Lietuvių tarmes pats tyręs ir kitus skatinęs

LIETUVIŲ TARMĖS PATS TYRĖS IR KITUS SKATINĘS (Minint 130-ąjį J. Rozwadowskio gimtadienį) 1997 metų pabaigoje (gruodžio 7 d.) sukanka 130 m., kai gimė vienas žymiausių lenkų kalbininkų lituanistų Janas Rozwadowskis. Jo mokslinės veiklos diapazonas gana platus: didis klasikinių kalbų žinovas, įžymus indoeuropeistas, slavistas ir lituanistas savo darbus rašęs lenkiškai, lotyniškai, prancūziškai ir vokiškai. Lituanistikos baruose jis darbavosi beveik visą savo mokslinės veiklos laikotarpį. Neseniai iš spaudos išėjo vienas didžiausių jo lituanistinių darbų „Zietelos apylinkių lietuvių tarmė Naugarduko krašte (Naugardijoje)“1. J. Rozwadowskis gimė 1867 m. Čarnoje (tarp Tarnuvo ir Dębicos), inžinieriaus šeimoje. 1885–1889 m. Krokuvos universitete studijavo klasikinę filologiją. 1891–1894 m. tobulinosi Leipcige, kur klausė A. Leskiene, E. Sieverso, E. Windischo paskaitų, lankė K. Brugmanno seminarus. 1895 m. grįžęs mokytojavo toje pačioje Krokuvos gimnazijoje, kurią pats buvo baigęs. 1897 m. apgynęs habilitacinį darbą, buvo paskirtas Krokuvos universiteto docentu, o nuo 1900 m. profesorium. Krokuvoje J. Rozwadowskis dirbo iki gyvenimo pabaigos. Dukart (1912–1913 ir 1915–1916 m.) jis buvo išrinktas Krokuvos universiteto rektoriumi. Nuo 1903 m. buvo Lenkijos Mokslų akademijos narys, nuo 1920 m. jos viceprezidentas ir 1925–1929 m. prezidentas. Be to, jis buvo daugelio Europos šalių nacionalinių akademijų ir įvairių draugijų, tarp jų ir Lietuvių mokslo draugijos garbės narys. Mirė 1935 m. kovo 13 d. Lietuvių kalba J. Rozwadowskis susidomėjo studijų metais. Ir puikiai išmoko lietuviškai. Lenkijos Mokslų akademijos archyve Krokuvoje yra išlikę daugybė smulkia ir aiškia rašysena (panašia į K. Būgos) rašytų išrašų bei santraukų iš įvairių, daugiausia senųjų lietuvių rašto paminklų. Jau vien tai rodo J. Rozwadowskį rimtai studijavus lietuvių kalbą. 1895 m. vienoje bibliotekoje aptikęs anoniminės gramatikos „Universitas linguarum Litvaniae“ („Lietuvių kalbų visuma“) 1737 m. leidimą ir pamatęs jos svarbą lietuvių akcentologijai, iš naujo ją išleido 1896 m. Krokuvoje. Tais pačiais metais vokiečių ir lenkų kalbomis paskelbė plačią studiją apie šioje gramatikoje vartojamą kirčiavimo sistemą, smulkiai ją palyginęs su F. Kuršaičio kirčiavimo sistema. Suprasdamas didžiulę lietuvių kalbos tarmių reikšmę kalbotyrai, J. Rozwadowskis buvo vienas didžiausių sparčiai nykstančio pietrytinių lietuvių kalbos pakraščio tyrimo iniciatorių. Pirmiausia jam parūpo išsiaiškinti, kur lietuvių kalba dar vartojama. Tuo tikslu pagal 1890 m. A. Platerio surinktus duomenis apie 1 Jan Rozwadowski. Litewska gwara okolic Zdziecioła na Nowogródzczyźnie. Dzieło pośmiertne. / Opracowanie Adam Gregorski. Konsultacja Jan Safarewicz, Kraków: 1995, 181. Polska Akademia Nauk – Oddział w Krakowie. Prace komisji językoznawstwa, Nr. 59. 242 lietuvių kalbos gyvavimą Vilniaus gubernijoje jis sudarė ir 1904 m. paskelbė žemėlapį „Lietuvių kalbos Vilniaus gubernijoje žemėlapis“ („Mapa języka litewskiego w gubernii Wileńskiej“). Manytina, jog J. Rozwadowskis jau 1898 m. Anonimo slapyvardžiu, apdorojęs A. Platerio sukauptus duomenis, išspausdino darbą „Lietuvių kalbos Vilniaus gubernijoje plotas“, („Obszar języka litewskiego w gubernii Wileńskiej“), kurio dėl tuo metu paaštrėjusių santykių tarp lietuvių ir lenkų (tiksliau – tarp nesulenkėjusių ir sulenkėjusių lietuvių) savo pavarde skelbti nerizikavo, nes nenorėjo būti įvelt as į politiką. Netrukus (1914 m.) jis sudarė viso lietuvių kalbos paplitimo Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje žemėlapį „Lietuvių kalbos žemėlapis“ („Mapa języka litewskiego“). Jau būdamas Krokuvos universiteto profesoriumi, J. Rozwadowskis atvyko į Zietelos apylinkes, kur 1901 ir 1903m. užrašė nemažą pluoštą tarmės tekstų. Jis yra tyręs ir kitas lietuvių kalbos tarmes. Krokuvos archyve tarp jo rankraščių yra išlikęs pluoštas tekstų (pasakų ir pasakojimų), užrašytų iš Šakių raj. Sudąrgo apyl. (be datos). Tie tekstai, perrašyti ne Rozwadowskio ranka, buvo padauginti ir vartojami kaip mokymo priemonė. Krokuvos universitete J. Rozwadowskis ilgą laiką dėstė lietuvių kalbą. J. Rozwadowskio mokslinių interesų ratas labai platus. Atskirai jis yra tyręs graikų, lotynų, slavų, keltų, čigonų kalbų problemas. Daugelyje savo darbų jis rėmėsi lietuvių kalbų faktais. Minėtini jo darbai yra „Žodžių daryba ir žodžių reikšmė“ (Heidelberg, 1904m.), lietuvių „Draugijos“ (Nr. 16, 1908m.) žurnale išspausdintas K. Jauniui skirtas straipsnis apie žodį skutulė, „Lenkų kalbos istorinė fonetika“ (Kraków, 1915 ir 1923m.), įdomus straipsnis apie leksinius slavų ir iranėnų ryšius (1915m.). Tais pačiais (1915) metais Lenkų enciklopedijos 3 tome paskelbė apibendrinamojo pobūdžio darbą „Baltų kalbos“. Po J. Rozwadowskio mirties T. Lehr-Słavińskio ir J. Safarewicziaus rūpesčiu išleistas reikšmingas veikalas „Studija apie slavų vandenų pavadinimus“ (1948m.). J. Rozwadowskio iniciatyva 1908 m. Krokuvoje buvo įsteigtas lenkų slavistų žurnalas „Slavistikos metraštis“ („Rocznik slawistyczny“). Kartu su K. Nitschu 1913 m. jis įsteigė vieną iš populiariausių polonistikos žurnalą „Lenkų kalba“ („Język polski“). J. Rozwadowskis, net ir pasiekęs aukštus postus ir būdamas užsiėmęs įvairiais darbais, nenustojo domėjęsis lietuvių kalba ir rūpinęsis ypač Lenkijos okupuoto pietrytinio pakraščio lietuvių tarmėmis ir jų likimu. Jis mėgino organizuoti tų tarmių platų tyrimą. Tuo tikslu užsakė surinkti naujausias žinias apie lietuvių kalbos vartojimą vadinamajame to meto Vilniaus krašte. 1928 – 1933 m. O. Chomińskis sudarė „Lietuvių kalbos paplitimo Lenkijos respublikoje žemėlapį“ („Mapa obszaru językowego litewskiego w Rzeczypospolitej Polskiej“), kurio tėra išlikę vos keli egzemplioriai. Svarbiausieji to žemėlapio šaltiniai ir nebaigtų rašyti komentarų nuotrupos yra J. Rozwadowskio archyve (juos reikėtų paskelbti). J. Rozwadowskio iniciatyva 1926 m. buvo sukviesti žymiausieji lenkų kalbi- 243 ninkai (J. Baudouin de Courtenay, V. Porzezińskis, K. Nitschas, J. Otrębski) ir nutarta aprašyti įvairias tuometinės Lenkijos lietuvių tarmes. Pats Rozwadowskis, matyt, ketino parengti spaudai Zietelos tarmės aprašą su tekstais. V. Porzezińskis pradėjo tirti Lazūnų, o J. Otrębski – Tverečiaus šnektą. Tačiau iš jų tik vienas J. Otrębski gyvas būdamas suspėjo paskelbti „Rytų lietuvių tverečėnų tarmės“ aprašą („Wschodniolitewskie narzecze twereckie“, 1934 m.). J. Rozwadowskio darbas „Zietelos apylinkių lietuvių tarmė Naugarduko krašte“ buvo išspausdintas praėjus daugiau negu 60 metų nuo autoriaus mirties. Kol kas nežinomas V. Porzezińskio rankraščių likimas. J. Rozwadowskis buvo antrasis kalbininkas susidomėjęs Zietelos šnekta. Iki 1901 m. čia buvo lankęsis tik E. Volteris (1886 ir 1888 m.). Trečiasis K. Būga Zietelos šnektą tyrė 1906 m. vasarą. J. Rozwadowskį tirti Zietelos šnektą tikriausiai paskatino žymus lenkų etnografas kraštotyrininkas Michalas Fedorowskis (1853 – 1923). Pastarasis, dirbdamas agronomu ir administruodamas dvarus apie Ašmeną, Gardiną, Lyda, Naugarduką, Slanimą, Slucką, Valkaviską ir kt., tarmiškai užrašinėjo gudų tautosaką, papročius, burtus, tyrė florą ir fauną, rinko senas knygas, įvairius dokumentus, rankraščius, dailės kūrinius, kasinėjo pilkapius ir kt. Palaikė ryšius su daugeliu lenkų mokslininkų ir menininkų. Jo palikimą sudaro įspūdingas 8 tomų darbas „Lud białoruski“ („Baltarusių žmonės“). Pačiam Fedorowskiui įtakos daugiausia turėjo tokios lenkų kultūros asmenybės kaip O. Kolbergas, Z. Glogeris, J. Karłowiczius. Jo dvarą Podolėje (esantį netoli Zietelos), kur buvo sukaupti šie turtai, lankė daugelis žymių lenkų kultūros žmonių. Kaip tik tuo metu Podolėje tarnavo puiki pasakotoja zasečiškė Regina Dargevičiūtė (1876 – 1958). Iš jos lietuviškai mokytis bandė pats Fedorowskis. Ar tik ne ši lietuvaitė paskatino M. Fedorowskį į Podolę pasikviesti paviešėti ir pagarsėjusį lietuvių kalbos mokovą J. Rozwadowskį, kuris vėliau (1904 m.) rašė: „Savo viešnagę Podolėje (1901 m.) paskyriau tirti mirštančiai lietuvių šnektai Zietelos (Diatlovo) apylinkėse“ . Reginą Dargevičiūtę, Zieteloje slaugusią mažą vaiką, šio straipsnelio autoriui atsitiktinai teko sutikti vieną 1957 m. rudens pavakarę. Regina buvo smulkaus sudėjimo, nežiūrint solidaus amžiaus, gana tiesi, aukštoko ūgio, jaunatviškai žvitri. Ji kalbėjo temperamentingai, šiek tiek egzaltuotai, greitakalbe, neretai pritrūkdama žodžių (lietuviškai seniai buvo kalbėjusi). Per trumpą laiką ji, rodos, norėjo išpasakoti visą savo gyvenimą. Matyt, jai buvo šviesiausi aštuoneri tarnybos metai „pas poną Federauską“, kuris porą metų Reginą leido mokytis kulinarijos, šeimininkavimo ir gero elgesio įmantrybių. Neveltui Regina pasakodama didžiavosi mokius lietuvių kalbos savo šeimininką Federauską ir „Krakovo profesorių“ (J. Rozwadowskio pavardės neprisiminė). Vėliau Reginą teko kalbinti dar porą kartų. Gaila, kad tuo metu apie jos minėtus žmones dar ne ką težinojau. O kai sužinojau, Reginos jau nebebuvo tarp gyvųjų. Kol J. Rozwadowskio Zietelos šnektos tekstai buvo išspausdinti, praėjo ko- 244 ne visas šimtmetis. Anksčiau šį darbą paskelbti veikiausiai sutrukdė gana sudėtinga netradicinė tekstų transkripcija. Šio barjero, matyt, neįveikė tiek pats autorius, tiek ir kiti rengėjai, kol neatsirado kompiuterinė technika. Transkripcijos prastinti nesiryžo pats, o kitiems neleido per daug didelis J. Rozwadowskio autoritetas. Po mirties J. Rozwadowskio archyvą buvo perėmęs lenkų kalbininkas K. Nitschas. 1945 m. tuos tekstus perdavė į Lenkiją nusikėlusiam buv. Vilniaus Stepono Batoro universiteto kalbininkui baltistui Janui Safarewiczui (1904 – 1992), kuris pasitelkė buv. J. Rozwadowskio mokinį klasikinių kalbų specialistą Adamą Gregorskį (1906 – 1993). Pastarojo kalbininko atsidėjimu Zietelos tekstai spaudai buvo parengti jau 1956 m. Tačiau dėl transkripcijos, ypač dėl netradicinio kirčių žymėjimo, niekas nesiėmė parengto spaudai darbo leisti. Pagaliau darbas buvo pradėtas rinkti kompiuteriu. Po A. Gregorskio mirties spausdinamą darbą redagavo ir tvarkė Krokuvos kalbininkas prof. Leszekas Bednarczukas. Konsultacijomis prie šio darbo yra prisidėjęs ir kitas lenkų baltistas, puikus lietuvių kalbos specialistas prof. Wojciechas Smoczyńskis. J. Rozwadowskio knygą „Litewska gwara okolic Zdziecioła na Nowogródczyźnie“ sudaro: J. Safarewicziaus parašyta pratarmė, A. Gregorskio įvadas, J. Rozwadowskio užrašytų Zietelos šnektos tekstų faksimilės (79 psl.) ir jų transponavimas (rankraštį transponavo A. Gregorskis), J. Rozwadowskio „Medžiaga Zasečių (kaimo) šnektos aprašui“, A. Gregorskio „Pastabos apie šnektos kalbą“, jo sudarytas lietuviškas-lenkiškas žodynėlis ir L. Bednarczuko baigiamasis žodis – Post scriptum. Gale pridėta trumpa Zietelos šnektos tyrimo bibliografija, sutrumpinimų sąrašas ir santrauka prancūzų kalba. Tekstai įvairios tematikos: dainos, eilėraščių ar romansų vertimai, pasakos, sakmės, anekdotai, raudos, kai kurių papročių ar nuotykių pasakojimai. Gale pateikta gražių patarlių ir priežodžių pluoštelis. Bene daugiausia tekstų užrašyta (plg. p. 12–34) iš zasečiškės Reginos Dargevičiūtės. Juos J. Rozwadowskis pažymėjo raide R. Kiti tekstai užrašyti iš pagiriškių Mikaloj aus Tilvikio, Jono ir Vincento Dicevičių, iš Teteikiuose gyvenusios Kiprijonos Bagdelytės. Tačiau tikslesnės metrikos trūksta. J. Rozwadowskio užfiksuoti Zietelos šnektos tekstai išliko autentiški, t. y. tokie, kaip kalbininkas tuo metu girdėjo ir pajėgė užrašyti (vėliau jų neredagavo, netaisė ir nelygino). Užrašydamas pasakojimus ar dainas jis galėjo pasikliauti tik savo žiniomis. Nebuvo nusistovėjusi nė to meto lietuvių kalbos rašyba, lygiai kaip nebuvo vienodos transkripcijos ir kirčiavimo tradicijos. Šių dienų požiūriu galėtume jam priekaištauti dėl įvairių transkripcijos, kirčiavimo, balsių kokybės ir kiekybės žymėjimo nelygumų ir kt. Pavyzdžiui, balsį ė rašė net ketveriopai, t. y. kaip e (b’élg ’bėk’, s’ėdo, zm’ėji), ė (jém’ė, nùm’irė, us’s’inorėi), è (m’ėgo, s’ėd’ei, šėnavoti ‘gerbti, saugoti’) arba (pon’, sùkn’, pràmulk’ ‘prarijo’). Kirčiuotų ilgųjų balsių ilgumo atskirai nežymėjo. Jų ilgumą rodo priegaidės ženklas. Brūkšneliu virš raidės žymėjo tik nekirčiuotų balsių ilgumą. Lenkų kalbos pavyzdžiu kietąjį arba sukietėjusį l nuosekliai rašė ł (bróhuks, gulėj, fái- 245 dō), o minkštąjį l – įvairiai. Priebalsių minkštumą daugiausia žymėjo minutės ženklu virš raidės (apšišākė, bōčīs, mañē), rečiau dešinėje raidės pusėje viršuj (b'en'el'ū, m'erg'ātė, vād'ē). Nežinia kuo remiantis priebalsių junginių kv, sv, tv ir kartais tvirtagalio dvibalsio au antrasis dėmuo rašomas f, pvz.: k'etvirtōs ~ ketvirtōs, nakfōt ~ nakvōt, sfet'imām ~ svetimām, dangōfs ~ dangaũs. Slavų kalbų pavyzdžiu neiginį ne dažniausiai rašo atskirai nuo veiksmažodžių: n'e būs, n'e pasak'ei, n'e turi ~ nēturi, rečiau n'ēvedei, n'ērink. J. Rozwadowskis palyginti gerai skyrė priegaides. Tačiau dėl pastangų pažymėti mišriakalbių zieteliškių įvairius tarimo atspalvius yra atsiradę ir nemaža nevienodumo. Kartais, atrodo, priegaidės tarsi supainiotos, pvz.: b'eg'in'ēdam'i, būs'i, iškūfė, l'iep'e m'ielitkas, n'ieko, nutēk'ā, pōnas, slūžīt'tarnauti', tavōrišas ‘draugas’, vīras greta būča, išb'eg'in'ėjau, l'iep'e, m'ielitkas, n'ēks, pōna, slūžina, tavōrišo. Galimas daiktas, to svyravimo atsirado nuo tam tikrų žodžių pabrėžimo sakinyje, nuo šnekos tempo, teksto diktavimo ir kt. Užrašinėtojas skyrė tris balsių ilgumus: ilguosius, trumpuosius ir pusilgius. Nepailgėję trumpieji balsiai dažniausiai žymimi dvigubu kairiniu kirčio ženklu (graviu), pvz.: ajš’i, ajšū, anà ‘ji’, būs, dūrės, dūris, g'erēst ‘geriau’, mōmā, mo-mūt'ė, pašouk'ė, sūrū, v'īsa. Paprastą, viengubą gravi dažniausia turi nepakankamai pailgėję kirčiuoti (defonologizuoti) a, e, pvz.: ānas ‘jis’, àn'is ‘jie’, gràž'ā ~ gràžiā, pō krūm'ālu, lāk'e ~ lēkia, p'irk'āfēn, stālō, užrāk'ē ‘užrakino’, greta hānas, kōjātēm'i, pasāk'ēt, us'irāk'ē. Kartais šiuo kirčiu pažymėti sporadiškai pailgėję šiaip visada trumpi i, u, (b'īt ‘buvo’, bōč'ūlō, gùli) ir net ilgieji balsiai (athēlē ~ atlēkė, iā ~ iā, jēm'ē ~ ēme, ji ~ ī, namōp, sūrī ~ sūri). Šlūbō greta jā, namōp, sūris ir kt. Dėl priegaidžių defonologizacijos kartais pirmajame dėmenyje sukirčiuojamas ir šiaip jau iš prigimties tvirtagalis dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, pvz.: āj ‘eina, eiti’, inlīndo ~ inlīdo, īmtū ~ īmtu, p'irkō ~ pirkō, taip pat ktāus ~ klāus, m'élzas'i ~ meldžiasi, paklāus'ē ~ paklausė, pam'iršō ~ pamiršo, šūnt'ē ~ šu in tė, v'ērk'ē ~ verkė ir kt. Antrojo dėmeniu einančių sklandžiųjų priebalsių J. Rozwadowskis circumfleksu niekada nežymėjo. Vietoj antrojo dėmens paprastai trumpą pirmąjį dėmenį kirčiuoja dvigubu graviu, pvz.: dabārg'i, dānt'i, d'iržas, m'ērgā, pav'ērktū, rask'īrs, šēn, š'īlt'ī, tēn. Kartais įvairiai rašomo net tvirtagaliai grynieji dvibalsiai: aīs, aīj'im, sakōū, bet labāi, vāikō ir kt. Kiek neįprastai atrodo tvirtagališkai sukirčiuoti naujos kilmės dvigarsiai ēj, ōj, susidarę trumpėjant (nukritus galūnės o) veiksmažodžių su priesagomis -ējo, -ojo būtojo laiko trečiojo asmens formoms, pvz.: gut'ēi, m'iegōi, n'ēžinōi ‘nežinojo’, norēi, stōi greta gutēi, nuorēi, stōi. Galbūt tokiu būdu J. Rozwadowskis stengėsi pažymėti pusbalsio į tarimą ar jo dominavimą. Nežiūrint čia minėtų ir dar įvairių kitokių ženklų kombinacijų, vartotų nykstančios Zietelos šnektos ypatybėms atspindėti, mums neįprasta J. Rozwadowskio transkripcija turi realų pagrindą. Ji leidžia akivaizdžiai pažvelgti į Zietelos šnektos fonetinės sistemos įrimą. 246 Tikriausiai dėl informantų kaltės (lietuvių kalbos primiršimo) tekstuose pasitaiko nesuderintų kalbos dalių, pvz.: pas'ūvo sūn'ālū advōbn'in'es (=advobninius ‘šilkin ius’) maršk'inukùs (p.5), v'is'i (visos) p'irk'ātes použrak'in'ėtōs (p. 38), bōba ch'itrast'e (=chy tresnė ‘gudresnė’) kad (=kap) čertas (p. 74); dakt (=dengt) kālin'us, alė žodīs šitas, geras(t) kap kalin'ėj (p. 74); kap b'ėdos nėrā, tai asmōkus (=asmokų ‘pinigų’) n'ėrā (p. 76). Daugelis Zietelos šnektos atstovų buvo dvikalbiai arba daugiakalbiai. Neret as jų buvo išaugęs mišrioje šeimoje, o kitas ir suaugęs savo šeimoje lietuviškai nebekalbėjo. Anot K. Būgos net ir grynai lietuviškose šeimose išaugę asmenys dėl lietuvių kalbos skurdumo gudiškai kalbėjo geriau negu lietuviškai. Viena iš pagrindinių J. Rozwadowskio informančių Regina Dargevičiūtė anksti buvo tapusi našlaitė ir visą gyvenimą tarnavo pas svetimus slavakalbius žmones. Taigi informantų kalba nebuvo be priekaištų. Todėl įvairuojanti J. Rozwadowskio transkripcija yra jo ieškojimų, žmonių tarties ir fiksavimo derinimo vaisius. Kad užrašytojas nenuėjo lengviausiu vienodinimo keliu yra didžiausia tekstų teigiamybė. Kitas dalykas, kad kalbininkas ne visur suspėjo pažymėti balsių priegaidę, kiekybę, priebalsių minkštumą ir kitką, bet pastarieji atvejai nėra labai dažni. Išlikę autentiški J. Rozwadowskio Zietelos tekstų užrašai gali stebinti ne vieną lingvistą, kaip tvarkingai ir sudėtinga transkripcija ekspromtu jis gebėjo užrašyti rišlų svetimos kalbos tekstą. Pasitaikantis vienas kitas apsirikimas ar nenuoseklumas neturėtų pakenkti J. Rozwadowskio, kaip pagarsėjusio lituanisto, vardui. J. Rozwadowskio užrašytų Zietelos šnektos tekstų rankraštis palyginti kruopščiai dešifruotas. Kaip ir kiekviename sudėtingame darbe, taip ir čia pasitaiko transponavimo riktų, klaidelių. Neretai praleistas kirtis, pvz.: k'āik'e = k'āik'e (p. 1), m'ergā = m'ėrgā (p. 24), žantō = žantō (p. 50), kartais pakeistas kirtis: g'ītā = g'ītā (p. 6), namōp = namōp (p. 9), nor'ēs = nor'ēs (p. 58), nepažymėti priebalsių minkštumai: kūmėt = kūm'ėt (p. 4), mo'mūtā = mo'mūt'ā (p. 6), važ'āugi = važ'āug'i (p. 8), nepažymėti balsių ilgumai (kiekybė): m'ėrga = m'ėrga (p. 4), sūn'alīs = sūn'alis (p.7), tok'ė = tōk'ė (p. 8). Pasitaiko praleistų raidžių, pvz.: jūk'es'i = jū'k'es'i (p. 2), jū = jū° (p. 10), do = dor (<do ir, p. 14), žodžių sukeistų vietomis: Potām kab an'es jėm'ė kūlt'is = Potām kab jėm'ė an'ės kūlt'is (p. 52) ir kt. Bibliografijos skyrelyje trūksta K. Būgos darbų apie Zietelos šnektą, vienas ir tas pats E. Volterio darbas, suskaldžius jo pavadinimą, minimas du kartus. O Brochas straipsnyje „Zum Litauischen südlich von Wilna“ tėra aprašęs tik Lydos apskrities Asavos ir Žirmūnų parapijų kalbą, o Zietelos apylinkėse nėra lankęsis. Šie ir kiti netikslumai nemažina leidinio vertės. J. Rozwadowskio kadaise užrašytų ir dabar paskelbtų Zietelos šnektos tekstų reikšmė yra didžiulė. Tuo metu, kai šie tekstai buvo užrašyti, Zietelos apylinkėse lietuviškai kalbėjo dar įvairių kartų žmonės: seneliai, tėvai ir vaikai. Lietuviškai mokančių ir supran- 247 tančių skaičius dar siekė ko ne tūkstantį asmenų, kurių daugiausia buvo Zasečių sodžiuje, mažiau Pagiriuose, Narčiuose, Streloje, Teteikiuose ir kt. Nežinia, kiek lenkų kalbininkai J. Rozwadowskio palikimo archyve dar ras skelbtinų dalykų, tačiau leidinys „Zietelos apylinkių lietuvių tarmė Naugarduko krašte“ liks kaip vienas vertingiausių J. Rozwadowskio lituanistinių darbų, praturtinusių lietuvių dialektologiją. Už tai visiems lenkų kalbininkams, prisidėjusiems prie šio darbo parengimo spaudai, didžiausia mūsų padėka. Aloyz as Vidugiris REIKŠMINGI DARBAI IŠKILAUS KALBININKO ŠIMTMEČIUI XX amžiaus Europos kalbotyra neatskiriamai susijusi su lenkų kalbininko Jerzy Kuryłowicziaus vardu. Remdamasis struktūrinės analizės metodais šis nepaprastai plataus akiračio tyrinėtojas atskleidė naujų perspektyvų lyginamojoje ir bendrojoje kalbotyroje, o savo novatoriškas mintis realizavo daugelyje monografijų ir kitų darbų, kurie savo tematika apima ne tik indoeuropiečių, bet ir kitų šeimų (ypač semitų) kalbas. Kokios gyvos dabar jo idėjos ir tradicijos, akivaizdžiai rodo du dideli straipsnių rinkiniai, sudaryti Wojciecho Smoczyńskio ir paskelbti šimtųjų Kuryłowicziaus gimimo metinių proga. Vienas iš tų rinkinių, skirtas baltistikai ir slavistikai, išėjo kaip mūsų kalbininkams gerai žinomo tarptautinio žurnalo „Linguistica Baltica“ ketvirtasis tomas (Kuryłowicz Memorial Volume Part Two, Kraków, 1995, 333 p.). Kitas, dar didesnis, rinkinys yra skirtas bendriesiems bei metodologiniams kalbotyros klausimams ir įvairių (daugiausia indoeuropiečių) kalbų raidai (Kuryłowicz Memorial Volume Part One. Analecta Indoeuropaea Cracoviensia Vol. II, Kraków,1995, 593 p.). Tą rinkinį čia ir norėtume trumpai aptarti. Iš jame paskelbtų darbų matyti, kaip Kuryłowicziaus mintys toliau tęsiamos ir atsispindi dabartiniuose įvairių kalbų raidos tyrimuose. Lietuvių istorinei kalbotyrai Kuryłowicziaus darbai ypač svarbūs savo metodologiniais ir teoriniais principais. Iš daugelio rinkinyje paskelbtų straipsnių čia norėčiau atkreipti dėmesį į tuos, kuriuose nagrinėjami dalykai galėtų paskatinti mūsų kalbininkus apmąstyti ir atidžiau patyrinėti atitinkamų lietuvių kalbos ir kitų baltų kalbų reiškinių raidą. Įžymiojo kalbininko biografija, mokslo darbai ir jų metodiniai postulatai aptarti rinkinio sudarytojo ir redaktoriaus Smoczyńskio įvadiniame straipsnyje („Jerzy Kuryłowicz 1895–1978. On the hundredth anniversary of his birth“, XI–XXIV). Taikydamas indoeuropiečių kalbų lyginamajai gramatikai funkcinį požiūrį į kalbą, Kuryłowiczius daugiausia tyrė ne atskirus kalbos elementus, bet jų tarpusavio santykius ir jų sistemų genealogiją, o tuos kalbų vienetų santykius apibrėžė atsižvelgdamas į jų opozicijas, neutralizacijos atvejus ir hierarchiją. 248