Lituanizmų prisitaikymas baltarusių šnektose ir jų atpažinimo būdai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Elena GRINAVECKIENĖ LITUANIZMŲ PRISITAIKYMAS BALTARUSIŲ ŠNEKTOSE IR JŲ ATPAŽINIMO BŪDAI Lietuvių šnektos, dėl įvairių politinių, socialinių, ekonominių priežasčių is- toriniais laikais atsidūrusios baltarusių šnektų apsuptyje ir asimiliuojančios jų įtakos veikiamos, derinosi prie baltarusių kalbos sistemos, asimiliavosi, neteko daugelio esminių savo gimtosios kalbos bruožų, ypač jos gyvumo, taisyklingu- mo, vaizdingumo, kartu dovanojo joms palyginti ryškius savo realaus egzistavi- mo tose teritorijose pėdsakus. Patekusių į baltarusių kalbos sistemą ir joje pri- gijusių lietuviškos kilmės žodžių tolimesnė raida labai nevienoda ir, apskritai imant, sudėtinga. Ji dažniausiai priklauso nuo lituanizmo skolinimosi laiko ir nuo jo atsiradimo geografijos. Senesnieji ir tolimesnių nuo Lietuvos baltarusių teritorijų lituanizmai yra tiek pakitę, tiek suslavėję, kad neretai iš tikro sunku juos atpažinti. Naujesnieji ir arčiau Lietuvos pasienio vartojamieji iki šiol dar ne taip yra pasidavę tai įtakai, ir juos identifikuoti dažniausiai lengviau. Ilgametės lituanizmų baltarusių šnektose paieškos ekspedicijomis (ypač pa- ribinėse su Lietuva ir Lietuvos šnektomis) ir jų detalūs tyrinėjimai (1956-1996) teikia nemažai naujų duomenų, gana patikimai išryškinančių jų prisitaikymo prie baltarusių kalbos sistemos bruožus, atskleidžiančių baltarusiškas apnašas ir padedančių palyginti gana tiksliai juos atpažinti. Pirmiausia lituanizmai dažniausiai pamažu pradeda prarasti savo pirminį (atsineštinį) lietuvišką pavidalą, ima jį besąlygiškai derinti prie baltarusių kal- bos sistemos, įvyksta esminių kokybinių jų formos ir turinio nutolimų ir nukry- pimų nuo lietuvių kalbos, ima kisti jų sudėtinių dalių vaidmuo, paskirtis, iš bal- tarusių kalbos jie įgauna iš karto neįprastų, naujų bruožų. Lituanizmas, patekęs į baltarusių šnektas ir jose prigijęs, iš karto, staiga ne- tenka savo priegaidės. O taip yra todėl, kad priegaidžių neturi baltarusių kalba. Taigi, į jas įsiliedamas, jis nusimeta didžiausią savo lietuviškumo ir tautiškumo požymį — savo savitumą, netenka jį puošiančio apdaro, nuskursta. Mūsų tik pa- stebėta, kad, sakysime, Kamojų apyl. (Pastovių raj., Baltarusija) ir kitur balta- rusių šnektose lietuviškos kilmės vietovardžiai, upėvardžiai, pavardės ir pan. savo prigimtinę tvirtapradę priegaidę 7 u + /, m, nm, r dvigarsiuose dar turi išsaugoję, tariami aiškiai (LKK XXX 126-128). Bet tai, žinoma, jau netipiškas trumpalaikis reiškinys. Priegaidžių išnykimas, mūsų nuomone, yra pats ryškiau- sias lituanizmų akcentologinės sistemos priartėjimas prie baltarusių šnektų. 171 Netekdamas priegaidės lituanizmas iš karto, labai greitai praranda ir savo lietuvišką kirčiavimą — jis tuoj pat paklūsta baltarusių kirčio šokinėjimo dės- niams. Štai lituanizmai xoym < kšušas, noyx < Idužas ir kt. lietuvių šnektose buvę pastovaus kirčiavimo šaknyje (pvz., kaušas, kaušo, su kaušu, kaušaiir pan.) dabar pasidaro šokinėjančio kirčiavimo jau pagal baltarusių kalbai būdingus dėsnius, pvz., kom, kayjmd, Kaijurom... Lituanizmas Odra < banda ir kt., bu- ves šokinėjančio kirčio (: banda, bandos, baidai, su banda ...), dabar tampa pastovaus kirčiavimo (:60ryra, 60781, Odai ... ) ir pan. Kartu su lituanizmų priegaidžių išnykimu bei jų akcentuacinės sistemos su- slavėjimu konstatuojamas ir jų kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų skiemenų visiškas susilyginimas su trumpaisiais. Visi lituanizmo balsiai netenka ilgumo ir trumpu- mo. Jie visi pasidaro kokybiškai vienodi kaip kad yra baltarusių kalboje, pvz., aramypam ‘atskirai’ ( < atddūrom ‘izoliuotai’) (CBT I 103), 6ax3nka “buoželė' Lis. (< buožėlė + ka), rapynsi (< arūodai), r'inéus' Rod. (< gyluonis), riBénxa ‘pempé’ Achr. (< gyvėlė + ka), T'y6in (LKK XXX 116) “miško vardas' Rod. (< Guobynas), xykyus ‘parSiukas’ (LKK XXX 116); “švilpukas' (Mar., 86), (< kūkūtis, kaukūtis), xynenéup Rod. (< kopinėti), nauziuka Kur. (< puodynė + ka), mminčip Kam. (< $nypsti), tpykaens Kir. (< trūkžolė), BizixaBams Bok. (< vyzdėti) “ieškoti' ir kt. Nustatyta, kad baltarusėdami savo išvaizdos paprastai nekeičia tie lituaniz- mai, kurių fonetinė sistema (daugiausia tarminė) ir kirčiavimas sutampa su bal- tarusiy, pvz., amikyna ‘tinginys’ (CBI I 87) (< apykula ‘t.p.”), Gym6sina (< tarm. bumbéla, bk. bambéle), xarypka “vyriškų kelnių priekio praskiepas’ (CBI IT 597-598) (< keturka ‘t.p.”), xymiua “kelio nelygumų iSgrindimas Sako- mis’ Rag. (< tarm. kumsa, bk. kamsa ‘t.p.”), crabnd ‘misa’ Kam. (< misa ‘t.p.), Bsimna “Žioplys' (CBI 1389) (< vépla‘t.p.’), Bar'exa (CBI I 389) (< tarm. végéla, bk. vėgėlė), Banca (CBT I 281) (< vapsva ‘t.p.”), kiparura (CBI II 464) (< kerépla) ir d. kt. Visa galūnė -as numetama tik senesnių lituanizmy, pvz., apyx (< ardodas), OpoHkT/OpyHKT ‘branktas’, KxoYu (< kaušas), kaput (< kérsas), noyx (< ldu- žas), poiicr (< raistas), cuiMoyp (< stirhburas), ckmot/mkimioT ‘skliutas’, xarap (< Zagaras) ir kt. Jei šią galūnę numetus susidaro sunkiau iStariami du priebal- siai, tarp jų įspraudžiamas 3(a), pvz., cseipan/cBipax (< svifnas). Turima lituanizmy, kurių galūnės -as numetamas vien priebalsis -s. To- kie vyriškosios giminės daiktavardžiai tuo būdu paverčiami bevardės giminės. Taip dviejų giminių lietuviški žodžiai tampa trijų giminių lituanizmais, pvz., 6pdOxxra (< brafktas), 6épana (< béralas), 'nevėtyti grūdai', poiera (< raistas), mBapra (< Švarkas), xOxna ‘Seriai ant gyvulio sprando' (< kak/as ‘sprandas’), KOTa (< akūotas), xnykra/xunyrra/xnyxra “Žlugtas' (CBI II 1481) < Zlugtas), ! Baltarusių lituanizmy sprogstamasis r straipsnyje perteikiamas modifikuota raide r su akū- to ženklu-r". 172 Onca? (< Apsas) ir kt. Lituanizmų galūnės -is, -ys paprastai numetamos visai. Galūnėje atsidūrę x, nr priebalsiai tariami kietai, visi kiti — minkštai. pvz., riréns (< gigélis), rin (< gylys), xyx» (< kūlys), kypsėns “tokia žuvis' (< kurmėlis), nar'ėcs (< lagésis), KyKyub (< kūkūtis ‘parSiukas’ ir kaukūtis ‘Svilpukas’), 6pOn3ens (< bradinys), par'dOūm (< ragaišis), A6ams ‘pvd.’ (< Abuolis ‘Obuolys’ < obuolys) ir kt., ta- čiau turima atvejų, kai nukrinta tik galūnės -s, pvz., ckinyunsi (< skilandis), ir lituanizmo forma virsta daugiskaitine, arba pasitaiko, kai galūnės -is vietoje vartojama galūnė -4, pvz., mxinéuna (CBI' V 479) < skilandis, daiktavardis tampa moteriškos giminės. Arčiau prie Lietuvos sienos palyginti retai lituanizmo ga- lūnės —as, -is sveikos, pvz., képkiic (< karklys) ‘karklas’, r'ér’ic ‘neprasytas svečias vestuvėse' (< gūogis) Vid., p33ac (< rėžas) ‘réZis’, Bar'anac ‘vanagas’ (< vanagas) Rod. ir kt. Lietuviškų žodžių galūnė -a lituanizmuose dažniausiai išlieka sveika, pvz., HOwTa (< našta), kymima (< tarm. kumsa, bk. kamsa), 66una (< banda), crabna (< stabda), ssiuna (< vépla ‘vépla’) ir d. kt., tačiau kartais šalia jos skirtingose šnektose pasitaiko ir galūnė -72, pvz., myTpa/nyTps (< putrd). Lietuviško žodžio tarminė galūnė -a po sukietėjusio / lituanizme taip pat sveika, pvz., 6ym6sina (< tarm. bumbéla, bk. bambėlė). Kadangi baltarusių šnektų sistema neturi lietuvių kalbai būdingo balsio € (tarm. ė), pirmiausia jis iš lituanizmy pranyksta. Visi é-kam. lituanizmai slavė- dami virsta dažniausiai 7o-kam., rečiau — o-kam., pvz., mimMna (< tarm. pimpė, bk. pėmpė), payréus (< raugiéné), caycéus (< sausiéné), xp$ums (< krūsnė), nyneka (< dūlkė), Ilaninra (< Patiltė) “pievos vardas’ Vid., T'eproxxius (< Girtuoklynė) “miško dalis’ Vid., pacaxina (< rasakilė), Tlanpykua (< Padrūk- sė) “pievos vardas' Vid., sipuina (< virtinė) ir kt. Yra atvejų, kai slavėjančio (ypač seniai pasiskolinto) lituanizmo galūnė € gali ir nukristi, pvz., SDKIPKEJIL “tokia viksva' (< fuūodžoleė ‘t.p.”) ir moteriškoji jo giminė tampa vyriškąja. rkam. lituanizmų galūnė -is paprastai taip pat numetama, galūnėje atsidū- res priebalsis dažniausiai minkštas, pvz., kein (< klėtis), ceepin (< svirtis), KHėMapacIp (< nérimastis) ir kt., nors yra atvejų, kai jy -zs pakeičiama galūne -1a, DVZ., BipUIHS/IIBIpIIHS/CIBipHS svirtis". Galūnę -(s) us lituanizmai (mūsų užfiksuota tik pavardės) taip pat yra nume- te, kartu išmesdami ir priesagos priebalsį -v-, pvz., Kynéiu (< Kulévicius), Jlykkčių (< Lunkėvičius) Rod. Toks priesagos -evič- priebalsio -v- išmetimas greičiausiai gautas iš lietuvių šias pavardes skolinant (plg. Dieveniškių apyl. analogiškas pavardes, Uscinéic’us ‘UstinaviCius’, Vaskéleic’us “Vaškelevičius", * Pasitaiko atvejų, kai bevardės giminės vietovardį Onca ‘Apsas’, neatkreipe akių į kitus jo linksnius (pvz., éxy na Onca; xsrš nan Oncam ir kt.) 1985-1987 m. jo šnektos tyrėjai gana neatsa- kingai palaikė moteriškosios giminės ir per visą straipsnį tokiu jj laikė (žr. LKK XXVIII 99- 1177). 173 dar plg. Turska 1982: 67). Galūnės -uo lituanizmų pastebėta visai mažai, ir slavėjant jų galūnės likimas nevienodas, pvz., cryMa (< stuomud, o gal iš stama) ‘stuomuo’, ura3raMAnKb (< selmuo, o gal iš Selmenys). Baltarusių lituanizmų daugiskaitos vardininko galūnė visada slaviška -7(s1) ir, kaip ir baltarusių, giminės neturi, pvz., p3ar"iki (< rėzginės), 6pasr'yusi (< brazgūnai), nymnonakurde! ‘purienos’ (< tarm. pumpolakščiai), par'ymi ‘rogu- tes’ (< ragutės), nYnsI (< /ūpos), 349 (< žiaunos), arėxansir (< tarm. ataža- los, bk. atžalos), 6ans3ėni (< balZienai, balžienos), rėxrx1 (< gaktos), x3r'imi (< Zaginiar) ir kt. Prie lituanizmų neretai pridedamos baltarusiškos mažybinės priesagos, ku- rios mažybinės reikšmės dariniui dažniausiai neteikia, pvz., Kuūriuka (< kielė + iuka), kanymka ‘kauptukas’ (< kadp-ti+ymka), KOūpaura ‘kairys’ (< kairys+auka), xioyciuka ‘kas mėgsta klausytis po langais’ (< klaus-yti+iuka), 6ypbanka (< burbulas+xa), 6pynrauka ‘branktas’ (< OpyHra+auka, OpyHKTa+auka), mousinka (< puodyné+xa), KyMnsuoK (< kurūpis+auox) ir kt. Nors lituanizmy šaknis ilgiausiai nepasiduoda slavejimo įtakai ir pagal ja lengviausiai galima juos atpažinti, tačiau ir ji patiria įvairiausių pakitimų, jgau- na palyginti sunkiai nuspėjamą savo raidos kryptį, išsiskiria lietuvių kalbai daž- nai neįprasti jos vokalizmo ir konsonantizmo dalykai. Kaip jau mūsų anksčiau nustatyta, bene visais atvejais siaurėja jo kirčiuotas balsis a ir dvibalsių bei dvi- garsių pirmojo démens a ir išvirsta o, pvz., 60xxa (< banda), 6ponxr (< brank- tas), xpoyu (tarm. kraūšas) “kriaušis', moyx (< /dužas); nėūcams (< paisyti), r’éxtel (< gaktos), créui (< stačias), poiicr (< raistas), comus (< samtis) ir kt. (žr. LKK XXVII 124). Išnyksta ir lituanizmų dvibalsiai zo ir au, kadangi baltarusių kalbai jie nebū- dingi. Išnykdamas dvibalsis uo skirtingose šnektose ir skirtingu laiku yra davęs trejopus refleksus: o, a, u, pvz., EjyraBiusi (< tarm. Juodek nai, bk. Jūodelėnai), r'a6a (< guobas), apyn (< arūodas) (žr. LKK XXVII 125-128), au — keturis — oy, 0, a, u, pvz.,noyx (< laužas), noxaBicxa (< /duzZas+asicka), kanymka ‘kaup- tukas’ (< kadpti + yma), kykyus ‘Svilpukas’ (< kaukutis)® ir kt. (Zr. Baltistica 1989: 70-80). Baltarusių $nektose turime lituanizmy su nedésningai suminkStintu šaknies priebalsiu, pvz., xwxr10Hsx ‘kluonas’, cionTEIHa ‘suktinis’, KUIIOMOKI ‘klumpés’ ir kt. Kiek silpniau slavéja lituanizmy gomurinis 77 prieš kir gir sprogstamasis g, rodantys, kad juos išlaikę žodžiai gali būti dažniausiai lietuviškos kilmės, pvz., igr'ipsraxik “vingiarykštis', Binr'pa “Vingra, upės vardas prie Kamojų Pastovių 3 1995 m. išleistų Zietelos lietuvių šnektos tekstų, užrašytų 1901-1903 m. įžymaus lenkų kalbininko prof. J. Rozvadovskio, pavyzdžiai k'0f/a ir k'oulé “kiaulė' (Rozwadowski 1995: 42) rodo, kad greičiausiai dėl baltarusių šnektų įtakos jau ir pačioje lietuvių šnektoje, kol ji tebebuvo gyva, galėjo būti pradėtas vienbalsinti lietuvių dvibalsis au. 174 raj’, pYHKIJII “runkeliai' ir kt. Baltarusių ir lenkų teritorijas, kur toks z sutinka- mas lenkų kalbininkė H. Turska laiko lietuviško substrato vietomis (žr. Turska 1982: 64 ir kt.), o žymus lenkų dialektologas prof. Stanislavas Glinka, radęs Augustavo apylinkių baltarusių ir lenkų šnektose slavų kalboms svetimą gomu- rin] a, pagrįstai jį laiko tose apylinkėse istoriniais laikais gyvenusių lietuvių kal- bos reliktu (Glinka 1990: 119-120 ir pridėtas žemėlapis). Kartu pastebėta, kad baltarusių lituanizmai vietoj lietuvių priebalsio 4 turi priebalsį ch, pvz., r'OxrxI (< gaktos), xypcranua ‘judintis’ (< kurstytis), proxae1nb ‘kriuksi’, xoxxra “kiaulės sprando plaukai' (< kaklas), xmo6a (< kliūbas ‘vytis’), xaitnyxa ‘pasileidele’ (< kiadle +yxa), xypxyY (< kurniad) ir kt. Tai ne kas kita, kaip lituanizmo slavėjimo rodiklis, dar plg. atvirkštinį dėsnį slaviškuose lietuvių šnektų skoliniuose: kata (< br. xara), koc ‘nors’ (< br. xomrs). Aktualu pažymė- ti, kad kai kurios baltarusių šnektos slavams būdingą priebalsį cA dažnai dėlioja ir vietoj kitų slavų kalbų ar kitų baltarusių šnektų skolinių £, pvz., xYprxa “striu- ke’ Sal. (< rus. xyprka 't.p.'), xarap ‘uzdegimas’ (< rus. rarap ‘t.p.”), xBangpa “ketvirtis mėnesio' (< rus. kBampa 't.p.'), xapMmymka (< rus. kapmyuika t.p.'), xopT Mal. (< rus. Kypr), xoxmow (< rus. koxmou ‘t.p.”). Tai, mūsų supratimu, ypač vertinga ypatybė, leidžianti visus baltarusių žodžius, turinčius tokį ca, įtar- ti arba kitakilmiais, arba giminaičiais iš kitų jų šnektų. Taigi atpažįstant baltarusių lituanizmus, būtina šiuos jų slavėjimo padarinius turėti galvoje, jų paisyti ir juos taikyti. Gana sunku lituanizmus atpažinti, kai jų šaknies pradinis priebalsis dėl ne- etimologinės kaitos pakeičiamas kitu, iškreipiančiu jų prigimtinį pavidalą. Pa- stebėti šie dažnesni tokios priebalsių kaitos atvejai: a) Žodžio pradžios s- pakeičiamas į $- mmipak ‘spirgas’, mxmor ‘skliutas’, mMdpriia ‘snarglius’, nUIOKIN5IHA ‘sluoksna, karna’, mkinénna ‘skilandis’, nrkryn3iok ‘skilandis’, mBipias "svirtis" ir kt. b) Žodžio pradžios p-, taip pat v- pakeičiamas skardziuoju b-, pvz., GYKuIThI ‘pukstos, į vandenį nuleistos šakos žuvims slėptis', 60icaup ‘paisyti’, 6ipOATHI ‘nuvirbes’ ir kt. c) Žodžio pradžios k- pakeičiamas skardziuoju g- , pvz., r's6mst (< kéblas), ‘nevykes’, riymMOB/ITy OBI (< klūmpės) ir kt. d) Retesniais atvejais žodžio pradžios g- pasitaiko pakeistas į d-; /- į n-; J- į I, pvz., npa6čcerTkI (< grebėstai), uypba (< mopba) “stora skiedra’, xuOTpBInA (< judre +ina) “tokia susukanti linus piktžolė" ir kt. e) Pasitaiko lituanizmų ir su neetimologiškai pakitusiu kamieno priebalsiu, pvz., nanyOaiura ‘kas ilgai čiupinėjasi' (< tarm. pacupžila, bk. paciupdila), p33BiHbl (< rėzginės), péyriau ‘raudotojas’ (< raudoti+au), Kyusua/Kynsxa (< Kulse)), KapraHKOcE ‘riestanosis’ (< karkanosis) ir kt. Baltarusių šnektose esama šio tipo skolinių ir iš kity slavy kalbų, pvz., Tpyasi (< rus. TpyYTHH), sipMaJIKa (< rus. sipMapka) ir kt. Analogisky neetimologines priebalsių kaitos atvejų pasitaiko ir lietuvių, ir 175 baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., šėkštas (< kékstas); KOGaura “duobutė po krūtine' (< x6mauka 't.p.'), KpbIBITHIK "tokia vaistažolė' (< rus. TpbLINnyYTHHK ‘t.p.”), Kyxypkxa “liemenė' (< rus. TyXypka ‘t.p.”), 6aTiamka “kareiviškas metalinis butelis’ (< rus. 6axmaxka ‘t.p.") ir kt. Nemaza lituanizmy rekonstrukcijos keblumy turima ir tais atvejais, kai yra numestas jo žodžio pradžios, paprastai šaknies priebalsis, rečiau — balsis, pvz., Kapay (< skarocius), npor'a (< spraga), KiyHki “sąnariai' (< IWIKTYHKI < IUTYHKI < šlaūnys), proxaem (< kriuksi), ikcBa (< viksva), iar'ipsraxix (< vingiarykš- tis), kOTKi (< akuotai), Bipnras ‘svirtis’ (< cipins), pacxxėžyranua ‘skleistis’ ir kt. Šio tipo skolinių esama ir baltarusių šnektų skoliniuose iš kitų baltarusių šnektų ir iš rusų k., pvz., smpyk (< BaripyK), sHTpOGbBI (< BeHTPOOHI), SpyLIKa (< maspyuika), siyki (< Bayki) ir kt. Nepaisant pirminio tokių leksemy pavidalo, jo neieSkant, pasitaiko ir gana klaidingų bei nepamatuoty jų etimologizavimy. Taip yra, sakysim, atsitikę su minėtuoju xOrxi (akuotai) (BCBM I: 102; V: 104). Lituanizmas slavėdamas kartais įgauna pridėtinį balsį ar priebalsį, pvz.,acBėp/ acBip ‘svirtis’, rapyx ‘aruodas’ ir kt. Šiais atvejais jų šaknis išlieka bemaž nepaki- tusi, lituanizmas skamba lietuviškai ir atpažinti jį palyginti nesunku. Pasitaiko, kai į lituanizmo kamieną kartais būna įspraustas priebalsis, pvz., ryneira (< gūžta), XiyHki “sąnariai: (< nKJIIYKHKI) ir kt. Įspraustas kamieno priebalsis, apskritai imant, didelės įtakos leksemai atpažinti neturi — tam ypač padeda jos reikšmė ir viso žodžio lietuviškas skambesys. Baltarusių šnektose pasitaiko nemaža lituanizmų su išmestu priebalsiu ar ir visu skiemeniu (sinkopė), pvz., HepyM ‘nerimas’ (< neramumas), OpynuTa ‘brank- tas’, mryMsaTa (< Suamete), mys (< Šunauja), manays (< Šalavija), kypauki “kojų kulniukai' (< rYKapauri < kaūkaras+aukxi) ir kt. Šio tipo skolinių baltarusių šnektose pasitaiko ir slaviškos kilmės, pvz., kananyxa ‘ieva’ (< xazaxamyxa ‘t.p.’), Kanmanka "toks vezimas’ (< kaamaka ‘t.p.”), MaKapra ‘Svarkas’ (< MapbrHapka ‘t.p.”), caMap3cera “kapojų mašina' (< caxaMap3era 't.p.'), suHiurda “miežiena' (< sumeniurga t.p.') ir kt. Baltarusių šnektų sukeltą lituanizmo sudėtinių dalių vaidmens žodyje kaitą gerai rodo kartais viso lituanizmo (kartu su jo galūne) laikymas tik kamienu, prie kurio dėliojamos baltarusiškos galūnės. Sakysime, iš baltarusių, gyvenan- čių daugiausia Lietuvos pasienyje, šnektų girdėta lituanizmų su dvigubomis ga- lūnėmis — lietuviška — ja paprastai eina visiems linksniams apibendrinta nekai- toma vns. vard. galūnė ir baltarusiška, kuri lituanizmą linksniuojant kinta, pvz., r'éricel NMpbIunMNi a Bacdii. Vid. ‘neprasyti svečiai — guogiai į vestuves atėjo'; Tua r'Or'icašy ca6paurace. Vid. “daug guogiy prisirinko’; rUISUTI KOIbIK 3 KApKITicay . Vid. “pynė pintines iš karkly’; Bar'aackI kypsl JIarraronb. Rod. “vanagai vištas gaudo’; TpkI p33ackI 34MJIi Mey. Rod. ‘tris rėžius žemės turéjo’ ir kt. Vadinasi, lietuviško žodžio galūnės funkcija šiuo atveju visiškai izoliuojama, o žodžio kamienas dirbtinai praplečiamas. Tokia lituanizmų modifikacija, be 176 abejo, neretai gali sukomplikuoti tikslią jų rekonstrukciją. Kartais taip pat čia pasitaiko, kai lietuviško žodžio kamiengalio priebalsis dėl metatezės nusikelia daugiau į lituanizmo žodžio priekį ir jo kamiengalis tampa kitas kamieno priebalsis, pvz., 6pyHTki < 6pyHKTH (< tarm. hrunktai, bk. branktar), 6pyHTKOY < GpyHKKTOS, npbnurabine 'perštėti" (< meplusiup per- sti’), ckBaperTynė (< skerstūvės), Kapxarna (< Keparura) ‘kerépla’, pdckau (< skarocius), Mėpsa (< MOVpa) maurai, BicxBa (< viksva). Panašių atvejų pasitaiko ir skoliniuose iš kitų slavų kalbų, pvz., k66mik ‘kil- bukas' (< rOxGik ‘t.p.”), npaėpx ‘praskiepas’ (< mpap3x 't.p.*). Lituanizmų rekonstrukciją iš tikro apsunkina kiti metateziniai jų pakitimai, dažniausiai nesisiejantys su jo kamiengaliu. Štai, sakysim, lituanizmas mop6a “stora skiedra' (CBI II 314) vietomis yra išvirtęs į pyas6a ‘t.p.” (CBI IV 314), o Barar'ac — į Bar'akac, anbynéiika ‘prieSgyna’ — į a6uynėnška ‘t.p.’, Bipuinka ‘virti- nė' — į BaHUEpPKa t.p.', HĖpbIMacIL ‘nerimas’ — į HéMapacup ‘t.p.” ir d.kt. Analogiški skiemenų sukeitimai būdingi tiek baltarusių, tiek ir lietuvių šnek- tų skoliniams, patekusiems į jas iš kitų kalbų ar šnektų, pvz., br. isan3paxk ‘puo- dukas su kotu’ (< le. radelek/rondelek ‘t.p.”), xaxman "prasti skudurai, suplyšę drabužiai' (< le. fakmany ‘t.p.”), pansiora “Šiurkšti paklodė' (< m3spyra “t.p.'), xpyctéinxi ‘braskes’ (< le. fruskatki‘t.p.’) ir kt., lie. Šašvoklė “raudonasis serben- tas’ (< vasokle ‘t.p.’) ir kt. Nezinant pirminės tokių leksemy lyties, nenustacius tikslios jy šaknies, gali- mybe jas rekonstruoti faktiškai susikomplikuoja ar visiškai atkrinta. Todėl ypač svarbu tokiu atveju, jtarus juos skoliniais, bet neradus daugiau jy vediniy nei baltarusių, nei lietuvių $nektose, laikytis įsitikinimo, kad jų šaknis kita ir inten- syviai jos ieškoti, kaitaliojant tas leksemas pagal kombinacinius jy fonetikos dėsnius. Ypač sunku rekonstruoti lituanizmais įtariamus baltarusių šnektų žodžius, pasižyminčius ne vienu, o palyginti keletu sudėtingų pakitimų — šaknies dvibal- sio suvienbalsėjimu, neetimologine priebalsių kaita, garsų ir skiemenų išmeti- mu (sinkope), skiemenų sukeitimu (metateze) ir pan. Štai po ilgų leksemos sokmxantpb "kieta balų žolė' (ir jos variantų) analizių, lyginimų, lingvogeografijos paisymo, atrodo, mums pavyko nustatyti, kad ji greičiausiai sudurtinis žodis (sx1-xans), laikytinas lituanizmu. Jos šaltinis tikriausiai bus buvusi lie. jizodZo- Iė'vaistinė balų žolė, Actaea spicata’. Į pirmąjį jos dėmenį greičiausiai dėl asi- miliacijos ar kitų priežasčių bus buvęs įspraustas x. Taigi SDKIPKAJIb < SŲUDKAJIb. Dėl analogiškos kilmės plg. lie. skolinį Šekstarnė ‘krumpliaratis’ (< Šeštarnė ‘t.p.”, LKZ XIV 617). Antrasis jos dėmuo — xa, be abejo, bus atsiradęs iš lie. tarmiško Za/€ “žolė'. Lituanizmas sbxypkans (su variantais) vartojamas baltaru- sių teritorijose, pakankamai nutolusiose nuo Lietuvos sienų (žr. ABS XX 328 pridėtą žemėl.) iki šių dienų savo fonetikoje išsaugojęs senąjį lietuvių *a(> 0), būdamas palyginti stipriai paveiktas baltarusių šnektų įtakos, be abejonės, pri- klauso senajam skolinių sluoksniui. Tos pat reikšmės kita sudurtinė leksema 177 JLDKIĮXAH — turbūt metatezės keliu bus atsiradusi iš savo giminaitės SDKJDKAUJIb varianto sDKIPK3Y (Zr. ABS XX 326-327). Taigi moxmkai < soxmxay, plg. lie. Samalas < masalas. Jei tai mums iš tikro pavyko įrodyti, ateityje etimologizuojant šiuos lituaniz- mus, galimas daiktas, bus išvengta tų klaidų, kurių tyrimų pradžioje dar kiek mėgėjiškai ieškant lietuviškų jų atitikmenų jau buvo padaryta (žr. Becui 1969: 123-134). Arba štai retų, greičiausiai taip pat sudurtiniy leksemy IIBIHTHIKIIOp ‘seno- viškas iSeiginis ilgas siauras sijonas su platéjanciais į apačią gausiais jdiirimais’, maHTraKJIėp "t.p." ir kt. variantų skambesys sukėlė mums įtarimą, ar tai ne litua- nizmai. Ilgai buvo analizuoti šie baltarusių šnektų žodžiai ir prieita prie išvados, kad tai turbūt vėl lituanizmai, kurių mūsų kalboje dabar jau neužfiksuota. Ta- čiau turint joje tokių analogiškos darybos jų semantinių atitikmenų, kaip s7m- taklosčiai (šimtaraūkiai, šimtarūkšliai, taip pat Simtakvoldzial) sijonai (LKZ XIV 815, 817) ir atsižvelgiant į tų nagrinėjamų baltarusių leksemų vis dėlto lietuvišką aidėjimą, yra pamato manyti, kad ir jie iš tikro galėjo joje būti. Jau buvome pateikę nuomonę (LKK XXII 197-198), kad pirmasis jų dėmuo galėtų būti žodis širūtas, antrasis — skliūras ‘audeklo skiautė, sklypas, rėžis' arba kliur- mas ‘gabalas’ (pastarasis, mūsų įtarimu, taip pat galbūt bus numetęs savo pradi- nį s-, plg. dar skliumbas ‘gabalas’, skliūmbe/skliumbe ‘t.p.’. Dėl leksemos maHTaKJIĖp pirmojo dėmens rzrarra— galimo atsiradimo iš Šrrūtas, plg. lie. san- šūdis < šunšūdis (LKZ XIV 505), taip pat lie. skolinius šimkarka (< šinkorkė) “gėrimų pilstytoja karéemoje’, simkiioti (< Sinkiioti‘pilstyti gėrimus' (LKŽ XIV 811). O leksemos r’yxanki, 6yxanki, Xyxanki, būdamos vienareikšmės, būtent ‘buozgalvial’, mūsų nuomone, skamba taip pat lietuviškai. Tačiau ne tik lietuviš- kas jų skambėjimas, bet ir be slavų kalboms būdingos pleofonijos (polnoglasi- jos, plg. br. raxasa, lie. galva), visai kaip lietuvių jų dvigarsis -ax- leidžia įtarti, kad jų kilmė galėtų būti ir lietuviška. Pažymėtina, kad jų šios reikšmės giminai- čių nei baltarusių, nei kitose slavų kalbose nerasta. Imta šias leksemas lyginti tarpusavyje ir jas analizuoti paskiemeniui. Analizės duomenys leidžia jas visas tris laikyti neabejotinomis giminaitėmis. Jos visos trys laikytinos sudurtiniais žodžiais. Leksemai ryxanki pradžią bus davę lie. buūožgal/v(iar) ir baltarusių priesaga — ki. Lituanizmui toliau baltarusėjant dėl didelės superstrato įtakos įvyko palyginti žymių jo formos pakitimų. Iš pradžių bus suvienbalsėjęs baltaru- sių kalbos sistemai svetimas šios leksemos dvibalsis uo ir jos pradinis 6 dėl sprogstamojo jos viduriniojo skiemens I’ tolimosios regresyvinės asimiliacijos išvirto taip pat sprogstamuoju r'. Taigi: buožgalv(jai) + xi > *Oyoxr'aiBki > Gyxr'a/IBKi > yxr'aIIBKI. Sveiki sprogstamieji šios leksemos r' kalba, kad jis — lituanizmas (baltarusiškuose žodžiuose sprogstamojo r' nepasitaiko). Vėliau dar labiau leksemai baltarusėjant faktiškai sunkiai ištariami, o baltarusiams dar ir neįprasti jos priebalsių junginiai -r’- ir -JIBK- supaprastėjo tapdami -x- ir -JIK-. 178 Taigi *r'yxr’anski > ryxaiki (žr. LKK XXVII 128; LKK XXX 120-121). Lek- sema XyxXaJki taip pat bus atsiradusi iš r'yxanki arba regresyvinės asimiliacijos keliu (:r'yx- > xyx-), arba dėl neetimologinės žodžio pradžios priebalsių kai- tos (mažiau įtikima). Ypač sudėtinga buvo įrodyti leksemos xyximki ‘kulniukai’ ir gausių tos pat reikšmės kitų leksemų (x6xamki, kOpkimiki ir kt.) lietuvišką kilmę. Po detalios jų analizės, tarpusavio lyginimo ir gretinimo, mūsų nuomone, gana patikimai pavyko nustatyti, kad faktiškai jie giminingi ir tarpusavyje genetiškai susiję su lie. kaūkaras, kukaras ‘kaubrys’ (žr. LKK XXVIII 162-164). Po ilgų analizių ir didelių svarstymų pagaliau turbūt mums bus pavykę nusta- tyti br. par’i, Jiar'apsI, cypar'i, cypyr'i ir kt. gausių jų variantų, turinčių tą pačią reikšmę ‘Ciurksles, srovės, rieves’, lietuvišką kilmę. Leksemą par'i jau seniai įtarėme esant lietuviškos kilmės ir atkakliai ieškojome jos lietuviško atitikmens, tačiau vis gana nesėkmingai (Becui 1969: 128, LKK XVI 187, LKK XXVIII 164-165, LKK XXX 116). Vėliau susidūrę su tos pačios reikšmės jos variantais cypar’iir cypyr’i ir pasiremdami lietuvių dvibalsio uo virtimo baltarusių šnektų į a bei u dėsningumų galimybėmis (CBI' V 20, 21, LKK XXVII 126-127) paga- liau jau, atrodo, galutinai atradome tikslų jų lietuvišką atitikmenį. O jis — tai lie. srūogos, skirtingose baltarusių šnektose davusios įvairius savo variantus. Ir šie skoliniai baltarusių šnektose iš tikro seni, nuėję ilgą raidos kelią. Taigi lie. srūo- gos pirmiausiai vienur bus išvirtusios į *cpar'i, kitur į *cpyr’i (plg. r'a6 < guobas ir Ty6in < Guobynas), kurios ilgainiui, galimas daiktas dėl patogumo tarti ar dėl baltarusiams būdingo pleofonijos (polnoglasijos) dėsnio, bus išvirtusios į cypar’i ar cypyri ir tokios tose šnektose išliko. Kai lie. sriogos baltarusiškai buvo tariamos dar kaip *cpar'i, kai kuriose jų šnektose dėl žodžio reikšmės išblukimo bus buvęs numestas jų žodžio pradžios s- (plg. jų npoėr'a < spraga). Taip iš *cpar'i ir atsirado par'i. Varianto mažybinė lytis Jrar'apbr < par'aJIbI < sruogéles (CBI II 603) dėl metatezės. Nemažas įžvalgumas būtinas ir įrodinėjant leksemų pocrau (< skarocius), TpHIOJIATEI (< dribla), ajiyrans (< čiaudėti), marnyki (< Šapeliūkai), apYuka (< ėriūkas), usblp (< žvyras), mepar'i ‘perzvalgos’, pymaup "rupūžė", paHusKI “karvės rago vageles’, upėvardžio Mapyr’a ir kt. lietuvišką kilmę. Ją aiškiausiai paliudija jų visų reikšmė ir palyginti gana didelis jų fonetinis artumas tų pačių reikšmių lietuviškiems šaltiniams. Štai p6cxax — tai aiškus metatezinis darinys, kilęs iš lie. skarocius, leksema TpIr6xūarTa (kapOyka), be abejo, yra kilusi iš lie. dribla+ ater, plg. dar driblia “kas stambaus sudėjimo". Jos žodžio pradžios £— neetimologinės priebalsių kaitos padaras, sukeltas slavėjimo proceso, sutrikus lietuviškam jos skambėjimo ryšiui su reikšme. Leksema w3itnaus “plepėti nie- kus’ turbūt jau slavų dirvoje bus gavusi perkeltinę reikšmę, o jos šaknies lietu- viškas tarmiškas -au- slavėdamas redukavosi (plg. SI. Or. 1990: 317). Leksema mrarnTyki 'nuovėtos?, be jokios abejonės — lie. tarm. šapelūkai su iškritusiu nekir- čiuotoju e. Esame nuomonės, kad leksemos spYmxa ‘avyte’ lietuviškas šaltinis — 179 tai ėras, eriūkas, įgavęs slavišką priesagą. O baltarusių šnektų uBsIp ‘Zvyras’ — tai neetimologinės priebalsių kaitos vedinys iš lie. žvyras (dar plg. SI. Or. 1990: 317). Lituanizmo nepar'i ‘perzvalgos pas jaunikį (prieš vestuves)’ lietuviškas šaltinis greičiausiai bus susijęs su šaknimi reg-(-etr), plg. pér-regéti peržiūrėti", pérregos ‘perzvalgos’. Lituanizmo pyrramp lietuviški šaltiniai — tai, be abejo, mū- sy rupé rupūžė", rūpečka t.p.) (LKZ XI 984), pannsiki — tos pat reikšmės mūsų rančiai "karvės rago vagelės' + sl. priesaga -aki. Mūsų įrodyta, kad upėvardžio Mapyr'a ‘upe, tekanti per Vidžius' šaknies -a- yra kilęs iš dvibalsio au, o pati šaknis genetiškai susijusi su maūrai (žr. LKK XXXII 27) ir nieko bendra neturi su upėvardžiu Maria, kaip kad iki šiol buvo teigiama kitų tyrinėtojų (zr. LHD 1970: 192). Pasitaiko atvejų, kad kai kurių lituanizmų fonetika yra labiau pakitusi ir pa- liesta baltarusių kalbos sistemai būdingos pleofonijos (polnoglasijos) dėsnio, pvz., uraJraMsHb (< Selmenys) ‘Selmuo’, ciBipus ‘svirtis’, népaxHik (< dafžiny- kas), umipax (< spirgas), comen (< samtis, CBI’ IV 447) ir kt. Jie rodo, kad tai iš tikro seniai baltarusių pasiskolinti lituanizmai, spėję pasiduoti net tokiai pa- lyginti senai pleofonijos įtakai. Juos atpažinti iš formos palyginti sunkoka, todėl šiuo atveju labiau reikia remtis jų reikšme. Kad iš tikro senuosius slavų kalbų lituanizmus gana sunku atpažinti, gerai rodo ir žymiųjų rusų kalbininkų V. Toporovo ir O.Trubačiovo kai kurie lituanis- tinių tyrinėjimų duomenys. Štai Aukštutinės Padnieprės upėvardį JIonra, tapa- tindami su tokiu pat vardu upės, esančios Baltarusijos Astravo raj. prie pat Lie- tuvos sienos, ir, įtardami jį lituanizmu, kildina, beje, iš lie. /asis “lašiša' bei gre- tina su Lašupė ar veiksmažodžiu Jost ‘dukti, šėlti' (žr. JIJAT BIT 1962: 194). Ta- čiau Astravo raj. Neries intakas JI6ma (be abejo, turbūt ir Padnieprės Jloma) juk yra kilęs iš lie. Aluoša/Aluošiė, o jos dvibalsis uo, būdamas nebūdingas sla- vams, kaip jau mūsų įrodyta (žr. LKK XXVII 125), jų šnektose neretai gali būti išvirtęs ir vienbalsiu o, pvz., akKdOmus (< akuotai), Exynka (< Jūodupė) ir kt. Kitose baltarusių šnektose (ar kitu laiku) pasiskolintojo lituanizmo uo gali būti išvirtęs į a (pvz., npsrBaKamp ‘privilkti’ (< privokioti ‘t.p.”). Pasitaiko, kad lie. uo baltarusių šnektose gali atliepti ir u (tai daugiausia pasitaiko seniau skolin- tuose lituanizmuose, pvz., kinyus ‘kluonas’ ir kt.). Ir tokių lituanizmo prisitaiky- mo prie baltarusių kalbos fonetinės sistemos galimybių, ieškodami juose litua- nizmų bei juos tyrinėdami, neturėtume išleisti iš akių. Arba paimkime kitą tos pačios Padnieprės hidronimą Jlammans. Minėtieji kalbininkai jį taip pat įtaria galint būti lituanizmu, tik lietuviško atitikmens ne- pateikia. Tačiau JIlavnams greičiausiai irgi neabejotinas lituanizmas, turintis ir savo lietuvišką atitikmenį. Nustatę, kad dvibalsis (7)au slavėdamas kai kuriose baltarusių šnektose ir tam tikru laiku yra davęs balsį (/)4, pvz., 61 (< blidu- ti), Mapyr'a (< Maurūga) ir kt., linkę manyti, kad ir Jlammans lie. refleksas greičiausiai yra ne kas kitas, o * Laum- šaknies žodis, o visas hidronimas — ar tik ne sudurtinis *Ladmpedis? 180 Mūsų nustatyta, kad baltarusių šnektų apsuptyje dėl stiprios ir vis stipréjan- čios jų įtakos dar faktiškai visai gyva lietuvių šnektos sistema pradeda sparčiai slavėti, savo minčių reiškimo būdą staigiai keisdama slavišku. Lietuviško jos savitumo atsisakoma, mintis kuriama pagal baltarusiškos raiškos pavyzdį. Taip, sakysim, vietoj įprasto lie. juodmargis (šuo), juodmarge (karvė) baltarusių pa- vyzdžiu izoliuotose lietuvių šnektose iš pradžių atsiranda lietuviškai netikę, o baltarusių irgi gana reti ar ne visai įprasti pasakymai juodai baltas (šuo), juodai balta (karvė) ir pan., plg. br. sėpka-6ėxI (cabaka), u€pHa-6éna (kapoyka). Vė- liau pagal baltarusių gyvus pasakymus pa6:£i (ca6ara), paba (Kapdyxa) ir lietu- viškai jų sakoma tik mdrgas (sud), marga (karvė). Ir taip izoliuotose mūsų šnek- tose atsiranda neįprasti baltarusių šnektų vertiniai. Antra vertus, ir tų šnektų lietuviai greta gyvenantiems baltarusiams vis dėlto yra padovanoję ir savo verti- nių. Štai tas pats būdvardis fuodmargis dėl lietuvių kalbos įtakos baltarusiškai gana neįprastai vadinamas ir gyepHapaGEI (ca6ara), yepHapabas (kapoyka). Gry- nai lietuvių kalbos pavyzdžiu kai kuriose baltarusių šnektose vietoj cHer in3éup sakoma cHer CH4XEINb, kurio TCBM V 228 nefiksuoja, plg. lie. snifga. Arba vietoj savojo Taiši “slėptuvė)' jos vėl vartoja vertinį iš lietuvių kalbos ckpEITKa (plg. lie. s/eptūve), kurios baltarusių kalbos žodynai taip pat nefiksuoja (plg. TCBM V 186). Jose vartojama ir daugiau lietuvių šnektų vertiniy, pvz., ckpa- 6auxa ‘skustukas’ (CET IV 457), kurios taip pat jų žodynai neturi (plg. TCBM V 180) ir d. kt. Izoliuotose lietuvių šnektose Baltarusijoje ypač intensyviai slavėjant minčių reiškimo būdui, sparčiai baltarusėja ir jų raiška, pastebimai kinta atskirų jų žo- džių semantika. Lietuviškos kai kurių žodžių reikšmės lyg pradeda atrodyti ne- pakankamos, netikslios, tartum ima trūkti joms išsamumo, todėl baltarusių šnek- tų įtakos paveiktos tos šnektos pradeda dirbtinai plėsti tas reikšmes. Dėl to ypač pastebimai jose ima rastis tų dirbtinių reikšmių produkto — baltarusiškų semantinių vertinių, jie pradeda užimti lietuviškų raiškos priemonių vietą, stu- mia jas iš vartosenos. Sakysime, vietoj apkalti (grebėstais), nepavyko diiona, nepakeliu kvapy ir pan. čia baltarusių šnektų pavyzdžiu a6a6iup (r'pabécTsl), He Ynayca (xxe6), He 3usacy (3amaxay) jau sakoma apmuždžic'(grabėstais), neisida- ve (dūona), nesūnešu (kvapū) ir pan. O suslavėjusių šnektų lituanizmuose tokia žodžių reikšmių kaita jau visuotinė. Sakysime, lietuvių anksčiau Cia buvo sako- ma suburbuliavo (bald), užtirpo (pirštai), apgrabėstau (stogu-), priSakal’du (pirk'u'), o dabar — jau tik 3a6yp6yxsūra (He cOypOyisiia) Ganidra, nanėprinyjJi (He 3a11ĖpriHYJI!) TIAJIbIILI, Har'paGscTa) (He ar’pabsicTay) cTpaxy, HallaKamiHAY (He NpbILIakaIiHgy) xary ir pan. Vertiniai, be jokios abejonės, daugiausia prisideda prie lituanizmo galutinio jsiliejimo į baltarusių šnektų sistema, prie izoliuotos lietuvių šnektos žūties. Jie patys pavojingiausi asimiliuojamai šnektai, bet pa- stebimi ir atpažįstami turbūt sunkiausiai. Antra vertus, izoliuotosios lietuvių šnektos nemaža savo vertinių yra pertei- kusios baltarusių šnektoms. Štai lietuvių šnektų pavyzdžiu jose sakoma: cacéxa 181 (697115651) Kur., canminine (cniaguiny) Achr., cacninina (crrazmirny) Kur., cacuigra (ard) Sal., cacdx (wacuok) Vid., cacnėja (ma ayrO6yca) Vid., (aKa) cacrapsna Val. ir kt. vietoj jų įprastinių macékna (677561), sanis (CragHily), rrachniHiJIa (camminy), mpeicHina (saré), rracOx (vacHOK), macména (ma ayTO6yca), (gaHA) niactapana, plg. lie. sukapojau (bulves), suségti (sijoną), suseilidjo (sijoną), su- sapnavai (jf), sudžiūvo (česnakai), suspéjau (prie autobūso), (ji) suséno ir kt. Tai greičiausiai bus įvykę pačioje izoliuotų lietuvių šnektų šiose teritorijose asi- miliavimosi pradžioje, kai baltarusių šnektos dar čia tik formavosi. Šie vertiniai dar ir dabar iš tų baltarusių šnektų nenyksta, nors panašiu būdu naujų darinių jose nesudarinėjama. Ir faktiškai nėra jie pakenkę toms baltarusių šnektoms. Čia iškeltos ir aptartosios baltarusių lituanizmų ypatybės išryškina jų balta- rusėjimo kelius ir būdus, atskleidžia didelės daugybės jų formų, iš dalies ir reikš- mių prisitaikymo bei pakitimų charakterį ir polinkius, parodo, kaip tokius lietu- viškos kilmės žodžius atpažinti, duoda pagrindus, kaip nustatyti jų tapatybę su atitinkamais lietuvių kalbos žodžiais, leidžia geriau suvokti lietuvių ir baltarusių šnektų fonetinius santykius, iki šiol nekonstatuotus ir realiai neįvardytus. Visos jos, derindamos tų kalbų sistemų skirtumus ir panašumus, yra palyginti svarbus ir patikimas šaltinis bei nauja konkreti medžiaga tolimesnėms abiejų kalbų dia- lektologijos studijoms, substrato ir superstrato problemoms, baltų-slavų kalbų kontaktams. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ABS XX: TpuunaBeukene 9, Manunrkesunųu P.O0.,, Pomanosuu EM, Ye- 6 e pyx E. H. JlunrBoreorpadmyeckue JiaHHbIe OeJIOpyCCKHX TOBOPOB O OaJITOCJIABAHCKHX SI3bIKOBbIX CBSI3sIX. — Acta Baltico-Slavica 20, 323-332. Achr. — Achremovcy šnektos (Breslaujos raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1974 m. ekspedi- cijos užrašai (autorės archivas). Baltistica 1989: Grinaveckienė E, Mackevič J. Lie.--(i)au vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose. — Baltistica 3 (1). Priedas, 70-80. Bok. — Bokštų šnektos (Yvijos raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1972 m. dialektologinės eks- pedicijos užrašai (autorės archivas). BCBM I - BDresimarariuHsi CIIroVHIK Oe/rapyckaii moss 1, Mincx: HaBykra i Taxxixa, 1978. DCBM V - BDrama/rariunsi CIIroVHIK Ge/rapyckaii mossr 5, Mick: Hasyka i raxxira, 1989. Glinka S. 1990: Lituanizmy fonetyczne w gwarach biatoruskich i polskich Biatostocczyzny. — Balto-slowianskie zwigzki jezykowe 81, 115-127. Kam. — Kamojų šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1989 m. dialektologines ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Kir. — Kiralių šnektos (Ščiučino raj., Baltarusija) E.Grinaveckienės 1976 m. dialektologinės eks- pedicijos užrašai (autorės archivas). : Kur. — Kurapolés šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1974 m. dialektologines ekspedicijos užrašai (autorės archivas). JIATBII 1962: Tonopos B. H., Tpy6anues O. H. Juarsucruaeckus aHaIH3 THADOHHMOB Bepxxrero IToxgHerrpoBssa, Mocksa: Usnarenctso Akanemuu Hayk CCCP. Lis. — Lisno šnektos (Verchnedzvinsko raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1974 m. dialektologi- nės ekspedicijos užrašai (autores archivas). 182 LHD 1970: Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. LKKXVI-TpunaBeukene 9.,, Maukesuuy D.O, Pomanosuy EM, Ye- 6 ep yk E. H. BriToBas JieKkcHKa JIHTOBCKOTO IMPOUCXOXIECHMS B 3arrajHoX benopyccun. — Lietuvių kalbotyros klausimai 16, Lietuvių terminologija, 1975 163-195. LKK XXII- Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, Lietuvių kalbos specialioji leksika, 1983, 182-204. LKK XXVII-Grinaveckiené E, Mackevič J. Kai kurių baltarusių lituanizmy fonetinės ypatybės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Lietuvių kalba ir bilingviz- mas, 1988, 121-131. | LKK XXVIII - I apurBa K., [Toxskos O.JluroBckuit roBop B okpyre Oncol, 99-117; Grinaveckienė E. Nauji baltarusių šnektų lituanizmai, 162-166. — Lietuvių kalbotyros klausimai 28, Kalbų ryšiai ir sąveikos, 1989. LKK XXX- Grinaveckienė E. Kamojų apylinkių (Baltarusijos Pastovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Periferinės lietuvių kalbos tarmės, 1993, 113-133. LKK XXXII - Grinaveckienė E. Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovardžiai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 32, Baltų onomastikos tyrinėjimai, 1993, 21-33. LKŽ XI — Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas, 1978. LKŽ XIV — Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius: Mokslas, 1981. Mal. — Malių šnektos (Astravo raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1980 m. dialektologinės eks- pedicijos užrašai (autorės archivas). Mar. — Marspsrsurer 49 CHroVHiKA Mikcka-Marragseganckix raBopax, Miucx: HaBykai rexxira, 1974. Rag. — Raguliškių šnektos (Daugpilio raj., Latvija) E. Grinaveckienės 1977 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Rod. — Rodūnios apyl. (Gardino sr., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1972 ir 1982 m. dialektolo- ginių ekspedicijų užrašai (autorės archivas). Rozwadowski J. 1995: Litewska gwara okolic Zdzigciota na Nowogrėdcezyžnie. — Prace komisji jezykoznawstwa 59, Krakow. Sal. — Salų šnektos (Smurgainių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienės 1979 m. dialektologinės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). CBI I - Croyuix 6e/rapyckix raBopak rmayHou4Ha-3aXOXHHHĖ Belrapyci i ge rrarpaHiuva 1, Minck: Hasyka 1 rTaxxixa, 1979. CBI II — Croyuix 6enapyckix raBopak nayHoyHa-3axoass berapycl i ge rarpakiuva 2, MiHck: Hasyxka 1 rTexxixa, 1980. CBI IV — Croyuix 6erapyckix raBopak nayHoYHa-3axonrsi berapycl i xe marparivia 4, MiHck: Hagyka 1 Texnika, 1984. CBI V — CroyHix 6erapyckix raBopak ra)HOo4Ha-3aXOHHAH berapycl 1 ge marpaniga 5, MiHck: Hasyka i Texnika, 1986. SLOr. 1990: T'psiHaBeukene A.M, Maukesiu IO. P.,, Pamanosiu A.M. Ya6apyxkx A WU. Bausmva ajrapay.— Slavia Orientalis 39 (3-4), 309-317. TCBM V - TrymavarsHsi coyHIx 6erapyckar moss 5, MiHck: Bemapyckas caBelikast DHIbIKIAIMeJIbIA ims Ilerpycs Bpoyki, 1983. Turska H. 1982: O powstaniu polskich obszréw jezykowych na Wileniszczyznie. — Studia nad polszczyzna kresowa 1, Prace jezykoznawcze 98, 19-121. Val. — Valyncy šnektos (Verchnedzvinsko raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1974 m. dialekto- loginės ekspedicijos užrašai (autorės archivas). Becui 1969: Apamonxosa AY, ’'pmuasenkene E. I, Kasansuyxk I.lI, MaukeBiu O.®, Pamanosiu A.M. llatanasa JI. O. 3 nekciki Gejrapyckix raBopak 3axonHsi 30Hbl. — Becrri Axanomil HaByk BCCP, CEphIx IpaMancKIx HaByk 4, 123-134. Vid. — Vidžių šnektos (Pastovių raj., Baltarusija) E. Grinaveckienés 1991 m. dialektologinés ekspedicijos užrašai (autorės archivas). 183 DIE ANPASSUNG DER LITUANISMEN AN DIE WEIBRUSSISCHEN DIALEKTE UND DIE MITTEL DER IDENTIFIKATION DIESER ENTLEHNUNGEN Zusammenfassung Im Beitrag werden die wichtigsten phonetischen Eigentiimlichkeiten der in den weifBrussis- chen Mundarten auftretenden Lituanismen untersucht und der Ubergangsprozesse ins WeiBrus- sische. Die weiBrussische Umhiillung der Lituanismen kommt zum Ausdruck in vielzahligen Formen, teilweise auch durch die Anpassung der Bedeutungen an das System der weiBrussis- chen Mundarten sowie durch den konkreten Charakter und die Tendenzen dieser Veranderun- gen. Auerdem versuchen wir zu zeigen, wie diese in die weilrussischen Mundarten eingedrun- genen bzw. von ihnen aufgenommenen Lituanismen zu erkennen und als solche zu identifizie- ren sind. Es werden vor allem Grundsatze dargelegt, die es ermdglichen sollen, die phonetis- chen Beziehungen zwischen den litauischen und weirussischen Mundarten zu interpretieren. Dabei werden detailliert die Resultate der langjahrigen Forschung der weilrussischen Dialekte dargelegt, die von Bedeutung sind fiir den Gebrauch und die Theorie der Lehnworter, fiir das Problem der Beziehung des Substrats bzw. Superstrats, fiir die Kontakte der baltischen und slawischen Sprachen. 184