Lietuvių kalbos švarko pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) Danutė SABALIAUSKAITĖ — LIUTKEVIČIENĖ LIETUVIŲ KALBOS ŠVARKO PAVADINIMAI Švafkas — „liemenį dengianti kostiumo dalis su susegamais kraštais“. Lietu- voje, kaip ir apskritai Pabaltijyje, tautinio drabužių komplekso dalimi jis tapo gana neseniai. Moteriški švarkeliai imti dėvėti XIX a. pab. — XX a. pr., kai iš mados pradėjo trauktis liemenės. Iš viršutinio drabužio jos virto daugiau apati- niu, o jų funkcijas kaip tik ir perėmė švarkeliai. Jie paplito visoje Lietuvoje (Mastonytė 1961: 173; Kulikauskienė 1990: 263) . Vyrisko kostiumo dalimi švarkas tapo apie XIX a. vidurį (kai kuriose Lietu- vos vietose kiek vėliau). Iki tol populiariausias šios paskirties drabužis buvo sermėga (At Pr 109). Kartais atskirti švarko tipo ir sermėgos ar palto tipo dra- buziy funkcijas gana sudėtinga: juk vasarą švarkas tampa viršutiniu drabužiu, o rudenį ar žiemą ant jo velkami šiltesni rūbai ir tuomet jis jau yra tik „kambari- nis“ drabužis. Be to, pradžioje ir savo kirpimu švarkai priminė sermėgas ar paltus: dažnai jie buvo ilgi, siūti iš tokios pat medžiagos kaip ir viršutiniai dra- bužiai. Tokia funkcijų painiava atsispindi ir pavadinimuose. Daugeliu atvejų švar- kams jie perkelti iš viršutinių drabužių, pvz. sermégéle, trinyčiai. Todėl nemaža tokio tipo žodžių turi kelias reikšmes, plg. binZokas „trumpas švarkas; milu ap- traukti kailiniai“; pa/etonas „švarkas; paltas“; Ziponas „švarkas; puspaltis“. Pa- našiai yra ne tik lietuvių kalboje, plg. abi reikšmes turinčius est. pihtsark, lat. svarki, pranc. paletot. XIX a. pabaigoje plinta europietiškas kostiumas. Tuomet pasirodo jau kiek kitokio tipo švarkai, į kaimą atėję iš miestų. Jų būta įvairiausių fasonų, visokių paskirčių ir dažniausiai į Lietuvą jie atkeliavo su savo pavadinimais. Todėl šia- me leksiniame — semantiniame pogrupyje yra tiek daug skolinių. Pagrindinis pavadinimas dabar yra bendrinės kalbos žodis švarkas. Jis yra stilistiškai ir semantiškai neutralus. Vilniškių ir uteniškių šnektose pasitaiko forma švarka (LKZ XV 452). Žemaičiai vartoja ir formą Šarkas „t.p.“, šarkai, Sarkar „sermėga; drabužiai; kamža“ (LKŽ XIV 517). Keliuose žodynuose už- fiksuota sarkus (N; KZ; LKZ XIV 519). K.Būgos nuomone, ankstesnės formos yra be -v- Formos su -v- galėjo atsirasti dėl žodžio svarūs įtakos, plg. svarūs sarkas (Būga II 314). Tokie dubletai su -v- ir be jo lietuvių tarmėse yra gana dažnas reiškinys, plg. svogūnas / sogūnas, kvotas „budelis“ / kotas, kvuėlas / kuolas ir kt. Žodis švarkas, kaip ir jo atitikmuo latvių kalboje svarks „t.p.“, siejamas su bažnyt. slavų cpaxa „marškiniai; drabužis“, rus. copoxxa, brus. 152 copouka „t.p.“. Labai galimas daiktas, kad tai savas žodis, bendras baltų ir sla- vų kalboms. Kai kurie kalbininkai jį sieja su ide. šaknimi *serk- „pynimas“. Ryšys būtų toks: pynimas> audimas> drabužis (Karulis II 331). Kitų kalbininkų nuomone, pavadinimas į baltų ir slavų kalbas galėjęs patekti iš viduramžių loty- nų kalbos, plg. lot. serica: sarica „šilkas“ (Būga II 314; Fraenkel 1955-1965: 964, 1039; ME III 1144). Tačiau tokiai prielaidai lyg ir prieštarautų gana aiškus reikšmės neatitikimas: baltų ir slavų kalbų žodis nieko bendro su šilku neturi (Fasmer III 724-5). Lietuvių raštų kalboje forma Šarkai pirmą kartą pasirodo XVII a. sermeégos reikšme (C I 812). Kamžos bei apsiausto nuo dulkių reikšme šis žodis fiksuoja- mas XVIII a. pr. vadinamajame Krauzės žodyne (O 110, 413). Forma švarkas minima XIX a. raštuose (Mit I 235; J). Be abejo, ji turėjo egzistuoti gerokai anksčiau; lat. svarki randamas jau XVII a. latvių kalbos žodynuose (Laumane 1986: 151). Kiti šio leksinio-semantinio pogrupio pavadinimai yra retesni, vartojami at- skirose tarmėse ar raštuose. Esama ir savų žodžių, ir skolinių. LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVADINIMAI Visi jie jau yra konotuoti: semantiškai ar stilistiškai. Semantiškai konotuoti pavadinimai būtų šie: apsiaūstas „vyriškas švarkas“ : apsraūsti. Tokia reikšme vartojamas Eržvilko apylinkėse (Kulikauskienė 1970: 144). Įprastinė reikšmė yra „lengvas, plonos medžiagos vasarinis paltas; apsisiaučiamas drabužis“. lietšvarkis „Švarkas nuo lietaus“ : fetus + švarkas. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (Sig; J. Balt; LKZ VII 447). palaidinis, palaidinis „švarkelis, striukė“ : paldidas. Vartoja vakarų aukstai- čiai kauniskiai (LKZ IX 227). Bendrinéje kalboje jo reikšmė kiek kitokia — „gy- dytojy, pardavėjų ir pan. ilgas ir platus chalatas“ (DZ, 486). pussvarkis „trumpas švarkas“ : puse + švarkas. Bendrinės kalbos žodis (DŽ, 635; LKŽ X 1067). Tokios darybos pavadinimas yra ir latvių kalboje, plg. lat. pussvarks, pussvarcis „toks švarkas; puskailiniai“ (EH II 335; At Pr 335). šarkinikė „Švarkelis“ : sarkas. Retas žodis (Kin; LKŽ XVI 518). šimtaklostis, simtakloste „klostytas moteriškas drabužis (ppr. sijonas ar švar- kelis)“ : širntaklėstis, -€ „turintis daug klosčių“ < širntas + kloste. Pasitaiko XX a. raštų kalboje (S.Ciurl; NdŽ; LKŽ XIV 815). Dažnesnis tarmėse hibridas šimtakvoldis. trinyčiai, frinyčia, trinytis „prastos drobės švarkas“: trinytis „eglute austas audeklas“, trinytas, -a „eglute austas“< trys + nytys. Reikia pasakyti, kad pa- grindinė šio žodžio reikšmė yra „baltos storesnės drobės apsiaustas (ppr. be pamušalo), uzsivelkamas ant viršutinių drabužių apsisaugoti nuo dulkių ar dreg- més; pakulinis piemens drabužis“. Audeklo reikšme žodis (vienaskaitos forma) vartojamas ir lietuvių, ir latvių kalbose, plg. liet. frinytis „eglute austas audek- 153 las“, lat. trinitis „languotas audeklas“, lat. frinite „toks audeklas“. Liet. trinytis, kaip ir galima spręsti iš šio pavadinimo, audžiamas per tris nytis, tačiau lat. trinitis gali būti audžiamas ir per keturias (ME IV 237; Rekėna 1975: 391). Panašiai atsitikę ir su liet. trinyciais. „Trinyčiai būdavo siuvami iš storo, nebal- tinto, per keturias nytis austo pašukinio, pakulinio, rečiau lininio audeklo“ (LEB 373). Tai senas žodis, fiksuojamas (apsiausto, vėliau ir švarko reikšme) lietuvių raštų paminkluose nuo XVI a. pab. (BB 1 Moz 3,21; BB Ez 26,16; BP II 104, 194; B 5; O 202; K.Donel; R I 98; MŽ I 186; N; KB II 72; K I 307). Švarko reikšme vartojamas Suvalkijoje, pasitaiko kai kuriose kitose Lietu- vos vietose, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (Kulikauskienė 1990: 256; LKŽ XVI 848, 853). Apsiausto reikšme iki XX a. pr. vartotas beveik visoje Lietuvoje, rečiau Žemaičiuose (LKŽ XVI 848, 853; Kulikauskienė 1990: 255; Kulikaus- kienė 1970: 144; At Pr 128). Kai kuriose vietose šis žodis dar galėjo reikšti kai- linius, marškinius ar drabužį apskritai. Dabar išnykusi pati realija, taigi ir pava- dinimas gyvojoje kalboje retai vartojamas. Žodį iš lietuvių kalbos pasiskolino kai kurios slavų kalbos, plg. brus. 7psrHIina „lengvas, į palaidinę panašus apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš palto ar kaili- nių darganotu oru“, 7psIHITSI „trinyčiai“, TDLIHITHEI „iš trinyčio pasiūtas, triny- tinis (apie drabužius)“, lenk. dial. frynica „storas naminis audeklas; storo au- deklo apsiaustas, kaimiečių vilkimas virš kitų viršutinių drabužių“, frynitny „iš storo naminio audeklo“, trynit „toks audeklas (trinytis)“, fr(z)ynitny „trinytas (apie pakulinį, marškonį audeklą)“. Kai kurie iš šių lituanizmų slavų kalbose fiksuojami jau nuo XVII a.(Urbutis 1969 : 154-5; Grinaveckienė 1995: 491; Zinkevičius I 265, II 129, III 119, 126; Laučiūtė 1982: 50). trumpikė, frurūpė „trumpas moteriškas švarkelis“ : frurūpas. Vartojama apie Eržvilką (Kulikauskienė 1970 : 146, LKŽ XVI 1022, 1024). Dar gali reikšti trumpa moterišką palaidinukę ir (forma trumpikės) trumpas kelnaites. Stilistiškai konotuoti pavadinimai paprastai reiškia kokį nors prastą, padė- vėtą, apiplyšusį švarką. Šie žodžiai gali turėti ir papildomą semantinį požymį. bizdė niek. „trumpas švarkas“. Veikiausiai sietina su kitais šios šaknies žo- džiais, plg. bizdė „bezdalė; mergiotė“, bizdas „užpakalis“, bizdailis „kas laksto .basas, pusplikis, be kelnių“, bizdelioti niek. „be reikalo greitai lakstyti“ ir kt. Retas žodis (Krt; LKŽ I, 862). pliurponas „toks moteriškas švarkas“. Sietina su kitais šios šaknies žodžiais, plg. pliurpūoti „eiti keistai, neįprastai apsirengus; negražiai, bjauriai rengtis“, pliūrpa „kas netvarkingas, apsileidęs; kas nerimto elgesio; kvaiša“. Dar plg.: Kaip pliurpa pasirėdžius ir pliurpuoja (Jrb); Su pliurponu pasirėdžius pliurpuo- ja, t. J. eina (J). Pavadinimas randamas kai kuriuose žodynuose (LKŽ X 274). šikelis „trumpas vyriškas drabužis, švarkas“. Veikiausiai sietina su šikė „už- pakalis“. Plg. Už šikės užeina palitokas (J) ir Šikelis lig bambos pasiūtas, t.y. drabužis vyriškas (J). Retas pavadinimas (LKŽ XIV 757). 154 šikšarkis „toks trumpas vyriškas ar moteriškas švarkas“, plg. šikti + šarkas. Pasitaiko kai kuriose žemaičių šnektose (LKŽ XIV 764). šliurpis, sliurpokas „padėvėtas švarkas ar apsiaustas“. Kilmė nėra visiškai aiški. Galbūt pavadinimas atsirado iš Š/iūrpa „atlapas, atvartas“. Taip pat įma- nomas jo ryšys su kitais Šliur- šaknies žodžiais, turinčiais neigiamą atspalvį, plg. šliūrpa „vėpla, apsileidėlis“, Šliurpsėti „Žliugsėti“ (pvz., Šliūrpsintis apavas), sliurnoti „prastai, netvarkingai apsirengus vaikštinėti, šliurinėti“, s/iurna „apsi- leidėlis“, Š/iūrti „darytis purvinam, nešvariam“. Retas pavadinimas (Tl; LKŽ XV 6,7). švarkiūkštis „prastas švarkas“ : švarkas (LKŽ XV 453). švarkpalaikis „prastas, apiplyšęs švarkas“ : švarkas + palaikis (LKŽ XV 453). SLAVIZMAI POLONIZMAI gunčia, gunčėlė „vyriškas švarkas“, plg. lenk. gunia, gurika, gunieczka „šiltas viršutinis drabužis iš grubios medžiagos“ (LKA I 145). Švarko reikšme labai retas (Kulikauskienė 1971: 167, 168). Dažniau šio žo- džio variantai vartojami kitomis reikšmėmis: gūnia „apsiaustas nuo lietaus, pin- tas iš šiaudų, nešiojamas piemenukų, naktigonių“, gūnčė „milinis kelionės ap- siaustas“, gufnčiai „ilgi aptraukti kailiniai“. Pavadinimas randamas daugelyje slavų kalbų, plg. brus. ryra „marška veži- mo sėdynei ar arkliui apdengti; šilta didelė skara“, rus. ryxg „prastas drabužis“, ukr. ryHa „sermėga“, bulg. ryHz „apsiaustas iš ožkos vilnos“ ir kt. Tolesnė Zo- džio etimologija nėra aiški, esama visokių hipotezių, plg. lot. gunna „kailiniai“, kimr. gwn „suknelė“, avest. gadna- „plaukas, spalva“ , n. pers. gun „spalva“ (Trubačev 7, 175-177; Fasmer I 475; ĖSBM III 114; "Slawski I 378). Lenkų kalboje žodis pradėtas vartoti XV-XVI a. (Borejszo 141). Lietuvių kalbą jis pasiekė gana greitai: pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 551[23]), o žodis gūnia pasirodo XVII a. raštų kalboje, ten jis reiškia maršką vežimo sėdynei ar arkliui apdengti (SD (1) 40, 57). Pastaroji reikšmė ir „šiaudi- nis užtiesalas, užleidžiamas žiemą ant lango ar durų, kad nebūtų šalta“ yra žy- miai dažnesnės už drabužio reikšmes. jūpkis, jupkéle „striukė, moteriškas švarkas“, plg. lenk. jupka < jupa „seno- viškas moteriškas drabužis, striukė“. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš vokie- čių kalbos, plg. vok. Joppe, Juppe „švarkas, liemenė“. Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. gruppa „švar- kas; apatinis drabužis“, gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba „viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis; apatinis medvilninis drabužis“ (Brūckner 1927: 209; Staw- ski I 591; Fasmer IV 525; Kluge 1957: 333; Pfeifer 1993: 599-600). Pasitaiko šiauliškių $nektoje (LKZ IV 430). Dar plg. kitus šios šaknies dra- bužių pavadinimus, gautus per slavų kalbas, plg. jupa „toks viršutinis drabužis; suknelė“, jupikas, jupikis „sijonas“, ir per vokiečių kalbą, plg. jope, jopke, jopa 155 „trumpas moteriškas švarkas; liemenė“, jiiopa „trumpas švarkas; palaidinė“. Iš to paties šaltinio kilę ir per slavus gauti ŠūbA „ilgi apmušti kailiniai“ bei Ziponas „švarkas; puspaltis“. Vokiškos kilmės yra lat. jupkins, jupks „moteriškas švarkas“ (EH I 567). kaptanikas „švarkas“, plg. lenk. kaftanik „palaidinukė“. Lenk. kaftanik atsi- rado XVI a. iš kaftan „toks viršutinis drabužis“ (Borejszo 1990: 145). Pavadini- mas paplitęs ir kitose slavų kalbose, plg. brus. xagran, KarITaH, rus. KaddTan, ukr. xagran, Karrra ,ček. kaftan ir kt. Tai gana senas skolinys (lenkų k. užfik- suotas XV a., baltarusių k. — XVI a.). Į slavų kalbas jis pateko per turkų kalbą, plg. turk. kaftan „toks ilgas lengvas drabužis“, iš persų kalbos, plg. pers. gaftan „toks drabužis“. Į kai kurias Vakarų Europos kalbas galėjo patekti ir per arabų kalbą, plg. arab. gaftan (Stawski II 20; Borejszo 1990: 145; ESBM IV 314; Fas- mer II 212; Machek 1968: 235; Dauzat 1954: 126; Kluge 1957: 338; Pfeifer 1993: 607-8; Klein 1966-1967: 81; Webster 1976: 155). Liet. kaptanikas yra retas pavadinimas, pasitaikantis pietų Lietuvoje (LKŽ V 252). Žymiai dažnesnis yra kaptonas „vatinukas, puspaltis; sermėga, paltas; žieminis švarkas“. Šis drabužis minimas XVI a. Lietuvos inventoriuose (LI 251[43]). Raštuose pirmą kartą užfiksuotas apie 1620 m. (SD (1)50). Vartoja pietų aukštaičiai, bet pasitaiko ir kitose Lietuvos tarmėse (DrskZ 138; Kuli- kauskiené 1990: 256; LzZ 107; Stravinskiené 1968: 157; LKZ V 253; At Pr 51 zemel.). Skolinys yra ir latvių kalboje, plg. lat. kaftans „ilgas senovinis švarkas“ (LLV V IV 81). kuzijakas, kuzijokas, kuziokas, kuzjakė „trampas švarkas ar apsiaustas“, plg. lenk. kozyjaka, kazyjaka, kazyaka „viršutinis vyriškas drabužis, primenantis lie- menę“. Lenkų kalboje paplito XVI a. Neaišku, per kokią kalbą atėjo į lenkų, plg. viduramžių lot. casaca „toks drabužis“, pranc. casague „apsiaustas, palaidi- nis“, it. casacca „apsiaustas, durtinys“, isp. casaca „striukė“, vid.vok.a. kasuge- le, kasuckel „arnotas“ (iš romanų kalbų) (Stawski III 26-7, 36; Borejszo 1990: 147-8, 153). Kai kurių kalbininkų manymu, šis pavadinimas į lietuvių kalbą galėjęs patek- ti iš vokiečių kalbos, plg. liet. kūzas (< vok. dial. kus „prastas drabužis“, Rytų Prūsijos vok. kuz „trumpas, mažas“) ir liet. jakas (< vok. Jacke „trumpas švar- kas, striukė“), plg. t.p. vok. dial. koz jake „kelioninis apsiaustas“ (Alminauskis I 77; Janavičienė 1992: 83). Pavadinimas randamas D. Poškos raštuose, XIX a. žodynuose (N; K; K II 336; J). Jį vartoja vakarų žemaičiai ir šiaurės žemaičiai kretingiškiai, pasitaiko pietų žemaičių varniškių šnektose (LKŽ VI 1017, 1018). Dar gali reikšti lieme- nę, palaidinę. panciérius „švarkas“, plg. lenk. pancerz „šarvas“ (Skardžius 1931: 155). Į lenkų kalbą žodis atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vid.vok.a panzi(e)r, vok. Pancer „t.p.“, galėjo tarpininkauti čekų kalba, plg. s. ček. pancier, pancir „t.p.“ (Brickner 156 1927: 393; Borejszo 1990: 166). Švarko reikšme žodis retas (Dr; LKŽ IX 328). Šiaip ir lietuvių kalboje jis reiškia šarvą ir randamas jau XVI-XVIII a. raštuose (DP 553; ChB 304; O 379). spancėrka, spancierka „švarkas“ “, plg. lenk. spencer, spencerka „striukė“ (Fra- enkel 1955-1965: 859; LKŽ IX 327, 328, XIII 317). Yra šis pavadinimas ir rusų kalboje, plg. rus. crrexcep „tokia striukė“. Į slavų kalbas pateko iš anglų, vokie- čių ar prancūzų kalbų, plg. angl. spencer, vok. Spencer, pranc. spencer „tam tikras trumpas apsiaustas ar švarkas“. Pavadinimas kilo iš pavardės anglų poli- tiko lordo Džordžo Džono Spencerio (Spencer, 1758-1834), kuris tokį drabužį mėgo dėvėti. Minėtose kalbose pavadinimas paplito XVIII a. pabaigoje — XIX a. viduryje (Fasmer III 733; Brūckner 1927: 508; Webster 1976: 1118; Klein 1966-1967: 1485; Kluge 1957: 724; Dauzat 1954: 680). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas gana retai, pasitaiko pietų aukš- taičių tarmėje. Dažniau jis reiškia liemenę. Turi šį pavadinimą ir latviai, plg. lat. spenceris „liemenė; švarkas“. Čia jis pateko iš vokiečių kalbos (Sehwers 1953: 115, 207, 232; ME III 989; EH II 549). šaračkinė, sarackinukas (hibr.) „Šaračkinis švarkelis“, plg. liet. Šaračkinis,-ė „iš šaračkos pasiūtas“, Šaračka „prastas pakulinis audeklas kelnėms, švarkams, rainis“, iš lenk. szaraczek „tokia gelumbės rūšis; prasta suknelė iš tos medžia- 119 gos“. Pasitaiko XX a. lietuvių raštų kalboje (V.Krėv; NdŽ; LKŽ XIV 513). BALTARUSIZMAI kulikas „trumpa rudinėlė, švarkelis“. Kilmė nėra visai aiški, bet veikiausiai pasiskolinta iš baltarusių kalbos, plg. brus. xyzéx „naminės medžiagos švarkas“ (SBG II 564). Pasitaiko šiaurinėje vilniškių šnektos dalyje (LKŽ VI 831). Dar plg. lat. kuliks, kulka „vyriškas švarkas“, prūs. kuliks „kapšiukas, maišelis“. Yra lietuvių kalboje ir kulinė „kumštinė (ppr. kailinė) pirštinė. sermėga „švarkas“, plg. s. brus. cepmsra „valstietiškas viršutinis drabužis iš grubaus audeklo“ (Fraenkel 1955-1965: 777; Skardžius 1931: 196; LKA I 145). Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. lenk. siermigga, rus. cepmara, ukr. cepMara „t.p.“. Neaiškios kilmės žodis. Vieni kalbininkai mėgina jį sieti su liet. Širmas, kiti — su viduramžių lot. scaramangum ar gr. oKOpoauL dnov „toks drabužis“, esama ir kitokių hipotezių (Fasmer III 609; Borejszo 1990: 178). Švarko reikšme vartojamas žemaičių šnektose (LKZ XII 431-2). Tačiau žy- miai dažniau šis žodis reiškia tam tikrą milinį viršutinį drabužį; milinį apsiaustą. Šia reikšme pavadinimas fiksuojamas lietuvių raštuose nuo XVI a. (BB 1 Moz x 21; BB Ez 26,16; BP II 194; SD(3) 402; Lex 71a; K.Donel; H; R 235, 241; MZ; N; J). Simtakvoldis, šimtakvoldė, simtakvaldé (hibr.) ,klostytas moteriškas drabu- zis, ppr. sijonas ar $varkelis, Simtaklostis“. Retas žodis, pasitaiko XX a. raštų 157 kalboje (LKŽ XIV 815). šušponas „pusšvarkis“, plg. s. brus. xyrrars „švarkas; puspaltis“ (Grinavec- kienė 1993: 176). Fonetiniai pakitimai galėjo atsirasti jau lietuvių kalbos dirvo- je, plg. sekšmė < sekmė (Zinkevičius 1966: 196). Lietuvių kalboje šia reikšme retas. Dažnesnis yra susponis „drobinis apsiaustas, paprastai velkamas ant kai- linių“. Dar žr. Žiponas. RUSICIZMAI čepanas „žiponas“. Tai nelabai aiškios kilmės žodis. Galimas daiktas, atėjo per rusų kalbą, plg. rus. dial. vad, werd „toks valstietiškas viršutinis drabu- žis“ (Dal' IV 582, 589). Į rusų kalbą žodis pateko iš tiurkų kalbų (Fasmer IV 315). Tiesa, šis pavadinimas vartojamas rytinėse rusų kalbos tarmėse. Kitas va- riantas — galbūt pavadinimą reikėtų sieti su visai kitokios kilmės rus. vžrraz, brus. xyrrax, lenk. Zupan „t.p.“. Lietuvių kalboje jis užfiksuotas tik XIX a. dainų rinkiniuose (JR 58; JV 718; LKŽ II, 69). frefifius, prencius „kariško kirpimo švarkas“, plg. rus. gpenv „t.p.“ . Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. brus. Opa; lenk. frencz „t.p.“ . Šis pavadinimas kilo iš I pasaul. karo anglų feldmaršalo Džono Dentono Frenco (French, 1852-1925) pavardės (Fasmer IV 207, O. Trubaciovo pastaba; TrpŽ (3) 169). Lietuvoje tokio tipo švarkas, atėjęs kartu su savo pavadinimu, buvo ypač populiarus XX a. III-IV dešimtmetyje. Žodis vartotas daugelyje Lietuvos vietų, ypač Suvalkijoje bei Dzūkijoje (Kulikauskienė 1970: 147; Kulikauskienė 1990: 256; Grinaveckienė 1993: 164; LKŽ II, 1184; Zinkevičius 1966: 151). Iš slavų kalbų pavadinimas pateko ir į latvių kalbą, plg. lat. bendr. frencis, lat. dial. prencis, prencs „t.p.“ (Rekėna 1975: 465; LLVV II 546). kupšika „trumpas vilnonis švarkas, palaidinukė“, plg. rus. šnek. KyDaikka, dydaiika „vatinukė“. Pavadinimas yra ir baltarusių kalboje, plg. xygasika „t.p.“ Neaiškios kilmės žodis (Fasmer IV 212; ĖSBM V 174). Lietuvių kalboje retas (JD 108; LKŽ 919). Skolinį turi ir latvių kalba, plg. lat. pupaika „t.p.“ (Rekėna 1975: 466). livrėja, livréja, livreja, „tam tikras uniforminis šveicorių ar liokajų švarkas“, plg. rus. /rHBpes „t.p.“. Į rusy kalbą žodis pateko iš prancūzų kalbos, plg. pranc. livreé „t.p.“, s. pranc. livree „drabužis, kurį šeimininkai duodavo (ffeikdavo) savo tarnams“ < pranc. /rvrer „įteikti, pristatyti“. Tai yra veiksmažodžio /rbėrer „išlaisvinti“ dubletas. Toliau kildinamas iš lot. /rberare „t.p.“, liber „laisvas“ (Fasmer II 492; Klein 1966-1967: 899; Dauzat 1954: 440). Pasitaiko raštų kalboje (NdZ; LKZ VII 632; TrpZ (3) 293). Žodis paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, be jau minėtų, dar plg. lat. /vre- ja, angl. livery, vok. Livree „t.p.“. mundiera, mundiera, mundiérius, mandiera, mandera, mundyras, mundy- rius „kareivio ar šiaip tarnautojo uniforminis švarkas“, plg. rus. MYH/IHp, rus. dial. Myryrep „t.p.“ (Fraenkel 1955-1965: 405). Į rusų kalbą žodis atėjo XVIII a. 158 pradžioje, galimas daiktas, tarpininkaujant vokiečių kalbai, plg. vok. Montie- rung, vok. dial mundierung „kareiviškas švarkas“, iš prancūzų kalbos, plg. pranc. monture „(kario) apranga“ (Dauzat 1954: 484; Fasmer III 9-10; Kiparsky 1975: 134). Pavadinimas fiksuojamas XVIII — XX a. lietuvių raštų kalboje, tarmėse da- bar jau retas (R 258; MŽ 345; K; LB 125; JD 621, 1160, 1120; JV 338; BsO 82, 292; KlpD 30; NS 500, 507; LKZ VIII 406, 407) Veikiausiai jau lietuvių kalbos dirvoje atsirado ir forma maridaras „švarkas; eilutė“ (LKZ VII 820-1). Dar plg. mandiira, munduras. Skolinj turi ir bendrinė latvių kalba, plg. lat. mundieris „t.p.“ (ME II 667; LLVV V 290). saraponas „Ssuplyšęs švarkas ar paltas“, plg. rus. capagdarr „toks berankovis rusių moterų drabužis, panašus į suknelę“. Į rusų kalbą pavadinimas atėjo gana seniai, plg. s. rus. capagars, per tiurk. sarap(i) iš persų kalbos, plg. pers. serapa „garbingi drabužiai“, dar plg. gr. O oparig (Fasmer III 561). Lietuvių kalboje švarko reikšme vartojamas retai (Ds; LKŽ XII 150). Daž- niau pasitaiko sarafanas „toks berankovis drabužis, panašus į suknelę“. Tokia reikšme jis vartojamas ir kai kuriose latvių tarmėse, plg. sarapanc(Rekéna 1975: 457). sertūkas, sartūkas „dvieilis švarkas, surdutas“ plg. rus. dial. CepryK, rus. ciopryk (Dal' IV 178) „t.p.“. Pavadinimas paplitęs ir kai kuriose kitose kalbose, plg. lenk. surdut, brus. cypzyT, alb. surtukė, rum. surtuc, angl. surdout. Žodis pasiskolintas iš prancūzų kalbos, plg. pranc. surtout „apsiaustas, viršutinis dra- bužis“ (Brūckner 1927: 526; Buck 1949: 420; Fasmer III 823). Tai prancūziškos kilmės žodis, pažodžiui surtout „virš visko“ < sur „ant, virš“ + fout „visas, viskas“ (Dauzat 1954: 693; Klein 1966-1967: 1548). Lietuvių kalboje minėtieji variantai vartojami retai (Auk, Rš; LKŽ XII 168, 433). Sartūkas užfiksuota XIX a. pab. (LB 215). Žymiai dažniau pasitaiko sūr- dutas „smaugtas, su ilgais skvernais vyriškas viršutinis dvieilis drabužis“. Jis pa- plitęs ar bent pasitaiko daugelyje šnektų (LKŽ XIV 210; LzŽP 179; Mastonytė 1970: 121; At Pr 113). NEAPIBREŽTIEJI SLAVIZMAI kapota „švarkas, palaidinis“, plg. lenk. kapota „toks viršutinis drabužis“, brus. karrora „Viršutinis drabužis; švarkas“. Į baltarusių kalbą atėjo iš lenkų kalbos. Lenkų kalba pavadinimą XVIa. pasiskolino iš prancūzų, plg. s.pranc. capot, pranc. capote „apsiaustas su gobtuvu; moteriškas galvos apdangalas“: cape „ap- siaustas“, gauto iš lotynų kalbos, plg. lot. cappa „apsiaustas“ (Stawski II 58-9; Borejszo 1990: 147; ĖSBM IV 253; Fasmer II 187; Dauzat 1954: 139; Kluge 1957: 349). Skolinį vartoja širvintiškiai bei uteniškiai (LKŽ V 242). Geriau žinoma reikš- mė yra „šiltas viršutinis drabužis“. kurta „trumpas švarkas; moteriškas švarkelis“, plg. lenk. kurta, s. brus. xypra 159 „trumpas viršutinis drabužis“ (Skardžius 1931: 116). Žodį turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. rus. xypra, ukr. xypra „t.p.“. Manoma, jog į rytų slavų kalbas atėjo per lenkų kalbą iš viduramžių lotynų kalbos, plg. lot. curtus „trumpas“. Lenkų kalba žodį gavo XVI a., galimas daiktas, kad tarpininkė buvo vengrų kalba, plg. vengr. kurta „trumpas“ (Brūckner 1927: 284; Stawski III 413-4; Bo- rejszo 1990: 155; ĖSBM V 170; Fasmer II 429-430). Tačiau į rusų kalbą žodis kartais galėjo patekti ir kitais keliais, plg. lezg. kurt „trumpi kailiniai“, oset. kurzet „bešmetas (toks vyrų ir moterų drabužis)“ ir kt. (Abaev I 609-610; Fas- mer II 430, O. Trubaciovo pastaba). Lietuvių raštų kalboje žodis pirmą kartą užfiksuotas 1642 m. K. Sirvydo žo- dyno leidime (SD (3) 144). Pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuo- se (510[2]). Tai gana retas pavadinimas (Užv; N; [K]; LKŽ VI 973, 979). Daž- niau pasitaiko kurtka „striukė; kailiniai; palaidinukė“. liberija ,livréja“, plg. lenk. /iberia, rus. smmbepra „t.p.“. Į šias slavų kalbas pavadinimas veikiausiai atėjo per n. vokiečių aukštaičių kalbą, plg. vok. Lib(e)rei iš ispanų kalbos, plg. isp. /ibrea „t.p.“ (Fasmer II 429; Brūckner 1927: 298). Pasitaiko XIX-XX a. raštų kalboje (LKZ VII 398). Dar žr. /ivréja. marinarka, malindrka, maninarka, mananarka „vyriškas švarkas; ilgas vyriš- kas švarkas“, plg. lenk. marynarka „švarkas“, brus. MapsiHapka „švarkas; pus- paltis“. Į baltarusių kalbą pavadinimas atėjo iš lenkų kalbos (ĖSBM VI 242; SBG III 38-9). Lenk. marynarka padaryta iš marynarz „jūrininkas“, kilusio iš lot. marinus „jūros, jūrinis“ (Kartowicz II 890; Doroszewski IV 481). Lietuvių tarmėse gana dažna disimiliacija, kai iš dviejų r pirmasis keičiamas I. Ypač tai būdinga svetimiems žodžiams, plg. almideris „triukšmas“ < armide- ris, kalikatūra < karikatūra, levolveris < revolveris (Zinkevičius 1966: 172). Tokiu būdu atsirado ir forma malindrka. Pasitaiko atvejų, kai pirmasis r keičia- mas n, plg. antilėrija < artilėrija, dezentyras < dezertyras (Zinkevičius 1966: 172). Taip atsitiko ir su forma maninarka. Pavadinimas pasitaiko daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų (LKZ VII 797, LzZ 155; LzZP 193; Kulikauskiené 1971: 168; Stravinskiené 1968: 155; Miliu- viené 1989: 155; Grinaveckienė 1993: 168). nazutka „trumpas moteriškas švarkas ar vatinuke®, plg. lenk. narzutka ,be- rankovis apsiaustas, pelerina“ (Fraenkel 1955-1965: 488), brus. Haxyrka,,trum- pas viršutinis drabužis; Svarkelis, striukė; palaidinė“. Tai lenkiškos kilmės žodis, plg. narzucač ,uzsimesti, ap(si)siausti“ (Kartowicz III 156). Kiek dažnesnė šio žodžio reikšmė yra „palaidinukė“. Viena ar kita reikšme jis vartojamas beveik visose Lietuvos tarmėse, gal tik išskyrus vakarų aukštai- čius (LKŽ VIII 595; Stravinskienė 1968: 154; Mastonytė 1964: 146; Miliuvienė 1989: 153; Bdr 157). paletélis (hibr.)“moteriškas švarkelis“, plg. liet. paletas, paltas „ilgas stores- nės medžiagos viršutinis drabužis, apsiaustas“ iš lenk. pa/to, paleto „paltas“ ar brus. mamro. (Fraenkel 1955-1965: 534; Sabaliauskas 1990: 249). Į slavų kalbas 160 pavadinimas atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. paletot „t.p.“. Prancūzai jį XIV a. gavo iš viduriniosios anglų kalbos, plg. angl. pa/tok „toks laisvas viršuti- nis drabužis“. (Įdomus faktas, kad anglai vėliau perėmė prancūziškąją žodžio formą, plg. angl. pa/etot.) Anglų kalbos žodis sudarytas iš dviejų dėmenų: pa/ + tok. Antrojo dėmens kilmė neaiški. Anglų kalbos žodis pa// „apsiaustas, manti- ja“ kildinamas iš lotynų kalbos, plg. lot. pallium „t.p.“, lot. palla „ilgas viršutinis drabužis“. Pastarojo kilmė neaiški. Galbūt jis giminiškas su s.sl. pe/ena „vystyk- lai“, s.skandinav. fe/dr „avikailių kailiniai; apsiaustas“, lot. pe//rs(Brūckner 1927: 395; Dauzat 1954: 525, 526; Guiraud 1971: 84; Kluge 1957: 528; Klein 1966— 1967: 1114, 1115; Webster 1976: 825; Oxford 1985: 642, 643; Fasmer III 194, 228-9; Kiparsky 1975: 157). Liet. paletélis yra retas pavadinimas (Tr3k; LKŽ IX 254). Pžltas yra vienas pagrindinių viršutinių drabužių pavadinimų, paplitęs visoje Lietuvoje (LzŽ 183; DrskŽ 242; LKŽ IX 275; DŽ, 490). paletonas, palitonas „švarkas“, plg. lenk. pa/eton, palton „paltas; toks viršu- tinis drabužis“, brus. ITA/IITOH „striukė“. Šia reikšme pasitaiko atskirose rytų Lietuvos ir Žemaičių vietose (LKŽ IX 254, 267). Gali reikšti ir paltą. Dar žr. paletėlis. pindžiūkas, pinžokas, binžokas „trampas švarkas“, plg. lenk. pindzak „trum- pas drabužis“ (LKA I 145), brus. mirxak, ITIH/DKAK, OIH/DKAK „Švarkas“. Į slavų kalbas, dar plg. rus. mpkak „t.p.“, žodis pateko iš anglų kalbos, plg. pea-jacket „trumpas apsiaustas, striukė“ (Fasmer III 259). Anglai jį gavo iš vid. nyderlan- dy kalbos, plg. nl. pijjekker „striukė iš šiurkščios vilnos“ : pif (< nl. pie „drabu- zis iš šiurkščios vilnos“) + jekker „švarkas, striukė“ (Klein 1966-1967: 1143; Webster 1976: 843). Pavadinimą vartoja uteniškiai, anykštėnai, panevėžiškiai, pasitaiko jis ir pie- tų aukštaičių tarmėje (LKŽ I 831, 834, IX 1036, 1037). PindZiakas dar gali reikšti vatinį puspaltį, o binZokas — milu aptrauktus kailinukus. Žodis randamas latvių ir estų kalbose, plg. lat. dial. pindžuks, pindžaks, pin- džoks, bindžaks, bindžuks „švarkas; toks viršutinis drabužis“, est. pintsak „švar- kas“ (Rekėna 1975: 464; At Pr 51 žemėl., 113). ploščiūkas (hibr.)“švarkas“, plg. liet. p/oscius „ilgas apsiaustas be vatos, liet- paltis“, iš s. brus. rams, lenk. plaszcz „t.p.“ (Fraenkel 1955-1965: 629; Skar- džius 1931: 171; Palionis 1967: 280; Zinkevičius III 37, 133). Šis žodis randamas beveik visose slavų kalbose — tai vienas iš nedaugelio praslaviškų drabužių pa- vadinimų. Jis fiksuojamas jau X — XI a., plg. s. sl. mramrs (Schrader I 603; Niderle 1956: 236; Machek 1968: 455). Tolesnė žodžio kilmė nėra visiškai aiški, bet paprastai jis siejamas arba su rus. /zzar „skara“, arba su rus. mrocku#, lenk. plaski „plokščias“ bei kitais šių šaknų žodžiais (Brūckner 1927: 420; Fasmer III 277). Švarko reikšme pavadinimas retas, pasitaiko rytų Lietuvoje (LKŽ X 308). Apsiausto reikšme jis žinomas visoje Lietuvoje (LKŽ X 308, 309). Tai senas 161 lietuvių kalbos skolinys, randamas jau pirmuosiuose raštų paminkluose (Mz 34; SD(1) 820; SP I 223; ChB 59). Čia jis reiškia skraistę. Vėliau šia reikšme nebe- vartotas. Iš rusų kalbos jį yra pasiskolinę ir latviai, plg. lat. p/ascs ,lietpaltis“ (Rekėna 1975: 472). Tokios pat kilmės veikiausiai yra ir lat. p/aškis „platus apsiaustas“, plaški „prastas švarkas“, plarkšis „Jietpaltis“ (ME III 320; EH II 284; Kagaine III 99). Yra šis žodis ir prūsų kalboje, plg. p/oaste „paklodė, lovos apdangalas“, bet jo kilmė nėra visiškai aiški. J. Endzelyno nuomone, tai gali būti ne skolinys, o giminiškas žodis (Fraenkel 1955-1965: 629; Endzelins 1943: 228; Fasmer III 277). sakas, sakėlis, sakūtis, sokélis „Švarkas; moteriškas švarkas; vyriškas švar- kas“, plg. lenk. sak „vyriškas vasariškas apsiaustas“, brus. cak „toks viršutinis moteriškas drabužis“. Žodis paplitęs daugelyje slavų kalbų, kai kuriose reiškia maišą ar žvejybos tinklą. Į slavų kalbas jis pateko iš romanų kalbų, plg. pranc. sac, it. sacco „maišas; toks drabužis“. Romanų kalbos žodį gavo iš lotynų kal- bos, plg. lot. saccus „maišas; grubaus audinio drabužis“. Iš lotynų kalbos pava- dinimą pasiskolino ir germanų kalbos, plg. angl. sack, vok. Sack „t.p.“ ir kt. Į lotynų kalbą jis atėjo per graikų kalbą, plg. gr. 0 akx0g „t.p.“ iš hebrajų kalbos, plg. hebr. sag „t.p.“ (Brūckner 1927: 479; Fasmer III 546-7; Dauzat 1954: 644; Kluge 1957: 618; Klein 1966-1967: 1370; Oxford 1985: 1017; Buck 1949: 419). Pavadinimas paplitęs pietų aukštaičių tarmėje, jį vartoja rytų aukštaičiai vil- niškiai, pasitaiko ir kitose rytų Lietuvos vietose (Mastonytė 1961: 178; Grina- veckienė 1993: 173; Stravinskienė 1968: 154, 157; LzŽ 241; LKŽ XII 21). Turi šį pavadinimą ir latviai, plg. lat. saks „rudeninis paltas“ (Rekėna 1975: 472). žakėtas, Zakietas, žėketas, Zekietas „trumpas viršutinis moteriškas drabužis, švarkelis“, plg. lenk. Zakiet, rus. xaKer, brus. xaker, xakar „t.p.“. Į slavų kal- bas žodis XIX a. atėjo iš prancūzų kalbos, plg. pranc. jaquett(e) < jague „švar- kas, striukė“ (Fasmer II 34; Šanskij I(5) 273; ESBM III 202). Pavadinimas paplitęs visoje Lietuvoje (DūnŽ 557; DrskŽ 471-2; Stravins- kienė 1968: 154), vartojamas bendrinėje kalboje (DŽ, 949; Pričinauskaitė 1977: 41). Dar žr. jeke. Tai ir latvių bendrinės kalbos žodis, plg. lat. Zakete „t.p.“ (LVV 880). žiponas, Ziuponas, Zuponas „švarkas; puspaltis“, plg. lenk. Zupan, brus. xYrraH „t.p.“ (Skardžius 1931: 248).Toks usupriešakėjimas lietuvių tarmėse nėra retas dalykas, plg. Žubčėrklas, Ziubérklas, Zibérklas, žebėrkias, Ziupsnys, Zipsnys, ciup- ryna, ¢ipryna „galvos plaukai“ (< lenk. czupryna, brus. gyrrperra) ir kt. (Urbutis 1981: 125). Pavadinimas randamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. xymaH, ukr. xyrraH „t.p.“, ček. župan „chalatas; durtinys“. Į slavų kalbas jis veikiausiai pateko iš italų kalbos, plg. it. giuppone, giubbone „vyriškas drabužis iš grubios medžiagos, palaidinis“ : giuppa, giubba „švarkas; palaidinis“. Italai šį žodį gavo 162 iš arabų kalbos, plg. arab. gubba „viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis“ (Bo- rejszo 1990: 161; Stawski I 591; Fasmer II 66, IV 525; Machek 1968: 731; Kluge 1957: 333; Pfeifer 1993: 599-600; Dauzat 1954: 422). Į lenkų kalbą pavadinimas atėjo XVI a., ir jau nuo to paties amžiaus šis drabužis fiksuojamas Lietuvos inventoriuose (LI 550[47]). Raštų kalboje pava- dinimas pasirodo XVII a. viduryje (SD(3) 555). Aptinkamas beveik visose šnek- tose, išskyrus Žemaičius (DrskZ 480, 481; Kulikauskienė 1990: 256, 263; Urbu- tis 1981: 125; At Pr 51 žemėl.). Pavadinimas pasitaiko ir kai kuriose latvių tarmėse, plg. lat. zupans, Župans „t.p.“, županas „skudurai“ (At Pr 51 žemėl.; ME IV 832). GERMANIZMAI SKOLINIAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS jėkė, jake „moteriškas švarkelis“, plg. vok. Jacke „trumpas švarkas“, Jackchen „švarkelis“ (Alminauskis I 57; Fraenkel 1955-1965: 189). Vokiečiai pavadinimą pasiskolino iš prancūzų XV a., plg. pranc. jague „trumpas vyriškas švarkas; striu- kė“. Toliau kalbininkų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad prancūzai žodį gavo per ispanų kalbą, plg. isp. jaco „trumpas švarkas“, iš arabų, plg. arab. sakk „šarvas“ (Kluge 1957: 329; Dauzat 1954: 417, 418; Brūckner 1927: 197; Fasmer II 34; Šanskij I(5) 273; Oxford 1985: 490; Buck 1949: 419). Kiti teigia, kad dra- bužio pavadinimas kilo iš tikrinio vardo Jacgues (< Jacobus), kuriuo buvo pra- vardžiuojami prancūzų valstiečiai, dėvėję šį drabužį (Pfeifer 1993: 593; Klein 1966-1967: 823). Vartoja vakarų aukštaičiai kauniškiai bei pietų aukštaičiai (Kulikauskienė 1990: 263; DrskŽ 125; Mastonytė 1961: 180; LKŽ IV 290-1, 338, 339). Kiek dažnesnė šio žodžio reikšmė yra liemenė. Lietuvių raštų kalboje žodis (lieme- nės reikšme) pirmą kartą paminėtas XIX a. (JV I 718; J I 678). Pavadinimas buvo žinomas ir Mažojoje Lietuvoje (Kapeleris 1970: 347). Iš vokiečių kalbos žodis atėjo į latvių bei estų kalbas, plg. lat. jaka (kai kurio- se tarmėse jaks) „palaidinė, striukė“, est. jakk, jake „t.p.“ (Sehwers 1953: 43, 233; ME II 95; EH I 558; Rekėna 1975: 462; LLVV IV 24). Ten jis vartojamas bendrinėje kalboje. jOpė, jopa, jopke „trumpas moteriškas švarkas“, jiopa „trumpas švarkas; palaidinė“, plg. vok. Joppe, Juppe „švarkas; liemenė“ (LKŽ IV 357, 423). Raštuose forma jopé pirmą kartą minima XVIII a. pr. (Brand 1702: 95). Dabar pavadinimas pasitaiko apie Klaipėdą ir Šakius, buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (K 159; KZ 996; I.Simon; LKŽ IV 357). Dar žr. jupkis. kamzuėlė „švarkas su liemeniu ir skvernais, durtinys“, plg. vok. dial. kamso/ „trumpas švarkas“. Galėjo kartais patekti ir per slavų kalbas, plg. lenk. kamzo- la, rus. xaM30/7I, brus. KxaM30/I „liemenė“. Pavadinimas vartojamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. K2aMH32/ILKa, KAaM30/I, ukr. KaM30/I, bulg. KAaM30/I, ček. kamizola ir kt. Į slavų kalbas šis žodis pateko per prancūzų kalbą, plg. pranc. camisole ,palaidinis®, iš italų kalbos, plg. it. carniciola, padaryto iš cami- 163 cia „marškiniai“, kuris kilęs iš lot. camisia „t.p.“ (Brūckner 1927: 215; Stawski II 38-9; Borejszo 1990: 146; ĖSBM IV 223; Fasmer II 175; Dauzat 1954: 132). Kamzuėlė pasitaiko vakarinėse Lietuvos tarmėse. Dažniau šio pavadinimo variantai, atėję per germany ar slavų kalbas, — kamziole, kamzolė, kamizėlka, kamzélka, kazimelka ir kt., — reiškia liemenę. Pavadinimą turi ir latvių kalba, plg. lat. kamzu/ka „liemenė“ (Rekéna 1975: 447, 466). kedelys „pusšvarkis“, plg. vok. žem. keddel, Rytų Prūsijos vok. kéde/ ,,trum- pas apsiaustas; sijonas“ (Alminauskis I 64; Būga II 296; Fraenkel 1955-1965: 234). Tai tarminė vok. Kittel „švarkas“ forma. Pusšvarkio reikšme kedelys lietuvių kalboje užfiksuotas XVII a. (Lex 54), dabar pasitaiko apie Lazdijus (LKŽ V 480). Žymiai dažnesnė žodžio reikšmė yra „sijonas“. Dar žr. kitelis. kitelis, krt/ius „kariško sukirpimo švarkas; drobinis švarkas; drobinis apsiaus- tas“, plg. vok. Kittel „(darbinis) chalatas; palaidinė; švarkas“ (Būga III 672; LKŽ V 904). Į Europos kalbas žodis atėjo iš arabų kalbos, plg. arab. gufn, gu- tun „medvilnė“, vokiečių kalbą jis pasiekė XIII a. (Kluge 1957: 371; Pfeifer 1993: 658; Klein 1966-1967: 848). Būta mėginimų aiškinti šį žodį germanų ar apskritai indoeuropiečių kalbų medžiaga (Vries 1971: 317). Randamas kai kuriose vakarų Lietuvos šnektose, žodynuose (J II 134; KŽ 1130; LKŽ V 904, 905). Iš to paties šaltinio kilęs jau minėtas kedelys ir kiklikas „tam tikra liemenė“. Kitelis „chalatas“ vartojamas bendrinėje latvių kalboje (LLVV IV 549). kūzas „trumpas švarkas“, plg. vok. dial. kus „prastas drabužis“ arba Rytų Prūsijos vok. kuz „trumpas, mažas“ (Alminauskis I 77; Frischbier I 450, 452). Skolinys buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje (K ; K II 82; KŽ; LKŽ VI 1016). Dar gali reikšti moterišką liemenę ir palaidinę. mandiira, mandiiras, mandiré „kareiviškas švarkas“, plg. vok. Montur, vok. dial. mondur „t.p.“ (Alminauskis I 84; Fraenkel 1955-1965: 405). Skolinys randamas XIX-XX a. lietuvių kalbos žodynuose, tautosakos rinki- niuose, dabar dar pasitaiko kai kuriose Žemaičių vietose (D 114; N 346; KlpD 41; K; KZ; LKZ VII 824, 825). Dažnesnės yra šio pavadinimo formos, atėjusios per slavų kalbas. Dar žr. mundiera. maitelis, mentelis, mendelis „švarkas“, plg. vok. Mantel, Rytų Prūsijos vok. mentel, mantel „apsiaustas; švarkas“. (Alminauskis I 84; Fraenkel 1955-1965: 409; Skardžius 1931: 127). Vok. Mantel šaltinis yra lot. mantum „trumpas ap- siaustas“ (Kluge 1957: 460; Pfeifer 1993: 836). Formos mantelis, mentelis dar gali reikšti apsiaustą ir paltą, o mendelis — moterišką palaidinę. Vartoja dalis žemaičių bei suvalkiečių (DūnŽ 508; LKŽ VII 845; VIII 7, 18). Lietuvoje pirmą kartą (apsiausto reikšme) paminėtas XVII a. (SD(3) 298, Lex 60 a). 164 Skolinius mantelis, mantels, mantals, mentelis „apsiaustas“ turi ir latviai, mantelis yra bendrinės latvių kalbos žodis (Sehwers 1953: 76, 79; ME II 601; EH I 782, 800; Rekėna 1975: 468; LLVV V 87). ANGLICIZMAS kautélis (hibr.),trumpas moteriškas švarkas“, plg. liet. kaūtas „Žieminis pal- tas, apsiaustas“, plg. angl. coat „t.p.“ (Margeris 1956: 256; Sabaliauskas 1990: 281). Angl. coat šaltinis yra s. pranc. cote „t.p.“, o šis kildinamas iš frank. *kot- ta. Tolesnė šio Vakarų Europos kalbose paplitusio žodžio, plg. vok. Kotze „šiurkš- tus apsiaustas“, it. cotta , isp. cota „apsiaustas“, kilmė neaiški (Klein 1966— 1967: 305; Oxford 1985: 185; Kluge 1957: 397). Tai įdomus ir gana retas atvejis, kai žodis iš anglų kalbos į lietuvių kalbą atėjo be tarpininkų. Šiuo atveju tarpininkės vaidmenį atliko Amerikos lietuvių kalba. Tokiu būdu į lietuvių kalbą yra patekę ir daugiau žodžių, plg. iūžinas „motoras“, kvoderis „kurio nors piniginio vieneto ketvirtis“, vajus „talka, akci- ja, kampanija“ ir kt. (Sabaliauskas 1990: 281-2). Lietuvoje pavadinimas kautėlis užfiksuotas Marcinkonyse (LKŽ V 449). ŽODŽIAI, ARTIMI TARPTAUTINIAMS frakas, prakas, praka „švarkas; švarkas su ilgais skvernais užpakalyje; toks iškilmių kostiumas“, plg. rus. @paxk, lenk. frak, vok. Frack, pranc. frac „t.p.“. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš anglų kalbos, plg. angl. frock „suknelė; vie- nuolio rūbas“, kuri jį gavo iš senosios prancūzų kalbos, plg. s.pranc. froc „suta- na su gobtuvu“. Toliau kildinama iš frank. Aroc „palaidinis, apsiaustas“. Pasta- rasis žodis giminiškas su s. skandinav. rokkr, s. angl. rocc, oland. rok, vok. Rock „švarkas; apsiaustas“ (Fasmer IV 205; Brūckner 1927: 127; Kluge 1957: 213-4; Pfeifer 1993: 369; Klein 1966-1967: 624; Dauzat 1954: 338, 344). Lietuvoje šį drabužį XIX a. viduryje dėvėjo bajorai (Guzevičiūtė 1991: 10, 12). Vėliau patį pavadinimą kai kur perėmė ir valstiečiai, žinoma, svetimą garsą f pakeitę įprastiniu p. Abi formos (su pir su f) fiksuojamos nuo XIX a. vidurio (I; M). Tarmėse gana retas, pasitaiko apie Akmenę ir Varėną (LKŽ II 1184, X 506, 511; Zinkevičius 1966: 151). Frakas yra bendrinės kalbos žodis. Šis pavadinimas yra ir bendrinėje latvių kalboje, plg. lat. fraka „t.p.“ (LLVV II 544). redingotas „tam tikro kirpimo ilgas švarkas“, plg. lenk. redingot, redęgot, rus. peZIHHIOT, pranc. redingote, angl. redingote „t.p.“. Europoje pavadinimas paplito XVIII a. Jis yra angliškos kilmės, plg. angl. riding-coat : riding „jojimas“ (< ride „joti') + coat „apsiaustas“. Anglų kalbos redingote jau pasiskolintas iš prancūzų kalbos (Dauzat 1954: 617; Klein 1966-1967: 1315; Webster 1976: 968). Lietuvą drabužis pasiekė XIX a. viduryje, plintant europietiškam kostiumui. Jį dėvėjo bajorai (Guzevičiūtė 1991: 12, 17). Pavadinimas fiksuojamas beveik visuose tarptautinių žodžių žodynuose, leistuose Lietuvoje (TrpŽ (1) 846; TrpZ (3) 416). smokingas „juodas vyriškas švarkas Silku apsiūtais atlapais®, plg. rus.cmok#HT, 165 lenk. smoking, pranc. smoking, vok. Smoking „t.p.“. Pavadinimas paplito XIX a., sutrumpinus anglų kalbos smoking-jacket „rūkymo švarkas, kambarinis švar- kas“ : smoking „rūkymas“ (< smoke „rūkyti“) + jacket „švarkas“ (Pfeifer 1993: 1302). Bendrinės lietuvių kalbos žodis (DŽ, 717; LKZ XIII 200). Vartojamas ir latvių kalboje, plg. smokings „t.p.“ (LLVV VII(2) 54). NEAIŠKIOS KILMĖS PAVADINIMAI jakas „švarkas“. Nėra visai aišku, kaip ši forma atsirado lietuvių kalboje. Ji galėjo kaip ir jéke ateiti per vokiečių kalbą, plg. vok. Jacke „trumpas švarkas“ (Alminauskis I 57; Fraenkel 1955-1965: 189). Tačiau tarpininkė galėjo būti ir lenkų kalba, plg. lenk. jak, jaka „trumpas palaidinis, striukė“ (LKŽ IV 290). Taip pat įmanoma, kad žodis pasidarytas jau lietuvių kalboje: greta moteriškos giminės fekės, reiškiančios liemenę ar moterišką švarkelį, pradėta vartoti vyriš- kosios giminės forma jakas, reiškianti švarką. Bet tokiam aiškinimui tartum prieštarautų geografija: fėkė vartojama daugiau Suvalkijoje, o Jakas pasitaiko vakarų žemaičių šnektoje (LKŽ IV 290). mundūras, mundūra, mūnduris „kareivio ar šiaip tarnautojo uniforminis švar- kas“, plg. lenk. mundur, vok. Montur, vok. dial. mondur „kareiviškas švarkas“. Randama XIX a. lietuvių raštų kalboje (StnD 25; K II 68, 190). Vartoja kai kurios pietų ir rytų Lietuvos šnektos (LKŽ VIII 407; LzŽ 169). Dar žr. mundie- ra 47. šlėmė, slemedrélé „trumpas moteriškas švarkas, palaidinukė; berankovis“. Nelabai aiškios kilmės žodis. Galimas daiktas, perdirbta iš germanizmo Š/ėbė „ilgas su rankovėmis per galvą velkamas viršutinis moterų drabužis; trumpas be rankovių viršutinis drabužis, liemenė“. Pavadinimai š/ėmė ir slemedrélé vartojami apie Skuodą (LKŽ XIV 1042). šverdelis „ilgas viršutinis drabužis — švarkas, apsiaustas“. Nelabai aiškios kil- més žodis. Gal kartais sietinas su baltarusių mB3zap, IIIB3/[3p „megztinis“, dar plg. liet. svéderis „t.p.“ Tai retas pavadinimas (Žg, Škn; LKŽ XV 517). švefliokas „prastas viršutinis drabužis — švarkas ar apsiaustas“. Gal kartais gali būti sietinas su Ščr/iokas, šerlokas „ryškiai raudonas audeklas, drabužis“. Retas pavadinimas (Škn; LKŽ XV 517). Dar plg. nusverliokioti „nueiti skver- nais maskatuojant“ (Srd). švernelis „ilgas viršutinis drabužis — švarkas, apsiaustas“. Randamas vakarų aukštaičių kauniškių šnektose (LKŽ XV 517). Švarko pavadinimų rasta daugiau kaip 60 (variantai į šį skaičių neįeina). Lie- tuviškų tėra maždaug ketvirtadalis. Jie nėra labai dažni. Svarbiausiasis šios lek- sinės-semantinės grupės pavadinimas yra nežymėtoji leksema švarkas. Galimas daiktas, tai savas žodis, bendras baltų ir slavų kalboms. Kiti lietuviškos kilmės pavadinimai yra semantiškai arba stilistiškai konotuoti. Raštų kalboje lietuviškos kilmės švarko pavadinimai pradėti fiksuoti tik XIX 166 a. pab. — XX a.pr., išskyrus vėliau jau ir švarko reikšme vartotą frinyčiai (XVI a. pab.) ir šarkas (XVII a.). 6 iš jų pateikiami Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993), tačiau bendrinėje kalboje švarką reiškia anaiptol ne visi: apsiaūstas, palaidinis, pūsšvarkis, švarkas, trinyciai, trumpikės. Skoliniai skirstomi pagal tai, iš kokios kalbos atėjo. Kai kurie tarmėse varto- jami dažnai, kiti — visai reti. Rasta 30 slavizmų (įskaitomi ir hibridai), 10 germa- nizmų, 3 skoliniai, artimi tarptautiniams žodžiams. Pastarieji į lietuvių kalbą atėjo gana neseniai ir sudėtinga būtų nustatyti, iš kokios konkrečios kalbos. 6 pavadinimų kilmė neaiški. Raštuose skoliniai pradėti vartoti gana anksti: pan- ciérius, sermėga — XVI a. pab., kaptonas, Ziponas, kurta — XVII a., kedelys — XVIII a. pr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne fiksuojami tik 4 svetimos kilmės žodžiai: frakas, sermega, smokingas, Zakétas. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Abaev I: A6aes B.WU. HcropHkO-5THMO/JIOIHYECCKHĖ CJIIOBADb OCETHHCKOIO A3BIKA. Mocksa, Jlenunrpan: UznareascrBo Akanemuu Hayk CCCP, 1958. T. 1. Alminauskis K.I: Die Germanismen des Litauischen. Die Deutschen Lehnworter im Litauischen, Kaunas, [1934]. At Pr — Hcropuko-srrorpaguaeckuii ariac Ipubarrnku. Onexaa, Pura: 3unarne, 1986. B-Brodowskij J. Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum .Rankras- tinis vokiediy-lietuviy kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m. J.Balt— Juozas Baltušis (1909-1991), jo raštai. BB — Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per Jang Bret- k ung Lietuwos Plebona Karaliaucziuie. (1590 m. rankraštis). Bdr-Jablonskis I. Budrių kaimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Bielfeldt H. H. 1970: Die baltischen Lehnworter und Reliktworter im Deutschen. — Donum Balticum, Stockholm. Borejszo M. 1990: Nazwy ubiorow w jezyku polskim do roku 1600, Poznan: Wydawnictwo Naukowe UAM. BP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu..Per Jana Bretkuna ...Karaliaucziuie...1591. I ir II dalis. Brand J. A. 1702: Raysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plesscovien, Gross-Naugardien, Tweerien un Moscovien, Wesel. Brickner A.1927: Sfownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow: Wiedza Powszechna. BsO — Ozkabaliy dainos. Surinko J. Basanavic¢ius. Shenandoah, Pa. 1902 m. T 1-2. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Buck C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Langu- ages, Chicago: The University of Chicago Press. Būga K. I-III: Rinktiniai raštai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958-1961. C I-II - Clavis Germanico-Lithuana. (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų rankraštis, para- šytas 1673-1701 m.). ChB-Kudzinowski Cz Biblia litewska Chyliriskiego. Nowy Tėstament. T. 3. Indeks, Poznan: Poznanskie Towarzystwo Przyjaciot Nauk, 1964. S.Ciurl- Sofija Ciurlioniené-Kymantaité (1886-1958), jos raštai. D- S.Daukanto Dajnes Ziamajtiu... Petropilie 1846. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Dal I-IV: Dans B. Tomxosni c/roBaps 1-4, Mocksa: ['ocynapCTBeHHOE H3IIaTEJIbCTBO HHOCTpAaHHbEIX H HAlHOHAJI5HBIX CJIOBapež, 1955. Dauzat A. 1954: Dictionnaire étymologique de Ia langue franšaise, Paris: Librairie Larousse. 167 K.Donel — Christian Donalitius. Litauische Dichtungen... herausgegeben von G. H.FE Nesselm ann, Konigsberg, 1869. Doroszewsky W I-XI: Sfownik jezyka polskiego 1-11, Warszawa: Pafistwowe Wydawnic- two Wiedza Powszechna, 1958-1969. DP — Postilla Catholicka... Per Kuniga Mikaloiv Davksza.. Wilniui...1599. DrskZ — Naktiniené G., Paulauskienė A, Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ - Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius : Mokslas, 1976. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Endzelins J. 1943: Senprūšu valoda, Riga: Universitates apgads. EH I-II- Endzelins J, Hauzenberga E. Papildinajumi un labojumi K. Mile n- bacha Latviešu valodas vardnicai 1-2, Riga: Kultūras fonda izdevums, 1934— 1946. ĖSBM I-IV — BDrarzazariuksi cCIroijHiK Oe/rapyckaii: MOBEBI 1-4, Minck: HaByka i TaxxiKra, 1978-1988. Fasmer I-IV: — @acmep M. Brumosornyeckuii croBaps pycckoro s3eika 1-4, Mocksa: IIporpecc, 1964-1973. Fraenkel E. 1955-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gottingen : Carl Winter Universitéatsverlag. Frischbier H. I-II: Preussisches Worterbuch. 1-2, Ost- und Westpreussische Provinzialis- men in alphabetischer Folge, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882-1883. Glagau O. 1970: Lietuvininkų buitis ir budas.— Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 228-255, 446— 447. Grinaveckienė E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30, 134-180. Grinaveckienė E. 1995: Lituanizmai Šaltinių kaimo baltarusių $nektoje. — Dieveniskés, Vilnius: Mintis, 467-495. Guiraud P. 1971: Les mots etrangers, Paris: Presses Universitaires de France. Guzevičiūtė R. 1991: Lietuvos bajorijos kostiumas bendraeuropietiskos kultūros konteks- te (1830-1863 m.). — Lituanistica, 3(7), 3-22. H — Vocabviarivm Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum. Darin alle im Neuen Testament und Psalter befindliche Worter nach dem Alphabet enthalten sind... Ausgefertigetvon Friederich Wilhelm Ha ack... zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle. Halle, 1730. I- Laurynas Ivinskis (1811-1881), jo raštai. J — JIHTOBCKHĖ croBaps A. FO IK e BM Ya Cb TOJIKOBAHICEMb CJIOBb Ha PYCCKOMb H IIOJIbCKOMb s135IKAXb. Toms I, Bein. 1, CII6, 1897; Bsrr1.2, CII6, 1904, Bem. 3 (Toma II-ro, Bein. 1), Ilerporpaxs, 1922. Janavičienė J. 1992: Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. JD -— Liėtūviškos dajnos užrašytos par Antaną Juškėvičeę 1-3, Kazanė, 1880-1882. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) JR -— Svotbinė rėda Velunyčiu Lietuviu surašta par Antaną Juškėvičę, Kasans, 1870. JV - Lietūviškos svotbinės dajnos, užrašytos par Antaną Juškėvičę ir išspaudintos par Jėną Juškėvičę, Petropylė, 1883. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) K, [K] - Kurschat E Littauisch-deutsches Worterbuch, Halle, 1883 ([ ] dedama prie žodžių, kurių tikrumu Kuršaitis abejoja). KI-II-Kurschat E Deutsch-littauisches Worterbuch 1, 2, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1870, 1874. Kagaine I-III: Kagaine E.,Raše S. Ėrgemes izloksnes vardnica 1-3, Riga: Zinatne, 1977-1983. Kapeleris K. 1970: Kaip senieji lietuvininkai gyveno. — Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 339— 168 436. Kartowicz I-VIII: Kartowicz J, Krynski A, Niedžwiedžki W. Sfownik jezyka polskiego 1-8, Warszawa, 1900-1927. Karulis K.I-II: Latviesu etimologijas vardnica 1-2, Riga: Avots, 1992. KB — Beitrige zur Kunde der littauischen Sprache, von Friedrich Kurschat.. Erstes Heft. Deutsch-littauische Phraseologie der Prapositionen, Konigsberg, 1843. — Zweites Heft. Laut- und Tonlehre der littauischen Sprache, Konigsberg: Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1849. Kiparsky V. 1975: Russische historische Grammatik. Bd. 3. Entwicklung des Wortschatzes, Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag. Klein E. 1966-1967: A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, Amsterdam; London, New York: Elsevier Publishing Company . KlpD — Klaipédiskés dainos. Surinko Jonas Pakalniškis. Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908. (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Kluge E. 1957: Etymologisces Worterbuch der deutschen Sprache, Berlin: Walter de Gruyter & Co. V.Krév- Vincas Krévé-Mickevicius (1882-1954), jo raštai. Kulikauskienė V. 1970: Audiniai ir drabužiai. — Eržvilkas, Vilnius: Mintis, 138-148. Kulikauskienė V. 1971: Vyrų drabužiai. — Dubičiai, Vilnius: Mintis, 165-173. Kulikauskienė V. 1990: Vyrų drabužiai; Miliuvienė M. Moterų drabužiai. — Kudirkos Naumiestis, Vilnius: Mintis, 254-261, 261-347. KŽ- Kuršaitis A. Lietuviškai-vokiškas žodynas... 1-4, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968-1973. Laučiūtė J. 1982: Jlaywiore IO. CroBaps Oa/ITH3MOB B CJIABAHCKHX A3BIKaX, Jlenuvurpajl: Hayxa. Laumane B. 1986: Lejaskurzemes leksika J. Langija vardnica (1685). — Dialektalas leksikas jautajumi. S. 2, Riga, 139-159. LB — Litauische Volkslieder und Mérchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammeltvon A. Leskien und K. Brugm ann, Strassburg: Verlag von Karl J. Triibner, 1882. LEB — Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei- dykla, 1964. Lex — Lexicon Lithuanicum. Parengė V. Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. (Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas.) LI - Istorijos archyvas 1. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / surinko K. Jablonskis, Kaunas, 1934. LKA I- Lietuvių kalbos atlasas 1, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ L-II,- Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969. LKŽ III-XVI — Lietuvių kalbos žodynas 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatū- ros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1995. LLVV I-VII: Latviešu literaras valodas vardnica 1-7, Riga: Zinatne, 1972-19809. LVV - Latviešu valodas vardnica, Riga: Avots, 1987. LzŽ - Petrauskas J, Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. LzŽP- Vidugiris A, Petrauskas J. “Lazūnų tarmės žodyno “ papildymai. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29, Vilnius, 1991, 160-203. M-Miezinis M. Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžėje 1894. Machek V. 1968: Etymologicky slovnik jazyka ceského, Praha: Academia. Margeris A. 1956: Amerikos lietuviai ir angliskyjy skolinių žodynas, 1872-1949, Chicago. Mastonyté M. 1961: Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje — XX a. pradžioje. — Iš lietuvių kultūros istorijos 3, 173-189. Mastonytė M. 1964: Žemaitijos moterų drabužiai XIX a.— XX a. pradžioje. — Iš /ietuvių 169 kultūros istorijos 4, 141—155. Mastonytė M. 1970: Apranga. — Panemunių dzūkai, Vilnius: Mintis, 120-130; 142-143. ME I-IV- K.Miilenbacha Latviesu valodas vardnica. Redišėjis, papildinajis, turpinajis J.Endzelins 1-4, Riga: Kultiras fonda izdevums, 1923-1932. Miliuviené M. 1989: Tradiciniai drabužiai. — Gervéciai, Vilnius: Mintis, 151-156. Mit — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd. 1-6, Heidelberg, 1883 1912. Mz - Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino Jurgis Gerulis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922. MŽ- Mielcke Ch. G. Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches WorterBuch... Konigs- berg: Im Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckereh, 1800. N-Nesselmann G. H. E. Woérterbuch der Litauischen Sprache, Kėnigsberg: Verlag der Gebriider Vorntrager, 1851; N su dainos numeriu — Litauische Volkslieder gesam- melt, kritisch bearbeitet und metrisch ūbersetztvon G. H. E Nesselmann, Berlin: Ferd. Diimmlers Verlagsbuchhandlung, 1853. NdZ - Niedermann M, Senn A, Brender FE, Salys A. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1-5, Lietuviškai-vokiška dalis, Heidelberg: Carl Winter Univer- sitatsverlag, 1932-1961. Niderle L. 1956: Hunepne JI. Crapgrickue ApeBHocrH, Mocksa: 31aTeIbCTBO HHOCTPAHHOMK JIUTEPATYPhI. NS - Lietuvių dainos ir giesmės $iaur-rytinéje Lietuvoje Dr. A. R. Niemi ir kun. A.Sa- b alia us ko surinktos.— Annales Academiae scientiarum Fennicae. Ser. B, 6 (1911). (Skaitmenys rodo dainos numerį.) Oxford 1985: The Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by C.T. Onions, Oxford: At the Clarendon Press. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI- XVII a., Vilnius: Mintis. Pfeifer 1993: Etymologisches Worterbuch der Deutschen... darchgesehen und erganzt von Wolfgang Pfeifer Berlin: Akademie Verlag. Pridinauskaité A. 1977: Drabužių ir jy detalių pavadinimai. — Ka/bos kultūra. Sas. 32. P. 41-44. Q - Kr a u z é s (vadinamasis) žodynas. (Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis vokieciy- lietuviy kalby XVIII a. Zodynas). R - Ruhig P. Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon, Konigsberg: Druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747 (su I dalies ir puslapio nuoroda, kai Zodis paimtas ne iš abécélinés eilės). R su puslapio nurodymu — Deutsch-Littauisches Lexicon. Rekėna A. 1975: Amatniecibas leksika dažas Latgales dienvidu izloksnės un tas sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slavu valodas, Riga: Zinatne. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SBG I-V — ChHoijgik 6e/rapyckix raBOpak ItaijHO4Ha-32XOJIHAH Be/rapyci i se rmarpariuva 1-5, Mixncx: HaByka i TaxHika, 1979-1986. Schrader O. I-II: Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde. 2. Aufl., hrsg. von. A. Nehring 1-2, Berlin, Leipzig; Gruyter, 1917-1923. SD - Dictionarivm trivm lingvarvm... Constantino Szyrwid...Vilnae... (SD(1) žodyno pirmasis leidimas (apie1620), SD(3) žodyno trečiasis leidimas (1642).) Sehwers J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich ūber den deut- schen Einfluss im Lettischen, Berlin: In Kommission bei Otto Harrassowitz Wies- baden. [Simon — I. Simonaitytė (1897-1978), jos raštai Skardžius P. 1931: Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen. — Tauta ir žodis 7, 1-252. Stawski E 1-V: Sfownik etymologiczny jezyka polskiego 1-5, Krakéw : Naktadem Towar- zystwa Mitošnikėw Jezyka polskiego, 1952-1985. SP I-II — Syrwids Punktay sakimu (Punkty kazar). 1, 1629; 2, 1644... von Dr. Franz 170 Specht, Gėttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. StnD — Daynas Zemaycziu surynktos yr yzdutas par Symona Stan e wicze Mokslynynka Lyteraturas yr Graziuju Prytirymu. Wylniuje Spaustuwej B. Neumana Metuose 1829. Stravinskiené A. 1968: Drabuziai.— Dieveniškės, Vilnius: Vaga, 146-158. Sanskij I-II: Il a Hcrnūž H M. Dmmorormseckmit crosaps pycckoro A3EIKA 1-2, Mocksa: U3narensctBo MockoBckoro YHuBepcureta, 1963-1982. (Tom 2 nox. pen. H. M. IIlanckoro) TrpZ (1) — Tarptautinių žodžių žodynas. Red. J. Žiugžda. [Kaunas]: Spaudos fondas, 1936. TrpŽ (3) — Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. Red. V. Kvietkauskas, Vilnius: Vyriausioji encik- lopedijų redakcija, 1985. Trubačev 1-19: DTHMO/IOTHYECKHĖ C/IOBADB C/IIABSAHCKHX g3sikos. Ion. pen. O. H. Tpy- 6aue Ba, Mocksa: Hayxa, 1974-1993. Urbutis V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Urbutis V. 1969: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. — Ba/tistica, 5(2), 154—155. Vries J. 1971: Nederlands etymologisch Woordenboek, Leiden. Webster 1976: Webster's New Collegiate Dictionary, Springfield: A Merriam Webster. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. I-VI: Lietuvių kalbos istorija 1—4, Vilnius: Mokslas; 5—6: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1984-1994. KITOS SANTRUMPOS a. — aukštaičių air. — airių brus. — baltarusių bulg. — bulgarų ček. — čekų dial. — tarminis hibr. — hibridas it. — italų kuršinink. — kuršininkų lat. — latvių lenk. — lenkų liet. — lietuvių lot. — lotynų plg. — palygink rus. — rusų Ss. — senoji sl. — slavų ukr. — ukrainiečių vengr. — vengrų vid. — vidurio vok. — vokiečių žemėl. — žemėlapis žem. — žemaičių Vietovardžių santrumpos kaip LKŽ. 171 COAT NAMES IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary This article deals with the lexical-semantical subgroup of the names of coat. More than 60 of them may be found in Lithuanian (phonetical variants are even more abundant). A coat as a clothing item appeared only in 19th century, that is why its names were mostly names of other similar clothing items. Because of that names denoting coat may have several meanings. Only one fourth of these names are of Lithuanian origin. The general name of this article of clothing is svarkas „coat“. It is found in Latvian as well (svarki). Perhaps this word is of Balto- Slavic origin. It was first recorded in 17 century (its variant safkas). There are no more neutral names of Lithuanian origin. The others are connotated semantically or stylistically. One of them — trinyčiai „Jinnen overcoat; linnen coat“ — appeared in the written language by the end of the 16th century. Five names are used in Standard Lithuanian. The borrowings are subdivided according to the language they came from. 30 borrowings came from Slavic (kaptonas, Ziponas, kurta etc.), 8 from German (kuzas, kitelis, mantelis etc.). Some of them were adopted in Lithuanian rather long ago (panciérius, serméga - 16th century, kaptonas, Ziponas, kurta — 17th century), but most of them are known only in some Lithuanian dialects or found in some writings. Only 4 borrowings are used in Standard Lithuanian. 172