Šis tas iš Lazūnų ir Zietelos šnektų leksikos gretinimo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Aloyzas VIDUGIRIS ŠIS TAS IŠ LAZŪNŲ IR ZIETELOS ŠNEKTŲ LEKSIKOS GRETINIMO Lazūnų ir Zietelos vardais vadinamos pačios tolimiausios lietuvių kalbos pie- tinio pakraščio šnektos: dabar Baltarusijoje Gardino sr. Vijos raj. Lazūnų (brus. Lazduny) apylinkė, arba parapija, ir Zietelos (brus. Dziatloava) raj. ir parapija. Abi jos savaip turbūt yra pačios archaiškiausios šnektos iš visų dabartinių lietu- vių kalbos tarmių. Tos šnektos turi nemaža įvairių (tarp jų ir leksikos) bendry- bių bei skirtumų, kurie iki šiol dar nėra nei tarp savęs, nei su kitomis tarmėmis gretinti ar lyginti. Su šių šnektų tyrimu yra glaudžiai susiję didieji lietuvių kalbininkai. Jau 1906 m. Jonas Jablonskis buvo atvykęs tirti Lazūnų šnektos, o Kazimieras Būga — Zietelos. Jie buvo ir tų šnektų krikštatėviai. Prieš tai tas šnektas buvo tyręs tik Eduardas Volteris, o Zietelos dar — Janas Rozvadovskis. Lenkų okupacijos me- tais Lazūnuose rinko žodžius ir užrašinėjo tautosaką Jurgis Šlapelis. Juozas Bal- čikonis šias vietas aplankė ir rinko žodžius jau pokario metais. Visi šie lietuviai buvo epochinės reikšmės kalbininkai, prisidėję prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, bendromis jėgomis kūrę lietuvių bendrinę kalbą kaip savarankiškos valstybės pamatą. J.Jablonskis buvo didžiausias bendrinės kalbos autoritetas ir jos kūrėjas, medikas J.Šlapelis visą savo gyvenimą paskyrė lietuvių kalbai puo- selėti ir įtvirtinti slavinamoje Rytų Lietuvoje, K.Būga iškėlė lietuvių kalbotyrą iki pasaulinio lygmens, o J.Balčikoniui, lyg tvarumo simboliui, buvo lemta su- jungti tris skirtingas epochas ir išsaugoti iki šių dienų tai, ką pirmtakai sukūrė. Tarp Zietelos ir Lazūnų šnektų tiesioginių saitų niekada nėra buvę. Jas vieną nuo kitos skiria apie 100 km slavų gyvenamos teritorijos, nemažas miškų ruožas ir trys nemenkos upės — Maūčėdis, Nėmunas ir Gauja. Jokių tiesioginių kelių nėra. Norint iš Zietelos pasiekti Lazūnus reikia važiuoti per Naugarduką (zie- teliškių vadinamą Naugardą) arba per Lydą. Lazūnai nuo Vilniaus į pietryčius yra apie 130 km, o Zietela į pietus — 150 km. Leksika yra gana specifinė kalbos sritis. Būdama atvira įvairioms įtakoms, iš visų kalbos lygmenų ji yra pati jautriausia ir sparčiausiai linkusi kisti. Ją veikia įvairūs intralingvistiniai ir ekstralingvistiniai veiksniai. Tų veiksnių įtaka Lazū- nų ir Zietelos šnektoms, kurios senokai yra atsijusios nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto, supamos slavų kalbų, gali būti lemtinga. Žmonių šneka čia kartais skiriasi ne tik kas šeima ar kiemas, bet ir kas žmogus, ir kas metai. Taigi šnektai, ypač jos leksikai, nemaža įtakos turi vietos, subjekto ir laiko faktoriai. Geriau- siai lietuvių kalbą buvo išlaikę tie asmenys, kurie gyveno savo gimtosiose vieto- 163 se ir tarpusavyje bei su kaimynais bendravo lietuviškai. Neminint toliau nutekė- jusių moterų, su amžiumi ir vietos pakeitimu (išsikėlus į miestus pas vaikus) smarkiai kito ir pačių šnektų atstovų šneka, daugėjo svyravimų, įvairavimų, oka- zionalizmų. Antra vertus, fiksuojant tarmės tekstą tam tikrą priemaišą gali palikti ir pa- ties užrašinėtojo nesąmoningos psichologinio pobūdžio nuostatos, skubėjimas užrašyti negirdėtą žodį ar formą be pakankamo konteksto, nesąmoningas po- linkis lyginti, “norminti" užgirdus nesuderintą linksnį ar giminę, nepakankamai gerai nuklausius įvairius fonetikos dalykus ir kt. Iš tiesų su tokių izoliuotų šnek- tų atstovais bendrauti nelengva, nes daugelis senelių bendrinės kalbos žodžių bemaž visai nesupranta, kai kurie senukai apkurtę. Kadangi Zietelos ir Lazūnų šnektų visą leksiką dėl didžiulės ir nevienodos apimties sugretinti neįmanoma, todėl reikia ribotis tam tikra jos dalimi. Me- chaniškai gretinti žodyno tekstą pagal tam tikras raides, žodžius ar jų lizdus irgi vargu ar įmanoma, dėl vadinamųjų spragų ("lakūnų"), etnografizmų, kurių gali būti vienoje, o nebūti kitoje šnektoje. Abiejų šnektų leksiką, t.y. žodžius ar jų lizdus galima lyginti atrankiniu būdu, bet taip pat reikėtų tenkintis tam tikru jų kiekiu. Čia nueita lengviausiu keliu — apsiribota “Lietuvių kalbos atlaso" pir- mojo tomo sukartografuota leksika ir tai ne visa. Minimame “Lietuvių kalbos atlaso" leksikos tome buvo sukartografuota ir aprašyta 190 realijų. Atsisakius siaurų ne visur pasitaikančių etnografizmų ir kai kurių neinformatyvių atsakų, tenkinamasi 150 objektų pavadinimų, daugiausia tarmėse paplitusių įvairiais variantais. Toks apibrėžtas ir ribotas pasirinktų atsakų kiekis turi tam tikrų trūkumų ir privalumų. Į “Lietuvių kalbos atlaso" programą buvo įtraukta daugiausia jvai- rios reikšmės daiktų ar reiškinių pavadinimų — daiktavardžių, kurie įvairiose tarmėse turi skirtingą raišką, t.y. kitokią žodžio šaknį ar kamieną. Neproporcin- gai mažai į ją pateko kitų kalbos dalių žodžių. Teigiama tai, kad ir tokį, nors gan apibrėžtą atsitiktinių klausimų kiekį jau galima traktuoti kaip tam tikros leksi- kos visumos dalį. Tie patys objektai tarmėse gali būti vadinami įvairiai: vieni savais lietuviškos kilmės pavadinimais, kiti — skoliniais ar vertiniais, vieni gretinamose Lazūnų ir Zietelos šnektose vienodai, kiti skirtingai. Todėl toliau šie pavadinimai pirmiausia aptariami pagal kilmę, o paskui pagal formą. Lietuviškos kilmės leksika. 1. Nemaža sąvokų dalis Lazūnų ir Zietelos šnektose vadinasi vienodai, lietu- viškai, nors kartais greta gali būti žinomi kitokie sinonimai ar kirčiavimo va- riantai (jie nurodomi skliausteliuose), pvz.: apusé ~ epušė (rt. apušė Lz) ‘la- puotas medis su drebančiais lapais, drebulė' (LKA I 92"), dalgé ‘dalgis’ (LKA I * Darbe remtasi LKA I žemėlapiais — nurodomi jų numeriai bei atitinkami komentarų duomenys. 164 50), draugė “šeima' (// šeimyna) (LKA I 120), karvélis ‘balandis’ (LKA I 76), kūgis'didelė kupeta, stirta’ (LKA I 110), niekocia ‘gelda’ (// miekocia Zt) (LKA I 21), pelūdė (pelūdnyčia) “kluono dalis ar priestatas prie kluono pelams žerti' (LKA I 15), pirkia “gyvenamoji troba, namas' (LKA I 2), priemnė “priemenė, prieangis' (LKA I 5), prietema (LKA I 106), sunkūs Lz: suūkus Zt (LKA I 114), šaudyklė "prietaisas šeivai įdėti audžiant' (LKA I 67), vežimas (// ratai) “arklių traukiama važiavimo priemonė' (LKA I 34), žagrė ‘arklas’ (// žagrė Lz) (LKA I 45) ir kt. Tai daugiausia seni lietuviški žodžiai ar terminai. Pasitaiko ir naujes- nių išplėstinės reikšmės ar daugiareikšmių žodžių, kurie gali būti atsiradę vietoj kadaise buvusių kitokių, bet išnykusių terminų, pvz.: daritis “'akėtvirbalis' (LKA I 49), duobė “krosnies židinys' (LKA I 8), /enta ‘audziamyjy staklių sėdynė, pasostė' (LKA I 67) ir kt. Tokių daugiausia visiškai sutampančių lietuviškos kilmės žodžių iš 150 klausimų Lazūnų ir Zietelos šnektose yra 41, arba 27,3%. 2. Čia minėtini lietuviškos kilmės bendrašakniai pavadinimai, kurie Lazūnų ir Zietelos šnektose skiriasi: a) daryba (priesagomis), pvz.: ėras, érditis “avių jauniklis, ėriukas' Lz: ėrūkas Zt (LKA I 74), ragos ‘pavazomis šliaužiantis žie- mos kelio vežimas, rogės' Zt : ragutés Lz (LKA I 43), trainė, trainia vežimo pertraukčio dalis, treinija’ Lz : trainija Zt (LKA I 35); b) šaknies ar priesagos vokalizmu ir konsonantizmu, pvz.: dilginé, dilgynė “vaistinis pluoštinis augalas, kurio stiebas ir lapai turi dilginančių plaukelių' Lz : dirgelé Zt (LKA I 94), kailiniai “iš kailių pasiūtas drabužis žiemai' Lz : kaliniai Zt (LKA I 72), spragi- lyčia ‘spragilo,kultuvo kotas, spragilinė, siaustuve’, plg. spragilas Lz : spragely- čia, spragelyščius, spragelyštis, plg. spragelas Zt (LKA I 56); c) kamiengaliu, pvz.: priesvirnis “pastogė prie svirno, prieklėtis' Lz : priesvirné, priesvirnė Zt (LKA I 12); d) kirčiavimu, pvz.: ka/vis “kas verčiasi metalo kalimo amatu' Zt : kalvys Lz (LKA I 107) ir kt. Iš viso tokių pavadinimų rasta 9 vienetai, arba 6%. Šie žodžiai sudaro tarsi pereinamąją pavadinimų grupę tarp vienodai ir kitaip (skirtingų šaknų žodžiais) vadinamų sąvokų Laziiny ir Zietelos šnektose. 3. Ta pati sąvoka Lazūnų ir Zietelos šnektose reiškiama skirtingais lietuviš- kos kilmės žodžiais (leksemomis), pvz.: brauktuvé ‘jrankis linams nuo spalių valyti, braukti, bruktuvė' Zt : blaskytuve Lz (LKA I 59), giria “medžiais apaugu- si vieta, miškas' Zt : médzias (taria médzias) Lz (LKA I 113), karte, kartis ‘ilgas plonas nugenėtas medžio kamienas), plg. karčių tvora Zt : satra, plg. Satry tvora Lz (LKA I 19), kiémas ‘aiksté prie gyvenamojo namo’ Zt : atslaimas Lz (LKA I 9), klonis “žema vieta, slėnys' Zt : /6bas Lz (LKA 1103), péntis ‘dalgio koja’ Zt: kaklas Lz (LKA I 52), tarpupédis “kluono dalis tarp pėdžių javams ar pašarui krauti, šalinė' Lz : salis Zt (LKA I 16), védaras ‘kepta kruopų ar trintų bulvių dešra' Lz : dešra Zt (LKA I 32), vedega lenktais ašmenimis kirvis loviams ar geldoms skobti' Zt : medziagélé Lz (LKA I 33) ir kt. Iš viso tokių skirtingos šaknies pavadinimų vienai sąvokai reikšti Lazūnų ir Zietelos šnektose pagal “Lietuvių kalbos atlaso" programą užfiksuota 10, arba 6,6%. 4. Daugiau yra mišriai vartojamų pavadinimų. Tose šnektose jie skiriasi ne 165 tik forma, bet ir kilme. Kai vienoje kurioje iš šių dviejų šnektų (dažniausiai Lazūnų) vartojamas lietuviškas pavadinimas, tai kitoje paprastai esti skolinys arba hibridas ir atvirkščiai, pvz.: buožė, buožėlė“spragilo galva' Lz : bičis, bicius Zt (LKA I 56), églys, églius ‘kiparisy šeimos juodomis uogomis spygliuotis krū- mas, kadagys' Lz : velduka Zt (LKA I 91), gėlė “gražiai žydintis arba gražiais lapais žolynas' Lz : kvietka, kviétkas Zt (LKA I 111), jungélis raištis, jungiantis spragilo kotą su buoze’ Lz : uZikas, viizas Zt (LKA 157), kupeta ‘sugrébto šieno ar šiaudų kruva’ Lz : kapa Zt (LKA I 110), ratapédis ‘rato stipinas’ Lz : Spykis Zt (LKA I 41), sprandagalvis ‘buozgalvis’ (// stambagalvis) Lz : galavocius Zt (LKA I 83), vieversys ‘Zvirbliy būrio paukštis giesmininkas, vyturys’ Lz : Zava- rankas Zt (LKA 179), vinkšna ‘rogiy skersinis balZienas’ Lz : vézas Zt (LKA I 44) ir kt. Prie lietuviškų pavadinimų skiriamas neaiškios kilmės lazūniškių pa- vadinimas Zi/ausis “vyro sesuo, moša' Lz : zaluvyčia Zt (LKA I 117). Iš viso tokių pavadinimų, kai vienos kurios šnektos terminą atliepia kitos šnektos sko- linys, yra 20, arba 13,3%. Atmetus abejotiną pavadinimą Zi/ausis atitinkamai turėtume 19, arba 12,796 tokių porų. Daugiau lietuviškos leksikos yra išlaikiusi Lazūnų šnekta. Iš minėtų 20 ob- jektų neabejotinai lietuviškų atitikmenų turi 15, nors irgi į ne vieno jų vietą gali spraustis skolinys ar hibridas, pvz.: felaūčius ar jélaucius greta églius Lz, ka- čelkėlės 'nyčių skridiniai' greta ratėliai Lz: katkéles Zt (“t. p.”) (LKA I 66), kaciorius‘gaigalas’ greta ančiūkas Lz : kačioris Zt (LKA 173), vėzas greta vinkšna Lz, žėvarinka greta vieversys Lz. Zietelos šnektoje lietuviški pavadinimai pavartoti tik keturiais atvejais iš 20, pvz.: juosta ‘vaivoryk§te’ greta fefičius Zt : teacius Lz (LKA I 105), skylėlė bičių avilio laka' Zt : l/iotka Lz (LKA I 101) ir kiti vertiniai (žr. žemiau). dinimų išvis nepasakė pvz.: kiškis ‘Sustinis’ (LKA I 30), raudonikis ‘raudongal- vis baravykas, raudonviršis' (LKA I 98), stu/pėliai ‘verpiamojo ratelio ratą lai- kantys stiebeliai, šlaunys' (LKA I 62). Taigi iš viso Lazūnų šnektoje lietuviškai įvardijamų sąvokų yra 77 ar 79, t.y. 52%, o Zietelos šnektoje iš 150 objektų — tik 64, t.y. 4290. Vertinial Leksemy skirstymas į lietuviškos ir nelietuviSkos kilmės pavadinimus yra gana sąlyginis. Tiek lietuvių, tiek slavų kalbose yra daug žodžių, kuriuos būtų galima įtarti kopijavimu ar kalkiavimu vienų iš kitų. Ypač įtartini gali būti iš- plėstinės reikšmės žodžiai, pavartoti specialioms sąvokoms pavadinti. Tokiu būdu atsiradę vieni pavadinimai gali būti seni ir jų kilmė sunkiai esti suvokiama, kiti — nauji. Pastarųjų kilmę išduoda siauras jų vartojimo plotas atskirose lietu- vių kalbos pietrytinių pakraščių šnektose. Vertiniai savo forma nuo lietuviškų žodžių visiškai niekuo nesiskiria. Dėl neįprastos reikšmės juos lengva palaikyti šnektos egzotizmais. Neretai jie yra ir semantiškai motyvuoti, pvz.: arklūkas “žiogas' Zt, arba namélis ‘réminis bičių avilys' Zt. Todėl kartais sunku pasakyti 166 ar, pvz., žodis namelis šia reikšme yra vertinys (plg. sl. domik), ar lietuviškas žodis, pavartotas pagal panašumą, kaip ir lazūniškių hibridinis atitikmuo skrynéle (LKA I 100). Juk tokie aviliai bičių nameliais dažnai pavadinami ir kitose lietu- viy kalbos tarmėse. Taigi ir zieteliškių namelj kažin ar reikėtų besąlygiškai lai- kyti tik vertiniu. Kas kita ark/ūkas, plg. gudų konik “žiogas' ir niekur kitur šia reikšme nepaliudytas. Šiuo atveju lazūniškiai dažniausiai vartoja hibridus kaz- laitis, kazlėlis arba gryną skolinį kazlias (plg. LKA I 86). Lygiai taip pat yra atsiradęs pavadinimas J/špė, lapdite “geltonas valgomas grybas, gaidelis, vove- raitė' Lz : /isyčia, lisica Zt (LKA I 97). Gražūs lietuviški pasakymai kė/ines apsiaūti ar apsimduti, sijoną apsisėgti, apsivilkti verčiami daugiausia veiksma- žodžiu uždėtar užsidėt kélines, suknéle (plg. gudų nadziec, rusų nadier) Lz, Zt, rečiau krauti, pvz., an save kélnes kraut (plg. lenkų nafozyc) Zt (LKA I 115). Tokie vertiniai dar vadinami semantizmais ar semantinėmis kalkėmis (Ve- lakoski 1984: 221-222). Paprastai toks savas lietuviškai skambantis žodis, turin- tis kitokią, svetimą, skolintą reikšmę, tampa ir kitokiu žodžiu (leksema). Todėl kalkiavimas laikomas vienu iš nominacijos būdų (Pavel 1983: 74, 83). Tačiau žodynuose su tokiais žodžiais elgiamasi nevienodai. Daktavardžiai paprastai pateikiami atskirai, o veiksmažodžiai — kartu tik su atskira (skolinta) reikšme, pvz.: ljsti lipti, kopti', /ūpti ‘draskyti, ardyti', rinkti ‘imti’, uždėti ‘apvilkti, ap- mauti, apsegti' ir kt. (plačiau žr. Vidugiris 1989: 39-54; 1995: 175-180). Skoliniai. Lazūnų ir Zietelos šnektos nuo seno supamos ir veikiamos slavų (gudų, len- kų, dabar rusų) kalbų turi nepaprastai daug įvairiai adaptuotų skolinių. Jie gre- tinami tokia pat tvarka kaip ir lietuviškos kilmės žodžiai. 1. Daugumas skolinių Lazūnų ir Zietelos šnektose sutampa, pvz.: dbadas ‘ratlankis’ (LKA I 42), bulionas “bulvienė' (// bulionas Lz) (LKA I 29), dieška ‘duonkubilis’ (LKA I 25), kduka “kuosa' (LKA I 78), krinycia ‘Saltinis’ (LKA I 104), odina ‘gyvate’ (LKA I 80), plotka “kuoja, mekšras' (LKA I 82), statyvos “audimo staklių šlaunys' (LKA I 6), strieka ‘stogas’ (dachas Lz) (LKA I 3), takas “plūktinė kluono ar krosnies asla, grendymas' (LKA I 4) ir kt. Daugumas šių skolinių pagrindinėse lietuvių kalbos tarmėse nevartojami ir net nežinomi. Prie šio tipo skolinių priskirtini ir į bendrinės kalbos sistemą įėję skoliniai, kurių ir kitos tarmės dažnai neturi kuo pakeisti, pvz.: burokas ‘runkelis’ (LKA I 88), košė ‘tyre’ (LKA I 30), noragas ‘arklo ar plūgo dalis aštriu šonu atrėžianti že- mės sluoksnį ariant' (LKA I 46). Lazūnų ir Zietelos šnektose sutampančių sko- linių yra 46, arba 30,696. Prie to skaičiaus pridėję sutampančius lietuviškos kil- mes pavadinimus, turėsime iš viso 88 (arba 58,7%) Lazūnų ir Zietelos šnektose vienodai vadinamas sąvokas. 2. Kaip ir lietuviški bendrašakniai žodžiai, taip ir bendrašakniai skoliniai gali turėti panašių skirtumų: a) darybos, pvz.: karvalatas, karaulatas ‘verpiamasis ratelis’ Lz : karvalatas, karaulūtkas Zt (LKA I 60); b) šaknies ar kamieno voka- lizmo, pvz.: arnas “kalvės ugniavietė, žaizdras' Lz : harunis Zt (LKA I 108), 167 rapuka 'rupūžė' Lz : rapucha Zt (LKA I 81), svoranas “vežimo šerdesas' Lz : svorinas Zt (LKA I 38); kamiengalio, pvz.: padnebiéné (|/ padnebė) “duonos kepimo krosnies dangus, gomurys' Zt : padnebenia Lz (LKA I 7) ir kt. Tokių atsakų yra 7, arba 4,7%. 3. Ta pati sąvoka reiškiama skirtingais skoliniais ar hibridais, pvz.: bruška “griežtis, sėtinys' Zt : krucka Lz (LKA I 89), bū/'ba ‘bulve’ Lz : kunoda (rečiau kurduplé) Zt (LKA 187), chrištulys, chruštulys (|| mojavinis, mojinis žūkas) ‘kark- vabalis' Zt : karklinis žūkas, lazinis žūkas Lz (LKA I 84), desétkas ‘guba, šlitis' Zt : mendlis Lz (LKA I 109), kaladė ‘stebule’ Lz : kulbe Zt (LKA I 40), katkéle ‘verpiamojo ratelio skriemulys' Zt : muterka Lz (LKA I 63), košys ‘girnalovis’ Zt : skrynėlė Lz (LKA I 68), stajékas, stajokas ‘priebrukas’ Lz : stopcis, stopcius Zt (LKA I 58) ir kt. Iš viso tokių porų užrašyta 8, arba 5%. Pastarųjų skolinių gretinimas rodo, kad Lazūnų ir Zietelos šnektų leksiką yra veikusios skirtingos slavų (daugiausia gudų, mažiau lenkų) kalbos ir gudų šnektos. Teigti, kad kuri nors slavų kalba būtų veikusi vieną kurią šnektą labiau už kitą, kol kas negalima. Iš likusių 4 (2,796) klausimų zieteliškiai nepasakė 3 (296) sąvokų pavadini- mų, o lazūniškiai — 1 (0,7%). Iš viso nesutampančių tiek lietuviškų, tiek slaviškų pavadinimų Zietelos ir Laziiny šnektose yra 54, arba 36,4%. Iš to skaičiaus skirtingų lietuviškų pavadi- nimų 19(34,5% arba 12,7% iš bendro skaičiaus), mišrių — 19 (35,7% arba 12,7%), vien skolinių — 16 (2996 arba 10,7%) ir atskirai šnektose : vien Lazūnų šnektoje nesutampančių lietuviškų pavadinimų — 34 (61,8% arba 22,6% iš bendro skai- čiaus), Zietelos šnektoje — 23(41,8% arba 15,396), nesutampančių skolinių La- zūnų šnektoje 20 (37,4% arba 13,3% iš bendro skaičiaus), o Zietelos 32 (58,2% arba 21,396). Tai rodo, kad Lazūnų ir Zietelos šnektos formavosi skirtingoje aplinkoje ir nepriklausomai viena nuo kitos. Bendras lietuviškų pavadinimų skaičius tik Lazūnų šnektoje siekia daugiau negu pusę viso skaičiaus, t.y. 79 (su žodžiu ži/ausis 80), arba 52,7% (53,3%), o Zietelos šnektos — 65, arba 43,4% — nesiekia nė pusės. Tai aiškintina tuo, kad Lazūnų šnektos izoliacija nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto prasidėjo vėliau negu Zietelos. Atmetus po 2 aiškius vertinius, atitinkamai turėsime 77 (51,396) Lazūnų šnektos lietuviškos kilmės žodžius ir Zietelos — 63 (42,4%). Neminint 6 Zietelos ir 1 Lazūnų šnektos neatsakytų klausimų, visi likusieji pavadinimai yra skoliniai. Lazūnų šnektoje grynų skolinių yra 70 (46,796), su neabejotinais vertiniais 72 (48,4%), o Zietelos — 80 (53,3%) arba 82 (54,796). Galima tik guostis, kad čia pateiktieji skaičiai ir procentai yra gana sąlyginiai, nes daugiausia operuojama smulkių specifinių objektų pavadinimais. Šių šnek- tų skoliniai gerokai viršija ne tik pagrindinių tarmių skolinių 16%-30%, bet ir vilniškių 2796—4096 skolinių vidurkį (Zinkevičius 1978: 147-151). “Lietuvių kal- bos atlaso” medžiagos rinkimo metu daugelis pietrytinio pakraščio šnektų jau merdėjo. Absoliučiai daugumai to ploto šnektų šnektelių, tarp jų tokioms uni- 168 kalioms kaip Zietelos ir Lazūnų, tas merdėjimas sovietmečiu baigėsi mirtimi. Greit visiškai nebeliks lietuviškai kalbančių apie Brėslaują, Pastovis, visoje di- džiulėje rytinėje Varanavo rajono dalyje, šiaurinėje Gardino rajono pusėje ir kitur. Dabar galima tik spėlioti, koks šnektai yra mirtinas skolinių kiekis. Nepa- laikomoms savo tautos kultūros ir visokiais būdais niokojamoms šnektoms, ma- tyt, bet koks skaičius yra lemtingas. Merdėjimas tikriausiai prasideda tada, kai gimtoji kalba nebetenka bent trečdalio savosios leksikos. Savotiška rekordinin- kė yra Zietelos šnekta, kur skoliniai sudaro apie du trečdalius visos leksikos. Šiuo atveju lemiamos yra ekstralingvistinės sąlygos. Vis dėlto lietuviškoji leksika yra reikšmingiausia ne tik tarmei ar šnektai, bet ir kalbotyrai. Ji kalbos mokslui gali pasakyti daug daugiau negu skoliniai. Di- džiuma lietuviškų pavadinimų rodo, kad Lazūnų ir Zietelos šnektos pridera tam pačiam lietuvių kalbos kamienui ir rodo seną tų teritorijų lietuvišką (baltiš- ką) praeitį. Pagal vienų sutampančių žodžių paplitimą matyti, kad Lazūnų ir Zietelos šnektos kartu su pietų aukštaičiais siejasi su rytų aukštaičiais vilniš- kiais, pvz.: apušė, dalgé, niekocia, pirkia, stovai, o pagal kitų žodžių paplitimą, pvz., érditis, éras, ėrūkas, kiėmas, spragilas ar spragelas, vežimas kartu su piety aukštaičiais glaudžiasi prie vakarų aukštaičių ir kt. Skirtingų šaknų žodžiai Zietelos ir Lazūnų šnektas atskiria vieną nuo kitos ir rodo kitokią jų tarminę priklausomybę. Lazūnų šnektą prie rytų aukštaičių vil- niškių jungia žodžiai atslaimas (// kiémas), jauja, Iobas ‘slénys’, medžiagėlė ‘ve- dega’, vinkšna ir kt. Tačiau kiti žodžiai rodo Lazūnų šnektą glaudžiai siejusis su pietų aukštaičiais (vadinamaisiais vakarų dzūkais), pvz.: gréndymas, kréslas ‘ve- žimo priekio viršutinis skersaplautis’ (LKA I 37), satra, o ypač su jų rytine dali- mi, pvz.: blaskytuve ‘bruktuve’, mėdžias ‘miSkas’, ratapėdis ‘stipinas’, farpūpė- dis 'šalinė' ir kt. Tuo tarpu Zietelos šnektą šlieja daugiau prie pietų, o ypač prie pietinių vakarų aukštaičių šie pavadinimai (kartais ir objektai): duobė ‘tam tik- ra žeminė su pakura linams džiovinti' (LKA I 20), giria “miškas', kartis, klonis “slėnys, loma’, vedega ir kt. Nemaža vakarų baltams būdingų elementų, išlikusių Zietelos Snektoje ir daz- nai pietų aukštaičių tarmėje, leidžia manyti, jog kadaise didelėje pietų Lietuvos teritorijoje, dabar padalytoje tarp Lietuvos, Gudijos (Baltarusijos) ir Lenkijos, gyveno lietuviams artimas sūduvių (jotvingių) genčių junginys (Būga 1961: 126— 156; 601-602; Zinkevičius 1987: 40-46; Vidugiris 1996: 1-2). LITERATURA Būga K.: Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai. — Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 128-156; Jotvingų žemės upių vardų galūnė -da. — Ten pat, 601-602. LKA I — Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius : Mokslas, 1977. Pavel V. K. 1983: Leksičeskaja nominacija, Kišinev: Stiinca. Velokoski H. 1984: O kalkach po nemeckoj modeli v russkom jazyke. — Studia slavica 169 Finlandensia 1, Helsinki, 221-232. Vidugiris A. 1995: Iš veiksmažodžio rinkti semantikos lietuvių ir baltarusių paribio šnek- tose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 28. Vidugiris A. 1995: Vlijanije jazykovich kontaktov na razvitije leksičeskoj semantiki. — Badania dialektowi onomastyki na pograniczu polsko-vschodniosfowiariskim, Bialystok, 175-180. Vidugiris A. 1996: Sūduviai (jotvingiai) ir jų gyventos teritorijos. — Voruta 12(246). Zinkevičius Z. 1978: Mintys pasirodžius Lietuvių kalbos atlaso I tomui. — Baltistica 14(2), Vilnius: Mokslas, 147-151. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius : Mokslas. ON THE COMPARISON OF THE VOCABULARY OF THE LAZŪNAI AND ZIETELA SUBDIALECTS Summary The vocabulary of the two furthest south-east removed Lithuanian subdialects — Lazūnai and Zietela — locations which are now part of the Gardinas region, Bielorussia, are compared. The comparison is based on the vocabulary of “Lietuvių kalbos atlasas' (The Atlas of the Lithu- anian Language) — 150 names of objects which are compared according to their origin, coinci- dence or non-coincidence of their forms in the two subdialects. The Lazūnai subdialect has retained more vocabulary of Lithuanian origin (5396), which is outbalanced in the Zietela subdia- lect by loanwords (54%). The spread of Lithuanian origin names shows that the Lazūnai subdialect is a typical east-aukstaitish Vilnius subdialect with certain peculiarities of the southern and, sometimes, western aukstaitish subdialects, while the Zietela subdialect, despite a number of common features with southern and eastern aukstaitish, is closer to the southern-western auks- taitish. 170