Lietuvių kalbos kelnių pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Danutė SABALIAUSKAITĖ LIETUVIŲ KALBOS KELNIŲ PAVADINIMAI Kelnės – ”ant juosmens ir kojų dėvimas drabužis”. Bendro indoeuropietiško šios realijos pavadinimo nėra. Mat pats drabužis paplito kiek vėliau nei juosta, kepurė, apsiaustas, sijonas ar prijuostė (Hirt 1905 : 364—5; Schrader 1917 : 513). Beje, iš prijuostės kelnės ir atsirado (Schrader 1917 : 592). Kaip ir visoje Rytų Europoje, Lietuvoje jos nešiotos nuo seno. Tai patvirtina ir IX—XII a. archeologiniai radiniai (Volkaitė-Kulikauskienė 1970 : 130; Atlas 1986 :107). Kadangi kelnės buvo viena pagrindinių vyriškos aprangos dalių, lietuvių kalboje yra nemaža jų pavadinimų. Jie pagal kilmę skirstomi į lietuviškos kilmės žodžius ir skolinius. Lietuviškos kilmės pavadinimai Dažniausias šio drabužio pavadinimas lietuvių kalboje yra nežymėtoji leksema kelnės, kėlnės: kėlis (Fraenkel 236—7; Skardžius ŽD 262). Ją turi tik lietuvių kalba. Senesnė forma yra kėlinės. Palaipsniui greta jos pradėta vartoti ir kėlnės (Būga II 341; Zinkevičius II 241). Beje, tai nėra koks nors ypatingas reiškinys, trumpėjo ir kai kurie kiti žodžiai, pvz. vėlnìas: vėlìnos, paskui: pasakui, štai: šitai ir kt. (Zinkevičius II 165). Abu minėtieji pavadinimo variantai pirmą kartą užfiksuoti XVII a. pr.: kėlnės – K. Sirvydo žodyno I leidime (beje, ten yra ir žodis kėlinė, reiškiantis kojinę, blauzdinę) bei buv. Karaliaučiaus archyvo XVII a. rankraštyje, o kėlnės – S. B. Chilinskio Biblijos vertime bei D. Kleino gramatikoje (SD(1)13,32,184, kėlnė 98; Lex 51; KIGŪ 70; Ch2Moz28,24). Abi formos randamos daugelyje XVIII—XIX a. žodynų (R 58, 268, MŽ 114, 280, 358; K I 195; II 129). Žodis kėlnės paplitęs visoje Lietuvoje, tai pagrindinis šio drabužio pavadinimas (DūnŽ 128; DrŽ 146; LKŽ V 527—8; DŽ 296). Kėlnės dažnesnis tik Baltarusijos teritorijoje esančioje Lazūnų tarmėje (LzŽ 114). Bendrinėje kalboje tokia forma nebevartojama. Tarmėse bei XIX—XX a. rašto paminkluose pasitaiko ir daugiau šio žodžio variantų: keilìnios, kėlenės, kėlnės, kėlnįs, kėlnìos (LKŽ V 489, 507, 518, 519, 529). Forma kėlniai užfiksuota jau XVII a. (C I 977). Pavadinimą iš lietuvių kalbos pasiskolino kai kurios Lietuvos paribyje esančios latvių tarmės, plg. lat. dial. kēlnas ”t.p.” (ME II 362—3; Brencė 232). Tačiau latvių kalboje šis žodis turi humoristinį atspalvį (Šaudina 16). Eržvilko apylinkėse pasitaiko pavadinimas palaždinės (Erž 114). Tačiau 167 tokia šio žodžio reikšmė yra aiškiai antrinė, plg. palaidinė ”viršutiniai vyrišk marškiniai, palaida moteriška bliuzė”. Kiti lietuviškosios kilmės pavadinimai, skirtingai nuo kėlnių, yra žymėtieji. Juos galima būtų suskirstyti į tam tikrus pogrupius pagal jų paskirtį, kokybę ar medžiagą, iš kurios šis drabužis pasiūtas. Atskirą pogrupį sudaro apatinių bei maudymosi kelnių pavadinimai: apatinės, apatiniai, apatininkės, apatinukės : apatinis, -ė. Apatinės ir apatinukės yra bendrinės kalbos žodžiai, kitos formos daugiau vartojamos tarmėse (DūnŽ 28; LKŽ I 185; DŽ 19). baltinėlės ”b altos apatinės kelnės” : báltas. Pasitaiko apie Kupiškį (LKŽ I 615). glaūdės, glaudinės ”trumpos maudymosi, sporto kelnaitės” : glausti, glaudūs. Žodis minimas 1937 m. ”Gimtojoje kalboje” (GK 1937, 138; LKŽ III 397–8). Glaūdės teikiama vartoti bendrinėje kalboje (DŽ 177; Pricinauskaitė 42). kelnaitės, kelnėlės ”trumpos apatinės ar maudymosi kelnės”. Kelnaitės — bendrinės kalbos žodis (DŽ 296). Kelnėlės vartojama Baltarusijos teritorijoje, apie Breslaują (LKŽ V 597). kričios, krytės ”trumpos maudymosi ar sporto kelnaitės”, dar plg. dažnesnes reikšmes: krytė ”kelnių dugnas; vaikų kelnių užsegamasis užpakalis”. Veikiausiai padaryta iš kristi, plg.: Tavo kritė nusileidusi, žeme velkasi (Barstyčiai). Kelnių reikšme kritės vartojama Skuodo apylinkėse bei J. Jablonskio raštuose (LKŽ VI 637). Kričios pasitaiko XX a. žodynuose (J II 245; LKŽ VI 537). Dažnesni yra iš šio daiktavardžio padaryti veiksmažodžiai kričioti ”vieno drabužio kraštus į kitą kišti; eiti atkišus užpakalį” bei kričiuoti ”t.p.” (Skaržius ŽD 516; LKŽ VI 573). pamaūtės, pamautinės ”vyriškos apatinės kelnės” : pa(si)máuti. Aptinkamas uteniškių šnektoje (LKŽ IX 287). sterblės ”ppr. apatinės kelnės” : sterblės ”senoviškų moteriškų marškinių pridurkai”. Kelnių reikšme vartojama tik apie Telšius (LKŽ XIII 752). trumpikės ”trumpos kelnaitės” : trumpas. Bendrinės kalbos žodis (DŽ 866; Pricinauskaitė 42). Beveik visi minėtieji apatinių kelnių pavadinimai užfiksuoti tik XX a. Turbūt tai neatspindi realios padėties. Dalis šių pavadinimų galėjo atsirasti ir anksčiau. Tačiau tiek apatinių kelnių, tiek apskritai baltinių pavadinimai rašytiniuose šaltiniuose retai tepasitaiko — dėmesys kreipiamas į ”svarbesnes” aprangos dalis. Taip yra ne tik lietuvių, bet ir, pavyzdžiui, lenkų kalboje (Borejszo 24). O ir apskritai istorikų duomenimis apatinius baltinius Europoje imta dėvėti gana vėlai, veikiausiai tik XIII a. (Borejszo 23). Savo pavadinimus turi ir specialios kūdikių kelnaitės: mautinukai ”vaikų kelnaitės su pėdelėmis” : máuti (LKŽ VII 952). šliaužtinukai ”t.p.” : šliaužti (LKŽ XIV 1063). Tai naujadarai, kadangi pati realija atsirado neseniai. Abu žodžiai vartojami bendrinėje kalboje (DŽ 388; Pricinauskaitė 42). 168 Kaip jau minėta, kelnių pavadinimai priklausė ne tik nuo jų paskirties, bet ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, nuo spalvos ar formos, kitaip tariant, išvaizdos: dryžinės ”dryžos kelnės” : dryžas. Vartojama apie Kudirkos Naumiestį (KudN 256). kérskelnės ”dryžos, keršos kelnės” : kéršos + kél̇nės. Pasitaiko Skuodo apylinkėse (LKŽ V 625). pláčkel­nės, plačiakelnės ”tam tikros plačios kelnės” : pláčios + kél̇nės. Bendrinės kalbos žodis, užfiksuotas kai kuriuose XX a. žodynuose (BŽ 616; LKŽ X 48,50; DŽ 569). pùskelnės ”trumpos, iki kelių kelnės” : pùse + kél̇nės. Randamas kai kuriuose XX a. žodynuose (NdŽ III 47; LKŽ X 1037). Bendrinės kalbos žodis. statinės ”ilgos standžios kelnės” : statùs, statýti. Užfiksuotas keliuose XVIII–XX a. žodynuose (B; N 498; NdŽ IV 91; LKŽ XIII 680). Visi iki šiol aptarti kelnių pavadinimai yra stilistiškai neutralūs. Išsiskiria stilistiškai konotuoti žodžiai, susiję su šio drabužio kokybe. Jie reiškia prastas, palaikes, apiplyšusias kelnes: kėlinpalaikės, keilinpalai̇kės, kel̇nàpalai̇kės, kelniapalai̇kės, kél̇npalai̇kės : kél̇nės, keilinios + palai̇kis (LKŽ V 489, 519, 527, 528, 529). keleñzdros, kel̇ñčios, kel̇kšnės, kel̇nùnos, kél̇niščios, kel̇niūkštės, kel̇šės, kel̇žnos : kél̇nės (LKŽ V 507, 518, 522, 529, 530, 553). Vartojama daugiau pietinėje Lietuvoje, bet pasitaiko ir kitose vietose. tapūžos ”prastos kojinės ar kelnės. Veikiausiai sietinas su kitais šios šaknies žodžiais, plg. tapūžinėti, tapūžinti, tapūžioti ”sunkiai, nerangiai eiti, vaikščioti”, tapūža, tapūžis ”ištižėlis, nevykėlis”. Iš turimo pavyzdžio, užfiksuoto Gargžduose, sunku spręsti, koks konkrečiai drabužis turimas galvoje — kojinės ar kelnės, plg.: Galėsi dabar tapūžioti į klumpius įsispyręs su sulopytom tapūžom (LKŽ XV 839). terletýnės ”ppr. apatinės kelnės” : terlióti. Pasitaiko apie Plungę (LKŽ XVI 74). Pažymėtina, kad visi minėtieji lietuviškosios kilmės pavadinimai, išskyrus kél̇nės (bei variantus), krìtės ir statinės, raštų kalboje pradėti vartoti tik XX amžiuje. Skolinius į atskirus semantinius pogrupius išskirti būtų sudėtinga, nes neretai tas pats žodis turi kelias reikšmes (pvz., bùksvos ”kelnės; apatinės kelnės” ir pan.), todėl nebūtų prasmės tokio tipo žodį skaidyti į kelis pogrupius. Skoliniai skirstomi tik pagal tai, iš kokios kalbos atėjo. Polonizmai dībkos ”kelnės”, plg. lenk. dybki ”kojokai, pančiai” (LKŽ II 472). Vartojamas keliose vietose apie Vilkaviškį bei Šakius. gàcios, gačės, gócės, góčės, góčios, górčios ”apatinės kelnės”, plg. lenk. gacie ”t.p.” (Skardžius 76). Šis pavadinimas paplitęs daugelyje slavų kalbų, 169 plg. s. ček. hace ”kelnes, apatinės kelnės”, rus. гачи ”kelnės; šlaunys klubai”, ukr. гачи ”kelnės”, serb-chorv. гаће ”kelnės” ir kt. Tai slaviškos kilmės žodis, vienas iš nedaugelio drabužių pavadinimų, atėjusių iš praslavų epochos (Schrader 1917 : 603; Niderle 1956 : 228; Sokolovskaja 1974 : 166). Jo senumą rodo ir tai, kad iš slavų jį pasiskolino finougrų kalbos, plg. suom. kaatio ”klubas; šlaunis; klešnė”, est. kaats, kaatsas ”jaučio klubas; plačios kelnės”, vengr. gatya ”apatinės kelnės”. Praslav iškojo *gatь kilmė nėra visiškai aiški. Turbūt įtikinamiausia hipotezė būtų mėginimas *gatь kildinti iš ide. šaknies *g̑ʰā- ”eiti, žygiuoti” žodžiu (Brückner 131; Sławski 246; Fasmer I 397—8; Trubačev VI 106—8). Į lietuvių kalbą šis žodis turėjęs patekti anksti, jis užfiksuotas jau XV a. (BB2Moz28,42). Vėliau minimas kai kuriuose XIX—XX a. žodynuose (N 259; [K] 129; J II 72; LKŽ III 472,484). Gyvojoje kalboje jis vartojamas telšiškių bei varniškių šnektose. gãtkos, gačkos, gotkos ”apatinės kelnės”, plg. lenk. gatki ”t.p.” (Skar-džius 76). Lietuvių raštų kalboje užfiksuotas XVI a. (BB3Moz 16,4). Vartojamas maždaug tame pačiame plote kaip ir gačios, tačiau žymiai retesnis (LKŽ III 7, 156, 487). Dar žr. gačios. gaižės ”t.p.”. Neaiškios kilmės žodis, galbūt sietinas su gačiomis bei gãtkomis. Randamas tik F. Kuršaičio žodyne, bet ir ten dėl jo tikrumo abejojama ([K] 111; LKŽ III 48). kalaišės ”kelnės; klešnės” : kalašà ”klešnė”, plg. lenk. kolosza ”klešnė”. Kelnių prasme vartojamas keliose atskirose Lietuvos vietose (Kb, Krtv, Vdk; LKŽ V 103). Rusicizmai trūsikai ”glaudės”, plg. rus. трусики < трусы ”kel naitės, trumpikės”. Rusų kalbos pavadinimas gautas iš anglų kalbos, plg. angl. trousers ”kelnės” (Fasmer IV 110). Anglų k. trousers < trouse kilo iš galų trubhas ”kelnės”, kuris savo ruožtu turbūt pasiskolintas iš s. prancūzų trebus ”t.p.”, o šis bus atėjęs iš lotynų tubraci ”t.p.”. Pastarojo kilmė nėra aiški, galbūt jis germaniškos kilmės (Klein 1658 ; Partridge 740; Buck 426). Tai šnekamosios kalbos žodis, neteiktinas bendrinei lietuvių kalbai (DŽ 866). Iš rusų kalbos jį pasiskolino ir latviai (Reķena 441). galifė ”kariško kirpimo, iki kelių siauros, nuo kelių į viršų platėjančios kelnės”, plg. rus. галифе ”t.p.”. Šis pavadinimas yra plačiai vartojamas lietuvių kalboje (Dub 190; KudN 257; Dbč 165; Erž 147). Paprastai jis suvokiamas kaip tarptautinis prancūziškos kilmės žodis, siejamas su prancūzų generolo G. A. Gallifet (1830—1909) pavarde. Nenuostabu, kad jis randamas bene visuose Lietuvoje išleistuose tarptautinių žodžių žodynuose jau nuo 1936 m. (TrpŽ¹ 321). Tačiau čia yra įdomus atvejis, jog tas žodis atsirado ne prancūzų, o rusų kalboje po I pasaulinio karo (Fasmer I 338; Šanskij I(4) 16). Netrukus iš rusų kalbos jis pateko ir į kai kurias kitas slavų kalbas, taip pat į lietuvių ir latvių kalbas, plg. lat. galifē (LLVV III 48). 170 Neapibrėžtieji slavizmai (galėjęs patekti tiek iš baltarusių, tiek iš lenkų, tiek iš rusų kalbų) pliūdres, pliūdros, pliūdros, pliūdrinės, bliūrės ”labai plačios kelnės”, plg. lenk. pludry, brus. плудры ”plačios kelnės” (Brückner FW 120; Fraenkel 626; LKŽ X 254). Lenkų kalboje pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas XVI a., o atėjo jis iš vokiečių kalbos, plg. vok. Pluderhose (Borejszo 169). Tai vokiškos kilmės žodis, sietinas su garsazodinės kilmės veiksmažodžiu plaudern ”plepėti”, plg. jo gretutinę formą blödern ”slamėti”, kuri galėjusi reikšti ir ”plevesuoti” (Kluge 556). Lietuvių raštų kalboje pirmą kartą pasirodė XVII a. (Lex 68). Vėliau randamas XVIII—XIX a. žodynuose, dainų rinkiniuose, laikraščiuose (Q 391; K 321; JD 835; LC 1883,6). Pavadinimas, matyt, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, jis vartojamas vakarų aukštaičių kauniškių, pasitaiko apie Raseinius, Kėdarną bei Klaipėdą (LKŽ I 929; X 254). šarovarai, šaravārai, šaravārai, šaravōrai ”ilgos plačios kelnės”, plg. lenk. szarawary, rus. шapoвapы ”plačios kelnės”, ukr. шapoвapa ”kelnės”. Rusų kalba pavadinimą gavo iš turkų kalbos, plg. turk. šalvar ”kelnės”, o šie — iš persų, plg. pers. šalvār ”t.p.”, kuris padarytas iš pers. šāl ”šlaunis”. Į lenkų kalbą žodis pateko XVI a. per vengrų kalbą, plg. vengr. salavári ”kelnės” (Fasmer IV 410; Borejszo 181). Lietuvių kalboje šis žodis pirmą kartą užfiksuotas XIX a. pr. (D. Pošk). Galėjo pasirodyti ir kiek anksčiau, nes jis randamas XIX bei XX a. pr. dainų rinkiniuose (LB 345; JD 410, 930, 959; BsO 402). Beje, galimas daiktas, kad tuo metu ir tuose rinkiniuose užfiksuotos formos šaravārai, šaravārai ir šaravōrai atėjo iš lenkų kalbos, plg. lenk. szarawary. Dabar jos nebevartojamos (LKŽ XIV 514, 515). Forma šarovārai pasirodė tik XX a. ir galbūt ją reikėtų sieti su rus. шapoвapы (LKŽ XIV 525). Vokiškos kilmės pavadinimai bikšės, bikšvės, bikšvos, bikšios, bikšvės ”kelnės”, plg. Rytų Prūsijos vok. bekse, vok. žem. büze ”t.p.” (Alminauskis 31). Vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Buze ”t.p.”, kilęs iš *buck-hose ”ožio odos kelnės”, dar plg. angl. buckskin ”elnio odos kelnės” (Kluge 115; Pfeifer 189). Žodžiai su svyruojančiu v pozicijoje tarp priebalsio ir balsio nėra labai retas reiškinys lietuvių kalbos tarmėse, plg. brastà // brastvà, ląstà // ląstvà. Prie tokių formų, matyt, buvo priderinti ir skoliniai, plg. liekarstva // liekarsta, morkvà // morkà (Zinkevičius LD 199). Lietuvių raštų kalboje žodis pasirodė XIX a. (bikšios — S.Dauk; A 1885,340; bikšvės — J I 207; JD 181). Pavadinimas paplitęs vakarinėse Lietuvos tarmėse (LKŽ I 813, 814). Latvių kalbos bikses ”kelnės” vartojama ne tik tarmėse, bet ir bendrinėje kalboje. Tai pagrindinis latvių kalbos kelnių pavadinimas (Sehwers 11, 234; ME I 926; Karulis I 126; LLVV II 89). Įdomus faktas, kad šis žodis paplito daugelyje Vidurio ir Šiaurės Europos 171 šalių: plg. lenk. dial. buksy, est. pūksid, šved. byxor, norv. bukser, iš... buxur, dan. bukser. Visur jis reiškia kelnes. büksos, büksvos, büksvės ”kelnes, apatines kelnes”, plg. vok. Buxe ”t.p.” Šio žodžio kilmė nėra visiškai aiški. Manyta, kad į lietuvių kalbą jis pateko iš lenkų kalbos, plg. lenk. buksy ”t.p.” (Skardžius 48). Tačiau veikiausiai jis, kaip ir bikšės, yra germanizmas, ypač turint galvoje, kad buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje bei randamas daugelyje jos rašto paminklų nuo XVIII a. pr. (Urbutis B XXVII(1) 6–7; Q 278; B; Kabelka 64; R 210; MŽ 280; B 63). XIX a. II pusėje šis pavadinimas Mažojoje Lietuvoje dar buvo žinomas: ”Vyrai vasarą nešiojo audimo kelines... Žiemoj tai buvo büksvos nuo milo padarytos” (Kapeleris 346). Dabar jis žymiai retesnis nei bikšės, pasitaiko plotelyje tarp Raseinių, Jurbarko ir Veliuonos (JD 1375; LKŽ I 1144). Dar žr. bikšės. raitūžės, raitūžės ”senoviškos kelnės; raitininko kelnės”, plg. vok. Reithose ”jojimo kelnės” (LKŽ XI 86). Vokiškos kilmės žodis, plg. reiten ”joti” + Hose ”kelnės”. Pasitaiko XIX–XX a. spaudoje, vartojama kai kuriose Suvalkijos vietose (Tat; J II 72; KŽ 2052). ùndružės ”apatinės kelnės”, plg. vok. Unterhose ”t.p.”. Vokiškos kilmės žodis, plg. unter ”po” + Hose ”kelnės”. Galimas daiktas, kad į lietuvių kalbą pateko per kuršininkų tarmę, plg. kuršinink. underūžes ”t.p.” (Pietsch 76–78). Vartoja vakarų žemaičiai (Vaičiulytė 123). Latvizmai bikšės ”kelnės”. Apie šį žodį jau kalbėta, tai germanizmas. Tačiau jis vartojamas ir keliose šiaurės rytų Lietuvos vietose — Biržų bei Rokiškio apylinkėse (LKŽ I 813). Čia jis turėjo patekti iš latvių kalbos, plg. lat. bikses ”kelnės”. kleitos ”kelnės”, plg. lat. kleita ”suknelė”. Tokia reikšme žodis aptinkamas tik Joniškyje (LKŽ VI 36). Šiaip jau latvizmas kleitã ir lietuvių kalboje reiškia suknelę. Į latvių kalbą pavadinimas atėjo iš vokiečių kalbos (Sehwers 50, 233; EH I 613; LLVV IV 258). Jis yra germaniškos kilmės, plg. angl. cloth ”drabužis”, oland. kleed ”t.p.”. Toliau bandoma sieti su s. angl. clōðan ”pritvirtinti” (Kluge 375; Pfeifer 666; Klein 302). Pavadinimai, artimi tarptautiniams žodžiams Atskirą pogrupį sudaro skoliniai, artimi vadinamiesiems tarptautiniams žodžiams. Dažniausiai tai žodžiai, į lietuvių kalbą neseniai atėję iš rusų kalbos. Bet tam tikrais atvejais jų šaltinis gali būti ir kitos kalbos. džinsai ”kelnės, pasiūtos iš džinsinės medžiagos”. Į lietuvių kalbą galėjo patekti iš rusų arba anglų kalbos, plg. angl. jeans, rus. джинсы ”t.p.” (Pričinauskaitė 41). Anglų kalbos drabužio pavadinimas kilo nuo medžiagos pavadinimo, plg. angl. jean ”labai tvirtas medvilninis audinys”. Pastarasis žodis pasiskolintas iš s. prancūzų kalbos, plg. Genes ”Genuja, Italijos miestas” (Klein 827). 172 Pavadinimas vartojamas visoje Lietuvoje. Atėjo neseniai, kartu su realija. kališonai, kalsõnai ”ilgos apatinės kelnės”, plg. rus. кальсоны, lenk. kalesony, pranc. caleçon, isp. calzones ”t.p.”. Į rusų kalbą žodis atėjo XIX a. pradžioje iš prancūzų kalbos (galimas daiktas, per lenkų kalbą) (Fasmer II 171; Šanskij II 33). Prancūzų k. jį pasiskolino iš italų k., plg. it. calzoni ”kelnės”, kuris sietinas su it. calza ”kojinė”. Šis gautas iš lotynų k., plg. lot. calceus ”batas” (Dauzat 129; Buck 425). Pavadinimas pasitaiko šnekamojoje lietuvių kalboje. pantalonai ”apatinės kelnės, kelnės”, plg. rus. панталоны, pranc. pantalons, it. pantaloni, isp. pantalones, angl. pantaloons ”t.p.” ir kt. Pavadinimas atsirado prancūzų kalboje iš pranc. pantalon ”pajacas, juokdarys”. Šis atėjo iš italų kalbos, plg. it. pantalone ”t.p.”, kuris savo ruožtu kilo iš tradicinio italų farso personažo, vardu Pantaleone, nešiojusio siauras kelnes (Klein 1121; Oxford 647; Buck 425; Fasmer III 198–9). Lietuvių kalboje pavadinimas pasirodė maždaug XX a. pirmoje pusėje (TrpŽ¹ 728). Dabar iš vartosenos po truputį traukiasi. pižama ”Indijoje — plačios lengvo audinio kelnės”, plg. rus. пижама, lenk. piżama, angl. pyjamas, vok. Pyjama ”t.p.”. Į Europos kalbas žodis pateko per anglų kalbą iš hindi pāejama arba urdu pā-jāma ”t.p.” (Klein 1112; Pfeifer 1063; Fasmer III 259). Į lietuvių kalbą skolinys atėjo, matyt, XX a. pirmoje pusėje (TrpŽ¹ 770). Vartojamas bendrinėje kalboje, tačiau žymiai dažnesne šio žodžio reikšmė yra ”kambarinis ir miegamasis lengvas drabužis, susidedantis iš palaidinės ir kelnių”. Ši reikšmė yra ir visose minėtose kalbose (LKŽ X 47; DŽ 568). šortai ”trumpos kelnės, dėvimos vasarą”, plg. angl. shorts, rus. шорты ”t.p.”. Anglų k. pavadinimas kilo iš būdvardžio short ”trumpas” (Webster 1073). Kaip ir džinsai, nesenas skolinys, gana plačiai vartojamas šnekamojoje lietuvių kalboje (Prūcinauskaitė 42; LKŽ XV 263). Kaip matome, lietuvių kalboje esama nemaža šio drabužio pavadinimų — apie 40 (neskaičiuojant įvairių fonetinių variantų bei stilistiškai konotuotų žodžių, padarytų iš žodžio kelnės). Maždaug pusė jų atsirado lietuvių kalbos dirvoje. Svarbiausias yra nežymėtoji leksema kelnės. Baltų kalbos neturi bendro šio drabužio pavadinimo. Be bendrinėje latvių kalboje vartojamo žodžio bikses, skolinio iš vokiečių kalbos, tarmėse gana dažnas germanizmas ūzas, plg. Pabaltijo vok. hosen, šved. huso (ME IV 410–1; Reķena 441; Karulis II 460). Prūsų rašto paminkluose randami du šio drabužio pavadinimai: germanizmas broakai ”tam tikros šlaunines kelnės”, plg. vid.vok.žem. brōk ”t.p.” (Mažiulis I 158; Toporov I 253) ir neaiškios kilmės žodis lagno ”kelnės”, kurį V. Mažiulis mėgina sieti su prūsišku daiktavardžiu *laknas ”smarkiai judantis, lekiantis” (PKP II 279; Toporov IV 416–8). Kiti lietuviškos kilmės pavadinimai yra semantiškai ar stilistiškai konotuoti. 8 žodžiai reiškia apatines kelnes, 2— specialias kūdikių kelnaites, 5 173 nusako šio drabužio išvaizdą. Net 15 pavadinimų turi tam tikrą niekinamąjį atspalvį. Pažymėtina, kad visi minėtieji pavadinimai paprastai turi aiškiai apibrėžtą reikšmę. Raštų kalboje, išskyrus kelnės (bei variantus kelenės, kelinai) (XVII a.) ir statinės (XVIII a.), lietuviškosios kilmės pavadinimai užfiksuoti tik XX a. Iš jų 9 vartojami bendrinėje kalboje. Rasta 20 kelnių pavadinimų, atėjusių iš kitų kalbų. Sąlygiškai juos galima būtų išskirti į dvi didesnes grupes: anksčiau gautus skolinius ir neseniai į lietuvių kalbą patekusius žodžius. Pirmajai grupei priklausantys žodžiai paprastai yra labai reti, pasitaikantys tik atskirose šnektose ar raštuose. Jų reikšmė jau nėra tokia aiškiai apibrėžta, ta pati leksema kartais gali žymėti kelis drabužius ar to paties drabužio rūšis, plg. kleitos ”kelnės”, kleitā ”suknelė”; būksvos ”kelnės”, ”apatinės kelnės”. Todėl jie skirstomi tik pagal tai, iš kokios kalbos pasiskolinti. Daugiausiai rasta slavizmų — 9 (5 polonizmai, 2 rusizmai, 2 neapibrėžtieji slavizmai). Taip pat aptikti 4 germanizmai ir 2 latvizmai. Į bendrinę kalbą visi jie nepateko ir po truputį traukiasi iš vartosenos, nors kai kurie iš jų lietuvių raštų kalboje užfiksuoti jau gana seniai: gačios, gātkos — XVI a., pliūdrės, būksos — XVII a. Antrąją skolinių grupę sudarytų pavadinimai, artimi tarptautiniams žodžiams. Jų yra 5, iš kurių 3 vartojami bendrinėje kalboje. LITERATŪRA Atlas 1986 : Istoriko-etnografičeskij atlas Pribaltiki. Odežda. Riga. Hirt H. 1905 : Die Indogermanen. Ihre Verbreitung, ihre Urheimat und ihre Kultur. Strassburg. Bd. 1. Niderle L. 1956 : Slavjanskie drevnosti. Moskva. Schrader O. 1917 : Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde. 2. Aufl., hrsg. von. A.Nehring. Berlin, Leipzig. Bd. 1. Sokolovskaja A. S. 1974 : Lingvogeografija i etimologija nekotorych nazvanij odeždy i obuvi. — Problemy kartografirovanija v jazykoznanii i etnografii. Leningrad. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970 : Drabužiai. — Lietuviai IX—XII amžiais. Vilnius. LITERATŪROS SANTRUMPOS A — Aušra. Laikraštis išleidžiamas Lietuvos milėtoju. Tilžėje 1883—1886. Alminauskis — Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen. K.[,]1934]. B — Brodowskij J. Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum (Rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m.). BB — Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janną Bretkuną Lietuvos Plebong Karaliaucziuje (1590 m. rankraštis). Borejszo — Borejszo M. Nazwy ubiorów w języku polskim do roku 1600. Poznań, 1990. Brencė — Brencė M. Latvių kalbos leksikos lituanizmai. Vilniaus universiteto diplominis darbas. Vad. V.Urbutis. V., 1962. Brückner — Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków, 1927. 174 Brückner F. W. — Brückner A. Litu-slawische Studien. I Teil: Die slawischen Fremdwörter im Litauischen. Weimar, 1877. BsO — Ožkabalų dainos. Surinko J. B a s a n a v i č i u s. Shenandoach, Pa. 1902 m. T. 1–2 (Skaitmenys rodo dainos numerius). Buck — B u c k C. D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages. Chicago, 1949. Būga — B ū g a K. Rinktiniai raštai. V., 1958–1961. T. 1–3. BŽ — B a r o n a s J. Rusų lietuvių žodynas. Antras naujai parašytas kirčiuotas leidimas. Kaunas, 1933. C — Clavis Germanico-Lithuana (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų rankraštis, parašytas tarp 1673–1701). Ch — C h i l i n s k i S. B. Bible su didžiu dabojimu perguldita Lietuvos žmonėms ant išganittingos naudos. London, 1660. S.Dauk — Simonas Daukantas (1793–1864), jo raštai. Dauzat — D a u z a t A. Dictionnaire étymologique de la langue française. Paris, 1954. Dbč — Dubičiai. V., 1989. DrŽ — N a k t i n i e n ė G.; P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1976. Dub — Dubingiai. V., 1971. DūnŽ — V i t k a u s k a s V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. EH — E n d z e l ī n s J., H a u z e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai. Riga, 1934–1946. S. 1–2. Erž — Eržvilkas. V., 1970. Fasmer — F a s m e r M. Etimologičeskij slovar’ russkogo jazyka. M., 1964–1973. T. 1–4. Fraenkel — F r a e n k e l E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955–1965. GK — Gimtoji Kalba. Bendrinės kalbos laikraštis. Kaunas, 1933–1941. J — Литовский словарь А. Юшкевича с толкованием слов на русском и польском языках. Санкт Петербург, 1897–1922. Т. 1–3. JD — Lietuviškos dainos užrašytos par A n t á n ą J u š k é v i č ę. Kazanė, 1880–1882. T.1–2 (Skaitmenys rodo dainos numerius). K — K u r s c h a t F. Littauisch-deutsches Wörterbuch. Halle, 1883. ([ ] dedama prie žodžių, kurių tikrumu Kuršaitis abejoja). Deutsch-littauisches Wörterbuch. Halle, Bd. 1, 1870. Bd. 2, 1874. Kabelka — K a b e l k a J. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. Kapeleris — K a p e l e r i s K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno. — Lietuvininkai. V., 1970. Karulis — K a r u l i s K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Riga, 1992. T. 1–2. Klein — K l e i n E. A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language. Amsterdam, London, New York, 1966–1967. Vol. 1–2. KlGr — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai. V., 1957. Kluge — K l u g e F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Berlin, 1957. KudN — Kudirkos Naumiestis. V., 1990. KŽ — K u r š a i t i s A. Lietuviškai-vokiškas žodynas... Göttingen, 1968–1973. T. 1–4. LB — Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russichen Litauen, gesammelt von A. L e s k i e n und K. B r u g m a n n. Strassburg, 1882. LC — Lietuviszka Ceitunga, iszeinanti kas utarninką. Klaipėda, 1877–1889. Lex — Lexicon Lithuanicum, parengė V.Drotvinas. V., 1987 (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas). LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956–1991. T.1–15. 175 LLVV — Latviešu literārās valodas vārdnīca. Rīga, 1972—1989. S. 1—7. LzŽ — P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985 Mažiulis — M a ž i u l i s V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., 1988—1993. T.1—2. ME — K. M ū l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca, redigējis, papildinājis turpinājis J. E n d z e l ī n s. Rīga, 1923—1932. S.1—4. MŽ — M i e l c k e Ch. G. Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch. Königsberg, 1800. N — N e s s e l m a n n G. H. F. Wörterbuch der Litauischen Sprache. Königsberg, 1851. NdŽ — N i e d e r m a n n M., S e n n A., B r e n d e r F., S a l y s A. Lietuvių tašomosios kalbos žodynas. Lietuviškai-vokiška dalis. Heidelberg, 1932—1968. T.1—5. Oxford — The Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by C. T. Onions. Oxford, 1985. Partridge — P a r t r i d g e E. Origins. A Short Etymological Dictionary of Modern English. New York, 1983. Pfeifer — Etymologisches Wörterbuch der Deutschen... durchgesehen und ergänzt von Wolfgang P f e i f e r. Berlin, 1993. Bd.1—2. Pietsch — P i e t s c h R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982. PKP — M a ž i u l i s V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T.2. D.Pošk — Dionizas Poška (1745—1830). Lenkiškai-lietuviškas žodynas (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankrašt ynas) ir kiti jo raštai. Pričinauskaitė — P r i č i n a u s k a i t ė A. Drabužių ir jų detalių pavadinimai — Kalbos kultūra, 1977. T.32. P.41—44. Q — K r a u z ė s (vadinamasis) žodynas. (Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbų XVIII a. žodynas). R — R u h i g P. Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon. Königsberg, 1747. Reķena — R e ķ ē n a A. Amatniecības leksika dažas Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slāvu valodās. Rīga, 1975. SD(1) — K. Sirvydo žodyno pirmasis leidimas (apie 1620m.). Sehwers — S e h w e r s J. Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen. Berlin, 1953. Skardžius — S k a r d ž i u s P. Die slawischen Lehnwörter im Altlitauischen. — Tauta ir žodis, 1931. T.7. Skardžius ŽD — S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Slawski — S ł a w s k i F. Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków, 1952—1985. T.1—5. Šanskij — Š a n s k i j N. M. Ètimologičeskij slovar’ russkogo jazyka. M., 1963—1982. T.1—2 (tom 2 pod red. N. M. Š a n s k o g o). Šaudina — Š a u d i ņ a V. Lituānismi dažās Lietuvas pierobežas sēliskajās izloksnēs (Aknīste, Gārsene, Laši, Prode). Disertācijas kopsavilkums filoloģijas doktora grāda iegūšanai. Rīga, 1994. Tat — T a t a r ē A. (1805—1889), jo raštai. Toporov — T o p o r o v V. N. Prusskij jazyk. Slovar’. M., 1975—1990. T.1—5. TrpŽ — Tarptautinių žodžių žodynas. Red. J. Ž i u g ž d a. Klaipėda, 1936. Trubačev — Ètimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Pod red. O. N. T r u b a č e v a. M., 1974—1993. V.1—19. Urbutis B XXVII(1) — U r b u t i s V. Senosios lietuvių kalbos slavizmai. — Baltistica, 1992. T.27(1). P.4—15. Vaičiulytė — V a i č i u l y t ė O. Klaipėdos šnektos žodynas (valstiečių buitiškoji leksika). Vilniaus valstybinio universiteto diplominis darbas. Vad. V. Vitkauskas. V., 1977. Webster — Webster’s New Collegiate Dictionary. Springfield, Massachusetts, 1977. Zinkevičius — Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984—1992. T.1—5. 176 Zinkevičius LD — Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. KITOS SANTRUMPOS angl. — anglų brus. — baltarusių ček. — čekų dan. — danų dial. — tarminis est. — estų ide. — indoeuropiečių isl. — islandų isp. — ispanų it. — italų kuršinink. — kuršininkų lat. — latvių lenk. — lenkų lot. — lotynų norv. — norvegų oland. — olandų pers. — persų plg. — palygink pranc. — prancūzų rus. — rusų s. — senoji serb-chorv. — serbų-chorvatų suom. — suomių šved. — švedų t.p. — taip pat turk. — turkų ukr. — ukrainiečių vengr. — vengrų vok. — vokiečių žem. — žemaičių Kb — Kabeliai, Varėnos r. Krtv — Kurtuvėnai, Šiaulių r. Vdk — Viduklė, Raseinių r. NAMES OF TROUSERS IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary This article deals with the lexical- semantical subgroup of the names of trousers. About 30 of them might be found in Lithuanian (phonetical variants are even more abundant). Some of them are neutral both stylistically and semantically, others, on the contrary, describe the quality or the purpose of the object. There is no common Indo-European name for the said object. Therefore there are many borrowings in Lithuanian (about 50 per cent). By the way, the same situation is observed in other languages. The general name of this article of clothing is a neutral lexeme kėlnės ”trousers”. It is used all over Lithuania. It was first recorded in the written language at the beginning of the 17th century. The other names of Lithuanian origin may be subdivided according to the form (e.g., plačiakėlnės : plačios ”wide” + kėlnės ”trousers”), colour (dryžinės : dryžas ”striped”) or the purpose (šliaužtinukai : šliaužti ”crawl”). One more group might be singled out: it would contain stylistically marked words (kelnapalaitės : kėlnės ”trousers” + palaikis ”shabby”, terletýnės : terlioti ”to soil”). All the names of Lithuanian origin except kėlnės and statinės ”stiff trousers” ap- 177 peared in written Lithuanian only in the 20th century. Nearly half of them are use in Standard Lithuanian. The borrowings are subgrouped only according to the language they come from: 9 borrowings stem from Slavic (dibkos, gačios, gaižės, galūfė, gatkos, kalaišės, pliūdršarovārai, trūšikai), 4 from German (bikšės, būksos, raitūžės, ūndrūžės) and 2 from Lithuanian (bikšės, kleitos). Some of them adopted in Lithuanian rather long ago, but they are seldom used at present. They are known only in some Lithuanian dialects or found in some writings. These words are not used in Standard Lithuanian. The other group of borrowings consists of the so-called international words. There are 5 of them (džinsai, kalisōnai, pantalōnai, pižamà, šortai). They appeared in Lithuanian only in the 20th century, and it is difficult to say which language they came from. 3 of these words are in common use in Standard Lithuanian. 178