Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Irena ANDRIUKAITIENĖ SPALVOS SĄVOKA IR PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE Spalva yra sudėtingas materialaus pasaulio reiškinys, kuriuo domisi daugelis mokslo šakų. Fizika tyrinėja energetinę spalvos prigimtį, chemija — organinių junginių spalvos priklausomybę nuo jų sandaros, fiziologija — regos organų gebėjimą skirti įvairaus ilgio šviesos bangas, biologija — spalvos poveikį gyvūnų ir augalų organizmams, psichologija — psichinius procesus, susijusius su regimo pasaulio spalvų suvokimu ir pan. (LTE 1983: 322, 326). Tokie plačiašakiai moksliniai spalvų tyrinėjimai padeda surasti ryšį tarp žmogų supančio materialaus reiškinio ir žmoguje vykstančių psichofiziologinių procesų. To ryšio dėka įgyjama dvasinio pasaulio patirtis, kuri jau realizuojama kalboje. Gausūs lingvistiniai spalvų pavadinimų įvairiais aspektais tyrimai parodė, kad daugelyje pasaulio kalbų: 1) nevienodai skirstomas spalvų spektras; 2) netiksliai suvokiamos ir įvardijamos spalvos; 3) egzistuoja skirtingos spalvų pavadinimų ir reikšmių sistemos; 4) konkrečių spalvų pavadinimų vartosenoje esama tam tikrų dėsningumų. Šitiems pastebėjimams iš esmės neprieštarauja ir lyginamosios kalbotyros duomenys, kada lyginamos konkrečią spalvą reiškiančios leksemos. Pasaulyje yra daug kalbų, kuriose nėra žodžių spalvai žymėti, o yra žodžiai tamsumui ir tekstūrai arba tamsai ir šviesai apibūdinti. Norėdamos įvardyti konkrečią spalvą, tos kalbos pasirenka vieną ar kitą gamtos objektą, pvz., apie geltoną pasakoma, kad tai saulės spalvos ir pan. Kai kurios kalbos turi žodžius tik juodai ir baltai arba juodai, baltai ir raudonai spalvoms nusakyti. Yra ir tokių kalbų, kuriose egzistuoja po kelias dešimtis pavadinimų galvijų spalvai apibūdinti, bet neįvardytos pagrindinės spektro spalvos ir pan. Spalvos ir jos bendrąją charakteristiką pateikęs F. Šemiakinas, remdamasis įvairių tyrinėtojų duomenimis, teigia, jog vienos ar kitos spalvos bei jos atspalvio neįvardijimas kalboje dar nereiškia, kad tauta tos spalvos (resp. atspalvio) nepažino ar neskyrė. Paprasčiausiai labai dažnai apie spalvą būdavo pasakoma per konkretų daiktą, tos spalvos turėtoją, pvz., žemės, riešuto, alyvos, samanų spalvos ir t.t. Be to, vienoje ar kitoje kalboje pati spalva išskiriama tik ta kalba kalbantiems būdingais spalvų jutimo niuansais ar net gana dideliais spalvų suvokimo skirtumais (Šemiakin 1960 : 5—47). Pačiame didžiausiame indoeuropietiškosios leksikos kompendiume — T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo studijoje ”Indoeuropiečių kalba ir indoeurope- 162 čiai” — nėra atskiro skyriaus spalvų pavadinimų analizei. Autoriai apie spalvų pavadinimus užsimena tik kalbėdami apie metalus. Jų pastebėjimu, kiekvienas metalas pavadinamas pagal charakteringą spalvą, pvz., kai kurių kalbų aukso pavadinimas — angl. Gold, vok. Gold, la. zelts — siejamas su ide. šaknimi *ghel- ”geltonas”; ide. šaknis *reudh- siejama su raudonos spalvos vario pavadinimu ir pan. (Gamkrelidze, Ivanov 1984: 710—714). Žinoma, kartais sunku pasakyti, ar nuo metalo spalvinių ypatumų galėjo atsirasti konkrečios spalvos pavadinimas, ar atvirkščiai — spalvos požymis buvo esminė ypatybė įvardijant tą kūną, medžiagą. Abstrakčios spalvos sąvokos atsiradimas tyrinėtojų dažniausiai siejamas ”su mokslo ir jo poreikių bei dažų gaminimo ir dažininkystės technikos plėtra” (Malinauskienė 1983: 101). Pavyzdžiui, manoma, kad lenkų kalbos czerwony ”raudonas”, rusų червѣнь ”t.p.” ir kai kurie kiti raudoną spalvą reiškiantys slavų kalbų žodžiai turi tą pačią šaknį kaip ir rusų k. червей ”skydamaris”. Mat iš tam tikrų šios (skydamarių) rūšies vabzdžių buvo gaunami raudoni dažai — karminas (Uspenskij 1967: 284—285). Dabartinėje lietuvių kalboje spalvos sąvoka reiškiama žodžiu spalva (LKŽ XIII 315), kuris yra bendras rytų baltų, t.y. lietuvių ir latvių, kalbų vedinys. Kaip mano J. Pokornas, pradžia šiam žodžiui yra davusi, ko gero, ide. veiksmažodinė šaknis *(s)p(h)el-, reiškianti aktyvų veiksmą”skelti, nuskeltį, nuplėšti, nurauti”, iš kurios su ų išvestas daiktavardis *spalvā (Pokorny 1959: 985—986). Dėl *(s)p(h)el- semantikos papildomų duomenų yra pateikęs V. Urbutis, analizuodamas la. būdvardžio spalgs reikšmes ir kilmę. Šalia šaknies *(s)p(h)el- ”skelti” jis pateikė šaknies variantą *(s)p(h)el-g, reiškiantį ”spindėti, žibėti, bliksėti” (Urbutis 1981: 180—184). Latvių kalboje žodis spalva reiškia ”plunksna, gyvulių plaukas”. Ir būtent šį žodžio spalva reikšmė, ko gero, yra senesnė. Tačiau ir latvių kalboje žodis spalva tam tikrais atvejais vartojamas ”spalvos” reikšme, kai kalbama apie paukščių, gyvulių ir žvėrių spalvą (Zinkevičius 1984: 337; Sabaliauskas 1990: 180; 1994: 269). Panašių analogijų, kai žodis reiškia ir konkretų objektą, ir spalvą lietuvių ir latvių kalbose yra ir daugiau. Tai įrodo, kad vienam ir tam pačiam žodžiui gali būti būdinga dviejų skirtingų reikšmių koegzistencija. Pvz., ”spalvos” reikšmę turi latvių kalbos žodis plauka bei lietuvių kalbos žodžiai plaukas (LKŽ X 91), šerys (LKŽ XIV 654), plg.: Kumeļš tumši dzeltena plauka ME III 324; Bēro plauko žirgelis, blizga tvaska balnelis LTR (Lnkv); Koks atjos bernelis, koks žirgo šerėlis (d.) Pin. Jungiamoji grandis tarp žodžio spalva senosios reikšmės ”plunksna” ir naujesnės ”regimas šviesos tonas” būtų ta, jog konkretiems objektams būdingi spalviniai požymiai (tiek plunksna, tiek plaukas, tiek šerys yra įvairių atspalvių, tonų — gali žibėti, blizgėti, raibuliuoti, žvilgėti ir pan.). Semantinių paralelių, lyginant ”spalvos” reikšmės sąsajas, galima rasti įvairiose kalbose. Kaip rodo etimologinė medžiaga, kai kurių kalbų ”spalvos” semantinį pamatą irgi sudaro spalvinių požymių turintys objektai, pvz., gėlė, 163 dažai ir pan. (Malinauskienė 1983: 102–108 ir ten pateiktą bibliografiją). Akademiniame ”Lietuvių kalbos žodyne” užfiksuotos 3 žodžio spalva reikšmės: 1) regimas šviesos tonas; 2) išraiškos priemonė (ppr. pl. prk.); 3) vienų iš keturių kortų figūrų (LKŽ XIII 315). J. Laučiūtė ”Slavų kalbų baltizme žodyne” pateikia V. Nemėčenkos, tyrusio Lietuvos rusų tarmių lituanizmus, užfiksuotą žodį spalvos reikšmę ”pėstukiniai dažai”. Ją turi ir lietuvių žemaičių bei rytų aukštaičių šnektos (Laučiūtė 1982: 90–91). Tai būtų 4-oji dabartinio lietuvių kalbos žodžio spalva reikšmė. Nors analizuojamas žodis, rodos, nėra užfiksuotas senuosiuose lietuvių raštuose, tačiau kai kurie onomastikos duomenys liudija jį buvus ir senesniais laikais, plg.: up. Spálvė, Spálvė (Dubysos deš. intakas) (Vanagas 1981: 311). Tos pačios šaknies la. hidronimą Spalvene J. Enzelynas lygina su la. spalvů ”plunksna” (Feder) ir, remdamasis J. Geruliu, su minėtu lie. upėvardžiu Spálvė (Endzelīns 1980: 177). Pirminė reikšmė galėjo būti ”blizgantis, žvilgantis, raibuliuojantis”. Tos šaknies senumą rodo įvairių Lietuvos vietų pavardės: Spalvis, Spalvys ir kt. (LPŽ 1989: 780–781). Kada žodis spalva, dabar turintis nemaža vedinių, – atspalvis (LKŽ I 431), bespalvis (LKŽ I 781), spalvėti, spalvìnas, spalvỳnas, spalvìngas (LKŽ XIII 315), spalvònis, spalvìnti, spalvótas, spalvóti (LKŽ XIII 316), spalvuota (LKŽ XIII 317) ir kt., – pradėtas vartoti abstrakčia reikšme, kol nėra lietuvių kalbos istorinio žodyno, sunku pasakyti. Gal būt panašiu metu, kaip ir latvių kalboje žodis krāsa, dėl rusų kalbos įtakos ”spalvos” reikšme, K. Karulio nuomone, paplitęs XIX a. II-ojoje pusėje (Karulis 1992 (II): 418). Rečiau ”spalvos” reikšmę lietuvių kalboje turi ir žodžiai: dãžas, dažniausiai vartojamas žemaičių (LKŽ II 344), niúodažalas, niúodažė (LKŽ VIII 913), plg.: Keleriopo dažo šviesi orarykštė Žem; Nuo lytaus visas dažas nuėjo Bt; Tavo raudonas niúodažalas jau nustrynė nuog suknelės Nč; Violetinis nuodažas rs.; žiedas (LKŽ K; Lyberis 1981: 386), plg.: Kokio žiedo matkos Kp, Ds, Jn; Pasisisius marškinėlius vieno lino žiedo NS 995; Parėdymais popiežų užgintus juos parduoti ir nudažyti kokiuomi žiedu A. Baran; Švenčiant linksmias paminklus, linksminančius mums dušias, parėdny žiedas esti žalias A. Baran; Panevėžio apskrityje sako: kokiu žiedu nudažei gijas? TS 1897, 36. Kol lietuvių kalboje žodis spalva nebuvo pradėtas vartoti abstrakčiąja reikšme, tą funkciją dar atliko ir skolintinė leksika: barvà, plg. le. barwa, žinoma šioje kalboje nuo XV a. ir pasiskolintą iš vidurio aukštaičių vokiečių varwe (Slawski 1952–1956: 28), borvà, burvà (LKŽ I 673, 796, 1204), bormà (LKŽ 1941 I 673): Tatái yra barwa W. Christaus DP 528₄₁–₄₂; nūg anós borvós ir dáltumo giwo kuris' yra žiedė išgėio prigimimo DP 332₃₇–₃₈ (M. Daukšos Postilėje forma barva pavartota 1 kartą, o borva ir kiti jos linksniai — 5 kartus); Kokios barvōs kepurės nori? Kal; Šįmet nepeiktina linų borva Kp; Drabužis vienburvis, t.y. vienoniškos burovos J; Vienos bormōs' ana pasiuvo sau jupą, sijoną, t.y. vienos varsos J; dar plg. vadinamosios Jokūbo Morkūno 1600 m. Postilės barvička (le. 164 barwička) ”veido dažai”: Pirkdama žerkolus, vainikus, bromkas, brindas, barvičkas ir kitus daiktus MP III 37 (LKŽ I 673); párbas, plg. vok. Farbe, vok dial. farw, naujesni (negu barva iš vok. varwe) lenkų skolinį farba (Sławski 1952—1956: 28); randame Pilypo Ruigio (1747 m.), F. Nesselmanno (1851 m.) žodynuose (LKŽ IX 408); variantai párva, párvas (LKŽ IX 439): Visokių parvų yr dangaus juosta Prk; Man mėlynasís párvas labiausiai patinka K II 19; koleris, kolerius, plg. le. kolor (LKŽ VI 310); mostis, mõstis, plg. brus. маць, le. maść (LKŽ VIII 359): „Jei pirksi, tai parink, kad būt in mõstį (vienodos spalvos) Btr; varsà, plg. brus. ворса (Būga 1959: 217; LKŽ K): Lino žiedo varsõs dalgis Kv; šis žodis reikšme ”vilnų kuokštas” užfiksuotas jau pirmajame lietuvių kalbos žodyne — K. Sirvydo ”Dictionarivm trivm lingvarvm” (SD³ 123). Sąvokos ”spalva” pavadinimų ir jų reikšmių raidos apžvalga patvirtina, kad tiek tikrovėje, tiek kalboje reiškinių pažinimas ir įvardijimas eina nuo konkrečių daiktų prie abstrakčių sąvokų atsiradimo. Taigi yra tiesioginis ryšys tarp daiktų ir reiškinių, realiai egzistuojančių žmogaus aplinkoje, bei žodžių ir sąvokų, suteikiančių galimybę kalbos ir mąstymo procese suabstraktinti konkrečių objektų požymius. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI B ū g a K. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. E n z e l ī n s J. 1980: Darbu izlase 3, 2, Rīga: Zinātne. G a m k r e l i d z ē T. V., I v a n o v V i a č. Vs. 1984: Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы 2, Тбилиси: Издательство Тбилисского университета. K a r u l i s K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 2, Rīga: Avots. L a u č i ū t ē J. 1982: Лаучюте Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: ”Наука”. Ленинградское отделение. LKŽ I—XVI: Lietuvių kalbos žodynas 1—16, Vilnius 1941—1945; II leid. 1—2, 1968—1969. Po pavyzdžių duodami šaltinių ir gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip LKŽ. LKŽ K : ”Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 2, Vilnius: Mokslas. LTE 1983: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 10, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. M a l i n a u s k i e n ē N. 1983: Žodžių, išreiškiančių spalvos sąvoką, semantikos raida senovės graikų kalboje. — Kalbotyra 34(2), 101—108. ME: K. M ü l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. E n d z e l ī n s 1—4, Rīga, 1923—1932. P o k o r n y J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern und München: Francke Verlag. S a b a l i a u s k a s A. 1994: Iš kur jie?: Pasakojimas apie žodžių kilmę, Vilnius: Lietuvių k. inst. S a b a l i a u s k a s A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. 165 SD³: Dictionarium trium linguarum... Constantino Sz... Tertia editio... Vilnae... 1642. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1979: Mokslas, 568, 882). Sławski F. 1952—1956: Słownik etymologiczny języka polskiego 1, A—J, Kraków: Nakładem Towarzystwa miłośników języka polskiego. Šemiakin F. 1960: Шемякин Ф. Н. К вопросу об отношении слова и наглядного образа (цвет и его названия). — Известия Академии педагогических наук РСФСР 113: Мышление и речь, Москва: Издательство академии педагогических наук РСФСР. Urbūtis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Uspenskij L. 1967: Успенский Л. Почему не иначе? Москва: Издательство ”Детская литература”. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1984: Lietuvių kalbos istorija 1, Vilnius: Mokslas. BEGRIFF UND BENENNUNGEN DER FARBE IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Im Artikel wird der Begriff und die Benennungen der Farbe im Litauischen besprochen, die Entwicklung ihrer Bedeutungen erklärt. Es wird bestätigt, daß die Erkenntnis und Benennung der Erscheinungen sowie in der Wirklichkeit als auch in der Sprache von den konkreten Dingen zum Aufkommen der abstrakten Begriffe geht. Die abstrakte Bedeutung ”sichtbarer Lichtton” des gegenwärtigen litauischen Wortes spalva ”Farbe” scheint nicht alt zu sein. Sie ist nicht in alten Schriften bezeugt, obwohl die Wurzel spalv- in Gewässernamen Litauens und Lettlands, in litauischen Familiennamen vorkommt. Die semantischen Parallelen des Lettischen und des Litauischen lassen die Schlußfolgerung ziehen, daß die ältere Bedeutung des Wortes spalva ”plunksna” (”Feder”) ist, vgl. lett. spalva ”Feder, Haar der Tiere”. In der engeren Gebrauchssphäre, gewöhnlich in der Rede über die Tiere, haben lit. pláukas (”Haar”), šerýs (”Borste”), lett. plauka die Bedeutung der Farbe (”sichtbarer Lichtton”). Objekte mit Merkmalen der Farbe in anderen Sprachen bilden meistens auch den Grund des semantischen Feldes der den Begriff der Farbe benennender Wörter, z. B. gelė (”Blume”), dažai (”Farbe”) u. ä. Auch in manchen litauischen Mundarten oder Schriften kommen Wörter in solcher (”der Farbe”) Bedeutung vor, z. B. dažas, núodažalas, núodažas, žiedas. In alten Schriften und Mundarten werden auch Lehnwörter in der Bedeutung ”der Farbe” gebraucht: barvà, borma, borvà, burvà, kòleris, kòlerius, mostìs, mōstis, párbas, parwà, parvas, varsa. 166