Apie latgaliečius ir jų kalbą

W. Manczako "Laringalų teorijos kritika" ("Critigue de la théorie des laryn- gales”, p. 237—247), St. Stachowskio "Graikų kalbos vaidmuo osmanų turkų kalbos istorijoje (”Die Rolle des Griechischen in der Geschichte des Osma- nisch-Tiirkischen”, p. 377-385), W. Stefaiiskio "Keletas pastabų, lie¢ianéiy indoeuropiečių kalbų įvardžių galūnes" (”Quelques remarques concernant la flexion pronominale en indo- européen”, p. 393—400), K. T. Witczako ”’Pro- tetiniai balsiai’ hetitų ir kitose anatoly kalbose" (?’Prothetic vowels® in Hittite and other Anatolian languages”, p. 495—502) ir kt. Sis straipsnių rinkinys yra ne tik gražus žymiojo lenkų kalbininko, labai plačių interesų mokslininko, šviesaus atminimo Žmogaus pagerbimas, bet ir svarus indėlis į tas filologijos sritis, su kuriomis Janas Safarewiczius buve glaudžiai susijęs, o šio rinkinio parengėjas Wojciechas Smoczynskis nusipelno nuoširdžiausios savo kolegų padėkos. į Algirdas Sabaliauskas APIE LATGALIEČIUS IR JŲ KALBĄ Galbūt daug kas ir nustebs, bet net Latvijos ambasadorius Lietuvoje Al- bertas Sarkanis viena proga pasakęs, jog latgalieciams! lietuvių kalba yra. iš- 3 mokti lengvesnė negu latvių bendrinė kalba. Apie šiuos latgaliecius, kurie net ir savo kalbą kartais linkę laikyti atskira baltų kalba, o ne latvių kalbos“ tarme, mes labai mažai žinome. O tai savotiški ne tik bendros kilmės, bet ir bendro likimo mūsų broliai. Juk jie kaip ir dauguma lietuvių — katalikai. Ju krašte darbavosi nemaža lietuvių kilmės kunigų. Daugiau kaip du simtme- čius šis kraštas buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės dalis. Drauge mes tapome Rusijos imperijos dalimi. Drauge netekome spaudos lotyniškais rašmenimis. Lietuvos "vargo mokyklą" tiksliai atitinka latgaliečių "moates skola pi ratina” ("motinos mokykla prie ratelio"). O jų valdiškose mokyklose kabėjo užrašas: | "Ilo AATBHILCKK FOBOPUTL cTporo BOCHpenaercs’. į Iš esmės latgaliečių problemai skiriamas Latvijos universiteto Baltų kalbų ir Latvių literatūros katedrų leidinys "Baltu filologija. V. Rakstu krajums” (Atb. red. Dz. Paegle. Riga, 1995). Dalis čia publikuojamų straipsnių yra pranešimai, skaityti 1994 m. kovo 18 dieną įvykusioje žymaus latvių kal- bininko Arturo Uozuolo (Ozols, 1912—1964) atminimui skirtoje tradicinėje konferencijoje, kurios tema šį kartą buvo "Latgala ir Latgalos latvių kalba”. Atskiri leidinyje publikuojami straipsniai yra įdomūs ir lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Istorikams, be abejo, yra įdomus E. Mugu- revičiaus straipsnis "Rašytiniai šaltiniai ir archeologijos medžiaga apie seną- ją latgalių istoriją" ("Rakstitie avoti un arheologijas materiali par latgalu senako vesturi”, p. 7—12). Čia aptariama rusų metraščių Norova (Neroma, : 1 Latviai specialiai vartoja termina latgalieši ‘latgalieciai’, nes terminas latgalt latgaliai’ moks inėje literatūroje žymi senąją baltų gentį, kuri gyvenusi tiek Latga- loje, tiek Vidžemėje ir kuri davė vardą latvių tautai ir valstybei. | Norkūnas Z. Friends, never foes. An interview with the Latvian Ambas- i sador to Lithuania Mr Alberts Sarkanis. Lithuania in the World, 1995, 3, 18. 218 Morava), kuri buvo mėginama sieti su antikos autorių neurais, mūsų Nerimi, o kitų laikoma perrašinėtojų klaida vietoje Lotowa. Henrikas latvis (XIII a.) savo "Livonijos kronikoje" latvių ir latgalių vardus pavartoja kaip sinonimus: "Lethos, qui proprie dicuntur Lethigalli” ("letai, kurie iš tikrųjų vadinami Jatgaliais”). Manoma, jog nuo XVII a. latgaliai jau vadinami latviais. Kalbos istorikų dėmesio ypač vertas A. Stafeckos straipsnis ” Latgalie- čių rašomosios kalbos norminimo eiga ir dabartinė būklė" (”Latgaliesu raks- tu valodas normešanas gaita un stavoklis musdienas”, p. 18—23). Autorė konstatuoja fakta, kad šalia latvių bendrinės (literatūrinės) kalbos, kuri su- siformavo latvių žemaičių (lejaslatviešu) tarmės pagrindu, jau beveik trys šimtmečiai egzistuoja antroji latvių kalbos rašto tradicija, kuri remiasi lat- vių aukštaičių tarmės latgališkosiomis šnektomis. Tai yra latgaliečių rašto kalba, kuri "iškentusi antrąjį spaudos draudimą“, vėl atgimsta". S. Stafecka pateikia ) onkrečių pasiūlymų, kaip reikėtų reformuoti dabartinę latgaliečių kalbą. Siūlo praturtinti ja tarmių leksika, "atgaivinti" kai kurias morfologijos formas, įtvirtinti plačiau tarmėse „vartojamas fonetines ypatybes ir t. t. Iš I. Kristovskos straipsnio "Žvilgsnis į XIX a. latgaliečių gramatikas" ("Ieskats 19. gs. latgaliešu gramatikas" , p. 13—17) sužinome, jog pirmoji latgaliečių gramatika 1817 m. 400 egzempliorių tiražu buvo išleista Vilniuje. Jos autorius, vienų nuomone, buvęs J. Akelevičius, kitų — J. Rimkevičius. Viena i$ dviejų žinomų rankraštinių XIX a. latgaliečių gramatikų saugo- ma Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ji parašyta 1817 m. Autorius nezinomas®. | Daug įdomių faktų pateikiama L. Leikumos straipsnyje "Latgalos latvių kalba mokykloje“ (* Latgales latviešu voloda skola”, p. 24—33). Apie 1625 m. (ne vėliau 1628 m.) jėzuitai Daugpilyje įkūrė pirmąją Latgalos mokyklą. 1757—1844 m. Kraslavoje veikė Dvasinė seminarija, kuri buvo svarbiausias ano meto Latgalos kultūros centras. 1907 m. Rezeknėje buvo atidaryta pir- moji parapijos mokykla, kurioje latgalietiškai buvo mokoma ne tik tikyba, bet ir kiti dalykai. 1923 m. Švietimo ministerijos Mokyklų departamento nurodymu, Latgalos mokyklose pirmuosius dvejus metus visi dalykai buvo mokomi latgalietiškai, "valstybinės kalbos literatūrinė tarmė mokoma nuo trečiųjų mokslo metų". Nuo 1989 m. Latvijos universiteto Filologijos fakul- tete dėstomas specialus kursas "Latgaliečių rašomoji kalba” (nuo 1994 m. šis kursas skaitomas latgalietiškai). Atgyja latgaliečių spauda. Tačiau į Latgalos mokyklas gimtoji šio krašto kalba (ar tarmė) eina dar labai nedrąsiai. Kaip įdomią šio straipsnio detalę reikėtų paminėti, jog lietuvių seminaristų pakurs- tytas F. Trasunas kartu su J. Višnevskiu Peterburgo Dvasinėje seminarijoje 1884 m. pradėjo iš Latgalos kilusiems seminaristams dėstyti latgaliečių kalbą. Su Latgalos tematika taip pat susijęs O. Bušo straipsnis " Latgalos vieto- vardziai latvių bendrinėje kalboje. Problemos” ("Latgales vietvardi latviešu literaraja valoda. Problemas”, p. 34—37), V. J. Zepo straipsnis "Apie Lat- galos vietovardžius Endzelyno Darbų rinktinėje" ("Par Latgales vietvardiem a 3 Cia autore turi galvoje, , jog nuo 1934 m. į Latgalos mokyklas įvedama beveik vien bendrinė latvių kalba. 1938 m. baigia savo egzistavimą laikraštis " Latgolas Skola”, o Antrasis pasaulinis karas ir tarybinė valdžia latgaliečiams atneša antrąjį, nors neoficialų, spaudos draudimą. Breidaks A. Anonims latgališu gramatikas manuskripts. — Katolu Dzeive, 1990, Nr. 8, 34. ; 219 Endzelina Darbu izlase”, p. 38—39). Iš kitos tematikos leidinyje spausdinamų straipsnių pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į P. Vanago straipsnį "1586 metų latvių katekizmo teksto kilmė" (*1586. gada latviešu katehisma teksta izcelsme”, p. 52—62), kuria- me pateikiama kruopšti šio latvių kalbos paminklo šaltinių analizė. į Lietuvių kalbos tyrinėtojams gali būti įdomūs ir kiti čia skelbiami straips- niai: M. Rudzytės " Apie braslaviečių leksiką" ("Par braslaviešu leksiku”, p. 40—43), V. Rūkės-Dravinios "Senosios tvoros Šiaurės Vidžemėje apie Val- miera” ("Senie žogi Ziemelvidzemé ap Valmieru”, p. 44—51), A. Rekenos "J. V. Gėtės "Fausto" vertimo veiksmažodžių formų ypatybés” ("Verba formu ipatnibas J. V. Getes "Fausta" atdzejojuma”, p. 63—71), A. Kalnačos ”Lai- ko kategorija latvių gramatikose” ("Laika kategorija latviešu gramatikas", 3 p. 72—80), J. Grigorjevo "Latvių bendrinės kalbos balsių akustinė charak- teristika” ("Latviešu literaras valodas patskanu akustisks raksturojums”, p. = 81—83). i : P. Vanagas recenzuoja australų kalbininko T. G. Fennello parengtą naują Adolphijo latvių kalbos gramatikos (1685 m.) leidimą. Jis taip pat pateikia labai išsamią lietuvių 1993—1994 m. kalbinės literatūros apžvalgą. L. Ba-- luodė rašo apie Vilniaus universitete 1994 m. įvykusį tarptautinį seminarą "Lituanistika pasaulio universitetuose”, apie tais pačiais metais Kaune, Vy- tauto Didžiojo universitete, įvykusią konferenciją "Lietuva-Latvija: praeitis, dabartis, ateitis". A. Stikanė informuoja apie Latvijos Filologų draugijos veiklą, T. Karma — apie Tartu universitete įvykusią Baltijos arealo tautų rašomųjų kalbų problemoms skirtą konferenciją, S. Kliavinia — apie Rygoje vykusį seminarą "Kalba ir technologija Europoje po 2000-jų metų. Baltijos perspektyva". Pagerbiamas žymios latvių kalbininkės Alysės Lauos (1914—1994) atmi- ; nimas. g „Algirdas S abaliauskas LATVIU LIAUDIES DAINŲ: SINTAKSĖ Pagaliau sulaukėme jau prieš kelis dešimtmečius žymaus latvių kalbinin- ko Alfredo Gaterio parašytos monografijos "Lettische Syntax: die Dainas” (Latvių sintaksė: (liaudies) dainos). Remiantis labai gausia liaudies dainų medžiaga, joje išsamiai išanalizuota latvių liaudies dainų kalbos morfosintak-- sė. A. Gateris — vienintelis tyrinėtojas, kuris latvių liaudies dainų sintaksei yra skyręs atskirą, didelės apimties darbą (analitinė ir sintetinė knygos dalys kartu sudaro 648 puslapius). ą Truputis apie šio veikalo autorių. A. Gateris gimė 1921 m. balandžio 24 d. šiaurės rytų Latvijoje, Kalncempių valsčiuje, Spyvuliuose. 1941 m. baigęs Maduonos gimnaziją, 1942 m. germanų filologijos ir indoeuropiečių kalboty- 1 G aters A. Lettische Syntax: die Dainas. Herausgegeben von Hildegard 1 Hadtke Frankfurt am Main; Berlin; Bern; New York; Paris; Wien: Lang, 1993. 679 220