Lietuvos vardo kilmė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Simas KARALIŪNAS LIETUVOS VARDO KILMĖ 1. Ligšioliniai tyrimai ir jų vertinimas Lietuvos vardo kilme mokslininkai domisi senokai. Domintis vardo kilme kyla klausimas: ką šis vardas pradžioje yra reiškęs, kokia jo pradinė reikšmė? Turime keletą hipotezių, bet didesnė jų dalis yra, anot J.Gerulio, "pliki spė- liojimai” (blofBe Vermutungen)!. Dar F.Kuršaitis pažymėjo, kad mūsų krašto vardui bent jau dabar lietuvių kalboje nėra jokios atpažįstamos etimologijos (keine erkennbare Etymologie vorfindet)*. Ir iš tikrųjų nei dabartinė kalba su jos tarmėmis, nei senieji raštai mums neduoda nieko, ką galėtume laikyti vardo Lietuva etimonu — ta tikrąja reikšme, kuri kyla jį vedant iš kito žodžio ar šaknies. F.Kuršaitis net manė, kad vardą mums kaimynai davę! Bet ir kaimynų kalbose jis nieko nerado, kas galėtų padėti paaiškinti mūsų krašto vardą. Todėl, spėjo F. Kuršaitis, gal veikiau Lietuva išvesta iš dalyvio lietas. Bet su tuo taip pat negalima esą susieti būdingos reikšmės, jei nebent Lietuva būtų žymėjusi l y g u m a (eine Ebene)’. Vengrų lingvistas L.v.Patrubany pritarė Lietuvos vardo kildinimui iš šak- nies *lei- "lietis, tekėti, plūsti" (lieti, lietas, lytūs), bet abejojo, ar Lietuva žymėjo lygumą“. Jo nuomone, vardas Lietuva turįs tą pačią priesagą -tu- kaip ir lytūs. Todėl Lietuva apskritai atitinkantis ide. *le(i)tu-u-a arba teisingiau *lietu-ų-a "užliejama, aptvindoma sritis (Stromgebiet)”, kur priebalsis u esas balsio u konsonantinis pasikartojimas. Lat. leitis esas pasidarytas iš tos pa- čios šaknies *lei- "lietis, tekėti, plūsti" ir reiškęs užliejamos srities gyventoją (Stromgebietanwohner). Mūsų krašto vardą ” Etimologinio lenkų kalbos žodyno" autorius A.Brūc- kneris taip pat laikė tos pačios šaknies kaip veiksmažodis lieti, atsargiai dar paklausdamas, gal nuo lie t y’. Su daiktavardžiu lietūs Lietuva sieta ir vėlesnių tyrinėtojų“. 1 GerullisG. Baltische Vélker.—E b e r t M. Reallezikon der Vorgeschichte 1, Berlin, 1924, 339. ?Kurschat F. Grammatik der Littauischen Sprache, Halle, 1876, 4. 3 KurschatF. Op. ct., 5. Patrubany Lv. Lituanica. 2. Lietuva ”Littauen”. — Indogermanische Forschungen 32, 1913, 327 (toliau — IF). SBricknerA. Slownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow, 1927, 301. StaszewskiJ. Maly stownik. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficznych, 59 Mėginta Lietuvos vardą aiškinti gretinant su panašiais kitų kraštų var- dais. Antai W.Stokes bene pirmasis vardą Lietuva sulygino su keltišku vardu Letavia, pridėdamas ir lot. litus "jūros krantas, pakrantė, pajūris“ ir šitaip nustatydamas senovės galų lyties Litavia pirminę reikšmę "pajūrio kraštas (Uferland, Kūste)"“. W.Stokes ir A.Bezzenbergeris šiuos lietuvių ir keltų vardus laikė iš seno giminiškais, bet A.Sachmatovas pagal savo hipotezę, kad Rytų Baltijoje kadaise gyvenę keltai, padarė išvadą, jog Lietuvos ir Latvijos vardai kilę iš keltų Letavia: "Manau, kad keltai Baltijos jūros rytų pakran- te vadino Litavia, iš kur tarmiškai Letavia, Letau. Kai baltai — lietuviai pietuose, latviai šiaurėje — užėmė šią pakrantę, pavadino ją užimtos žemės vardu”®. Skoliniu A.Šachmatovas aiškino ir įvairias Lietuvos bei Latvijos var- dy formas XIII a. istoriniuose šaltiniuose: lat-, let- (Lėtrgola, Letti), liet-, lit- (Letthovia, Litthovia, Lithavia, Littevini). A. Šachmatovo hipotezę ir jos argumentaciją kritiškai išnagrinėję K.Bū- ga’, M.Vasmeris!? ir J.Endzelynas!! nustatė, kad nėra duomenų, rodančių, jog Rytų Baltijoje būtų gyvenę keltai. Dėl Lietuvos kilmės M.Vasmeris taip rašė: 7... liet. Lietuva, s. rus. Litsva negalima del fonetinių priežasčių laikyti skoliniu iš keltų Litavia "pajūrio kraštas". Tad nieko kito mums nelieka kaip šiuos abu žodžius manyti esant iš seno giminiškus (urverwandt)!?. Kaip pa- žymėjo M.Vasmeris, iš skirtingos šių vardų fonetinės struktūros gana aiškiai matyti, kad Lietuva negali būti keltų palikimas. Skolinio atveju lauktume daug tikslesnio garsų atitikimo. Pirmiausia neatitinka priesagos: lietuvių žodyje priesaga -uva, keltų — -av-. Turėdami galvoje gretiminę lytį Lietava, kurios M.Vasmeris nemini, tarkime, kad priesagų skirtumas nėra esminis. Bet tada vis dėlto lieka nesuderinamas šaknies vokalizmas. Lietuvė šaknis seniau atrodė * Leit-. Viena iš galų Litavia aiškinimo gali- mybių yra ta, kad šis vardas priklauso šakniai * let-/* li- "tekėti", kurios yra ir liet. lieti!'*,ir kad galų Litavia turi šios šaknies variantą su nykstamuoju bal- siu kaitos laipsniu, būtent *li-t-. Jeigu Lietuva, Lietava būtų keltų palikimas, dabar turėtume * Litava. Warszawa, 1968, 250. "Stokes W. Urkeltischer Sprachschatz. Ubersetzt, iiberarbeitet und her- anigegeben von A. Bezzenberger, Gottingen, 1894, 248—249 (= Fi c k A. Vergleichendes Worterburch der indogermanischen Sprachen 4 Aufl., 2. Teil, Wortschatz der Keltischen Spracheinheit von W. Stokesund A. Bez z e n- berger Gottingen, 1894). 5 Schachmatov A. Zu den altesten slavisch-keltischen Beziehungen. — Archiv fur Slavische Philologie 33, 1912, 82. Bu g a K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen? — Rocznik slawistyczny 6, Krakow, 1913, 1—38 (= B u g a K. Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1958, 496—530 (toliau — Būga K. R R)). 10; V a s m e r M. Kritisches und Antikritisches zur neueren slavischen Ety- mologie. — Rocznik slawistyczny 6, 1913, 172—213. Plg. ® acme p M. BJmunmo- aozuveckull caoeaps pyccxozo Aska 2, Mocksa, 1986, 2, 502 (toliau — 3CP51). 11Endzelins J. Darbu izlase 2, Riga, 1974, 371—374. 12Vasmer M. Op. cit., 204—205. 13 Stokes W. Op. cit., 248. 56 Kaip sakyta, M.Vasmeris laikė galimu dalyku, kad vardai Lietuva ir galų Litavia yra iš seno giminiski'?. Šie vardai susieti su viena šaknimi (*lei- "te- kėti"), — tiesa, dėl Litavia kiek abejojant — taip pat "Lotynų kalbos etimolo- gijos žodyne“, pradedant jo pirmuoju leidimu 1906 m.!*, Šių vardų lyginimo neatsisakyta nė dabar. Stai W.Merlingenas, remdamasis šiuolaikiniais meto- dologiniais komparatyvistikos principais ir žiūrėdamas vidinės — pirmiausia semantinės — lyginamųjų reiškinių pusės, tarp atstatytos ide. šaknies *leit- "žemuma, pakrantė" žodžių mini, be lot. litus "pakrantė, pajūris", ir galų Letavia bei Lietuvė, lat. Ltetava!“. Tad lietuviškasis ir keltiškasis vardas ir toliau laikomi bendrašakniais. Todel būtina šią hipotezę nuodugniau panag- rinėti. Lotynizuotu vardu Letavia (senovės galų Litavia), randamu viduramžių paminkle "Vita sancti Mevenni”, Britų salų keltai vadino priešais esančią že- myno pakrantę. Kitas jos pavadinimas buvo Aremorica (iš keltiško priešdėlio are-, air. air-, galų ar- "prieš" ir keltų more, tolygaus liet. dial. mare). Ce- zario raštuose ir romėnų monetose randamas asmens vardas Litavicos, Litavi- cus, Litaviccus, su priesaga -ic- pasidarytas iš Litavia ir reiškiantis "atvykėlis iš Aremorikos”. Pavadinimą Letha pažįsta taip pat airių viduramžių rašto paminklai, kur juo vadinama ne tik Šiaurės Prancūzija, bet per apsirikimą ir Latiumas. Glosa Latio paaiškintas taip pat senovės valų (kimry) Litau, atitinkantis dabartinės valų kalbos Llydaw " Bretanė""". Darydami prielaidą, kad šie keltų vardai turi šaknį * Li-t- su nykstamuoju balsių kaitos laipsniu, W. Stokes, A. Bezzenbergeris ir A. Walde gretina juos su lot. litus "jūros, vandenyno krantas, pakrantė; pajūris" bei skiria ide. šak- niai *lei- "tekėti, lietis". Tačiau į tokį aiškinimą keltologai žiūri skeptiškai. Antai G. Dottin rašo: "Vardo Riga aiškinimas keltiškuoju Rigo-, Lietuvos vardo lyginimas su Letavia, — keltišku Aremorikos vardu — labai abejoti- ni (sont trės douteuses)"'*, Tokia nuomonė visai pamatuota. Toks būtų vienas nurodytų keltų vietovardžių atsiradimo aiškinimas. Vis dėlto keltų kalbų garsų atliepimai numato ir kitą nagrinėjamų vardų kilmės galimybę, atrodo, kur kas patikimesnę. Ide. skiemeniniai sonantai [ir r keltų kalbo- 14 Bet "Rusų kalbos etimologijos žodyne“ Lietuva ir airių Letha ” Aremorica, Latium” ryšį M.Vasmeris jau laiko abejotinu, žr. ® a ¢ M e p M. 3CPH 2, 502. > Walde A. Lateinisches etymologisches Worterbuch 3. neubearbeitete Autlage von J.B.Hofmann 1, Heidelberg, 1938, 815. 10 Merlin ge n W. Uber eine Bedeutungsverzweigung im indogermanischen Lexikon. — IF 83, 1978, 61—62. 17 St o k e s W. Urkeltischer Sprachschatz, 248—249; Do t t i n G. La langue gauloise. Grammaire, teztes et glossaire, Paris, 1920, 64, 109, 266—267. Bpetitindg Op. cit., 128. — Rygos vardą, lat. Riga, kildinti nei iš keltų Rigo-, nei is s. skand. riga "nelygumas, ilinkimas”, kaip pastaruoju metu nori įrodyti K.Karulis (zr. K a r ul is K. Daugavas un Piedaugavas vietvardi. — Daugavas raksti. No Aizkraukles lizd Rigai, Riga, 1991, 148—156), neleidžia liet. žem. Ringad, senoji baltiškoji Rygos pavadinimo forma. Nera duomenų, rodančių, kad žem. Ringa būtų tariamos pirminės lyties * Riga perdirbinys. Žr. B u g a K. Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?, 18 (= Būga K. RR 1, 511). Plg. Būga K. RR 3, 515. 57 se prieš sprogstamuosius yra virtę li ir ri, o ide. p žodžio pradžioje išnykęs be pėdsakų. Todėl tiems keltų vietovardžiams jau seniai buvo atstatyta ide. šaknis *plt-, ir jie sulyginti su s. ind. prthivi fem. "žemė". Taip daryti lėmė s. ind. prthivi ir galų giminės vardo (Gentilname), pradžioje dievo Marso epiteto, Litavis formali tapatybé!®. Atstatoma abiejų žodžių prolytė "“pltH- u-i(H)-, ide. būdvardžio *pltH-d- (s. ind. prthi- "platus, erdvus, didelis", gr. TAarŪę "platus, plokščias, lėkštas") vedinys??. Pirmine lot.-gal. Letavia, vid. air. Lethair s. valų Litau, valų Llydaw reikšme laikoma "plati, plokščia žemė, sausuma, žemynas (breites Land, Festland)”?!. Dėl nurodytų dalykų vėlesniuose indoeuropeistikos ir baltistikos veikaluo- se lot.-gal. Letavia daugiau nebenurodoma®?, tenkinamasi Lietuvė gretinimu su lot. litus, gen. sing. litoris "jūros, vandenyno krantas, pakrantė, pajūris" (< *leitos-) bei jų skyrimu ide. šakniai *lei-|lei- "lieti, pilti; lietis, tekėti", kur priklauso taip pat mūsų kalbos žodžiai lieti (lieja, lėja), lyti (lyja), lietūs, lytūs**. Pirminė Lietuvos vardo prasmė aiškinama kaip "užliejama sritis. teritorija (Stromgebiet)"?*. Artimas, kaip manoma, vietovardžiui Lietuva atitikmuo arba darybini- paralelizmas pastaraisiais metais nurodytas ir iš slavų kalbų. Tai rus. dial nuteé "didelis lietus, dargana, dranga” ir serb.-kr. Ištva "išsiliejimas; dideli: kelias dienas trunkantis lietus“ < slav. *litva, laikomas senu priesagos -tva dariniu iš veiksmažodžio *liti "lieti"?**. Ta proga būtina pridurti, kad pagal šią hipotezę lotynų kalbos litus nėra Lietuvos vardo etimonas, bet tik bendrašaknis žodis — jo priesaga yra -os-. YY Thurne y se n R. Ind. prthivi. — IF 4, 1894, '84—85: P e ii v r- s e n H. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen 1, Gottingen, 1904 60: DottinG. La langue gauloise, 266; Walde A., Hofmann J. B. Lateini~ hes etymologisches Worterbuch 2, Heidelberg, 1954, 316; i prouc I'.u Ile ne p- c e H. X. Kpamxas cpaenumentnas zpammamuxa xeabmcxur F3xos, Mocksa. 1954, 37. 20 Ma yrhofer M. Kurzgefafites etymologisches Worterbuch des Altindischen 2, Heidelberg, 1963, 334. 2! ThurneysenR. Op. cit., 85. 22 Prie tokio Lietuvos vardo atsiradimo aiškinimo grįžtama Italijoje išleistoje "Europos istorijoje", nors ir nurodoma, kad tai nesanti visuotinai pripažinta «fi- mologija: Lietuvos vardas čia lyginamas su valų Llydaw bei graikų miesto vardu Platea, laikoma, kad dėl būdingo: keltiskojo fonetizmo (* p iškritimo) šis vardas pri- menantis Lietuvoje gyvenusius keltus (rimanderebbe a un insediamento celtico in Lituania), — B a de r F. II problema indoeuropeo: lingue locali e non locali in Europa tra il 600 a.C. a il 500 d.C. —Storia d'Europa, II. Preistoria e antichita, Torino, 1994, 1014. i 3 Pokorn y J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern und Munchen, 1959, 664—665 ("galbūt čiair Lietuva’); Fraen k el E. Litauisches et- ymologisches Worterbuch 1, Heidelberg-Gottingen, 1962, 368—369 (” Etimologiskai Lietuva greičiausiai sietina su lot. litus...”); ® a ¢ Me p M. 3CPS 2, 502. 24 PraenkelE. Op. cit., 369. Tpy6auesn O. H. Jmunonozuvecxuū canoeaps caa8AHCKUT A3bLKOE 13, Mocksa, 1988, 159 (toliau — 3CCH). 58 o Lietuvos vardo — -uvd*?. Būta dar vienos Litovies. Atyllos laikais, IV a. po Kr., ir vėliau taip vadintas kraštas ties upe Leita, per Austriją ir Vengriją tekančia į Dunojų“". J. Kabelkos žodžiais, "Pastaruoju metu patikimiausia laikoma hipotezė, kad Lietuvos vardas yra hidroniminės kilmės"**. Bene pirmasis tokią mintį spaudoje pasakė S. Tarvydas. Savo knygutėje "Lietuvos vietovardžiai" jis rašė: "Lietuva galėjusi kilti iš upevardzio Leite. Iš Leitės upės pavadinimo Lietuvos vardas galėjęs kilti taip: Leit(ė) + uva > Leituva > Lietuva’?®. Lietuvos vardo kilmės aiškinimas čia pateiktas taip — vartojant netiesioginę nuosaką, — tarsi būtų atpasakota kitų nuomonė. Tokį Lietuvos vardo kilmės aiškinimą pradėjo skelbti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai kalbininkai, o S. Tarvydas — tų paskaitų klausytojas — jį savo knygutėje ir išdėstė. A. Salio ir P. Joniko nuomonės dėl to vienodos. P. Jonikas Lietuva laiko su priesaga -uva susidaryta iš šaknies liet- < leit-; dėl dvibalsio ei lygina su lat. leitis "lietuvis". Galimas dalykas, toliau tei- gia P. Jonikas, kad kaip latvio bei Latvijos ir jotvingio vardai, taip ir lett- iš pradžių buvo susijęs su upévardziu, plg. Leita "Graumenos intakas", Leitė "Rusnės intakas" (kitų teigimu, Léita, kuri savo priegaide atitiktų Lietuvą, kur šaknies Liet- < *lčit-). Gal ši šaknis etimologiškai neskirtina nuo lieti šaknies, atsargiai klausia P. Jonikas“. A. Salys laiko Lietuva pirminės * Léita > *Lieta priesaginiu vediniu, greičiausiai reiškiančiu Lietos paupio sritį. Iš *Léita (> * Lieta) pasidarytas lat. lettis "lietuvis", senas priklausomybės būd- vardis. *Léita > * Lieta A. Salys irgi lygina su upėvardžiu Léita arba Leitė (su intaku Leitalė), Leita arba Leitys, Leitupalis'!. Priesaga -uva, sudarant vietovardžius, vartojama vietai reikšti?*. S. Tarvydas drauge iškėlė klausimą, kurioje srityje galėjo kilti Lietuvos vardas, ir atkreipė demesį į svarbią aplinkybę. Kaip žinoma, lenkų istorikas H. Lowmianskis yra nustatęs, kad dar XIII a. Lietuva buvo vadinama viena iš "žemių" (terra, Land), buvusi tarp Neries, Nemuno ir Merkio**. S. Tarvydas rašė: "Šioje teritorijoje, rodos, nėra Leitės upelės, bet senovėje taip vadinama 26 Todėl vietovardžio Lietuvė negalima aiškinti kaip "pajūrio kraštas" ir pačią hipotezę neigti tuo, kad, girdi, Lietuva nėra ir niekad nebuvo jūros kraštas, — Bruckner A. Slown WR jezyka polskiego, 301; O t r ¢e bs k 1 J. Gramatyka jezyka Litewskiego 1 arszawa, 1958, 3; 7 1nkeviéiusZ. Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius, 1987, 12. 1989 15 chmanski JJ. Historia Litwy, wydanie drugie, Wroclaw, Warszawa..., 78 Kabelkal. Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982, 110. 29 Tarv ydas St. Lietuvos vietovardžiai, Vilnius, 1958, 21. 30 JonikasP. Lietuviy kalbos istorija. — Lietuviy enciklopedija 15, Lietuva, Boston, 1968, 543. L'Sal y s A. Lietuvos vardo kilme.—S a ly s A. Raštai 2, Tikriniai vardai, Roma, 1983, 695—696. ss Tarvydasst. Op. cit., 21. LowmianskiH Studja nad poczgtkami spoleczerstwa i panstwa litewskiego 2, Wilno, 1932, 110—111, 118—121. 59 upelė ten galėjusi būti, o jos vardą žmonės galėję pamiršti"**. Tuo pačiu metu kaip S. Tarvydo knygutė pasirodė ir lenkų lituanisto J. Otrebskio straipsniai, skirti Lietuvos vardo kilmės problemai. J. Otrębskio mūsų krašto pavadinimo kilmės aiškinimas, apskritai paėmus, artimas lietu- vių kalbininkų aiškinimui, bet kai kuriais atžvilgiais ir skiriasi. Pirmiausia J. Otrebskis — kaip ir A. Salys — mano, kad šalia Lietuva būta taip pat trumpesnio varianto * Lieta su kamiengaliu -a. Bet Lietuva — kaip ir Latvijos pavadinimas Latuva < * Latūs — J. Otrebs- kiui yra senovinė ū kamieno forma * Lietū-s, kuria iš pradžių vadinę sritį prie upės * Leita, taip pat joje gyvenusius žmones. Ilgainiui formalus upės vardas ir iš jo kilęs vietovardis, toliau dėsto J. Otrebskis, jau nebebuvo tinkamai suprantamas — ypač kitataučių, todėl lietuvio pavadinimą jau buvo galima darytis ir iš upės vardo * Leita, * Lieta (iš kur lat. lettis), ne vien iš teritorijos vardo * Lietūs. Kas gi yra tas upės vardas * Leita, * Lieta ? Nėra negalima, sako J. Ot- rebskis, kad tai senasis Nemuno pavadinimas. Nemunas ir šiandien nesas vienintelis šios upės vardas — jos žemupio atšaka vadinama Rūsnė. Todėl J. Otrebskis mano, kad prie Nemuno esančio labai seno miesto vardas Alytis kaip tik yra susijęs su šios upės senuoju vardu * Alyta, išlikusiu slaviškame jo varde Olita, bet vartojamame miestui vadinti. Su spėjamu Nemuno vardu * Leita etimologiškai giminiškais J. Otrebskis laiko upėvardžius Léita (=Leita) Klaipėdos vls. bei Lytis Tauragės vls. Vardo * Leita kildinimas sunkumų ne- sudaras: su priesaga -tū jis išvestas iš veiksmažodžio lteti šaknies. Senasis, J. Otrebskio manymu, Nemuno vardas * Alyta = rus. Oauma galbūt esąs rusiška liet. * Alyta transpozicija. Formos O-auma pradžios O- galėjęs atsirasti dėl neteisingo junginių, pvz., *ko-Litė, * vo-Litė, * do-Lity su- skaidymo. Taip atsiradusi forma Oauma paplitusi tarp lietuvių, kurie iš jos pasidarę miesto vardą Alytūs*“. J. Otrebskio požiūris į Lietuvos vardo kilmę yra kites, bet ne todėl, jog jis būtų pastebėjęs, kad šioje hipotezėje esama visiškai nepagrįstų, netgi fan- tastinių teiginių. Vėliau parašytame straipsnyje Lietuva J.Otrebskis kildino iš * Leita su priesaga -(t)uva. Pradinė šio rekonstruoto žodžio reikšmė buvusi "tekėjimas, srovenimas; upė (Fliessen, Fluss)" (: lieti). Žodžiu *léita žymėję ne tik upes, bet vietomis ir prie jų esančias gyvenvietes. Taip aiškintinas lat. lettis "lietuvis" atsiradimas — su -10- iš *Léita. Tos upės, kurias va- dino šiuo žodžiu, esančios Léita, Rusnės intakas, lituanizuota vokiška forma Leite, Léiciskiy ežeras Marijampolės raj., Gudeliai (et vietoj laukiamo ie ro- dantis, jog tai jotvingių kilmės pavadinimas) ir Lietduka, Neries intakas ties Upninkais. Del kirčio vietos ir priesagos -ka vardo Lietduka daryba daugiau slaviška kaip baltiška (lietuviška). Bet Lietduka savy slepianti * Lietava, kuris esąs Lietuva "Litauen" variantas, besiskiriąs tik priesaga -(t)ava. Gretimi- 34 Tarvydas St. Op. cit., 22. 380 rębskiJ. Gramatyka języka litewskiego 1,3—5;t o paties, Lietuva. — Beitrage zur Namenforschung 9, 1958, 116—118. 60 nės Lietuvos vardo lyties * Lietava buvimas esąs tikras, — tai rodantis lat. Lietav-niek® Rades kad ir spejama gretimine Lietuvos vardo forma, — straipsnio auto- riul, deja, liko nežinomas tas faktas, kad Lietava "Lietuva" realiai egzistuoja, — J.Otrebskis jau negalėjo Lietuva kildinti iš ū kamieno formos * Lietū-s, gen. * Lietuv-es. Be to, "Otrebskio rekonstruotos prolytės * Lietūs lietuvių kalboje nėra jokių pėdsakų**". Nėra taip pat jokių duomenų, kad Nemunas senovėje būtų buvęs vadinamas * Leita. "Jo Alytaus teorija neturi jokio pagrindo”8. Kad vietovardį Alytūs (acc. Alitų) J.Otrebskis neteisingai skaido morfemo- mis, buvo įrodyta K.Kuzavinio®®. Alytūs iš pradžių turėjo pavidalą Alyta, ir juo buvo vadinama upė: Oauma 1387, 38 Oaumun 155749, Olita ir Olite 1503*!. Vėliau, kad atskirtų nuo upėvardžio, iš jo buvo pasidarytas u kamie- no miestelio pavadinimas (plg., pvz., Vilnia : Vilnius), o pats upėvardis pagal labai gausų darybos tipą su -upis buvo pakeistas į Algt-upis. Vadinasi, Alyta iš tikrųjų turi priesagą -yta, — dėl jos plg., pvz. Apyta Dieveniškės, Gau- jos intakas : pr. ape "upė"; Mikyta Adutiškis, Svylos intakas : šaknis. mak- žodžiuose lat. maiklajs "liūnas, klampynė", miklene ”t.p.”, mikls "klampus, muklus”, "lankstus", liet. miklas, maklis "liaunas, lankstus..." < maik-l- (plg. lat. makat 7... spaudyti, gniaužyti, minkyti"). Šaknis Al- yra ta pati kaip Alijs ež. Širvintos, Al-eja Subačius, Viešintos intakas; ež. Subačius, Al-ėja Joniškis, Virčiuvio int.; Raseiniai, Upės int. ir kt.*? Tai veiksmažodžio alėti (ali) "tekėti, varvéti” šaknis. Iš to paties veiksmažodžio; tik kita jo reikšme, būtent, "bėgti, lėkti", pavartojant tą pačią priesagą, yra pasidaryta pavardė Alyta. Įdomu, kad kamienas * Al-it- yra paliudytas avi vardyne, plg. Aliteni "vienkiemis" Sauka, galbūt Ališi "t.p." Odziena**, jeigu iš * Alitiai. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad negalima Alytaus varde ieškoti senojo Ne- muno pavadinimo. Šito J. Otrebskiui kaip tik labai reikėjo: prie didžiausios Lietuvos upės vidurupio ir aukštupio gyvenusi gentis ar genčių grupė natu- raliai — tai patvirtina etnonimų kilmės tipologija — galėjo pasivadinti tos upės vardu. Apie J.Otrebskio 1958 m. hipotezę kalbėdamas, — taigi apie ta, kai dar nebuvo žinomas upėvardis Lietduka, — istorikas J.Ochmanskis dėmesį atkreipė į tokį faktą**: 1255 m. dokumentu (įtariamu esant Ordino klastote) 36 Otrebskild. Balt. *leita. — Baltistica 3(2), 1967, 201—203. "Salys A. Op. cit., 696. 38 Salys A. ibid. 39 KuzavinisK. Lietuvos vardo kilmė. — Kalbotyra 10, 1964, 6. 40 Būga K. RR 3, 401. Ai gavuk k as B. Ežerų vardai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 1960, 294 tolion — LK SavukynasB.ibid; Kuzavinis K. Op. cit, 6—7; t o a- t 1 e s, Etymologica. II. Etimologinés. pastabos del balty Rr "tekėti". — Bal tistica '1(2), 1966, 180—181. 3 EndzelinsJ. Latvijas PSR vietvardi 1(1), Riga, 1956, 20. 44 O chmanski J. Noms des terres lituaniennes au XIII“ cle — Lituanie, 61 Mindaugas padovanojo Kalavijuočių ordinui Sėliją ir smulkiai nusakė sieną inter Zelones et Litvinos (Littovinos). Bet kalbotyrai ir istorijai šiame do- kumente svarbiausia tas, kad paminėta Lietuvos pusėje esanti upė Lettovia: siena eina in ripam Lettoviae gue dicitur de Lettavie (Lettovie). Kadangi do- kumento autorius gerai informuotas ir keletą Lietuvos upių vardų teisingai sumini*®, J. Ochmanskiui nebuvo sunku Lettovia (Lettavia) identifikuoti — tai Latava, Šventosios dešinysis intakas ties Andrioniškiu (yra ir gretiminė lytis Latuva)**. Upėvardis Lettovia tiksliai sutampa su Mindaugo dokumen- tų lotyniškąja Lietuvos vardo forma Lettovia, Lethovia, pvz., 1253 m. in Lettovia in cura nostra. J. Ochmanskis toliau taip rašo: "Jeigu lingvistinė analizė galėtų nustatyti, jog upėvardis Latava pasirodydavo taip pat forma, atitinkančia lotyniskaja Lettovia, Otrebskio argumentacija dėl Lietuvos var- do kilmės galėtų būti teisinga. Žinoma, upelė Latava-Lettovia negalėjo vardo duoti visai Lietuvos žemei kad ir dėl to, jog ji per senąją Lietuvos teritoriją netekėjo, bet ji galėtų patvirtinti tezę, kad forma Lietuva buvo sudaryta iš šios upės vardo"*“. Šios metodologinės J. Ochmanskio pastabos nederėtų už- miršti Lietuvos vardą kildinant iš upėvardžio, nepaisant to, kad jam taip pat nepavyko patenkinamai paaiškinti, iš kur atsirado Lietuvos krašto ir valsty- bės pavadinimas. Dabartinės kalbos kraštavardžio Lietuva, kurio šaknį Liet-, galimas daiktas, atspindi ir minėtos lotyniškosios Lietuvos vardo formos, kaip teisingai nurodė K.Kuzavinis*®, negalima gretinti nei su upėvardžiu Latava, nei iš jo kildinti. Mat minėto dokumento upėvardis Lettovia (Lettavia) tik tiek terodo, kad XIII a. viduryje Latava (Latuva) buvo dar tebetariama Letava (Letuva) su e, matyt, po veliarizuoto [**. Tuo tarpu Lietuva šaknis seniau buvo tariama *Leit-. Vadinasi, jų tapatinti negalima jau vien dėl fonetinio pobūdžio priežasčių. "Lietuvos istorijoje“ J. Ochmanskis teigia, kad Lietuvos žemės teritorijo- je viena i$ upių kadaise tikrai vadinta Leita. "Lietuvos metrikoje” 1542 m. teismo aktuose paminėta ginčijama pieva, skirta šienauti, "prie upės Leytie” Trakų paviete. Kadangi netoli tos pievos tekėjusi Samė (Onuškis, Verknės kairysis intakas), J.Ochmanskis padaro netikėtą išvadą, kad išnykusi Leyta (=Leita) buvusi senasis Verknės vardas“". 1988 m. Lenkijoje išėjusiame svarbiame leidinyje "Indoeuropiečių kalbos" Lietuvos vardo kilmė taip nusakyta: ” Lietuva < balt. *Leit-uva coll. iš upévardzio * Leita (plg. Léita ir lat. lettis)"“!., Nalszczany et Dziawoltwa. — Lingua Posnaniensis 9, 1963, 170—171. 15 Si dokumenta ir jo vertima duoda K. Būga, zr. Būga K. RR 2, 109—110. 46 Tiesą sakant, tai buvo padaryta jau K. Būgos, zr. Būga K. RR 1, 132 (isn. 2);.2,.110;:3, 530. T OchmanskiJj. Op. cit., 171. 48 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 8. 49 "Šventosios intako Latuva, rodosi, esama kilusio iš * Letuva: ripa Lettowiae", —BūgakKkK. RR 3, 530. 0 Ochmatnskil. Historia Litwy, wydanie drugie, 12—13. lL Smocz y ns k 1 W. Jezyki baltyckie. — Jezyk: indoeuropejskie, pod 62 Iš visų hidroniminės Lietuvos vardo kilmės hipotezių patikimiausia laikyti- na ta, kuri atsižvelgia į minėtą metodologinę pastabą: upės vardu galėjo pasi- vadinti gentis ar genčių grupė, jeigu ji gyveno prie upės, vardu * Lietuva, arba jos gyvenama teritorija tekėjo tokio pavadinimo upė. Todėl nemažą susidomė- jimą sukėlė K. Kuzavinio hipotezė, drauge patvirtindama ir S. Tarvydo spėji- mą, kad senosios Lietuvos žemėje tokio pavadinimo upelė galėjusi būti. Trum- pai K. Kuzavinio hipotezę galima nusakyti jo paties žodžiais: ”... kraštavardis Lietuva [teisingiau būtų sakyti Lietava — S.K.] yra senas lietuviškas žodis, kilęs iš hidronimo Lietava. Vardu Lietava pradžioje vadinama upė (Neries in- takas), vėliau tuo pačiu vardu imta vadinti ir teritorija prie tos upės (Lietavos žemė), kurioje ilgainiui iškilo garsūs centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius”®2. Ta upė — "Tai Letduka, dešinysis Neries intakas, ištekantis iš L i e t a u- kos raisto, tekantis pro Keižonių, Karveliškių, Perelozų, Vyšnialaukio kai- mus ir ties Arnotiškiais įsiliejantis į Nerį"“*. Nieko negalima prikišti paties K. Kuzavinio ir kiek vėliau J. Otrebskio at- statytai kalbamos upės vardo formai Lietava. Viena, kaip teisingai pabrėžta K. Kuzavinio, tarminių vardo variantų Le- pagal vietos tarmės garsų dėsnius į bendrinę kalbą transponuotinas Lie- (senasis le- čia juk verčiamas la-). Ant- ra, remiantis Linkava : Linkduka, Samava : Samduka analogija, tiek raisto, tiek ir upės varde Lietduka visiškai galima įžiūrėti senesnę lytį Lietava — slaviška priesaga -ka gali būti pridėta vėliau (kaip neretai ir kitais atvejais). Hidronimas Lietava, K. Kuzavinio nuomone, arba kilęs iš fiziografinio ter- mino *lietava "išsiliejančioji (upė)", savo keliu pasidaryto iš veiksmažodžio lietiir giminiško su lot. litus"*. Arba upėvardis Lietava esąs sudurtinis žodis, sudėtas iš veiksmažodžio lieti būtojo kartinio laiko dalyvio *lieta ir daikta- vardžio * ava, senovėje reiškusio "upė, šaltinis". Žodžių samplaika *lieta ava suaugusi į sudurtinį žodį *lietava, kur ava imtas suvokti kaip sufiksoidas, o mūsų laikais — jau kaip priesaga -ava®®. V. Mažiulio požiūris į Lietuva kilmę yra kiek kitoks, nors jis taip pat Lietuva kildina iš upėvardžio ir sieja jį su leti. Iš šio veiksmažodžio šaknies lie- < *lėči- su priesaga -tu-, vartota abstrakčių deverbatyvų darybai, būta išsivesto * lči-tu- "liejimas(is)". Galima čia pažymėti, kad tokia priesaga bal- tų kalbose tikrai buvo. Ją turi išlaikę, pvz., lietuvių kalbos siekiniai (ettų, nėštų), išriedėję iš sustabarėjusios tu kamieno veiksmažodinių abstraktų vie- naskaitos galininko formos (*ei-tu-n, *neš-tu-n). Priesaga -tu-, kuri buvusi niekatrosios giminės, o jos u neapofoninis, prieš galūnės ar kitos priesagos bal- si gavusi įterptinį v: *-tu- (neutrum) > *-tu-o(n) (neutrum) > liet. -tuv-as (pvz., autūvas). Įterptinio v pasirodymą ar nepasirodymą sąlygojusios tokios aplinkybės: 1) -K+v- sintaktika (K žymi bet kokį priebalsį ar jų grupę), 2) u redalicis L. Bednarczuk a2, Warszawa, 1988, 821. 2 KuzavinisK. Lietuvos vardo kilmė, 10. 3 KuzavinisK. Op. cit., 8. 4 KuzavinisK. Op. cit., 14—15. 138 KuzavinisK. Lietuvių upėvardžiai lie-(lei-). — Kalbotyra 17, 1967, 63 kamieno įtaka (pvz., nom. plur. *sūnu-es > *sunves : sūnūs) ir 3) -Kuv- + balsis morfologinis apibendrinimas®®. Gana sudėtinga ir ne visai aišku. Išvestinių formų visuose vardažodžių tipuose pagal V.Maziuli buvę dau- giau kaip šakninių formų, todėl pastarosios, taigi ir -tu- su neapofoniniu u, buvusios įtrauktos į tipą su apofoniniu u, kitaip tariant, į u kamieną su ka- miengalio balsių kaita -eu-/-ou- (plg. budvardis. sl. synovs: syns, s. sl. vadova: pr. widdewū "našlė"). Tokiu būdu, V.Mažiulio manymu, išriedė- jusios dubletinės formos su -t-uv- ir -t-av- kaip, pvz., lat. ltėtuv-ains laiks "lietingas oras“ šalia liėtavas "(kelias dienas trunkantis) lietingas oras“, va- dinasi, taip pat Lietuva greta Lietava nr, Pagal šią koncepciją Lietuva |šgyvenūusi tokią derivacinę ir morfologinę raidą: lie-ti < *lėi- — *lči-tu- "liejimas(is)" — upėvardis * Lietva/* Lietuva/ * Lietava — kraštavardis *“ Lietva/Lietuva/Lietava. Lytis Lietuva (= s. rus. JIumsea) atspindinti vėlesnįjį raidos etapą ir aprašytuoju būdų išriedėjusi Iš pirminės lyties * Lietva (Lei-tu-a "liejimas(is); paupio sritis”)°® Kildinant mūsų krašto ir valstybės vardą iš upės — kad ir mažos; tik 11 km ilgio — vardoLietava, vis dėlto reikia galvoje turėti keletą aplinkybių. 1. Upėvardis * Lietava atstatytas. Realiai paliudytas yra Lietduka (Le- tauka). Iš tikrųjų čia gali būti priesaga -auka, kurios vedinių lietuvių var- dyne yra ne vienas, plg. Babr- auka, Rud-duka, Bar-aukd®®. Kitaip tariant, upėvardžio * Lietuva i čia gali iš viso nebūti. 2. A.Salio žodžiais, "Šis upėvardis būtų svarbus sprendžiant Lietuvos vardo raidą, jei pavyktų jį atsekti iki XVI amžiaus?"*?., 3. Pirminė Lietuva/Lietava, — tam tikras administracinis-teritorinis vie- netas, vadintas ž e m e, — buvo tarp Neries, Nemuno ir Merkio. Labiau ti- kėtina, kad gentis ar jų grupė, gyvenusi šioje srityje, būtų pasivadinusi pagal vieną iš šių didesnių upių vardų. Tarkim, kad, kaip teigia kalbamos hipotezės autoriai, mūsų valstybė ir kraštas savo vardų tikrai gavo iš Lietaukos upelio vardo * Lietava. Tada turėjo būti tam tikros priežastys, kodėl taip atsitiko. Uždavinys yra tas priežastis nurodyti. Pirmųjų priežasčių neradę, neturime tvirtos žinios, taigi adekvačios, vidujai neprieštaringos hipotezės. Tiesa, nurodoma bendroji baltų (atitinkamai indoeuropiečių) etnonimikos — toponimikos raidos tendencija: hidronimas — kraštavardis — etnonimas“!. Tipologiniu atžvilgiu jai nieko neprikiši: yra atvejų, kad gentys ar jų sąjun- gos pasivadina vardais tų upių, ežerų ir marių (jūrų), prie kurių jos gyvena. Didžiausią pagundą Lietuvos vardą sieti su kokiu nors upėvardžiu, savaime aišku, kelia vos ne aksioma tapęs teiginys, kad Latvijai vardą davęs upėvardis Latuvėa (ir Latavad), Anykščiai, Šventosios dešinysis intakas. 56 M a Baltistica 3. 1967, 39, 15n. 102. " MasxioamucB. Op. cit., 39—40. 58 M a x 10 1 un c B. Op. cit., 41, išn. 107. Vana g as A. Lietuvos TRS hidronimų daryba, Vilnius, 1970, 98—99. BOIS wl y s A. Lietuvos vardo kilmė, 696. Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilme, 8. 64 x 10 1 uc B. K 6anTufickomy H unnoesponefickoMy Ja THB) ed. 4. — | Lietuvos vardo kilmės problemą sprendžiant, reikia nepamiršti ir visai priešingos etnonimikos-toponimikos raidos tendencijos, būtent: sritiniai-teri- toriniai junginiai, vadinamosios "že m ės", kitaip tariant, sritinės-teritorinės gyventojų grupės, susidarė iš gentinių grupių ir daugeliu atvejų paveldėjo jų pavadinimus; kitaip tariant, genčių vardai, etnonimai, virsta "Žemių" pava- dinimais, toponimais. Pavyzdžiui, vienos iš daugelio rytų slavų — rusinų — genčių būta depesasne (etnonimas). Bet "IloBecT5 BpeMeHHbIX JIeT" toliau mini gepeBiasiHuH, t.y. srities JlepeBa, Derevos žemės (J[epeBcKas 3emusi) gyventoją (toponimas)??. Istorikai įtaria, kad Lietuvos žemė — tai liekana genties, turėjusios specialų gentinį vardą (Lietuva/Lietava) ir susiorganizavusios į sritį —terito- rinį junginį po to, kai atsiskyrė Žemaičiai ir aukštaičių "žemės?**, Yra žinomi tokie šaknies Leit- upėvardžiai: Leita (acc. sing. Leita), Švėkš- na, Graumenos intakas. Gretiminė šio vardo lytis yra Lettupalis**, o K. Ku- zavinis dar yra radęs Leitis (gen. sing. Leičio P“. Be jų, yra Lettė, Šilutė, dešinysis Rusnės (Nemuno) intakas, su savo dešiniuoju intaku Leitalé®®. Iš upėvardžio Leitė pasidaryti kaimų vardai: Leitgiriat (acc. plur. Leitgi- rius), Šilutės raj., Juknaičiai?“, Leitvariai (acc. plur. Leitvarius) (ten pat)°®, Antleičiai, Šilutės raj., Usėnai, Paleičiai, Šilutės raj., Juknaičiai“". Raisto ir upelių pavadinimų Lietduka/ Letduka šaknies priegaidė nežino- ma — juk šaknis nekirčiuota. Jeigu grtiminės lyties Lietauka kirčio vieta ir priegaide "Lietuvos TRS upių ir ežerų vardyne” (p. 92) nurodytos teisin- gai, upėvardžių Lietduka/Letduka bei iš jų atstatytos lyties * Lietava šaknies priegaidė taip pat tvirtagale. Upėvardžiai Leitė (Leitijs, Leitupalis), Leitė, Leitūlė ir Lietduka /Letduka, viena, laikomi tarpusavy giminingais ir, antra, skiriami veiksmažodžio lieti (-ja, lėja, -jo, lėjo) šakniai?“. Bet jų šaknies nevienodos priegaidės, susijusios su skirtinga šaknies struktūra, nėra aiškinamos. Baltų ir slavų kalbų pylimo, liejimo veiksmažodžio *léi-t(e)i šaknies būta laringalinės (*leh3-i-)“*, varto- jant tradicinį indų gramatikų terminą, set- šaknies. Tuo tarpu šių upėvardžių 652 Hu kx o H 0 B B. H. 3THoHuMBI. — Imnuonumb, Mocksa, 1970, 8—9. : 63 Lowmianski H. Studia nad początkami spoleczerstwa i paristwa litewskiego 2, 153—154. 64 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, 89. 5 Kuzavinis K. Lietuvių upevardziai lie- (lei-), 135. 66 Lietuvos TRS upių ir ežerų vardynas, 89 — Del Leitupalis ir Leitalé darybos žr. Vanagas A. Op. cit., 86, 89. 67 Lietuvos TRS administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius, 1976, 12, 157, 220. 8 KuzavinisK. Lietuvių upevardziai lie- (le:-), 135. 9 Kuz avinis K. Lietuvos vardo kilmė, 14—16; t o p at i e s, Lietuvių upévardziai lie- (lei-), 135—137; O t r ¢ bs k i J. Balt. *leita, 201; Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius, 1981, 185, 190; ZinkeviciusZ. Lietuvių kalbos istorija 2, 12—13, 15—16. OK araliunasS. Protoide. šaknis *lehzu- "lietis, teketi...” baltų kalbose (liet. liūtis ir lietūs). — Baltistica 27(1), 1992, 41—42. 65 cirkumfleksinė (tvirtagalė) priegaidė rodytų jų šaknį anit, t.y. be laringalo. Tai rodo skirtingas šaknis. Tiek pats pylimo, liejimo veiksmažodis, tiek ir jo vediniai baltų kalbose turi vien akūtinę (lietuvių tvirtaprade) priegaidę: lets, lat. liet, lietus, liet. lietūs (lietų), lyti, lat. Lit, lytūs (lity), lat. lits "lietus". Tarus, kad šie upėvardžiai vis dėlto priklauso veiksmažodžio leti šakniai, ky- la klausimas, kokiu būdu atsirado jų cirkumfleksinė priegaide. Metatonijos priežasčių nematyti. Kurše žinomi tikriniai vardai Lėtiža, upė, Embute, Lėtižu-upe, kitaip Leitiža (įteka į Ventą), Nigranda, Lėtiži "viensėdija" Brinki'!. Tai kuršiškos kilmės vardai; tuo aiškinami ir jų šaknies balsių ypatumai: į latvių (latgalių) kalba pereinant, jy ez, matyt, yra artėjęs prie vienbalsio ė"*. Kaitaliojimasis ei : € pasitaiko ne tik šaknyse ir ne tik Kuršo vietovardziuose >. Įdomu, kad tikslų šio upėvardžio atitikmenį randame Aukštutinio Dnepro baseine: Jlurux, dešinysis Usožės intakas, kairysis Nerusos int., kairysis Desnos int."+, turintis šaknyje etir, atrodo, tą pačią priesagą (-u>x- iš balt. *-4ž- arba *-izj-) kaip ir kuršiškasis Lettiža (iš * Léit-iz-ja, dėl priesagos plg. liet. Gum-gža, o dėl jos priegaidės lat. Lėtiži"*). Vandenvardžiai dažniausia esti senų laikų dariniai, todėl vargu ar tikslinga šiuos baltų upėvardžius nagrinėti atsietai nuo kitų panašią šaknį turinčių kaip, pvz., į pietus nuo Pripetės randamų JInt (su variantais Jlurs, Jiurra), dešiniojo upės Gorskij Tikič int., deš. Si- niuchos int. ir kairiojo Piety Būgo int. JIur (Jute, Jlurra) lyginamas su panonų (ilyrų?) kilmės Leitha, upė Žemutinės Austrijos ir Vengrijos pasie- nyje, bei s. vok. aukšt. Lit-aha ir todėl laikomas indoeuropietiškuoju reliktu slavų teritorijoje. Spėjant buvus pirminę reikšmę "dumblina, molinga (upė)" (plg. vengrišką Leithos pavadinimą Sdrviz, t.y. "dumblina upė"), šie vanden- vardžiai etimologiškai siejami su pr. laydis "molis", alb. leth "šlapias molis". Prie šių senosios Europos, bet indoeuropietiškosios kilmės hidronimijos da- rinių skiriamas taip pat liet. Leitd'®. Suprantama, kad čia priklauso ne tik Leitijs, Leitupalis, Leitė, Leitalė, Leyta 1542, bet ir lat. Lėtiža, Leitiža, rus. Jiurux. Tačiau tokį aiškinimą, kad ir pagrįsta, reikia kiek patikslinti. Iš pr. laydis "molis" kaip etimono yra išaugę pr. Layde bei liet. Latdė, upė, Pampėnai, des. [stro int.” Liet. * liesas "molis" < *leisas, šaknies bal- sių kaita susijusį su pr. layso "molija, molyné”’®, gali atspindėti Liesūkas, "1 EB ndzelins J. Latvijas PSR vietvardi 1(2), Riga, 1961, 304. 72 Endzelins J. Piezimes par ” Latvijas vietu vardiem”. — Filologu biedribas raksti 6, 1926, T—8 (toliau — FBR) (= En dz el in s J. Darbu izlase 3(1), Riga, 1979, 431). HauzenbergaE. Ko vietu vardi dod latviešu valodas fonštikai ? — FBR 12, 1932, 126. 4 TonopoeB.H. un T py6awuesO. H Jlunzeucmuvecxuid anaaus 2udponumoe Beprnezo Iloonenpoevs, Mocksa, 1962, 192. 78 HauzenbergakE. Op. cit., 126. Tpy®©6a 4 e B O.H. Hazeanus pex npasobepexcroil Yxpauns, Mocksa, 1968, 219, 256 (su literatura). Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 177. Tono p o B B.H. Ilpyccxutū ssux. Caoeaps L, Mocksa, 1990, 41. 66 upė, Šilalė. Panašiu būdu ką tik minėti šaknies Liet- vandenvardžiai rodytų buvus balt. *leita- "molis", giminingą su liet. laitas, kurio reikšmė dabar yra "molio, tešlos, sakų ar ko kita gabalas, kuriuo kas laistoma, glaistoma” LKŽ VII 72, bet seniau buvo "molio gabalas (kuriuo užlaisto klojimo pado ir pečiaus skyles)" Būga RR, 2, 263, taigi ta pati kaip pr. laydis "molis". Šių molio pavadinimų darybinį pamatą sudaro veiksmažodis liėti (-ja, lėja, -jo) "lipyti kuo, glieti...” Kaip matyti, veiksmažodis turi dvi priegaides; lygiai taip elgiasi ir upėvardžiai — lietuvių cirkumfleksinė, latvių akūtinė. Išvardyti šaknies * Leit- vandenvardžiai nuo jų apeliatyvo (liet. laitas) skiriasi šaknies balsiais. Tačiau tai reguliari bendrašaknių žodžių šaknies vo- kalizmo apofonija, plg., pvz., daigslis : deigšlūs "kuris gerai dygsta", gaidas : geidas "noras, uzgaidas”, gaings "pagalys ripkoms mušti" : geings "lenkta lazda ripkai mušti", klaišas "raišas" : kletšas "kurio kojos kreivos”, šeivė : šaiva, šeima : lat. saime. Požiūrį į * Lietava struktūrą ir kilmę, kaip minėta, K. Kuzavinis vėliau kei- tė — nebelaikė kilusiu iš apeliatyvo *lietava "išsiliejančioji (upé)”, bet manė esant sudurtinį žodį, sudėtą iš dalyvio *lieta ir daiktavardžio * ava, senovėje reiškusio "upė, šaltinis" (žr. aukščiau). | K. Kuzavinio rekonstrukcija *lieta ava, deja, yra anemiška — nepasaky- ta *ava "upė, šaltinis" giminė. Bet tai vargu ar įmanoma padaryti. Iš šios šaknies ir reikšmės žodžių indoeuropiečių kalbose paliudyti s. ind. avdni- fem. "upės vaga, upė, srovė", avatd- masc. "šaltinis" (< *aun-to- s), lat. avuéts "šaltinis" (= balt.“ avdntas Būga RR III 889). Kad ir lietuvių kalba bus turėjusi atitikmenį, matyt iš senovinio Rytų Lietuvos upės ir miestelio vardo Avanta, rus. Osanuma (dabar Alunta iš * Avunta)"*. Bet nėra paliu- dyta *ava "upė, šaltinis". Todėl rekonstruoti * Lieta ava arba tokiuose upių varduose kaip, pvz., Artava, Asava, Bikava, ieškoti apeliatyvo *ava "upė, šaltinis" labai rizikinga“. Tai rodo ir ši K. Kuzavinio rekonstrukcija. Kas tai — bevardės giminės (neutrum) ar moteriškos giminės (femininum) žodžių samplaika? Nepaliudyta anaiptol nereiškia, kad kokia nors forma ar leksema seniau negalėjo egzistuoti. Visai gali būti, kad, kaip manoma®!, tų žodžių bendrašaknis yra mūsų upėvardis Ova (acc. Ova), Lekėčiai, Nemuno kairy- sis intakas (< * Ava), atsiradęs tačiau ne iš *ava dėl slavų kalbų poveikio, bet kaip turintis šaknies * au- (av-) pailgintojo balsių kaitos laipsnio alomor- fa (*au-a). Jeigu toks Owa etimologinis aiškinimas teisingas, baltų kalbų duomenys rodytų veikiau buvus moteriškosios giminės apeliatyva *ava/* ava "upė, šaltinis" (bet ne neutrum *avo/* avo) (dėl giminės dar plg. lat. Avas "valstiečio sodyba" Babite). Tokiu atveju turėjo būti konstrukcija * lieta ava; suaugus abiem dėmenim, ji turėjo virsti *lietava, dabar būtų *lietova (su o 9 Būga kK.RR 3, 511, 845, 889. 30 ” Aš nemanyciau, kad upiy vardai — Daugava, Abava, Bartava etc. — būtų sudetiniai ir kad jy -ava reikštų "upę", — Būga K. RR 3, 845. LK rahe H. Unsere altesten Fluffnamen, Wiesbaden, 1964, 43; V a n a- g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 235 67 Vadinasi, * Lietava (iš Lietau-ka/Letau-ka) kildinimas iš žodžių samplaikos negalimas. — Neries ir Šventosios tarpupyje iš Lietaukos raisto išteka (pagal rusų XIX a. galo žemėlapius) du to paties vardo upeliukai. Didesnysis, 11 km ilgio, teka pro Keižionių, Karveliškių, Perelozy, Vyšnialaukio kaimus ir ties Arno- tiškiais (aukščiau Šventosios žiočių) iš dešinės įsilieja į Nerį. "Lietuvos upių kadastras” jo vardą nurodo esant Letava“*, "Lietuvos upių ir ežerų vardynas" jį vadina Lietduka, pridėdamas gretiminę lytį Liėtaukdė*. Mažesnysis upeliu- kas, apie 3 km ilgio, išteka iš to raisto į šiaurę nuo Perelozų ir iš dešinės įteka į Lietauką. Jis vadinamas Lietūavočka* Šio mikrotoponimo — tiek raisto, tiek ir upeliukų pavadinimų — atsiradi- mą adekvačiai išaiškinti didelės svarbos yra K. Kuzavinio surinkta autentiška informacija. K. Kuzavinis rašo: "Apkeliaves tos upės apylinkes ir vietoj ap- klausęs daug paupio gyventojų, patyriau, kad liaudies šnekamąja kalba ši upė dabar vadinama taip: Let 4 u k a arba L e t a v k a (visu paupiu) ir Litavka (kai kurie Perelozy kaimo gyventojai senbuviai rusai)". Ir tuoj pat priduria: "Visi trys upévardzio variantai yra dialektų hibridai, ku- riuos pirmiausia reikia lingvistiškai apdoroti"**. Reikia pasakyti, kad tie trys lingvistiškai apdorotini upėvardžio variantai yra ne tik dialektų, bet ir kalbų hibridai, bilingvizmo padariniai. Savo ir kitų tyrinėtojų (pvz., M. Vasmerio) stebėjimais remdamasis, H.Low- mianskis nustatė, kad didesnės upės pavadinimų iš etninių grupių apskritai negauna. Didesnės etninės grupės savo vardu nevadina topografinių objektų, esančių jų gyvenamoje teritorijoje. Bet mažesnės upės neretai pavadinamos etninės kilmės vardais 3%. Kas čia turima galvoje, aiškėja iš H. Lowmianskio duodamų įdomių pavyzdžių. Upelis (rivulus) Szwed iš 1724 m. dokumento prie Slugocino atsirado po Šiaurės karo ir gali būti vienaip ar kitaip susijęs su švedų invazija. Netoli Kuznicos į Sidrą (Siderką, Sidranka), kairįjį Beb- ros intaką, įbėga upelis Litwinka, pavadintas Lietuvos ar lietuvio (lietuvės) vardu“. Neries ir Šventosios tarpupio raistui ir iš jo ištekantiems bevardžiams upe- liukams pavadinimus, matyt, davė rusai atsikėlėliai, kurių daugumas bėgo į Lietuvą ir Livoniją iš Vitebsko gubernijos nuo XVII a. pradžios, o ypač po 1667 m. cerkvės reformos, kai prasidėjo stačiatikių sentikių persekiojimas®®. 52 LasinskasM., MaceviciuslJ.irJablonskislJ. Lietuvos TSR upių kadastras 1, Vilnius, 1959, 179. 83 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, 92. 4 KudahaC, Kaip rasti Lietuvos upelį? — Mokslas ir gyvenimas 8, 1978, 36; ye nagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba, 185. Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė, 9. 8 LowmianskiH. Początki Polski 1, Warszawa, 1963, 253, 255. "LowmianskiH. Op. cit., 254. Plg. Slownik Geograficzny 10, Warszawa, 1889, 482. Plačiau zr. Kar alianasS. Respublikos lingvosocialinés situacijos 68 Baltarusių kalboje lietuvė vadinama dviem žodžiais — aimeinxa ir aimoj- xa. Kaip aimsinxa yra daiktavardžio aimaein, aiysin moteriškos giminės for- ma, taip aimoyxa yra etnonimo zimdéeecy moteriškos giminės lytis®?. Tačiau didesnį susidomėjimą mūsų atveju kelia bendriniai zodziai, tyrinėtojų laikomi atsiradusiais deetnonimizavus lietuvio ir lietuvės pavadinimą. Štai keletas aiškesnių atvejų. Vakarinėse baltarusių tarmėse (Gardino sritis) ilga šieno stirta vadinama aimoyxa. Kad tai greičiausiai metaforinis 2imoyxa "lietuvė" perkėlimas, rodytų tas faktas, jog rusų tarmėse apie Tverę ir Novgorodą ilgai siaurai avižų kupetai (ne taip, kaip apvaliam kūgiui) vadinti vartojamas žodis aumaentn (plg. rus. dial. aumein "lietuvis" )**. Tokį aiškinimą remtų iš bal- tarusių Polesės žinomas agwox "10 pėdų guba” ir kildinamas iš etnonimo az "lenkas™!. Panašiu būdu atsiradusiu laikomas ir ukr. dial. 1um6dexa "valgis iš džiovintos žuvies, iškeptos tešloje su mėsa ir svogūnais"“*. Jam atliepia vakarinėje Briansko srities pusėje vartojamas aumosxa "valgis iš vandenyje įmaišytų kvietinių ar žirninių miltų, įdarytas raugintais kopūstais, stintomis arba slyvomis ir kepamas keptuvėje krosnyje”®®. Ne tokie aiškūs yra baltar. aimoyxa "tokios rūšies dalgis", rus. dial. aumoexa "dalgis su ilga (tiesia) rankena", nors tyrinėtojai juos irgi įtaria esant lietuviškos kilmės“*. Mat, viena, tokios rūšies dalgiai vartojami toli nuo Baltarusijos regiono — Rusijos Šiaurėje i ir Sibire; antra, manoma, kad kalbami dalgiai buvo gaminami iš lie- to plieno’®, plg. rus. dial. aumxa//aumxa” plokščias gabalas švino ar lieto metalo...”, aumuwe “ anga, pro kurią liejamas lydytas metalas“, aumds u36a "troba, pastatyta iš praskiesto molio, liejamo į medines formas***. Šie duomenys rodo, kad vakarinėse (ir ne tik jose) baltarusių, rusų, iš dalies ir ukrainiečių kalbų tarmėse seniau būta gyvo žodžio aumdsexa, kilu- sio iš lietuvės, atitinkamai lietuvio pavadinimo. Šiuo atžvilgiu įdomių faktų iš ukrainiečių kalbos istorijos pateikia A.Nepokupnas. XVII a. istoriniuo- se dokumentuose jam pavyko rasti keletą kartų fiksuotą pavardę Jlumosxa, kuri vieną kartą netgi išstūmė pavardę Jlumosvwenxo. Kadangi tai vyriška pavardė, autorius pagrįstai daro išvadą, kad XVII a. ukrainiečių kalboje gy- vavo bendrinis daiktavardis wumoexa. Pasidarytas jis buvo su priesaga -ka eharakileristika. — LKK 23, 23 (su literatura). 9 Caoy nix Genapyckixz 2a60pax nay HONNa-3aTOONAT Benapyci i se nazpaniuva 2 (1—JI), Miuck, 1980, 661—662 (toliau — CBI’). 90 Caoeaps pycecxuz napodnz zoeopoe 17, Jlenunrpan, 1981, 71 (toliau — CPHT). 91 Dmaumanaziunoi caoy nix Geaapyexail mMoen 6, Minck, 1990, 12 (toliau — 3CBM). 92 Henmnomxynmn m eržf A. II. Baamo-ceseprnocaasancrue gavxosse cessu, kanes, 1976, 115. gery 17, 73. acmep M.3CPA 2,502 Hemoxk y nus # A. Yras. cou., 155—6; pCBM 6 12. Il o nm o Ba H. B. Apeansr H aTHMOJIOTHA ABYX CJIOB C Nnpo3pauHOH BHY- TpeHHe# dopmoit. — Apeaadbnbie uccaedosanus e s36ix03Hanuu u smnozpaguu, Jlenunrpan, 1975, 81. CPHT 17, T2—73. 69 iš kamieno aumoe- (plg. aumosey, aumoecxut) tokiu pat būdu kaip, pvz., pavardė Kpaxoexa iš Kpaxos“". Žodžiu aumdsxa ir bus pavadinę raistą ir iš jo ištekančius bevardžius upe- liukus Neries ir Šventosios tarpupyje čia XVII a. atsikėlę rusai. Kad taip greičiausiai ir buvo, rodo dar viena aplinkybė. Sociolingvistiniy tyrimų nu- statyta, kad Vilniaus krašto slavėjimas, pvz., lenkų kalbos vartojimas, ėjo per baltarusių kalbą, kitaip tariant, lietuviai valstiečiai ir miestelių gyvento- jai pirmiausia perimdavo baltarusių kalba’®. Todėl įtikėtina, kad kai kuriems topografiniams mikroobjektams pavadinimus davė taip pat baltarusių kal- ba. Pvz., Letowka, upelis Vilniaus valsčiuje, 75 varstai nuo Vilniaus**, galėjo atsirasti baltarusiškai kalbantiems pavadinus jį lietuvės (lietuvio) vardu. Įdo- mu, kad, be Litavka, Lietauka turi ir pavadinimo variantą Letavka. Kad šie upėvardžiai ir jų variantai greičiausiai yra slavų—baltarusių ir rusų — kalbų įtakos padarinys, todėl galima galvoti, jog baltarusių kalbos tarmėse šalia lietuvio vardo 1imešx, aiyesx yra ir variantas aeyesx (su balsiu e)!?, Bilingvių asmenų lūpose — o to krašto gyventojai veik visi yra bilingviai — Jumosxa, JIemoexa dėl lietuvių kalbos įtakos išvirto Litavka/Letavka (slavų kalbų balsis o lietuvių kalboje perduodamas trumpu balsiu a) ir jau su regu- liariu lietuvišku dvibalsiu Letauka. Lietuvių monolingvių šnekoje, jaučiant, kad čia vis delto esama Lietuvos ir lietuvės (lietuvio) vardo, šių upėvardžių šaknis galėjo būti priderinta prie etnonimo, — taip būtų atsiradusios lytys su šaknies dvibalsiu Lietauka, Liétauka, Lietūvočka, jeigu jos yra gyvosios kal- bos faktai (bet ne užrašinėtojų ar žodyno sudarinėtojų atstatytos į bendrinę kalbą, kaip kad atsitiko, pvz., su Letava). Kad būta lietuvinimo, matyti iš to, jog Lietaūvočka tarmiškai pasakoma Letaukeld®!. Iš čia taip pat matyti, kad vietos žmonių kalboje yra Letavočka su šaknies balsiu e (o Lietavocka jau atstatyta į bendrinę kalbą). Būta dar vieno mėginimo Lietuvos vardą kildinti iš slaviškųjų formų. Remdamasis istoriniais dokumentais — Žygimanto Augusto 1569 m. pri- vilegija, Ukmergės pilies teismo 1597 m. aktu ir kt. — A. Dubonis nustatė, kad XVI a. antroje pusėje buvo Anykščių seniūnijai priklausiusi Leičių vai- tija, tuose aktuose vadinta čia BouToB'EbcrTBo JleTyBtbcroe, čia wdjtowstwo Liejtowskie. Iš to jis padarė klaidingą išvadą, kad ta vaitija lietuviškai vadi- nosi Lietavos, arba Lietuvos, vaitija, nes girdi leitis/laitis esąs senasis lietuvio pavadinimas ir tarp terminų leitis/laitis ir Lietuva skirtumo nesą!**. Aktuo- 97 Henmnomxynmn m er #t All. Baamo-ceseprocaasancxue s3bix06bLE CBA, 158—159. Vidugiris A. Kalbų sąveikos klausimu. — Dubingiai, Vilnius, 1971, 235—253; to paties, Del kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. — LKK 23, 1983, 46—58. 99 Slownik Geograficzny 4, 1883, 846. Plg. Būga K. RR 1, 457; 3, 629. 100 CET 2, 647, 662; CEM 6, 12. 101’ Kuzavinis K. Lietuvių upėvardžiai lie- (lei-), 136. 02D u bonis A. Lietuvos vaityste. — Lituanistica 2, 1990, 97—102; ty t 1 es, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų lei¢iai. — Lituanistica 1(9), 70 se paliudyti tokie kalbamos vaitijos pavadinimo variantai: y BOMTOBBCTBe JleryBberon (1569 m. aktas)!**, we wėjtowstwie Liejtowskim (1597 m. ak- tas)!?*, y BouroscTse JlespTenckoms (1569 aktas), Bb BouToscTse JlonTes- cKoM'B (1599 m. aktas)!“ Iš čia matyti, kad, pirma, 1569 m. akto Jleryps- ckoM yra klaidingai parašytas ir turi būti taisomas į JIe[u]ryBtbcrom. Ant- ra, pavadinimo turėtos dvi slaviškos priesagos; kitaip sakant, -oBbckoe, - owskie yra tokia pat priesaga kaip ir -eBckoe, -ewskie. Be to, 1569 m. akto Jleryg'rberomM pasirodo tarminiu pavidalu, nes baltarusių tarmėse kirčiuotas balsis o daug kur tariamas kaip y (pvz., By3, By, neyp)!**. Būdvardžio JIe[u]roBbcroe priesaga -oBbcKoe yra ta pati kaip daugelyje teisminių aktų esamo pasakymo 3emnu nycToBbcKHe. Nesunku ne atsakyti į klausimą, kodel Lietuvoje vartotai slaviškajai aktų kalbai iš leičių (laičių) pavadinimo darantis būdvardžius reikėjo dviejų priesagų: jų parinkimas priklausė nuo žodžio baig- mens kietojo ar minkštojo priebalsio, plg. nests, nefits "Juodadarbis dvaro žmogus" (XV a.pradzia)!®’. Vadinasi, iš slaviškųjų Leičių vaitijos pavadi- nimo formų jokiu būdu negalima atstatyti * Leitava, nė tuo labiau Lietuva. Nežiūrint nevykusio ir daugeliu atvejų klaidingo argumentavimo, gali būti teisinga jaunojo istoriko mintis, kad Lietuvos vardas ir valdovo žirgus prižiū- rėjusių valstiečių instituto pavadinimas leitis/laitis kilme yra susiję. Istorikų uždavinys — nustatyti, kas buvo tie leičiai (laičiai) ir kuo jie skyrėsi nuo kitų kategorijų valstiečių, kuriuos aktai vadina xonioxu (plg. daugelio Lietuvos kaimų pavadinimą Kaniūkai) ir KOHOKOPMIIBL. 2. Lietuvos vardas ir jo rėikšmės (rytinių) slavų kalbose ir kultūroje. Chronologijos klausimai Naujas Lietuvos vardo kilmės supratimas ir kiti to vardo raidos kontūrai ima ryškėti, kai nagrinėji ir bandai paaiškinti tuos pažiūrėti mįslingus faktus, kurie vienaip ar kitaip sisiję su Lietuva ir jos vardu. Galima teigti, kad pa- grįsta nėra nė viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė, kuri tų faktų adekvačiai nepaaiškina ar netgi paprastai juos ignoruoja. Tų faktų esama dvejopų — kultūros srities ir istorijos mokslo. Bet keisčiausia, kad abejopi faktai eina iš rytinių mūsų kaimynų — slavų. Iš tokių mįslingų rytinių slavų kultūros faktų, susijusių su Lietuvos vardu, pirmiausia minėtinas tas, kad ukrainiečių liaudies dainose JIurTBa vadinamas būrys jaunų vyrų, puolančių ir grobiančių merginas. Vieną iš tokių dainų, prasidedančią eilute Haixana JInursBa " Užpuolė Lietuva” Rovno srities Vladi- 103 Dubonis A. Lietuvos vaitystė, 100 (išn.1). 104 Dubonis A. Op. cit., 101. : 105 Du bonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leiciai, 10, 18 (isn. 56 106 Bninana d, Mauensckas E. Beaapycxas onsarexmanozis, MiHck, 1969, 31. 3CBM 5, Minck, 1989, 280. 71 mireco rajono Stara Rafalovkos kaime, kurio viena dalis vadinama Jlursa, 1969 m. užrašė Anatolijus Nepokupnas!**. Tokį motyvą turinčios dainos ži- nomos šiaurinių ukrainiečių tarmių plote — Ukrainos Polesėje, taip pat viena kita ir į pietus nuo Polesės — Volynėje ir Podolėje. Kad dainos, kur figūruoja Lietuva, vestuvinės, ukrainiečių folkloristai žinojo jau prieš šimtą metų. Yra vestuvinių dainų, kur JIurTBa vadinama jaunojo palyda. Tokios rūšies dai- nose, matyt, atsispindi archainė santuokos forma — vogtinės vestuvės, kur nuotakos grobimą lydėdavo dviejų šalių, pvz., dviejų giminių, kova!?*. Šiame kontekste atsitiktinis nebeatrodo rimavimas — JIurBa — 6uTBa, pvz., minėto- je dainoje: Haixana JlurBa/Byjnie Mix Hamu 6ursa — "Mus užpuolė Lietuva/ Bus čia tarp mūsų kova". Vadinasi, ukrainiečių vestuvinėse liaudies dainose gana ryškiai atsispindi kovos žaidimai kaip vestuvinių papročių elementas, ir JlurTBa tarsi koduoja mpy>kuua, jaunojo palydą kaip karių buri!!?. Nemažą susidomėjimą kelia ir tai, kad rimuojama JlurTBa — G6ursBa taip pat dūmo- se — buitinėse kazokų dainose, kur Lietuva pasirodo kaip "šimto zirguzeliy” salis'!!| iš seno garsėjusi žirgais. Įsidėkime į galvą ukrainiečių liaudies dainose piešiamą Lietuvos vaizdą — prie jo dar teks sugrįžti! Rusų bylinos — istorinės dainos — išlaikė Kijevo Vladimiro atminimą 800 ar 900 metų. Maždaug tiek pat metų gali turėti ir Lietuvos vaizdas ukrainiečių vestuvinėse dainose!'*. Kodėl taip atsitiko, kad mūsų krašto vardas ėmė žymėti kultūros elementus ir tapo vestuvinių papro- čių terminu? Kokiomis istorinemis socialinėmis aplinkybėmis tai įvyko? Atsakymo į šiuos klausimus reikia turbūt pradėti ieškoti nuo tų pačių rytinių mūsų kaimynų — baltarusių ir rusų. Jų valstybine bendratautine ko- munikacijos ir interakcijos plotme Jlursa, aišku, reiškia valstybę, šalį, kraštą. Bet gyvojoje kalboje mūsų tautovardis vartojamas ypatingai. Rytinių slavų tarmių masyve etnonimu JIMTBHHBI (JIMTBSAKM, JIKTBA, TUTOBLBI) vadinami tam tikrų rajonų vietiniai gyventojai — baltarusiai, rusai, ukrainiečiai. Antai Maskvos srities gyventojai JM TBA vadina vakarų pusėje gyvenančius rusus. Labiau į pietus gyvenantys ukrainiečiai litvinais vadina baltarusius, taip pat dalį šiaurinių ukrainiečių. Volynės srities šiaurės rytų dalies (Ukraina) ir kai- myninių Bresto srities rajonų (Baltarusija) gyventojai litvinais laiko į šiaurę gyvenančius baltarusius — pagrindinių Bresto— Pinsko baltarusių tarmių at- stovus. O šie litvinais pravardžiuoja šiaurinių Jeseldos ir Bresto tarmių, taip 108 va pokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, Vilnius, 1983, 38. 100 Apie vogtines vestuves lietuvių kultūroje žr. Bald a us k a s J. Pirktines vestuves. — Musy tautosaka 10, Kaunas, 1935, 3—123. 10 v's noise yn H br # A. II. — Obwas aexcuxa zepmarcxuzr u baamo- caasanckuzr Aznxos, Kuen, 1989, 67. 111 ye pokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, 39—41. | 112 Dėl istorinės tradici jos išlaikymo paprastų (kaimo) žmonių atmintyje be galo įdomus yra M. Davainio-Silvestravičiaus 1887 m. Pabebirvių kame (Raseinių pavi- etas, Girkalnio parapija) iš valstiečio Kiklikio užrašytas pasabiojimss, atspindintis kaip atrodo, XI ar XII a. asmenis ir įvykius, žr. Gied r oi ¢ M. The Rulers of Thirteenth Century Lithuania: the Theory of Anglo-Saxon Origins. — Lituanistica 2(18), 1994, 3—20. 72 pat Gardino-Baranovičių tarmių atstovus ir t.t. Žodžiu, etnonimy JIHTBH HbI (JJHTBSKHM, JIHTBA, JIKTOBIpI) vartojimo orientacija eina šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimi''?, kitaip tariant, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jai priklausiusių slaviškųjų žemių ir etnografinės Lietuvos kryptimi. Seniai žino- ma, kad čia minimais etnonimais XVI-XVII a. buvo vadinami ne tik tikrieji lietuviai, etnografines Lietuvos gyventojai, bet ir Lietuvos Didžiosios Kuni- gaikštystės gyventojai slavai. Bet etnonimai JIMHTBHHbI (JMTBSIKH, TUTBA, JIMTOBILbI) ir JIuTsa, kaip krašto, teritorijos pavadinimas, vis dėlto daugiausia asocijuojasi su šiaurės vakarų Baltarusija! "*. 'a proga būtina prisiminti ir tokį atvejį, kad 1648 m. Tartu išleistoje J.Gutslaffo estų kalbos gramatikoje vokiečių kalbos žodis Pole "lenkas" iš- verstas Leitte. Iš tikrųjų Leitte yra estiškas lietuvio pavadinimas, atėjęs iš latvių kalbos (leitis "lietuvis"). Mat pietų Estija 1561— 1625 m. (oficialiai ligi 1629 m.) buvo lenkų valdžioje, ir lenkiškos Livonijos sritys buvo tada administraciškai ir kultūriškai glaudžiai susijusios su Lietuva, pirmiausia Vil- niumi. Suprantama, kodėl estai lietuvius ir lenkus galėjo vadinti tuo pačiu žodžiu!!*, Verta dėmesio tyrinėtojų išvada, kad su mažomis išimtimis etnonimai JIMTBHHBI (JIMTBSAKHM, JIUTBa, JIMTOBIpBI) rytų slavų gyventojams nėra au- tonimai, taigi tautovardziai, kuriais jie patys save vadinty''®. Šią išvadą patvirtina savotiškos smuTBa reikšmės, kurias jis turi rusų kalbos tarmėse. Onegos apylinkių rusų tarmėse nurTBa vartojamas unikalia reikšme "tauta, tautybė". Tomsko srities tarmėse nauTBa reiškia vietinius gyventojus ne ru- sus, pvz., yap Ha3bIBAJIH OCTSKAMH H JIKuTBOKM — "Čiudę vadino ostiakais ir lietuviais“. Tulos apylinkėse plūstamai ura pavadinami ir valstiečiai, atvažiavę šienauti iš gretimo kaimo: "Paprastai tai valstiečiai iš gretimo Vosk- resenskoje kaimo, vietiniai rusai; kaimas yra 3 km ant to paties Upos vakarų kranto kaip ir Selino kaimas. Selino kaimo vaikiščiai šaukia šienpjoviams per upę: DH, JIMTBa noraHas! Visais kitais atvejais santykiai su voskresenskie- čiais draugiški"!!", Šį rusų etnografų liudijimą interpretuojant, reikia turėti galvoje, kad upė- vardis Yria yra lietuviškos (baltiško) kilmės, o pasakymas nuTBa moranas rusų metraščiuose reikė "Stabmeldiškoji Lietuva” ir šalia ru TBa 6e360x Has buvo mėgstamas plūstamasis Lietuvos apibūdinimas. Kitas plūstamas Tulos apylinkių posakis yra nuroBckue monn’ !8. Archeologijos, lingvistikos ir is- torijos duomenys rodo, kad Aukštutinės Volgos ir Okos baseine baltai galėjo 113 Henox yn H BI # A. II. Barmo-ceeepnocnaesncxue g3b0ix06ble ces3u, 154; CBI" 2,661—662; Kau M 4 y x ./1. BocTou4uHocJIABASHCKHŪ STHOHUM "JIHM TBHHEI". — Tarptautinė baltistikos konferencija 1985 m. spalio 9—12 d. Pranešimų tezės, Vilnius, 1985, 168—169. 112 Knuwmuyxk &./1. Yras. cou., 169. 115 A ri st e P."Wie der Este Litauen und Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205. 16 11% Kaumuyxk &./1. Ykas. cou., 169. CPHT 17, 71. 118 cpr 11, 7a. 73 išlaikyti savo kultūra, vietomis galbūt ir kalbą ligi XII a. ir kad, V. Toporovo manymu, baltų-rusų bilingvizmo periodas negali būti visiškai atmetamas!!?. Onegos srityje JM TBA, be to, reiškia lenkus ir kazokus, suirutės ir maištų laikais puldinėjusius šiaurinius Rusijos regionus. Novgorodo tarmėse nuTsa mia pasakoma, kai kalbama apie XVII a. pradžios pilietinius karus ir švedų intervenciją!** . Iš lietuviškų etnonimų vartojimo gyvojoje rytų slavų kalboje ypatybių ir jų reikšmių apžvalgos matyti, kad, pirma, tie etnonimai rytų slavų gyventojams nėra autonimai, antra, 1utsa turi ne krašto, teritorijos, bet kuopine reikšmę, vadinasi, žymi būrį, kuopą žmonių ir, trečia, mura yra daugiskaitinę for- mą turinčių etnonimų JUTBUHBI, TUTBS KH, JIATOBIOBI sinonimas ir bendrinis (ne tikrinis) daiktavardis. Ar apeliatyvas nuTBa atsirado dėl tautovardžio JlurTBa deetnonimizacijos, ar čia yra išlaikyta senoji, priešetnoniminė forma, — tai klausimas, į kurį dar reikia atsakyti. XV ir XVI a. Lietuvos valstybės aktuose nursa vadinami valstiečiai, iš Lietuvos išsikėlę į rusiškas sritis'!. Rusų metraščių atskeidžiamas Lietuvos vaizdas mažai skiriasi nuo to, kurį vaizduoja rytų slavų gyvoji kalba. Kad įsitikintume, jog rusų metraščiuose Jlurga reiškia ne tik kraštą, šalį (ctpana), bet ir žmones, lietuvius (Hapon, JUTOBIBI), užtenka pasižiūrėti į "Pilnojo rusų metraščių rinkinio" tomų ro- dykles. Kad būtų tikriau, iš "Hosroponcras rnepBas JIieTONHCb MJIAJInIerO usBoma” (XIII a. pirmoji pusė) paimkime keletą pametinių užrašų, iš kurių aiškiai matyti, kad kalbama apie žmones (bet ne apie kraštą, teritoriją): 1183 m.: Ha ry >xe 3uMy 6uinacs IIJIeCKOBHIHH ¢ JIuTBoio, H MHOTO CS IIaKOCTH nabs miaeckosuieMs 22. — "Tą žiemą kovėsi pskoviečiai su lietuviais, ir šie daug šunybių pridarė pskoviečiams". 1204 m.: B To »e JrbTo no6bnniua Onrosunu JIuTBy x u3buma ux T coT Aa Ticauy!**., — "Tais metais nuga- léjo Olgoviciai lietuvius ir užmušė jų 1700”. 1213 m.: B IlerpoBo roshuue usbpuxama JiuTBa 6e360xHas... H MHOTO CTBOpPHINA 31a H OThumomal 24, — "Per Petro pasninka atsidangino bedieviskieji lietuviai... ir pridarė daug bloga ir pasitrauke”. "Hosropopackas nepsas seronuch crapuiero ussomna” (XIII-XIV a.) praneša, kad po Mindaugo mirties, sumaišties metu, 1265 m. į Pskovą bėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais: Torna >ke B665roma JlurBesi Bb [lneckoss cb 300 c >kKeHaMH H C Į[bTBMH, H KDpeCTHJI S KHS3b ja CBarbejnas.*“, 119 T onoposB.H. [Ipesuss Mocksa B 6asTufickoit nepenerk rase. — baamo- - caasAncKkue uccaedosanusd, Mockna, 1982, 3—2T7. 120 cpHr 17, 71. 121 JleonToB uu Pd. Axmb aumoecxoll Mempuxu 1, spin. 2, Bapurasa, 1897, XIII (rodykles). 22 H t 06820podcxas NEPBAA AEMONUCH CTNAPULEZO U Maaduiezo u380008, MockBa- Jiennurpan, 1950, 227. 23 Op. cit., 246. 124 Op. cit., 250. 125 op. cit., 85, 314. 74 Viename iš gražiausių XIII a. rusų grožinės literatūros kūrinių "Cnoso o norubenn Pycckoit seman”, kur, kad būtų iškelta Kijevo Rusios kunigaiks- čio Vladimiro Monomacho didybė ir pasaulinis garsas, hiperbolių nešykštima, - tarp kita ko, pasakojama, kad Vladimiro Monomacho vardu IlojroBsuu peru CBOS IIOJIONIAXY B KOJILIGeJIHM, a JluTBa H3 GoJIo Ta Ha cBeT'hbHE BbIHHKbIBAXY, a Yrpel TBepasiXy KAMeHbIH MODpOJLbI >KEJIE3HLIMH BODpOTEI, abbl Ha HHX BojirojiuMep'b BeJIKuKHĖH TaMO He B'b3exaJr'b!** — "Polovcai savo vaikus lop- šiuose gąsdino, lietuviai iš pelkių neišlindo, o ugrai akmeninius miestus ge- ležiniais vartais tvirtino, kad didysis Vladimiras ten neįvažiuotų"“. Iš pelkių, suprantama, galėjo neišlįsti tik žmonės! Supratimas, kad JlurTBa — tai žmonės, lietuviai, kaip tam tikra visuma, rusų metraščių autorių ir sudarytojų sąmonėje toks stiprus, kad gauna kal- bine išraišką, plg. JIurBa Basan Opnyens'?" — "Lietuviai paėmė Odujeva”. Toe >xe 3umsl JluTBa Bomoctn Tdbpockbin umann'?® — "Tą žiemą lietu- viai buvo Tverės valsčių užėmę". Toro >xe rbTa JIursa Basin Kopmess!?? — "Tais metais lietuviai užemė Korševą“. Su veiksniu JIurTsBa vartojamas veiksmažodis reiškiamas daugiskaitos forma! "Senųjų laikų pasakojimas" ("IloBsecTb BpeMeHHbIX JIeT"), vadinamasis Nestoro metraštis, yra, V. Kiparsky'o žodžiais, "pagrindinis Rytų Europos seniausios istorijos šaltinis" '**. "Senųjų laikų pasakojimas" išlikęs keliais nuorašais iš XIV a., bet jame pasakojama apie X ir IX a. įvykius. Visų nuorašų pamatą sudaro pagrindinė redakcija, arba protografas, parengtas vienuolio Nestoro (1056—1116) Kijevo Pečioros vienolyne. Įtrauktas yra ir vadinamasis tautų katalogas, sudarytas XI a. pabaigoje (tarp 1093—1095 m.). Tarp įvairių kitų tautų čia pirmą kartą rusų metraščiuose paminėtas ir lietuvių, atitinkamai Lietuvos vardas: Bs Aderopbxe uacTu cbnusTb Pycs, Yions H ecu s3651ruu: Mepsi, Mypoma, Bbcs, Mtpnsa, 3aBonousckas rone, [Ibpms, Ileuepa, Amb, Yrpa, Jlursea, 3umbrona, Kspes, JIbTerona, Jinu6s. JIsxose sxe u Ilpycu u Yrons npuchkoaTs k's Mopio BapaxsckoMy!?!. — "Jafeto dalyje gyvena Rusia, Ciudé ir visos tautos: Merė, Muroma, Vesė, Mardva, Uzvalakio Ciudé, Permė, Pečiora, Ja- mė, Ugra, Lietuva, Žiemgala, Kursé, Latgala, Lybé. Lenkai gi, Prūsai ir Čiudė glaudžiasi prie Variagų jūros". Tautų katalogą keliais puslapiais toliau Nestoro metraštis pakartoja, bet kontekstas kiek kitoks: 126 Ber y Ho B IO. K. [Tamamnux pyccxoti anumepamypy XIII eexa "Caoso o nozubeau Pycexoti zemau”, MocrBa-Jlenunrpajn, 1956, 183—184. 27 v Hloanoe cobpanue pyccxur aemonucetl 4 (HoBropopackas yeTBEepTAaA JIeTO- nucs), Ilerporpan®, 1915, col. 405 (toliau — IICPJI). IICPJI 15 (Porosxeki#t tk Tonuceus), [lerporpans, 1922, col. 72. 29 HCPJI 15, col. 75. Kiparsky V. Finnougrier und Slaven zu Anfang der historischen Zeit. — Ural-Altaische Jahrbiicher 42, Wiesbaden, 1970, 1. IIlaxMmaToB Bs A. A. [Toes cmb epesmennsz a5 ms, Tlerporpans, 1916, 1 3—4. 75 A ce cyTL HHHH SI3BILHM, HxXEe [aHb AalTh Pycu: Urons, Meps, Becs, Mypoma, Yepemucs, Mtpnsa, Ilsbpus, Ileuepa, SImb, JluTtBa, 3uMbrojia, Krpes, Hopoma, JTubh; cu cyTh cBOH S3bIK'b HMYINE, OT'b KOJIbHa AdeToBa, He XMBYTH Ha CTpaHaX'b HOJIYHOIbHbIX'b.!**, — "O čia yra kitos tautos, kurios moka duoklę Rusiai: Čiudė, Merė, Vesė, Muroma, Čeremisė, Mardva, Permė, Pečiora, Jamė, Lietuva, Žiemgala, Kuršė, Noroma, Lybė; šios turi savas kalbas iš Jafeto palikuonių, kurie gyvena šiaurės kraštuose". Šie pagrindinio Rytų Europos seniausios istorijos šaltinio liudijimai pažiū- reti fragmentiški ir Sykstus, bet jų mokslinė istorinė reikšmė tokia didelė, kad pasirodė būtina juos čia pateikti ištisus. Štai kad ir mums rūpimu klausimu: cituojamame ir A. Šachmatovo juvelyro kruopštumu filologiškai apdorotame nuoraše užfiksuota unikali mūsų šalies pavadinimo forma JIuT®Ba, sutam- panti su dabar vartojama jo lytimi Lietuva. Kiti "Senųjų laikų pasakojimo" nuorašai turi JIursBa!**, taigi forma be "5, arba supertrumpojo u. Koks vis dėlto šių formų istorinis santykis ir chronologija? Anksčiausiai iš X a. antros pusės nuorašais išlikusiuose bažnytiniuose slavų rašto paminkluose jerai » ir "5 dažnai painiojami, dar dažniau tam tikrose pozicijose jie praleidžiami, o jeigu ir parašomi, tai, atrodo, tik nusi- žiūrėjus į senesnius tekstus. Tai supertrumpųjų balsių kritimo pradžia — ne bendraslaviškojo reiškinio, bet rytų slavams būdingo vieningo proceso pra- džia!**. Vakarų ir pietų slavuose šis procesas prasidėjo šimtmečiu anksčiau. Jau 828 m. Sancti Canuti analuose randama vakarų slavų forma chneze vie- toj sl.*ksnedzs "kunigaikštis"!**, XI a. pabaigoje ir XII a. pradžioje, kai Kijevo Pečioros vienuolyne Nestoras sudarinėjo ir redagavo "Senųjų laikų pasakojimo" protografą, jerų kritimo banga buvo tiek įsibėgėjusi, kad juos žymėti nekirčiuotoje pozicijoje buvo nebegalima. O ką jau kalbėti apie XIV a. ir vėlesnius nuorašus! Bet senųjų tekstų pavyzdžiu tautų katalogo vardus Nestoras užrašė su jerais. Yra žinoma, kad Nestoras naudojosi senesniu met- raščiu, kurį A.Šachmatovas vadina Pradiniu sąvadu (HauansHsri cBon)139, pametiniais užrašais, pradedant 852 (6360) metais. Ne kuo kitu, o, matyt, nusižiūrėjimu į senesnius raštus reikia aiškinti ir tą faktą, kad tarp Lietuvos vardo užrašymų 1352—1389 m. ukrainiečių istoriniuose dokumentuose pasi- taiko ir formų su jeru "+: JIarsa, Jiuras:, JIursssl, Litwy, JIureay, JIutsoio, B JiInurBe!*", Iš čia aiškėja, kad forma JIursa yra išriedėjusi iš formos JlurbBa 132 Illa x Ma TOB'» A. A. Ilosbemo spesmennsz a5 ms, 10. 133 nepma (JlaspeuTsLesBcras JreTonuce), Mocrsa, 1926, col. 4,11; 2 (Hnamrses- ckas JeTonuch), MocrsBa, 1962, col. 4,8; 38 (Panausunosckas neronucs), Jleuun- rpans 1989, col.11, 13, 66; Pomniki dziejowe Polski 1, Warszawa, 1960, 551, 557, ist ką parsky V. Russische historische Grammatik 1, Heidelberg, 1963. 93; lopmkopaK.B,Xa6ypraesI'. A. Hcmopuveckas epamsmamuxa pyccxkozo s3xxa, Mockea, 1981, 65—67. 5K i parsky V. Loc. cit.; Bu p H 6 a y m X. I[Ipacragancxuti F3ux. Locmuxcenus u npobaemst e ezo pexocmpyxyuu, Mocksa, 1987, 189. 136 111 a x Ma T 0 B A. A. Vikas. cou., XXII. 137 Caoenux cmapoyxpaircexor moen XIV— XV em. 1, Kuis, 1977, 549. 76 nekirčiuotoje pozicijoje iškritus jerui. Vadinasi, Kijevo Rusios ir kitų ry- . tų slavų istorinių šaltinių JIursBa jokiu būdu negali atspindėti lietuviškosios formos * Lietva, kaip kartais nepagalvojus mūsų mokslinėje klausimo litera- "tūroje teigiama. Būdami stipriojoje pozicijoje, taigi turėdami kirtį, super- trumpieji b ir Bb išsirutuliojo ligi normalių balsių e ir o. Todėl rus. nurosern "lietuvis" ir rMTOBecKH "lietuvių, lietuviškas" reguliariai fonetiškai yra atsi- radę iš prolyčių *JIMT'ĖB-BK- Ir *JIMT'bB-bcCK-, pasidarytų iš pirminės formos JlursBa. Tad rus. rnuToOBen nerodo buvus gretiminę formą Lietava, kaip to norėtų kai kurie mūsų tyrinėtojai. Pirmine forma JlurtsBa remiasi ne tik ukr. Jlurpa, nuroscrin ir baltar. JlirBaziroscerit, bet ir lenkų Litwa, litewski. Fonetinė raida čia yra tos pat rūšies kaip, pvz., rus. 106, gen. JI6a "kakta", lenk. leb, gen. lba "galva" šalia s. rus. 7666 "kaukolė", s. sl. JI565HL "kaukolės" arba rus. con, gen. cHa "miegas", lenk. sen, gen. snu greta s. sl. cbH'b. Įdomu, kad slaviškasis Lietuvos vardas Litva garsų atitikimų atžvilgiu elgiasi taip, tarsi būtų savas žodis, plg. s. sl. zima: liet. žiema, s. sl. iti : liet. esti. Iš tikrųjų jis pasiskolintas | iš lietuvių kalbos. Reguliarus garsų atitikimas, kuriuo pasižymi iš senų laikų paveldėti bendri slavų ir baltų kalbų žodžiai, rodytų, kad į slavų kalbas Lietuva patekusi seniai. Naujausių tyrimų duomenimis, IX a. visame slavų kalbų plote tikriausiai jau buvo supertrumpieji b Ir Bb ide, trumpųjų 7 ir u (= liet. 7 ir u) vietoje. Manoma, kad jie virto » ir b apie VIII a.'**. Vadinasi, Lietuva į slavų kalbas turėjo patekti prieš VIII a. Diftongų monoftongizacija laikoma slavų kalbose įvykusia V-VI a.1**, Kada tai atsitiko rytų slavuose, rodytų upėvardžiai: rusų Jlyvueca (Aukštutinio Dnepro baseine) ir baltarusių I'yst (Nemuno basei- ne). Jie gauti iš lietuvių Laukesd ir Gauja. Manoma, kad šiuos vardus slavai galėjo gauti jau V a., kai, slinkdami iš pietų, pasklido po baltų teritoriją. Tikriausiai netrukus po to šių hidronimų au išvirto slavų ū. Bet to reiškinio datavimą sužinome iš visai kito slavų pakraščio — pietų. Diftongus ei, ai, eu, au slavai dar turėjo sveikus, kai III-IV a. daugybę žodžių skolinosi iš gotų, plg. gotų kaupon, kausjan, kaisar, lethwa, gabeins ir slavų kupiti "pirkti", kusiti "gundyti", césars "imperatorius", lichva "palūkanos", gobino "turtai". Iš čia matyti, kad slavų kalbose diftongai buvo monoftongizuoti V—VI a. Lo- giška būtų manyti, kad Lietuva į slavų kalbas pateko kartu su upėvardžiais Laukesa ir Gauja. Vadinasi, Lietuva=JIutsBa slavai bus pasiskolinę V a. ar šiek tiek anksčiau. Nėra abejonės, kad tuo metu Lietuvos vardas turėjo pavidalą * Leituva. Kad šaknyje būta dvibalsio ei, rodo lat. leitis. "Senųjų laikų pasakojime“ užfiksuota etnonimija struktūrinės-gramatinės reikšmės požiūriu dalijasi į dvi grupes: kuopinius pavadinimus ir tautovar- džius, nusakomus įprastine daugiskaitos forma. Kuopinių pavadinimų gru- pę sudaro: 1) pavadinimai su galūne -a (kartais po minkštojo priebalsio), pvz., 3H4Mbrojia/3uMurojia, nkTbroJia, JIMT'bBa, Mepsi, MbpABa/MOpI'bBa, 138 gtieberZ. Zarys gramatyki poréwnawczej jezykéw stowiarnskich, Warszawa, 1979, 28—29; Bu pu 6a ym X. llpacaasancxutl saux. Jocmuxscenus u npobaem ol e ez0 Jpexoncmpyxyu, 48. YStieberZ. Op. cit.,23—24; Bu pu 6aym X. Yra3 cou., 49. TT MopoMa/HopoMa/HepoMa, Iledepa, yrpa/iorpa ir 2) pavadinimai su galūne -b (< *-1), pvz., Bech, KOpch, JIKOB, IIEpMb, Joab, iMb (Novgorodo metras- čiuose dar ir Boab, cyMs). Prie šios grupės šliejasi ir pagrindinis Nestoro met- raščio etnonimas pycs, vartojamas tik tokia forma. Nesunku pastebėti, kad visi kuopiniai etnonimai, išskyrus pycs, yra finougrų ir baltų genčių bei kilčių pavadinimai. Jie supriešpriešinami su slavų tautovardžiais, turinčiais daugis- kaitine formą, kaip antai: epeBJISHe, IIOJISHe, BATUYM, KPUBUYH, Ay Th6H, x'spBare ir kt.!*". Iš to tyrinėtojai daro išvadą, kad kuopiniai pavadinimai yra slaviškasis perteikimas tautovardžių savivardžių, kuriais finougrų ir baltų gentys bei kiltys pačios save vadino!*!. Kitaip tariant, iš šių genčių ir kilčių kalbų buvo slavų perimta tiek etnonimų forma, tiek ir kuopinė reikšmė, plg., pvz., Bech < vepsd, cyMb < suomi, sMb < hame, matyt, ir pycb < suomių ruotsi "švedai". Tas pat pasakytina ir apie tautovardžius su galūne -a, tarp jų apie JIuts- Ba/JlursBa. Vadinasi, ir pati pirminė forma * Leituva, ir jos kuopinė reikšmė, ryškiai paliudyta seniausiame Rytų Europos istorijos paminkle "Senųjų laikų pasakojimas“ bei reikšmė "nHapon, žmonės (lietuviai)” kitose rusų kronikose, matyt, susidarė ne slavų, bet senovės lietuvių kultūroje ir kalboje. Apie V a. po Kr. suėję į salytį su lietuvių kiltimis, per ilgus bendravimo šimtmečius, slavai tikriausiai emė tai, kas jau buvo gatava. Tokia, matyt, buvo kuopinė * Leituva reikšmė, užfiksuota Nestoro kronikoje, kur mūsų tautos vardas iš tie- sų pasirodo ne vien kaip etnonimas, bet kaip kuopinis bendrinis daiktavardis: s. rus. JmMT'BbBA "lietuviai" !*?, . Dabar savaime kyla klausimas, kiek tokią kuoping * Lietuva reikšmę remia pačios lietuvių kalbos duomenys ir ar iš viso remia. Prisiminę, kad, kaip jau ne sykį minėta apžvelgiant ligšiolinius tyrimus, be Lietuvė, turėta ir gretiminė lytis Lietava, į keltą klausimą galime teigiamai atsakyti: dabartinėje lietu- vių kalboje, jos tarmėse yra nemaža priesagų -uva/-ava vardažodžių, turinčių kuopinę kolektyvinę reikšmę, plg.: bernava "jaunų vyrų, bernų būrys" Ck, Dglš (LKŽ I 769); brolava "brolija, broliai ir seserys“ Užp, Str, Ds, Dgl, plg. Suvažiavo visa brolava (broliai, brolių vaikai, brolių dukterys su vyrais...) Ds (LKŽ I 1069); broliava "brolija, broliai ir seserys" Dglš (LKŽ I 1069); broluva, bréluva "brolija, broliai ir seserys" Trgn, Ktk (LKZ I 1072); kėltuva, keltuva "galvijų būrys, banda; galvijai" Mž, BB, Dsn, Ad, Tvr (LKŽ V 551); poniava "ponija, daug pony” Dglš (LKŽ X 428); sesiuva "visos seserys" Dglš (LKZ XII 438); sesuva "seserų vaikai" Trgn, plg. Seserų tai mes tik keturios, o sesuvos jau visas pulkas Trgn (LKŽ XII 457); 140 v . 5 ypraesBI'. A. 9muonumus "Iloeecmu epemennhnz sem”, Mocksa, 1979, 167— 169. 11x a6ypraesI. A. Yras. cou., 218. 142 bac me p M. BCPA 2, 502. 78 šašava "mažų vaikų būrys" MI (LKŽ XIV 537); šimtava "dešimtoji gyvenimo metų dešimtis" Lb, plg. Ana nukaršus, gal jau šimtavėj Lb (LKZ XIV 822); šišava "būrys, pulkas (vaiky)” Vds, Ml, Prng (LKŽ XIV 915); šunava "šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja" Švnč, Dv, Tvr, Lbv, Slk, Str (LKŽ XV 354); šuniava "šunų būrys, šunija; padaužų nenaudėlių, niekšų gauja" Lp, Rtn, Pv, Vv (LKŽ XV 360). * Lietuva=nuresBa "lietuviai" savo reikšme gražiai įsijungia į šią kuopinių bendrinių daiktavardžių klasę. Šis įsijungimas savo ruožtu kelia uždavinį nu- statyti, kas buvo ta kuopa, tas būrys žmonių, taigi ta pradinė socialinė grupė, kuri buvo vadinama bendriniu daiktavardžiu * lietuva = nuTbBAa. 3. Lietuvos vardas, jo gretiminės lytys ir vediniai Kaip iš dėstymo matyti, rusų, baltarusių, ukrainiečių JIursBa ir lenkų Litwa yra dėsningai išriedėjusios iš seniausios formos, paliudytos kaip Ju T'bBa Nestoro metraštyje ("Senųjų laikų pasakojime“). Pagarsiui ji sutampa su autentišku, dabar vartojamu Lietuvos vardu Lietuvė < * Leituva ir apie V a. po Kr. slavų buvo pasiskolinta. Nestoro metraštyje ir kituose seniausiuose rytų slavų rašto paminkluose paliudyta forma Litva (be jero B) taip pat iš JIM T'bBA kilusi ir tariamos lietuviškos lyties * Lietva nerodo. Pirmosios Lie- tuvos vardo fiksacijos Vakarų ir Centrinės Europos istoriniuose šaltiniuose — Quedlinburgo analuose 1009 m. (in confinio Rusciae et L i t u a e)!** ir vengrų-lenkų kronikoje XI a. (contra Lit u u a m acies movit)!**, — deja, patinka mums ar nepatinka — turi slavišką vardo formą!**, vadinasi, buvus liet. * Lietva taip pat nerodo. Centrinės ir Vakarų Europos žmonės iš pra- džių, kol kontaktai su Lietuva nebuvo dar išsiplėtę, informaciją apie Lietuvą daugiausia gaudavo per slavus. Estai Lietuvą dabar vadina Leedu arba Leedumaa (maa "“žemė"). Nors kamienas Leedu "Lietuva" ir leedu "lietuvių, lietuviškas" leksikografiškai pa- liudytas vėlai, tik XVIII a., estų kalboje jis egzistavo seniau, — tai rodo, pvz., tas faktas, kad kiškis (Lapus europaeus), kuris Baltijos vokiečių kalboje bu- vo vadinamas Litauerhase, Vidurio Estijos tarmėse vadinamas lietujanes (su tarmine e diftongizacija į ie). Todėl kamienas Leedu, leedu kildinamas iš lettu arba lettu (+ balsis) ir tiksliai atitinka Lietuva arba jos tarpinę lytį * Letuva, kurias estai pasiskolinę XIII a. pradzioje'*®. 143 (Serintores rerum Prussicarum 1, Leipzig, 1861, 237. 4 Pomniki dzrejowe Polski, wydal A Bielowskil, Warszawa, 1960, 495. 145 K abelkal. Baltų filologijos įvadas, 111. Plg. Sa 1 y s A. Lietuvos vardo kilmė, 696. 6 Arist eP. Wie der Este Lituaen und den Litauer nennt. — Baltistica 3, 1967, 205—207. 79 Lyties Lietuva būta gerai pažįstamos mūsų šiauriniams giminaičiams lat- viams. Randama K. Miulenbacho ir J. Endzelyno žodyne (EH I 757), pasitai- ko liaudies dainose, kur turi savotišką, niekur kitur nepaliudytą loc. sing. ly- ti: Saki, saki, sakulite/Kuo redzėji Lietuvėja? — "Sakyk, sakyk, sakulyte, ka matei Lietuvoje?) BW 2617,5. Iš kamieno Lietuv- pasidarytas vienas kitas gy- venamosios vietos pavadinimas: Liėtuvietis* Krimulda, Lietuvieši Vecgulbe- ne. Gretimybė Liétuvietis® | Liėtvietis* Krimulda!*" rodo, kad Liėtvietis* yra kilęs iš Liétuvietis® su balsio u sinkope ir Ltetvieši? Vėjava — iš * Lietuvieši. Vadinasi, * Lietva čia taip pat nėra. Be Lietuva, seniau vartota taip pat gretiminė lytis Lietava. Iš gyvosios lietuvių kalbos Lietava dar spėta užfiksuoti Zietelos (Gardino sritis Baltaru- sijoje) lietuvių šnektoje. Su priesaga -iskis čia pasidarytas ir lietuvio pavadi- nimas lietaviškis (kaip Sasnava : sasnaviškis). Lietava su vediniu lietavnieks, atrodo, plačiau vartota Rytų Latvijoje, pvz., Drusti (ME II 506, EH I 757), ir 8 kartus paminėta latvių liaudies dainose. Ne vienu atveju paliudyta vie- tovardžių, kaip antai Lietavas® Graši, Liétavietis Ranka (plg. Elgerio žodyno lietavietis "lietuvis" ), Lietavieši? Vecgulbene, Lietavnieki? (keli vienkiemiai Rytų Latvijoje)!**. Su lat. lietavnieki "lietuviai" galbūt galima lyginti Nov- gorodo ir Pskovo metraščių litovniki "t.p.", taigi čia matyti kamieną Litov- < liet. * Lietav-. Bet toks aiškinimas kyla daugiau iš arealinių, o ne fonetinio pobūdžio sumetimų (fonetiškai litov- gali būti ir iš * Ktbv-). Būta dar vieno Lietuvos vardo varianto. Lietuvos vardo kilmę aiškinant, didelė reikšmė teikiama — ir tai daroma ne be pagrindo — latvių kalbos lietuvio pavadinimui leatis, pl. leisi. Kokiu būdu šis pavadinimas atsirado, tyrinėtojų nuomonės skiriasi. Kad paaiškintų lat. leitis susidarymą, J. Otrebskis tarė buvus atskirą Lietuvos vardo lytį * Leita. Su priklausomybę žyminčia priesaga -10- J.Otrebskis ir kildino iš jos leitis, pl. leisi < *leitiai!**. Panašiai manė ir A. Salys: iš * Leita (> * Lieta) pasidarytas lat.leitis "lietuvis", senas priklausomybės budvardis'®?. J. Ot- rębskis dar pridūrė, kad tarp šaknies pavidalų liet. leit- ir lat. leit- balsių santykis esąs toks pat kaip ir pvz., tarp diévas ir detvė. Kitaip tariant, vie- toj ie dvibalsį ei leitis todėl turįs, kad jis esąs išvestas (* Lieta atzvilgiu)!®!. Lat. leitis iš * Leita kildino dar A.Bezzenbergeris, tačiau * Leita jis klaidin- gai laikė dialektine (augšzemniekų) lytimi, kilusia iš sl. Litva (su tarmine i diftongizacija)!*?. K. Kuzavinis spėjo, kad leitis išsirutuliojęs iš senesnės lyties *leitvis (gy- 147 8 ą gaK.RR 3,613; EndzelinslJ. Latvijas PSR vietvardi 1(2), 340. 148 BagaK RR3, 613; EndzelinsJ. Op. cit., 340; to paties, Darbu izlase 4(2), Riga, 1982, 389. 149 Ot ębski J. Gramatyka języka litewskiego 1, 3; to paties, Balt. * leita, 201. 150g al y s A. Lietuvos vardo kilme, 695. 151 OtrebskilJ. Loc. cit. 152 Bezzenber ger A. Lettische Dialekstudien, Gottingen, 1885, 134 (isn). 80 vavusios greta *leituvis > lietūvis) kaip pietys — iš pietvgst®®. V. Mažiulis leitis taip pat vedė iš *leitvis, remdamasis atstatytaja lytimi * Lietva ir kaip paralelę nurodydamas lot. Sudi, vok. Suder "sūduviai" < *sudv-1°%. Vien fonetikos žiūrint, negalima pasakyti, ar leitis prolytė buvo *leiti a- ar *leituvia- (bet jokiu būdu ne *leitvia-, nes Lietuvos vardo varianto * Leitva > *Lietva niekad nebuvo). Mat, kaip rodo liet. pietvys pakitimas į pietys, . *leituvia- fonetinė raida į leitis per tarpinę stadiją *leitvia- yra visai galima, — visai tokią pat raidą yra išgyvenęs latvių tautovardis, plg. dial. latuvis, latuvisks ME II 425, EH I 722 > latvis, latvisks > latiskis Nigranda, Sal- dus. Balsio u sinkopę ir priebalsio w eliminaciją būtų lengvinęs šaknies kirtis: *léituvia-). Vadinasi, klausimo sprendimui reikia papildomų duomenų. Tarp daugybės latvių vardų ir mikrotoponimų su šaknimi Leit-, Leiš-15“ nėra nė vieno, kad turėtų -v- ar -uv-. Taip elgiasi ir bendriniai žodžiai, plg. leitis "lietuvis" (fem. lettičte) Jaunseseve, "iš Lietuvos įvežta kiaulė" Džūkste, "didysis sviestas (kur neatsiskyrusios pasukos)” Gramzda, Priekule, Saldus, Leiši nom. pl. "Lietuva" Nica, leitene "lietuvė" (liaudies dainose), lettine "t.p." Dunika, Lėittiene* "t.p." Akniste, leiténs "mažas, jaunas lietuvis; kas kaip lietuvis elgiasi ar rengiasi“ Alūksne, Plavinas, "iš Lietuvos įvežta kiaulė" Džūkste (ME II 446—447, EH I 731—732). Istoriniuose dokumentuose apie Kuršą randama pavardė Leitis: Merttin Leitte 1582, Jurgen Leytte“*. Kaip matyti iš geografinio išsidėstymo, lietuvio (lietuvės) pavadinimai su leit- telkiasi vakarų Latvijoje, Kurše, bet žinomi ir rytų Latvijoje, kur daug šios šaknies vietovardžių. Todėl manoma, kad leitis, pl. letši yra atsiradę Kurše ir iš čia plitę rytų kryptimi. Rytų Latvijoje, kaip minėta, randami Lietuva, Lietava ir jų vediniai su laukiamu dvibalsiu ie šaknyje. Vardo lettis dvibalsis ei laikomas reguliaraus dvibalsio ie kuršišku perdirbiniu!*". Latviškasis lietuvio pavadinimas ir iš jo kilę vietovardžiai bei mikroto- ponimai išsiskiria savotišku šaknies vokalizmu ir -uv-/-v- neturėjimu. Šias ypatybes reikia aiškinti kartu. Iš jų galima spręsti, kad būta dar vieno, at- skiro Lietuvos vardo varianto, būdingo lietuvių arealo šiaurės vakarų daliai, iš kur kuršiai ir atitinkamai latviai jį ir bus pasiskolinę. Pagal analogiją, kad lietūvis su priesaga -10- pasidarytas iš kuopinio daiktavardžio * lietuva = nuTEbBa "lietuviai", galima daryti prielaidą, kad lat. lettis, pl. leisi < *leitiai su ta pačia priklausomybę reiškiančia priesaga yra išsivestas iš kuo- pinio bendrinio daiktavardžio *léita "lietuviai". Tiek *lietuvia- (> lietūvis), tiek ir * Ičitia- (> leitis) pradžioje buvo vieno tos kuopos, žmonių būrio nario 153 KuzavinisK. — Lietuvos vardo kilmė, 14. 154 Maxi nuc B. K 6anTuckoMy nm unnoesponeifickomMy AaTHBY en. 4., 41, išn. 111. 155 Būgak.RR3,613; Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi 1(2), 291—292. 150K i parskyV. Die Kurenfrage, Helsinki, 1939, 302. 157 EndzelinsJ. Rec: Die Kurenfrage von V. Kiparsky. Helsinki, 1939. — FBR 20, 1940, 251 (= End zelins J. Darbu izlase 3(2), Riga, 1980, 557). 81 pavadinimai ir reiškė "Lietuvai, *leitai priklausantis". *Léita (> lettis) gali turėti išlaikęs sveiką senąjį dvibalsį ei dėl to, kad buvo kirčiuotas. Varian- tų Lietuva, Lietava dalis paradigmos formų buvo kirčiuotos gale (Lietuva, Lietuvos, Lietuvojė). Čia, nekirčiuotoje pozicijoje, dvibalsis ei ir bus buvęs monoftongizuotas (> *¢), vėliau išvirtęs į ie ir apibendrintas visai paradig- mai!9*, Šie darybiniai ir fonetiniai procesai greičiausiai vyko lietuvių kalbos dirvoje. Kad toks latviškojo lietuvio pavadinimo atsiradimo aiškinimas tei- singas, rodo viena aplinkybė. XV—XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teismų aktai spėjo už- čiais-—slaviškąja aktų kalba Jrexu TI, Jien TH, Jie TeBe. Mes turime auten- tišką, gyvojoje mūsų kalboje paliudytą jų pavadinimą — tai devynių Lietuvos kaimų vardas Laičiai, Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Trakų, Ukmer- gės ir Varėnos rajonuose, taip pat Laitėliai (du kaimai) ir viensėdžiai Lattiškis Anykščių, Ukmergės ir Rokiškio rajonuose'**. Laičiai, Laitėliai, Laitiškis tu- ri La-, dėl sukietinto [ kilusį iš Le-, Laiciai, be to, šaknies kirtį. Laičiai < Leičiai (= neuTu) tegali būti kilę iš *lettiai. Iš čia matyti, kad valdovo žirgus prižiūrėjusių valstiečių pavadinimas tiksliai sutampa su latvišku lietuvių pa- vadinimu letši < *léitiai. Abu šie žodžiai yra bendros kilmės, taigi priklauso tai pačiai šakniai (žr. žemiau). Kadangi lat. leisi < *lčitiai rodo buvus * Lčita, yra galima, kad, kaip ma- nė A. Salys, Lietuva, Lietava priesagos -uva/-ava vėliau pridėtos — kuopinę reikšmę iš tikrųjų turi ne pati priesaga, bet galūnė *-a (< ide. *-aH). Tai matyti iš tokių atvejų, kur priesaginis vedinys ir galūnės *-a forma funkciškai yra tolygūs, pvz., šyša "būrys, pulkas, daugybė" : šišava "t.p.". Daugiskaitinės formos atsiradimas (ltetiwis : lietiwiai kaip brolis : broliai), atrodo, suvaidino lemiamą vaidmenį mūsų etnonimo raidoje. Daugiskai- tinė forma, padaryta pagal vienaskaitos kamieną ir kirčiavimą (lietūvis < *leituvia- : lietūviai < *leituviai) žymėjo atskirus genties (kilties) narius — tai kilo iš pačios jos prigimties. Ši aplinkybė sudarė sąlygas kuopinės lyties *lietuva = nuTEbBa "lietuviai" vartojimui siaurėti — pradžioje vadinti lietu- vius kaip neskaidomą visumą, kaip gentį (kiltį), vėliau tik kraštą ir valstybę. Paprastosios, iš vienaskaitos pasidarytos daugiskaitos ir kuopinės daugiskai- tos varžybų etapą dar spėjo užfiksuoti rusų metraščiai ir rytinių slavų kalbų tarmės: JMTBUHBI, IUTBSKM, JIHTOBIbI // nuTBa, NUTHBa. Reikalas skir- ti atskirus genties, tautos narius ir gentį, tautą kaip neskaidoma visumą, kaip atrodo, egzistavo visą laiką. Dar ir dabar kai kuriose tarmėse skiriama lietūviai (sing. lietūvis) ir lietuviai "lietuvių tauta" (pvz. Gervéciuose)!?. 158 Del tokio ie kilmės supratimo zr. KaraliūnasS. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius, 1987, 165 tt. “Jablonskis J. Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, 114—115. : „Stundžia B. Daugiskaitiniai asmenvardinial oikonimai ir jy reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK 21, 1981, 193. 82 4. Lietuva — kariauna Rusų metraščius skaitydamas, susiduri, kaip jau užsiminta, su pažiūrė- ti nesuprantamais, mįslingais dalykais, susijusiais su Lietuva ir jos vardu. Kartais stačiai sunku patikėti, kad taip gali būti... Tokia mįslė, pavyzdžiui, yra lietuvių kovos būriai, tiesą sakant, ne tiek patys būriai, kiek tai, kaip jie metraštininkų vadinami. Rusų metraščiuose labai dažnai minima JIutosckas cuna arba JluToBeras pars. Kas tai per daiktas, pamažu aiškėja iš platesnių kontekstų, išsamesnių pasakojimų. Vienas iš tokių pasakojimų yra 1266 m. Pskovo kunigaikščio Daumanto — lietuvio! — vadovaujamo žygio į Lietuvą aprašymas. Daug ka- riauta, plėšta, į nelaisvę paimta kunigaikštienė Gerdenienė ir du kunigaiks- tukai, jos sūnūs. Novgorodo pirmasis metraštis rašo: Kasse >xe 'epmens COBKYTIH OKOJIO ceGe cuny JIuToBckyro, H moronucs mo Huxs. — "O kuni- gaikštis Gerdenis sutelkė apie save lietuviškąją jėgą ir juos nusivijo". Kai vytį (norox:o) pskoviečiai pamatė, tvirtai stovėję šioje Dauguvos pusėje (aišku, žiūrint iš Pskovo pusės). JlurBa >xe Hauarra GpoJįuTHCS Ha CIO CTOPOHY. — "Lietuviai ėmė bristi į šią pusę". Dievas padėjęs Daumantui: daugelis lietu- vių kovoje žuvę, kiti nuskendę upėje. ...rojKo y6bxa onnuH'b KH33b I 'eprieHBb B Mambapy>xunub — "... tik pabėgo kunigaikštis Gerdenis su maža kariau- na"1*1, Iš čia pirmiausia matyti, kad JIurTosckas cma arba kitur metraštyje JInToBckasi paTh yra ne kas kita, o kariauna (npy>xuHa); taigi šie trys ter- minai yra sinonimai. Tačiau keisčiausia, kad į vieną gretą su šiais terminais pastatomas ir etnonimas Lietuva: per upę kėlėsi būrys karių, kuriuos surinko kunigaikštis, taigi jo kariauna. Ji pavadinta žodžiu JIursa. Ar gali taip bu- ti!? Matyt, gali... Juk ir anksčiau cituotais atvejais, kur Litva aiškiai žymi žmones, lietuvius (bet ne šalį), — o tokių atvejų rusų metraščiuose šimtai — iš tikrųjų kalbama ne apie lietuvius apskritai, bet apie karių būrį, atliekantį karo žygį. : Toliau dairykimeés po rusų metraščius. Štai vienas iš jų, vadinamas Ro- gožės nuorašas, pasakoja apie Lietuvos įvykius XIV a. viduryje, taigi gana vėlyvas. Metraštyje rašoma: ”... KpecTHJI'b KHS35 JIuToBbCKaro HMEHeM'b EpnyTia H ero apy>xuny Jlursy'®?. 7... krikštijo Lietuvos kunigaikštį Jaunutj ir jo kariauna Lietuva”. Toliau sakoma: "WU npumens nocons To- TYH 4 BhIgans Kopesina u ero apys>xuny JIlutey kussmo senukoMy CeMeHy Usanosuu[wo]'®%. — "Ir atvyko pasiuntinys Totui ir išdavė Karijota [Algirdo brolį — S.K.] ir jo kariauna Lietuva didžiajam kunigaikščiui Semionui Ivano- vi¢iui”. Kitame stulpelyje: ...ornyctu Kopssima x ero npy>xuny Jlursy!**. — 7... paleido Karijota ir jo kariauna Lietuva”. Lietuva kariauna?! Kas tai? _ 161 Hoezopodcxas nepeas aemonucy cmapiuezo u maadwezo u380006, 85, 314- 162 rrepnr ss (Porosxcki#t mbTonuceus), col. 56. 163 Op. cit., col. 58. 184 Op. cit., col. 59. 83 Kariauna — ginkluota kunigaikščio palyda — vadinama Lietuva! Apsirikimo negali būti — aiškiai, nedviprasmiškai keletą kartų parašyta. Čia pats metas prisiminti ukrainiečių liaudies dainas, kur Litva vidinamas jaunų vyrų būrys, užpuolančių ir grobiančių merginas, o ypač tą faktą, kad kai kur vestuvinėse dainose Litva yra jaunojo palyda. Analogija su kariauna akivaizdi, ir abiejų reiškinių vidinę struktūrą galima nusakyti formule Primus inter paris — Pirmasis tarp lygiųjų (kunigaikštis, jaunikis — jų palyda). Tar- kime, kad Lietuva (Litva) pradžioje iš tikrųjų buvo kariaunos pavadinimas, o pats žodis buvo karo terminas. Yra pastebėta, kad dėl pasikeitusių istorinių visuomeninių ir kultūrinių sąlygų netekusi aktualiosios reikšmės karo termi- nija pereina | papročių — pirmiausia vestuvių — sritį. Krusas feodalinėje Rusijoje buvo karo vadas ir srities valdytojas, o baltarusių liaudies kultūroje KHSI3b yra Cla jaunasis, čia pabrolys, pajaunys, KH;STIHS — nuotaka, jauno- jit%. Senojoje rusų kalboje TbicanKuū buvo karo vadas; dabar rusų tarmėse juo vadinamas tiek jaunojo krikštatėvis, tiek vyriausias vestuvių tvarkda- rys!**, Jeigu pradžioje Lietuva (Litva) buvo ginkluotų vyrų būrys, genties ar karo vado palyda, kažkur Padneprės regione su baltais kontaktavusios ry- tinių slavų gentys,-dabartiniy ukrainiečių proteviai, apie V a. po Kr. ir bus pasiskolinusios Litva, kaip karių būrio pavadinimą, kuris vėliau jų kalboje ir kultūroje tapo vestuviniu terminu, bet išlaikė senąją reikšmę. Toks galė- tų būti ukrainiečių vestuvinių dainų termino Litva ir jo specifinės reikšmės atsiradimo aiškinimas. Tiesą pasakius, kad Kijevo Rusios ir kituose rytų slavų metraščiuose Litva, be kita ko, reiškia ir kariauną (mpy>xmHa), nėra naujas dalykas. Sa- vo garsiojoje dvitomėje studijoje apie lietuvių visuomenės ir valstybės pra- džią H.Lownianskis cituoja dvi rusų metraštininkų žinutes. Pirmoji yra apie 1238 m. įvykius: Ilo Tom >xe mb1hb Įlanujitb >ke Bo3Be]e Ha Konnpara JlurBoy Munsmora'®’. — "Danilas gi sukėlė prieš Konradą Mindaugo Lie- tuva”. Antroji yra iš 1244 m.: Ilpuponia Jiarsa i BoeBama oxrojio Ilepe- conHuith AumbBHo PoymesrosBuu!**. — "Atėjo Lietuva ir prie Peresopnicės kariavo Aišvinas Ruškavičius". Šias žinutes H. Lowmianskis taip interpretuoja: "Abiem atvejais, kaip ir daugeliu kitų, Litva reiškia ne lietuvių kiltį ir ne kraštą, bet karių būrius, kariaunas, pirmuoju atveju — Mindaugo, antruoju — Ruškavičiaus"!**., Tad’ istorikams seniai žinomas faktas, kad Lietuva, be kita ko, buvo ir kariaunos pavadinimas. Mūsų pastebėtos rusų metraščių žinutės, kur aiškiai matyti, kad Litva — tai karių būrys, yra iš XIV a. vidurio; H. Lowmianski'o nagrinėjamos žinutės yra apie XIII a. pirmosios pusės Lietuvos įvykius; ukrainiečių liau- 165 5cEM 5, 87. Ob6uųas aexcuxa zepmancxur u baamo-caasancKur F3xos, 67; Il a 1 b B. Tonxoaeni caoeaps Acuaeozo 8eauxopyccxozo savixa 4, Mockna, 1982, 448. 167 HCPA 2, col. 776. 168 CPJ 2, col. 797. | 169. LowmianskiH. Studja nad początkami spoleczenstwa i paristwa litewskiego 2, 331. : 84 dies dainos, kur minima Lietuva, gali siekti maždaug X a. Vadinasi, X—XIV a. Lietuva (Litva) buvo taip pat karių būrio, kariaunos pavadinimas. Kartu ryškėja ir kovos būrių pobūdis — juos sudarė atskirų kunigaikščių ar karo vadų ginkluota apsauga, o karo žygio metu — palyda. Kunigaikščio ar karo vado vardu buvo vadinamas ir pats kovos būrys: Karijoto *lietuva, Jaunučio *lietuva, Gerdenio *lietuva, Ruškavičiaus *lietuva, Mindaugo *lietuva... Šias senosios lietuvių visuomenės pagrindinių kovos vienetų — kariaunų, vadin- tų *lietuvomis, — struktūros ypatybes reikia turėti galvoje — jos reikalingos tolesniam dėstymui suprasti. Taigi XII—XIV a. rusų metraščiuose paliudytos tokios Lietuvos vardo (Litva) reikšmės: 1) teritorija (šalis, kraštas), 2) lietuviai kaip visuma, kiltis ir 3) kovos būrys, kariauna. Čia būtina pabrėžti, kad rusų metraščiuose, kai kalbama apie Lietuva kariauną, žodis litva iš tikrųjų funkcionuoja kaip kuopi- nę reikšmę turintis bendrinis daiktavardis. Kuopiniu bendriniu daiktavardžiu pavadinimas litva lietuvių kaip visumos, kaip kilties reikšme užfiksuotas taip pat seniausiame Rytų Europos dokumente "Senųjų laikų pasakojime“. Toks jis yra ir dabartinėse baltarusių bei rusų tarmėse, kur litva funkciškai prilygi- namas daugiskaitos formą turintiems lietuvių pavadinimams litviny, litviaki, litovcy. Todėl mėginant rasti atsakymą į klausimą, kuri iš tų trijų Lietuvos vardo reikšmių seniausia, pirminė, mažiausiai šansų pretenduoti į ją turi te- ritorijos (krašto, šalies) reikšmė. Ji atrodo esanti vėliausia, kilusi iš kilties pavadinimo — lietuvių kilties vardu, matyt, buvo pavadinta ir jos gyvenama teritorija. Ne mažiau svarbūs šiuo atžvilgiu ir pačios lietuvių kalbos duomenys. Struktūriškai Lietuva/Lietava, kaip minėta, įeina į priesagos -uva/ava daik- tavardžių būrį, pasižyminčių kuopine reikšme. Vadinasi, ir litva = *lietuva iš pradžių negalėjo žymėti vietos (teritorijos). Struktūrinės semantinės lietu- vių kalbos ypatybės numato * lietuva turėjus žmonių būrio, kuopos reikšmę, kitaip tariant, kovos būrio, kariaunos reikšmę. Bet ar ši Lietuva/Lietava reikšmė yra senesnė už lietuvių kaip visumos, kilties reikšmę, ar ji pirminė, iš turimų duomenų pasakyti dar negalima. Reikia daugiau faktų, papildomų argumentų. Senovės Skandinavijoje ginkluota palyda, kariauna buvo vadinama žodžiu, labai primenančiu mūsų tautos vardą: s. isl. 10 neutr. "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė"!“?, isl. lid neutr. "būrys, pulkas, minia; lydintieji, pa- lydovai; kariuomenė; pagalba, palaikymas"""*, norv. lid (le, li) "t.p."!"?, s. šved. lib neutr. "lydintieji, palydovai; kariuomenė"!"*, Tokio pavadinimo kariauną turėjo taip pat kai kurios žemyno germanų gentys, pvz., fryzai, plg. jap 170 Ba e t k e W. Wėrterbuch zur altnordischen Prosaliteratur 1, Berlin, 1965, 171 gs 8varsson A. [slensk 010 abdk, Reykjavik, 1992, 580. 172 A a sen I. Norsk ordbog med dansk forklaring, Kristiania, 1918, 443; to Ra ties, Norsk riksmalsordbok 2, Barum, 1991, 2973. DeVriesJ. Altnordisches etymologisches Worterbuch, Leiden, 1962, 354. 85 s. fryzų lid "būrys, palyda"!"*. Tai senas bevardės giminės (neutrum) germa- nų kalbų daiktavardis, kilęs iš ide. *litém (-om yra nom. -acc. sing. galūnė). | Germ. *lid-am!"“ ir ide. *litém žodžio baigmens priebalsių santykis aiskinti- nas Wernerio dėsniu: tas santykis yra visai toks pat kaip ir, pvz., žodžių isl. fadir "tėvas", norv., šved. fader, s. fryzų feder ir ide. *patér (lot. pater, gr. waTnp, s. ind. pitdr "tévas”). | Kitų žemyno germanų, pvz., vokiečių, kariaunos pavadinimas yra tos pat šaknies, bet kito jos balsių kaitos laipsnio, plg. vid. vok. žem. leide neutr. "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę", dab. vok. Ge-leite "lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus"!"*. Danų leide "sutikimas, pasižadėjimas sau- goti”, norv. leide, šved. lejd "saugumo garantija (laivui, kroviniui ar žmogui karo metu)" laikomi pasiskolintais iš vidurinės vokiečių kalbos'"". Ę Istorine lyginamąja plotme šių germanų kalbų žodžių ir etnonimo * Leita (Lietuva, Lietava) tapatinimas didesnių sunkumų nesudaro. Formaliai jie skiriasi tik šaknies balsių kaitos lapsniais: s. isl. O < *lit-om : vid. vok. žem. leide < *lait- : liet. * Leita, Lietuva, Lietava < * Leit-. Tokia šaknies balsių kaita būdinga netgi vienos kalbos žodžiams, plg. pvz., liet. žaibas, dial. žatbti (- sta) "raibti (apie akis)" : dial. žiėbas "žaibas", žiebti (- ia) "degti, kurti" : žibėti (žiba) "švytėti, spindėti". Nagrinėjami germanų kalbų | žodžiai žymi ginkluotą apsaugą kelyje ar žygyje. Mūsų tautos vardo reikšmė "ginkluota palyda, karių būrys, kariauna“ gerai paliudyta rusų metraščiuose, iš dalies ir ukrainiečių vestuvinėse dainose. Tad šių germanų ir baltų kal- by žodžių reikšmė ta pati. Vadinasi, istoriniu etimologiniu požiūriu jie yra giminiški žodžiai, išaugę iš vieno kelmo, veiksmažodinės šaknies, reiskusios "eiti, vykti kartu, lydėti" ir gerai išlaikytos germanų kalbose: s. vok. aukšt. lidan, vid. vok. žem. liden ”(pra)eiti”, s. saksų lithan "t.p.", s. ang. liban ę "t.p.",s. isl. lida "eiti, vykti, važiuoti", got. leiban "eiti" (< ide. *leita-). Reikšmių konfigūraciją paryškina šio veiksmažodžio kauzatyvai: dab. vok. leiten "vesti, vadovauti“, ang. lead "t.p.", norv. leie "už rankos ar pavadžio vesti" (iš lede), danų lede "vesti, vadovauti", s. isl. leiOa "išjudinti, paleisti (į darbą); vesti, vadovauti, valdyti; (pa)lydėti" < germ. *laideja-!"*. Iš kitų 3 ide. kalbų giminiskomis leksemomis laikoma toch. A lt-, let-, B lit-, lait- "tolti, salintis, pasitraukti; kristi”!"®, kurio lit- gali rodyti ide. *leit- arba į 17 SeeboldE. Vergleichendes und ehumolagisches Worterbuch der german- ischen starken Verben, The Hague-Paris, 1970, 329 175 Sg eeboldE. Op. cit., 329. 178 KlugeF. Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache 21 Auflage, i Berlin-New York, 1975, 433, 435. 177 Nielsen N. A. Dansk etymologisk ordbog 3. reviderede udgave, Kgbenhavn, 1975, 23; Johannesson A. Islandisches etymologisches Worterbuch, Bern, 178 De Vries J. Altnordisches etymologisches Worterbuch, 350, 354; S e e- | bold E. Op. cit., 328—330. | 1 DeVriesJ. Op. cit., 354; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches : Worterbuch, 672 (bet plg. 309); Magnuūsson A. B. Islensk orOsifjabok, Reykjavik, 1989, 560. 4 86 *lit-, o let-, lait- aiškiai tęsia ide. * loit-!8?., Atrodo, kad šios šaknies atstovų turi ir baltų kalbos. Dėmesį patraukia žemaičių tarmių (Als, Sts) veiksmažodis litinti (-ina) "minti kojomis, tapen- ti”, plg. Žąsys sulitino muno javus (suspaudė, sumynė, primynė prie žemės) J.Jabl(Als) LKŽ VII 593. Minti ir yra eiti, vykti, plg., pvz., minti (mina, mynė) "trypti, mindyti...; eiti, žingsniuoti"; vok. treten "eiti, žengti; (už)min- ti"; ang. tread "eiti, žengti; (už)minti, mindyti, trypti”. Ypač svarbu, kad jo gretiminė lytis litėnti (-ėna) vartojama kalbant apie kelią: Aš litenū kelį, t.y. praminu J; Kelis liténtas J. Priešdėlinė lytis pra-litént: tik tokią reikšmę ir turi — "padaryti taką, kelią praminti" LKŽ VII 588. Mat skandinavų kalbose iš šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" yra išsirutuliojusi reikšmė "kelias", plg. s. isl. lei(O fem. "(jūrų) kelias, kelio kryptis; kelionė, reisas“ < *loita. Kad litinti ir litėnti nėra sinonimo letėnti (-ėna) "mindyti kojomis, tapenti, lepenti”!®1 koks nors perdirbinys, matyt iš jų giminaičių latvių kalboje: lituét "atsargiai eiti, žengti“ ME II 475, diz-lituot "greitai, mikliai nubėgti, nulékti” EH I 36. Kaip matyti, šie ide. šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" kontinuantai baltų kalbose vykimo kartu, lydėjimo atspalvio jau nebeturi. Bet gyvojo- je lietuvių kalboje randame leksemų, tiksliai išlaikiusių šią pirminę reikšmę, ją atnaujinusių ir regeneravusių kitu, kaip atrodo, daug vėlesniu istoriniu lingvoetnokultūriniu kontekstu ir pirštu prikišamai rodančių, kad ginkluo- ta apsauga, karių būrys, kariauna yra ne kas kita kaip tie ginkluoti vyrai, kurie žygyje eina, vyksta kartu, lydi, taigi yra palydovai, lydėtojai, paly- dai. Tai paralelinės šaknies, bet turinčios kitą baigiamąjį priebalsį, būtent *lei-d- (*lei-dh-) žodžiai, pirmiausia vienas pagrindinių mūsų kalbos veiks- mažodžių lydėti (lydi, -ėjo) "eiti, važiuoti drauge su išvykstančiu asmeniu iki kurios nors vietos", toliau daug retesni, bet tarmėse gerai žinomi veiksma- žodžiai ljduoti (- uoja, -avo) "lydėti" LKZ VII 411 (s. v. 2 lydūoti), pa- leidėti (-ėja) "palydėti" LKŽ VII 233 ir lčisti (-džia, -do) "lydėti (išeinan- tį)" LKŽ VII 250, tikriau sakant, ta turinčio daug reikšmių veiksmažodžio léisti (-džia) dalis, kuri yra išriedėjusi iš *lei-d- (*lei-dh-) "eiti, vykti kartu, lydėti". Poetinėje lietuvių kalboje plačiai vartojami jų vediniai (pa)lydėjas, (pa)lydovas, lyduonėlis, lydūnėlis "kas lydi, lydéjas” palidas (palijdas) "pa- lydovas”, palydninkas, palydūonis "t.p." LKZ VII 402, 410, IX 258—259. Kad karo ir vestuvinių papročių terminija daugeliu atvejų siejasi ir sutam- pa, dar kartą patvirtina pa-lydeti vediniai paljdas (paljdas) "vestuvininkas, lydintis jaunąjį ar jaunąją, vedlys“, palyda "jaunosios ar jaunojo palydovai vestuvėse", palydija "t.p." LKŽ VII 257—258'82. Ypač reikšmingas kuopinės ] 180 VanWindek ens A. J. Le tokharien confrontė avec les autres langues indo-europčennes 1, Louvain, 1976, 263. | Kaip kartais Popegistal manoma, Fr a en kel E. Litauisches etymolo- gisches Worterbuch, 360. Apie panašaus fonetinio apvalkalo žodžių semantinj su- panašėjimą žr. LKK 14, 1973, 147. d Palydis "ginkluotas lydėjimas, eskortas" LKZ VII 258 žinomas tik iš L. Ivinskio raštų ir juo tvirtai remtis nereikėtų. 87 reikšmės galūnės *-a vedinys palyda, tiksliai pakartojantis derivacinį procesą, vykusį tokioje tolimoje epochoje, kurią siekia tiktai lingvistinė analizė, kai su ta pačia kolektyvinės reikšmės galūne *-@ (< ide. *-aH) iš veiksmažodi- nės šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" formavosi kariaunos pavadinimas | *leita. Nagrinėjamos šaknies alomorfy *lei-t- ir *lei-d- paralelizmas apima ir šak- nies priegaidę: lčit-, plg. Lietuva, acc. Lietuvg, lat. lettis "lietuvis" (bet yra ir cirkumfleksinė, plg. Lietuvė, acc. Liėtuvą, lat. Lietava); lėid-, plg. léisti (-dzia) "lydėti", lat. laistiés "greitai važiuoti, joti, vykti lėkti". Iš prigim- | ties ilgasis šaknies vokalizmas baltų kalbose reflektuotas akūtine priegaide, bet nė kiek netrukdė atsirasti leksemoms su trumpuoju vokalizmu: liet. pra- litėnti (-ėna) "padaryti taką, kelią, praminti", litinti (-ina) "minti kojomis, | tapenti”, lat. lituot "atsargiai eiti, žengti", diz-lituét "greitai, mikliai nubėg- ti, nulékti” taip santykiauja su léit- "eiti, vykti kartu, lydėti", kaip lat. lidét (-u, -ėju) “skristi, lėkti", duot "skraidyti, lakioti”, lidinat (-ūju) "skraidyti, lakioti (ypač apie vanaga)” — su laistiés (-Zuds) "greitai važiuoti, joti, vykti, į lėkti?183, Iš šių alomorfų pasidarytų leksemų skirtumas, matyt, daugiau buvo varto- jimo srities, leksemos priklausė skirtingiems šnekos (kalbėjimo) stiliams. Lett- leksemos, kaip atrodo, buitinei kleksikai nepriklausė; jos buvo karo terminai. Aukštesnė, priestižinė karo terminijos konotacija, tam tikras sakraliSkumas, matyt, ir lėmė, kad daugumas bendrinių leit- žodžių iki mūsų dienų neišliko. Detali lingvistinė analizė rodo, kad *Léita (Lietuva, Lietava) etimonas, taip sakant, ta tikroji reikšmė, kuri pagrįsta žodžio vedimu iš šaknies, buvo "kareivių būrys, kuopa". Kad * Lčita (Lietuva, Lietava) iš pradžių buvo ka- rių būrio, kariaunos pavadinimas, rodo ne tik etimologiniai germanų kalbų atitikmenys, bet ir pačios lietuvių kalbos žodžiai. Dabar galime atsakyti į klausimą, kuri Lietuvos vardo reikšmė — lietuvių, kaip kilties, taigi etninė, ar tam tikros socialinės grupės — yra pirminė. Lietuviams — kaip. etnosui — vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos *lčita, * lietuva (= slav. litva), * lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultū- ros, istorijos ir kalbos duomenimis paliudytu faktu. Galimas daiktas, kad, kaip spėjo A. Salys, priesagos -uva/- ava pridėtos vėliau, kai, žodžiui * lčita pereinant į feminina daiktavardžių klasę, ėmė bluk- ti jos kuopine reikšmė ir todėl kilo reikalas ją paryškinti. Tad pirmapradės formos būta * lčita "kariai, palyda, kariauna". Senosios indų, graikų, iš dalies ir germanų kalbų duomenimis remiantis, manoma, kad ide. prokalbėje galu- nės *-a (< *-aH) kuopinės formos buvo vartojamos kaip niekatrosios giminės (neutrum) o kamieno daiktavardžių daugiskaitos lytys. Negana to, kuopinės formos su vienaskaitos formomis buvo supriešinamos ir kirčio vieta!8*. Todėl | 183 K. Miilenb ach a Latviešu valodas vardnica. Redigėjis, papildinajis, 3 turpingjis J.Endzelins 2, Riga, 1925—1927, 413, 466. Unnuu—CBurTsey B. M\. Hmennas axyenmyayus e baamutickom u caaeAncxom, Mocksa, 1963, 53—55. 88 J pe da *Įčita "kariai, palyda, kariauna" galima traktuoti kaip germ. *litém "palyda, kariai, kariuomenė" (> s. sl. lid neutr.) daugiskaitos forma. Jų kirčio vietos santykis būtų toks pat, kaip, pvz., s. ind. cakrdm neutr. "vežimo ratas" ir woul pl. "ratai". Saknies balsių kaitos laipsniai priklausė nuo kirčio vie- tos ir todėl dėsningai pasidalijo: kirčiuota šakninė morfema gavo normalųjį balsių kaitos laipsnį (leit- ), nekirčiuota — nykstantį (lit-). Taip sakant, senovės lietuviai ir germanai kariauną žymėjo tuo pačiu žo- džiu. Negana to, ir vienoje, ir kitoje visuomenėje kariauna buvo vadinama vado vardu. Jau minėjome, kad XIII—XIV a. Lietuvoje kunigaikščio ar karo vado vardu buvo vadinamas ir pats kovos būrys: Karijoto *lietuva (=litva), t.y. kariauna, Jaunučio *lietuva, Gerdenio *lietuva, Mindaugo *lietuva... Pa- našų vaizdą matome ir senovės Skandinavijoje. Kariaunų buvo daug, todėl, kad atskirtų, prie 40 būdavo dedamas vado vardas, pvz., runų įrašuose 1 libi kubuis "GuŠvero kariaunoje” i libi frekis "Froygairo kariaunoje" (įrašų prasmė yra "žuvo tarnaudamas tokio ir tokio vado kariaunoje" )!$*., Be palydos, karių būrio, senovės skandinavų li@ žymėjo ir valdovo dvaro žmones, tarnus, šeimynykščius. Sagos turi žodį ir vienam palydos nariui va- dinti: di masc. "kas palydai priklauso, palydos vyras”'®®. Panašiai buvo ir senovės lietuvių visuomenėje. *Léita ir jo vediniu *leitiai reikšta ginkluo- ta palyda, jos nariai, kariai. Bet tuo pačiu žodžiu *leitiai (> leičiai) buvo žiai atspindi lietuvių kalbos žodžiai, patekę į baltarusių kalbą, plg. nents, nents ”juodadarbis dvaro žmogus". Iš čia kartu aiškėja ir tas, kad XV— XVI a. teisminiuose aktuose užfiksuotas valdovo žirgų prižiūrėtojų pavadinimas leičiai (meutn, neutese) kilmės plotme įeina į čia nagrinėjamų šaknies *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti" žodžių šeimą. Liet. *lėita "palyda, karių būrys, kariuomenė", *leituva "t.p." = s. rus. nuTBa "kariauna", *leitava "palyda, kariai, kariuomenė" su vėliau pridétomis priesagomis -uva/- ava ir s. isl. KB "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", s. fryzų lid "būrys, palyda" < ide. *litém, vid. vok. žem. leide "palyda, pri- pažinusi keliaujančiojo viršenybę", dab.. vok. Ge-leite "lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" < ide. *latt-, istoriškai žiūrint, yra giminiški, bendrasak- niai žodžiai ir sudaro ekskliuzyvinę baltų ir germanų kalbų leksikos izoglosą. Tai karo terminijos žodžiai. Čia reikia pažymėti, kad baltų ir germanų kal- bas sieja ir kiti karo dalykus reiškiantys žodžiai, tiksliai sutampantys ne tik reikšme, bet ir kamienu. Tokie, pavyzdžiui, yra karo ir kariuomenės pava- dinimai: liet. kdrias "karas; kariuomenė; būrys, pulkas", kdris "kariuomenė, kariuomenės pulkas, įgula, stovykla; karas“ (vartojami senuosiuose lietuvių raštuose), lat. karš "karas; kariuomenė", pr. kargis "kariuomenė" (paliudyta kragis Elb. 410; raidė g, matyt, žymi priebalsį j) < *karja- (plg. caria-woytis "kariuomenės apžiūra") ir s. vok. aukšt. heri (dabar Heer "kariuomené”), s. 125 y precht A. Die ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runenin- schriften, Gottingen, 1958, 62—66. 6 BaetkeW. Wėrterbuch zur altnordischen Prosaliteratur 1, 380, 382. 89 saksų heri, s. isl. herr masc. "kariuomenė; būrys, liaudis“, runų danų harja, runų švedų harija, got. harjis "kariuomenė" < germ. *harja- < ide. *korio-. Baltų ir germanų kalbų sutapimas ir šiuo atveju stebinantis, nors tai ir nėra ekskliuzyvinė izoglosa. Mat io kamieno žodis paliudytas taip pat keltų ir graikų kalbose: vid. airių cuire masc. "būrys, pulkas", galų corio- "karys; kariuomenė, gr. xoipavos "karo vadas" < *xopia-. O kamieno liet. kūras "ginkluotas susidūrimas, mūšis, mūšio laukas; kariuomenė (F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynuose)? ir s. persų kara- "kariuomenė" su pailgintu šaknies vokalizmu, be to, baltų kalbas jungia su iranėnų kalbomis'®”. Šių ide. žodžių grupės etimonas nežinomas. V. Mažiulis iškėlė dėmesio vertą mintį, kad balt. *karia- pirminė reikšmė buvo "karių būrio žygis"!182. Pirmiausia tai rodytų dideliu archaiškumu pasižymintys prūsų kalbos duomenys, būtent karyago "karo žygis (reise)”, priesagos -aga vadinys iš balt. *karia-. Jeigu taip, eti- moną nagrinėjamų žodžių grupei nesunku rasti pačioje lietuvių kalboje — tai veiksmažodis kdrti (karia, korė) "keliauti ten ir atgal, pakartotinai eiti, va- ziuoti” LKŽ V 338, plačiai vartojamas aukštaičių tarmėse, bet nesvetimas nė - žemaičiams. Tik šiame kontekste paaiškėja lat. karš "karas; kariuomenė" loc. sing. formos kara prasmė mislingame pasakyme Kurt (= kur tad) kara tik atri atnacet!, nustebimą reiškiančiame "Kaip anksti atėjote!" EH I 590. Tad ir šių karo terminų atsiradimas taip pat būtų pagrįstas tuo pačiu semiotiniu onomasiologiniu procesu (ide. šaknis *kor(H)- "(pakartotinai) eiti, vykti, ke- liauti”), ir semantinis paralelizmas tarp *leit- žodžių ir *kor(H)- žodžių baltų ir garmanų kalbose būtų akivaizdus. Tas paralelizmas — ir tai be galo svar- bu! — pasirodo, siekia gilesnius šiaurės vakarų indoeuropiečių mentaliteto ir kalbos klodus. Iš germ *harja- "kariai, kariuomenė“ sau vardą pasidarė viena germanų gentis (ar kiltis), Tacito Harii, Plinijaus Charini’®®. Kelty *korio- "karių būrys, kariuomenė" įeina taip pat į dviejų keltų genčių pavadinimų sudėtį: Tricorii, Petrucorii, t.y. trys, keturi karių pulkai!?*. Iš tikrųjų tai ne karinės organizacijos, bet genčių — kaip etnosų — vardai, nes ano meto (pirmaisiais amžiais po Kristaus) visuomenėje karinė jėga dar nebuvo išsiskyrusi iš gen- ties organizacijos!'®!, todėl suprantama, kad karių būrio pavadinimas kartu buvo ir visos genties ar artimai giminingų genčių grupės — kilties — vardas. Šios rūšies procesai ir jų dinamika buvo būdingi ir labiau į rytus gyvenusiems šiaurės vakarų indoeuropiečiams, baltams; čia būta tik to skirtumo, kad tie etnoonomasiologiniai procesai buvo koduojami kita, tačiau sinonimine šakni- 187 pokorn y J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, 615—616; DeVvries dl. Altnordisches etymologisches Worterbuch, 224—225; F r a e n- k el E. Litauisches etymologisches Worterbuch, 220; Mažiulis V. Prūsų kalbos | etimologijos žodynas 2, Vilnius, 1993, 119—121; TonopoBs B. H. IIpyccxuil sanr. Caoeapos (I— K), Mocxrsa, 1980, 221. 188 NM aziulisV., Op. cit:, 120. 189 M u c h R. Harii. — Reallezicon der germanischen Altertumskunde, hrsg. von J. Ho o p s 2, Strassburg, 1913—1915, 450. 190 pe Vries J. Op. cit., 224. 191 y bo wmianskiH. Poczgtki Polski 1, 236. 90 ISSUERS STINSRE PT mi *leit- "eiti, vykti kartu, lydėti", ir kaip jų rezultatas kuopiniai bendriniai daiktavardžiai *lčita (*leituva, *leitava) "palyda, karių būrys, kariauna? vir- to kilties vardu *lėita (*leituva, *leitava) "lietuviai", plg. Nestoro metraščio nuTHBa "lietuviai". THE ORIGIN OF LITHUANIA’S NAME Summary In attempting to find out the derivation and the primitive meaning of Lietuva "Lithuania" two facts to be considered are fundamental. First, in old Russian chronicles Litva (= Lietuva, cf. Litsva in Nestor’s chronicle) often stands for duke’s or military leader’s retinue, escort of soldiers (druzina). Second, similar words in similar meanings are found in the Scandinavian and some other Germanic languages: Icel. KO ” attendants, retinue; army”, Old Friesian lid "troop, retinue”, Middle Low German leide ” attendants, retinue, suite”. From a linguistic point of view, these Germanic words and Lith. Lietuva seem to be cognates. Originally *leituva/* leitava/* léita ” (duke’s, nobleman’s or military leader’s) suite, retinue, bodyguard” might have represented a class of collective nouns with the suffix -uva/-ava, well attested in contemporary Lithunian, cf. bernavd” company of young men”, brolava, bréluva ” all brothers and sisters, their wives and husbands as well as their children” etc. 91