Mišriojo tipo a-kamienių veiksmažodžių su bendraties priesaga „-ėti“ („varvėti“, „varva“, „varvėjo“) kirčiavimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Erdvilas JAKULIS MIŠRIOJO TIPO a-KAMIENIU VEIKSMAŽODŽIŲ SU BENDRATIES PRIESAGA -éti (varvėti, vaiva, varvéjo) KIRČIAVIMAS Žodžio morfologinę struktūrą ir atskirus jos lygmenis sieja glaudus ryšys su kirčiavimu. Straipsnyje norima pasiaiškinti, kaip akcentinés ypatybės susijusios su konkretaus tipo veiksmažodžių šaknies struktūra (vokalizmu ir konsonantizmu) bei konkrečiąja semantika. Tyrimo objektu pasirinktas a-kamienių veiksmažodžių, turinčių bendraties ir būtojo laiko priesaginį -€-, struktūrinis tipas. Dabartinėje lietuvių kalboje yra 264 tokio modelio veiksmažodžiai (arba 268, jeigu įskaitytume homonimus rnokėti — 1 “atsilyginti, 2 “sugebéti”, derėti — 1 “lygti; lažintis", 2 “tikti”, 3 “augti ir duoti vaisiy”(plg. Jakaitienė 1988: 149), virbėti — 1 “knibždėti; drebėti", 2 “virsti virbais"). Šis tipas ne visada aiškiai atribojamas nuo kitų veiksmažodžių, turinčių priesagą -éti (pvz., -séti, -telėti, -terėti). Šios priesagos laikomos -é# variantais, nepaisant, jog skiriasi esamojo laiko kamiengaliai. Priesagos -sėti (variantas -šėti) būdingas išimtinai tik sikamieniams veiksmažodžiams (pvz., girgsėti, girgsi). Priesagų -telėti ir -terėti veiksmažodžiai išlaiko priesaginius fe/-, ter- (virptelėti). Kai kurių kalbininkų darbuose (žr. Skardžius 1943: 521) neatribojami varvėti (varva, -ėjo) tipo ir mišriojo tipo r-kamieniai (tylėti, tyli, —ėjo) bei antriniai eja-kamieniai veiksmažodžiai (dlpeti, —ėja, ~€jo), nes visų šių tipų bendraties ir preterito formos vienodos. Tačiau, atidžiau patyrinėjus, šie tipai yra gana skirtingi. Kitokia ne tik veiksmažodžių struktūra, bet ir semantika, daryba . Šiuokart bus nagrinėjami kirčiavimo dalykai. Kalbant apie kirčiavimą, svarbūs du aspektai: 1) kadangi varveėti tipo veiksmažodžiai turi priesagą, tai, kaip ir visi priesaginiai, gali būti arba šakninio, arba priesaginio kirčiavimo; | Medžiaga rinkta iš DZ, ir papildyta DZ duomenimis. 2 Priesagos -sėfi (ir varianto -šėti) sikamieniai veiksmažodžiai yra ištiktukų su formantu -f- vediniai, pvz., būrbt : būrbsi (-ėti, -ėjo). Kalbininkų nesutariama dėl pastarųjų kilmės - kai kas linkęs laikyti juos deverbatyvais (zr. DLKG: 394), plg.: būrbsi (burbėti, -ėjo) ir burbia (burbti, burbė). Tačiau savo penultimos priegaide jie aiškiai artimesni ištiktukams, be to, ne visuomet greta tokio veiksmažodžio galima rasti bendrašaknį mišriojo tipo ar šakninį veiksmažodį, o tik ištiktuką. Mišriojo tipo a-kamieniai veiksmažodžiai dažniausiai yra pirminiai. 116 2) kadangi jie esamajame laike priesagos neturi, šaknies akcentinius dalykus galima sieti su šaknies morfonologine struktūra, semantika ir kt. PRIESAGOS -ėti AKCENTINĖS YPATYBĖS a-kamieniai, kaip ir kiti mišriojo tipo veiksmažodžiai, yra priesaginio kirčiavimo. Beveik visais atvejais bendraties ir būtojo kartinio laiko priesaga gauna kirtį, nesvarbu, kokį šaknies kirtį — akūtinį ar neakūtinį — turi esamojo laiko forma, plg. barška: barškėti, -ėjo ir varva: varvėti, -ėjo (taip pat ir myli: mylėti, -ėjo; tyli: tylėti, -ėjo). DŽ3 nurodo tik vieną tokią a- kamienę išimtį aida (aidėti, aidėjo). Beje, ši išimtis pateikta tik paskutiniajame DŽ leidime. Pastovų pamatinių formų šaknies kirtį turi apie 20 ;-kamieno žodžių. Jie taip pat laikytini išimtimis: čiaudi + -€ti = čiaudėti, -ėjo; mėrdi + -ėti = mėrdėti, -ejo. Tokie žodžiai linkę pereiti į antrinių veiksmažodžių klasę, pvz., kosi / kosėja /atem. kosti (koseti, -ėjo) ir kt. (plg. Stundžia 1995: 129-130). varvėti TIPO VEIKSMAŽODŽIŲ ŠAKNIES AKCENTINĖS YPATYBĖS Kaip ir kiti mišriojo tipo priesagos -ėti veiksmažodžiai, a-kamieniai veiksmažodžiai šakninį kirtį gauna tik esamojo laiko formose: varvėti, variva; mokėti, moka (gailėti, gaili; mylėti, myli ir kt.). a-kamieniai veiksmažodžiai su fonologiškai trumpa šaknimi sudaro 56,44% visų varveti tipo veiksmažodžių, užfiksuotų DZ, ir DZ. Fonologiskai trumpos šaknys (CaC, CeC, CuC, CiC)3 kir¢iuotoje trečiojo asmens formoje balsius a, e pailgina iki ilgųjų ir kirčiuojamos cirkumfleksiskai (tekėti, téka, tekėjo; laséti, laša, laséjo); šaknies balsiai 7, u išlieka trumpi (judėti, jūda, judėjo; žibėti, Ziba, Žibėjo). Tarmėse jų atliepimai dažnai sutampa — visi kirčiuoti balsiai ilginami iki pusilgių arba ilgų. Galima palyginti su priesagos -sėti (-Šėti) mišriaisiais si-kamieniais veiksmažodžiais, kurie šiuo atveju išlaiko trumpus visus balsius, t.y. tokius, kokie yra pamatiniuose žodžiuose — ištiktukuose (trakst: trakšėti, trakši; bubt: bubséti, bubsi; tėkšt: tekšėti, tėkši ir pan.). Priesagos -ėtr mišriųjų veiksmažodžių, turinčių fonologiškai ilgą šaknį, bū- na ir akūtinių, ir cirkumfleksinių. DZ, duomenimis priesagos -ėti a- kamieniai veiksmažodžiai su fonologiškai ilga šaknimi sudaro daugiau kaip 43% visų varvėti tipo veiksmažodžių. Iš jų 76% būdingas akūtas, pvz., čiū/ba (čiulbėti, čiulbėjo), taip pat dūlka, mirga, tduska, pyska, poška, tarška, virpa. 3 C-— bet koks priebalsis ar priebalsių samplaika. 117 Cirkumfleksą turi per 20 veiksmažodžių: alma (alméti, alméjo), taip pat byra, garma (-ar-), kalba, mafma (-ar-), riėda, skamba, skaūda, varva. Tarp ikamieno veiksmažodžių su ilgąja šaknimi akivaizdžiai vyrauja cirkumfleksas (pvz., gaili, girdi, lydi, mūvi, spindi, Žiūri — šiems atvejams būdinga cirkumfleksinė metatonija, lyginant su pamatiniais veiksmažodžiais, plg.: mūvi (mūvėti) ir mauti, Zioji (Žiojėti) ir Zioti. Akūtinės šaknies i- ka- mienių yra labai nedaug (myli, nori, sėdi, stovi, tingi, kliedi). Varianto -sėti ilgosios šaknies f-kamieniams veiksmažodžiams išimtinai būdingas akūtas, pvz., karksi, bliūrbsi, tarkši ir kt. Kadangi dauguma šių veiksmažodžių yra susiję su ištiktukais ir reiškia staigų pasikartojantį veiksmą, priegaidės pasirinkimas yra motyvuotas ikoniškai. Lyginant -sé# vedinius su pirminiais veiksmažodžiais, o ne su ištiktukais, vedinių akūtas laikytinas metatoniniu (plg. kafkti : karksi) (plg. Stundžia 1995: 130-131). Varvéti tipo veiksmažodžių esamojo laiko formų ilgųjų šaknų kirčiavimą lemia: 1) šaknies morfonologinė struktūra (vokalizmas, konsonantizmas) ir 2) žodžio semantika (iš dalies). Priesaga -€#7 tam įtakos neturi. 1. Šaknies morfonologinė struktūra Žodyne nerasta varvėti tipo veiksmažodžių su šaknies balsiu -€-, su dvibalsiais -er-, -ur- ir dvigarsiais -e/-, -em-, -er- bei -im-. Dvigarsiai su balsiais -€-, -I-, -u- beveik visada tvirtapradiški: -é7- 8 (variantas nėrna / nerna bei dz. Jverbla), -ir- 15, -il- 4, -in- 3, (i)ūr- 25, (1) am- 3 (variantas burūnba / būmba ), (1) ūn-3. Dvigarsiai su balsiu -a-: -af- 2, -ar- 3, -ar / -ar- 5 (ndrna / narna, darda / dafda, mafma / marma, gafma / garma, gafga / garga), -al 4, arū- 4 (variantas bamba / bamba; plg. burnba / būmba). Linkstama į cirkumfleksinj variantą. Tik dvigarsiai su antruoju vokalizmo sandu -n- (blgzga, brizga , Zvanga / Zvaniga) beveik visuose varvéti tipo veiksmaZodZiuose implikuoja tvirtaprade šaknies priegaidę. Dvibalsinėse šaknyse dominuoja akūtas: -du- 8, -aū- 1 (skaūda), -di- 1 (aidi /aida). Šaknyse su ilgaisiais -ū-, -y-, -fe- dominuoja cirkumfleksas: -iž- 3 (kūpa /-i, dūlėja / dūla, triūsa), -ū- 1(dizga), -y- 3 (byra, vyva, ryta), -y- 1 (pyška), -ič- 2 (ziėda, riéta). $ vm Sw : Sl ies . 3 Beje, DZ, šio veiksmažodžio šaknis buvo akūtinė. Variantas būmba DZ; nebepateikiamas. Dvigarsis an prieš pučiamuosius virtęs Ąą. 118 Šaknyse su ilgaisiais -0- ir -uo- dominuoja akūtas: -6- 5 (poška, moka- 2 sOpa, tvoska), -10-1 (kiogžda / -i), -iūo- 1 (liūoba). Pastarasis pavyzdys yra žemaitybė, morfonologine struktūra bei reikšme nutolęs nuo kitų varvėti tipo veiksmažodžių. Iš šių pavyzdžių matyti, kad šaknies vokalizmas gali būti susijęs su vienokia ar kitokia šaknies priegaide: kidugZda / -i = kiogZda / -i „džiūti, sausėti, nykti", gafga / garga = girga “girgséti, gagenti (apie žąsį)", gafgžda = girgžda = gūrgžda “išduoti nemalonų trynimosi garsą“, darda / darda = dirda “bildėti važiuojant, važiuoti bildant”. Kaip matyti, tos pačios reikšmės dubletai gali turėti skirtingas priegaides, nors dauguma sinonimų sutampa ir priegaide, ir reikšme (plg. térska = tarška; ndrna / narna = nérna / nefna = niurna / niurna). Ilgųjų šaknų kirčiavimas gali būti susijęs ir su konsonantizmu. Šaknys, turinčios auslauto -sk-, -sk- (tipas -ST-), visuomet yra tvirtapradės: pyška, poska, pauška, térska, cérska, čiūrška, tvoska ir kt. Šaknyse su auslauto “28 -zd- irgi dominuoja akiitas: dūzga = dinzga, brizga, blizga, urzga, birzga, burzga, niūrzga, burzda ir du cirkumfleksiniai balzga, grarnzda. Kitos auslauto -ST- samplaikos -§7-, -st, -Zd- būdingos tik trumposioms šaknims (kusta, plasta, kūžda ir kt.), jeigu neskaidytume smulkiau veiksmažodžio gargZdéti, gargZda (reduplikacinis skiemuo ir formantas -Zd-: gar-g(ar)-Zd-a. -TST- tipo auslauto samplaika įtakos šaknies priegaidei neturi, plg. girgZda, gūrgžda ir gargžda, kiaugžda ir kiogZda. Samplaika -bl- (tipas -TR-) užfiksuota tik dviejuose tarminiuose žodžiuose — vébla ir Zvérbia, todėl sunku ką pasakyti apie jos ryšį su šaknies priegaide. Kokių nors šaknies priegaidės ir vieno šaknies galo priebalsio sąsajų nepastebėta. Matyt, neturi priegaidei įtakos ir šaknies pradžios priebalsiai ar jų samplaikos. Tiesa, veiksmažodžiai, turintys pradžios priebalsį Č yra visi tvirtapradžiai (culba, čiūlda, ciulpa, čiauška, čėrška, čirška), bet greičiausiai labiau susiję ne su šiuo priebalsiu, o su šaknies vokalizmu arba auslauto samplaika -Šk- (zr. aukščiau). Panašu, kad taip turime traktuoti ir anlauto c-, dz-, dž-(cirpa, dzinga, džėrška) bei bl-, kn sp- turin¢iy veiksmažodžių šaknies priegaidę. Galbūt tik pradžios samplaika sk- labiau susijusi su priegaide, t. y. su cirkumfleksu (skaūda, skarnba / skamba). Tokią mintį patvirtintų ir tai, kad visi kiti veiksmažodžiai su vokalizmu -au- yra tvirtapradžiai, o su dvigarsiu -arn- gali būti ir akūtiniai, ir cirkumfleksiniai. Šie žodžiai skiriasi savo kirčiavimu ir nuo kitų tai pačiai semantinei grupei priklausančių žodžių (plg. sdpa : skaūda, apie tai Zr. toliau). Tačiau pavyzdžių su šiuo konsonantizmu stoka neleidžia daryti kokių nors platesnių apibendrinimų. Sąsajos tarp reduplikuotos šaknies konsonantizmo ir šaknies priegaidės nepastebėta (plg. niūrna ir nėrna, mūrma ir marma / marma bei kt.). Vokalizmo ir konsonantizmo sąsaja su kirčiavimu neatsiejama nuo morfologinės veiksmažodžių struktūros. Tai aiškiai matyti palyginus 119 a-kamienius priesagos -ėti veiksmažodžius su giminiškais šakniniais 7a- kamieniais veiksmažodžiais (akūtas : cirkumfleksas): būrzga (burzgėti, -ėjo) : buizgia (buigzti, buizgė), taip pat birzga : birzgia, tarška : tarškia, pauška : paūškia, sūlpa : sulpia (sulpti, sulpė) ir kt. Tokias poras turi apie 2896 ilgosios šaknies veiksmažodžių. Tos šaknys — tik dvigarsinės ir dvibalsinės (balsinių nėra). Šiuo atveju galima skirstyti veiksmažodžius pagal kamiengalio minkštumą arba kietumą (plg. su vardažodžių priesagomis). Priesagos -ėti i-kamieniy giminaičių nagrinėjamiesiems veiksmažodžiams yra nedaug. Dažniau abiejų kamienų variantai yra cirkumfleksiški: kūpi / -a, kiogžda / -i, bet aidi / dida, kiaugžda /-i, smirdi / -a. 2. Semantika Kirčiavimas dažnai susijęs su semantika. Žemiau pateiktoje lentelėje ilgosios šaknies varvėti tipo veiksmažodžiai suskirstyti pagal reikšmę. Semantikos lentelė" Sem. Garsas Judėjimas |Destrukcija | Psich.-fiz. Šviesa Kvapas | Visuomen. grupė ypatybės santykiai -0- kiogzda/-1 | 1 moka 1 moka poska (poska 2) sopa tvoska (tvoska 2) <ū- dūzga dūlėja / dilla triūsa kūpa/-i -y- byra pyska (pyska 3) (pyška 2) vyva ryta (DŽ2) -1e- riéda (riéda 4 riéta ritasi, kalasi') -U0- liūoba -air- ardi / dida; didėti,-a -au- čiauška kiaugžda/ | skaūda kauška (DZ, : -i) kliauga niauzga pauška pliduska tauška 7 Skaitmuo prie pavyzdžio reiškia numerį, kuriuo veiksmažodžio reikšmė pažymėta žodyne. Jei aptariamoji veiksmažodžio reikšmė yra nepagrindinė, veiksmažodis lentelėje pateikiamas suskliaustas. Greta parašomas to veiksmažodžio reikšmės eilės numeris. Jei numerio nėra, vadinasi, veiksmažodžio garsinė ir judėjimo semos susipynusios ir žodyne pateikiamos kaip viena reikšmė. Pažyma DZ, pridedama prie tų pavyzdžių, kurie DZ; nepateikti. 120 Sem. Garsas Judėjimas |Destrukcija | Psich.-fiz. Šviesa Kvapas | Visuomen. grupė ypatybės santykiai -er- blérba 2verbla dzérska čėrška érza knérza (DZ) nérna (er) (DZ) térska verva -ar- bdrba barska ddrda (ar) | (ddrda(ar)2) gaiga (dr) (gaiga(ar)) gargzda (gafma (ar) 2)| garma(šr) (mafma (ar) | marma(dr) 1 2,34) ndrna (ar) tarska (varva?2) varva -ir- birzga (birzga 2) smirdi/-a cirpa (DZ,) dirda(DZ,) | (dirda2) Cirska (DZ,) (čirška 2) girga (kirba?2) girgžda kirba mirga spirga (mirga 2) (spirga) širša (DŽ2) zirza tirta (zirza 2) 2 virba (virpa 2) 1 virba (virpa3) virpa -ur- bliūrba (bliūrba 3) būrba būrga būrzda (būrzga2) būrzga (čiūrška 2)) čiūrška (gliūrga) gliūrga (gūrga2) | gūrga gūrgžda gūrna kniūrza kūrna mūrma niūrna pūrta niūrzga spurda surga (DZ,) |spurzda (DZ,) urga urda urza (DZ,) urzda urzga zŪūrza -al- |balzga(DŽ2) alma kalba salva kalba1 -11- bilda (bilda 2) dilga žvilga vilba 121 Sem. Garsas Judėjimas |Destrukcija | Psich.-fiz. Šviesa Kvapas | Visuomen. grupė ypatybės santykiai -ul- čiūlba « čiūlpa? čiūlda (DZ,) dūlka ūlba sūlpa? ūlda -am- | barnba(am) pampa (DZ, gramzda -aim-) (būsena) skamba (dm) -um- bumba (driumba) driumba pumpa liūmpa (tarm.) -an- bljzga brgzga Zvdnga (an) | Zvaniga (dn) 2 -in- dzinga trinka tinta -un- dunda dunzga ( DZ,) kliūnka (kliūnka2) Aiškiai dominuoja garsą reiškiantys veiksmažodžiai. Jų šaknys daugiausia akūtinės. Tik 14 žodžių turi tvirtagalę šaknį. Iš jų 9 turi abu kirčiavimo variantus. Tvirtagalę garsažodinių veiksmažodžių priegaidę kai kuriais atvejais galima aiškinti pragmatika — t.y. mažesnio intensyvumo garsą reiškiantys gali būti tvirtagaliai (mafma / marma, bamba / barnba, bumba, vyva — žodžiai, reiškiantys tylų murmėjimą, verkšlenimą; bet mūrma, niūrna, niūrzga ir kt. — tvirtapradziai).Vis dėlto šiuo atveju nevertėtų pamiršti šaknies vokalizmo (Zr. aukščiau). (Tiesa, LKZ VII pateikiama ir kita mafma / mdrma reikšmė „skęsti, grimzti, garmeti”, kuri galbūt implikuoja cirkumfleksą. Apie tai Zr. toliau.) Veiksmažodžių balzga, kalba cirkumfleksas greičiausiai susijęs su vokalizmu -a/-, o ne garsine reikšme. Žodžiai skarnba, Zvanga / Zvanga, reiškiantys intensyvų garsą, yra tvirtagaliSki, matyt, irgi del vokalizmo. Taip pat ir gargžda (plg. girgžda). Į garsą reiškiančių žodžių grupę patenka ir visi veiksmažodžiai su auslauto -$k-, todėl galima būtų manyti, jog jų akūtą implikuoja reikšmė, o ne konsonantizmas. (Veiksmažodžių poška, pyska destrukcinė reikšmė yra aiškiai garsinės kilmės.) Iš judėjimo reikšmės veiksmažodžių galima išskirti riedėjimą reiškiančius tvirtagalius r7éda, riėta, ryta, kurie neturi garsinės semos (plg. darda / darda, dirda, kuriuose dominuoja akūtas, o jų garsinė sema žodyne pateikta pirmu numeriu). Tvirtagaliai yra ir skysčio sunkimąsi ar išsiveržimą reiškiantys veiksmažodžiai: salva, alma, vaiva. Tačiau veiksmažodžiai, turintys vandens tekėjimo, švirkštimo semas (gliūrga, kliūnka, gurga ir kt.) ar net vien tekėjimą 122 reiškiantys (/iūmpa, būrga), kurie, be abejo, irgi yra onomatopėjiniai, kirčiuojami tik tvirtapradiškai. Kritimą, smukimą žemyn reiškiantys žodžiai dažniau turi tvirtagalę priegaidę: marma / mdrma, garma / garma, byra. Kitokio pobūdžio judėjimą reiškiantys veiksmažodžiai yra tvirtapradžiai. Destrukciją (arba struktūros kitimą) reiškiančių šio tipo veiksmažodžių DZ; užfiksuota labai nedaug. Ilgosios šaknies — vos keli. Dažnai jie turi gretutines f- kamienes arba ėja- kamienes formas, pvz., kidugžda /(DŽ,) -i = kiogžda / -i “1. džiūti; 2. akyti, koryti; 3. virsti kiaugždu, darytis tuščiaviduriam"“, kūpa /-i “1. smarkiai virti; bėgti per kraštus, kilti; 2. gerai augti, vešėti", dūlėja / dūla “1. lėtai irti, virsti dulkėmis, trūnyti; 2. palengva degti, smilkti". Žodžiai 2 virbėti, virba “virsti virbais, virbti" bei spirgėti, spirga “1. kepamam čirškėti", ap-gargėti, apgarga “apsitraukti kuo (purvu, ledais, sniegu ir pan.), apaugti, apskresti”® neturi gretutinės kito kamieno formos . Spirgėti, spirga greičiausiai irgi yra garsažodinės kilmės, kaip ir pyškėti, pyška. Tuomet liktų du destrukciją reiškiantys veiksmažodžiai, turintys akūtinį šaknies kirtį. Virba akūtą būtų įmanoma paaiškinti tik šaknies vokalizmu (Zr. apie šaknis su vokalizmo pirmuoju sandu -/- ). Veiksmažodžio kidugZda akūtą taip motyvuoti sunkiau dėl skaudėti, skaūda (su tuo pačiu šaknies vokalizmu) cirkumflekso. Be to, greta yra tvirtagalis dubletas krogžda. Greičiausiai veiksmažodį kraugžda bus įtraukę į savo kirčiavimo paradigmą gausūs be išimties tvirtapradžiai garsažodiniai veiksmažodžiai pauška, kauška, tauška, niduzga ir kiti, turintys šaknies vokalizmą -au-. Užfiksuoti tik trys šviesą reiškiantys veiksmažodžiai: Žverblėti, žverbla “dz. tviskėti, spindéti”, mirgėti, mirga ir Žvilgėti, žvilga. Prie jų prisišlieja ir šviesos semas turintys judėjimo (su vibracijos atspalviu) žodžiai: virpėti, virpa “3. mirgėti" ir kirbéti, kirba “2. knibždėti, mirgéti”. Visi šios reikšmės veiksmažodžiai, išskyrus pirmąjį, turi tvirtapradę šaknies priegaidę, jų sąsaja su šaknies balsiu -;- labai ryški. Sunku būtų rasti kokią nors priegaidės ir psichinės arba fizinės ypatybės reikšmės sąsają, nes tą pačią skausmo reikšmę turi ir sO0pa (akūtas), ir skaūda (cirkumfleksas). Perštėjimą ar niežėjimą reiškiantys tvOska, dilga — abu tvirtapradžiai. (Dilga dar reiškia knietėjimą, rūpėjimą, o tvdska pagr. reikšmė — “bilda, poksi”.) Tačiau, laikantis teiginio, jog šaknies pradžios samplaika sk- implikuoja cirkumfleksą (skaūda, skarnba), galima teigti, kad kitų psichines arba fizines ypatybes reiškiančių žodžių akūtą suponuoja jų reikšmė. 8 Dėl pastarojo žodžio reikšmės žr. LKŽ III 129. 9 Kitų veiksmažodžių nurodytų atitinkamoje grafoje mutacijos arba destrukcijos reikšmės yra antrinės, kilusios iš garsinės arba judėjimo reikšmės: pyškėti, pyška “2. su triukšmu skilti, eižėti", poškėti, poška “su garsu degti“, čirškėti, čirška “3. spirgéti®, riedėti, riėda “4. kaltis, ristis (iš kiaušinių)". Jų akūtas susijęs su pagrindine garso reikšme, o cirkumfleksas — su riedėjimo. 123 Kvapą reiškia tik vienas šio tipo veiksmažodis, tačiau a-kamienė jo forma yra tik gretutinė šalia pagrindinio ;- kamieno — smirdėti, smirdi / -a. Tad, nors akūtas suponuotų a-kamiena, reikšmė yra artimesnė pagrindinei — ;- kamienei formai. Visuomeninių santykių reikšmės veiksmažodžiai nagrinėjamam tipui nebūdingi, todėl negalima ko nors konkretesnio apie jų kirčiavimą pasakyti: mokėti, moka “1. duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan.; 2. tarm. atsieiti, kainuoti", triūsėti, triūsa “kiek triūsti, darbuotis“. Taigi pastebėta tik garso (jo intensyvumo), judėjimo (riedėjimo, sunkimosi), šviesos ir iš dalies destrukcijos reikšmių sąsaja su šaknies priegaide. IŠVADOS 1. Varvėti tipo veiksmažodžių priesaga -ét/ yra dominuojanti, kirčiuota, nepriklausomai nuo šaknies priegaidės nepriesaginėje esamojo laiko formoje (varvėti, varva, -éjo; mokėti, moka, -ėjo; galėti, gali, -ėjo ir t.t.). DZ; pateikiama tik viena tarminė išimtis, kur visos formos turi kirtį šaknyje (didėti, aida, aidėjo). 2. Nepriesaginėse esamojo laiko formose ir a- kamieniai, ir £ kamieniai veiksmažodžiai, turintys fonologiškai trumpus balsius į u, a, e, po kirčiu pailgina paskutiniuosius du [J/žša, tėška ir galit plg. su -sėtivediniais trakšėti, trakši (trakš-+sčėti, traks+si), Zlegséti, žlėgsiir pan.) 3. Ilgąjį šaknies vokalizmą turinčių a- kamienių veiksmažodžių esamojo laiko formų šaknies priegaidę lemia: A. Morfonologinė struktūra Konsonantizmas: a) auslauto konsonantinės ris -sk- (retesnė -sk-) visuomet susijusios su šaknies akūtu, pvz., tarška, barška, tvoska. Saknyse su auslauto -zg-, -zd- taip pat dominuoja akūtas, tačiau ne visuomet (niūrzga, bet balzga). Priegaidės sąsajos su kitokiu auslauto konsonantizmu nepastebėta; b) anlauto č-, c-, dz, dž-, bl-, kn-, sp- veiksmažodžiai turi tvirtapradę šaknies priegaidę, bet ji greičiausiai yra labiau susijusi su šių veiksmažodžių vokalizmu. Anlauto sk- galėtų būti susijusi su šaknies cirkumfleksu: skaūda, skariba / skamba (tik 2 pavyzdžiai). Saknies priegaidės sąsajos su kitokiu auslauto konsonantizmu nepastebėta. Vokalizmas: c) dvibalsinėse šaknyse dominuoja akūtas (išimtis — skaūda); d) šaknyse su ilgaisiais balsiais -7- „-1e-, -p4 dominuoja cirkumfleksas (išimtys: pyška, dūzga), o su balsiais 0, uo — akūtas, pvz., péska, žem. liūoba, žem. kidugžda (išimtis — kiogž da); e) dvigarsinių šaknų akūtas susijęs su dvigarsiais, kurių pirmieji sandai yra balsiai ¢, į, u (išimtys — burba, Zverbla); f) šaknims su dvigarsio pirmuoju sandu a būdingas cirkumfleksas (gargZda ir kt.), tačiau čia daugiau išimčių (farška, barška, narna, bljzga, variantiniai barnba / bamba, darda / darda, garma / garma, garga / garga, marma / marma, Žvanga / žvanga). 124 Mortfologinė struktūra: g) vokalizmo ir konsonantizmo įtaka šaknies priegaidei neatsiejama nuo nagrinėjamųjų veiksmažodžių morfologinės struktūros. Lyginant juos su bendrašakniais šakniniais 7a- kamieniais veiksmažodžiais išryškėja akcentinė opozicija (jei varvėti tipo veiksmažodis yra akūtinis, tai bendrašaknis f2-kamienis — cirkumfleksinis, pvz., birzga (birzgėti, -ėjo) : birzgia (bifgzti, birzgė), taip pat tirska : tarškia, sūlpa : sulpia ir kt. Beje, tvirtagaliai a-kamieniai su priesaga -ėti tokių porų neturi; h) priesagos -sėti bendrašakniai sėkamieniai veiksmažodžiai visi yra tvirtapradžiai, tačiau tai aiškintina ištiktukine jų kilme. B. Semantika a) vyrauja garsą reiškiančių veiksmažodžių akūtinė penultima. Cirkumfleksą dažniausiai lemia garso intensyvumo reikšmė (barūba / bamba, burūba). Tačiau veiksmažodžių balzga, kalba ir kt. cirkumfleksas aiškintinas morfonologijos įtaka; b) riedėjimo ir skysčio sunkimosi reikšmės suponuoja cirkumfleksą: riéda, riéta, ryta ir alma, salva, varva. Kiti judėjimo reikšmės veiksmažodžiai yra akūtinės šaknies; c) du šviesą reiškiantys veiksmažodžiai yra tvirtapradžiai (mirga, Žvilga). Tvirtapradžiai yra ir judėjimo veiksmažodžiai, turintys šviesos atspindėjimo semas (virpa, kirba). Vienintelis dz. Zverbla yra tvirtagalis; d) psichines-fizines ypatybes reiškiantys Žodžiai yra tvirtapradžiai, išskyrus anlauto sk- turintį veiksmažodį skaūda; e) sąsajos tarp šaknies priegaidės ir likusiųjų reikšmių nepastebėta. Yra sisteminių polinkių apibendrinti akūtinę priegaidę. LITERATŪRA DZ; — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ3s — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. DLKG - Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. LKŽ III — Lietuvių kalbos Zodynas 3 , Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ VII — Lietuvių kalbos žodynas 7, Vilnius: Mintis, 1966. Skardžius P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Stundžia B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. THE ACCENTUATION 2-:STEM VERBS WITH INFINITIVE SUFFIX -éti (MORPHOLOGICAL TYPE varvéti, vafva, varvéjo) Summary There are some morphological types of verbs with the suffix -€# in Lithuanian language. All the types have the same suffix of the infinitive (-é#) and praeterit (-ėjo). The main differences are in present forms. The third person of present can be suffixal (-ėj2) or unsuffixal: /-stem (myli), a-stem (moka) and others. The semantics and wordbuilding of those types are different enough not to mix them. The object of the paper is a-stem verbs with the suffix -€#. The distinct signs of those verbs are the following: 125 1. The suffix of the verbs of this type is stressed and dominative independently of the intonation of the form in the present tense, which is not suffixal (varvéti,_vaiva, -ėjo; mokėti, moka, -€jo). 2. The stressed phonologically short vowels a, e become long in present forms (/asa, tėška and £stem gali compare with the derivatives of the suffix -sėti trakséti, traksi [trakš +sėti, traks+si), Žlėgsėti, ZIegsi). 3. The accentuation of verbs with a long vocal in the root depends on the following factors: A. Morphonological structure Consonantism: a) the roots ending in the consonants -sk- (more seldom -sk-) always have falling accent (tdrska, barska, tvoska). The same accent dominates in the roots, ending with -zg-, -zd- (niūrzga, but balzga); b) the accent is not connected with the consonant beginning of the root. Only combination sk- could implicate the rising accent of the root (skaūda, skamba /skimba). Vocalism: c) the falling accent dominates in the roots with vocal diphthongs (the exception — skaūda); d) the rising accent dominates in the roots with long vowels -ū-, -/e-, -y- (the exception — pyska, diizga). The roots with vowels o, uo have the falling accent (pdska, liūoba, kidugZda, but ki6gZda); e) the falling accent is connected with the diphthongs whose first components are vowels €, į, u (except burba). g) The rising accent is connected with the diphthongs, whose first component is the vowel -a- (garfgžda), but there are more exceptions [tarška, barška, narna and blązga, brizga (n disappears in the position before spirants), variants — barūba / bamba, darda / darda, garma / garma, garga / garga, mafma / marma, Zvinga /Zvangal. Morphological structure: h) The influence of vocalism and consonantism on the accent of the root can not be abstracted from the morphological structure of the verbs. There is an accentual opposition between the a-stem verbs with suffix -é# and ja-stem root verbs. If those two types of verbs have the same root, the first one will have the falling accent and the other will have the rising accent, e. g. birzga (birzgéti, -éjo): birzgia (birgzti, birzgė), also tirska: tarskia, sūlpa: sulpia etc. The a-stem verbs with the rising accent do not have such pairs. B. Semantics: a) The verbs which mean the sound have the falling accent in most cases. The rising accent is determined by intensity of this sound (barūba / bamba, buriiba). b) The meanings of rolling and trickling of water are connected circumflex: riéda, riéta, ryta and alma, salva, vaiva. Other verbs, which mean the moving (motion) have the acute root. c) Two verbs meaning the light (shining, reflection) have the falling accent (mirga, Zvilga). Even the verbs with the semes of light (virpa, kirba) have the same accent. 126