Lietuviški įrašai viename „Knygos nobažnystės“ egzemplioriuje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Iš archyvų Aus Archiven Zigmas ZINKEVIČIUS LIETUVIŠKI ĮRAŠAI VIENAME ”KNYGOS NOBAŽNYSTĖS” EGZEMPLIORIUJE Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekoje esančiame ”Knygos nobažnystės” (1653 m.) egzemplioriuje, turinčiame signatūrą A 1/653, yra lietuviškai ranka įrašytas dviejų maldų tekstas. Jį esu trumpai paminėjęs savo ”Lietuvių kalbos istorijos” IV tome 1. Šiaip jau jis nebuvo kalbininkų plačiau aptartas, panagrinėtas. Pateikiama jo fotokopija ir perrašas 2: 1 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, IV: Lietuvių kalba XVIII—XIX a. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 186—187. 2 Dėl techninių spaudos kliūčių vietoj raidės z su skersine šaknele spausdinama ž. 166 I 1 Garba unt auksztiibu Dievu o pakajus unt ziemes. Zmonemus aiara wala. Garbiname, laupsiname ir szlowiname tawe didis Diewie, Sunus umzinas, umzina Tewa Ponie Jezau Kriste, jog iż Sosta tewi[z]ka unt tos ziemibes del musu ateiti, ir [su mumis per Sprową Dwa[jo]s Swintos, iż Pannos Marios gimes, [susigretint ir wargą musu nuodelnikeis [totis teikieys. Duok 10 Iżganitoiau mu[su brungus, idant wdzięczni budami teyp didżu geradei[czziu Tawa, Tawe nuo[?]zirdzey miletumim, Tawim dukseltumim, Tau tikrey tarnautumim, Tawe stropiey [ekiotumim, Tawim 15 pacziu Żiwate ir smerties musu duk[fin-gey remtumems; Kurs patsey e[si Ponu, Galwa, Piemeniu, Watdonu, Priweyzdetoj[u], Iżganitoiu Tarpininku ir U[ztartoiu, 167 mums negadnams tarnams tawa ko tobulausiu, su Tewu sawa ir su Dwasia. Su Diewu unt umżiu pagar bintu. Amen. II 1 Ponie Jezau Xste Jżganitowau musu. Tobula teysibe musu, dekawoiame muoszirdżey, ẓog ant ta warginga Swieta jż auksżtibes Dunguiejżkos ateiti, ir su mumis susigretinti teyki̇eys: Stoi̇eysi kuna ir krauiu musu nuodelniku, ne del Jawes, nes tureiey garbą pas Tewa sawa pirm negi pradzia Swieta padeta buwa, bet del musu, idant mums tutose warguose musu draugistes wierney padetum bey, idant mus prażuwusius awis ieżkotumey ir mums grieſznus pakutosp priſzaukt galetumey. Praſzome Tawe per ateimą tawa unt Swieta, darik mus nuodelnikejs Matonies ir brungiausios nuopelnos sawa; Jżganik mums nuog grieka, wiſa pikta, galibes ſzietona, ir umżina paſkandinima. O Didis Pasle umżina Sandoriaus Diewa, Pone Jezau, apding mus teysibe Diewiſzka, idant użu teysingus paskeityti, Karalistey Diewa giwint galetumbim unt umżiu Amen 5 10 15 ”Knygos nobażnystes” egzempliorius su maldos irašais į Mażvydo biblioteka pateko iš Vilniaus evangelikų-reformatų sinodo. Tai rodo net keli sinodo antspaudai ir titulinio lapo antroje pusėje esantis irašas (kita ranka): Bibl. Synodi Evang.-Reform. Viln. Cat. I. D. №. 777. q. Tame pačiame puslapyje, rodos, dar kita ranka lenkiškai irašyta: Od Ksiądża Kielmeńskiego Zboru Konstantego Thumasa. 1880 r. 15 dnia Marca Kielmy. Taigi Vilniaus sinodas knygą 1880m. kovo 15 d. gavo iš Kelmės reformatų kunigo Konstantino Tumo (Tumaso? 1877—19033). Abiejų maldų tekstas irašytas knygos pabaigoje, kartu įrištuose tuščiuose lapuose. Egzempliorius turi ir daugiau tuščių lapų: prieš spausdintą tekstą jų yra devyni (pirmojo lapo antroje pusėje kažkas rašyta, atrodo, lyg turinio fragmentas, tačiau tarme kita ir rašė ne tas pats asmuo, kuris irašė maldas; yra ir daugiau smulkių irašų, bet lenkiškų), po spausdinto teksto — net 39 tušti lapai. Maldos irašytos pirmuose po spausdinto teksto dviejuose lapuose. Abi maldas rašė vienas asmuo. Parašytos juodu, dabar jau gerokai išblukusiu rašalu. Teksto rašyba gana senoviška, plg. raides ſ, ſs (= s), ſz (= š), ey, wy (=ei, ui). Rašyta rytų aukštaičių tarme. Tautosilabiniai an tipo junginiai susiaurinti, pvz., unt I 1, 2, 6, 20, II 3, 19 ‘ant’, brungus I 10 ‘brangus’, g. sg. f. brungiausios II 13 ‘brangiausios’, Dunguiiejżkos II 3—4 ‘dangiškos’; umżinas I 4 ‘amžinas’, g. sg. m. umżina I 4, II 15, 16 ‘amžino’, g. pl. umżiu I 20, II 19 ‘amžių’; giwint II 19 ‘gyventi’, 2. sg. imper. apding 3 Grūzewski B. Kościół Ewangelicko-reformowany w Kielmach. Warszawa, 1912, p. 421. 168 II 17 ‘apdenk’. Tačiau: idant I 10, II 8, 10, 18, g. sg. m. paſkandinima II 15—16 ‘paskandinimo’. Galūniniai ą, ę bei -a, -e, < *-ą, *-ę nevirstę -ų, -į resp. -u, -i, pvz., a. sg. garbą II 6 ‘garbę’, Tewą II 6—7 ‘tėvą’, Sprową I 7 ‘dalyką, reikalą’, n. sg. m. gimes I 8 ‘gimęs’; i. sg. Gatwa I 17, teysibe Diewiſzka II 17—18, loc. sg. Žiwate I 15 ‘gyvenimas’. Tai mus orientuoja į šiaurės rytų Lietuvos vietoves tarp Pasvalio ir Vaškų. Tokiam sprendimui neprieštarauja, bet jį paremia, kietasis t prieš e tipo vokalizmą (a), nekirčiuota galūnė -a < *-ā vietoj bendrinės kalbos -o ir ilgojo balsio ā buvimas kirčiuotuose vienaskiemeniuose žodžiuose šalia bekirtės galūnės -os (b), taip pat tvirtagalio dvibalsio dėmenų asimiliacija bei žymėjimas raidėmis ey (c), pvz.: a) 2. sg. cond. galetumey II 11 ‘tu galėtum’, 1. pl. miletumim I 12 ‘mes mylėtume’; b) g. sg. m. kuna II 5 ‘kūno’, grieka II 14 ‘nuodėmės’, wiſa pikta II 15 ‘viso pikto’, warga I 8 ‘vargo’ ir ta II 3 ‘to’, bet f. brungiausios II 13 ‘brangiausios’; c) patsey I 16 ‘patsai’, tikrey I 13 ‘tikrai’, dukſingey I 15—16 ‘dūksingai, su viltimi’, i. pl. m. nuodelnikejs II 13 ‘dalyviais’, n. pl. m. paskeytiti II 18 ‘paskaityti, palaikyti’. Dar plg. a. pl. mums II 11, 14 ‘mus’. Tekste yra archajiškų formų, dabar nurodytame krašte ir apskritai Lietuvoje nebevartojamų, pvz., d. pl. Žmonemus I 2 ‘žmonėms’, all. sg. pakutosp II 11, ad. sg. Tawimp I 12—13, g. sg. f. Danguieįzkos II 4, 2. sg. cond. padetumbey II 9, 1. pl. galetumbim II 19. Jos orientuoja į XVI—XVII amžių. Virš pirmosios maldos teksto yra lenkiška antraštė (žr. fotokopiją), kurią reikia skaityti taip: Modl(itwa) V na B(oż)e Narodzenie. Taigi ši malda turi penktąjį (romėnų skaitmuo) numerį. ”Knygos nobažnystės” maldyne 5-uoju numeriu eina visai kita malda, tuo būdu įrašytoji nėra jos vertimas į rytų aukštaičių tarmę. Tokios maldos, kuri atitiktų rankraštinį tekstą, ”Knygoje nobažnystės” visai nėra. Bet mūsų dėmesį atkreipia šiame egzemplioriuje ranka įrašyti nauji maldų numeriai, tarp kurių nėra 5-ojo. Matyt, tekstas iš kito maldų rinkinio, turinio surašytąją maldų numeracija. Patikrinus 1781 ir 1845 m. evangelikų-reformatų išleistus platesnius maldų rinkinius⁴, rasta 5-to numerio malda, ta pati, kuri įrašyta ”Knygoje nobažnystės”. Panaši ir rašyba: vartojama ſ (= s) raidė, vietoj ſz (= š) čia β, vietoj ż — ź; dvibalsius žyminčios raidės ay, ey, uy tėra 1781 m. leidime, o 1845 m. rašoma aj, ej uj. Tariamosios nuosakos formos su -b- teturimos 1781 m. leidime, o 1845 m. rinkinyje rašoma miletumim, dukſetumim, tarnauutumim. Kalba būdinga viduriniam mūsų senųjų raštų kalbos variantui, taigi šių leidimų tekste rašoma ant, brangus, amžinas, amžių, tikray ir pan. Nurašyta (pakeičiant tarmę!) ne visur pažodžiui, pasitaiko teksto pakeitimų, kurių svarbiausi šie: ⁴ Maldos krikszczioniszkos, Wiſokioj Reykmej prigulinčzios...Karálaucʒuje... MDCCLXXXI (=1781 m.). Naudotasi Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriumi sign. Lᴿ 965. O 1845 m. — naudotasi Vilniaus universiteto egzemplioriumi sign. Lᴿ 695. 169 1781 m. rinkinyje (1845 m. skiriasi tik rašyba): Žmonėje giaras pamegumas Ponie musu JĖzau Chryste iog iż Sosta tawo Diewißka ant ziemibes ziemiškos o warga ir bedas žmonių nuodėmnikų [totis’ teukey] tawimp’ tikray duk[etumbim tawe wier nay [ekiotumbim’, tawimi wienu cže|e žiwatą tobulu Rankraštyje: Žmonemus giera wala Ponie Jezau Kriste iog iż Sosta tewiška unt ziemibes it warga musu nuodėlnikeis [totis teukieus Tawimp duksetumim Tawe stropiey [ekiotumim, Tawim pacziu Žiwate ko tobulasiu Antrosios maldos peržiūrėtuose reformatų maldų rinkiniuose visai neaptikta. Negalime būti tikri, kad ”Knygos nob ažnystės” maldų įrašytojas naudojosi būtent nurodytais leidiniais. Greičiausiai buvo dar koks kitas neišlikęs maldų rinkinys, galimas dalykas, rankraštinis, parašytas rytų aukštaičių tarme, iš kurio ir nurašyta. Kaip rodo žemiau pateikiami duomenys, greičiausiai tai padaryta XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pirmoje pusėje. Esamos archajiškos formos, nebūdingos to meto kalbai, galėjo būti tiesiog perrašytos iš senesnio rinkinio. Tarp Varšuvos universiteto bibliotekoje saugomų Kelmės reformatų XVIII—XIXa. rankraščių 5 aptikta ta pačia ranka 6 rašytų pamokslų. Varšuviškio teksto 7 rašyba ir kalba (tarmė) ta pati kaip mums rūpimų maldų. Ir čia vartojamos raidės ł, ſ (ſ = š), ſz (= š), ey, uy (= ei, ui). Siaurinami tautosilabiniai an tipo junginiai, pvz., unt ‘ant’, a. sg. Dungu ‘dangų’, adv. prideruncziey ‘priderančiai’, ſziendien ‘šiandieną’, bet idant. Galūnėse ą, ę ir -a, -e < *-ǭ, *-ę nepažeisti -ų, į resp. -u, -i, pvz., a. sg. gatwą, prieſz Sostą, ape atpirkimą, su meyłą ‘su meile’, l. sg. žiwate ‘gyvenimas’. Kietas l prieš e tipo vokalizmą: ſekle ‘sėkla’ (būdinga šiauriniams rytų aukštaičiams!), meyte ‘meilė’, Guteja ‘gulėjo’, l. pl. cond. galetumim ‘galėtume’. Balsių ā ir o distribucija nurodytose formose tokia pati, plg. g. sg. m. Diewa ‘Dievo’, ſwieta ‘pasaulio’, ant zienkla ‘ant ženklo’ ir ta ‘to’, ja ‘jo’ šalia galūnės -ios. Dar plg. tvirtagalio ai žymėjimą: kursey ‘kursai’, sztey ‘stai’, dayktey ‘daiktai’, su wyſtikleyſ ‘su vystyklais’, Labey ‘labai’... Gausu archajiškų formų: d. sg. m. kuriamay ‘kuriam’, ad. sg. Diewiep, all. sg. Tewop, pl. musump, n. pl. m. Danguieſzki ‘dangiški’, l. pl. Dunguieſzkose, te eſt ‘tebenie’, adv. Todrin ‘todėl’, nesang ‘nes’... Nėra abejonės, kad varšuviškį tekstą rašė tas pats asmuo, kuris įrašė ”Knygos nob ažnystės” abi maldas. Kas buvo tas asmuo, nustatyti nepavyko. Tarp varšuviškių Kelmės reformatų rinkinio autorių nurodytas Aleksandras Močiulskis. Greičiausiai tai 5 Į juos straipsnio autoriaus dėmesį atkreipė istorikė Ingė Lukšaitė. Ji davė pasinaudoti savo padarytais išrašais ir mikrofilmais. Jai širdingai ačiū! 6 Tai patvirtino LTSR Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutas 1981.10.16 pažyma Nr. 11—1280. 7 Esančio rinkinyje, pavadintame ”Zbiór kazań polskich i litewskich z lat 1742—1812 i niedatowanych”, sena signatūra 1148, naujoji — 1268. 170 žinomas evangelikų-reformatų leidinių rengėjas Aleksandras Rapolas Močiulskis (1790—1866), gimęs Kelmėje ir kurį laiką ten dirbęs. Buvau linkęs manyti, kad tekstas greičiausiai priklauso būtent jo rankai 8. Tačiau Varšuvos universiteto studentas Pawel’as Wójcik’as, 1992/1993 m. m. stažavęsis Vilniaus universitete, mano paprašytas, patikrino varšuviškių rankraščių rinkinį ir nerado jame duomenų, patvirtinančių tokią nuomonę 9. Rinkinyje yra tekstų, rašytų Aleksandro ir Adomo (greičiausiai Adomo Jokūbo, 1749—1832) Močiulskių, taip pat Aleksandro Meškausko (Mieszkowski), tačiau jų visų rašysena skiriasi nuo mums rūpimo varšuviškio (kartu ir ”Knygoje nobažnystės” įrašytų maldų) teksto. Šiaip ar taip, ”Knygos nobažnystės” maldas bus įrašęs asmuo, dirbęs Kelmėje ar bent susijęs su Kelmės evangelikų reformatų bendruomene. Tos bendruomenės kunigai dažnai būdavo atkeliam iš Biržų arba vykdavo dirbti į Biržus (abėjose vietovėse yra dirbę minėti Aleksandras Rapolas ir Adomas Jokūbas Močiulskiai), taigi tekstas rytų aukštaičių Biržų krašto tarme tarp Kelmės reformatų rankraščių neturėtų mūsų stebinti. Biržų krašto tarmę XIX a. pradžioje reformatai vartodavo leisdami religinio turinio raštus. Tai rodo abi Mykolo Ceraskio 10, gimusio apie 1754 m. greičiausiai Nemunėlio Radviliškyje, nuo 1784 m. iki mirties (1824 m.) dirbusio Biržuose, knygelės, išleistos 1803 m. Mintaujoje: ”Kozonis padėkavonės” ir ”Senas katekizmas”. Pirmosios knygelės pagrindą ištisai sudaro mums rūpima tarmė (su tradicinėmis ano meto raštų kalbos priemaišomis), pvz., wundeni ‘vandenyje’, ſwenti ‘šventi’, ka ‘ko’, ta ‘to’, weykey ‘vaikai’, tie linksmus paukszcziey ‘tie linksmi paukščiai’ (lińksmūs).Iš esmės tokia pačia kalba parašyta ir antrosios knygelės įžanga, tačiau poterijų ir kitų katekizmo dalykų kalba joje tradicinė, pratęsianti vidurinį XVI—XVII a. raštų kalbos variantą. M. Mažvydo bibliotekoje yra nežinomo autoriaus rankraštinės knygos ”Būdas apie vakarienę (rašo vakarine) pono mūsų Jezuso Christuso” (be datos) kserokso kopija, kurios teksto tarmė toji pati kaip M. Ceraskio, pvz., wundo ‘vanduo’, pinkiu ‘penkių’, ku ‘ką’, stalu ‘stalą’, giesmi ‘giesmę’, ta ‘to’, prastus ‘prasti’ (prastūs), rejki ‘reikia’. Rašė ne M. Ceraskis (rašysena skirtinga), bet dar kitas asmuo. Ir joje gausu archaizmų, pvz., nesang ‘nes’, betaig ‘bet’, kiekwienamuy ‘kiekvienam’, idant turetumbime ‘kad turėtume’. Juozas Tumelis Vilniuje turi pamokslų ir giesmių pluoštą (gautą 1968 m. iš Leono Gudaičio), kurį į vieną rinkinį 1925—1940 m. sudėjo dailininkas Kazys Šimonis, tuos rankraščius pirkęs Biržuose iš senienų rinkėjo Štreiteno (Štreitono?). Tai didokas, 284 puslapių rankraštinių XVIII—XIX a. reformatų tekstų rinkinys. Seniausias datuotas tekstas iš 1726 m. Gali būti dar senesnių nedatuotų. Rašę asmenys nežinomi, išskyrus 1813 m. teksto autorių — jau minėtą M. Ceraskį. Daugelis šio rinkinio tekstų rašyti tradicine 8 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, IV, p. 187. 9 Reiškiu P. Wójcik’ui padėką už įdėtą triūsą ir parūpintas papildomas tekstų kopijas. 10 Manoma, kad tikroji pavardė buvo Vaškys, protėvių išversta į lotynišką Ceraski, o mūsų bibliografai iš jos buvo padarę Cerauską. 171 raš­tų kalba, bet su labai gausiais rytų aukštaičių tarmės elementais. Nemaža ypatybių (ir pačiuose seniausiuose tekstuose) mus orientuoja į šiaurinę Mūšos upyno dalį, ypač Biržų apylinkes, pvz., ja ‘jo’, ta ‘to’, re(j)ki ‘reikia’, pawerči ‘paverčia’, sekte ‘sėkla’, trumpus ‘trumpi’ (= trumpūs), kitas asz ira ‘aš esu kitas’. Gausu senųjų raštų kalbos priemaišų, pvz., nopikontontoy ‘neapykantoje’, dewintam liekam paguldime ‘devynioliktame skyriuje’, zwetamu ‘šventam’, kunigamus ‘kunigams’, poniep, mu|impi, dangueie|zkas ‘dangiškas’, butumbim ‘būtume’. Matyt, bent dalis tų tekstų buvo nusirašyta iš senesnių rankraščių ar mums nežinomų spausdintų leidinių. 1948 m. Kaune vartydamas Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje saugomą reformatų Morkūno postilės egzempliorių esu atkreipęs dėmesį į keistą jo įrišimą: nugarėlė buvo apklijuota seno lietuviško rankraščio atraižomis. Jų teksto kalba priminė rytinį raštų kalbos variantą. Nusirašiau tokius žodžius: umži ‘amžių’, baysas ‘baisus’, teyp ‘taip’, kayp ‘kaip’, niey ‘nei’. Gaila, dabar tų atraižų kalbos ištirti nebegalima: egzempliorius pateko į Vilniaus universiteto biblioteką (nauja jo signatūra Lᴿ 1620) ir buvo restauruotas, o senųjų nugarėlės atraižų nebėra. Kaip žinome, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI— XVII a. knygos buvo leidžiamos dviem raštų kalbos variantais: vadinamuoju viduriniu (kurį pradžią davė ano meto vidurio Lietuvos lygumų — Kėdainių krašto tarmė) ir rytiniu (kilusiu iš Vilniaus ir jo artimų apylinkių tarmės). Katalikų knygos buvo leidžiamos abiem variantais: pirmuoju parašytos buvo skiriamos Žemaičių vyskupystei, antruoju parašytosios — Vilniaus vyskupystės poreikiams tenkinti. Bet reformatai knygas leido tik viduriniu variantu. Nėra ne tik nė vienos knygos, bet net ir rankraštinio reformatų teksto, XVI—XVII a. parašyto rytiniu raštų kalbos variantu. Ši aplinkybė gerokai stebina, nes reformatų (kalvinų) tikybos žmonių tada buvo ne tik vakarų bei vidurio (Žemaičių distrikta), bet ir rytų Lietuvoje, Vilniaus ir Užnerio 11 (Biržai, Panevėžys, Naujamiestis, Papilys, Ukmergė, Utena, Zarasai...) distriktuose. Visi šiame straipsnyje pateikti duomenys verčia bent iš dalies revizuoti pažiūrą, kad reformatai iš seno vartojo vien vidurinį raštų kalbos variantą. Matyt, rašė jie ir rytiniu, tik juo parašytų knygų nebuvo išspausdinta ar išspausdintų neišliko. Matyt, ne be reikalo XIX a. pirmojoje pusėje Biržų reformatų mokyklos mokytojas Kazimieras Kristupas Daukša (gimęs apie 1795 m., miręs 1865 m.) savo rankraštinėje lietuvių kalbos gramatikoje (pirmoji lietuviškai parašyta gramatika!) ”Trumpa kalbamokslie liežuvių lietuviško” pagrindu paėmė rytų aukštaičių tarmę, beje, daugiausia rėmėsi būtent Biržų krašto (pats iš ten kilęs) šnekta. Jis kūrė savitą rytų aukštaičių bendrinę rašomąją kalbą 12. Ją, pakoregavęs ir supaprastinęs rašybą, vartojo ir Kazimiero Kristupo sūnus Edvardas Jokūbas Daukša (1836 — apie 1890). Matyt, rytų aukštaitiška buvo dar prieš 1860 m. parašyta, bet dingusi Biržų reformatų kunigo Karolio Litwa Zawilejska. Dėl termino ir ploto žr. Wojtkowiak Z. Litwa Zawilejska w XV i pierwszej połowie XVI w., Poznań, 1980. 12 Plačiau žr. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, IV, Vilnius, 1990, p. 190—192. 172 Nerlicho (1808 – 1860) gramatika. Taigi rytų aukštaičių tarmė reformato raštijoje yra atlikusi kur kas didesnį vaidmenį, negu paprastai manoma. LITHUANIAN INSCRIPTIONS IN A COPY OF ”KNYGA NOBAŽNYSTĖS” Summary The article analyses the handwritten text of two prayers found in a copy of ”Knyga nobažnystės” kept in the M. Mažvydas Library in Vilnius. It was established that the inscription had been made by an evangelist reformist priest, a native of the district of Biržai, who worked in Kelme. Texts written by the same person can be found in the collection of manuscripts of the reformists of Kelme, at the library of Warszaw University. These texts are supposed to have been copied out of some old prayer book either of the end of the 18th or the beginning of the 19th century. This text is written in the East High Lithuanian dialect. The linguistic peculiarities of the Biržai region can be seen easily. The facts presented show that the East High Lithuanian dialect played a much more important role in the writings of the reformists than it was supposed before. KETURI K. BŪGOS LAIŠKAI TOREI TORBIÖRNSSONUI 1992 m. gegužės-birželio mėnesį dirbau slavisto ir baltisto T. Torbiörnssono bibliotekoje bei archyve, esančiame Lundo universiteto (Švedija) Slavistikos katedroje. Čia susipažinau su buvusiu šios katedros darbuotoju Georgu Jaugeliu, kuris vieno pokalbio metu pasisakė nurašęs keturis K. Būgos laiškus T. Torbiörnssonui — ketinęs juos publikuoti. Laiškų rusų kalba originalai drauge su kita korespondencija ir rankraščiais kurį laiką buvo saugomi T. Torbiörnssono archyve. G. Jaugelis laiškus nurašęs mašinėle, sudėliojęs diakritinius ženkliukus, perkėlęs pabraukimus. Neįrašytas likęs tik jatis (ь), kurio rašomojoje mašinėlėje nebuvo, ir kai kurių rusiškų žodžių lotyniškoji raidė z. Iki galo užbaigti korektūros nespėta dėl ligos, netrumpam prikausčiusios G. Jaugelį prie lovos. Grįžus iš ligoninės, pasirodė, kad laiškų originalai kažkur dingę (atidžiai peržiūrėjus T. Torbiörnssono archyvą bei Lundo universiteto bibliotekos Rankraštyno katalogą, ir man jų nepavyko rasti). Originalams neatsiradus, laiškai taip ir liko nebaigti rengti spaudai ir ne paskelbti. Nors laiškų nuorašai nebuvo visiškai parengti publikuoti, jais galima pasitikėti (apie vieną kitą dvejotiną dalykėlį žr. Paaiškinimuose). G. Jaugelis buvo laikomas vienu geriausių Slavistikos instituto leidinių korektorių ir redaktorių, be to, jis yra pavyzdingai parengęs nemažą pluoštą rusų rašytojų laiškų Lundo slavistams (žr. Slavica Lundensia, 1973. Vol. 1, p. 115–140; 1974. Vol. 2, p. 7–116). Norėčiau padėkoti G. Jaugeliui už leidimą nuorašus nusikopijuoti ir paskelbti Lietuvos spaudoje. * Apie T. Torbiörnssono biblioteką bei archyvą žr. Stundžia B. Lituanistika Lundo universitete // Gimtoji kalba, 1992, Nr. 11. P. 21–25. Mokslinį darbą minėtoje bibliotekoje bei archyve Švedų instituto (Svenska Institutet) tarpininkavimu finansavo Šiaurės šalių ministrų taryba (Nordic Council of Ministers), kelionės valiutinę dalį sumokėjo Atviros Lietuvos fondas. 173