Lietuvių kalbos intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių diachroniniai sluoksniai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Dalia PAKALNIŠKIENĖ LIETUVIŲ KALBOS INTARPINIŲ IR sta-KAMIENIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ DIACHRONINIAI SLUOKSNIAI Intarpinių veiksmažodžių yra beveik visose indoeuropiečių kalbose – vienose mažiau, kitose daugiau. Jų raida atskirose kalbose skirtinga: vienose kalbose intarpiniai veiksmažodžiai išnyko dėl fonetinių ar kitokių priežasčių (pvz., perėjo į priesaginių veiksmažodžių klasę, plg. arm. lkʿanem ”palieku” ir lot. linguō, skr. riṇákti), kitose — pagausėjo. Gausiausiai intarpinių veiksmažodžių atsirado rytų baltų, ypač lietuvių, kalbose. Jose intarpas, kaip ir priesaga sta, įgijo tam tikras funkcijas, kurių nebuvo kitose indoeuropiečių kalbose. Ypač svarbų vaidmenį, formuojantis rytų baltų intarpiniams ir sta kamieniams veiksmažodžiams, suvaidino kategorinė semantika — savaiminio veiksmo reikšmės atsiradimas, susijęs su diatezinių opozicinių veiksmažodžių porų susiformavimu, pvz., tìnka / tẽikia, rùnka / raũkia (Arumaa; Endzelīns LVG; Karaliūnas BKSBK; Kazlauskas LKIG; Kølln; Paulauskienė GVK; Stepanov VZP; Temčin RGF ir kt.). Taigi svarbu išanalizuoti lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamienų veiksmažodžių ryšius su tos pačios šaknies (i)a kamieniais ir kai kuriais kitų struktūrų veiksmažodžiais. Įvairių šaltinių duomenimis, lietuvių kalboje užfiksuotos 356 intarpinių resp. sta kamienų ir (i)a kamienų bei mišriojo tipo veiksmažodžių opozicijos. Veiksmažodinių opozicijų genetinių ir darybinių ryšių analizė leidžia nustatyti lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamienų veiksmažodžių diachroninius sluoksnius. 1. Praindoeuropietiškajam intarpinių veiksmažodžių sluoksniui1 būdingi šie požymiai: intarpas paprastai jungėsi prie nykstamojo laipsnio šaknų (pvz., lot. linguō ”lieku”: skr. riṇákti ”palieka”: pr. po-līnka ”palieka”; lot. rumpō ”daužau, plėšiu, griaunu”: skr. lumpáti ”laužo”. Šaknies galo konsonantizmo būta gana riboto — dažniausiai šaknis baigėsi sprogstamaisiais priebalsiais, rečiau pučiamaisiais. Praindoeuropietiškųjų intarpinių veiksmažodžių reikšmė kategorinės semantikos požiūriu buvo nediferencijuota, jie reiškė tiek aktyvų, tiek ir savaiminį veiksmą (rodos, dažnesnė buvo aktyvaus veiksmo reikšmė), pvz., lot. strīngo ”pjaunu”, av. minā́sti ”maišo” (plg. lie. savaiminį veiksmą reiškiančius strìnga, mýšta ir lot. ninguit (=lie. sniñga). Tačiau jie skyrėsi nuo kitų 1 Mūsų duomenimis, 12 lietuvių kalbos intarpinių veiksmažodžių yra paveldėti iš praindoeuropietiškosios epochos (sniñga, skìnda, lìmpa, strìnga, dial. lìñka ”lieka”, mýšta, bùnda, dùnsa, kùñka, mùnka, rùñpa, sènka (Pečiulevičiūtė VEIK). 83 veiksmažodžių vienu iš kategorinės semantikos aspektų — veiksmo pobūdžiu, tai yra žymėjo terminatyvinį veiksmą (žr. Kuiper IN; Kölln: Marstrander NIC ir kt.). 2. Baltų prokalbė turėjo būti išlaikiusi tą pačią būklę. Tai rodo baltų kalbų intarpiniai veiksmažodžiai su reliktine aktyvaus veiksmo reikšme, matyt, paveldėta iš praindoeuropietiškosios epochos, pvz., pr. po-līṅka ”palieka”, bendri lietuvių ir latvių kalbų dariniai brēnda ir brēdu, čūm̄pa ir čūpu, raũda ir rũodu ir t.t.; lietuvių rēnda ”ridena”, brūika ”bruka, terpia, spraudžia, kiša” ir kt. 3. Rytų baltų epochoje įvyksta nemaža pokyčių. Prasideda verbalinių šaknų su kokybine balsių kaita išsišakojimo procesas — formuojasi semantinė morfologinė opozicija c a u s a t i v a / r e s u l t a t i v a (pvz., kēlia / kyla : la. ceļu / cēlstu, krēčia / krita : la. krešu / kritu ir kt.). Šis procesas tęsėsi ir rytų baltų kalboms išsiskyrus — daugelis lietuviškųjų opozicijų neturi atitikmenų latvių kalboje. Rytų baltų kalbose greta intarpo įsigali sta kamienas, prasiplečia intarpinių ir sta kamienų veiksmažodžių fonetinės galimybės — šaknis gali baigtis ne tik sprogstamaisiais, pučiamaisiais priebalsiais, bet ir sonantais, pusbalsiais j, u. Šaknies galo konsonantizmas lemia skirtingą morfologinę esamojo laiko struktūrą lietuvių ir latvių kalbose, antai veiksmažodžiai su sonantiniu aus-lautu lietuvių kalboje turi intarpines esamojo laiko formas (pvz., lỹja, griūva, bąla), o latvių kalboje — sta kamienes (līstu, grūstu, balstu) arba a kamienes (liju). Greta intarpinių esamojo laiko formų ir lietuvių, ir latvių kalboje vis labiau įsigali sta kamienės (ypač prieš pučiamuosius šaknies galo priebalsius, sonantus, pvz., dūžta || dunža, biršta || bȳra). Intarpas ir sta kamienas įgyja specifinę savaiminio veiksmo reikšmę, susijusią su diatezinių opozicijų veiksmažodžių porų susiformavimu: baltiškosios šaknys su balsių kaita išsiskiria į atskiras leksemas, sudarančias diatezinę opoziciją, pvz., balt. *vert- / *vīrt- > lie. ver̃sti, ver̃čia, ver̃tė ir vi̇̀rsti, vi̇̀rsta, vi̇̀rto. Opozicijos causativa / resultativa susidarymas inspiravo ir kitus kamienų persigrupavimo procesus: šakniniai veiksmažodžiai, turintys nediferencijuotą diatezės požiūriu reikšmę, įgijo naujus esamojo laiko formantus, pabrėžiančius veiksmo pobūdį, veikėjo aktyvumą ir santykį su objektu, pvz., veiksmažodis dėga ”degina, kaista” tarmėse turi ia kamienes ir intarpines esamojo laiko formas: dėgia, plg. la. dedzu (causativa) ir deñga (mutativa). 4.1. Lietuvių kalboje, be minėtųjų rytų baltų epochoje prasidėjusių ir besitęsiančių procesų, opozicijos causativa / resultativa pagrindu ima kurtis nauja semantinė darybinė opozicija d u r a t i v a / t e r m i n a t i v a, kurios narių kategorinė semantika diferencijavosi pagal veiksmo pobūdį (neapibrėžtos ir apibrėžtos trukmės veiksmažodžiai). Anksčiau, regis, formavosi intarpinių resp. sta kamienų ir šakninių ia kamienų veiksmažodžių darybinė opozicija, formaliai adekvati opozicijai resultativa / causativa, pvz., spinga / spėgna, -virksta / verčia, -šunka / šaukia. Vėliau ima rastis intar- 84 pinių resp. sta kamieninių darinių iš mišriojo tipo veiksmažodžių, pvz., týla / týli, -ėti; kvimpa / kvėpia, -ėti. Šių intarpinių ir sta kamienų veiksmažodžių semantika tampa labai apibrėžta — visi jie reiškia perėjimą iš vienos būsenos į kitą. Dauguma terminatyvų vartojami su priešdėliais, įgydami veiksmo pradžios reikšmę2. Ryšį tarp dviejų skirtingo tipo opozicijų (resultatyva / causatyva ir terminatyva / duratyva), matyt, galėtų rodyti tam tikri veiksmažodžiai ”tiltai”, kurių kategoriniai semantiniai santykiai yra tarsi tarpiniai tarp abiejų opozicijų tipų, kaip antai: svinta / šviečia, rūksta / reiškia, ąlsta / gėlia. Dabartinės kalbos požiūriu šie veiksmažodžiai sudaro opoziciją terminatyva / duratyva, tačiau nesunkiai galime įžvelgti ir kauzatyvinį ryšį tarp opozicinių leksemų (šviesti kauzuoja veiksmažodį švisti ir t.t.). 4.2. Esamojo laiko formantams įgijus diferencijuotą kategorinę reikšmę, lietuvių kalboje ima rastis tiesioginių imitatyvinių darinių, reiškiančių g a r s ą arba s t r u k t ū r o s k i t i m ą. Imitatyvinės šaknys įgyja atitinkamą morfologinę struktūrą, realizuojančią kategorinę ir konkrečiąją veiksmažodžių semantiką, plg. bliurbti, -ia, -ė (duratyvas, garso reikšmė) — bliurbėti, bliūrba, bliurbėjo (vibratyvas su iteratyvumo atspalviu, garso reikšmė) — bliūrbti, -sta, -o (mutatyvas, struktūros kitimo reikšmė). Savaiminių intarpinių ir sta kamienų imitatyvų kategorinė semantika neapibrėžta — visi jie yra mutatyvai, paprastai reiškia struktūros kitimą (nykimą, glebimą, traukimąsi arba plėtimąsi), kartais pereinantį į fiziologinių ar psichinių procesų sferą. Fonetinės imitatyvų galimybės iš esmės neribotos — šaknis gali prasidėti ir baigtis bet kuriuo priebalsiu ar jų samplaika, vokalizmas labai įvairus, bet dažniausiai nykstamojo laipsnio (pvz., pliūrti, bliūkti, čipti ir kt.). LITERATŪRA IR ŠALTINIAI A r u m a a P. 1957: Von der Eigenhart des Ablauts und der Diathese im Baltischen. — Zeitschrift für slavische Philologie 26, Heidelberg, 118—149. DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. Vilnius, 1972. E n d z e l ī n s J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga. K a r a l i ū n a s S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius. K a z l a u s k a s J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius. K ø l l n H. 1969: Oppositions of voice in Greek, Slavic and Baltic. — Det Kongelige Danske Videnskabernes Selskab Historisk — filosofiske Meddelelser 43, 4. København. K u i p e r F. B. J. 1937: Die Indogermanischen Nasalpräsentia, Amsterdam. LKŽ I — Lietuvių kalbos žodynas I, Vilnius, 1968. LLKŽ — Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1977. M a r s t r a n d e r Carl J. S. 1924: Observations sur les présents indo-européens à nasale infixée en celtique, Christiania. 2 Vargu, ar tokia intarpinių ir sta kamienių terminatyvų daryba galėjo prasidėti bendroje rytų baltų kalbų epochoje. Latvių kalboje užfiksuota keliolika šio tipo veiksmažodžių porų, tačiau tarp jų ne tik nesusidaro darbinė opozicija terminatyva / duratyva, bet, regis, negalima įžvelgti jokio ryškesnio semantinio skirtumo, plg. kūicu || -kstu. 85 Paulauskienė A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius. Pečiulevičiūtė V. 1994: Lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamieninių veiksmažodžių etimologijos indoeuropiečių kalbose (dipl. darbas, rankraštis), Klaipėda. Stepanov J. S.: — Степанов Ю. С. Вид, залог, переходность (Балто-славянская проблема). — Известия АН СССР. Сер. лит. и языка. 1976, 35. P. 408—420 (1) 1977, 36. P. 135—152 (2) 1978, 37. P. 344—355 (4). Temčin S. L.: — Темчин С. Л. О распределении глагольных формантов -n- и -sta в прабалтийском. — Litu?jų filologų darbai, Vilnius. DIACHRONISCHE SCHICHTEN DER INFIX- UND sta-STÄMMIGEN VERBEN IM LITAUISCHEN Zusammenfassung In diesem Artikel ist es festgestellt, daß die Bedeutung der Infixverben in Hinsicht der Kategoriesemantik im Urbaltischen wie auch im Indoeuropäischen zuerst undifferenziert war. Diese Verben bedeuteten sowie aktive (vgl. apreūß. polenka ”bleibt”, lat. linquō ”bleibe”, ai. tináktti ”verläßt”), als auch unabhängige Handlung (vgl. lit. sninga ”es schneit” und lat. ninguit). Im Urbaltischen formiert sich morphologische Opposition der causativa / resultativa (vgl. lit. kėlia / kyla ”hebt / sich erhebt”, lett. ceļu / cilstu). In ostbaltischen Sprachen entsteht die Wortbildungsopposition der duratīva / terminatīva (vgl. spiṅga / spiēgia ”gellt / kreischt”). Imitationsbildungen sind nur der litauischen Sprache eigen (vgl. lit. bliūrbsta ”sich ärgert”). 86