Priebalsiai „s“ ir „š“, „s“ ir „z“, „s“ ir „c“, „š“ ir „ž“, „š“ ir „č“, „z“ ir „ž“ bei „c“ ir „č“ skoliniuose iš vokiečių kalbos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI ae A Nijolė CEPIENE PRIEBALSIAI s IR §, sIR z, s IR ¢, šIR ž, 5 IR č, 2 | IR ž bei ¢ IR ¢ SKOLINIUOSE IS VOKIECIU KALBOS | Lietuvių senuosiuose raštuose ir tarmėse yra germaniziny variantų su prie- | balsiais sir š, sir z, sir ¢, šir ž, šir č, zir ž bei cir č. Jau yra rašyta, kad | vokiečių kalbos priebalsis š virto lietuvių kalbos garsais šir s, vokiečių kalbos z > liet. zir s, vokiečių kalbos c > liet. cir č, o kitų variantų nepateikta (Giriūnienė 27—29). | Variantai su s ir š. Dažni variantai su priebalsiais s ir š, ypač prieš p, t, pvz.: spykėrė "javų sandėlis, klėtis" (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose | nuo XVI a.), spykeris (Prk) ir špykėrė (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVI a., Rsn, Plšk), špykėrė, špykerė, špykėris (vakarų ir pietvakarių Lietu- voje), plg. v.v.ž. spiker "t.p." (MndW), Pr.vok. Spiker "t.p." (Alm(PrW)); stundas "valanda" (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a., JV 518, Kdl), stūnda (nuo XVIII a., Šlu, Vlkv) ir štūndas (JV 16), štūnda (Prk), plg. | v.v.ž. stunde "t.p." (Sehwers 126), Pr.vok. stund“t.p.", n.v.a. Stunde "t.p.75 stakiėtas ir štakiėtas "tvoros statinis; lentelių tvora? (paplitę šiaurės, vakarų ir pietvakarių Lietuvoje, plg. v.v.ž. stacket "lentelių, kuolų tvora", Pr.vok. Stakét "lazda tvorai, lentelių tvora" (Fr II 360), n.v.a. Stakėt "statinė tvora". Net tuose pačiuose šaltiniuose (Bretkūno Biblija, A. Juškos dainos) užrašyti ; žodžiai gali turėti ir s, ir š. he Skoliniy su žodžio pradžios garsais sir šyra ir prieš kitus priebalsius, pvz., prieš v, I, m, n: svėlis "slenkstis" (N, K, NdŽ) ir švėlis/švelijs "sienojas, rąs- tas” (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVIII a., Pgg, Lkš, Jrb), sveliai (Br, Lks, Snt), plg. v.v.a. swelle (Kluge 691), Pr.vok. swel "slenkstis, pamato sija, rąstas" (Alm(PrW)); svėbelis "degtukas" paplitęs žemaičiuose (Dr, Krtn, Žd, Mžk, Kl) ir švėbelis (LB 166, KŽ, Plk, Smln, Vn, Prk), švėbelis (NdZ), 4 švėbelis (Mrj, Brt, Grdž, Vdžg), plg. v.v.a. swėbel "siera" (Kluge 691), Pr. vok. šwebel "degtukas”; slėdės "rogės rąstams vežti“ (J) ir šlėdės (S.Dauk, 1 Šlu, Klp, Skd, Pln), plg. v.v.ž. slėde "t.p." (Sehwers 110), Rt.Pr.vok. sléde "t.p."; smėra "ratų tepalas" (N, /K/, KZ) ir šmėras (Q, KZ, Vv, Mrj, Krs), 4 šmėrė (Dr, Ps, Krs, Vks), plg. v.v.z. smer”t.p.” (Sehwers 112), Pr.vok. smér | "t.p." (Alm(PrW)). Taigi kyla klausimas, ar vokiečių priebalsis š virto lietuvių kalbos garsais šir s. Šalia skolinių pateikti vokiečių kalbos pamatiniai žodžiai jau leidžia šiuo teiginiu suabejoti. a 156 Vokiečių kalbos priebalsis s prieš I, m, n, w nuo XIII—XIV a. pradėjo virsti garsu š. Šis procesas, prasidėjęs pietų Vokietijoje, vėliau vyko vidu- rio Vokietijoje, o dideliame vokiečių žemaičių kalbos plote s išliko nepakitęs (Paul I 348, Lasch § 333). H. Paulio nuomone, žodžio pradžios s pasikeitimas prieš visus priebalsius vyko vienu metu, ir tik dėl grafinių priežasčių rašyboje“ išliko sp ir st, nes šie junginiai buvo dažni ir lotynų kalboje (Paul I 348). XX a. Rytų Prūsijos vokiečių kalboje vietoj vakarų germanų žodžio pradžios s prieš priebalsius buvo tariamas š (Mitzka 161—162, Natau 39). Tačiau K. Alminauskio darbe, kuriame pasinaudota W. Ziesemerio rankraštiniu žodynu "Preussisches Worterbuch”, pateikiama žodžių su priebalsiais šir s, plg. 3pil ir spil "spyglys", špunt ir spunt "volė statinei”. Rytų Prūsijoje daugiausia kalbėta vokiečių žemaičių kalba. Vidurio vokiečių kalbos buvusi tik "sala", tačiau pastaroji buvo Prūsijos literatūrinė kalba. Taigi skoliniai su s tik- riausiai yra kilę iš vokiečių žemaičių tarmių ir yra senesni — vokiečių š nėra virtęs s lietuvių kalboje. Vėliau, XVI— XVII a. ir ypač XVIII a., dėl vokiečių aukštaičių kalbos įtakos žodžiai suaukštaitinami, ypač rašyboje. XVIII a. dėl padaugėjusių atsikėlėlių iš vokiečių aukštaičių kalbos ploto atsirado daugiau žodžių su priebalsiais š. Tačiau tarmėse išliko ir s. ji Skoliniuose yra išlikęs senasis vokiečių kalbos priebalsių junginys sk, pvz.: skijvis "lėkštė" (N, K, TP 1880, 42, LC 1879, 38, Rsn, Kin, Prk, Krg, Klp), skijvas (Prk, Klp), skyvė (K, Rtr, NdZ, KZ), plg. v.v.ž. schiw "t.p." (ME IV 50); skindelis/skindelijs "malksna, skiedros stogui dengti" (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a., Adm,Skp, Grž, Krč, Vb, Vkš, Gr, Kdl), skiūdulis (R II 94, MZ II 123, N, K, NdZ, KZ), skiridelius (SD63, N, K, Ndz, Sut, I, KZ), plg. v.v.ž. schindele "t.p." (ME IV 41); skirikis "prastas, silpnas alus, gira” (Lex 74a, C II 412, Q 442, R II 305, MZ II 409, N, LsB 285, K, K.Donel, Jn), plg. v.v.z. schenkebér "alus, kurį dovanoja" (Mnd W); skutule "medinis indas su antvozu sviestui, varskei ar kt. įsidėti" (K, NdZ, S.Dauk., KZ), skutulas (NdZ, Kos 210 (Sl), KZ), plg. v.v.z. schuttel”t.p.”, v.ž. scutala (Alm); skūpas "spinta" (N, /K/, KZ, Klp), skdpis (Klp, Kin), skūpė (BzF 169, KZ, Shu, Klp, Sg, Prk,), plg. v.v.z. schap(-pp-) "t.p." (Sehwers 106). Tačiau yra ir vėlesnių tos pačios reikšmės žodžių su garsu §, pvz.: indelis (K I 274, LC 1887, 21), škutūlė (Mžš). Senasis vokiečių kalbos garsų junginys sk vokiečių aukštaičių kalboje maž- daug nuo XII-XIII a. virto garsu sch /š/. Vidurinės vokiečių žemaičių kal- bos raštuose apie 1500 m. vartojamas sk šalia sch /š/. XVI a. pabaigoje G. Rollenhagenas leidinyje "Niederdeutsches Jahrbuch” priekaištavo vestfalams, kad jie negalį ištarti garso š. Tuo remiantis daroma išvada, kad Magdeburgas ir Brandenburgo sritis jau XVI a. tarė garsą š, sutampantį su vokiečių aukš- taičių kalbos garsu. Šis š buvo duslus palatalinis garsas, šviesesnis už s. Kai kuriose vokiečių žemaičių tarmėse žodžio pradžios sk dar yra išlikęs (Lasch § 334). Minėti duomenys rodo, kad vokiečių kalboje būta gretiminių variantų su priebalsiais s ir š. Lietuvių kalbos skoliniai su garsais s ir š yra kilę iš skir- tingų vokiečių kalbos tarmių. Skoliniai su s prieš priebalsius daugiausia atėjo 157 iš vokiečių žemaičių tarmių ir yra senesni, o su š — iš vokiečių aukštaičių tarmių arba iš suaukštaitintų žemaitiškų žodžių ir yra vėlesni. Variantai su s ir z. Lietuvių kalboje esama variantų su žodžio pradžios | garsais s ir z prieš balsius, pvz.: supd "sriuba" (N, K, Rtr, KZ), sūpė (R II | 347, MZ II 464, N, KZ) ir zupa (K), zūpė (KZ, žemaičių tarmėse), plg. n.v.a. Suppe "t.p."; siksas "Saksonijos gyventojas" (N, K, NdZ, Rtr) ir zūksas (B 1032, K), plg. n.v.a. Sachse "t.p.". | Prūsijos vokiečių kalboje priebalsiai s ir z šioje pozicijoje irgi buvo taria- | mi, plg. salwt, zalwij bot. "šalavijas"; sip, zip "muilas" (Alm(PrW)). Vakarų | germanų priebalsis s buvo duslus, tačiau vokiečių žemaičių žodžio vidurio s prieš skardųjį priebalsį suskardėjo. Šiandien jis iš dalies yra skardus ir žodžio pradžioje prieš balsį (Lasch $ 329). Taigi žodžiai su s galėtų būti senesni, kilę iš v.ž. dialektų. Tačiau pietinių ir vidurio Vokietijos tarmių priebalsiams skardumas nebuvo būdingas (Paul I 343). Todėl galima teigti, kad skoliniai su s ir z tikriausiai kilo iš skirtingų vokiečių kalbos tarmių, vadinasi vok. z | nėra virtęs liet. s. Variantai su sir c. Raštuose ir tarmėse pasitaiko germanizmų variantų su priebalsiais s ir c, pvz.: dyselis/dyselijs "rodiklis, grazulas” (Rytų Prusi- jos lietuvių žodynuose nuo XVII a., vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) ir dijcelis (BzF, KZ), dycelė (Šlu), dycelė (Prk, Plik, Klp, Šlu), dicėlė (Klp), plg. v.v.ž. dissel ’t.p.” (Sehwers 27), Rt.Pr. v.ž. disel (Mitzka 162); syrupas "cukraus tirpinys” (O), sirupas (NdZ, Adm) ir cjrupas (Grg, Sts), cjrupas. (K), plg. v.v.z. sirup, sirop (Sehwers Lw), n.v.a. Sirup "t.p." ir Pr.vok. Zirop "t.p." (Fr 495); svikis "volė, statinės kamštis" (S.Dauk., J, KZ, YI, Led Mik, Prk, Stk) ir cvikis (KZ, Jns, Graz, Kr), čvikis (Sl), plg. v.v.z. swick (ck) (Sehwera 128) ir Rt.Pr.vok. zwicke (Alm(PrW)). į Taigi, kaip rodo pavyzdžiai, skoliniai su sir ¢ garsais atėjo turbūt iš skir- tingy vokiečių dialektų, su s — iš vokiečių žemaičių, o su ¢ — iš Prūsijos vokiečių aukštaičių. Variantai su šir ž. Esama skolinių su priebalsiais š ir ž, pvz.: štūrštas "prijuostė" (Bb 1 Moz 3, 7, MŽ, N, K, KŽ, Jms), dem. šiurštelis (RD 12, KlvD 249) bei plačiai paplitęs žiūrstas, plg. Pr.vok. šoršt, šęršt "t.p." (Alm(PrW)); švengelis "vežimo brankto pavadinimas? (Klp, Šlu) ir žverigelis (Vgr, Akm, Žml), plg. n.v.a. Schwengel "prietaisas, kuris siūbuoja, virpa, sukasi", v.v.ž. swengel, n.nl. zwengel (Kluge 692). Prūsijos vokiečių kalboje taip pat būta žodžių su š bei ž garsais, plg. brūša, brūža "šėlti, uzti, šniokš- ti" (PrW 845); Pr.v.ž. brošor, bražer (Klp), Bratscher "plepys, pagyrunas” (PrW 766). Variantai su šir č. Taip pat aptikta skolinių su garsais šir ¢, pvz.: šėrė "ratelio sparnas" (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVIII a., vartoja- mas tarmėse (Klp, Krtn, Pln, Dr, Kal, Šlu, Ms, Skd, Sl, TI/.../) ir čėrė (Klp), plg. Rt.Pr.vok. šėre "t.p." (Alm(PrW)); šarpūoti "aštrinti, smailinti” (N, K, NdZ, KZ, J, Klp) ir éer-pyti "smailinti" (J), plg. n.v.a. schūrfen "t.p."; plg. aukščiau minėtus Pr.v.ž. brošorir Bratscher. | 158 Kadangi Prūsijos vokiečių kalboje būta variantų su priebalsiais šir ž, šir č, skoliniai su šiais garsais Įį lietuvių kalbą galėję patekti iš Prūsijos vokiečių kalbos tarmių. Variantai su zir ž. Randama variantų su priebalsiais žir 2, pvz.: zūk(a)s "maišas" (PVG 239 (1765), B 543) ir žak(a)s! (Rytų Prūsijos lietuvių raštuo- se nuo XVIII a., Klp, Šlu), plg. n.v.a. Sack "t.p."; zdgas "pjūklas" (B 136, R, MZ, N, K, NdZ, KZ), zéga (B 1033, N, NdZ, KZ) ir zidgas (O, R, MZ, KZ, Graz, Dbč, Gdl, Lzd, Mrk, Pjv), zidga (KZ), plg. Pr.vok. zége “t.p." (Alm(PrW)), v.v.ž. sage (ME IV 695). Priebalsiai z ir ž gali būti taip pat žodžio viduryje, pvz., kėzas "sūris, varškė" (Lex 53, Q 292, B 880) ir kėžas (Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a., J, Kv, Snt, Skr, Bt, Ar), plg. Rt.Pr.vok. kėz "sūris" (Mitzka 129), Pr.vok. kėš t.p. (Alm(PrW)). Prūsijos vokiečių kalbos žodžio galo s daiktavardžiuose ir būdvardžiuo- se po balsio buvo žvarbusis garsas (Fr II 240—241). Senojoje geminatoje ir senajame žodžio gale Rytų Prūsijos vokiečiai žemaičiai tarė duslų garsą, o naujajame žodžio gale — paprastai skardy garsą, plg. yas "gatve', réz "ro- žė" (Mitzka 162). Prūsijos vokiečių kalboje būta žodžių su priebalsiais z ir ž ne tik žodžio gale, bet ir pradžioje, pvz.: briz, brėž "brizas, smarkus vėjo gūsis" (PrW 807), zok, žok "puskojinė", zéle, žėle "(pakinktų) diržas, pléske” (Alm(PrW)). Apie Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalboje buvusį garsą ž liudija ir W. Mitzkos bei O. Natau darbuose pateikti pavyzdžiai, nors skar- dusis ž germaniškuose žodžiuose budavo retai, daugiausia skoliniuose. W. Mitzkai buvo neaiški Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalbos garso ž kilmė. Jis abejojo, ar šis garsas kilo iš vakarų germanų sk ar s, ar atsirado dėl lietu- vių, lenkų ar prancūzų kalbų įtakos. Kadangi Rytų Prūsijos vokiečių kalboje būta žodžių su priebalsiais zir ž, todėl lietuvių skoliniai su šiais garsais galėtų būti atėję iš Prūsijos vokiečių tarmių. Variantai su cir č. Taip pat aptikta skolinių su cir č garsais, pvz.: akcizė "netiesioginis mokestis prekėms" (PVG 188), akcizas (Kp) ir akéyzé (C 1175, B 43, MZ 2, PVG 112, A 1884, 190, N, K), akčyžia (K I 37, PVG 341), plg. Pr.vok. Akzise "mokestis, ypač uz aly, midų, kitus gėrimus" (PrW 104); ciekis/ciékis "ženklas; dėmė" (Kel 1881, 183, Mrj, Vdzg, Rdm, Zgc), "prietaisas kam nors zenklinti” (PVG 446, Mrj) ir éékis/ciekis "ženklas" (Ry- tų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a., BsP III 117), "prietaisas kam nors zenklinti” (nuo XVIII a.), plg. Pr.vok. zézen "ženklas" (Alm(PrW)); hibr. cimernink(a)s "dailidė" (Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a.) ir čimerninkas (C 1054, R II 413, MŽ II 71, N, K, KŽ), plg. n.v.a. Zimmerer, Zimmermann “t.p." (Alm). W. Ziesemerio ir H. Frischbiero žodynuose užrašyta vokiškų žodžių su priebalsiais ¢ ir é, pvz.: Pritsche ir pritze "narai, gultai", pratsch ir pratz interj. "staiga" (PrW 771), Brudergrucz "košė ordino broliams" (PrW), plg. n.v.a. Grūtze; Zetschke ir Tschezke zool. ” ¢ivylis (paukštis) Fringilla can- 1 Be to, dar užrašytas skolinys su žodžio pradžios §: šūkas LB 185 (Grl), KZ. 159 nabina” (Fr II 414, 492). Kryžiuočių ordino kalboje būta žodžių su cz /č/ vietoj n.v.a. z /c/, pvz.: herrengrocze, -pelcz, -smalcz (Ziesemer 115). Vadi- nasi, jau Rytų Prūsijos vokiečiai tarė garsą č vietoj c, todėl vok. c tikriausiai nėra virtęs liet. č. | Kadangi vokiečių dialektuose, ypač Rytų Prūsijos, buta žodžių variantų su priebalsiais sir § sir z sir c, šir Z šir ¢, zir žbei cir č, manoma, kad lietuvių kalbos skoliniai su šiais garsais galėjo būti kilę iš vokiečių kalbos: tarmių. LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SANTRUMPOS į Alm- Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen. Teil I: Die deutschen Lehnwėorter im Litauischen, K: Šv. Kazimiero d-jos knygynas, 1934. a Giriūnienė — Giriūniemn ės. Fonetičeskaja adaptacija nemeckich zaimstvo- vanij v litovskoj pismennosti XVI—XVIII v.v. Vostočnoj Prussii. 11. Konsonantizm. — Kalbotyra 29(4), 26—31, 1978. ir. Kluge — Kluge F. Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache. 17. A f- lage, Berlin: Walter de Gruyter. & CO, 1957. 3 Lasch — L a s ¢ h A. Mittelniederdeutsche Grammatik, Halle: Verlag von Max Niemeyer, 1914. ME-Miulenbach aK. Latviešu valodas vardnica. Redigejis, papildinajis, nobeidzis J. Endzelins, Riga: Kulturas fonda izdevums, 1929—1932. Mitzka — M it z k a W. Ostpreussisches Niederdeutsch nordlich vom Ermland Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung, 1919. 3 MndW — Schiller K.,Libben A. Mittelniederdeutsches Worterbuch Minster in Westf: Aschendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1931. Natau — Nat au O. Mundart und Siedelung im nordéstlichen Ostpreufien, Konigs berg; Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1937. Paul — P a ul H. Deutsche Grammatik 1, Halle (Saale): VEB Max Niemey Verlag, 1956. PrW — Ziese mer W. Preufisches Worterbuch, Konigsberg: Grafe und U 1935—1944. (PrW) — W. Ziesemerio ” Preufiisches Worterbuch” rastis, kuriuo pasinaudojo K. Alminauskis. PVG — Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimasi ir apsakymai lietuviams stiečiams. Sudarė P. Pakarklis, V.: Valstybinė politinės ir mol literatūros leidykla, 1960. | Sehwers — Se h w e rs J. Die deutschen Lehnwérter im Lettischen, Zurich: Bue rukerei Berichthaus, 1918. rE Sehwers — S e h w e r s J. Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmi tūber den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: Kommissionsverl: Otto Harrassowitz Wiesbaden, 1953. 8 n.nl. — + naujoji nyderlandų kalba. n.v.a. — naujoji vokiečių aukštaičių kalba. Pr. — | Prūsijos. Rt. == Rytų. v.v.a. — viduriné vokiečių aukštaičių kalba. V.V.Z. — vidurinė vokiečių žemaičių kalba. v.ž. — vokieé¢iy žemaičių kalba. Kitos santrumpos tokios pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 160 KONSONANTEN s UND š, s UND z, s UND c, š UND ž, š UND ¢, z UND ž, c UND č IN DEN LEHNWORTERN AUS DEM DEUTSCHEN Zusammenfassung In litauischen alten Schriften und Mundarten gibt es Varianten der Germanismen mit den Konsonanten s und §, s und z, s und ¢, š und ž, š und č, z und ž, c und č, z.B.: spykére und špykėrė ” Speicher”; saksas und zaksas ” Sachse”; dyselis (dyselys) und dycelis, -e ” Deichsel”; štūrstas und Ziurstas ”Schirze”; Sere ir éére” Schere am Spinnrad”; zakas und žakas ”Sack”; ciekis (ciékis) und &ékis (čiekis") ”Zeichen; Gerat zur Zeichnung”. Die Lehnworter mit s stammen meistens aus den niederdeutschen Mundarten und sind alter, und mit § — aus den hochdeutschen Mundarten oder verhoch- deutschen niederdeutschen Wortern und sind jinger. In Lehnwortern ist die alte deutsche Konsonantenverbindung sk, die spater zu § wurde, erhalten, z.B.: skapas, -¢ »Schrank”; skindelis, -ys ” Dachschindel” ; skyvis, -as, -e" Teller”; skinkis ”schlimmes, schwaches Bier”; skutule, -ulas ”Schatulle”. Die litauischen Varianten mit oben aufgezahlten Konsonanten konnten von den Grundwortern des Deutschen abstam- men, denn in deutschen Dialekten, besonders Ostpreuflens, gab es Varianten dersel- ben Lexeme mit erwahnten Konsonanten. 161