Lietuvių kalbos priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių leksikografinis pateikimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Gertrūda SAVIČIŪTĖ-NAKTINIENĖ LIETUVIŲ KALBOS PRIEŽASTINIŲ IR PARŪPINAMŲJŲ VEIKSMAŽODŽIŲ LEKSIKOGRAFINIS PATEIKIMAS 1. Priežastiniai ir parūpinamieji veiksmažodžiai sudaro nemažą lietuvių kalbos tranzityvinių veiksmažodžių grupės dalį1. Tai dariniai, turintys savitas morfologinės raiškos formas (priesagas -(d)yti, -(d)inti ir/arba šaknies balsių kaitą) bei tam tikrus semantinius požymius. Pateikiant šiuos veiksmažodžius ”Lietuvių kalbos žodyne”2 ir ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” trijuose leidimuose3 vadovaujamasi konkrečios kalbinės medžiagos analize, teorinių tyrinėjimų išvadomis bei leksikografinėmis šio tipo veiksmažodžių sisteminio pateikimo tradicijomis, einančiomis dar nuo F. Kuršaičio vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodynų4. 2. Sistemingai skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių pirmą kartą ėmėsi ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” I leidimo autoriai. Dėl žodyno pobūdžio ir apimties buvo daroma atranka: ”Parūpinamieji veiksmažodžiai teoduodami įprastesni, būdingesni, nes jų daryba ir reikšmė savaime suprantamos”5. Taip pat elgtasi ir DŽ1 bei DŽ2. LKŽ pateikiami visi iš tarmių, žodynų, grožinės, mokslinės ir publicistinės literatūros žinomi priežastiniai ir parūpinamieji veiksmažodžiai. Jų skyrimas sudaro žodynininkams nemažą sunkumų. Parūpinamieji veiksmažodžiai, atsiradę iš priežastinių, turi (1) tas pačias -(d)inti, -(d)yti priesagas, (2) tą pačią sakinio paviršinio lygmens struktūrą, pvz.: Ji valgydina (caus.) vaiką — Ji ausdina (cur.) lovatiesę, (3) semantinių panašumų su netiesioginę (ppr. žodinę) kauzaciją reiškiančiais priežastiniais veiksmažodžiais, kurių kauzuojančiojo veiksmo reikšmė sutam- 1Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius, 1971, 265; Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius, 1976, 110; Paulauskienė A. Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius, 1979, 12; Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius, 1994, 286; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1994, 284. 2Lietuvių kalbos žodynas 3—16, Vilnius, 1956—1995; II leid. 1—2, 1968—1969 (toliau—LKŽ). 3Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954 (toliau — DŽ), II leid. 1972 m. (toliau DŽ1), III leid. 1993 m. (toliau DŽ2). 4Deutsch-littauisches Wörterbuch von Friedrich Kurschat, Halle, 1870; 2, 1874, Littauisch-deutsches Wörterbuch von Friedrich Kurschat, Halle, 1883. 5Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1954, X. 129 pa su parūpinamųjų veiksmažodžių kuruojančiojo veiksmo reikšme ”rūpintis” — ”liepti, prašyti, prikalbėti, kviesti, leisti, duoti ir pan.”, pvz.: Ateždink (caus.), t.y. liepk ateiti J (LKŽ II 1056) — Nėšinu (cur.) kopūstus iš daržo, t.y. liepiu kitam nešti J (LKŽ VII 708). Šie panašumai yra pagrindinės priežastinis ir parūpinamųjų veiksmažodžių maišymo priežastys, dėl kurių kartais pasitaiko pateikimo netikslumų. Skiriant šiuos veiksmažodžius LKŽ autorių ir redaktorių ilgą laiką praktiškai buvo laikomasi požiūrio, kad priežastiniai veiksmažodžiai yra padaromi iš intranzityvinių, o parūpinamieji tik iš tranzityvinių veiksmažodžių. Formaliųjų raiškos priemonių kriterijus (parūpinamieji veiksmažodžiai dažniausiai turi priesagas su -d- formantu) nebuvo laikomas pakankamu. Vėliau imta naudotis A. Jakulienės pasiūlytu veiksmo santykio su objektu kriterijumi, pagal kurį priežastinio veiksmažodžio veiksmo objektas kartu yra ir jų pamatinio veiksmažodžio veiksmo subjektas, pvz., gesinti žvakę — žvakė gęsta. Parūpinamųjų veiksmažodžių veiksmas yra nukreiptas į tą patį objektą kaip ir jų pamatinių veiksmažodžių veiksmas, pvz., siūdinti suknelę — siūti suknelę6. Remiantis J. Jablonskio, kitų autorių darbais ir kauzacijos bei kuracijos sakinių aprašymu perifraze ”daryti taip, kad ...”, paaiškėjo, kad parūpinamieji veiksmažodžiai suponuoja s u b j e k t o t a r p i n i n k o buvimą7 (1) g i l i a j a m e, retais atvejais ir (2) p a v i r š i n i a m e lygmenyje. Pvz.: (1) Už vaikų tarnavau — pasiūdinau vatinį Pvn (LKŽ XII 590) — ”[Aš padariau taip, kad” + ”[s i u v ė j a s (-a?)] padarė taip, kad” + ”[man] buvo pasiūtas vatinis”; (2) Bagotas žmogus niekaip negalėjo gauti k r a u č i a u s apsiūdininti S.Dauk (LKŽ XII 589). Buvo pastebėti tam tikri kuruojančiojo veiksmo subjekto (veiksnio), kuruojančiojo veiksmo (reiškiamo priesaga), kuruojamojo veiksmo (reiškiamo parūpinamojo veiksmažodžio šaknimi, sutampančia su pamatinio veiksmažodžio šaknimi), kuracijos objekto (tiesioginio papildinio) semantiniai apribojimai, aptarti konkretūs netikslaus priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių skyrimo atvejai8. Tiksliau skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių gali padėti kompleksinis visų šių kriterijų naudojimas. 3. Leksikografinio pateikimo būdai yra ne tik žodyno rašymo technikos dalykas. Jais atspindimas ir teorinis problemų traktavimas, žodžių skyrimas ar neskyrimas tam tikrai leksinei-gramatinei grupei, parodomas kai kurių reikšmių pakitimas, darybinis ir semantinis ryšys, iš variantų eilės išskiriamas pagrindinis, labiausiai paplitęs ar labiausiai teiktinas žodis. Teoriniuose darbuose priežastiniai ir parūpinamieji veiksmažodžiai pa- 6 J a k u l i e n ė A. Priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių skyrimo kriterijai. — Kalbotyra 26 (1), 1975, 81. 7 J a b l o n s k i s J. Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1957, 289; J a k a i t i e n ė E., L a i g o n a i t ė A., P a u l a u s k i e n ė A. Min. veik., 110. Plačiau žr. S a v i č i ū t ė G. Parūpinamųjų veiksmažodžių semantika. — Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 1985, 236—251. 8 S a v i č i ū t ė G. Ten pat. 130 prastai yra traktuojami kaip sudarantys opozicijas su pamatiniais žodžiais, pvz.: (a) gyduti : gyti, (b) siūdinti : siūti. Tad ir minėtuose žodynuose gramatinėmis pažymomis (DŽ — prž., prp.; LKŽ — caus., cur.) jie siejami su pamatiniais žodžiais. LKŽ I tomo 2-ojo leidimo įvade sakoma: ”Priežastiniai, parūpinamieji... veiksmažodžiai aprašomai neaiškinami, o tik pažymomis caus., cur. nurodomi į tuos pirminius veiksmažodžius, iš kurių jie kilo ir gavę naujas gramatines reikšmes, pvz.: lõdyti, -o, -ė caus. loti; mėgzdinti, -ina, -ino cur. megzti”9. Taip pat trumpai ši problema aptarta ir instrukcijoje10, išsamiau nepateikiant sudėtingesnių atvejų. Vis dėlto LKŽ tekstą rašantiesiems ir redaguojantiesiems kyla daugiau problemų, negu buvo galima numatyti. Tad ir formalieji leksikografinio pateikimo būdai kiek įvairuoja. 3.1. Ir darybinį, kilminį, ir semantinį aspektą tiksliausiai atspindi dažniausiai pasirenkamas pateikimo būdas, kai kiekviena reikšmė gramatinėmis pažymomis siejama su atitinkama pamatinio veiksmažodžio reikšme, pvz.: 1 lakdinti pažyma cur. nurodomas į lėkti 1 (LKŽ); 1 šiur̃pinti 1—3 reikšmės pažyma caus. — į 1—3 veiksmažodžio 1 šiur̃pti reikšmes, 4, kaip leksiškai pakitusi, aiškinama atskirai (LKŽ), šviesdinti 1—3 reikšmės pažyma caus. — į 2, 10 ir 11 veiksmažodžio šviesti reikšmes (LKŽ), taikydinti 1—2 reikšmės pažyma cur. — į 2 ir 8 veiksmažodžio taikyti reikšmes (LKŽ); taisydinti 1—5 reikšmės pažyma cur. — į 1, 13, 17, 19 ir 27 veiksmažodžio taisyti reikšmes (LKŽ). Kartais nepavyksta nurodyti tikslios pamatinio veiksmažodžio reikšmės, nes jos nenurodo šaltiniai, iš kurių yra paimtas žodis, pvz., taikindinti K, NdŽ nurodomas pažyma cur. į taikinti, nors šis veiksmažodis turi 7 reikšmes (LKŽ). 3.2. Veiksmažodžio aiškinimas perifrazėmis ”daryti (taip), kad...” ar ”daryti kokį” taip pat nurodo į pamatinį žodį: pirmuoju atveju į savaiminio veiksmo veiksmažodį, antruoju — į būdvardį, pvz.: blizginti 1. tr., intr. ”daryti, kad blizgėtų” (DŽ¹, DŽ², LKŽ), gėlinti ”daryti gėlą” (DŽ, DŽ¹, DŽ², LKŽ), šviešinti ”daryti šviesų” (DŽ, DŽ¹), ”daryti šviesų, šviesesnį” (DŽ² 1 reikšmė, LKŽ — 3 reikšmė) ir t.t. Pirmuoju atveju perifrazė, pakeičianti gramatinę pažymą, padeda žodynininkams išvengti sunkumų, susijusių paprastai su pamatinio veiksmažodžio pateikimu, be to, ji plačiai vartojama kalbinėje literatūroje aprašant priežastinius ir parūpinamuosius veiksmažodžius. Antruoju atveju perifrazė yra vienintelis būdvardinės kilmės priežastinių veiksmažodžių rodiklis11, nors instrukcijoje šiuo pavadinimu jie ir neįvardijami: ”Būdvardiniai veiksmažodžiai, žymintys veiksmą, kuriuo objektui suteikiama tuo būdvardžiu išreikšta ypatybė, aiškinami formule ”daryti kokį””12. 9 Lietuvių kalbos žodynas 1, 1968, XII. 10 ”Lietuvių kalbos žodyno” instrukcija, Vilnius, 1980, 34, 67, 69. 11 Я к а й т е н е Э. Суффиксальные глаголы современного литовского языка. Автореф. дисс. ... канд. филол. наук, Вильнюс, 1968, 11. 12 ”Lietuvių kalbos žodyno” instrukcija, 65. 131 3.3. Nuoroda į pamatinį veiksmažodį ar kauzacijos perifrazė kartais papildoma sinonimais ar patikslinama aiškinant. Šis pateikimo būdas praverčia tais atvejais, kai reikia parodyti tam tikrą leksinį priežastinės ar parūpinamosios reikšmės pakitimą ar bent jas tiksliau paaiškinti. Pvz.: bildinti ”daryti, kad bildėtų, belsti” (LKŽ); bimbinti ”daryti, kad bimbtų, zvimbinti” (LKŽ); 3 liędinti cur. 2 lieti 1; ”darydinti ką iš tirpdyto metalo” (LKŽ); 1 maldinti cur. malti 1; ”maldinti” (LKŽ); apmušdinti cur. apmušti. 1. ”apkal­dinti” (LKŽ) ir t.t. Kurį laiką LKŽ autorių buvo linkstama nuorodinį parūpinamųjų veiksmažodžių pateikimą tikslinti nusakant kuruojančiojo veiksmo semantiką veiksmažodžiais rūpintis, liepti, leisti, duoti ir t.t. ar perifraze ”daryti (taip), kad...”. Pvz.: imdinti cur. imti. 1. ”rūpintis, kad kas imtų” (LKŽ); įmušdinti cur. įmušti; ”duoti, liepti įspausti, įrėžti” (LKŽ); meči­dinti cur. mečioti: ”leisti mečiotis, vadalotis, ne savo vietoje būti” (LKŽ); plėsdinti cur. plėsti. 1. ”daryti, kad būtų draskoma, plėšiama” (LKŽ) ir t.t. 3.4. Kartais DŽ, ir ypač ankstesniuose LKŽ tomuose, pasirenkamas pateikimo būdas, kai gramatinė pažyma rašoma antraštėje, o reikšmės aiškinamos leksiškai kaip savarankiškos. ”Kai aiškinamojo žodžio reikšmės skiriasi nuo reikšmių to žodžio, į kurį nurodoma, arba nesutampa jų pateikimo eilė, nuoroda (ji terodo žodžio darybą, kilmę) paprastai pateikiama prieš visas reikšmes, kurios aiškinamos aprašomai ar sinonimais arba dar atskirai nurodomos į atitinkamą tapačią reikšmę. Pvz.: (...) kaldinti cur. 1 kalti. 1. tašyti (akmenį). 2. cur. 1 kalti 10. 3. cur. 1 kalti 11”13. Šis pateikimo būdas ne visai tinka tuomet, kai yra atitinkamos pamatinio veiksmažodžio reikšmės. Pvz., apdeginti1 ir DŽ2 būtų buvę galima gramatine pažyma tiksliai nurodyti į apdegti reikšmes. Jis pasirenkamas, kai dėl paties veiksmažodžio specifikos būna nelabai aišku, kurias reikšmes galima laikyti priežastinėmis ar parūpinamosiomis. Gana dažnai tokiais atvejais veiksmažodžio traktavimas įvairiuose žodynuose skiriasi. DŽ, DŽ1 ir LKŽ nelaikomas priežastiniu veiksmažodis šutinti, DŽ2 jau pateikiamas su gramatine pažyma prz. antraštėje, nurodant į pamatinį veiksmažodį šusti, o reikšmės aiškinamos atskirai: 1. ”virinti; sausai troškinti”, pvz.: Šutinti bulves, kopūstus (puode); 2. ”kaitinti”, pvz.: Saulė labai šutina; Nuo peršalimo reikia šutinti kojas vandenyje; 3. ”pūdyti”, pvz.: Kerpes šutina stogą; 4. ”blukinti”, pvz.: Saulė šutina drabužius; 5. ”smarkiai ką daryti”, pvz.: Šutinti lašinius (valgyti su apetitu). Greičiausiai būtų galima laikyti priežastinėmis 1, 3, 4 reikšmes, nes jos turi atitinkamas pamatinio veiksmažodžio šusti reikšmes bei 2 reikšmės antro iliustracinio sakinio atvejį, o 5 reikšmė negali būti priežastinė. Kaip rodo kalbamųjų veiksmažodžių analizė bei žodyno rašymo ir redagavimo praktika, toks pateikimas turi netikslumų. (1) Priežastiniais ir parūpinamaisiais laikome tuos veiksmažodžius, kurie turi atitikmenį ne tik formos, 13 ”Lietuvių kalbos žodyno” instrukcija, 70. 132 bet ir sem antikos atžvilgiu, t.y. jei juos galima sieti su tam tikra pamatinio veiksmažodžio reikšme. (2) Minėti formalieji šių veiksmažodžių požymiai gali rodyti ir veiksmažodžio iteratyvumą arba reikšmės gali būti leksiškai pakitusios, o leksiniai kauzatyvai šiomis pažymomis nei LKŽ, nei DŽ nežymimi. (3) Dažniausiai būna neaišku, kurias reikšmes žodyno sudarytojai laiko priežastinėmis ar parūpinamosiomis, o kurias savarankiškomis ar leksiškai pakitusiomis. Šis pateikimo būdas laikytinas ypač netiksliu tuomet, kai yra atitinkamos pamatinio veiksmažodžio reikšmės. Pvz., apdeginti DŽ1 ir DŽ2 būtų buvę galima gramatine pažyma tiksliai nurodyti į visas pamatinio veiksmažodžio apdegti reikšmes. 3.5. Priežastinis ar parūpinamasis veiksmažodis sutrumpinimu žr. nurodomas į pagrindinį variantų eilės žodį, kuris paprastai yra plačiau ar dažniau vartojamas, turi daugiau reikšmių ar yra labiau įprastas bendrinės kalbos vartotojams. Pvz.: veiksmažodžio šokdinti 1–4 reikšmės LKŽ sutrumpinimu žr. nurodomos į veiksmažodžio šokinti 1, 2, 4 ir 5 reikšmes, kurios savo ruožtu gramatine pažyma caus. nurodomos į veiksmažodžio šokti 1, 2, 5 ir 18 reikšmes, 3 reikšmė aiškinama atskirai, 1 ir 4 turi reikšmes atspalvius; 2 švilpinti sutrumpinimu žr. nurodomas į švilpdyti, kuris gramatine pažyma cur. siejamas su 1 švilpti 1 reikšme ”Įpuomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą” (LKŽ); tėkdinti (-yti) LKŽ sutrumpinimu žr. nurodomas į veiksmažodžio 1 tėkinti 4-ąją reikšmę, kuri paaiškinta ”leisti už vyro” (pažyma caus. yra antraštėje). Šis pateikimo būdas, nors ir nėra labai patogus žodyno sudarytojams ir skaitytojams, bet neprieštarauja bendrai DŽ ir LKŽ nuostatai parodyti žodžių variantiskumą. 4. Pasitaiko nevienodumų, DŽ ir LKŽ pateikiant kai kuriuos priežastinių veiksmažodžių tipus. Tiksliausiai pateikiami tie priesagų -(d)inti, -(d)yti vediniai, kurie siejami su pirminiais tos pačios šaknies veiksmažodžiais, pvz.: auginti : augti, blukinti : blukti. 4.1. Priesagos vedinių, siejamų su skirtingą balsių kaitos laipsnį turinčiais veiksmažodžiais14, pateikimas kiek įvairuoja. DŽ, DŽ1, DŽ2 ir LKŽ priežastiniais laikomi (pateikiami su gramatine nuoroda ar kauzacijos perifraze) daiginti: dygti, gramzdinti : grimzti, laipinti : lipti, maršinti : miršti, skandinti : skęsti, slankinti : slinkti ir t.t. Reikšmių pakitimai parodyti išplėstinėmis perifrazėmis pateikiant 1 lakinti : lėkti, lėkyti : lėkti. Veiksmažodis brandinti : bręsti DŽ2 ir LKŽ laikomas priežastiniu, DŽ ir DŽ1 aiškinamas leksiškai. Leksiškai aiškinami dalbinti : delėti, grasinti : grėsti, maitinti : mėsti, marinti : mirti, markinti : mirkti, sloginti : slėgti ir kt. 14 Apie jų darbinius ryšius žr. J a k a i t i e n ė E. Deverbatyviniai dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai su priesaga -inti. — Baltistica 4(2), 1968, 226—227. 133 Tad tarp šių vedinių gausu bendros darybinio tipo reikšmės pakitimų turinčių veiksmažodžių. 4.2. Labiausiai įvairuoja nepriesaginių, skirtingu balsiu kaitos laipsniu įformintų veiksmažodžių pateikimas. DŽ autorių priežastiniais nelaikomi lėkti, plėšti, plėšti, versti, veiksmažodžio tėkšti 1 reikšmė aiškinama kauzacijos perifraze ”daryti, kad tikštų”, o veiksmažodis laužti jau siejamas su lūžti, antrąstėje pavartojant pažymą prž. ir reikšmės aiškinant atskirai. Vis dėlto DŽ¹ ir DŽ² autorių elgiamasi kur kas sistemingiau — beveik visi šio tipo veiksmažodžiai, įskaitant ir priešdėlinius, laikomi priežastiniais, pvz.: įlaužti prž. ilūžti 1, įlenkti prž. įlinkti, laužti 1. prž. lūžti 1, lenkti prž. linkti (1–3 reikšmės), nulaužti prž. nulūžti 1, nutėkšti 1. prž. nutikšti 1, nuversti 1. prž. nuvirsti 1, pagriauti prž. pargriauti, parversti prž. parvirsti, prilenkti 1. prž. prilinkti ir t.t. Veiksmažodžio versti 1-osios reikšmės nuoroda papildoma aiškinant: versti 1. prž. virsti 1; ”guldyti, griauti ant šono, žemėn”. DŽ¹ autoriai, sekdami DŽ, veiksmažodį tėkšti paaiškino perifraze ”daryti, kad tikštų”, o DŽ autoriai jo 1 reikšmę gramatine pažyma prž. nurodė į tikšti 1 reikšmę. DŽ¹, DŽ² ir LKŽ veiksmažodžių plėšti, plėšti gramatinė pažyma pateikiama antrąstėje siejant su plisti, plūsti, o reikšmės aiškinamos atskirai. Tokiu pat būdu LKŽ pateiktas veiksmažodis laužti, o ilaužti ir nulaužti 1 reikšmės kitaip negu DŽ, DŽ¹ ir DŽ² aiškinamos patikslintomis kauzacijos perifrazėmis: ilaužti 1. ”daryti, kad truputį įlūžtų”, nulaužti 1. ”daryti, kad nulūžtų, nuo ko nors atsidalyti”. Ne taip, kaip DŽ, DŽ¹ ir DŽ² veiksmažodis pagriauti LKŽ aiškinamas sinonimu ”parversti”, o veiksmažodžiai lenkti, įlenkti, prilenkti ir tėkšti, nutėkšti gramatinėmis pažymomis nesiejami su linkti, įlinkti, prilinkti ir tikšti, nutikšti. Toks įvairuojantis pateikimas rodo, kad šio tipo veiksmažodžių teorinis traktavimas nėra galutinai nusistovėjęs. Šio darybos tipo veiksmažodžius J. Jablonskis apibūdino kaip priežastinius: ”Priežastinių veiksmažodžių prasmė ne visada reiškiama tam tikromis žodžio galūnėmis. Žodžiai: beriu, keičiu, krečiu, kreipiu, laužiu, miešiu, šviečiu (šveičiu), verčiu (”darau, kad kas birtų, kistų, kristų, kryptų, lūžtų, mištų, švistų, virstų”) yra, tikrai sakant, veiksmažodžiai priežastiniai — žodžiams: birti, kisti, kristi, krypti, lūžti, mišti, švisti, virsti, tik jų priežastin-gumas nereiškiamas žodžio galūnėmis -yti, -dyt”¹⁵. Veiksmažodžiai bėrti : birti ir kelti : kilti DŽ, DŽ¹ ir DŽ² nelaikomi priežastiniais, ”Lietuvių kalbos gramatikoje” pateikiami kaip priežastinių veiksmažodžių pavyzdžiai¹⁶. A. Paulauskienė vadina priežastiniais ne tik -inti, -yti darinius, bet ir paprastuosius veiksmažodžius, kuriuos iliustruoja pavyzdžiais keisti, dabti, skleisti, veisti17. Kauzatyvinės priesagos nebuvimas turbūt ir yra pagrindinė šio tipo veiks- 15 J a b l o n s k i s J. Min. veik., 289. 16 Lietuvių kalbos gramatika 2, 25. 17 P a u l a u s k i e n ė A. Lietuvių kalbos morfologija, 286—287. 134 mažodžių įvairaus traktavimo priežastis. ”Manoma, kad šaknies balsių kaita savarankiško formų darybos vaidmens neturi, tačiau ji yra kauzatyvinio ir kauzuojamojo veiksmo opozicijos formalioji reprezentacija. Kadangi ši semantinė opozicija visiškai sutapusi su tranzityvumo-intranzityvumo opozicija, tai ir jos formalieji rodikliai turi sutampančias kauzatyvumo ir tranzityvumo keitimo funkcijas”18. S. Krinickaitė, tirianti tranzityvumo-intranzityvumo kategoriją, yra linkusi šių veiksmažodžių priežastiniais nevadinti. Versti-virsti tipą ji apibūdina kaip seniausią tranzityvumo-intranzityvumo kategorijos sluoksnį19. Panašiai rašoma ir ”Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje”. Joje tarp priežastinių visai nepateikiama nepriesaginiu kita balsių kaitos laipsnį turinčių veiksmažodžių20. Tad žodynininkams ne kartą tenka suabejoti, kaip vertinti konkrečius šio tipo vedinius. 4.3. Dažnokai įvairuoja pateikimas tų veiksmažodžių, kuriuos darybiškai galima sieti ir su vardažodžiu (paprastai būdvardžiu, rečiau — daiktavardžiu), ir su veiksmažodžiu. Apie tai yra rašęs P. Skardžius. Pvz., priežastinį veiksmažodį alsinti jis siejo ne tik su įlsti, bet ir su daiktavardžiu alsą21. Kad kilminimo neaiškumų gali būti, pripažįstama ir ”Lietuvių kalbos gramatikoje”: ”Būdvardinių priesagos -inti veiksmažodžių reikšmė labai artima šios priesagos priežastinių veiksmažodžių reikšmei. Kartais negalima atskirti, iš ko veiksmažodis išvestas, pvz.: džiuginti (: džiugus, -i, džiūgti), sveikinti (: sveikas, -a, sveikti), šlapinti (: šlapias, -ia, šlapti)22. Vis dėlto daugumą šio tipo veiksmažodžių ”Lietuvių kalbos gramatikos” autoriai laiko padarytais iš būdvardžių, pvz.: bendrinti, bloginti, dailinti, dvigubinti, gėrinti, ilginti, lengvinti, piginti, pik­tinti, retinti, skaidrinti, tvirtinti, vienodinti23. Neaiškumų sukelia ir tai, kad daugelis šių veiksmažodžių yra susiję ir su priesagos -ėti vediniais. A. Paulauskienė pateikia veiksmažodžių ir būdvardžio santykių schemą, rodančią, kad ir priesagos -inti, ir priesagos -ėti veiksmažodžiai yra išvesti iš būdvardžių: ¹⁸ P a u l a u s k i e n ė A. Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, 26. ¹⁹ К р и н и ц к а й т е С. Классификация глагольных оппозиций по переходности / непереходности в литовском языке. — Проблемы синтаксиса и структуры слова, Москва, 1979, 42—53.; plg. t.p. K r i n i c k a i t ė S. Dėl lietuvių kalbos priežastinių veiksmažodžių. — Baltistica 17(2), 1981. 190—192. ²⁰ Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 285—286. ²¹ S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, 543—544. ²² Lietuvių kalbos gramatika 2, 264. ²³ Ten pat. ²⁴ P a u l a u s k i e n ė A. Lietuvių kalbos morfologija, 269. 135 Priešingai, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ šio tipo veiksmažodžių ryšys su būdvardžiu neparodomas. Klasifikuojant jie apibūdinami taip: „Išvestiniai veiksmažodžiai su priesaga -ėti, priešinami su priesagos -inti atitikamais vediniais, pvz. gražėti : gražinti”25. Tad leksikografams kartais tenka ieškoti kompromiso. Pvz., pateikiant LKŽ veiksmažodį slūdinti, parodomas galimas jo ryšys su slūsti ir slūdūs: 1. caus. slysti; ”daryti slidų (slidesnį)”. Veiksmažodis séndinti LKŽ pateikiamas antraštėje su gramatine pažyma caus. ir nurodomas į sénti, o aiškinant 1 reikšmę kauzacijos perifraze ”daryti kokį” siejamas su būdvardžiu sénas. 2 ir 4 reikšmei aiškinti pavartotas perifrazės išplėtimas rodo leksinį pakitimą, 3 reikšmės aiškinimas kauzatyvumo nerodo: 1. ”daryti seną”, pvz.: Metai nelaukia, visus lygiai sendina rš; 2. ”daryti vyresnio, senesnio išvaizdos”, pvz.: Juokas žmogų jaunina, pyktis séndina Snt; 3. refl. ”dauginti metus”, pvz.: Séndinos kiti vyrai po karo Grd; 4. ”daryti senstantį, neleidžiant vesti ar tekėti”, pvz.: Kam séndini mergą, lai teka J. Šio veiksmažodžio pateikimą komplikavo tikriausiai dar ir tai, kad jo reikšmės yra susijusios tik su sénti 1 reikšme ”darytis senam” ir su sénas 1 reikšme ”turintis daug amžiaus, sulaukęs senatvės, nejaunas (apie žmones, gyvulius); ilgai augantis (apie augalus); pršn. jaunas”. Priežastinio veiksmažodžio séndinti reikšmių, susijusių su kitomis sénti ar sénas reikšmėmis neužfiksuota. DŽ ir DŽ1 šis veiksmažodis pateikiamas be gramatinės pažymos, aiškinant perifraze ir sinonimu ”daryti seną, seninti”, DŽ2 — tik perifraze ”daryti seną”. Taip pateikti šį veiksmažodį bus paskatinusi ir antonimo jáuninti pateikimo LKŽ IV tome analogija. Jáuninti antraštėje siejamas su jaunėti, vartojant pažymas tr. caus., 1 reikšmė kauzacijos perifraze siejama su būdvardžiu jáunas ir parodomas leksinis jos pakitimas, 2 ir 3 reikšmės aiškinamos kaip savarankiškos: 1. ”daryti jauną; grąžinti jaunystės jėgas”, pvz.: Kvėpavimo judesys jaunina kraują ir tuo visą kūną Vd; 2. ”gaivinti; naujinti”, pvz.: Labai senų vaismedžių jauninti (sužadinti jaunų augalėlių augimą) nepatariama rš; 3. ”stengtis jauniau atrodyti; slėpti, mažinti metus”, pvz.: Aš savo vyrą dar jauninnu (aprengiu gražiai, kad jaunas atrodytų) Lp. Jáuninti reikšmės susijusios tik su jáunas 1 reikšme ”nedaug metų turintis; nesenas”, priežastinių reikšmių, susijusių su kitomis keturiomis būdvardžio reikšmėmis, neužfiksuota. Jáuninti 1 reikšmę galėtume sieti su jaunėti 1 reikšme ”darytis jaunesniam, jaunyn eiti”, o 3 reikšmę su 3 sangrąžinio vartojimo reikšme ”laikyti save jaunu; jaunintis”. Trijuose DŽ leidimuose šis veiksmažodis pateikiamas be gramatinės pažymos prž.: 1. ”daryti jauną, grąžinti jaunystės jėgas, sveikatą”; 2. ”daryti (teikti — DŽ1, DŽ2) jauno išvaizdą”; 3. ”slėpti, mažinti metus”. Veiksmažodis rétinti LKŽ pateikiamas antraštėje nurodant į 1 retėti, o jo 1 reikšmė siejama su būdvardžiu rétas ”daryti, kad būtų retas, retesnis (rauti daigus, kirsti mišką ir kt.)”. Kitų 3 reikšmių aiškinimas kauzatyvumo nerodo. 25 Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 286. 136 Visuose DŽ leidimuose šis veiksmažodis siejamas tik su būdvardžiu. Tik į giedrėti LKŽ nurodomas veiksmažodis giedrinti, kuris visuose DŽ leidimuose kildinamas vien iš būdvardžio giedras. DŽ, DŽ¹ ir LKŽ tobulinti siejamas su būdvardžiu tobulas ”daryti tobulą, tobulesnį”. LKŽ šis aiškinimas papildomas sinonimu gėrinti. DŽ² autorių, priešingai, jis siejamas tik su veiksmažodžiu tobulėti. Kai kurie šio tipo veiksmažodžiai ir DŽ, ir LKŽ autorių yra siejami tik su pamatiniais būdvardžiais, pvz.: drūtinti, gárdinti, gaivinti, plóninti, riebinti, stó­rinti, svárinti, svél­ninti ir t.t. Veiksmažodžiai, darybiškai sietini su daiktavardžiais, nors ir turi tas pačias priesagas kaip ir veiksmažodiniai vediniai, priežastingumo atspalvį turi labai neryškų, pvz. laiminti : laimė, slovinti : šlovė ir t.t.²⁶ LKŽ ir DŽ priežastiniais jie paprastai nelaikomi. Tačiau ir čia gali pasitaikyti netikslumų. Daiktavardiniai priesagos -inti vediniai, turintys priežastingumo reikšmę²⁷ ir susiję su tautybių pavadinimais, pateikiami nevienodai: gūdinti (tik LKŽ), lātavinti, lénkinti, lietuvinti, rūsinti, vokietinti. Jie beveik visuomet DŽ ir LKŽ sudarytojų siejami su pamatiniu daiktavardžiu, pvz.: lietuvinti ”daryti lietuviu, lietuvišką” (LKŽ), ”daryti lietuviu; duoti lietuvišką formą” (DŽ, DŽ¹, DŽ²); lātavinti ”versti latviu” (LKŽ), ”daryti latviu; duoti latvišką formą” (DŽ), ”daryti, versti latviu; duoti latvišką formą” (DŽ¹, DŽ²) ir t.t. Tik vókietinti DŽ ir DŽ¹ laikomas priežastiniu ir pažyma prž. nurodomas -ė́ti vedinį vokietėti, pvz.: Klaipėdos krašte lietuviai buvo vókietinami. Priešingai, DŽ² šios nuorodos atsisakyta ir aiškinama ”versti vokiečiu; duoti vokišką formą”. Tačiau sutrumpinimas prž. įvestas prie priešdėlinio veiksmažodžio suvókietinti, nors DŽ¹ buvo aiškinama ”padaryti vokiečiu; suteikti vokišką formą”. 4.4. Dažniausiai, bet su išimtimis. DŽ ir LKŽ priežastiniais laikomi veiksmažodžiai, siejami su priesagos -ėti vediniais, reiškiančiais savaiminį veiksmą. ”Lietuvių kalbos gramatikoje” tarp priežastinių veiksmažodžių pavyzdžiu minimi drėbinti (: drebėti), dūlkinti (: dulkėti), jūdinti (: judėti)²⁸, ”Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje” — vaŕvinti : varvėti²⁹. Šie priežastinės reikšmės vediniai remiasi pamatiniu veiksmažodžiu esamojo laiko kamienu, pvz., blizginti (: blizgėti, blizga, -ėjo) ir t.t.³⁰ DŽ, DŽ¹ DŽ² ir LKŽ priežastiniais laikoma daug šio tipo veiksmažodžių (daugelis iš jų yra garsus imituojantys žodžiai), pvz.: brázdinti : brazdėti, brazda, -ėjo, girgždinti : girgždėti, girgžda, -ėjo, klė̃pinti : klegeti, klėga, -ėjo, krūtinti : krutėti, kruta, -ėjo, lažginti : lazgėti, lažga, -ėjo, mirginti : mirgėti, 26 P a u l a u s k i e n ė A. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius, 1971, 9. 27 J a k a i t i e n ė E. Veiksmažodžių daryba (Priesagų vediniai), Vilnius, 1973, 21—22. 28 Lietuvių kalbos gramatika 2, 25. 29 Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 287. 30 J a k a i t i e n ė E. Deverbatyviniai dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai su priesaga -inti. — Baltistica 4(2), 1968, 223. 137 mirga, -ėjo, plazdinti : plazdėti, plazda, -ėjo, skrebinti : skrebėti, skreba, -ėjo, šlaminti : šlamėti, šlama, -ėjo, siūgždinti : siūgždėti, siūgžda, -ėjo, šnarinti : šnarėti, šnara, -ėjo, šnekinti : šnekėti, šneka, -ėjo, tikinti : tikėti, tiki, -ėjo ir t.t. Sunku būna nustatyti, su kuo sieti priežastinį vedinį, kai kalboje yra išlikę pirminių tos pačios šaknies veiksmažodžių, pvz.: burzgenti (: burzgti ir burzgėti), kiogždinti ”daryti purų, purenti” (: kiogžti ir kiogždėti) ”purti”, kižinti ”kiužinti” (: kižti ir kižėti), klibinti (: klibti ir klibėti), kliukinti ”pilti, lieti” (: kliūkti ir kliukėti) ir t.t.31 Pasitaiko pateikimo skirtumų ir kai kuriais kitais atvejais. Veiksmažodis lašinti DŽ ir LKŽ aiškinamas ”lašais varvinti”, DŽ¹ ir DŽ² siejamas su lašėti. Analogiškai pateikiamas ir priešdėlinis sulašinti. Triūškinti visuose DŽ leidimuose laikomas priežastiniu, LKŽ nesiejamas su triuškėti ir jo 4 reikšmės aiškinamos leksiškai. Čiužinti DŽ, DŽ¹, DŽ² ir LKŽ siejamas su čiūžėti ir laikomas priežastiniu. Kitaip pateiktas priešdėlinis sučiūžinti: LKŽ, priešingai negu DŽ¹ ir DŽ², priežastinių jo reikšmių neužfiksuota. Kitaip negu DŽ¹ ir DŽ², LKŽ priežastiniu nelaikomas tviškinti, kuris čia su tviškėti nesiejamas. 4.5. Visuose trijuose DŽ leidimuose parūpinamųjų veiksmažodžių pateikiama negausiai, nes ir bendrinėje kalboje jų yra išlikę nedaug. DŽ, DŽ¹, DŽ² pateikiami tik priesagos -dinti vediniai, kurie gramatine pažyma siejami su pamatiniais tranzityviniais, retai su priežastiniais veiksmažodžiais (pvz., veršdinti siejamas su priežastiniu veršti), reiškiančiais (1) tam tikrų įgūdžių, ar amato reikalaujančius veiksmus, (2) kitus aktyvius veiksmus. Pvz.: (1) dirbdinti prp. dirbti, kaldinti prp. kalti, kašdinti (DŽ), kašdinti (DŽ¹, DŽ²) prp. kasti, kiršdinti prp. kirsti, kūldinti prp. kulti, maldinti prp. malti, megzdinti (DŽ), megzdinti prp. megzti, rašydinti prp. rašyti, siūdinti prp. siūti, statydinti prp. statyti, šaudinti prp. šauti, verpdinti prp. verpti; (2) gabėndinti prp. gabenti, nešdinti prp. nešti, risdinti prp. risti, rišdinti prp. rišti, siūdinti prp. siūti, skelbdinti prp. skelbti, skėldinti prp. skėlti, varydinti prp. varyti, veždinti (DŽ), veždinti (DŽ¹, DŽ²) prp. vežti ir t.t. Yra ir pateikimo skirtumų. Veiksmažodžiai áusdinti, veršdinti (pvz., veršdinti apsiaustą), DŽ laikyti priežastiniais, DŽ¹, DŽ² ir LKŽ, atsižvelgiant į sistemą, jau pateikiami kaip parūpinamieji. DŽ¹ ir DŽ² atsisakyta veiksmažodžių imdinti prp. imti, pvz.: Stogą imdinti (DŽ), nešinti, DŽ pavadinto priežastiniu, (laikytino parūpinamuoju kaip LKŽ), bet įsivedamas tautosakos pavyzdžiais iliustruotas sėgdinti 1. prp. segti 1, pvz.: Sėgdinsu rūtų vainikėlį (d.), 2. žem. prp. segti 4, pvz.: Bėrą žirgą sėgdinu (d.). Veiksmažodis esdinti, DŽ, DŽ¹ ir DŽ² laikomas parūpinamuoju, tėra priežastinis, kaip jis ir traktuojamas LKŽ, pvz.: Ne kinkyk, ale esdink dar arklį J (LKŽ), Sieros rūgštis vartojama metalams esdinti prieš alavojant rš (LKŽ); édinti prp. ėsti 1, pvz.: Ar žirgelį édmai, tymo balną vėdinai? (d.) (DŽ, DŽ¹, DŽ²) yra priežastinis kaip ir valgydinti prž. valgyti (DŽ, DŽ¹, DŽ²). DŽ pateiktas 31 Jakaitienė E. Ten pat, 223. 138 kaip parūpinamasis veiksmažodis landinti prp. lįsti, DŽ¹, DŽ² ir LKŽ vertinamas kaip priežastinis, pvz.: Landink šunį par tvorą J (LKŽ). Kildinti DŽ, DŽ¹, DŽ² laikomas parūpinamuoju, LKŽ — priežastiniu, visuose juose parodant reikšmės pakitimą: ”vesti ką iš ko”, pvz.: Kildinti žodį iš kurios kalbos (DŽ), ”nurodyti, surasti kilmę” (DŽ¹, DŽ², LKŽ). Parūpinamuoju laikytas spausdinti prp. spausti, pvz.: Knygą spausdinti, išspausdinti (DŽ), dėl reikšmės pakitimo kitur su pamatiniu žodžiu jau nebesiejamas ir aiškinamas ”gausinti (dauginti (DŽ²)) tekstą surenkamais spaudmenimis” (DŽ¹), 1. ”gaminti tekstą surenkamais spaudmenimis” (LKŽ). Šauklinti DŽ, DŽ¹, DŽ² aiškinamas parūpinamaisiais veiksmažodžiais ”skelb­dinti, šauklinti”. Vės­dinti 2-oji reikšmė ”prp. vesti 10”, pvz.: Šunų vės­dinti (DŽ¹, DŽ²) laikytina priežastine, nes žodžių vės­dinti ir vėsti semantinis ryšys ir vartojimas yra toks pat kaip tėkinti ”leisti už vyro”, kuris LKŽ laikomas priežastiniu, ir tekėti, teka, -ėjo, pvz.: Tėkino dukterį, vestuves kėlė (DŽ²). LKŽ pateikiama kur kas daugiau ir įvairesnių parūpinamųjų veiksmažodžių. Minėtieji semantiniai jų tipai atspindėti išsamiau. (1) Jame randame árdinti, kirpdinti, lópydinti, mazgódinti, nérdinti, skaldydinti, taisgydinti ir t.t. (2) Gausiai pateikiama parūpinamųjų veiksmažodžių, siejamų su aktyvaus veiksmo veiksmažodžiais, pvz.: dėdinti, kráudinti, mės­dinti, nešiódinti, praúšdinti, rakindinti, ráudinti, riškdinti. Priesagos -dinti vediniai gali būti siejami ne tik su paprastaisiais tranzityviniais ir priežastiniais, bet retais atvejais ir su iteratyviniais veiksmažodžiais, pvz.: pjáustydinti cur. pjaustyti, plésydinti cur. plėšyti 1, raikydinti cur. raikyti 1 ir t.t. Greta priesagos -dinti vedinių LKŽ nereti ir -inti bei -dyti vediniai, pvz.: rėginti ir regėdinti siejami su regėti, lėsdinti ir lėšdyti siejami su lėšti ir t.t. LKŽ randame sudėtingų priesagos -dinti vedinių, siejamų su -inti vediniais, pvz., raugindinti siejamas su priežastiniu rauginti (plg. rauginti 1. prz. rūgti, rūginti (DŽ¹), kuris LKŽ pateiktas kaip tranzityvinis. Kartais jie siejami su paprastuoju veiksmažodžiu kaip ir -inti vediniai, pvz., kašindinti cur. kasti 1 ir 1 kašinti (kašinti) caus. kasti 1 arba nurodomi į kitą parūpinamąjį veiksmažodį, pvz., nešindinti žr. nešdinti. Šių retų ir sudėtingų veiksmažodžių pateikimas sudaro žodynininkams nemažą sunkumų. Dažnokai būna nelengva rasti jų pamatinį žodį, suvokti reikšmę ir vartojimą, tinkamai išdėstyti variantų eilę. IŠVADOS 1. ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” trijuose leidimuose ir ”Lietuvių kalbos žodyne” stengiamasi sistemingai skirti priežastinius ir parūpinamuosius veiksmažodžius. Vadovaujamasi (1) formaliųjų darybos priemonių, (2) pamatinio veiksmažodžio tranzityvumo-intransityvumo, (3) veiksmo santykio su objektu, (4) sakinio giliojo lygmens analizės, (5) sakinio paviršinio ir giliojo lygmens komponentų semantinių apribojimų kriterijais. 2. Parodomas darybinis, kilminis ir semantinis ryšys (1) gramatinėmis 139 pažymomis nurodant priežastinio ar parūpinamojo veiksmažodžio reikšmes į atitinkamas pamatinio veiksmažodžio reikšmes, (2) aprašant perifrazėmis ”daryti (taip), kad...”, ”daryti kokį”. Parodomi bendros darbinio tipo reikšmės pakitimai, (3) nuorodas ar perifrazes išplečiant leksiniu aiškinimu ar sinonimais, (4) gramatinę nuorodą pateikiant antraštėje, o reikšmes aiškinant atskirai. Išskiriamas pagrindinis variantų eilės žodis (5) vartojant sutrumpinimą žr. 3. Įvairuoja priežastinių veiksmažodžių kai kurių tipų pateikimas. Bene daugiausia nesistemingumo pasitaiko tarp nepriesaginių, tik balsių kaita įformintų veiksmažodžių, pvz., kélti : kilti, kiek mažiau tarp balsių kaita ir priesaga įformintų veiksmažodžių, pvz.: brandinti : bręsti, -ta, brendo. Nemaža problemų kyla aprašant veiksmažodžius, darybiškai susijusius su būdvardžiu ar veiksmažodžiu, daiktavardžiu ar veiksmažodžiu, pvz.: jauninti : jaunas, jaunėti, vokietinti : vokietis, vokietėti, jų pasitaiko aprašant veiksmažodžius, siejamus su priesagos -ėti vediniais, pvz., lašinti : lašėti. 4. Aptarti probleminiai priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių pateikimo atvejai rodo ne tik (1) nepakankamai nusistovėjusį jų teorinį traktavimą, bet ir (2) sunkumus, kylančius iš realaus kalbos vartojimo: (a) ne visuomet aiškius skirtumus nuo tranzityvinių veiksmažodžių, (b) tam tikrą kai kurių priežastinių ar parūpinamųjų veiksmažodžių, ar atskirų jų reikšmių nutolimą nuo bendros darbinio tipo reikšmės. Būtina kiek galima labiau sisteminti tam tikrų leksinių-gramatinių žodžių grupių pateikimą žodynuose, nors kalbos formaliųjų raiškos priemonių, vartojimo ir semantikos įvairovė ne viską leidžia tiksliai suvienodinti ir formalizuoti. DIE LEXIKOGRAPHISCHE ANGABE DER KAUSAL- UND KURATIVVERBEN IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Die kausalen und kurativen Verben machen einen erheblichen Teil der litauischen transitiven Verben aus. Man richtete sich bei ihrer Angabe in 3 Auflagen des Wörterbuches der litauischen Gegenwartssprache (DŽ) und im Wörterbuch der litauischen Sprache (LKŽ) nach der Analyse konkreter Sprachbelege, den theoretischen Forschungen und lexikographischen Traditionen. Man gibt sich die Mühe, wie möglichst genauer die kausalen und kurativen Verben von einander und von anderen transitiven Verben zu trennen. Mittels einiger Arten der lexikographischen Angabe wird die Zugehörigkeit eines kausalen oder kurativen Verbes zu einer lexisch-grammatischen Wortgruppe aufgezeigt, seine Bildungs-, Herkunfts- und semantische Beziehung zu entsprechenden Grundverben oder Grundadjektiven bestimmt, es werden die lexisch-grammatischen Bedeutungsveränderungen widerspiegelt und das Hauptwort aus einer Variantenreihe ausgesondert. Die Angabe mancher Ableitungstype der Kausalverben ist verschiedenartig. Das größte Unsystematische ist bei den nichtsuffikalen Verben zu bemerken, die durch den Ablaut gestaltet sind (kélti : kilti), minder — zwischen den durch den Ablaut und ein Suffix gestalteten Verben (brandinti : bręsti, -ta, brendo). Mehrere Probleme entstehen bei der Umschreibung der Verben, die bildungsweise mit einem Adjektiv oder einem Verb, Substantiv oder Verb verbunden sind (jáuninti : jáunas, 140 jaunėti; vókietinti : vókietis, vokietėti), sie finden sich bei der Angabe der Verben, die sich auf die Bildungen mit dem Suffix -ėti beziehen (lašinti : lašėti). Zwecks der Systematisierung der Angabe bestimmter lexischgrammatischen Gruppen in den Wörterbüchern erlaubt die Vielfältigkeit der formalen Ausdrucksmittel, Gebrauchsfälle und der Semantik nicht völlig streng solche Gruppen vereinheitlichen und formalisieren. 141