Ne liaudies etimologijos (kelių germanizmų kilmės patikslinimas)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Nijolė ČEPIENĖ NE LIAUDIES ETIMOLOGIJOS (KELIŲ GERMANIZMŲ KILMĖS PATIKSLINIMAS) Kalbininkai kartais, negalėdami paaiškinti skolinio kilmės, nerasdami tinkamo pamatinio žodžio, sieja jį su savu artimos reikšmės panašiai skambančiu, iš dalies morfemine sudėtimi sutampančiu žodžiu, t.y. remiasi liaudies etimologija. Vokiečių kalbos duomenys leidžia patikslinti kai kurių skolinių kilmę, nederinant jų prie savų žodžių. Auslenderis, auslenderis zool. „karkvabalis (Melolontha)“ ir kiti variantai, paplitę apie Tauragę (žr. LKA I 157, 84 žemėl.) bei apie Šilalę, Telšius turimos formos auslinda, auslinda, auslinda tikriausiai kilo iš v. Linde „liepa“, plg. s.s. linda, š. germ. lind (Kluge 1957: 441), Prūsijos /toliau Pr.v./ Lenne „klevas“ (Fr II 20) (nn iš nd dėl asimiliacijos, Lasch 1914: § 323), pridėjus vokiečių prielinksnį aus „iš“. Formos su -a galėtų būti atėjusios iš vokiečių kalbos dialektų su vokalizuotu -a vietoje -er, plg. raka „nutrūktgalvis, išdykėlis“, brōda „brolis“ (Mitzka 1919: § 61), mutā, fqōtā „motina“, „tėvas“ (Wenzel 1919: § 110). Karkvabalis minėtose vietose vadinamas „liepiniu (kleviniu), iš liepos (klevo)“, nes jis minta šių medžių lapais. Aukščiau pateiktų formų nereikėtų sieti su „lįsti į ausį“, plg. LKŽ I 505 šalia šio žodžio pateiktą sakinį: „Vaikai, vakare saugokitės, kad auslindą į ausį neįlįstų“ (Užv). Baldė „medinis indas, puškubilis, žema statinaitė“ užrašytas J. Basanavičiaus pasakose (BsMt II 186), vartojamas žemaičių tarmėse (Prk, Klp, Plng), plg. Pr. v. Balge „didelis kubilas skalbiniams skalbti“ (Fr 51), v.v.ž. balge „kubilas, vonia“ (Sehwers 1953: 8). O. Bušas (Bušs 1987: 142) mano, kad priebalsis d galėjo atsirasti dėl kontaminacijos su liet. baldai. Tačiau nebūtina šį skolinį derinti prie baldų, nes W. Ziesemerio žodyne randame Pr.v. formas su d: baldį, bāldį „medinis indas“ (PrW I 379), kurios yra tikriausiai liet. baldė pamatas. Be to, liet. baldai reikšme „įvairūs namų daiktai“, randamas S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose, A. Juškos žodyne, galėtų būti kilęs iš Pr.v. baldį. E. Fraenkelio žodyne pateiktas leksemos baldai siejimas su bélsti nėra įtikinamas. Didžiajame LKŽ pateikti sakiniai rodo lietuviškos žodžio reikšmės artimumą vokiškajai. S. Daukantas baldais vadina indus: „Dáilidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakañdas, pintines“ (LKŽ I 589). Baldai paplitęs vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, kur būta kontaktų su vokiečių kalba. O reikšmė „kambario apstatymo daiktai (stalai, kėdės, spin- 180 tos ir pan.)“ veikiausiai yra nauja, išriedėjusi iš „medinių indų“. Brangynas „degtinė“ randamas daugiausia Rytų Prūsijos lietuvių raštuose (C 1122, B 284, R II 82, MŽ, N, K, Kel 1881, 45, KlvD 168, K. Donel, PVG 287, KŽ) bei JV 640, Rdm. K. Alminauskis kildina šį žodį iš v.v.ž. brantwīn, kuris esąs dėl liaudies etimologijos priderintas prie liet. brángus vỹnas. Tačiau W. Ziesemerio žodyne pateikta Rytų Pr.v. forma braɣwīn „t.p.“ (PrW I 764), plg. v.ž. brandewīn (Sehwers 1953: 16). Daugelyje Rytų Prūsijos vokiečių tarmių garsų junginys nd buvo guturalizuojamas į ŋg (Mitzka 1919: §§ 74, 123, Ziesemer 1924: 123, 130, 132). Taip pat dideliame vidurinės vokiečių žemaičių kalbos plote buvo tariamas ŋ vietoje nd, nors rašyboje liko nd (Lasch 1914: 324). Todėl skolinį brangynas nebūtina derinti prie brangaus vyno. Bušė, -is „metalinė stebulės dalis, kurioje laikosi ašis; mašinos dalis, kurioje sukasi ašis; įvorė“. Šalia skolinių buksà J, KŽ, Vrn, Klm, Slčn, Krkl, bùkšė Krtn, bùkšas KŽ, Up, Vdk, Skd, Slčn, bùkšas „t.p.“ N, K, KŽ, Br, Snt ir kitų variantų (žr. LKA I 100, 40 žemėl.) užrašyta žodžių ir be k: bušė Klp, bušis BzF 104, J, Pln, Rt, Grg. K. Alminauskis mano, kad bušis kilo iš Pr.v. buxse „t.p.“, išmetus k, derinant prie liet. ašis. Bet W. Ziesemerio žodyne randame Pr.v.ž. formą be priebalsio x (v. x perteikiamas skoliniuose paprastai priebalsiu k): busse „t.p.“ (PrW I 853). Taigi priebalsis x iškrito jau vokiečių kalboje. Be to, Prūsijos vokiečių kai kuriose tarmėse x buvo tariamas kaip minkštas š (Riemann 1974: 44). Vadinasi, bušė, bušis nebūtina derinti prie ašis. Ĩṅkaras. Jau XVI a. turimą (BP I 203, R, MŽ, NdŽ, JD, KlpD) bei bendrinėje kalboje vartojamą skolinį iñkaras „prietaisas (kablys) laivui pritvirtinti prie kranto arba jūros, ežero ar upės dugno“ K. Alminauskis, remdamasis A. Leskieniu (LsB 446), kildina iš v. Anker „t.p.“, kuris esąs dėl liaudies etimologijos priderintas prie liet. kárti, bei turįs pridėtą priešdėlį in- (-į-). Taip šio žodžio kilmę aiškina ir E. Fraenkelis (FrnW 185). Šiais kalbininkais remiasi ir kiti tyrinėtojai. Minėto skolinio kilmę galima patikslinti. Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vietoje a galėjo būti tariamas e arba net i, ypač prieš junginius (ll, lt, ld, lþ) ir nosinius priebalsius (Natau 1937: §§ 11, 13). XVI a. vokiečių kalboje randame užrašytą variantą Enker „inkaras“ (ME I 570). Palyginkime latvių kalbos añkurs, eñkurs „inkaras“, kilusius iš v. Anker, Enker. Taigi liet. iñkaras galėtų būti kilęs iš Rytų Prūsijos vokiečių Enker ar *Inker „t.p.“. O añkaras „geležinis ar medinis pasaitas“, užrašytas iš Gružių (Pasvalio r.), kilo tikriausiai tiesiai iš v. Anker, plg. s.v.a. anchar, o nėra atėjęs per lenkų ankra „sankaba, kablys, inkaras“, kaip mano E. Fraenkelis (FrnvW 185), remdamasis A. Leskienu ir K. Brugmannu (LB 201). Krimkė. Be skolinio primkė „kramtomas, čiulpiamas tabakas, guma“, Ss, VIkv, Prk, turimas ir krimkė V.Kudir., Krok, plg. v. Priemchen „t.p.“. Krimkė turbūt nėra priderintas prie liet. krimsti, nes turima daugiau skolinių su priebalsiu k vietoje p arba variantų su p ir k, pvz.: kraposas „kariuomenės kalėjimo viršininkas“ N, K, plg. v. Profoß „t.p.“; pūrmonas „vėžikas, važmininkas“ MŽ II 181 200, N, K, Nv ir kūrmonas „t.p.“ OZ 28, BM 13, LB 164, Ėr, kūrmonas Ds, BM 192, Alks, A.Vien., plg. v. Fuhrmann, l. furman, brus. churman; plėcius „vieta, plotas, aikštė“ H, Q 354, B 850, R II 303, N, K, KŽ, JD 1162, Bs Mt II 51, Čk, Jnš ir klėčius1 Lex 68, C 333, II 221, 402, Q 391, R 63, II 148, MŽ II 374, N, /K/, KŽ, klėčius C II 61, B 927, 981, 1014, klėcis „veršelių ganiava“ LKŽ VI 23 (Rt), plg. v. Platz, l. plac, brus. pļac. Palyginkime dar slavizmus plebōnas ir klebōnas, kilusius iš lenkų pleban, kleban (LKŽ X 121, VI 21). Minėtiems skoliniams nerasta vokiškų pamatinių žodžių su priebalsiu k. Todėl galbūt šie žodžiai su k pateko į lietuvių kalbą per slavus ar iš kitų dialektų. Luituoti „kanklėmis groti“ NdŽ, FrnW, plg. v.v.ž. lute „liutnė“ (tokios kanklės) (MndW II 754). E. Fraenkelis aiškina, kad ui žodyje luituoti „kanklėmis groti“ galėtų būti atsiradęs dėl garsų imitacijos ar liaudies etimologijos, priderinus prie liet. luituoti „(su moliu) užglaistyti, užtepti“ (FrnW 389). Lietuvių kalbos raštuose ir tarmėse turima ir daugiau skolinių su dvibalsiu ui, pvz.: ruìmas (rùimas) „erdvi laisva vieta; patalpa, kambarys“, rùilis (rùlis) „velenas, volas žemei lyginti“, šiùlė (šùlė) „mokykla“, buìlis „jautis“, stuìre „laivo vairas“ ir kt. Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vokiečių kalbos ū, ō, o buvo diftongizuojami į ui, oi (žr. Čepienė 1994: 158–161), todėl minėti skoliniai kilo iš Rytų Prūsijos vokiečių tarmių pamatinių žodžių. Taigi veiksmažodis luituoti „kanklėmis groti“ yra vedinys iš skolinio lùitas „kanklės“. Orškis (ùrški̇s) „dešra. Skolinį orškis Alm, ùrški̇s KŽ, Klp, Prk K. Alminauskis kildina iš v.ž. woršt „t.p.“ ir derina prie liet. varškės. Tačiau lietuvių kalboje turima žodžių variantų su priebalsiais t ir k, pvz.: builti̇s „stora vinis ratlankiams kalti“ G 80, KŽ, Krt ir bùlkis Rt, plg. Pr. v. bult „varžtas, sraigtas, strėlė, stora vinis, strypas, virbalas“ (Alm), v.v.ž. bolte „strėlė, varžtas“ (Sehwers 1953: 20); spunta „volė“ Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose nuo XVII a., spùntas N, Prk, Lž, Dov ir spùnka Rtr, Š, NdŽ, KŽ, S.Dauk., Sln, Rk, Rd, Slv, plg. Pr.v. spunt, špunt „t.p.“ (Alm (PrW)), v.ž. spund „t.p.“ (Sehwers 1953: 118). Lietuvos rytų-pietų ploto pakraščiuose lietuviškuose žodžiuose t’ painiojamas su k’ (o d’ su g’) (Zinkevičius 1966: § 154; Savičiūtė, Vitkauskas 1976: 146–148). Bet pateikti skoliniai su k užrašyti vakaru ir šiaurės Lietuvoje. Be to, skolin yje spùnta t nėra minkštas. Leksemų variantų su t ir k randama ir vokiečių kalboje, plg. v.ž. Mäten ir Mäken „mergaitė, mergina“ (Hinze 1985: 33), Rytų Pr.v. Stint ir Stink „stinta“ (Fr II 372). Todėl skolinyje orškis (ùrški̇s) „dešra“ priebalsis k nėra atsiradęs dėl priderinimo prie liet. varškė. Ragólė (raguólė) „lentyna virtuvės indams sudėti“. K. Būga šį žodį laikė lietuvišku ir siejo su rãgas. Didžiajame LKŽ (XI 36) ragólė KII168, Žgč, Trg, Žv, Šk, NmŠ kildinamas iš l. regat. Tikriausiai šis skolinys pateko į lietuvių 1 Tikriausiai apsiriko Pr.Skardžius (Skardžius 1931: 103) priebalsį k skolinyje klėčius laikydamas rašybos klaida, nes šis žodis pateikiamas daugelyje Rytų Prūsijos lietuvių žodynų. 182 kalbą iš Pr.v. ragól „lentyną“, kaip nurodo K. Alminauskis (plg. v.v.ž. rege „eilė, tvarka“ (Mnd W III 453)), o nėra sudarytas iš liet. rāgas. Taigi, aiškinant skolinių kilmę, pirmiausia reikėtų ieškoti pamatinių žodžių toje kalboje, iš kurios skolinamasi, jos tarmėse. LITERATŪRA A l m: A l m i n a u s k i s K. Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen, Kaunas : Šv. Kazimiero d-jos knygynas, /1934/. B u š s O. 1987: No ģermānismu vēstures (baļa, balge, baļva). – Latviešu valodas kontaktu pētījumi, Rīga: Zinātne, 135–145. Č e p i e n ė N. 1994: Dvibalsio ui kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. – Lietuvių kalbotytos klausimai 34, 158–161. H i n z e F. 1985: Zwei deutsche Lehnwörter im Baltischen. – Baltistica 21(1), 33–36. K l u g e F. 1957: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage, Berlin: Walter de Gruyter & Co. L a s c h A. 1914: Mittelniederdeutsche Grammatik, Halle: Verlag von Max Niemeyer. L K Ž: Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas [ir kt.], 1956–1996. T. 1–17. M E: K. M ü l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca I, Redig'ējs, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1923–1925. M i t z k a W. 1919: Ostpreussisches Niederdeutsch nördlich vom Ermland, Marburg: N.G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. M n d W : S c h i l l e r K., L ü b b e n A. Mittelniederdeutsches Wörterbuch II, Münster in Westf.: Aschendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1931. N a t a u O. 1937: Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen, Königsberg und Berlin: Ost-Europa-Verlag. P r W: Z i e s e m e r W. Preussisches Wörterbuch 1–2, Königsberg, 1935–1944. P V G: Prūsijos valdžios gramatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. Sudarė P. Pakarklis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. R i e m a n n E. 1974: Preussisches Wörterbuch I, Neumünster: Karl Wachholtz Verlag. S a v i č i ū t ė G., V i t k a u s k a s V. Priebalsių t:k ir d:g maišymas Švendubrės šnektoje. – Baltistica 12 (2), 146–149. S e h w e r s J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin. S k a r d ž i u s Pr. 1931: Die slavischen Lehnwörter im Alt litauischen, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. W e n z e l F. 1919: Studien zur Dialektgeographie der südlichen Oberlausitz und Nordböhmens, Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. Z i e s e m e r W. 1924: Die ostpreußischen Mundarten, Breslau: Ferdinand Hirt. Z i n k e v i č i u s Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Po pavyzdžių duodami šaltinių ir gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai yra tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 183 KEINE VOLKSETYMOLOGIEN (PRÄZISIERUNG DES URSPRUNGS EINIGER GERMANISMEN IM LITAUISCHEN) Zusammenfassung Bei der Erklärung des Ursprungs der Wörter stützen sich die Sprachforscher manchmal auf die Volksetymologie. Die Angaben der deutschen Sprache erlauben die Präzisierung des Ursprungs einiger Lehnwörter ohne ihrer Anknüpfung an einheimische litauische Wörter. Lit. auslėnderis (auslėnderis) zool. „Maikäfer (Melolontha)“ und die Formen auslinda, auslinda, auslindą verbinden sich nicht mit lit. lit., „listi i ausi“ („ins Ohr kriechen“), sie stammen aus dem dt. Linde. Es ist nicht notwendig lit. baldė „Holzgefäß, niedriges Fäßchen“ dem Wort baldai „Möbel“ anzupassen, da die dt. Form mit d (baldj, bâldj „Holzgefäß) im W. Ziesemers „Preußisches Wörterbuch“ steht. Außerdem ist die in E. Fraenkels „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ dargebrachte Anlehnung des lit. báldai „Möbel“ an bélsti „pochen“ nicht überzeugend. Die Bedeutung „Möbel (Tische, Stühle, Schränke usw.)“ ist wahrscheinlich neu, den „Holzgefäßen“ entsprungen. Brangvėnas „Branntwein“ ist nicht dem lit. brángus vynas (teuer Wein) angepaßt, weil die Lautverbindung nd in vielen deutschen Mundarten Ostpreußens zu ng gutturalisiert war, vgl. dt. dial. bragwin. Im Artikel wird der Ursprung noch dieser Lehnwörter präzisiert: bušė, -is (Büchse), inkaras (Anker), krimke (Priemchen), liutioti (auf der Laute spielen), orškis (ürskis) (Wurst), ragolė (ragulė) (Regal für Küchengeschirr). Also bei Erklärung des Ursprungs der Lehnwörter muß man zuerst nach den Grundwörtern in der Lehnsprache, ihren Mundarten suchen und sich nicht auf die Volksetymologie stützen. 184