Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI - | Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS DEMINUTYVŲ DARYBOS RAIDA : “a Lietuviy kalba, kaip ir apskritai balty kalbos, garseja deminutyvy (ma biniy daiktavardziy) gausumu ir ivairumu. Daugelis šiai kategorijai priklau. sančių darybos tipų turi atitikmenų kitose giminiškose kalbose. Antra vertu baltų kalbose ir tarmėse jie paplitę nevienodai. Tie skirtumai dažnai esti seni, paveldėti iš tolimos praeities. Mat deminutyvų daryba indoeuropiečių kalbų ų dialektuose nuo seno labai skyrėsi. i Dauguma Sm kalbos deminutyvų darybos afiksų yra kilę iš determis natyvy *-k-, *-L, 4, *-s-, *-t-, kita dalis atėjo iš būdvardžių, ypatybės turėtojų, veikėjų pavadinimų. vienas kitas jų paskolintas iš slavų kalbų. Vediniai su determinatyvu *-k- | r -ikas, -ika, -ikė Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga -ikas tėra tik likučių. Ailtai J. Gerulis ir Ch.S. Stangas (1933, 25) užrašė du šio tipo vedinius iš Mažo- sios Lietuvos žvejų tarmės: puodikas "puodukas", staldikas "mažos arklidės", Mažosios Lietuvos žodynuose randame dar vedinius brolikas "brolio sūnus? 295; N; [K] ("pusbrolis" V.Kudir — LKZ I? 769), karalikas "paukščių karai lius, nykštukas" B 944; R; N; K II 367, stirnikas "stirninas" N, [K], žandikas "žandelis" N, plg. dar tarnikas "tarnas" DP 160353. A F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas deminutyvas karvika ”karvelé” su prie- saga -tka. : Dabar tarmėse deminutyai su -tkas taip pat labai reti, pvz.: bernikas?” pus- = bernis” Vlk (LKZ I? 769), galikas * "menkas galelis” M1 (III 66), smotikas "gabalėlis" Zr; RtZ (XV 105), Sunikas "bj Jjaurus, piktas šuo" Pln; ”Sunsnukis, niekšas" J; K1 (XV 361). Zietelos tarméje užfiksuota vediniy su sudurti- ne priesaga -ik-utas, pvz.: bernikutas ”berniukelis”, paršikūtas ’ "paršiukėlia (Vidugiris, 1969, 151). Kadaise vakarinėje Lietuvos dalyje deminutyvai su -ikas galėjo būti ir la biau paplite. Tai rodo priesagos -ikas paradigminis variantas -iké. Su ju nemazoje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektosė deminutyvai daromi gana dažnai, pvz.: katikė "katytė", mergikė "mergytė" p lazdikė "lazdelė" (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 131). Šio tipo vedinių yra ir J. Rėzos dainyne (žr. lentelę). Latvių kalboje deminutyvai su *-iko- taip pat reti. Jų pasitaiko tik ka 130 kuriose vakarinėse tarmėse, pvz.: pusika "puselė", aūnikis "mažas avinėlis", ganikis "mažas piemenėlis" (DL 297—298, 300—305). Antra vertus, prūsų kalbos tekstuose vediniai su *-iko- vyrauja tarp visų deminutyvų: acc. sing. gannikan "moterėlę" (Frewlein) III 10525, madlikan "maldelę" (Gebetlein) 7919, nom. sing. malnijkiz "vaikelis" (Kindlein) 1135, stundiz "valandėlė" (Stūndlein) 569, acc. sing. vijrikan "vyrelį" (Menlein) 10524. Deminutyving reikšmę kadaise galėjo turėti ir vediniai gunsiz "gumbas (nuo sumusimo)” (Bule) E 162 (plg. lie. gūžis PKEZ I 422—423 su lit.), geytko, t.y. geytiko "duona" (Brot) GrG 12 (plg. geits "duona" (Brodt) III 539 — PKEŽ 1 342—344), instirs "nykštys" (Dume) E 114 (plg. s.lie. inkštis BB 2 Moz 29,20; Teis 1,6, la. tkstis "nykštys", zr. Eckert, 1974, 232; 1983, 83), kuliks "kapšiukas, maišelis" (Bitel) E 487 (plg. lie. kulikas, kulis, la. kule "t. p." PKEZ II 299—301) ir galbūt menig "mėnulis" (Monde) E 8, V. Maziulio (1981, 288) atstatomas *meniks ir laikomas deminutyvu, padarytu iš ide. *menes-, plg. lie. mėnūkas "mėnulis" Prn; Gs; Ktč (LKZ VII 20) : mėnuo. Taigi deminūtyvai su *-iko- (< i + *-ko-) buvo, matyt, būdingiausi vakarų baltų kalbų dialektams, kurie nuo seno buvo veikiami slavų kalbų. Šio tipo vediniai labai paplitę slavų (BomxkoBuy, 1984, 206—245) ir, rodos, tocharų (MBanos, 1958) kalbose. Jų dar randama sen. graikų, indoiranény ir kitose kalbose (Chantraine, 1933, 385—386; 1966; Wackernagel, Debrunner, 1954, 311-318 ir lit.). -etka Priesaga *-iko- turi apofoninj variantą *-eiko-. Su juo iš pradžių irgi buvo daromi deminutyvai, plg. živeika "žuvelė" Zt (Būga, 1959, 140). Dabar prie- saga *-eiko- dažniausiai randame įvairiuose baltų kalbų tikriniuose varduose (DaiktvDrR 139 ir lit.). -ykas(-a) Zietelos tarmėje paplitę deminutyvai su priesaga -yka, pvz.: sesgka “sesu- te”, ausyka "ausyte”, kaliyka "kalytė" ir t.t. Pasitaiko ir vyriškosios giminės vedinių su -ykas, pvz.: lieZuvykas "liežuvėlis", brolykas "brolelis" (Vidugiris, 1969, 149—150). Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose pietinėse tarmėse, pvz.: sdulyka "saulė" Arm; Žrm; "saulėkaita" Rod (LKŽ XII 200). Vedi- nys brolykas reikšme "brolio sūnus" užfiksuotas Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum (401). Deminutyvinės prigimties gali būti ir vedinys dalijkas, kuris senuosiuose raštuose yra išlaikęs senesnę reikšmę "dalis". Vediniai brolykas (plg. dar vietovardį Brotijkai "Mosėdžio valsčiaus kai- mas” ŽD 131) ir daljkas turi atitikmenų prūsų kalboje: nom. pl. bratikai "broliai" (Brūder) III 895, dellijks "dalis" (Artickel) 3916, acc. sing. dellikans (Stūck) 655. 131 Latvių kalboje randame du vedinius su priesaga -ica/-ice: matica/matice "uošvė", masica/masice "vyro sesuo; sesers duktė" (DL 298—300). Slavų (ypač rytų ir vakarų) kalbose deminutyvai su -iks yra produktyvūs (Bomxosuų, 1984, 229—231). Kai kurie šio tipo vediniai rekonstruojami pra- slavų kalbai, plg. lie. broliykas, pr. bratikai ir sl. *brat(r)iks (Slawski, 1974, 91; Maprsruos, 1973, 27). Gali būti, kad priesaga *-iko- į baltų kalbas pateko iš slavų kalbų, kur kadaise buvo paplitę £ kamieno daiktavardžiai, vėliau išplėsti priesaga *-ko- (aut., 1991, 29—30 ir lit.). -(i)ukas(-€), -(i)uka Deminutyvai su šia priesaga dabar yra paplitę beveik visame lietuvių kal- bos plote, išskyrus tik pačią šiaurinę žemaičių tarmės dalį (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 130—131). Tačiau peržiūrėtuose XVI—XVII a. raštuose šio tipo vedinių visai nepavyko rasti, išskyrus ne visai aiškų ežerukai (KreBe) Lex 56. Reti jie ir XIX a. pradžioje L. Rėzos parengtame lietuvių liaudies dainų rinkinyje (žr. lentelę) bei S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 152—153). Matyt, ne visose lietuvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai buvo paplitę nuo senovės. Latvių kalboje vediniai su *-uko- produktyvūs tik dalyje rytinių tarmių, pvz.: sunuks "šuniukas", deluks "sūnelis", bgrnuks "vaikelis" (DL 276—286, žemėl. Nr. 3). Prūsų kalboje priesagą *-uko- turi vedinys wosuz "ožys" (Bok) E 675 (plg. lie. ož(i)ūkas), praradęs deminutyvinę reikšmę. Slavų kalbose deminutyvai su *-uko- nėra aiškiai atsiskyrę nuo kitų ve- dinių su *-ko-, plg. * domsks "namelis", *synsks "sūnelis" (Belič, 1901, 137; Slawski, 1974, 93—94; Vaillant, 1974, 352—355). Atitinkami sen. indų kalbos vediniai, padaryti iš u kamieno vardažodžių (pvz.: šišukah "vaikelis" : sšišus "vaikas"), skiriami prie vedinių su priesaga *-ko-, su kuria čia dažnai daromi deminutyvai iš įvairių kamienų (Edgerton, 1911; Wackernagel, Debrunner, 1954, 515—540 ir lit.). Taigi *-uko- (< u + *-ko-) galėjo tapti atskira priesaga baltų kalbų dirvo- je. Deminutyvų su *-uko- paplitimo židiniu laikytina rytų ir vidurio Lietuva, kur labai daug vandenvardžių su *-uko- (plg. Vanagas, 1970, 193—194, 418). Kadaise lietuvių kalboje greta vedinių su -ukė būta moteriškosios giminės deminutyvų su senesne priesaga -uka. Tai rodo vedinys varnuka "jauna var- na" N, iš dalies antuka "giesmininkų šeimos paukštis" MŽ; B; N; [K] (plg. sl. *otska "antis"). Be to, kai kuriose tarmėse pastebėta maloninių mergaičių vardų su -(i)uka, pvz.: Mar(iJ)Juka, Onuka (Būga, 1958, 270; Senkus, 1972, 154). Jų užfiksuota jau J. Čiuldos (35) gramatikoje. Deminutyvų su -uka yra ir latvių kalbos tarmėse, pvz.: kuluka "maišelis", Annuka (DL 286—287). -uikas(-a) Vilniaus krašto lietuvių tarmėse pastebėta deminutyvų su priesaga -uikas, -a, pvz.: akmuikas, vanduikas, akmuika, sesuika, skyluika. P. Skardžius 132 (1937, 131—132) mano, kad ši priesaga atsiradusi dėl priesagų -ukas ir -ykas mišimo (plg. dar Vidugiris, 1969, 149—150). -tokas, -tokė Lietuvių kalbos rytų ir pietų aukštaičių tarmėse dažni deminutyvai su priesaga -iokas daugiausia žymi vidutinio dydžio daiktus, asmenis, gyvūnus, pvz.: berniokas, anciokas, akmeniokas (ŽD 133—134; DaiktvDr 279—280). Vienas kitas šio tipo vedinys pasitaiko ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Antai iš vad. kapsų ir zanavykų tarmių J. Senkus (1972, 152) užrašė vedinį paršiūkas "vidutinis parsas”. Latvių kalbos rytinėse tarmėse taip pat yra atitinkamos priesagos -aks vedinių, plg. lie. berniokas ir la. bernaks, lie. kumeliokas ir la. kumelaks. Tačiau jie retesni negu lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėje (DL 289—294). Slavų kalbose paliudyti priesagos *-(i)ako- deminutyvai (lenk. kočiak" ka- čiokas", gud. xonusax "blogas arklys", ček. synak "sūnelis", žr. Brugmann, 1906, 501; Gaters, 1955, 47) yra palyginti nauji. Antai lenkų kalboje jie atsirado tik XVII a., nykstant seniesiems vediniams su -ę (Rospond, 1979, 185). Šiaip slavų kalbose su priesaga *-ūko- nuo seno paprastai buvo daromi ypatybės turėtojų ir veikėjų pavadinimai (Vaillant, 1974, 326—329). Kitose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikotarpiais su priesa- ga *-ūko- buvo daromi būdvardžiai, kai kur — ypatybės turėtojų pavadinimai (Brugmann, 1906, 498—500). Tad galimas daiktas, jog deminutyvus su priesaga *-ako- (< a + *-ko-) imta daryti prabaltų kalboje, pirmiausia jos rytiniuose dialektuose. Lietuvių kalbos tarmėse pastebėtas vienas kitas deminutyvas su priesa- os -tokas variantu -ioké, pvz.: mergioké "maža mergaitė" Grv; "paauglė" ts (LKŽ VIII 29), mergaičiūkė "nedidelė mergaitė" Sr (VIII 24), rupūžiokė "niekai vaikas ar gyvulys" (Senkus, 1972, 152). -ėkas(-a), -ėkė Lietuvių kalbos deminutyvai su priesaga -ėkas, -a vartojami tik kai kuriose aukštaičių tarmėse (ŽD 126; DaiktvDr 283) ir turi menkumo, rečiau mažu- mo, malonumo reikšmes, pvz.: arklėkas "menkas arklys" Arm; Dv (LKŽ IP 302), bernékas "vaikas, vaikinas, berniukas" Ob; Asv; Bn; Arm; Lz; "vaikė- zas” Rds; Nmn (I? 768), kostuvekas "prastas nedidelis kostuvas” Arm (VI 382), krūmėkai "prasti krūmai" Ob; Kp (VI 698), kumelékas "paaugęs ku- melys” Dv; Rdm (VI 867—868), laukékas "menkas laukas" Dv (VII 179), meitelékas "meiteliokas” Krsn (VII 1019), motinékd "motinėlė" Rod (VIII 369), parsekas "paršiukas" Rdm; Vs; Drsk; Rod; Lz; Mrj; Svné; Dv (IX 430; LZ 185), ponékas *" ponas (menk. r.)” Kp (X 427), sduléka "saulelė" Bn; Rod; Pls (XII 196), šunėkas "šuniukas" Rod; Pls; Dv; "mažas netikes suo” Ob (XV 357), žydelėkas "žydelis (menk.r.)” Ob (LKZK). Latvių kalbos tarmėse (ypač Latgaloje) deminutyvai su -eks yra labiau 133 paplitę negu atitinkami vediniai su -ūks (DL 295—296). Tad lietuvių ir lat- vių kalbos čia ryškiai skiriasi. Tačiau vienas kitas vedinys su *-ėko- (< € + *.ko-) yra bendras lietuvių i ir latvių kalboms, plg. lie. bernėkas ir la. berneks "vaikelis", lie. šunėkas ir la. sunėks "prastas šuo" Šio tipo vediniai irgi, matyt, atsirado prabaltų kalboje. r Vedinys karvėkė "prasta karvė" Pls (LKŽ V 355) turi naujesnę priesagą! -ėkė. -aka, -ekas(-a), -ek-šis(-ė) F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys kalvaka "kalvelė" su priesaga -aka. į Latvių kalbos tarmėse ir tautosakoje pastebėtas vienas kitas deminuty- vas su panašia priesaga -aks, pvz.: sunaks, telaks "grubus, žiaurus žmogus (priezodziuose)” (DL 124). Lietuvių kalbos pietų aukštaičių tarmėje deminutyvai kartais daromi su išplėsta priesaga -ek-šis, -ė, (plg.p. 141— 142) pvz.: bernėkšis "prastas ber- ! nas”, kirvėkšis "prastas kirvis", Zmonéksé “ne kokia žmona" (DaiktvDr 285; | Grinavečikis, 1991, 230). Atitinkamą neišplėstą priesagą -ekas, -a turi vedinys lydėkas, lydeka (plg. la. lidęka, lidaka, lidaks "lydeka" ME II 477, lie. lydis), plg. dar lie. melek-ėlis "atauga užpakalinėje gomurio dalyje, liezuvelis” ir la. | mele (ME II 613—614). Deminutyvy su priesaga *-oko-/-eko- (< o/e + *-ko-) randama ir kai ku- riose kitose giminiskose kalbose, pvz.: s.ind. ašvakah "arkliukas", gr. petoaf "mergina" (Gaters, 1955, 48). a | | Aptarti duomenys leidžia manyti, kad prabaltų kalboje deminutyvai buvo plačiai daromi su priesaga *-ko-. Prie jos jau seniai ėmė lipti įvairūs kamien- galiai. Del to vienuose prabalty dialektuose labiau paplite vediniai su *-i-ko-, kitose - su *-u-ko-, trečiose su *-a-ko- ir t.t. Priesagos *-ko-/-k- deminutyvai yra labai seni, paplite daugelyje indo- i europiečių kalbų (Ewald, 1924), turi atitikmenų ir kitose vad. nostratinese (borealinėse) kalbose (Mnnuu-Cutery, 1971, 14). Galimas daiktas, kad šio tipo vediniai iš pradžių turėjo ne mažybinę, bet platesnę individualizuojamąją reikšmę, plg. s.sl. kamyks "tam tikras akmuo" : kamy "akmuo", lenk. kostka "branduolys; žaidimo kauliukas" : košči "kaulai", lie. ožka, sl. koza "ožka" : ide. *ag'- "ožys", av. pasuka- "naminis gyvulys" : pasu- "gyvulys" (plg. Knobloch, 1958; Otrebski, 1967, 219—220; Orpem6exun, 1968, 135—136). Tai paaiškintų, kodėl su *-ko-/-k- nuo senovės daromi ne tik deminutyvai, bet ir vardazodiniai budvardziai bei ypatybės turėtojų pavadinimai (aut., 1991, 27—28 ir lit.). Vediniai su determinatyvu *-I- -elis(-¢€) Si priesaga yra tapusi svarbiausia lietuviy kalbos deminutyvy darybos 134 priemone (Brender, 1925; DaiktvDr 254—265). Vediniai su ja vyrauja XVI— XVII a. raštuose (žr. lentelę), juos turi visos dabartinės lietuvių kalbos tar- mes. Deminutyvai su priesaga -elis, -ė dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: kalnélis : kalnas, tėvėlis : tėvas, vistele : vista ir t.t. Ta- čiau žemaičių ir kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse (Ignalinos, Švenčionių, Breslaujos, Apso, Lazūnų apylinkėse) yra priesagos -elis, -ė vedinių ir iš dau- giaskiemeniy daiktavardžių, pvz.: vainikélis "vainikėlis" : vainikas, dobilėlis "dobilėlis" : dobilas, siuvėjėlė "siuvėjėlė" : siuvėja ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117; p. 131-132). Daugelyje tarmių priesagos -elis, -ė kirčiuotas balsis e yra pailgėjęs. Ta- čiau pietrytinėje žemaičių tarmės dalyje ir kai kur pažemaitės aukštaičių šnek- tose jis išliko trumpas, pvz.: berž'ėlis "berželis", trob'ėlė "trobelė" (LKA II žemėl. Nr. 11, p. 30). Balsis e trumpas ir kai kuriose pietų aukštaičių tarmėse. Tačiau čia priesagos -ėlis vediniai turi ne mažybės, bet didumo reikšmę, pvz.: bernėlis "stambus bernas", kirvėlis "didelis kirvis", svetėlis "didelis svečias" (Grinaveckis, 1991, 230). Greta pastarųjų šioje tarmėje var- tojami mažybiniai priesagos -elis vediniai su ilguoju, bet dažnai pakitusiu e (plg.p. 136). Galimas daiktas, kad ne visose tarmėse priesagos -elis, -ė vediniai yra nuo seno paplitę. Antai žemaičių ir dalyje vakarų aukštaičių tarmių vandenvar- džiai su -elis, -ė yra labai reti (Vanagas, 1970, 113—124, 396). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su atitinkama priesaga -elis, -e yra daug mažiau. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kuršo ir Žiemgalos da- liai. Be to, šio tipo vediniai čia dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz. s—š, z—žir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, pvz.: maišelis : maiss "maišas" (plg. lie. maišėlis), vistele : vista "višta" (plg. lie. wvistélé), aZelis : azis "ožys" (plg. lie. ožėlis) ir t.t. (DL 246—270). Dėl to A. Bielensteinas (1863, 308—309) ir A. Leskienas (1891, 481) manė, kad latvių kalbos deminutyvai su -elis, -e atsiradę dėl lietuvių kalbos įtakos. Tačiau J. Endzelynas (1909, 376; LVG 343), V. Rūkė-Dravinia (DL 259—262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai var- tojami ne tik prie pat Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau. Be to, ne visur priesagos -elis, -e vediniai turi suminkštintą priebalsį, plg. sunelis "šune- lis”, maiselis "maišelis". Antra vertus, jokios lietuvių kalbos įtakos negalima įžvelgti tokiuose vediniuose kaip čaurumelis "skylutė", čučelis "karvuté” ir pan. Prūsų kalboje su priesaga *-elio- padarytas vedinys patowelis "patėvis" (Stiffater) E 179, turintis sukonkretėjusią nedeminutyvinę reikšmę (plg. lie. patevis), ir asmenvardžiai Madelle, Jannel, Katell bei vietovardžiai Grubelle, Scadelle, Wirbelle (Gerullis, 1920, 250; Trautmann, 1925, 175; SV 48). Aiš- kiai deminutyvinės reikšmės vedinių čia nepaliudyta. Tai leidžia manyti, kad deminutyvai su priesaga *-elio- įsigalėjo tik dalyje baltų kalbų. * 135 -elys Su priesagos -elis variantu -elys padarytas vaikelijs "vaikpalaikis, vaika- galys” Graz; Kt; Kbr; Alk; Ldvn; Brb; Kv; Auk; Azr (LKŽK). -ėlis(-ė) Dideliame aukštaičių tarmės plote priesaga -elis, -ė turi variantą -élis, -ė. Su juo plačiai daromi deminutyvai iš daugiaskiemenių daiktavardžių, pvz.: vainikėlis : vainikas, ąžuolėlis : ąžuolas, lelijėlė : lelija ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117). Kai kuriose pietų aukštaičių tarmėse siaurėjant balsiui e, vediniuose, pa- darytuose iš dviskiemenių daiktavardžių, priesagą -elis, -ė imta tarti taip pat labai panašiai kaip priesagą -ėlis, -ė, pvz.: dun'kt'ėl'is "dangtelis" (LKA II 30—31). Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -elis, -e yra labai reti ir dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: sunelis "šunelis", vistéle "vištelė" (DL 270—271). Taigi galbūt priesaga *-élio- atsirado iš *-eljo- ilgéjant ir siauréjant bal- siui e kirCiuotoje pozicijoje. Be to, ir sinchroniniu požiūriu galima įžiūrėti -elis : -ėlis morfonologine kaitą (Akelaitiené, 1993, 83—84). * -elius, -élius Kai kuriuose senuosiuose raštuose priesagy -elis, -ėlis vediniai turi zu ka- mieno formas, pvz.: karalelus DP 35443-4; Ev 1312-13; SE 2267, litelus DP 39843, poterelus SD* 281 ( Jonikas, 1952, 100; Palionis, 1967, 131). Deminu- tyvų su -elius pasitaiko ir dabar žemaičių tarmėje. Antai šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje gana plačiai vartojamas vedinys žmogėlius (jis vartotas jau S. Daukanto; be to, užfiksuotas dar Gl; Dv — LKŽK), plg. dar nevedusių vy- rų pavardes Butkėlius || Butkėlis, Intėlius || Intėlis, Ružėlius || Ružėlis Vkš, Bružėlius || Bružėlis Klk (LKA III 120). -alis(-ė) Deminutyvai su šia priesaga daromi vakarinėje žemaičių tarmės dalyje, kur kadaise gyveno kuršiai (LKA III žemėl. Nr. 117, p. 132). Vienose šnektose (pvz., Pagramančio) šio tipo vediniai turi mažybinę reikšmę (pvz.: krantalis "krantelis" , miestalis "miestelis", pelkūlė "pelkelė", žr. Jonikas, 1939, 34), o kitose (pvz., Švėkšnos, Salantų) — menkinamąją reikšmę (pvz.: staldlis "pra- stas stalas", mergdlé "didmergė, netikusi merga", žr. ŽD 175; Salys, 1992, 75, 337). Menkinamąją reikšmę turi prūsų kalbos vedinys podalis "puodpalaikis" (Bosetop) E 351, tiksliai atitinkantis lie. puoddlis. Su priesaga *-alio- pada- ryti ir prūsų asmenvardžiai Pretralle, Micalle, Waikale ir kt. (Trautmann, 1925, 176; SV 48). 136 Toliau šiuos deminutyvus galima sieti su labai retais latvių kalbos ve- diniais, turinčiais priesagą -ala/-ala, pvz.: mdmaja "mamytė", naktal-ina "naktelė", žūrkal-ęns "jauna žiurkė" (DL 276). Vandenvardžių ir vietovardžių su *-olio- paplitimas leidžia manyti, kad šios priesagos vediniai buvo būdingiausi kuršių kalbai (plg. Būga, 1963, 244; Endzelin, 1934, 134; Vanagas, 1970, 84—90, 392). Deminutyvų su priesaga *-olo-/-elo- (< o/e + *-lo-) esama dar slavų (plg. lie. brolélis, broterėlis ir sl. *bratel’s "brolelis", žr. Slawski, 1974, 108), germanų, italikų (plg. lie. paršėlis ir s.vok.aukšt. farheli, lo. porculus "par- selis”, žr. Brugmann, 1906, 366; Meid, 1967, 87), galbūt ir tocharų kalbose (UBanoB, 1958, 59—60). Kad šio tipo vediniai paplito vėliau negu deminutyvai su *-ko-, rodo ita- likų kalbų vediniai su priesaga -culus (< *-ko- + *-lo-), plg. lo. homullus, homunculus ir homuncio "žmogelis, vargšas žmogus", oviculus "avyte” ir s. sl. oveca, sind. avika "avis" (Hofmann, Leumann, 1928, 216; Tuttle, 1975 ir lit.). -(i)ulis(-ė) Pietų aukštaičių tarmėje deminutyvai su šia priesaga gana dažnai daromi iš įvairių dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: alūlis, arklūlis, dukrūlė, katūlė, saulūlė (Grinaveckis, 1991, 228). Vienas kitas šio tipo vedinys vartojamas ir kitose tarmėse. Antai J. Otrebskis (1934, 153—154) iš Tverėčiaus tarmės užrašė vedinius sesūlė, cetulé "tetulė", Agniulé, Katriūlė, Krisiūlė, Mariūlė, Rožūlė, A. Vidugiris (1969, 151) iš Zietelos — bočiūlis "tėvelis", Dievūlis, E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvės upyno tarmės — motūlė, sesūlė, J. Senkus (1972, 159) iš kapsų, zanavykų tarmės — dėdūlis, Dievūlis, pačiūlė, svočtūlė, tetule. L. Rėzos dainyne užfiksuotas tik vedinys Dievulis. Latvių kalboje deminutyvai su -ulis, -e yra reti, dažniausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Jūnulis, Ližulis) ir iš gyvūnų pavadinimų (pvz.: jęrulis "ėriukas", kazulis "ožiukas"). Vienas kitas šio tipo vedinys, padarytas iš gimi- nystės terminų, turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. tėtūlis ir la. tetulis "tėvelis" (DL 271—275). Tokie asmenvardžiai kaip Mattule (plg. lie. Matulis : Matas) rodo, kad šio tipo vedinių galėjo būti ir prūsų kalboje (Trautmann, 1925, 176; SV 48). Deminutyvy su *-ulo- (< u + *-lo-) padaryta ir kitose giminiškose kal- bose, plg. go. magula "mažas berniukas" (Meid, 1967, 87), gr. doxr0A06 "mažas meskiukas” (Schwyzer, 1939, 485). -uila Žemaičių tarmėje randame deminutyvus mergūila "nedidelė mergaitė, mer- giotė" J; Als; Ms (LKŽ VIII 32), raguilos "rogelės, rogės" J; Gd (XI 39), skrabūila ”sudziuves pasenęs žmogus" Kal (XII 1026). Sie vediniai iš vienos pusės susiję su priesagos -ulis, -¢ deminutyvais, 0 iš kitos pusės — su tokiais veikėjų pavadinimais kaip kramuila (DaiktvDrR 137 123). Deminutyvai su determinatyvu *-I- veikiausiai kilo iš tokių augmentaty- vinės prigimties vedinių, kaip lie. didelis: didis, gr. UEYGAO- : pėčvyas go. maikils, s. ind. bahula- "didelis" (Schulze, 1966, 75—79; Schwyzer, 1939, 484—485; Wackernagel, Debrunner, 1954, 862—864). Pastarieji savo ruožtų gali būti atsiradę iš heteroklitinio linksniavimo formų, kurių buvimą liudija gr. perydAo- santykis su lo. magnus, s. ind. mahant- "didelis", het. haštai su haštal "kaulas" (Benveniste, 1935; Otrebski, 1939, 102; HBanos, 1965, 49). Galbūt taip aiskintinas lie. erélis, la. nom. pl. ereli, pr. arelie (Are) E 709, sl. *orsls "erelis" santykis su het. gen. sing. haranas "erelio", gr. Opvis "paukštis" (plg. LEW 122; TI A-D 101-102; PKEZ I 90 ir lit. ). Deminutyvams daryti determinatyvas *-I- indoeuropiečių kalbose buvo panaudotas skirtingu mastu. Netgi baltų kalbose šio tipo vedinių produkty vumas nevienodas. Labiausiai deminutyvy reikšme jie išplito lietuvių kalboje, galimas daiktas, jau jos savarankiškos raidos laikais. ki Vediniai su determinatyvu *-g'- -užis(-ė) A Lietuvių liaudies dainose deminutyvai su šia priesaga gana paplitę. An- | tai L. Rėzos dainyne jie sudaro apie 15% visų ten užfiksuotų deminuty- | vu, pvz.: tėvužis, vainikužis, žirgužis, žodužis, mėnužis, anytužė, alyvužė, vargužė, žemužė, lelijužė ir t.t. (žr. lentelę). | Deminutyvai su priesaga -užis, -¢ būdingi ir Klaipėdos krašto žemaičių tarmei (Grinaveckis, 1991, 240). Kelis šio tipo vedinius J. Senkus (1972, 184) pateikė iš vad. kapsy ir zanavykų tarmės. E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvos upyno tarmės mini vedinį kunigūžis "evangelikų pastorius", netekusį mažybinės reikšmės. | Vedinys mergūžė turi atitikmenį prūsų kalboje merguff (Mayth) GrG 88. Priesagą -užė galbūt galima įžvelgti ir vedinyje gegužė (Schmid, 1975, 326; PKEZ I 337—338), turinčiame atitikmenų latvių, prūsų (plg. la. dzeguze, pr. geguse "gegutė" (Kukug) E 731), iš dalies ir slavų kalbose (plg. s. rus. Mce2s3-yna "gegutė" ). “i -uzas F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys vaikūžas ”vaikagalys” su se- nesne priesaga -uzas. Latvių kalbos tarmėse pasitaiko deminutyvy su priesaga -uZa. Jie daž- niausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Annuža, Karluža) ir tik labai retai — iš bendrinių žodžių, pvz.: pirtuža "pirtelė", matuža "negera motina" (DL 313—315). 138 Kitos priesagos Lietuvių kalbos tarmėse deminutyvai kartais daromi ir su kitomis išvesti- nėsmis priesagomis, kilusiomis iš determinatyvo *-g'-: -ėža: varlėža "menkas žmogus" Skd; Kal; Užv; Šv; Krš (LKŽK); -ėžas: varlėžas "t.p." Užv (LKŽK); -ožis: varložis "buožgalvis" Tl; Grg; Klp (LKA I 155), varlézis "t.p." I; J;.Kv; Pln; Klt; Rt; Vvr; Sv; Sk; "mažas vaikas" DunZ; Pvn; Klp; Sg; End (LKZK); -ožė: valdžė "buozgalvis” Sv (LKA I 155); -(i)ūzas: piemenūzas “piemengalys, pienburnis” Sts; Plt; Mrj (LKZ IX 911), vaikūzas "vaikėzas, paauglys" (paplitęs žemaičių tarmėje ir Mažojoje Lietuvoje, užfiksuotas jau R; MŽ), valkatūzas "valkata" Er; Brb; V.Krėv, varliuzas "išdykęs vaikas" Slėč; Pn; Upt; Ut; Srv, varliūzas "buožgalvis" YI; "mažas vaikas" Ddv, varlūzas "buožgalvis" Brst; Sd (LKŽK); -ūzė: kepūzė "gauruota kepurė" N; StngZ 27; I.Simon; Prk (LKŽ V 596); -ezas: vaikėzas "paauglys" (paplitęs žemaičių tarmėje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektose), varlėzas "mažas vaikas" Alz; Sl; Ds (LKŽK); -ėzas: vaikėzas "paauglys" Plv; Rms; Graz; Tlž; Ožk; Str; Pn (LKŽK); -(i)ozas: waikiézas "vaikpalaikis" Vlkv; Pg; Gs (LKŽK), varlėzas "buož- galvis” Skd (LKA I 155); -izas: valizas "vaikigalis” Sb; Kp (LKŽK); -yzas: piemenijzas " piemengalys, pienburnis” Rd (LKŽ IX 911). Iš determinatyvo *-g-/-g’- lietuvių kalboje susidarė nemaža išvestinių prie- sagų (plg. -ėgas ir -ėžas, -agis ir -ažis ir pan.), su kuriomis daromi veikėjų pavadinimai, turintys menkinamąją reikšmę (DaiktvDrR 162—164). Panašių veiksmažodžių ir vardažodžių vedinių esama ir slavų kalbose (Slawski, 1974, 65—70). Germanų kalbose seniau gana dažnai buvo daromi deminutyvai su for- mantu -k-, taip pat galėjusiu atsirasti iš determinatyvo *-g-, pvz.: vid.angl. hillock "kalnelis", vid.vok.žem. hoveke "kiemelis", vid.vok.žem. wogelk-en "paukštelis" ir t.t. (Meid, 1967, 214—218). Vienas kitas deminutyvas su *-g- užfiksuotas ir sen. graikų kalboje, pvz.: Aatyč "akmenukas", dadapryt "trupinėlis" (Brugmann, 1906, 509, 676). Vediniai su determinatyvu *-s- -esas, -esa, -€se, -€sis, -03-nas Su šiomis priesagomis, veikiausiai kilusiomis iš determinatyvo *-s- (plg. DaiktvDrR 165), deminutyvai daromi labai retai: vaikésas "vaikinas, paaug- lys; samdinys, pusbernis” Lnkv; Jnsk; Psv; Skn; Sd; Kri; Sml; Sdb; Zml; SI; Lg; Ins; Zg; Sd; Trg; Mzk; Sauk; Klk (LKZK), mergesa ”paaugusi mergaitė" JR 104, mergesé "t. p.” J; Vb; Sb; Lg; Jnsk; Lnkv; Sl; Stč; "samdinė" Grz 139 (LKZ VIII 27), krūmėsiai "prasti krūmai" Rsn (VI 698), kalvosnas "kalvelė" Plt; Pln; Ggr (V 167). 4 Juos galima iš dalies sieti su la. sunešs "šunytis", kūndžešs "pono sūnus*", jaucešs "šiltas jaunas alus“ (LVG 374). | Daug daugiau deminutyvų priesagų atsirado iš determinatyvo -š-, veikiau- siai kilusio iš *-s- (plg. DaiktvDrR 166 ir lit.). ; w+ -Se Deminutyvai su šia priesaga, dažniausiai turintys menkinamaja reikšmę, vartojami tik kai kuriose lietuvių tarmėse (daugiausia vakarinėse ir pietinė- se), pvz.: bobsé Užv; Alk; Jns; Gs, bobsé "prasta boba" Jrb (LKZ į? 964), kepuise Mrs, kepursé "prasta kepurė" Lp; Kp (V 596), kumelsé “prasta, sū- nykusi kode” Vik; Rdm; Mrk (VI 871), mergšė "prasta mergina" Skr; Gs; Brb; Mrs; Lp; Sn; Slv; Ms; "paauglė mergaitė" VI; Lzd; Lp; "samdinė? VI; Raud (VIII 32), skėpšė "padėvėta skepeta” Lp (XII 813). hx J. Endzelynas (LVG 373—374) šio tipo vedinius sieja su la. depsis : depis "storas, mažas vaikas", lapsa "lapė" (plg. lie. lapé). 0 -ašas, -išas, -išius, -iušas, -ušis(-ė) Tarmėse yra keli deminutyvai, padaryti su šiomis išvestinėmis priesago- mis, irgi kilusiomis iš determinatyvo -š- (< *-s-): -ašas: piemendsas "paauglys, vaikėzas, vaikigalis” Ggr; Vgr; Trk (LKZ} IX 909); 4 -išas: vagisas "smulkus vagis" Krs; Lkv; Vn; Up; Kair; Rdn (LKZK); -išius: vagišius “t. p." K; J; Tl; Vks; Slv; Skr; Šk; Pnd; Drsk; Krs; Skp; Lel; Ds (LKZK); | -iušas: vagiūšas "t. p." L(1887,15; Žem; Slut; Pln; KivrZ; Plt; Up; End; Vvr (LKZK); 4 -ušis(-ė): brotusis "brolio sūnus" R; MŽ, brotūšė "brolio duktė" R; Kr NdZ, motūšė "motinėlė, motuté” N; Ps; LTR(Lnkv) (LKŽ VIII 374), tetūšis "ava, tévelis” Sut; JD 73; StnD 16; D 3; Klk; Gsč; Gdl; Ktk; Tr; Lnkv; Kpi (LKŽK, plg. la. tetusis, lenk. tatus). Šiek tiek daugiau su panašiomis priesagomis daroma veikėjų pavadinimų, ; turinčių menkinamąją reikšmę (DaiktvDrR 165—167 ir lit.). | W. P. Schmidas (1990, 205—206) vagišius tipo deminutyvus sieja su šiais sen. indų kalbos vediniais: kysnaša ’ *juodokas": kygna- "Juodas", hariša- "gelsvokas" : hari- "geltonas", babhruša "rusvokas": babhru- "rudas? , plg. dar alb. vogl'š "labai mažas" : vogelt "mažas" (Gaters, 1955, 50). Juose irgi | galima įžvelgti deminutyvinę reikšmę. -iščias(-ia), -iščė, -yščia, -yščius, -yštis(-ė) Buvusiajame Sūduvos krašte (Kybartų, Vilkaviškio, Virbalio apylinkėse) 140 , gana paplitę deminutyvai su priesaga -iščias, -ia, pvz.: ėriščias "ėriukas", in G a PLR TSENG ANS Lango TERE KT < NRG 2 Ga ADR Tim, 3 PR KU BO Lao, , WA hy o ES a i PS) D) (PE OAS Hide » O Sis k a J a ww At ww AN A camistian) “avis” (Schoff) E 678 (Mažiulis, 1981, 41; PKEZ II 105-107), galbūt ir swintian (< *swinistian) "kiaulė" (Swin) E 682 (Karaliunas, 1992, 19—20). Jie, atrodo, turi atitikmeny ir iliry kalboje (Specht, 1938; Fraenkel, 1941, 92). Priesaga *-istio-, atsiradusi iš determinatyvo * -s- prisijungus prie jo ki- tam determinatyvui *-t- (apie ji zr. p. 142—144) bei afiksui *-10- (apie ji zr. p. 146), veikiausiai yra giminiška senai indoeuropietiskai priesagai *- isko-, su kuria sen. graikų kalboje buvo plačiai daromi deminutyvai (pvz.: avVdpwTioxos "žmogelis", capaAto xov "sandaliukas", radio xn "mer- gaitė"), o baltų, slavų, germanų ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose — būdvardžiai (pvz.: lie. teviskas, la. tevisks, pr. tawiskan "tėviškas" (vatterli- cher) III 4112, s. sl. détssks "vaikiškas", go. mannisks ”zZmoniskas”). Antra vertus, priesaga -iščias, -ia kai kuriose rytų ir piety aukštaičių tar- mėse gali būti skolinys iš gudų -išče (Otrebski, 1934, 151—152; ZD 332). Dėl pastarosios priesagos įtakos kai kur galėjo atsirasti šie priesagos -1ščtas, -ia variantai: -iščė: mergiséé "maža mergaitė" Dv (LKZ VIII 30); -yščia: mergyščia "t. p." Grš; Lkš (LKZ VIII 30); -yščius: berngscius "berniokas" Pls; LTR(Mrk) (LKŽ I? 770), šūnyščius "didelis šuo" Dbč (XV 363); -yštis(-ė): bernyštis "berniokas" Kb; Dbč (LKZ I? 770), karvyštė "menka karvė" Arm (V 358), mergyštė/mergištė "paaugusi margaitė" Gl; Vlk; Rod; "maža mergaitė" Asv; Dv; Bn; Arm (VIII 31), pirkūštė "maža sena, apgriu- vusi pirkia“ Arm (IX 1095), ragįštis "didelis ragas" Pls (XI 35), rankįštė "menka ranka" Dv; Pls (XI 168); -ištis: arklištis "menkas arklys" Vlk; Lp; "didelis geras arklys" Vrnv (1? 307), berništis Rdm, befništis "berniokas" Smn (I? 770), ėrištis "ėriukas" Rdm; Vik (II? 1143), pilvištis "blogas pilvas", ragištis "didelis ragas" Arm (IX 1029; XI 35). Kitos priesagos Determinatyvas -š- (< *-s-) yra įsiterpęs į kai kurias priesagas: -ek-sis(-€) (žr. p. 134); -el-šė: bobėlšė "bobapalaikė" Rdm (LKŽ I? 961), trobėlšė "prasta troba" Lp; Lnkv (LKŽK); 141 -(i)ok-š-nis(-ė): baldksnis "maža bala, slénelis” Lp; Skr; "klanas" J (LK I? 600), dirvokšnis Grz; Slm (II? 588), ežeridkšnis "akis, akivaras” PI (II 1168), ežerokšnis "Baigiantis užaugti ežeras“ Sb; Skp, ežerėkšnė "t. p: Sh Kp (II? 1169), kelmdksnis "menkas kelmas" Lnkv (V 526), krumdksnis ” men kas krūmas? J; Skr; Jnšk; Slm; Ds (VI 701), pievidksnis Er, pievéksnis "nedį delé pieva tarp dievų" J; Slm; Zml; Pš; Kp; "menka, skurdi pieva“ Lnkv (IX 936), upokšnis "upelis" Ds; Kp; Skp; Vdsk; Sv; Mit; Lnkv; Krs (LKZK); -(i)ok-3-lis: bernidkslis "paaugęs berniukas" Ds (LKZ 12 769), dirvékslis "nedidelis dirvos sklypas" J; Ds; Rk (II? 588), kerodkšlis "prastas krūmas? | I 131; Šts; "neaukštas, ištysęs žmogus" KlvrŽ (V 616), krūmokšlis "mažas mėnkas krūmas" Rk; Ktk; Ds (VI 701), pievékslis "nedidelė pieva" J; Uzy: MI; Sb; Brz; "menka, skurdi pieva" Dkk; Zg (IX 936), updkslis "upelis" Ds; Ktk; Klk (LKZK); 1 -(i)ok-š-tis(-ė): arklidkstis "prastas arklys" Dgls (LKZ I? 306), berniūkštis "berniokas" Dgl (I? 769), mergioksté "paauglė mergaitė" Kė; "pusmergė" Rdm (VIII 29); -uk-š-lis: vaikūkšlis "vaikutis" Rod (LKŽK); i -ėk-š-lis: krumėkšlis "menkas, prastas krūmas" Pg; Grl; Nė (LKŽ VI 698), upėkšlis "prastas upeliukas” DiinZ; Krš; Rdn; Trš; Ds; Rk (LKŽK); -ėk-š-nis: upeksnis "t. p." Kp (LKŽK); -k-š-lis: kepurkšlė "sena suplyšusi kepurė" N¢ (LKŽ V 594); | -(i)ūkštis(-ė) (iš -ūtis, -ė) — šio tipo vediniai vartojami nemažoje daly- je aukštaičių ir žemaičių tarmių, pvz.: berniūkštis, vaik(i)ūkštis, velniūkštis (užfiksuotas jau R), merg(i)uksté (LKA III žemėl. Nr. II9, p. 133—134); -ykštis(-ė) (iš -ytis, -ė): bulbyksté "maža (kiaulinė) bulvė" Pkr (LKŽ I? 1149), kiaulykštė " menka kiaulė" Skdv, kiaulyjkstis "maža kiaulė" Lk; Skr; Jrb- (V 696), kirmykštis "kirmelė" BB Joz 41,14; ApD 10,12, levykštis "liūtukas" Jer 51,38, šunykštis "jaunas šunelis" Sut; GN Mt 15, 27; 5 Dauk; TP 1881,21; NdZ (LKZ XV 361), varngkstis "varniukas? Vln 38; C 11 257; R; MZ; RB Ps 147,9; Ns 1850,1; [K], velnykstis ”velniukas” BsMt II 59(Srd) (LKZK); į —— -aikštis (iš ao AR botdgaikstis "prastas botagas” Ds (LKZ I? 976), pa- galaikstis "pagalys” Prng; Dgls (IX 70—71)!. + Vediniai su determinatyvu *-t- utis(-€), -utas(-a) Deminutyvai su priesaga -utis, -ė daromi daugelyje tarmių, ypač pietva- karinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje. Šio tipo vedinių randame ir senuosiuose raštuose, pvz.: brolutis, mamutis, teėvutis BP II 40924, žmogutis II 10593. , tetutė SIG 8212, 832. I Priesagose -(i)ukstis, -ykstis, -aikstis, be determinatyvo *-s-, yra ir įterpti is priebalsis -k- (apie pastarąjį žr. Endzelins, 1974, 420—431; Zinkevičius, 1966, 194—195; 1980, 155—157; Stang, 1966, 108— 113; Smoczynski, 1989, 39). 1 142 Senesnė tos priesagos forma -utas, -a paliudyta Kaišiadėrių, Prienų apy- linkėse bei Lazūnuose ir Zieteloje, pvz.: langūtas "langelis", vaikūtas " vaike- lis", merguta "mergaitė" (LKA III žemėl. Nr. 118). Latvių kalboje deminutyvų su priesagomis -utis, -uta yra labai maža, plg. lie. alūtis ir la. alutis, lie. ragūtės ir la. ragutas (DL 243—244). Prūsų kalboje su priesaga -ut- padaryti konkrečią nedeminutyvinę reikš- mę turintys vediniai nagutis "nagas" (Nagel) E 117, locutis "karšis" (Bresme) E 562, asmenvardžiai Brangut, Geruthe, Ackute, Jagutte ir kt., vietovardis Wangut-kaym (Gerullis, 1925, 258; Trautmann, 1925, 182; SV 52). Baltų kalbų deminutyvai su *-utio- lyginami su slavų kalbų vediniais su -sts: *nagste "nagas" (plg. pr. nagutis), *lapsts "lopas", *palsts "dalis sker- dienos" (Belič, 1901, 183; Otrebski, 1939, 55, 56; OrpeM6cružū, 1968, 137; Mapreruos, 1973, 43—44). Jie žymi konkrečius daiktus be aiškios deminuty- vinės reikšmės. Lietuvių kalboje irgi randame konkrečius daiktus žyminčių vedinių su prie- saga -utas, pvz.: aūšutas "arklio uodegos plaukai" (plg. sl. *osst» "dagys" : ide. *os- "aštrus" LEW 19), degūtas (plg. la. deguts, lie. dėgti, degūs), grumutas "kekė" J (plg. grim-ulas "gabalas, gniutulas” : grumas "supuo- lantis, sukrintantis" Ggr; Žeml — LKZ III 667—668), kėkutas "kekė" Grl; "būrys, pulkas" Ms (LKŽ V 504, plg. žemaičių tarmėje paplitusį vedinį kėk- ulas "gniutulas, gumulas; būrys, pulkas" : kėkė), kidukutas "kevalas, lukštas, kiautas" Kos 45; J; Kp; Vb (plg. kiduk-las "t. p." J; Trgn — LKŽ V 685, 687, lo. caucum ”tauré” ir t. t. LEW 232), kriaukutai "varlės kiaušiniai, kurkulai” Kos 46; J; Svn; Ppl (plg. kriauk-ulai "t.p." J; VI : kriaūkti "kurkulus leisti" Vlk; "krenkšti" Rmš — LKŽ V 566), riešutas (plg. pr. bucca-reisis "buko riešutas" (Buchecker) E 593, sl. *orėchs "reišutas" LEW 731). Pažymėtina, kad vedinys riešutas kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse yra išlaikęs priebalsi- nio linksniavimo nom. pl. formą riešutes, gen. sing. riešutės. Senosios čekų kalbos formos dehet "degutas", gen. sing. degte "deguto" leidžia spėti, kad ir vedinys degūtas galėjo kadaise būti priebalsinio kamieno (Trautmann, 1923, 49, 241; Fraenkel, 1936, 192—193; ŽD 361; Stang, 1966, 223; Zinkevičius, 1966, 265; Kazlauskas, 1968, 286). Konkrečias nedeminutyvines reikšmes turi ir sen. indų kalbos vediniai su priesaga -ut-, taip pat atsiradusia iš determinatyvo *-t-: Marut- "audros die- vas”, garmut- "tokia žolė", garmut-mant "sparnuotas", kapuc-chale "plaukai ant pakaušio", pastarasis lyginamas su lo. caput-, s.isl. hofud "galva" (Bur- row, 1950, 165; Wackernagel, Debrunner, 1954, 483—485 su lit.). Taigi pr. nagutis, sl. *nogsts, lie. riešutas ir pan., matyt, atspindi senaja būklę, kai vediniai su determinatyvu *-t- dar neturėjo deminutyvinės reikš- mės (PKEZ I 163—164; Smoczynski, 1989, 43—44). Pats determinatyvas *-t- galėjo būti kilęs iš heteroklitinio linksniavimo elementų (Banos, 1965, 48). Matyt, teisus buvo Ch.S. Stangas (1966, 4) deminutyvus su priesaga - ut- laikęs baltų kalbų inovacija. Jie galėjo atsirasti dėl vedinių su priesaga *-itio- (žr. p. 146—147) įtakos. Ši inovacija ypač išplito lietuvių kalboje, o prūsų kalba geriausiai iš baltų kalbų išlaikė senąją būklę. 143 -učis, -učė, -učia Kai kuriose tarmėse pasitaiko vienas kitas deminutyvas su labai retais | priesagos -utis variantais -učis, -učė, -učia: karvučis"" menka karvė" Vik (LKZ V 359), mergūčė "mergaitė, paauglė" Zal; Lké; Jrb; Kdl; Btg; "maža mer- gaitė" Skr; Zgn; Trg; Erž, mergučia "mergaitė, paaugle" Vdžg; Zt (VIII 32). Jiems susidaryti veikiausiai turėjo įtakos priesagos -ička, -učka (plg. p. 151). | as! Pi -(i)ūtis(-ė), -iūta, -uitis ima Žemaičių tarmėje ir kai kuriose rytų ir pietų aukštaičių šnektose (daugiau- sia palei Gudijos pasienį) priesaga - -(i)utis, -ė turi variantą -(i)ūtis, -ė, pvz.: kišk(i)ūtis, vaikitis, kirmėliūtė ir pan. (LKA III žemėl. Nr. 118, p. 133). x Rytų aukštaičių tarmėje greta vedinio keliūtė yra išlikęs ir vedinys keliūta "mažas, mažai važiuojamas kelias" (LKŽ V 522) su senesne priesaga -iuta. Kai kuriose žemaičių ir arčiau jų esančiose aukštaičių šnektose neretai 4 daromi deminutyvai ir su priesaga -uitis iš gyvų būtybių pavadinimų, pvz.: arklūitis, kiaulūitis, merguitis, vaikūitis ir pan. (DaiktvDr 282). K. Būga (1959, 293— —294), P. Skardžius (1937, 132) manė, kad ši priesaga galėjusių ! atsirasti dėl priesagy -utis ir -ytis misimo. Mr Es -štė, -estis į Determinatyvas *-t- yra prilipęs ir prie kai kurių kitų priesagų: -š-tė: bobštė "sena moteris, boba? Alk; Sk; "priėmėja" J (LKZ V 964, plg. bobse, žr. p. 140); | -es-tis: vaikéstis "vaikinas" MZ; N; K.Donel; K; Sut; BZ 114 (plg. vaikésas, p. 139). | |. Detenminatyvą *.t- turi ir jau aptartos priesagos -ok-š-tis (žr. p. 142), -i§-¢ias (pr. -is-tian, zr. p. 140—141). i Vediniai su biidvardine priesaga *-no- -ynas(-a) Dabar deminutyvai su priesaga -ynas, -a daromi piety ir kai kuriose ry- tu aukštaičių tarmėse. Piety aukstaiciuose jie turi tikrąją mazybine reikšmę“ (pvz.: bernynas "bernelis", kelmynas kelmelis”, motyna "motinélé”), o ryt i aukštaičiuose — niekinamaja reikšmę (pvz.: arkljnas "prastas arklys", baliyjna "didelė prasta bala”, berniynas "ištįsęs niekam tikęs bernas", žr. LKA III ze- mėl. Nr. 119, p. 134—135). J Kadaise deminutyvų su -ynas, -a būta ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Tai pirmiausia rodo J. Gerulio ir Ch.S. Stango (1933, 26—27) pateikti šio tipo vediniai iš Mažosios Lietuvos žvejų tarmės, pvz.: vaikijnas "labai mažas vai- kas”, Zgsynas "labai maža žąsis", larigijnas "labai mažas langiukas”. Be to, vedinys vaikinas "jaunuolis" A. Juškos užrašytas is Skirsnemunės, plg. dar miškijnas "nedidelis miškas" J; Ggr (LKŽ VIII 289). Mažosios Lietuvos raš- 144 tuose randame giminystės terminus avynas "motinos brolis" MT 223; RB Tob 7,1; B; R; MZ (t. p. Pgg; Vlkš — LKŽ I? 527), brolynas "brolio sūnus? B; A 1885,150, seserynas "sesers sūnus" Lex 78; C II 527; Q 474; Krz 184; NdZ; "tetos sūnus" N, seserynai "seserų vaikai" [K]. Vedini métyna "motina?" turi tiek rytų, tiek ir vakarų aukštaičių tarmės (Būga, 1959, 147). Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -ins, -a vartojami taip pat dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lie- tuvos sienos ir nemažame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198—199, žemėl. Nr. 1). Pačių būdvardžių su priesaga *-i-no (pvz.: lie. mėlynas, la. talins “toli- mas”, pr. alkins "alkanas" (nūchtern) III 873), iš kurių kilo minėti mazybiniai vediniai, baltų kalbose yra labai mažai (SV 45; LVG 319; BKGF 79). Antra vertus, deminutyvai su *-ino- paliudyti dar slavų, germanų, italikų, keltų ir graikų kalbose (Brugmann, 1906, 275). Tai rodo šio darybos tipo senumą. -inas(-a) Baltų kalbų dirvoje greta senųjų vedinių su *-i-no- ėmė rastis deminutyvy ir su kita būdvardine priesaga *-i-no-. Mažosios Lietuvos žvejų tarmėje deminutyvai buvo daromi su abiem prie- sagomis: -ynasir -inas. Tik priesagos -inas vediniai žymėjo šiek tiek didesnius daiktus ar gyvius negu atitinkami vediniai su priesaga -ynas (plg. p.), pvz.: vištinas "pusaugė višta, bet dar nededanti kiaušinių", žąsinas "jauna žąsis su plunksnomis", vaikinas "paauglys", langinas "mažokas langelis" (Gerullis, Stang'as, 1933, 26—27). Tokio tipo vedinių yra ir F. Kuršaičio lietuviy- vokiečių kalbų žodyne: dnginas "didelė gyvatė" (užfiksuotas jau Mz 19611), arklinas "vidutinis arklys", jautinas "gerokas jautis", kirminas "didelis kirmi- nas, gyvate", mergina "netekėjusi mergaite; didelė, stipri mergina", mūsinas "dvėselinė, mėšlinė musė", vaikinas "jaunuolis, paauglys; didelis, negražus jaunuolis". Dabar deminutyvai su priesaga -inas dažniausiai daromi pietvakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilūtės (Salys, 1992, 337; LKA III žemėl. Nr. 119, p. 135). Retkarčiais jų pasitaiko ir gerokai toliau nuo šio arealo, pvz.: mūsinas "didelė musė" Ds; Sb (LKŽ VIII 438), paršinas "paaugęs paršelis" ne tik Grš; Plk; Vn, bet ir Akm; Sts; Ldvn; Plv; Pžsl (IX 432). Be to, vedinys motina, praradęs deminutyvinę reikšmę, plačiai varto- jamas jau XVI—XVII a. Daugelyje tarmių yra žinomi ir vediniai mergina "netekėjusi moteris", vaikinas "jaunuolis; paauglys; vaikas; sūnus“. Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -ins, -a vartojami tose pa- čiose vietose kaip ir atitinkami vediniai su -ins, -a. Tik vediniai su -ins, -a yra retesni, pvz.: liépin "maža liepelé”, darzinc "mažas darželis“ (DL 200—201, žemėl. Nr. 1). Galimas daiktas, iš deminutyvų yra kilę patinų pavadinimai su priesa- ga -inas (Schulz, 1966, 77; DL 201—204). Jie lietuvių kalboje gana paplitę (DaiktvDr 418), turi atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. ūvinas ir la. avins, duns, pr. avins "avinas" (Ster) E 679, lie. katinas ir la. katins "kati- 145 nas”, lie. Zgsinas ir la. zūosins "žasinas", lie. pylinas ir la. pilins "antinas*" (LVG 310; BKGF 77). Tai rodo, jog deminutyvai su *-ino- atsirado prabaltų kalboje. -inis(-ė) Lietuvių kalboje su priesaga -inis, -ė (< *-inio- < *-ino- + *-i0-, žr. aut., 1991, 16) plačiai daromi būdvardžiai, o deminutyvų su šia priesaga pasitai- ko labai retai, pvz.: bdbinė "prasta moteris" Tvr; Aps (LKŽ I? 962), karvinė "karvutė" (Salys, 1992, 338), lazdinė "lazdelė", pirštininė "pirštiniukė" Grdm (LKA III 135), mergelinė "maža mergaitė" Sv, merginė "tarnaitė" Pnd; Kp; Sb; SI (LKZ VIII 26, 28), vaikinis "vaikinas" K.Donel (Kabelka, 1964, 249). Latvių kalboje atitinkama priesaga -inš, -a dabar yra svarbiausia deminu- tyvų darybos priemonė, pvz.: dėlinš "sūnelis", berzinš "berželis", zvaigznina "žvaigždelė" (DL 168—169). Tuo tarpu pačių būdvardžių su *-injo- čia jau labai reta, plg. geležinis ir lat. dzelzinis "geležinis", lie. lapinis ir la. lapinš "iš lapų padarytas" (LVG 312—313). Taigi lietuvių kalbos duomenys rodo pačią deminutyvų su *-ingo- forma- vimosi pradžią, o latvių kalboje užfiksuota šio proceso pabaiga. Galimas daiktas, kad deminutyvai su *-ing 0- išriedėjo ne tiesiog iš būdvar- džių, bet iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Mat lietuvių kalboje vardažodiniai būdvardžiai su -inis, -ė daiktavardėdami dažniausiai gauna ypatybės tutétojo reikšmę. Tokia daiktavardėjimo kryptis yra sena, plg. lie. kdiminis "kaimie- tis" Alk; Gs (LKŽ V 56) ir la. kaiminš "kaimynas" (LVG 313), lie. drėvinė. "medinė statinė taukams” Pkr (LKŽ II? 692) ir pr. drawine "(drevinis) ku- bilas” (Bote) E 393 (PKEZ I 223—226). Iš ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijos atėjo ir kai kurie kiti baltų kalbų deminutyvų darybos afiksai. | Vediniai su ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) afiksais -18 Baltų, slavų ir germany kalbose su biuidvardiniu afiksu *-io- imta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (aut., 1991, 17). Tačiau lietuvių kalbos tar- mėse vienas kitas galūnės -is vedinys yra gavęs ir deminutyvinę reikšmę, pvz.: befnis "berniukas" Prk (LKŽ 12 769), vaikis "vaikinas, bernas; berniukas; sū- nus” (paplitęs žemaičių tarmėje). Žymiai dažniau baltų kalbų deminutyvai daromi su sudėtinėmis ypatybės | turėtojų pavadinimams būdingomis priesagomis, atsiradusiomis afiksui *-10- prisijungus prie kitų būdvardinių priesagų. -ytis(-ė) Lietuvių kalboje deminutyvai su priesaga -ytis, -ė yra plačiai vartojami 146 ci tt T ai | (DaiktvDr 272—274). Šio tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose, pvz.: asilytis SP I 24521; II 14321, ėrytis Lex 57, érytelis Mž 4629, karvelytė SP I 21622, karvelytis 369958, mergytė DP 25424, Ožkijlis Ch! Luk 15,29, Sunytis VInE 546; BP I 27814; SD! 122. Latvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai dabar beveik išnykę, bet dar pla- čiai vartojami tautosakoje, pvz.: bralitis "mažas broliukas", krūmėitis "mažas krumiukas” (DL 232—239). Sunku pasakyti, kokią reikšmę turėjo priesagos *-itio- vediniai prūsų kal- boje, nes ši priesaga užfiksuota beveik tik asmenvardžiuose (pvz.: Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann, 1925, 182) ir vietovardžiuose (pvz.: Laukiten, Pelite, Pelkiten, žr. Gerullis, 1923, 257). V. Mažiulis (PKEŽ II 105) pr. kampnit "žirgas, arklys" (Pferd) GrG 6 taiso į *kamanitis ir mano, kad jis turėjęs reikšmę "žirgelis, arklelis”. Tačiau yra ir kitokių šio žodžio aiškinimų (plg. III I-K 191—192). Priesaga *-itio- (< *-ito- + *-io-) yra baltų, slavų ir germanų kalbų ino- vacija. Su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai (pvz.: lie. eglytis "eglutemis austas audeklas“, la. lenitis "šiltas pietų vėjas", piet. sl. golit’s "nuogas, vargšas žmogus") ir tik baltų kalbų dirvoje su *-itio- imta daryti ir deminutyvus, kurie dėl senų baltų ir slavų kalbų kontaktų vėliau pa- teko į pietų slavų kalbas, plg. lie. vilkytis ir piet. sl. leit’ » "mažas vilkiukas” (plačiau zr. aut., 1991, 18—20 su lit.). -aitis(-€), -aicé Deminutyvy su šia priesaga yra gana daug (DaiktvDr 271-272). Kai kurie iš jų vartojami ir senuosiuose raštuose, ypač S.B. Chilinskio Naujo- jo Testamento vertime (žr. lentelę). Be vedinių asilaitis, jaunikaitis, tar- naitė, tarnaitis, užfiksuotų ir kitose XVI— XVII a. raštuose, čia randame dar šiuos: deivaitė ApD 19,27; 19,35; 19,37, duktaitė Mr 5,41, kalnaitis Luk 3,5, karvelaitė 41439 (pabaigoje pridétuose paaiškinimuose), mokytinaitė ApD 9,36, žvirblaitis Mt 10, 29; 10,31. Šio tipo vediniai labai paplitę L. Rėzos dai- nyne (žr. lentelę), S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 153). Tačiau priesagos -aitis, -ė deminutyvinė funkcija nėra pati seniausia. Su šia priesaga lietuvių kalboje kartais daromi ir ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: giminditis, kalvditis "kalvio sūnus", jaunditis "jaunuolis", laukinditis "laukų gyventojas" ir pan. (ŽD 359—360). Jie turi atitikmenį ir latvių kal- boje tautaitis "jaunikis" (BKGF 98). Dar dažniau ypatybės turėtojų pavadinimai, paprastai turintys priklau- symo reikšmę, daromi su kita giminiška priesaga -tetis, -ė pvz.: kauniétis, -ė, sodiétis, -ė, vokietis, -ė ir pan. (DaiktvDr 411—412; Lenkevičiūtė- Norkaitie- nė, 1983; LKA III žemėl. Nr. 10, 110, p. 27, 115). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, plg. vaciėtis "vokietis", rauniétis ” Raunos gyventojas", savieté "mo- teriškė" (BKGF 98). Priesagos -aitis, -ietis ir -ytis yra tos pačios priesagos *-itio-/-eitio-/ -oitio- balsių kaitos variantai (plg. lie. vokietis, la. vacietis ir lie. vdkytis, la. vūcitis "vokietis"), o su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų 147 pavadinimai. Taigi deminutyvus su priesaga -aitis, -ė imta daryti lietuvių kalbos sava- rankiškos raidos laikais, bet gerokai prieš pasirodant pirmiesiems raštams. Priesaga -aitė turi labai retą variantą -aičė: mergdičė "mergaitė" Vdk (LKŽ VIII 23). Jis veikiausiai atsirado dėl priesagos -aička (plg. p. 151) įtakos. -eitė Prie deminutyvų iš dalies galima priskirti ir XVI—XVII a. gana paplitu- si vedinį tarneité "tarnaite", padarytą su labai reta priesaga -eile, taip pat kilusia iš minėtos priesagos *-žti 0-/-eiti 0-/-otti o-, plg. dar ynatybės turėto- jų pavadinimus pasaleitis ” į vestuvos atėjęs neprašytas svečias" , prasaleitis ”nenamiskis, svetimas žmogus“, treineitis "trikampis" (zD 361). -tote, -1i0Čė, -10Ččius Rytų aukštaičių tarmėje su priesaga -10tė daroma daug deminutyvų, pvz.: mergiotė "paugėjusi mergaitė, samdinė“, kumeliotė "nebemaža pajgejusi ku- melaité”, kojoté "nebemaza koja” (ZD 352: DaiktvDr 280—281). Latviy kalboje su atitinkama priesaga -ate padarytas, rodos, tik vienas tarminis vedinys kuéate : kuce "kalė" (DL 244). Šie deminutyvai sietini su tokiais lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pa- vadinimais kaip ąsotis : ąsotas "turintis asa”, barzdotis "kas su birzda” barzdotas, gyslotis ”trauklapis” : gysliotas (ŽD 351—352), plg. dar vanden- vardžius Ilgotis Sl, Margate Srj ir pan. (Vanagas, 1970, 190). Priesaga -otis, -ė atsirado prie budvardinés priesagos *-ato- Ws afiksui *-1i0-. Te Priesaga -totė turi labai retus variantus -toce, -i0éius: mergioée ”mer- gaite” Vrn; Vlk; "suaugusi netekėjusi merga" Vrn; Rds, mergiééius "mer- gaite, suaugusi netekėjusi mergina" Arm, plg. dar mergtočiotė "pusmergė" Trgn, mergiočgalė Dr, mergiočgalijs "maža mergaitė" Dbk (LKŽ VIII 29). Jiems atsirasti galėjo turėti įtakos priesaga -očius, pvz.: barzdočius, pilvočius, kuprécius ir t. t. (apie tuos vedinius žr. ŽD 352—353; Grinaveckis, 1991, 175—178). -etis Su priesaga -étis (< *-éto- + *-io-) padaryti deminutyvai vaiketis ”vai- kiscias” Kb (LKZK), varnétis "varniukas" KN 2345. Jie siejasi su tokiais ypatybes turėtojų pavadinimais kaip eglėtis ” nami- nis eglutėmis austas audeklas" : eglétas "turinti eglės spyglių forma”, šukėtis "šukėtasis, su išdužimais" : šukėtas "su šukėmis, iSmuytomis, išdaužtomis vietomis". 148 -uolis(-ė) Greta ypatybės turėtojų pavadinimų jaunuolis, gudruolis, snie- guolė ir pan. (DaiktvDr 346) su šia priesaga padaryti ir keli deminutyvai: bernučks * paaugęs berniukas" Lš; Nmn; Grv; Rod (LKŽ I? 771), merguėlė "suaugusi, bet neištekėjusi ire Rdm; Nmn; Rm; Ons; Mrs; Svné; Trgn; Rod; ”pusmerge, paauglė (menki r.)” Mrs; Žž; In; Nė; Grv (VIII 32). -enas Deminutyvai su priesaga -énas vartojami tik kai kuriose aukštaičių (dau- giausia rytų) tarmėse ir dažniausiai žymi gyvūnų jauniklius arba turi menki- namaja reikšmę, pvz.: arklénas "vidutinis arklys”, bernénas ”pusbernis, men- kas bernas" Ds (LKZ I? 303, 768), botagénas "menkas botagas” Trgn (I? 977), gyvatenas ’ "gyvatės vaikas, gyvačiokas" OG 116, katėnas "nebemažas, pasiūgėjęs kaciokas” Ds (LKŽ V 407), kiaulėnas "kiauliūkštis" Ds; Akm; "iš- dykėlis, neklauzada” Trgn (V 691), šunėnas "netikęs šuo" Ds; ’ "jaunas šuo" K (XV 358), žydelėnas "'žydelis (menk. r.)” Ds; Dglš; Tvr, žmogėnas "žmogelis (menk. r.)” Ds; Švnč; Dgl (LKŽK). Latvių kalboje deminutyvai su -ęns, -a yra labiau paplitę. Jie vartojami daugelyje tarmių ir dažniausiai žymi jaunus gyvūnus, pvz.: piléns "Jauna an- tis”, kakėns "jauna katė". Tačiau kai kuriose tarmėse (ypač vakarinėje Kuršo dalyje) jie turi ir kitokių reikšmių, pvz.: putkeris "mažas berniukas", uézoleris "mažas azuoliukas”, matėna "mamytė" (DL 217—230). Šie deminutyvai irgi yra kilę iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Antai lie- tuvių kalboje (ypač rytų aukštaičių tarmėje) paplitę priesagos -ėnas vediniai, žymintys žmonių gyvenimo, kilimo vietą, pvz.: anykštėnas, kupiškėnas ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 110, p. 116). Tokią reikšmę jie turi jau XVI—XVII a. raštuose, pvz.: gsruténas C II 36, nazarėnas DP 7X; SP II 152, tilžėnas KIG 65. Taip pat nuo seno vartojami giminystės terminai brolėnas/brolėnas "bro- lio sūnus", seserėnas "sesers sūnus", tetėnas "tetos vyras" ir pan. (ZD 238). Sio tipo vediniai turi aiškių atitikmenų latvių ir slavų kalbose, plg. s. la. bralėns "brolio sūnus", dial. mūsėns "sesers vaikas", ptebaldzėni "Priebalgos gyventojai“ (LVG 303—304; DL 226, 228—229); sl. *bratrėns "brolio sūnus", *sestréns "sesers sūnus" (Slawski, 1974, 128—129). Baltų ir slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su *-eno- kartais turi ir kitokių reikšmių, pvz.: lie. balėnas "medžio brazdas”, pelėnas "pe- lių vanagas", varnėnas, la. raibėns “"raibas jaunas veršiukas", sl. *moldéns "jaunuolis". Priesaga *-ėno- veikiausiai išriedėjo iš priebalsinio nom. sing. linksniavi- mo formų su *-ėn-, išplėstų o kamieno formomis, plg. lie. kelėnas, sl. *koléno (< *kolę) "kelis" ir gr. xwArjv "peties kaulas“ (Tpy6aues, 1959, 161), s. sl. slovėne "slavai" (Vondrak, 1924, 660). 149 Vediniai su priesagomis -yklė, -uklis Su šiomis priesagomis, kilusiomis iš *-tlo-, padaryti deminutyvai beržūklįs "menkas berziokas” Sug, bobijklé "bobšė" Dr (LKZ I? 778, 962). Su priesaga *-tlo- nuo seno baltų kalbose buvo daromi įrankių pavadi- nimai. Vėliau dėl įrankių ir veikėjų pavadinimų genetinės bei semantinės giminystės imta daryti veikėjų pavadinimų, turinčių menkinamąją reikšmę (pvz.: baidįklė, miegūklis * "miegalius", žr. DaikivDrR 153—156, 171—178), Pastarieji veikiausiai ir paskatino pasidaryti minėtus deminutyvas, taip pat turincius menkinamaja reikšmę. Be to, su kai kuriomis antrinėmis priesago- mis kilusiomis iš *-tlo-, lietuviy kaiboje retkarčiais daroma ir ypatybės turėto- jų pavadinimų (pvz.: jauniklis, -ė, jaunėklis, -ė "jaunas, nesubrendęs žmogus ar gyvulys", šykštuoklis "šykštus žmogus" ir pan. DaiktvDr 357, 358), su jais taip pat glaudžiai siejasi deminutyvai. Vediniai su slaviškomis priesagomis -ka, -elka, -ilka, -kė Slavišką priesagą -ka turi deminutyvai kumėlka "prasta kumelė" K; LC 1883,45; BsP III 126; IV 170; Žem; Pgr (ŽD 161; LKŽ VI 870; taip pat dar pietų ir kai kuriose vakarų aukštaičių tarmėse, žr. Senkus, 1972, 150; Grinaveckis, 1991, 230), piemėnka * "piemeniotė, piemengalé” Ske (LKZ IX 911), plg. dar seną skolinį motka "motina" (iš lenk. matka, gud. mamxa, žr. Skardžius, 1931, 135). Šiai priesagai prisijungus prie lietuviškos priesagos -elis, -ė atsirado hibri- dine priesaga -elka, su kuria pietų aukštaičių tarmėje neretai daromi menkina- mosios reikšmės deminutyvai, pvz.: avélka "nekokia, nušiurusi avis”, bobėlka "prasta moteris", karvėlka "prasta karvė" mergėlka "menka, prasta mergelė", trobėlka "menka, prasta trobelė", žmončėlka "prasta žmona" ir kt. (Grina- veckis, 1991, 230—231). Vedinius bobėlka, mergėlka J. Senkus (1972, 150) užrašė iš kapsų ir zanavykų tarmės. Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose tarmėse, plg. bobélka "bobapalaikė" Ds (LKZ I? 961), mergėlka "paaugusi į mergaitė" Grg; Užv; Krtn (VIII 27), trobėlka "sandėliukas" Žg (LKŽK). Kitą hibridinę priesagą -ilka turi deminutyvai vagilka "vagilė" (plačiai pa- į plitęs), mergilka "nerimta mergina" Zt (Vidugiris, 1969, 152). i A Su priesaga -ka deminutyvai kartais daromi ir latvių kalboje, pvz.: Janka = "Joniukas", činka "kupstelis" (DL 309—311). 1 ah Su priesaga -ka paradigminiu variantu -ké padaryti deminutyvai bobské "bobšė" Srv (LKZ I“ 964), piodké "menka galva" Gs (X 923). TE of -(h)uška, -uskas, -uškė, -ūška "I Su priesaga -(’ i)uška padaryti deminutyvai dainiuškė "nerimta, prasta dai- na” Lz; Jzm; Pks (LKZ I 230; DunZ 65), dainuška "t. p." LzP; Vikv; Lnkvį 150 vakaruška "jaunimo vakarėlis, pasilinksminimas”, voveruškė, plg. dar pasta- rojo variantus voverūškas Gar, voverūškė Gdl; Krm; Rš; Ūd, voverūška Šlv; Trak (LKŽK). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su priesaga -uška daroma daug daž- niau, pvz.: sunuška "šuniukas", meituska "mergaitė" (DL 306—308). Priesaga -uška (< *-uch-»ka) yra skolinys iš rytų slavų kalbų, plg. rus. cmapywxa, aseywxa ir t. t. (Kiparsky, 1975, 264—265). -ica, -1čka, -yčka, -ičkė, -aička, -učka, -ečkas Su slavų kalbose labai paplitusia priesaga -ica (plg. sl. * dėvica "dievaitė; mergaitė", * babica "sena boba" t. t.,žr. Bomkosuu, 1984, 215—228; Slawski, 1974, 98—99) padarytas deminutyvas mergica/ mergica " paaugusi mergaitė" J; Rs; Rdd; Zp; Prn; Žgn; Vv; Vrd; "maža mergaitė" Ar; Srd; VI (LKŽ VIII 27). Kita panašios kilmės priesaga -ička (< -ica + -»ka, pvz.: rus. soduuxa, ček. vodička, žr. Kiparsky, 1975, 2214) turi deminutyvas mergička "paaugusi mergaitė" Rz; Žml; Sb; Ds; Vlkv; "maža mergaitė" BsP II 72, plg. dar jo variantus mergyčka "paaugusi mergaitė" Gs, mergičkė "maža mergaitė" Pš (LKŽ VIII 27; Senkus, 1972, 150). Dėl slaviškos priesagos -ička mišimo su lietuviška priesaga -attis, -ė at- sirado hibridinė priesaga -aička, paplitusi kai kuriose rytų aukštaičių šnek- tose, pvz.: avaička "avelė, avioté”, kalaicka "kalytė", kiaulaička "kiaulaitė", mergaička "paauglė mergaitė" (DaiktvDr 285). Del priesagos -tčka mišimo su kita lietuviška priesaga -utis, -e atsirado priesaga -učka, su kuria padarytas vedinys mergucka ’ erate” Rs (LKZ VIII 32). Zietelos tarmeje užfiksuotas vedinys eZeréckas "menkas ezeriukstis” pa- darytas su slaviška priesaga -ečkas (Vidugiris, 1969, 152). -usis(-ė) Zietelos tarmėje randame kelis deminutyvus su šia priesaga, pvz.: mamause "motule", tatūsis "tevelis", Bolusis " Baliukas", Kastūsis ” Kastukas”, Maruse "Marytė" (Vidugiris, 1969, 152). Slavų (ypač lenkų, gudų ir ukrainų) kalbose su priesaga -us- daroma įvai- rių vardažodinių ir veiksmažodinių vedinių, neretai turinčių ekspresyvią reikš- me, pvz.: lenk. dial. lentus "tinginys", rabus "tarnas", ligus "neramus vaikas" ir t. t. (Slawski, 1976, 34—35). -izna, -yzna, -zna, -žna, -inzė Vedinys bobizna Skr su variantais bobyznd Rm, bobzna "prasta boba?" ZIn (LKZ 1? 963, 965) — tai skolinys, kilęs iš seno slaviško:žodžio babizna (apie jo darybą žr. Slawski, 1974, 123—124). Pagal skolinio bobizna pavyzdį pada- rytas vedinys karviznė "menka, liesa karvė" Vlk; Vrn; Eis, kuris turi varianta 151 gSp 2€ L 6€ ZL RP 61 0€ OšIA §] = = = Todo m —- i i — Ho — 9%" I a T CIEE £6'ze cor gg'or - y pytvy ET 99'C 1 gg'e i, £e'g į 1892 8 01 £ (3-)su(1)e- 89's 92 6844, €£ oL'e 1 -— —i1, 681 I Ly z 92's 1 gefe-| T (3-)sn4- =— == =— = žm —- = ee — = — = = — ge'e 1 seul- L8'0 i = — — =— _‘lgu'g I ast = oete v =— a — (g-)snyn- gZ'ST 0L — —_— — — — — — — — — — _— —- — sizn- 99‘0 € — — —- =— — — i — — — — — — — 1- —= — =— — i — i —2.60*'1 I = — m Š-= —- sey1- gg'p [£4 — — —- = — = == — „arts —m — — | (g-)seyn(r)- zz'o 1 — _— —- _ —- _ — —_ —- —_ —- _ — — simn- ze'0 1 — — — = — —_ —- SR — SE — —_— — — sipe- osf6ep LTT a0'18 ' It SR'IT | pr. 18967 JC. o 19'16 “99 ZT*62 RCC OT‘'CY CT 508 ve (3-)su3- /(3-)syie- % "ys % ys % "ys % "ys % "ys Y% ys % We 0967 138 so3eso2114 ay ds [40 DIS da dd UIA ZIN asonjsya) asonuareal siya fiafynuiws(g auflurep sozay ‘7 JI asonjsed asonisonuas seuwrįrįfded NA A3nurua(g 152 karviūzė "menka karvutė" Vlk; Rdm; Sn (LKŽ V 358), o dėl to paties sko- linio trumpinio bobznd įtakos atsirado vedinys mergzna su variantu mergžnė "mergšė" Lz (VIII 33). Priebalsis z 1 ž čia galėjo pakisti dėl vedinio mergūžė (apie jį žr. p. 133). Išvados Aptarti duomenys leidžia išskirti šiuos lietuvių kalbos deminutyvų chro- nologinius sluoksnius: | 1. Patys seniausi yra vediniai su determinatyvu *-k-, kurie sudarė indo- europiečių kalbų deminutyvų darybos kategorijos pamatą. 2. Atskirose indoeuropiečių kalbų dialektuose bei jų grupėse seniausiais jų raidos periodais deminutyvus imta daryti su determinatyvais *-I-, *.9-/-g'-, *-s- ir su būdvardžių priesaga *-ino-. 3. Prabaltų kalboje deminutyvų darybai buvo panaudoti šie formantai: determinatyvas *-t-, būdvardžių priesaga *-ino- ir ypatybės turėtojų pavadi- nimų priesaga *-itio- (< *-ito- + *-i0-). Lietuvių ir latvių kalbose deminu- tyvai daromi ir su priesagomis *-eno- (< *-én- + *-0-), *-inio- (< *-ino- + *-i0-), *-atio- (< *-ato- + *-10-), taip pat veikiausiai atėjusiomis iš ypatybės turėtojų pavadinimų, bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška. 4. Lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais deminutyvus imta daryti su afiksais -aitis(-ė), -eité, -uolis(-ė), -is, būdingais ypatybės turėtojų pa- vadinimams, su priesagomis -ykle, -uklis, veikiausiai atejusiomis iš veikėjų pavadinimų kategorijos, ir su įvairiomis slaviškomis priesagomis, kilusiomis daugiausiai iš *-iko-. Be to, lietuvių kalboje labai paplito deminutyvai su priesagomis -elis (-ė), -ukas (-ė), kurie kitose baltų kalbose yra gana reti. Sutrumpinimai BKGF = Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. BP — Postilla tatai e/ti Trumpas ir Pra [tas Ižguldimas Euangeliu Ę Per JANA BRETKUNA [..] Karaliaucjiuie +] 1591. Chl — Biblia litewska Chylifiskiego. Nowy Testament. Tom 2 — Tekst. Poznan, 1958. DaiktvDr = Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gra- matika. V., 1965. T. 1. P. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbc veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DL — Rūke-Dravina V. Diminutiven im Lettischen. Lund, 1959. DP —. Postilla Catholicka [...] Per Kūnigą MIKOLAIV DA V- K S Z A Kanoniką Mediniku / i} lekiško pergūldita [...] Wilniui [...] 1599. DūnŽ = Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektos žodynas. V., 1976. GrG — S. Grunavo prūsų kalbos Zodynélio (apie 1517—1526 m.) eg- zempliorius, esantis Gottingeno universiteto bibliotekoje (cit. pagal Mažiulis, 1981). Kiti prūsų kalbos tekstai trumpinami kaip prof. V. Mažiulio darbuose. 153 KZ = Zeitschrift fūr vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begrūndet von A. Kuhn. B. etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. " Heidelberg; Gottingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. V., 1977— 1991. T. 1—3. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1991. T. 1—15. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteką. IVG — Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. LŽ = Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žo- dynas, V., 1985. ME — Mūlenbachs K., Endzelins J. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1923—1932. S. 1—4. Mž — Gerullis J. (par.) Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminkiai iki 1570 metams. K., 1922. PRKEZ1-11 — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., 1988—1993, T. 1—2: Pkš = Pakšteliai, Siaulių raj. : RD — Biržiška M. (par). Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lie- tuviško dainyno III leidimas. K., 1935—1937. T. 1—2. SIG — Lebedys J. (par.). S. M. Slavoéinskis, Giesmės tikeji- mui katalickam priderancios 1646. V., 1958. SP — Specht F.(par.). Syrwids Punktay sakimu [...]. Gottingen, 1929. SV — Endzelins J. Senprusu valoda. Riga, 1943. Vin — B. Vilente raštai (be puslapio nuorodos); Enchiridion Catechi fmas maBas [...] i/ch woki [chka lieBuwia ant lietu- wi Jchka pilnai ir wiernai pergulditas per Baltramieju Wil- lenta [...] Ifch fpau [tas Karalaucjui [...] 1575 (su puslapio i he ZD sr Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. ri — Tonopos B.H. Ilpycexust sasik. Cnosaps. M., 1975-. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didziajame Lietuviy kalbos Zodyne. Literatūra Akelaitienė G. Morfonologinės balsių kaitos dabartinėje lietuvių kalboje: hum. m. daktaro laipsnio disertacija. V., 1993 (rankraštis). Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirtybės). — Baltistica, 1991. T. 27(1). P. 15—34. ; Belié A. Zur Entwicklungsgeschichte des slavischen Deminutiv- und Ampli- ficativsuffixe. — Archiv fūr slavische Philologie, 1901. Bd 23. S. 134—206. i enveniste E.Origines de la formation des noms en indoeuropéen. Paris, 1935. Bielenstein A. Die lettische Sprache nach ihren Formen erkiirend und vergleichend dargestelt. B., 1863. Bd. 1. Brender F.Die Verwendung der sog. Diminutiva im Litauischen. — Tauta ir Zodis, 1925. T. 3. P. 76—111. Brugmann K. Grundriš der gi nenden Grammatik der indogermani- schen Sprachen. Strašburg, 1906. Bd 2. Būga K. Rinktiniai raštai / sud. Žž. šias V.;.1958—1961. T. 1—3. Burrow T. The Sanskrit language. L., 1950. Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. P., 1933. - 154 Chantraine P. Finales myceniennes en -iko-. — Procedings of the Cambridge colloquiums of Mycenien studies / ed. by L. R. Palmer, J. Chadwick. Cambridge, 1966. P. 161—179. Eckert R. Zu den nominalen -Stammen im AltpreuBlischen. — Zeitschrift fur Slavistik, 1974. Bd. 19. S. 221—233. Eckert R. Die Nominalstamme auf -i im Baltischen unter besonderer Be- rucksichtigung des Slavischen. B., 1983. dgerton F. The -k- suffix of Indo-Iranian. Part I: The -k- suffixes in Veda and Avesta. — Journal of the American Oriental Society, 1911. Vol. 31. P. 93—150, 296 —342. Endzelin J. Lettische Miszellen. — KZ, 1909. Bd. 42. S. 375—379. Endzelin J. Die lettlandische Gewassernamen. — Zeitschrift fur slavische Philologie, 1934. Bd. 11. S. 112—150. Endzelins J. Darbu izlase. Riga, 1974. S. 2. Ewald F. Die Entwicklung k-Suffixes in den indogermanischen Sprachen. Heidelberg, 1924. Fraenkel E. Die indogermanischen -I- Stamme. — KZ, 1936. Bd. 63. S. 168—201. Fraenkel E. Die Baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938 —1940. Helsinki, 1941. G aters A.Indogermanische Suffixe der Komparation- und Deminutivbildung. — KZ, 1955. Bd. 72. S. 47—63. Gerullis G. Die altpreuBlischen Ortsnamen. B.; Leipzig, 1922. Gerullis J, Stang’as Ch. Lietuvių žvejų tarmė Prusuose. K., 1933. Grinaveckienė E. Mazybines-malonines priesagos Mituvos upyno tarmėje. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1961. T. 211): P. 233-—242. Grinaveckis V. Lietuvių tarmės: Fonetika. Morfologija. V., 1991. Hofmann J.B., Leumann M. Lateinische Grammatik. Munchen, 1928. Jonikas P. Pagramančio tarmė. K., 1939. Jonikas P. Lietuvių kalbos istorija. Chicago, 1952. . Krbelka J. Kristijono Donelaičio leksika. V., 1964. Karaliūnas S. New findings in Prussian etymology (names for fool and swine). — Colloguium Pruthenicum Primum / ed. by W. Smoczynski, A. Holvoet. W-wa, 1992. P. 15—21. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daikta- vardis, veiksmažodis). V., 1968. ; Kiparsky V. Russische Grammatik. Heidelberg, 1975. Bd. 3. Knobloch J. Reste Singulativbildungen im Indogermanischen. — Insbrucker Beitrage zur Kulturwissenschaft, 1958. Bd. 3. S. 207—215. Lenkevičiūtė-Norkaitienė M. Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse. — LKK, 1983. T. 22. P. 137—146. Leskien A. Bildung der Nomina im Litauischen. Leipzig, 1891. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. Meid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung. B., 1967. Otrebski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. Krakow, 1934. Cz. I. Otrebski J. Indogermanische Forschungen. Wilno, 1939. Otrebski J. Beitrage zur indogermanischen Wortbildungslehre. — KZ, 1967. Bd. 81. S. 217—224. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V., 1967. R ospond S. Gramatyka historyczna jezyka polskiego. W-wa, 1979. Salys A. Raštai / Red. P. Jonikas. Roma, 1992. T. 4. Schmid W.P. (Rec.) Stang Ch. S. Lexikalische Sonderiibereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. — IF, 1975. Bd. 80. S. 325—327. Schmid W.P. Zum vedischen Flufname Kuliši. — Croatica. Slavica. Indo- europaea. Wiener slavisches Jahrbuch, Erganzungsband 8 / Hrsg. G. Holzer. Wien, 1990. S. 205—207. 155 = „ia Schulze W. Kleine Schriften. Gottingen, 1966. Schwyzer E.Griechische Grammatik. Miinchen, 1939. į Senkus J. Kapsų-zanavykų tarmių priesaginės vardažodžių darybos bruožai, — LKK, 1972. T. 13. P. 145—187. Skardžius P. Dieslavischen Lehnworter im Altlitauischen. K., 1931. Skardžius P. Sis tas iš žodžių darybos. — Archivum Philologicum, 1937. T. 6. P.211—213. Stawski J. Zarys slowotworstwa praslowianskiego. — Slownik praslowiariskj / Red. J. Slawski. Wroclaw etc., 1974. T. 1. S. 43—141; 1976. T. 2. S. 13—60. Smoczynski W. Studia balto-slowianskie. Wroclaw etc., 1989. Cz. 1, Specht F.Zum illyrischen Suffix -ist-. — KZ., 1938. Bd 65. Stang Ch.S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo ete., 1966. Subačius G. Simono Daukanto Didžiojo lenky-lietuviy kalbos žodyno naujadarai: individuali žodžių daryba. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos. V., 1993: "T. 4. P. 135—216. Trautmann R. Baltisch-slavisches Worterbuch. Gottingen, 1923. Trautmann R. Die altpreufische Personennamen. Gottingen, 1925. Tuttle E.F. Studies in the derivational Suffix @culum: Its Latin origin and its Romance development. Tubingen, 1975. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. P., 1974. T. 4. s Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK, 1969. T. 11. P. 147—182. | Vondrak VW. Vergleichende slavische Grammatik. Gottingen, 1924. Bd. 1. Wackernagel J., Debrunn er. Altindische Grammatik. Gottingen, 1954. 'Bd. 2. T. 2. | Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1980. T. 1. Bomkosuy P. OcHOBBI CPABHMTEIbHONK TDAMMaTHKHM CJIABSHCKHX S35IKOB. M., 1984. VMsBaros Bay. Be. Toxapckas napaijiens K CJIABSHCKHM VYMEHbINHTEJIbHLIM | dopmam. — IV mesxnyHnaponusi#t cbe3jį cnasuctos. CnassHckas ¢punosorus. M., 1958. T. 2. C. 58—63. : NU Baunos Bay. Be. O6mennnoesponefickas, NpacjaBiHCKas H AHATOJUACKAN si3BIKOBBIE cucTeMBbl. M., 1965. | Hnnuųu-CBanuTrTeErųy B. M. Onsrr cpaBHeHH1 HOCTPATHYECKHMX S3BIKOB, M., J 1971. MapTseiuos B.B.Ipacnapauckas MH 6anTo-cnaBaHcKkas fepuBanui. MUHCK, : 1973. Orpem6cxut S. (Peau) Stang Ch. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. — Bonpocs: assikoznanus, 1968. N= 1. C. 135—140. Tpy6auen O.H. Vicropus CJIABAHCKHX TEPMHHOB POJCTBA H HEKOTOPBIX ApeBHeAM HX TepMUHOB obmecTBReHHOro crpos. M., 1959. iL ol THE DEVELOPMENT OF DIMINUTIVES IN LITHUANIAN Summary The following chronological strata of diminutives in Lithuanian have been es- tablished in the present paper: 1. The oldest derivatives are those with the Proto-Indo-European determinative *.k- which formed a basis for several Baltic suffixes: *-i-ko- (cf. Lith. dial. puodikas "small cup”, OPruss. malnijkiz (Kindlein) III 1136, Latv. ganikis "small sheperd”), *-tko- (cf. Lith. broljkas” brother”, OPruss. bratikai (Brader) III 895, Latv. matica į "mothet-in-law"), *-u-ko- (cf. Lith. ož(i)ūkas "little goat”), OPruss. wosuz (Bok) E 675; Lith. šun(i)ūkas, Latv. supuks "little dog”), *-a-ko- (cf. Lith. berniokas, wd 156 Latv. bernaks "lad"), *-é-ko- (cf. Lith. bernekas, Latv. bernėks "lad"), *-0-ko-/-e- ko- (Lith. kalvaka "hill", bernek-sis "simple lad”, Latv. bermaks » child”). 2. In different Indo-European dialects during the oldest periods of their de- velopment diminutives were derived by means of the determinatives * (cf. Lith. parsélis, OHG farheli, Lat. porculus "small pig”) *-g-/-g- (cf. Lith. merguzé "lass", OPruss. mergufl (Mayth) GrG 88, Latv. pirtuza "small bathhouse” and ME hillock "hill", Gk. Aaiy€ "small stone”), *-s- (cf. Lith. wvagisas ”pilferer” and Skr. harisa-” yellowish”, Alb. vogl’s "very tiny”) and the adjective suffix *-ino- (cf. Lith. bernynas ” young child” and Kymr. colwyn ”cub”, OHG gei3in "young goat”, Gk. x0 HIV OC "young raven”). 3. The following affixes were used to form diminutives in Proto-Baltic: the determinative *-t- (cf. Lith. nagutis "small nail” and OPruss nagutis (Nagel) E 117, Slav. *nagsts “nail”, Lith. ragutes, Latv. ragutas “sledge” ), the adjective suffix *_ino- (cf. Lith. vaikinas “teenager”, Latv. dial. darzinc "small garden”) and the suffix *-itio- (< *-ito- + *-10-) from nomina attributiva (cf. Lith. brolyjtis, Latv. bralitis "little brother” and Lith. eglytis ”cleth woven in the herring-bone pattern”, Latv. lenilis "warm southern wind”). In Lithuanian and Latvian the diminutives are derived with suffixes *-éno- (< *-én- + *-0-, cf. Lith. dial. gyvatenas ”snake’s child”, Latv. kakéns "young cat” and Lith. brolenas/brélénas, Latv. braléns, Slav. * bratréns ”brother’s son”), -inio- (< -ino- + *-io-, cf. Lith. dial. mergeliné "girl", Latv. zvaigzninpa “little star” and Lith. dial. ausirinis "noth-eastern wind”, Latv. austrinis "eastern wind”), *-atio- (< -ato- + *-io-, cf. Lith. mergiotė "girl", Latv. kucate ”bith” and Lith. g¢sdtis ”jug”) which also came from nomina attributiva and with Slavic suffixes -ka (cf. Lith. kumélka "badmare”, Latv. činka "small hummock”), -uška (cf, Lith. dainuska "simple song, ditty”, Latv. sunuska "little dog”). 4. The suffixes -aitis (cf. jaunikditis "young man” and giminditis ’ relative”), -eité (=f. tarneité "maidservant” and prasaleitis ”stranger”), -étis (cf. vaikėtis “urchin” and eglėtis "home made of cloth, ot in herring-bone pattern”), -uolis (cf. bernuolis "boy" and jaunuolis " Young i man”), -is (bernis "boy" and bers bay”) from nomina attributiva, -yklé (cf. bobykle’ tld old woman”), -uklis (cf. berzZuklis "weak birch”) from nomina instrumenti and Slavic suffixes based mostly on *-iko- (cf. -ica, -icka, -aicka, -ucka: mergica, mergicka, mergaicka, mergucka "girl" a.o.) were used to form the diminutives in Lithuanian. Derivatives with the suffixes -elis, -ukas became very productive in Lithuanian. 157 -