: ſu (ſu manim, ſu Diewu ‘tesango jus Dievas’); ſulyg (ſulyg Diena), ties (ties Buttu ‘namais’, ties Jezaus Kryžum’ gullėt). 5. Su kilmininku ir naudininku: įkki (įkki galo, įkki ſzios Dienos, taip pat ſzei Dienai, įkki Mieſto, taip pat Mieſtui; plg.: įkki ateinant, ateiſent). 6. Su kilmininku ir galininku: link, linkay (Szaurù link ‘į šiaurę’, Pietų link; plg: Dangun’ link, aukſtyn link, žemyn link); pagal (pagal Raſto ir Raſtą, pagal Kriſtupą ‘po Kristupo’ gimme Kubas); už (už Girrôs, už Angôs ſtow; užritto Akmenį už Angą Grabo, Kriſtus kentėjo už mus). Dabar visai neįprastas pasakymas užritto Akmenį už Angą. 7. Su keturiais linksniais, bet skirtingomis reikšmėmis: po (po Welykų, po mažam ‘netrukus’, po deſzinei, bet ir po deſzinės, po ſawam geriau ‘pats vienas geriau’, po wiſſą Swietą, ėmė po Graſzi, po Pelną ‘pagal nuopelną mokėt’, po Dangum, po Swietu užaugęs — apie našlaitį sakoma). Plg.: Po Akų, po Akim’, po Akimis. Prie vad. neskiriamųjų prielinksnių priskirti pi ir na. Pirmasis (pi) pridedamas prie vardažodžių ir įvardžių kilmininko (Sudopį ‘prieš teismą’, Kryžauspį ‘prie kryžiaus’, deſzineſpi ‘dešinėje’, Diewopi ſzaukti, manęspi atėjo ‘pas mane atėjo’, muſumpi, juſumpi. Autorius nurodo ir tokias raštuose pasitaikančias formas: gerampį, ſaldumpi, Diewipi, kurios esančios ne tokios 35 populiarijos kaip prie Diewo, pri manęs, pri tawęs. Antrasis (na) pridedamas prie galininko (Dangų’ gabentas, Miėstąn’ nuėjo). Bet ir čia esą dažniau sakoma į Dangų, į Miėstą. Plg.: geryn, didyn, mažyn, šenyn, aukštyn eiti. Veiksmažodžių ir vardažodžių priešdėlius autorius vadina Praepostiones in Compositione, teisingai pastebėdamas, kad jie keičia žodžio, prie kurio pridėti, reikšmę, pvz.: įkrėju — apįkrėju ‘apsiaučiu’, jūkšu — apjūkšu, verkiu — apverkiu, šiaučiu — atšiaučiu, dūmi — atdūmi, toliau plg.: atganyti, atkeįti, įpūlu, įįgyvenu ‘įsitvirtinu ūkyje’, įįžgyvenu, nužengti, pakreikti, pagūkti, pinti, pagarbenti, perkrėkti, prilyginti, Priešginys ‘priešgina’, pramanyti, Šakaliny̆s ‘kalėjimo bendras’, Santėwonis ‘paveldėjimo bendrininkas’, sudžūti, šuarti, užrakinti, užsiimūršti, užsigauti. Apžvelgęs priešdelinius žodžius autorius kelia tokį lietuvių kalbos pranašumą: ką vokietis pasako daugeliu žodžių, lietuvis gali išreikšti vienu skiemeniu (suprask — priešdėliu). Kartais priešdelinio žodžio reikšmė labai skiriasi nuo paprastojo, plg.: dūmi ‘duodu’ ir apdūmi ‘nuodiju’, pardūmi, įzdūmi; demi ‘dedu’ ir nudėmi ‘nusikalstu’, sėkiu (= siekiu) ir prišėkiu ‘priimu priesaiką’. Įdomi ir ta autoriaus pastaba, kad dažnai priešdeliniai ir nepriešdeliniai žodžiai beveik vienareikšmiai, pvz.: kalbinu ir užkalbinu; ypač pa nekeičias veiksmažodžių reikšmės. Žinoma, ta pastaba nėra tiksli, kaip netiksli ir tokia pastaba, kad pasitaiko priešdelinių žodžių (Composita), turinčių skirtingas ir beveik priešingas reikšmes, pvz.: atleisti ‘atpalaiduoti’ ir ‘dovanoti (kaltę)’, prigauti ‘pasiekti’ ir ‘apgauti’. Žodžius įžpažįstu, įžpa]akoju, užpakawojų, užprįjekiu autorius vadina Decomposita. Palaikęs priešdėlius prielinksniais autorius vienas pirmųjų lituanistų aiškina priešdėlinių žodžių reikšmes, nors kartais ir suplakdamas, bet neretai parodydamas savo įžvalgumą, būdingą geram lituanistui. J u n g t u k a s. Ypač įdomus jungtuko apibūdinimas, kur sakoma, kad šios kalbos dalies žodžiai veikia kalbos periodiškumą ir pagal atliekamas funkcijas esti tam tikrų rūšių, būtent: 1. jungiamieji (ir, irgi, bey, taipojeg ‘taip pat’), 2. skiriamieji (ar ar, ar arba, būk būk, ney ney), 3. aiškinamieji (būtent, įdant), 4. sąlygos (jey, jeygi, jeygu, kai, kad, jey ne, kittai p, pirm, pirm neng), 5. priešpriešiniai (o, bet, tacz, taczau, bettaig, tikt, tiktau), 6. nuolaidos (kacz, kaczeig, norint, ney, kad ir), 7. priežasties (nės, nėla, nėsang, kadang, jėib, įdant, jeng, kad, jog), 8. išvados (kodėl, todėl, todrin, tai), 9. sąryšio (prietąm, potam, toliaus, galausey, paškiau[ey]) Ost 117–118. Labai įdomi ir įžvalgi autoriaus pastaba, kad kai kurie tų jungtukų, kai susiję daugiau su veiksmažodžiu, o ne su visa kalba, gali eiti prieveiksmiais. Kaip ir kitose pirmosiose gramatikose, pasitaiko visai svetimų arba ne visai lietuviškų ir senesnių žodžių (kacz, kaczeig, nės, nėlang ir kt.). Skyrelyje ”Syntaxis Conjunctionum” (Ost 173–178) pateikiama apstoka jungtukų vartojimo pavyzdžių bei taisyklių, kurios, žinoma, dažnai labai abejotino tikslumo, o kartais jos autoriaus savotiškai linksminamos, ribojamos. Pavyzdžiui, sakoma, kad o eina periodo pradžioje, bet, alle — sakinio viduryje. Tačiau Biblijoje nuo tos taisyklės nepaprastai dažnai nutolstama, — priduria autorius. Todėl gal tiksliausia būtų čia iškelti pačią jungtukų vartojimą rodančią medžiagą, stabtelėjant kiek tik ties įdomesnėmis, originalesnėmis autoriaus mintimis. Tėwo bey Momos Kudikis; Momos, ne Tėwo Weiſle; mulių tawe, ir wis milėlu; ar werkia, ar įukia; Die wus Swietą sutwere ir įšlaiko; O apie dewintą adyną łzaukė Jezus: Eli; O Jezus łzaukdamas didžiu Balſu įzleido Dwaſę; tai wiſſiems ant naudos, bet man labjausſey; ſawo darbą tykray pradėjo, alle 36 [z]ikart ne laimėjo; ar [žeip, ar taip; buk jauns, buk [ens; ney [zis, ney ans; jey Diews už mus yra, kas gal prie[z mus buti?; jei Diews ne butu [u mumis, Nepretelei mus [eney butu praryję; jey kas ne užgims i[z naujo, ne regės tas Diewo Karalyste; kaczeig Diews Swietą koroj’, taczau tas jo ne[ibijo’; kaczeig Swiets [ugrutu, tikt Diewo Karalyste ne [ugrus; kad ir kas žin kaip [unku butu; jam ne pripul[u ‘nepritarsiu’, norint ir kas žin’ kaip manę muczitu; taip Diews mylėjo Swietą, jog [awo wiengimmy Sunų padawę; Diews [awo Sunų dawė, kad Swietą [uditu; jau numanoma, kad i[z tós Liggós ne i[zžeis. Čia autorius primena, kad senieji be skirtumo vartojo jog ir kad, šiandien, girdi, tevartojamas kad, kuris dažnai praleidžiamas, o vietoj veiksmažodžio įsakomas dalyvis: girdėjau, jog [weiks e[ęs; žadėjo, kad [zendien mus atlanky[ęs; Jožepas [ake, wiens i[z jų turis Namų kelauti, ir jaunau[į [awo Brolį pargabenti; i[z to galė[ęs numanyti, ar jie Spėgai e[ę; džiaugias [awo Kaimyną prigawęs; idant ne pakly[cžiau, jis man Wadą dawe; jeib tą Mokslą i[zmanytum’, mums wi[lką gražey i[zgulde; graudenà jus, idant Diewui wiernay [lužikite; aža ‘net, taip kad’ Akis jam apmarko ‘apraibo’; aža Žeme padrebėjo (= padrebėjo); pirmeng mir[ų ir pirm man mir[tant; ikki ateis ir atei[ęs, jam atei[ent. Toliau autorius keistai, bet įdomiai aiškina, kad esant dviem veiksmažodžiams jungtukas ir dažnai praleidžiamas, o vienas iš veiksmažodžių pakeičiamas dalyviu ar pusdalyviu: bėgdamas pūlė; atėjo mel[damis; privalgęs gultėjo; newiermay pa[ielgdamas nů Urėdo ‘tarnybos’ atstatytas tape; newienay pa[ielgiančio Urėdas kittam teko; newiermay pa[ielgiančiam Urėdą atėmė; newiermay pa[ielgiantį nů Urėdo atstate. Ypač įdomios yra tokios autoriaus taisyklės. Jei antroje periodo dalyje (komoje) kalbama apie kitą dalyką, tai pirmojoje vardininkas pakinta į naudininką, o dalyvis — į gerundijų (padalyvį): mums priwalg jus, atkelawo Swečiai; jam dar bekalbant, [ztay Judo[zus atėjo; o jei abejur kalbama apie tą patį dalyką, tai tokia konstrukcija neįmanoma: vietoj Jokubui matant, kad Jawai..., tarė jis turi būti sakoma: Jokubas matydamas... tarė; vietoj jiems parėjus — Jožepas jus įkalbino turi būti: jus parėju[us Jožepas įkalbino. Išvedęs tą taisyklę, autorius sako, kad tos rūšies klaidų apstu spausdintose knygose. Vadinasi, čia G.Ostermeyeris iškyla ne tik kaip vienas pirmųjų mūsų gramatikų, bet ir kaip vienas pirmųjų stilistų bei literatūrinės kalbos taisytojų. Kartu jis minėtinas ir kaip puikus lietuvių kalbos grėtinotojas su kitomis kalbomis, pavyzdžiui, su lotynų kalba, kurią jis gerai mokėjo. Štai jo sakoma: ”Kaip lotynas quod ir ut dažnai praleidžia ir tada galininką su bendratimi pavartoja, taip elgiasi ir lietuvis, tik jis vietoj bendraties ims gerundijų arba dalyvio galininką”, pvz.: žinome Diewą Swietą [utwerus, arba [utweru[į; tikiu cze e[ant, arba e[antį, Griekų Atleidimą. Jungtuko kad praleidimą autorius iliustruoja ir tokiais pavyzdžiais: jie i[zpažino, Swečes ir Ateiwjeis e[ą ant Žemės; Diewe dūk mažų gimt, didžių augt; man reik [kupam ‘taupiam’ buti; ne pawydėk jam link[mam buti; Waikams pareitis paklu[nėms buti; Diewe dūk jums naują Mėta [weikiems [ulaukti. O visą jungtuko sintaksės skyrelį baigia sakinį tu dėsi jį pra[totą būti pataisydamas taip: tu dė[į jam pra[totam buti. J a u s t u k a s. Šios kalbos dalies čia išskiriama net 14 grupelių, vadinasi, daugiau negu bet kurioje iš visų šešių pirmųjų gramatikų. Štai jos: 1. sušukimo (O! ak! Ach, brak[z! — jei kas krisdamas trinkteli), 2. meilumo (mielul, auk[ut), 3. skatinimo (ben, bent), 4. juoko (à à à), 5. stabdymo (stuy!), 6. piktinimosi (czai! pui! beda!), 7. skausmo (ay, ak, dėja, ay man, 37 bėda), 8. troškimo (Įzlowėk!), 9. stebėjimosi (tataigi!), 10. sudraudimo (à, bà), 11. veiksmo (ui, ū, ui), 12. grasinimo (nù, Įzukštu, minau), 13. dāvimo (te ‘imk’), 14. tildymo (titjz, ticż, cit, pſt, st) Ost 118. Skyriaus gale autorius sakosi ne visur davęs vokiškus atitikmenis, nes kai kurie lietuviški jaustukai esą gryni garsai, o kitiems vokiečių kalboje neįmanoma rasti atitikmenų. Iš tikrųjų tarp aukščiau suminėtų žodžių tik vienas gali būti suvokiamas kaip garso nusakymas — tai brakſz. Bet tai jau ne jaustukas, o tikras ištiktukas. Tokiu būdu G.Ostermeyerįs pirmas iš visų lietuvių kalbos gramatikos kūrėjų iškėlė ir vieną aiškų ištiktuką, nors ir priskirdamas jį prie jaustukų. Tą tiesą patvirtina ir jo pastaba, kad lietuviai turi daugiau tokių žodžių ir garsų, kuriuos įterpia į kalbą afektui, nuostabai ir pan. išreikšti ir kad juos galima išmokti, jei kas to nori, tik bendraujant su lietuviais (Ost 119). Vadinasi, ir toje pastaboje pabrėžiami garsai, o ištiktukas kaip tik ir yra ne žmogaus afekto sukelti žodžiai, o pačios aplinkos bei gamtos reiškinių sukeltų garsų pamėgdžiojimai (brakšt, trākšt, keberiókšt ir t.t.). Šiaip ar taip, G.Ostermeyerįs pirmas lietuvių kalbos gramatikos istorijoje ryškiau užčiuopė ištiktuko esmę, dar nelaikydamas jo atskira kalbos dalimi. Šioje gramatikoje įdėtas ir skyrelis ”Syntaxis Interjectionum” (Ost 178—179). Jame pasakyta, kad jaustukai nevaldo nei linksnių, nei nuosakų, bet šalia jų gali būti pavartoti linksniai ar veiksmažodžiai, pvz.: ak Bėda!, ak aſz bėdnas!, ak man bėdnam! ak manę bėdną!, o Kriſtau!, ak mans Diewe!, ak ramdikis!, ak ne melók!, ak czedik!, bėda taw!, bėda ſu Wyru ‘šalin vyrą, man jo nereik’, ay man! ‘bėda man’, ſzlowėk taw ‘būk sveikas!’, ſzukſztu jums ‘ne, nevalia!’, tè Kudikį, ticż Waike!, ſtuy Brolau!, ben girdėkit ‘malonėkit išgirsti’. Žinoma, ir čia ne visa yra jaustukai, kas pateikta gramatikoje. Kaip minėta, brakſz — aiškus ištiktukas, mielul, aukſut — veikiau modaliniai žodžiai nei jaustukai, tataigi, te — dalelytės. Bet vis dėlto didžioji jų dalis — tikriausi jaustukai, pagal reikšmes išdėstyti tiesiog skrupulingai. Taip pat krinta į akis jaustukų skyriaus originalumas ir savarankiškumas kartu su lietuviškumu. VI. K.G.Milkaus ”Anfangs—Gründe einer Littauischen Sprach—Lehre”1 P r i e v e i k s m i s. Kaip nurodyta tituliniame puslapyje, šios gramatikos pagrindu K.G.Milkus yra paėmęs P.F.Ruigio gramatiką, tik stipriai ją papildęs, daug ką pridėjęs bei pataisęs. Tačiau bent prieveiksmio skyrius palyginti menkai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos. Jau patys nekaitomųjų, arba šalutinių (Nebenwörter), kalbos dalių ir prieveiksmio skyrių pavadinimai 1 Anfangs—Gründe einer Littauischen Sprach—Lehre, worin zwar die von dem jüngeren Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusätzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillkallen. Königsberg, 1800 (toliau — Milk). 38 abiejose gramatikose visiškai tapatūs, būtent: ”Sechster Abschnitt. Von der Anzahl und Verschiedenheit der Nebenwörter, Oder Recensio Particularum... §83. I. Von den Adverbiis”. Toks pažodinis net antraščių ir paragrafų sutapimas aiškiai rodo K.G.Milkų nusirašinėjus iš P.F.Ruigio gramatikos. Pats prieveiksmio skyrius ”Von den Adverbiis” pradedamas absoliučiai tais pačiais žodžiais, o prieveiksmių darbai skirtas puslapis pažodžiui nurašytas iš P.F.Ruigio gramatikos. Toliau visiškai ta pačia eilės tvarka ir tais pačiais lotyniškais pavadinimais išdėstyti 23 prieveiksmių semantiniai skyreliai, kurių tik penki vienu kitu žcžiu skiriasi nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamų skyrelių. Pagaliau ir tų penkių nutolimas nuo atitinkamų P.F.Ruigio gramatikos skyrelių yra minimalus. Štai, pavyzdžiui, K.G.Milkaus gramatikoje laiko (temporis) prieveiksmių skyrelis papildytas vienu prieveiksmiu — Tolydziau, kuris į vokiečių kalbą išverstas žodžiu sogleich (?); kokybės (qualitatis) prieveiksmių skyrelis papildytas vieninteliu žodžiu Stropěy, priesaikos bei patvirtinimo (jurandi) prieveiksmių skyrelis — žodžiais Diewaži, Diewažigi ir pagaliau eilės prieveiksmių skyrelis — žodžiais Nū atay, paeĭluy. Čia pat reikia pridurti, kad P.F.Ruigys savo gramatikos sintaksės skyriuje §116 (III. Vom regimine Adverbiorum) kalba apie tai, kad prieveiksmiai valdo kilmininką (Lauke Butto, Widduj’ Miesto; Ganà Žodžių, Ap[z]cziey Lobjų, Maž Dūnòs, Menkay I[z]minties. Visą tą paragrafą pažodžiui yra nurašęs K.Milkus. Beje, net ir rašyba abiejose čia minimose gramatikose, galima sakyti, beveik vienoda. Jei ir skiriasi kur, tai tik vienu kitu mažmožėliu. Pavyzdžiui, P.F.Ruigys rašo Ypacėy, o K.G.Milkus — Ypacziey. Bet toks garso č žymėjimas abiejų tų autorių nėra nuoseklus: daug kur visiškai sutampa. Kad visų čia kalbamų gramatikų autoriai labai naudojosi vieni kitų darbais, neretai tiesiog kopijuote kopijavo net pačius iliustracinius pavyzdžius, aiškiausiai rodo toks faktas. Vietos prieveiksmių grupelė, lotyniškai pavadinta ”ad locum”, visose tose gramatikose (išskyrus K.Sapūno ir T.Šulco gramatiką) sudaro beveik vien tik šie prieveiksmiai: Szū Dāiktu, Anū Dāiktu, Niekuatru Dāiktu, Tieſog, Tieſogie, (Tieſam) Milk 148. Skirtumas čia tik tas, kad kai kuriose gramatikose tie prieveiksmiai nevienodai parašyti: vienur didžiosiomis, kitur mažosiomis raidėmis ir pan. Jau vien tas faktas aiškiausiai rodo, kad čia suminėti prieveiksmiai yra ne kas kita kaip pažodinis D.Kleino gramatikos ”ad locum” grupelės prieveiksmių pakartojimas, plg.: [zū daiktu, anū daiktu, niekatru daiktu... tieſog, tieſogie ... Tieſam G 134. Kaip rodo ši apžvalgelė, K.G.Milkaus gramatikos prieveiksmio skyrius labai mažai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamo skyriaus. Maždaug tą patį galima būtų pasakyti ir apie visą K.G.Milkaus gramatiką. P r i e l i n k s n i s. Šis K.G.Milkaus gramatikos skyrius irgi rašyte nurašytas iš P.F.Ruigio gramatikos, išskyrus vieną pastabą, kur sakoma, kad yra įvairių prieveiksmių ir vardazodžių, kurie pavartojami kaip prielinksniai ir valdo kilmininką, bet nėra tikri prielinksniai, pvz.: annapus, anna[z]al, lauke, widduj’ ir pan; jie prie savęs turi kilmininką pagal žinomą taisyklę: jei du įvairios reikšmės daiktavardžiai susiduria kartu, tai vienas iš jų gauna kilmininko formą, pvz.: annapus Kiemo, anna[z]al Uppės, lauke Rubežaus, Szalle Kalno, 39 Widduj’ Lauko. Bet ir toji K.G.Milkaus pastaba bei taisyklė nėra nei visai originali, nei pakankamai tiksli: čia suminėti prielinksniai ar prielinksniškai pavartoti žodžiai, kaip ir jų junginiai su kilmininkais, yra ir kitose senosiose gramatikose, o iš dviejų kartu pavartotų skirtingos reikšmės daiktavardžių nebūtinai vienas turi gauti kilmininko formą, pvz.: ruduo miške, jūra rudenį ir pan. Taigi ir šios gramatikos prielinksnio skyrius rašyte nurašytas iš P.F.Ruigio gramatikos, o vienintelė pridėta pastaba bei taisyklė iš esmės nė kiek jo nepapildo ir nepataiso. Beje, prielinksnio sintaksės skyrelis irgi visiškai toks pat kaip P.F.Ruigio gramatikoje. J u n g t u k o i r j a u s t u k o skyriai taip pat ne K.G.Milkaus parašyti, o kopijuote nukopijuoti iš P.F.Ruigio gramatikos. Vienintelė smulkmenėlė čia yra nauja: jaustukų grupelių pavadinimų lotynišką sąrašą su iliustracijomis K.G.Milkus papildo vienuoliktąja grupe, tačiau neduoda jai jokio pavadinimo, o tik įrašo taip: XI. Szmukſzt ir vokiškai paaiškina ”wenn etwas entzvey gehet, herab glitscht, wegkommt”. Bet tai jau nebe jaustukas, o tikras ištiktukas, kurio autorius jau nebegalėjo priskirti prie jokios jaustukų grupelės, o savo prirašytai naujai grupelei nerado lotyniško pavadinimo. Beje, K.G.Milkaus prie jaustukų priskirtas ištiktukas Szmurkſzt yra iš eilės antras į gramatiką patekęs ištiktukas šalia anksčiau G.Ostermeyerio prie jaustukų priskirto ištiktuko barkſz. Tai rodo nelengvą ištiktuko kelią į klasikines gramatikos principais pagrįstą senąją lietuvių kalbos gramatiką ir kartu sunkią gramatinės minties plėtotę. Baigiant čia nurodytų šešių pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų nekaitomųjų kalbos dalių aptarimą galima prieiti ir prie bendresnių išvadų. 1. Bent šešių ar septynių (įskaitant ir D.Kleino ”Compendiumą”) gramatikų pasirodymas Prūsų Lietuvoje per nepilną šimtmetį rodo gyvą lituanistinį judėjimą, rūpinimąsi lietuvių kalbos ugdymu, jos kultūros kėlimu, jos mokslu ir mokymu. 2. Didžiausiu įvykiu ir laimėjimu lietuvių kalbos gramatikos istorijoje reikia laikyti D.Kleino gramatikų pasirodymą. Jo ”Grammatica Litvanica” buvo tarsi gairė, primenanti lietuviams inteligentams šnekamosios ir rašomosios kalbos ugdymo, o kalbininkams — lietuvių kalbos tyrinėjimo reikalingumą. Be jo gramatikos darbų neišsivertė nė vienas čia minėtų kitų, vėlesnių gramatikų autorių. Net dviem šimtams su viršum metų praėjus po D.Kleino pirmosios gramatikos pasirodymo A.Šleicheris, F.Kuršaitčio pavadintas kalbotyros didvyriu (”Schl. war ein Heros auf dem Gebiete der Sprachwissenschaft”1), rašydamas savo ”Litauische Grammatik”, be K.G.Milkaus naujai išleistos P.F.Ruigio gramatikos, taip pat be K.Sapūno ir T.Šulco Gramatikos bei kitų kalbininkų darbų, pasinaudojo ir abiem D.Kleino gramatikomis (lotyniškąja ir vokiškąja), nors, jo (A.Šleicherio) nuomone, naudotis D.Kleino darbais reikėjo ypač atsargiai, nes kalbą jis neretai muštruoja (”da er die Sprache nicht selten schulmeistert”)2. 1 F.Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, VI psl. 2 A.Schleicher, Litauische Grammatik, Prag, 1856, X—XI psl. 40 3. Palyginti su kitais XVII a. lietuvių knygų autoriais D.Kleino gramatika išsiskiria pateikiamų pavyzdžių lietuviškumu, grynumu bei normiškumu: joje labai maža barbarizmų ir dialektizmų. Lietuviškos medžiagos pagrindą toje gramatikoje sudaro Prūsų lietuvių tarmė, labai artima pietinių vakarų aukštaičių tarmei, kuri savo ruožtu davė pagrindą dabartinei lietuvių literatūrinei kalbai. 4. Lotynų arba vokiečių kalbų pasirinkimą toms gramatikoms parašyti lėmė ne tiek jų adresatas — XVII a. Prūsų Lietuvos inteligentija, pirmiausia dvasininkai ir teologiją studijuojantis jaunimas, kiek tai, kad tada dar visiškai nebuvo lietuvių kalbos gramatikos terminijos, o sukurti ją pirmųjų gramatikų autoriams būtų buvę neįveikiamas uždavinys, nes gramatikos terminijos sukūrimas reikalauja daugelio dešimtmečių darbo. 5. Gramatikos autorių labai kūrybiškai pasinaudota XVII a. kitų kalbų, ypač tradicinėmis klasikinėmis lotynų kalbos, gramatikomis, kurios padėjo autoriams labai glaustai pateikti konsp ketinį lietuvių kalbos gramatinių kategorijų vaizdą. 6. Nekaitomųjų kalbos dalių ir stilistinių niuansų pajautimas ir sugebėjimas išreikšti juos lotyniškai ar vokiškai, normos reikalingumo supratimas, gretinimas bei lyginimas kai kurių lietuvių kalbos faktų su lotynų ir senovės graikų kalbų faktais rodo mūsų pirmųjų gramatikų autorius buvus puikius gimtosios ir klasikinių kalbų mokovus, gerai pasiruošusius kalbininkus. 7. Sklaidant dabar pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas savaime kyla klausimas, kuo aiškintina aplinkybė, kad jos visos sukurtos Prūsų Lietuvoje ir išleistos Karaliaučiuje, o ne Didžiojoje Lietuvoje, kur per amžius kompaktiškai gyvena didžioji lietuvių dalis. Atsakymą į šį klausimą galima tik pakartoti, nes jis jau duotas ne vieno tyrinėtojo. Vykdant intensyvią lietuvių germanizaciją vokiečių valdžiai rūpėjo pirmiausia patraukti lietuvius į savo pusę per bažnyčią, per protestantizmo skleidimą gimtąja kalba. Tam prireikė lietuviškų raštų, šnekamosios ir rašomosios bendrinės kalbos, kartu, žinoma, ir lietuvių kalbos gramatikų. Bet kartu čia reikia prisiminti ir protestantizmo reikšmę lietuvių kultūrai, jo progresyvumą. UNFLEKTIERBARE WORTARTEN IN DEN ERSTEN LITAUISCHEN GRAMMATIKEN Zusammenfassung In den Jahren 1653—1800 wurden in Königsberg sieben litauische Grammatiken veröffentlicht: ”Grammatica Litvanica” und ”Compendium Lithvanico—Germanicum” von D.Klein (1653 und 1654), ”Compendium Lithvanico—Germanicum” von K.Sapūnas und T.Schultz (1673), ”Anhang einer kurzgefassten Litthauischen Grammatik” von F.Haack (1730), ”Anfangsgründe einer Litthauischen Grammatik” von P.F.Ruhig (1747), ”Neue Litthauische Grammatik” von G.Ostermeyer (1791), ”Anfangsgründe einer Litthauischen Sprach—Lehre” von Ch.G.Mielcke (1800). Im Artikel wird die Schilderung der unflektierbaren Wortarten in diesen Grammatiken besprochen. Die wichtigste von ihnen ist ”Grammatica Litvanica” von D.Klein, die den Grund zu allen anderen oben erwähnten Grammatiken gelegt hat. Die Beleuchtung der unflektierbaren Redeteile ist in allen diesen Grammatiken auf die klassische Grammatik der lateinischen Sprache stark orientiert. Die Autoren der ersten litauischen Grammatiken haben die semantischen und stilistischen Schattierungen der litauischen Adverbien, Präpositionen, Konjunktionen und Interjektionen scharf empfunden und eine ausgezeichnete Fähigkeit gezeigt sie im Latein oder Deutsch auszudrücken. 41 Der Vergleich des litauischen Sprachmaterials mit den Fakten der lateinischen, altgriechischen und deutschen Sprache zeigt die hervorragenden Fähigkeiten und Kenntnisse der Verfasser auf dem Gebiete der litauischen Sprache, wie auch der deutschen und klassischen Sprachwissenschaft. Alle diese Grammatiken sind in Preußischen Litauen verfaßt, wo die Regierung sich durch die protestantische Kirche die Litauer an sich zu ketten kümmerte. Dazu brauchte man litauische Schriften, litauische Literatursprache und litauische Grammatiken. Zugleich muß man hier auch an die progressive Rolle des Protestantismus in der Geschichte des litauischen Schrifttums erinnern. 42