Duomenys F. Kuršaičio biografijai

bet mūsų vaikų vaikų laik uose išeis. Aš pats tariu ir rašau (geriau nežinodams) ”pjauti”, ”spjauti”, ”bjaurus”, ”labjau” bet ”sunkiau”, ”geriau”. Rašydams ”pjauti” ir t.t. aš ne galėčiau atskirti ”pjauti” = schneiden, pautas ‘Ei’ bei senprūs. peuse ‘Fichte’ (mes rašytum *piausė). Bet tai niekmiekiai! Jeigu mums p. Jablonskis ir Būga prisakys ”rašykit vienodai ”pjauti”, ”geriau”, ”labjau”, tai mes visi rašysim ir džiaugsimės vienodą rašybą sulaukę. Kol judu nesutaisysite vadovėli, vieni sakys ”mes tariame ”labjau” bet ”geriau” ir taip rašome” o antri ”Kodėl reikia tą patį dvibalsį veik ”lab-jau” veik ”ger-iau” rašyti!” Galo nebus! Tamsta paminėjai Žemaitės. Tai žmona, kurios raštai man labai patinka. Rods mes Mažosios Lietuvos sūnūs daug germanizmų kalboje turime, bet atskirti, kas grynai, kas negrynai kalba, mokame. Žemaitės kalba kuogražiausia. Ji ne dirbtinė. Skaitydamas Šviet. darbą arba kokį kitą šios dienos raštą pykinuos iš be jokio reikalo naujai dirbtų žodžių, sintaksės ir t.t. Pri- pažįsti turiu, tankiai nesuprantu, ką šitie vyrai rašo: σκοτεινοί εἰσιν2. Iš Žemaitės ir iš Tamstos raštų aš mokinuos tikrai lietuviškai rašyti t.y. grynai ir ”ungekünstelt”3, kaip vokietis sako. Rašydamas mano Mažvydo pratarmę taip rašau kaip mano motyna manę mokino lietuviškai kalbėti, taigi negražiai bet ir ne be reikalo perkreiptu būdu. Tyčiomis prastai rašiau, kitą kart jau geriau rašysiu. Tikiuos po 8 dienų galėsiu ”Mažvydą” Tamstai prisųsti. — Ateisiantčią vasarą ketu Vilniuje ir kitur kur senų lietuviškų raštų jieškoti. Tvirtai tikiu: rasiu! Širdingai sveikatos velyja Tamstos garbintojis Jurgis Gerulis Kronprinzstrasse 15. 1 trūkumo 2 tamsūs yra 3 natūraliai, paprastai A. S. DUOMENYS F. KURŠAIČIO BIOGRAFIJAI 1. F. Kuršaičio tėvo Mikelio laiškas J. Šneleriui Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje (Liudviko Rezos fondas, F 228—624) yra žymaus Mažosios Lietuvos kalbininko Frydricho Kuršaičio (1806—1884) tėvo, Lenkviečių mokyklos mokytojo Mikelio Kuršai- 206 čio (1780?—18...?) laiškas kunigui Johanui Šneleriui. Laiškas rašytas 1839 m. birželio 19 d. iš Lenkviečių (Lengwethen, dab. Nemano raj. Lunino apylinkės centras) ir siųstas su konfirmantu Liutkumi į Gastas (Heinrichswalde, dab. Slavskas). V. Biržiškos minimi Seikviečiai (Aleksandrynas. Čikaga, 1965. T. 3. P. 172) yra atsiradę neteisingai perskaičius laiško rašymo vietą. Lenkviečiai — bažnyčiomis maždaug 10 km į pietus nuo Ragainės. Bažnyčia pastatyta 1732—1735 m., o apsigyvenus zalcburgiečiams, 1741 m. įsteigta parapija (Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreußens, Göttingen, 1968. Bd. 2. S. 111). Kaip nurodo L. Reza (Kurtzgefaßten Nachrichten von allen seit 1775 an den evangelischen Kirchen in Ostpreußen angestellten Predigern... Königsberg, 1834. S. 151), Šneleris (Johann Schneller, gim. 1786) buvo įšventintas 1824 m., kunigavo iš pradžių Lenkviečiuose, vėliau Gastose, kur, matyt, į jo pareigas įėjo ir parapijos mokyklų priežiūra. Laiškas susideda iš adreso ir trijų puslapių (34,5 cm × 20 cm formato) teksto, rašyto gotišku kursyvu, smulkia, gana padrika rašysena. Laiško popierius gerokai gavęs drėgmės, rašalas persisunkęs, dėl to tekstas vietomis nelengvai įskaitomas. Iššifruoti sunkesnes vietas padėjo berlynietis kalbininkas F. Hintzė (Hinze), kuriam už tai dėkoju. Už laiško turinio spręstina, kad kunigas Šneleris buvo neseniai vizitavęs M. Kuršaičio mokyklą ir dabar Kuršaitis iš savo pozicijų tarsi susumuoja lankymo rezultatus, nori priminti savo poreikius. Laiške Kuršaitis nušviečia savo skurdžią materialinę padėtį, silpstančią sveikatą, sunkumus mokyti. Matyti iš laiško ir menkas mokyklos aprūpinimas įvairiomis mokymo priemonėmis. Štai Kuršaitis nuolankiai prašo tarpininkavimo įrišti lietuvišką Bibliją, prašo didesnio, patogesnio žemėlapio. Iš M. Kuršaičio sūnaus kalbininko Frydricho Kuršaičio biografijos žinome, kad jis studijuoti Karaliaučiaus universitete pradėjo ne visai jaunas: prieš studijas buvo pagalbininkas tėvo mokykloje, mokytojavo aplinkinėse pradžios mokyklose. Ir įstojęs į universitetą 1836 m (taigi sulaukęs dvidešimt aštuonerių metų), turėjo ”du metus savo mokslą į šalį padėti” (žr. Tumelis J. Fridricho Kuršaičio autobiografija // Žmonės ir kalba. V., 1977. P. 144). M. Kuršaičio laiškas kiek paaiškina šį Frydricho jaunystės metų tarpsnį. Sūnus, Karaliaučiaus studentas, turėjęs nutraukti mokslą: apie pusę metų sirgęs, vėliau, gydytojo patartas, keliavęs. Be to, ji tuo laiku gerokai apšvarinę vagys. Laiškas yra vienas pirmųjų išlikusių Kuršaičių dinastijos rašytinių dokumentų. Jis reikšmingas visų pirma kaip greičiausiai vienintelis Mikelio Kuršaičio epistolinis tekstas, teikiantis autentiškos medžiagos apie Mažosios Lietuvos XIX a. I p. mokyklos realijas, išsaugojęs tiesioginių duomenų apie profesorių Frydrichą Kuršaitį. Savo turiniu laiškas gražiai papildo ir kitų kalbininkų Kuršaičių biografiją (žr. Kaunas D. Kelios pastabos kalbininkų Kuršaičių biografijai // Mūsų kalba. V., 1983. Nr. 1. P. 50—53). Pateikiame laiško vertimą iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą. 207 [Adresas] Jo Prakilnybei Ponui kunigui Šneleriui Heinrichsvaldėje per konfirm(antą)* Liutkų [p.1] Lenkviečiai 1839 metų birželio 19 diena Jūsų Prakilnybe Šiandien per trumpą laiką užmiršau Jūsų Prakilnybės nuolankiausiai prašyti 1. Jau seniai būtina įrišti lietuvišką mokyklinę Bibliją, kol ji visiškai nesuplyšo. Aš ją turiu naudoti kasdieną mokymui, nes mes tik ją skaitymui teturime, kadangi mokykloje nėra jokios užrakinamos knygų spintos; ir tas savitas lietuviškas Testamentas ir Biblijos istorija iš mokyklos buvo pavogti, malonėkite leisti man Bibliją įrišti mokyklos kasos lėšomis. 2. Mokant rašymo, ypač dailyraščio, mano rašysena man nepatinka, ir pati ranka, kaip ir mano akys, paseno, aš jau nieko pagerinti nebegaliu. Aš prašau: susidėvėjusias lenteles su rašybos nurodymais mokyklos lėšomis nuolankiausiai atsiųsti. Taipogi sunkiai sekasi mano senoms akimis geografijos mokymas, nes lapų formatas žemėlapiuose man per mažas, dėl to aš taip pat pageidauju [p.2] didelio žemėlapio. 3. Kadangi visą žiemą kenčiau sanarių gėlą, o po to tuoj pat iki Sekminių sirgau gelta, dėl to man reikia labai didelių pastangų mokyklai prideramai tvarkyti. Tai yra svarbiausia priežastis, kad aš atsikėliau iš lovos, aš su savo mokiniais tik pradedu mokymo dalykus. Dėl to labai nusižeminęs prašau: man čionai skirti lėšų. Kadangi aš savo pareigose taip pat niekad nebuvau slunkis ir savo menkas žinias ir jėgas uoliausiai panaudojau, be to, kadangi mano menkų pajamų neužtenka man prasimaitinti, ir kadangi pasiruošimas pamokoms taip pat reikalauja daug laiko, turiu praleisti (mokymo užduotis) Jūsų Prakilnybę prašau kuo nuolankiausiai: tarpininkauti, kad aš gaučiau prie mano mažo atlyginimo priedą, kuris man jau seniai buvo žadėtas ir kurio aš iki šiol tikėjausi, nes aš dar privalau savo vaikams pagelbėti, kurie esant mano menkoms pajamoms, nemažai kainuoja, o aš taip pat gyventi noriu. 4. Taip pat noriu Jūsų Prakilnybei papasakoti savo sūnaus, Karaliaučiaus studiozo, padėtį. Kuris laikas, maždaug pusę metų, jis sirguliavo, daktaras patarė jam [p.3] * Skliaustuose rašomi vertėjo atstatyti sutrumpinti ar aiškumo dėlei įterpti žodžiai. 208 kiek pakeliauti, jis važinėjo po Elbingą, Prūsų Olandiją ir kitur, ir sugrįžęs iš kelionės rado savo drabužių spintą ir lovą tuščią, drabužius, skalbinius ir patalynę išvogtą. 5. Pas mane (Jūsų) užmirštas knygas gausite su (laiško) įteikėju. Su gilia pagarba pasilieku Jū(sų) Prakilnybės nuolankiausias tarnas Kuršaitis 2. O. Vitulskio laiškas F. Kuršaičiui F. Kuršaičio jaunystės metams nušviesti žinių duoda ir Oto Vitulskio (Otto Witulski) laiškas būsimajam kalbininkui. Tai Vitulskio atsakymas Kuršaičiui, rašytas 1830 m. lapkričio 25 d. Apie patį Vitulskį mažai težinoma. Jis kilęs iš Gumbinės, į Prūsų Olandiją parėjęs 1794 m., taigi prieš 36 metus, buvo Prūsų Olandijos apskrities Kalthofo (Adlig-Kalthof) dvaro valdytojas. Iš laiško matyti, kad nebuvo suvokietėjęs (”aš senas lietuvininks budams myliu savo žemės žmones”). Save laiko senu (”Jūs man senam žmogui atleisite”). Nežinia, kada mirė: Kuršaitis 1845 m. rašytoje autobiografijoje apie Vitulskį sako kaip ”dabar jau mirusį”. V. Biržiška rašo Wittalskis (žr. Aleksandrynas. Čikaga, 1965, T. 3. P. 172), bet paties laiško tarp Kuršaičio dokumentų nemini. — 1830 m. rudenį Vitulskis Braunsberge sutiko Frydrichą (buvusį ten, matyt, tėvo laiške minimos gydytojų rekomenduotos kelionės tikslais) ir parvežė jį į Karaliaučių. Jų pažintis atsitiktinė, bet Kuršaičiui reikšminga. Vitulskis, būdamas mokyklos globėjas, rekomendavo Kuršaitį ir 1831 m. pakvietė jį savarankišku Kalthofo mokyklos mokytoju, Kuršaitis mokė ir paties Vitulskio vaikus (plačiau žr. ”Žmonės ir kalba”, P. 143). Mokytojaudamas Kalthofe, Kuršaitis gavo geresnį atlyginimą negu ankstesnėse vietose ir galėjo susitaupyti tolesniam mokslui. Vitulskio laiškas išspausdintas ”Tilžės keleivio” 1889 m. 7 nr. 141—142 p. Ačiū J. Tumeliui, kad pasiūlė jį paskelbti. Mano Pone! Juſu Grometą nu 3. [z. M. eſu gawęs ir ſu Džiaugſmu perſkaitęs. kad Jus mane labai pagiriat delto, kad aſz Jus nu Braunſbergio iki Karaliaucziaus drauge emiau, tai toks Pagarbinims man kaip Zmoniu Prieteliui be reikalo rodoſi, nes miſlyju, kad to kaltas eſu, jei aſz Zmogus budams ſawo Draugzmogui — kad ji ir nepažiſtu — paſiżluſnus galiu buti, ſawęs pati tumi ne kankindams; tikt delto aſz paſidziaugiaus arba Juſu Grometa man Dziaugſmą padare, kad iſz jos Jus toki iſzradau per koki aſz Jus laikiau. 209 Dabar, mano mieliausias Pone! ant mūsų Keliones Jus įaket, kad meilytumbit Rytprūsųzkajam Walscziuje Wietą gauti, kadangi Lietuwos, arba tikriaus sakant Gumbines Walscziuje to teip veik miłyjat nesulauksę. Tumi Jūsų Welyjimams priešais ateidams, aš Jums ką prisulyti noriu, o kad Jums tai patiks, tai šis mano Prįsuljvms Jus Czieſę 4 Nedeliu gales i ”Oberland” arba tikriaus į Rytprūsųzkajj Walſcziu per statyti. Jei Jums tai pamegtu, tai mudu viename Dware gywentumbim ir beweik teip Kruwoj kaip nu Braunsbergio į Karaliaucziu keliaudami. — Mūsų Szuiles Mokitojis jau Meijo Meneſy numiręs yra, o netinkančiam Zmogui Wietą paduti ne noredams aš — Szuiles Patron budams — tą dalyką nutiesau ir daugiau Waikus per koki jauną Zmogu tam Tarpe pamokinti. Iki šios Dienos dar nei viena iše Szuilę ne eſu pawadinęs, dabar — Jus pazinęs — Jus eſu išsiſikvres; togidel aš Ištraukima iš to, kas išcizion Mokitojis gaun, priglaudziu. Toktai Mokitojis tur gauti, o jei ir Dangus sugriutu, tikt n’išsigąſkit, kad 4 Dwarai prie mūsų Szuil-Draugystes priklauso, buk Jus per Pagalbininka laikytis tureſt. Powiſam ne! Daugiausei yra 40 Szuiloku Raſtuſe, o Puſę tuju Szuleje. Tai yra Kumecziu Kudikei, ale yra ir Dwaro Apturetoju Kudikei, kame pareis ant Jūsų Pamokinimo ir Dwaro Apturetoju Miſliu, delto nieko ne galiu pazadeti. Ale Jus įaket, kad ir lotyniſkoi Kalboi gruntingai pamokinti galit, o toktai ypaczei mano Sunui Rudolfui ger butu, kurs Hollando Mieſte Szuilę aplanko. Tąji kaip ir maženyi aš Jums tuojau turecziau paduti, o pazadu Jums pirm wiſo tai, kad, jei mano Waik us ypatiskame Pamokinime mano Namuſe norit pamokinti, Jūsų wiſus Jawus, kurius gaunat, galest Pinigais padaryti ir prie mano Stalo walgyti, kol newedę buſit ir vieną mano Waiku ſawo Pamokinime tureſit. Taipjau mano Namuſe ir uz Jus bus kalbiama. Dabar, mano Pone, apſidumokit gerai, ale atſakykit kaip veik galeſit, nes gal buti, kad Waldzia praſo, kad Mokitoju pawadinčiau. Kunigs bei Wyskups jau Jums prieteliſzkos Dumos yra, tikt dar turit man įzitus Attestus parſiuſti 1 / Gimimo Attestą 2/ kur Jus pamokiti eſat 3/ kur Jus pirm to Mokitoju buvot ir 4/ kaip ilgai Jus pagalbininkiſzku Mokintoju buvot. Tokius Attestus Waldzia nu manęs išpraſytu, kadangi aš Jus iš kito Provinco pawadinęs eſu. Dabar, mano miels Kurſzati, darykit ką norit, Prietli manyje radot, Pons Diews mus yra ſuwedęs, aš Jums ſzitą Priſulymą galiu padaryti, ant ſzitos Wietos ne galit prapult, o kad ir Paczę su 6 Waikais turit. Dar raſykit man, ar Jus ir Muzikę išprowyti galit, nes mes išcizion daugiaus Baznycziu turim uz Wejmalunius, koktai Lietuwos antraip yra, taigi kad ant Wargonu zaiſti mokat, Jus ant ſzitos Szuil-Wiwtos gerą Organiſto — Wietą galit sulaukti. Aš sens Lietuwninks budams myliu ſawo Zemes Zmones, kaczeig aš jau nu Meto 1794 į ſzitą Kampą eſu parejęs, o tiek Meiles, kiek prieš ſawo Zemes Zmones turiu, ſaw ſzitame Kampe eſu ſusi pelnęs. Darkart, mano miels Kurſzati, perkalbeti, tai ne mano Dalyks, apmiſlyk it wiſlab pagal Jūsų Dumą ir išsiſkirkit kas Jums geriausia. Jei mano Zodziams ne wierijat, tai paſiurekit įsiſze pridėtaji Zenkłą nu to, kas Mokitojis cizon gaun; toktai Mokitojis prie mūsų gaut tur, o kad — kaip 210 jau sakiau – ir Dangus sugrius. Jus man senam Žmogui atleiskite, kad jau savo Grometą pabengiu, nes Zegorius muša 10, mano Akis silpnos o mano Namiškei eina gultis. Togidel savo mielajam Kuršącziui labą Naktį dudu, o beweik nu jo Atsiliepimo laukius, nefrankieruto, ar kas butu jo ar ne, aš savo Lietuwininkui tikt prilingęs palieku, ir wadinus jo padutaśis Tarnas. Kalthof prie Pr. Holland, 25. Nowemb. 1830. Wittulski. Parengė Vincentas DROTVINAS 211