Ištiktukų priebalsių fonosemantika (vienanariai pradžios junginiai)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Jolanta ZABARSKAITĖ IŠTIKTUKŲ PRIEBALSIŲ FONOSEMANTIKA (VIENANARIAI PRADŽIOS JUNGINIAI) Į fonosemantikos srities klausimus mėginama ieškoti atsakymo specifinėje ekspresyviosios lietuvių kalbos leksikos — ištiktukų — grupėje, t.y. analizuo- jami žodžiai, ne pavadinantys, o reiškiantys garso, vaizdo, pojucio ar potyrio sukeltą įspūdį. Pagrindiniu nagrinėjimo objektu pasirinkti ištiktukai kaip mažiausiai problemiška ekspresyviosios leksikos sritis. Kitais ekspresyviosios leksikos sluoksniais remiamasi tada, kai reikia pagrįsti gautas išvadas. Fonose- mantinėms išvadoms pagrįsti nagrinėjami ideofonai (ištiktukai, kurie imituoja veiksmo ar potyrio keliamą vaizdą), mimemos (ištiktukai, kurie imituoja ti- pišką mimiką, kai reiškiamas koks nors pojūtis), retkarčiais — onomatopėjos (garsą mėgdžiojantys ištiktukai). Fonosemantikos problema susijusi su fonetikos ir fonologijos, semantikos ir leksikologijos sritimis. Naudojamasi jų terminais ir metodais. Ištiktukų pavyzdžiai rašomi transkripcija įprasta lietuvių. Sakiniai, kuriais iliustruoja- mi pavyzdžiai, pateikiami tokie, kokie yra žodynuose, t.y. iš "Lietuvių kalbos žodyno" — netranskribuoti, iš DūnŽ — jo vartojama transkripcija. Žodžių geografijos nuorodų santrumpos — kaip "Lietuvių kalbos žodyne". Reikšmės pateikiamos taip, kaip žodynuose. Garsų artikuliacinių ir akustinių požymių suvokimo universalumą ribo- ja kalbos fonetinės sistemos ir sintagminių kalbos garsų santykių individu- alumas. Kalbos garsų konotacija fonosemantinėje sistemoje yra pastovi ir nekintanti. Ji turi savybę būti potenciali, išryškėti tekste. Ištiktukai, būdami dinamiškiausi savo sintaksine-semantine paskirtimi žo- džiai, kurie nepaiso kai kurių fonetinių lietuvių tarmių dėsnių, yra lietuvių kalbos leksikos sistemos dalis ir paklūsta jos fonotaktikos dėsniams. Jie ne- turi kalbėjimo akto metu kintančios, prie paralingvistinių komunikacijos sis- temų (gestų, mimikos) ribos artėjančios fonetikos struktūros, o tai reiškia, kad garsų fonosemantika nėra psichoakustikos ir psichofiziologijos sritis, bet lingvistiškai aprašoma sisteminė kalbos ypatybė. Ištiktukai gali prasidėti visais lietuvių kalbos priebalsiais, taip pat kalbos periferijai priklausančiais /ch/, /h/, /f/. Gausiausias tipas yra su T priebal- siais. Jį aptarsime pirmiausiai. Vienanariai T tipo priebalsių pradžios junginiai. Priebalsio /k/ artikuliacijai būdinga tai, kad tariant oro srovė skverbiasi pro uždarumą. Tai ir audicinis "aiškumas", kurį turi priebalsio /k/ akustinis požymis "kompak- 187 tinis”, kuria valingo, su jėga atliekamo veiksmo, nukreipto į išorę, įspūdį. /k/ garsu prasideda daugelis ištiktukų, reiškiančių smūgį, kumštelėji- mą, bakstelėjimą, stumtelėjimą, kirtimą, mušimą: /ktpšt/ "bakst, kapšt", /klimšt/ "lengvam stumtelėjimui, sudavimui reikšti", /k'é.lkst| "karkšt", /Klėkšt/ "takš", /kakšt/ "kėkšt", /kapst/ "kapt; taukšt", /kar.kšt/ "kaukšt", /kd.uks/ "sudavimo garsas", /kum.pt/ "niukt, bast, kumšt", /kūč/ "būc, bumt”, /kūokš/ "knap, kaukšt"; /kūokt/ "kumšt, niūkt". Prie šios ištiktukų grupės yra savotiška "konversyvinė" ištiktukų grupė, žyminti čiupimą, stvėri- mą: /kapt/ "stvėrimui žymėti"; /kūpt/"čiupt"; /kūopt/"kapt". (Garsas /k/ dažnas ir kitų kalbų ištiktukuose, reiškiančiuose čiupimą, plg.: osetinų kaepp, - turkų kap, semitų kapp, čiuvašų kap). Yra ištiktukų, kuriančių staigaus ju- dėjimo, šuolio vaizdą: /k'ūkt/ "strikt, striuok, striuokt”; /ké-st/ "šokimui reikšti". Šoktelėjimo, pakilimo į viršų vaizdą siekiama atskleisti priebalsiu /k/ ir junginio žemo tono variantais arba paaukštintu tonu. /k/ — bemoliškas /k'/ — diezinis ki: pt "kilst” khi-kst ”liuokt” ki-st "kiust” khi-st "šast" ki pt "ūžt, siubt” khi-rt "šuoliui reikšti" kuist "strykt" kūokšt "skiūkt" Drebėjimą, virpėjimą, viksėjimą reiškia semantinė grupė: /k'ir/ "dre- bant nuo šalčio"; /kp/"vikst"; /k'ép/”sukebaravimui, sukrutėjimui reikšti"; /k'ūs/ "sudrebėjimui nusakyti"; /k'ūst/ "suvirpėjimui nusakyti". Didžiausią grupę ištiktukų sudaro CpV tipo ištiktukai, žymintys garsą, atsirandantį palietus paviršių (ppr. kietą). G. Kornilovas tokio tipo ištiktukus aprašo schema: valios paskatos veiks- mas — judėjimas — kontaktas (Kornilov 1984: 112). Jo pastebėjimu T tipo priebalsiai daugelyje kalbų linkę imituoti šią schemą, o priebalsis /p/ yra "ab- soliučiai tinkamas veiksmo — judesio — kontakto kūrimui" (Kornilov 1984: 113). Su CkV tipo ištiktukų semantine grupe, reiškiančia pakilimą, pašoki- mą ir t.t. koreliuoja CpV ištiktukai: /piirst/ "lėkimui nusakyti (apie putpe- le)”; /pūrp / pūrp/ "staigiam suplasnojimui nusakyti". Semantiškai artimi: /pūkst/ "pūst"; /pūkšt/ "dūmų, dulkių pakilimui nusakyti". Kaip ir CkV atveju, junginys žemo tono. Paradoksalu, kad kilimo į viršų idėjai nusaky- ti naudojamasi žemu tonu. Tai, matyt, susiję su "sunkaus atsiplėšimo nuo žemės“ įspūdžiu, juolab kad veiksmažodis purpteléti reiškia "skristi nelygia trajektorija, nuolat kylant ir krintant žemyn". Šio veiksmažodžio leksinis semantinis valentingumas ribotas: nepasakysi, kad purpsi srelis. Tekste tu- rime: /pirst pé.tpele eš puo kūojo / pa'rsegonda'u/ DūnŽ. Junginys /pu/ ir įtaigesnis /pu/ lietuvių kalbos leksikoje dažnai sukelia sunkumo įspūdį: pundza “pampla"; pūplinti “sunkiai eiti"; pūzinti “lėtai eiti"; purslinti "pė- dinti"; purséti “tingiai, pasipūtus sėdėti"; pūzrinti "sunkiai eiti". /p/ artikuliacijos ypatybės, tarimo metu staiga išsiveržiantis burnoje pa- didėjęs oro slėgis galbūt turi įtakos šalutiniam oro, akytumo įspūdžiui, plg.: pursti "1. darytis minkštam, 2. pustis, storėti, 3. pūti, trunyti”; puziéti 188 r "rūgti, kilti (apie duona)”; pūrti "šiauštis"; pufpti "1. peraugus bringti, pūs- tis, pursti; 2. tinti, bliurkti”; pūžas "pašiauštų plaukų kuodas”; pūpė "v.k. lopšys" ir t.t. Tai paaiškintų ištiktuko /pūrkš / pur.k3/ reikšmę "perplyši- mui žymėti“ ir savotiško perkeltinio imitatyvo /pus/”supykimui, pasipūtimui reikšti" fonosemantiką. Plg., pušatd "kas pasipūtęs, irzlus", putūkšlis " pasi- putelis”, pušeti "pykti, pustis”. Su energija, atsirandančia tariant /p/, susijusi semantinė grupė, reiškian- ti veiksmo staiguma, netikėtumą: /p'ist/, /pūkšt/, /p'i-st/, /pi-kst/, /p'ikt/, Jpūrkt/, /p'i.kt/, /p'ėkšt/ Žemo tono duslusis sprogstamasis /p/ net artikuliaciniu pavadinimu sig- nalizuoja sąlyčio su paviršiumi garsą, atsiradusį iš įvairaus intensyvumo jėgos. Artikuliaciniai ir akustiniai garso /p/ požymiai labiausiai tinka girdimajam įspūdžiui kurti. CtV tipo didžiausią grupę sudaro ištiktukai, kurintys smū- gio vaizdą-garsą: /tak/, /tan/, /takšt/, /ta.ukšt/, /tapt/ tap/, /tei.kšt/, /tėk/. Tekstų medžiaga rodo, kad garsas /t/ turi funkciją signalizuoti veiks- mo vaizdą, tačiau kartu atskleidžia, kad judančio objekto ir paviršiaus kon- takto garsas yra aukštas, plg.: Tik taršk visas puodas žemėn ir susimušė, grietinė pasipylė LKZ(LT IV 258); Daktaras par sturplį su ranka teikšt — gurgt ir nurijo arklys salietrą LKZ(Trk); Traktorius sustalūskojo, galvą tak in kabiną ir apskruvino LKZ(SIk); Tas Jurgis tani par ausį! LKŽ(Slm); Žmogus pristojo, vokietys ir tapt jam lopeta in kaktą — ir užkast LKŽ (Krn); Aš ton pušin kirviu tdukst, man skieda kakton paukšt LKZ (Ob); Rublį išėmė, tarkšt ant torielkos LKZ(Erz). Aukštasis /t/ signalizuoja silpnesnį veiksmą, todėl CtV tipas turi gau- sų aptariamų onomatopėjų — imitatyvų semantinį pogrupį, reiškiantį bar- benimą, tarškėjimą, nestiprų beldimą, plekšnojimą ir t.t. Ištiktukai pa- prastai vartojami kartojant, plg.: Morta Joniui į petį taps — tas ir nutilo LKZ(Kal); Taks taks pyškindamas į tabokinyčią su pirštais LKŽ(J); Naktį ans jau barškina tar tar tar tar tar, tar tar tar, ka išleistų LKŽ(Varn); Jei neklausysi, bus tėk tėk per užpakaliuką LKŽ (Vrn); T tipo duslieji kont- rastuoja tokiose minimaliose porose: /tar.kšt/:/kar.kšt/, /ta.ukšt/:/ka.ukšt/, Ak'ėkšt/:/tėkšt/, /kapšt/:/tapšt/. Vienos fonemų klasės priebalsiai /k/:/t/ tesiskiria požymiu kompakti- nis: difuzinis, kuris atitinka sąlygines audicines ypatybes "aiškusis" — *"ne- aiškusis". Priebalsių opozicija atliepiama ir ištiktukų veiksmažodžių, plg.: kapšodti:tapšoti. Aiškusis /k/ (jis, beje, iš klausos atrodo žemesnis už /t/), matyt, signalizuoja didesnės energijos, valingumo, kryptingesnį veiksmą. Tai patvirtina tekstai: Jis man tik kékst per nagus LKZ(Kair): /té-kst / té-ks /t/ tucks lisa į a-ki/ DūnŽ. Su pagaliu kakš per galvą, višta vinks LKŽ(Rm): /linda ta kst par snū.ke./ DunZ. Karkšt pagaliu per galvą, brinkt ir nebegyvas LKŽ(Up): /tarkšt / taikst puo kapé-ika/ DunZ. Dėl įdomumo galima palyginti ¢iuvasy garsazodzius: kop "smūgio į fut- bolo kamuolį efektas” ir tup-tupke "mušimo garsas". Turime porų, kuriose kontrastuoja /p/:/t/, plg.: /p'ikšt/:/t'ikš/, /p'ėkšt/ 189 :/Tėkš(t)/, /pakšt/:/takšt/, /par./:/tar./, /pūk/:tūk/. [p/:/k/ kontrasto yra dvi nelabai patikimos poros: /pum.pt/:/kum.pt/(vardažodinė kilmė?), /pi-kst/: /kūkšt/ (t.p.?). Turime ternarinę opoziciją: /paf.kšt/:/tar.kšt/:/kar.kšt/, /pa.ukšt/:/ta.ukšt/:/ka.ukšt/. Ryškėja /p/:/t/:/k/ kontrastavimo tendencija. Ištiktukai linkę sudaryti /p/:/t/ ir /t/:/k/ poras. Opozicijos /p/:/t/ diferencinis požymis yra tonas, t.y. /p/ — žemo tono garsas, /t/ — aukšto. Tonas — vienas konotatyviausiy akustinių požymių — kai kurių tyrinėtojų laikomas universaliausiu, pamatiniu (Jakobson, Waugh 1979: 130). Tačiau aptariamuoju atveju savarankiškos įtakos turi ir lūpi- nė /p/ artikuliacija, savotiškas gesto kopijavimas, t.y. paviršiaus ir objekto kontakto imitacija lūpomis. Sematinė teksto analizė nepaneigia minties, kad žemo tono lupinis sprogstamasis /p/ labiau imituoja sąlyčio garsą,/t/ — artė- ja prie judesio imitacijos: Pasišlapino rankas, pėkš, pėkš sulipdė bakaną duonos LKŽ(Všk): /tė:kšt /tė-kš(t) tioks laša" 1 a-ki/ DunZ. Pijkšt — kap duos jai, ir užmušė LKŽ (Švnėč): /ti-kst/ td-kst ir drudi par di-na/ DūnŽ. /pd-kst i vi'na zanda/pd-kst i kita/ DunZ: /li-nda / td-kst par snil.ke/ DinZ. Gauti rezultatai leidzia tvarkyti binariniy opozicijy principu turima tria- da: /paikst /pagaliv// gal ezgéndite/ DunZ. Parks ir pariedéjo imperiolas į aslg LKZ(Dr). /taū.kšt taū.kšt i sudai.zi butel'uka/ DunZ. /tarkst/ tarkst / puo kapé.ika/ DunZ. © /i kū.kta su sumc'u kaū.kšt/ DunZ. Karks su dalgiu į akmenį LKZ(Sts). /p/ kontrastuoja su /t/ ir /k/ kaip audicinio įspūdžio ideofonas su re- gimojo įspūdžio ideofonais, jo funkcija yra ties apibendrintos prasminés-se- mantinés schemos trečiuoju démeniu. Zemesnis /k/ kontrastuoja su /t/ kaip intensyvesnio, kryptingesnio veiksmo ideofonas su ne tiek intensyviu veiksmo ideofonu. Į binarines opozicijas triada fonologijoje suvedama tuo pačiu principu (Girdenis 1981: 178). Pagrindinė fonosemantiné T tipo priebalsių funkcija — imituoti veiksmo — judėjimo — kontakto paralingvistinę situaciją. Priebalsio pasirinkimas pri- klauso nuo jo akustinių požymių (tono, kompaktiškumo), tačiau gali turėti įtakos ir artikuliacinės garso ypatybės (tai ypač būdinga priebalsiui /p/). Priebalsiai turi ir kitų, ne tiek ryškių konotacinių reikšmių. Didžiausią fonosemantinį krūvį turi priebalsis /p/, mažiausią — /k/. CgV tipo smūgio, kumštelėjimo, stuktelėjimo ištiktukų grupė gausumu gerokai nusileidžia dusliuoju opozicijos nariu prasidedantiems ištiktukams: /gūkt/ "stukt, kumšt", /gi-kt/ "stūkt", /gūnkt / gun.kt/ "pokšt, taukšt". Lyginant CgV tipo ištiktukus su dusliaisiais tos pačios semantikos varian- tais atrodo, kad CkV tipo ištiktukais imituojamas veiksmas tada, kai jis nu- kreiptas į kitą objektą, o skardžiojo priebalsio atveju imituojamo veiksmo 190 objektas yra teksto veikėjas arba teksto subjektas, plg.: Gūkt į kuprą su kuloku LKŽ(J). Aš tą pieną sriūbt sriūbt, man močiutė gūkt gūkt LKŽ(Bdr). Giūnkt į kuprą! LKŽ(Šts). Žąsiai tik kūkt lazdele — ir gatava LKZ(Vj). Su pagaliu kakš per galvą, višta vinks LKZ(Rm). Višta tik kafkt žąsiukui nugaron LKŽ(Slm). Tik kūokt kūokt vaikui kupron LKŽ(Rd). Kaukš — sudavė pypke į stalą LKŽ(rš). Į subjektą nukreiptą veiksmą rodo ir ištiktukai, reiškiantys vandens is- pylimo vaizdą — garsą, kur antrą komponentą imituoja implozinė junginio priebalsių grupė, plg.: Tik gūšt kibirą vandens ant galvos LKŽ(J). Aptariamieji CgV tipo ištiktukai turi semantinį ryšį su veiksmažodžiu gūnkti “riestis į kupra” ir daiktavardžiais gunga, gungra "kupra". Apskritai rasta labai daug leksikos, prasidedančios priebalsiu /g/ ir reiš- kiančios veiksmą, kurį veikėjas nukreipia į patį save, arba garsu /g/ praside- da žodžiai, reiškiantys tokio veiksmo rezultatą: gomulti "gniaužti į gomulius, vynioti, vatuloti”; gūroti "vynioti, muturti"; gūrmulti "glamžyti, raukšlėti", gapsndti "rankioti”; gobti "1. rišti, 2. siausti, 3. grobti, glemzti, 4. vesti (mo- teri), 5. glaustis”; gost, "trokšti, siekti"; gaūbti "telkti, kauptis, rinkti, imti"; guobti "grobti, griebti"; gabinti "vilioti, masinti”; gabažis "pelnas, nauda"; gdmbalas "iš šiaudų susuktas kūlelis stogo kraštui užbaigti"; gargolas "verpa- tes pumputys”; gabana "šieno, šiaudų ir pan. glėbelis, kuokštas“. "Kuokšto" variantai: guzulas, gurgulas, gūrgūlė, gūbulas, gūgulas, gungulas; "trupinio" variantai: gurings, gurūkas, gurulditis, gūrulas; "gabalo" variantai: gomulas, gomulijs, gūmulas, giabuzas, gabūžis, gabižalas, gabulijs, gamūlžis, gamūzas, gamužas, gamalas, gamakas ir t.t. Leksinės divergencijos būdu atsiradę žo- džiai: garsotys "kūno nešvarumai, sąvėlės, rituliai"; gaburdalas "nedidelis kamuolys"; gabe "galva, kvauke”; goge "juok. galva;” gangožas "didelis tam- sus debesis"; gargalnosas "kas su didele nosimi"; gūngkramis "žmogus su didele galva“. Taip pat yra nemažai veikėjų pavadinimų, kurie reiškia į save orientuotą individą: gomura "daugianoris"; gabas "godus žmogus"; gobštas "t.p.", gotas "kas smarkus prie valgymo". Yra panašios semantikos būdvar- džių: godūs, gobšūs, gobūs, goslūs. Ši gausi leksika pateikiama kaip argu- mentas CgV tipo skardžiųjų junginių opozicijai su dusliaisiais atitikmenimis, turinčiai priešingos krypties požymį imituojamam veiksmui. Ištiktukai, reiškiantys nukritimą, linkę labiau imituoti jo vaizdą, sudaro gausiausią semantinį CbV pogrupį. Jie yra gausesni už savo dusliuosius tos pačios semantikos atitikmenis, plg.: /btc / bc / bipt / b'ė.mpt / bénc / ba.nc / bac / bapt / ba'pt / ba-pt / būmpt / būmst / būrpt / bic / bic / bū'p / būrg / bui.c/ bé-pt/. Turime poras: /bapt : papt/, /bd-pt : pa'pt/, /būmpt : pūmpt/, bi pt : pūrpt/, [bic : pic/, /bui. c : put. c/, /bé pt : pépt/. Pépt ir atsiseda LKZ(Aps); Tik pupt. tokian patalan kaip pukuos minkstan LKZ(Mz3); Kai šoksiu per revą, tik puic ant Sono ir parkritau! LKZ(Kair); Papt ir nukrito obuolys nuo obels LKZ(J); Pdpt bryzas lašinių 3 skreitg LKZ (Krs); Maza grasnelé tik bapt, o didesnė jau bopt LKZ(Ds); Būpt ir nukrito nuo aukšto LKŽ(Skr). Jonukas buic į vandenį ir nuplaukė LKŽ(Pp); Bapt ir 191 atsiguliau LKŽ(Dr). Bapt į Ringuvą mašina įkrito LKŽ(Krš). Įdomių minčių kelia CbV tipo semantinė grupė susijusi su vandens idėja ar, leksikologiškai tariant, sema, plg.: /bul./"suteliūskavimui žymėti"; /būrk/ "kliu"; /būrpt/ "skysčio suburbuliavimui žymėti"; /būrkšt/ "trykštelėjimui žymėti"; /bui.pt/ "išlindimui iš vandens žymėti". Visi ištiktukai jungiasi su žemojo tono mišriais.dvigarsiais /ur/ (dažniausiai), /ul/ ir dvibalsiu /ui/. Skysčio semą turi ir žemojo eksplozinio vienanario pradžios junginio ekspre- syvi leksika, plg.: būkoti "klampoti"; buzurlis "terlius"; būzyti "gerti skystį"; burkšlidti "garsiai srebti”; burbėti "kunkuliuoti"; burgė "klampynė, purvy- nė"; bungė "šlapia duona? būojis "bala"; taip bat zemo dvinario implozinio junginio ekspresyvūs veiksmažodžiai bliaūkti "be perstojo tekėti", bliurgzti "tešketi (apie skystą purvą)", aukštesnio tono vienanariai junginiai: bauzoti "kilti, putoti verdant”, batizaras ”verksnys”, dar aukštesnio: belžti "šlapin- ti, telzti” ir t.t. Galima manyti, kad ideofonas /b/ turi kritimo į vandenį ar kitą skystį konotaciją. Tai sudaro opoziciją su ideofono /p/ konotaci- ja, susijusia su oru. Palyginkime fonosemantinę opoziciją: Pūrpt ir nuskrido savais keliais LKŽ(Grž) (oro" ideofonas): Nosis būrbt būrbt burbsi LKŽ(Š) ("vandens" ideofonas). CdV tipo ištiktukai gali imituoti smūgį, smulkių objektų nukritimą: /d'ūkt/, /d'imst/, /dun.kst/. CdV tipui būdingas semantinis pogrupis, reiškiantis dūrimą, leidžia teig- ti, kad ir aukštasis skardusis /d/, kaip ir kiti jo fonologinės klasės skardieji, gali reikšti kitą, priešingą kryptį negu duslieji atitikmenys. Tai ištiktukai, reiškiantys dūrį smailiu daiktu, nudiegimą, nuveriantį skausmą ir t.t., plg.: Digt ir įkando gyvatė į koją LKŽ(J); Šoko iš lovos, adata dijgt į koją dūrė LKŽ(Plt). Yra keletas ištiktukų, reiškiančių vidinį dilgtelėjimą, plg.: Man po krūtine dilgsi dilg dilg LKŽ(J); /dikt / dikt / digul'ika par dun.ti/ DunZ; /pamač'ė-u ti šašva:Ika / di-kt par širdi/ DūnŽ; Dingst man par širdį, kad taip bus LKŽ(J). Yra savotiškas perkeltinės reikšmės ištiktukas, kuris reiš- kia "minties atėjimą į galvą", plg.: Tik man dingt į galvą, kad aš arklių dar nepašėriau LKŽ(Jrb). Visi jie nukreipti į naratorių arba teksto veikėją. Aukštas nudiegimą, dūrį, smygį reiškiančių ištiktukų pradinių junginių tonas, (diezinis /d'/ jungiasi tik su i tipo balsiais) signalizuoja pojūčio neišplitimą ir smailumą, plg. su ekspresyviu niekatrosios giminės daiktavardžiu dimba “kas labai aukštas ir plonas" arba vaizdingu veiksmažodžiu dybsdti "styrėti, stypsoti”. Drebėjimo imitatyvai, prasidedantys skardziaisiais, reiškia pojūtį, pati- riamą naratoriaus, o duslieji vartojami pasakojant apie kito drebėjimą, plg.: Tiktai dreba rankos dild dild LKŽ(Dsn) (aš, man): Drebėdamas kir kir kir krapenęs jis į beblėstantį ugniakurą LKŽ(Vr) Kipšas kūst kūst pagavo kustelėti kaip drebulės lapas (ps.) LKZ(Mc) (jis, jam). CgV junginiai kontrastuoja su CdV junginiais (plg. opoziciją CkV : CtV). CgV tipu imituojamas stipresnis, intensyvesnis veiksmas, nėra garso mėgdžio- jimo. CdV tipo ištiktukai imituoja silpnesnį, mažesnės jėgos veiksmą ir nuro- 192 do į gana aukštą garsą, atsirandantį kaip rezultatas, plg.: Aš tą pieną sriūbt, man močiutė gūkt gūkt LKŽ(Bdr); Vis širdis dūkt dūkt plasta I vi Turime /p/ : /d/ poras: /da : ba/, /dūkst : būkst/, /dlik : bik /-b'ikt/, Jdipt : bipt/, /dé pt : bd-pt/. Jd): Jg/ : /b/ triadą: /dūkt : gūkt : bukt/, /dur. : gu. : but./, /dakt : gakt : bakt/. Pavyzdžiui: Gur gur gur skuba senė, bėga, ruosias LKZ(S). Duf du du rateliais važinėja ir važinėja LKZ(Arm). Buf bus ir suburbéjo visi velniai upėn LKZ(Tvr). Be aptartyju skardziyju priebalsių veiksmo — judėjimo — kontakto fono- semantikos konotaciniy skirtumų, CgV tipu realizuojami istiktukai, žymintys veiksmo staigumą, netikėtumą. Dusliųjų grupėje šios semantikos ištiktukai buvo CpV ir CtV tipų. Turime du atvejus: /gé-kst/ "staigiam, netikėtam veiksmui žymėti"; /gakt/ "staigiam veiksmui pažymėti". Pirmasis ištiktukas turi atitikmenį /bokšt/, antrasis — /bakt/, sprogstamieji labiau žymi kontak- tą, plg.: Gokšt tėvas ir įėjo pirkion LKŽ( Tvr); Bėkšt ir susidūrėm LKŽ(Ds); Kai tik saulė bakt (nusileidžia), tai jis gakt ir pargena LKZ(Pg). Lūpine artikuliacija grindžiamas ištiktukas /bū/, reiškiantis "sudrebėji- mą, suvirpėjimą (apie palūpį)": /bū bū bū i dré-bincu paki-pi/ DunZ. Si ištiktuką galima laikyti nevalingo garso, atsirandančio trūkčiojant smakrui ir apatinei lūpai, imitacija, mimikos garšu, nepriklausančiu nei imitatyvams, nei onomatopėjoms. Peršasi terminas mimema dėl jo leksinės nuorodos į mimiką. Šis ištiktukas papildo ideofoną /b/ lūpinio garso konotacija, kuri akivaizdi ir toliau aptariamoje semantinėje grupėje, nes kaip ir CpV tipas jo skardusis atitikmuo turi semantinę ištiktukų grupę, reiškiančią kalbėjimą ar kita su lu- pine artikuliacija, ”¢epsejimu”, lūpų suglaudimu susijusį garsą arba veiksmą. Kartojama onomatopėja /bin./ žymi verksmo garsą: Vienas bin, kitas bin — ir paleido visi vaikai dūdas LKZ(Mrj). Kartojama onomatopėja /b'tk/ — mikčiojimo garsą: Tas bik bik, ir neturi kas sakyti LKŽ(MI). Yra ištiktukų — imitatyvy, žyminčių kalbėjimą, tačiau neturinčių, lyginant su CpV tipo kalbėjimo ištiktukais, paniekos konotacinio komponento arba turinčių labai neryškų: /bé.va so.ta'rta / nicks nie bo-rpt/ DūnŽ. Palyginimui CpV tipo istiktukas su paniekos atspalviu: /pé pė / papepiéje: / ir neblika/ DunZ. Taigi ideofonas /b/ žymi kalbėjimo ar kita lūpomis atliekamą veiksmą ir turi labai silpną paniekos atspalvį. Mintį, kad skardžiaisiais priebalsiais prasidedančiais ištiktukais yra links- tama kalbėti apie žmogaus gyvybines funkcijas, perša CdV tipo semantinė grupė, reiškianti staigų žvilgsnį. Šaknies balsis koreguoja pikto žvilgsnio, ne- draugiškumo konotaciją: /d'ilpt / dirst/ "staigiam žvilgsniui žymėti“, /d'é.lpt / d'é pt/ "piktam, staigiam žvilgsniui žymėti". Tokio tipo ištiktukus G. Kornilovas vadina vidinio vėlkšmė ištiktukais. Jau iš pavadinimo semantikos matyti priešingos krypties negu dusliųjų ati- tikmenų imitavimas. Si semantinė grupė papildo ideofona /d/ žvilgsnio ko- notacija ir jau anksčiau (semantiniame pogrupyje, reiškiančiame įdūrimą) pastebėta staigumo konotacija. Skardžiųjų T tipo priebalsių pagrindinė fonosemantinė funkcija, skirta 193 reikšti veiksmo — judėjimo — kontakto konotacijas, turi tik skardiesiems būdingą priešingos krypties ar vidinio veiksmo fonosemantinę reikšmę, kuri dažniausiai skiria jų fonosemantiką nuo dusliųjų atitikmenų. Dusliųjų : skar- džiųjų fonosemantinėje opozicijoje skardieji dar gali žymėti silpnesnį veiks- mą, tačiau ši konotacija nėra labai pastebima. Kartais skardaus : duslaus priebalsio pasirinkimą lemia akustinis imituojamo garso įspūdis. Mažiausiai fonosemantiškai žymėtas priebalsis /g/, daugiausiai — /b/. Vienanariai pradžios junginiai su R tipo priebalsiais. Jų analizę pradėsime nosinių pučiamųjų pora (m, n). Su vandens sema susiję CmV tipo ištiktukai, kurių žemas pradžios junginys, matyt, yra ideofoniškas, nurodantis gelmės tamsą, į kurią, įveikdamas paviršiaus pasipriešinimą (lūpinės artiku- liacijos universali konotacija), pakliūva teksto subjektas ar objektas, plg.: /mirkt ir ikrita i /raisto/ ū:ki/ DūnŽ; Mūrkt ir panėrė viedras į vandenį LKŽ(Krš). Aš tik biski valty krypt, mūlkt į vandenį, ir gatava LKŽ(Skr). Panaši ideofono, reiškiančio žlugto virimą, interpretacija (judanti vandens masė, greičiausiai tamsi). /mur muf kū/p/ pėkla virs virs /žlugtas/ DūnŽ. Žodynuose užfiksuotas veiksmažodis marti "šlapti, mirkti, tezti”, šnekamo- joje kalboje dažnas veiksmažodis marmalyti "pilstyti, pliuryti". Su skysčiu susiję ir vidinio veiksmo ištiktukai, reiškiantys prarijimą, plg.: /mak / malkt / mūkt / mai kt/. Čia /m/ konotacija panaši — "smukimas į tamsią gelmę". Ir iš dviejų smūgį reiškiančių imitatyvų, vienas turi vandens semą, plg.: /tūm vaik'ėkū" ma-kt/ i: šūona/ DunZ; Mokst ranką į vandenį LKŽ(Ds). Vienas imitatyvas signalizuoja staigų veiksmą: Mėkt nosį ir ana prikišė - LKZ(Ds). Yra sukrypavima, suzmézavima reiškiantis imitatyvas /m'ir. / (plg. mirineti "šmirinėti, $mizinéti”, mickdti "mostaguoti”, micinti "vizginti"). /mlir./ — greičiausiai §mir variantas. Atskirą grupę sudaro su lūpine-nosine /m/ artikuliacija susiję mimemos: /m'ik/ "užsikirtimui kalboje nusakyti", /m'ikt/ "žymėti nesusigaudymui, ne- žinant ką sakyti“, /mūk/ "sumurmėjimui reikšti". Paniekos komponentą, būdingą sklandžiajam /m/, rodo ir veiksmažodžiai mekidti "neaiškiai kalbė- ti", mamėnti "t.p.”. Lietuvių kalboje gausu vaikų kalbos žodžių, sudarytų iš junginių su pra- diniu /m/, tačiau tarp vienanarių eksplozinių junginių ištiktukuose tokių nerasta. G. Kornilovas įdomiai interpretuoja garso /m/ konotacija kaip čiulpimo veiksmo mimemą (Kornilov 1984: 80). Tai leistų teigti, kad žodis mama — fonosemantiškai lengvai interpretuojamas. Palyginimui lotyniškas žinduolių pavadinimas: mammalia. Yra nemažai CnV tipo imitatyvy, reiškiančių išorinį smūgį: /nukt / n"i-kt / nlickst / n'iést / n'6-kt / n'6-kt/. Du imitatyvai turi vidinio smilkteléjimo, smugio reikšmę: /nikt / n'ikt/. Yra nėrimo į vandenį ištiktukas /n 'ūrkt/ (plg. su įkritimo į į vandenį CmV tipo ištiktukais). Kryptelėjimą į šoną reiškia iš- tiktukas /n'tkst/. Visi jie turi staigumo konotaciją, kurią patvirtina staigaus 194 veiksmo reikšmę turintis /nd.pkt/: Nankt ir nuvirto, numirė LKŽ(J). Nosinė artikuliacija konotuoja subambėjimą reiškiančią mimemą /n'uf./. Trūkumą reiškia ištiktukas /n'ūšt/: Būtų gerai, kad tebebūtum Vilniuj, bet darbo niušt LKŽ(Žem). ; Sklandžiųjų (I, r) junginių analizę pradėsime nuo žemojo /l/ ištiktukų. Judėjimo pirmyn-atgal konotacinę reikšmę rodo didelė grupė kartojamų is- tiktukų, plg.: /laks/: Pirštas atkirstas laks, laks, laks tintalino LKZ(Sts); ANūmpt/: Liūmpt, liūmpt liumpsi liūlys ant versmės LKŽ(J); /lnkt/: Liūnkt liūnkt linguoja LKZ(Er); /l'¢k/: Kad su karve susitampiau, man širdis lėk, lėk, lėk, lėk — i nebgaliu nieko LKŽ(Plt); /lap/: Užsisek tas rankoves — lap, lap, lap suplyšusios kadaruoja LKŽ(Brb); /lap lap tava kaū:K/ DūnŽ; /hi'p/: Kol Aleksys karčliežuvavo, lūp lūp lip margas genelis į medį LKŽ (Vaižg); /hiop/: Tik gaidelis luob luob /sparnais/, kakriekoi ažgiedo/jo/ LKŽ(TDrIV 207). Ištiktukas /hiop/ yra nuoroda į kitą ideofono /l/ konotacija. Smūgio, sudavimo, kritimo ištiktukai susiję su minkštumo ir iš dalies sunkumo ko- notacija, plg.: /liop/: Kultuvėlės gražios, mažiutės, luop luop luop luopsi ir velėja LKZ(TDr IV 238); /kimp/: Lapė tik limp duobėn LKŽ(Prng); /liopt/: Tik lūopt maišas ir nugriuvo nuo viršaus LKŽ(Grv). Minkštumo ir judėjimo konotacijas rodo ištiktukas /lur./: Lur lur košę, bernai atsilošę, kad jiems kas įkrėstų, tai gardžiai suėstų LKŽ(Vad). Minkštumas, sunkumas greičiau- siai sąlygoja ir šių ištiktukų pasirinkimą neutraliuose tekstuose: /lé-pc/: Jis man kada ne kada su lazda lope, Iėpe! LKŽ(rš); /lūt/: Kap ėjau, koja kap slyst, tai lūt ir guliu LKŽ (Grv); /lé-pt/: /pasli-daru/ lé pt un digna/DunZ. Negreito periodinio judėjimo pirmyn-atgal (aukštyn- žemyn), lingavimo ko- notaciją paremia leksika: lyliūoti "linguoti"; lekūoti "alsuoti iškišus liežuvį (apie šunį)“, leketiioti "pamažu klibinti”; lazgurti "nukarus judėti"; lapūoti "mosuoti bėgant"; lapsėti "sparnais plasnoti"; langdti "suptis ore"; laskidti "maskatuoti"; lūnginti "vizginti"; lūmčioti "linguoti"; lūpčioti "mušti kultuve skalbiant”; lugsnoti "lapsėti (apie ausis)"; liūzginti "klibinti"; liupėti "judėti po kojomis (apie minkštą žemę)*; lopseti "plasnoti”. Si konotacija paaiškina daugybę refreny su ideofonu /1/, plg. lado, laduto, ladu ir t.t.. Minkstu- mo konotacija turi ekspresyvūs zodziai: lelys "snarglys"; Iš eiva "liežuvis"; lébeda "ištižėlis"; imti “sutižti, suglebti”; lamža "kas šiltą dieną storai vilki”; lerpsoti "suglebus sėdėti"; liuliūkas "liežuvis"; lidzga "minkštakūnis". Akustinės /1/ ypatybės, kaip CmV junginių atveju, sieja šį ideofoną su vandens sema: /la/ "skysčių tekėjimui su garsu nusakyti"; /lūk/ "godaus gėrimo garsui reikšti"; /lūkšt/ "vandens pylimui žymėti"; /hi-kst/ "šokimui į vandenį nusakyti". Atkreiptinas dėmesys į žemą junginių toną. Vandens semą turi veiksmažodžiai ltūlti "tekėti"; Kurškoti "skalauti" (plg. mūrti). Su liežuvio artikuliacija susiję kartojami ištiktukai, reiškiantys kalbėjimą — /lė/: /visa tucke pamalije/ la la la geiklés palė: di: / DunZ; /lépt/” prasita- rimui nusakyti". Kartojamas istiktukas /I'u./ "prastam griezimui nusakyti" leidžia daryti prielaidą, kad ideofono /1/ šnekėjimo konotacija turi paniekos 195 atspalvį. Yra daug sklandžiuoju /1/ prasidedančių veiksmažodžių, turin- čių reikšmę "niekus plepėti, tauksti”: llénts, lepsėti, lėmzyti, lėpoti, larlėti, lalatūoti, laskatyti, lazgėti, lagzti, lurksti. Sie žodžiai paremia paniekos kom- "„ponentą ideofono /1/ šnekėjimo konotacijoje. Jau Platonas graikų kalbos garsui /r/ skyrė veržlumo, energijos, judėji- mo konotaciją. Lietuvių kalboje šią konotacija patvirtina ištiktukų, turin- čių judėjimo sema, gausa: /r'ėpt / rakt/ rakst/ rakšt/ rapt/ r'ūkt/ r'ūpt/ rkint/ rūp/. Šių ištiktukų semantinė aplinka nerodo detalesnių konotacijos komponentų, plg.: Tik raks ir pakišo panosėn LKŽ(Žmt); Viską riūnt lauk LKŽ(Gs); Aš jam tik riūkt in pečius LKŽ(Mrj); Toj našlaitė rakšt visas žarnas atadavė šuniui (ps.) LKŽ( Tvr). Tačiau yra keletas kartojamų ištiktukų, ku- rių semantika leidžia ideofono /r/ fonosemantiką papildyti greito, veržlaus judėjimo pirmyn-atgal (mirgėjimo) konotacija: Nu, rus ru: pasruinyk, kad niežti LKŽ(Grš); Rib mb akėse, kas galėtų būti?! LKŽ(Krš). (Plg., /k6“r tos pa-gal'os roboli-je/ a rūmė: négalé pastuoviéte/ DūnŽ.) Pavyzdžiui, mir- géjimo, ribéjimo konotaciné reikšmė gali būti S. Nėries aliteracijos: Zarsto akmenėlį/ Širvinta nurimus/ Rymo ramunélé/ Rudenio arimuos — pagrin- das. Kuriamas virpancio skaidrumo rudens oro įspūdis. Verzlaus, energingo judėjimo pirmyn-atgal konotacija — dažnų CrV tipo struktūros refrenų prie- žastis. Ji paaiškina ir kartojamą ištiktuką /rd.1/ "dainavimui nusakyti". Kintama ankštuma, atsirandanti artikuliuojant garsą /r/, virpantis lie- žuvio galas, moduliuojantis garso amplitudę (čia ji sumažėja, čia padidėja), matyt, turi įtakos pikto kalbėjimo, barimosi ideofono /r/ konotacijai ištiktu- kuose /ra/:/rarara težina/ grazi-ju nepasnek/ DunZ; /ri/: /rū rū i rijė“s ka'p šūnis/ DunZ. Ginéijimosi, kiviréijimosi, barimosi veiksmažodžių, pra- sidedančių garsu /r/, yra nemažai: ragéruoti, razgduti, rdizikauti, rapoti, rėšintis, reizgėti, remėzytis. Tai ideofoną /r/ papildo pikto kalbėjimo kono- tacija, kuri galbūt atsiradusi iš urzgimo onomatopėjos. Didžiausią semantinę CvV grupę sudaro lūpinės-dantinės priebalsio /v/ artikuliacijos kartojami ištiktukai. Lūpos patempimas tariant šį garsą sietinas su ištiktukais /v'ėkšt/ "vaiko pravirkimui nusakyti"; /vor./ "neaiškiai kalbai nusakyti", /vapt/ "vapėjimui nusakyti", /v'ipt/ "mažam viepimuisi žymėti", /wi-pt/ "dideliam viepimuisi žymėti". Šie istiktukai — mimemų atvejai, nes garsas ar veiksmas imituojami pa- rodant mimikos specifiškumą. Viepimosi mimika — ištiktukų, reiškiančių pasišlykštėjimą, pagrindas. Šie ištiktukai leidžia ideofonui /v/ skirti artiku- liacinio pobūdžio pasišlykštėjimo, pasibjaurėjimo konotaciją, paremtą dauge- liu žodžių, žodynuose turinčių stilistines pažymas "menkinamai" arba "nie- kinamai”: vėpšlos, vėbros "lūpos"; vambra, vampla "snukis"; varėzga "ple- pys”; vėpezoti, vepėti, vapalioti, végrauli "plepėti, pliaukšti, niekus kalbėti"; vebrenti, vamplinti "nemikliai eiti, žioplinėti"; vampsoti "žiopsoti"; vadaluoti "nešti", valūzuoti "valkioti"; vempti "daug gerti". CjV tipo rasti du ištiktukai — /jėk/ "šuns sulojimo garsui nusakyti"; /jūst/ "krust". Garso /j/ fonosemantinis informatyvumas — menkas. Išva- 196 doms medžiagos nepakanka. Nekreipsime dėmesio į opozicijas tų ištiktukų, kurių semantika (o dažnai ir kilmė) skirtinga: list : r'ist/, /m'ikt : rikt/, [lap : rap/, mus : lur./, Slik : rūk/, /n'uš : Turi./. Daugiausiai fonosemantiškai reikšmingų opozicijų (6) turime su kontrastuojančiais dantiniais-alveoliniais /1/ : /r/, plg.: /Tėk : T'ėk/, /lūp : rūp/, /lū-kt : rickt/, /lapt : rapt/, /lakst : rakst/, /la : ra/. Fonosemantinės opozicijos ideofonu /1/ imituojamą lėtesnį veiksmą, ryškią negreito judėjimo pirmyn-atgal, lingavimo konotacija patvirtina tekstas. G. Kornilovas ideofoną /1/ laiko slidumo garsu (Kornilov 1984: 162). Ideofo- ną /r/ iš turimų opozicijų dar galime papildyti energijos konotacija, be to, akivaizdus traškėjimo, girgždėjimo onomatopėjimio įspūdžio kūrimas (Beje, G. Kornilovas garsą /r/ vadina universaliu laužymo garsu (Kornilov 1984: 121)). Kalbėjimą reiškiančioms fonosemantinėms opozicijoms įtakos galbūt tu- ri ir priebalsių tonas — baramasi paprastai aukštesniu tonu negu kalbama. Taip pat turime kontrastuojančių nosinio — lūpinio ir nelūpinio porų: /m'ikt : n'ikt/, /m'ikst : n'ikst : (vikst)//m'ūkt : nli-kt/. Opozicijas dažniausiai sudaro minimaliųjų porų ištiktukai. Galime daryti išvadą, kad visiems sklandiesiems būdinga judėjimo pir- myn-atgal (aukštyn-žemyn) konotacija, kurią patogumo dėlei, kad nesipai- niotų su kliūtinių priebalsių judėjimo fonosemantika, vadinsime vyksmu. Jo pobūdį konotuoja sklandziojo artikuliacijos pobūdis, iš dalies tonas. Visi sklandieji vartojami kalbėjimo imitavimui arba, kaip gestų kalbos at- vejai, tipiškos mimikos atkūrimui. Jų artikuliacija taip pat prideda savąjį konotacijos komponentą: /m/ — abejojimas, mikčiojimas, /n/ — neigimas, nepasitenkinimas, /1/ — panieka, lingavimas dainuojant, /r/ — piktas kal- bėjimas, riejimasis, /v/ — pasišlykštėjimas, viepimasis. Žemo tono /1/ ir /m/ gali būti vartojami, siekiant vandens, drėgmės, šlapumo įspūdžio. Didžiausio fonosemantinio informatyvumo yra garsas /1/. C/S/V tipo vienanariai junginiai. Daugiausia ištiktukų yra CšV tipo. Dvižidinis alveolinis pučiamasis /š/ kontrastuoja su sklandžiuoju /v/, plg.: /šiėptis : vieptis/, /šipt : v'ipit/. [v/ turi mūsų aptartą pasišlykštėjimo konotaciją, kuri, matyt, yra fonosemantinės opozicijos pamatas. Daugiausia onomatopėjų, turinčių junginio pradžioje garsą /š/, susiję su specifinio šiuršenimo, šnarėjimo garsu, kuriam imituoti /š/ labiausiai tinka. G. Kornilovo tai pastebėta tadžikų, čiuvašų kalbose, plg. tadžikų šart "šnarėjimo laužiant vyteles; ledo čežėjimo imitacija", čiuvašų šartlama “traš- kantis šaltis“, čiuvašų šartala "vaikų barskaliukas”. Lietuviški kartojami ištiktukai yra įvairios semantikos, juos pateikti vienoje grupėje leidžia tas pats onomatopėjinis pamatas: /§a/ "lietaus lašų barbenimui į stogą nusaky- ti"; /šar./ "pjovimo garsui nusakyti"; /š'ūpt / š'ūp/ "kartojant nusakomas barstymas”; /š'ū:pt/ §"i-p/ "kartojant nusakomas intensyvesnis barstymas”; /§ukst/ "kartojant nusakomas šlamėjimas"; /škūrkt/ "dalgiu pjaunant gir- 197 dimam garsui nusakyti"; /š'ur./ "1. byrėjimo garsui nusakyti, 2. čežėjimo garsui nusakyti". Priebalsio /š/ funkcija reikšti šnabždėjimą, tylią kalbą — universali. Greta lietuviškų /š4/ šap/ §'¢/ š'ėp/ šū/ šhp/ (/p/ — kalbos lupi- nės artikuliacijos nuoroda) yra rusų šušu!, tadžikų — šim-š! Turime tildymo ištiktuką /šd/, kur /š/ — nuoroda į šnibždantį kalbėjimą. G. Kornilovas mano, kad daugeliui kalbų būdingi ideofonu /š/ praside- dantys žodžiai, reiškiantys baimę, siaubą (plg. čiuvašų čerem šarach! "nuo siaubo mano širdis supleisejo” (Kornilov 1987: 130)), turi ryšį su traškėjimo onomatopėjomis, prasidedančiomis ideofonu /š/. Lietuvių kalbos imitatyvai /šūst/ "pašiurpimui žymėti"; /šū-st/ "plaukų pasišiaušimui nusakyti"; /šūš "kartojant nusakomas pasiurpimas”; /štūrst/ "mažam pašiurpimui iš išgąsčio žymėti"; /shi-rst/ "smarkiam pašiurpimui iš išgąsčio žymėti"; /shirpt/ "pa- šiurpimui nuo šalčio ar išgąsčio žymėti"; /šurrkš/ "išgąsčiui nusakyti" yra neabejotinai susiję su aiškia ideofono /š/ nelygaus paviršiaus konotacija. Ją iš dalies rodo ištiktukai /štūūpš/ "kartojant nusakomas bangų siiibéiojimas”; /šip/ "ugnies švysčiojimui nusakyti"; /štrkšt/ "kibirkščių spraginėjimui virš ugnies nusakyti“ ir labai gausi nelygaus paviršiaus semą turinti leksika: šdiža "šiurpimas"; Sarma "šerkšnas"; šaršas "vandens ribėjimas, tekant jam per akmenis ar papūtus vėjui"; šapis "kurio atžagari auga plaukai“; šiaurė ”pa- viršiaus nešvarumai“; šebežts "kankorėžis"; šėpšė "samana, auganti ant me- dziy kamienų, stogų, tvorų, akmenų“; šepdžiūlis "garbanius (apie aviną)"; šabadūkas "varnalėšos kibis”; šėkštė "šiurkšti, prasta zZolé”; šėgžmas "šiukš- lės"; št0šts "suskeldėjusi medžio žievė"; šakšti "stingti nuo šalčio" (apie pur- va)”; šerpti "darytis Serpetoms”; §épsdti "būti atsikišusiam, styroti (apie žolę, plaukus)". Beje, J. Jablonskio pavadinimas "žvarbieji" — lyg būtų skirtas nelygaus paviršiaus konotacijai nurodyti. Apie CsV tipo semantiką nedaug ką galima pasakyti, nes ištiktukai negau- sus: /s'ūrpt/ "sriūbtelėjimui nusakyti", /sakt/ "prisegimui žymėti", /s'é -st/ "staigiam atsisėdimui žymėti", /s'"kt/ "staigiam veiksmui žymėti", /shi-st/ "kartojant reiškia siutimą" — jokių labiau matomų konotacinių nuorodų ne- turi. Tai, kad /s/ — pats dažniausias lietuvių bendrinės kalbos priebalsis (Pakerys 1986: 130) reiškia, jog jis mažiausiai žymėtas, todėl yra labai men- ko fonosemantinio informatyvumo. Su išlyga jam galime skirti tolygaus — staigaus judėjimo konotaciją: Siūst pralėkė arklys pro kiemą LKŽ(S1). CzV tipo ištiktukų taip pat nedaug. Apie jų fonosemantika tvirtai spręsti trūksta pavyzdžių. Veiksmažodžiai žerigti, Zergti turi ištiktukus, kurių kitas šaknies balsis: /žirkt/, /žitykt/. Ištiktukas /ž'6-pt/, veiksmažodis žiotisir ištiktukas /#é.ukt/ — matyt turi mimemos bruožų, taip pat yra susijęs su pučiamąja artikuliacija. Yra ono- matopėja /žar./ "lašų teškenimui nusakyti", kuri akivaizdžiai papildo teks- to informaciją skardinio stogo įspūdžiu: /isé-juom /į vakarėlį/ pusplike: / li:tū/s/ žai žar/ i puo linksmibis/ DūnŽ. Staigumo ištiktukus:/ž4“kt/ "staigiam dūrimui nusakyti", /Z7pt/ "stai- giam veiksmui nusakyti" intuityviai norisi susieti su šviesos, švytėjimo ko- 198 notacija (/Z1-pt/ — turi aiškų ryšį su žiėbti). Šią mintį suponuoja ir gausi šviesos sema turinti leksika: Zara "pašvaistė, šviesa", žiūžė "ugnelė (vaikų kal- boje)”, žirti "spindėti, raibti, kibirks¢iuoti”, Zérpléti "pamažu degti, rusenti”, Zaizaruoti “"spindėti", Zaibti "raibti", Ziomioti "degti" ir t.t. CzV tipo istiktukai tėra trys: /2i-kt/ "staigiam smūgiui nusakyti"; /zi-/ ”zvimbimui reikšti"; /zin./ "stiklo suskambéjimui nusakyti" — išvadoms apie /z/ fonosemantika ju nepakanka. Pučiamųjų garsų fonosemantika yra epitetų pobūdžio, papildo veiksmo apibūdinimą "tolygumo" (/s/) ar "netolygumo" (/š/) šalutiniu požymiu. La- biausiai konotuotas garsas /š/. Su netolygumu vienaip ar kitaip susijusios /š/ fonosemantinės reikšmės: pašiurpimas — šaltis — traškesys — baimė — tyla. Įdomumo dėlei keletas asociacijų iš S. Steponavičienės žodyno (Steponavičie- nė: 1986): tyla jungiama asociacijų ryšiais su — šnibždėti, nelaimė, nelaimin- gas, ošimas, siaubas, snaigės, šnarėjimas, šniokštimas; šaltis jungiamas su: ledas, speigas, nejaukus, šiurpu, drebėti, krečia, sukrečiantis, žvarbus. Tarp asociacijų, sukeltų baimės — drebėti, šiurpas, lūžo, šalta, tylu, uraganas. Ištiktukai, prasidedantys svetimais priebalsiais. Atskirą grupę su- daro ištiktukai, prasidedantys svetimais priebalsiais, arba — kaip juos vadina Prahos mokyklos fonologai — sinchroninėmis svetimybėmis, deskriptyvistai — šalutiniais sistemos nariais (Girdenis 1981: 122). Tokių ištiktukų neužfik- suota "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. Mūsų turimi ištiktukai, kurie prasideda svetimu garsu /f/, rodo pasakymo prašmatnumą ir oratoriaus norą išsiskirti aukštu teksto stiliumi. Toks ištik- tukų vartojimas labiau priklauso mitopoetinės kalbos sričiai: Firfp ir išskrido LKŽ(Grž): Fift ir apsivertė ant kito šono LKŽ(Rod); Fūkt ir atlėkiau, fūkt ir gatava LKZ(Slv). Tai patvirtina ir dažnas ištiktuko vartojimas pačiu pir- muoju sakinio dėmeniu, savotiškas sintaksinis jo aktualizavimas. Yra aiškių atvejų, kuriuose /f/ — fakultatyvinis /p/ variantas, atliekantis ekspresyvinę funkciją ir rodantis neeilinį pasakymą, t.y. aktualizuojantis jį arba patį orato- rių: Pui ir ištrūko tas žvirblis jam (ps.) LKŽ(Pin); Bėg fuk fuk fuk traukinys LKZ(KIk); Lapė fuit per langelį ir išsinešė kiškutį LKŽ(V1k). Artima reiš- kinį pateikia A. Girdenis, aptardamas tarminius žodžius: š. žem. afalcina "apelsinai", folka "polkas", fudra "pudra" (Girdenis 1981: 122). Garsui /f/ galima skirti pretenzingumo konotacija. Raide h (matyt, dėl savo akustinių savybių: žemo tembro, neperiodinių virpesių, suvokiamų kaip ūžesys, šlamesys, liežuvio užpakalinės-gomurinės artikuliacijos) žymimas šiurkštesnis perėjimas į garsą, h šių ištiktukų atveju nėra fonema, jos atsiradimas taip pat priklauso mitopoetinės kalbos sričiai. Šis garsas panašus į paralingvistini gasdinimo garsą ir turi aiškią kraupumo konotaciją, plg.: Velnias ėmė vytis šaukdamas "Huš hus į maišą" LKŽ(TDr VI 15); Hamt ir suėdė vilkas vieną avį LKŽ(Skr); Pelėda — heu — sako LKZ(Ps). Fonologiškai tai: hamt — /amt/, hus — /uš/, heu — /eu/. Su gar- su /h/ yra tarptautinių juoko onomatopéjy /ha/, /hi/ hui /, /h4/. Panašiai juokiasi jakutai — huk/, turkai — hig-h/, japonai — ha-ha ir t.t. (Kornilov 1984: 89). 199 Su garsu /ch/ yra taip pat tarptautinė juoko onomatopėja /cha/ ir jos variantai. Duslųjį atitikmenį vartoja rusai zo-zo, ruzu, tadžikai — zu-zu, za-za, osetinai zael-z, čiuvašai — zaz-zaz-z (Kornilov 1984: 88). Sie priebalsiai dėl savo svetimos kilmės, t.y. egzotiskumo, ir dėl to, kad kalboje yra reti — turi nemažą fonosemantinį krūvį. Nėra abejonių, kad dažnas jų kartojimasis tekste ar kitoks aktualizavimas (sakykim, pirmuoju sakinio dėmeniu) yra labai greitai pastebimas. Jų fonosemantika paviršinė ir labiau priklauso mitopoetines kalbos sričiai. Junginiai su afrikatomis. Junginių su priebalsinėmis afrikatomis ana- lize rodo, kad fonosemantikos požiūriu, tai tarpinė grandis tarp vienanarių ir dvinarių junginių, nes grynųjų onomatopėjų atveju šie junginiai atrodo lyg būtų vienas garsas, o imitatyvų grupėje — aiškūs fonosemantiniai junginiai. Skardų, metalinį skambėjimą, žvangėjimą imituojančios onomatopėjos sa- vo semantiniame lauke turi metalo arba stiklo semą turinčių žodžių, plg.: Džengt kavolis ir nukirto geležį LKŽ( Ds); Džin džin stiklus pakeldami LKŽ( rš); Džinkt pro langą pinigai LKŽ(Jdr); Velnias alnešęs džėk pinigus ant stalo per langą LKŽ(Dglš); Tik dzur džui jam pinigus ant galvos papylė LKZ(Rd); Kai dalgiai aštrūs, o arkliai smagiai eina, tai dz dz dz LKŽ(Gr); Džan džan dalgius daužo į tekinius LKŽ(Vaižg); Džer džekt dusliai džerksėjo dalgės LKŽ(J.Balt); Marti džingt raktus įnešusi metė ant žemės LKŽ(J). Afrikata /š/ tekstuose dėl fonosemantikos plečia sakinio semantinę erdvę nuoroda į metalinį, su garsu susijusį objektą, plg.: Džė džė džė, kad lyja, nuo stogų LKŽ(Slm). Lyti pradėjo po dvylikos, klausaus, dža dža dža LKŽ(KlvrŽ). Ei- siu pamelšiu dzy džį džį karvytę LKŽ(Vrn). Metalo semą (semantiniame lauke — dalgis, žirklės, kirvis) turi "kirpimą, pjovima” reiškiantys ištiktukai /3'irkst/3'irks/3irkt/. Šiais atvejais afrika- ta /3'/ kontrastuoja su /ž/ kaip netolydusis (staigiau pereinantis nuo pau- zės prie garso) su tolydžiuoju ir su /d/ kaip ryškusis su blausiuoju (mažiau intensyvaus šlamesio). Metalo skambėjimo garso diferenciniai požymiai — netolydusis ir ryškusis. Afrikatai /3/, fonosemantiškai interpretuojama kaip neskaidomam garsui, skiriama metalinio skambėjimo konotacija nėra visiškai onomatopėjinė. Tai rodo mūsų aptarti kibiro ir stogo sintaksiniai-semantiniai atvejai. Junginiai su požymiu difuzinis besiskiriančia afrikata C3V taip pat turi metalinio, aštraus skambėjimo konotaciją ir metalo arba stiklo semą turinčių žodžių semantinį lauką, plg.: Dzingt stiklas ir subyrėjo LKZ(Skrd); Dzif rėžia stikliorius stiklą LKŽ (Slm); Pagriebęs lazdą, kaip duos jai in galvą — pinigai tik dzer dzer LKZ(BsP 1279); Dzinkšt kirviu paukštei galvą nukirto LKŽ (rš). Ką jis, varge, prikapos su tokiu kirvuku — dzėkt dzėkt LKZ ( Rs). Yra varpo skambėjimo ištiktukų: /3'in/ 3a0.k/ 3aD.kt/ 3en./. Kanopų bildėjimą imi- tuoja ištiktukai: /aik/ 3ak/ 3uk/. Metalinio kibiro nuorodą turi ištiktukas # /4i/: Ja dzi“ dzi“ niori/ DunZ. Nagrinedami /k/ : /t/ fonosemantines opozicijas buvome aptare požymio kompaktinis : difuzinis fonosemantini informatyvuma. Kompaktiniam garsui 200 skyrėme intensyvesnio, didesnės energijos, valingumo, kryptingesnį veiksmą. Šią išvadą patvirtina opozicijos /3'ek : 3'ekt/, /3'n : 3'in/; [3 vkt : 3ykt/, Ai: 3'"/. Kompaktinio /ž/ ir difuzinio /z/ priešinimas diferencijuoja at- kuriamą garsą. Tai, kad junginiais C3V realizuojamos semantiškai mažiausiai žymėtos jojimo garso ir varpo skambėjimo onomatopėjos, bei mūsų aptarti tekstai lei- džia daryti išvadą, kad abu ideofonai /3/ ir /3/turi metalinio skambėjimo konotaciją, bet /3/ — yra didesnio fonosemantinio informatyvumo. Daug fo- netinių variantų, reiškiančių "lesimo" ištiktuką, yra sietini su skoliniu dziobas (galbūt ir patys ištiktukai yra skoliniai) ir analizei įtakos neturi, plg. / 3'6'pt/ 3d'p/ 3ii-pt/ a'ūpt/ aūopt/. Afrikatos /3/ fonosemantinis krūvis nedidelis, ji turi metalo skambėjimo konotaciją, jos fonosemantinis informatyvumas mažesnis, lyginant su /3/ fo- nosemantiniu informatyvumu. Su afrikata /č/ realizuojama didelė grupė kirtimo, kirpimo, plyšimo garsą imituojančių ištiktukų. Garso pamatas — specifinės dusliosios afrikatos akus- tinės savybės (šlamesiai, perėjimas iš pauzės į garsą). Kitaip negu skardžių- jų afrikatų garso metališkumas akcentuojamas sąlyčio su objektu švelnumas (dažnas objektas iš kurio kyla garsas yra medis, mėsa, medžiaga), plg.: Čak čak ėmė kirsti medį LKŽ(Jnšk); Čakšt, čakšt — medis ir nuvirto LKŽ(Krkl); Čakt kirvis įsikirto į medį LKŽ(J); Tik čakšt į pirštą ir įsikirto LKZ(Vvr); /Eé kit) nukirštau: odega šūni:/ DunZ; Čarkšt, čarkšt kerpa siuvėjas pilką milg LKŽ(rš); /čirkšt/ pd-rpli-5a/ liopi-g dabar/ DanZ; /čirkšt nubsini-s/ laba: supli-§iz būva/ DūnŽ. Akivaizdžiai matosi universalus skardžiųjų : duslių- jų fonosemantinis diferencinis požymis — kryptis. Skardžiųjų onomatopėjos imituoja savaiminį garsą, kurį skleidžia judinamas objektas (pinigai, stiklas, dalgis, pentinai, varpas, kanopos ir t.t.), dusliąja /č/ imituojamas garsas, at- sirandantis iš dviejų objektų kontakto, jis nėra savaiminis. Net lietaus garsą imituojančios onomatopėjos atrodo besiskiriančios nuo skardžiųjų variantų tuo, kad signalizuoja sąlyti su minkštu objektu: Ča ča ča ir apliejo mane LKŽ(Šts); Ce čė čė lietus tokiais dideliais lašais, kad ėmė duot LKŽ(Jnšk); /gišdu par mi-gus/ ča ča ča/ DunZ. Onomatopėjų — imitatyvų grupę, reiškiančią slydimą nelygiu paviršiu- mi, galima interpretuoti dvejopai. Įmanoma onomatopėjinė interpretacija: /čtūsšt/ Eūšt varnas kap vėštas/ DūnŽ. Galima ideofonų /t/ ir /š/ sam- plaika: Čiūkšt ir nušliaužė per ledą LKŽ(Ds); Čiūkšt vyželė, čiūta, an žemelę, lylia LTR(Ds); /č'ū:kšt pavirta i nėkela:s/ LKZ. Smūgio imitatyvai /&1-pkt/ ir /činkt/ yra dusliesiems būdingos kryp- ties jis, jam, man: /mūni pamd-ti /marti// dūrėš činkt/ DunZ; /činkt par. nagūs/ kui graibd-s/ DūnŽ. Ideofonas /t/ reiškia judėjimą, /š/ sustip- rina informatyvuma. Afrikatos vartojimas tildymui yra valingesnio, labiau reikalaujančio pobu- džio, lyginant su /š/ prasidedančiais istiktukais. Valingumo suteikia ideofo- nas /t/, plg.: /užrika/ č'ūkt/ visi nutila/ DunZ; /subar'd-u galva iškišusi/ 201 vaika: č'ūkšt/ DunZ. Afrikata /č/, lyginant ją su /t/ ir /š/, yra didesnio fonosemantinio in- formatyvumo, bet jos konotacinės reikšmės gali sutapti su garso /t/ konota- cinėmis reikšmėmis (smūgio atvejis) ir su garso /š/ konotatyvumu (tildymo ištiktukai). Vienintelė tik /č/ būdinga — minkšto dviejų objektų kontakto garso konotacija. Onomatopėjos, prasidedančios garsu /c/, imituoja švelnesnį, ne tokį ašt- rų, silpnesnį, gana aukštą garsą: Dziegorius ant sienos taip iš reto eina cak cak cak LKŽ(Jnšk); Klausau tik cari can su žvanguliais ir nuskambėjo tolyn LKŽ(Ds); /cin-/ cin. / i sprioga lempiki/ DunZ; /ci-nkt/ ci-nkt/ mét kapé-ikas/ DanZ. Afrikatos /c/ konotacija — smulkių objektų skleidžiamas švelnus garsas. Tai greičiausiai difuzinio /s/ įtaka, kurios švelnumo konotacijos nesimatė vie- nanariuose CsV tipo junginiuose. Ideofonuose ši konotacija matoma. Švelnumo, uždarumo, glėbio konota- cija skiria ištiktukus /capt/ cūp/ co0'p/ ci-pt/ "sugriebimui nusakyti" nuo jų analogų be afrikatos, plg.: /kapt/ ir t.t. Tai ideofono /s/ įtaka, nes /t/ — yra įprastos Judėjimo — kontakto — staigumo konotacijos. Švelnumas, realizuojamas garsu /s/, kombinacijoje tildymui reikšti lemia tai, kad ištiktukai /c41t/ ctc/ paprastai vartojami tildant vaikus. Afrikatos /c/ konotacija — mažų objektų skleidžiamas švelnus garsas. Ne onomatopėjų atveju — tai ideofonų /t/ ir /s/ kombinacija, kur /s/ turi anks- čiau neatsiskleidusią fonosemantinę minkštumo, švelnumo, mažumo reikšmę. " Baigiant afrikatų skyrių, reikia pridurti, kad aprioriškai atrodo, jog jų vartoji- mo dažnumas ir polinkiai tarmėse gali būti visai kiti negu bendrinėje kalboje ar apibendrintame lietuvių leksikos modelyje, kurį pateikia LKŽ. Turiu gal- voje ne tik dzūkavimą, kuris, be abejonės, keičia afrikatų fonosemantinį tūrį. Atrodo, kad žemaičiai yra linkę vartoti daugiau ištiktukų su afrikatomis ne- gu kitų tarmių atstovai, todel jų informatyvumas tarmėse yra kitoks. Tai, žinoma, diskutuotinas ir tyrinėtinas dalykas. Priebalsių klasių pagrindiniai fonosemantiniai skirtumai. Visi kliūtiniai lietuvių kalbos priebalsiai turi biheivioristinės schemos veiksmas — judėjimas — kontaktas konotaciją. Tai gali būti ir paralingvistinės situaci- jos pojūtis — jausmas — rezultatas — išraiška. Ši konotacija skiriasi nuo sklandžiųjų klasei būdingos vyksmo (periodinio/ neperiodinio judėjimo įvai- riomis kryptimis) konotacijos. T tipo priebalsiai reiškia aiškią pradžią turintį vienakryptį veiksmą, kurio pobūdis ir kryptis diferencijuojama klasės vidu- je kontrastuojančių garsų. Sklandžiųjų vyksmo požymiai taip pat priklauso nuo individualių garso savybių. Pučiamųjų klasės priebalsiai yra veiksmo ar pojūčio epitetai, rodantys jo lygumą, vientisumą arba nelygumą, šokčiojantį pobūdį. Fonosemantiškai reikšmingi priebalsių akustiniai požymiai. Kla- sių viduje fonosemantiškai reikšmingi šie akustiniai požymiai: a) kompaktiškumas — suteikia veiksmui ar pojūčiui valingumo, energijos, aiškaus kryptingumo. 202 b) tonas — kuo aukštesnis priebalsio tonas, tuo smulkesnį veiksmą, pojūtį, potyrį norima imituoti. Tono požymis yra vandens, oro, tamsos, blausumo konotacijų pagrindas. c) dieziškumo fonologinis požymis — šalutinis, paaukštinamas garso tonas mažina, švelnina imituojamą veiksmą, bet lemiamos įtakos fonosemantikai neturi. Kliūtiniai priebalsiai, kontrastuojantys pagal duslumo : skardumo požy- mį, atlieka tas pačias fonosemantines funkcijas veiksmo — judėjimo — kon- takto situacijoje, bet duslieji paprastai žymi stipresnį veiksmą. Skardieji dar gali turėti papildomą į save nukreipto veiksmo konotaciją arba skirtis nuo dusliųjų veiksmo kryptimi. S tipo duslūs priebalsiai — nelygumo (veiksmo, pojūčio, kuris pertraukia- mas pauzėmis) konotacijos turėtojai, S tipo skardūs — lygumo (veiksmo be pauzių) konotacijos reiškėjai. Fonosemantiškai reišmingi priebalsių artikuliaciniai požymiai. Jų skyrimas nuo akustinių — salygiskas. Diferencijuojant veiksmo —judėjimo — kontakto konotaciją turi įtakos kliūtinių tarimas, kai oro srovė skverbiasi pro uždarumą ir su energija įveikia kliūtį. Jos įveikimo pobūdis — konotacijos pagrindas, pavyzdžiui, tariant /k/ liežuvio užpakalinė dalis staigiai atsitrau- kia nuo gomurio — aktualizuojama veiksmo pradžia, tariant /t/ — liežuvis prisispaudžia prie priešakinių dantų, kliūtis yra toliau nuo ryklės, pučiamas oras nueina ilgesnį kelią, garsas dažniausiai turi judėjimo konotaciją. /p/ tarimui būdinga lūpinė kliūtis šiam priebalsiui suteikia kontakto, veiksmo pabaigos konotaciją. Lupine artikuliacija yra labai potenciali fonosemantiniu požiūriu: visi lu- piniai garsai susiję su kalbinės žmogaus veiklos imitavimu. Nosinis tarimas gali reikšti nepasitenkinimą. Fonosemantiškai reikšminga uždarumos — atvirumos artikuliacija, būdin- ga sonantams, — pagrindinė vyksmo konotacijos priežastis. Pučiamųjų oro srovės pastovus skverbimasis pro angą — tolydumo : ne- tolydumo priežastis. Ištiktukų fonosemantikos nagrinėjimas — pirmas žingsnelis į labai įdomią konotuotos leksikos sritį. Klausimų lieka daugiau negu atsakymų. Tačiau šios srities perspektyvumas leksikologijai, poetikai, psicholingvistikai, socio- lingvistikai, net kalbos istorijai — neabejotinas. Tyrimo laukia refrenai, burtų žodžiai, balsių istorija fonosemantikos požiūriu, lietuvių mitopoetinė kalba ir daugybė kitų, labai įdomių klausimų. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI DūnŽ— Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų žodynas, Vilnius, 1976. Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius. Jakobson R., Waugh L. 1979: The Saund Shape of Language, New York. Kornilov G.I 1984: Imitativi v čiuvašskom jazyke, Ceboksary. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 3-16, Vilnius, 1956—1995; II leid. 1—2, 1968 —1969. Pakerys A.1986: Lietuviy kalbos fonetika, Vilnius. 203 Steponavičienė S. 1986: Lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynas, Vilnius. : PHONOSEMANTIC OF MONOMIAL EXPLOSIVE CONCONANTS IN ONOMATOPOEIC INTERJECTIONS Summary The presented work is looking for the answers to the questions rising in phonose- mantic research by analysing one group of the specific expressive ik bk of the Lithuanian — onomatopoeic interjection. ; Therefore it was chosen the onomatopoeic interjections for the object of study as the least problematic area of the expressive vocabulary. The work is complex because the problem is linked to phonetic, phonology, semantic and lexicology. It is analysed the explosive monomial consonants in onomatopoeic interjections. The general theoretical provision is the foundation of the research: the connotative sinestetic language saunds function that is realised through the acoustic features with the universally comprehensive signals. The main phonosemantic function of the stops belonging to the T class is to imitate the paralinguistic situation of action — motion — contact. The choise of the consonant depends on its acoustic features (tone, compactnesš), but may be influenced by sound's articulate pecularites (that is very characteristic of the consonant /p/). Consonant /p/ carries the greatest phonosemantic weight, the most neutral one is /k/. The main phonosemantic function of the voiced T class consonants is to express the connotations of action — motion — contact and has the phonosemantic mean- ing of the opposite direction or inner action. The consonant /g/ has the lowest phonosemantic mark, /b/ — the higest one. Sonorants are characterisd by the connotation of forward — backward (up- down) movement. The sound /1/ has the highest phonosemantic informativity. The phonosemantic of the fricatives has epithet nature, add the secondary motion characteristics of “evenness” (/s/), "unevenness" (/š/), "light" (/ž/). The sound /š/ is the mostly connotated. There is a separate group of the onomatopoeic interjections that begin with the consonants of the outlying nature. Our onomatopoeic interjection beginning with an alien sound demonstrate the “refinement” of the expression and the narrator’s wish to distinquish himself by "noble" style. The collocations with affricates are the intermediate link between monomial and binary collocations. - The examination of the phonosemantic of onomatopoeic interjections is the first step into the most interesting area of connotated vocabulary. 204