Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS - Elena GRINAVECKIENĖ IZOLIUOTŲ LIETUVIŲ ŠNEKTŲ VERTINIAI ETNINĖSE LIETUVOS ŽEMĖSE BALTARUSIJOJE Etninių Lietuvos žemių izoliuotos lietuvių šnektos Baltarusijoje — Lazūnai (Yvijos raj., Gatdino sr.), Rėdūnia (Varanavo raj., Gaidino sr.), Ramaškonys (Varanavo raj., Gafdino sr.), Apsas (Vidžių raj., Vitebsko sr.) ir kt. kone per šimtą pastarųjų metų trunkančią baltarusių šnektų apsuptj, per Baltarusijos gyvenimo būdą, jos ūkio, buities, gamybinių santykių sistemą ir valstybinės valdžios politiką nuolat patiria sudėtingus struktūros pakitimus. Per maždaug keturiasdešimt paskutiniųjų metų mūsų vykdomų tų šnektų tyrinėjimų duomenys rodo, kad jos dar palyginti gerai turi (ar buvo) išsaugojusios pagrindinius savo kalbinės sistemos bruožus ir, atsispirdamos jas veikiančių baltarusių šnektų negatyvių jėgų įtakai, išlaikė net pačius archaiškiausius prigimtinius savo raiškos elementus (ypač senovines morfologines formas — senuosius vietininkus, atematinių veiksmažodžių reliktus, taip pat senąją lietuvišką leksiką ir kt.), kurių kitose mūsų šnektose Lietuvoje beturimi vos likučiai ar ir visai jau prarasti. Antra vertus, per visą savo kontaktų su baltarusių šnektomis laiką (ypač jų pradžioje) jos buvo patikimas šaltinis ir daugeliui baltarusių šnektų skolinių, ir vertinių iš lietuvių kalbos. Sakysime, ypač verti dėmesio tokie vertiniai kaip naryxi (rarynIki) criaBaronb CBI IV 225 (apie piemenų suskirdusias kojas), kurių neabejotinas šaltinis yra lietuvių gaidžiai (gaidėliai) gieda “t.p.” LKŽ III 18, 288; LKK XXX 155; LTT 1994: 63. Kad iš tikrųjų šis baltarusių pasakymas yra lituanizmas, gerai rodo čia vartojamas ne visuotinai baltarusių šnektose įsigalėjęs daiktavardis nésens ‘gaidys’, o — rusų meryx. Vadinasi, baltarusių šnektos iš lietuvių perėmė šį pasakymą dar tada, kai žodžio nésens Cia jos dar net neturėjo, kai lietuvių šnektų asimiliacija jose dar tik formavosi ir kai asimiliuojamieji lietuviai šį lietuvišką pasakymą tepajėgė išsiversti tik į rusų kalbą. Praradusios ar prarasdamos nuolatinį gyvąjį ryšį su kitomis Lietuvos šnektomis ir mūsų bendrine kalba ir ypač neturėdamos lietuviškų mokyklų, sunkiai įsigydamos lietuviškos spaudos, bet būdamas gajus bei ilgai žmonių atmintyje išsilaikantis organizmas, gyvenamojo meto žmonių mąstymo ir buities būdą jos ir toliau tarpusavyje reiškia (ar reiškė) lietuviškomis priemonėmis, tačiau vos ne kasdien iš lėto netenka sugebėjimo toliau kisti pagal gimtajai kalbai būdingus raidos dėsnius, visą laiką tolsta nuo jos. Be to, izoliuotų lietuvių šnektų lietuviai, tik tarpusavyje kalbėdamiesi lietuviškai, oficialiai yra be atodairos veikiami ir varžomi baltarusių kalbos ir jos kultūros visų priemonių arsenalo įtakos bei 185 priversti teigiamai ir palankiai į visa tai reaguoti. Jie pamažu ima prie tokios įtakos priprasti, ilgainiui pasidaro jai nekritiški, atviresni, imlesni, net pradeda laikyti savomis charakteringas baltarusių kalbos raiškos priemones (ypač tas, kurių neturi gimtoji), tapatinti jas su savomis ir palyginti visai lengvai jas terpia į savo kalbą, net nejausdami, kad tai iš esmės prieštarauja lietuvių kalbos dvasiai ir prigimčiai, kad jos yra svetimi, jai pragaištingi dariniai. Taigi čia sukeltas iš pradžių dirbtinis mūsų tiriamųjų šnektų baltarusėjimas ilgainiui, nesant jokių apsaugos priemonių jų grynumui išsaugoti ir dėl to, silpstant ir blėstant savosios kalbos jausmui, tampa visai natūralus, įprastas stichinės asimiliacijos reiškinys, jokių abejonių kalbančiajam nekeliantis, kad jis svetimas ir žalingas. Palyginti su kitomis Lietuvos šnektomis jose įsigali daug leksinių ir gramatinių slavizmų, prie baltarusiškos priartėja jų daryba, fonetika. Kaip niekur kitur Lietuvoje čia, pvz., Rod., Ram., Lz., Aps. vartojami tokie baltarusių skoliniai, ypač terminai, kaip a/aščika (plg. br. ramamdiika) ‘plikakakle’, aprėnkos (plg. br. arsineki) “kelmučiai, tokie grybai’, asnava (plg. br. acuaBa) ‘apmatai’, asuskas (plg. br. amrymak < acymak) ‘kepalo kriaukSlys, papentukas’, atbirankos (plg. br. an6ipasxi) ‘rinktinés’ [drobės], badil’ai (plg. br. 6ansuuie) ‘padaigos’, bahinas (plg. br. 6aryn) ‘gailiai’, ceg/a (plg. br. usrna) ‘plyta’, cūg/"ai (plg. br. myrni) ‘Zgslai’, kmara (plg. br. xmapd) ‘debesis’, muséstas (plg. br. MbmiacTE1) ‘pilkas’, pilas (plg. br. mewn) ‘dulkés’, plitkas (plg. br. musitki) ‘1€kstas’, skurotas (plg. br. ckypar) ‘SikSnosparnis’, zaranicka (plg. br. 3apaniuka) ‘ausrine’, Žiža (plg. br. XbIXKa) ‘srutos’, Zuzka (plg. br.xyiika) ‘gromulys’ ir kt. ar sintaksinés konstrukcijos kaip: ožka mazasne Ožio; kduka mazasné varnos (plg. br. xa3a Ménplia Kasna), rapsas išvalo laukus nog Sviriepu: (plg. panc pacubrurgainp INIaJIS an CBIp3MIEI), vaikai sniegus laidžia vienas vienam (plg. br. n3éui Kiuaroub CHEWKI an3iH anHamy), darbas tamé, kad uždarbuic' (plg. br. pa606ra Y TM, mTo6 3apa6ins) ir kt. Tai gana lengvai atpažįstami svetimos kalbos teršalai. Tačiau čia palyginti gausiai vartojama ir tokių baltarusizmų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir visai nekalti žodžiai, pasakymai ir kurių slaviškumą įrodyti gana sudėtinga ir keblu. Štai tose lietuvių šnektose vietoj įprastų lietuviškų pasakymų trumpa (ilga) naktis( diena) gretimų baltarusių šnektų pavyzdžiu atsiranda maža ( didelė) diena (naktis) Lz., Rod., Aps. (plg. br. Hou néram Manas; 3iMO# BsUIIKAS HOY), pvzZ., pie Jono paci dzidz'aus'a dziena, paci mažaus'a nakcis Lz., Rod., vietoj šalta (menka) žiema — scipri (maža) žiema Lz., Rod. (plg. br. kxpšnkas (Manas) 3iMA). Vietoj višta tūpi gūžtoje; paūkštis tūpi mėdyje; karpa an rankos iškilo; mes gyvėnam pac’0j klonéj; kandys nūtūpė ant rūbų vėl dėl tos pačios priežasties čia sakoma vista sédzi gūštoj; paūkštis sédzi medzi; mes sėdzim pac'0j klonėj; karpa sėdos in véido; mal'os sėdės un adziežos Lz., Rod., Ram. (plg. br. xypa csansiup Ha AŽIIAX; y magnéyky nayHEen KYDBI CSUIBĖJI!S MBI CHAJI3IM Ha xYTapBkI; GapėjjayKa csui3Inb Ha Gapamsé; MOm cémi Ha amséxy), vietoj puntagalviai (pundžiai) — samtūkai Aps., Ram. (plg. br. naudiūnikxi || anauėniri § Jryxax), vietoj mezgimas — rišimas Rod., Ram., Lz. (plg. br. Basauue), vietoj skrandis (védarukas) 186 nevirškina (némala) — vėdarūkas nevirina Lz., Rod. (plg. br. Xanynak He BAIS), vietoj apiénkos im plono koto — apiénkos im plonos kojaitės Lz., Rod. (plg. br. anéHpki Ha TOHKaW HOUIKe), vietoj dudenai (niūkiaiu, ūtarinau) ir suspain'ojau — dudenaū (nidkiad, ūtarinau) ir suspanc'ojau Aps., Rod., Lz. (plg. br. ryrapsuia i criyranacs), vietoj ja pavadzino Jonu — jū pravadzino Jonū Rod., Lz. (plg. br. aré nipasséani 5iKamn), vietoj nusnéré plaukai — išleido plaukai Lz., Rod. (plg. br. BBUIS3IIi Bajackl), vietoj mūs Apvogė — mūs apresrmko Lz., Rod. (plg. br. Hac a6a6panri) ir kt. Tai vis vertiniai iš gretimų baltarusių šnektų, susidarius tam palankiausioms sąlygoms. Pirmiausia jie, būdami aklai į lietuvių kalbą verčiami baltarusiški žodžiai, dirbtinai suteikia atitinkamam lietuviškam žodžiui baltarusių kalbai būdingą savo reikšmę, kuri iki tol lietuvių kalbai buvo nežinoma ir faktiškai visai nereikalinga. Tuo būdu jie iš pirmos pažiūros lyg ir dovanai praplečia vienų lietuvių kalbos žodžių reikšmes. Vis dėlto toji žodžiui suteikiama reikšmė yra primetama jam iš šalies, atimant ją iš atitinkamo lietuvių kalbos žodžio, kuris iš tikrųjų nėra baltarusiško žodžio semantinis atitikmuo. Taip toks lietuviškas žodis, neturintis savo baltarusiško reikšminio ekvivalento, šiose šnektose izoliuojamas, išstumiamas iš vartosenos ir ilgainiui visai užmirštamas, išnyksta. O tai jau ne tik izoliuotoms šnektoms, bet ir visai lietuvių kalbai labai pavojinga. Dėl to susinama tų šnektų leksika, klibinama ir ardoma jų semantika, smarkiai kenkiama visai lietuvių kalbai, ji žalojama, nutautinama, vyksta vienpusė dvikalbystė. Tai gerai matyti, sakysim, kad ir iš tokių pasakymų. Štai vietoj mdn gyvénime nesisekė Lz., Rod., Ram., Aps. sakoma man gyvénime nesivedė (plg. br. Mxe xeBendca). Žodžiui nesivedė čia dirbtinai suteikiama lietuviško žodžio sėkėsi reikšmė, o pats sėkėsi, netekęs reikšmės, izoliuojamas. Arba sakinio man pildosi sapnai veiksmažodis pildosi čia verčiamas lietuvių kalboje tos reikšmės visai neturinčiu veiksmažodžiu įsidūoti (plg. LKŽ II, 885): man insidūoda sapnai (plg. br. MHe yzarona CHbI), O vietoj buvo garonėka “karštis' ir nenumusé daktarai čia vėl vartojama tik būvo garončka ir neapsodzino daktarai (plg. br. He ancamsini), nors veiksmažodžio apsodinti reikšmė ‘sutramdyti’ bepažįstama vien lietuvių šnektų, turinčių kontaktų su baltarusiais (plg. LKŽ III 279) ir kuri ir jose, be jokios abejonės, yra taip pat vertinys iš baltarusių. Sakinyje kur fu in daktarų dasistosi — brangu čia vietoje veiksmažodžio patékti pavartotas pamorfemiui iš baltarusių išsiverstas veiksmažodis mactymicst — dasistosi (plg. dar LKŽ XIV 876) ir kt. Lyginant su kitais tų šnektų baltarusizmais, vertiniai yra vėlyvesni, sukelti intensyvesnės baltarusių šnektų įtakos, atsiradę jose jau susiformavus ir plečiantis vienpusei lietuvių-baltarusių dvikalbystei. Vadinasi, tų šnektų vertiniai, susidarę čia stiprios lietuvių šnektų asimiliacijos srovėje, yra gryniausias galutinai susiformavusios — vėlyvosios dvikalbystės produktas. O juos atpažinti gana sunku pirmiausia dėl to, kad, nepaisant svetimos jų reikšmės, jų išvaizda lietuviška. O ji kaip tik ir kelia tam tikrų abejonių įtarinėti juos kaip vertinius. Tačiau tokio 187 “lietuviško" žodžio skambėjimas šiaip ar taip nejučiomis ima atrodyti nedarnus, kitoks negu kitų lietuviškų žodžių, rėžia ausį ir dėl to pradedama ieškoti priežasčių, kas jį tokiu pavertė. Daugelis tiriamosiose šnektose vartojamų vertinių yra susiaurinę lietuvių kalbos leksikos raiškos būdus ir priemones. Štai tokiu būdu išstumiami iš vartosenos kai kurie vaizdingi ir taiklūs lietuviški būdvardžiai. Sakysime, gyvulių, paukščių, drabužių, augalų, daiktų spalvoms nusakyti šių šnektų lietuviai jau neturi lietuvių kalbai ir jos tarmėms plačiai žinomų būdvardžių, kaip Šrifmas, -a “baltas su maišytais tamsiais plaukais’ (apie arklius), sémas, -a ‘Sviesiai, tamsiai ar melsvai pilkas' (apie karves), rdibas (apie paukščius), juodmargis (apie karves, šunis), Zalmargis (apie karves), rainas (apie kates), pilkas (apie paukščius, daiktus), dryZiiotas (apie paklodę, bulvę, buroką), kanapėtas, rauplétas (apie veidą), supelėjęs (apie duoną) ir kt. ir vietoj jų vartoja šiam reikalui dažniausiai dvi spalvas ži/as (kai spalva tamsesnė, lygesnė) ir mdrgas (kai spalva šviesesnė, dėmėtesnė), pvz., Zilas(mdrgas) arklys, kumelys, tėlias, veršis, šuo, gaidys, katinas; žila (marga) karvė, kumėlė, kalė, višta, katė; žilas vilkas, molis, vanagas, karvėlis, karklas, šiėnas, širšių lizdas, žvirblys; Zila varna, kielė, žąsis, dūona (supelėjusi), žili batai, marškiniai; žilos sūmanos; Zilickas katinas, Zilavota strolia ‘strazdas’, margas včidas (burokas), marga paklode, būlvė, margickas teliūkas. Ir taip yra tik todėl, kad pramaišiui su jais gyvenantys baltarusiai bemaž dvi šiam reikalui skirtas spalvas ir patys turi. Tai jų ciBsl ir pa6si, pvz., ciBel (pa6Bbi) KOHb (BOI, KHYp, X3pabén, rIŠBeHs, KOT, cabdka), ciBas (pabas) kabwuta (kapOyka, Kypa, CBIHS, KOTKa), CiBBI BOYK (KApILYH, rany6, BOpaH, MOX, xi1eb), ciBa BapOHa (ruticka, IIiHa, TYCh), ciBEIS TYOJII (MANTKI), pabsl TBap (Gypar), pabas maciiika (671562, ruranénauka) ir kt. Taigi ir šių vietų lietuviai, senąsias savo lietuviškas spalvas amžiams iš atminties išdildę, naujai pasisavino vien neabejotinus vertinius iš baltarusių cist ir pa6st — Zilas ir margas. Juodmargiam vefšiui ar juodmargei karvei pavadinti šalia jų dar kartais pasitaiko išlikusi senoji lietuviška jo spalva kėršas(keršūlis), pasiskolintas iš tų lietuvių net ir pačių baltarusių (plg. jų kKsipnura KapOdBa, kspiaBatsl BOJI — CBI II 597). Juodmargė karve ir juodmargis šuo dar kartais čia vadinamas kitu vertiniu iš baltarusių, pvz., juodai balta karvė, juodai baltas šuo (plg. br. sėpma 3 6ėjibiM KapOyka, uOpa-6€nbl cabaka), o Za/marge karvė — retsykiais ir vertiniu raudonai balta karvė (plg. br. kpacma 3 GėjIbIM kapOyka)'. Grynai baltarusių šnektų įtakos dėka šiose šnektose vartojamas apibendrinantis br. Mei vertinys prastų s) vietoje iš čia išstumtų lietuvių kalbai įprastų mazgoti(s), plauti(s), triūkti(s), skalbti(s) veiksmažodžių, pvz., sesuva praūs'a kasas (galvu, rankas, piodu-, ru-būs); pirm'aū išpraus'a k’atles pilvu (plg. br. cėHs xYCTbI MEDIA; MBI TOJIaBY, PyKi ir kt.). Dėl to, kad pramaišiui su tų vietų lietuviais gyvenantys baltarusiai mūsų ' Analogiškų, bet iki šiol niekieno dar neatpažintų vertinių iš slavų visai be reikalo pasitaiko ir dabar net mūsų bk., pvz., Jis panašus į gauruotą rudai baltą (= Zalmargj) elnią... LA 1996. 188 plaštaką ir dėlną vadina tik vienu nandus (plg. br. cana Ha mandHp TaŠIIIbIHEI; nanoHb CBApOIIB — rpOnIEI 6yay Jriusiub — CBI II 18), tai ir tose lietuvių šnektose plaštakai reikšti vartojamas tik vertinys iš baltarusių manéus — délnas, pvz., lašbni'ai per délnu- Rod., Ram., Lz. Kadangi tose baltarusių šnektose mūsų ūžkulnis ir kulnas reiškiamas tuo pačiu žodžiu nstrxa, tai ir džkulnį, ir kulniūką kaip ir baltarusiai lietuviai čia vadina vienu žodžiu ūžkulnis, pvz., sukienka ‘suknelé’ Jig ūžkulnių (plg. br. cykénka Jia nsitki ). Ir, mūsų akimis žiūrint, toks lietuviškai pasakytas sakinys skamba neįprastai, keistai, nenormaliai, negyvai, o tų šnektų atstovams, mąstantiems daugiau jau baltarusiškai, jis atrodo visiškai geras, taisyklingas, net nesuvokiant, kad iš tų šnektų leksikos amžiams taip išnaikinami geri lietuviški žodžiai plastaka ir kulniūkas. Tas pats pasakytina ir dėl sutapatinimo čia veiksmažodžio kandžiotis su kramtytisir prieveiksmio tirštai su fankiai. Kadangi tose br. šnektose veiksmažodžiai kandZziotis įr kramtytis reiškiami tik vienu jų xycéduua, o prieveiksmiai tirstarir tarkiai — vien jy rycra, tai ir tų šnektų lietuviai, kalbėdami lietuviškai, ten, kur kandžiotis ir tirštai būtų būtinai reikalingi, dėl mąstymo baltarusiškai baltarusių šnektų pavyzdžiu visais atvejais vartoja vien tik krarūtosi ir tankiai, pvz., vietoj gyliai kandžiojasi ar pievoj tirštai šiėno jie sako tik gyliai kramtosi, pievoj tankiai siéno (plg. br. r'ini Kycaronua; y Jry3e rycra cėra). Ir tokiais bei panašiais pasakymais vėl labai pakenkiama lietuviškų sakinių gyvumui, tikslumui, žodžių taiklumui, grožiui — šiais atvejais tos šnektos aiškiai netenka veiksmažodžio kandžiotis ir prieveiksmio tirštai. Jų, taip pat ir kitų žodžių reikšmę pasisavina akli vertiniai iš baltarusių kalbos. Taip lietuvių kalba čia susinama, skurdinama, kėsinamasi į jos gyvybę. Yra šiose šnektose vertinių iš baltarusių, kurių kiekviena morfema visiškai priklausoma nuo atitinkamos baltarusiškos, yra tiksliausia jos turinio nuotrauka, išreikšta lietuviškomis (neretai jau net ir baltarusiškomis) darybos priemonėmis. Tarp tokių yra daugybė priešdėlinių veiksmažodžių, kurių leksinė reikšmė yra grynai baltarusiška. O tokiai šių lietuvišką apvalkalą turinčių veiksmažodžių reikšmei sukurti pavartotas baltarusių kalbai būtinas paprastai baltarusiškas ar su baltarusišku sutampantis lietuviškas priešdėlis (esama nuomonės, kad jis čia ir lemia baltarusiškos reikšmės atsiradimą žodyje, yra pats esmingiausias baltarusiško vertinio reikšmės požymis) ir įvairios (sakysime, dėl baltarusių kalbos įtakos atsiradusios mažybinės ir kt.), dažniausiai lietuviškos priesagos, pvz., razaugdinėti ‘dygti’, pvz., būl'bos razaugdzinėja (plg. br. 6ynn6a paspacraens), razvesdinėti ‘skiesti’, pvz., tėl'u pienu“ raik'a vūnden'u razvezdzinėc' (plg. br. rp36a Bandit passscui), razsiklodinėti ‘skleistis’, pvz., žolė rasiklodzinėja prag žamės (plg. br. Tpaška pacuindiuna na samné), pririšdinėti ‘raiSioti’, pvz., prairsiždžinėja beržal'ais stogu“ in lotas (plg. br. TmpbIBBS135IBaIOII crpaxY), atmušdinėti 'nuskelti', pvz., skl'utū pirmucinés skiedras atmuždžinėja (plg. br. cxmoram wy3nki anbisarons), Spaisindinéti ‘paisyti’, pvz., miežūs iSpaisindzinéja (plg. br. suménnb BeMOCHBaONB) ir kt. Tokie neįprasti mūsų akiai (ir ausiai) veiksmažodžiai nekelia įtarimo dėl jų 189 priskyrimo vertiniams. Jie, mūsų nuomone, neabejotini, aiškūs, tikri ir rodo, kad baltarusių įtakai iš lietuvių morfologijos kiek lengviau pasiduoda priešdėliai, lėčiau — priesagos, lėčiausiai ir vangiausiai — šaknis ar ir visai ji kurį laiką išlieka nepakitusi. Yra tose šnektose vertinių, kurie, lietuviška akimi žiūrint, atrodo lyg vargiai tinkami norimai situacijai nusakyti ir dėl stiprios baltarusių įtakos yra visai iš savo kalbos išstūmę lietuviškas raiškos priemones ir užėmę jų vietą, kartais sukuria dviprasmišką ar visai neaiškią mintį, sudarančią įspūdį, kad taip juos vartojantis lietuviškai kalbantis žmogus iš tikrųjų nemoka lietuviškai, pvz., varpéle: Ičja ‘brandina’ gru-dukus Rod. (plg. br. xxira Hanisas); Žvirb/'ai kala ‘lesa, kapoja' gru-del’us Rod. (plg. br. Bepa6'i xyious 3ėpauui); miltai minkštai ‘smulkiai’ surna/ta Rod. (plg. br. MykKa msixka cMénena); man sopa po saukstel’t “krūtinės duobute’ Lz., Rod., Ram. (plg. br. Mxe 6anius mam nsokaukait), jar marguma ‘demétumas, kanapétumas’ in véido Lz., Rod. (plg. br. eit pabanué Ha TBApEI); miegmi daug nor’u Rod. (plg. br. crumo Bėjie xauy) ir d. kt. Šiuos vertinius del didelio jy nutolimo nuo lietuvių kalbos raiškos būdų, mūsų nuomone, atpažinti turbūt lengviausia. Išverstą baltarusišką mintį reiškiantys lietuviški žodžiai ir pasakymai tose šnektose kartais gali būti kvalifikuojami kaip lietuvių kalbai ne visai įprasti, bet vis dėlto gana lietuviški. Štai baltarusių x/ckf (HOri, BOuBI, HOC), BBICOKI (HOT) šiose lietuvių šnektose verčiami ne taisyklingais lietuviškais frurūpas (trumpos kojos, trumpos“tramparegės' akys) ar kurūpas (kumpa nosis, snapas), ilgas (ilgos kojos, ilgos ‘toliaziiirés’ akys) žodžiais, o vertiniais — Zémas (Aukštas): žėmos, aukštos kojos, Zémos akys, Zema nosis, žėmas dz'ubas ir kt. Neabejotini vertiniai yra ir ty šnektų nelietuviS§ka reikšme pavartoti kiti zodziai. Sakysim, veiksmažodis nugriūti žinomas Rod., Lz., Ram. dviem lietuvių kalbai nebūdingomis reikšmėmis — ‘pasikeisti’, pvz., kap sénsta šeškūs, nugrūna (plg. br. cnanas) spalva ir ‘nukristi’, pvz., $asas kap uZgis, nugrūs (plg. br. armanédenp). Visai panašiai čia svetima reikšme vartojama ir daugelis kitų kalbos dalių, o ypač judriausios kalbos dalies — veiksmažodžių, pvz., i8dugts "iškilti", išaugo gerai dūona Lz. (plg. br. BEtpac n166pa xxe6), apstoti ‘apnikti’, pvz., niežai apstoj vaikus (plg. br.KapdcerTa ancrynina), badyti ‘durti’, pvz., k'aūlsr bado kaklan (plg. br. xénsus kabaua), prisidairyti pažiūrėti", pvz., mergina pro1zdairsic’ grazpr (plg. br. n3éyka npeirsanduua xapodura), padengti ‘apvaisinti’, pvz., kuméle: padenkta (plg. br. xabsina nakpsita), uždengti ‘uzdaryti’, pvz., moki-kla uZdenkta (plg. br. mkona 3akeipra), įsidūoti ‘pavykti’, pvz., man diona neinsidau (plg. br. MHe xi1e6 He yaaycs), prisidioti ‘vaidentis’, pvz., ti prizditoda (plg. br. ram BėjibMi cTpaurHa — npsmaéuua), prisieidyti tilpti", pvz., galvon nepriseido, kap mūšč' sėnu (plg. br. MHe Y ronaBy He npeIxOn3inua, kab Ginb crapara), nuerts ‘pradingti’, ?* Dabar (DŽ, 952) pateisinama žemažiūris, -ė vartosena taip pat tik slaviškas vertinys (plg. br. ėH ricki Ha BOUBI, ATG HicKi 3poK). 190 pvz., mano sveikata nuvėj (plg. br. maé 3mapOye Yumė), razsieiti "išsiskirti", pvz., bijo, kab siena nerasiveitu- (plg. br. pacxanzinaca cnana), prigniduzti “prispausti', pvz., kap pifštu“ prign'auž'u, sopa (plg. br. xa6 npsnicny, Garin), Jléisti 'įsidėti', pvz., nastrūosa inlaidzi cukičrku", tai gerai (plg. br. y por myckams nykėpry), išsilieti ‘iSberti’, pvz., išsilėjo galva — vienū“ šašū (plg. br. BEDIIInaca rajiaBa — ai crpyusl), sti ‘tikti’, pvz., kas man landa, aš valgau (plg. br. s em mITO MHe JIĖ3a), pėrsimainyti ‘pavirsti’, pvz., samtūkai ‘buozgalviai’ pérsmainys un z€bu- (plg. br. manditHiki nepeMeHsIOLLIA Ha Xan), pamėsti “nustoti, liautis", pvz., pametém poterus kalbéc’ (plg. br. makina nanepsl raBapeii ), atsimusdinéti ‘atsirligti’, pvz., man acimuzdzinéja kilbasa (plg. br. mae anbiaermua xinbacd), primusdinéti ‘prikalti’, pvz., klūono duras prermuzdzinéja (plg. br. n3épel npsIOIBaromua), sumusdinéti‘suplukti’, pvz., kldono apacu- sumuzdzinéja ir kulia (plg. br. 36iBarows caps3n3iny ymHa), sunésti ‘pakelti’, pvz., negal'ū sunés’c’ to kvapul’o (plg. br. He 3Hecy r3THIX Naxay), prispusti ‘pasipusti’, pvz., anas tokis preisputi (plg. br. én Hapyyumics), Zusplesdyti ‘plusotis’, pvz., bérZo raguités Zusplésdo (plg. br. 6apb3asbia cauki 3auziparomiua), razsiskirdinéts ‘skirtis’, pvz, c'anai siena rasiskirdzinéja (plg. br. cusana pasmygaenua), jsispirdyti ‘remtis’, pvz., insispirdo saudiosna kuolalis (plg. br. xanduex ynipaemua), iSspirti ‘pritvinkti; pvz., karvės tesmuva ispirtas (plg. br. Bsima Beiniepra), dastoti‘gauti’, pvz., paasiju- dzidelsr- dastos (plg. br. gacramems nsmuciw), svilinti 'gelti', pvz., man svilina po pus’du (plg. br. Mae naniue y cap3nsine ), pravarinéti ‘pasalinti, iSsklaidyti’, pvz., moka kvarabu- ‘liga’ pravarinéc (plg. br. ymés xBapd6y NIparHane), isvazidoti "išvirsti", pvz., kuolas išvažau (plg. br. kon Briexay), verstis ‘suktis’, pvz., vilko kaklas nésverc’a — vieno kaulo (plg. br. mis BOYKa He BapOuaenna), suvesdinėti ‘supykdyti’, pvz., dnas mus suvezdzinėj (plg. br. én Hac 3BEY), vestis ‘sektis’, pvz., mim nésvedé k’aules (plg. br. Ham He Baxicb CBiHi), ISvirsti‘gimty’, pvz., kumells cik išvirto ir stojos (plg. br. x3pabyk BeiBaiycs i cTay), užvyti ‘uzpustyti’, pvz., Zuvita kel'ai (plg. br. 3aséensr napori), taip pat prieveiksmis pravės'aū ‘vésiau’, pvz., tésta guli pravės'aū (plg. br. msxsinm npaxianuéin) ir d. kt. Tačiau pastebėta, kad norimai minčiai nusakyti senesnieji tų šnektų atstovai kartais greta dar pasako dvejopai — kaip anksčiau grynu lietuvišku savos reikšmės žodžiu ir svetimos reikšmės vertiniu iš baltarusių, pvz., bli-na prĖrsvilę“| prėrdegė (plg. br. Guin npeimaniycs), padlage klojas| statos an balk’u- (plg. br. mannéra craBinIua Ha 6371bKi), jau anas žudzirė:/ žūvertė kojas (plg. br. én zaBapuyy HOri), /unta su luntū suspirdzinéja | susciūka (plg. br. nouka 3 nouikai crateikdernia) ir kt. Tai, mūsų nuomone, reikšmingas faktas, rodantis, kad vertinių iš baltarusių vartojimas čia dar nevisuotinis. Mūsų akimis, lietuvių kalbai niekam nereikalingų, bet toms lietuvių šnektoms jau tikrai būtinų kai kurių aiškiausių vertinių iš baltarusių (savuosius lietuviškos reikšmės žodžius jos jau, deja, beveik užmiršo) čia tiek ir tiek, pvz., man gerai gi'vėnasi (= aš gerai gyvenu, plg. br. Mae n66pa xsIBčIma), mžn Širdis mūšasi (= musa, plg. br. cdpnua Giėnua), man sveikata nupuūole: (= sumenko, plg. br. 191 3uapėje Ynaxa), man nezdūoda valgi-c’ (= negaliū valgyti, plg. br. Mne He ynaéuua écui), man tokis valgi-mas nepraeina (= netiūka, plg. br. He npaxdOjzinb TaKas sina) ir kt. Yra šiose šnektose vertinių, kurių baltarusiška (slaviška) kilmė gali pasirodyti kiek įtartina, abejotina. Prie tokių esame linkę priskirti daiktavardžius drebuliai ir supykla ‘liumpsinti vieta liūne', pvz., un drabulf'ū baltos samanos augo; un drabul’d stojos. Rod. — LTT 1994: 59 (plg. br. xa Tpacine GėjisI MOX poc; cTay Ha Tpaciny), /'iūne supi-kla. Aps. (plg. br. y mouse rTpacika), degmatis ‘karstis’, pvz., nog degmaciės vaiko auséle-s susmorcerji- (plg. br. 3 rapaudIHEI BYIIKi sTO 3MOpurasINnica), Žilainė ‘Slynyné’, pvz., ti: tok’a žilainė, niėkas neauga. Rod. (plg. br. Tam Taxi ciBaK, HiuTO He pacué) ir kt. Laikyti juos vertiniais, mūsų nuomone, leidžia kelios ju ypatybės. Drebulių semantika duoda tam tikrą teisę laikyti šį žodį tiesioginiu br. rpacixa atitikmeniu, jos kopija, nes drebuliai, kaip ir br. Tpacixa artimiausiai siejasi su br. veiksmažodžio Tpacui reikšme “pyxarrb Tyas! i Ha3al a60 YBepx i His” (TCBM V 541-542). Tokią nuomonę visai paremia ir žodžio drebuliai šia reikšme nebuvimas LKŽ II, 674. Žodis supyklė, labiau įsižiūrėjus į jo turinį, vis dėlto atrodytų, jog taip pat savo reikšme yra artimesnis br. Tpacixa, negu kad lie. liūnas, nes faktiškai yra uz /rūno reikšmę platesnis. Kadangi supykla žymi objektą, kuris, kaip ir br. TpaciHa, supasi, virpa veikiant išorinėms jėgoms, O liūną žyminčio objekto judesiai kiek skiriasi — jie yra kiek švelnesni, silpnesni — liūnas pats lIiula, liumpsi, linksi, dar plg., liumpyné “vieta kur liumpsi', /iumpėti linkti, linksėti' (LKŽ VII 611-612). O tai ir būtų viena iš galimybių manyti, kad supyklą galėjo pagimdyti rpacixa. Antra vertus, supykla laikytina nauju tų šnektų žodžiu (priesaga -ykla, apskritai imant, lietuviams yra nauja — plg. Skardžius 1943: 601). Be to, supyklos šia reikšme neužfiksuota LKŽ XIV 195. Sie supyklos požymiai, be abejo, neatmeta galimybės laikyti ją vertiniu. Priskirti vertiniams dčgmatį “didelį karštį' pirmiausia turbūt leidžia gana neįprasta žodžio daryba. Kadangi baltarusių šnektose ta pačia reikšme “didelis karštis' kone greta vartojami du tos pačios šaknies daiktavardžiai rėpau ir rapausrusi (Zr. CBI’ I 465, 424), esame nuomonės, kad jų répau tiesioginis lietuviškas atitikmuo galėjo būti tos pačios reikšmės deguma (ypač kai dariniai su priesaga -uma čia populiarūs ir žymi ne abstraktus, o konkrečiai daiktiškai pasireiškiančius objektus, pvz., tankuma ‘tankyné’, tamsuma ‘tamsis’, toluma ‘tolis’ ir kt. — Rod., plg. dar LKK XXX 137), kuris baltarusių ropau pavyzdžiu čia lietuviškai suvokiamas kaip nepriesaginis žodis, o reikšti jų rapausrust bus buvusi pavartota antroji priesaga -tirs, reiškianti (kaip ir pirmoji) taip pat konkretesnius objektus negupriesaga -ynas(plg. LKGr I290; dar plg. tos pačios priesagos čia vartojamą žodį nékestis ‘neapykanta’). Tuo būdu degmatis šaltinis greičiausia bus buvęs žodis * degumatis. Laikyti dėgmatį kilusia iš dégmecio (dėgmetis) kaip tai siūlyti linkęs LKŽ II, 367, mūsų nuomone, nelabai leidžia ne tik jo kirčiavimas, bet ir semantika. 192 Priskirti vertiniams Zi/aing “šlynynę' pirmiausia turbūt leidžia jos spalvos nusakymas grynai baltarusių šnektų pavyzdžiu, plg. Žilainė — tai jų cisar. Slynas iš tikrųjų yra melsvai pilkas, o tiriamieji lietuviai šią spalvą priešingai daugeliui kitų lietuvių šnektų Lietuvoje vadina 27/2, dar plg. lietuvių pilka varna, izoliuotų lietuvių šnektų Zi/a varna ir br. ciBasi BapGHa. Si aplinkybė paremia nuostatą, kad br. ciBax gali būti visai įmanoma ži/ainės priežastis. Zilainé, be to, iki šiol nebuvo pažįstama Lietuvos šnektoms, 0 jos priesaga -ainė kitaip negu lietuvių kalboje yra pridedama ne prie daiktavardžių (plg. Skardžius 1943: 286—287), o visai taip, kaip ir baltarusių šnektose — prie būdvardžių. Taigi minimosios ži/ainės ypatybės turbūt nekliudo ją priskirti vertiniams. Tokie vertiniai, be jokios abejonės, yra patys pavojingiausi skoliniai kiekvienai kalbai, o dar didžiau — izoliuotai jos šnektai. Ypač kai ju gausu ir kasdien dar gausėja. Jie bene daugiausia prisideda prie kiekvienos gimtosios kalbos sistemos išsigimimo ar net žūties. Kaip kalboje (šnektoje) su jais susidūrus įmanoma juos atpažinti? Kokie jų pagrindiniai tipiški požymiai? Kur slypi jų charaktetistikos ir identifikavimo raktas? Kaip iš čia pateiktų gausių tokių neabejotinų vertinių, vartojamų mūsų tirtosiose izoliuotose lietuvių šnektose Baltarusijoje matyti — tie vertiniai — tai iš tikrųjų tų šnektų būtinybė dirbtinai sulipę iš dviejų dalių žodžiai, kurių pirmoji — lietuviška forma, po kuria paslėptas, į kurią įvilktas baltarusiškas turinys — jo baltarusių kalbai būdinga reikšmė. Tokie dvilypiai žodžiai tose šnektose, būdami tikrai realūs ir gausūs, iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nekalti, net beveik visai tokie, kaip kiti lietuvių kalbos žodžiai, tačiau, realiai slėpdami savyje lietuvių kalbai nebūtą, pasiskolintą iš baltarusių kalbos žodžių reikšmę, dedasi savi, iš kurių į paviršių sklinda, net veržiasi pragaištingas užtaisas, žodžio lietuviškumo naikintojas. Jis faktiškai neatlieka čia jokio kultūrinio vaidmens, neparodo, ką teigiamo izoliuotos lietuvių šnektos yra pasimokiusios iš baltarusių. Tai tikras svetimos įtakos pripildytas giliai pasislėpęs sprogmuo, nuolatinis šnektų baltarusėjimo šaltinis, pridengtas išviršinės lietuviškos jo formos grožio. Iš tikrųjų to vidinio šaltinio smarki ir kasdien stiprėjanti įtaka tokia galinga, kad ir išviršinį gražų savo apvalkalą ilgainiui pagadina, paverčia menkaverčiu, nevaizdingu ar net niekiniu, plg. pamusti 'užmušti' (pvz., vagiai jų pamušė, plg. br. ma6ini), razvirti išvirti" (pvz., razviré kopūstai, plg. br. passapsuiach Kamycra), Zémas nositikas ‘kumpas snapas’ (pvz., vafno Zémas nosiūkas, plg. br. y BapOHBI HICKi HOCIK), po vienai šaliai vienoje puséje’ (pvz., tarpupédzZiai Sesi— po vienai šaliai trys ir po kitai trys, plg. br. ma agué# crapané) ir kt. Taip nepagrįstai išpūsta žodžio reikšmė suardo jo formos ir turinio ištikimybę savo gimtajai kalbai, toks žodis pavirsta kalbos šiukšle, o jomis užteršta izoliuota šnekta, būdama dabartinėmis sąlygomis visai netvarkoma ir nelietuvinama, virsta neplėštu dirvonu, kaskart vis artėjančiu prie galutinio išnykimo, prie negrįžtamo užžėlimo baltarusizmais. Kokie iš čia pateikiamų gausių tokių neabejotinų vertinių, vartojamų izoliuotose Baltarusijos šnektose, atpažinimo pamatai, kur slypi jų charakteringos 193 ypatybės ir kaip jas išaiškinti, jau šiek tiek apčiuopiama. Tai beveik tie patys jų atpažinimo kriterijai, kuriais remiantis buvo mūsų nustatinėjami lietuviški vertiniai baltarusių paribio šnektose (žr. Baltistica 1990: 165). Visų pirma svarbu įžvelgti ir atskleisti tai, kas tokių žodžių reikšmei įgimta, sava ir nujausti, kas gauta iš šalies. Dėl to šiam uždaviniui išspręsti būtina ypač gerai mokėti savo gimtąją kalbą, įvertinti jos žodžių reikšmių santykius tiek su visa lietuvių kalba, tiek su baltarusių kalba ir jos šnektomis, išryškinti baltarusizmais įtariamųjų reikšmių skirtumus ir sutapimus, įsigilinti į visą šių abiejų kalbų raišką, mokėti lyginti tarp savęs atitinkamus žodžių reikšmių niuansus, nustatyti jų reikšmių artimumo laipsnį. Vadinasi, būtina labai gerai mokėti ir tą kalbą (šiuo atveju gimtąją), kurią svetimoji (baltarusių) veikia, ir svetimąją, veikiančią izoliuotas lietuvių šnektas. Tik lyginant abiejų kalbų sistemas, skirtingus ir tapačius jų raiškos būdus, palyginti gana sėkmingai išryškėja tokių vertinių formavimosi ir atsiradimo polinkiai ir keliai. Bet tai, be abejo, dar ne viskas. Nors mūsų atliktųjų tyrimų duomenys informacijos baltarusių vertinių charaktaristikai kol kas daugiau lyg ir neduoda, tolimesni jų tyrimai, manome, išryškins ir atskleis naujus ir patikimesnius jų skiriamuosius požymius. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aps. — Apso (Jūodelėnų ir Damėšių k.) lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1956, 1974, 1977, 1985, 1991 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archivas). Baltistica 1990 — Baltistica 26(2), Vilnius: Mokslas. DZ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1993. LA 1996 — Lietuvių aidas, 1996 kovo 21, Nr. 56: 24. LKGr I — Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. LKK XXX — Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Vilnius, 1993. LKZ IL, — Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis, 1969. LKZ III — Lietuvių kalbos Zodynas3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ VII — Lietuvių kalbos žodynas 7, Vilnius: Mintis, 1972. LKŽ XIII — Lietuvių kalbos žodynas 13, Vilnius: Mokslas, 1984. LKŽ XIV — Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius: Mokslas, 1986. LTT 1994 — Lietuvių tarmių tekstai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Lz. — Laziiny lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1958, 1959, 1966, 1972, 1982 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archivas). Ram. — Ramaškonių lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1960, 1992 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archivas). Rod. — Rėdūnios (Senūjų Smilginių k.) lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1973, 1982 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archivas). CBIMI- Croix benapyckix raBopak ražHouHa — 3axOXNHAii beaapycl I ge rrarpaiuga 1, Minek: Hasyka 1 Taxxixa, 1979. CBr II — Croyuikx 6e/rapyckix raBopak raįHouHa — 3axO/Hxii bemapycl I se rrarpaiuvga 2, Minckx: Hasyka 1 Taxxixa, 1980. CBI IV — Crojrix 6e/rapyckix raBopak nayHouHa — 3axoqHsau berapycl i ge rrarpaiuva 4, MiHck: Hasyka 1 Toxnika, 1984. Skardžius P 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos Mokslų Akademija. 194 Lietuvių kalbos institutas. TCBM V — TIryMa43aVI15HBI C/roVHIK Oe/rapyckaii MOBBI 5, MiHcK: Benapyckas caBelkast DHIUbIKIIATMĖJBIA ims Ilerpycs Bpoyxi, 1983. LEHNUBERSETZUNGEN IN DEN ISOLIERTEN LITAUISCHEN MUNDARTEN DER ETHNISCHEN GEBIETE AUF DEM TERRITORIUM WEIBRUBLANDS Zusammenfassung Im vorliegenden Beitrag werden die Lehniibersetzungen in den isolierten litausichen Mundarten WeiBruBlands (von Laziinai, Rodiinia, Ramaškonys, Apsas) analysiert, die unter dem starken EinfluB der dorthin schon vor beinehe hundert Jahren eingedrungenen weiBrussischen Mundarten entstanden sind. Es wird davon ausgegangen, dal diese Lehniibersetzungen aus zwei teilen bestehen — einen auBeren und einem inneren. Den inneren — bildet seine Bedeutung, sein Gehalt, ein wesentliches Element des ganzen Wortes, den auBeren — die Form, sein Aussehen. Die Bedeutungen — der Gehalt dieser Lehniibersetzungen — sind dem Litauischen Fremd, sind entlehnt aus entsprechenden Woértern bzw. Redewendungen der weiBrussischen Dialekte. Die Form-das AuBere — indessen charakterisiert diese Entlehnungen als litauisches Wort bzw. als litauische Redewendung. Die Bedeutung der Lehniibersetzung ist das Element, das nicht nur das Wort (die Redewendung) der litauischen Sprache fremd macht, sondern schlieBlich und endlich die ganze Mundart zum Aussterben bringt. Im Beitrag wird ausgefiihrt, daB die Lehniibersetzungen in diese Mundarten viel spéter eingedrungen sind als die Lehnworter. Die Atmosphére der einseitigen Zweisprachigkeit, deren Resultat diese Lehniibersetzungen sind und die sich endgiiltig spat geformt hat, forderte den EinfluB des WeiBrussischen auf die litausichen Mundarten. 195