Priebalsiai „s“ ir „š“, „s“ ir „z“, „s“ ir „c“, „š“ ir „ž“, „š“ ir „č“, „z“ ir „ž“ bei „c“ ir „č“ skoliniuose iš vokiečių kalbos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Nijolė ČEPIENĖ PRIEBALSIAI s IR š , s IR z , s IR c , š IR ž , š IR č, z IR ž bei c IR č SKOLINIUOSE IŠ VOKIEČIŲ KALBOS Lietuvių senuosiuose raštuose ir tarmėse yra germanizmų variantų su priebalsiais s ir š, s ir z, s ir c, š ir ž, š ir č, z ir ž bei c ir č. Jau yra rašyta, kad vokiečių kalbos priebalsis š virto lietuvių kalbos garsais š ir s, vokiečių kalbos z > liet. z ir s, vokiečių kalbos c > liet. c ir č, o kitų variantų nepateikta (Giriūnienė 27–29). Variantai su s ir š. Dažni variantai su priebalsiais s ir š, ypač prieš p, t, pvz.: spýkerė ”javų sandėlis, kletis” (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVI a.), spýkeris (Prk) ir spýkerė (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVI a., Rsn, Plšk), špykerė, špýkerė, špýkeris (vakarų ir pietvakarių Lietuvoje), plg. v.v.ž. spîker ”t.p.” (MndW), Pr.vok. špiker ”t.p.” (Alm(PrW)); stūndas ”valanda” (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a., JV 518, Kdl), stūnda (nuo XVIII a., Šlu, Vlky) ir stūndas (JV 16), štūnda (Prk), plg. v.v.ž. stunde ”t.p.” (Sehwers 126), Pr.vok. stund ”t.p.”, n.v.a. Stunde ”t.p.”, stakìėtas ir stakìėtas ”tvoros statinis; lentelių tvora” (paplitęs šiaurės, vakarų ir pietvakarių Lietuvoje, plg. v.v.ž. stacket ”lentelė”, kuolų tvora; Pr.vok. Stakėt ”lazda tvorai, lentelių tvora” (Fr II 360), n.v.a. Staké ”statinė tvora”. Net tuose pačiuose šaltiniuose (Bretkūno Biblija, A. Juškos dainos) užrašyti žodžiai gali turėti ir s, ir š. Skolinių su žodžio pradžios garsais s ir š yra ir prieš kitus priebalsius, pvz., prieš v, l, m, n: svėlis ”slenkstis” (N, K, NdŽ) ir švėlis/švėlys ”sienojas, rąstas” (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVIII a., Pgg, Lkš, Jrb), švėliai (Br, Lkš, Snt), plg. v.v.a. swelle (Kluge 691), Pr.vok. švėl ”slenkstis, pamato sija, rąstas” (Alm(PrW)); svėbelis ”degtukas” paplitęs žemaičiuose (Dr, Krtn, Žd, Mžk, Kl) ir švėbelis (LB 166, KŽ, Plk, Smln, Vn, Prk), švėbelis (NdŽ), švėbelis (Mrj, Brt, Grdž, Vdžg), plg. v.v.a. swēbel ”siera” (Kluge 691), Pr.vok. šwebel ”degtukas”; slėdes ”rogės rąstams vežti” (J) ir šlėdes (S.Dauk, Šlu, Klp, Skd, Pln), plg. v.v.ž. slēde ”t.p.” (Sehwers 110), Rt.Pr.vok. šlēde ”t.p.”; smēra ”ratų tepalas” (N, /K/, KŽ) ir šmėras (Q, KŽ, Vv, Mrj, Krs), šmėrė (Dr, Pš, Krš, Vkš), plg. v.v.ž. smēr ”t.p.” (Sehwers 112), Pr.vok. šmẽr ”t.p.” (Alm(PrW)). Taigi kyla klausimas, ar vokiečių priebalsis š virto lietuvių kalbos garsais š ir s. Šalia skolinių pateikti vokiečių kalbos pamatiniai žodžiai jau leidžia šiuo teiginiu suabejoti. 156 Vokiečių kalbos priebalsis s prieš l, m, n, w nuo XIII—XIV a. pradėjo virsti garsu š. Šis procesas, prasidėjęs pietų Vokietijoje, vėliau vyko vidurio Vokietijoje, o dideliame vokiečių žemaičių kalbos plote s išliko nepakitęs (Paul I 348, Lasch § 333). H. Paulio nuomone, žodžio pradžios s pasikeitimas prieš visus priebalsius vyko vienu metu, ir tik dėl grafinių priežasčių rašyboje išliko sp ir st, nes šie junginiai buvo dažni ir lotynų kalboje (Paul I 348). XX a. Rytų Prūsijos vokiečių kalboje vietoj vakarų germanų žodžio pradžios s prieš priebalsius buvo tariamas š (Mitzka 161—162, Natau 39). Tačiau K. Alminauskio darbe, kuriame pasinaudota W. Ziesemerio rankraštiniu žodynu „Preussisches Wörterbuch“, pateikiama žodžių su priebalsiais š ir s, plg. špíl ir spíl „spygl­ys“, špunt ir spunt „volė statinei“. Rytų Prūsijoje daugiausia kalbėta vokiečių žemaičių kalba. Vidurio vokiečių kalbos buvusi tik „sala“, tačiau pastaroji buvo Prūsijos literatūrinė kalba. Taigi skoliniai su s tikriausiai yra kilę iš vokiečių žemaičių tarmių ir yra senesni — vokiečių š nėra virtęs s lietuvių kalboje. Vėliau, XVI—XVII a. ir ypač XVIII a., dėl vokiečių aukštaičių kalbos įtakos žodžiai suaukštaitinami, ypač rašyboje. XVIII a. dėl padaugėjusių atsikėlėlių iš vokiečių aukštaičių kalbos ploto atsirado daugiau žodžių su priebalsiais š. Tačiau tarmėse išliko ir s. Skoliniuose yra išlikęs senasis vokiečių kalbos priebalsių junginys sk, pvz.: skỹvis „lėkštė“ (N, K, TP 1880, 42, LC 1879, 38, Rsn, Kin, Prk, Krg, Klp), skỹvas (Prk, Klp), skỹvė (K, Rtr, NdŽ, KŽ), plg. v.v.ž. schîw „t.p.” (ME IV 50); skiñdelis/ skindelys „malksna, skiedros stogui dengti“ (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a., Adm,Skp, Grž, Krč, Vb, Vkš, Gr, Kdl), skiñdulis (R II 94, MŽ II 123, N, K, NdŽ, KŽ), skiñdelius (SD63, N, K, Ndž, Sut, I, KŽ), plg. v.v.ž. schindele „t.p.” (ME IV 41); skiñkis „prastas, silpnas alus, gira“ (Lex 74a, C II 412, Q 442, R II 305, MŽ II 409, N, LsB 285, K, K.Donel, Jn), plg. v.v.ž. schenkebēr „alus, kurį dovanoja“ (Mnd W); skutulė „medinis indas su antvožu sviestui, varškei ar kt. įsidėti“ (K, NdŽ, S.Dauk., KŽ), skutulas (NdŽ, Kos 210 (Šl), KŽ), plg. v.v.ž. schuttel „t.p.”, v.ž. scutala (Alm); skãpas „spinta“ (N, /K/, KŽ, Klp), skãpis (Klp, Kin), skãpė (BzF 169, KŽ, Šlu, Klp, Sg, Prk,), plg. v.v.ž. schap(-pp-) „t.p.“ (Sehwers 106). Tačiau yra ir vėlesnių tos pačios reikšmės žodžių su garsu š, pvz.: šiñdelis (K I 274, LC 1887, 21), škutulė (Mžš). Senasis vokiečių kalbos garsų junginys sk vokiečių aukštaičių kalboje maždaug nuo XII—XIII a. virto garsu sch /š/. Vidurinės vokiečių žemaičių kalbos raštuose apie 1500 m. vartojamas sk šalia sch /š/. XVI a. pabaigoje G. Rollenhagenas leidinyje „Niederdeutsches Jahrbuch“ priekaištavo vestfalams, kad jie negali ištarti garso š. Tuo remiantis daroma išvada, kad Magdeburgas ir Brandenburgo sritis jau XVI a. tarė garsą š, sutampantį su vokiečių aukštaičių kalbos garsu. Šis š buvo duslus palatalinis garsas, šviesesnis už s. Kai kuriose vokiečių žemaičių tarmėse žodžio pradžios sk dar yra išlikęs (Lasch § 334). Minėti duomenys rodo, kad vokiečių kalboje būta gretiminių variantų su priebalsiais s ir š. Lietuvių kalbos skoliniai su garsais s ir š yra kilę iš skirtingų vokiečių kalbos tarmių. Skoliniai su s prieš priebalsius daugiausia atėjo 157 iš vokiečių žemaičių tarmių ir yra senesni, o su š — iš vokiečių aukštaičių tarmių arba iš suaukštaitintų žemaitiškų žodžių ir yra vėlesni. Variantai su s ir z. Lietuvių kalboje esama variantų su žodžio pradžios garsais s ir z prieš balsius, pvz.: supà ”sriuba” (N, K, Rtr, KŽ), sùpe (R II 347, MŽ II 464, N, KŽ) ir zupà (K), zùpe (KŽ, žemaičių tarmėse), plg. n.v.a. Suppe ”t.p.”; sàksas ”Saksonijos gyventojas” (N, K, NdŽ, Rtr) ir zàksas (B 1032, K), plg. n.v.a. Sachse ”t.p.”. Prūsijos vokiečių kalboje priebalsiai s ir z šioje pozicijoje irgi buvo tariami, plg. salwī, zalwīj bot. ”šalavijas”; sip, zip ”muilas” (Alm(PrW)). Vakarų germanų priebalsis s buvo duslus, tačiau vokiečių žemaičių žodžio vidurio s prieš skardųjį priebalsį suskardėjo. Šiandien jis iš dalies yra skardus ir žodžio pradžioje prieš balsį (Lasch § 329). Taigi žodžiai su s galėtų būti senesni, kilę iš v.ž. dialektų. Tačiau pietinių ir vidurio Vokietijos tarmių priebalsiams skardumas nebuvo būdingas (Paul I 343). Todėl galima teigti, kad skoliniai su s ir z tikriausiai kilo iš skirtingų vokiečių kalbos tarmių, vadinasi vok. z nėra virtęs liet. s. Variantai su s ir c. Raštuose ir tarmėse pasitaiko germanizmų variantų su priebalsiais s ir c, pvz.: dýselis/dyselỹs ”rodiklis, grąžulas” (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a., vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) ir dýcelis (BzF, KŽ), dycelė (Šlu), dycelė (Prk, Plik, Klp, Šlu), dicelė (Klp), plg. v.v.ž. dïssel ”t.p.” (Sehwers 27), Rt.Pr. v.ž. dīsel (Mitzka 162); syrupas ”cukraus tirpinys” (Q), sirupas (NdŽ, Adm) ir cỹrupas (Grg, Šts), cýrupas (K), plg. v.v.ž. sirup, sirop (Sehwers Lw), n.v.a. Sirup ”t.p.” ir Pr.vok. Zīrop ”t.p.” (Fr 495); svìkis ”volė, statinės kamštis” (S.Dauk., J, KŽ, Yl, Lc, Mžk, Prk, Štk) ir cvìkis (KŽ, Jnš, Grž, Krš), čvikis (Šl), plg. v.v.ž. swìck (ck) (Sehwers 128) ir Rt.Pr.vok. zwicke (Alm(PrW)). Taigi, kaip rodo pavyzdžiai, skoliniai su s ir c garsais atėjo turbūt iš skirtingų vokiečių dialektų, su s — iš vokiečių žemaičių, o su c — iš Prūsijos vokiečių aukštaičių. Variantai su š ir ž. Esama skolinių su priebalsiais š ir ž, pvz.: šiùrštas ”prijuostė” (Bb 1 Moz 3, 7, MŽ, N, K, KŽ, Jms), dem. šiùrštelis (RD 12, KlvD 249) bei plačiai paplitęs žiùrštas, plg. Pr.vok. šoršt, šėršt ”t.p.” (Alm(PrW)); šveñgelis ”vežimo brankto pavadinimas” (Klp, Šlu) ir žveñgelis (Vgr, Akm, Žml), plg. n.v.a. Schwengel ”prietaisas, kuris siūbuoja, virpa, sukasi”, v.v.ž. swęngel, n.nl. zwengel (Kluge 692). Prūsijos vokiečių kalboje taip pat būta žodžių su š bei ž garsais, plg. brùša, brużo ”šėlti, ūžti, šniokšti” (PrW 845); Pr.v.ž. brõšor, brāžer (Klp), Bratscher ”plepys, pagyrūnas” (PrW 766). Variantai su š ir č. Taip pat aptikta skolinių su garsais š ir č, pvz.: šėrė ”ratelio sparnas” (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVIII a., vartojamas tarmėse (Klp, Krtn, Pln, Dr, Kal, Šlu, Ms, Skd, Šl, Tl/…/) ir čėrė (Klp), plg. Rt.Pr.vok. šėre ”t.p.” (Alm(PrW)); šarpúoti ”aštrinti, smailinti” (N, K, NdŽ, KŽ, J, Klp) ir čer·pyti ”smailinti” (J), plg. n.v.a. schärfen ”t.p.”; plg. aukščiau minėtus Pr.v.ž. brõšor ir Bratscher. 158 Kadangi Prūsijos vokiečių kalboje būta variantų su priebalsiais š ir ž, š ir č, skoliniai su šiais garsais į lietuvių kalbą galėję patekti iš Prūsijos vokiečių kalbos tarmių. Variantai su z ir ž. Randama variantų su priebalsiais z ir ž, pvz.: žak(a)s „maišas“ (PVG 239 (1765), B 543) ir žal(a)s1 (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVIII a., Klp, Šlu.), plg. n.v.a. Sack „t.p.“; žógas „pjūklas“ (B 136, R, MŽ, N, K, NdŽ, KŽ), zóga (B 1033, N, NdŽ, KŽ) ir žiȯgas (Q, R, MŽ, KŽ, Graž, Dbč, Gdl, Lzd, Mrk, Pjv), žiȯga (KŽ), plg. Pr.vok. żoge „t.p.“ (Alm(PrW)), v.v.ž. sage (ME IV 695). Priebalsiai z ir ž gali būti taip pat žodžio viduryje, pvz., kézas ”sūris, varškė” (Lex 53, Q 292, B 880) ir kéžas (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVIII a., J, Kv, Snt, Skr, Bt, Ar), plg. Rt.Pr.vok. kéz ”sūris” (Mitzka 129), Pr.vok. kėš ”t.p.” (Alm(PrW)). Prūsijos vokiečių kalbos žodžio galo s daiktavardžiuose ir būdvardžiuose po balsio buvo žvarbusis garsas (Fr II 240–241). Senojoje geminatoje ir senajame žodžio gale Rytų Prūsijos vokiečiai žemaičiai tarė duslų garsą, o naujajame žodžio gale — paprastai skardų garsą, plg. uas ”gatvė”, róž ”rožė” (Mitzka 162). Prūsijos vokiečių kalboje būta žodžių su priebalsiais z ir ž ne tik žodžio gale, bet ir pradžioje, pvz.: briz, briž ”brizas, smarkus vėjo gūsis” (PrW 807), żok, żok ”puskoinė”, żėle, żėle ”(pakinktų) diržas, plėškė” (Alm(PrW)). Apie Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalboje buvusią garsą ž liudija ir W. Mitzkos bei O. Natau darbuose pateikti pavyzdžiai, nors skardusis ž germaniškuose žodžiuose būdavo retai, daugiausia skoliniuose. W. Mitzkai buvo neaiški Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalbos garso ž kilmė. Jis abejojo, ar šis garsas kilo iš vakarų germanų sk ar s, ar atsirado dėl lietuvių, lenkų ar prancūzų kalbų įtakos. Kadangi Rytų Prūsijos vokiečių kalboje būta žodžių su priebalsiais z ir ž, todėl lietuvių skoliniai su šiais garsais galėtų būti atėję iš Prūsijos vokiečių tarmių. Variantai su c ir č. Taip pat aptikta skolinių su c ir č garsais, pvz.: akciżė ”netiesioginis mokestis prekėms” (PVG 188), akciżas (Kp) ir akčyžė (C 1175, B 43, MŽ 2, PVG 112, A 1884, 190, N, K), akčyžia (K I 37, PVG 341), plg. Pr.vok. Akzise ”mokestis, ypač už alų, midų, kitus gėrimus” (PrW 104); čiekis/čiekis ”ženklas; dėmė” (Kel 1881, 183, Mrj, Vdžg, Rdm, Žgč), ”prietaisas kam nors ženklinti” (PVG 446, Mrj) ir čėkis/čiekis ”ženklas” (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a., BsP III 117), ”prietaisas kam nors ženklinti” (nuo XVIII a.), plg. Pr.vok. zėxen ”ženklas” (Alm(PrW)); hibr. čimernink(a)s ”dailidė” (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a.) ir čimerninkas (C 1054, R II 413, MŽ II 71, N, K, KŽ), plg. n.v.a. Zimmerer, Zimmermann ”t.p.” (Alm). W. Ziesemerio ir H. Frischbiero žodynuose užrašyta vokiškų žodžių su priebalsiais c ir č, pvz.: Pritsche ir pritze ”narai, gultai”, pratsch ir pratz interj. ”staiga” (PrW 771), Brudergrucz ”košė ordino broliams” (PrW), plg. n.v.a. Grütze; Zetschke ir Tschezke zool. ”čiवulis (paukštis) Fringilla can- 1 Be to, dar užrašytas skolinys su žodžio pradžios š: šākas LB 185 (Grl), KŽ. 159 nabina” (Fr II 414, 492). Kryžiuočių ordino kalboje būta žodžių su cz /č/ vietoj n.v.a. z /c/, pvz.: herrengrocze, -pelcz, -smalcz (Ziesemer 115). Vadinasi, jau Rytų Prūsijos vokiečiai tarė garsą č vietoj c, todėl vok. c tikriausiai nėra virtęs liet. č. Kadangi vokiečių dialektuose, ypač Rytų Prūsijos, būta žodžių variantų su priebalsiais s ir š, s ir z, s ir c, š ir ž, š ir č, z ir ž bei c ir č, manoma, kad lietuvių kalbos skoliniai su šiais garsais galėjo būti kilę iš vokiečių kalbos tarmių. LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SANTRUMPOS Alm - A l m i n a u s k i s K. Die Germanismen des Litauischen. Teil I: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen, K: Šv. Kazimiero d-jos knygynas, 1934. Giriūnienė — G i r i ū n i e n ė S. Fonetičeskaja adaptacija nemeckich zaimstvovanij v litovskoj pis’mennosti XVI—XVIII v.v. Vostočnoj Prussii. II. Konsonantizm. — Kalbotyra 29(4), 26–31, 1978. Kluge — K l u g e F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 17. Auflage, Berlin: Walter de Gruyter. & CO, 1957. Lasch — L a s c h A. Mittelniederdeutsche Grammatik, Halle: Verlag von Max Niemeyer, 1914. ME - M ū l e n b a c h a K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1929–1932. Mitzka — M i t z k a W. Ostpreussisches Niederdeutsch nördlich vom Ermland, Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung, 1919. MndW — S c h i l l e r K., L ü b b e n A. Mittelniederdeutsches Wörterbuch, Münster in Westf.: Aschendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1931. Natau — N a t a u O. Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen, Königsberg; Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1937. Paul — P a u l H. Deutsche Grammatik 1, Halle (Saale): VEB Max Niemeyer Verlag, 1956. PrW — Z i e s e m e r W. Preußisches Wörterbuch, Königsberg: Gräfe und Unzer, 1935–1944. (PrW) — W. Ziesemerio ”Preußisches Wörterbuch” rankraštis, kuriuo pasinaudojo K. Alminauskas. PVG — Prūsijos valdžios įgaliotų, patraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. Sudarė P. Pakarklis, V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. Schwers — S e h w e r s J. Die deutschen Lehnwörter im Lettischen, Zürich: Buchdruckerei Berichthaus, 1918. Schwers — S e h w e r s J. Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: Kommissionsverlag Otto Harrassowitz Wiesbaden, 1953. n.nl. — naujoji nyderlandų kalba. n.v.a. — naujoji vokiečių aukštaičių kalba. Pr. — Prūsijos. Rt. — Rytų. v.v.a. — vidurinė vokiečių aukštaičių kalba. v.v.ž. — vidurinė vokiečių žemaičių kalba. v.ž. — vokiečių žemaičių kalba. Kitos santrumpos tokios pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 160 KONSONANTEN s UND š, s UND z, s UND c, š UND ž, š UND č, z UND ž, c UND č IN DEN LEHNWÖRTERN AUS DEM DEUTSCHEN Zusammenfassung In litauischen alten Schriften und Mundarten gibt es Varianten der Germanismen mit den Konsonanten s und š, s und z, s und c, š und ž, š und č, z und ž, c und č, z.B.: spýkėre und špýkėre ”Speicher”; sãksas und zãksas ”Sachse”; dýselis (dyselys) und dýcelis, -ė ”Deichsel”; šiūrstas und žiūrstas ”Schürze”; šėrė ir čėrė ”Schere am Spinnrad”; žākas und žākas ”Sack”; cėkis (ciekis) und čėkis (čiekis) ”Zeichen; Gerät zur Zeichnung”. Die Lehnwörter mit s stammen meistens aus den niederdeutschen Mundarten und sind älter, und mit š — aus den hochdeutschen Mundarten oder verhochdeutschen niederdeutschen Wörtern und sind jünger. In Lehnwörtern ist die alte deutsche Konsonantenverbindung sk, die später zu š wurde, erhalten, z.B.: skāpas, -ė ”Schrank”; skūndėlis, -ys ”Dachschindel”; skūpys, -as, -ė ”Teller”; skūnžis ”schlimmes, schwaches Bier”; skutūlė, -ulas ”Schatulle”. Die litauischen Varianten mit oben aufgezählten Konsonanten könnten von den Grundwörtern des Deutschen abstammen, denn in deutschen Dialekten, besonders Ostpreußens, gab es Varianten derselben Lexeme mit erwähnten Konsonanten. 161