Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Irena ANDRIUKAITIENĖ SPALVOS SĄVOKA IR PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE Spalva yra sudėtingas materialaus pasaulio reiškinys, kuriuo domisi dau- gelis mokslo šakų. Fizika tyrinėja energetinę spalvos prigimtį, chemija — organinių junginių spalvos priklausomybę nuo jų sandaros, fiziologija — re- gos organų gebėjimą skirti įvairaus ilgio šviesos bangas, biologija — spalvos poveikį gyvūnų ir augalų organizmams, psichologija — psichinius procesus, susijusius su regimo pasaulio spalvų suvokimu ir pan. (LTE 1983: 322, 326). Tokie plačiašakiai moksliniai spalvų tyrinėjimai padeda surasti ryšį tarp žmo- gų supančio materialaus reiškinio ir žmoguje vykstančių psichofiziologinių procesų. To ryšio dėka įgyjama dvasinio pasaulio patirtis, kuri jau realizuo- jama kalboje. Gausūs lingvistiniai spalvų pavadinimų įvairiais aspektais tyrimai parodė, kad daugelyje pasaulio kalbų: 1) nevienodai skirstomas spalvų spektras; 2) netiksliai suvokiamos ir įvardijamos spalvos; 3) egzistuoja skirtingos spalvų pavadinimų ir reikšmių sistemos; 4) konkrečių spalvų pavadinimų vartosenoje esama tam tikrų dėsningumų. Šitiems pastebėjimams iš esmės neprieštarauja ir lyginamosios kalbotyros duomenys, kada lyginamos konkrečią spalvą reiškiančios leksemos. Pasaulyje yra daug kalbų, kuriose nėra žodžių spalvai žymėti, o yra žodžiai tamsumul ir tekstūrai arba tamsai ir šviesai apibūdinti. Norėdamos įvardyti konkrečią spalvą, tos kalbos pasirenka vieną ar kitą gamtos objektą, pvz., apie geltoną pasakoma, kad tai saulės spalvos ir pan. Kai kurios kalbos turi žodžius tik juodai ir baltai arba juodai, baltai ir raudonai spalvoms nusakyti. Yra ir tokių kalbų, kuriose egzistuoja po kelias dešimtis pavadinimų galvijų spalvai apibudinti, bet neįvardytos pagrindinės spektro spalvos ir pan. Spalvos ir jos bendrąją charakteristiką pateikęs F. Šemiakinas, remda- masis įvairių tyrinėtojų duomenimis, teigia, jog vienos ar kitos spalvos bei jos atspalvio neįvardijimas kalboje dar nereiškia, kad tauta tos spalvos(resp. atspalvio) nepažino ar neskyrė. Paprasčiausiai labai dažnai apie spalvą būda- vo pasakoma per konkretų daiktą, tos spalvos turėtoją, pvz., žemės, riešuto, alyvos, samanų spalvos ir t.t. Be to, vienoje ar kitoje kalboje pati spalva išskiriama tik ta kalba kalbantiems būdingais spalvų jutimo niuansais ar net gana dideliais spalvų suvokimo skirtumais (Semiakin 1960 : 5—47). Pačiame didžiausiame indoeuropietiškosios leksikos kompendiume — T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo studijoje "Indoeuropiečių kalba ir indoeuropie- 162 čiai" — nėra atskiro skyriaus spalvų pavadinimų analizei. Autoriai apie spal- vų pavadinimus užsimena tik kalbėdami apie metalus. Jų pastebėjimu, kiek- vienas metalas pavadinamas pagal charakteringą spalvą, pvz., kai kurių kalbų aukso pavadinimas — angl. Gold, vok. Gold, la. zęlts — siejamas su ide. šak- nimi *ghel- "geltonas"; ide. šaknis *reudh- siejama su raudonos spalvos vario pavadinimu ir pan. (Gamkrelidzė, Ivanov 1984: 710—714). Žinoma, kartais sunku pasakyti, ar nuo metalo spalvinių ypatumų galėjo atsirasti konkrečios spalvos pavadinimas, ar atvirkščiai — spalvos požymis buvo esminė ypatybė įvardijant tą kūną, medžiagą. : Abstrakéios spalvos sąvokos atsiradimas tyrinėtojų dažniausiai siejamas "su mokslo ir jo poreikių bei dažų gaminimo ir dažininkystės technikos plėt- ra” (Malinauskienė 1983: 101). Pavyzdžiui, manoma, kad lenkų kalbos czerwony "raudonas", rusų wspmsns "t.p." ir kai kurie kiti raudoną spal- va reiškiantys slavų kalbų žodžiai turi tą pačią šaknį kaip ir rusų k. wepeéy "skydamaris". Mat iš tam tikrų šios (skydamarių) rūšies vabzdžių buvo gau- nami raudoni dažai — karminas (Uspenskij 1967: 284—285). Dabartinėje lietuvių kalboje spalvos sąvoka reiškiama žodžiu spalva (LKŽ XIII 315), kuris yra bendras rytų baltų, t.y. lietuvių ir latvių, kalbų vedi- nys. Kaip mano J. Pokornas, pradžią šiam žodžiui yra davusi, ko gero, ide. veiksmažodinė šaknis *(s)p(h)el-, reiškianti aktyvų veiksmą"skelti, nuskelti, nuplėšti, nurauti”, iš kurios su wu išsivestas daiktavardis *spalva (Pokorny 1959: 985—986). Dėl *(s)p(h)el- semantikos papildomų duomenų yra patei- kęs V. Urbutis, analizuodamas la. būdvardžio spalgs reikšmes ir kilmę. Šalia šaknies * (s)p(h)el- "skelti" jis pateikė šaknies variantą * (s)p(h)el-g, reiškiantį "spindėti, žibėti, blikseti” (Urbutis 1981: 180—184). Latvių kalboje žodis spalva reiškia "plunksna, gyvulių plaukas“. Ir būtent ši žodžio spalva reikšmė, ko gero, yra senesnė. Tačiau ir latvių kalboje žodis spalva tam tikrais atvejais vartojamas "spalvos" reikšme, kai kalbama apie paukščių, gyvulių ir žvėrių spalvą (Zinkevičius 1984: 337; Sabaliauskas 1990: 180; 1994: 269). Panašių analogijų, kai žodis reiškia ir konkretų objektą, ir spalvą lietuvių ir latvių kalbose yra ir daugiau. Tai įrodo, kad vienam ir tam pačiam žodžiui gali būti būdinga dviejų skirtingų reikšmių koegzistencija. Pvz., "spalvos" reikšmę turi latvių kalbos žodis plauka bei lietuvių kalbos žodžiai plaukas (LKŽ X 91), ergs (LKŽ XIV 654), plg.: Kumel$ tumši dzeltena plauka ME III 324; Bėro plauko žirgelis, blizga tvaska balnelis LTR (Lnkv); Koks atjos bernelis, koks žirgo šerėlis (d.) Pin. | Jungiamoji grandis tarp žodžio spalva senosios reikšmės "plunksna" ir naujesnės "regimas šviesos tonas“ būtų ta, jog konkretiems objektams bu- dingi spalviniai požymiai (tiek plunksna, tiek plaukas, tiek šerys yra įvairių atspalvių, tonų — gali žibėti, blizgėti, raibuliuoti, žvilgėti ir pan.). | Semantinių paralelių, lyginant "spalvos" reikšmės sąsajas, galima rasti įvairiose kalbose. Kaip rodo etimologinė medžiaga, kai kurių kalbų "spalvos" semantinį pamatą irgi sudaro spalvinių požymių turintys objektai, pvz., gėlė, 163 dažai ir pan. (Malinauskienė 1983: 102—108 ir ten pateiktą bibliografiją). Akademiniame ” Lietuvių kalbos žodyne" užfiksuotos 3 žodžio spalva reik: mės: 1) regimas šviesos tonas; 2) išraiškos priemonė (ppr. pl. prk.); 3) vien iš keturių kortų figūrų (LKŽ XIII 315). J. Laučiūtė "Slavų kalbų baltizm žodyne“ pateikia V. Nemčenkos, tyrusio Lietuvos rusų tarmių lituanizmu:; užfiksuotą žodį spalvos reikšme "pieštukiniai dažai". Ją turi ir lietuvių žę maičių bei rytų aukštaičių šnektos (Laučiūtė 1982: 90—91). Tai būtų 4-ą dabartinio lietuvių kalbos žodžio spalva reikšmė. Nors analizuojamas žodis, rodos, nėra užfiksuotas senuosiuose lietuvi raštuose, tačiau kai kurie onomastikos duomenys liudija jį buvus ir senes niais laikais, plg.: up. Spdlvé, Spalvė (Dubysos des. intakas) (Vanagas 198] 311). Tos pačios šaknies la. hidronimą Spalvene J. Enzelynas lygina su la spalva "plunksna?" (Feder) ir, remdamasis J. Geruliu, su minėtu lie. upévar džiu Spalvė (Endzelins 1980: 177). Pirminė reikšmė galėjo būti "blizgantis žvilgantis, raibuliuojantis”. Tos šaknies senumą rodo įvairių Lietuvos viet pavardes: Spalvis, Spalvys ir kt. (LPZ 1989: 780—781). Kada žodis spalva, dabar turintis nemaža vedinių, — atspalvis (LKŽ 431), bespalvis (LKŽ I 781), spalveti, spalvinas, spalvijnas, spalvingas (LK) XIII 315), spalvinis, spalvinti, spalvotas, spalvéti (LKŽ XIII 316), spalviota (LKZ XIII 317) ir kt., — pradétas vartoti abstrakéia reikšme, kol nėra lie tuvių kalbos istorinio žodyno, sunku pasakyti. Gal būt panašiu metu, kaiį ir latvių kalboje žodis krasa, dėl rusų kalbos įtakos "spalvos" reikšme, K Karulio nuomone, paplitęs XIX a. I-ojoje pusėje (Karulis 1992 (II): 418). | Rečiau "spalvos" reikšmę lietuvių kalboje turi ir žodžiai: | dažas, dažniausiai vartojamas žemaičių (LKZ II 344), nūodažalas, nūodažt (LKŽ VIII 913), plg.: Keleriopo dažo šviesi orarykštė Žem; Nuo lytaus visa: dažas nuėjo Bt; Tavo raudonas niodazalas jau nustryne nuog suknelės Nč Violetinis nuodažas rš.; | žiedas (LKŽ K; Lyberis 1981: 386), plg.: Kokio žiedo matkos Kp, Ds, Jn Pasisiūsiu marškinėlius vieno lino žiedo NS 995; Parėdymais popiežių užgintę juos parduoti ir nudažyti kokiuomi žiedu A. Baran; Švenčiant linksmius pamin klus, linksminančius mums dūšias, parėdnių žiedas esti žalias A. Baran; Pa: nevėžio apskrityje sako: kokiu žiedu nudažei gijas? TS 1897, 36. Kol lietuvių kalboje žodis spalva nebuvo pradėtas vartoti abstrakčiąja reikšme, tą funkciją dar atliko ir skolintinė leksika: | barva, plg. le. barwa, žinomą šioje kalboje nuo XV a. ir pasiskolintą iš vidurio aukštaičių vokiečių varwe (Slawski 1952—1956: 28), borva, burva (LKZ I 673, 796, 1204), borma (LKŽ 1941 I 673): Tatdig yra barwa W. Christaus DP 52841 _49; ng ands borwds ir ddilumo giwo kuris' yra 3iedé i3g io prigimimo DP 33237_35 (M. Daukšos Postiléje forma barva pavartota 1 kartą, o borva ir kiti jos linksniai — 5 kartus); Kokios barvos kepurės nori? Kal; Šįmet nepeiktina linų borva Kp; Drabužis vienburvis, t.y. vienoniškos burvos J; Vienos bormés’ ana pasiuvo sau jupą, sijoną, t.y. vienos varsos J; dar plg. vadinamosios Jokūbo Morkūno 1600 m. Postilės barvička (le. 164 barwiczka) “veido dažai": Pirkdama zerkolus, vainikus, bromkas, brindas, barvičkas ir kitus daiktus MP III 37 (LKŽ I 673); pdrbas, plg. vok. Farbe, vok dial. farw, naujesnį (negu barva iš vok. varwe) lenkų skolinį farba (Slawski 1952—1956: 28); randame Pilypo Ruigio (1747 m.), F. Nesselmanno (1851 m.) zodynuose (LKZ IX 408); variantai parva, pdrvas (LKZ IX 439): Visokių parvy yr dangaus juosta Prk; Man mėlynasis parvas labiausiai patinka K II 19; koleris, kolérius, plg. le. kolor (LKZ VI 310); mostis, mostis, plg. brus. macys, le. masé (LKZ VIII 359): Jei pirksi, tai parink, kad būt in most; (vienodos spalvos) Btr; varsė, plg. brus. eopca (Būga 1959: 217; LKZ K): Lino žiedo varsés dalgis Kv; šis žodis reikšme "vilnų kuokštas" užfiksuotas jau pirmajame lie- tuvių kalbos žodyne — K. Sirvydo "Dictionarivm trivm lingvarvm” (SD? 123). Sąvokos "spalva" pavadinimų ir jy reikšmių raidos apžvalga patvirtina, kad tiek tikrovėje, tiek kalboje reiškinių pažinimas ir Įvardijimas eina nuo konkrečių daiktų prie abstrakčių sąvokų atsiradimo. Taigi yra tiesioginis ryšys tarp daiktų ir reiškinių, realiai egzistuojančių žmogaus aplinkoje, bei žodžių ir sąvokų, suteikiančių galimybę kalbos ir mąstymo procese suabstrak- tinti konkrečių objektų požymius. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Būga K. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Enzelins J.1980: Darbu izlase 3, 2, Riga: Zinatne. Gamkrelidze T.V., Ivanov Viač. Vs. 1984: Tlamkpeaunase T. B., Usanos Bau. Bc. Hndoesponelickuitl sanrx u undoesponetiys 2, Touaucu: UsnareascrBo TOuaucckoro ynusepcureTa. Karulis K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica 2, Riga: Avots. Lauciruate J. 1982: Jlayuore FO. A. Caoeaps baamusmos e cnaesncxur — A3bLKAT, Jlenunrpan: "Hayka”. Jlenunrpanckoe oraeneHnue. LKZ 1—XVI: Lietuvių kalbos žodynas 1—16, Vilnius 1941—1945; II leid. 1—2, 1968—1969. Po pavyzdžių duodami šaltinių ir gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip LKZ. LKŽ K : "Lietuvių kalbos žodyno" kartoteka LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 2, Vilnius: Mokslas. LTE 1983: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 10, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Malinauskienė N. 1983: Žodžių, išreiškiančių spalvos sąvoką, semantikos raida senovės graikų kalboje. — Kalbotyra 34(2), 101—108. ME: K. Mūlenbacha Latviešu valodas vardnica. Redigejis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins 1—4, Riga, 1923—1932. Pokorny J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern und Mūnchen: Francke Verlag. Sabaliauskas A. 1994: Iš kur jie?: Pasakojimas apie žodžių kilmę, Vilnius: Lietuvių k. inst. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. 165 SD*: Dictionarivm trivm lingvarvm... Constantino Szyrwid... Tertia editio... Vil- nae... 1642. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1979: Mokslas, 568, 882). Slawski F.1952—1956: Slownik etymologiczny języka polskiego 1, A—J, Krakow: Nakladem Towarzystwa milošnikow języka polskiego. Semiakin F. 1960: Illemakun ®. H. K Bonpocy 06 oTHomeHun cjioBa mu HarasaHoro OGpa3a (uBeT u ero HazBanus). — Hszeecmus Axademuu nedazozuvecxur nayx PCOPCP 113: Muwaenue u peur, Mocksa: Usz- AaTeJbCTBO aKaleMuu nepnarorndyeckux Hayk PCP CP. Urbutis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Uspenskij L. 1967: Yenencknit JI. Ilouemy ne unaue? Mocksa: Usnarenberpo “"Jlerckxas autepatypa” Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1984: Lietuvių kalbos istorija 1, Vilnius: Mokslas. BEGRIFF UND BENENNUNGEN DER FARBE IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Im Artikel wird der Begriff und die Benennungen der Farbe im Litauischen besprochen, die Entwicklung ihrer Bedeutungen erklart. Es wird bestatigt, da die Erkenntnis und Benennung der Erscheinungen sowie in der Wirklichkeit als auch in id Sprache von den konkreten Dingen zum Aufkommen der abstrakten Begriffe geht Die abstrakte Bedeutung ”sichtbarer Lichtton” des gegenwartigen litauischen Wortes spalva ”Farbe” scheint nicht alt zu sein. Sie ist nicht in alten Schriften bezeugt, obwohl die Wurzel spalv- in Gewassernamen Litauens und Lettlands, in litauischen Familiennamen vorkommt. Die semantischen Parallelen des Lettischen und des Litauischen lassen die Schlu$folgerung ziehen, da die altere Bedeutung des Wortes spalva "plunksna" (” Feder”) ist, vgl. lett. spalva ” Feder, Haar der Tiere”. In der engeren Gebrauchssphare, gewohnlich i in der Rede iiber die Tiere, haben lit. plaukas ("Haar”), serys (”Borste”), lett. plauka die Bedeutung der Farbe (”sicht- | barer Lichtton”). Objekte mit Merkmalen der Farbe in anderen Sprachen bilden meistens auch den Grund des semantischen Feldes der den Begriff der Farbe be- | nennender Worter, z. B. gėlė ("Blume"), dažai ("Farbe”) u. a. Auch in manchen litauischen Mundarten oder Schriften kommen Wėrter in solcher (“der Farbe”) Bed | deutung vor, z. B. dažas, nūodažalas, niodazas, žiedas. In alten Schriften und Mundarten werden auch Lehnwėrter in der Bedeutung “der Farbe” gebraucht: barva, borma, borva, burva, koleris, kolerius, mostis, masts, | parbas, parva, parvas, varsa. Er ee SE Si 166 LE a BR Ra i