Linksniuojamųjų priešdėlio „*pa-“ vedinių kirčiavimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Danguolė MIKULĖNIENĖ LINKSNIUOJAMŲJŲ PRIEŠDĖLIO *PA- VEDINIŲ KIRČIAVIMAS 81. Su prielinksniu po (< *pa) istoriškai susiję du dabartinės lietuvių kalbos priešdėliai -po- ir -pa-. Jie abu gali būti laikomi vieno ir to paties priešdėlio *pa- alomorfais: pa- atitinka. silpnąjį, po- — stiprųjį realizacijos laipsnį (Mikulėnienė, Žeižienė, 1994). Tai matyti iš linksniuojamųjų vedinių kirčiavimo. Priešdėlio po- vediniai, — tiek daiktavardžiai, tiek būdvardžiai, — visuomet kirčiuojami priešdėly- je ir tik pagal pastovaus kirčiavimo paradigmą, plg. podukra (1), popietė (1), požemis (1), posuris, -ė(1). Priešdėlio pa dariniams būdingas kilnoja- masis kirtis, plg. pamergė ė (3P), pagirijs (32 ), pavakarė (3% by, papilnis, -ė (3P). Aptinkama įvairių šaknies kirčiavimo atvejų, pakalnė (2) ir pakdlné (1), pakrantė (1) ir pakraritė (2). Šakninio kirčiavimo variantai, tokie kaip pajūris (1), patėvis (1), pastiolé (1), tarmėse neretai turi priešdėlinio — pastovaus ar kilnojamojo — kirčiavimo variantą, plg. pūjūris (1), patėvis (1), pasuolė (3P): pasuolę. Taigi variantų gausumas skatina ieškoti motyvų, galėjusių lemti skirtingą priešdėlio * pa- vedinių akcentuacijos raidą. 82. Kad iš *pa- atsirastų priešdėlis po-, balsis a turėjo būti ilgas. Vė- liau jis galėjo sutrumpėti — *pa- > pa- (Zinkevičius, 1981, p. 186—187). Tuomet po- ir pa- turėtų atspindėti du chronologiniu požiūriu skirtingus ve- dinių sluoksnius, o senesniu laikytinas alomorfas po-, savo forma artimesnis prielinksniui po- (Kazlauskas, 1968, p. 54). §3. Antra vertus, rodos, buvusi galima ir priešingos krypties raida: kaip balsių kaitos rezultatas *pa- galėjo atsirasti iš *pd- (plg. Fraenkel, 1962, p. 635; Bammesberger, 1992, p. 49 tt.). Pastaraja liudytų latvių, lietuvių bei prūsų kalbų priešdėlis pa- ir, ga- li būti, jungtuko reikšme vartojamas pa, išlikęs vakarinėse lietuvių tarmėse, plg.: Tiktai pro tas duris taukš pa taukš Slnt; Ka tu visur par daug kišies: antys pa antys, vištos pa vištos Jrb; Kakarykū pa kakarykū vis tą patį gied Kv; Jis vis taigi pa taigi NdZ (taip pat Sb, Skr — žr. LKZ IX I; Būga, 1961, p. 132—133). Be to, priešdėlis pa- būdingas ne tik baltų kalboms — plg. slavų k. pa- šalia prielinksnio po bei lotynų k. pė- (pė- situs) šalia pono < *pė-s(1)-no (Fraenkel, 1962, p. 635). Taigi lietuvių ir prūsų po- (latvių kalboje jo nėra) reikėtų laikyti naujes- 118 niais *. Naujadaru J. Endzelynas laikė ir prūsų kalbos prielinksnį po (Endze- lin, 1944, p. 146). 84. Įtikėtina, kad šie alomorfai galėjo rastis ir tuo pačiu metu. Jų atsira- dimą bus nulėmusi nevienoda priešdėlio padėtis kirčio atžvilgiu.Taip, pavyz- džiui, aiškinamas prūsų kalbos prielinksnių (resp. priešdėlių) no/na, po/pa, pro/pra variantiškumas (Mažiulis, 1981, p. 253—254). Priešprieša tarp *pa- ir *pd- galėjo susidaryti dėl nevienodo akcentinio pamatinių žodžių rango. Kai formavosi vedinio kirtis, oksitoninio (ar kilnoja- mojo kirčiavimo) žodžio šaknis atsidūrė nekirčiuotoje padėtyje, tad priešdėlis turėjo tapti stipriąja morfema *pa-, vėliau virtusia alomorfu pd- (podukra < *pa-dukr-a). Nekirčiuotas * pū- galėjo būti trumpas (ar sutrumpėjęs), o bari- toninė šaknis išlaikė vedinio kirtį (pasdulis < *pa-saul- is). Taip pat turėjo trumpeti ir *pa-, netekęs kirčio dėl kokių nors motyvų. Visais atvejais dariniai priklausė pastovaus kirčiavimo paradigmai (Miku- lėnienė, 1992, p. 12). 85. Jei priešdėlis kildinamas iš ilgojo alomorfo, kilnojamojo kirčiavimo ve- diniai chronologiškai atrodo naujesni, ir, priešingai, — jie archajiškėja, jeigu pripažįstama trumpojo *pd- galimybė. Kitaip tariant, nuo seno lietuvių kalboje galėjo būti susipynę bent keli priešdėlio *pa- vedinių kirčiavimo modeliai. Pavyzdžiui, iš baritoninio kir- čiavimo žodžių (B) — sdulé, bėržas (la. berzs), ranka, bald... — padaryti daiktavardžiai tarmėse gali būti kirčiuojami trejopai (žr. 1 schemą): pasto- viai šaknyje (Py), pastoviai priešdėlyje (P) ar kilnuojamuoju kirčiu (K). 1 schema „B 0 Pi P K P, P K' pasdulis pasaulis ae podukra? os pabérzis = paberze péakis 053 paakys - paranke 37 posparnis pdasparnis pasparne pabalys te sa pakaklijs P; = *pa- & baritoninė šaknis P. = *pa- & oksitoniné šaknis 1 Py = *pé& & baritoniné šaknis (?) P = *pi- & oksitoniné šaknis Vediniai, kilę iš kilnojamojo kirčiavimo žodžių (O) — akis, sparnas, kaklas, dukra..., — taip pat skiriasi trejopa akcentuacija: jie kirčiuojami pastoviai priešdėlyje po- (P|) ar pa- (P,), taip gali būti įgiję kilnojamąjį kirtį (K'). 86. Kirčiavimo tipų senumas įrodomas hidronimais su priešdėliu *pa-, plg.: 1 Vienintelis latvių k. pavyzdys trm. pūosaga J. Endzelynui atrodė abejotinas (Endzelins, 1951, p. 665). ? Variantas su priešdėliu pa- (padukra, LKŽ IX 59) nesukirčiuotas. 119 Pi — Pašivis Gdz, Srauto int.: Šyvė pv. Gdž; Paskdistis Rk, „Juodupės | int.: Skdisté ež. Pnmk; Pagulbis ež. Ut — plg. Gulbis ež. Mlt, gulbė, gulbis; Pabambis Šln — plg. Bamb-ena Smn; Pagėrvis Jz, Alšios int. — plg. Gėrvė adv., Gėrvė Rdn; P, — Pūdegla Sd, Kiršino int. — plg. Dėglė Krtv; Paprūdžiai Krtn — prūdas, pūprūdžiai; Paupis Dkšt, Dysnykščio ež. dalis — ūpė, paupis; : K — Pamolys ez. Mlt — plg. Mėlė Skdv, mėlis; Padubė Pn, Padubės k., Juodos kr.: Dubos k. Pn; Pakojijs (taip pat Pakojis) ez. Ons: Kėja ez. Ons; P' — Pėažvintė Trgn: Ažvintis ež. Trgn; P' — Pddaubis End, Letauso int. — dauba, padaubis; Pašilis ez. Ds — šilas, pasilis; K' — Pašilė Vp, Širvintos kr. — šilas, pasilé; Pašakijs Zmt, Siesarties int. — plg. Šakė avd., Saka 'upės atsišakojimas' ir kt. (Vanagas, 1970, p. 218—222; 1981, p. 236—264). §7. Palyginus pastovaus kirčiavimo vedinius, matyti, kad tik vieną jų tipą (P) galima tiesiogiai sieti su ilgąjį balsį turėjusiu *pa-, tačiau jis menkiausiai paliudytas hidronimų — vieninteliu neabejotinu pavyzdžiu Pdažvintė, bet ir šis nuo kitų skiriasi dviskiemeniu darybos kamienu. Kitur priešdėlis rekonstruojamas su trumpuoju (ar sutrumpėjusiu) *pd- tiek kirčiuotoje (Py ir P), tiek nekirčiuotoje (Py) pozicijoje, tad naujesniu reiškiniu už *pa- nelaikytinas. 88. Vadinasi, vedinių kirčiavimo įvairovės motyvai tikriausiai slypi ne tik diachroniniu požiūriu skirtinguose sluoksniuose — jos pirmiausia aiškintinos arealinėmis (resp. tarminėmis) skirtybėmis. Taigi neatmestina prielaida, kad šalia *pa- (kirčiuoto) galėjo būti ir *pa- (nekirčiuotas), o šalia *pd- (nekirčiuoto) — *nd- (kirčiuotas), zr. 2 schema. 2 schema *pa- (kirč.) : *pi- (kirč.) = *pa- (nekiré.) : *pd- (nekire.) į ! || Į VAS BE rio), P P (FP, P K (K) Pavyzdžiai: pasaulis (1) pasdulis (1) paakys (3°) podukra (1) pasparnis (1) pabérzis (1) paberi (3°) pdakis (1) Padegla (1) Pagijuis (1) Pašilė (3P) Péazvinté (1) Pasilis (1) Paskdistis (1) Pasakjs (3°) §9. Arealines skirtybes rodo ir į tarminius zodynus pateke vediniai. Visy tipų žodžių esama, pavyzdžiui, šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėje, plg.: Py — pakėjos (1): kėja (1), pakrūmė (1): krūmas (1), pakūgė (1): kūgis (1), paldvė (1): Idva (1), pasdulé (1) '1. žemė, pasaulis; 2. žmonija': sdulé 120 (1); pakaušis (1): kaušas (1), paklūonis (1): klūonas (1), pamalčiai (1): millai (1) irk by — pajuris (1 )s ki (1): jura (1), pasonis ( |): šonas (1), pales, palėvis (1): lévas (3) 3 ir kt; K — pažiaunės (37) * 4“. žinia (1); pakunys ia") ‘skandulys’ ? : kunas (1); I", — podukra (1), podukrė (1): plg. dukra (2), duklė (3); 1%, — pakaklis (1): kaklas (A), pasalis (|): šalis (A); K' — pabarzdys (3") ‘pabarzdys’ barzda (A) "barzda", pakrastys (39). kraštas (A), pamiskys (3): miškas (A), pariugija (39): rugiai (A) ir kt. (Vit- kauskas, 1976). 510. Regis, Larpusavyje nesiskiria. piety aukštaičių ir rytų aukštaičių vil- niškių (A. Salio skirstymu, vakarinių bei rytinių dzuky) vedinių kirčiavimo sistema. Siose aukštaičių tarmėse beveik nėra daiktavardžių, kurie butų pa- stoviai kirčiuojami priešdėlyje pa-, t.y. Pa ir 5 tipų, plg,.: Pi — pakaušis (1): kaušas (1); pakojės (1), pakojos (1): koja (1), panosé (1): nosis (1) ir ki. (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei pakdusis (1): kausys (3), pakoja (1): koja (1), panosė (1): nosis (1) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985); I’) — pakalnas (1) "pakalnė': kalnas (1), pakupelis (1): kūpela (1) (Nakti- nienė, Paulauskienė, Vilkauskas, 1988); K — pakojijs 3") 1. kojugalis; 2. vieta apie kojas': koja (1) (Naktinie- ne, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei papieoys (3"): pieva (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 184); I”, — abiejų tarmių pdakis (1): akis (A); podukra (1), podukrė (1); pésunis (1): sans (3); Kins pakallé (3M): kaklas (1), pakelė (39): kėlias (A), pakranlys (31) Ges krantas (A) ir kt. (Naktiniene, Paulauskienė, Vilkauskas, 1988) bei pabarzdé (3"): barzda (A), pasvirnygs (31): svirnas (1), pagurklys (32) T: gurklijs (3) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985). I’ tipo pėdsakas pakalnas rodo, kad priešdėlinio kirčiavimo modeliai šio- se tarmėse bus išnykę tikriausiai dėl morfo(fo)nologiniy priežasčių — pakitus vedinio kamiengaliai bei kirčiavimo paradigmai (Stundžia, 1981, p. 60), plg. pakalnė (1), pakalnė (2), pakalnė (37) ir pakalnis (1), pakalnis (2), pakalinijs (3°) (žr. LKZ IX 146—147; LKA I 178—179). oll. Ilgainiui tarmese galėjo kisti ir kai karių pamatiniy žodžių kirčia- vimas (Standžia, 1984, p. 86—90). Todėl, pavyzdžiui, vedinys pakdusis (1) LD I pamatinio žodžio kirčiavimo žr. $13. | Šidia varianto pažiauniai (1) (Vilkauskas, 1976, p. 252). "Pirmasis variantas — pakunis (1) (Vilkauskas, 1976, p. 235). © Antrasis variantas — pakrdanizs (1) (Naktimene, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 239). “ Pirmasis variantas — pagūrklis (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. ISI). sinchroniškai siejamas net su keliomis akcentuacijos požiūriu skirtingomis pa- matinemis formomis: kdušas (1), kaušas (3), kausgs (3), zr. §9—10. i §12. Nemaža pamatinių žodžių bei ju vedinių kirčiavimo randama senų siuose raštuose. ] Antai, šalia M. Daukšos daiktavardžių, išlaikiusių tvirtaprade pamatį- nio baritono šaknies priegaidę (P1) — pafdulis (pafdulo, pafūulo, pa[dul i, pafduliie), pakdlnes (kaip antkalnes), pakalnis (pakdinei) ® , pakdiis (Skar- džius, 1935, p. 80—81, 109), — aptinkamas ir priešdėlinio kirčiavimo varian- tas (Py) — pdfaulis (pdfaulo, pdfaului). j $13. Per dvidešimt P; tipo vedinių su galūnėmis -ė ((i)ié-kamieniy) ar. ba -is ((i)id-kamienių) pateikta F. Kuršaičio žodyne (Kurschat, 1883), plg. pabalkė (:. balkis), padūmė (: dūmai), pajūrės (: jūrės, jūrios), pakinkės (r kinka), pakūgė (: kūgis), pakūlfė (: kūlpė, kūlfis), palowė (: ldwa); pajūriai (: jūrios, jūrės), pakdupis (: kdupas), pakrel lis (: krė/ las), pakrūmis (: krūmas), pamūiris (: mūras), Papėlkiai (: pėlkė), pal dulis (: I dulė), pal iénis (: [iéna) 9, patiltis (tiltas). Galiine skiriasi pakėja (: koja). į Prie jų šlyja paZindés (: žandas), pakdlnis (: kalnas), pal tégis (/"tégas), patéwis (: tėwas), pažėnklis (žėnklas), tačiau iš F. Kuršaičio užrašytų formų — vns. (dgs.) vardininko bei vns. (dgs.) kilmininko — lieka neaiški akcentiį- nė pamatinio žodžio paradigma. Senieji raštai liudija bent jau kai kuriuos jų buvus baritonais, — pavyzdžiui, kalnas (žr. 8 išnašą), [tégas ([tégu, st'ogais), tėwas (Tėwai, Tėwū, T'ėwams, T'ėwus) (Buch, 1961, p. 14; Kabelka, 1964, p. 211—237; Zinkevičius, 1975, p. 17—18). 3 814. F. Kuršaičio užrašytas ir vienas kitas P9 tipo daiktavardis, kirčiuo- Jamas priešdėlyje, — pamotė (: mėtė, -efs; taip pat plg. moterė, -6s) 19, pdodé (: oda, ida) ". | Priešdėlio kirčiavimas veikiausiai sietinas su kilnojamu pamatinio žodžio kirčiu: taip F. Kuršaičio žodyne kirčiuojami kai kurie derivatai, išvesti iš cir- kumfleksinę ar trumpą šaknį turinčių kilnojamojo kirčio daiktavardžių, plg. pūdugnės, -iū (: dūgnas), pūnagės, -iū (: nūgas), pūpetės,-cžiū (: petjs, pėcžio); paaulis (: au/'is, -iés) "*, pa/ parnis (: /"pafnas), bei autoriaus nesukirčiuoti pabarzdis = *pūbarzdis (: barzda, -68), pablauzdis (: blauzdė, -68), padiewis (: Diéwas) 13. Tad M. Daukšos raštų priešdėlinio kirčiavimo variantas pdfaulis galėtų būti siejamas su kilnojamosios paradigmos daiktavardžiu [aute (Skardzius, 9 8 M. Daukšos raštuose kalnas — baritoninio kirčiavimo žodis, plg. kalnai (kūlnai, kalnų, kalnams, kalnus, katnop, kūtnop) (Skardžius, 1935, p. 30, 132). 9 F. Kuršaičio žodyne tvirtapradės priegaidės ženklas rašomas virš antrojo dvibalsio ie dėmens — /"iėna. ; M. Daukša kirčiavo pastoviai — mdte (mėte, moters, moterie[p, moteres, mėoterų, mdterump, mdterimus, moterimis Skardžius, 1935, p. 127). 11 7 5 Abu pamatinio žodžio variantai Žodyne nesukirčiuoti. 12 Salia pateikiama forma paau/ iai, -iū (= * paausys). 13 Plg. pablauzdis, padievis (LKZ IX 18,48). 122 nos paribio tarmės inovacija, Pig saulė (3) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 229), la. trm. sadle (žodinė D. Markusos ir A. Sarkanio informacija) **, taip pat pr. saule (Mažiulis, 1981, p. 14). 815. Kiti tokios pat šaknies vediniai F. Kuršaičio kirčiuojami pagal kil- nojamojo kirčiavimo paradigmą (K'), pavyzdziui, padirwe (5 dire, -6s) 13, pakakle (: kiklas), pakelé (: kélias), pakifké (: kifka, -6s) 1°, pakrem/ lė ( krem/ lė, -ės), palazdés, -džiū (: lazda, -08), papilwe (: pitwas), paragé (: ragas), pal tale (: / tūlas), pawarde (: ‘wardas), Ypazalté (: Zal te, -és); pabalis (: bala, -6s) 18, pabulis (: bulis, -ies), pakaklis (: kūklas), pakelijs (: kėlias), pakiemįs (: kiemas), pakraftys (: kraftas), paligys (: liga, -6s), patworys (: tworad, -0s). 816. Daiktavardžiai, padaryti iš cirkumfleksinés ar trumpos šaknies ba- ritonų, taip pat pasižymi kilnojamuoju kirčiu (K), pavyzdžiui, padalgė (: dalgis), pafpwentės, -ežiū (: Bwenté, -ės), pawartė, -ės (: warftai) “*, pa- giris (: girė, -és; giria, -i0s) 29, palapys (: lapas), pamarys (: mdrés, -riu;. marios, -riū), paupys (: ūpė, -€s). Vadinasi, kilnojamasis kirtis galėjo būti apibendrintas visiems cirkumflek- sinės bei trumpos šaknies derivatams, neatsižvelgiant į jų pamatinio žodžio akcentinę paradigmą (plg. Otrebski, 1965, p.20). 817. Tokio apibendrinimo apraiškų pastebėta jau K. Donelaičio raštuo- se, plg. pagiris (P'agirri, pa(g)ir'yj, pagir'eis) ir patworis (Patwor'ij) (Buch, 1961, p. 36; Kabelka, 1964,p.157, 171). 818. Pirmiausia kilnojamąja paradigma turėjo skirtis vediniai, padaryti iš kilnujamojo kirčiavimo žodžių. Tai liudija ir vienintelis toks M. Dauk- šos raštų pavyzdys pakampė (pūkampe, pakampes, pakampemis, pakampé[n) (Skardzius, 1935, p. 109). 1605 m. anoniminio katekizmo vedinys paZemé ’pozemis’ užrašytas su dviem kirčiais — pa3éme[ni (Zinkevičius, 1975, p. 42). Jeigu du kirčiai nėra korektūros klaida (plg. Girdenis, 1984), tai toks dgs. iliatyvo kirčiavimas remia hipotezę, jog priešdėlį gavęs vedinys pirmiausia turėjo perimti neprieš- dėlinio žodžio kirtį. Pavyzdžiui, nuopelnas, -ai, P. Skardžiaus nuomone, atsirado iš *nuopelnas, -ai t (kaip pelnas, -at), plg. M. Daukšos nūpelnėp, nūpėlną, nūpelndi, nipeini, nūpelnūmp, nipelndmus, nūpelnimus, nipelnis, nūpelndis (Skardžius, 1935, 14 Šis variantas nenurodytas senesniuose šaltiniuose (žr. Mūlenbacha, 1927—1929, p. TT2—773; ®opTynaTos, 1993, p. 206), tačiau nėra naujas. 15 ine M. Daukšos dirwd (dirwos, dirwoie, dirwo[e; dirwdie) (Skardžius, 1935,p. 85 LKZ (V 884) pateikta tik kiska (2). F. Kuršaičio žodyne yra ir paža/ tis, -ies (: ža/ tis, -ies). 18 Plg. bala (2) ir bala (4), zr. LKZ (I 579—580). Vedinio vardininko forma F. Kuršaičio žodyne nesukirciuota. 20 Žodyne taip pat pateikta giria, -16s (Kuschat, 1883, p. 124). 123 p. 45) žr Kirtis, buvęs vedinio šaknyje — tai rodo ir 1605 m. katekizmo daiktavar- džių dgs. kilinininkai — paldyku "palaikų", priepuolu "priepuolių" (Zinkevičius, 1975, p. 35), — vėliau galėjo būti perkeltas į priešdėlį (plg. palaikai (32): palaikus, priepuolis (1). Taigi stiprioji vedinio priešdėlio pozicija susiformavo ne iš karto. 619. Nėra duomenų, liudijančių tokį priešdėlio vedinių kirčiavimą, — nebent F. Kuršaičio paddngés, -iū (Kurschat, 1883, p. 283), tačiau tuomet tektų pripažinti buvus pamatinio žodžio akuta bei kilnojamojo kirčio paradig- ma, kuria galėjo būti pakeista ankstesnioji baritoninė, plg. padingés, -iū < “ dangūs, -aūs: dangų < * dang-us, -aus (plg. Klimavičius, 1970, p. 192— 193747. Dvejopa šio pamatinio daiktavardžio kirčiavimą rodo ir senieji raštai, plg. M. Daukšos dągūs (degdus, daguia, deguié, dagus (n. pl.), dagų, degimus, dągu Jė, dagujJė, degufid) ir dągus (dąagaus, degaus, dgguic, dagun) (Skar- dzius, 1935, p. 123—124), bei 1605 m. anoniminio katekizmo formas dungdus, Dungaūs, Dungaūs, dungidm, dungiy, dungin, dungifd, Dunguo fd, Dunguo- [nu ir Dūnguy (loc. sg.), dingun (Zinkevičius, 1975, p. 25). Kiti daiktavardžiai, išvesti Iš tvirtaprade šaknį ar daugiaskicmeni kamiena turinčių kilnojamojo kirčiavimo žodžių, IF. Kuršaičio kirčiuojami kilnojamuo- ju kirčiu (K'): pagalwe (: galwa, -6s), pagerkle (: gerklė, -ės); pawakarys (: wikaras), pawandenygs (: wandi, -ens). 520. Kelios galimos hipotezės dėl pamatinio žodžio dangus priegaidės bei jo kirčiavimo paradigmos verčia. plačiau aptarti ir vedinio padangė akcentua- temiantis F. Kuršaičiu, šiame ir dar keliuose Pr tipo šakninio kirčia- virno vediniuose jau galima įžvelgti akutinę metatonija, plg. padangės, -iū (: dangūs, -aūs) ir Pakir/ "niai (: Kirf na, -6s ), palidukis (: liaūkos, -u), pavėrf mis (; merf" me, is J, paunlnis (: wilnas, -iės). Be ju, kaip priegaidžių kaitos reiškinį K. Buga (1959, p. 406-407,412—413) dar nurodo pakdrmpėmas (: kampas), pakrantė (: kranlas), pakridusé (: kriaū- šius); padijsniai (: Dijsną, -os), palubis (: tūbą, lubd). 521. Šių vedinių pamatinio žodžio cirkumfleksas paprastai argumentuo- Jamas sinchroniškai — labiausiai išplitusiu ar išlikusiu kirčiavimo variantu (kaip ir 819 aptartojo dangaus atveju). Tačiau esama ir kitokio kirčiavimo: pavyzdžiui, F. Kuršaičio užrašy- tas werf me, -ės šaknis tikriausiai buvo tvirtagalė (plg. Kurschat, 1876, p. 186), o M. Daukšos raštuose ji tvirtapradė, plg. werfmé (werfmčės, wérfme, Su dviskiememais daiktavardžiais galuniy vedinius P. Skardžius sieja tik kirčiavimo požiūriu ir pabrėžia, kad "nors savo antrąja dalimi daugelis [...] gali būti vartojarni atskirais daiktavardžiais be priešdėlių [..], dangumas jų su priešdėliu pirmiau yra vesting ne Iš Lo pat kamieno daiktavardžių, bet. iš atitinkamų priešdėlinių veiksmažodžių“ (Skardžius, 1948, p. 454). *2 |. Skardžiui tvirtapradė šaknies priegaidė atrodė naujas tarmių reiškinys (Skardžius, 1985, p. 125). 124 wer[meié, wer[miū), ir net galėjusi turėti pastovų kirtį — wér[mes (g. sg.) (Skardžius, p. 106). Šalia įprastesnių pamatinių kilnojamojo kirčiavimo daiktavardžių formų kampas (4), krantas (4), liauka (4), ar tūba (4) minėtini ir pastoviai tarmėse kirčiuojami variantai kdmpa (1) (LKZ V 179), kdmpas (1) ar net kūmpė (1) (LKA I 101,103), krdnta (1) (LKŽ V 424—425), liduka (1) (Karaliūnas, 1968, p. 69) 23, tūbas (1) (Būga, 1959,p.413) 24. Taip pat patarūsis (2) lygintinas tik su tamsa (4); tamsūs, -1 (4) (Vitkauskas, 1976, p. 249, 545), o patdmsé (1), patamsis (1) — su tdmsé (1), tamsa (1) ar tdmsis (1); tamsus, —i (1,3) (Naktiniené, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 251, 395). 822. Vedinio šaknies akiito archajiskumas nekelia abejonių — P; tipo daiktavardžiai, tokie kaip pakrimé/pakrimis, palévé/paldvis, užfiksuoti visa- me lietuvių kalbos plote (LKA III 36—37, žemėl. Nr.32). Tarmėse egzistuojantys ar senuosiuose raštuose išlikę tvirtapradžiai va- riantai leidžia atsargiai manyti, kad daugelis P; tipo akūtinės šaknies vedi- nių gali būti išlaikę senesnį kirčiavimą. Ir tai tikėtina, nes vardažodiniam darybos kamienui akūtinė priegaidžių kaita nebūdinga (Mikulėnienė, 1989, Pakitus akcentinei pamatinio žodžio paradigmai, vedinys atspindi archa- jiškesnę akcentuaciją. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių ingėrklis greičiausiai sieti- nas ne su gerklė (4): gerklę ir ne su gerklė (3): gėrklę (3) — kirčiavimo požiūriu jam artimesnis variantas * gerkl-a (> gėrkla, -os), plg. la. iėdzerklis (Būga, 1959, p. 413). 823. Tarp galimų pamatinių formų ir jų vedinių išryškėjęs santykis gali būti reiškiamas kaip pakūmpė (1) : kampa (1) = pakampė (37 ): kampas (4). Lietuvių kalbos daiktavardžiai pasparnė ė (3P), pasparnys (30): sparnas (4) sietini su la. pasparne : la. sparns (Buga, 1959, p. 407). Rekonstruotas ve- dinys la. pasparne = lie. *paspdrné pamatiniu žodžiu leistų laikyti * spdrn-a — kaip trm. kampa, mdisa, šėrna (Skardžius, 1968, p. 21), plg. lie. spirti (Fraenkel, 1965, p. 861). 824. Su cirkumfleksiniu šaknies kirčiu F. Kuršaičio pateikiami paranikė (: ranka, -os), palaūkis (: laūkas), pakulnis (: kulnas, -iės) bei keli dariniai, pasi- žymintys cirkumfleksine priegaidžių kaita, — pabufnis (: burna, -6s), pakalnė (: kalnas). Daiktavardžius pakalnė ir pakdlnis (žr. $13) F.Kuršaitis aiškina nevie- nodai : pakalnė — 'die Niederung, die Gegend am kurishen Haff und den Memelmūndungen'; pakdlnis — ’ein Anberg, der Fuss eines Berges’ (Kurs- chat, 1883, p. 287). Kadangi abu galėjo būti užrašyti iš skirtingų tarmių, tai galėjo skirtis ir pamatinio žodžio kirčiavimu, plg. 23 LKŽ (VII 392) nurodyta tik liauka (4). Daiktavardžių perėjimas iš vienos akcentinės paradigmos į kitą tebevyksta ir mūsų laikais (plg. Stundžia, 1984). | Vardažodiniame kamiene ji galima židpla : žioplas (= kudiša : kvaišo) atveju ir atlieka reikšmės žymėtumo (ikoniškumo) fukciją. 125 pakdlné (1): kalnas, -ai (žr. 2 išnašą) = pakalnė: kalnas, -ai ?*. §25. Tuomet K. Būgos (1959, p. 407) pateiktieji palove: (: lova), pasėstė (: sdstas), pakėjė (: kéja) aiškintini kaip analoginiai ar kitokiu būdu susidarę tarmės dariniai. ( a $26. Neatmestina prielaida, kad cirkumfleksine metatonija besiskirian- tys daiktavardžiai yra vėlesni perdirbiniai, pavyzdžiui, iš kilnojamosios pa- radigmos (K') derivaty, galėję atsirasti del kirčio slinkties į vidurinį Zo- džio skiemenį, plg. M.Daukšos bedievis, -ė (bėdiewiui, bėdiewi, bediewiéi, bediewičii, bėdiewes, bediewiamus, bediewidmus, bėdiewius) ir bediévis, (bedičwis, bedičwių, bedičwiamus) (Skardžius, 1935, p. 131). Analogiškai iš *beplaukis, -ė: bėplaukį, -ę vedant beplaūkis, -ė, turėtų pakisti vedinio šaknies priegaidė, plg. 4 bediévis: bedievijs, bėdievį = beplaūkis: * beplaukis, bėplaukį. 4 Taigi diachroniskai čia įžvelgtina ne automatinė vienos morfemos priegai- džių kaita, o kirčio slinktis, būdinga visam darybos kamienui { *bėplauk-) — { *beplauk-}. Ji ir bus nulėmusi cirkumflekso atsiradimą vedinio šaknyje: { *beplauk-} — { beplaūk-). ir §27. Regis, panašiu būdu bus atsiradusi ir pakalnė (* pakaln-e > “pakdin-¢ > pakalné). O K. Būgos uzrasyti_pavyzdziai (zr. §25) rodo, kad tokių po- kyčių galėjo vykti ne tik oksitoninés, bet ir baritoninés šaknies derivatuose. A Darybos požiūriu pakėjė (:kdja) tipo kaita (is *pakaje) yra artima kubilius (: kūbilas) kaitai, nors pačios cirkumfleksines priegaidžių kaitos atsiradimas paprastai grindžiamas priešingos krypties kirčio slinktimi (plg. Stang, 1966, p. 145; Stundžia, 1981, p. 63—65). i 828. M. Daukšos variantai svetimmdteris (Jwetimmėteri, Jwetimdterei, Jwetimméterius) ir svetimmotéris (Jwetimmotéris) (Skardžius, 1935, p. 130) rodo, kad tuo metu vedinių su metatonija kirčiavimas dar nebuvo tvirtai nu- sistovejes. Taigi kirčio slinktis dar galėjo vykti ir priešdėlio pa- derivatuose. Funkciškai ji visiškai sutampa su kirčio poslinkiu į darinio priesagą vedi- nių priesagos kirčio formavimosi metu (plg. Coccrop, 1977, p. 625; Girdenis, 1972, p. 66 tt.). Todėl panašiai ir datuotina. t Kad cirkumfleksinė metatonija priešdėlio pa- daiktavardžiuose — nese- į nas reiškinys, bylo ir tarmių faktai: iš "Lietuvių kalbos atlasui” surinktos medžiagos neišryškėja vientisesnis vedinio pakalnė plotas (LKA I 179). Ap- skritai, cirkumfleksinė priegaidžių kaita labiau įsigalėjusi vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse (Lyberis, 1972, p. 43 tt.). O rytų ir pietų aukštaičiai dažnai vedinius taria be jos — gali būti, jie išsaugoję archajiškesnę vedinių kirčiavimo sistemą. 1 829. Kartais cirkumfleksinée metatonija siejama ne tik su priešdėlio mor- fologinės pozicijos (resp. kamiengalio) pasikeitimu, bet ir darinio perėjimu iš | vienos kalbos dalies į kitą (Brugmann, 1906, p. 112—113; Wijk, 1958, p. 34; Skardžius, 1943, p. 456). ) 830. Kirciuotuose senuosiuose raštuose nerasta priešdėlio po- (< *pa-) vedinių. Keli daiktavardžiai užrašyti F. Kuršaičio žodyne (podūkra, pépietis, | O PEN 26 jų šių vedinių reikšmės skirtumus vienoje tarmėje plačiau žr. (Stundžia, 1981, p. 61). 126 pdf unis). Tad jų archajiškumas gali būti grindžiamas tik kitų kalbų, pir- miausia prūsų, duomenimis, plg. Poducre, Passons, taip pat Pomatre (žr. Mažiulis, 1981, p. 21). | Kai kuriais atvejais po- galėjo atsirasti jau lietuvių kalbos dirvoje — kin- tant kamiengaliui ir stiprėjant morfonologinei priešdėlio pozicijai (plg. M. Daukšos nūpėlną, žr. §18) 27 Tad visai pagrįstai daiktavardžiai su galūnė- mis -is ir -ys beveik prilyginami kirčiavimo variantams (Vitkauskas, 1976, p. 11). Tai pasakytina ir apie budvardzius, kuriy tarminiai variantai gana tiksliai atspindi jy kirčiavimo raidą, plg. 2%. pūpiktas, -a (1) Sts, Als papiktas, -a (37) J HO -ė (3b) Jdr, Vz — pépiktis, -ė (1) Rt, Trgn, Klt papiktas, -a (4) Als 831. Tagi dabartiniame lietuvių kalbos plote iki šiol funkcionuoja kelios priešdėlio *pa- vedinių kirčiavimo sistemos (žr. 3 schema) 2°. 3 schema pa- pd- “šaknis \ “šaknis \ baritonine oksitonine baritonine oksitonine Į tipas l Į tipas | Pavyzdžiai: : pasdulis (1) poakis (1) pasaulis (1) paakys (3P) patėvis (1) posparnis (1) patėvis (1) pasparnė (3°) pabėržis (1) [paberžė (3P)] pūšonis (1) [pdsparnis (1)] Priešdėlis *pd- ir pastovaus kirčiavimo paradigma, regis, labiau išplitusi šiaurės vakarų žemaičių plote, todėl istoriškai, matyt, sietina su kuršiais (plg. Salys, p. 287: žemėl.). Pietų ir rytų aukštaičiai šalia *pd- vediniuose linkę apibendrintai vartoti pd-, kurį sąlygiškai galima vadinti prūsiškuoju alomorfu. Vidurio aukštaičių vedinių kirčiavimo sistema sunkiai rekonstruojama dėl sis- temų mišimo, tačiau sprendžiant iš M. Daukšos raštų, jai būdingas priešdėlis -pa-. 27 Ypač ryškios morfonologinio derinimo tendencijos matyti veiksmazodiniuose galūnių darybos daiktavardžiuose, plg. pasukos (3P), posūkis : pasūko. Istoriškai senesniais laikytini šakninio kirčiavimo variantai (plg. Ambrazas, 1992, p. 17). — Laužtiniuose skliaustuose įrašyti analogijos paveikti tarminiai kirčiavimo vari- antai. 127 §32. Tiesa, visų vedinių sieti su *pd- irgi negalima: pastovaus priešdė- linio kirčiavimo variantą pasdulis tektų vesti iš senesnės formos pasaulis, is laikiusios kirtį baritoninėje akūtinėje šaknyje. Tuomet sunku būtų paaiškin; kilnojamojo kirčio paradigmos išsilaikymą aptariamųjų vedinių sistemoje. Tad diachroninė priešdėlio *pa- vedinių analizė rodo, kad jų formavimo- si metu jau egzistavo abu alomorfai -*pd- ir pa-, kurių pastarasis atsiradęs, matyt, iš senesnio trumpojo *pd-. if Saltiniai ir literatūra AmbrazasS. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirtybės) //Baltistica, 1991. T. 27(1). p. 15—34. Bammesberger A. Zur Herkunfunt der baltischen Ablautstufe @ //Lin- guistica Baltica, 1. Warszawa, 1992. P. 49—53. į Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanis- chen Sprachen. T. 2. D. 1. Strassburg, 1906. 1 B u ch T. Die Akzentuierung des Christian Donelaitis / Prace Jezykoznawcze, 25. Wroclaw-Warszawa-Krakéw, 1961. |- Būga K. Die Metatonie im Litauischen und Lettischen // Būga K.Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1959. P. 386—483. ir B u g a K. Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai // Būga K. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961. P. 85—282. i Endzelin J. Altpreussische Grammatik. Riga, 1944. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. PopTrynaTon O. X. O6 ynapeHuu u nojiroTe B BANTUHACKUX A3BIKAX, II. Honrora B narTeimckom a3r1ke // Periferinės lietuvių kalbos tarmės (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30). V., 1993. P. 181—213. | FraenkelE. Litauisches etymologisches Worterbuch. T. 1, 2. Heidelberg- Gottingen, 1962—1965. o Girdenis A. Lietuvių kalbos vardažodžio priesagy kirčio susiformavimas IA Baltistica, 1972. 1 priedas. P. 66—72. k Girdenis A. Dvikirčiai žodžiai M. Daukšos "Postilėje" // Kalbotyra, 1984. T. 35(1). P. 108—109. : Kabelk al. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. KaraliūnasS. Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai // Baltų ir slavų kalbų ryšiai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 10). V., 1968. P. 7—100. į į Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. | Klimavičius J. Dėl kai kurių žodžių literatūrinės formos ir kirčio // Is lietuviy leksikologijos ir leksikografijos (Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 12). V 1970. P. 189—193. ; Kurschat Fr. Grammatik der litauischen Sprache. Halle, 1876. į Kurschat Fr. Worterbuch der litauischen Sprache. Halle, 1883. 9 Ly beris A. Metatonijos reiškiniai vediniuose // Kalbos kultūra, 1972. Sas. k 22. P. 43—48. | LKA — Lietuvių kalbos atlasas. T. 1—3. V., 1977—1991. : LKZ — Lietuviy kalbos žodynas. T. 1-2. V. 1968—1969; T. 3—15. V., 1956—1991. | Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. i. Mikulėnienė D. Metatonija morfonologijos požiūriu // Kalbotyra, 1989. T. 40(1). P. 45—51. Mikulėnienė D. Priesdélio *pa- raida isvestinivose daiktavardziuose // Lietuvių kalbos tarmės ir jy tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis / Antanui Saliui (1902 07 21 — 1972 07 31). Konferencijos tezės. V., 1992. P. 12—13. : 128 . MikulénieneéeD.,Zeizien elJ. Priešdėlinių daiktavardžių kirčiavimas morfonologijos požiūriu // Kalbotyra, 1994. T. 42(1). (spausdinama). K.Mūlen bac h a Latviešu valodas vardnica. Rediggjis, papildinajis, tur- pinšjis J. Endzelins. T. . Riga, 1927— 1929. NaktinieneG.,,PaulauskieneA.,VitkauskasV. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1988. PetrauskasJ., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985. OtrebskilJ. Gramatyka jezyka litewskiego. T. 2.: Nauka o budowie wyrazow. Warszawa, 1965. S aly s A. Die Zemaitischen Mundarten. Teil 1. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets // Salys A. Raštai. T. 4. Lietuvių kalbos tarmės. Roma, 1992. P. 141—286. Skardžius P. Daukšos akcentologija. K., 1935. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Skardžius P. Lietuvių kalbos kirčiavimas. Cikaga, 1968. ne Coccm1moDpėė. JlurosBeras akuentyauus // ne Cocco pė. HUa6paununsre TpYABI NO A35IKO3HAHHIO. M.,1977. P. 620—632. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Ber- gen-Tromsg, 1966. Stundžia B. Dėl cirkumfleksinés metatonijos iSvestiniuose lietuvių kalbos daiktavardžiuose // Baltistica, 1981. T. 17(1). P. 58-65. Stundžia B. Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai // Kalbotyra, 1984. T. 35(1). P. 87—90. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. van Wij k N. Die baltischen und slavischen Akzent- und Intonations- systeme, 2. Aufl. ’s - Gravenhage, 1958. Vitkauskas V. Siaurės rytų dinininky šnektų žodynas. V., 1976. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T. 2. V., 1981. Zinkevičius Z. Is lietuvių istorinės akcentologijos.1605 m. katekizmo kirčiavimas. V., 1975. DIE AKZENTUIERUNG DER DEKLINIERBAREN ABLEITUNGEN MIT DEM PRAFIX *pa- Zusammenfassung Mit der Praposition po (< *pa-) sind geschichtlich zwei Prafixe po- und pa- verbunden, die in der Gegenwartssprache als Allemorphe fungieren. Im Artikel werden die Ursachen der verschiedenen Akzentuierung der prafixalen Ableitungen erortert: 1) die Entwicklung der Prafixe selbst; 2) die ungleiche Akzen- tuierung der Basisworter; 3) territoriale bzw. mundartliche Besonderheiten der Ableitungen. Neben den Derivaten mit pa- (zu ihnen gehoren Ableitungen pasdulis, pdsparnis) wird pd- rekonstruiert (pdsaulis, pasparnis). Mit dem letzteren werden die Ableitun- gen a der beweglichen Akzent verbunden (pasparné/pasparniys: pūsparnę/ pa- sparng). Die Substantive, in denen synchronisch die Akut-Metatonie vorliegt (pakampe kampas), werden im Artikel als Varianten, die den altertiimlichen in der Wurzel bewahrt haben (vgl. mundartlich kdmpa), betrachtet. Zirkumflektierte Metatonie wird mit der Veranderung des Akzent paradigmas im Basis verbunden (pakdiné: kdlnas, -ai = pakalné: kdlnas, -ai). Sie wird in solchen Ableitungen als eine relativ neue Erscheinung aufgefuBlt, die nicht nur infolge der Veranderung des stammbildenden Suffixes, sondern auch wegen der Verlegung des Akzentes von dem Prafix auf die Wurzel der Ableitung entstehen konnte (vgl. *pakalne, > *pakalné > pakalné). 129