Antano Salio studijos Vokietijoje
Full text
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994)
LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI
Vincentas DROTVINAS
ANTANO SALIO STUDIJOS VOKIETIJOJE
A.Salio gyvenimui ir studijoms Vokietijoje 1925—1929 m. nušviesti ras-
ta dokumentų Lietuvos Certriniame valstybiniame archyve (LCVA, f. 631,
f. 391) ir Leipcigo universiteto archyve. Vilniaus archyve medžiagos teikia
Kauno universiteto Humanitarinių fakultetų tarybos protokolų knyga, Švieti-
mo ministerijos raštai Kauno universitetui dėl A.Salio pasiuntimo studijoms
į Vokietiją, taip pat A.Salio semestrinės apyskaitos Švietimo ministerijai apie
studijų eigą, susirašinėjimas su Švietimo ministerija dėl stipendijos ir kt. Iš
Leipcigo universiteto Filosofijos fakulteto archyvo gauta dokumentų kopijų
apie A.Salio daktaro disertacijos gynimą, egzaminų laikymą ir kt. Visi šie iki
šiol nežinomi archyvų dokumentai teikia autentiškos medžiagos apie jubiliato
mokslinį ir profesinį brendimą.
Antanas Salys, 1923 m. įstojo į Kauno universitetą, 1925 m. buvo įpusėjęs
lietuvių kalbos ir lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros studijas. Buvo klau-
sęs profesorių Kazimiero Būgos ir Jono Jablonskio paskaitų, dirbęs K.Būgos
"Lietuvių kalbos žodyno" sekretorium, talkinęs Jonui Jablonskiui redaguoti
Žemaitės raštus, dirbęs kitą filologinį darbą.
Prof. K.Būgos ankstyva mirtis buvo didžiulis nuostolis ne tik lietuvių kul-
tūrai ir, skyrium imant, lietuvių kalbotyrai, bet drauge ir nuostolis Humani-
tarinių mokslų fakultetui: smarkiai susilpnėjo lietuvių kalbotyros profesorių
korpusas. Dėl to, kaip žinome, darbui jauname Lietuvos universitete buvo
kviečiamas prof. Jurgis Gerulis iš Leipcigo. Ir pačiame fakultete buvo ieško-
ma gabaus jaunimo, profesūros pamainos. Antanas Salys buvo vienas iš tų,
kurie daugiausia teikė vilčių išaugti mokslininkais. Neatsitiktinai jis drauge
su Pranu Skardžiumi galėjo pretenduoti į teisę studijuoti užsienyje. Tai rodo
šis 1925 m. gegužės 19 d. Antano Salio ir Prano Skardžiaus prašymas:
Jo Malonybei Human. mokslų fakulteto Dekanui
Human. mokslų fakulteto
studentų Prano Skardžiaus
ir Antano Salio
Prašymas
Nuo šių metų rudens semestro noriva studijuoti savo specialybę, lygina-
mąjį kalbos mokslą, lituanistikos pagrindą, viename kuriame užsienių centre
(Leipcige, Karaliaučiuje arba Rygoje), kur yra įsidirbusių žymių to mokslo
specialistų. Tuo reikalu padavėva ir tam tikrus prašymus Šv. Ministerijai:
prašova skirli mudviem nuo ateinančio pusmečio po tam tikrą stipendiją tam
mokslui eiti (savo lėšų tam neturiva).
12
Turiva garbės prašyti Fakulietą paremti mudviejų prašymą — paaiškinti
Šv.Ministerijai, kad mudviem tikrai yra reikalingas rimtas mokslo centras su
tokiais specialistais, kaip J.Gerullis, W.Streitbergas, E.Sieversas, R. Traut-
mannas... .
Kaune, 1925 m. gegužės mėn. 19 d.
A.Salys
Pr. Skardžius
To meto padėtį fakultete ir rūpinimąsi kvalifikuotų lituanistų kalbininkų
pamainos ugdymu geriausiai nušviečia pref. Jono Jablonskio 1925 m. gegužės
20 d. laiškas Švietimo ministeriui Kazimierui Jokantui. Jablonskio rekomen-
dacinis laiškas dėl argumentacijos išsamumo ir kaip reikalų raštų pavyzdys
pateikiamas ištisai:
Kaunas, 1925 m. gegužės 20 d.
Švietimo Ministeriui K.Jokantui
Du studentu humanitaru, Ant.Salys ir Pr.Skardžius, — juodu eina čia
dveji metai kalbotyrą su lituanistika, — malydamu, kad mūsų fakultetas ma-
Za teduoda jiem dvasios maisto (fakullele nėra tuo tarpu nė lingvisio, kalbos
tyrėjo lyginamajam mokslui), — jau senai (po K.Būgos mirties) nori važiuoli
iš čia į kurį nors Vokietijos universitetą, į lokią aukštąją mokyklą, kurioje tas
mokslas jau sutvirtėjęs ir einamas kaip reikiant. Juodu jau senai tuo savo
dalyku yra susirūpinusių ir nuolai man šiaip ar laip kvardina galvą, vis ieš-
kodamu patarimo, kaip tas dalykas įvykdyti ir kur geriausia būtų jiem, mano
supratimu, toliau siudijuoti Vokietijoje.
Vakar iš jų patyriau, kad juodu jau ir prašymus padavusiu Šviet. Mi-
msterijai—prašiusiu, be negalėlų kaip norint Ministerija išsitekti jiem lėšų
užsienio stipendijoms.
Visiškai užjausdamas juodu, — mes tikrai esam tuo tarpu vargingi šiuo
atžvilgiu, — skubu ir pats savo "skatiku" prisidėti. Abu juodu (žemaitis ir
rytų aukšlaitis) tikrai yra tvirtu ir nusimanančiu apie kalbos ir šiaip mokslo
dalyką vyruku, iš kurių galima ko laukti mūsų mokyklos ateičiai, bet abu, de-
ja, yra lygiai ir nelurtingu sodiečiu — abiem reikalingos, būsiu visai alviras,
gerokos stipendijos, kad nereikėtų jiem užsieniuose, atsidėjus mokslui, bado
dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais
aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir
palvarumu. Prašau, jei tik galima, nepašykštėti jiem nuo šių metų rudens
semestro stipendijų užsieny mokslui eiti.
Išbuvo juodu (Salys su Skardžium) tuo tarpu po dvejus metus Kaune, bet
dabar, pasitraukus iš mūsų tarpo Kaz. Būgai ir neturint mūsų Humanitary Fa-
kulletui kiek žymesnio savo tarpe kalbos tyrėjo (ir lituanisio ), juodu noroms
nenoroms ima ieškoti tų kalbos tyrėjų, rimtų ir gilių kalbos mokslo profesorių,
Vokietijoje, senojoje kalbos mokslo Lėvynėje. Juodu sakosi man norinčiu ypa-
čiai Leipcige studijuoti (ten yra žymus įdomių jiem kalbos tyrėjų būrelis) arba
Karaliaučiuje, Rygoje; nei Paryžiaus nei Šveicarijos juodu, matau, neieško
savo studijoms.
Abiejų tų studentų sumanymą laikau rimtu dalyku. Abiem tais studentais
patariu ir Tamstai tikėti; juodu mūsų, tikrai man rodos, neapvils — nepada-
13
rys taip, kaip tat padaro kartais tūlas studentas, išvažiavęs su stipendija be
kokios žymios priežasties į užsienius pastudijuoti ir drauge paplevėsuoti.
Abu juodu ir Kaune, kiek žinau, studijuodamu daugiausia kalbos darbu
vertėsi ir iš to čia gyveno.
1925 m. 2) d. Kaunas
J.Jablonskis'
Nesitenkina Jablonskis raštu ministeriui, tuoj pat (1925 m. gegužės 21d.)
rašo ir Humanitary Fakulteto Dekanui Prof. M.Birziskai: "Abu tuodu stu-
dentu yra, rodos, riméiausiu mūsų Fakulteto kalbininku. Antra vertus, juodu
yra ir*K.Būgos mokiniu", tačiau "tik pradėjusiu su juo savo darbą dirbti ir
be Būgos, lituanisto, kito rimto kalbos tyrėjo tarp savo profesorių neturėjo".
Apie save kukliai pasakęs ("pats aš esu tik šioks toks kalbos mokslo populia-
rizatorius lietuvių gyvenime, duoti ko tvirto ir rimto studentams, kaip ir kiti
mūsų žmonės, negaliu kalbos mokslo reikalui"), Jablonskis tęsia: "nereikia
laukti to laiko, kada pasiliks krašte tiktai kiek lyžtelėjusių K.Būgos mokslo
mokinių, neišėjusių kaip reikiant kalbos mokslo. Negalėdami patys ko rim-
tai duoti tiems pradėjusiems savo darbą K.Būgos mokiniams, leiskime juos
studijuoti į didesnius to mokslo centrus."..." Turime patarti Ministeriui skirti
kiek lėšų tam, kad galėtume netrukus susilaukti iš savo tarpo kalbininkų rim-
tų, išėjusių kalbos mokslą kaip reikiant, tokį mokslą, kurio mes patys duoti
negalime". Atkreipęs dekano akis į tai, kad reikia stengtis turėti žinių apie
rūpimą mums studentą, Jablonskis siūlo ir būdą: kas metai, jei ne kas pusme-
tis, gauti jo apyskaitą (Jablonskio terminas), ir toliau rašo: "Jei poséedyjle]
tektų apie šitą dalyką kiek kalbėti, įgalioju Tamstą ir šitą mano nuomonę
išreikšti posėdžiui. Aš, kaip Tamsta matai, esu tos nuomonės, kad abiem
kalbamiem studentam reikėtų tam tikromis sąlygomis leisti eiti jų mokslus
viename kuriame rimtesniame rūpinčio mums mokslo centre ir turėti darbo
su prityrusiais ir žinomais to mokslo žmonėmis (žymiais specialistais).”? .
Humanitarinių mokslų fakulteto tarnyba tų pačių metų gegužės 22 d.
posėdyje (Nr. 113), dalyvaujant M.Biržiškai, A.Voldemarui, V.Krėvei—Mic-
kevičiui, E.Volteriui, A.Sennui, V.Sezemanui, J.Tumui, A.Smetonai, VI.Šil-
karskiui, Iz.Tamošaičiui, Pr.Augustaičiui, J.Vabalui-Gudaičiui, P.Gronskiui,
J.Balčikoniui, B.Sruogai, svarstė studentų A.Salio ir Pr.Skardžiaus prašymus:
"Studentai A.Salys ir Pr.Skardžius praneša posėdžiui, kad juodu yra įteikę
Švietimo Ministerijai raštą, kuriame prašą duoti jiem dviem stipendijas kal-
botyrai studijuoti užsieny, ir prašo fakultetą švietimo Ministeriui užklausus
juodviejų prašymą paremti."
: 17r. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1382, g. 98—99 a. Spausdinta: Jono Jablonskio
laiškai // Sudarė A.Pirockinas. — V., "Mokslas", 1985. P. 165—166. Sudarytojo
nuomone, laiškas rašytas ne paties J.Jablonskio, jo tik parašas.
žr. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 253, p. 22. Spausdinta: Jonas Jablonskis.
Straipsniai ir laiškai // Sudarė A.Piročkinas. — V., "Mokslas", 1991. P. 225—227.
14
Nutarta: Švietimo Ministeriui užklausus stud A.Salio ir Pr.Skardžiaus
prašymą svarstyti“. Tiesa, įrašų apie tolesnį A.Salio ir Pr.Skardžiaus prašy-
mų svarstymą, Švietimo Ministerio užklausimo Humanitarinių mokslų fakul-
teto tarybos 1925 m. pavasario posėdžių protokolų knygoje nerasta. Tačiau
Salys gauna visus reikalingus leidimus.
Apsirūpinęs dokumentais ir, tarp jų, spalio 23 d. išduotu vokiečių kal-
bos mokėjimo pažymėjimu, patvirtinančiu, kad "Er beherrscht die deutsche
Sprache genugend, um die Vorlesungen und Ubungen an einer deutschen Uni-
versitat erfolgreich besuchen zu konnen”, Salys nuo 1925 m. lapkričio 1 d. jau
Leipcigo universitete. 1925 m. gruodžio mėn. praneša Švietimo ministerijai
iš Leipcigo apie savo įmatrikuliavimą ir nurodo adresą: Leipzig, Wettinerstr.
23.11, bei J.Quosdorf.
Leipcigo universitete A.Salys buvo imatrikuliuotas 1925 m. ir studijavo
nuo 1925/1926 m. žiemos semestro iki 1929 m. vasaros semestro baltisti-
ką, indoeuropiečių kalbotyrą ir filosofiją, parengė ir apgynė filosofijos daktaro
disertaciją. Studijų Leipcigo universitete eiga matyti iš kiekvieną semestrą
Švietimo ministerijai siunčiamų darbo apyskaitų. Cia išvardyti kas semest-
rą klausyti dalykai, jų pobūdis, profesoriai. Iš bendrųjų mokslinių disciplinų
Salio klausyta psichologijos pagrindai, filosofijos įvadas, filosofijos istorijos ap-
žvalga, sisteminės filosofijos apybraiža, naujosios filosofijos istorija (nuo De-
karto iki Kanto), kalbos psichologijos įvadas. Iš kalbotyros teorijos klausyta
indoeuropiečių kalbotyros pratybos (rekonstrukcijos problemos — prof.H.Jun-
keris), bendrosios kalbotyros įvadas. Turėjo galimybę gerai pastudijuoti kla-
sikines slavų ir baltų kalbas, reikalingas lyginamosios kalbotyros studijoms:
išklausė senosios slavų kalbos gramatiką (prof. K.H.Meyeris), senosios rusų
kalbos tekstus, bažnytinę slavų kalbą (prof. R.Trautmannas) — du semestrai
su pratybomis, taip pat slavų tautų ir kalbų kursą (Die Slavischen Volker und
Sprachen) pas prof. R.Trautmanną, lyginamąją slavų kalbų gramatiką (prof.
R.Trautmannas), slavų kalbų žodžių darybą (prof. R.Trautmannas). Yra
klausęs taip pat sanskritą (du semestrus), lotynų kalbą ir lotynų gramatiką,
turėjo paleografijos pratybų.
Daugiausia baltistikos dalykų klausyta pas prof. J.Gerulį: latvių kalbos
istorinė gramatika, prūsų Enchiridiono analizė, latvių kalbos gramatikos pra-
tybos, lietuvių ir latvių XVI— XVII a. raštija, lietuvių tarmės; lietuvių tarmi-
nių tekstų pratybos, lietuvių kalbos istorinė gramatika, latvių tarmių tekstų
pratybos, lietuvių kalbos gramatikos pratybos; prūsų kalbos gramatika; bal-
tų etnografijos pratybos, baltų kalbų lyginamoji gramatika, taip pat latvių
tarmių pratybos, atliktos Leipcigo Baltų institute, prūsų kalbos pratybos; lie-
tuvių kalbos istorinė gramatika. Per pirmąjį 1925/26 m.m. žiemos semestrą
parengė seminaro darbą "D.Kleino Gramatica Litvanica ir giesmyno kalbos
santykis“ ("Das Sprachliche Verhaltnis der "Grammatice Litvanice” von Da-
niel Klein zu seinem Gesangbuch”). f
Apyskaitose pažymėta, kad "nei klausomyjy dalykų minimumo, nei prak-
tikos darby skaičius Leipcigo universiteto filosofijos fakultete nėra nustaty-
tas”. Tas pat rašoma ir septinto semestro apyskaitoje: "Klausomųjų daly-
Šžr. LCVA. F. 631, ap. 12, b. 146, p. 96.
15
kų minimnmo ir semestrinių egzaminų universitete nėra“. Apyskaitos buvo
pagrindas Švietimo ministerijai mokėti užsieny studijnojantiems studentams
stipendiją, kurios nebuvo per daug. Jos pritrūko jau pirmaisiais studijų me-
tais Leipcige. Studijų draugo Prano Skardžiaus asmens byloje randame dviejų
leipcigiečių prašymą Jo Ekscelencijai Šv.[ietimo] Ministeriui, kur prašo nuo
Naujųjų 1926 metų "padvigubinti ar nors tiek padidinti stipendiją", kad ga-
lėtų rimtai, jokių pašalinių kliūčių netrukdomi, dirbti vien mokslo darbą.
Prašymą aiškina. šiomis priežastimis: Kaune, rašo leipcigiečiai, mes daugian-
sia versdavomės pragyvenimui pašaliniais darbais ir tędėl būdavomie privers-
ti savo studijų darbą dirbti tik paviršutiniškai, pripuldami. Leipcige turime
studijuoti visus pagrindinius kalbotyros dalykus, kurių mažai tesame Kaune
gavę; “Antra, — tęsia du mokslo drangai, - "per dvejus metus turime baigti
pagrindines studijas ir padirbti savo doktoratų darbus, kuriems reikia labai
daug ruoštis". A.Saliui reikia, rašoma prašyme, "pačias žemaičių ir jų kai-
mynų tarmes ištirti, nustatyti jų ribas bei dėsnius ir išstudijuoti bendruosius
dialektologijos ir fonetikos pagrindus". Kad galėtų šį darbą atlikti, "turime
dirbti baltų, slavų ir indogermanų institutuose (suprask: katedrose, skyriuose
—- Xo todėl pašalinio darbo, kad ir norėtume, nebegalime ir, svarbiausia,
visai nebeturime laiko dirbti". Pagaliau aktualu ir buities, kasdieninės duonos
kaina: “Pats pragyvenimas Vokietijoje yra daug brangesnis kaip Kanne, o be
to, savo mokslo darbui tenka nusipirkti kai kurias knygas, dabar itin brangias
Vokietijoje, ir šiaip būtina viena kita gyvenimo reikmené”. Prašymą bičiuliai
baigia pastaba, kad kai dėl jų darbo "prireikus visuomet gali pasakyti savo
žodį prof. J.Gerullis“.
Leiprigas, 1925.XII.8
Pr.Skardžius
A.Salys
Šis prašymas nėjo Švietimo ministeriui vienas. Jį antrino, parėmė J.Jab-
lonskio raštas Svietimo Ministeriui Kaz.Jokantui. Jablonskis rašo gavęs kelis
laiškus iš dviejų Leipcigo studentų, kurie džiaugiasi gavę gerų profesorių sa-
vo dalykui, tik skundžiasi kiek, kad sunku esą išsiversti be pašalinio darbo
iš gaunamų stipendijų, dėl to ir prašą, ar negalima būtų nuo Naujųjų Metų
didesnes stipendijas turėti. J.Jablonskis čia'ir precedentą randa. Studentas
J.Bukota Paryžiuje gaunąs daug didesnę stipendiją ir galįs daug laisviau at-
sidėti savo studijoms. Jablonskis "palengvina" darbą ministrui nurodydamas
ir padidintos stipendijos sumą: juodu labai norėtų, rašo Jablonskis, toliau
tureti po keturis šimtus ar penkis šimtus stipendijos. "Šituo savo laiškeliu
labai prašau atkreipti į šitą dalyką savo aki ir padaryti[...], kad abu juodu
bedirbdami savo darbą neturėtų reikalo per daug rūpintis savo visų dienų
duona...“ (Jablonskio tik pasirašytas laiškas 1925.XII.21 d.*)
Reikšmingą vietą A.Salio studijose užėmė fonetika. Iš pradžių ji neįė-
jo į Salio studijų planus. Tik II semestro darbų apyskaitoje, kur išvardyti
8 klausyti dalykai, dar skaitome: "Visą vasaros semestrą privačiai, po dvi
valandi per savaitę, dirbau su prof. emer. E.Sieversu ir prof. Geruliu fone-
tikai" (A.Salio 1926.VTII.28 apyskaita Švietimo ministerijai). 1927—1928 m.
Ar. LOVA. 391, ap. 9, b. 838 (P.Skardžiaus asmens byloje, nespausdintas?)
16
žiemos semestrą Salys darbų apyskaitoje rašo išklausęs Eksperimentinės fone-
tikos įvadą (" Einfūhrung in die experimentelle Phonetik”) pas prof. Junkerį
ir atlikęs Fonetikos laboratorijoje fonetikos praktikumų eksperimentus (Ex-
perimentalphonetischen Praktikum”), žr. 1928 m. kovo 24 d. apyskaitą
Švietimo ministerijai. 1928 m. liepos 27 d. raštu Švietimo ministerijai Nr.
10476 A.Salys praneša išklausęs vasaros semestre 4 dalykus su pratybomis,
tarp kurių yra savarankiško fonetikos darbo pradmenys (Anleitung zu selbs-
tandigen phonetischen Arbeit) prie prof. Junkerio. "Be to, — toliau rašo
apyskaitoje A.Salys, — 27—30 birželio dalyvavau prof. Junkerio vedamojoje
mokomojoje ekskursijoje į Berlyną ir Hamburgą. Aplankyta ir susipažinta
Berlyne su prof. Doegeno vedamu Prūsų valstybinės bibliotekos Fonogramų
skyriūmi ir jo laboratorija, o Hamburge su koloninių kalbų instituto Fonetikos
laboratorija, vedama prof. Panconcelli- Calzios”.
Kuo sudomino ir patraukė A.Salį Hamburgas?
Tai susiję su fonetikos mokslo plėtote Europoje. Kaip žinoma, kalbotyrinės (ste-
bimosios) fonetikos pagrindėjais yra Leipcigo universiteto profesorius germanistas
Edwardas Sieversas (1850—1932). Žymiausias jo veikalas "Grundzūge der Lautphy-
siologie”, 1876 (Penktasis šio veikalo leidimas kiek kitokiu pavadinimu "Grundzūge
der Phonetik” išėjo 1901). XIX—XX a. sandūroje Europoje garsėjo trys foneti-
kos studijų centrai: Paryžius, Hamburgas ir Londonas. Paryžiuje dirbo prancūzų
kalbininkas katalikų kunigas Jeanas Pierre Rousselot (1846—1924), eksperimentinės
fonetikos kūrėjas, nuo 1897 m. dirbęs College de France eksperimentinės foneti-
kos laboratorijoje. Žymiausias jo veikalas ” Principes de phonėtigue expérimentale”
(1897—1908). 1908 m. Hamburge buvo įsteigtas Kolonijų tyrimo institutas (Kolo-
nialinstitut), kurio veikloje nemažą reikšmę turėjo netrukus pradėjęs dirbti koloni-
jinių (Afrikos ir Azijos) kalbų seminaras (Seminar fūr Kolonialsprachen). 1910 m.
prie seminaro buvo įsteigta fonetikos laboratorija (das Phonetische Laboratorium
am Seminar fūr Kolonialsprachen), o jai vadovauti pakviestas iš Marburgo univer-
siteto Rousselot mokinys italas Giulio Panconcellis-Calzia (1878—1966). 1914 m.
Hamburge įvyko pirmasis tarptautinis eksperimentinės fonetikos kongresas ir, nors
pasaulinis karas pristabdė veikimą, tuoj po karo, 1919 m., buvo įsteigtas Hamburgo
universitetas ir pirmoji fonetikos katedra Vokietijoje. Fonetikos istorikai pažymi, kad
trečiasis dešimtmetis buvo hamburgiškės fonetikos laboratorijos klestėjimo metai“.
Taigi Salys Vokietijoje išėjo moderniausią eksperimentinės fonetikos Panconcellio-
Calzios mokyklą ir ne veltui laikomas šios lietuvių kalbos mokslo šakos pradininku.
Įtemptas studijų laikas netruko prabėgti. Septynių su puse semestro stu-
dijos baigtos, parašyta daktaro laipsnio disertacija. 1929 m. gegužės 29 d.
Salys rašo Leipcigo universiteto Filosofijos fakultete prašymą leisti: laikyti
daktaro laipsnio egzaminus ir ginti (tiesa, Kaune) disertaciją. Prašyme jis
nurodo brandos atestatą įsigijęs Telšių gimnazijoje, nuo 1923 m. rudens ke-
turis semestrus studijavęs Kauno universitete ir nuo 1925 m. rudens išklausęs
septynis su puse semestro Leipcigo universitete. "Mano studijų darbo sritis
yra baltistika, indogermanistika ir filosofija", — rašo Salys. Prie prašymo
pridėtas gyvenimo aprašymas (Lebenslauf), kur, be kita ko, rašoma: "Pra-
džios mokslą ėjęs 1912—1915 metais Salantų mokykloje, paskui dvejus metus
rengęsis privačiai, įstojęs į humanistinę (humanistische) gimnaziją Telšiuose.
"Žr. Grie ger W. Fūhrer durch die Schausammlung Phonetisches Institut.
Hamburg, 1989, S. 14—16.)
17
1923—1925 m. studijavęs Kanno universitete ir nuo 1925 m. žiemos semest-
ro iki 1929 m., kaip Lietuvos Švietimo ministerijos stipendininkas, Leipcigo
universitete studijavęs baltistiką, indogermanistiką ir filosofiją. Tolian Sa-
lys pažymi, kad studijų metais klausęs šių docentų ir profesorių — Kaune:
M.Biržiškos, Būgos a.a., Jablonskio, Senno, Sezemano, Straucho, Studeraus,
Tamošaičio, Tumo, Volterio, Yčo; Leipcige — Driescho, Dittricho, Gerullio,
Heinzės, Hertelio, Junkerio, Kruegerio, Meyerio, Trantmanno.
Tačiau anaiptol ne viskas buvo rožėmis klota. Paskutiniųjų mėnesių įvy-
kiai atsispindi A.Salio 1929 m. liepos 17 d. prašyme Jo Pkscelencijai Ponni
Švietimo ministeriui.
“Vakar įteikiau Leipzigo universiteto Filosofijos faknltetui savo baigiama-
ją disertaciją “Žemaičių tarmės. I dalis. Žemaičių tarmės krašto istorija".
Darbas baigtas gulėjo mažne du mėnesiu. Negalėjau jo įteikti, nes vokie-
čiai darė sunkumų neleisdami prie egzaminų. Dėl to teko šauktis net mūsų
Atstovybės Berlyne“.
Toliau Salys rašo turėsiąs atsakomuosius egzaminus laikyti rugpjūčio mėn.
pirmomis dienomis, bet jau neturįs iš savęs kuo mokėti egzaminų mokesčių
(200 markių), todėl turįs garbę prašyti Jo Ekscelenciją duoti egzaminam 500
litų pašalpos. Prašymas pratęsti stipendiją vienam mėnesiui buvo patenkin-
tas: "per Lietuvos banką išsiųsta Tamstai paskutinį kartą 30 dol. š.m. liepos
mėn. stipendijai sumokėti“ ir — perspėjimas: “toliau stipendija. Tamstai
nebus siuntinėjama“ (Taréjas A.Danilianskas).
Leipcigo universiteto archyve saugomi A.Salio disertacijos gynimo doku-
mentai: specialios formos skelbimas Nr. P. 91 apie filosofijos daktaro diser-
tacijos gynimą, kur išvardijami priedai (minėtas gyvenimo aprašymas, paaiš-
kinimas ("Erklaūrung") ir trys atsiliepimai ("Zengnisse") ir, svarbiausia, di-
sertacijos oponentų referatai (" Referat" — mūsų senu terminu atsiliepimas).
Referatai surašyti specialios formos lape, kur apibrėžiami reikalavimai, ko-
kius gebėjimus kandidatas privalo turėti imdamas ką savarankiškai tyrinėti,
reikalavimai, kaip vertinti darbo turinį, taip pat vertinimo pažymiai (Noten).
Štai pirmojo referato tekstas.
Ponas Salys, būdamas žemaitis, norėjo parūpinti žemaičių larmių apra-
šymą. Iš šios disertacijos istorinio filologinio įvado išauga žemaičių tarmės
istorija. Būtent iš to, kad dauguma kalbotyros ir islorijos tvirtinimų apie
žemaičių tarmės plotą remiasi plikais spėjimais, kurie dažnai yra klaidingi,
ypač jeigu grindžiami rusų ar lenkų šaltiniais. Salys visus šiandien prieina-
mus vokiečių, rusų ir lenkų šaltinius išnagrinėjo ir laip pat visus žemaičius
pats apkeliavo. Jis dabar pateikia gerai istoriškai ir filologiškai (vardų iden-
tifikacija) argumentuotą žemaičių tarmės ploto istoriją, be kita ko, iš viso
pirmą. Tai moksliškai vertingas darbas. Jis esmingai praturtina mūsų žinias
minėtoje srityje. Požiūris ir pateikimas rodo savarankišką, metodišką mąsty-
mą. Dėl to siūlau nepaisant vietomis kiek nelanksčios vokiečių kalbos pirmąjį
pažymį
labai gerai
1929 m. liepos 13 d.
Gerullis
18
Čia pat trumpesnis antrojo referento prof. R.Trautmanno siūlymas:
Visiškai pritariu pirmojo referento atsiliepimo turiniui dėl iš tikrųjų labai
vertingo darbo apie vieno svarbaus baltų gyvenamojo ploto fragmentą
1929 m. liepos 15 d.
R. Trautmann
Disertacija buvo įvertinta "labai gerai" ("Mit Note I”) ir patvirtinta 18-os
tarybos narių parašais. Drauge buvo leista laikyti egzaminus žodžiu. 1929 m.
liepos 23 d. baltistikos egzaminą prof. Gerulis įvertino "sehr gut”; taip pat —
"ausgezeichnet" — išlaikytas indoeuropiečių kalbotyros egzaminas (prof.Jun-
keris), filosofijos egzaminas liepos 25 d. įvertintas "sehr gut” ir prof. Driescho
apibūdintas žodžiais: "Stiprios žinios ir džiuginantis savybingas mąstymas"
("Sicheres Wissen und erfreuliches eigenes Denken”). Čia pat ir filosofijos fa-
kulteto dekano A.Hofmanno rezoliucija ir tradicinis studijų pabaigos spaudas:
"Egzaminai žodžiu išlaikyti labai gerai (Demnach ist die mūndliche Prūfun-
gen bestanden mit Note I"). Leipcigas 1929 m. liepos 25 d."
Tame pat dokumente įrašyta, kad daktaro disertacijos gynimo laikinas
pažymėjimas išduotas 1929 m. liepos 26 d., o daktaro diplomas — 1930 m.
birželio 21 d. Byla baigiama paskutiniu spaudu 1930 m. liepos 26 d.
Tuo baigėsi Antano Salio studijos Vokietijoje. Grįžęs į Kauną, daktaras
Salys 1930 m. pradžioje pakviestas eiti docento pareigas Teologijos-filosofijos
fakultete. "Sausio 6 d. skaitė įžanginę paskaitą "Fonetika ir rašyba", o pava-
sario semestre skaitys fonetiką ir įvadą į baltų kalbotyrą", — rašė "Židinys",
1930, Nr. 1.
Prasidėjo Antano Salio savarankiška mokslinė veikla, intensyvus pedago-
ginis darbas Vytauto Didžiojo universitete.
19