Prūsų kalbos „ī(iā)“ kamieno sąsajos su kitais kamienais

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Audronė KAUKIENĖ PRŪSŲ KALBOS (ia) KAMIENO SĄSAJOS SU KITAIS KAMIENAIS 1. Prūsų kalba yra geriau už kitas baltų kalbas išlaikiusi vardažodžių i/1a-kamiena, pratęsiantį seną indoeuropiečių linksniavimo tipą, pvz., skr. devi, devyas "deivė", got. bandi, bandjos "ryšys, pantis", lie. pati, pačios, la. pati, pašas. Tiesa, prūsų kalbos £/ia-kamieniai vardažodžiai ne visuomet lengvai atskiriami nuo kitų minkštojo kamiengalio žodžių (rašybos nenuo- seklumai, tarminis įvairavimas, kamienų mišimas ir kt.). Aiškiausiai prūsų kalbos i/1a-, ė- ir i-kamieno žodžiai atpažįstami Elbingo žodynėlyje iš vie- naskaitos ar daugiskaitos vardininko galūnių: asy, culczi, crausy, crausios (1/ia); saule, wosee, raples (ė); antis, plieinis "plėnys" (i). Katekizmuose pa- sitaiko įvairių linksnių formų, tačiau nustatyti kamieną sunkiau dėl didesnio kamienų mišimo, minkštųjų kamiengalių suartėjimo. Lingvistinėje literatūro- je kol kas šiems klausimams skirta palyginti nedaug dėmesio, nėra nustatyti šio kamiengalio žodžių semantikos ir morfologinės struktūros ypatumai, nėra aptarti i/iair kitų (ypač é!) kamienų skyrimo kriterijai. Yra atskirų pastabų, analizuojant ta ar kitą pavyzdį Įvairiuose etimologinio pobūdžio darbuose, iš kurių matyti, kad jų autorių nuomonės skirtingos. Elbingo žodynėlio ir katekizmų medžiagos pobūdis ir aptariamų klausi- mų ratas taip smarkiai skiriasi, kad būtina juos apžvelgti skyrium. Išvadas, gautas iš Elbingo žodynėlio daiktavardžių analizės, vėliau galima pritaiky- ti, nagrinėjant daug įvairesnius, bet ir keliančius daug daugiau neaiškumų katekizmų pavyzdžius. 2. Elbingo žodynėlio daiktavardžiai analizuojami tokia tvarka: pir- miausia suregistruojami visi galimi pavyzdžiai, po to aptariama jų kilmė, struktūra bei daryba ir semantikos ypatumai. 2.1 Elbingo žodynėlyje rasta 30 analizuojamojo tipo daiktavardžių. Dau- guma jų užrašyta vienaskaitos vardininko forma, retesni daugiskaitos vardi- ninko pavyzdžiai. 2.1.1. Vienaskaitos vardininko galūnę -y ar -7 ne visi autoriai vienodai interpretuoja. V. Mažiulis tiek PKP II, tiek ir PKEŽ rekomen- duoja skaityti -4 (šie skaitymo variantai toliau sąraše nurodomi laužtiniuose skliaustuose), visur aiškiai įžvelgdamas +£/iū-kamieną. Tačiau J. Endzelins "Senprūšu valoda" leksikos dalyje (DI IV —2) čia matė trumpąjį -7 (skai- tymo variantai nurodomi paprastuose skliaustuose), įvairiai jį morfologiškai interpretuodamas (ė-kamienas, £-kamieno dviskaita ar kt.). Vis dėlto Elbingo 87 žodynėlio medžiaga leidžia labai aiškiai atskirti kamienų galunes, bent jau i/ia-kamieno vienaskaitos vardininkas neturėtų kelti jokių abejonių. Tokių pavyzdžių rasta 25: | 1) asy [az1], (azi) "ežia", 2) bleusky [bl'auski] "meldas", 3) dusi [dusi], (dūsi) "siela", 4) garkity [garkiti] "garstyčia", 5) kezti [keksti] "kasa", į 6) kiosi [k'asi] "taurė", | 7) cosy [kasi] "koserė (kvėpuojamoji gerklé)”, 8) craysi [kraisi] "šiaudas", 9) crausy [krausi] "kriaušė (medis)”, 10) culczi [kuls1] "kulšis", (<*kulse), 11) louki [lunki (lauki?)] "takas", 12) ludini ['adini] "šeimininkė", 13) mary [mari] "marios", 14) nozy [nasi] (nosi; divsk. nom.?) ”nosis”, 15) noseproly [nasiprali] "nosiaskyle”, 16) pelki [pelki] "pelkė", | 17) plauti [plauti] "plaučiai", ji 18) posty [pūsti] "ganymas(is)", 19) soanzti [spanksti] "kibirkštis", 20) stabni [stabni] (<*stabine, ta Trautmanis Apr. Spr. 435) "krosnis", 21) staydy [skaidi] "iena", 22) wolti [valti] "varpa", 23) wubri [bruvi]! "blakstiena, antakis”, 24) sansi [zansi), (zansi) Pash, 25) sari [zar1], (zari) ” zarijos”. 2.1.2. Kaip jau matėme iš pavyzdžių (žr. 1.), Elbingo žodynėlyje galimaj rasti visų kamienų ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vardininko formų, tačiau nėra nė vieno tikro ia-kamienio pavyzdžio. Ar prūsų kalboje buvo tokio tipo žodžių, kaip lie. giria, la. dzira? Duomenys rodo, kad po 4 galūninis *-a buna tik intervokalinéje pozicijoje: slayo "šlajos", sloyo "la- jus”, crauyo "kraujas" (iš *krauja, plg. dar nom. sg. krawia III, kreuwiey II, acc. kraugen I, krawian III), su priesaga -tj-ū claywio [klaivija] "mėsa (šoninė)", tarbio [karbija] "karbija". Vienintelė išimtis su galūniniu -i@ po priebalsio būtų perdirbinys iš vak. slavų syrište — sutristio "išrūgos", jei jsi tikrai skaitytinas [sutrist'a](taip PKP II 273), o ne [sutristija]. 2.1.3. Zodynélyje rasti 5 daugiskaitiniai daiktavardžiai su galūne -ios ar -yos (iš *-ias): brunyos [brun'as] "šarvai", dragios [drags] Ca of tt i RL 5S Sie dh ha i "mielės", knapios [k(a)napjas] "kanapės", crausios [kraus’as] "kriaušės" ir ! Forma bruws, aišku, yra negincytina etimologiškai, tačiau toks skaitymas (žr. | PKP II 261) nėra būtinas: čia galėtų būti ne užrašymo klaida, o pačios kalbos reiškinys — metatezė (plg. Endzelins DI IV—2 341). 88 | lisytyos [Iisit'as (1iz-7)] "aptvaras arkliams kaustyti". Kadangi vienaskaitos vardininkas su galūne *-ia Elbingo žodynėlio tarmei nebūdingas, visi šie žo- džiai laikytini #/ia- kamieniais. Tai patvirtina ir sugretinimas crausy (medis)- ir crausios (vaisiai). Jie, matyt, sudaro vieną paradigmą, kap ir lie. kridušė : kriaušės. Kaip tik dėl to crausios reikėtų skaityti ne [krausijas] (taip PKP II 281), o [kraus'as], plg. Būga I 478, Mažiulis PKEŽ II 266—268. 2.2. Nagrinėjamųjų i/ia-kamieno daiktavardžių k il m é gana įvairi: yra ir senų veldinių, ir naujadarų, ir skolinių. Patys seniausieji turi įvairių kamienų atitikmenų daugelyje giminiškų kal- bų — tai nozy "nosis", mary "marios", sansy "žąsis", wubri "blakstiena". Atitikmenų baltų ir slavų kalbose turi plauti "plaučiai" ir wolti "varpa", vien baltų — asy "ežia" (tolimesnių kalbų giminaičiai nelaikytini atitikmenimis dėl struktūros ar semantikos skirtumų), culczi "kulšis", pelky "pelkė" ir sari "žarijos", vien slavų — dragtos "mielės" ir kiosi "taurė". Daugelis anali- zuojamųjų žodžių yra prūsų kalbos nau jadarai (tai rodo gana didelį šio tipo produktyvumą): bleusky "meldas", kezti "kasa", caysi "šiau- das”, louki "takas", posty "ganymas(is)", soanzti "kibirkštis", stabni "kros- nis”, staidy "iena". Naujadarais laikytini ir dūrinys noseproly "nosiaskylė", vediniai ludini "šeimininkė", lisytyos "aptvaras" ir cosy "koserė" (pastarojo žodžio bendra kilmė su lie. koserė nekelia abejonių, žr. Mažiulis PKEŽ II 247, tačiau struktūros skirtumai neleidžia jų laikyti atitikmenimis). Neabejotini skoliniai yra slavizmai dusi "siela" ir garkity "garstyčia", germanizmas (gali būti atėjęs per slavus) brunyos "šarvai". Labai seni ir ne visai aiškios kilmės skoliniai yra knapios "kanapės" ir crausy "kriaušė" : crausios "kriau- šės". Kai kurie iš šių žodžių iš prūsų (ar kitų vakarų baltų) kalbos yra patekę į rytų baltų kalbas ar jų tarmes, pvz., dragios — Prūsijos lietuvių drūgės, crausy — lie. kr(i)dušė. 2.3. Elbingo žodynėlio i/ia-kamieniai daiktavardžiai turi tam tikrų struktūros ir darybos ypatumų. Juos nustačius, gali būti lengviau atskirti šio tipo pavyzdžius nuo kitų kamienų žodžių, ypač nagrinė- jant katekizmų medžiagą. Daugelis nagrinėjamųjų žodžių yra šakniniai ar turi pirmines priesagas, tačiau yra ir daugiaskiemenių žodžių, turinčių aiškias antrines priesagas, net ir dūrinių (greta noseproly "nosiaskylė" čia verta prisiminti ir labai seną dūri- nį, turintį atitikmenų giminiškose kalbose, tačiau žinomą tik iš III katekizmo — waispattin "viešpačią"). Neužfiksuota nė vieno priešdėlinio žodžio, matyt, priešdėlinė daryba buvo labiau būdinga ė-kamieniams, pvz., ponasse "pa- nose”, poducre "podukra" ar vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių abstocle "dangtis", aukleztes "nuoklastos", sawayte "savaitė" ir kt. 2.3.1. Daugelis ša k ninių daiktavardžių yra vediniai iš veiksma- žodžių. Neabejotini deverbatyvai yra dragios "mielės" (iš balt.-sl. *dreg- "drėbti / dribti, krėsti / kristi", žr. Mažiulis PKEZ I 217), kiosi "taurė" (iš balt.-sl. *kės- "rėžti, pjauti", žr. Mažiulis PKEŽ II 189—191), cosy "ko- sere” (: lie. kdséti, la. kūsėt, skr. kasate ir kt. Endzelins DI IV—2 243), 89 sari "žarijos" (: žėrėti Endzelins DI IV—2 298). Deminutyvy yra mažiau. Su daiktavardžiu crais "šienas" darybiškai sietinas craysi "stiebas, šiaudas" (žr. Mažiulis PKEŽ II 253), su būdvardžiu *pelk- "pilkas" — pelky "pelkė" (Mažiulis PKEŽ II 290, 140 išnaša). V. Mažiulis yra linkęs daugelį anali- zuojamojo tipo daiktavardžių laikyti sudaiktavardėjusiais būdvardžiais — ne tik pelky, bet ir desubstantyvą craysi ar deverbatyvą bleusky "meldas" (iš *bleusk- "bliūškinti, ploninti, minkštinti", žr. PKEŽ I 147—148). Tai jau nebe atskirų žodžių darybos ar etimologijos klausimai, o susiję su viso i/ ia- kamieno tipo istorija (plačiau žr. 5.). 2.3.2. Priesaginiams daiktavardžiams būdingi kai kurie struktūros ir darybos savitumai, vienijantys juos į tam tikras struktūrines — semantines grupeles. Pirmiausia minėtini deverbatyvai su priesaga -ti: kezti "kasa" (iš *kes- "draskyti, šukuoti"), plauti "plaučiai" (iš*pleu- "plaukti"), posty "gany- mas(is)” (iš vak. balt.-sl. *pas- "ganyti, saugoti"), soanzti [spanksti] "ki- birkstis” (: lie. spingeti, ap-spaniges, la. spuogat ”zibéti”). Strukturiskai į juos panašus, tačiau kitaip sudarytas yra wolti "varpa". Priesaga -tt prime- na antrinė priesaga -žt-2, su kuria sudarytas deverbatyvas lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti" (iš *lis- "(su)siaurinti, žr. Mažiulis PKP II 257), o šiam labai artimas struktūriškai skolinys garkity "garstyčia" (iš lenk. gorczyca). Kita grupelė žodžių turi priesagą -(t)n-1: tai denominatyvai stabni "kros- nis” (: stabis "akmuo") ir ludini "šeimininkė" (padaryta iš skolinio ludis "šeimininkas" ). Su priesaga -s-7 padarytas deverbatyvas culczi "kulšis" (iš * kulk- "lenk- ti(s)”; V. Maziulio nuomone, tai sudaiktavardėjęs būdvardis fem. balt. * kulkst "lenkta", žr. PKEŽ II 297—299). Kai kurias panašias, bet ne visai tapačios darybos ir reikšmės priesagas gali turėti ir e- ar :+-kamieno žodžiai. Todėl greta struktūrinio labai svarbus ir semantinis kriterijus. 2.4. Analizuojamųjų žodžių reikšmės gana įvairios, tačiau galima pastebėti susidarant tam tikras semantines grupeles: a) kūno dalių pavadinimai — kezti "kasa", kosy "kosere’, culczi "kulšis", nozy "nosis", noseproly "nosiaskylė", plauti "plaučiai", wubri "blakstiena"; prie šių pavyzdžių gražiai derėtų III austin "snukį, nasrus" (gaila, nežinomas vardininkas), gal ir kai kurie kiti katekizmų daiktavardžiai; b) negyvosios gamtos objektai — asy "ežia", louki "takas", mary "ma- rios”, pelky "pelkė" (čia gražiai derėtų ir III turin "jūrą", apie tai dar 4.1. ir 4.3.), soanzti "kibirkštis", sari "žarijos"; | c) augalai, jų dalys — bleusky "meldas", garkity "garstyčia", craysi "šiau- das”, knapios "kanapės", wolti "varpa"; ; d) žmogaus veikla, jos produktai — kiosi "taurė", posty "ganymas(is)”, stabni "krosnis", staydy "iena", dragios "mielės", lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti", skolinys brunyos "šarvai"; e) moteriškosios giminės asmenų, veikėjų pavadinimai — prie E ludini "šei- 90 mininké” paminėtini katekizmuose išlikę senieji */iū-kamieniai daiktavardžiai acc. martin "nuotaką", waispattin "viešpačią", greičiausiai ir schlūsnikin "tarnaitę", nom. trintawinni "keršytoja" (su priesaga -in-, plg. 2.3.2.). Kita vertus, šiam tipui nebūdingi medžių (išskyrus crausy "kriaušė") ir paukščių (išskyrus sansy "žąsis") pavadinimai — šie žodžiai paprastai yra €- kamieniai, pvz., addle "eglė", berse "beržas", lipe "liepa", lazde "lazdynas", wobalne "obelis" ir kt., gerwe "gervė", sarke "šarka", warne "varna" ir kt. 2.4.1. Kaip ir kitų moteriškosios giminės kamienų, taip ir z/ia-kamieniai kuopinės reikšmės daiktavardžiai gali būti ne tik daugiskaitiniai (brunyos "šarvai", dragios "mielės", lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti"), bet ir vie- naskaitiniai — bleusky "meldas (meldai)?, craysi "šiaudas (Siaudai)”, mary "marios", plauti "plaučiai", sar: "žarijos" ir pan. 3. Katekizmy tarmėje žymiai sunkiau atpažinti minkštųjų ka- miengalių formas. Geriausiai tam reikalui tiktų vienaskaitos ar daugiskaitos vardininkas, nes šiose formose, nepaisant vokalizmo pakitimų, kai kuriuos ka- mienus leidžia atskirti galūninio -s buvimas ar nebuvimas. Deja, patikimų daugiskaitos vardininko formų nėra, o vienaskaitos vardininke galūnės -+ gali pratęsti tiek istorinį *-4, tiek ir *-é. Taigi tuojau pat iškyla ne tik #{(ia)- ir e-kamienių žodžių atskyrimo, bet ir šių kamienų istorinio santykio problema. Apie istorinius kamienų santykius bus kalbama toliau (žr. 4.). Ta medžiaga, kuri užfiksuota katekizmuose, rodo visų minkštųjų kamiengalių suartėjimą, daugelio linksnių galūnių sutapimą: gen. sg. -is, dat. -i, acc. -in / -ien, gen. pl. -in, dat. -imans, acc. -ins / -iens. Tenka ieškoti visų galimų būdų, padedančių nustatyti to ar kito žodžio linksniavimo tipą. Galima pasiūlyti tokius kriterijus: a) Etimologinis sugretinimas, kuris leidžia laikyti £/1ia-kamie- niais bendraindoeuropietiškus ar bendrabaltiškus šio tipo žodžius, pvz., * pati, *veis-pati ar * marta. b) Elbingo Zodynélio medžiaga: bendri žodžiai, struktūrinis, darybinis ar semantinis panašumas. Tiesa, mus pasiekusių prūsų tarmių negalima suta- patinti — jas skiria ir laikas, ir nuotolis, tačiau, šiaip ar taip, tai vienos kalbos tarmės. Be to, Elbingo žodynėlio tarmėje nėra pastebėta kokių nors ryškesnių kamienų mišimo pėdsakų, taigi jo medžiaga visai tinka būti atrama, tiriant prūsų linksniavimo tipų istoriją. c) Vidinė katekizmų kalbos struktūrinė analizė. Katekizmuose randame įvairių linksnių ir įvairių kalbos dalių formų, kurias būtina aptarti skyrium. 3.1. Daiktavardžiai Tikslų nagrinėjamojo tipo pavyzdžių kiekį nustatyti, aišku, yra labai sun- ku. Čia bus bandoma aptarti visus galimus, daugiau ar mažiau patikimus atvejus, iš eilės apžvelgiant turimas linksnių formas. 3.1.1. Vienaskaitos vardininko galūnė -7 ar -y, kaip jau minėta (3.), gali būti interpretuojama ir kaip *-4, ir kaip *-€. Lingvistinėje literatū- roje galima pastebėti tokį dėsningumą: daugeliu abejotinų atvejų pirmiausiai 91 linkstama rekonstruoti e-kamienes formas. Matyt, čia stipriai veikia geriau pažįstamos rytų baltų kalbos, turinčios stiprų ė-kamieną. Ši psichologinė įtai- ga verčia laikyti e-kamieniais ne tik tuos katekizmų pavyzdžius, kurie turi šio tipo atitikmenis Elbingo žodynėlyje (pvz., kurpi III ir kurpe E, korpe GrG "kurpė, batas"), bet ir visus tuos žodžius, kurie neturi jokių atitikmenų, o kartais net ir tuos, kurių atitikmenys Elbingo žodynėlyje yra +4/iū-kamieno (pvz., V. Mažiulis, dusi E rekonstruodamas * dusi, abejoja, ar III katekizmo * dusi nėra iš * dase, zr. PKEZ I 241). Visiškai akivaizdu, kad € ir 7/ia-kamienai pirmiausia suartėjo nekiréiuo- toje pozicijoje, nes kirčiuota vardininko galūnė visais turimais atvejais išlieka nesusiaurėjusi, pvz., semmė III (same E) "žemė", giwei III [give-i] "gyveni- mas” (dėl dalyvio aulausė žr. 3.5.). Jei abu kamienai nėra visiškai sutape, katekizmų tarmėje greičiau reikėtų įrodinėti ne #/ia-, o e-kamieno buvimą, nes jam paliudyti teturime pora minėtų pavyzdžių (Elbingo žodynėlyje šis kamienas gana stiprus!). ; Be jau minėto kurpi ir tokių istorinio priebalsinio kamieno žodžių kaip brati "brolis", duckti "duktė", muti "motina", kurių -i tikrai turi būti iš *-e (plg. E brote ir mothe), katekizmuose dar yra keletas daiktavardžių, turin- čių vardininko galūnę -i (visi pavyzdžiai iš III katekizmo): kaaubr? "dagys", kirki? "bažnyčia", peroni "bendrija", riki ar rycky "viešpatystė", strigli? "us- nis (usnys?)”, supūni "ponia", teisi "garbė" ir trintavinni "keršytoja". V. Mažiulis visų šių pavyzdžių galūnės -i kildina iš nekirčiuoto *-i<*-¢, žr. ati- tinkamai PKP II 204, 260, 325, 321, 304, 269, 279, istoriškai juos laikydamas é-kamieniais (plg. dar PKEŽ II 60, 193). Tačiau šie žodžiai yra gana skirtingi, taigi ir juos interpretuoti galima įvairiai. Visai įtikima, kad e-kamienis turėjo būti daiktavardis kžrki, skolinys iš vok. Kirche "bažnyčia", greičiausiai é-kamieniu laikytinas ir peroni, plg. panašios struktūros ir darybos medione "medžioklė" E (žr. dar 3.1.4.). Visai kitaip reikėtų žiūrėti į moteriškosios giminės asmenų pavadinimus trintawinni ir supuni (skolinys iš lenk. *žu-pani). Ir struktūra, ir semantika- kalba užtai, kad juos reikėtų laikyti 4/ia kamieniais (plg. 2.3.2. ir 2.4.). Cia gražiai derėtų ir *schlasniki (III katekizmo forma schlūsnikai greičiausiai atsi- rado veikiant prieš einančiam įvardžiui stai: ... stai ast Deiwas schlūsnikai / aina Trintawinni prei sūndin; taip, regis, spėjo ir J. Endzelynas, žr. DI IV—-2 301), acc. schlūsnikin (žr. toliau 3.1.4.) "tarnaitė" : masc. *schlūsnik(a)s, acc. schlūsnikan, nom. pl. schlūsnikai "tarnas". Fait Dvejopai gali būti vertinami kaaubri [kaubri] "dagys" ir strigli "usnis". Savo semantika jie artimi Elbingo Zodynélio i/ja-kamieniams augalų pavadi- nimams (žr. 2.4.-c). Kaip ir dauguma šio struktūrinio tipo žodžių, ir kaaubri (iš *kaub- "lenkti", žr. Mažiulis PKEŽ II 60), ir strigli (: lie. strigti, la. 2 Formos kaaubri ir strigli pavartotos gali situacijoje (...kaaubri bhe strigli turet tans tebbei pijst), o forma kirki — kilmininko (...steisei kirki swaise martan), bet struktūriškai laikytinos vardininkais, žr. Mažiulis PKP II 204, PKEŽ II 60, 193 (tačiau Trautmann Apr. Spr. 358 taiso kirkis). | 92 strigt, zr. Endzelins DI IV —2 317) yra deverbatyvai. Tačiau nė vienas žody- nėlio pavyzdys (išskyrus noseproly "nosiaskylė" su neaiškios kilmės antruoju sandu) ne tik neturi priesagų r-žir [-i, bet net nesibaigia šiais junginiais. Tuo tarpu é-kamieniy daiktavardžių su priesagomis -r-č ir -l-ė galima rasti ne vie- ną: paustre "dykuma", adlle "eglė", raples "replės", dumsle "pūslė", stacle "ramstis" ir pan. 3.1.2. Nėra nė vieno visiškai patikimo kilmininko pavyzdžio. Forma teists III (laikutei dwigubbus tei sis werts) "garbės" galėtų būti ne tik ė-kamienė (: lie. téisé), bet ir i/1a-kamiené (struktūra ir semantika primena *dusi, žr. dar 3.1.4. ir 3.1.). Tose indoeuropiečių kalbose, kurios yra išlaikiusios aptariamąjį linksnia- vimo tipą, kilmininko galūnė paprastai yra *-ias (t.y. 1ū-kamienė), plg. skr. devyas, got. bandjos, lie. marčios. Tokią galūnę galėjo turėti ir Elbingo žody- nélio tarmė, greta nom. garkity "garstyčia" Mažiulis PKEZ I 328 rekonstruoja gen. sg. * garkit'ūs. Tačiau vargu ar tokią galūnę galėjo būti išlaikiusi katekiz- mų tarmė, kurioje visiems minkštiesiems kamiengaliams buvo apibendrinta galūnė -is, pvz.: gijwis "gyvenimo", kirkis "bažnyčios", Wosis-pile ” Ožkos pi- lis”, Sawlis-kresil "saulės krėslas" (e-kamienas); powaisennis "sąžinės, naseilis I, noseilis III [noseilis] "dvasios" (ia-kamienas); etnistislaims III "malonės tur- tingas” (i- ar 7/4ia-kamienas)®. Analizuoti kilmininko galūnę yra sunku dėl šio linksnio formų retumo: labai dažnai vietoj laukiamo kilmininko katekizmuo- se randame galininko formą, pvz., ...esse wissawidiskan wargan / Kermenes bhe Dausin | Labbas bhe Teisin israikilai III 577_g. 3.1.3. Naudininko formy katekizmuose nera uzfiksuota. 3.1.4. Daugiau uz kitus linksnius yra galininko formų. patys seniausi šio tipo žodžiai turi galūnę -in: martin III, Waispattin III. Ši galūnė primena skr. -tm ir skiriasi nuo kitų kalbų ia-kamienés galūnės (pvz., lie. marčią). Tiesa, greta formos martin III katekizme yra dar ir martan (kilmininko pozicijoje): steiser kirki swaise m a r t a n. Jei tai ne korektūros klaida, čia galėtų būti koks naujas morfologijos reiškinys, plg. panašiai įvairuojančias formas madlan III ir madlin III (2x) "maldą", o dėl įvardžio tirtan "trečią" (fem.) žr. dar toliau (3.4.4.). Skolinys *dusi (dusi E) turi tris galininko formas — visos su galūne -in: dūsin, daūsin ir dousin III. Galbūt i/1a-kamienas skyrėsi nuo kitų minkštojo kamiengalio daiktavar- džių tuo, kad galininke turėjo galūnę -in, o ne -ien (-ian ar -en). Kitų ka- mienų daiktavardžiai paprastai turi įvairuojančias galunes, pvz., semmin I | semmien, semien (9x) II, III "žemę", nacktin I / nacktien III "naktį", etwerpsennin III / etwerpsennien III, etwerpsennian II "atleidimą". Todėl, matyt, nelaikytini 2/ia-kamieniais tie daiktavardžiai, kurie turi galininka su galūne -(t)en: peronien III / peronin III "bendriją" ir kirken II / kirkin = 3 Kitokiy galūnių turi kai kurie ia-kamieniai daiktavardžiai. Tai labai reti atve- jai: tauwischies II, tawischas III [tavišas] (greta tawischis I) "artimo", nierties 111 "'narto" ir rikijas III "pono". 93 I, kijrkin III "bažnyčią" (šių žodžių vardininkas baigiasi -i, zr. 3.1.1.) ar- ba arien "javus" (V.Mažiulis čia įžiūri substantyvizuotą būdvardį *ari, žr. PKEŽ I 93). Žinoma. jei tokios formos nėra užfiksuota, pavieniai pavyzdžiai su galūne -in dar neleidžia daryti kokių nors išvadų dėl kamieno (pvz., austin "nasrus", pramadlin "užtarimą" III), nebent atsirastų kitų struktūrinių ar semantinių kriterijų (pvz., schlūsnikin "tarnaitę", žr. 3.1.1.). Kuo daugiau užrašyta pavyzdžių su galūne -in, tuo didesnė tikimybė, kad žodis yra 4/1a- kamieno. Tokiais žodžiais būtų galima laikyti rik: "viešpatystė" (skolinys iš got. reiki) ir teisi "garbė" (abiejų vardininkai baigiasi -¢, žr. 3.1.1.): rikin III (4x) ir teisin III (4x), teischin III. 3.1.5. Daugiskaitos vardininko formy katekizmuose nerasta. 3.1.6. Daugiskaitos kilmininko pozicijoje pavartota forma dusin III: ...beggt tenner bude kirscha iouson Du = s 1 n. Daugiskaitos kilmininko galūnė -in būdinga visiems minkštojo kamiengalio daiktavardžiams. Tiesa, prielinksnis kirsa "virš" paprastai vartojamas su galininku, tačiau tuomet lauktina galūnė -ins (žr. 3.1.8.). 3.1.7. Daugiskaitos naudininko formų neužfiksuota. Tiesa, naudininko pozicijoje užrašyta forma waispattin III: Steimans Butta Rikijans bhe Bntas Waispattim. Sprendžiant pagal Rikijans, tai turėtų būti galininko forma. 3.1.8. Turime dvi galininko formas, abi pavartotos netiesioginio papil- dinio pozicijoje — dusin (zr. 3.1.6.) ir waispattin (žr. 3.1.7.). Galūnė -in vietoj laukiamos -ins, jei tai nėra užrašymo klaida, galėtų būti 4/iG-kamieno požymis. | 3.2. Būdvardžiai Dauguma katekizmuose rastų būdvardžių yra kieto kamiengalio — para- digma -(a)s, -a, -an. Minkštojo kamiengalio būdvardžių yra kiek mažiau, tačiau gana įvairių. Kai kurias moteriškosios giminės formas galima laikyti t/iū-kamienėmis. Pirmiausia čia minétinas pavyzdys gillin III: Stwi dai Deiws ainan gi llin maigun krūt nostan smunentinan (maiggun, sprendžiant pagal formą, yra acc. sg. fem., nom. sg. turėtų būti *maiga >*maigu). V.Mažiulis PKEŽ I 363, rekonstruodamas nom. sg. fem. *gili, čia pat nu- rodo masc. *gilus = lie. gilus, la. dzils. Atstatant u-kamiene vyriškosios giminės forma, matyt, pirmiausia remiamasi etimologinémis paraleléemis ir paradigmos -us, -¢, -u senumu. Pačioje prūsų kalboje tokia paradigma nie- kur nera paliudyta. Lietuviy kalbos u-kamienius budvardzius daznai atitinka a-kamieniai, pvz., kartai "kartus”, rams "doras" : ramais, sparts "stiprus" : spartus. Visi katekizmuose rasti budvardziai, kuriuos galima laikyti u-kanie- niais, galūnę -us turi po priebalsio g: augus "gobsus”, preitlangus "lengvas", acc. sen...polligun "su lygiu", poligon "panašų", neutr. (adv.) poligu "pa- našiai". Tiesa, būdvardžiai *leng-u-/lang-u "lengvas" ir *lig-u "lygus" turi u-kamienių etimologinių paralelių giminiškose kalbose, tačiau jie abu prūsų kalboje yra priešdėlių vediniai. Nė vienas iš šių pavyzdžių neturi moteriško-; 94 sios giminės formų, kurios galėtų patvirtinti, kad jie tikrai yra u-kamieniai, kad galūnės u nėra murmamasis garsas, atsiradęs, sutrumpėjus galunei po gomurinio priebalsio (plg. asmus "ašmas" po lūpinio m). Be to, prūsų kal- boje moteriškosios giminės £/ia-kamieniai budvardziai gali būti ir greta kitų kamienų vyriškosios giminės formų (a-, o ypač i/ia-). Pirmiausia paminėtinas pavyzdys postippin "ištisą" (fem.): ...kaidi tans stan postippin Chritianiskan | nosemmien preiwacke, senrinka ("ištisą krikščioniją"). Kaip rodo prieveiksmis postippan "ištisai", vyriškosios giminės forma turėtų būti a-kamienė. ; Visiškai drasiai galima kalbėti apie paradigmą -is, -4, -i(n). Nėra jokių duomenų, bent jau katekizmuose, apie e-kamienius prūsų kalbos moteriško- sios giminės būdvardžius (plg. lie. didelis, didelė, medinis, medinė ir kt.). Sio tipo minkštojo kamiengalio budvardziais laikytini arwis "tikras", sudurtiniai wyssen mukis II, acc. wissemokin II, wissemukin III "visagalis", ackewijstin III "akivaizdų (akivaizdzia)”, gal ir Elbingo zodynélio gailis "baltas" (Ma- ziulio PKEZ I atstatoma *gailas), caltestis [kaltiskis PKP II 286] ”avilinis” junginyje caltestisklokis ir mynsis "uždaras" — jie pateikti ne įprastine niekat- rosios giminės forma su galūne -an. Iš tokių būdvardžių padaromi prieveiks- miai (= prieveiksmiškai vartojamos niekatrosios giminės formos) paprastai baigiasi -4, pvz., arwi "tikrai", perarwi "iš tikro", isarwi "ištikimai, aktwjsti "akivaizdžiai", gal ir emperri "bendrai". 3.2.1. Ypač daug šio tipo pavyzdžių yra su produktyvia būdvardine prie- saga -ing-. Greta vyriškosios giminės nom. sg. formų su galūne -ing-(i)s vartojama moteriškosios giminės forma -ingi (*-ing-1) ir niekatrosios -ingt, -ingin*. Sutrumpėjusi (nekirčiuota) moteriškosios giminės vardininko galūnė grafiškai nebesiskiria nuo niekatrosios giminės formos. Be to, vietoj laukia- mųbūdvardžių katekizmuose dažnai vartojami prieveiksmiai, turintys pana- šią forma, pvz., isspretingi "suprantama", musingin "galima" ar glandewinget "pa(si)guodžiančiai". Ne visuomet galime tiksliai pasakyti, kokią formą vienu ar kitu atveju turime. Todėl čia suminėsime visus daugiau ar mažiau pati- kimus moteriškosios giminės pavyzdžius: nom. sg. ainaseilingi III "vieniša" ar "vienišai" (Kawida aina ticra widdewu bhe ainaseilingi ast), acc. sg. auschaudiwingin Aucktairikijskan "patikimą vyresnybę" III ir warewingin III (postan w a r e wi g i n rankan Deiwas "po galinga Dievo ranka”). Pastebétina, kad visi vienaskaitos galininko pavyzdziai — tiek moteriškosios, tiek ir vyriškosios giminės, turi galūnę -ing-in (nėra nė vieno pavyzdžio su -en ar -ien!). i 3.3. Skaitvardžiai Tokio pat struktūrinio tipo, kaip jau aprašyti būdvardžiai, yra kelinti- nis skaitvardis tirt(i)s (tirts I, tirtis II, tarts III), fem. tirti (Stai Ti r- ti Maddla "die Dritte Bitte“) III. Formą tirti Mažiulis PKP 320 siūlo Ąą Prūsų kalboje, skirtingai nuo kitų baltų kalbų, būdvardžiai su priesaga -ing- yra ne a/ū-kamieno, tačiau tai jau atskira tema, verta specialaus tyrinėjimo. 95 skaityti [tirti]; ten pat 252 išnašoje priduriama: “Jeigu galūnė buvo kirčiuota, tai čia yra [tirti] (iš pirmykštės *-7). Jeigu galūnė buvo nekirčiuota, tai [tirti] — su -i <*i (aris *-v <*-e)". Vargu ar forma tirti istoriškai laikytina e-kamiene. Kitų kalbų atitikmenys kalba apie i/1a-kamiena, plg. lie. la. *tretias, -ia, s.sl. tretyjs, got. bridja, skr. trrtitya-. Prūsų kalboje nėra nė vieno e-ka- mienio skaitvardžio, kuris būtų galėjęs įtakoti moteriškosios giminės kamieno pakitimus. Vienaskaitos galininko galūnės įvairuoja [tuo skaitvardžiai ir įvardžiai (žr. 3.4.) skiriasi nuo daiktavardžių ir būdvardžių]: -in (T i r t i n deinam attskiwuns... I,...en tirtin bhe ketwirtin streipstan III), -ian (...en tt r- tian deinan etskiuns III), -ien (An tir tien deinan etskyuns II) ir net -an (En tirtan deinan etskiuns...). Galūnių įvairovė galėtų būti ais- kinama dvejopai. Antrojo ir trečiojo katekizmo galūnės -(i)an ar -ien galėjo atsirasti veikiant greta esantiems žodžiams — prielinksniui en ar an ir daikta- vardžiui deinan. Kita vertus, čia gali būti išlaikyta sena 1 a-kamienė galūnė, plg. lie. trėčią (pačią, marčią ir kt.) Forma tirtan primena jau aprašytą daiktavardžio formą martan (žr. 3.1.4.). 3.4. Įvardžiai Visose baltų kalbose turėjo būti £/1a-kamieno moteriškosios giminės jvar- džių (greta i- ar i/ia-kamieno vyriškosios giminės formų). Vienos leksemos yra bendrabaltiškos ar net dar senesnės, kitas yra išlaikiusios ar naujai su- dariusios atskiros baltųkalbos. Visos baltų kalbos turi * šis: * 81 (lie. šis, št, tarm. $i, la. šts, §i, pr. schis). Lie. pats, pati, la. pats, pati atitikmens vietoje prūsai turėjo subs, *suba (šaknis pat- buvo išlaikyta daiktavardyje waispattin). Lie. kuris, kūrė, la. kurš, kura, lie. jis, ji vietoje — taip pat kiti žodžiai, iš kurių vertas dėmesio enklitinis įvardis * dis, neutr. di "jis; tai”, greta tikėtina forma fem. *dz. Daugiausia katekizmuose rasta įvardžio šis, šit atitikmenų formų, rodančių įvairuojantį kamiengalį. Apžvelgsime visas turimas linksnių formas. 3.4.1. Iš vienaskaitos vardininko formų užfiksuota tik masc. schis I, III, sis II ir neutr. (adv.) di, dei (turedi "tūri tai” III, turridi "t.p." III, kaidi "kad tai” III (4x), kai dei "t.p." III). Moteriškosios giminės formų nėra. 3.4.2. Vienaskaitos kilmininko žinomos tik vyriškosios giminės formos schisses ir schieise III. 3.4.3. Iš naudininko formų, be masc. schisman, neutr. schismu III, turime ir fem. Schissai III (sc hi s s ai nmnianbillintai "šiai nebylojančiai"). Galūnės -ai negalima tiesiogiai gretinti su lie. $id: galūne, nes abi formos skiriasi morfologiškai (schissai turi įsiterpusį įvardinį formantą s). 3.4.4. Įvairių galininko formų turi abu aptariamieji įvardžiai. Vyriškosios (ir niekatrosios?) giminės formos baigiasi -an (esse schan lindan, noschan bausennien III, schan emnen I), -ian (schian busennien III) ir -ien (schien malnijkan III (2x) ir sien spagtun III). Moteriškosios giminės for- mos, be įprastinio varianto schan (12x) (pvz., s ¢c h a n lankenan deinan I, 96 ih | iais enschan madlin III, s ¢ h a n twaian schlusnikin ir kt.), dar gali baigtis -ien (enschien madlin III), -en (sc h en naktin, schenm Naktin.IlI) ir -in (schin madlikan III 2x). į Antrojo įvardžio giminių formų santykis kiek kitoks. Visos vyriškosios giminės formos galūnėje turi i — forma din katekizmuose pavartota 6x (pro- weladin I, bebilledin III, preidin, perdin, kirsa din III ir kt.). Abi žinomos moteriškosios giminės formos yra skirtingos: weddedin "nuvedė ją" III ir stw: wirsti d i e n wiyrinan billiuns III. Galūnių {vairavimu įvardžiai skiriasi nuo atitinkamų daiktavardžio ir bud- vardžio vienaskaitos galininko formų. 3.4.5. Daugiskaitos vardininko teturime vyriškosios giminės pa- vyzdžių: schai wirdai, galbūt ir dei (Tit paskule as teinu / kai dei pirsdau wisan powijstin ... segge / Madlan ... V. Mažiulis PKP II 182 verčia "Taip raginu aš dabar, kad jie priešais visą dalyką tedaro prasyma”, nors PKEZ I 202 ši forma interpretuojama kitaip ir verčiama "tai" — pagal vok. man). 3.4.6. Vienintelė daugiskaitos kilmininko vyriškosios gimi- nės forma yra schieison, pavartota vietoj laukiamos vienaskaitos: mes mans schičisonm malnijkikai ("des Kindleins”) enimimaisin. 3.4.7. Daugiskaitos naudininko formų nėra. 3.4.8. Daugiskaitos galininko formų yra ne tiek mažai. Įvardžio schis vyriškosios giminės formos dvejopos — schins III (sc h ins pallaipsans 2x) ir schans (en schans Wirdans), o moteriškosios — tik vienas pavyzdys schiens(schiens twaians Daians III). : Visos antrojo įvardžio formos — vyriškosios giminės: dins 5x (pvz., criztity d i n s 1, prčidins III, poglabūdins III) ir diens II (criztidi=diens). Įvardžio formų analizė rodo, kad daugeliui linksnių būdingas kamiengalio balsių 7 ir a įvairavimas. Vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnės dažnai sutampa, bent jau negalima pastebėti tokių skirtumų, kurie būtų būdingi ne atskiriems linksniams, o visai paradigmai. Vienaskaitos ir daugiskaitos galininko galūnių santykis yra netgi priešingas. 3.5. Dalyviai Baltų, kaip ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose, veikiamosios rūšies moteriškosios giminės dalyviai taip pat yra 4£/ia-kamieno, plg. lie. krintanti, la. krituoša, skr. satz. Prūsų kalbos esamojo ir būtojo laiko formų galūnės kiek skiriasi, todėl jas apžvelgsime skyrium. 3.5.1. Esa mojo laiko moteriškosios giminės formų nera daug. Abiejų giminių galininko formos galūnėje turi balsį 4: acc. sg. fem. ripintin "sekančią" III (įvardžiuotinė forma ripintinton III), masc. nidruwintin "ne- tikintį" III, acc. pl. masc. waitiaintins "kalbančius" III, warguseggtentins "piktai darančius" III. Tokios formos, kaip dat. sg. fem. nianbillintai "neby- lojančiai", nom. pl. masc. skellantai "kalti, skelą" III (greta skellantei III) rodo kietojo kamiengalio veržimąsi į paradigmą. Deja, neturime ne vienos moteriškosios giminės vardininko formos. 97 3.5.2. Būtojo laiko dalyvių beveik visos užfiksuotos formos yra vyris- kosios giminės. Daugelis jų kamiengalyje turi i: acc. sg. -in (ainangimmusin "viengimį" III), nom. pl. -is (aupallusis "radę", immusis "ėmę" III). Dau- giskaitos galininke dažnesnė galūnė -ins I, II, III (4x, pvz., aulauūsins III | "mirusius"), bet gali būti ir -ens (ankawmusšena "t.p." I). Formų su kietuoju kamiengaliu nerasta. Vienintelė nom. sg. fem. forma aulausė, jei tai nėra kokia tarimo ar | užrašymo klaida (zr. Mažiulis PKEZ I 117 ir lit.), galėtų rodyti katekizmų (bent jau III) tarmėje buvus papildomąją distribuciją tarp kirčiuotos ir ne- kir¢iuotos vardininko galūnės -€ ir -4, rodančių, kad dalyje prūsų tarmių 1 ta ir e-kamienai galėjo būti visiškai sutapę. 4. Aptarus visų prūsų kalbos paminklų formas, matyti, kad jų duomenys smarkiai skiriasi. Elbingo žodynėlio tarmėje minkštieji 1/ ia, e ir kamienai | atskiriami, o katekizmų tarmėje jie yra smarkiai suartėję. Dėl to kalti ne tik laikas, tarminiai fonetikos pakitimai ir pan., bet ir šių kamienų senos istorinės sąsajos, kurios išryškėja sugretinus prusiskus pavyzdzius su kity balty kalby atitikmenimis. ] 4.1. Seniausios yra + ir ia- kamienų sąsajos. Pradžioje jos buvo tik kai- tybinės, plg. linksnių galūnes lie. -i, -ios, -iai, -ią ir skr.-7, -yas, -yai,-im. Prūsų kalboje ne tik galininko, bet ir kitų linksnių formose yra įsigalėjęs i- kamienas. Katekizmuose nerasta jokių ia-kamieno pėdsakų, išskyrus įvardį *st ir skaitvardį “tirti (žr. 3.4.4. ir 3.3.), būdingos galūnės nom. sg. -i, gen. -is, acc. -in, gen pl. -in, acc. -in(s?). Rytų baltų kalbose, priešingai, isigale- jo ta-kamienas, ypač tai būdinga latvių kalbai ir rytinėms lietuvių tarmėms. Neretai za-kamienas apibendrinamas visai paradigmai, plg. lie. sen. platyji — nauj. placidji, tarm. toki — tokia, lie. plati, krintanti — la. plaša, krituoša. Taip atsiranda lietuvių ir latvių įa-kamieniai žodžiai; giria : dzira tipo daik- tavardžių rytų baltų kalbose yra ne taip jau maža, o prūsų kalboje — nei katekizmuose, nei Elbingo žodynėlyje (žr. 2.1.2.) nėra nė vieno patikimesnio pavyzdžio, liudijančio šio tipo egzistavimą (Elbingo žodynėlio daugiskaitos vardininko formos su galūne -ios <*-ias priklausė ne ia, o £/ia-kamienėms leksemoms, pvz., crausy : crausios). Prūsų 4/ia-kamieną rytų baltų, kartais ir slavų kalbose neretai atitinka 4a- (ret. -ita-) kamienas: E asy — lie. ežia, « - la. eža, mary — lie. marios, plauti — la. plausas, K *marti — la. marša, E sari — lie. žarija (plg. dar s.sl. zorja "žėrėjimas"), kiosi "taurė" — s.sl. čaša, gal ir *jūrt — lie. jūrtos, la. jūra. Panašūs struktūriniai santykiai būna tarp skolinio ir to žodžio, iš kurio jis kilęs, pvz., E, K *dust — lenk. dusza (plg. skolinius lie. dusia, la. dasa), E garkity — lenk. gorczyca (plg. lie. garstyčia ar garsvyčia), gal ir E brunyos "šarvai" — got. brunjo ar s.sl. brunja (plg. la. brunas). Todėl labai įtikima, kad 2/ia-kamieniai turėjo būti tie skoliniai, ku- rie kilę iš žodžių, besibaigiančių -i, pvz., K supūni "ponia" — lenk. *Zu-pani, riki "viešpatystė" — got. reiki. Rečiau prūsų 4/1a-kamieną atitinka kitų baltų kalbų é-kamienas: E pelky — lie. pėlkė, la. pelce, gal ir K teisi — lie. téisé. Tokių struktūrinių santykių 98 pasitaiko ir tarp įvairios kilmės skolinių, pvz., E dragios — lie. tarm. drages, E. crausy — lie. kridušė (plg. ir bulg. kruša), E knapios — lie. k(a)nūpės (lenk. konopie). . Lietuvių tarmėse jau seniai pastebėtas to- ir é- kamienų įvairavimas (plg. Būga I 104), pvz., dvasia / dvasé, musia [| mūsė, girta / girė, marios | marés ir-pan. Rytinėms tarmėms būdingesnės zo-kamienes formos, vakarinėms — ė-kamienės. Tarminės ė-kamienės formos dažniausiai yra naujesnės, atsiradu- sios dėl kamienų mišimo, veikiant įvairiems tarminiams fonetikos procesams. 4.3. Didelį prūsų kalbos i/ia-kamieno produktyvumą rodo tai, kad į ji yra patekę kai kurie senieji i- (ar priebalsinio) kamieno žodžiai: E culczi - lie. kūlšis; E nozy — lie. ndsis, la, ndss, lot. naris; E sansy — lie. žąsis, la. zūoss, sva. gans, gr. Xr)v (skr. hamsi greičiausiai yra naujadaras greta masc. harinsah ir jo sutapimas su sansy atsitiktinis); E wubri "blakstiena" — lie. bruvis, s.sl. bruvs, skr. bhrūh. Prie šios grupelės derėtų ir devarbatyvas posty "ganymas(is)", gal | ir kai kurie kiti deverbatyvai su priesaga -ti (žr. 2.3.2.), funkciškai atitinkančia priesagą -t-is. Kaip ypatingesnį atvejį reikėtų nurodyti tuos žodžius, kurie pratęsia sena- sias niekatrosios giminės formas su galūne *-i. Neabejotinas šio tipo pavyzdys yra E mary (iš *mari) — s.sl. more, lot. mare. Galbūt panašios kilmės ir K *iūri (taip rekonstruoti leidžia dvi galininkų formos su galūne -in, plg. 3.1.4., o E luriay galėtų būti laikomi niekatrosios giminės forma ir taisytini * iurian, plg. Endzelins DI IV—2 230) — skr. var: "vanduo". Lietuvių tarmėse, ypač vakarinėse, +-kamieno žodžiai linkę pereiti į ė-ka- mieną (kūlšė, nosė, žąsė ir pan. ). Prūsų kalboje irgi pasitaiko panašių reiški- nių, pvz., E pusne — lie. pusnus, slaune’ *grąžulo šlaunis" / slaunis "šlaunis" — lie. šlaunas, skr. Sronih, lot. clūnas. 5. Kamieny sugretinimas leidžia daryti prielaidas apie jy raidą. Jų ivaira- vimo ir mišimo priežastys visose baltų kalbose — ne vien istoriniai fonetiniai pakitimai. Dalis aptariamųjų kamienų yra susiję ir genetiškai. 5.1. „Baltų kalbų daiktavardžio raidą galima pavaizduoti šia schema: ide. 1/18 1 (prieb.) balt. Hig i (prieb.) vak. balt. 1/ia~=— i ryt. balt. i/ia-ia i BendraindoeuropietiSkuoju laikotarpiu rekonst- ruotini du tarp saves genetiškai nesusiję minkštojo kamiengalio tipai -7/1a ir i || Ol Ol AI i- (ar priebalsinis) kamienas, pvz., *pattir *k'launis "šlaunis", neutr. *mari "marios". Iš senojo :/iū kamieno baltų prokalbėje tam tikromis saly- gomis atsišakojo e-kamienas ir susidarė trys kamiengalio tipai, pvz.: * mart4, *eži "ežia" (tokią prabaltišką šio žodžio formą rekonstruoja ir Būga I 594, ir Mažiulis PKEZ I 10) = *saule, *žemė (: prasl. *zemja) — *akis, * Sird(is)’. 5 Baltų é-kamieno atsiradimas — labai sudėtingas klausimas, reikalaujantis 99 Vakarų baltų kalbose £/ta-kamienas išlieka stiprus, jis net pa- sipildo kai kuriais buvusiais i-(priebalsinio) kamieno žodžiais (pradžią tam galėjo duoti neutr. formos su galūne -i), net atsiranda naujadarų. Ilgainiui dalyje prūsų tarmių šie kamienai labai suartėja, genetines kamienų sąsajas sustiprina fonetiniai žodžio galo pakitimai. Rytų baltų kalbose, atvirkščiai, #/ia-kamienas nusilpsta, iš jo atsišakoja ia-kamienas, kuris įsigali latvių kalboje ir dalyje lietuvių tarmių. Vakarinėse lietuvių tarmėse labai sustiprėja e-kamienas, į jį pereina ne tik ia-, bet ir +-kamieniai žodžiai. i Budvardziy, skaitvardziy įvardžių ir dalyvių i/ia-kamieniy moteriškosios giminės formų likimas kiek kitoks. Jį sąlygojo koreliacija su tam tikromis vyriškosios giminės formomis. Iš indoeuropietiškųjų laikų paveldėtos ganą įvairios paradigmos: moteriškosios giminės i/ia-kamienés formos gali būt vartojamos ne tik greta u-, bet ir greta 1-, priebalsinio, 4/16- ir net d-kamienių vyriškosios giminės formų (užtenka prisiminti veikiamuosius dalyvius, įvar- džius pats, pati, šis, šiir pan.). Atskirose baltų kalbose išliko ir įsigalėjo kiek kitokios įvairių kalbos dalių formos. : | Prūsų kalboje geriausiai paliudyta paradigma -is, *-i, -i(n). Labai atsargiai reikėtų žiūrėti į paradigmos -us, *-i, -u rekonstrukciją (žr. 3.2.) ypač į su ja susijusius 7/4akamieny naujadarų kilmės aiškinimus (žr. 2.3.1.) Lietuvių kalboje +£/ia-kamienės formos gana patvarios, įprastinė būdvardžių paradigma — -us, -i, -u. Įvardžiai ir dalyviai turi #/ia-kamienes moteriškosios giminės formas greta įvairaus tipo vyriškųjų. Skaitvardis treči, greičiausiai yra naujai perėjęs į ta-kamiena. ; Latvių kalboje beveik visos £/ta-kamienės formos yra perėjusio i 1a-kamiena, bėra kelios reliktinės įvardžių formos (pati, ši). | THE HISTORICAL CONNECTIONS OF PRUSSIAN i/:a-STEM NOU Summary The old #/ig-stem of type * pati survived in Old Prussian better than in Eas Baltic languages. There are 30 substantives (25 in form of nom. sg. with tk endings -1, -y and 5 nom. pl. forms, ending in -io0s, fie. crausy "pear tree” crausios “pears” ) in Elbing dictionary. The substantives of this type are easy to | distinguished from other palatal stems (é-, i-). On the contrary, these stems becan very close, almost mixed among themselves, in the dialects of I, II, III catechism In order to recognize different stem forms, some sellection criteria are proposed i this article. ; The analysis of Prussian language data and their comparision with East Balt correspondences allow us to make certain conclusions about evolution of #/ia-ste nouns in all Baltic languages and their historical connections with ia-, e-, -t ( consonant) stems (main results are illustrated by picture in section 5.1.). ; specialaus tyrinėjimo. Šiame. straipsnyje jis paliečiamas tik tiek, kiek tai būtin aiškinantis +/1 a-kamieno istoriją. j x 100