Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS DEMINUTYVŲ DARYBOS RAIDA Lietuvių kalba, kaip ir apskritai baltų kalbos, garsėja deminutyvų (mažybinių daiktavardžių) gausumu ir įvairove. Daugelis šiai kategorijai priklausančių darybos tipų turi atitikmenų kitose giminiškose kalbose. Antra vertus, baltų kalbose ir tarmėse jie paplitę nevienodai. Tie skirtumai dažnai esti seni, paveldėti iš tolimos praeities. Mat deminutyvų daryba indoeuropiečių kalbų dialektuose nuo seno labai skyrėsi. Dauguma lietuvių kalbos deminutyvų darybos afiksų yra kilę iš determinatyvų *-k-, *-l-, *-g’-, *-s-, *-t-, kita dalis atėjo iš būdvardžių, ypatybės turėtojų, veikėjų pavadinimų, vienas kitas jų pasiskolintas iš slavų kalbų. Vediniai su determinatyvu *-k- -ikas, -ika, -ikė Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga -ikas tėra tik likučių. Antai J. Gerulis ir Ch.S. Stangas (1933, 25) užrašė du šio tipo vedinius iš Mažosios Lietuvos žvejų tarmės: puodikas ”puodukas”, staldikas ”mažos arklidės”. Mažosios Lietuvos žodynuose randame dar vedinius brolikas ”brolio sūnus” B 295; N; [K] (”pusbrolis” V. Kudir — LKŽ I² 769), karalikas ”paukščių karalius, nykštukas” B 944; R; N; K II 367, stirnikas ”stirninas” N, [K], žandelikas ”žandelis” N, plg. dar tarnikas ”tarnas” DP 160₃₂. F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas deminutyvas karvika ”karvelė” su priesaga -ika. Dabar tarmėse deminutyvai su -ikas taip pat labai reti, pvz.: bernikas ”pusbernis” Vlk (LKŽ I² 769), galikas ”menkas galelis” M1 (III 66), šmotikas ”gabalėlis” Žr; RtŽ (XV 105), šunikas ”bjaurus, piktas šuo” Pln; ”šunsnukis, niekšas” J; K1 (XV 361). Žietelos tarmėje užfiksuota vedinių su sudurtine priesaga -ik-utas, pvz.: bernikūtas ”berniukėlis”, paršiukūtas ”paršiukelis” (Vidugiris, 1969, 151). Kadaise vakariniame Lietuvos dalyje deminutyvai su -ikas galėjo būti ir labiau paplitę. Tai rodo priesagos -ikas paradigminis variantas -ikė. Su juo nemažoje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose deminutyvai daromi gana dažnai, pvz.: katikė ”katytė”, mergikė ”mergytė”, lazdikė ”lazdelė” (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 131). Šio tipo vedinių yra ir J. Rėzos dainyne (žr. lentelę). Latvių kalboje deminutyvai su *-iko- taip pat reti. Jų pasitaiko tik kai 130 kuriose vakarinese tarmėse, pvz.: pusika ”puselė”, aūnikis ”mažas avinėlis”, ganikis ”mažas piemenėlis” (DL 297—298, 300—305). Antra vertus, prūsų kalbos tekstuose vediniai su *-iko- vyrauja tarp visų deminutyvų: acc. sing. gannik̇an ”moterėlė” (Freulein) III 105₂₅, madlikan ”maldelė” (Gebetlein) 79₁₀, nom. sing. malnijkix ”vaikelis” (Kindlein) 113₆, stūndix ”valandėlė” (Stündlein) 56₉, acc. sing. vijrikan ”vyrelį” (Menlein) 105₂₄. Deminutyvinę reikšmę kadaise galėjo turėti ir vediniai gunsix ”gumbas (nuo sumušimo)” (Bule) E 162 (plg. lie. gūžis PKEŽ I 422—423 su lit.), geytko, t.y. geytiko ”duona” (Brot) GrG 12 (plg. geits ”duona” (Brodt) III 53₉ — PKEŽ I 342—344), instiks ”nykštys” (Dume) E 114 (plg. s.lie. inkštis BB 2 Moz 29,20; Teis 1,6, la. īkstis ”nykštys”, žr. Eckert, 1974, 232; 1983, 83), kuliks ”kapšiukas, maišelis” (Bütel) E 487 (plg. lie. kulikas, kulis, la. kule ”t. p.” PKEŽ II 299—301) ir galbūt menig ”mėnulis” (Monde) E 8, V. Mažiulio (1981, 288) atstatomas *meniks ir laikomas deminutyvu, padarytu iš ide. *mēnes-, plg. lie. mėnukas ”mėnulis” Prn; Gs; Ktč (LKŽ VII 20) : mėnuo. Taigi deminutyvai su *-iko- (< i + *-ko-) buvo, matyt, būdingiausi vakarų baltų kalbų dialektams, kurie nuo seno buvo veikiami slavų kalbų. Šio tipo vediniai labai paplitę slavų (Бошкович, 1984, 206—245) ir, rodos, tocharų (Иванов, 1958) kalbose. Jų dar randama sen. graikų, indoiranėnų ir kitose kalbose (Chantraine, 1933, 385—386; 1966; Wackernagel, Debrunner, 1954, 311—318 ir lit.). -eika Priesaga *-iko- turi apofoninį variantą *-eiko-. Su juo iš pradžių irgi buvo daromi deminutyvai, plg. živeikà ”žuvelė” Zt (Būga, 1959, 140). Dabar priesaga *-eiko- dažniausiai randame įvairiuose baltų kalbų tikriniuose varduose (DaiktvDrR 139 ir lit.). -ykas(-a) Žietelos tarmėje paplitę deminutyvai su priesaga -yka, pvz.: sesyka ”sesutė”, ausyka ”ausytė”, kalýka ”kalyte” ir t.t. Pasitaiko ir vyriškosios giminės vedinių su -ykas, pvz.: liežuvýkas ”liežuvėlis”, brolykas ”brolelis” (Vidugiris, 1969, 149—150). Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose pietinėse tarmėse, pvz.: saūlyka ”saulė” Arm; Žrm; ”saulėkaita” Rod (LKŽ XII 200). Vedinys brolykas reikšme ”brolio sūnus” užfiksuotas Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum (401). Deminutyvinės prigimties gali būti ir vedinys dalýkas, kuris senuosiuose raštuose yra išlaikęs senesnę reikšmę ”dalis”. Vediniai brolykas (plg. dar vietovardį Brotýkai ”Mosėdžio valsčiaus kaimas” ŽD 131) ir dalýkas turi atitikmenų prūsų kalboje: nom. pl. bratīkai ”broliai” (Brüder) III 89₅, dellijks ”dalis” (Artikel) 39₁₆, acc. sing. dellīkans (Stück) 65₈. 131 Latvių kalboje randame du vedinius su priesaga -īca/-īce: mātīca/matīce ”uošvė”, masīca/masīce ”vyro sesuo; sesers duktė” (DL 298—300). Slavų (ypač rytų ir vakarų) kalbose deminutyvai su -ikъ yra produktyvūs (Бошкович, 1984, 229—231). Kai kurie šio tipo vediniai rekonstruojami praslavų kalbai, plg. lie. brolýkas, pr. bratīkai ir sl. *brat(r)ikъ (Sławski, 1974, 91; Мартынов, 1973, 27). Gali būti, kad priesaga *-īko- į baltų kalbas pateko iš slavų kalbų, kur kadaise buvo paplitę į kamieno daiktavardžiai, vėliau išplėsti priesaga *-ko- (aut., 1991, 29—30 ir lit.). -(i)ukas(-ė), -(i)uka Deminutyvai su šia priesaga dabar yra paplitę beveik visame lietuvių kalbos plote, išskyrus tik pačią šiaurinę žemaičių tarmės dalį (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 130—131). Tačiau peržiūrėtuose XVI—XVII a. raštuose šio tipo vedinių visai nepavyko rasti, išskyrus ne visai aiškų ezerukai (Krebe) Lex 56. Reti jie ir XIX a. pradžioje L. Rėzos parengtame lietuvių liaudies dainų rinkinyje (žr. lentelę) bei S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 152—153). Matyt, ne visose lietuvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai buvo paplitę nuo senovės. Latvių kalboje vediniai su *-uko- produktyvūs tik dalyje rytinių tarmių, pvz.: sunuks ”suniukas”, dēluks ”sūnelis”, bērnuks ”vaikelis” (DL 276—286, žemėl. Nr. 3). Prūsų kalboje priesagą *-uko- turi vedinys wosus ”ožys” (Bok) E 675 (plg. lie. ož(i)ukas), praradęs deminutyvinę reikšmę. Slavų kalbose deminutyvai su *-uko- nėra aiškiai atsiskyrę nuo kitų vedinių su *-ko-, plg. *domъka ”namelis”, *synъka ”sūnelis” (Belić, 1901, 137; Sławski, 1974, 93—94; Vaillant, 1974, 352—355). Atitinkami sen. indų kalbos vediniai, padaryti iš u kamieno vardažodžių (pvz.: śiśukah ”vaikelis”: śiśus ”vaikas”), skiriami prie vedinių su priesaga *-ko-, su kuria čia dažnai daromi deminutyvai iš įvairių kamienų (Edgerton, 1911; Wackernagel, Debrunner, 1954, 515—540 ir lit.). Taigi *-uko- (< u + *-ko-) galėjo tapti atskira priesaga baltų kalbų dirvoje. Deminutyvų su *-uko- paplitimo židiniu laikytina rytų ir vidurio Lietuva, kur labai daug vandenvardžių su *-uko- (plg. Vanagas, 1970, 193—194, 418). Kadise lietuvių kalboje greta vedinių su -ukė būta moteriškosios giminės deminutyvų su senesne priesaga -uka. Tai rodo vedinys varnuka ”jauna varna” N, iš dalies antuka ”giesmininkų šeimos paukštis” MŽ; B; N; [K] (plg. sl. *gъtka ”antis”). Be to, kai kuriose tarmėse pastebėta maloninių mergaičių vardų su -(i)uka, pvz.: Mar(i)ukà, Onukà (Būga, 1958, 270; Senkus, 1972, 154). Jų užfiksuota jau J. Čiulda (35) gramatikoje. Deminutyvų su -uka yra ir latvių kalbos tarmėse, pvz.: kaļuka ”maiselis”, Annuka (DL 286—287). -uikas(-a) Vilniaus krašto lietuvių tarmėse pastebėta deminutyvų su priesaga -uikas, -a, pvz.: akmuikas, vanduikas, akmuika, sesuika, skyluika. P. Skardžius 132 (1937, 131—132) mano, kad ši priesaga atsiradusi dėl priesagų -ukas ir -ykas misimo (plg. dar Vidugiris, 1969, 149—150). -iokas, -iokė Lietuvių kalbos rytų ir pietų aukštaičių tarmėse dažni deminutyvai su priesaga -iokas daugiausia žymi vidutinio dydžio daiktus, asmenis, gyvūnus, pvz.: berniōkas, ančiōkas, akmeniōkas (ŽD 133—134; DaiktvDr 279—280). Vienas kitas šio tipo vedinys pasitaiko ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Antai iš vad. kapsų ir zanavykų tarmių J. Senkus (1972, 152) užrašė vedinį paršiōkas „vidutinis paršas”. Latvių kalbos rytinėse tarmėse taip pat yra atitinkamos priesagos -āks vedinių, plg. lie. berniōkas ir la. berņāks, lie. kumeliōkas ir la. kumelāks. Tačiau jie retesni negu lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėje (DL 289—294). Slavų kalbose paliudyti priesagos *-(i̯)āko- deminutyvai (lenk. kočiak ”kačiokas”, gud. коняк ”blogas arklys”, ček. synák ”šunelis”, žr. Brugmann, 1906, 501; Gāters, 1955, 47) yra palyginti nauji. Antai lenkų kalboje jie atsirado tik XVII a., nykstant seniesiems vediniams su -ę (Rospond, 1979, 185). Šiaip slavų kalbose su priesaga *-ako- nuo seno paprastai buvo daromi ypatybės turėtojų ir veikėjų pavadinimai (Vaillant, 1974, 326—329). Kitose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikotarpiais su priesaga *-āko- buvo daromi būdvardžiai, kai kur — ypatybės turėtojų pavadinimai (Brugmann, 1906, 498—500). Tad galimas daiktas, jog deminutyvus su priesaga *-āko- (< ā + *-ko-) imta daryti prabaltų kalboje, pirmiausia jos rytiniuose dialektuose. Lietuvių kalbos tarmėse pastebėtas vienas kitas deminutyvas su priesagos -iokas variantu -iokė, pvz.: mergāiōkė ”maža mergaitė” Grv; ”paauglė” Šts (LKŽ VIII 29), mergaičiōkė ”nedidelė mergaitė” Sr (VIII 24), trupūžiōkė ”niekai vaikas ar gyvulys” (Senkus, 1972, 152). -ekas(-a), -ėkė Lietuvių kalbos deminutyvai su priesaga -ėkas, -a vartojami tik kai kuriose aukštaičių tarmėse (ŽD 126; DaiktvDr 283) ir turi menkumo, rečiau mažumo, malonumo reikšmes, pvz.: arklėkas ”menkas arklys” Arm; Dv (LKŽ I² 302), bernėkas ”vaikas, vaikinas, berniukas” Ob; Asv; Bn; Arm; Lz; ”vaikėzas” Rdš; Nmn (I² 768), koštuвėkas ”prastas nedidelis koštuvas” Arm (VI 382), krūmėkai ”prasti krūmai” Ob; Kp (VI 698), kumelėkas ”paaugęs kumelys” Dv; Rdm (VI 867—868), laukėkas ”menkas laukas” Dv (VII 179), meitelėkas ”meiteliokas” Krsn (VII 1019), motinėka ”motinėlė” Rod (VIII 369), paršėkas ”paršiukas” Rdm; Vs; Drsk; Rod; Lz; Mrj; Švnč; Dv (IX 430; LŽ 185), ponėkas ”ponas (menk. r.)” Kp (X 427), sáulėka ”saulelė” Bn; Rod; Pls (XII 196), šunėkas ”šuniukas” Rod; Pls; Dv; ”mažas netikęs šuo” Ob (XV 357), žydelėkas ”žydelis (menk.r.)” Ob (LKŽK). Latvių kalbos tarmėse (ypač Latgaloje) deminutyvai su -ēks yra labiau 133 paplitę negu atitinkami vediniai su -āks (DL 295—296). Tad lietuvių ir latvių kalbos čia ryškiai skiriasi. Tačiau vienas kitas vedinys su *-ēko- (< ē + *-ko-) yra bendras lietuvių ir latvių kalboms, plg. lie. bernekas ir la. bęrnęks ”vaikelis”, lie. šunėkas ir la. suņęks ”prastas šuo”. Šio tipo vediniai irgi, matyt, atsirado prabaltų kalboje. Vedinys karvėkė ”prasta karvė” Pls (LKŽ V 355) turi naujesnę priesagą -ėkė. -aka, -ekas(-a), -ek-šis(-ė) F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys kalvaka ”kalvelė” su priesaga -aka. Latvių kalbos tarmėse ir tautosakoje pastebėtas vienas kitas diminutyvas su panašia priesaga -aks, pvz.: suņaks, teļaks ”grubus, žiaurus žmogus (priežodžiuose)” (DL 124). Lietuvių kalbos pietų aukštaičių tarmėje diminutyvai kartais daromi su išplėsta priesaga -ek-šis, -ė, (plg.p. 141—142) pvz.: bernėkšis ”prastas bernas”, kirvėkšis ”prastas kirvis”, žmonėkšė ”ne kokia žmona” (DaiktvDr 285; Grinaveckis, 1991, 230). Atitinkama neišplėsta priesaga -ekas, -a turi vedinys lydėkas, lydėka (plg. la. līdęka, līdaka, līdaks ”lydeka” ME II 477, lie. lydùs), plg. dar lie. melek-ėlis ”atauuga užpakalinėje gomurio dalyje, liežuvėlis” ir la. mēle (ME II 613—614). Diminutyvų su priesaga *-oko-/-eko- (< o/e + *-ko-) randama ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose, pvz.: s.ind. aśvakaḥ ”arkliukas”, gr. μεῖραξ ”mergina” (Gāters, 1955, 48). Aptarti duomenys leidžia manyti, kad prabaltų kalboje diminutyvai buvo plačiai daromi su priesaga *-ko-. Prie jos jau seniai ėmė lipti įvairūs kamiengalai. Dėl to vienuose prabaltų dialektuose labiau paplitę vediniai su *-i-ko-, kitose - su *-u-ko-, trečiose su *-ā-ko- ir t.t. Priesagos *-ko-/-k- diminutyvai yra labai seni, paplitę daugelyje indoeuropiečių kalbų (Ewald, 1924), turi atitikmenų ir kitose vad. nostratinėse (borealinėse) kalbose (Иллич-Свитыч, 1971, 14). Galimas daiktas, kad šio tipo vediniai iš pradžių turėjo ne mažybinę, bet platesnę individualizuojamąją reikšmę, plg. s.sl. kamyka ”tam tikras akmuo” : kamy ”akmuo”, lenk. kośtka ”branduolys; žaidimo kauliukas” : kość ”kaulai”, lie. ožka, sl. koza ”ožka” : ide. *ag’- ”ožys”, av. pasuka- ”nam inis gyvulys” : pasu- ”gyvulys” (plg. Knobloch, 1958; Otrębski, 1967, 219—220; Отрембский, 1968, 135—136). Tai paaiškintų, kodėl su *-ko-/-k- nuo senovės daromi ne tik diminutyvai, bet ir vardažodiniai būdvardžiai bei ypatybės turėtojų pavadinimai (aut., 1991, 27—28 ir lit.). Vediniai su determinatyvu *-l- -elis(-ė) Ši priesaga yra tapusi svarbiausia lietuvių kalbos diminutyvų darybos 134 priemone (Brender, 1925; DaiktvDr 254–265). Vediniai su ja vyrauja XVI–XVII a. raštuose (žr. lentelę), juos turi visos dabartinės lietuvių kalbos tarmės. Deminutyvai su priesaga -elis, -ė dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: kalnėlis : kalnas, tėvėlis : tėvas, vištėlė : višta ir t.t. Tačiau žemaičių ir kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse (Ignalinos, Švenčionių, Breslaujos, Apso, Lazūnų apylinkėse) yra priesagos -elis, -ė vedinių ir iš daugiaskiemenių daiktavardžių, pvz.: vainikėlis ”vainikėlis” : vainikas, dobilėlis ”dobilėlis” : dobilas, siuvėjėlė ”siuvėjėlė” : siuvėja ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117, p. 131–132). Daugelyje tarmių priesagos -elis, -ė kirčiuotas balsis e yra pailgėjęs. Tačiau pietrytinėje žemaičių tarmės dalyje ir kai kur pa žemaitės aukštaičių šnektose jis išliko trumpas, pvz.: berž’ėlis ”berželis”, trob’ėlė ”trobelė” (LKA II žemėl. Nr. 11, p. 30). Balsis e trumpas ir kai kuriose pietų aukštaičių tarmėse. Tačiau čia priesagos -ėlis vediniai turi ne mažybės, bet didumo reikšmę, pvz.: ber nėlis ”stambus bernas”, kirvelis ”didelis kirvis”, svetėlis ”didelis svečias” (Grinaveckis, 1991, 230). Greta pastarųjų šioje tarmėje vartojami mažybiniai priesagos -ėlis vediniai su ilguoju, bet dažnai pakitusiu e (plg. p. 136). Galimas daiktas, kad ne visose tarmėse priesagos -elis, -ė vediniai yra nuo seno paplitę. Antai žemaičių ir dalyje vakarų aukštaičių tarmių vandenvarždžiai su -elis, -ė yra labai reti (Vanagas, 1970, 113–124, 396). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su atitinkama priesaga -elis, -e yra daug mažiau. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kuršo ir Žiemgalos daliai. Be to, šio tipo vediniai čia dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz. s→š, z→ž ir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, pvz.: maišelis : maiss ”maišas” (plg. lie. maišėlis), vistēle : vista ”višta” (plg. lie. vištėlė), āželis : āzis ”ožys” (plg. lie. ožėlis) ir t.t. (DL 246–270). Dėl to A. Bielensteinas (1863, 308–309) ir A. Leskienas (1891, 481) manė, kad latvių kalbos deminutyvai su -elis, -e atsiradę dėl lietuvių kalbos įtakos. Tačiau J. Endzelynas (1909, 376; LVG 343), V. Rūķe-Dravinia (DL 259–262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai vartojami ne tik prie pat Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau. Be to, ne visur priesagos -elis, -e vediniai turi suminkštintą priebalsį, plg. sunelis ”šunelis”, maiselis ”maišelis”. Antra vertus, jokios lietuvių kalbos įtakos negalima įžvelgti tokiuose vediniuose kaip čaurumelis ”skylutė”, čučelis ”karvutė” ir pan. Prūsų kalboje su priesaga *-elio- padarytas vedinys patōwelis ”patevis” (Stiffater) E 179, turintis sukonkretėjusią nedeminutyvinę reikšmę (plg. lie. patėvis), ir asmenvardžiai Madelle, Jonnel, Katell bei vietovardžiai Grubelle, Scadelle, Wirbelle (Gerullis, 1920, 250; Trautmann, 1925, 175; SV 48). Aiškiai deminutyvinės reikšmės vedinių čia nepaliudyta. Tai leidžia manyti, kad deminutyvai su priesaga *-elio- įsigalėjo tik dalyje baltų kalbų. 135 -ėlys Su priesagos -ėlis variantu -ėlys padarytas vaikelýs ”vaikpalaikis, vaikagalys” Graž; Kt; Kbr; Alk; Ldvn; Brb; Kv; Auk; Azr (LKŽK). -ėlis (-ė) Dideliame aukštaičių tarmės plote priesaga -ėlis, -ė turi variantą -ėlis, -ė. Su juo plačiai daromi deminutyvai iš daugiaskiemenių daiktavardžių, pvz.: vainikėlis : vainikas, ąžuolėlis : ąžuolas, lel jėlė : lelija ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117). Kai kuriuose pietų aukštaičių tarmėse siaurėjant balsiui e, vediniuose, padarytuose iš dviskiemenių daiktavardžių, priesaga -elis, -ė imta tarti taip pat labai panašiai kaip priesaga -ėlis, -ė, pvz.: dun’kt’ėl’is ”dangtelis” (LKA II 30–31). Lietuvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -ėlis, -ė yra labai reti ir dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: sunėlis ”šunelis”, vistelė ”vištelė” (DL 270–271). Taigi galbūt priesaga *-ėl̇io- atsirado iš *-ėl̇io- ilgėjant ir siaurėjant balsiui e kirčiuotoje pozicijoje. Be to, ir sinchroniniu požiūriu galima įžiūrėti -elis : -ėlis morfonologinę kaitą (Akelaitienė, 1993, 83–84). -ėlius, -ėlius Kai kuriuose senuosiuose raštuose priesagų -ėlis, -ėlis vediniai turi įu kamieno formas, pvz.: karalelus DP 354₄₃–₄₄; Ev 13₁₂–₁₃; SE 226₇, litelus DP 398₄₃, poterelus SD³ 281 (Jonikas, 1952, 100; Palionis, 1967, 131). Deminutyvų su -ėlius pasitaiko ir dabar žemaičių tarmėje. Antai šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje gana plačiai vartojamas vedinys žmogėlius (jis vartotas jau S. Daukanto; be to, užfiksuotas dar Gl; Dv — LKŽK), plg. dar nevedusių vyrų pavardes Butkėlius || Butkėlis, Intėlius || Intėlis, Ružėlius || Ružėlis, Bružėlius || Bružėlis Vkš, Klk (LKA III 120). -alis (-ė) Deminutyvai su šia priesaga daromi vakarinėje žemaičių tarmės dalyje, kur kadaise gyveno kuršiai (LKA III žemėl. Nr. 117, p. 132). Vienose šnektose (pvz., Pagramančio) šio tipo vediniai turi mažybinę reikšmę (pvz.: krantālis ”krantelis”, miestālis ”miestelis”, pėlkālė ”pelkelė”, žr. Jonikas, 1939, 34), o kitose (pvz., Švėkšnos, Salantų) — menkinamąją reikšmę (pvz.: stalālis ”prastas stalas”, mergālė ”didmergė, netikusi merga”, žr. ŽD 175; Salys, 1992, 75, 337). Menkinamąją reikšmę turi prūsų kalbos vedinys podalis ”puodpalaikis” (Bosetop) E 351, tiksliai atitinkantis lie. puodālis. Su priesaga *-al̇io- padaryti ir prūsų asmenvardžiai Pretralle, Micalle, Waikale ir kt. (Trautmann, 1925, 176; SV 48). 136 Toliau šiuos deminutyvus galima sieti su labai retais latvių kalbos vediniais, turinčiais priesagą -ala/-aļa, pvz.: māmala ”mamytė”, naktal-iņa ”naktelė”, žurkal-ēns ”jauna žiurkė” (DL 276). Vandenvardžių ir vietovardžių su *-oļo- paplitimas leidžia manyti, kad šios priesagos vediniai buvo būdingiausi kuršių kalbai (plg. Būga, 1963, 244; Endzelin, 1934, 134; Vanagas, 1970, 84–90, 392). Deminutyvų su priesaga *-olo-/-elo- (< o/e + *-lo-) esama dar slavų (plg. lie. brolelïs, broterėlïs ir sl. *bratel’ ”brolelis”, žr. Slawski, 1974, 108), germanų, italikų (plg. lie. paršėlis ir s.vok.aukšt. farheli, lo. porculus ”paršelis”, žr. Brugmann, 1906, 366; Meid, 1967, 87), galbūt ir tocharų kalbose (Иванов, 1958, 59–60). Kad šio tipo vediniai paplito vėliau negu deminutyvai su *-ko-, rodo italikų kalbų vediniai su priesaga -culus (< *-ko- + *-lo-), plg. lo. homullus, homunculus ir homuncio ”žmogelis, vargšas žmogus”, oviculus ”avytė” ir s. sl. ovьca, s.ind. avikā ”avis” (Hofmann, Leumann, 1928, 216; Tuttle, 1975 ir lit.). -(i)ulis(-ė) Pietų aukštaičių tarmėje deminutyvai su šia priesaga gana dažnai daromi iš įvairių dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: alùlis, arklùlis, dukrùlė, katùlė, saulùlė (Grinaveckis, 1991, 228). Vienas kitas šio tipo vedinys vartojamas ir kitose tarmėse. Antai J. Otrębskis (1934, 153–154) iš Tverečiaus tarmės užrašė vedinius sesùlė, cetùlė ”tetulė”, Agnùlė, Katriùlė, Krisùlė, Mariùlė, Rožùlė. A. Vidugiris (1969, 151) iš Žietelos — bočiùlis ”tėvelis”, Dievùlis, E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvos upyno tarmės — motùlė, sesùlė, J. Senkus (1972, 159) iš kapsų, zanavykų tarmės — dedùlis, Dievùlis, pačiùlė, svočiùlė, tetùlė. L. Rėzos dainyne užfiksuotas tik vedinys Dievùlis. Latvių kalboje deminutyvai su -ulis, -e yra reti, dažniausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Jānulis, Līžulis) ir iš gyvūnų pavadinimų (pvz.: jēriņš ”ėriukas”, kazulis ”ožiukas”). Vienas kitas šio tipo vedinys, padarytas iš giminystės terminų, turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. tėtulis ir la. tētulis ”tėvelis” (DL 271–275). Tokie asmenvardžiai kaip Mattule (plg. lie. Matùlis : Mãtas) rodo, kad šio tipo vedinių galėjo būti ir prūsų kalboje (Trautmann, 1925, 176; SV 48). Deminutyvų su *-ulo- (< u + *-lo-) padaryta ir kitose giminiškose kalbose, plg. go. magula ”mažas berniukas” (Meid, 1967, 87), gr. ἀρκτύλος ”mažas meškiukas” (Schwyzer, 1939, 485). -uila Žemaičių tarmėje randame deminutyvus mergùila ”nedidelė mergaitė, mergiotė” J; Als; Ms (LKŽ VIII 32), ragùilos ”rogelės, rogės” J; Gd (XI 39), skrabùila ”sudžiūvęs pasenęs žmogus” Kal (XII 1026). Šie vediniai iš vienos pusės susiję su priesagos -ulis, -ė deminutyvais, o iš kitos pusės — su tokiais veikėjų pavadinimais kaip kramùila (DaiktvDrR 137 123). Deminutyvai su determinatyvu *-l- veikiausiai kilo iš tokių augmentatyvinės prigimties vedinių, kaip lie. didėlis : didis, gr. μεγάλο- : μέγα-, go. mikils, s. ind. bahula- ”didelis” (Schulze, 1966, 75—79; Schwyzer, 1939, 484—485; Wackernagel, Debrunner, 1954, 862—864). Pastarieji savo ruožtu gali būti atsiradę iš heteroklitinio linksniavimo formų, kurių buvimą liudija gr. μεγάλο- santykis su lo. magnus, s. ind. mahānt- ”didelis”, het. hāstai su hāstal ”kaulas” (Benveniste, 1935; Otrębski, 1939, 102; Иванов, 1965, 49). Galbūt taip aiškintinas lie. erėlis, la. nom. pl. ereļi, pr. arele (Are) E 709, sl. *orbl ”erelis” santykis su het. gen. sing. ḫaranas ”erelio”, gr. ὄρνις ”paukštis” (plg. LEW 122; ПЯ A-D 101—102; PKEŽ I 90 ir lit.). Deminutyvams daryti determinatyvas *-l- indoeuropiečių kalbose buvo panaudotas skirtingu mastu. Netgi baltų kalbose šio tipo vedinių produktyvumas nevienodas. Labiausiai deminutyvų reikšmė jie išplito lietuvių kalboje, galimas daiktas, jau jos savarankiškos raidos laikais. Vediniai su determinatyvu *-g̑- -užis(-ė) Lietuvių liaudies dainose deminutyvai su šia priesaga gana paplitę. Antai L. Rėzos dainyne jie sudaro apie 15% visų ten užfiksuotų deminutyvų, pvz.: tėvuzis, vainikuzis, žirgužis, žodužis, menužis, anytuzė, alyvuzė, varguzė, žemužė, lelijuzė ir t.t. (žr. lentelę). Deminutyvai su priesaga -užis, -ė būdingi ir Klaipėdos krašto žemaičių tarmei (Grinaveckis, 1991, 240). Kelis šio tipo vedinius J. Senkus (1972, 184) pateikė iš vad. kapsų ir zanavykų tarmės. E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvo upyno tarme mini vedinį kunigužis ”evangelių pastorius”, netekusį mažybinės reikšmės. Ved i nys mergùžė turi atitikmenį prūsų kalboje merguß (Mayth) GrG 88. Priesagą -užė galbūt galima įžvelgti ir vedinyje gegužė (Schmid, 1975, 326; PKEŽ I 337—338), turinčiame atitikmenų latvių, prūsų (plg. la. dziguzę, pr. geguse ”gegutė” (Kukug) E 731), iš dalies ir slavų kalbose (plg. s. rus. жегъ-уля ”gegutė”). -užas F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys vaik užas ”vaikagaly s” su senesne priesaga -užas. Latvių kalbos tarmėse pasitaiko deminutyvų su priesaga -uža. Jie dažniausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Annuža, Karluża) ir tik labai retai – iš bendrinių žodžių, pvz.: pir tuža ”pirtelė”, mātuża ”negėra motina” (DL 313—315). 138 Kitos priesagos Lietuvių kalbos tarmėse deminutyvai kartais daromi ir su kitomis išvestinėmis priesagomis, kilusiomis iš determinatyvo *-g′-: -ėža: varlėža ”menkas žmogus” Skd; Kal; Užv; Šv; Krš (LKŽK); -ėžas: varlėžas ”t.p.” Užv (LKŽK); -ožis: varložis ”buožgalvis” Tl; Grg; Klp (LKA I 155), varložis ”t.p.” I; J; Kv; Pln; Klt; Rt; Vvr; Šv; Šk; ”mažas vaikas” DūnŽ; Pvn; Klp; Sg; End (LKŽK); -ožė: valōžė ”buožgalvis” Šv (LKA I 155); -(i)ūzas: piemẽnūzas ”piemengalys, pienburnis” Šts; Plt; Mrj (LKŽ IX 911), vaikūžas ”vaikėzas, paauglys” (paplitęs žemaičių tarmėje ir Mažojoje Lietuvoje, užfiksuotas jau R; MŽ), valkataūžas ”valkata” Er; Brb; V. Krėv., varlūžas ”išdykęs vaikas” Slč; Pn; Upt; Ut; Srv, varliūžas ”buožgalvis” Yl; ”mažas vaikas” Ddv, varlūžas ”buožgalvis” Brst; Sd (LKŽK); -ūžė: kepūžė ”gauruota kepurė” N; StngŽ 27; I.Simon; Prk (LKŽ V 596); -ezas: vaikėzas ”paauglys” (paplitęs žemaičių tarmėje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose), varlėžas ”mažas vaikas” Alz; Sl; Ds (LKŽK); -ėzas: vaikėzas ”paauglys” Plv; Rmš; Graž; Tlž; Ožk; Str; Pn (LKŽK); -(i)ozas: vaikiozas ”vaikpalaikis” VIkv; Pg; Gs (LKŽK), varložas ”buožgalvis” Skd (LKA I 155); -izas: valīzas ”vaikigalis” Sb; Kp (LKŽK); -yzas: piemenyžas ”piemengalys, pienburnis” Rd (LKŽ IX 911). Iš determinatyvo *-g-/-g’ lietuvių kalboje susidarė nemaža išvestinių priesagų (plg. -ėgas ir -ėžas, -agis ir -ažis ir pan.), su kuriomis daromi veikėjų pavadinimai, turintys menkinamąją reikšmę (DaiktvDrR 162—164). Panašių veiksmažodžių ir vardžodžių vedinių esama ir slavų kalbose (Slawski, 1974, 65—70). Germanų kalbose seniau gana dažnai buvo daromi deminutyvai su formantu -k-, taip pat galėjusiu atsirasti iš determinatyvo *-g-, pvz.: vid.angl. hillock ”kalnelis”, vid.vok.žem. hoveke ”kiemelis”, vid.vok.žem. vogelke-en ”paukštelis” ir t.t. (Meid, 1967, 214—218). Vienas kitas deminutyvas su *-g- užfiksuotas ir sen. graikų kalboje, pvz.: λαῖγξ ”akmenukas”, ῥανθάμιγξ ”trupinėlis” (Brugmann, 1906, 509, 676). Vediniai su determinatyvu *-s- -esas, -esa, -esė, -esis, -os-nas Su šiomis priesagomis, veikiausiai kilusiomis iš determinatyvo *-s- (plg. DaiktvDrR 165), deminutyvai daromi labai retai: vaikėsas ”vaikinas, paauglys; samdinys, pusbernis” Lnkv; Jnšk; Psv; Škn; Šd; Kri; Sml; Sdb; Žml; Šl; Lg; Jnš; Žg; Šd; Trg; Mžk; Šauk; Klk (LKŽK), mergesà ”paaugusi mergaitė” JR 104, mergėsė ”t. p.” J; Vb; Sb; Lg; Jnšk; Lnkv; Šl; Stč; ”samdinė” Grž 139 (LKŽ VIII 27), krūmėsiai ”prasti krūmai” Rsn (VI 698), kalvóšnas ”kalvelė” Plt; Pln; Ggr (V 167). Juos galima iš dalies sieti su la. sunēsis ”šunytis”, kūndzess ”pono sunus”, jaucēs ”šiltas jaunas alus” (LVG 374). Daug daugiau deminutyvų priesagų atsirado iš determinatyvo -š-, veikiausiai kilusio iš *-s- (plg. DaiktvDrR 166 ir lit.). -šė Deminutyvai su šia priesaga, dažniausiai turintys menkinamąją reikšmę, vartojami tik kai kurios lietuvių tarmėse (daugiausia vakarinėse ir pietinėse), pvz.: bóbšė Užv; Alk; Jns; Gs, bóbšė ”prasta boba” Jrb (LKŽ I² 964), kepùršė Mrs, kepùršė ”prasta kepurė” Lp; Kp (V 596), kumelšė ”prasta, sunykusi kumelė” Vlk; Rdm; Mk (VI 871), mėr̃gšė ”prasta mergina” Skr; Gs; Brb; Mrs; Lp; Sn; Slv; Ms; ”paauglė mergaitė” Vl; Lzd; Lp; ”samdinė” Vl; Raud (VIII 32), skėpšė ”padėvėta skepeta” Lp (XII 813). J. Endzelynas (LVG 373—374) šio tipo vedinius sieja su la. depsīs : depis ”storas, mažas vaikas”, lapsa ”lapė” (plg. lie. lãpė). -ašas, -išas, -išius, -iušas, -ušis(-ė) Tarmėse yra keli deminutyvai, padaryti su šiomis išvestinėmis priesagomis, irgi kilusiomis iš determinatyvo -š- (< *-s-): -ašas: piemenãšas ”paauglys, vaikezas, vaikigalis” Ggr; Vgr; Trk (LKŽ IX 909); -išas: vagìšas ”smulkus vagis” Krš; Lkv; Vn; Up; Kair; Rdn (LKŽK); -išius: vagìšius ”t. p.” K; J; Tl; Vkš; Slv; Skr; Šk; Pnd; Drsk; Krs; Skp; Lel; Ds (LKŽK); -iušas: vagìušas ”t. p.” L (1887,15; Žem; Slnt; Pln; KlvrŽ; Plt; Up; End; Vvr (LKŽK); -ušis(-ė): brotaũšis ”brolio sūnus” R; MŽ, brotùšė ”brolio duktė” R; K; NdŽ, motùšė ”motinėlė, motutė” N; Pš; LTR(Lnkv) (LKŽ VIII 374), tetùšis ”tėvas, tėvelis” Sut; JD 73; StnD 16; D 3; Klk; Gsč; Gdl; Ktk; Tr; Lnkv; Kp (LKŽK, plg. la. tētusis, lenk. tatuś). Šiek tiek daugiau su panašiomis priesagomis daroma veikėjų pavadinimų, turinčių menkinamąją reikšmę (DaiktvDrR 165—167 ir lit.). W. P. Schmidas (1990, 205—206) vagìšus tipo deminutyvus sieja su šiais sen. indų kalbos vediniais: kṛṣṇáśa ”juodokas”: kṛṣṇa- ”juodas”, haríṣa- ”gelsvokas”: hari- ”geltonas”, bahutṛṣá ”rusvokas”: bahru- ”rudas”, plg. dar alb. vogl’ś ”labai mažas”: vogelė ”mažas” (Gāters, 1955, 50). Juose irgi galima įžvelgti deminutyvinę reikšmę. -iščias(-ia), -iščė, -yščia, -yščius, -yštis(-ė) Buvusiajame Sūduvos krašte (Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio apylinkėse) 140 gana paplitę diminutyvai su priesaga -iščias, -ia, pvz.: ėriščias ”ėriukas”, paršiščias ”paršelis”, kelmiščias ”kelmelis”, karviščia ”karvytė”, mergiščia ”mergaitė” (Buga, 1958, 305; 1959, 229; ŽD 332, 767). Šio tipo vediniai atitinka pr. eristian ”ėriukas” (Lam) E 68 (plg. lie. ėriščias, gertistian ”viščiukas” (Kuchel) E 765, prastian (t.y. parsistian) ”paršiukas” (Ferkel) E 686 (plg. lie. paršiščias), wolistian (t.y. wosistian) ”ožiukas” (Czickel) E 677, werstian (t. y. wersistian) ”veršiukas” (Kalb) E 674 (plg. lie. veršisščias); veikiausiai čia priklauso taip pat camstian (t. y. camistian) ”avis” (Schoff) E 678 (Mažiulis, 1981, 41; PKEŽ II 105—107), galbūt ir swintian (< *swinistian) ”kiaulė” (Swin) E 682 (Karaliūnas, 1992, 19—20). Jie, atrodo, turi atitikmenų ir ilirų kalboje (Specht, 1938; Fraenkel, 1941, 92). Priesaga *-ist̨o-, atsiradusi iš determinatyvo *-s- prisijungus prie jo kitam determinatyvui *-t- (apie jį žr. p. 142—144) bei afiksui *-i̯o- (apie jį žr. p. 146), veikiausiai yra giminiška senai indoeuropietiškai priesagai *-isko-, su kuria sen. graikų kalboje buvo plačiai daromi diminutyvai (pvz.: ἄνθρωπίσκος ”žmogelis”, σαμβαλίσκον ”sandal iukas”, παιδίσκη ”mergaitė”), o baltų, slavų, germanų ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose — būdvardžiai (pvz.: lie. teviškas, la. tēvisks, pr. tawiskan ”teviškas” (vatterlicher) III 41₁₂, s. sl. dětьskъ ”vaikiškas”, go. mannisk-s ”žmoniškas”). Antra vertus, priesaga -iščias, -ia kai kuriose rytų ir pietų aukštaičių tarmėse gali būti skolinys iš gudų -išče (Otrębski, 1934, 151—152; ŽD 332). Dėl pastarosios priesagos įtakos kai kur galėjo atsirasti šie priesagos -iščias, -ia variantai: -iščė: mergiščė ”maža mergaitė” Dv (LKŽ VIII 30); -yščia: mergyščia ”t. p.” Grš; Lkš (LKŽ VIII 30); -yščius: bernyščius ”berniokas” Pls; LTR(Mrk) (LKŽ I² 770), šunyščius ”didelis šuo” Dbč (XV 363); -yštis(-ė): bernyštis ”berniokas” Kb; Dbč (LKŽ I² 770), karvūystė ”menka karvė” Arm (V 358), mergyštė/mergyštė ”paaugusi mergaitė” Gl; Vlk; Rod; ”maža mergaitė” Asv; Dv; Bn; Arm (VIII 31), pirkūštė ”maža sena, apgriauvusi pirkia” Arm (IX 1095), ragūštis ”didelis ragas” Pls (XI 35), rankūštė ”menka ranka” Dv; Pls (XI 168); -ištis: arklištis ”menkas arklys” Vlk; Lp; ”didelis geras arklys” Vrnv (I² 307), berništis, beřništis ”berniokas” Smn (I² 770), ėrištis ”ėriukas” Rdm; Vlk (II² 1143), pilvištis ”blogas pilvas”, ragištis ”didelis ragas” Arm (IX 1029; XI 35). Kitos priesagos Determinatyvas -š- (< *-s-) yra įsiterpęs į kai kurias priesagas: -ek-šis(-ė) (žr. p. 134); -el-šė: bobėlšė ”bobapal aikė” Rdm (LKŽ I² 961), trobėlšė ”prasta troba” Lp; Lnkv (LKŽK); 141 -(i)ok-š-nis(-ė): balókšnis ”maža bala, slėnelis” Lp; Skr; ”klanas” J (LKŽ I² 600), dirvóokšnis Grž; Slm (II² 588), ežeriókšnis ”akis, akivaras” Pl (II² 1168), ežerókšnis ”baigiantis užaugti ežeras” Sb; Skp, ežerókšnė ”t. p.” Sb. Kp (II² 1169), kelmókšnis ”menkas kelmas” Lnkv (V 526), krūmókšnis ”menkas krūmas” J; Skr; Jnšk; Slm; Ds (VI 701), pieviókšnis Er, pievókšnis ”nedidelė pieva tarp dievų” J; Slm; Žml; Pš; Kp; ”menka, skurdi pieva” Lnkv (IX 936), upókšnis ”upelis” Ds; Kp; Skp; Vdšk; Šv; Mlt; Lnkv; Krs (LKŽK); -(i)ok-š-lis: berniókšlis ”paaugęs berniukas” Ds (LKŽ I² 769), dirvókšlis ”nedidelis dirvos sklypas” J; Ds; Rk (II² 588), kerókšlis ”prastas krūmas” J I 131; Šts; ”neaukštas, ištysęs žmogus” KlvrŽ (V 616), krūmókšlis ”mažas menkas krūmas” Rk; Ktk; Ds (VI 701), pievókšlis ”nedidelė pieva” J; Užv; Ml; Sb; Brž; ”menka, skurdi pieva” Dkk; Žg (IX 936), upókšlis ”upelis” Ds; Ktk; Klk (LKŽK); -(i)ok-š-tis(-ė): arkliókštis ”prastas arklys” Dglš (LKŽ I² 306), berniókštis ”berniokas” Dgl (I² 769), mergiókštė ”paauglė mergaitė” Kč; ”pusmergė” Rdm (VIII 29); -uk-š-lis: vaikūkšlis ”vaikutis” Rod (LKŽK); -ėk-š-lis: krumėkšlis ”menkas, prastas krūmas” Pg; Grl; Nč (LKŽ VI 698), upėkšlis ”prastas upeliukas” DūnŽ; Krš; Rdn; Trš; Ds; Rk (LKŽK); -ėk-š-nis: upėkšnis ”t. p.” Kp (LKŽK); -k-š-lis: kepūrkšlė ”sena suplyšusi kepurė” Nč (LKŽ V 594); -(i)ūkštis(-ė) (iš -ūtis, -ė) — šio tipo vediniai vartojami nemažoje dalyje aukštaičių ir žemaičių tarmių, pvz.: berniūkštis, vaik(i)ūkštis, velniūkštis (užfiksuotas jau R), merg(i)ūkštė (LKA III žemėl. Nr. 119, p. 133—134); -ykštis(-ė) (iš -ytis, -ė): bulbýkštė ”maža (kiaulinė) bulvė” Pkr (LKŽ I² 1149), kiaulýkštė ”menka kiaulė” Skdv, kiaulýkštis ”maža kiaulė” Lk; Skr; Jrb (V 696), kirmykštis ”kirmelė” BB Joz 41,14; ApD 10,12, levykštis ”liūtukas” Jer 51,38, šuny kštis ”jaunas šunelis” Sut; GN Mt 15,27; S.Dauk; TP 1881,21; NdŽ (LKŽ XV 361), varnykštis ”varniukas” Vln 38; C II 257; R; MŽ; RB Ps 147,9; Ns 1850,1; [K], velnykštis ”velniukas” BsMt II 59(Srd) (LKŽK); -aikštis (iš -aitis): botágaikštis ”prastas botagas” Ds (LKŽ I² 976), pagalaikštis ”pagalys” Prng; Dglš (IX 70—71)¹. Vediniai su determinatyvu *-t- ūtis(-ė), -utas(-a) Deminutyvai su priesaga -utis, -ė daromi daugelyje tarmių, ypač pietvakarinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje. Šio tipo vedinių randame ir senuosiuose raštuose, pvz.: brolutis, mamutis, tėvutis BP II 409₂₄, žmogutis II 105₂₃, tetutė SIG 82₁₂, 83₂. 1 Priesagose -(i)ūkštis, -ykštis, -aikštis, be determinatyvo *-s-, yra ir įterptinis priebalsis -k- (apie pastarąjį žr. Endzelins, 1974, 420—431; Zinkevičius, 1966, 194—195; 1980, 155—157; Stang, 1966, 108—113; Smoczyński, 1989, 39). 142 Senesnė tos priesagos forma -utas, -a paliudyta Kaišiadorių, Prienų apylinkėse bei Lazūnuose ir Žieteloje, pvz.: langùtas ”langelis”, vaikùtas ”vaikelis”, mergùtė ”mergaitė” (LKA III žemėl. Nr. 118). Latvių kalboje deminutyvų su priesagomis -utis, -uta yra labai maža, plg. lie. alùtis ir la. alutis, lie. ragùtės ir la. ragutas (DL 243–244). Prūsų kalboje su priesaga -ut- padaryti konkrečią nedeminutyvinę reikšmę turintys vediniai nagùtis ”nagas” (Nagel) E 117, locutis ”karšis” (Bresme) E 562, asmenvardžiai Brangut, Geruthe, Ackute, Jagutte ir kt., vietovardis Wangut-kaym (Gerullis, 1925, 258; Trautmann, 1925, 182; SV 52). Baltų kalbų deminutyvai su *-ùtį-o- lyginami su slavų kalbų vediniais su -ъtь: *nagъtь ”nagas” (plg. pr. nagùtis), *lapъtь ”lopas”, *palъtь ”dalis skerdienos” (Belić, 1901, 183; Otrębski, 1939, 55, 56; Отрембский, 1968, 137; Мартынов, 1973, 43–44). Jie žymi konkrečius daiktus be aiškios deminutyvinės reikšmės. Lietuvių kalboje irgi randame konkrečius daiktus žyminčių vedinių su priesaga -utas, pvz.: ašùtas ”arklio uodegos plaukai” (plg. sl. *osъtъ ”dagys”? : ide. *os- ”aštrus” LEW 19), degùtas (plg. la. deguts, lie. dègti, degàs), grùmutas ”kekė” J (plg. grùm-ulas ”gabalas, gniutulas”: grumùs ”supuolantis, sukrintantis” Ggr; Žeml – LKŽ III 667–668), kėkutas ”kekė” Grl; ”būrys, pulkas” Ms (LKŽ V 504, plg. žemaičių tarmėje paplitusį vedinį kėk-ulas ”gniutulas, gumulas; būrys, pulkas”: kėkė, kiàukutas ”kevalas, lukštas, kiautas” Kos 45; J; Kp; Vb (plg. kiàuk-las ”t. p.” J; Trgn – LKŽ V 685, 687, lo. caucum ”taurė” ir t. t. LEW 232), kriaukutai ”varlės kiaušiniai, kurkulai” Kos 46; J; Svn; Ppl (plg. kriauk-ulai ”t. p.” J; Vl: kriàukti ”kurkulus leisti” Vlk; ”krenkšti” Rmš – LKŽ V 566), riešutas (plg. pr. bucca-reisis ”buko riešutas” (Buchecker) E 593, sl. *orěcho ”riešutas” LEW 731). Pažymėtina, kad vedinys riešutas kai kuriuose rytų aukštaičių tarmėse yra išlaikęs priebal̄sinio linksniavimo nom. pl. formą riešutės, gen. sing. riešutės. Senosios čekų kalbos formos dehet ”degutas”, gen. sing. degyte ”deguto” leidžia spėti, kad ir vedinys degùtas galėjo kadaise būti priebal̄sinio kamieno (Trautmann, 1923, 49, 241; Fraenkel, 1936, 192–193; ŽD 361; Stang, 1966, 223; Zinkevičius, 1966, 265; Kazlauskas, 1968, 286). Konkrečias nedeminutyvines reikšmes turi ir sen. indų kalbos vediniai su priesaga -ut-, taip pat atsiradusia iš determinatyvo *-t-: Marut- ”audros dievas”, garmut- ”tokia žolė”, garmut-mant ”sparnuotas”, kapuc-chale ”plaukai ant pakausio”, pastarasis lyginamas su lo. caput-, s.isl. hǫfuð ”galva” (Burrow, 1950, 165; Wackernagel, Debrunner, 1954, 483–485 su lit.). Taigi pr. nagùtis, sl. *nogъtь, lie. riešutas ir pan., matyt, atspindi senąją būklę, kai vediniai su determinatyvu *-t- dar neturėjo deminutyvinės reikšmės (PKEŽ I 163–164; Smoczyński, 1989, 43–44). Pats determinatyvas *-t- galėjo būti kilęs iš heteroklitinio linksniavimo elementų (Иванов, 1965, 48). Matyt, teisus buvo Ch.S. Stangas (1966, 4) deminutyvus su priesaga -ut- laikęs baltų kalbų inovacija. Jie galėjo atsirasti dėl vedinių su priesaga *-ùtį-o- (žr. p. 146–147) įtakos. Ši inovacija ypač išplito lietuvių kalboje, o prūsų kalba geriausiai iš baltų kalbų išlaikė senąją būklę. 143 -učìs, -učė, -učia Kai kuriose tarmėse pasitaiko vienas kitas diminutyvas su labai retais priesagos -utis variantais -učis, -učė, -učia: karvučis ”menka karvė” VIk (LKŽ V 359), mergučė ”mergaitė, paauglė” Žal; Lkč; Jrb; Kdl; Btg; ”maža mergaitė” Skr; Žgn; Trg; Erz, mergučia ”mergaitė, paauglė” Vdžg; Zt (VIII 32). Jiems susidaryti veikiausiai turėjo įtakos priesagos -ička, -učka (plg. p. 151). -(i)ūtis(-ė), -ī̄ta, -uitis Žemaičių tarmėje ir kai kuriose rytų ir pietų aukštaičių šnektose (daugiausia palei Gudijos pasienį) priesaga -(i)utis, -ė turi variantą -(i)ūtis, -ė, pvz.: kišk(i)ūtis, vaikūtis, kūrmėlūtė ir pan. (LKA III žemėl. Nr. 118, p. 133). Rytų aukštaičių tarmėje greta vedinio kelūtė yra išlikęs ir vedinys kelūta ”mažas, mažai važiuojamas kelias” (LKŽ V 522) su senesne priesaga -iūta. Kai kuriose žemaičių ir arčiau jų esančiose aukštaičių šnektose neretai daromi diminutyvai ir su priesaga -uitis iš gyvų būtybių pavadinimų, pvz.: arklūitis, kiaulūitis, mergūitis, vaikūitis ir pan. (DaiktvDr 282). K. Būga (1959, 293–294), P. Skardžius (1937, 132) manė, kad ši priesaga galėjusi atsirasti dėl priesagų -ūtis ir -ytis mišimo. -štė, -estis Determinatyvas *-t- yra prilipęs ir prie kai kurių kitų priesagų: -š-tė: bóbštė ”sena moteris, boba” Alk; Šk; ”priemeja” J (LKŽ V 964, plg. bóbšė, žr. p. 140); -es-tis: vaikěstis ”vaikinas” MŽ; N; K.Donel; K; Sut; BŽ 114 (plg. vaikėsas, žr. p. 139). Determinatyvą *-t- turi ir jau aptartos priesagos -ok-š-tis (žr. p. 142), -iš-čias (pr. -iš-tian, žr. p. 140–141). Vediniai su būdv ardine priesaga *-no- -ynas(-a) Dabar diminutyvai su priesaga -ynas, -a daromi pietų ir kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse. Pietų aukštaičiuose jie turi tikrąją mažybinę reikšmę (pvz.: bernȳnas ”bernelis”, kelmýnas ”kelmelis”, motýna ”motinėlė”), o rytų aukštaičiuose — niekinamąją reikšmę (pvz.: arklýnas ”prastas arklys”, balȳna ”didelė prasta bala”, bernýnas ”ištįsęs niekam tikęs bernas”, žr. LKA III žemėl. Nr. 119, p. 134–135). Kadaise diminutyvų su -ynas, -a būta ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Tai pirmiausia rodo J. Gerulio ir Ch.S. Stango (1933, 26–27) pateikti šio tipo vediniai iš Mažosios Lietuvos žvejų tarmės, pvz.: vaikūnas ”labai mažas vaikas”, žąsýnas ”labai maža žąsis”, langýnas ”labai mažas langiukas”. Be to, vedinys vaikýnas ”jaunuolis” A. Juškos užrašytas iš Skirsnemunės, plg. dar miškýnas ”nedidelis miškas” J; Ggr (LKŽ VIII 289). Mažosios Lietuvos raš- 144 tuose randame gim inystės terminus avýnas ”motinos brolis” MT 223; RB Tob 7,1; B; R; MŽ (t. p. Pgg; Vlkš — LKŽ I² 527), brolýnas ”brolio sūnus” B; A 1885,150, seserýnas ”sesers sūnus” Lex 78; C II 527; Q 474; Krz 184; NdŽ; ”tetos sūnus” N, seserynai ”seserų vaikai” [K]. Vedinių mótyna ”motina” turi tiek rytų, tiek ir vakarų aukštaičių tarmės (Būga, 1959, 147). Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -iņš, -a vartojami taip pat dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lietuvos sienos ir nemažame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198–199, žemėl. Nr. 1). Pačių būdvardžių su priesaga *-ī-no (pvz.: lie. mėlynas, la. talīns ”tolimas”, pr. alkūnes ”alkanas” (nüchtern) III 872), iš kurių kilo minėti mažybiniai vediniai, baltų kalbose yra labai mažai (SV 45; LVG 319; BKGF 79). Antra vertus, deminutyvai su *-īno- paliudyti dar slavų, germanų, italikų, keltų ir graikų kalbose (Brugmann, 1906, 275). Tai rodo šio darybos tipo senumą. -inas(-a) Baltų kalbų dirvoje greta senųjų vedinių su *-ī-no- ėmė rastis deminutyvų ir su kita būdv ardine priesaga *-i-no-. Mažosios Lietuvos žvejų tarmėje deminutyvai buvo daromi su abiem priesagomis: -ynas ir -inas. Tik priesagos -inas vediniai žymėjo šiek tiek didesnius daiktus ar gyvius negu atitinkami vediniai su priesaga -ynas (plg. p.), pvz.: vištinas ”pusaugė višta, bet dar nededanti kiaušinių”, żąsinas ”jauna žąsis su plunksnomis”, vaikinas ”paauglys”, langinas ”mažokas langelis” (Gerullis, Stang’as, 1933, 26–27). Tokio tipo vedinių yra ir F. Kuršaičio lietuvių-vokiečių kalbų žodyne: ănginas ”didelė gyvatė” (užfiksuotas jau Mž 196¹¹), arklinas ”vidutinis arklys”, jautinas ”gerokas jautis”, kīrminas ”didelis kirminas, gyvatė”, merginà ”netekėjusi mergaitė; didelė, stipri mergina”, mùsinas ”dveselinė, mėšlinė musė”, vaikinas ”jaunuolis, paauglys; didelis, negražus jaunuolis”. Dabar deminutyvai su priesaga -inas dažniausiai daromi pietvakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilutės (Salys, 1992, 337; LKA III žemėl. Nr. 119, p. 135). Retkarčiais jų pasitaiko ir gerokai toliau nuo šio arealo, pvz.: mùsinas ”didelė musė” Ds; Sb (LKŽ VIII 438), paršinas ”paaugęs paršelis” ne tik Grš; Pk; Vn, bet ir Akm; Šts; Ldvn; Plv; Pžsl (IX 432). Be to, vedinys mótyna, praradęs deminutyvinę reikšmę, plačiai vartojamas jau XVI–XVII a. Daugelyje tarmių yra žinomi ir vediniai merginà ”netekėjusi moteris”, vaikinas ”jaunuolis; paauglys; vaikas; sūnus”. Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -iņs, -a vartojami tose pačiose vietose kaip ir atitinkami vediniai su -iņs, -a. Tik vediniai su -iņs, -a yra retesni, pvz.: liepiņ ”maža liepelė”, darziņc ”mažas darželis” (DL 200–201, žemėl. Nr. 1). Galimas daiktas, iš deminutyvų yra kilę patinų pavadinimai su priesaga -inas (Schulz, 1966, 77; DL 201–204). Jie lietuvių kalboje gana paplitę (DaiktvDr 418), turi atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. ăvinas ir la. avins, àuns, pr. avins ”avinas” (Ster) E 679, lie. kàtinas ir la. katins ”kati- 145 nas”, lie. žąsinas ir la. žuosins ”žąsinas”, lie. pýlinas ir la. pỹlins ”antinas” (LVG 310; BKGF 77). Tai rodo, jog diminutyvai su *-ino- atsirado prabaltų kalboje. -inis(-ė) Lietuvių kalboje su priesaga -inis, -ė (< *-in̥io- < *-ino- + *-i̯o-, žr. aut., 1991, 16) plačiai daromi būdvardžiai, o diminutyvų su šia priesaga pasitaiko labai retai, pvz.: bobinė ”prasta moteris” Tvr; Aps (LKŽ I² 962), karvinė ”karvutė” (Salys, 1992, 338), lazdinė ”lazdelė”, pirštinė ”pirštinukė” Grdm (LKA III 135), mergelinė ”maža mergaitė” Sv, merginė ”tarnaitė” Pnd; Kp; Sb; Sl (LKŽ VIII 26, 28), vaikinis ”vaikinas” K.Donel (Kabelka, 1964, 249). Latvių kalboje atitinkama priesaga -iņš, -a dabar yra svarbiausia diminutyvų darybos priemonė, pvz.: dēliņš ”sūnelis”, bērziņš ”berželis”, zvaigzniņa ”žvaigždelė” (DL 168—169). Tuo tarpu pačių būdvardžių su *-in̥io- čia jau labai reta, plg. geležinis ir lat. dzelzinis ”geležinis”, lie. lapinis ir la. lapiņš ”iš lapų padarytas” (LVG 312—313). Taigi lietuvių kalbos duomenys rodo pačią diminutyvų su *-in̥io- formavimosi pradžią, o latvių kalboje užfiksuota šio proceso pabaiga. Galimas daiktas, kad diminutyvai su *-in̥io- išriedėjo ne tiesiog iš būdvardžių, bet iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Mat lietuvių kalboje vardžodiniai būdvardžiai su -inis, -ė daiktavardėdami dažniausiai gauna ypatybės turėtojo reikšmę. Tokia daiktavardėjimo kryptis yra sena, plg. lie. káiminis ”kaimietis” Alk; Gs (LKŽ V 56) ir la. kaimiņš ”kaimynas” (LVG 313), lie. drėvinė ”medinė statinė taukams” Pkr (LKŽ II² 692) ir pr. drawine ”(drevinis) kubilas” (Bote) E 393 (PKEŽ I 223—226). Iš ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijos atėjo ir kai kurie kiti baltų kalbų diminutyvų darybos afiksai. Vediniai su ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) afiksais -is Baltų, slavų ir germanų kalbose su būdvardiniu afiksu *-i̯o- imta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (aut., 1991, 17). Tačiau lietuvių kalbos tarmėse vienas kitas galūnės -is vedinys yra gavęs ir diminutyvinę reikšmę, pvz.: bérnis ”berniukas” Prk (LKŽ I² 769), vaikis ”vaikinas, bernas; berniukas; sūnus” (paplitęs žemaičių tarmėje). Žymiai dažniau baltų kalbų diminutyvai daromi su sudėtinėmis ypatybės turėtojų pavadinimams būdingomis priesagomis, atsiradusiomis afiksui *-i̯o- prisijungus prie kitų būdvardinių priesagų. -ytis(-ė) Lietuvių kalboje diminutyvai su priesaga -ytis, -ė yra plačiai vartojami 146 (DaiktvDr 272—274). Šio tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose, pvz.: asilýtis SP I 245₂₁; II 143₂₁, érytis Lex 57, érytelis Mž 462₉, karvelytė SP I 216₂₂, karvelytis 369₂₈, mergytė DP 254₂₄, ožkytis Ch¹ Luk 15,29, šunytis VlnE 54₆; BP I 278₁₄; SD¹ 122. Latvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai dabar beveik išnykę, bet dar plačiai vartojami tautosakoje, pvz.: brālītis ”mažas broliukas”, krūmītis ”mažas krūmiukas” (DL 232—239). Sunku pasakyti, kokią reikšmę turėjo priesagos *-īti̯o- vediniai prūsų kalboje, nes ši priesaga užfiksuota beveik tik asmenvardžiuose (pvz.: Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann, 1925, 182) ir vietovardžiuose (pvz.: Laukiten, Pelite, Pelkiten, žr. Gerullis, 1923, 257). V. Mažiulis (PKEŽ II 105) pr. kampnit ”žirgas, arklys” (Pferd) GrG 6 taiso į *kamanītis ir mano, kad jis turėjęs reikšmę ”žirgelis, ark elis”. Tačiau yra ir kitokių šio žodžio aiškinimų (plg. ПЯ I-K 191—192). Priesaga *-īti̯o- (< *-īto- + *-i̯o-) yra baltų, slavų ir germanų kalbų inovacija. Su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai (pvz.: lie. eglytis ”eglėmis austas audeklas”, la. lēnītis ”šiltas pietų vėjas”, piet. sl. golīt’b ”nuogas, vargšas žmogus”) ir tik baltų kalbų dirvoje su *-īti̯o- imta daryti ir deminutyvus, kurie dėl senų baltų ir slavų kalbų kontaktų vėliau pateko į pietų slavų kalbas, plg. lie. vilkytis ir piet. sl. vlč’t’b ”mažas vilkiukas” (plačiau žr. aut., 1991, 18—20 su lit.). -aitis (-ė), -aitė Deminutyvų su šia priesaga yra gana daug (DaiktvDr 271—272). Kai kurie iš jų vartojami ir senuosiuose raštuose, ypač S.B. Chilinskio Naujojo Testamento vertime (žr. lentelę). Be vedinių asilaitis, jaunikaitis, tarnaitė, tarnaítis, užfiksuotų ir kitose XVI—XVII a. raštuose, čia randame dar šiuos: deivaitė ApD 19,27; 19,35; 19,37, duktaitė Mr 5,41, kalnaitis Luk 3,5, karvelaitė 414₂₀ (pabaigoje pridėtuose paaiškinimuose), mokytinaitė ApD 9,36, žvirblaitis Mt 10, 29; 10,31. Šio tipo vediniai labai paplitę L. Rėzos dainyne (žr. lentelę), S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 153). Tačiau priesagos -aitis, -ė deminutyvinė funkcija nėra pati seniausia. Su šia priesaga lietuvių kalboje kartais daromi ir ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: gimináitis, kalváitis ”kalvio sūnus”, jaunáitis ”jaunuolis”, laukináitis ”laukų gyventojas” ir pan. (ŽD 359—360). Jie turi atitikmenį ir latvių kalboje tautaitis ”jaunikis” (BKGF 98). Dar dažniau ypatybės turėtojų pavadinimai, paprastai turintys priklausymo reikšmę, daromi su kita giminiška priesaga -ietis, -ė pvz.: kaunietis, -ė, sodiėtis, -ė, vókietis, -ė ir pan. (DaiktvDr 411—412; Lenkevičiūtė-Norkaitienė, 1983; LKA III žemėl. Nr. 10, 110, p. 27, 115). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, plg. vācietis ”vokietis”, raunietis ”Raunos gyventojas”, sāviete ”moteriškė” (BKGF 98). Priesagos -aitis, -ietis ir -ytis yra tos pačios priesagos *-īti̯o-/-eit̯i̯o-/-oit̯o- balsių kaitos variantai (plg. lie. vókietis, la. vācietis ir lie. vókytis, la. vācītis ”vokietis”), o su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų 147 pavadinimai. Taigi deminutyvus su priesaga -aitis, -ė imta daryti lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais, bet gerokai prieš pasirodant pirmiesiems raštams. Priesaga -aitė turi labai retą variantą -aičė: mergaičė ”mergaitė” Vdk (LKŽ VIII 23). Jis veikiausiai atsirado dėl priesagos -aička (plg. p. 151) įtakos. -eitė Prie deminutyvų iš dalies galima priskirti ir XVI—XVII a. gana paplitusį vedinį tarmeitė ”tarnaitė”, padarytą su labai reta priesaga -eitė, taip pat kilusia iš minėtos priesagos *-it̄o-/-eit̄o-/-oit̄o-, plg. dar ypatybės turėtojų pavadinimus pašalėtis ”į vestuves atėjęs neprašytas svečias”, pra šalėtis ”nenamiškis, svetimas žmogus”, treinėitis ”trikampis” (ŽD 361). -iotė, -iočė, -iočius Rytų aukštaičių tarmėje su priesaga -iotė daroma daug deminutyvų, pvz.: mergžotė ”paūgėjusi mergaitė, samdinė”, kumeliotė ”nebemaža paūgėjusi kumelaitė”, kojotė ”nebemaža koja” (ŽD 352; DaiktvDr 280—281). Latvių kalboje su atitinkama priesaga -atė padarytas, rodos, tik vienas tarminis vedinys kučtė : kuce ”kalė” (DL 244). Šie deminutyvai sietini su tokiais lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimais kaip ąsotės : ąsotas ”turintis ąsą”, barzdotis ”kas su barzda” : barzdotas, gyslotis ”trauklapis” : gyslotas (ŽD 351—352), plg. dar vandenvardžius Ilgotis Šil, Margotė Srj ir pan. (Vanagas, 1970, 190). Priesaga -otis, -ė atsirado prie būdvardinės priesagos *-āto- prisijungus afiksui *-i̯o-. Priesaga -iotė turi labai retus variantus -iočė, -iočius: mergiočė ”mergaitė” Vrn; Vlk; ”suaugusi netekėjusi merga” Vrn; Rdš, mergiočius ”mergaitė, suaugusi netekėjusi mergina” Arm, plg. dar mergiočiotė ”pusmergė” Trgn, mergiočgalė Dr, mergiočgalys ”maža mergaitė” Dbk (LKŽ VIII 29). Jiems atsirasti galėjo turėti įtakos priesaga -očiūs, pvz.: barzdōčius, pilvōčius, kuprōčius ir t. t. (apie tuos vedinius žr. ŽD 352—353; Grinaveckis, 1991, 175—178). -ėtis Su priesaga -ėtis (< *-ēto- + *-i̯o-) padaryti deminutyvai vaikėtis ”vaikiščias” Kb (LKŽK), varnėtis ”varniukas” KN 234₅. Jie siejasi su tokiais ypatybės turėtojų pavadinimais kaip eglėtis ”naminis eglutėmis austas audeklas” : eglėtas ”turinti eglės spyglių formą”, šukėtis ”šukėtasis, su išdūžimais” : šukėtas ”su šukėmis, išmuštomis, išdaužtomis vietomis”. 148 -uolis(-ė) Greta ypatybės turėtojų pavadinimų jaunuolis, gudruolis, snieguolė ir pan. (DaiktvDr 346) su šia priesaga padaryti ir keli deminutyvai: bernuolis ”paaugęs berniukas” Lš; Nmn; Grv; Rod (LKŽ I² 771), merguolė ”suaugusi, bet neištekėjusi mergina” Rdm; Nmn; Rm; Onš; Mrs; Švnč; Trgn; Rod; ”pusmergė, paauglė (menk.r.)” Mrs; Žž; Lp; Nč; Grv (VIII 32). -ėnas Deminutyvai su priesaga -ėnas vartojami tik kai kuriose aukštaičių (daugiausia rytų) tarmėse ir dažniausiai žymi gyvūnų jauniklius arba turi menkinamąją reikšmę, pvz.: arklėnas ”vidutinis arklys”, bernėnas ”pusbernis, menkas bernas” Ds (LKŽ I² 303, 768), botagėnas ”menkas botagas” Trgn (I² 977), gyvatėnas ”gyvatės vaikas, gyvačiokas” OG 116, katėnas ”nebemažas, pasiūgėjęs kačiokas” Ds (LKŽ V 407), kiaulėnas ”kiauliūkštis” Ds; Akm; ”išdykėlis, neklaužada” Trgn (V 691), šunėnas ”netikęs šuo” Ds; ”jaunas šuo” K (XV 358), žydelėnas ”žydelis (menk. r.)” Ds; Dglš; Tvr, žmogėnas ”žmogelis (menk. r.)” Ds; Švnč; Dgl (LKŽK). Latvių kalboje deminutyvai su -ēns, -a yra labiau paplitę. Jie vartojami daugelyje tarmių ir dažniausiai žymi jaunus gyvūnus, pvz.: pīlēns ”jauna antis”, kaķēns ”jauna katė”. Tačiau kai kuriose tarmėse (ypač vakarinėje Kuršo dalyje) jie turi ir kitokių reikšmių, pvz.: puikēns ”mažas berniukas”, uōzolēns ”mažas ąžuoliukas”, mātēna ”mamytė” (DL 217—230). Šie diminutyvai irgi yra kilę iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Antai lietuvių kalboje (ypač rytų aukštaičių tarmėje) paplitę priesagos -ėnas vediniai, žymintys žmonių gyvenimo, kilimo vietą, pvz.: ankštėnas, kapiškėnas ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 110, p. 116). Tokią reikšmę jie turi jau XVI—XVII a. raštuose, pvz.: įsrutėnas C II 36, nazarėnas DP 7X; SP II 152, tilžėnas KLG 65. Taip pat nuo seno vartojami giminystės terminai brōlēnas/brolėnas ”brolio sūnus”, seserėnas ”sesers sūnus”, tetėnas ”tetos vyras” ir pan. (ŽD 238). Šio tipo vediniai turi aiškių atitikmenų latvių ir slavų kalbose, plg. s. la. brālēns ”brolio sūnus”, dial. māsēns ”sesers vaikas”, piebaldzēņi ”Priebalgos gyventojai” (LVG 303—304; DL 226, 228—229); sl. *bratrēnъ ”brolio sūnus”, *sestrēnъ ”sesers sūnus” (Slawski, 1974, 128—129). Baltų ir slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su *-ēno- kartais turi ir kitokių reikšmių, pvz.: lie. balėnas ”medžio brazdas”, pelėnas ”pelų vanagas”, varnėnas, la. raibēns ”raibas jaunas veršiukas”, sl. *moldēnъ ”jaunuolis”. Priesaga *-ēno- veikiausiai išriedėjo iš priebalsinio nom. sing. linksniavimo formų su *-ēn-, išplėstų o kamieno formomis, plg. lie. kelėnas, sl. *kolěno (< *kolę) ”kelis” ir gr. κωλήν ”peties kaulas” (Трубачев, 1959, 161), s. sl. slověne ”slavai” (Vondrák, 1924, 660). 149 Vediniai su priesagomis -yklė, -uklis Su šiomis priesagomis, kilusiomis iš *-tlo-, padaryti deminutyvai beržuklis ”menkas beržiokas” Sug, bobýklė ”bobsė” Dr (LKŽ I² 778, 962). Su priesaga *-tlo- nuo seno baltų kalbose buvo daromi įrankių pavadinimai. Vėliau dėl įrankių ir veikėjų pavadinimų genetinės bei semantinės giminystės imta daryti veikėjų pavadinimų, turinčių menkinamąją reikšmę (pvz.: baigūklė, miegūklis ”miegalius”, žr. DaiktvDrR 153—156, 171—178). Pastarieji veikiausiai ir paskatino pasidaryti minėtus deminutyvus, taip pat turinčius menkinamąją reikšmę. Be to, su kai kuriomis antrinėmis priesagomis kilusiomis iš *-tlo-, lietuvių kalboje retkarčiais daroma ir ypatybės turėtojų pavadinimų (pvz.: jauniklis, -ė, jaunėklis, -ė ”jaunas, nesubrendęs žmogus ar gyvulys”, šykštuoklis ”šykštus žmogus” ir pan. DaiktvDr 357, 358), su jais taip pat glaudžiai siejasi deminutyvai. Vediniai su slaviškomis priesagomis -ka, -elka, -ilka, -kė Slaviška priesaga -ka turi deminutyvai kumélka ”prasta kumelė” K; LC 1883,45; BsP III 126; IV 170; Žem; Pgr (ŽD 161; LKŽ VI 870; taip pat dar pietų ir kai kuriose vakarų aukštaičių tarmėse, žr. Senkus, 1972, 150; Grinaveckis, 1991, 230), pieménka ”piemenaitė, piemenegalė” Skr (LKŽ IX 911), plg. dar seną skolinį motkà ”motina” (iš lenk. matka, gud. мamкa, žr. Skardžius, 1931, 135). Šiai priesagai prisijungus prie lietuviškos priesagos -elis, -ė atsirado hibridinė priesaga -elka, su kuria pietų aukštaičių tarmėje neretai daromi menkinamosios reikšmės deminutyvai, pvz.: avélka ”nekokia, nušiurusi avis”, bobélka ”prasta moteris”, karvélka ”prasta karvė” mergélka ”menka, prasta mergelė”, trobélka ”menka, prasta trobelė”, žmonélka ”prasta žmona” ir kt. (Grinaveckis, 1991, 230—231). Vedinius bobélka, mergélka J. Senkus (1972, 150) užrašė iš kapsų ir zanavykų tarmės. Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose tarmėse, plg. bobélka ”bobapalaikė” Ds (LKŽ I² 961), mergélka ”paaugusi mergaitė” Grg; Užv; Krtn (VIII 27), trobélka ”sandelėlius” Žg (LKŽK). Kitą hibridinę priesagą -ilka turi deminutyvai vagílka ”vagilė” (plačiai paplitęs), mergílka ”nerimta mergina” Zt (Vidugiris, 1969, 152). Su priesaga -ka deminutyvai kartais daromi ir latvių kalboje, pvz.: Janka ”Joniukas”, činka ”kupstelis” (DL 309—311). Su priesaga -ka paradigminiu variantu -kė padaryti deminutyvai bóbškė ”bobsė” Srv (LKŽ I² 964), púodkė ”menka galva” Gs (X 923). -(i)uška, -uškas, -uškė, -ūška Su priesaga -(i)uška padaryti deminutyvai dainiuškà ”nerimta, prasta daina” Lž; Jzm; Pkš (LKŽ II² 230; DunŽ 65), dainuškà ”t. p.” LzP; Vlv; Lnkv; ”dainele” NS 1313; Gdr; Lz (LKŽ II² 232; LŽ 49) ir labai plačiai paplitę 150 vakaruškà ”jaunimo vakarėlis, pasilinksminimas”, voveruškà, plg. dar pastarojo variantus voveriškas Gdr, voveriškė Gdl; Krm; Rš; Ūd, voverūška Šlv; Trak (LKŽK). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su priesaga -uška daroma daug dažniau, pvz.: sunuškà ”šuniukas”, meituškà ”mergaitė” (DL 306—308). Priesaga -uška (< *-uch-bka) yra skolinys iš rytų slavų kalbų, plg. rus. старушка, лягушка ir t. t. (Kiparsky, 1975, 264—265). -icà, -ičkà, -yčkà, -ičkė, -aičkà, -učkà, -ečkas Su slavų kalbose labai paplitusia priesaga -icà (plg. sl. *dèvica ”dievaitė; mergaitė”, *babica ”sena boba” t. t., žr. Бошкович, 1984, 215—228; Sławski, 1974, 98—99) padarytas deminutyvas mergicà/mergìca ”paaugusi mergaitė” J; Rs; Rdd; Žp; Prn; Žgn; Vv; Vrd; ”maža mergaitė” Ar; Srd; Vl (LKŽ VIII 27). Kita panašios kilmės priesaga -ičkà (< -icà + -bka, pvz.: rus. водичка, ček. vodíčka, žr. Kiparsky, 1975, 224) turi deminutyvas mergìčkà ”paaugusi mergaitė” Rz; Žml; Sb; Ds; VIkv; ”maža mergaitė” BsP II 72, plg. dar jo variantus mergỹčka ”paaugusi mergaitė” Gs, mergìčkė ”maža mergaitė” Pš (LKŽ VIII 27; Senkus, 1972, 150). Dėl slaviškos priesagos -ička mišimo su lietuviška priesaga -aitis, -ė atsirado hibridinė priesaga -aička, paplitusi kai kuriose rytų aukštaičių šnektose, pvz.: avaiška ”avelė, aviote”, kalaička ”kalyte”, kiaulaička ”kiaulaitė”, mergaička ”paauglė mergaitė” (DaiktvDr 285). Dėl priesagos -ička mišimo su kita lietuviška priesaga -utis, -ė atsirado priesaga -učka, su kuria padarytas vedinys mergùčkà ”mergaitė” Rš (LKŽ VIII 32). Žietelos tarmėje užfiksuotas vedinys ežerėčkas ”menkas ežeriūkštis” padarytas su slaviška priesaga -ečkas (Vidugiris, 1969, 152). -usis(-ė) Žietelos tarmėje randame kelis deminutyvus su šia priesaga, pvz.: mamùšė ”motulė”, tatùšis ”tėvelis”, Bòlùsis ”Baliukas”, Kastùsis ”Kastukas”, Marùšė ”Marytė” (Vidugiris, 1969, 152). Slavų (ypač lenkų, gudų ir ukrainų) kalbose su priesaga -us- daroma įvairių vardazodinių ir veiksmažodinių vedinių, neretai turinčių ekspresyvią reikšmę, pvz.: lenk. dial. lenius ”tinginys”, rabùs ”tarnas”, ligus ”neramus vaikas” ir t. t. (Sławski, 1976, 34—35). -iznà, -yznà, -znà, -žnà, -inžė Vedinys bobìznà Skr su variantais bobýznà Rm, bobžnà ”prasta boba” Žln (LKŽ I² 963, 965) — tai skolinys, kilęs iš seno slaviško žodžio babìzna (apie jo darybą žr. Sławski, 1974, 123—124). Pagal skolinio bobìznà pavyzdį padarytas vedinys karùžnà ”menka, liesa karvė” Vlk; Vrn; Eiš, kuris turi variantą 151 Deminutyvų paplitimas senuosiuose raštuose ir L. Rėzos dainyne Deminutyvų kiekis įvairiuose tekstuose Priesagos | Mž sk. % | Vin sk. % | BP sk. % | DP sk. % | SIG sk. % | Ch1 sk. % | SP sk. % | RD sk. % -elis(-ė)/ -elis(-ė) | 24 80 | 12 63,16 | 38 79,17 | 66 91,67 | 37 94,87 | 14 51,85 | 31 81,58 | 227 49,56 -alis | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — | 1 0,22 -ulis | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — | 1 0,22 -(i)ukas(-ė) | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — | 21 4,58 -ikas | — — | — — | — 1,39 | 1 1,39 | — — | — — | — — | — — -ikė | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — | 3 0,66 -užis | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — | 70 15,28 -utis(-ė) | — — | — — | 4 8,33 | — — | 1 2,56 | — — | — — | 4 0,87 -inas | 1 3,33 | — — | — — | — — | — — | — — | — — | — — -y(č)is(-ė) | 1 3,33 | 1 5,26 | 2 4,17 | 1 1,39 | — — | 1 3,70 | 3 7,89 | 26 5,68 -a(l)tis(-ė) | 3 10 | 5 26,31 | 4 8,33 | 4 5,55 | 1 2,56 | 12 44,44 | 4 10,53 | 105 22,93 -eitė | 1 3,33 | 1 5,26 | — — | — — | — — | — — | — — | — — Iš viso | 30 | 19 | 48 | 72 | 39 | 27 | 38 | 458 152 karvinže ”menka karvutė” Vlk; Rdm; Sn (LKŽ V 358), o dėl to paties skolinio trumpinio bobzną įtakos atsirado vedinys mergžna su variantu mergžna ”mergšė” Lz (VIII 33). Priebalsis z į ž čia galėjo pakisti dėl vedinio mergūžė (apie jį žr. p. 133). Išvados Aptarti duomenys leidžia išskirti šiuos lietuvių kalbos deminutyvų chronologinius sluoksnius: 1. Patys seniausi yra vediniai su determinatyvu *-k-, kurie sudarė indoeuropiečių kalbų deminutyvų darybos kategorijos pamatą. 2. Atskirose indoeuropiečių kalbų dialektuose bei jų grupėse seniausiais jų raidos periodais deminutyvus imta daryti su determinatyvais *-l-, *-g-/-g’-, *-s- ir su būdvardžių priesaga *-īno-. 3. Prabaltų kalboje deminutyvų darybai buvo panaudoti šie formantai: determinatyvas *-t-, būdvardžių priesaga *-ino- ir ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-ītio- (< *-īto- + *-i̯o-). Lietuvių ir latvių kalbose deminutyvai daromi ir su priesagomis *-ēno- (< *-ēn- + *-o-), *-in̨io- (< *-ino- + *-i̯o-), *-ātio- (< *-āto- + *-i̯o-), taip pat veikiausiai atėjusiosiomis iš ypatybės turėtojų pavadinimų, bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška. 4. Lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais deminutyvus imta daryti su afiksais -aitis(-ė), -eitė, -uolis(-ė), -is, būdingais ypatybės turėtojų pavadinimams, su priesagomis -yklė, -uklis, veikiausiai atėjusiomis iš veikėjų pavadinimų kategorijos, ir su įvairiomis slaviškomis priesagomis, kilusiomis daugiausiai iš *-iko-. Be to, lietuvių kalboje labai paplitę deminutyvai su priesagomis -ėlis (-ė), -ukas (-ė), kurie kitose baltų kalbose yra gana reti. Sutrumpinimai BKGF — Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. BP — Postilla tatai e/ti Trumpas ir Pra/tas Ižguldimas Evangeliu [...] Per JANA BRETKŪNA [...] Karaliaučiuje [...] 1591. Ch¹ — Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament. Tom 2 — Tekst. Poznań, 1958. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalboje veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DL — Rūke-Draviņa V. Diminutiven im Lettischen. Lund, 1959. DP — Postilla Catholicka [...] Per Kúnigą MIKOLAIV DAV-KSŽĄ Kanoniką Mediniku / iš lėkibko pergūldita [...] Wilniui [...] 1599. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektos žodynas. V., 1976. GrG — S. Grunavo prūsų kalbos žodynėlio (apie 1517—1526 m.) egzempliorius, esantis Göttingeno universiteto bibliotekoje (cit. pagal Mažiulį, 1981). Kiti prūsų kalbos tekstai trumpinami kaip prof. V. Mažiulio darbuose. 153 KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn. B. etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg; Göttingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. V., 1977–1991. T. 1–3. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956–1991. T. 1–15. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. LŽ — Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, V., 1985. ME — Mülenbachs K., Endzelīns J. Latviešu valodas vārdnīca. Rīgā, 1923–1932. S. 1–4. Mž — Gerullis J. (par.) Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. K., 1922. PKEŽ I—II — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., 1988–1993. T. 1–2. Pkš — Pakšteliai, Šiaulių raj. RD — Biržiška M. (par.). Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno III leidimas. K., 1935–1937. T. 1–2. SIG — Lebedys J. (par.). S. M. Slavočinskis. Giesmės tikėjimui katalickam priderančios 1646. V., 1958. SP — Specht F. (par.). Šyrwids Punktay sakimu [...]. Göttingen, 1929. SV — Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943. Vln — B. Vilento raštai (be puslapio nuorodos); Enchiridion Catechiſmas maʒbas [...] iſch wokiſchka lieʃbuwia ant lietu wiſchka pilnai ir wierna pergulditas per Baltramieju Willenta [...] Iſchſpauſtas Karalauʒui [...] 1575 (su puslapio nuoroda). ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. ГЯ — Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. М., 1975. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. Literatūra Akelaitienė G. Morfonologinės balsių kaitos dabartinėje lietuvių kalboje: hum. m. daktaro laipsnio disertacija. V., 1993 (rankraštis). Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt ybės). — Baltistica, 1991. T. 27(1). P. 15–34. Belić A. Zur Entwicklungsgeschichte des slavischen Deminutiv- und Amplificativsuffixe. — Archiv für slavische Philologie, 1901. Bd 23. S. 134–206. Benveniste E. Origines de la formation des noms en indo-européen. Paris, 1935. Bielenstein A. Die lettische Sprache nach ihren Formen erklärend und vergleichend dargestellt. B., 1863. Bd. 1. Bender F. Die Verwendung der sog. Diminutiva im Litauischen. — Tauta ir žodis, 1925. T. 3. P. 76–111. Brugmann K. Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Straßburg, 1906. Bd 2. T. 1. Būga K. Rinktiniai raštai / sud. Z. Zinkevičius. V., 1958–1961. T. 1–3. Burrow T. The Sanskrit language. L., 1950. Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. P., 1933. 154 Chantraine P. Finales myceniennes en -iko-. — Proceedings of the Cambridge colloquium of Mycenien studies / ed. by L. R. Palmer, J. Chadwick. Cambridge, 1966. P. 161—179. Eckert R. Zu den nominalen i-Stämmen im Altpreußischen. — Zeitschrift für Slavistik, 1974. Bd. 19. S. 221—233. Eckert R. Die Nominalstämme auf -i im Baltischen unter besonderer Berücksichtigung des Slavischen. B., 1983. Edgerton F. The -k- suffix of Indo-Iranian. Part I: The -k- suffixes in Veda and Avesta. — Journal of the American Oriental Society, 1911. Vol. 31. P. 93—150, 296—342. Endzelin J. Lettische Miszellen. — KZ, 1909. Bd. 42. S. 375—379. Endzelin J. Die lettländische Gewässernamen. — Zeitschrift für slavische Philologie, 1934. Bd. 11. S. 112—150. Endzelins J. Darbu izlase. Rīga, 1974. S. 2. Ewald F. Die Entwicklung k-Suffixes in den indogermanischen Sprachen. Heidelberg, 1924. Fraenkel E. Die indogermanischen -l- Stämme. — KZ, 1936. Bd. 63. S. 168—201. Fraenkel E. Die Baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938—1940. Helsinki, 1941. Gāters A. Indogermanische Suffixe der Komparation- und Deminutivbildung. — KZ, 1955. Bd. 72. S. 47—63. Gerullis G. Die altpreußischen Ortsnamen. B.; Leipzig, 1922. Gerullis J., Stang’as Ch. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. Grinaveckienė E. Mažybinės-maloninės priesagos Mituvos upyno tarmėje. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1961. T. 2(11). P. 233—242. Grinaveckis V. Lietuvių tarmės: Fonetika. Morfologija. V., 1991. Hofmann J.B., Leumann M. Lateinische Grammatik. München, 1928. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Jonikas P. Lietuvių kalbos istorija. Chicago, 1952. Kabelka J. Kristijono Donelaičio leksika. V., 1964. Karaliūnas S. New findings in Prussian etymology (names for fool and swine). — Colloquium Pruthenicum Primum / ed. by W. Smoczyński, A. Holvoet. W-wa, 1992. P. 15—21. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. Kiparsky V. Russische Grammatik. Heidelberg, 1975. Bd. 3. Knobloch J. Reste Singulativbildungen im Indogermanischen. — Innsbrucker Beiträge zur Kulturwissenschaft, 1958. Bd. 3. S. 207—215. Lenkevičiūtė-Norkaitienė M. Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse. — LKK, 1983. T. 22. P. 137—146. Leskien A. Bildung der Nomina im Litauischen. Leipzig, 1891. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. Meid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung. B., 1967. Otrębski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. Kraków, 1934. Cz. I. Otrębski J. Indogermanische Forschungen. Wilno, 1939. Otrębski J. Beiträge zur indogermanischen Wortbildungslehre. — KZ, 1967. Bd. 81. S. 217—224. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a. V., 1967. Rospond S. Gramatyka historyczna języka polskiego. W-wa, 1979. Salys A. Raštai / Red. P. Jonikas. Roma, 1992. T. 4. Schmid W.P. (Rec.) Stang Ch. S. Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. — IF, 1975. Bd. 80. S. 325—327. Schmid W.P. Zum vedischen Flußname Kuliśi. — Croatica. Slavica. Indoeuropaea. Wiener slavisches Jahrbuch, Ergänzungsband 8 / Hrsg. G. Holzer. Wien, 1990. S. 205—207. 155 Schulze W. Kleine Schriften. Göttingen, 1966. Schwyzer E. Griechische Grammatik. München, 1939. Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių priešaginės vardažodžių darybos bruožai. – LKK, 1972. T. 13. P. 145–187. Skardžius P. Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. K., 1931. Skardžius P. Šis tas iš žodžių darybos. — Archivum Philologicum, 1937. T. 6. P. 211–213. Sławski J. Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. — Słownik prasłowiański / Red. J. Sławski. Wrocław etc., 1974. T. 1. S. 43–141; 1976. T. 2. S. 13–60. Smoczyński W. Studia bałto-słowiańskie. Wrocław etc., 1989. Cz. 1. Specht F. Zum illyrischen Suffix -ist-. — KZ., 1938. Bd 65. Stang Ch.S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo etc., 1966. Subačius G. Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių kalbos žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos. V., 1993. T. 4. P. 135–216. Trautmann R. Baltisch-slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. Trautmann R. Die altpreußische Personennamen. Göttingen, 1925. Tuttle E.F. Studies in the derivational Suffix -aculum: Its Latin origin and its Romance development. Tübingen, 1975. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. P., 1974. T. 4. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK, 1969. T. 11. P. 147–182. Vondrák W. Vergleichende slavische Grammatik. Göttingen, 1924. Bd. 1. Wackernagel J., Debrunner. Altindische Grammatik. Göttingen, 1954. Bd. 2. T. 2. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1980. T. 1. Бошкович Р. Основы сравнительной грамматики славянских языков. М., 1984. Иванов Вяч. Вс. Тохарская параллель к славянским уменьшительным формам. — IV международный съезд славистов. Славянская филология. М., 1958. Т. 2. С. 58–63. Иванов Вяч. Вс. Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы. М., 1965. Иллич-Свитыч В. М. Опыт сравнения ностратических языков, М., 1971. Мартынов В.В. Праславянская и балто-славянская деривация. Минск, 1973. Отрембский Я. (Рец.) Stang Ch. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. — Вопросы языкознания, 1968. № 1. С. 135–140. Трубачев О.Н. История славянских терминов родства и некоторых древнейших терминов общественного строя. М., 1959. THE DEVELOPMENT OF DIMINUTIVES IN LITHUANIAN Summary The following chronological strata of diminutives in Lithuanian have been established in the present paper: 1. The oldest derivatives are those with the Proto-Indo-European determinative *-k- which formed a basis for several Baltic suffixes: *-i-ko- (cf. Lith. dial. puodìkas ”small cup”, OPruss. malnijkix (Kindlein) III 1136, Latv. ganiķis ”small shepherd”), *-īko- (cf. Lith. brolykas ”brother”, OPruss. bratīkai (Brüder) III 895, Latv. mātiča ”mother-in-law”), *-u-ko- (cf. Lith. ož(i)ukas ”little goat”), OPruss. wosux (Bok) E 675; Lith. šun(i)ukas, Latv. sunuks ”little dog”), *-ā-ko- (cf. Lith. berniōkas, 156 Latv. bernāks ”lad”), *-ē-ko- (cf. Lith. bernėkas, Latv. bērņeks ”lad”), *-o-ko/-e-ko- (Lith. kaloka ”hill”, bernėk-šīs ”simple lad”, Latv. bērņaks ”child”). 2. In different Indo-European dialects during the oldest periods of their development diminutives were derived by means of the determinatives *-l- (cf. Lith. paršėlis, OHG farheli, Lat. porculus ”small pig”) *-g-/-g’- (cf. Lith. mergùžė ”lass”, OPruss. merguβ (Mayth) GrG 88, Latv. pirtuża ”small bathhouse” and ME hillock ”hill”, Gk. λαῖγξ ”small stone”), *-s- (cf. Lith. vagìšas ”pilferer” and Skr. hariśá- ”yellowish”, Alb. vog’l’s ”very tiny”), and the adjective suffix *-ino- (cf. Lith. berñynas ”young child” and Kymr. colwyn ”cub”, OHG geizīn ”young goat”, Gk. κοραϊνος ”young raven”). 3. The following affixes were used to form diminutives in Proto-Baltic: the determinative *-t- (cf. Lith. nagùtis ”small nail” and OPruss nagūtis (Nagel) E 117, Slav. *naǫtъ ”nail”, Lith. ragùtės, Latv. ragutas ”sledge”), the adjective suffix *-ino- (cf. Lith. vaikìnas ”teenager”, Latv. dial. darziņc ”small garden”) and the suffix *-ītio- (< *-īto- + *-io-) from nomina attributiva (cf. Lith. brolýtis, Latv. brālītis ”little brother” and Lith. eglýtis ”cloth woven in the herring-bone pattern”, Latv. lēnītis ”warm southern wind”). In Lithuanian and Latvian the diminutives are derived with suffixes *-ēno- (< *-ēn- + *-o-, cf. Lith. dial. gyvatėnas ”snake’s child”, Latv. kaķēns ”young cat” and Lith. brólėnas/brólėnas, Latv. brālēns, Slav. *bratrēnъ ”brother’s son”), -inio- (< -ino- + *-io-, cf. Lith. dial. mergelinė ”girl”, Latv. zvaigznina ”little star” and Lith. dial. auštrinis ”noth-eastern wind”, Latv. austrinis ”eastern wind”), *-ātio- (< -āto- + *-io-, cf. Lith. mergiōtė ”girl”, Latv. kučāte ”bitch” and Lith. ąsótis ”jug”) which also came from nomina attributiva and with Slavic suffixes -ka (cf. Lith. kumėlka ”badmare”, Latv. čiņka ”small hummock”), -uška (cf. Lith. dainuškà ”simple song, ditty”, Latv. sunuška ”little dog”). 4. The suffixes -aitis (cf. jaunikáitis ”young man” and gimináitis ”relative”), -eitė (cf. tarneitė ”maidservant” and praśalėitis ”stranger”), -ėtis (cf. vaikėtis ”urchin” and eglėtis ”home made of cloth, woven in herring-bone pattern”), -uolis (cf. bernuõlis ”boy” and jaunuõlis ”young man”), -is (bēŗnis ”boy” and bēŗis ”bay”) from nomina attributiva, -uklė (cf. bobūklė ”plain old woman”), -uklis (cf. beržūkis ”weak birch”) from nomina instrumenti and Slavic suffixes based mostly on *-iko- (cf. -ica, -ička, -aička, -učka: mergicà, mergiċkà, mergaička, merguċkà ”girl” a.o.) were used to form the diminutives in Lithuanian. Derivatives with the suffixes -elis, -ukas became very productive in Lithuanian. 157