Baltistikos įvadas vengrų kalba

BALTISTIKOS ĮVADAS VENGRŲ KALBA 1968 m. rudenį Prahoje tarptautiniame slavistų suvažiavime Kostas Korsa- kas šių eilučių autorių supažindino su jaunu vengrų filologu, kuris, niekada dar nematęs Lietuvos, jau kalbėjo lietuviškai. Metai bėgo. Apie vengrų filologa Endre Bojtarą (Boitara) mūsų visuomenė išgirsdavo vis daugiau ir daugiau. Ne kartą jis lankėsi Lietuvoje, susirado čia didelį būrį draugų, susibičiuliavo su Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviais. Veng- rijoje viena po kitos pradėjo rodytis jo verstos lietuvių rašytojų knygos. Ypač džiau- gėmės 1970 m. išvydę garsios Budapešto leidyklos išleistus Kristijono Donelaičio „Metus“ („Evszakok“. Eur6pa Kėnyvkiadė, 1970), kuriuos E. Bojtaras vertė drau- ge su poetu Dezso (Dežiu) Tandoriu. Vertimą palydėjo ir E. Bojtaro straipsnis, kuris vengrų skaitytojus pirmą kartą išsamiau supažindino su didžiuoju mūsų po- etu. Be kita ko, su D. Tandoriu E. Bojtaras išvertė ir Justino Marcinkevičiaus dramų trilogiją. Lietuvių literatūrai daug dėmesio skiriama vengrų filologo studijose apie Rytų Europos avangardinę literatūrą, romantizmą. Savarankiškų lietuvių kalbos studijų praktiką E. Bojtaras gražiai apibendri- no puikiai metodiškai parengtame lietuvių kalbos vadovėlyje („Kevės szoval litvanul“. Tankėonyvkiadėo, Budapest, 1985). Tikriausiai nereikia priminti, jog tokio pobūdžio knyga Vengrijoje buvo išleista taip pat pirmą kartą. Ši knyga, sakytume, buvo jau ir tam tikras literato žvilgsnis į kalbotyrą. E. Bojtaras gerai išmoko ir latvių kalbą. Uoliai studijavo baltų tautų kultūros istoriją, tautosaką, mitologiją. Visas šias studijas vainikavo pavydėtinai gražiai išleista nauja E. Boj- taro knyga — „Baltistikos įvadas“ („Bevezetės a baltisztikaba. A balti kultūra a rėgisėgben“. Osiris Kiadė. Budapest, 1997). Tai stambus veikalas (316 psl.), kurio užmojį turbūt pakankamai gerai paliudija panaudotos literatūros sąrašas — apie tūkstantis įvairiomis kalbomis parašytų knygų ir straipsnių. Ypač pamėg- ti E. Bojtaro baltų praeities tyrėjai yra: J. Balys, H. Biezajis (Biezais), A. Brūc- kneris, K. Būga, J. Endzelynas, M. Gimbutienė, A. J. Greimas, E. Gudavičius, Viač. Ivanovas, Z. Ivinskis, J. Kabelka, G. Labuda, H. Lowmianskis, P.Šmitas, V. Toporovas, M. Vasmeris, Z. Zinkevičius. Atskiruose knygos skyriuose auto- rius detaliai aptaria baltų tautų ir genčių istoriją, aprašo jų kalbas ir dialektus, daug vietos skiria mitologijai (šiuo atžvilgiu E. Bojtaro veikalas bene labiausiai skiriasi iš visų anksčiau išleistų tokio pobūdžio knygų). Vartant E. Bojtaro knygos puslapius, peršasi mintis, jog šią knygą rašė ne tik stropus mokslininkas, bet ir nuoširdus baltų tautų bičiulis: ne veltui ji ir praside- da Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos žemėlapiu, o jos viršelį puošia šuoliuojantis senovės baltų raitelis (Ramutės Jasudytės gobelenas). Malonu, kad baltistikos teritorija plečiasi, o kada mes turėsime lietuvišką finougristikos įvadą? Algirdas Sabaliauskas 259