Rašomosios kalbos samprata A. Savickio vertime „S. Tamosziaus à Kempis“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Rasa KALINAUSKAITĖ RAŠOMOSIOS KALBOS SAMPRATA A. SAVICKIO VERTIME “S. TAMOSZIAUS à KEMPIS” XIX amžiaus pradžios lietuviškų raštu leidėjams filologinė rašomosios kalbos problema sutapo su mąstymu apie besikuriančios lietuvių kultūros modelį. Siūlydamas savo rašomosios kalbos variantą, rašantysis kartu atsakydavo į klausimą, kas yra ir kokia turėtų būti lietuvių skaitytojų bendruomenė, į kurią jis kreipiasi. Nacijos formavimosi pradžioje filologinis apsisprendimas reiškė atsakomybę už tam tikrą kultūrinį projektą. Religinių raštų leidėjo padėtis šiuo požiūriu buvo ypatinga. Jis stojo akistaton su jau XVIII amžiuje susiformavusia bažnytinės kalbos tradicija. Šios tradicijos išugdyti kalbiniai įpročiai Didžiojoje Lietuvoje susidarančiai naujai lietuvių skaitytojų bendruomenei buvo svarbiausia – dažnai suvokiama kaip sakrali, prioritetinė – rašytinio žodžio patirtis. Net toks filologiškai jautrus žmogus kaip J.A.Pabrėža nedrįso ar gal nematė reikalo radikaliai keisti šią tradiciją, t.y. nesuvokė jos kaip konkurencinio modelio savajai kalbos vizijai (Subačius 1996: 33–35). Antra vertus, vykusio J.A.Giedraičio pradėta bažnytinių raštų kalbos reforma liudija, kad pritaikyta naujoms kylančios kultūros reikmėms ši kalba galėjo įgyti kultūrinio projekto svarbą ir dalyvauti XIX amžiaus filologiniuose ginčuose(Prašmantaitė 1994). Bandymas suteikti bažnytinei kalbai gyvybingo kultūrinio projekto statusą yra kontekstas, pagal kurį, atidžiau paskaičius A.Savickio 1828 metais išleistą vertimą “S.Tamosziaus à Kempis”, galima vertinti jo pasirinktą filologinės problemos sprendimą. Patikimų žinių apie A.Savickio gyvenimą yra nedaug. Spėjama, kad bus gimęs apie 1782 metus Kretingos apskrityje (Biržiška 1963: 385). Baigęs Varnių kunigų seminariją, apie 1819 metus įšventintas kunigu ir iki mirties 1836 metais dirbo vikaru įvairiose Žemaitijos vietose. Vertimą “S. Tamosziaus à Kempis” baigė, būdamas Tirkšlių, iš kurių išvyko apie 1826 metus, vikaras. 1827 metais, vikaraudamas jau Gargžduose, išvertė “Kalbas dusziu su Diewu izsimtas isz knigu Swęnta Augustyna”, išleistas 1829 metais. Yra išlikęs 1835 metais spaudai parengtas, bet neišleistas pasakėčių vertimų ir originalios poezijos rankraštis. Išsamesnių A.Savickio kalbos tyrinėjimų nėra, o skelbti jos vertinimai prieštaringi. Z.Zinkevičiaus “Lietuvių kalbos istorijos” IV tome rašoma, kad “Kalbinį A.Savickio darbų pagrindą sudaro žemaičių tarmė”, nors “yra ir nemaža tradicinių elementų” (Zinkevičius 1990: 126). J.Palionio “Lietuvių literatūrinės 247 kalbos istorijoje” A.Savickis išvardijamas tarp autorių, kurie rašė daugmaž laikydamiesi žemaičių tarmės (Palionis 1979: 188). Tačiau konkrečiau kalbant apie A.Savickį teigiama, kad jo rašyta “ne žemaitiškai, o tradicine bažnytine koinė” (Palionis 1979: 192). Tad įdėmesnis žvilgsnis į A.Savickio kalbą turėtų patikslinti šį žemaičių tarmės ir bažnytinės tradicijos santykį, sąmoningas autoriaus kalbines nuostatas. Antra vertus, jei suformulavus šį santykį pasirodytų, kad žemaitiški elementai yra ne sąmoninga orientacija į kokį nors teorinį modelį (pavyzdžiui, į rašomosios kalbos žemaičių tarmę), o tiesiog teksto filologinio netolydumo padaras, galbūt jie ką nors pasakytų apie gimtąją autoriaus tarmę. Bandant rekonstruoti A.Savickio požiūrį į kalbą vertime “S.Tamosziaus à Kempis”, reikia pradėti nuo jo kaip nuo vertėjo angažavimosi pratarmėje “Kalba pry skaitytojaus”. Iš pratarmės ryškėja dvi pagrindinės vertėjo nuostatos. Pirmiausia A.Savickiui rūpėjo tiksliai, nenukrypstant nuo originalo išversti religinį tekstą. Dėl to būdingas religinių raštų vertėjo laikysenai kalbinis asketizmas, marinantis nereikalingą kalbos prabangą ir nuodėmingą kūną: “... kožnas gieray žyna tą teisybe, jogiey ne patoguomu žodziu pamieksta Diewuy, bet isz-pildimu paduota moksła ant sekima Chrystusa Pona”; “...storoj aus, idant ir mažiausioy dal eley neapk ieysczio pawe ykshu iszrožytu, ir mysles S.Rasztinika” (S.Tamosziaus à Kempis 1828: III). Kalba turi būti tik kukli tarpininkė, perteikianti adresatui originalo mintį ir nereikalaujanti sau atskiro dėmesio. Galima sakyti, kad kalbinis interesas A.Savickiui yra vien antrinis, taikomasis, papildantis kunigo pareigą. Be šventos pagarbos adresantui, jam rūpėjo, kad religinė mintis būtų prieinama adresatui: “Teypogi užłaykiau buda Žemaytisz kos kałbos kaypo dabar ira kałbama, tykiu jogiey newienam nebus pryszzyngi ir ne suprantamis žodey iszguldimi tos knigielis padieti” (S.Tamosziaus à Kempis 1828: III). Religinio švietimo tikslas motyvuoja vartosenos kriterijų: vertimas turi atitikti skaitytojo kalbinius įpročius. Tačiau gyvosios kalbos vartosenos kriterijus, lemiantis A.Savickio deklaruojamą žemaičių tarmės pasirinkimą, suvaržytų norą kuo plačiau skleisti religinę žinią. Ar iškilo ši kolizija A.Savickiui, kaip jis suvokė vartoseną, kuria rėmėsi, ir “žemaitišką kalbą”, turėtų paaiškėti iš pačios vertimo kalbos. Rašybos ir fonetikos lytys 1. Dvibalsio ie rašyba tekste įvairuoja. Aukštaitiškai ie rašomas dažnesniuose žodžiuose, kuriuose žemait ybė autoriui būtų labiausiai kritusi į akis: apszwies 206 ~ apšvies, apszwiestays 1 ~ apšviestais, diena 1 ~ dieną, szwiesibe 6, 206 ~ šviesybę, wiena 6 ~ vieno, wietas 15 ~ vietas. Tačiau nemaža ir žemaičių, išduodančių autorių esant pietų žemaitį dünininką: apszwit 206 ~ apšviečia, iszka 203 ~ ieško, iszkoma 10 ~ ieškoma, isz koti 2, 10, 207 ~ ieškoti, palikta 11, 12 ~ paliekta (palieka), paliktame 16 ~ paliektame (paliekame). Kad žemai tybės prasprūdo į tekstą netyčia, liudija ir tai, kad rašydamas wiena 6 ~ vieno A.Savickis palieka tos pat šaknies wynokiey 6 ~ vienokiai. 248 2. Dar aiškiau aukštaitinimo tendenciją atskleidžia uo rašyba. Nuosekliai rašoma aukštaitiškai: apjuoktas 16 ~ apjuoktais, atiduotas 15 ~ atiduotas, atsiduoti 15 ~ atiduoti, duoti 200 ~ duoti, išjuokimas 204 ~ išjuokimas, išliuosuotays 19 ~ išliuosuotais, išliuosuotu 21 ~ išliuosuotu, pryduti 17 ~ priduti. Hiperaukštaitiškos formos isidodame 5 ~ išsiduodame, neatsidos 15 ~ neatsiduos, wysotinius 5 ~ visuotinius, jei nėra korektūros klaidos, rodo, kad autorius čia uo suvokė kaip o, kurį žemaičiai dvibalsina. Šiuo atveju čia pirmiausia atstatytas aukštaitiškas uo, tuomet šis uo sutapatintas su žemaitišku ir vėl atverstas į aukštaičių tarmę. 3. Aukštaitinimo tendencija gali būti paaiškinta ir ryškiausia A.Savickio kalbos ypatybė – uo rašoma vietoj aukštaitiškų u· ir u. Hiperaukštaitiškos uo atsiranda keliais atvejais: a) Priešdėlyje nu-, kuris šnektose tariamas nu·, nu– (įtemptas u!): nenuotrotis 13~ nenutrotysi, nuoeja I~ nuėjo, nuoeytu 17~ nueitu, nuohudima 12~ nuliūdimą, nuoramintu 200~ nuramintu, nuopelnitri11, 17~ nupelnyti, nuopelnitu 9~ nupelnėtų, nuopuolima 201~ nupuolimo, nuowargintas 21~ nuvargintas, nuowedi I~ nuvedė, nuožemina 13~ nužemina, nuožeminimas 7~ nužeminimas, nuožutuomem 19~ nužūtumėm. b) Žodžio šaknyje ar galūnėje su ilguoju [u·] – (dūnininkų neskiriama kur u· senovinis, kur u < uo): apduomoja 7~ apdūmoja, duoksau 21~ dūksau[ja], duomoti 5~ dūmoti, ruogoja 15~ rūgoja, szwętuoju 1~ “šventųjų”, nors ilgąjį [u·] šaknyje A.Savickis dažniau rašo u: buday 17~ būdai, butinay 11, 12, 21~ būtinai, kudikelems 206~ kūdikėliams; kuna 21~ kūno, nuohudima 12~ nuliūdimą, sunau 203~ sūnau, žuna 10~ žūna. Autorius intuityviai jautė skirtumą tarp dūnininkų [u·] (atitinkančio aukštaičių uo) ir aukštaičių [u·], tačiau įžvalgiau kalbos lyčių atskirti nepajėgė ir dažnai dvejojo dėl rašybos. Jis rašė: buosi4~būsi, muosu 18~mūsų, ruopesnis 1~rūpesnis, užruostynima 9~užrūstinimo, sutapatindamas skirtingos kilmės garsus. Yra ir buti 5~būti, butu 9,19~būtų, musu 1, 18, 19~mūsų, nebuk 14~nebūk, rupestingi 206~rūpestingi, rupinas 21~rūpinas. c) Vietoj aukštaitiško trumpojo u, kurį žemaičiai verčia [ɔ] (varniškiai turi [ɔ], raseiniškiai [u] “taria plačiau, negu literatūrinėje kalboje, tačiau kitais garsais neišverčia, nors vietomis labai priartina prie ɔ” – (Zinkevičius 1966: 66) a) nuosekliai tariamojoj nuosakoj: matituomey 5~matytumei, mokietuomey 2~mokėtumei, skaytituomey IV~skaitytumei, stotuomemos 19~stotumėmos, turėtuomey 10, 13~turėtumei; b) vediniuose su –umas A.Savickis vėl dvejoja: dauguoma 6~daugumo, gražuoma 13~gražumo, patoguoma 13~patogumo, sunkhuoma 6, 11~ sunkumo, bet ramumas 20~ramumas. Siekdamas išvengti dūnininkiško [u·], A.Savickis apibendrino uo rašymą net toms pozicijoms, kur žemaičiai taria ne ilgąjį [u·], bet įtemptą trumpąjį balsį u. Nuosekli tariamosios nuosakos priesagos rašyba rodo jį bandžius susikurti dėsnį. Tačiau ten, kur morfologinis kriterijus nebetinka savajam dėsniui susidaryti, 249 Savickis, būdamas nefilologas, sutrinka ir klysta. 4. Kaip dauguma to meto žemaičių, A.Savickis skiria rašydamas žemaitišką [ɛ] ir [iˑ]. Gana nuosekliai [ɛ] žymi y. amžynu 207~amžių, dydį 19~didį, myslik 208~mislyk, pyktay 20~piktai, tykiu III~tikiu, užtykra 202~už tikro, wys6~vis, wysokios 205~visokios, Žemaytyszkos III~žemaitiškos. Nors yra ir aukštaitiškas garbinu II~garbinu, taip pat bendraties formos rašomos –ti, [iˑ] žymi i: dariti 16~daryti, giwenima 1~gyvenimą, ira 16, 18, 19~yra, klausiti 6~klausyti, knigielis IV~knygelės, nikstanczius 18~nykstančius, padarik 6~padaryk. Bet ir čia esama maišaties: aprasz yti II~aprašyti, neprysaka I~neprisako, tyl6,8~tyli. 5. A.Savickio rašyba atspindi ir balsio žemaitišką e dvibalsinimą [ie]: apturėja II~apturėjo, bieda 9, 206~bėda, biegi 204~bėgi, diel 204~dėl, garbie 8, 203, 204~garbė, gieda 12~gėda, gieribe 203~gėrybė, girdietus 9~girdėtus, mokieti 7~mokėti, niera 6, 7(2x), 206~nėra, park ratinieti 18~perkratinėti, turieti 200~turėti. Tačiau nemažai pavyzdžių rodo linkimą prie aukštaitiškos rašybos tradicijos: del (III(2x), 19, 204(3x), 205~dėl, galeja 18~galėjo, galetuomem 18~galėtumėm, letays 14~lėtai, mileti 205(2x)~mylėti, pargaleti 7~pergalėti, te 7~tie (tėra). Pavyzdžiai po l gali rodyti ir derinimąsi prie lenkų tradicijos. 6. Balsis o nuosekliai žymimas aukštaitiškai: matonis 17~malonės, mokslas 207~mokslas, noreme 11~noriame, pasirodau 207~pasirodau, roda 10~rodo, szlowie 203~šlovė, žynoti 11~žinoti, žmogus 7, 21~žmogus. Tik retkarčiais prasprūsta žemaitiškas dvibalsis: kuo 11~ko. Kad A.Savickis buvo pasirinkęs žymėti aukštaitišką o, rodo ir jau o rašymas vietoj dvibalsio uo: neatsidos 15~neatsiduos, isidodame 5~išsiduodame, wysotinius 5~visuotinius. 7. Dėsningai atstatomi aukštaitiški dvibalsiai ai, ie, kuriuos žemaičiai dažniau vienbalsina: butynay 21~būtinai, dayktas 20~daiktas, daktar ay 6~daktarai, eyti 20~eiti, iszmanay 4~išmanai, pakarney 11~pakarniai, pawe y kstay II~paveikslai. Kai kur neapsižiūrėjus parašoma pagal žemaitišką tarimą: dydesne 4~didesniai, nobažna III, 1~nuobažnai, uwožnia III~uvožniai (greta uwožney 11~uvožniai). 8. Aukštaičių mišrieji dvigarsiai [an], [am] žymimi an, am: amžius 10~amžius, aplankis 206~aplan kęs, dangaus 206~dangaus, eynantem 12~einančiam, giwenanczios 204~gyvenančios, tankiey 10, 13, 20~tankiai. Dvigarsis en žymimas en arba e (šaknyje švent-): giwenk 208~gyvenk, kent 21 (2x)~kenčia, kientieti 207~kentėti, ženkluosi 207~ženk­luose; szwentabliway 4~šventablyvai, szwetu 2~šventu, szwetuojų 1~šventųjų. Dvigarsis in rašomas yn, lyg būtų su žemaitiškai paplatintu e: prysz yngus 20~priešingus, pažyndams 20~pažindamas, pažynti 206, 207~pažinti, pažynties 14~pažinties, prysz yngus 20~priešingus, prysz ynties 15~priešintis. Tačiau linkstama rašyti su siauruoju i: dievobayminga 12~dievobaimingo, garbink 13~garbink, iszmin ti 13~išmintim, nuoramintu 204~nuramintu, paniekinti 205~paniekinti. Prasprūsta ul su paplatėjusiu žemaitišku [ɔ]: tegol 12~tegul. 250 9. Dvigarsių rašymas žodžių šaknyje vietoj bk. ą, į atspindi tarmėje išlaikytą nosinį garsų tarimą. Šaknyje išlikęs nosinis [ą]: išzγangstame 19~išsigąstame, ne nuosigansk 203~nenusigąsk, spanstus 200~spąstus. Formose iszpažynsta 21~išpažįsta, pažįnsta 3, 6, 16, 21~pažįsta. Nors išlaikomas nosinis [į], bet yra ir sugrisų 203~sugrįšiu. Tokį nazalizuotą tarimą išlaikė daugelis pietų ir dalis šiaurės žemaičių (kita dalis šiaurės ir vakarų žemaičių nosinius balsius šaknyje denazalizavo (Zinkevičius 1966: 75–79). Dėl rašybos nesistemingumo sunku nuspręsti, kur nosine raide Savickis žymėjo nosinį tarimą, o kur tik automatiškai parašė,paveiktas bažnytinių raštų tradicijos. Šaknyje švent- Savickis nosiniu rašmeniu žymėjo dvigarsį (tai galėtų netiesiogiai liudyti šaknyje išlaikytą nosinį [ę] tarimą – šioje šaknyje [ę] (švęs-) kaitosi su tautosilabiniu en). Greta veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio nominatyvo nuosižeminans 3~nushižeminąs parašoma ir iszsiau ksztiņas 3~išsi aukštinąs, nemokąs 208~nemokąs – t.y. čia rašmuo ą gali žymėti nosinį tarimą. Greta būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio daugiskaitos nominatyvo (šioje pozicijoje žemaičiai išlaiko n – (plg. Zinkevičius 1966: 77) moki usins 8~moki u- sys yra ir galėjė 20~galėję, prydawę 20~pridavę, skaytę 8~skaitę – t.y. ir čia gali būti pažymėtas nosinis tarimas. Tačiau ą, ę tradiciškai parašoma ir tose pozicijose, kuriose nosinio tarimo nereiškia. Nekirčiuota vienaskaitos akuzatyvo galūnė (ji žemaičių denazalizuota – plg. Zinkevičius 1966: 76) rašoma dayktą 17~daiktą, matonę 202, 204~malonę, sumnenę 206~sumnenę, szłowę 9~šlo- vę (greta daleli 9~dalelę, didibe 207~didybę, karaliste 2~karalystę, sargibe 9~sargybę, teysibe III, 207~teisybę). Greičiausiai raštų tradicija lėmė ir įvardžių akuzatyvo rašybą: manę 4, 201~mane, sawę 3(2x), 5, 6(2x), 7, 13, 209~sa- ve. Čia nosiniai rašmenys nazalizuoto tarimo nežymi – taip tariama tik vakarų ir rytų aukštaičių šnektose būtų munį, tavį, savį įtemptą galūnės balsį į, taigi transponavus, plg. Zinkevičius 1966: 298 – 299). Įvardžių genetyvas rašomas manies 203~manes, sawies 3, 7, 17~saves, tawies 203~taves. Šie pavyzdžiai rodo A.Savickį linkusį laikytis bažnytinių raštų tradicijos, o formos su išlaikytu n gali būti prasprūdusios nesąmoningai. Morfologija 1. Tekste dažnai atsispindi žemaitiška galūnių redukcija: tarnau 3, 17, 21~tar- nauja, tetur 1~teturi, užved 16~užveda. Tačiau A.Savickis stengiasi atstatyti esamojo laiko trečiojo asmens galūnę: abgauna 5~apgauna, atweda 17~atve- da, eyna 1~eina, ira I(2x), III, IV, 1, 2, 3...~yra, trokszta III~trokšta. Pasitaiko ir savotiškai transponuotų formų: tikia 9 “tiki”. Vardažodžių a kamieno vienaskaitos nominatyvą A.Savickis rašo aukštaitiškai: amžynas 5~amžinas, dayktas 20~daiktas, Diewas 19~Dievas, teysingas 6~teisingas. Linkstama išlaikyti judrųjį a ir tokiose veiksmažodžių formose kaip eyd amas 3~eidamas, iszguldidamas III~išguldydamas, uwóżodamas II~uvožodamas. Pasitaiko ir žemaičių: apleydams 207~apleisdamas, regiedams 203~regėdamas. 251 2. Žemaitiškai rašoma nekirčiuota trečio asmens galūnė: buwa 8, 10~buvo, išmana 6~išmano, mata 5~mato bei esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo: bowijamos 18~bovijamės, storojemos 5(2x), 208~storojamės, tureme 10~turime. 3.Dažnos žemaitiškos tariamosios bei liepiamosios nuosakos formos: atilsieczio 201~atilsėčiau, mokieczio 3, 201~mokėčiau, norieczio 16~norėčiau, mokietuomey 2~mokėtumei, turietuomey 10~turėtumei, storokies I~storokis. 4. Tiek aukštaitinimo tendenciją, tiek Savickio nenuoseklumą rodo vardažodžių linksnių, ypač naudininko ir vietininko, rašymas. Vyriškos giminės vienaskaitos naudininką Savickis rašo aukštaitiškai: Diewuy IV, 2, 3, 10, 19, 205~Dievui, darbuy 209~darbui, giwenimuy 209~gyvenimui, žmoguy 14~žmogui. Greta aukštaitiškų vietininko formų – amžynoi 6~amžinoj, knigelei I~knygelėj, mažiausioy III~ mažiausioji, Wylnjuje (titulinis lapas)~Vilniuje – yra ir žemaitiškų: łosko 201~loskolje], pradzio 16~pradžiojle], Tyrkszluse (titulinis lapas) ~Tirkšliuose, žodziuse 9~žodžiuose. Dažniau pasitaiko žemaitiškų kitų linksnių formų, pavyzdžiui, kilmininko: łoskas 2~loskos, malonis 2~malonės, wales7, 10~valios. Tačiau rašoma Bažnyczios I~Bažnyčios, pariszkados 18~pariškados. 5. Priešdėliai/prielinksniai apie, per, prie, prieš vertime yra žemaitiški: Apey 1, 2, 3(2x), 14, 18; par 11, par paniekinima 2~ per paniekinimą, parskaytyma II~perskaitymo; pry Diewa 11, 18, 203~ prie Dievo, pry skaytytojaus I~prie skaitytojo; prysz 19, prysz Diewa 3~ prieš Dievą. Leksika 1. Vertimo leksika orientuojama į bažnytinės kalbos tradiciją ir vartoseną. Autoriaus netrikdo bažnytiniuose raštuose norma tapusios svetimybės: cziesas 17, czystas 6, misle 5, mizerna 6, pakajaus 204, pakuta 19, proces 19, sumneni 3 ir t.t. Pramaišiui vartojamas žemaitiškas įvardis ans (anam 12, ano 204, anus 17(2x), 18) ir aukštaitiškas jis (Jo 2, Jem 2, jisai 7). Skaitytojas, prie kurio kalbinių įpročių taikomasi – tiek žemaitis, tiek aukštaitis, o vartosena, kurios laikomasi – bažnytinė. Rašybos, fonetikos, morfologijos bei leksikos analizė rodo, kad žemaitiškas lytis A.Savickio tekste nulėmė ne sąmoningas apsisprendimas, o autoriaus kalbinių įpročių spontaniškumas. Kadangi žemaitiškos lytys neatstovauja abstrakčiam rašto kalbos modeliui, t.y. formų pasirinkimui ir derinimui, galima tarti, kad jos įteigtos žemaičių tarmės ir bandyta šią tarmę aptarti. 1. Dünininkų tarmę liudija vietoj aukštaitiško ie prasprūstantis i (žr. Rašybos ir fonetikos lytys, 1). 2. Svarbus argumentas nustatant A.Savickio gimtosios tarmės tapatybę yra hiperaukštaitiškas uo vietoj aukštaičių u· ir u (žr. Rašybos ir fonetikos lytys, 3). Taip apsirikti galėjo tik autorius dünininkas. 3. Būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių daugiskaitos nominatyvo galūnė- 252 je Savickio rašoma ę: galėję 20~galėję, prydavę 20~pridavę, skaytę 8~skaitę. Tačiau sangražinėje formoje moki usins 8~mokiusių išlaikytas n. Ši forma atspindi nekirčiuoto ę tarimą šioje pozicijoje [ęr] ar [ęn] pietų žemaičių tarmėje. Tuo tarpu kretingiškių tarmės plote tariamas redukuotas [ę] (žr. Zinkevičius 1966: žem. Nr. 50). 4. Afrikatos ir beafrikatės formos, matyt, žymėtos taip, kaip tuo metu tarta autoriaus tarmėje. Tėra kelios kito kamieno, dūnininkams ypač būdingos formos: kalcze 12~kaltė, už kalczas 12~už kaltes. Atidžiau patyrinėjus nematyti, kad autorius afrikatiškumą būtų suvokęs kaip iš tarmės perimtą svarbią skiriamąją aukštaičių ir žemaičių ypatybę ir bandęs ją derinti su bendra teksto aukštaitinimo tendencija. Atstačius vardadžodžių paradigmą, matyti neprieštaringa sistema: sng. Nom. – Gen. dydzia 16~ didžio, nepryderanczia 11~nepriderančio, prižodzia 3~prižodžio, smercze 21, 204~smerčio, žodzia 6~žodžio, žodze 206~žodžio Dat. kalbantem 9~kalbančiam, nuosižeminantem 13~nusižeminančiam, žodziui 9, 209~žodžiui Acc. – In. antszkrycziu 202~antskryčių Loc. – pl. Nom. žodey III, 1, 2~žodžiai Gen. nepryderancziu 11~nepriderančių, weyzancziu 14~veizančių, žodziu 1, 4, III, 11, 206, 207~žodžių Dat. žemaytems II~žemaičiams, žodems 9, 11~žodžiams Acc. dydzius 8, 14~didžius, iszkadyienczius 5~iškadijančius, nikstanczius 18~nykstanczius, tuscczius 8~tuščius, žodzius 2, 205~žodžius In. dydeys 8, 13~didžiais, žodeys 206~žodžiais Loc. žodziuse 9~žodžiuose. Pateiktoje paradigmoje dėsningai išlaikomas “afrikatų dėsnis”: afrikatų neturi daugiskaitos nominatyvas, datyvas ir instrumentalis. Vienaskaitos genetyve afrikatos išlaikomos. Tai skiriamasis rytinės žemaičių ploto dalies ir “vidurio” žemaičių, kurie turi genetyvą be afrikatos, bruožas (plg. Zinkevičius 1966: 142). Tad afrikatų sistema sutampa su tarimu dabartinėje žemaičių ploto dalyje ir yra dar vienas argumentas, patvirtinantis spėjimą, jog A.Savickio gimtoji tarmė buvo dūnininkų. Trumpai susumuojant vertimo kalbos ypatybes, galima daryti kelias išvadas. “S.Tamosziaus à Kempis” kalba rodo sąmoningą A.Savickio orientavimąsi į bažnytinių raštų tradiciją. Tad reikia šiek tiek patikslinti dviejų vertimo pratarmėje išsakytų nuostatų interpretaciją. Nors A.Savickis sakosi išlaikysias “būdą žemaitiškos kalbos”, iš tikrųjų sąmoningai grindžia savo rašto kalbą labiau aukštaičių tarme. Žemaičių tarmės lytys tekste dažniau atsiranda, spontaniškai pra- 253 siveržus kalbiniams autoriaus įpročiams. Tą patį galima pasakyti ir apie vartosenos (“kaip dabar yra kalbama”) prioritetą. Savickis remiasi ne šnekamąja žemaičių kalba, o bažnytinių raštų tradicija. Gyvosios vartosenos formos prasprūsta sporadiškai. Turint galvoje orientaciją į aukštaičių tarmę, galima konkretinti tą bažnytinių raštų tradicijos dalį, prie kurios glaudžiasi A.Savickio vertimas. Tai greičiausiai vyskupo Giedraičio aplinkos tekstai, kur stengtasi nenukrypti nuo XVIII amžiaus tradicijos. Žinomas eilėraštis, kuriuo A.Savickis norėjo įsiteikti savo viršininkui Giedraičiui (Palionis 1979: 193). Tačiau Giedraičio raštų kalba atstovavo tam tikram sąmoningai pasirinktam kultūriniam projektui (atsisakyta paralelinio lenkiško teksto, bandyta gryninti leksiką (Zinkevičius 1990: 112; Prašmantaitė 1994). “Tamosziaus à Kempis” autorius tik šliejosi prie šio projekto, mąstydamas apie kalbą ne kaip apie gimstančios kultūros reprezentantę, bet kaip apie religinių intencijų perteikėją. Prisimenant tam tikrą laikyseną, kurios normas XIX amžiaus religinių raštų leidėjams įteigė bažnytinės tradicijos autoritetas, kyla mintis, kad A.Savickio filologinį pasyvumą galėjo nulemti religinis vertimo pobūdis. Juk A.Savickis buvo ir eilėraščių bei pasakėčių vertimų autorius. Pasaulietinių raštų kalbos ir poetikos tyrimas galėtų atsakyti į klausimą, ar varžė kalbinį Savickio mąstymą religinė tematika. Daugelis autorių spėja, kad A.Savickis gimęs Kretingos apskrityje (nors XVIII a. tos apskrities plotas nežinomas; iš žmonių pasakojimų Kretingai priklausiusi Švėkšna, Judrėnai ir kitos vietos, kur kalbėta dūnininkiškai). Kai kurios žemaičių tarmės lytys, spontaniškai prasprūdusios pro sąmoningų A.Savickio kalbinių nuostatų cenzūrą, leidžia išaiškinti gimtosios tarmės tapatybę. Dūnininkiški aukštaičių ie atitikmenys, hiperaukštaitiškos formos su uo, afrikatų sistema bei veikiamosios rūšies dalyvių daugiskaitos nominatyve išlaikytas n liudija autorių buvus žemaitį dūnininką. Tai dar viena paslaptis, išryškėjusi ir šiaip mįslingoje A.Savickio biografijoje. LITERATŪRA Biržiška V. 1963: Aleksandrynas. XVIII–XIX amžiai, Čikaga, 497. Palionis J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, 320. Prašmantaitė A. 1994: Žemaičių vyskupas J.A.Giedraitis – Naujojo Testamento vertėjas. – Senoji Lietuvos literatūra 3, Devynioliktan amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 172–340. Subačius G. 1996: Jurgis Ambraziejus Pabrėža. – Lietuvių atgimimo istorijos studijos 8, Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vilnius. Tamosziaus à Kempis, 1828: Tamosziaus à Kempis Apey sekima Chrystusa Pona knigas kietures ... ysz lotiniszkos ant žemaytyszkos kalbas ... yszguldytas par kuniga Antona Sawicki Týrszkłuse (Vilniuje). Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4, Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas. 254 COMPREHENTION OF WRITTEN LANGUAGE IN THE TRANSLATION OF “S. TAMOSZIAUS à KEMPIS” BY ANTANAS SAVICKIS Summary The language of “S. Tamosziaus à Kempis” shows an orientation of the author Antanas Savickis toward the tradition of religious writings of the 18th century which means that he deliberately made efforts to write in Aukštaitish dialect. On the other hand, there are many spontaneous phonetic, morphological, lexical forms of Samogitian dialect in Savickis’ text which prove he was a Samogitian. So far specialists have surmised that Savickis was born in the district of Kretinga(Samogitian dialect), but the analysis of his language allows to maintain his native dialect was that of South Samogitia district (Samogitian–dūnininkai subdialect). 255