Miesto vardas „Kretingà“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Aleksandras VANAGAS MIESTO VARDAS KRETINGA Pirmą kartą Kretingos vardas paminėtas 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko privilegijoje. Manoma, kad jau XIII a. čia buvusi lietuvių pilaitė. 1263 m. kryžiuočiai didelėmis jėgomis užpuolė Kretingą (6: IV 248). Tai rodo, jog jau XIII a. viduryje Kretinga — strategiškai svarbus lietuvių (ar kuršių) gynybos punktas. Istorijos dokumentuose vardas rašomas įvairiai: Cretyn 1253 m. (35 I 319), Kretėne, Kretėnen 1259 m. (2: I 639), Kertenen 1262 m. (2: II 42), Creten 1285 m. (3 : 1417), Creten 1291 m. (4 : 28), Siolo Kretynga 1566 m., 1572 m., Kpemunza 1609 m., 1756 m., 1791 m. (1). Kpemunzoscxas goaocmy 1584 m., Kpemuzcxas 1584 m., Kpemunzcxaxr 1589 m., 1592 m. (5: 147), od Gorzdy do Kretyngi 1780 m., w Kretyndze XIX a. pr. (1), Kretinga (7 : 41), Kretynga 1855 m. Vokiečiai rašė Crotingen 1722 m., Crotinge 1752 m., Krotingen 1816 m. (1), Crottingen (7 : 41). Pasitaiko ir užrašymų Kpemunezens 1881 m., 1895 m., 1915 m. ir kt. (1). Ta slavų kalbų lytis yra atėjusi iš vok. Crottingen ar pan. Senieji rašymai be priebalsio g priesagoje labai komplikuoja vardo kilmės aiškinimą.Tiesa, iki palyginti nesenų laikų dėl vardo kilmės ir darybos kokių rimtesnių abejonių nebuvo — K. Būga ir vėlesni autoriai vieningai tvirtino, kad Kretinga — tai priesagos -ing- vedinys iš žodžio, turėjusio šaknį kret-. Bu- vo teigiama, kad tai kuršiškas vietos vardas, nes priesaga -ing- ypač būdinga buvusių kuršių žemių vietų vardams: liet. Gandinga (k. Plungės r.), Ablinga (k. Klaipėdos r.), Liélinga (upė, Šiluva), Veringa (kalnas, Vainutas), Būtingė (k. Darbėnai); lat. Kuldiga — iš Kuldinga, 1245 m. užrašyta Goldingen (8:11 168). Kuršiškais laikomi ir priesagos -ang- vediniai: liet. Alanga (upė, Tau- rage), Cyzanga (upė, Šilalė), Palangė (upė, Endriejavas), Palangė (miestas). Pasirodo, kad Latvijos Kurše būta kitos * Palangos : vok. Palangen (8: III 609). Šaknis kret- gali būti siejama su liet. krelėti "drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai, drebant eiti". Ji galėjo turėti liulančios, kretančios vietos, liūno ar pan. reikšmę. Be to, šaknį kret- turi ir daugiau Lietuvos vietų var- dų: Krėtainis (upė, Klaipėda), Krėtiškis (upė, Kupiškis), Kretuona (upė) ir Kretūonis (ežeras, Švenčionėliai), Kretudlé (raistas, Plateliai) ir kt. Rimto pamato esama Krėtingą laikyti kuršišku vietos vardu, dėl kuršiams būdingos priesagos -ing-. A. Salys, remdamasis istorinių dokumentų užrašy- mais be priebalsio g (Cretyn, Creten, Kreténe, Kretėnen, Kretine ir pan.), iškėlė mintį, kad ankstesnė vardo lytis priesagos -ing- neturėjo. Ji buvusi 162 * Kretene (* Kretine): ta pati šaknis kret- ir kuršiams būdinga priesaga -ene, plg. XIII a. šaltinių minimus Kuršo vietų vardus Dvivene, Mutene (Mutina), Twertikene (Twartikini), Duwirstene (Dwiristene), Govrene (9: II 164). A. Salys savo išvadą motyvuoja taip: "Kadangi 1285 m. dokumente Palangos vardas rašomas, palyginti, taisyklingai Palangen, tai vargu galima manyti, kad Cretyn, Creten, Kretėne(n) būtų tik kraipytinė lytis. Greičiausia ji skai- tytina kurš. * Kretene (* Kretine), ir ši lytis laikytina pirmesne už dabartinę Kretingą" (9: II 164). Autoriaus nuomone, — "O kadangi Pilsoto Twertikene šaltinių liudijimu neatskirtina nuo gyventojo vardo Twertike, tai galima spė- ti, kad iš asmenvardžio bus kilęs ir senasis Kretingos vardas". A. Salys šaknį kret- lygina su kitais šios šaknies vietovardžiais: Krėtkampis (Vilkijos vls. dv. ir k.), Kretiškė (XVI a. Kretkampio pieva), Kretonis (dabartinė norminė lytis yra Kretūonas, gretiminė — Kretūonis) ir nurodo, kad Krėtkampio ir Kretiškės šaknis kret- yra iš rekonstruojamo asmenvardžio * Krėtas ar * Kreta (ten pat). Iš vieno kurio šių asmenvardžių būtų sudarytas ir Kretingos vardo pirmesnis variantas * Kretene (* Kretine). Savo nuomonei paremti A. Salys pateikia ir kitą argumentą: "Kad Kretingos varde tikrai galėjo įvykti prie- sagos pakaita, rodo pvz. Būtingė (Darbėnų vls. bžk.), kuri vietos latvių vadinama Būtini ir Būtingi. O paskata tokiai pakaitai galėjo būti kuršiškos vietovardžio priesagos -ene neįprastumas vėlesniems to krašto gyventojams žemaičiams" (ten pat, 165). Kaip matome, abi nuomonės yra gana gerai argumentuotos, bet teisin- ga, aišku, tik viena. Kuri iš jų, pasakyti nelengva. Svarbiausia — atsakyti į klausimą, ar iš tiesų Kretingos pirminė lytis buvo be priebalsio g (* Kretene ar * Kretine). Atsakius teigiamai, su A. Saliu būtų sunku polemizuoti, nors abejonių liktų. Sakykim, vis vien būtų neaišku, kodėl priesagą -ene arba -ine (liet. būtų -enė, -inė) žemaičiai pakeitė kita, būdinga kuršiams, bet nebū- dinga žemaičiams, priesaga -inga. Apskritai priesagą -ing- daugiau pažįsta tik kuršiai ir jotvingiai (10 : 168,410). Būtingės argumentas taip pat ne be priekaištų. Juk nėra jokių duomenų, kad ankstesnė jos lytis galėjo neturėti priebalsio g. Čia jeigu ir vyko kaita, tai greičiau priešinga spėjamam * Kretene vertimui į Kretinga. Kitaip tariant, pirminė, senesnė lytis Būtingė ateivių lat- vių (kurių bent jau dalis gali būti ir kuršių palikuoniai) galėjo būti pakeista į Būtini del Latvijos gyvenamujų vietų vardų su priesaga -in1 Įtakos. Pastebė- tina, kad oikinimai su priesaga -inp: Latvijoje ypč dažni, nors reikia pabrėžti — vienos oikonimų priesagos pakeitimas kita yra gana retas reiškinys. Del to, ar iš tiesų ankstesnė Kretingos lytis neturėjo priesagos priebalsio g, galima pasakyti štai ka: kaip matyti iš pateiktų senųjų užrašymų, lytys be priebalsio g aptiktos tik Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų kronikose, rašytose vokiečių kalba. Nuo XVI a. (t.y. nuo 1566 m.) lenkų ir rytų slavų kalbomis rašytuose dokumentuose aiškiai vyrauja lytys su g. Iš tiesų jos, matyt, buvo vienintelės, nes tokio pobūdžio išimtis kaip Kpemuncxas ar pan. galima lai- kyti raštininkų supaprastintomis iš * Kpemunzcxas. Gyvoji kalba pažįsta tik Krėtingaą. Ankstyvieji dokumentai, į kuriuos pateko Kretingos vardas, rašyti vokie- čių. Dauguma jų, atkilusių į Pabaltijį, kalbėjo vokiečių žemaičių tarme. Šioje tarmėje XI—XIV a. buvo visiškai sumišęs gir j (kartais ir 7) rašymas bei ta- 163 rimas — abu šie garsai buvo tiek supanašėję, kad raštininkai ilgą laiką labai dažnai vietoje g rašė j ir priešingai. Tačiau g atsiradimas vietoje j nebuvo visiškai stichiškas — paprastai g vietoje j rašydavo prieš priešakinės eilės bal- sius, ypač po sonantų I, r. Vokiečių žemaičių dialekte ir naujuoju jo raidos laikotarpiu g žodžio pradžioje buvo tariamas kaip j; žodžio viduryje tarp bal- sių — kaip g, po užpakalinės eilės balsių — kaip y, o po priešakinės eilės balsių bei po sonantų I, r — kaip j (11 : 569). Ši vokiečių kalbos ypatybė turėjusi įtakos ir Lietuvos bei kitų baltų kraš- tų vietovardžių rašybai. Taip, pavyzdžiui, upių vardai Danija, Minija, Gilija pavirto į Dangė, Mingė, Gilgé, * Nerija — į Neringa, * Labjava — į Labguva ir t.t. (12 : 307—308, 310; 13 : 186—188; 14 : 317—319). Būta ir kito- kio pobūdžio, pasakytume, atvirkštinių pakitimų. Antai, dar ir mūsų laikais vietovardžius Pagėgiai, Gėniškė vietos gyventojai kartais ištardavo Pajėgiai, Jėniškė (14 : 318). Viduramžiais miesto vardas Kretinga vietos vokiečių ga- lėjo būti ištariamas * Kretinja, * Kretinje, * Kretenje (jeigu XIII a. viduryje trumpasis balsis i jau buvo tariamas platesnis) ar pan., nes priebalsis g čia yra po sonanto mn, esančio po priešakinės eilės balsio i. Būtent tokį tari- mą greičiausiai ir atspindi ordinų kronikų rašymas be priebalsio g (Kretėne, Kretėnen, Creten ir kt.). Kas kita — Palanga. A. Salys teisingai pastebėjo, kad šį vardą ordinų dokumentai nuosekliai rašo su priebalsiu g: Palange 1253 m., Palange 1372 m., Palangen 1425 m. ir kt. Reikalas čia tas, kad vokiečių žemaičių dialekte garsų samplaikoje -ang- priebalsis g į j neišvirsdavo, pavyzdžiui, gegangen buvo tariamas ir rašomas jejangen (14 : 319). Tad iš to negalima daryti išvados, kad miesto varde Kretinga anuo metu priebalsio giš viso nebuvo. Kada raštuose pasirodo lytys su -ing-, ne visiškai aišku. Bet neabejoti- na, kad, tarkim, XVI a. jos jau buvo žinomos — plg. 1581 m. užrašymą: "Kpomuncxas WIA Kpomunzcxas KOpojieBckKasi BoJIrocTb". Vėliau pasitaiko įvairių užrašymų: Crotinge 1757 m., Crotingen 1772 m., Krotingen 1816 m. ir t.t. (1). Taigi miesto vardas Kretinga yra su kuršių kalbai būdinga priesaga -ing-. Jis padarytas iš šaknies kret- žodžių, galbūt turėjusių bendresnę liulančios, kretinčios vietos ar pan. pirminę reikšmę. LITERATŪRA 1. Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė istorinių vietovardžių kartoteka. 2. Scriptores Rerum Prussicarum. Leipzig, 1861—1874. T. I—V. 3. Liv-Esth- und Curlandisches Urkundenbuch nebst Regesten. Herausgegeben von Dr. Friedrich Georg Bunge. Reval, 1853. Bd 1. 4. Holo winskilJ. Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas, saugomas Lietuvių kalbos institute. 5. Cn por uc WU 'eorpaduueckut cJIioBapbk ppepHelt ŽKoMoHTCKONH 3eMJIH XVI cronerus. Buasua, 1888. 6. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. I-IV. Boston, 1963— 1968. 7. Kalwaitis W. Lietuwiszky Wardy Kletele su 15000 wardy. Tilžėje, 1910. 8. Būga K. Rinktiniai raštai. T. I-III. V., 1958—1961. 9. Salys A. Raštai. T. II. Roma, 1983. 164 mai 10. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 11. 2K m pm y Hc k u # B. Hemenkas nuanexkronorns. M.-JI., 1956. 12. Mažiulis V. Dėl Neringos vardo // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. III. V., 1960. P. 301—315. 13. Vanagas A. Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės // Baltistica, 1966. T. I(2). P. 185—189. 14. Vanagas A. Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangė) // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. III. V., 1960. P. 317— 319. DER STADTNAME KRETINGA Zusammenfassung Von zwei Hypothesen ūber die Herkunft und Bildung dieses Ortsnamens wird im Artikel die erste unterstutzt: Kretinga ist Ableitung aus kreteti ” zittern, heben” mit dem charakteristischen kurischen Suffix -ing. Die Idee von A. Salys, da die frithere Form ein anderes Suffix hatte, namlich -ene oder -ine, lat Zweifel deshalb aufkom- men, weil die Form Kretene oder ahnlich in den Chroniken des Kreuzordens nur das Ergebnis der Verwirrung der Orthographie und Aussprache von Konsonanten g und 7 ist. 165