Profesorius Antanas Salys – žmogus ir mokslininkas

LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIY KALBOS TARMES IR JU TYRINEJIMAI Algirdas SABALIAUSKAS PROFESORIUS ANTANAS SALYS — ZMOGUS IR MOKSLININEKAS Kur mano Zodyno Kortelés? Ir ligoje rtipejo zodyno dézes. Stud. A. Salys pasispengia (= pasistengia. — A.S.) per A. Vireliting ir A. Varna *Lietuvos Zodyno” dézés [...] Sitos dézés pridera ne Bigai bet Lietuvos turtui. Ragyti sunku. Galva del laisko Siltyn eina. Laby dieny! Sveikinu A. Saliui. K. Biiga Sios jau sunkios ligos palauzto, vos plunksna valdanéia ranka parasytos didziojo lietuviy kalbos tyréjo eilutés, man rodos, buty labai tinkamas motto kada nors raSysimai Antano Salio biografijai. Kazimieras Biga bisimojo mokslininko A. Salio gyvenime suvaidino svarby vaidmeni. Pries atvykdamas j Kaung studijuoti Sis ”Simtametéje Zemaitiu sodybo-_ je, Reketés pablendziavy, tarp auksty tankiy medziy” uzauges jaunuolis apie profesoriy K. Biga dar maZza buvo girdéjes. Ne vienam miusy specialybés pasirinkima nulemé mokytojai. Taip atsitike ir A. Saliui. Kai jis, penkta gimnazijos klase baiges Skuode, SeSton klasén sugrizo j Telsius, ten atsirado naujas lietuviy kalbos mokytojas Matas Untulis. Tai buvo be galo idomi, beveik legendiné asmenybé. Eksternu baiges Saratovo universitete teise, tapes savamoksliu lituanistu, visy valdziy prieSas, nestandartinis pedagogas, jis sugebédavo savo mokiniams jziebti gimtosios kalbos meilés liepsnele. Su dékingumu jis minimas ne vieno musy kultiiros darbuotojo autobiografijoje. Beje, Siy eiluciy autorius taip pat vieng kartg yra mates M. Untuli. 1952 m. balandzio ménesj Vilniuje vyko tarprespublikiné leksikografy konferencija, kurioje buvo svarstoma ir nauja akademinio ” Lietuviy kalbos zodyno” redagavimo instrukcija. Man, ketvirto kurso studentui, buvo idomu pasizvalgyti j ano meto kalbininky veidus, iSgirsti jy zodzius. RySkiausiai is anos konferencijos prisimenu M. Untuli: Moksly akademijos posédziy sales kampe ant sraigtiniy metaliniy laipteliy sedejo nedidukas su kuprele zmogelis. Nors saléje buvo pakankamai Silta, apsivilkes jis buvo nudeveta kaimiSka sermega, Salia pasidejes kazkg panaSaus i elgetos krepsi, 30 ziurinéjo Zodyno korteles ir tik retkartiais pakeldamas galvg Zvilgteledavo j kurj nors kalbetojg. Kai a8, neprisimenu kieno, paklausiau, ”kas tas ubagas”, man buvo atsakyta, jog cia svarstomo Zodyno aoe rinkéjas Matas Untulis. Po puses mety jis Zuvo Endriejavo apylinkése! . Matas Untulis Se8tos klasés gimnazistui A. Saliui iSaiskino, jog ne viskas, kas net knygose ar laikra&¢iuose parasyta, yra gera ir taisyklinga, kad reikia klausyti, kaip zmonés kalba, pajusti, kas jy kalboje gera ir kas bloga. Tai, galima sakyti, A. Saliui buvo pirmieji Jono Jablonskio, su kuriuo jis véliau susitiks universitete, kalbos mokslo seminarai. M. Untulis moké A. Salj tik vienerius metus. Taciau siy mety pakako, kad 1923 m. aukso medaliu baiges gimnazija (baigé ja, be kita ko, kartu su bisimaja zymia leksikografe Zuzana Jonikaite), Antanas Salys patraukty j neseniai isiktrusj pirmajj lietuviska universiteta studijuoti lietuviy kalbos. Kauno universitete jis dar rado abu didZiuosius mtsy kalbininkus — Jona Jablonski ir Kazimiera Buga. A. Salys ig karto iSsiskyré iS kity studenty. Stai kaip raSytojas Juozas PaukStelis prisiinena pirmaja J. Jablonskio paskaita. Laukia jie nedideléje tamsokoje saléje, ”senuose, pelésiais ir drégme padvisusinose buvusio op oa lyno muruose Vilniaus gatvés pradZioj, Salia "studenty baznyéios” [...] § prasiveria salés durys, ir nebejauna, pabalusi moteris trumpai kirptais Cee kais istumia ratukus, kuriuose sédi man jau matytas profesorius [...] Zitiriu — iila jo galva dreba; jis labai senas, daug senesnis, negu pries keleta mety, kai Palangoj jij magiau. Mane lyg kazkoks graudulys ima. O saléje tylu — niekas né krust. Profesorius ratukuose vél delnu persibraukia per veida, lyg buty labai nuvarges, lyg ta nuovargi noréty nuvaryti. — Ka gi, pradésime, — jo balsas pailses [...] Atsiverté sasiuvini, kurj laiké prie3 save, skaito: — ”Kad gerai atlikti darba, reikia ir gerus darbininkus tureti”. Kas gali pataisyti Sita sakinj? Saléj tylu. — Tyla — gera byla. Vadinasi, tas sakinys geras? Ranka pakelia skaistus Sviesiaplaukis. — Prasom. — Su ”kad” bendratis nevartotina, — truputj paZemai¢iuodamas, sako jaunuolis. . — O kaip tamsta pasakytum? — Norint gerai atlikti darba... — Teisingai: norint gerai atlikti darba... Zemaitis esi — nuo Salanty ar nuo Plungés? — Nuo Salantu... — Nuo Salanty... Ten ir kalba grynesné idlikusi”? = Kalbos kultiira. 1991. Sas. 60. Sis leidinys skirtas Simtosioms M. Untulio metinéms. Jame paskelbta M. Untulj pazinojusiy zmoniy atsiminimy. 2 PaukstelisJ. Dagnai atsimenu juos. V., 1979. P. 73—75. 31 Tasai jaunuolis, be abejo, buvo A. Salys. Taciau ar pats J. Pauk3telis nedriso jo tada minéti, ar knygos leidéjai dél atsargumo pavardg buvo igbrauke i8 teksto®. Beveik sunkiai itikétinas dalykas, tatiau J. Jablonskis savo studentui pasitlo redaguoti Andriaus Bulotos leidziamy Zemaités rasty antraji toma (pirmaji buvo suredagaves pats J. Jablonskis). Per K. Bugos paskaitas A. Salys sédi pirmajame suole. ”Apsiklausinéjo, is kur mes, i8 kokios tarmés, nes tai buvo svarbu jo dialektologijos kursui. Jis vis paklausdavo, kaip tavo tarméj tas dalykas. Ir taip aS su Biga aréiau susipazinau [...] Ir paskui viena karta, po paskaitos, man sako: Zinai, ar nenoretum ateiti pas mane j Zodyna sekretorium dirbti? — dabar jis man reikalingas. AS, zinoma, apsidziaugiau — pirmametis studentas, kuriam pasiulé, rodos, pusantro Simto lity algos [...] Zygiuodavau kiekviena diena tam tikromis laisvomis nuo paskaity valandomis j Zodyno redakcija, kuri taip pat buvo Seimo kieme, senam buvusiam sargo namely. Ten buvo sudétos visos Zodyno kartotekos dézés”*. Stai kodél K. Biiga, pries mirtj prisimines ”Zodyno dezes”, vis prisimindavo ir studenta Salj. K.Biigos paragintas, A. Salys pirmyjy studentisky atostogy metu tyrinéja gimtasias Zemaitiy tarmes, mégina nustatyti dounininky ir dinininky riba. Taciau, kai po atostogy sugrizo j Kauna, Humanitariniy moksly fakulteto skelbimy lentoje kabejo rastelis, jog profesorius K. Baga dél ligos 8j semestra paskaity neskaitys... K. Biigos mirtis buvo baisi lietuviy kalbos mokslo tragedija, ypaé Sia tragedija pajuto vos pirmuosius Zingsnius Zengiantis Kauno universitetas. J. Jablonskis jau buvo smarkiai palieges. Teorines kalbotyros disciplinas desté ir po K. Bugos mirties Lyginamosios kalbotyros katedrai vadovavo tuo metu galbit dar nepakankamai lietuviy kalba mokéjes Sveicaras Alfredas Sennas. Matydamas tokia sunkig lietuviy kalbos bukle, J. Jablonskis pradeda rupintis, kad porai gabesniy fakulteto studenty bity sudarytos salygos kalbotyra studijuoti uzsienyje. Pasirinktas A. Salys ir kitas jau pagarséjes studentas, ”Panevézio Jablonskis” Pranas Skardzius. Laigke savo buvusiam mokiniui, o tuo metu 8vietimo ministrui Kazimierui Jokantui J. Jablonskis rage: "Du studentu humanitaru, Ant. Salys ir Pr. Skardzius, — jJuodu eina Gia dveji metai kalbotyra su lituanistika, — matydamu, kad musy fakultetas maza teduoda jiem dvasios maisto (fakultete néra tuo tarpu né lingvisto, kalbos tyréjo lyginamajam mokslui), — jau senai (po K. Bugos mirties) nori vaziuoti i8 Gia j kurj nors Vokietijos universiteta, i tokig aukStaja mokyklg, kurioje tas mokslas jau sutvirtéjes ir einamas kaip reikiant. Juodu jau senai tuo savo dalyku yra susiriipinusiu ir nuolat man Siaip ar taip kvargina galva, vis ieskodamu patarimo, kaip tas dalykas jvykdyti ir geriausia biity jiem, mano supratimu, toliau studijuoti Vokietijoje [...) Abu juodu (Zemaitis ir ryty aukétaitis) tikrai yra tvirtu ir nusimananéiu apie kalbos ir Siaip mokslo 3K niuk&taP. Prisimename Antana Sali // Kalbos kulttira, 1992. Sas. 63. P. 4, 4 Pokalbis su prof. Antanu Saliu // Gimtoji kalba, 1992. Sas. 6. P. 25. 32 dalyka vyruku, is kuriy galima ko laukti musy mokyklos ateiéiai, bet abu, deja, yra lygiai ir neturtingu sodieciu — abiem reikalingos, busiu visai atviras, gerokos stipendijos, kad nereikéty jiem uZsieniuose, atsidéjus mokslui, bado dvésti be kokios naudos i8 to sau ir miisy mokyklai. Tiem dviem studentais a8 ypaciai pasitikiu; plevésomis jy nelaikau, tikiuos visiskai jy rimtumu ir patvarumu. Pragau, jei tik galima, nepasykstéti jiem nuo Siy mety rudens semestro stipendijy uzsieny mokslui eiti”®. Panasy laiska J. Jablonskis parasé ir Humanitariniy moksly fakulteto dekanui profesoriui Mykolui Birziskai®. Is pradZiy galvota apie Leipciga, Karaliauciy ar Ryga. Pasirinktas Leipcigas. Pasirinkimg, matyt, léme tai, jog ten nuo 1922 m. désté dar ne taip seniai kviestas profesoriauti | Kauna geras K. Biigos draugas profesorius Jurgis Gerulis (voki8kai pasiraSinéjes Georg Gerullis). J. Gerulis, Karaliauéiaus ir Berlyno universitety aukletinis, A. Bezzenbergerio, V. Schulzés mokinys,; savo mokiniams, atrodo, daré ypaé didele itakg. Tiesa, paties J. Gerulio universitetinés studijos truko vos SeSis semestrus: 1909 m. jis baige Tilzes kKlasikine gimnazijg, o 1912 m. uz lotyny kalba paraSytg disertacijg apie Sambijos vietovardzius jau gavo daktaro laipsni. Kaip kronprinco gvardijos karininkas, jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, keleta karty buvo suzeistas, apdovanotas aukSciausiu vokieciy kariniu apdovanojimu GeleZiniu kryziumi. Leipcigo universitete, be kalbotyros dalyky, jis désté ir karinj parengimg. Tiek Leipcige, tiek veliau Berlyne studijave lietuviai ji prisimena kaip labai puiky pedagoga. Leipcige pagrindines baltistikos disciplinas jis désté tik dviem studentams Pr. SkardZiui ir A. Saliui. Kiti studentai Saipydavosi, vadindami juos ” bisimaisiais lietuviy profesoriais” . Ne tik studentai buvo patenkinti savo profesoriumi, bet ir profesorius dziaugési savo studentais (plevésomis tikrai jie netapo!), visur juos gyre, ypaé pabrézdamas Pr. Skardziaus darbstuma, o A. Salio gabumus. Siu ypatybiy, aisku, netruko nei vienam, nei kitam. Kaip J. Gerulio pedagoginj talenta vertino jo mokiniai, galbut liudyty ir tokia detalé. Jau po Antrojo pasaulinio karo, bidamas Jungtinése Amerikos Valstijose ir matydamas litdna Lietuvos kalbotyros bukle, Pr. SkardZius viename straipsnyje rasé, jog ”tikrieji J. Ziugzdos mokytojai ir draugai visai be reikalo niekais nudejo toki zymy mokslininka, kuris, gyvas biidamas, dar ir tarybinei Lietuvai buty galejes paruosti rimty tarmétyriy”’. Apie J. Geruli, kaip gera pedagoga ir jdomig asmenybe, siy eiluciy autoriui yra labai graziai atsiliep¢ jo buve mokiniai Berlyno universitete Elzbieta Mikalauskaité ir Jonas Kabelka, dialektologijos kursy Kaune klausytojai Broné Vosylyté, Jonas Kruopas, Juozas Senkus. 5 Jono Jablonskio laiskai. Sud. A. Pirotkinas. V., 1985. P. 165—166. 6 Jablonskis J. Straipsniai ir laiskai. Sud. A. Piroékinas. V., 1991. P. 225—227. 7SkardziusPr. Tarybiné kalbotyra Lietuvoje // Aidai, 1958. Nr. 10. P. 444—445, 33 Su J. Geruliu A. Salio santykiai, matyt, buve itin Ssilti. Jis labai riipinosi A. Salio ateitimi. Buta dél to ir Siokiy tokiy konflikty Kaune’. 1969 m., lankydamasis Lietuvoje, A. Salys yra pasakojes, jog po karo gyyendamas Jungtinése Amerikos Valstijose, jis remé ir labai sunkioje padétyje dukrai baty, prisimine ir kitus dalykus. Kai po studijy Leipcige A. Salys ir Pr. SkardZius sugrizo j Kauna, galima sakyti, prasidéjo lietuviy kalbotyros atgimimas. Studentus ypat Zavéje Salio | paskaitos. Prisimines savo studijas Kauno universitete, A. Salys saké, jog ”visokios | ten Vabalo-Gudaitio pedagogikos ir kitka” nelabai jj domine. Taéiau jis pats turéjes igimta pedagogo talenta ir pedagoginiam darbui skyré ypatinga demesj. ”Galvoju ir esu giliai jsitikines, kad universiteto déstytojo pagrindine pareiga yra biti geru déstytoju”, — kalbéjo Salys trejeta savaiciy prieS mirtj organizuotame pokalbyje, kai apie jj buvo kuriamas dokumentinis filmas®. Tai vertino ne tik bisimieji kalbininkai. Stai Halina Korsakiené pried’ valstybinius egzaminus samprotauja: ”A. Salys — irgi nieko baisaus. Turiu gerus jo paskaity uZragus, o jo déstomas dalykas aiSkus, suprantamas, kaip ir paties profesoriaus paskaitos”. O per pati egzamina ”Nusisypso visada sportiskai pasitempes A. Salys”. ”Dar toks jaunas, Zvalus, linksmai nusiteikes”, Salys aygiuoia ir i Sofijos Ciurlionienés namuose rengiamus kalbos myletojy SeStadienius!®. Pulgis AndriuSis, gerasirdiskai iSsisaipes iS visy savo garbingy profesoriy, prisimines Humanitary draugijos ”trankius metinius balius Ateitininky ramuose”, kai net Vincas Mykolaitis-Putinas ”Siek tiek nustodavo savo igimto drovumo”, nepamirsta ir musy kalbininky: ”Greitakalbis, judrusis P. Skardzius, pasivaigines nesikeisdavo, tiktai kalbédavo dar greiéiau ir sukdavos dar vikriau [...] A. Salys daugiausia praleisdavo laika Sokiy saléje”?*. A. Salys buvo garsiosios studenty literatiiros ir meno draugijos *Satrijos” garbés narys, Sios draugijos globéjas Vilniaus universitete. Apskritai tai tipiskas veiklos zmogus, toli grazu nesitenkines kalbotyra ir pedagoginiu darbu. Bendraamiiai prisimena jj taip pat kaip garsy bitininka, kaip puiky sodininkg ir vyno gamintoja, Zemeés tkio rimy organizuojamy parody eksperty komisijos narj. Ra3ydami apie savo draugyste su A. Saliu, jo biéiuliai (Vincas - Macitinas, Stasys Barzdukas), nepamirsta ir midaus — ”jo gamybos gintarinio midaus taurele esu mielai islenkes”, ”pavaiSino savo gamybos midum (vienu stikleliu, ne daugiau, nes toks retas skanésis!)”. 2 Plg. Pr. Skardziaus 1930 m. vasario 10 d. laiska V. Krévei-Mickeviéiui. Zr. Literatira ir kalba, 1981. T. 17. P. 195—196. ° Plg. Gimtoji kalba, 1992. Sas. 6. P. 23—29; Sas. 7. P. 14— 21 (perspausdinta is ” Aidai”, 1974. Nr. 1. P. 14—20; Nr. 2. P. 75—82. Parengée K. Ostrauskas). 0 kKorsakienéH. Namas, kuriame gyvenome. V., 1991. P. 64, 66; Korsakiené H. Susitikimai. V., 1977. P. 188. 11 4 ndriuSis P. Rinktiniai ragtai. T. 1. Bostonas, 1968. P. 93. 34 Pagaliau A. Salys paragé ir pirmaji lietuviskg automobilizmo vadovelj (Automobilio ekonomija. Kaunas, 1932). Jis buvo ir vienas pirmyjy musy motociklininky. A. Salys aktyviai dalyvavo katalikiskoje akademineéje veikloje, buvo aktyvus Lietuviy kataliky mokslo akademijos narys. Jis kartu su J. Brazai¢iu (tada Ambrazevicium), J. Grinium, J. Grusu, Z. Ivinskiu, J. Keliuoéiu, A. Maceina, K. Pak&tu, I. Skrupskeliu, A. Vaiéiulaitiu ir kitais jaunais kataliky intelektualais pasirasé 1936 m. ”Naujojoje Romuvoje” paskelbta garsiaja deklaracija ”] organiskosios valstybés kuryba”, ieSkojusia kelio demokratinei santvarkai Lietuvoje atkurti. A. Salio charakteris ir igimti gabumai padéjo jam lengvai prisitaikyti ir prie naujy gyvenimo bei darbo salygy Jungtinése Amerikos Valstijose. Cia jo gyvenime labai svarby vaidmenj suvaidino buves Kauno universiteto profesorius $veicaras Alfredas Sennas. Apskritai kitatau¢iai, dirbe Kauno universitete, ne vienu atveju yra nuosirdZiai padéje nelaimés istiktiems lietuviams. Stai prancizas Raymondas Schmittleinas (Raimonas Smitlenas), po Antrojo pasaulinio karo pranciizy okupacinés zonos Vokietijoje visuomeninio Svietimo direktorius, kiek gero padaré lietuviams! Misy zymiojo dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno biografijoje jis apibidinamas kaip tretiasis (po Adomo Galdiko ir Pauliaus Galaunés) sutiktas zmogus, ”palikes lemtinga pédsaka” jo Zzemiskose kelionése!”. Be daugybés R. Schmittleino gery darby lietuviams, minétina ir tai, jog jis, suZinojes, kad Vokietijoje yra A. Salys ir Pr. SkardZius, susirado juos ir pakvieté déstyti baltistikos dalyky j Tiubingeno universiteta. Kuri laika dia galéjo testi studijas ir is Lietuvos pasitrauke studentai. Kai kurie, pavyzdziui, Amerikos lituanistiniy mokykly organizatorius Domas Velitka, cia gavo ir universiteto baigimo diploma. Pensilvanijos universitete Filadelfijoje darba A. Saliui, kaip ir Vincui Krévei-Mickeviéiui, Vincui Macitinui, paripino misy jau minetas A. Sennas. Jis, beveik dedimtj mety iSdirbes Lietuvoje ir Kauno universiteta 1930 m. palikes toli graZu ne savo noru, labai riipinosi lietuviy reikalais, dalyvavo jy organizacijy veikloje, toliau tesé lituanistines studijas. Is karto toki burj lietuviy priimti j 8] universitetg tikriausiai nebuvo taip lengva, ypaé galéje biti keblumy dél V. KrévésMickevitiaus. Profesorius Mykolas Birziska 1948 m. sausio 7 d. kupiname nevilties laiske i8 Vokietijos A. Sennui raSe: ”Kaip tamstai Krévé pavyko istatyti universitetan — sunku man suprasti Zinant, jog nei anglai, nei amerikieZiai, nei bet kas nenori seniy priimti net j universitetus. Stai ir dabar pas mus sédi Siandien atvykusi angly profesoriy komisija, kuri is misy profestiiros renkasi specialisty ligi 50 mety amZiaus — tokie 60-meCiai (man jau 65-eri!), kaip mes trys broliai kad esame, jiems visai néra jdomis, nekalbant apie mano ir Vaclovo lituanistine specialybe (dar kad bity kalba, o tia — literatura!) [...] Kazkodél nei anglai, nei amerikie@iai neatkreipe demesio, jog jis (Viktoras Birziska. — 12 gakalauskas T. Kelione. V., 1991. P. 95—104, 110, 119, 126. 35 A.S.) ne tik matematikas (tokie jiems nereikalingi) ir ne tik inZinierius, bet ir buves Petrapilio dviejy karo amunicijos fabriky direktorius” !?, A. Salys, Zinoma, A. Sennui buvo labai reikalingas ir baigti dar Lietuvoje jo kartu su Maksu Niedermannu ir Francu Brenderiu pradéta ”Lietuviy rasomosios kalbos zodyna”. T Jungtines Amerikos Valstijas A. Salys atvyko nemokédamas angly kalbos, 0 po pusmetio jis jau angliskai désté pradedamajj rusy kalbos kursa. Pensilvanijos universitete A. Salys désté slavistikos ir baltistikos dalykus. Jo laikais Sis universitetas tapo svarbiausiu JAV lituanistikos ir baltistikos centru. Pensilvanijos universiteto biblioteka sukaupé turtingiausia lituanistikos rinkinj, esantj uz Lietuvos riby (¢ia turbut daugiausia A. Senno nuopelnas). Daktaro laipsnius uz disertacijas i8 lituanistikos srities A. Salio laikais cia gavo Vladas Jaskevi¢ius, Kostas Ostrauskas, Bronius Vaskelis, Antanas Klimas, Viljamas R. Schmalstiegas. Ir ¢ia A. Salys buvo labai mégstamas savo studenty profesorius. “AS manau, kad joks studentas neturéjo jokios baimes, kada jam tekdavo jeiti { prof. A. Salio darbo kabineta: visi studentai buvo priimami nuoirdZiai ir dZiugiai, ir mokslinés problemos buvo issprendziamos be sunkumy”, — prisimena V. R. Schmalstiegas!*. Apskritai, anot V.R. Schmalstiego, tai buves ”Zmogus su Sypsena veide”. A. Salys buvo laimingesnis uz daugeli tévyne palikusiy savo kolegy: jam pasiseke bent trumpam dar karta j ja sugrizti. Lietuvoje ne vienas apstulbo, 1969 m. vasara iSgirdes, jog atvyksta A. Salys. Tévynéje jo lauké beveik kaip ”imperializmo agento”. Toli graZu ne visi buvo patenkinti ta kelione ir Jungtinese Amerikos Valstijose. Tatiau kaip mielai A. Salj Lietuvoje sutiko buve jo mokiniai ir niekada jo nemate jaunesniosios kartos kalbininkai! Net ir atsargusis Kostas Korsakas, bendraudamas su A. Saliu, kartais, matyt, budavo gana atviras, nes A. Salys viena proga prasitares, jog "ir apie jusy direktoriy a3 dabar galvoju kitaip negu ankstiau”. AS ypa¢ dZiaugiausi, kad man pavyko su A. Saliu supazindinti Vladimira Toporova. Sis buvo labai nustebintas grazios A. Salio rusy kalbos. Po keliolikos mety Rimgaila Salyte sekmingai V. Toporovui ij Maskva atgabeno savo tevo ”Rasty” tomus. Ji, Boriso Pasternako kirybos tyrinétoja, V. Toporovui, kaip kadaise ir jos tevas, paliko labai mielg ispidi. Latviy kalbininké Elfryda Smité, sutikusi A. Sali Vilniuje, negaléjo atsigereti jo taisyklinga latviy kalba. Ne visi susitikimai Lietuvoje profesoriui A. Saliui tasyk buvo maloniis. Turbut pats skaudZiausias susitikimas buvo su apgriuvusia gimtaja sodyba, 13 Kultiros barai, 1992. Nr. 7—8. P. 100—102; A. Sennas organizavo net komitetg, kuris turéjo paruoSti pasitlymg pristatyti V. Kréve-Mickeviciy Nobelio premijai. V. Kreve-Mickevicius rusy kalba désté ir A. Senno siinui, bisimajam Lietuvos istorijos tyrinétojui Alfredui Erikui Sennui. M4schmalstie gas W. R.A. Salys — profesorius Amerikoje // Aidai, 1972. Nr. 8. P. 363. 36 su beveik jau isnykusiu jo rankomis sodintu sodu. Savo vieSnagés metu A. Salys jsitikino, kad miisy kalbininkai dirba ”su dideliu entuziazmu ir uZsidegimu”, taciau pagristai jaudinosi, kad ”tas uzsidegimas ir entuziazmas nebity uzgesytas Siaures ryty vejo”. I Lietuva Antanas Salys buvo pasiryZes dar karta atvaziuoti. Bet, deja, siai svajonei nebuvo lemta i8sipildyti. Vietoj géliy ir vainiky laidotuvése jis prase aukoti lituanistikos stipendijy fondui. Sis fondas, Antano Salio vardu pavadintas, 1984 m. buvo perduotas Cikagos Ilinojaus universitete jkurtai Lituanistikos katedrai. Kai pirmg karta susitikau su profesorium A. Saliu, prie jo portreto, susikurto is mano mokytojy Jono Kabelkos ir Jono Kvederaitéio pasakojimy, nedaug ka reikéjo pridéti. Salia solidZiy Prano Skardiiaus lietuviy kalbotyros knygy jo mokslo draugo Antano Salio darbai mums tartum neatrodé tokie jspidingi. Siandien pasklaide keturis didZiulius jo rasty tomus, isitikiname, kiek daug lietuviy kalbos mokslui dave ir Sis puikus savo gimtosios kalbos tyréjas ir puoseletojas. Taip pat mes visi turime biti labai déekingi profesoriaus zmonai Sofijai Salienel, be kurios riipeséiy ir léSy ty keturiy tomy tikriausiai iki Siol nebity buve’®. 2 Beje, S. Saliené riipinosi ne tik savo vyro raSty leidimu, bet ir jy ”kontrabanda” i Lietuva. Stai 1986. II. 16 laiske V. R. Schmalstiegui ji raso: ”Prof. P. Jonikas man parasé, kad gal vaziuosite j Lietuva. Buty gerai, kad galetumete paimti dvi jo knygas, o gal pasiseks pervezti. Jeigu prarastuméte, tai nieko. Kalbininkai labai laukia A. Salio ra&ty [...] Linkiu Jums laimingos kelionés”. 37