Rašomosios kalbos samprata A. Savickio vertime „S. Tamosziaus à Kempis“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Rasa KALINAUSKAITĖ RAŠOMOSIOS KALBOS SAMPRATA A. SAVICKIO VERTIME “S. TAMOSZIAUS a KEMPIS” XIX amžiaus pradžios lietuviškų raštų leidėjams filologinė rašomosios kal- bos problema sutapo su mąstymu apie besikuriančios lietuvių kultūros modelį. Siūlydamas savo rašomosios kalbos variantą, rašantysis kartu atsakydavo į klau- simą, kas yra ir kokia turėtų būti lietuvių skaitytojų bendruomenė, į kurią jis kreipiasi. Nacijos formavimosi pradžioje filologinis apsisprendimas reiškė atsa- komybę už tam tikrą kultūrinį projektą. Religinių raštų leidėjo padėtis šiuo požiūriu buvo ypatinga. Jis stojo akista- ton su jau XVIII amžiuje susiformavusia bažnytinės kalbos tradicija. Sios tradi- cijos išugdyti kalbiniai įpročiai Didžiojoje Lietuvoje susidarančiai naujai lietu- vių skaitytojų bendruomenei buvo svarbiausia — dažnai suvokiama kaip sakrali, prioritetinė — rašytinio žodžio patirtis. Net toks filologiškai jautrus žmogus kaip J.A.Pabrėža nedrįso ar gal nematė reikalo radikaliai keisti šią tradiciją, t.y. ne- suvokė jos kaip konkurencinio modelio savajai kalbos vizijai (Subačius 1996: 33-35). Antra vertus, vyskupo J.A.Giedraičio pradėta bažnytinių raštų kalbos reforma liudija, kad pritaikyta naujoms kylančios kultūros reikmėms ši kalba galėjo įgyti kultūrinio projekto svarbą ir dalyvauti XIX amžiaus filologiniuose ginčuose(Prašmantaitė 1994). Bandymas suteikti bažnytinei kalbai gyvybingo kultūrinio projekto statusą yra kontekstas, pagal kurį, atidžiau paskaičius A.Sa- vickio 1828 metais išleistą vertimą “S.Tamosziaus a Kempis”, galima vertinti jo pasirinktą filologinės problemos sprendimą. Patikimų žinių apie A.Savickio gyvenimą yra nedaug. Spėjama, kad bus gi- męs apie 1782 metus Kretingos apskrityje (Biržiška 1963: 385). Baigęs Varnių kunigų seminariją, apie 1819 metus įšventintas kunigu ir iki mirties 1836 metais dirbo vikaru įvairiose Žemaitijos vietose. Vertimą “S. Tamosziaus i Kempis” baigė, būdamas Tirkšlių, iš kurių išvyko apie 1826 metus, vikaras. 1827 metais, vikaraudamas jau Gargžduose, išvertė “Katbas dusziu su Diewu iszimtas isz knigu Swenta Augustyna”, išleistas 1829 metais. Yra išlikęs 1835 metais spau- dai parengtas, bet neišleistas pasakėčių vertimų ir originalios poezijos rankraš- tis. Išsamesnių A.Savickio kalbos tyrinėjimų nėra, o skelbti jos vertinimai prieš- taringi. Z.Zinkevičiaus “Lietuvių kalbos istorijos" IV tome rašoma, kad “Kalbi- nj A.Savickio darbų pagrindą sudaro žemaičių tarmė", nors “yra ir nemaža tra- diciniy elementų“ (Zinkevičius 1990: 126). J.Palionio “Lietuvių literatūrinės 247 kalbos istorijoje" A.Savickis išvardijamas tarp autorių, kurie rašė daugmaž lai- kydamiesi žemaičių tarmės (Palionis 1979: 188). Tačiau konkrečiau kalbant apie A.Savickį teigiama, kad jo rašyta “ne žemaitiškai, o tradicine bažnytine koinė“ (Palionis 1979: 192). Tad įdėmesnis žvilgsnis į A.Savickio kalbą turėtų patikslinti šį žemaičių tar- més ir bažnytinės tradicijos santykį, sąmoningas autoriaus kalbines nuostatas. Antra vertus, jei suformulavus šį santykį pasirodytų, kad žemaitiški elementai yra ne sąmoninga orientacija į kokį nors teorinį modelį (pavyzdžiui, į rašomo- sios kalbos žemaičių tarmę), o tiesiog teksto filologinio netolydumo padaras, galbūt jie ką nors pasakytų apie gimtąją autoriaus tarmę. Bandant rekonstruoti A.Savickio požiūrį į kalbą vertime “S.Tamosziaus a Kempis”, reikia pradėti nuo jo kaip nuo vertėjo angažavimosi pratarmėje “Kat- ba pry skaitytojaus”. Iš pratarmės ryškėja dvi pagrindinės vertėjo nuostatos. Pirmiausia A.Savickiui rūpėjo tiksliai, nenukrypstant nuo originalo išversti reli- ginį tekstą. Dėl to būdingas religinių raštų vertėjo laikysenai kalbinis asketiz- mas, marinantis nereikalingą kalbos prabangą it nuodėmingą kūną: “... kožnas gieray žyna tą teysibe, jogiey ne patoguomu žodziu pamieksta Diewuy, bet isz- pildimu paduota moksta ant sekima Chrystusa Pona”; “...storojaus, idant ir mažiausioy daleley neapkieyszczio paweykstu iszrožytu, ir mysles S.Rasztinika” (S.Tamosziaus a Kempis 1828: III). Kalba turi būti tik kukli tarpininkė, pertei- kianti adresatui originalo mintį ir nereikalaujanti sau atskiro dėmesio. Galima sakyti, kad kalbinis interesas A.Savickiui yra vien antrinis, taikomasis, papil- dantis kunigo pareigą. Be šventos pagarbos adresantui, jam rūpėjo, kad religinė mintis būtų prieinama adresatui: “Teypogi užtaykiau buda Žemaytiszkos katbos kaypo dabar ira katbama, tykiu jogiey newienam nebus pryszyngi ir ne supran- tamis žodey iszguldimi tos knigielis padieti” (S.Tamosziaus a Kempis 1828: III). Religinio švietimo tikslas motyvuoja vartosenos kriterijų : vertimas turi atitikti skaitytojo kalbinius įpročius. Tačiau gyvosios kalbos vartosenos kriterijus, le- miantis A.Savickio deklaruojamą žemaičių tarmės pasirinkimą, suvaržytų norą kuo plačiau skleisti religinę žinią. Ar iškilo ši kolizija A.Savickiui, kaip jis suvo- kė vartoseną, kuria rėmėsi, ir “žemaitišką kalba”, turėtų paaiškėti iš pačios ver- timo kalbos. Rašybos ir fonetikos lytys 1. Dvibalsio ze rašyba tekste įvairuoja. Aukštaitiškai se rašomas daznesniuo- se žodžiuose, kuriuose žemaitybė autoriui būtų labiausiai kritusi į akis: ap- szwies 206 — apšvies, apszwiestays 1 — apšviestais, diena I ~ dieną, szwiesibe 6, 206 ~ šviesybę, wiena 6 — vieno, wietas 15 ~ vietas. Tačiau nemaža ir žemaity- bių, išduodančių autorių esant pietų žemaitį dūnininką: apszwit 206 — apšvie- čia, 1szka 203 ~ ieško, iszkoma 10 — ieškoma, iszkoti 2, 10, 207 — ieškoti, palik- ta 11, 12 ~ paliekta (palieka), paliktame 16 ~ paliektame (paliekame). Kad žemaitybės prasprūdo į tekstą netyčia, liudija ir tai, kad rašydamas wiena 6 ~ vieno A.Savickis palieka tos pat šaknies wynokiey 6 — vienokiai. 248 2. Dar aiškiau aukštaitinimo tendenciją atskleidžia uo rašyba. Nuosekliai rašoma aukštaitiškai: apjuoktays 16 — apjuoktais, atiduotas 15 — atiduotas, atsiduoti 15 — atsiduoti, duoti 200 ~ duoti, iszjuokimas 204 — išjuokimas, 15z- Juosuotays 19 — išliuosuotais, isz/uosuotu 21 — išliuosuotu, pryduoti 17 ~ pri- duoti. Hiperaukštaitiškos formos isidodame 5 — išsiduodame, neatsidos 15 ~ neatsiduos, wysotinius 5 — visuotinius, jei nėra korektūros klaidos, rodo, kad autorius čia uo suvokė kaip o, kurį žemaičiai dvibalsina. Šiuo atveju čia pir- miausia atstatytas aukštaitiškas uo, tuomet šis uo sutapatintas su žemaitišku ir vėl atverstas į aukštaičių tarmę. 3. Aukštaitinimo tendencija gali būti paaiškinta ir ryškiausia A.Savickio kal- bos ypatybė — uo rašoma vietoj aukštaitiškų u-ir u. Hiperaukštaitiškos uo atsi- randa keliais atvejais: a) Priešdėlyje nu-, kuris šnektose tariamas nu—, nu— (įtemptas u!): nenuot- rotis 13~ nenutrotysi, nuoeja I~ nuėjo, nuoeytu 17— nueitų, nuofudima 12~ nuliūdimą, nuoramintu 200~ nuramintu, nuopelniti11, 17~ nupelnyti, nuopel- nitu 9~ nupelnytuy, nuopuolima 201~ nupuolimo, nuowargintas 21~ nuvargin- tas, nuowedi I~ nuvedė, nuoZemina 13~ nuzemina, nuoZeminimas 7~ nuze- minimas, nuozutuomem 19~ nuzitumem. b) Žodžio šaknyje ar galiinéje su ilguoju [z+] — (diinininky neskiriama kur r senovinis, kur 1 < uo): apduomoja 7— apdimoja, duoksau21~ diksaulja], duo- moti 5— dūmoti, ruogoja 15~ rūgoja, szwetuoju 1~ “Sventyjy”, nors ilgąjį [1] šaknyje A.Savickis dažniau rašo u: buday 17~ būdai, butinay 11, 12, 21~ biti- nai, kudikelems 206~ kudikéliams; kuna 21~ kūno, nuofudima 12~ nuliūdi- ma, sunau 203~ sūnau, Zuna 10~ žūna. Autorius intuityviai jautė skirtumą tarp dinininky [1] (atitinkančio aukštaičių uo) ir aukštaičių [1], tačiau jZvalgiau kalbos lyčių atskirti nepajėgė ir dažnai dvejojo dėl rašybos. Jis rašė: buosr4—būsi, muosu 18—mūsų, ruopesnis 1—rūpesnis, užruostynyma 9~uzrustinimo, suta- patindamas skirtingos kilmės garsus. Yra ir buti 5—būti, butu 9,19—būtų, musų 1, 18, 19~misy, nebuk 14~nebuk, rupestingi 206—rūpestingi, rupinas 21~ru- pinas. c) Vietoj aukstaitiSko trumpojo u, kurį žemaičiai verčia [0] (varniSkiai turi [9], raseiniškiai [uz] “taria plačiau, negu literatūrinėje kalboje, tačiau kitais gar- sais neišverčia, nors vietomis labai priartina prie 0" — (Zinkevičius 1966: 66) a) nuosekliai tariamojoj nuosakoj: matituomey 5—matytumei, mokietuomey 2—mokėtumei, skaytituomey IV —-skaitytumei, stotuomemos 19~stotumemos, turétuomey 10, 13~turétumei; b) vediniuose su -umas A.Savickis vėl dvejoja: dauguoma 6~daugumo, gražuoma 13~grazumo, patoguoma 13~patogumo, sunkuoma 6, 11~ sunkumo, bet ramumas 20~ramumas. Siekdamas išvengti dūnininkiško [z+], A.Savickis apibendrino uo rašymą net toms pozicijoms, kur žemaičiai taria ne ilgąjį [u'], bet įtemptą trumpąjį balsį u. Nuosekli tariamosios nuosakos priesagos rašyba rodo ji bandzius susikurti des- nį. Tačiau ten, kur morfologinis kriterijus nebetinka savajam dėsniui susidaryti, 249 Savickis, būdamas nefilologas, sutrinka ir klysta. 4. Kaip dauguma to meto žemaičių, A.Savickis skiria rašydamas žemaitišką [e] ir [i-]. Gana nuosekliai [e] žymi y. amZynu 207—amžinų, dydi 19—didį, mys- lik 208~mislyk, pyktay 20~piktai, tykiu III~tikiu, užtykra 202—už tikro, wys 6—vis, wysokios 205~ visokios, Zemaytyszkos1I1~zemaiti§kos. Nors yra ir auks- taitiškas garbinu I1~garbinu, taip pat bendraties formos rašomos —#, [i-] žymi i; dariti 16~daryti, giwenima 1~gyvenima, ira 16, 18, 19—yra, klausiti 6—klausy- ti, knigielis IV — knygelės, nikstanczius 18—nykstančius, padarik 6~padaryk. Bet ir čia esama maiSaties: apraszyti11~aprasyti, neprysakal~neprisako, ty/6,8~tyli. 5. A.Savickio rašyba atspindi ir balsio žemaitišką e dvibalsinima [ie]: aptu- rieja l1~apturéjo, bieda 9, 206~ bėda, biegi 204~bégi, diel 204~dé€l, garbie 8, 203, 204 ~garbe, greda 12~géda, gieribe 203 ~gérybe, girdietus 9~girdétus, mo- kieti T~mokéti, niera 6, 7(2x), 206~néra, parkratinieti 18~perkratinéti, furieti 200~turéti. Tačiau nemažai pavyzdžių rodo linkimą prie aukstaitiSkos rašybos tradicijos: de/ (III(2x), 19, 204(3x), 205—dėl, galeja 18—galėjo, galetuomem 18—galėtumėm, /etays 14-—-lėtais, mileti 205(2x)~myleti, pargaleti 7—pergalė- ti, te 7~tie (tėra). Pavyzdžiai po /gali rodyti ir derinimąsi prie lenkų tradicijos. 6. Balsis 0 nuosekliai žymimas aukštaitiškai: mafonis 17—malonės, moksfas 207~mokslas, noreme 11~noriame, pasirodau 207~pasirodau, roda 10~rodo, sztowie 203— šlovė, Zynoti11~zinoti, Zmogus7, 21 ~zmogus. Tik retkarčiais pra- sprusta žemaitiškas dvibalsis: kuo 11~ko. Kad A.Savickis buvo pasirinkęs zy- mėti aukštaitišką o, rodo ir jau o rašymas vietoj dvibalsio uo: neatsidos 15~ne- atsiduos, rsrdodame 5-—išsiduodame, wysotinius 5—visuotinius. 7. Désningai atstatomi aukštaitiški dvibalsiai ar, ze, kuriuos žemaičiai daž- niau vienbalsina: butynay 21~biitinai, dayktas 20—daiktas, daktaray 6~dakta- rai, eyti 20~eiti, iszmanay 4~iSmanai, pakarney 11~pakarniai, paweyksfay I1~paveikslai. Kai kur neapsiziiiréjus parašoma pagal žemaitišką tarimą: dy- desne 4~didesniai, nobazna III, 1~nuobaznai, uwozZnia IIl~uvozniai (greta uwozney 11~uvozniai). 8. Aukštaičių mišrieji dvigarsiai [an], [am] žymimi an, am: amZius 10~am- zius, apfankis 206~aplankes, dangaus 206~dangaus, eynantem 12~einanciam, giwenanczios 204~gyvenancios, fankiey 10, 13, 20~tankiai. Dvigarsis en žymimas en arba ¢ (šaknyje svent-): giwenk 208~gyvenk, kent 21 (2x)~kencia, kientieti 207~kenteti, Zenkluosi 207~zenkluose; szwentabli- way 4~S$ventablyvai, szwetu 2—šventu, szwetuoju 1~Sventyju. Dvigarsis in rašomas yn, lyg būtų su žemaitiškai paplatintu e: pryszyngus 20—priešingus, pažyndams 20~pazindamas, pazynti 206, 207~pazinti, pažyn- ties 14~pazinties, pryszyngus 20~prieSingus, pryszynties 15~prieSintis. Tačiau linkstama rašyti su siauruoju r diewobayminga 12~dievobaimingo, garbink 13~garbink, 7szminti 13~iSmintim, nuoramintu 204~nuramintu, paniekinti 205 ~paniekinti. Prasprista u/su paplatéjusiu žemaitišku [0]: fego/ 12~tegul. 250 9. Dvigarsių rašymas žodžių šaknyje vietoj bk. g, į atspindi tarmėje išlaikytą nosinį garsų tarimą. Šaknyje išlikęs nosinis [4]: iszyganstame 19—išsigąstame, ne nuosigansk 203~nenusigask, spanstus 200—spąstus. Formose iszpaZynsta 21~ispazjsta, paZynsta 3, 6, 16, 21—pažįsta. Nors išlaikomas nosinis [/], bet yra ir sugrisiu 203~sugrjsiu. Tokį nazalizuotą tarimą išlaikė daugelis piety ir dalis šiaurės žemaičių (kita dalis šiaurės ir vakarų žemaičių nosinius balsius šaknyje denazalizavo (Zinkevičius 1966: 75-79). Dėl rašybos nesistemingumo sunku nuspręsti, kur nosine raide Savickis žy- mėjo nosinį tarimą, o kur tik automatiškai parašė,paveiktas bažnytinių raštų tradicijos. Saknyje svent- Savickis nosiniu rašmeniu žymėjo dvigarsį (tai galėtų netiesiogiai liudyti šaknyje išlaikytą nosinį [g] tarimą — šioje šaknyje [¢] ($ves-) kaitosi su tautosilabiniu en). Greta veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio nominatyvo nuosižeminans 3~nusizemings parašoma ir iszsiauksztinąs 3~1ssi- aukštinąs, nemokas 208—nemokąaąs — t.y. čia rašmuo 4 gali žymėti nosinį tarimą. Greta būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio daugiskaitos nominatyvo (šioje pozicijoje žemaičiai išlaiko 11— (plg. Zinkevičius 1966: 77) mokiusins 8~mokiu- sys yra ir galeje 20—galėję, prydawę 20~pridave, skaytę 8—skaitę — t.y. ir čia gali būti pažymėtas nosinis tarimas. Tačiau g, ¢ tradiciškai parašoma ir tose pozicijose, kuriose nosinio tarimo nereiškia. Nekirčiuota vienaskaitos akuzaty- vo galūnė (ji žemaičių denazalizuota — plg. Zinkevičius 1966: 76) rašoma dayktą 17~daikta, mafone 202, 204—malonę, sumnenę 206—sumnenę, szfowe 9—šlo- ve (greta daleli 9—dalelę, didibe 207—didybę, karaliste 2—karalystę, sargibe 9~sargybe, teysibe III, 207~teisybe). Greičiausiai raštų tradicija lėmė ir jvar- dziy akuzatyvo rašybą: manę 4, 201 ~mane, sawe 3(2x), 5, 6(2x), 7, 13, 209—sa- ve. Cia nosiniai rašmenys nazalizuoto tarimo nežymi — taip tariama tik vakarų ir rytų aukštaičių šnektose būtų muni, tavi, savi įtemptą galūnės balsį 7 taigi transponavus, plg. Zinkevičius 1966: 298 — 299). Įvardžių genetyvas rašomas manies 203~manes, sawies 3, 7, 17~saves, tawies 203~taves. Sie pavyzdziai rodo A.Savicki linkusj laikytis bažnytinių raštų tradicijos, o formos su iSlaikytu n gali būti prasprūdusios nesąmoningai. Morfologija 1. Tekste dažnai atsispindi žemaitiška galūnių redukcija: farnau 3, 17, 21 ~tar- nauja, fefur 1—teturi, užwed 16~uzveda. Tačiau A.Savickis stengiasi atstatyti esamojo laiko trečiojo asmens galūnę: abgauna 5—apgauna, atweda 17~atve- da, eyna 1~eina, ira I(2x), III, IV, 1, 2, 3...~yra, trokszta I11~troksta. Pasitaiko ir savotiškai transponuotų formų: £ikra 9 “tiki”. Vardažodžių a kamieno vienaskaitos nominatyvą A.Savickis rašo aukštaitiš- kai: amžynas 5—amžinas, dayktas 20—daiktas, Diewas 19—Dievas, teysingas 6-— teisingas. Linkstama išlaikyti judrųjį a ir tokiose veiksmažodžių formose kaip eydamas 3~eidamas, fszguldidamas 111~iSguldydamas, uwožodamas I1~uvozodamas. Pa- sitaiko ir zemaitybiu: apleyzdams 207~apleisdamas, regiedams 203~regédamas. 251 2. Žemaitiškai rašoma nekirčiuota trečio asmens galūnė: buwa 8, 10~buvo, iszmana 6-—-išmano, mata 5~mato bei esamojo laiko daugiskaitos pirmasis as- muo: bowijamos 18~bovijamés, storojemos 5(2x), 208—storojamės, fureme 10~turime. 3.Daznos žemaitiškos tariamosios bei liepiamosios nuosakos formos: ati/- sieczio 201~atilséCiau, mokieczio 3, 201~mokéciau, norieczio 16~noreciau, mokietuomey 2~mokétumei, furietuomey 10~turétumei, sforokies I~storo- kis. 4. Tiek aukstaitinimo tendenciją, tiek Savickio nenuosekluma rodo vardazo- džių linksnių, ypač naudininko ir vietininko, rašymas. Vyriškos giminės vienas- kaitos naudininką Savickis rašo aukštaitiškai: Drewuy IV, 2, 3, 10, 19, 205— Dievui, darbuy 209—darbui, giwenimuy 209~gyvenimui, Zmoguy 14—žmogui. Greta aukštaitiškų vietininko formų — amžynoi 6—amžinoj, knigelei I--knyge- lėj, mažiausioy I11~ mažiausioj, Wylniuje (titulinis lapas)— Vilniuje — yra ir Ze- maitiškų: fosko 201—l1osko[je], pradzio 16~pradzio[je], Zyrkszluse (titulinis la- pas) — Tirkšliuose, Zodziuse 9—žodžiuose. Dažniau pasitaiko žemaitiškų kitų linksnių formų, pavyzdžiui, kilmininko: foskas 2~loskos, malonis 2—malonės, wales7,10-—valios. Tačiau rašoma Bažniczios1-- Bažnyčios, pariszkados 18 ~par- iškados. 5.Priešdėliai/prielinksniai apie, per, prie, prieš vertime yra žemaitiški: Apey 1, 2, 3(2x), 14, 18; par 11, par paniekinima 2~ per paniekinimą, parskaytima [I~perskaitymo; pry Diewa 11, 18, 203~ prie Dievo, pry skaytitojaus I--prie skaitytojo; prysz 19, prysz Diewa 3~ prieš Dievą. Leksika 1. Vertimo leksika orientuojama į bažnytinės kalbos tradiciją ir vartoseną. Autoriaus netrikdo bažnytiniuose raštuose norma tapusios svetimybės: cziesas 17, czystas 6, misle 5, mizerna 6, pakajaus 204, pakuta 19, proces 19, sumneni 3 ir t.t. Pramai$iui vartojamas žemaitiškas įvardis ans (anam 12, ano 204, anus 17(2x), 18) ir aukstaitiSkas jis (Jo 2, Jem 2, jisai 7). Skaitytojas, prie kurio kalbi- nių įpročių taikomasi — tiek žemaitis, tiek aukstaitis, o vartosena, kurios laiko- masi — bažnytinė. Rašybos, fonetikos, morfologijos bei leksikos analizė rodo, kad žemaitiškas lytis A.Savickio tekste nulėmė ne sąmoningas apsisprendimas, o autoriaus kal- binių įpročių spontaniškumas. Kadangi žemaitiškos lytys neatstovauja abstrak- čiam rašto kalbos modeliui, t.y. formų pasirinkimui ir derinimui, galima tarti, kad jos įteigtos žemaičių tarmės ir bandyta šią tarmę aptarti. 1. Dūnininkų tarmę liudija vietoj aukštaitiško 7e prasprūstantis 7 (Zr. Rašy- bos ir fonetikos lytys, 1). 2. Svarbus argumentas nustatant A.Savickio gimtosios tarmės tapatybę yra hiperaukštaitiškas uo vietoj aukštaičių u-ir u (žr. Rašybos ir fonetikos lytys, 3). Taip apsirikti galėjo tik autorius dūnininkas. 3, Būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių daugiskaitos nominatyvo galūnė- 252 je Savickio rašoma ¢: galeje 20—galėję, prydawę 20—pridavę, skaytę 8~skaite. Tačiau sangrazinéje formoje mokiusins 8~mokiusjs išlaikytas m. Si forma at- spindi nekir¢iuoto ¢ tarimą šioje pozicijoje [en] ar [en] piety žemaičių tarmeje. Tuo tarpu kretingiskiy tarmės plote tariamas redukuotas [e] (Zr. Zinkevičius 1966: žem. Nr. 50). 4. Afrikatos ir beafrikatės formos, matyt, žymėtos taip, kaip tuo metu tarta autoriaus tarmėje. Tėra kelios kito kamieno, dūnininkams ypač būdingos for- mos: kalcze 12—kaltė, už kalczias 12~uz kaltes. Atidžiau patyrinėjus nematyti, kad autorius afrikatiškumą būtų suvokęs kaip iš tarmės perimtą svarbią skiria- mąją aukštaičių ir žemaičių ypatybę ir bandęs ją derinti su bendra teksto aukš- taitinimo tendencija. Atstačius vardažodžių paradigmą, matyti neprieštaringa sistema: sng. Nom. — Gen. dydzia 16~ didžio, nepryderanczia 11~nepriderancio, priZodzia 3~prizodzio, smercze 21, 204~smercio, Zodzia 6~Zzodzio, Zodze 206—žodžio Dat. kafbantem 9~kalbanéiam, nuosiZzeminantem 13~nusiZzeminanciam, žodziui 9, 209~zodziui Acc. — In. antszkrycziu 202~antskryCiu Loc. — pl. Nom. Zžodey III, 1, 2~Zodziai Gen. nepryderancziu11~neprideranéiy, weyzancziu 14 ~veizanciy, Zodziu 1, 4, III, 11, 206, 207~ZodZiy Dat. Zemaytems 11~Zemaiiams, Zodems 9, 11~zodZiams Acc. dydzius 8, 14~didzius, iszkadyienczius 5~iSkadijancius, nikstanczius 18~nykstanczius, fusczius 8~tuscius, Zodzius 2, 205—žodžius In. dydeys 8, 13~didziais, Zodeys 206~Zodziais Loc. Zodziuse 9~zodZiuose. Pateiktoje paradigmoje dėsningai išlaikomas “afrikatų dėsnis": afrikatų ne- turi daugiskaitos nominatyvas, datyvas ir instrumentalis. Vienaskaitos genetyve afrikatos išlaikomos. Tai skiriamasis rytinės žemaičių ploto dalies ir “vidurio” žemaičių, kurie turi genetyvą be afrikatos, bruožas (plg. Zinkevičius 1966: 142). Tad afrikatų sistema sutampa su tarimu dabartinėje žemaičių ploto dalyje ir yra dar vienas argumentas, patvirtinantis spėjimą, jog A.Savickio gimtoji tarmė bu- vo dūnininkų. Trumpai susumuojant vertimo kalbos ypatybes, galima daryti kelias išvadas. “S.Tamosziaus a Kempis” kalba rodo sąmoningą A.Savickio orientavimasi į bažnytinių raštų tradiciją. Tad reikia šiek tiek patikslinti dviejų vertimo pratar- mėje išsakytų nuostatų interpretaciją. Nors A.Savickis sakosi išlaikysias “būdą žemaitiškos kalbos", iš tikrųjų sąmoningai grindžia savo rašto kalbą labiau aukš- taičių tarme. Žemaičių tarmės lytys tekste dažniau atsiranda, spontaniškai pra- 253 siveržus kalbiniams autoriaus įpročiams. Tą patį galima pasakyti ir apie vartosenos (“kaipo dabar yra kalbama") prio- ritetą. Savickis remiasi ne šnekamąja žemaičių kalba, o bažnytinių raštų tradici- ja. Gyvosios vartosenos formos prasprūsta sporadiškai. Turint galvoje orientaciją į aukštaičių tarmę, galima konkretinti tą bažnyti- nių raštų tradicijos dalį, prie kurios glaudžiasi A.Savickio vertimas. Tai grei- čiausiai vyskupo Giedraičio aplinkos tekstai, kur stengtasi nenukrypti nuo XVIII amžiaus tradicijos. Žinomas eilėraštis, kuriuo A.Savickis norėjo įsiteikti savo viršininkui Giedraičiui (Palionis 1979: 193). Tačiau Giedraičio raštų kalba atstovavo tam tikram sąmoningai pasirinktam kultūriniam projektui (atsisakyta paralelinio lenkiško teksto, bandyta gryninti leksiką (Zinkevičius 1990: 112; Prašmantaitė 1994). “Tamosziaus a Kempis” autorius tik šliejosi prie šio projekto, mąstydamas apie kalbą ne kaip apie gims- tančios kultūros reprezentantę, bet kaip apie religinių intencijų perteikėją. Pri- simenant tam tikrą laikyseną, kurios normas XIX amžiaus religinių raštų leidė- jams įteigė bažnytinės tradicijos autoritetas, kyla mintis, kad A.Savickio filolo- ginį pasyvumą galėjo nulemti religinis vertimo pobūdis. Juk A.Savickis buvo ir eilėraščių bei pasakėčių vertimų autorius. Pasaulietinių raštų kalbos ir poetikos tyrimas galėtų atsakyti į klausimą, ar varžė kalbinį Savickio mąstymą religinė tematika. Daugelis autorių spėja, kad A.Savickis gimęs Kretingos apskrityje (nors XVIII a. tos apskrities plotas nežinomas; iš žmonių pasakojimų Kretingai pri- klausiusi Švėkšna, Judrėnai ir kitos vietos, kur kalbėta dūnininkiškai). Kai ku- rios žemaičių tarmės lytys, spontaniškai prasprūdusios pro sąmoningų A.Savic- kio kalbinių nuostatų cenzūrą, leidžia išaiškinti gimtosios tarmės tapatybę. Dū- nininkiški aukštaičių 7e atitikmenys, hiperaukštaitiškos formos su uo, afrikatų sistema bei veikiamosios rūšies dalyvių daugiskaitos nominatyve išlaikytas 17 liudija autorių buvus žemaitį dūnininką. Tai dar viena paslaptis, išryškėjusi ir šiaip mįslingoje A.Savickio biografijoje. LITERATŪRA Biržiška V. 1963: A/eksandrynas. XVIII-XIX amžiai, Čikaga, 497. Palionis J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, 320. Prašmantaitė A. 1994: Žemaičių vyskupas J.A.Giedraitis — Naujojo Testamento vertėjas. — Senoji Lietuvos literatūra 3, Devynioliktan amžiun įžengus, Vilnius: Pradai, 172—340. Subačius G. 1996: Jurgis Ambraziejus Pabrėža. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos 8, Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vilnius. Tamosziaus a Kempis, 1828: Tamosziaus a Kempis Apey sekima Chrystusa Pona knigas kietures ... ysz lotiniszkos ant žemaytyszkos kalbas ... yszgulditas par kuniga Antona Sawicki Tyrszkluse (Vilniuje). Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4, Lietuvių kalba XVIII-XIX a., Vilnius: Mokslas. 254 COMPREHENTION OF WRITTEN LANGUAGE IN THE TRANSLATION OF “S, TAMOSZIAUS a KEMPIS” BY ANTANAS SAVICKIS Summary The language of “S. Tamosziaus a Kempis" shows an orientation of the author Antanas Savickis toward the tradition of religious writings of the 18th century which means that he deli- berately made efforts to write in Aukštaitish dialect. On the other hand, there are many sponta- neous phonetic, morphological, lexical forms of Samogitian dialect in Savickis' text which prove he was a Samogitian. So far specialists have surmised that Savickis was born in the district of Kretinga(Samogitian dialect), but the analysis of his language allows to maintain his native dia- lect was that of South Samogitia district (Samogitian-dūnininkai subdialect). 255