Prūsų kalbos „ī(iā)“ kamieno sąsajos su kitais kamienais

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Audronė KAUKIENĖ PRŪSŲ KALBOS ī(i̯ā) KAMIENO SASAJOS SU KITAIS KAMIENAIS 1. Prūsų kalba yra geriau už kitas baltų kalbas išlaikiusi vardazodžių ī/ī̯ā-kamieną, pratęsian­tį seną indoeuropiečių linksniavimo tipą, pvz., skr. devī, devyas ”deivė”, got. bandi, bandjos ”ryšys, pantis”, lie. patī, pačios, la. patī, pašas. Tiesa, prūsų kalbos ī/ī̯ā-kamieniai vardažodžiai ne visuomet lengvai atskiriami nuo kitų minkštojo kamiengalio žodžių (rašybos nenuoseklumai, tarminis įvairavimas, kamienų mišinimas ir kt.). Aiškiausiai prūsų kalbos ī/ī̯ā-, ē- ir i-kamieno žodžiai atpažįstami Elbingo žodynėlyje iš vienaskaitos ar daugiskaitos vardininko galūnių: asy, culczi, crausy, crausios (ī/ī̯ā); saule, wosee, raples (ē); antis, plienis ”plėnys” (i). Katekizmuose pasitaiko įvairių linksnių formų, tačiau nustatyti kamieną sunkiau dėl didesnio kamienų mišimo, minkštųjų kamiengalių suartėjimo. Lingvistinėje literatūroje kol kas šiems klausimams skirta palyginti nedaug dėmesio, nėra nustatyti šio kamiengalio žodžių semantikos ir morfologinės struktūros ypatumai, nėra aptarti ī/ī̯ā ir kitų (ypač ē) kamienų skyrimo kriterijai. Yra atskirų pastabų, analizuojant tą ar kitą pavyzdį įvairiuose etimologinio pobūdžio darbuose, iš kurių matyti, kad jų autorių nuomonės skirtingos. Elbingo žodynėlio ir katekizmų medžiagos pobūdis ir aptariamų klausimų ratas taip smarkiai skiriasi, kad būtina juos apžvelgti skyrium. Išvadas, gautas iš Elbingo žodynėlio daiktavardžių analizės, vėliau galima pritaikyti, nagrinėjant daug įvairesnius, bet ir keliančius daug daugiau neaiškumų katekizmų pavyzdžius. 2. Elbingo žodynėlio daiktavardžiai analizuojami tokia tvarka: pirmiausia suregistruojami visi galimi pavyzdžiai, po to aptariama jų kilmė, struktūra bei daryba ir semantikos ypatumai. 2.1 Elbingo žodynėlyje rasta 30 analizuojamojo tipo daiktavardžių. Dauguma jų užrašyta vienaskaitos vardininko forma, retesni daugiskaitos vardininko pavyzdžiai. 2.1.1. Vienaskaitos vardininko galūnę -y ar -i ne visi autoriai vienodai interpretuoja. V. Mažiulis tiek PKP II, tiek ir PKEŽ rekomenduoja skaityti -ī (šie skaitymo variantai toliau sąraše nurodomi laužtiniuose skliaustuose), visur aiškiai įžvelgdamas ī/ī̯ā-kamieną. Tačiau J. Endzelynas ”Senprūsių valoda” leksikos dalyje (DI IV −2) čia matė trumpąjį -i (skaitymo variantai nurodomi paprastuose skliaustuose), įvairiai jį morfologiškai interpretuodamas (ē-kamienas, i-kamieno dviskaita ar kt.). Vis dėlto Elbingo 87 žodynėlio medžiaga leidžia labai aiškiai atskirti kamienų galūnes, bent jau ī/ī̄a-kamieno vienaskaitos vardininkas neturėtų kelti jokių abejonių. Tokių pavyzdžių rasta 25: 1) asy [azī], (azi) ”ėžia”, 2) bleusky [bl’auskī] ”meldas”, 3) dusi [dusī], (dūsi) ”siela”, 4) garkity [garkītī] ”garstyčia”, 5) kekti [kekstī] ”kasa”, 6) kiosi [k’asī] ”taurė”, 7) cosy [kāsī] ”koserė (kvėpuojamoji gerklė)”, 8) craysi [kraisī] ”šiaudas”, 9) crausy [krausī] ”kriaušė (medis)”, 10) culczi [kulsī] ”kulsis”, (<*kulše), 11) louki [lunki (lākī?)] ”takas”, 12) ludini [l’ūdini] ”šeimininkė”, 13) mary [marī] ”marios”, 14) nozy [nāsī] (nōsi; divsk. nom.?) ”nosis”, 15) noseproly [nasiprahī] ”nosiasyklė”, 16) pelki [pelkī] ”pelkė”, 17) plauti [plautī] ”plaučiai”, 18) posty [pāstī] ”ganymas(is)”, 19) soanti [spankstī] ”kibir(k)štis”, 20) stabni [stabnī] (<*stabine, tā Trautmanis Apr. Spr. 435) ”krosnis”, 21) staydy [skaidī] ”iena”, 22) wolti [valtī] ”varpa”, 23) wubri [bruvī] ”blakstiena, antakis”, 24) sansi [zansī], (zansi) ”žąsis”, 25) sari [zarī], (zari) ”žarijos”. 2.1.2. Kaip jau matėme iš pavyzdžių (žr. 1.), Elbingo žodynėlyje galima rasti visų kamienų ir vienaskaitos, ir d a u g i s k a i t o s vardininko formų, tačiau nėra nė vieno tikro īa-kamieno pavyzdžio. Ar prūsų kalboje buvo tokio tipo žodžių, kaip lie. giria, la. dzira? Duomenys rodo, kad po į galūninis *-a būna tik intervokalinėje pozicijoje: slayo ”šlajos”, sloyo ”lajus”, crauyo ”kraujas” (iš *kraujā, plg. dar nom. sg. krawia III, krēwiew II, acc. kraugen I, krawian III), su priesaga -ij-ā claywio [klaivija] ”mėsa (šoninė)”, tarbio [karbija] ”karbija”. Vienintelė išimtis su galūniniu -ij-ā po priebalsio būtų perdirbinys iš vak. slavų syrištė — satristio ”išrūgos”, jei jis tikrai skaitytinas [sutrist’ā](taip PKP II 273), o ne [sutristija]. 2.1.3. Žodynėlyje rasti 5 d a u g i s k a i t i n i a i daiktavardžiai su galūne -ios ar -yos (iš *-jās): brunyos [brunās] ”šarvai”, dragios [dragās] ”mielės”, knupios [k(a)napjās] ”kanapės”, crausios [kraus’ās] ”kriaušės” ir 1 Forma bruwi, aišku, yra neginčytina etimologiškai, tačiau toks skaitymas (žr. PKP II 261) nėra būtinas: čia galėtų būti ne užrašymo klaida, o pačios kalbos reiškinys — metatezė (plg. Endzelīns DI IV—2 341). 88 lisytyos [līsītās (līz-?)] ”aptvaras arkliams kaustyti”. Kadangi vienaskaitos vardininkas su galūne *-jā Elbingo žodynėlio tarmei nebūdingas, visi šie žodžiai laikytini ē/ijā-kamienais. Tai patvirtina ir sugretinimas crausy (medis) ir crausios (vaisiai). Jie, matyt, sudaro vieną paradigmą, kaip ir lie. kriaušė : kriaušės. Kaip tik dėl to crausios reikėtų skaityti ne [krausijās] (taip PKP II 281), o [krausās], plg. Būga I 478, Mažiulis PKEŽ II 266–268. 2.2. Nagrinėjamųjų ē/ijā-kamieno daiktavardžių k i l m ė gana įvairi: yra ir senų veldinių, ir naujadarų, ir skolinių. Patys seniausieji turi įvairių kamienų atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų — tai nozy ”nosis”, mary ”marios”, sansy ”žąsis”, wubri ”blakstiena”. Atitikmenų baltų ir slavų kalbose turi plauti ”plaučiai” ir woltī ”varpa”, vien baltų — asy ”ežia” (tolimesnių kalbų giminaičiai nelaikytini atitikmenimis dėl struktūros ar semantikos skirtumų), culczi ”kulsis”, pelky ”pelkė” ir sari ”žarijos”, vien slavų — dragios ”mielės” ir kiosi ”taurė”. Daugelis analizuojamųjų žodžių yra prūsų kalbos n a u j a d a r a i (tai rodo gana didelį šio tipo produktyvumą): bleusky ”meldas”, kexti ”kasa”, caysi ”šiaudas”, louki ”takas”, posty ”ganymas(is)”, soanxti ”kibirkštis”, stabni ”krosnis”, staidy ”iena”. Naujadarais laikytini ir darinys noseproly ”nosiaskylė”, vediniai ludini ”šeimininkė”, lisytyos ”aptvaras” ir cosy ”kosere” (pastarojo žodžio bendra kilmė su lie. kosere nekelia abejonių, žr. Mažiulis PKEŽ II 247, tačiau struktūros skirtumai neleidžia jų laikyti atitikmenimis). Neabejotini s k o l i n i a i yra slavizmai dusi ”siela” ir garkity ”garstyčia”, germanizmas (gali būti atėjęs per slavus) brunyos ”šarvai”. Labai seni ir ne visai aiškios kilmės skoliniai yra knapios ”kanapės” ir crausy ”kriaušė” : crausios ”kriaušės”. Kai kurie iš šių žodžių iš prūsų (ar kitų vakarų baltų) kalbos yra patekę į rytų baltų kalbas ar jų tarmes, pvz., dragios → Prūsijos lietuvių drāges, crausy → lie. kr(i)aušė. 2.3. Elbingo žodynėlio ē/ijā-kamieniai daiktavardžiai turi tam tikrų s t r u k t ū r o s ir d a r y b o s ypatumų. Juos nustačius, gali būti lengviau atskirti šio tipo pavyzdžius nuo kitų kamienų žodžių, ypač nagrinėjant katekizmų medžiagą. Daugelis nagrinėjamųjų žodžių yra šakniniai ar turi pirmines priesagas, tačiau yra ir daugiaskiemenių žodžių, turinčių aiškias antrines priesagas, net ir dūrinių (greta noseproly ”nosiaskylė” čia verta prisiminti ir labai seną dūrinį, turintį atitikmenų giminiškose kalbose, tačiau žinomą tik iš III katekizmo — waispat̄tn ”viešpatčia”). Neužfiksuota nė vieno priešdėlinio žodžio, matyt, priešdėlinė daryba buvo labiau būdinga ē-kamieniams, pvz., ponasse ”panosė”, podūcre ”podukra” ar vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių abstocle ”dangtis”, auklextes ”nuoklastos”, sawayte ”savaitė” ir kt. 2.3.1. Daugelis š a k n i n i ų daiktavardžių yra vediniai iš veiksmažodžių. Neabejotini deverbatyvai yra dragios ”mielės” (iš balt.-sl. *dreg- ”drebti / dribti, krėsti / kristi”, žr. Mažiulis PKEŽ I 217), kiosi ”taurė” (iš balt.-sl. *kēs- ”rėžti, pjauti”, žr. Mažiulis PKEŽ II 189–191), cosy ”kosere” (: lie. kósėti, la. kāsēt, skr. kāsate ir kt. Endzelīns DI IV–2 243), 89 sari ”žarijos” (: žėrėti Endzelīns DI IV—2 298). Deminutyvų yra mažiau. Su daiktavardžiu crais ”šienas” darybiškai sietinas craysi ”stiebas, šiaudas” (žr. Mažiulis PKEŽ II 253), su būdvardžiu *pelk- ”pilkas” — pelky ”pelkė” (Mažiulis PKEŽ II 290, 140 išnaša). V. Mažiulis yra linkęs daugelį analizuojamojo tipo daiktavardžių laikyti sudaiktavardėjusiais būdvardžiais — ne tik pelky, bet ir desubstantyvą crayši ar deverbatyvą bleusky ”meldas” (iš *bleusk- ”bliuškinti, ploninti, minkštinti”, žr. PKEŽ I 147—148). Tai jau nebe atskirų žodžių darybos ar etimologijos klausimai, o susiję su viso ī/ iā-kamieno tipo istorija (plačiau žr. 5.). 2.3.2. P r i e s a g i n i a m s daiktavardžiams būdingi kai kurie struktūros ir darybos savitumai, vienijantys juos į tam tikras struktūrines — semantines grupeles. Pirmiausia minėtini deverbatyvai su priesaga -tā: kešti ”kasą” (iš *kes- ”draskyti, šukuoti”), plauti ”plaučiai” (iš *pleu- ”plaukti”), posty ”ganymas(is)” (iš vak. balt.-sl. *pās- ”ganyti, saugoti”), soanxti [spankstį] ”kibirkštis” (: lie. spingėti, ap-spangęs, la. spuogāt ”žibėti”). Struktūriškai į juos panašus, tačiau kitaip sudarytas yra wolti ”varpa”. Priesaga -tā primena antrinę priesagą -īt-ā, su kuria sudarytas deverbatyvas lisytyos ”aptvaras arkliams kaustyti” (iš *lis- ”(su) siaurinti, žr. Mažiulis PKP II 257), o šiam labai artimas struktūriškai skolinys garkity ”garstyčia” (iš lenk. gorczyca). Kita grupelė žodžių turi priesagą -(i)n-ī: tai denominatyvai stabni ”krosnis” (: stabis ”akmuo”) ir ludini ”šeimininkė” (padaryta iš skolinio ludis ”šeimininkas”). Su priesaga -s-ē padarytas deverbatyvas culczi ”kulšis” (iš *kulk- ”lenkti(s)”; V. Mažiulio nuomone, tai sudaiktavardėjęs būdvardis fem. balt. *kulksī ”lenkta”, žr. PKEŽ II 297—299). Kai kurias panašias, bet ne visai tapačios darybos ir reikšmės priesagas gali turėti ir ē- ar ī-kamieno žodžiai. Todėl greta struktūrinio labai svarbus ir semantinis kriterijus. 2.4. Analizuojamųjų žodžių r e i k š m ė s gana įvairios, tačiau galima pastebėti susidarant tam tikras semantines grupeles: a) kūno dalių pavadinimai — kešti ”kasą”, kosy ”koserė”, culczi ”kulšis”, nozy ”nosis”, noseproly ”nosiaskylė”, plauti ”plaučiai”, wubri ”blakstiena”; prie šių pavyzdžių gražiai derėtų III āustin ”snukį, nasrus” (gaila, nežinomas vardininkas), gal ir kai kurie kiti katekizmų daiktavardžiai; b) negyvosios gamtos objektai — asy ”ežia”, louki ”takas”, mary ”marios”, pelky ”pelkė” (čia gražiai derėtų ir III žūrin ”jūrą”, apie tai dar 4.1. ir 4.3.), soanxti ”kibirkštis”, sari ”žarijos”; c) augalai, jų dalys — bleusky ”meldas”, garkity ”garstyčia”, craysi ”šiaudas”, knapios ”kanapės”, wolti ”varpa”; d) žmogaus veikla, jos produktai — kiosi ”taurė”, posty ”ganymas(is)”, stabni ”krosnis”, staydy ”iena”, dragios ”mielės”, lisytyos ”aptvaras arkliams kaustyti”, skolinys brunyes ”šarvai”; e) moteriškosios giminės asmenų, veikėjų pavadinimai — prie E ludini ”šei- 90 mininkė” paminėtini katekizmuose išlikę senieji ī/īā-kamieniai daiktavardžiai acc. mārtin ”nuotaką”, waispatin ”viešpatčią”, greičiausiai ir schlušnikin ”tarnaitę”, nom. trintawinni ”keršytoja” (su priesaga -in-, plg. 2.3.2.). Kita vertus, šiam tipui nebūdingi medžių (išskyrus crausy ”kriaušė”) ir paukščių (išskyrus sansy ”žąsis”) pavadinimai — šie žodžiai paprastai yra ē-kamieniai, pvz., addle ”eglė”, berse ”beržas”, lipe ”liepa”, laxde ”lazdynas”, wobalne ”obelís” ir kt., gerwe ”gervė”, sarke ”šarka”, warne ”varna” ir kt. 2.4.1. Kaip ir kitų moteriškosios giminės kamienų, taip ir ī/īā-kamieniai k u o p i n ė s reikšmės daiktavardžiai gali būti ne tik daugiskaitiniai (brunyos ”šarvai”, dragios ”mielės”, lisityos ”aptvaras arkliams kaustyti”), bet ir vienaskaitiniai — bleusky ”meldas (meldai)”, craysi ”šiaudas (šiaudai)”, mary ”marios”, plauti ”plaučiai”, sari ”žarijos” ir pan. 3. K a t e k i z m ų tarmėje žymiai sunkiau atpažinti minkštųjų kamiengalių formas. Geriausiai tam reikalui tiktų vienaskaitos ar daugiskaitos vardininkas, nes šiose formose, nepaisant vokalizmo pakitimų, kai kuriuos kamienus leidžia atskirti galūninio -s buvimas ar nebuvimas. Deja, patikimų daugiskaitos vardininko formų nėra, o vienaskaitos vardininke galūnės -i gali pratęsti tiek istorinį *-ī, tiek ir *-ē. Taigi tuojau pat iškyla ne tik ī(īā)- ir ē-kamienių žodžių atskyrimo, bet ir šių kamienų istorinio santykio problema. Apie istorinius kamienų santykius bus kalbama toliau (žr. 4.). Ta medžiaga, kuri užfiksuota katekizmuose, rodo visų minkštųjų kamiengalių suartėjimą, daugelio linksnių galūnių sutapimą: gen. sg. -is, dat. -i, acc. -in / -ien, gen. pl. -in, dat. -imans, acc. -ins / -iens. Tenka ieškoti visų galimų būdų, padedančių nustatyti to ar kito žodžio linksniavimo tipą. Galima pasiūlyti tokius kriterijus: a) E t i m o l o g i n i s sugretinimas, kuris leidžia laikyti ī/īā-kamieniais bendraino europietiškus ar bendrabalt iškus šio tipo žodžius, pvz., *patī, *veīs-patī ar *martī. b) Elbingo žodynėlio medžiaga: bendri žodžiai, struktūrinis, darybinis ar semantinis panašumas. Tiesa, mus pasiekusių prūsų tarmių negalima sutapatinti — jas skiria ir laikas, ir nuotolis, tačiau, šiaip ar taip, tai vienos kalbos tarmės. Be to, Elbingo žodynėlio tarmėje nėra pastebėta kokių nors ryškesnių kamienų maišimo pėdsakų, taigi jo medžiaga visai tinka būti atrama, tiriant prūsų linksniavimo tipų istoriją. c) Vidinė katekizmų kalbos struktūrinė analizė. Katekizmuose randame įvairių linksnių ir įvairių kalbos dalių formų, kurias būtina aptarti skyrium. 3.1. Daiktavardžiai Tikslių nagrinėjamojo tipo pavyzdžių kiekį nustatyti, aišku, yra labai sunku. Čia bus bandoma aptarti visus galimus, daugiau ar mažiau patikimus atvejus, iš eilės apžvelgiant turimas linksnių formas. 3.1.1. Vienaskaitos v a r d i n i n k o galūnė -i ar -y, kaip jau minėta (3.), gali būti interpretuojama ir kaip *-ī, ir kaip *-ē. Lingvistinėje literatūroje galima pastebėti tokį dėsningumą: daugeliu abejotinų atvejų pirmiausiai 91 linkstama rekonstruoti ē-kamienes formas. Matyt, čia stipriai veikia geriau pažįstamos rytų baltų kalbos, turinčios stiprų ē-kamieną. Ši psichologinė įtaiga verčia laikyti ē-kamieniais ne tik tuos katekizmų pavyzdžius, kurie turi šio tipo atitikmenis Elbingo žodynėlyje (pvz., kurpi III ir kurpe E, korpe GrG ”kurpė, batas”), bet ir visus tuos žodžius, kurie neturi jokių atitikmenų, o kartais net ir tuos, kurių atitikmenys Elbingo žodynėlyje yra ī/īā-kamieno (pvz., V. Mažiulis, dusì E rekonstruodamas *dūsī, abejoja, ar III katekizmo *dūsì nėra iš *dūsē, žr. PKEŽ I 241). Visiškai akivaizdu, kad ē ir ī/īā-kamienai pirmiausia, suartėjo nekirčiuotoje pozicijoje, nes kirčiuota vardininko galūnė visais turimais atvejais išlieka nesusiaurėjusi, pvz., semmē III (same E) ”žemė”, giwei III [give-i] ”gyvenimas” (dėl dalyvio aulausē žr. 3.5.). Jei abu kamienai nėra visiškai sutapę, katekizmų tarmėje greičiau reikėtų įrodinėti ne ī/īā-, o ē-kamieno buvimą, nes jam paliudyti teturime porą minėtų pavyzdžių (Elbingo žodynėlyje šis kamienas gana stiprus!). Be jau minėto kurpi ir tokių istorinio priebalsinio kamieno žodžių kaip brati ”brolis”, duckti ”duktė”, mūti ”motina”, kurių -i tikrai turi būti iš *-ē (plg. E brote ir mothe), katekizmuose dar yra keletas daiktavardžių, turinčių vardininko galūnę -i (visi pavyzdžiai iš III katekizmo): kaāubrī² ”dagys”, kirkī² ”bažnyčia”, perōni ”bendrija”, rīki ar rycky ”viešpatystė”, strigli² ”usnis (usnys?)”, supūni ”ponia”, teisi ”garbė” ir trintawinni ”keršytoja”. V. Mažiulis visų šių pavyzdžių galūnes -i kildina iš nekirčiuoto *-i<-* -ē, žr. atitinkamai PKP II 204, 260, 325, 321, 304, 269, 279, istoriškai juos laikydamas ē-kamieniais (plg. dar PKEŽ II 60, 193). Tačiau šie žodžiai yra gana skirtingi, taigi ir juos interpretuoti galima įvairiai. Visai įtikima, kad ē-kamienis turėjo būti daiktavardis kirkī, skolinys iš vok. Kirche ”bažnyčia”, greičiausiai ē-kamieniu laikytinas ir perōni, plg. panašios struktūros ir darybos medione ”medžioklė” E (žr. dar 3.1.4.). Visai kitaip reikėtų žiūrėti į moteriškosios giminės asmenų pavadinimus trintawinni ir supūni (skolinys iš lenk. *žu-pani). Ir struktūra, ir semantika kalba už tai, kad juos reikėtų laikyti ī/īā kamienais (plg. 2.3.2. ir 2.4.). Čia gražiai derėtų ir *schlūsniki (III katekizmo forma schlūsnikaī greičiausiai atsirado veikiant prieš einančiam įvardžiui štai: ... štai ast Deiwās schlūsnikaī / aina Trintawinni prei sūndin; taip, regis, spėjo ir J. Endzelynas, žr. DI IV–2 301), acc. schlūsnikaṇ (žr. toliau 3.1.4.) ”tarnaitė”: masc. *schlūsnik(a)s, acc. schlūsnikaṇ, nom. pl. schlūsnikaī ”tarnas”. Dvejopai gali būti vertinami kaāubrī [kāubri] ”dagys” ir strigli ”usnis”. Savo semantika jie artimi Elbingo žodynėlio ī/īā-kamieniams augalų pavadinimams (žr. 2.4.-c). Kaip ir dauguma šio struktūrinio tipo žodžių, ir kaāubrī (iš *kaub- ”lenkti”, žr. Mažiulis PKEŽ II 60), ir strigli (: lie. strigti, la. 2 Formos kaāubrī ir strigli pavartotos galininko situacijoje (...kaāubrī bhe strigli turei tans tebbei pijst), o forma kirkī — kilmininko (...steisei kirkī swaise marten), bet struktūriškai laikytinos vardininkais, žr. Mažiulis PKP II 204, PKEŽ II 60, 193 (tačiau Trautmann Apr. Spr. 358 taiso kirkis). 92 strigt, žr. Endzelīns DI IV–2 317) yra deverbatyvai. Tačiau nė vienas žodynėlio pavyzdys (išskyrus noseproly ”nosiasakyle” su neaiškios kilmės antruoju sandu) ne tik neturi priesagų r-ī ir l-ī, bet net nesibaigia šiais junginiais. Tuo tarpu ē-kamienių daiktavardžių su priesagomis -r-ē ir -l-ē galima rasti ne vieną: paustre ”dykuma”, adle ”eglė”, raples ”replės”, dumsle ”pušlė”, stacle ”ramstis” ir pan. 3.1.2. Nėra nė vieno visiškai patikimo k i l m i n i n k o pavyzdžio. Forma teisīs III (laikutei dwzgubbus t e i s ī s werts) ”garbės” galėtų būti ne tik ē-kamienė (: lie. tėisė), bet ir ī/īā-kamienė (struktūra ir semantika primena *dūsī, žr. dar 3.1.4. ir 3.1.). Tose indoeuropiečių kalbose, kurios yra išlaikiusios aptariamąjį linksniavimo tipą, kilmininko galūnė paprastai yra *-i̯ās (t.y. i̯ā-kamienė), plg. skr. devyās, got. bandjos, lie. marčios. Tokią galūnę galėjo turėti ir Elbingo žodynėlio tarmė, greta nom. garkity ”garstyčia” Mažiulis PKĖŽ I 328 rekonstruoja gen. sg. *garkīt’ās. Tačiau vargu ar tokią galūnę galėjo būti išlaikusi katekizmų tarmė, kurioje visiems minkštiesiems kamiengaliams buvo apibendrinta galūnė -is, pvz.: gj̄wis ”gyvenimo”, kirkis ”bažnyčios”, Wosis-pile ”Ožkos pilis”, Sawlis-kresil ”saulės krėslas” (ē-kamienas); powaisennis ”sąžinės, naseilis I, noseilis III [nōselis] ”dvasios” (i̯ā-kamienas); etnistislaims III ”malonės turtingas” (i- ar ī/īā-kamienas)³. Analizuoti kilmininko galūnę yra sunku dėl šio linksnio formų retumo: labai dažnai vietoj laukiamo kilmininko katekizmuose randame galininko formą, pvz., …esse wissawidiskan wargan / Kermenes bhe D ā ū s i n / Labbas bhe T e i s i n išraikilai III 577–8. 3.1.3. Naudininko formų katekizmuose nėra užfiksuota. 3.1.4. Daugiau už kitus linksnius yra galininko formų. Patys seniausi šio tipo žodžiai turi galūnę -in: mārtin III, Waispattin III. Ši galūnė primena skr. -īm ir skiriasi nuo kitų kalbų i̯ā-kamienės galūnės (pvz., lie. marčią). Tiesa, greta formos mārtin III katekizme yra dar ir mārtan (kilmininko pozicijoje): steisei kirki swaise m ā r t a n. Jei tai ne korektūros klaida, čia galėtų būti koks naujas morfologijos reiškinys, plg. panašiai įvairuojančias formas madlan III ir madlin III (2x) ”maldą”, o dėl įvardžio tirtan ”trečią” (fem.) žr. dar toliau (3.4.4.). Skolinys *dūsī (dusi E) turi tris galininko formas — visos su galūne -in: dūsin, dausin ir dousin III. Galbūt ī/īā-kamienas skyrėsi nuo kitų minkštojo kamiengalio daiktavardžių tuo, kad galininke turėjo galūnę -in, o ne -ien (-ian ar -en). Kitų kamienų daiktavardžiai paprastai turi įvairuojančias galūnes, pvz., semmin I / semmien, semien (9x) II, III ”žemę”, nacktin I / nacktien III ”naktį”, etwerpsennin III / etwerpsennien III, etwerpsennian II ”atleidimą”. Todėl, matyt, nelaikytini ī/īā-kamieniais tie daiktavardžiai, kurie turi galininką su galūne -(i)en: perōnien III / perōnin III ”bendriją” ir kirken II / kirkīn 3 Kitokių galūnių turi kai kurie ia-kamieniai daiktavardžiai. Tai labai reti atvejai: tawuschies II, tawischas III [tavišas] (greta tawischis I) ”artimo”, nierties III ”narto” ir rikijas III ”pono”. 93 I, kirkin III ”bažnyčia” (šiu žodžiu vardininkas baigiasi -i, žr. 3.1.1.), arba arien ”javus” (V.Mažiulis čia įžiūri substantyvizuotą būdvardį *ari, žr. PKEŽ I 93). Žinoma, jei tokios formos nėra užfiksuota, pavieniai pavyzdžiai su galūne -in dar neleidžia daryti kokių nors išvadų dėl kamieno (pvz., austin ”nasrus”, pramadin ”užtarimą” III), nebent atsirastų kitų struktūrinių ar semantinių kriterijų (pvz., schlūšnikin ”tarnaitę”, žr. 3.1.1.). Kuo daugiau užrašyta pavyzdžių su galūne -in, tuo didesnė tikimybė, kad žodis yra ē/ā-kamieno. Tokiais žodžiais būtų galima laikyti riki ”viešpatystę” (skolinys iš got. reiki) ir teisi ”garbę” (abiejų vardininkai baigiasi -i, žr. 3.1.1.): rīkin III (4x) ir teisin III (4x), teischin III. 3.1.5. Daugiskaitos v a r d i n i n k o formų katekizmuose nerasta. 3.1.6. Daugiskaitos k i l m i n i n k o pozicijoje pavartota forma dusin III: ...beggi tennei budē kirschia jouson D u = s ī n. Daugiskaitos kilmininko galūnė -in būdinga visiems minkštojo kamiengalio daiktavardžiams. Tiesa, prielinksnis kirsa ”virš” paprastai vartojamas su galininku, tačiau tuomet lauktina galūnė -ins (žr. 3.1.8.). 3.1.7. Daugiskaitos n a u d i n i n k o formų neužfiksuota. Tiesa, naudininko pozicijoje užrašyta forma waispattin III: Steimans Butta Rikijans bhe Bntas W a i s p a t t i n. Sprendžiant pagal Rikijans, tai turėtų būti galininko forma. 3.1.8. Turime dvi galininko formas, abi pavartotos netiesioginio papildinio pozicijoje — dusin (žr. 3.1.6.) ir waispattin (žr. 3.1.7.). Galūnė -in vietoj laukiamos -ins, jei tai nėra užrašymo klaida, galėtų būti ē/ā-kamieno požymis. 3.2. Būdvardžiai Dauguma katekizmuose rastų būdvardžių yra kieto kamiengalio — paradigma -(a)s, -a, -an. Minkštojo kamiengalio būdvardžių yra kiek mažiau, tačiau gana įvairių. Kai kurias moteriškosios giminės formas galima laikyti ē/ā-kamienėmis. Pirmiausia čia minėtinas pavyzdys gillin III: Stwi dai Deiws aīnan g i l l i n maīgun krūt nostan smunentinan (maīgun, sprendžiant pagal formą, yra acc. sg. fem., nom. sg. turėtų būti *maigā > *maigū). V.Mažiulis PKEŽ I 363, rekonstruodamas nom. sg. fem. *gilī, čia pat nurodo masc. *gilus = lie. gilus, la. dzils. Atstatant u-kamienę vyriškosios giminės formą, matyt, pirmiausia remiamasi etimologinėmis paralelėmis ir paradigmos -us, -i, -u senumu. Pačioje prūsų kalboje tokia paradigma niekur nėra paliudyta. Lietuvių kalbos u-kamienius būdvardžius dažnai atitinka a-kamieniai, pvz., kārtai ”kartūs”, rāms ”doras” : ramūs, sparts ”stiprus” : spartus. Visi katekizmuose rasti būdvardžiai, kuriuos galima laikyti u-kamieniais, galūnę -us turi po priebalsio g: augus ”gobšus”, preitlangus ”lengvas”, acc. sen...pollīgun ”su lygiu”, polīgon ”panašų”, neutr. (adv.) polīgu ”panašiai”. Tiesa, būdvardžiai *leng-u-/lang-u ”lengvas” ir *lig-u ”lygus” turi u-kamienių etimologinių paralelių giminiškose kalbose, tačiau jie abu prūsų kalboje yra priešdėlių vediniai. Nė vienas iš šių pavyzdžių neturi moteriško- 94 sios giminės formų, kurios galėtų patvirtinti, kad jie tikrai yra u-kamieniai, kad galūnės u nėra murmamasis garsas, atsiradęs, sutrumpėjus galūnei po gomurinio priebalsio (plg. asmus ”ašmas” po lūpinio m). Be to, prūsų kalboje moteriškosios giminės ē/ī ā-kamieniai būdvardžiai gali būti ir greta kitų kamienų vyriškosios giminės formų (a-, o ypač i/ī ā-). Pirmiausia paminėtinas pavyzdys postippin ”ištišą” (fem.): ...kādi tans stan postippin Chrītjāniskan / nosemmien preiwackē, senrīnka (”ištišą krikščioniją”). Kaip rodo prieveiksmis postippan ”ištisai”, vyriškosios giminės forma turėtų būti a-kamienė. Visiškai drąsiai galima kalbėti apie paradigmą -is, -ī, -i(n). Nėra jokių duomenų, bent jau katekizmuose, apie ē-kamienius prūsų kalbos moteriškosios giminės būdvardžius (plg. lie. didelis, didelė, medinis, medinė ir kt.). Šio tipo minkštojo kamiengalio būdvardžiais laikytini aruvīs ”tikras”, sudurtiniai wyssen mukis II, acc. wissemokin II, wissemukūn III ”visagalis”, ackewīstin III ”akivaizdu (akivaizdžia)”, gal ir Elbingo žodynėlio gailis ”baltas” (Mažiulio PKEŽ I atstatoma *gailas), callestis [kaltiskā PKP II 286] ”avilinis” junginyje callestis klokis ir mynsis ”uždaras” — jie pateikti ne įprastine niekatrosios giminės forma su galūne -an. Iš tokių būdvardžių padaromi prieveiksmiai (= prieveiksmiškai vartojamos niekatrosios giminės formos) paprastai baigiasi -i, pvz., arwī ”tikrai”, perarwī ”iš tikro”, isarwī ”ištikimai, akiwījstin ”akivaizdžiai”, gal ir emperri ”bendrai”. 3.2.1. Ypač daug šio tipo pavyzdžių yra su produktyvia būdvardine priesaga -ing-. Greta vyriškosios giminės nom. sg. formų su galūne -ing-(i)s vartojama moteriškosios giminės forma -ingi (*-ing-ī) ir niekatrosios -ingi, -ingin⁴. Sutrumpėjusi (nekirčiuota) moteriškosios giminės vardininko galūnė grafiškai nebesiskiria nuo niekatrosios giminės formos. Be to, vietoj laukiamų būdvardžių katekizmuose dažnai vartojami prieveiksmiai, turintys panašią formą, pvz., issprettengi ”suprantama”, musīngin ”galima” ar glandewingei ”pa(si)guodžiančiai”. Ne visuomet galime tiksliai pasakyti, kokią formą vienu ar kitu atveju turime. Todėl čia suminesime visus daugiau ar mažiau patikimus moteriškosios giminės pavyzdžius: nom. sg. ainaseilngi III ”vieniša” ar ”vienišai” (Kawīda aina ticra widdewū bhe a i n a s e i l i n g i ast), acc. sg. a u s c h a u d i w i n g i n Aucktairikijskan ”patikimą vyresnybę” III ir warewingin III (postan w a r e w i g i n rankan Deiwas ”po galinga Dievo ranka”). Pastebėtina, kad visi vienaskaitos galininko pavyzdžiai — tiek moteriškosios, tiek ir vyriškosios giminės, turi galūnę -ing-in (nėra nė vieno pavyzdžio su -en ar -ien!). 3.3. Skaitvardžiai Tokio pat struktūrinio tipo, kaip jau aprašyti būdvardžiai, yra kelintinis skaitvardis tirt(i)s (tirts I, tirtis II, tīrts III), fem. tirti (Stai T i r t i Maddla ”die D r i t t e Bitte”) III. Formą tirti Mažiulis PKP 320 siūlo 4 Prūsų kalboje, skirtingai nuo kitų baltų kalbų, būdvardžiai su priesaga -ing- yra ne a/ā-kamieno, tačiau tai jau atskira tema, verta specialaus tyrinėjimo. 95 skaityti [tirtū]; ten pat 252 išnašoje priduriama: ”Jeigu galūnė buvo kirčiuota, tai čia yra [tirtū] (iš pirmykštės *-ā). Jeigu galūnė buvo nekirčiuota, tai [tirtī] su -i < *ī (ar iš *-ā < *-ē)”. Vargu ar forma tirtī istoriškai laikytina ē-kamiene. Kitų kalbų atitikmenys kalba apie ē/ī/ā-kamieną, plg. lie. la. *treti̯as, -i̯ā, s.sl. tretъjь, got. Þridja, skr. tṛtīya-. Prūsų kalboje nėra nė vieno e-kamieno skaitvardžio, kuris būtų galėjęs įtakoti moteriškosios giminės kamieno pakitimus. Vienaskaitos galininko galūnės įvairuoja [tuo skaitvardžiai ir įvardžiai (žr. 3.4.) skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių]: -īn (T i r t ī n deinam atskēiwans... I, ...en tērten bhe ketwirtin streipstan III), -ian (...en tēr-tian deinan etskēuns III), -ien (An tirtien deinan etskēuns II) ir net -an (En tirtan deinan etskēuns...). Galūnių įvairovė galėtų būti aiškinama dvejopai. Antrojo ir trečiojo katekizmo galūnės -(i)an ar -ien galėjo atsirasti veikiant greta esantiems žodžiams – prielinksniui en ar an ir daiktavardžiui deinan. Kita vertus, čia gali būti išlaikyta sena jā-kamienė galūnė, plg. lie. trėčių (pačių, marčių ir kt.) Forma tirtan primena jau aprašytą daiktavardžio formą martan (žr. 3.1.4.). 3.4. Įvardžiai Visose baltų kalbose turėjo būti ī/īā-kamieno moteriškosios giminės įvardžių (greta i- ar ī/ia-kamieno vyriškosios giminės formų). Vienos leksemos yra bendrabalt iškos ar net dar senesnės, kitas yra išlaikiusios ar naujai sudariusios atskiros baltųkalbos. Visos baltų kalbos turi *šis : *šī (lie. šis, ši, tarm. šī, la. šis, ši, pr. schis). Lie. pats, pati, la. pats, pati atitikmens vietoje prūsai turėjo subs, *subā (šaknis pat- buvo išlaikyta daiktavardyje waispattin). Lie. kuris, kuri, la. kurš, kura, lie. jis, ji vietoje — taip pat kiti žodžiai, iš kurių vertas dėmesio enklitinis įvardis *dis, neutr. di ”jis; tai”, greta tikėtina forma fem. *dī. Daugiausia katekizmuose rasta įvardžio šīs, šī atitikmenų formų, rodančių įvairuojantį kamiengalį. Apžvelgsime visas turimas linksnių formas. 3.4.1. Iš vienaskaitos v a r d i n i n k o formų užfiksuota tik masc. schis I, III, sis II ir neutr. (adv.) di, dei (turėdi ”tūri tai” III, turridi ”t.p.” III, kaidi ”kad tai” III (4x), kai dei ”t.p.” III). Moteriškosios giminės formų nėra. 3.4.2. Vienaskaitos k i l m i n i n k o žinomos tik vyriškosios giminės formos schisses ir schieise III. 3.4.3. Iš n a u d i n i n k o formų, be masc. schisman, neutr. schismu III, turime ir fem. Schissai III (s c h i s s a i nianbillintai ”šiai nebylojančiai”). Galūnės -ai negalima tiesiogiai gretinti su lie. šiai galūne, nes abi formos skiriasi morfologiškai (schissai turi įsiterpusį įvardinį formantą s). 3.4.4. Įvairių g a l i n i n k o formų turi abu aptariamieji įvardžiai. Vyriškosios (ir niekatrosios?) giminės formos baigiasi -an (esse schan lindan, noschan bausennien III, schan emnen I), -ian (schian busennien III) ir -ien (schien malniskan III (2x) ir sien spagtun III). Moteriškosios giminės formos, be įprastinio varianto schan (12x) (pvz., s c h a n lankenan deinan I, 96 ėnščan madlin III, s c h a n twaian schlūsn kin ir kt.), dar gali baigtis -ien (ėnšien madlin III), -en (s c h e n naktin, s c h e n Naktin·III) ir -in (s c h i n madlikan III 2x). Antrojo įvardžio giminių formų santykis kiek kitoks. Visos vyriškosios giminės formos galūnėje turi i — forma din katekizmuose pavartota 6x (proweladin I, bebillēdin III, prēdin, pērdin, kirsa din III ir kt.). Abi žinomos moteriškosios giminės formos yra skirtingos: weddēdin ”nuvedė ją” III ir stwi wīrsti d i e n wijrinan billūns III. Galūnių įvairavimu įvardžiai skiriasi nuo atitinkamų daiktavardžio ir būdvardžio vienaskaitos galininko formų. 3.4.5. Daugiskaitos v a r d i n i n k o teturime vyriškosios giminės pavyzdžių: schai wirdai, galbūt ir dei (Tīt paskulē as teinu / kai d e i pirsdau wisan powijstin ... segge / Madlan ... V. Mažiulis PKP II 182 verčia ”Taip raginu aš dabar, kad jie priešais visą dalyką tedaro prašymą”, nors PKEŽ I 202 ši forma interpretuojama kitaip ir verčiama ”tai” — pagal vok. man). 3.4.6. Vienintelė daugiskaitos k i l m i n i n k o vyriškosios giminės forma yra schiēson, pavartota vietoj laukiamos vienaskaitos: mes mans s c h i ē s o n malnijīkai (”des Kindleins”) enimimaisin. 3.4.7. Daugiskaitos n a u d i n i n k o formų nėra. 3.4.8. Daugiskaitos g a l i n i n k o formų yra ne tiek mažai. Įvardžio schis vyriškosios giminės formos dvejopos — schins III (s c h i n s pallai psans 2x) ir schans (en s c h a n s Wirdans), o moteriškosios — tik vienas pavyzdys schiens (s c h i e n s twaian Dāians III). Visos antrojo įvardžio formos — vyriškosios giminės: dins 5x (pvz., crixtity d ī n s I, prēdins III, poglabūdins III) ir diens II (crixtidi=diens). Įvardžio formų analizė rodo, kad daugeliui linksnių būdingas kamiengalio balsių i ir a įvairavimas. Vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnės dažnai sutampa, bent jau negalima pastebėti tokių skirtumų, kurie būtų būdingi ne atskiriems linksniams, o visai paradigmai. Vienaskaitos ir daugiskaitos galininko galūnių santykis yra netgi priešingas. 3.5. Dalyviai Baltų, kaip ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose, veikiamosios rūšies moteriškosios giminės dalyviai taip pat yra ī/į̄-a-kamieno, plg. lie. krīntanti, la. krītuoša, skr. satī. Prūsų kalbos esamojo ir būtojo laiko formų galūnės kiek skiriasi, todėl jas apžvelgsime skyrium. 3.5.1. E s a m o j o l a i k o moteriškosios giminės formų nėra daug. Abiejų giminių galininko formos galūnėje turi balsį i: acc. sg. fem. rīpintin ”sekančią” III (įvardžiuotinė forma rīpintinton III), masc. nidruwintin ”netikintį” III, acc. pl. masc. waitiaintins ”kalbančius” III, warguseggēntins ”piktai darančius” III. Tokios formos, kaip dat. sg. fem. nianbillintai ”nebylojančiai”, nom. pl. masc. skellantai ”kalti, skelą” III (greta skellantēi III) rodo kietojo kamiengalio veržimąsi į paradigmą. Deja, neturime nė vienos moteriškosios giminės vardininko formos. 97 3.5.2. B ū t o j o l a i k o dalyvių beveik visos užfiksuotos formos yra vyriškos giminės. Daugelis jų kamiengalyje turi i: acc. sg. -in (ainanginmusin ”viengimį” III), nom. pl. -is (aupalusis ”radė”, immusis ”ėmė” III). Daugiskaitos galininke dažnesnė galūnė -ins I, II, III (4x, pvz., aulaušins III ”mirusius”), bet gali būti ir -ens (aulauwussens ”t.p.” I). Formų su kietuoju kamiengaliu nerasta. Vienintelė nom. sg. fem. forma aulaušė, jei tai nėra kokia tarimo ar užrašymo klaida (žr. Mažiulis PKEŽ I 117 ir lit.), galėtų rodyti katekizmų (bent jau III) tarmėje buvus papildomąją distribuciją tarp kirčiuotos ir nekirčiuotos vardininko galūnės -ė ir -i, rodančių, kad dalyje prūsų tarmių ǭ/ iā ir e-kamienai galėjo būti visiškai sutapę. 4. Aptarus visų prūsų kalbos paminklų formas, matyti, kad jų duomenys smarkiai skiriasi. Elbingo žodynėlio tarmėje minkštieji ǭ/ iā, ē ir i-kamienai atskiriami, o katekizmų tarmėje jie yra smarkiai suartėję. Dėl to kalti ne tik laikas, tarminiai fonetikos pakitimai ir pan., bet ir šių kamienų senos istorinės sąsajos, kurios išryškėja sugretinus prūsiškus pavyzdžius su kitų baltų kalbų atitikmenimis. 4.1. Seniausios yra ē- ir iā- kamienų sąsajos. Pradžioje jos buvo tik kaitybinės, plg. linksnių galūnes lie. -i, -ios, -iai, -ią ir skr. -ī, -yās, -yai, -īm. Prūsų kalboje ne tik galininko, bet ir kitų linksnių formose yra įsigalėjęs ē-kamienas. Katekizmuose nerasta jokių iā-kamieno pėdsakų, išskyrus įvardį *si ir skaitvardį *tirtī (žr. 3.4.1. ir 3.3.), būdingos galūnės nom. sg. -i, gen. -is, acc. -in, gen pl. -in, acc. -in(s?). Rytų baltų kalbose, priešingai, įsigalėjo iā-kamienas, ypač tai būdinga latvių kalbai ir rytinėms lietuvių tarmėms. Neretai iā-kamienas apibendrinamas visai paradig­mai, plg. lie. sen. platūji — nauj. plačioji, tarm. tokī — tokià, lie. platī, krintanti — la. plaša, krītuoša. Taip atsiranda lietuvių ir latvių iā-kamieniai žodžiai: giria : dzira tipo daiktavardžių rytų baltų kalbose yra ne taip jau mažą, o prūsų kalboje — nei katekizmuose, nei Elbingo žodynėlyje (žr. 2.1.2.) nėra nė vieno patikimesnio pavyzdžio, liudijančio šio tipo egzistavimą (Elbingo žodynėlio daugiskaitos vardininko formos su galūne -ios < *-iās priklausė ne iā, o ē/iā-kamienėms leksemoms, pvz., crausy : crausios). Prūsų ē/iā-kamieną rytų baltų, kartais ir slavų kalbose neretai atitinka iā-kamienas: E asy — lie. ežà, la. eža, mary — lie. marios, plauti — la. plaušas, K *marti — la. mārša, E sari — lie. žarija (plg. dar s.sl. zorja ”žerėjimas”), kiosi ”taurė” — s.sl. čaša, gal ir *jūrī — lie. jūrios, la. jūra. Panašūs struktūriniai santykiai būna tarp skolinio ir to žodžio, iš kurio jis kilęs, pvz., E, K *dūsī — lenk. dusza (plg. skolinius lie. dūšià, la. dūša), E garkity — lenk. gorczyca (plg. lie. garstyčia ar garsovytčia), gal ir E brunyos ”šarvai” — got. brunjo ar s.sl. brunja (plg. la. bruņas). Todėl labai įtikima, kad ē/iā-kamieniai turėjo būti tie skoliniai, kurie kilę iš žodžių, besibaigiančių -i, pvz., K supūni ”ponia” — lenk. *žu-pani, rīki ”viešpatystė” — got. reiki. Rečiau prūsų ē/iā-kamieną atitinka kitų baltų kalbų ē-kamienas: E pelky — lie. pēlkė, la. pelce, gal ir K teisi — lie. teisė. Tokių struktūrinių santykių 98 pasitaiko ir tarp įvairios kilmės skolinių, pvz., E dragios — lie. tarm. drãgės, E crausy — lie. kriáušė (plg. ir bulg. kruša), E knapios — lie. k(ą)nãpės (lenk. konopie). Lietuvių tarmėse jau seniai pastebėtas io- ir ē- kamienų įvairavimas (plg. Būga I 104), pvz., dvasà / dvãsė, musià / mùsė, girà / gìrė, mãrios / mãrės ir pan. Rytinėms tarmėms būdingesnės io-kamienės formos, vakarinėms — ē-kamienės. Tarminės ē-kamienės formos dažniausiai yra naujesnės, atsiradusios dėl kamienų mišimo, veikiant įvairiems tarminiams fonetikos procesams. 4.3. Didelį prūsų kalbos ī/ī̯ā-kamieno produktyvumą rodo tai, kad į jį yra patekę kai kurie senieji i- (ar priebalsinio) kamieno žodžiai: E culczi — lie. kūlšis; E nozy — lie. nósis, la., nãs, lot. nāris; E sansy — lie. žąsis, la. žùoss, sva. gans, gr. χήν (skr. haṃsī greičiausiai yra naujadaras greta masc. haṃsah ir jo sutapimas su sansy atsitiktinis); E wubri ”blakstiena” — lie. brùvis, s.sl. bruvь, skr. bhrūḥ. Prie šios grupelės derėtų ir deverbatyvas posty ”ganymas(is)”, gal ir kai kurie kiti deverbatyvai su priesaga -ti (žr. 2.3.2.), funkciškai atitinkančia priesagą -t-is. Kaip ypatingesnį atvejį reikėtų nurodyti tuos žodžius, kurie pratęsia senąsias niekatrosios giminės formas su galūne *-i. Neabejotinas šio tipo pavyzdys yra E mary (iš *marī) — s.sl. more, lot. mare. Galbūt panašios kilmės ir K *iūr (taip rekonstruoti leidžia dvi galininkų formos su galūne -in, plg. 3.1.4., o E lurīay galėtų būti laikomi niekatrosios giminės forma ir taisytini *iurian, plg. Endzelīns DI IV—2 230) — skr. vārī ”vanduo”. Lietuvių tarmėse, ypač vakarinėse, i-kamieno žodžiai linkę pereiti į ē-kamieną (kùlsė, nósė, žãsė ir pan.). Prūsų kalboje irgi pasitaiko panašių reiškinių, pvz., E pusne — lie. pušnìs, slaune ”gražulo šlaunis” / slaunis ”šlaunis” — lie. šlaunis, skr. śroṇiḥ, lot. clūnis. 5. Kamienų sugretinimas leidžia daryti prielaidas apie jų raidą. Jų įvairavimo ir mišimo priežastys visose baltų kalbose — ne vien istoriniai fonetiniai pakitimai. Dalis aptariamųjų kamienų yra susiję ir genetiškai. 5.1. Baltų kalbų daiktavardžio raidą galima pavaizduoti šia schema: Bendrain doeuro pietiškuoju laikotarpiu rekonstruotini du tarp savęs genetiškai nesusiję minkštojo kamiengalio tipai -ī/ī̯ā ir i- (ar priebalsinis) kamienas, pvz., *patī ir *klaunis ”šlaunis”, neutr. *marī ”marios”. Iš senojo ī/ī̯ā kamieno b a l t ų p r o k a l b ė j e tam tikromis sąlygomis atsisakojo ē-kamienas ir susidarė trys kamiengalio tipai, pvz.: *martī, *ēžī-”ežia” (tokią prabaltiską šio žodžio formą rekonstruoja ir Būga I 594, ir Mažiulis PKĖŽ I 10) — *saulē, *žemē (: prasl. *zemja) — *akis, *šird(is)⁵. 5 Baltų ē-kamieno atsiradimas — labai sudėtingas klausimas, reikalaujantis 99 V a k a r ų b a l t ų kalbose ī/ā-kamienas išlieka stiprus, jis net pasipildo kai kuriais buvusiais i-(priebalsinio) kamieno žodžiais (pradžią tam galėjo duoti neutr. formos su galūne -i), net atsiranda naujadarų. Ilgainiui dalyje prūsų tarmių šie kamienai labai suartėja, genetines kamienų sąsajas sustiprina fonetiniai žodžio galo pakitimai. R y t ų b a l t ų kalbose, atvirkščiai, ī/ā-kamienas nusilpsta, iš jo atsisako iā-kamienas, kuris įsigali latvių kalboje ir dalyje lietuvių tarmių. Vakarinėse lietuvių tarmėse labai sustiprėja ē-kamienas, į jį pereina ne tik iā-, bet ir i-kamieniai žodžiai. Būdvardžių, skaitvardžių įvardžių ir dalyvių ī/ā-kamienų moteriškosios giminės formų likimas kiek kitoks. Jį sąlygojo koreliacija su tam tikromis vyriškosios giminės formomis. Iš indoeuropietiškųjų laikų paveldėtos gana įvairios paradigmos: moteriškosios giminės ī/ā-kamienės formos gali būti vartojamos ne tik greta u-, bet ir greta i-, priebalsinio, i/īo- ir net ō-kamienių vyriškosios giminės formų (užtenka prisiminti veikiamuosius dalyvius, įvardžius pats, pati, šis, ši ir pan.). Atskirose baltų kalbose išliko ir įsigalėjo kiek kitokios įvairių kalbos dalių formos. P r ū s ų kalboje geriausiai paliudyta paradigma -ies, *-ī, -i(n). Labai atsargiai reikėtų žiūrėti į paradigmos -us, *-ū, -u rekonstrukciją (žr. 3.2.), o ypač į su ja susijusius ī/ā-kamienų naujadarų kilmės aiškinimus (žr. 2.3.1.). L i e t u v i ų k a l b o j e ī/ā-kamienės formos gana patvarios, įprastinė būdvardžių paradigma — -us, -i, -u. Įvardžiai ir dalyviai turi ī/ā-kamienės moteriškosios giminės formas greta įvairaus tipo vyriškųjų. Skaitvardis trečia greičiausiai yra naujai perėjęs į iā-kamieną. L a t v i ų k a l b o j e beveik visos ī/ā-kamienės formos yra perėjusios į iā-kamieną, bėra kelios reliktinės įvardžių formos (pati, ši). THE HISTORICAL CONNECTIONS OF PRUSSIAN ī/ā-STEM NOUNS Summary The old ī/ā-stem of type *patī survived in Old Prussian better than in East Baltic languages. There are 30 substantives (25 in form of nom. sg. with the endings -i, -y and 5 nom. pl. forms, ending in -ios, i.e. crausī ”pear tree” craustios ”pears”) in Elbing dictionary. The substantives of this type are easy to be distinguished from other palatal stems (ē-, i-). On the contrary, these stems became very close, almost mixed among themselves, in the dialects of I, II, III catechisms. In order to recognize different stem forms, some selection criteria are proposed in this article. The analysis of Prussian language data and their comparision with East Baltic correspondences allow us to make certain conclusions about evolution of ī/ā-stem nouns in all Baltic languages and their historical connections with iā-, ē-, -i (or consonant) stems (main results are illustrated by picture in section 5.1.). specialaus tyrinėjimo. Šiame straipsnyje jis paliečiamas tik tiek, kiek tai būtina, aiškinantis ī/ā-kamieno istoriją. 100