Lietuvių kalbos intarpinių ir sta-kamienių veiksmažodžių diachroniniai sluoksniai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Dalia PAKALNIŠKIENĖ LIETUVIŲ KALBOS INTARPINIŲ IR sta-KAMIENIŲ VEIKSMAZODZIŲ DIACHRONINIAI SLUOKSNIAI Intarpinių veiksmažodžių yra beveik visose indoeuropiečių kalbose — vie- nose mažiau, kitose daugiau. Jų raida atskirose kalbose skirtinga: vienose kalbose intarpiniai veiksmažodžiai išnyko dėl fonetinių ar kitokių priežasčių (pvz., perėjo į priesaginių veiksmažodžių klasę, plg. arm. lk®anem "palieku" ir lot. linguo, skr. rinakti), kitose — pagausėjo. Gausiausiai intarpinių veiks- mažodžių atsirado rytų baltų, ypač lietuvių, kalbose. Jose intarpas, kaip ir priesaga sta, įgijo tam tikras funkcijas, kurių nebuvo kitose indoeuropiečių kalbose. Ypač svarbų vaidmenį, formuojantis rytų baltų intarpiniams ir sta kamie- niams veiksmažodžiams, suvaidino kategorinė semantika — savaiminio veiks- mo reikšmės atsiradimas, susijęs su diatezinių opozicinių veiksmažodžių porų susiformavimu, pvz., tinka / teikia, rurika / raūkia (Arumaa; Endzelins LVG; Karaliūnas BKSBK; Kazlauskas LKIG; Kglln; Paulauskienė GVK; Stepanov VZP; Temčin RGF ir kt.). Taigi svarbu išanalizuoti lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamienių veiksmažodžių ryšius su tos pačios šaknies (t)a kamieniais ir kai kuriais kitų struktūrų veiksmažodžiais. Įvairių šaltinių duomenimis, lietu- vių kalboje užfiksuotos 356 intarpinių resp. sta kamienių ir (7)a kamienių bei mišriojo tipo veiksmažodžių opozicijos. Veiksmažodinių opozicijų genetinių ir darybinių ryšių analizė leidžia nustatyti lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamienių veiksmažodžių diachroninius sluoksnius. 1. Praindoeuropietiškajam intarpinių veiksmažodžių sluoksniui! bū- dingi šie požymiai: intarpas paprastai jungėsi prie nykstamojo laipsnio šaknų (pvz., lot. linguo "lieku": skr. rindkti "palieka": pr. po-linka "palieka"; lot. rumpėo "daužau, plėšiu, griaunu”: skr. lumpdti "laužo". Šaknies galo kon- sonantizmo būta gana riboto — dažniausiai šaknis baigėsi sprogstamaisiais priebalsiais, rečiau pučiamaisiais. Praindoeuropietiškųjų intarpinių veiksmažodžių reikšmė kategorinės se- mantikos požiūriu buvo nediferencijuota, jie reiškė tiek aktyvų, tiek ir sa- vaiminį veiksmą (rodos, dažnesnė buvo aktyvaus veiksmo reikšmė), pvz., lot. stringo "pjaunu", av. mindsti "maišo" (plg. lie. savaiminį veiksmą reiškian- čius stringa, mysta) ir lot. ninguit (=lie. sninga). Tačiau jie skyrėsi nuo kitų 1 Mūsų duomenimis, 12 lietuvių kalbos intarpiniy veiksmažodžių yra paveldėti iš praindoeuropietiškosios epochos (sninga, skinda, limpa, stringa, dial. linka "lieka", mysta, bunda, dunsa, kunka, munka, rumpa, senka (Pečiulevičiūtė VEIK). 83 veiksmažodžių vienu iš kategorinės semantikos aspektų — veiksmo pobūdžiu, tai yra žymėjo terminatyvinį veiksmą (žr. Kuiper IN; Kglln: Marstrander NIC ir kt.). 2. Baltų prokalbė turėjo būti išlaikiusi tą pačią būklę! Tai rodo bal- tų kalbų intarpiniai veiksmažodžiai su reliktine aktyvaus veiksmo reikšme, matyt, paveldėta iš praindoeuropietiškosios epochos, pvz., pr. po-linka "pa- lieka“, bendri lietuvių ir latvių kalbų dariniai brenda ir briedu, čiumpa ir čūpu, randa ir rūodu ir t.t.; lietuvių renda "ridena", brunka "bruka, terpia, spraudžia, kiša“ ir kt. 3. Rytų baltų epochoje įvyksta nemaža pokyčių. Prasideda verbalinių šaknų su kokybine balsių kaita išsišakojimo procesas — formuojasi semantinė morfologinė opozicija causativa / resultativa (pvz., kėlia / kijla : la. celu | cilstu, krėčia | krinta : la. krešu / kritu ir kt.). Šis procesas tesesi ir rytų baltų kalboms išsiskyrus — daugelis lietuviškųjų opozicijų neturi atitikmenų latvių kalboje. Rytų baltų kalbose greta intarpo įsigali sta kamienas, prasiplečia intarpi- nių ir sta kamienių veiksmažodžių fonetinės galimybės — šaknis gali baigtis ne tik sprogstamaisiais, pučiamaisiais priebalsiais, bet ir sonantais, pusbalsiais 4, u. Šaknies galo konsonantizmas lemia skirtingą morfologinę esamojo laiko struktūrą lietuvių ir latvių kalbose, antai veiksmažodžiai su sonantiniu aus- Aautu lietuvių kalboje turi intarpines esamojo laiko formas (pvz., ljja, griūva, bila), o latvių kalboje — sta kamienes (listu, grūstu, balstu) arba a kamienes (liju). Greta intarpinių esamojo laiko formų ir lietuvių, ir latvių kalboje vis labiau įsigali sta kamienės (ypač prieš pučiamuosius šaknies galo priebalsius, \ sonantus, pvz., dūžta || dunža, birsta || bjra). Intarpas ir sta kamienas įgyja specifinę savaiminio veiksmo reikšmę, susijusią su diatezinių opozicinių veiksmažodžių porų susiformavimu: baltiš- kosios šaknys su balsių kaita išsiskiria į atskiras leksemas, sudarančias diate- zing opoziciją, pvz., balt. *vert- / *virt- > lie. versti, verčia, vertė ir virsti, virsta, virto. Opozicijos causativa / resultativa susidarymas inspiravo ir kitus kamienų persigrupavimo procesus: šakniniai veiksmažodžiai, turintys nediferencijuotą diatezės požiūriu reikšmę, įgijo naujus esamojo laiko formantus, pabrėžiančius veiksmo pobūdį, veikėjo aktyvumą ir santykį su objektu, pvz., veiksmažodis dėga "degina, kaista" tarmėse turi ta kamienes ir intarpines esamojo laiko formas: dėgia, plg. la. dedzu (causativa) ir deriga (mutativa). 4.1. Lietuvių kalboje, be minėtųjų rytų baltų epochoje prasidėjusių ir besitęsiančių procesų, opozicijos causativa / resultativa pagrindu ima kur- tis nauja semantinė darybinė opozicija durativa / terminati- v a, kurios narių kategorinė semantika diferencijavosi pagal veiksmo pobūdį (neapibrėžtos ir apibrėžtos trukmės veiksmažodžiai). Anksčiau, regis, forma- vosi intarpinių resp. sta kamienių ir šakninių ia kamienių veiksmažodžių darybinė opozicija, formaliai adekvati opozicijai resultativa / causativa, pvz., spiriga | spiégia, -virksta | verkia, -šurika / šaūkia. Vėliau ima rastis intar- 84 pinių resp. sta kamienių darinių iš mišriojo tipo veiksmažodžių, pvz., tjla / tyli, -ėti; kvimpa | kvėpia, -ėti. Šių intarpinių ir sta kamienių veiksmažodžių semantika tampa labai apibrėžta — visi jie reiškia perėjimą iš vienos būse- nos į kitą. Dauguma terminatyvų vartojami su priešdėliais, įgydami veiksmo pradžios reikšmę?. : Ryšį tarp dviejų skirtingo tipo opozicijy (resultativa / causativa ir ter- minativa / durativa), matyt, galėtų rodyti tam tikri veiksmažodžiai "tiltai", kurių kategoriniai semantiniai santykiai yra tarsi tarpiniai tarp abiejų opozici- jų tipų, kaip antai: švirita / šviččia, rykšta | réiskia, gilsta | gėlia. Dabartinės kalbos požiūriu šie veiksmažodžiai sudaro opoziciją terminativa / durativa, tačiau nesunkiai galime įžvelgti ir kauzatyvinį ryšį tarp opozicinių leksemų (šviėsti kauzuoja veiksmažodį švisti ir t.t.). 4.2. Esamojo laiko formantams įgijus diferencijuotą kategorinę reikšmę, lietuvių kalboje ima rastis tiesioginių imitatyvinių darinių, reiškiančių garsą arba struktūros kitimą. Imitatyvinės šaknys įgy- ja atitinkamą morfologinę struktūrą, realizuojančią kategorinę ir konkrečiąją veiksmažodžių semantiką, plg. bliurbti, -ia, -ė (duratyvas, garso reikšmė) — bliurbėti, bliūrba, bliurbėjo (vibratyvas su iteratyvumo atspalviu, garso reikš- mė) — bliūrbti, -sta, -o (mutatyvas, struktūros kitimo reikšmė). Savaiminių intarpinių ir sta kamienių imitatyvų kategorinė semantika ne- apibrėžta — visi jie yra mutatyvai, paprastai reiškia struktūros kitimą (nykimą, glebimą, traukimąsi arba plėtimąsi), kartais pereinantį į fiziologinių ar psichinių procesų sferą. Fonetinės imitatyvų galimybės iš esmės neribo- tos — šaknis gali prasidėti ir baigtis bet kuriuo priebalsiu ar jų samplaika, vokalizmas labai įvairus, bet dažniausiai nykstamojo laipsnio (pvz., pliūrti, bliūkti, čipti ir kt.). LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Arumaa P. 1957: Von der Eigenhart des Ablauts un der Diathese im Baltischen. — Zeitschrift fūr slavische Philologie 26, Heidelberg, 118—149. DLKZ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. Vilnius, 1972. Endzelins J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga. Karaliūnas S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius. Kazlauskas J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius. Kglln H. 1969: Oppositions of voice in Greek, Slavic and Baltic. — Det Kongelige Danske Videnskabernes Selskab Historisk — filosofiske Meddelelser 43, 4. Kgbenhavn. į Kuiper F.B. J. 1937: Die Indogermanischen Nasalprasentia, Amsterdam. LKZ 1 — Lietuvių kalbos žodynas I, Vilnius, 1968. LLKZ — Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1977. Marstrander Carl J. S. 1924: Observations sur les prėsents indo-europčens a nasale infizée en celtigue, Christiania. Ž Vargu, ar tokia intarpinių ir sta kamienių tepmiriatyų daryba galėjo prasidėti bendroje rytų baltų kalbų epochoje. Latvių kalboje užfiksuota keliolika šio tipo veiksmažodžių porų, tačiau tarp jų ne tik nesusidaro darybinė opozicija terminativa / durativa, bet, regis, negalima įžvelgti jokio ryškesnio semantinio skirtumo, plg. kvicu || -kstu. 85 Paulauskienė A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius. ; Peciuleviciute V. 1994: Lietuvių kalbos intarpinių ir sta kamienių veiksmažodžių etimologijos indoeuropiečių kalbose (dipl. darbas, rank- raštis), Klaipėda. Stepanov J.S: —Crenanos O. C. Bua, 3ajstor, nepexoanocts (Baaro-caaBanckas npo6aema). — Hssecmus AH CCCP. Cep. aur. ux A3BIKA. 1976, 35. P. 408—420 (1 1977, 36. P: 135—152'(2 1978, 37. P. 344—355 (4). Temčin S.L.: —Temunn C. Ji. O pacnpenesenun raaroabHbX GOPMaHTOB -n- u -sta B npaGaatuiickom. — Jaunųjų filologų darbai, Vilnius. DIACHRONISCHE SCHICHTEN DER INFIX- UND sta-STAMMIGEN VERBEN IM LITAUISCHEN Zusammenfassung In diesem Artikel ist es festgestellt, dal die Bedeutung der Infixverben in Hin- sicht der Kategoriesemantik im Urbaltischen wie auch im Indoeuropaischen zuerst undifferenziert war. Diese Verben bedeuteten sowie aktive (vgl. apreu. polinka “bleibt”, lat. linguo ”bleibe”, ai. rindkii "verlašt"), als auch unabhangige Hand- lung (vgl. lit. sniiga "es schneit” und lat. ninguit). Im Urbaltischen formiert sich morphologische Opposition der causativa / resultativa (vgl. lit. kélia / kila "hebt / sich erhebt”, lett. celu / cilstu). In ostbaltischen Sprachen entsteht die Wortbil- dungsopposition der durativa / terminativa (vgl. spiriga / spiegia”gellt / kreischt”). ks raidai sind nur der litauischen Sprache eigen (vgl. lit. bliurbsta "sich argert"). 86