Lietuvių kalbos švarko pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) Danutė SABALIAUSKAITĖ – LIUTKEVIČIENĖ LIETUVIŲ KALBOS ŠVARKO PAVADINIMAI Švarkas – „liemenį dengianti kostiumo dalis su sussegamais kraštais“. Lietuvoje, kaip ir apskritai Pabaltijyje, tautinio drabužių komplekso dalimi jis tapo gana neseniai. Moteriški švarkeliai imti dėvėti XIX a. pab. – XX a. pr., kai iš mados pradėjo trauktis liemenės. Iš viršutinio drabužio jos virto daugiau apatiniu, o jų funkcijas kaip tik ir perėmė švarkeliai. Jie paplito visoje Lietuvoje (Mastonytė 1961: 173; Kulikauskienė 1990: 263). Vyriško kostiumo dalimi švarkas tapo apie XIX a. vidurį (kai kuriose Lietuvos vietose kiek vėliau). Iki tol populiariausias šios paskirties drabužis buvo sermėga (At Pr 109). Kartais atskirti švarko tipo ir sermėgos ar palto tipo drabužių funkcijas gana sudėtinga: juk vasarą švarkas tampa viršutiniu drabužiu, o rudenį ar žiemą ant jo velkami šiltesni rūbai ir tuomet jis jau yra tik „kambarinis“ drabužis. Be to, pradžioje ir savo kirpimu švarkai priminė sermėgas ar paltus: dažnai jie buvo ilgi, siūti iš tokios pat medžiagos kaip ir viršutiniai drabužiai. Tokia funkcijų painiava atsispindi ir pavadinimuose. Daugeliu atvejų švarkams jie perkelti iš viršutinių drabužių, pvz. sermegėlė, trinyčiai. Todėl nemažą tokio tipo žodžių turi kelias reikšmes, plg. binžokas „trumpas švarkas; milu aptraukti kailiniai“; paletõnas „švarkas; paltas“; žipõnas „švarkas; puspalтис“. Panašiai yra ne tik lietuvių kalboje, plg. abi reikšmes turinčius est. pihtsärk, lat. svārki, pranc. paletot. XIX a. pabaigoje plinta europietiškas kostiumas. Tuomet pasirodo jau kiek kitokio tipo švarkai, į kaimą atėję iš miestų. Jų būta įvairiausių fasonų, visokių paskirčių ir dažniausiai į Lietuvą jie atkeliavo su savo pavadinimais. Todėl šiame leksiniame – semantiniame pogrupyje yra tiek daug skolinių. Pagrindinis pavadinimas dabar yra bendrinės kalbos žodis švarkas. Jis yra stilistiškai ir semantiškai neutralus. Vilniškių ir uteniškių šnektose pasitaiko forma švarkà (LKŽ XV 452). Žemaičiai vartoja ir formą šàrkas „t.p.“, šàrkai, šarkai „sermėga; drabužiai; kamža“ (LKŽ XIV 517). Keliuose žodynuose užfiksuota šàrfus (N; KŽ; LKŽ XIV 519). K. Būgos nuomone, ankstesnės formos yra be -v-. Formos su -v- galėjo atsirasti dėl žodžio švarùs įtakos, plg. švarùs šàrkas (Būga II 314). Tokie dubletai su -v- ir be jo lietuvių tarmėse yra gana dažnas reiškinys, plg. svogūnas / sogūnas, kvõtas „budelis“ / kõtas, kuvõlas / kuõlas ir kt. Žodis švarkas, kaip ir jo atitikmuo latvių kalboje svārks „t.p.“, siejamas su bažnyt. slavų спака „marškiniai; drabužis“, rus. сорочка, brus. 152 sorocka „t.p.“. Labai galimas daiktas, kad tai savas žodis, bendras baltų ir slavų kalboms. Kai kurie kalbininkai jį sieja su ide. šaknimi *serk- „pynimas“. Ryšys būtų toks: pynimas > audimas > drabužis (Karulis II 331). Kitų kalbininkų nuomone, pavadinimas į baltų ir slavų kalbas galėjęs patekti iš viduramžių lotynų kalbos, plg. lot. serica : sarica „šilkas“ (Būga II 314; Fraenkel 1955–1965: 964, 1039; ME III 1144). Tačiau tokiai prielaidai lyg ir prieštarautų gana aiškus reikšmės neatitikimas: baltų ir slavų kalbų žodis nieko bendro su šilku neturi (Fasmer III 724–5). Lietuvių raštų kalboje forma šafkai pirmą kartą pasirodo XVII a. sermėgos reikšme (C I 812). Kamžos bei apsiausto nuo dulkių reikšme šis žodis fiksuojamas XVIII a. pr. vadinamajame Krauzės žodyne (Q 110, 413). Forma švarkas minima XIX a. raštuose (Mit I 235; J). Be abejo, ji turėjo egzistuoti gerokai anksčiau; lat. svārki randamas jau XVII a. latvių kalbos žodynuose (Laumane 1986: 151). Kiti šio leksinio-semantinio pogrupio pavadinimai yra retesni, vartojami atskirose tarmėse ar raštuose. Esama ir savų žodžių, ir skolinių. LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVADINIMAI Visi jie jau yra konotuoti: semantiškai ar stilistiškai. Semantiškai konotuoti pavadinimai būtų šie: apsiaūstas „vyriškas švarkas“ : apsiaūsti. Tokia reikšme vartojamas Eržvilko apylinkėse (Kulikauskienė 1970: 144). Įprastinė reikšmė yra „lengvas, plonos medžiagos vasarinis paltas; apsisiačiamas drabužis“. lietsvarkis „švarkas nuo lietaus“ : lietūs + švarkas. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (Šlč; J.Balt; LKŽ VII 447). palaidinis, pālaidinis „švarkelis, striukė“ : palaidas. Vartoja vakarų aukštaičiai kauniškiai (LKŽ IX 227). Bendrinėje kalboje jo reikšmė kiek kitokia – „gydytojų, pardavėjų ir pan. ilgas ir platus chalatas“ (DŽ₃ 486). pūšsvar kis „trumpas švarkas“ : pūse + švarkas. Bendrinės kalbos žodis (DŽ₃ 635; LKŽ X 1067). Tokios darybos pavadinimas yra ir latvių kalboje, plg. lat. pussvārks, pussvārcis „toks švarkas; puskauliniai“ (EH II 335; At Pr 335). šarkinikė „švarkelis“ : šārkas. Retas žodis (Kin; LKŽ XVI 518). šimt akloštis, šimt akloštė „klostytas moteriškas drabužis (pr. sijonas ar švarkelis)“ : šimt akloštis, -ė „turintis daug klosčių“ < šimtas + klōstė. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (S.Čiurl; Ndž; LKŽ XIV 815). Dažnesnis tarmėse hibridas šimt akvoldis. trinyčiai, trinyčia, trinỹtis „prastos drobės švarkas“: trinỹtis „eglute austas audeklas“, trinỹtas, -a „eglute austas“ < trỹs + nỹtys. Reikia pasakyti, kad pagrindinė šio žodžio reikšmė yra „baltos storesnės drobės apsiaustas (ppr. be pamušalo), užsivelkamas ant viršutinių drabužių apsisaugoti nuo dulkių ar drėgmės; pakulinis piemens drabužis“. Audeklo reikšme žodis (vienaskaitos forma) vartojamas ir lietuvių, ir latvių kalbose, plg. liet. trinỹtis „eglute austas audek- 153 las“, lat. trinitis „languotas audeklas“, lat. trinitė „toks audeklas“. Liet. trinytis, kaip ir galima spręsti iš šio pavadinimo, audžiamas per tris nytis, tačiau lat. trinītis gali būti audžiamas ir per keturias (ME IV 237; Reķēna 1975: 391). Panašiai atsitikę ir su liet. trinyčiais. „Trinyčiai būdavo siuvami iš storo, nebalinto, per keturias nytis aust[o] pašukinio, pakulinio, rečiau lininio audeklo“ (LEB 373). Tai senas žodis, fiksuojamas (apsiausto, vėliau ir švarko reikšme) lietuvių raštų paminkluose nuo XVI a. pab. (BB 1 Moz 3,21; BB Ez 26,16; BP II 104, 194; B 5; Q 202; K.Donel; R I 98; MŽ I 186; N; KB II 72; K I 307). Švarko reikšme vartojamas Suvalkijoje, pasitaiko kai kuriose kitose Lietuvos vietose, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (Kulikau­skienė 1990: 256; LKŽ XVI 848, 853). Apsiausto reikšme iki XX a. pr. vartotas beveik visoje Lietuvoje, rečiau Žemaičiuose (LKŽ XVI 848, 853; Kulikauskienė 1990: 255; Kulikauskienė 1970: 144; At Pr 128). Kai kuriose vietose šis žodis dar galėjo reikšti kailinius, marškinius ar drabužį apskritai. Dabar išnykusi pati realija, taigi ir pavadinimas gyvojoje kalboje retai vartojamas. Žodį iš lietuvių kalbos pasiskolino kai kurios slavų kalbos, plg. brus. трыніца „lengvas, į palaidinę panašus apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš palto ar kailinių darganotu oru“, трыніты „трынічай“, трынітны „iš trinyčio pasiūtas, trinytinis (apie drabužius)“, lenk. dial. trynica „storas naminis audeklas; storo audeklo apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš kitų viršutinių drabužių“, trynitny „iš storo naminio audeklo“, trynit „toks audeklas (trinytis)“, tr(z)ynitny „trintas (apie pakulinį, marškonį audeklą)“. Kai kurie iš šių lituanizmų slavų kalbose fiksuojami jau nuo XVII a.(Urbutis 1969 : 154–5; Grinaveckienė 1995: 491; Zinkevičius I 265, II 129, III 119, 126; Laučiūtė 1982: 50). trumpikė, trumpė „trumpas moteriškas švarkelis“ : trumpas. Vartojama apie Eržvilką (Kulikau­skienė 1970 : 146, LKŽ XVI 1022, 1024). Dar gali reikšti trumpą moterišką palaidinukę ir (forma trumpikės) trumpas kelnaite­s. Stilistiškai konotuoti pavadinimai paprastai reiškia kokį nors prastą, padėvėtą, apiplyšusį švarką. Šie žodžiai gali turėti ir papildomą semantinį požymį. bizdė niek. „trumpas švarkas“. Veikiausiai sietina su kitais šios šaknies žodžiais, plg. bizdė „bezdalė; mergiotė“, bizdas „užpakalis“, bizdailis „kas laksto basas, pusplikis, be kelnių“, bizdelioti niek. „be reikalo greitai lakstyti“ ir kt. Retas žodis (Krt; LKŽ I, 862). pliurponas „toks moteriškas švarkas“. Sietina su kitais šios šaknies žodžiais, plg. pliurpuoti „eiti keistai, neįprastai apsirengus; negražiai, bjauriai rengtis“, pliurpa „kas netvarkingas, apsileidęs; kas nerimto elgesio; kvaiša“. Dar plg.: Kaip pliurpa pasiredžius ir pliurpuoja (Jrb); Su pliurponu pasiredžius pliurpuoja, t.y. eina (J). Pavadinimas randamas kai kuriuose žodynuose (LKŽ X 274). šikelis „trumpas vyriškas drabužis, švarkas“. Veikiausiai sietina su šikė „užpakalis“. Plg. Už šikės užeina palitokas (J) ir Šikelis lig bambos pasiūtas, t.y. drabužis vyriškas (J). Retas pavadinimas (LKŽ XIV 757). 154 šikšarkis „toks trumpas vyriškas ar moteriškas švarkas“, plg. šikti + šarkas. Pasitaiko kai kuriose žemaičių šnektose (LKŽ XIV 764). šliurpis, šliurpōkas „padėvėtas švarkas ar apsiaustas“. Kilmė nėra visiškai aiški. Galbūt pavadinimas atsirado iš šliūrpa „atlapas, atvartas“. Taip pat įmanomas jo ryšys su kitais šliur- šaknies žodžiais, turinčiais neigiamą atspalvį, plg. šliūrpa „vėpla, apsileidėlis“, šliurpsėti „žliugsėti“ (pvz., šliurpsintis apavas), šliurnōti „prastai, netvarkingai apsirengus vaikštinėti, šliurinėti“, šliūrna „apsileidėlis“, šliūrti „darytis purvinam, nešvariam“. Retas pavadinimas (Tl; LKŽ XV 6,7). švarkiūkštis „prastas švarkas“ : švākas (LKŽ XV 453). švārkpal aikis „prastas, apiplyšęs švarkas“ : švākas + pal aikis (LKŽ XV 453). SLAVIZMAI POLONIZMAI gunčia, gunčėlė „vyriškas švarkas“, plg. lenk. gunia, guńka, gunieczka „šiltas viršutinis drabužis iš grubios medžiagos“ (LKA I 145). Švarko reikšmė labai retas (Kulik auskienė 1971: 167, 168). Dažniau šio žodžio variantai vartojami kitomis reikšmėmis: gūnià „apsiaustas nuo lietaus, pintas iš šiaudų, nešiojamas piem enukų, naktigonių“, gūnčė „milinis kelionės apsiaustas“, gūnčiai „ilgi aptraukti kailiniai“. Pavadinimas randamas daugelyje slavų kalbų, plg. brus. гун я „marška vežimo sėdynei ar arkliui apdengti; šilta didelė skara“, rus. гун я „prastas drabužis“, ukr. гун я „sermegė“, bulg. гуня „apsiaustas iš ožkos vilnos“ ir kt. Tolesnė žodžio etimologija nėra aiški, esama visokių hipotezių, plg. lot. gunna „kailiniai“, kimr. gwn „suknelė“, avest. gaōna- „plaukas, spalva“, n. pers. gūn „spalva“ (Trubačev 7, 175–177; Fasmer I 475; EŠBM III 114; Sławski I 378). Lenkų kalboje žodis pradėtas vartoti XV–XVI a. (Borejszo 141). Lietuvių kalba jis pasiekė gana greitai: pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 551[23]), o žodis gūnià pasirodo XVII a. raštų kalboje, ten jis reiškia maršką vežimo sėdynei ar arkliui apdengti (SD (1) 40, 57). Pastaroji reikšmė ir „šiaudinis užtiesalas, užleidžiamas žiemą ant lango ar durų, kad nebūtų šalta“ yra žymiai dažnesnės už drabužio reikšmes. jūpkis, jupkėlė „striukė, moteriškas švarkas“, plg. lenk. jupka < jupa „seno-viškas moteriškas drabužis, striukė“. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vok. Joppe, Juppe „švarkas, liemenė“. Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. giuppa „švarkas; apatinis drabužis“, gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba „viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis; apatinis medvilninis drabužis“ (Brückner 1927: 209; Sławski I 591; Fasmer IV 525; Kluge 1957: 333; Pfeifer 1993: 599–600). Pasitaiko šiauliškių šnektoje (LKŽ IV 430). Dar plg. kitus šios šaknies drabužių pavadinimus, gautus per slavų kalbas, plg. jupà „toks viršutinis drabužis; suknelė“, jūpikas, jūpik is „sijonas“, ir per vokiečių kalbą, plg. jöpe, jöpke, jöpa 155 „trumpas moteriškas švarkas; liemenė“, jūopa „trumpas švarkas; palaidinė“. Iš to paties šaltinio kilę ir per slavus gauti šūba „ilgi apmūsti kailiniai“ bei žiponas „švarkas; pus paltis“. Vokiškos kilmės yra lat. jupkins, jupks „moteriškas švarkas“ (EH I 567). kaptanikas „švarkas“, plg. lenk. kaftanik „palaidinukė“. Lenk. kaftanik atsirado XVI a. iš kaftan „toks viršutinis drabužis“ (Borejszo 1990: 145). Pavadinimas paplitęs ir kitose slavų kalbose, plg. brus. кафтан, каптан, rus. кафтан, ukr. кафтан, каптан, ček. kaftan ir kt. Tai gana senas skolinys (lenkų k. užfiksuotas XV a., baltarusių k. – XVI a.). Į slavų kalbas jis pateko per turkų kalbą, plg. turk. kaftan „toks ilgas lengvas drabužis“, iš persų kalbos, plg. pers. qaftān „toks drabužis“. Į kai kurias Vakarų Europos kalbas galėjo patekti ir per arabų kalbą, plg. arab. qaftān (Sławski II 20; Borejszo 1990: 145; ESBM IV 314; Fasmer II 212; Machek 1968: 235; Dauzat 1954: 126; Kluge 1957: 338; Pfeifer 1993: 607–8; Klein 1966–1967: 81; Webster 1976: 155). Liet. kaptanikas yra retas pavadinimas, pasitaikantis pietų Lietuvoje (LKŽ V 252). Žymiai dažnesnis yra kaptōnas „vatinukas, puspaltis; sermėga, paltas; žieminis švarkas“. Šis drabužis minimas XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 251[43]). Raštuose pirmą kartą užfiksuotas apie 1620 m. (SD (1)50). Vartoja pietų aukštaičiai, bet pasitaiko ir kitose Lietuvos tarmėse (DrskŽ 138; Kulikauskienė 1990: 256; LzŽ 107; Stravinskienė 1968: 157; LKŽ V 253; At Pr 51 žemėl.). Skolinys yra ir latvių kalboje, plg. lat. kaftāns „ilgas senovinis švarkas“ (LLVV IV 81). kuzijākas, kuzijōkas, kuziokas, kuzjakė „trumpas švarkas ar apsiaustas“, plg. lenk. kozyjaka, kazyjaka, kazyaka „viršutinis vyriškas drabužis, primenantis liemenę“. Lenkų kalboje paplito XVI a. Neaišku, per kokią kalbą atėjo į lenkų, plg. viduramžių lot. casaca „toks drabužis“, pranc. casaque „apsiaustas, palaidinis“, it. casacca „apsiaustas, durtinis“, isp. casaca „striukė“, vid.vok.a. kasugele, kasuckel „arnotas“ (iš romanų kalbų) (Sławski III 26–7, 36; Borejszo 1990: 147–8, 153). Kai kurių kalbininkų manymu, šis pavadinimas į lietuvių kalbą galėjęs patekti iš vokiečių kalbos, plg. liet. kūzas (< vok. dial. kus „prastas drabužis“, Rytų Prūsijos vok. kuz „trumpas, mažas“) ir liet. jākas (< vok. Jacke „trumpas švarkas, striukė“), plg. t.p. vok. dial. koz jacke „kelioninis apsiaustas“ (Alminauskis I 77; Janavičienė 1992: 83). Pavadinimas randamas D. Poškos raštuose, XIX a. žodynuose (N; K; K II 336; J). Jį vartoja vakarų žemaičiai ir šiaurės žemaičiai kretingiškiai, pasitaiko pietų žemaičių varniškių šnektose (LKŽ VI 1017, 1018). Dar gali reikšti liemenę, palaidinę. pancėrius „švarkas“, plg. lenk. pancerz „šarvas“ (Skardžius 1931: 155). Į lenkų kalbą žodis atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vid.vok.a panzi(e)r, vok. Pancer „t.p.“, galėjo tarpininkauti čekų kalba, plg. s. ček. pancier, pancir „t.p.“ (Brückner 156 1927: 393; Borejszo 1990: 166). Švarko reikšmė žodis retas (Dr; LKŽ IX 328). Šiaip ir lietuvių kalboje jis reiškia šarvą ir randamas jau XVI–XVIII a. raštuose (DP 553; ChB 304; Q 379). spancerka, spancierka „švarkas“, plg. lenk. spencer, spencerka „striukė“ (Fraenkel 1955–1965: 859; LKŽ IX 327, 328, XIII 317). Yra šis pavadinimas ir rusų kalboje, plg. rus. спенцер „tokia striukė“. Į slavų kalbas pateko iš anglų, vokiečių ar prancūzų kalbų, plg. angl. spencer, vok. Spencer, pranc. spencer „tam tikras trumpas apsiaustas ar švarkas“. Pavadinimas kilo iš pavardės anglų politiko lordo Džordžo Džono Spencerio (Spencer, 1758–1834), kuris tokį drabužį mėgo dėvėti. Minėtose kalbose pavadinimas paplito XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje (Fasmer III 733; Brückner 1927: 508; Webster 1976: 1118; Klein 1966–1967: 1485; Kluge 1957: 724; Dauzat 1954: 680). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas gana retai, pasitaiko pietų aukštaičių tarmėje. Dažniau jis reiškia liemenę. Turi šį pavadinimą ir latviai, plg. lat. spenceris „liemenė; švarkas“. Čia jis pateko iš vokiečių kalbos (Sehwers 1953: 115, 207, 232; ME III 989; EH II 549). šaračkinė, šaračkinukas (hibr.) „šaračkinis švarkelis“, plg. liet. šaračkinis, -ė „iš šaračkos pasiūtas“, šaračka „prastas pakulinis audeklas kelnėms, švarkams, rainis“, iš lenk. szaraczek „tokia gelumbės rūšis; prasta suknelė iš tos medžiagos“. Pasitaiko XX a. lietuvių raštų kalboje (V.Krev; NdŽ; LKŽ XIV 513). BALTARUSIZMAI kulikas „trumpa rudeninė, švarkelis“. Kilmė nėra visai aiški, bet veikiausiai pasiskolinta iš baltarusių kalbos, plg. brus. кулёк „naminės medžiagos švarkas“ (SBG II 564). Pasitaiko šiaurinėje vilniškių šnektos dalyje (LKŽ VI 831). Dar plg. lat. kuļiks, kuļka „vyriškas švarkas“, prūs. kuļiks „kapšiukas, maišelis“. Yra lietuvių kalboje ir kulinė „kumštinė (pr. kailinė) pirštinė. sermegà „švarkas“, plg. s. brus. сермяга „valstietiškas viršutinis drabužis iš grubaus audeklo“ (Fraenkel 1955–1965: 777; Skardžius 1931: 196; LKA I 145). Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. lenk. siermięga, rus. сермяга, ukr. сермяга „t.p.“. Neaiškios kilmės žodis. Vieni kalbininkai mėgina jį sieti su liet. širmas, kiti – su viduramžių lot. scaramangum ar gr. σκαραμαγιον „toks drabužis“, esama ir kitokių hipotezių (Fasmer III 609; Borejszo 1990: 178). Švarko reikšme vartojamas žemaičių šnektose (LKŽ XII 431–2). Tačiau žymiai dažniau šis žodis reiškia tam tikrą milinį viršutinį drabužį; milinį apsiaustą. Šia reikšme pavadinimas fiksuojamas lietuvių raštuose nuo XVI a. (BB 1 Moz 3,21; BB Ez 26,16; BP II 194; SD(3) 402; Lex 71a; K.Donel; H; R 235, 241; MŽ; N; J). šimtakyöldis, šimtaköldė, šimtaka dė (hibr.) „klostytas moteriškas drabužis, ppr. sijonas ar švarkelis, šimtakk lostis“. Retas žodis, pasitaiko XX a. raštų 157 kalboje (LKŽ XIV 815). šúšpōnas „pušsvarkis“, plg. s. brus. жупань „švarkas; puspaltis“ (Grinaveckienė 1993: 176). Fonetiniai pakitimai galėjo atsirasti jau lietuvių kalbos dirvoje, plg. seksmė < sekmė (Zinkevičius 1966: 196). Lietuvių kalboje šia reikšme retas. Dažnesnis yra šūšpōnis „drobinis apsiaustas, paprastai velkamas ant kailinių“. Dar žr. žipōnas. RUSICIZMAI čepānas „žiponas“. Tai nelabai aiškios kilmės žodis. Galimas daiktas, atėjo per rusų kalbą, plg. rus. dial. чапан, чепан „toks valstietiškas viršutinis drabužis“ (Dal’ IV 582, 589). Į rusų kalbą žodis pateko iš tiurkų kalbų (Fasmer IV 315). Tiesa, šis pavadinimas vartojamas rytinėse rusų kalbos tarmėse. Kitas variantas – galbūt pavadinimą reikėtų sieti su visai kitokios kilmės rus. чапан, brus. жупан, lenk. żupan „t.p.“. Lietuvių kalboje jis užfiksuotas tik XIX a. dainų rinkiniuose (JR 58; JV 718; LKŽ II₂ 69). frenčius, prenčius „kariško kirpimo švarkas“, plg. rus. френч „t.p.“. Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. brus. фрэнч, lenk. frencz „t.p.“. Šis pavadinimas kilo iš I pasaul. karo anglų feldmaršalo Džono Dentono Frenčo (French, 1852–1925) pavardės (Fasmer IV 207, O. Trubačiovo pastaba; TrpŽ (3) 169). Lietuvoje tokio tipo švarkas, atėjęs kartu su savo pavadinimu, buvo ypač populiarus XX a. III–IV dešimtmetyje. Žodis vartotas daugelyje Lietuvos vietų, ypač Suvalkijoje bei Dzūkijoje (Kulik aukskienė 1970: 147; Kulikauskienė 1990: 256; Grinaveckienė 1993: 164; LKŽ II₂ 1184; Zinkevičius 1966: 151). Iš slavų kalbų pavadinimas pateko ir į latvių kalbą, plg. lat. bendr. frencis, lat. dial. prencis, preņcs „t.p.“ (Reķēna 1975: 465; LLVV II 546). kupāika „trumpas vilnonis švarkas, palaidinukė“, plg. rus. šnek. куфайка, фуфайка „vatinukė“. Pavadinimas yra ir baltarusių kalboje, plg. куфайка „t.p.“. Neaiškios kilmės žodis (Fasmer IV 212; ĖSBM V 174). Lietuvių kalboje retas (JD 108; LKŽ 919). Skolinį turi ir latvių kalba, plg. lat. pupaika „t.p.“ (Reķēna 1975: 466). livrėja, livrejā, livrejā „tam tikras uniforminis šveicorių ar liokajų švarkas“, plg. rus. ливрея „t.p.“. Į rusų kalbą žodis pateko iš prancūzų kalbos, plg. pranc. livrée „t.p.“, s. pranc. livree „drabužis, kurį šeimininkai duodavo (įteikdavo) savo tarnams“ < pranc. livrer „įteikti, pristatyti“. Tai yra veiksmažodžio libérer „išlaisvinti“ dubletas. Toliau kildinamas iš lot. liberāre „t.p.“, liber „laisvas“ (Fasmer II 492; Klein 1966–1967: 899; Dauzat 1954: 440). Pasitaiko raštu kalboje (NdŽ; LKŽ VII 632; TrpŽ (3) 293). Žodis paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, be jau minėtų, dar plg. lat. livreja, angl. livery, vok. Livree „t.p.“. mundiera, mundierā, mundiērius, mandierā, manderā, mundyras, mundyrius „kareivio ar šiaip tarnautojo uniforminis švarkas“, plg. rus. мундир, rus. dial. мундер „t.p.“ (Fraenkel 1955–1965: 405). Į rusų kalbą žodis atėjo XVIII a. 158 pradžioje, galimas daiktas, tarpininkaujant vokiečių kalbai, plg. vok. Montierung, vok. dial mundierung „kareiviškas švarkas“, iš prancūzų kalbos, plg. pranc. monture „(kario) apranga“ (Dauzat 1954: 484; Fasmer III 9–10; Kiparsky 1975: 134). Pavadinimas fiksuojamas XVIII – XX a. lietuvių raštų kalboje, tarmėse dabar jau retas (R 258; MŽ 345; K; LB 125; JD 621, 1160, 1120; JV 338; BsO 82, 292; KpID 30; NS 500, 507; LKŽ VIII 406, 407) Veikiausiai jau lietuvių kalbos dirvoje atsirado ir forma mandaras „švarkas; eilutė“ (LKŽ VII 820–1). Dar plg. mandūra, mundūras. Skolinį turi ir bendrinė latvių kalba, plg. lat. mundieris „t.p.“ (ME II 667; LLVV V 290). saraponas „suplyšęs švarkas ar paltas“, plg. rus. сарафан „toks berankovis rusų moterų drabužis, panašus į suknelę“. Į rusų kalbą pavadinimas atėjo gana seniai, plg. s. rus. сарафань, per tiurk. sārap(i) iš persų kalbos, plg. pers. serāpā „garbingi drabužiai“, dar plg. gr. σάραπις (Fasmer III 561). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas retai (Ds; LKŽ XII 150). Dažniau pasitaiko sarafānas „toks berankovis drabužis, panašus į suknelę“. Tokia reikšme jis vartojamas ir kai kuriose latvių tarmėse, plg. sarapanc (Reķēna 1975: 457). sertùkas, sartùkas „dveilis švarkas, surdutas“ plg. rus. dial. серту́к, rus. скортук (Dal’ IV 178) „t.p.“. Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, plg. lenk. surdut, brus. сурдут, alb. surtukë, rum. surtuc, angl. surdout. Žodis pasiskolintas iš prancūzų kalbos, plg. pranc. surtout „apsiaustas, viršutinis drabužis“ (Brückner 1927: 526; Buck 1949: 420; Fasmer III 823). Tai prancūziškos kilmės žodis, pažodžiui surtout „virš visko“ < sur „ant, virš“ + tout „visas, viskas“ (Dauzat 1954: 693; Klein 1966–1967: 1548). Lietuvių kalboje minėtieji variantai vartojami retai (Auk, Rš; LKŽ XII 168, 433). Sartùkas užfiksuota XIX a. pab. (LB 215). Žymiai dažniau pasitaiko sùrdutas „smaugtas, su ilgais skvernais vyriškas viršutinis dvieilis drabužis“. Jis paplitęs ar bent pasitaiko daugelyje šnektų (LKŽ XIV 210; LŽŽP 179; Mastonytė 1970: 121; At Pr 113). NEAPIBRĖŽTIEJI SLAVIZMAI kapotà „švarkas, palaidinis“, plg. lenk. kapota „toks viršutinis drabužis“, brus. капота „viršutinis drabužis; švarkas“. Į baltarusių kalbą atėjo iš lenkų kalbos. Lenkų kalba pavadinimą XVIa. pasiskolino iš prancūzų, plg. s.pranc. capot, pranc. capote „apsiaustas su gobtuvu; moteriškas galvos apdangalas“: cape „apsiaustas“, gauto iš lotynų kalbos, plg. lot. cappa „apsiaustas“ (Sławski II 58–9; Borejszo 1990: 147; EŠBM IV 253; Fasmer II 187; Dauzat 1954: 139; Kluge 1957: 349). Skolinį vartoja širvintiškiai bei uteniškiai (LKŽ V 242). Geriau žinoma reikšmė yra „šiltas viršutinis drabužis“. kurtà „trumpas švarkas; moteriškas švarkelis“, plg. lenk. kurta, s. brus. курта 159 „trumpas viršutinis drabužis“ (Skardžius 1931: 116). Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. rus. курта, ukr. курта „t.p.“. Manoma, jog į rytų slavų kalbas atėjo per lenkų kalbą iš viduramžių lotynų kalbos, plg. lot. curtus „trumpas“. Lenkų kalba žodį gavo XVI a., galimas daiktas, kad tarpininkė buvo vengrų kalba, plg. vengr. kurta „trumpas“ (Brückner 1927: 284; Sławski III 413–4; Borejszo 1990: 155; ÈSBM V 170; Fasmer II 429–430). Tačiau į rusų kalbą žodis kartais galėjo patekti ir kitais keliais, plg. lezg. kurt „trumpi kailiniai“, oset. kuraet „bešmetas (toks vyrų ir moterų drabužis)“ ir kt. (Abaev I 609–610; Fasmer II 430, O. Trubačiovo pastaba). Lietuvių raštų kalboje žodis pirmą kartą užfiksuotas 1642 m. K. Sirvydo žodyne leidime (SD (3) 144). Pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (510[2]). Tai gana retas pavadinimas (Užv; N; [K]; LKŽ VI 973, 979). Dažniau pasitaiko kurtkà „striukė; kailiniai; palaidinukė“. liberija „livrėja“, plg. lenk. liberia, rus. либерия „t.p.“. Į šias slavų kalbas pavadinimas veikiausiai atėjo per n. vokiečių aukštaičių kalbą, plg. vok. Lib(e)rei iš ispanų kalbos, plg. isp. librea „t.p.“ (Fasmer II 429; Brückner 1927: 298). Pasitaiko XIX–XX a. raštų kalboje (LKŽ VII 398). Dar žr. livrėja. marinárka, malinárka, maninárka, mananárka „vyriškas švarkas; ilgas vyriškas švarkas“, plg. lenk. marynarka „švarkas“, brus. марынарка „švarkas; puspal­tis“. Į baltarusių kalbą pavadinimas atėjo iš lenkų kalbos (ÈSBM VI 242; SBG III 38–9). Lenk. marynarka padaryta iš marynarz „jūrininkas“, kilusio iš lot. marinus „jūros, jūrinis“ (Karłowicz II 890; Doroszewski IV 481). Lietuvių tarmėse gana dažna disimiliacija, kai iš dviejų r pirmasis keičiamas l. Ypač tai būdinga svetimiems žodžiams, plg. almideris „triukšmas“ < armideris, kalikatūrā < karikatūrā, levò/veris < revò/veris (Zinkevičius 1966: 172). Tokiu būdu atsirado ir forma malinárka. Pasitaiko atvejų, kai pirmasis r keičiamas n, plg. antilèrija < artilèrija, dezentýras < dezertýras (Zinkevičius 1966: 172). Taip atsitiko ir su forma maninárka. Pavadinimas pasitaiko daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų (LKŽ VII 797; LzŽ 155; LzŽP 193; Kulikauskienė 1971: 168; Stravinskienė 1968: 155; Miliuvienė 1989: 155; Grinaveckienė 1993: 168). nažutkà „trumpas moteriškas švarkas ar vatinukė“, plg. lenk. narzutka „berankovis apsiaustas, pelerina“ (Fraenkel 1955–1965: 488), brus. нажутка „trumpas viršutinis drabužis; švarkelis, striukė; palaidinė“. Tai lenkiškos kilmės žodis, plg. narzucać „užsimesti, ap(si)siausti“ (Karłowicz III 156). Kiek dažnesnė šio žodžio reikšmė yra „palaidinukė“. Viena ar kita reikšme jis vartojamas beveik visose Lietuvos tarmėse, gal tik išskyrus vakarų aukštaičius (LKŽ VIII 595; Stravinskienė 1968: 154; Mastonytė 1964: 146; Miliuvienė 1989: 153; Bdr 157). paletėlis (hibr.)“moteriškas švarkelis“, plg. liet. pāletas, pāltas „ilgas storesnės medžiagos viršutinis drabužis, apsiaustas“ iš lenk. palto, paleto „paltas“ ar brus. паліто. (Fraenkel 1955–1965: 534; Sabaliauskas 1990: 249). Į slavų kalbas 160 pavadinimas atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. paletot „t.p.“. Prancūzai jį XIV a. gavo iš viduriniosios anglų kalbos, plg. angl. paltok „toks laisvas viršutinis drabužis“. (Įdomus faktas, kad anglai vėliau perėmė prancūziškąją žodžio formą, plg. angl. paletot.) Anglų kalbos žodis sudarytas iš dviejų dėmenų: pal + tok. Antrojo dėmens kilmė neaiški. Anglų kalbos žodis pall „apsiaustas, mantija“ kildinamas iš lotynų kalbos, plg. lot. pallium „t.p.“, lot. palla „ilgas viršutinis drabužis“. Pastarojo kilmė neaiški. Galbūt jis giminiškas su s.sl. pelena „vystyklai“, s.skandinav. feldr „avikailių kailiniai; apsiaustas“, lot. pellis (Brückner 1927: 395; Dauzat 1954: 525, 526; Guiraud 1971: 84; Kluge 1957: 528; Klein 1966–1967: 1114, 1115; Webster 1976: 825; Oxford 1985: 642, 643; Fasmer III 194, 228–9; Kiparsky 1975: 157). Liet. paletėlis yra retas pavadinimas (Tršk; LKŽ IX 254). Páltas yra vienas pagrindinių viršutinių drabužių pavadinimų, paplitęs visoje Lietuvoje (LžŽ 183; DrskŽ 242; LKŽ IX 275; DŽ₃ 490). paletõnas, palitõnas „švarkas“, plg. lenk. paleton, palton „paltas; toks viršutinis drabužis“, brus. палітон „striukė“. Šia reikšme pasitaiko atskirose rytų Lietuvos ir Žemaičių vietose (LKŽ IX 254, 267). Gali reikšti ir paltą. Dar žr. paletėlis. pindžiãkas, pinžõkas, binžõkas „trumpas švarkas“, plg. lenk. pindżak „trumpas drabužis“ (LKA I 145), brus. пінжак, пінджак, бінджак „švarkas“. Į slavų kalbas, dar plg. rus. пиджак „t.p.“, žodis pateko iš anglų kalbos, plg. pea-jacket „trumpas apsiaustas, striukė“ (Fasmer III 259). Anglai jį gavo iš vid. nyderlandų kalbos, plg. nl. pijjekker „striukė iš šiurkščios vilnos“: pij (< nl. pie „drabužis iš šiurkščios vilnos“) + jekker „švarkas, striukė“ (Klein 1966–1967: 1143; Webster 1976: 843). Pavadinimą vartoja uteniškiai, anykštėnai, panevėžiškiai, pasitaiko jis ir pietų aukštaičių tarmėje (LKŽ I 831, 834, IX 1036, 1037). Pindžiãkas dar gali reikšti vatinį puspalčių, o binžõkas – milu aptrauktus kailinukus. Žodis randamas latvių ir estų kalbose, plg. lat. dial. pindžuks, pindžaks, pin-džoks, bindžaks, bindžuks „švarkas; toks viršutinis drabužis“, est. pintsak „švarkas“ (Rekēna 1975: 464; At Pr 51 žemėl., 113). ploščiùkas (hibr.)“švarkas“, plg. liet. plóščius „ilgas apsiaustas be vatos, lietpaltis“, iš s. brus. плашч, lenk. plaszcz „t.p.“ (Fraenkel 1955–1965: 629; Skardžius 1931: 171; Palionis 1967: 280; Zinkevičius III 37, 133). Šis žodis randamas beveik visose slavų kalbose – tai vienas iš nedaugelio praslaviškų drabužių pavadinimų. Jis fiksuojamas jau X – XI a., plg. s. sl. плащь (Schrader I 603; Niderle 1956: 236; Machek 1968: 455). Tolesnė žodžio kilmė nėra visiškai aiški, bet paprastai jis siejamas arba su rus. плат „skara“, arba su rus. плоский, lenk. plaski „plokščias“ bei kitais šių šaknų žodžiais (Brückner 1927: 420; Fasmer III 277). Švarko reikšme pavadinimas retas, pasitaiko rytų Lietuvoje (LKŽ X 308). Apsiausto reikšme jis žinomas visoje Lietuvoje (LKŽ X 308, 309). Tai senas 161 lietuvių kalbos skolinys, randamas jau pirmuosiuose raštų paminkluose (Mž 34; SD(1) 820; SP I 223; ChB 59). Čia jis reiškia skraistę. Vėliau šia reikšme nebevartotas. Iš rusų kalbos jį yra pasiskolinę ir latviai, plg. lat. plašcs „lietpaltis“ (Reķena 1975: 472). Tokios pat kilmės veikiausiai yra ir lat. plašķis „platus apsiaustas“, plāšķi „prastas švarkas“, plarkšis „lietpaltis“ (ME III 320; EH II 284; Kagaine III 99). Yra šis žodis ir prūsų kalboje, plg. ploaste „paklodė, lovos apdangalas“, bet jo kilmė nėra visiškai aiški. J. Endzelyno nuomone, tai gali būti ne skolinys, o giminiškas žodis (Fraenkel 1955–1965: 629; Endzelīns 1943: 228; Fasmer III 277). sākas, sakēlis, sakūtis, sokēlis „švarkas; moteriškas švarkas; vyriškas švarkas“, plg. lenk. sak „vyriškas vasariškas apsiaustas“, brus. сак „toks viršutinis moteriškas drabužis“. Žodis paplitęs daugelyje slavų kalbų, kai kuriose reiškia maišą ar žvejybos tinklą. Į slavų kalbas jis pateko iš romanų kalbų, plg. pranc. sac, it. sacco „maišas; toks drabužis“. Romanų kalbos žodį gavo iš lotynų kalbos, plg. lot. saccus „maišas; grubaus audinio drabužis“. Iš lotynų kalbos pavadinimą pasiskolino ir germanų kalbos, plg. angl. sack, vok. Sack „t.p.“ ir kt. Į lotynų kalbą jis atėjo per graikų kalbą, plg. gr. σ ά κ κ ο ς „t.p.“ iš hebrajų kalbos, plg. hebr. śaq „t.p.“ (Brückner 1927: 479; Fasmer III 546–7; Dauzat 1954: 644; Kluge 1957: 618; Klein 1966–1967: 1370; Oxford 1985: 1017; Buck 1949: 419). Pavadinimas paplitęs pietų aukštaičių tarmėje, jį vartoja rytų aukštaičiai vilniškiai, pasitaiko ir kitose rytų Lietuvos vietose (Mastonytė 1961: 178; Grinaveckienė 1993: 173; Stravinskienė 1968: 154, 157; LžŽ 241; LKŽ XII 21). Turi šį pavadinimą ir latviai, plg. lat. saks „rudeninis paltas“ (Reķena 1975: 472). žakėtas, žākietas, žēketas, žėkietas „trumpas viršutinis moteriškas drabužis, švarkelis“, plg. lenk. żakiet, rus. жакет, brus. жакет, жакят „t.p.“. Į slavų kalbas žodis XIX a. atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. jaquett(e) < jaque „švarkas, striukė“ (Fasmer II 34; Šanskij I(5) 273; EŠBM III 202). Pavadinimas paplitęs visoje Lietuvoje (DūnŽ 557; DrskŽ 471–2; Stravinskienė 1968: 154), vartojamas bendrinėje kalboje (DŽ⁶ 949; Priešauskaitė 1977: 41). Dar žr. jākė. Tai ir latvių bendrinės kalbos žodis, plg. lat. žakete „t.p.“ (LVV 880). žipōnas, žiupōnas, župōnas „švarkas; puspal­tis“, plg. lenk. żupan, brus. жупан „t.p.“ (Skardžius 1931: 248). Toks u suprešakėjimas lietuvių tarmėse nėra retas dalykas, plg. žiubėrklas, žiubėrklas, žibėrklas, žebėrklas, žiupsnys, žipsnys, čiupyrna, čipyrna „galvos plaukai“ (< lenk. czupyrna, brus. чупрына) ir kt. (Urbutis 1981: 125). Pavadinimas randamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. жупан, ukr. жупан „t.p.“, ček. župan „chalatas; durtinis“. Į slavų kalbas jis veikiausiai pateko iš italų kalbos, plg. it. giuppone, giubbone „vyriškas drabužis iš grubios medžiagos, palaidinis“: giuppa, giubba „švarkas; palaidinis“. Italai šį žodį gavo 162 iš arabų kalbos, plg. arab. gubba „viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis“ (Borejszo 1990: 161; Sławski I 591; Fasmer II 66, IV 525; Machek 1968: 731; Kluge 1957: 333; Pfeifer 1993: 599–600; Dauzat 1954: 422). Į lenkų kalbą pavadinimas atėjo XVI a., ir jau nuo to paties amžiaus šis drabužis fiksuojamas Lietuvos inventoriuose (LI 550[47]). Raštų kalboje pavadinimas pasirodo XVII a. viduryje (SD(3) 555). Aptinkamas beveik visose šnektose, išskyrus žemaičius (DrskŽ 480, 481; Kulikauskienė 1990: 256, 263; Urbutis 1981: 125; At Pr 51 žemėl.). Pavadinimas pasitaiko ir kai kuriose latvių tarmėse, plg. lat. zupāns, župāns „t.p.“, županas „skudurai“ (At Pr 51 žemėl.; ME IV 832). GERMANIZMAI SKOLINIAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS jėkė, jākė „moteriškas švarkelis“, plg. vok. Jacke „trumpas švarkas“, Jäckchen „švarkelis“ (Alminauskis I 57; Fraenkel 1955–1965: 189). Vokiečiai pavadinimą pasiskolino iš prancūzų XV a., plg. pranc. jaque „trumpas vyriškas švarkas; striukė“. Toliau kalbininkų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad prancūzai žodį gavo per ispanų kalbą, plg. isp. jaco „trumpas švarkas“, iš arabų, plg. arab. šakk „šarvas“ (Kluge 1957: 329; Dauzat 1954: 417, 418; Brückner 1927: 197; Fasmer II 34; Šanskij I(5) 273; Oxford 1985: 490; Buck 1949: 419). Kiti teigia, kad drabužio pavadinimas kilo iš tikrinio vardo Jacques (< Jacobus), kuriuo buvo pravardžiuojami prancūzų valstiečiai, dėvėję šį drabužį (Pfeifer 1993: 593; Klein 1966–1967: 823). Vartoja vakarų aukštaičiai kauniškiai bei pietų aukštaičiai (Kulikauskienė 1990: 263; DrskŽ 125; Mastonytė 1961: 180; LKŽ IV 290–1, 338, 339). Kiek dažnesnė šio žodžio reikšmė yra liemenė. Lietuvių raštų kalboje žodis (liemenės reikšme) pirmą kartą paminėtas XIX a. (JV I 718; J I 678). Pavadinimas buvo žinomas ir Mažojoje Lietuvoje (Kapeleris 1970: 347). Iš vokiečių kalbos žodis atėjo į latvių bei estų kalbas, plg. lat. jaka (kai kuriose tarmėse jaks) „palaidinė, striukė“, est. jakk, jake „t.p.“ (Sehwers 1953: 43, 233; ME II 95; EH I 558; Rekēna 1975: 462; LLVV IV 24). Ten jis vartojamas bendrinėje kalboje. jópė, jópa, jópkė „trumpas moteriškas švarkas“, júopa „trumpas švarkas; palaidinė“, plg. vok. Joppe, Juppe „švarkas; liemenė“ (LKŽ IV 357, 423). Raštuose forma jópė pirmą kartą minima XVIII a. pr. (Brand 1702: 95). Dabar pavadinimas pasitaiko apie Klaipėdą ir Šakius, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (K 159; KŽ 996; I.Simon; LKŽ IV 357). Dar žr. júpkis. kamzuolė „švarkas su liemeniu ir skvernais, durtinys“, plg. vok. dial. kamsōl „trumpas švarkas“. Galėjo kartais patekti ir per slavų kalbas, plg. lenk. kamzoła, rus. камзол, brus. камзол „liemenė“. Pavadinimas vartojamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. камизэлка, камзол, ukr. камзол, bulg. камзол, ček. kamizola ir kt. Į slavų kalbas šis žodis pateko per prancūzų kalbą, plg. pranc. camisole „palaidinis“, iš italų kalbos, plg. it. camiciola, padaryto iš cami- 163 cia „marškiniai“, kuris kilęs iš lot. camisia „t.p.“ (Brückner 1927: 215; Sławski II 38–9; Borejszo 1990: 146; ÈSBM IV 223; Fasmer II 175; Dauzat 1954: 132). Kamzuolė pasitaiko vakarinėse Lietuvos tarmėse. Dažniau šio pavadinimo variantai, atėję per germanų ar slavų kalbas, – kamziolė, kamžolė, kamizėlka, kamžėlka, kazimelka ir kt., – reiškia liemenę. Pavadinimą turi ir latvių kalba, plg. lat. kamzuļka „liemenė“ (Reķēna 1975: 447, 466). kedelys „pusšvarkis“, plg. vok. žem. keddel, Rytų Prūsijos vok. kēdel „trumpas apsiaustas; sijonas“ (Alminauskis I 64; Būga II 296; Fraenkel 1955–1965: 234). Tai tarminė vok. Kittel „švarkas“ forma. Pusšvarkio reikšme kedelỹs lietuvių kalboje užfiksuotas XVII a. (Lex 54), dabar pasitaiko apie Lazdijus (LKŽ V 480). Žymiai dažnesnė žodžio reikšmė yra „sijonas“. Dar žr. kitelis. kitelis, kitlius „kariško sukirpimo švarkas; drobinis švarkas; drobinis apsiaustas“, plg. vok. Kittel „(darbinis) chalatas; palaidinė; švarkas“ (Būga III 672; LKŽ V 904). Į Europos kalbas žodis atėjo iš arabų kalbos, plg. arab. quṭn, quṭun „medvilnė“, vokiečių kalbą jis pasiekė XIII a. (Kluge 1957: 371; Pfeifer 1993: 658; Klein 1966–1967: 848). Būta mėginimų aiškinti šį žodį germanų ar apskritai indoeuropiečių kalbų medžiaga (Vries 1971: 317). Randamas kai kuriose vakarų Lietuvos šnektose, žodynuose (J II 134; KŽ 1130; LKŽ V 904, 905). Iš to paties šaltinio kilęs jau minėtas kedelỹs ir kik įlikas „tam tikra liemenė“. Kitèlis „chalatas“ vartojamas bendrinėje latvių kalboje (LLVV IV 549). kūzas „trumpas švarkas“, plg. vok. dial. kus „prastas drabužis“ arba Rytų Prūsijos vok. kuz „trumpas, mažas“ (Alminauskis I 77; Frischbier I 450, 452). Skolinys buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (K ; K II 82; KŽ; LKŽ VI 1016). Dar gali reikšti moterišką liemenę ir palaidinę. mandūra, mandūras, mandūrė „kareiviškas švarkas“, plg. vok. Montur, vok. dial. mondur „t.p.“ (Alminauskis I 84; Fraenkel 1955–1965: 405). Skolinys randamas XIX–XX a. lietuvių kalbos žodynuose, tautosakos rinkiniuose, dabar dar pasitaiko kai kuriose Žemaičių vietose (D 114; N 346; KIpD 41; K; KŽ; LKŽ VII 824, 825). Dažnesnės yra šio pavadinimo formos, atėjusios per slavų kalbas. Dar žr. mundiera. mantelis, mentelis, mendelis „švarkas“, plg. vok. Mantel, Rytų Prūsijos vok. mentel, mantel „apsiaustas; švarkas“ (Alminauskis I 84; Fraenkel 1955–1965: 409; Skardžius 1931: 127). Vok. Mantel šaltinis yra lot. mantum „trumpas apsiaustas“ (Kluge 1957: 460; Pfeifer 1993: 836). Formos māntelis, mentelis dar gali reikšti apsiaustą ir paltą, o mendelis – moterišką palaidinę. Vartoja dalis žemaičių bei suvalkiečių (DūnŽ 508; LKŽ VII 845; VIII 7, 18). Lietuvoje pirmą kartą (apsiausto reikšme) paminėtas XVII a. (SD(3) 298, Lex 60 a). 164 Skolinius mantelis, mantels, mantaļs, mentelis „apsiaustas“ turi ir latviai, mantelis yra bendrinės latvių kalbos žodis (Sehwers 1953: 76, 79; ME II 601; EH I 782, 800; Reķēna 1975: 468; LLVV V 87). ANGLICIZMAS kautėlis (hibr.) „trumpas moteriškas švarkas“, plg. liet. kautas „žieminis paltas, apsiaustas“, plg. angl. coat „t.p.“ (Margeris 1956: 256; Sabaliauskas 1990: 281). Angl. coat šaltinis yra s. pranc. cote „t.p.“, o šis kildinamas iš frank. *kot-ta. Tolesnė šio Vakarų Europos kalbose paplitusio žodžio, plg. vok. Kotze „šiurkštus apsiaustas“, it. cotta, isp. cota „apsiaustas“, kilmė neaiški (Klein 1966–1967: 305; Oxford 1985: 185; Kluge 1957: 397). Tai įdomus ir gana retas atvejis, kai žodis iš anglų kalbos į lietuvių kalbą atėjo be tarpininkų. Šiuo atveju tarpininkės vaidmenį atliko Amerikos lietuvių kalba. Tokiu būdu į lietuvių kalbą yra patekę ir daugiau žodžių, plg. inžinas „motoras“, kvoderis „kurio nors piniginio vieneto ketvirtis“, vėjus „talka, akcija, kampanija“ ir kt. (Sabaliauskas 1990: 281–2). Lietuvoje pavadinimas kautėlis užfiksuotas Marcinkonyse (LKŽ V 449). ŽODŽIAI, ARTIMI TARPTAUTINIAMS frākas, prākas, prakā „švarkas; švarkas su ilgais skvernais užpakalyje; toks iškilmių kostiumas“, plg. rus. фрак, lenk. frak, vok. Frack, pranc. frac „t.p.“. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš anglų kalbos, plg. angl. frock „suknelė; vienuolio rūbas“, kuri jį gavo iš senosios prancūzų kalbos, plg. s.pranc. froc „sutana su gobtuvu“. Toliau kildinama iš frank. hroc „palaidinis, apsiaustas“. Pastarasis žodis giminiškas su s. skandinav. rokkr, s. angl. rocc, oland. rok, vok. Rock „švarkas; apsiaustas“ (Fasmer IV 205; Brückner 1927: 127; Kluge 1957: 213–4; Pfeifer 1993: 369; Klein 1966–1967: 624; Dauzat 1954: 338, 344). Lietuvoje šį drabužį XIX a. viduryje dėvėjo bajorai (Guzevičiūtė 1991: 10, 12). Vėliau pati pavadinimą kai kur perėmė ir valstiečiai, žinoma, svetimą garsą f pakeitę įprastiniu p. Abi formos (su p ir su f) fiksuojamos nuo XIX a. vidurio (I; M). Tarmėse gana retas, pasitaiko apie Akmenę ir Varėną (LKŽ II 1184, X 506, 511; Zinkevičius 1966: 151). Frākas yra bendrinės kalbos žodis. Šis pavadinimas yra ir bendrinėje latvių kalboje, plg. lat. fraka „t.p.“ (LLVV II 544). redingōtas „tam tikro kirpimo ilgas švarkas“, plg. lenk. redingot, redżgot, rus. редингот, pranc. redingote, angl. redingote „t.p.“. Europoje pavadinimas paplito XVIII a. Jis yra angliškos kilmės, plg. angl. riding-coat: riding „jojimas“ (< ride „joti“) + coat „apsiaustas“. Anglų kalbos redingote jau pasiskolintas iš prancūzų kalbos (Dauzat 1954: 617; Klein 1966–1967: 1315; Webster 1976: 968). Lietuvą drabužis pasiekė XIX a. viduryje, plintant europietiškam kostiumui. Jį dėvėjo bajorai (Guzevičiūtė 1991: 12, 17). Pavadinimas fiksuojamas beveik visuose tarptautinių žodžių žodynuose, leistuose Lietuvoje (TrpŽ (1) 846; TrpŽ (3) 416). smōkingas „juodas vyriškas švarkas šilku apsiūtais atlapais“, plg. rus.смокинг, 165 lenk. smoking, pranc. smoking, vok. Smoking „t.p.“. Pavadinimas paplito XIX a., sutrumpinus anglų kalbos smoking-jacket „rūkymo švarkas, kambarinis švarkas“: smoking „rūkymas“ (< smoke „rūkyti“) + jacket „švarkas“ (Pfeifer 1993: 1302). Bendrinės lietuvių kalbos žodis (DŽ₃ 717; LKŽ XIII 200). Vartojamas ir latvių kalboje, plg. smokings „t.p.“ (LLVV VII(2) 54). NEAIŠKIOS KILMĖS PAVADINIMAI jákas „švarkas“. Nėra visai aišku, kaip ši forma atsirado lietuvių kalboje. Ji galėjo kaip ir jėkė ateiti per vokiečių kalbą, plg. vok. Jacke „trumpas švarkas“ (Alminauskis I 57; Fraenkel 1955–1965: 189). Tačiau tarpininke galėjo būti ir lenkų kalba, plg. lenk. jak, jaka „trumpas palaidinis, striukė“ (LKŽ IV 290). Taip pat įmanoma, kad žodis pasidarytas jau lietuvių kalboje: greta moteriškos giminės jekės, reiškiančios liemenę ar moterišką švarkelį, pradėta vartoti vyriškosios giminės forma jakas, reiškianti švarką. Bet tokiam aiškinimui tartum prieštarautų geografija: jėkė vartojama daugiau Suvalkijoje, o jákas pasitaiko vakarų žemaičių šnektoje (LKŽ IV 290). mundūras, mundūra, mùnduris „kareivio ar šiaip tarnautojo uniforminis švarkas“, plg. lenk. mundur, vok. Montur, vok. dial. mondur „kareiviškas švarkas“. Randama XIX a. lietuvių raštų kalboje (StnD 25; K II 68, 190). Vartoja kai kurios pietų ir rytų Lietuvos šnektos (LKŽ VIII 407; LžŽ 169). Dar žr. mundiera 47. šlėmė, šlemedrėlė „trumpas moteriškas švarkas, palaidinukė; berankovis“. Nelabai aiškios kilmės žodis. Galimas daiktas, perdirbta iš germanizmo šlėbė „ilgas su rankovėmis per galvą velkamas viršutinis moterų drabužis; trumpas be rankovių viršutinis drabužis, liemenė“. Pavadinimai šlėmė ir šlemedrėlė vartojami apie Skuodą (LKŽ XIV 1042). šverdelis „ilgas viršutinis drabužis – švarkas, apsiaustas“. Nelabai aiškios kilmės žodis. Gal kartais sietinas su baltarusių швэдар, швэдэр „megztinis“, dar plg. liet. švėderis „t.p.“ Tai retas pavadinimas (Žg, Škn; LKŽ XV 517). šverliokas „prastas viršutinis drabužis – švarkas ar apsiaustas“. Gal kartais gali būti sietinas su šérliokas, šeflokas „ryškiai raudonas audeklas, drabužis“. Retas pavadinimas (Škn: LKŽ XV 517). Dar plg. nušverliokuoti „nueiti skvernais maskatuojant“ (Srd). švernelis „ilgas viršutinis drabužis – švarkas, apsiaustas“. Randamas vakarų aukštaičių kauniškių šnektose (LKŽ XV 517). Švarko pavadinimų rasta daugiau kaip 60 (variantai į šį skaičių neįeina). Lietuviškų tėra maždaug ketvirtadalis. Jie nėra labai dažni. Svarbiausias šios leksinės-semantinės grupės pavadinimas yra nežymėtoji leksema švarkas. Galimas daiktas, tai savas žodis, bendras baltų ir slavų kalboms. Kiti lietuviškos kilmės pavadinimai yra semantiškai arba stilistiškai konotuoti. Raštų kalboje lietuviškos kilmės švarko pavadinimai pradėti fiksuoti tik XIX 166 a. pab. – XX a.pr., išskyrus vėliau jau ir švarko reikšme vartotą trinyčiai (XVI a. pab.) ir šafkas (XVII a.). 6 iš jų pateikiami Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993), tačiau bendrinėje kalboje švarką reiškia anaiptol ne visi: apsiaustas, palaidinis, pūšsvarkis, švarkas, trinyčiai, trumpikės. Skoliniai skirstomi pagal tai, iš kokios kalbos atėjo. Kai kuriose tarmėse vartojami dažnai, kiti – visai reti. Rasta 30 slavizmų (įskaitomi ir hibridai), 10 germanizmų, 3 skoliniai, artimi tarptautiniams žodžiams. Pastarieji į lietuvių kalbą atėjo gana neseniai ir sudėtinga būtų nustatyti, iš kokios konkrečios kalbos. 6 pavadinimų kilmė neaiški. Raštuose skoliniai pradėti vartoti gana anksti: pancierius, sermegà – XVI a. pab., kaptōnas, žipōnas, kurtà – XVII a., kedelỹs – XVIII a. pr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne fiksuojami tik 4 svetimos kilmės žodžiai: frākas, sermegà, smōkingas, žakėtas. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Абаев И: Абаев В. И. Историко-этимологический словарь осетинского языка. Москва, Ленинград: Издательство Академии Наук СССР, 1958. Т. 1. Alminauskis K. I: Die Germanismen des Litauischen. Die Deutschen Lehnwörter im Litauischen, Kaunas, [1934]. At Pr – Историко-этнографический атлас Прибалтики. Одежда, Рига: Зинатне, 1986. B – Brodowskij J. Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum. Rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m. J. Balt – Juozas Baltrušaitis (1909–1991), jo raštai. BB – Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per Janą Bretkuną Lietuvos Pleboną Karaliaucziuie. (1590 m. rankraštis). Bdr – Jablonskis J. Budrių kaimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Biel [sic] feldt H. H. 1970: Die baltischen Lehnwörter und Reliktwörter im Deutschen. – Donum Balticum, Stockholm. Borejszo M. 1990: Nazwy ubiorów w języku polskim do roku 1600, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM. BP – Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu...Per Jana Bretkuna ...Karaliaucziuie...1591. I ir II dalis. Brand J. A. 1702: Raysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plesscowien, Gross-Naugardien, Twieren un Moscovien, Wesel. Brückner A. 1927: Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Wiedza Powszechna. BsO – Ožkabalių dainos. Surinko J. Basanavičius. Shenandoah, Pa. 1902 m. T. 1–2. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Buck C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago: The University of Chicago Press. Būga K. I–III: Rinktiniai raštai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. CI–II – Clavis Germanico-Lithuana. (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų rankraštis, parašytas 1673–1701 m.). ChB – Kudz inowski Cz. Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament. T. 3. Indeks, Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk, 1964. S. Čiurl – Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958), jos raštai. D – S. Daukanto Dajnes Žiamajtiu... Petropilie 1846. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Dal’ I–IV: Даль В. Толковый словарь 1–4, Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей, 1955. Dauzat A. 1954: Dictionnaire étymologique de la langue française, Paris: Librairie Larousse. 167 K.Donel – Christian Donalitius. Litauische Dichtungen... herausgegeben von G. H.Enesselmann, Königsberg, 1869. Doroszewsky W. I–XI: Słownik języka polskiego 1–11, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Wiedza Powszechna, 1958–1969. DP – Postilla Catholicka... Per Kunigą Mikaloiv Davkszą... Wilniul...1599. DrskŽ – Naktiniene G., Paulauskiene A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ. – Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. DŽ, – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Endzelins J. 1943: Senprūšu valoda, Rīga: Universitātes apgāds. EH I–II – Endzelins J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīga: Kultūras fonda izdevums, 1934–1946. ĖSBM I–IV – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1–4, Мінск: Навука і тэхніка, 1978–1988. Fasmer I–IV: – Фасмер М. Этимологический словарь русского языка 1–4, Москва: Прогресс, 1964–1973. Fraenkel E. 1955–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag. Frischbier H. I–II: Preussisches Wörterbuch. 1–2, Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882–1883. Glagau O. 1970: Lietuvininkų buitis ir būdas.– Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 228–255, 446–447. Grinaveckienė E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. – Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30, 134–180. Grinaveckienė E. 1995: Lituanizmai Šaltinių kaimo baltarusijų šnektoje. – Dieveniškės, Vilnius: Mintis, 467–495. Guiraud P. 1971: Les mots etrangers, Paris: Presses Universitaires de France. Guzevičiūtė R. 1991: Lietuvos bajorijos kostiumas bendraeuropietiškos kultūros kontekste (1830–1863 m.). – Lituanistica, 3(7), 3–22. H – Vocavlvarivm Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum. Darin alle im Neuen Testament und Psalter befindliche Wörter nach dem Alphabet enthalten sind... Ausgefertiget von Friederich Wilhelm Haack... zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle. Halle, 1730. I – Laurynas Ivinskis (1811–1881), jo raštai. J – Литовскій словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ. Томъ I, вып. 1, СПб, 1897; вып.2, СПб, 1904, вып. 3 (тома II-го, вып. 1), Петроградъ, 1922. Janavičienė J. 1992: Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. JD – Lietuviškos dainos užrašytos par Antāną Juškēvičę 1–3, Kazanė, 1880–1882. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) JR – Svotbinė rėda Vėluvyčių Lietuvui surašyta par Antāną Juškēvičę, Казань, 1870. JV – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antāną Juškēvičę ir išspaudintos par Jōną Juškēvičę, Petropylė, 1883. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) K, [K] – Kurschat F. Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, 1883 ([ ] dedama prie žodžių, kurių tikrumu Kuršaitis abejoja). K I–II – Kurschat F. Deutsch-littauisches Wörterbuch 1, 2, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1870, 1874. Kagaine I–III: Kagaine E., Rąge S. Ērģemes izloksnes vārdnīca 1–3, Rīga: Zinātne, 1977–1983. Kapeleris K. 1970: Kaip senieji lietuvininkai gyveno. – Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 339– 168 436. Karlowicz I–VIII: Karlowicz J., Kryński A., Niedźwiedzki W. Słownik języka polskiego 1–8, Warszawa, 1900–1927. Karulis K. I–II: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīga: Avots, 1992. KB – Beiträge zur Kunde der littauischen Sprache, von Friedrich Kurschat... Erstes Heft. Deutsch-littauische Phraseologie der Präpositionen, Königsberg, 1843. – Zweites Heft. Laut- und Tonlehre der littauischen Sprache, Königsberg: Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1849. Kiparsky V. 1975: Russische historische Grammatik. Bd. 3. Entwicklung des Wortschatzes, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. Klein E. 1966–1967: A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, Amsterdam; London, New York: Elsevier Publishing Company. KlpD – Klaipėdiškės dainos. Surinko Jonas Pakalniškis. Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908. (Skaitmenys rodo dainų numerį.) Kluge F. 1957: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, Berlin: Walter de Gruyter & Co. V. Krėv – Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954), jo raštai. Kulikauk sienė V. 1970: Audiniai ir drabužiai. – Eržvilkas, Vilnius: Mintis, 138–148. Kulikauk sienė V. 1971: Vyrų drabužiai. – Dubičiai, Vilnius: Mintis, 165–173. Kulikauk sienė V. 1990: Vyrų drabužiai; Miliuvienė M. Moterų drabužiai. – Kudirkos Naumiestis, Vilnius: Mintis, 254–261, 261–347. KŽ – Kuršaitis A. Lietuviškai-vokiškas žodynas... 1–4, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968–1973. Laučiūtė J. 1982: Лаучюте Ю. Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: Наука. Laumane B. 1986: Lejaskurzemes leksika J. Langija vārdnīcā (1685). – Dialektālās leksikas jautājumi. S. 2, Rīgā, 139–159. LB – Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. Leskien und K. Brugmann, Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882. LEB – Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964. Lex – Lexicon Lithuanicum. Parengė V. Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas.) LI – Istorijos archyvas 1. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / surinko K. Jablonskis, Kaunas, 1934. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ I₂–II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969. LKŽ III–XVI – Lietuvių kalbos žodynas 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. LLVV I–VII: Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–7, Rīgā: Zinātne, 1972–1989. LVV – Latviešu valodas vārdnīca, Rīgā: Avots, 1987. LžŽ – Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. LžŽP – Vidugiris A., Petrauskas J. “Lazūnų tarmės žodyno” papildymai. – Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29, Vilnius, 1991, 160–203. M – Miežinis M. Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžėje 1894. Machek V. 1968: Etymologický slovník jazyka českého, Praha: Academia. Margeris A. 1956: Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas, 1872–1949, Chicago. Mastonytė M. 1961: Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje. – Iš lietuvių kultūros istorijos 3, 173–189. Mastonytė M. 1964: Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.– XX a. pradžioje. – Iš lietuvių 169 kultūros istorijos 4, 141–155. M a s t o n y t ė M. 1970: Apranga. – Panemunių dzūkai, Vilnius: Mintis, 120–130; 142–143. ME I–IV – K. M ü l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. E n d z e l ī n s 1–4, Rīga: Kultūras fonda izdevums, 1923–1932. M i l i u v i e n ė M. 1989: Tradiciniai drabužiai. – Gervėčiai, Vilnius: Mintis, 151–156. Mit – Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 1–6, Heidelberg, 1883–1912. Mž – M a ž v y d a s. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino Jurgis Gerulis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922. MŽ – M i e l c k e Ch. G. Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches WörterBuch... Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckereh, 1800. N – N e s s e l m a n n G. H. F. Wörterbuch der Litauischen Sprache, Königsberg: Verlag der Gebrüder Vornträger, 1851; N su dainos numeriu – Litauische Volkslieder gesammelt, kritisch bearbeitet und metrisch übersetzt von G. H. F. N e s s e l m a n n, Berlin: Ferd. Dümmlers Verlagsbuchhandlung, 1853. NdŽ – N i e d e r m a n n M., S e n n A., B r e n d e r F., S a l y s A. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1–5, Lietuviškai-vokiška dalis, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1932–1961. Niderle L. 1956: Нидерле Л. Славянские древности, Москва: Издательство иностранной литературы. NS – Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje Dr. A. R. N i e m i ir kun. A. S a - b a l i a u s k o surinktos.– Annales Academiae scientiarum Fennicae. Ser. B, 6 (1911). (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Oxford 1985: The Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by C.T. Onions, Oxford: At the Clarendon Press. P a l i o n i s J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI– XVII a. Vilnius: Mintis. P f e i f e r 1993: Etymologisches Wörterbuch der Deutschen... durchgesehen und ergänzt von W o l f g a n g P f e i f e r, Berlin: Akademie Verlag. P r i č i n a u s k a i t ė A. 1977: Drabužių ir jų detalių pavadinimai. – Kalbos kultūra. Sąs. 32. P. 41–44. Q – K r a u ž ė s (vadinamasis) žodynas. (Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis vokiečių-lietuvių XVIII a. žodynas). R – R u h i g P. Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon, Königsberg: Druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747 (su I dalies ir puslapio nuoroda, kai žodis paimtas ne iš abėcėlinės eilės). R su puslapio nuorodum – Deutsch-Littauisches Lexicon. R e k ė n a A. 1975: Amatniecības leksika dažas Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slāvu valodās, Rīga: Zinātne. S a b a l i a u s k a s A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SBG I–V – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5, Мінск: Навука і тэхніка, 1979–1986. S c h r a d e r O. I–II: Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde. 2. Aufl., hrsg. von A. Nehring 1–2, Berlin, Leipzig: Gruyter, 1917–1923. SD – Dictionarium trium linguarum... C o n s t a n t i n o S z y r w i d ...Vilnae... (SD(1) žodyno pirmasis leidimas (apie1620), SD(3) žodyno trečiasis leidimas (1642).) S e h w e r s J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: In Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. I.Simon – I. S i m o n a i t y t ė (1897–1978), jos raštai S k a r d ž i u s P. 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. – Tauta ir žodis 7, 1–252. S t a w s k i F. I–V: Słownik etymologiczny języka polskiego 1–5, Kraków: Nakładem Towarzystwa Miłośników Języka polskiego, 1952–1985. SP I–II – Š y r w i d s Punk­tay sakimu (Punkty kazan). 1, 1629; 2, 1644... von Dr. Franz 170 Specht, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. StnD – Daynas žemaičių surinktos yr yždutas par Symona Stanevicze Mokslinynka Lyteraturas yr Graižium Prytirymu. Wylnuje Spawstowej B. Neumana Metuose 1829. Stravinskienė A. 1968: Drabužiai. – Dienoviškės, Vilnius: Vaga, 146–158. Šanskij I–II: Шанский Н. М. Этимологический словарь русского языка 1–2, Москва: Издательство Московского Университета, 1963–1982. (Том 2 под. ред. Н. М. Шанского) TrpŽ (1) – Tarptautinių žodžių žodynas. Red. J. Žiugžda. [Kaunas]: Spaudos fondas, 1936. TrpŽ (3) – Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. Red. V. Kvietkauskas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. Trubačev 1–19: Этимологический словарь славянских языков. Под. ред. О. Н. Тру- бачева, Москва: Наука, 1974–1993. Urbutis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Urbutis V. 1969: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. – Baltistica, 5(2), 154–155. Vries J. 1971: Nederlands etymologisch Woordenboek, Leiden. Webster 1976: Webster’s New Collegiate Dictionary, Springfield: A Merriam Webster. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. I–VI: Lietuvių kalbos istorija 1–4, Vilnius: Mokslas; 5–6: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1984–1994. KITOS SANTRUMPOS a. – aukštaičių air. – airių brus. – baltarusių bulg. – bulgarų ček. – čekų dial. – tarminis hibr. – hibridas it. – italų kuršinink. – kuršininkų lat. – latvių lenk. – lenkų liet. – lietuvių lot. – lotynų plg. – palygink rus. – rusų s. – senoји sl. – slavų ukr. – ukrainiečių vengr. – vengrų vid. – vidurio vok. – vokiečių žemėl. – žemėlapis žem. – žemaičių vietovardžių santrumpos kaip LKŽ. 171 COAT NAMES IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary This article deals with the lexical-semantical subgroup of the names of coat. More than 60 of them may be found in Lithuanian (phonetical variants are even more abundant). A coat as a clothing item appeared only in 19th century, that is why its names were mostly names of other similar clothing items. Because of that names denoting coat may have several meanings. Only one fourth of these names are of Lithuanian origin. The general name of this article of clothing is švāfkas „coat“. It is found in Latvian as well (svārki). Perhaps this word is of Balto-Slavic origin. It was first recorded in 17 century (its variant šākas ). There are no more neutral names of Lithuanian origin. The others are connotated semantically or stylistically. One of them – trinyčiai „linnen overcoat; linnen coat“ – appeared in the written language by the end of the 16th century. Five names are used in Standard Lithuanian. The borrowings are subdivided according to the language they came from. 30 borrowings came from Slavic (kaptōnas, žipōnas, kurtā etc.), 8 from German (kūzas, kitelis, manitelis etc.). Some of them were adopted in Lithuanian rather long ago (panciērius, sermēgā - 16th century, kaptōnas, žipōnas, kurtā – 17th century), but most of them are known only in some Lithuanian dialects or found in some writings. Only 4 borrowings are used in Standard Lithuanian. 172