Dėl balsių „a“, „o“, „e“, „ė“ kaitos slavizmuose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Zigmas ZINKEVIČIUS DEL BALSIU 4, 0, €, KAITOS SLAVIZMUOSE Vietoj slavų a lietuvių kalbos skoliniuose būna a, o, e, € balsiai, pvz., lenkų panna lietuvių kalboje virto pana, o pan — jau ponas, tačiau vietoj Zart, czas turime Zertas ‘juokai, pašaipos', čėsas. Kodėl taip yra? Straipsnio tikslas — panagrinėti šį reiškinį, nustatyti jo dėsningumus bei priežastis. Trumpame straipsnyje neįmanoma aptarti visas sudėtingo reiškinio išgales, bus pasitenkinta tik svarbiausiais dalykais. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šio reiškinio pati pagrindinė priežastis yra baltų ilgojo 4 laipsniškas siaurėjimas lietuvių kalboje ir galop virtimas o balsiu. Jis lėmė dvejopų —su oir su 2— variantų atsiradimą, neretai net tų pačių žodžių dubletus, pvz., šalia arbata tarmėse turime ir arbota. Dar plg. pana ir tarmių pona, granycia ‘skiriamoji riba’ ir gronycia, kvasas ‘gira’ ir kvosas, talierka'lėkštė' ir tolierka (pastarojo žodžio pirmykštis šaltinis — vok. 7a//er). Dublety būna ne tik bendrinėje, bet ir tikrinėje leksikoje, plg. krikštavardinės kilmės pavardes: Adamonis, Adamkus, Adamkėvičius ir Adomonis, Adomkus, Adomkévicius; Baltraméjus (Baltramiéjus), Baltramaitis, Baltramavicius ir Baltroméjus (Baltromiéjus), Baltromaitis, Baltromavicius; Bartkus, Bartkévicius ir Bortkus, Bortkévicius; Blažys, BlaZditis, Blazéviciusir Bložys, BloZaitis, BloZévicius. Tokių pavyzdžių daugybė. Paprastai senesni variantai turi o, naujesni — a balsius. Tačiau pasirinkimą tarp oir a lėmė ne tik skolinimosi ar asmenvardžio atsiradimo laikas, bet ir ilgojo 4 skirtingas susiaurėjimo laipsnis vienoje ar kitoje tarmėje tuo metu, kai buvo skolinamasi. Be to, nereikia išleisti iš akių ir skolinių adaptacijos, susidariusio polinkio automatiškai keisti slavų a lietuviškuoju o ir po to, kai lietuviai ilgąjį 4 jau buvo išvertę o. Rytiniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose, kur kontaktai su slavais labai seni, variantų su o turime daug daugiau negu kitur Lietuvoje. Čia sakoma, pavyzdžiui, ir bokas ‘bakas’, bolius ‘balius’, dokas‘stogas’ (iš dach, ;gax), doktorius ‘daktaras’, kanova ‘griovys’ (karkasa), kavolkas ‘gabalas’ (gudų kxaBdrak, gen. sg. kaBdika), kova ‘kava’, morka "pašto zenklas’ (marka, mapka), moza ‘tepalas’ (maz, masse), pora ‘garas’ (para, napa), porabkas ‘samdinys’ (mapabak), posas ‘pasas’, storsas ‘vyresnysis’ (starszy, crapmsr), skola ‘mokykla’ (szkola <lot. schola), ultojus ‘tinginys’ (ryzeran), vota ‘vata’. Daugiau pavyzdžių žr. Baltistica X(1), 92 ir XXII(2), 68-69. 196 Ne visi šie skoliniai ir ne visose rytų Lietuvos šnektose laikytini senais, juolab kad čia daug kur senovinis ilgasis 4 siaurėjo palyginti vėlai, vietomis ir dabar tebetariama 4 su o atspalviu ar net grynas a. Beje, tokiose šnektose naujai iš bendrinės kalbos ar kitų tarmių patekę žodžiai vietoj 0 gauna dvibalsį uo, nes tikro balsio o šių šnektų sistemoje nėra, pvz., sakoma armuénika, agranuomas, muožna, puol’ka, pamiduėras... ir Adiol’pa ‘Adolfas’, Bruonius, Muonika ir t.t. Nesenus variantus su o rodo ir tokie žodžiai kaip aktoras ‘hektaras’, kurie lietuvių kalboje atsirado palyginti neseniai. Tačiau kai kurie bendrinėje kalboje neturimi variantai su o užfiksuoti toli Lietuvos vakaruose, pvz., žodis posnia "laukas, dirva, pasėliai' (pasznia, mauris) vartojamas apie Marijampolę, Lazdijus, Punską, Šimonis; ronyčia “keliukas per lauką' (rparuna) — apie Skuodą, Mosėdį; kvosas'gira' ir mozoti ‘teplioti’ turėti net Mažojoje Lietuvoje (ten iš lenk. kwas, mazac). Nemaža dabar vien tarmėse sutinkamų tokių formų buvo vartojamos jau senuosiuose raštuose, pvz., aktova (iš lenk. oktawa) DP, SD, moliavoti ‘dazyti’ DP, BB, pona mergelė, pana’ PK, SD, senotas ‘senatas’ SD, seliova “seliava' SD, slova‘Slove’ Ch, svobas ‘Svabas’ SD, tolieris'toks pinigas, taleris’ DP, folierka lėkštė" SD ir kt. Visa tai paneigia kai kurių kalbininkų (J. Kazlausko, V.Maziulio) keltą hipotezę apie baltų ilgojo * O buvimą vietoje dabartinio lietuvių o, beje, nesuderinamą ir su suslavintų senųjų baltų vietovardžių, ypač hidromijos, duomenimis, plg. upėvardžius A607r5Ha (: obuolys), Haya — Nočia, Baka— Vokė ir daugybė kitų. Vietoj slavų balsio o lietuvių kalboje, priešingai, turimas a, pvz., abazas “kariuomenės stovykla' (lenk. 0boz), bagotas ‘turtingas’ (bogaty, 6orars), grašis “smulkus pinigas’ (grosz), lokamstva ‘godumas’ (fakomstwo), macnus ‘stiprus’ (mocny). Dar plg. papas DP, MP, SD stačiatikių kunigas’ (popas— vėlyvas skolinys iš rusų rom). Tai ir sudarė pagrindą slavų kilmės žodžių adaptacijai, automatiškai keičiant jų o lietuviškuoju a, o jų a — lietuvių o. Po afrikatų ir priebalsių r, $, Ž mūsų kaimynai slavai turi antrinės kilmės balsį a, atsiradusį dėl šių priebalsių sukietėjimo. Lietuviai tokiuose žodžiuose dažnai vietoj laukiamų o arba a turi é arba e, pvz., célius Tvr šalia kitų tarmių colis “ilgio matas, lygus 25,4 mm’ (iš lenk. cal), andarėkas (undarėkas) Brsl vietoj kitų tarmių andarokas (undarokas) ‘sijonas’ (iš lenk. andarak< vok. Unterrock), šarenčius Zml vietoj šarančius ‘skériai’ (lenk. szararicza, rus. caparua), pažėras Kls, Tvr, Lz vietoj paZaras 'gaisras' (pozar, moxap). Mūsų rytiniai kaimynai, dabartinių gudų (baltarusių) protėviai, minkštąsias afrikatas ir r, $, Žpriebalsius pradėjo kietinti XIV amžiuje, 0 pietiniai kaimynai lenkai juos sukietino dar anksčiau. Šiaip ar taip, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tystės raštinių kalboje atsispindi jau sukietėję šie priebalsiai. Tuo būdu senoviniai slavų junginiai ca, Ča, ra, Ša, Za (=ce, ce, re, se, Ze) dėl minkštųjų c; Č5 r, Š, Ž' sukietėjimo virto ca, Ča, ra, sa, Za. Lietuvių slavizmuose, gautuose prieš sukietėjimą, turime po šių priebalsių balsį e, pailgėjimo pozicijoje susiaurėjusį ir virtusį dabartiniu €, pvz., cerepycia Sd, čerpė XVII a. žodynai < veperrnima (>brus. vapanirra). Po sukietéjimo gautuose skoliniuose vietoj ė(e) turime ofa), 197 bet priebalsio minkštumas paprastai išlaikomas, pvz., ciobras, ciobrélis ‘tokia vaistažolė' šalia ¢ébras, cébrélis — abu variantai turimi jau XVII a. tekstuose ir nelengva nustatyti, kur normalios fonetinės raidos rezultatas, kur hiperkorekcijos padaras, juoba kad slavų wa6ps kilmė neaiški. Reikia pasakyti, kad če(če) || čiotipo dubletus dar labiau negu a|| 0 svyravimą yra palietusi garsų adaptacija ir hiperkorekcija. Todėl toliau bus pateikiami tik būdingesni šio reiškinio pavyzdžiai, vienur kitur stengiantis spėjamai paaiškinti jų tokio vokalizmo priežastis. Pradėsime nuo žodžių su €,e, kurie užfiksuoti senuosiuose raštuose. Pirmiausia pateikiami turintys tokį vokalizmą pozicijoje po ¢ čebatas ‘ilgas aulinis batas' DP, Vln, SD, KN iš ge60rs> y060r (totorių skolinys?). Plg. čebatorius ‘kurpius’ DP, SD < weboraps; čėdyti “taupyti, tausoti’ Mz, WP, BB, MP, SD iš mazuzs (sl. * Ščediti); cerka ‘taurelé’ Ch, SD iš czarka (hiperkorekcija?); cernylas ‘ra$alas’ BB iš weprmio (brus. wapmina). Ilgainiui išstūmė savas žodis rašalas; čertas ‘velnias’ Mz, DP, WP, KN iš weprs (brus. wopr, lenk. czart, czort); Césas ‘laikas’ iš vacs (greičiausiai hiperkorekcija); česnakas BB, Ch, SD iš vecHoks (brus. vacrHok); čėstis 'laimė' Mz, BB, DP, Ch, KN iš cvacrse (sl. *sacestse). Plg. céstlyvas ‘laimingas’ Lex, sceslyvas ‘t.p.” KN (brus. cvacriiBer); Céstis, Cestis ‘garbé; vaišės' Mz, BB, DP, Ch, PK iš vecrs; cestavoti ‘vaiSinti’ Mz, BB, DK, KN iš vecrBoBars, Cetvergas ‘ketvirtadienis’ DP, PK, WP iš werseprs (brus. vausepr); pécétis ‘antspaudas’ Mz, BB, Vin, PK, SD iš * meuars> nears. Plg. péciotis ‘t.p.” S. Dauk. Pozicija po r (minkStasis r'sukietėjo tik gudų kalboje, be to, ne visose jos tarmėse): récka ‘puskubilis’ Mz, O iš pxxxa (brus. paxka); rėdas'eilė, tvarka' Mz, DP, Ch iš pags (brus.paz); rėdyti “tvarkyti, puošti" iš DAIMHTE, Pozicija po £: šėnavoti gerbti, mylėti' Ch, KN iš lenk. szanowac<vva. schonen ir sénavoné ‘pagarba’ Ch iš lenk. szanowanie (hiperkorekcija?); šėpa ‘spinta’ SD iš mana ar lenk. szafa<vok. Schaff (hiperkorekcija?); šėporius' prievaizdas, tarnas' KN iš lenk. szafarz < sva. schaffari (hiperkorek- cija?); sétra ‘palapiné’ DP iš lenk. szatra (skolinys iš tiurkų, plg. tot. cadyr; lietuvių forma su € greičiausiai aiškintina kaip hiperkorekcija). Pozicija po Z Zédnas "kiekvienas; nei vienas’ BB, WP, Ch, KN iš xazwsr, xazers, lenk. zadny (hiperkorekcija?); 198 zéglius, žėglis ‘buré’ MP iš lenk. Zagiel (<vok. Segel). Vartojo ir Bretkūnas, kurio raštuose gali būti skolinys iš vokiečių kalbos. Plg. Zég/iorius ‘buriuotojas’ MP; žėkas'bažnyčios patarnautojas, mokinys’ Mz, BB, WP, DP, MP iš lenk. Zak < lot. diacus, diaconus (lietuvių kalboje hiperkorekcija?); Zelavoti‘gaileti’ BB < xaropars, lenk. Zafowačir Žžėlaba“gedulas' Ch iš xaro6a (hiperkorekcijos?). Plg. Ža/abha ‘gedulas’ BB; Zertas, juokas, pašaipos KN iš xaprs ar lenk. Zart< wa. schėrz. Plg. Zertavoti ‘Juokauti, šaipytis' Ch iš lenk. Zartowač Pavyzdžiai su e, €, nepastebėti senuosiuose raštuose, bet turimi dabartinėse tarmėse: Pozicija po G é cėrius“caras' Ad, Tvr, Dsn, Šlčn, Lz iš zaps (perdirbta iš rbcaps < lot. Caesar); ¢édas ‘smalkés’ Ad, Dv, Lz ir čedas't.p.' Grv, Žž, Bsg, Vb iš vazgz, lenk. czad (hiperkorekcija?). Plg. diodas ‘t.p.’ PIS, Kltn; cejus ‘arbata’ Ad iš wai < tot. caj ‘(hiperkorekcija?). Plg. cojus “t.p.? Svné; Cérai ‘burtai, kerai’ Lz, Svn¢, Rdm, Kp ir eras ‘t.p.” plačiai iš vapzr (hiperkorekcija?). Pozicija po & Sebalbonai “toks augalas’ Sn ir sabalbonai “t.p.’ plačiai iš lenk. szabelbon ar vok. (Rytprūsių) sabal/bone (hiperkorekcija?); sebas ‘zydy šeštadienio šventė' Ds ir §Gbas ‘t.p.” plačiai iš wabac, lenk. szabas < idiš Sabbes < hebrajų sabba (hiperkorekcija?); séZelka ‘kudra’ Mlt, Dkšt, Dglš ir sėžiauka't.p.' Tvr iš caxesxa, lenk. sadzawka (hiperkorekcija?). Plg. sodzialka plačiai, sodzauka Ch, sožiauka DP, SD. Pozicija po Ž: Zéba ‘varlé’ Lz, Kls, Šlčn, Dbč, Zt, Nč iš xa6a, Zaba (hiperkorekcija?). Šių ir kitų (pateikti tik būdingesni pavyzdžiai) žodžių tolesnis tyrimas turėtų patikslinti variantų su a, o, €, e atsiradimo tikrąsias priežastis, t.y. nustatyti, kur esama normalios garsų raidos, o kur lėmė adaptacija, hiperkorekcija ar kokie kitokie reiškiniai. ŠALTINIAI BB — Biblia tatai esti Wissas Schventas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bret- kuna Lietuvos Plebona Karaliaucziuie (1590 m. rankraštis). Ch-S.B. Chilinski- Biblie su didžiu dabojimu perguldita Lietuwos Zmonems ..., iszspausta Londone 1660 m. S.Dauk- Simonas Daukantas, jo raštai. DK - Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszcionii priwalvs ... Ižgulditas ... per Kuniga Mikaloiu Daugsza .. Ižspaustas Wilniuie ... 1595. DP — Postilla Catholicka... Per Kūnigą Mikaloiv Davkszą .. iz tękiszko perguldita ... Wilniui Drukarnioi Akadėmios ... 1599. KN-(S. Jaugelis Telega) Psalmay Dowida szwenta ... (Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos ... antra karta perdrukawota ... Kiedaynise ... 1653). 199 MP - Postilla Lietvwiszka ... Wilnivy per Jokubą Morkuną ... Metuose. ... 1600. Mž- Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams ... Kaunas, 1922. PK — Polski z Litewskim Katechism ... Naktadem ... Ma lchera Pietkie- wicža.. W Wilnie: Drukowat Stanistaw Wierzeyski ... Roku 1598. O - Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis (vadinamas A.Krauzės) vokiškai lietuviškas XVII amž. žodynas. SD — Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore ... Constanti- no Szyrwid .. Qvinta editio ... Vilnae ... M. DCC. XIII. Vln — Bartholoméus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther ’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien ... Gottingen ... 1882. WP — Volfenbiutelio postilė (Volfenbiutelio bibliotekos 1573 m. rankraštis). ZUM WECHSEL DER VOKALE a, o, e, ¢IN DEN SLAWISMEN Zusammenfassung Statt des slaw. a liegen in den lit. Entlehnungen die Vokale a, 0, e, €, vor, vgl.: panna, pan, zart, szas und lit. pana, ponas, Zertas, césas. Wie ist das zu erklaren? Im Beitrag wird diese Erscheinung untersucht; es wird der SchluB gezogen, daB sie im Litauischen vor allem bedingt sind durch den Ubergang der baltischen langen 3, č, in die geschlosseneren o, € sowie der slawischen palatalisierten ¢, Čč, r, $, Žin harte Konsonanten und der Veranderung der bachfolgenden Vokale. Die vorliegenden Varianten spiegeln in vielen Fallen die Chronologie des Entlehnungsprozesses wider; doch ist diese ziemlich ungenau wegen des nichtsynchronischen Ubergange von 4, č in engere Vokale, der in litauschen Dialekten beobachtet wird wie auch wegen der Adaption und der Hyperkorrektion der Entlehnungen, die nicht immer leicht zu erklaren sind. Die eigentlichen Ursachen also, die Entstehung mancher Varianten im Vokalsystem bestimmt haben, sind schwer zu ergriinden. 200