Apie istorinį ir etimologinį lietuvių kalbos žodynus

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Juozas KARACIEJUS APIE ISTORINĮ IR ETIMOLOGINĮ LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNUS Didžiojo “Lietuvių kalbos žodyno” leidyba, nors ir lėtoka, vis dėlto jau artėja prie pabaigos. Bet jis jokiais būdais negali atstoti senųjų raštų arba istorinio lietuvių kalbos žodyno, kurio vis dažniau pasigendame. Toks žodynas reikalingas ne tik kalbos istorikams, bet ir praktikams, nes istoriniame lietuvių kalbos žodyne, kuris privalėtų apimti visus tiek spausdintus, tiek rankraštinius mūsų kalbos paminklus bent jau iki XIX a. pradžios, turėtų būti nurodyta ne tik žodžių vartosenos dažnumas, bet ir kokiomis reikšmėmis vienas ar kitas žodis vartojamas, kokius žodžio vartosenos ypatumus galėjo sąlygoti kitos kalbos. Tačiau tokį žodyną parengti nėra taip paprasta. Jo rengėjams pirmiausia reikia gerai susipažinti su visais mūsų senaisiais raštais, jų specifika. Vadinasi, istorinio lietuvių kalbos žodyno rengėjų branduolį turėtų sudaryti lietuvių kalbos istorijos specialistai. Todėl visiškai suprantama, kodėl prieš gerą dešimtmetį tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute gana garsiai buvo pradėta kalbėti apie lietuvių kalbos istorinį žodyną. Šios idėjos iniciatorius buvo Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. Lietuvių kalbos istorinio žodyno klausimas netgi buvo svarstytas tuo metu veikusios specialiosios tarybos filologijos mokslams plėtoti ir koordinuoti. Tik, išskyrus pokario metais mūsų taip pamėgtus ir iki šiol uoliai tebevartojamus aptakius, neįpareigojančius pavesti, apsvarstyti, įpareigoti, nieko daugiau nebuvo padaryta. Žinoma, dabar, tuos laikus prisiminę, gal ir galėtume minėtus svarstymus vertinti teigiamai ta prasme, kad buvo iškelta iš tiesų aktuali problema. Deja, po vieno ar dviejų posėdžių bei svarstymų entuziazmas ėmė blėsti, ir istorinio lietuvių kalbos žodyno reikalai vis rečiau buvo prisimenami. Gali kilti klausimas, kodėl taip atsitiko? Atsakymas labai paprastas. Visą pokario laikotarpį, nors ir buvo akcentuojama lituanistikos, ypač lietuvių kalbotyros, laimėjimai, bet, kai būdavo skirstomi moksliniams tyrimams pinigai, lituanistika atsidurdavo pretendentų sąrašo gale. Tiesa, panašiu tvirtinimu paneigti negalima, – pokario metais lituanistika pasiekė gražių laimėjimų. Dažniausiai jie buvo pasiekti dėl pokario metais į lituanistiką atėjusių žmonių entuziazmo, jų meilės gimtajai kalbai ir savo kraštui. Tačiau normalių sąlygų jų darbui nebuvo sudaryta. Esant tokioms nuostatoms, ne tik jokių papildomų lėšų istoriniam lietuvių kalbos žodynui rengti nebuvo skirta, bet netgi nebuvo pasvarstyta, kas tokį žodyną galėtų rengti, kiek ir kokios kvalifikacijos žmonių tokiam darbui reikėtų. 209 Tiesa, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius savo jėgomis medžiagą istoriniam žodynui buvo pradėjęs kaupti: į atskiras korteles buvo išrašinėjami kurių ne kurių senųjų raštų paminklų sakiniai, kad juos būtų galima padauginti ir taip sudaryti istorinio lietuvių kalbos žodyno kartoteką. Toks būdas galimas, bet tik iš bėdos, nes ne visų senųjų raštų žodžių reikšmes lengvai galima nustatyti iš trumpesnio ar ilgesnio žodžių junginio. Dažnai esame priversti labiau įsigilinti į kontekstą, o neretai lietuvišką tekstą (jeigu jis verstinis) reikia palyginti ir su originalu, pasižiūrėti, koks originalo kalbos žodis tuo lietuvišku žodžiu verčiamas, ir pasitikslinti, kokiomis reikšmėmis originalo kalbos žodis tuo metu lietuvių vertėjų buvo vartojamas. Tą patį galima pasakyti ir apie XVII–XVIII a. Mažojoje Lietuvoje parengtų dvikalbių rankraštinių žodynų lietuviškus atitikmenis, jų įvairavimą, nes šiuose žodynuose lietuviški atitikmenys dažniausiai pateikti be iliustracinių sakinių. Be to, kaip rodo naujausi tyrinėjimai, šie žodynai slepia dar daug neįmintų mįslių (plg. Drotvinas 1984: 163–167; Urbutis 1987: 57–75). Antras dalykas, gerokai stabdantis istorinio lietuvių kalbos žodyno rengimą, yra tas, kad mūsų senųjų raštų kalba dar palyginti menkai ištirta. Kiek detaliau išanalizuota M. Mažvydo (Zinkevičius 1977–1979), M. Daukšos (Kudz inoc? būsimojo lietuvių kalbos istorinio žodyno sandaros dalykai, svarstytina ir diskutuotina. Šiomis pastabomis nesiekiama absoliučios tiesos. Jomis tik norėta parodyti, kad negalima pradėti rengti lietuvių kalbos istorinio žodyno, neatlikus daugelio parengiamųjų darbų. Tai būtų atskirų rašto paminklų žodynų–indeksų rašymas ir kartu tų paminklų kalbos tyrinėjimas. * * * Su istorinio lietuvių kalbos žodyno rengimo klausimais glaudžiai siejasi ir lietuvių kalbos etimologijos žodyno rengimo problemos, juoba kad pastaruoju metu vis dažniau leidžiami atskirų kalbų istoriniai-etimologiniai žodynai, kuriuose žodžio kilmės aiškinimas pradedamas nuo jo istorijos, nes, anot K. Baltingerio “modernesnė prasmė etimologija yra žodžio biografija” (Baltinger 1977: 219). Tokie yra mums gerai žinomi prancūzų lingvistų A. Ernout’o ir A. Meillet’o lotynų kalbos (Ernout, Meillet 1959) bei P. Chantraine’o graikų kalbos (Chantraine I–IV) etimologiniai žodynai. Neprarado savo reikšmės ir tradiciniai etimologiniai žodynai. Jų yra netgi daugiau, skiriasi jų sudarymo principai. Juose beveik nenagrinėjama žodžio semantika, jos raida, o remiantis giminiškais kitų kalbų žodžiais, bandoma rekonstruoti jo archetipą. Nors lietuvių kalba yra viena iš archajiškiausių iš gyvųjų ide. kalbų, tačiau lietuviško gimtosios kalbos etimologinio žodyno iki šiol neturime. K. Būga “Kalboje ir senovėje” 1922 m. rašė: “Lietuvių kalbos etimologijos žodyną bus lengva parašyti tuomet, kai jam susirinks nemaža medžiagos literatūroje” (Būga II 293). Dabar jau turime ne tik pakankamai medžiagos lingvistinėje literatūroje, bet ir žymaus vokiečių baltisto E. Fraenkelio “Lietuvių kalbos etimologinį žodyną”, kurio palyginti gausiose recenzijose bei anotacijose buvo nurodytos ne tik šio žodyno teigiamos pusės bei iškelti jame pasitaikantys netikslumai bei trūkumai, bet ir atsargiai išsakoma mintis, jog ateityje, rengiant kitą šio žodyno leidimą ar net naują lietuvių kalbos etimologijos žodyną, panašių trūkumų reikėtų išvengti. Bet po šių siūlymų atėjo ilgi tylos metai ir tik Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedros iniciatyva pradėta kaupti medžiaga lietuvių kalbos etimologijos žodynui. Tačiau etimologinės medžiagos rinkimas, t. y. etimologijos žodyno kartotekos sudarymas, gerokai skiriasi nuo kitokio pobūdžio žodynų kartotekos sudarymo. Pirmiausia tuo, kad čia reikia atidžiai peržiūrėti labai daug lingvistinės literatūros, nes iš straipsnio ar monografijos pavadinimo dažnai negalima spręsti, yra tame darbe lietuvių kalbos etimologijos žodynui vertingos medžiagos, ar ne. Deja, užsienyje išleistų lingvistinių leidinių mūsų bibliotekose yra nedaug. Todėl apie planingą darbą kalbėti beveik nėra prasmės. Antras dalykas, gerokai lėtinantis etimologinės medžiagos kaupimą, yra pačių etimologijų pateikimas lingvistiniuose darbuose. Neretai vieną kartą perskaičius nelabai aišku, kas yra svarbiausia, ką reikėtų užrašyti į kortelę. O juk kiekvieno būsimo 211 žodyno pagrindas yra kartoteka, nuo jos priklauso ir žodyno sandara. Šiuo atveju iškyla dar viena problema, kurią būtų galima pavadinti šaltinių atrankos arba “rimtų” ir “nerimtų” darbų problema, t. y. ar rinkti medžiagą iš visų šaltinių, ar, suskirsčius juos į “rimtus” ir “nerimtus”, į pastaruosius nekreipti dėmesio. Tik vargu, ar bus galima tada kalbėti apie gerą kartoteką. Kad būtų aiškiau, pateiksiu porą pavyzdžių. Belgų indoeuropistų, pvz., žymaus tocharų k. specialisto A. J. Van Windenken’s’o, darbuose palyginti dažnai cituojami A. Carnoy darbai (Carnoy 1955, 1957), kuriuose remiamasi ir lietuvių kalbos faktais. Tačiau recenzuodamas nurodytus A. Carnoy darbus E. Benveniste’as nurodęs, jog A. Carnoy vadinama praindoeuropiečių kalba, kurios žodyną jis pateikia, daugeliu atvejų labai primena tą kalbą, kurią A. J. Van Windenkensas vadina “pelasgų kalba”, toliau pabrėžė: “Reikia aiškiai pasakyti, kad ne tik “pelasgų kalba” yra gryna fikcija [...], bet kad ir šia idėją įdiegti etimologiniai metodai prieštarauja visam etimologijos metodui ir gimina nepagrįsčiausias kombinacijas” (BSL 1957–1958: 53(2): 52). Perskaitęs tokius griežtus žinomo indoeuropisto žodžius iš karto sutrinki ir jau, žinoma, nekyla ranka rinkti etimologinės medžiagos iš A. Carnoy darbų. Jeigu, paklausę E. Benveniste’o, A. Carnoy galime atidėti į šalį, tai ką daryti su A. J. Van Windenken’s’o darbais, skirtais “pelasgų kalbos” problemoms, juoba kad pirmąjį šios tematikos jo darbą (Van Windenkens 1952) randame ir E. Fraenkelio “Lietuvių kalbos etimologijos žodyno” literatūros sąraše. Po šio darbo A. J. Van Windenkensas dar išleido “Pelasgų kalbos tyrinėjimus” (Van Windenkens 1960) bei šia teorija rėmėsi ir rašydamas P. Chantraine’o “Graikų kalbos etimologinio žodyno” papildymus. O 1982 m. žurnale “Indogermanische Forschungen” paskelbtame straipsnyje apie ide. skaitvardžių “keturi” ir “penki” struktūrą bei pirminę reikšmę, remdamasis A. Cuny ir A. Carnoy darbais, aiškina, kad ide. *qʷet̯uor “keturi” sudarytas iš *qʷe, reiškiančio “ir” bei šaknies *tuor, kurią randame lietuvių kalbos žodžiuose tveriu, turiu (Van Windekens 1982: 9). Antras pavyzdys būtų 1984 m. Paryžiuje išleistas, X. Delamarre tematinis ide. kalbų etimologinis žodynas (Delamarre 1984), kurio moto yra Maironio eilėraščio “Aš norėčiau prikelti...” posmelis ir kurio “Pratarmėje” nurodoma, kad jis leidžiamas todėl, jog prancūzų kalba nėra į Waldes-Pokorny’o, Pokorny’o, Bucko žodynus panašaus leidinio. Jame taip pat labai dažnai remiamasi lietuvių kalbos faktais, kurie dažnai pateikti netiksliai. Tačiau M. Mayrhoferis šio žodyno anotaciją žurnale “Kratylos” (1986, 31: 186–187) baigia labai griežtai “Darum: in den Giftschrank”. Žinoma, ir šiuo atveju lengviausias būdas būtų pasikliauti žymaus etimologo nuomone ir tokio pobūdžio leidinius nekreipti dėmesio. Bet ką daryti, kai panašių įvertinimų nėra? Juk straipsnių anotacijos, o tuo labiau recenzijos, rašomos labai retai. Be to, net ir turėdamas tokius neigiamus vertinimus pradedi abejoti, ar jų atsisakę turėsime gerą kartoteką, kartu ir gerą etimologijos žodyną, t. y. ar jų neprireiks rašant lietuvių kalbos etimologijos žodyną. Be to, darosi įdomu ir kaip tokiuose leidiniuose 212 lietuvių kalbos faktai pateikiami, kaip jie interpretuojami, ar neklaidins jie gerai lietuvių kalbos nemokančių tyrinėtojų ir pan. Tai vis klausimai, kurie dirbant šį darbą iškyla ir į kuriuos vienaip ar kitaip reikia atsakyti. LITERATŪRA Baltinger K. 1977: L’étymologie hier et aujourd’hui. – Etymologie (Wege der Forschung 373), Darmstadt, 201–224. BSL – Bulletin de la Société de linguistique de Paris, Paris, 1868. Būga K. II: Kalba ir senovė. – Būga K. Rinktiniai raštai 2, Vilnius, 1959, 7–328. Carnoy A. 1955: Dictionnaire étymologique du protoindoeuropéen, Louvain. Carnoy A. 1957: Dictionnaire étymologique de la mythologie greco-romaine, Paris. Chantraine P. I–IV: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots 1–4, Paris, 1968–1980. Drotvinas V. 1984: Kada parašytas vadinamasis Krauzės žodynas. – Baltistica 22(2), 163–167. Delamarre X. 1984: Le vocabulaire indo-européen. Lexique étymologique thématique, Paris. Ernout A., Meillet A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine. Histoire des mots 4 éd., Paris. Kruopas J. 1970: 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 12, 83–154. Kudzinowski Cz. 1977: Indeks-słownik do “Daukšos Postilė”. Oprac. Cz. Kudzinowski, 1–2, Poznań. Mayrhofer M. 1986: [rec.] X. Delamarre. Le vocabulaire indo-europeen Lexique etymologique thematique, Paris, 1984, 332 p. – Kratylos 31, 186–187. Morkūnas K. 1980: Konstantino Širvydo “Punktų sakymų” veiksmžodis (indeksas). – Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 109–222. Pakalka K. 1979: K. Širvydo “Dictionarium trium linguarum”. – Pirmasis lietuvių kalbos žodynas: K. Širvydas. Dictionarium trium linguarum, Vilnius, 13–83. Palionis J. 1995: 1595 metų katekizmo žodžių formų rodyklė. – Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas, 627–748. Urbutis V. 1987: 1728 m. klaipėdiškių žodyno leksikografiniai šaltiniai. – Baltistica 23(1), 57–75. Van Windekens A. J. 1952: Le pélasgique, Louvain. Van Windekens A. J. 1960: Études pélasgique, Louvain. Van Windekens A. J. 1982: Structure et sens primitif des noms de nombre indoeuropéens *qʷetour “quatre” et *penqʷe “eing”. – Indogermanische Forschungen 87, 8–14. Zinkevičius Z. 1970–1971: M. Petkevičiaus Katekizmo (1598) tarmė. – Baltistica 6(2), 227–243; 7(1), 67–86. Zinkevičius Z. 1971: Dėl K. Sirvydo “Punktų sakymų” genezės ir kalbos. – Baltistica 7(2), 153–167. Zinkevičius Z. 1977–1979: M. Mažvydo raštų kalba. – Baltistica 13(2), 358–371; 14(1), 38–44; 14(2), 139–146; 15(1), 16–22. Žulys V. 1966: Kaip J. Rėza keitė J. Bretkūno leksiką. – Kalbotyra 14, 149–159. Žulys V. 1970: Jono Rėzos raštų leksika. Filologijos m. daktaro disertacijos rankraštis. 213 ON HISTORICAL AND ETYMOLOGICAL DICTIONARIES OF THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary We have been missing a historical dictionary more and more frequently. Its preparation, however, is very complicated work, as it should contain not only the statistics of word usage but also indication of the meanings in whish the words are used most frequently or most seldom. Without thorough investigation of the language of separate written records this is impossible to do. Therefore, the first thing to start with is dictionaries – indexes of separate written records. * * * The structure of a new etymological dictionary of the Lithuanian language can be discussed only after all the material has been collected. Compiling the card index of an etymological dictionary is not an easy task. Therefore, the paper concentrates on the principles of compiling a card index and the problems related to this work. 214