Kaimo vardas „Stabaunyčius“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Aleksandras VANAGAS KAIMO VARDAS STABAUNYČIUS Kauno rajone Babtų apylinkėje yra kaimas, kuris oficialiai vadinamas Stabaunyčius. Dabartinė norminė lytis tikriausiai nėra sena — tokia ji buvo rekomenduota 1974 ir 1976 m. (1:90; 2:287). Ši rekomendacija savo ruožtu paremta tuo, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarytoje Kauno apskrities Babtų valsčiaus vietovardžių byloje ji tokia ir buvo įrašyta: Stabaunyčius. Iš kur buvo imta pastaroji, neaišku, nes abėcėlinėje vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartotekoje tokios lyties nėra (3). Prieškarinėje vietovardžių norminio bei tvarkymo protokolų knygoje jos taip pat neaptikta (4:107; 5:100). Vietovardžių anketoje 1935 m. užrašyta Stabaunyčios kaimas, ”Lietuvos apgyventos vietos” pateikia kilmininkinę lytį Stabaunyčios km. (6:61). Pirmasis oficialus pokarinis gyvenamųjų vietų sąrašas teikia tą patį — Stabaunyčios km. (7:935). B. Kviklys rašo Stabaunyčios kaimas, Stabaunyčios kalno (7:352—353). Iš gyvosios kalbos dar 1960 m. užrašyta lytis Stabaunyčios kalnas (3). Istorijos dokumentų duomenys palyginti vėlyvi: Stabownica 1784 m. (9), Stabownica 1854 m. (10:161), ”Stabownica osada nad Niewiążą... o 2 w. powyżej Bobt, przystań na Niewiązy” 1890 m. (11:170), Стабовница 1892 m. (12:33), Stabaunica (siehe Stabownica) 1918 m. (9). Tad būtų pamato manyti, jog pirminė lytis greičiausiai buvo moteriškosios giminės — Stabaunyčia ar pan. Vietovardžio kilmę bandė aiškinti B. Kviklys. Jis rašė: ”2,5 km. į pietus nuo Babtų, kairiajame Nevėžio krante, išsistatęs Stabaunyčios kaimas. Jo vardas kilęs ne nuo žodžio ”stabas”, bet nuo prieplaukos, stabauti reiškia stabdyti laivus. Seniau čia buvo uostas, kuriuo naudodavosi ir Nemuno baidokai” (8:353). Tai vienintelė man žinoma šio vardo kilmės hipotezė. Ji nėra visiškai neįmanoma, bet abejonių dėl jos kyla nemažai. Todėl tenka ieškoti kito, įtikinamesnio aiškinimo. B. Kviklio minimas žodis stàbas, atidžiau pažvelgus, gali pasirodyti ir ne visiškai atsitiktinis. Pats B. Kviklys pateikia labai įdomią informaciją: ”Buv. Babtyno (Babcinos) dvaro laukuose buvo du milžiniški mūriniai stulpai, apie 1 km atstu vienas nuo antro; trečias toks pat stulpas stovėjo kitoje Nevėžio pusėje; ant Stabaunyčios kalno, prie senojo Kauno-Rygos vieškelio. Visi stulpai buvo vienodi, [...] daryti iš didelių plytų, viršus aptinkuotas, su stogelio pavidalo mūrine viršūne... Kas ir kada tuos paminklinius stulpus pastatė, neišliko žinių. Pastangos tai išsiaiškinti nebuvo sėkmingos. Vieni tvirtino, 71 kad jie gali būti 300 metų amžiaus ir pastatyti švedų antplūdžiui atminti; kiti, kad tai 1831 m. sukilimo slapti paminklai.” B. Kviklys priduria: ”Yra spėjimų, kad tai galėjo būti dar D.L.K. ir Ordino sienų ženklai. Deja, jie nepatikrinti” (8:352). Stulpai buvo plačiai žinomi, todėl nėra neįmanoma, kad galėjo būti suvokiami, gal ir vadinami, stabais. Žodis stabas reiškia ne tik ”statula ar koks daiktas, laikomas dievu ir garbinamas”, bet ir tiesiog ”statula; stulpas” (13:XIII 604). Todėl vietinių lenkų ar aplenkėjusių lietuvių kalboje iš liet. stabas galėjo būti sudarytas hibridas *Stabownia. Jo reikšmė būtų ”stabų vieta, vieta, kur esama stabų” ar pan. Plg. liet. vazainė, vazaunìa ”patalpa vežimams, rogėms....” — lenk. wozównia, brus. vazoužnja (14:II 12009), liet. ledaūnė, ledaunìa ”vieta ledams laikyti” — lenk. lodownia, brus. ledovnia (13:VII 222; 14: I 350). Stabaunica būtų priesagos -ica vedinys iš *Stabownia, kaip, pvz., greta liet. ledaūnė, ledaunìa turime ledaunyčia ”ledais šaldoma vieta kam laikyti” — iš lenk. lodownica (13: VII 222). Taigi lenk. lodownia ir lodownica — liet. *Stabownia ir Stabaunica. Panašios darybos žinomas dar vienas vietovardis — tai Kauno rajono Pažaislio apylinkės Kleboniškio ir Vaistariškių kaimų ribose esančio lauko (dirbama žemė, 4 ha) vardas Stabaunica, Stabownica. Liudijimų, kad čia būtų buvusi prieplauka, neturime. Tiesa, šiose vietose nežinoma ir jokių stulpų ar pan., kurie galėjo būti vadinti stabais. Tačiau turint omenyje tai, kad prūsų kalboje liet. stabas giminaitis stabis reiškė tiesiog ”akmuo” (14: II 891), būtų įmanoma teigti, kad ir liet. stabas galėjo turėti bendresnę ”akmens” ar pan. reikšmę. Apskritai manoma, kad lietuvių, prūsų ir latvių kalbų žodžiai (tikriniai ir bendriniai), turintys šaknį stab-, yra viena ryškesnių izoglosų, jungiančių visas šias baltų kalbas (18:61). Be to, neišleistina iš akių, kad liet. stabas gali reikšti tiesiog ”statulą” bei ”stulpą”. Tam tikras perdirbinys iš *Stabaunyčia ar pan. tikriausiai yra ir Vilkaviškio rajono Alksnėnų (Pilviškių) apylinkės Jurkšų kaimo kalno vardas Stabonýčia (užrašytas mūsų laikais, 1972 m.). Stabonýčios siejimas su stabauti ”stabdyti” kelia abejonių ir ta prasme, kad pats šis veiksmažodis daugiau iš niekur kitur nežinomas — jo nėra didžiajame ”Lietuvių kalbos žodyne”, jis neminimas nei K. Būgos, bene plačiausiai nagrinėjusio liet. stabas ir jo giminaičius (15:II 599—602), nei E. Fraenkelio (14), nei kitų žodynų bei autorių. Tiesa, ”Lietuvių kalbos žodynas” panašios sandaros giminiškų žodžių pateikia: stabinti ”stabdyti” (13:XIII 609), stabýti, stābo, stābė ”stabdyti” (ten pat, 610). Bet sunku įsivaizduoti, kad iš jų būtų įmanoma pasidaryti hibridinį daiktavardį *Stabaunia ir Stabaunica. Stabaunyčios ryšį su liet. stabas paremtų ir tai, jog vietovardžiai su stab- baltų kraštuose apskritai gana populiarūs: liet. Stab-galė pieva, Vandžiogala; Stabinė laukas, Saločiai; pelkė, Skaudvilė; Stabinė kaimas, Telšiai; Stabinės kalnas, Varniai; Stab-u-lankiai kaimas, Leliūnai; pr. Stabayn, Stab-e-gode, Stab-e-lauken, Stab-ingen (16:171—172); lat. Staba-gals, Staba-plava, Stabu-plava, Stabu-rags (17:313). Įdomu tai, kad kai kurie Lietuvos vietovardžiai yra anslavinti, panašiai kaip Stabaunyčia, hibridinės darybos: Stabaūcas miškas, Rumšiškės; 72 Stabavicos pelkė, Daugai; Stabavicos kalnas, Alytus. Savitos, kiek problematiškos darybos yra Varėnos apylinkių pievos, lauko vardas Stabaviškas (galbūt jotvingizmas). Iš to, kas čia pasakyta, turbūt galima daryti išvadą, kad pirminis vardo variantas, susidaręs lenkų ar aplenkėjusių vietinių lietuvių kalboje, tikriausiai buvo Stabaunica, Stabownica ar pan. Iš jo lietuvių kalboje išsirutuliojo lytis Stabaunyčia (plg. brus. Bistrica — liet. Bistryčia). Stabaunicos, Stabaunyčios vardu pradžioje, matyt, vadintas kalnas su minėtu stulpu. Vėliau kalno vardą perėmė netoliese įsikūrusi gyvenvietė. Tuo turbūt galima būtų aiškinti vyriškosios giminės lyties Stabaunyčius atsiradimą – ir kalnas, ir kaimas yra vyriškosios giminės. Jeigu ši Stabaunyčiaus kilmės versija pasitvirtintų, tuomet tektų sutikti, jog minėtieji trys stulpai pastatyti ne vėliau kaip 1784 m., nes tuo metu dokumentuose vardas jau buvo fiksuotas. LITERATŪRA 1. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 1, Vilnius, 1974. 2. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius, 1976. 3. Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka saugoma Lietuvių kalbos institute. 4. Vidaus Reikalų Ministerijos Pavardžių ir Vietovardžių Komisijos protokolų knyga. 1934. I. 24—1936. III. 27. 5. Vidaus Reikalų Ministerijos Pavardžių ir Vietovardžių Atlit lietovinimo Komisijos Protokolų Knygos. 1936—1940 m. 6. Lietuvos apgyventos vietos. K., 1925. 7. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. Vilnius, 1959. 8. K v i k l y s B. Mūsų Lietuva 2, Vilnius, 1991. 9. Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė istorinių vietovardžių kartoteka. 10. H o l o w i n s k i I. Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas, saugomas Lietuvių kalbos institute. 11. Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 11, Warszawa, 1890. 12. Список населенных мест Ковенской губернии. К., 1892. 13. Lietuvių kalbos žodynas 1—15, Vilnius, 1956—1991. 14. F r a e n k e l E. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1—2, Heidelberg, 1962 t.t. 15. B ū g a K. Rinktiniai raštai 1—3, Vilnius, 1958—1961. 16. G e r u l l i s G. Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922. 17. V a n a g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981. 18. Д а м б е B. Соответствия в топонимии Латвийской ССР с древнепрусским языком. — Baltistica. 1 priedas, 55—62, 1972. DER DORFNAME STABAUNYČIUS Zusammenfassung Die erste Variante des Namens, entstandene aus dem Polnischen oder der polonisierten litauischen Sprache, war sicherlich Stabaunica oder Stabownica. Das ist das Wort der hybridischen Bildung: aus dem lit. stabas ”Pfosten, Säule, Götzenbild” und aus dem slawischen Suffix -ovnica (cf. polnisch lodownica). Die Formen Stabaunica, Stabownica wurden in der litauischen Sprache zu ”Stabaunyčia”. Aus ihr entwickelte sich später die Variante des männlichen Geschlechts Stabaunyčius. 73