Veiksmažodiniai galūnės „-a“ vediniai sinchroniniu ir istoriniu požiūriu

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Daiva MURMULAITYTĖ VEIKSMAŽODINIAI GALŪNĖS -a VEDINIAI SINCHRONINIU IR ISTORINIU POŽIŪRIU 1.Vedinių santykiai su pamatiniais veiksmažodžiais 1.1. Iš DLKZ renkant veiksmažodinius galūnės -a vedinius, nustatant dary- bos opozicijas ir pamatinius Žodžius, vadovautasi dabartinėje kalboje gyvuo- jančiais darybos santykiais (ne žodžių kilme), t.y. darbo objektas yra vediniai, išlaikę darybos ryšį su savo pamatiniais Žodžiais. Pirmiausia į tyrinėjamų Žodžių būrį nepateko kadaise buvę vediniai, kurių pamatiniai Žodžiai yra išnykę, pvz., deja : * dieti (BEE 56tt)'. Dabar vediniais nelaikomi ir tokie bendrinės kalbos žodžiai, kurie remiasi šiuo metu retai var- tojamais, tik senuosiuose raštuose randamais ZodZiais arba tarmybėmis. Antai daiktavardis banga kilęs iš binigti „įsigalėti“ (Būga II 397, LEW 34, LKL 203). Tačiau DLKZ; 82 bifigti 1. „įsigalėti, įsisenėti“; 2. „atsiganyti“ pateiktas kaip tarmybė, tuo tarpu banga — plačiai žinomas bendrinėje kalboje. Tad sinchro- niniu požiūriu pastarasis yra ne vedinys, o paprastasis Žodis (plg. Akc 33). 1.2. Kartais dabartinė kalba yra išlaikiusi pamatinius žodžius ir tas reikš- mes, kuriomis rėmėsi vedinys, tačiau pastarasis semantiniu požiūriu dabar yra labai nutolęs nuo pamatinio veiksmažodžio, t.y. visiškai leksikalizavęsis*. Šiandien ranka jau nėra „priemonė rinkti“, gija nebesiejama su gyti, taip pat lanka, Iėšos, lūbos, riba, sala, skara yra nutolę nuo Jefikti, 16stis (LEW 359), laūbti, (LEW 388), ribėti (LKŽD 41), salti „tekėti“ (Būga II 305; LKL 162), skirti (LKZD 41). Nuoma tiek LKZD 43, tiek Akc 15 nelaikomas vediniu, tačiau remiantis darybos opozicija pérnuoma : pėrnuomoti (Keinys 1979: 169) galima dabartinėje kalboje įsivaizduoti analogišką opoziciją ndoma : nūomoti, t.y. vesti daiktavardį iš priesaginio veiksmažodžio. Istoriškai žiūrint darybos kryptis yra atvirkščia, o nuoma, kaip ir la. noma, sietinas su la. pemt „imti“ (LEW 512; LKL 180; Karulis 1992: 630, 632). 1.3. Taigi kartais sunku nustatyti, ar nagrinėjamas Žodis yra vedinys dabar- tinės kalbos požiūriu, ar jau perėjęs į paprastųjų žodžių klasę. „Intuiciškai, remdamasis savo kalbos jausmu, darinius skiria kiekvienas žmogus. Tik tas "LKŽD 69 teigiama, kad tai visai izoliuotas priesagos -ja daiktavardis. ? Apie šį terminą žr. DDR 13 su lit. 138 darinių jausmas yra subjektyvus, ne visada vienodas. Kalbininkui čia dar gali kenkti žodžio tikrojo susidarymo, jo etimologijos pažinimas“ (ŽDT 66). Dėl minėto subjektyvumo tas pats žodis vienur gali būti laikomas išvestiniu, kitur — paprastuoju, pvz., Ake 16 srioga pateikiamas paprastųjų Žodžių sąraše, tačiau jo ryšys su sriegtis „eiti aplink, suktis“ (LKZ XIII 581), matyt, nėra visai nutrūkęs. Akc 239 teigiama, kad žodžių byla ir prabilti sąsaja nebėra aiški, nors šis daiktavardis vis dėlto dar laikomas vediniu. Iš tiesų kai kurios šio žo- džio reikšmės, pvz., 1. teis. „teismo procesas“; 2. „tam tikras raštinės doku- mentų rinkinys“ yra labiau nutolusios nuo pamatinio veiksmažodžio, tačiau trečioji semema — „kalba, šneka“ — yra aiškus bilti, byloti abstraktas, pvz.: Visi klausėsi tos bylos. Bylą byloti. Iš šios reikšmės galėjo išsirutulioti minėtosios specialesnės reikšmės, kurių semantinis ryšys su pamatiniu veiks mažodžiu nebėra toks ryškus dėl dalinės leksikalizacijos. Sko/a nebėra vedinys iš skelėti „skolingam būti“ (plg. LKŽD 47; LEW 812). Šis veiksmažodis dabar bend- rinėje kalboje nebevartojamas. LKŽ XII 797-8 pateikiama jo pavyzdžių tik iš raštų, daugiausia senųjų, nors jis minimas ir DLKZ;, DLKZ, su pažyma tarm. Dabar skola semantiškai sietysi su savo vediniu skofintis“, plg. paskola : paskolinti. Šie du daiktavardžiai skiriasi reikšmėmis: skola — tai, kas skoli- namasi, iš to, kuris skolinasi, pozicijos, pvz., skola ne Žaizda ir t.t., o paskola gali reikšti tiek veiksmo rezultatą (: paskolinti), tiek objektą (:pasiskolinti) (Keinys 1979: 159). Pastarąja reikšme, matyt, dažniau vartojamas žodis skola. Tačiau formaliu požiūriu tokia pasikeitusi darybos kryptis (skola : skolintis) vargu ar įmanoma, nes užkerta kelią veiksmažodžio darybos aiškinimui, nežinia, kas yra jo pamatinis žodis. Tad sko/a, istoriškai galūnės -a vedinys iš skelėti, dabar vediniu nebelaikomas, savo ruožtu jis yra veiksmažodžio skolinti pamatinis žodis (plg. jau minėtą opoziciją ndoma : nūomoti — šiuo atveju, matyt, galima kalbėti apie besikeičiančią darybos kryptį ir polinkį daiktavardį motyvuoti priesaginiu veiksmažodžiu, remiantis bendrašaknių priešdėlėtų žodžių opozicija pérnuoma : pėrnuomoti). 2. Darybos homonimų klausimas 2.1. Nagrinėjant veiksmažodinius galūnės -a vedinius pastebėta, kad nema- žą dalį (apie 4096) daugiareikšmių žodžių (pagal pateikimą DLKZ;) galima būtų laikyti darybos homonimais. Jie suskirstyti į grupes, vadovaujantis keliais kriterijais“. Vieną darybos homonimų grupę sudarytų tokie DLKZ; daugia- “Apie rusų (taip pat lenkų, čekų) kalbininkų požiūrius į panašių veiksmažodžių ir daiktavardžių santykius bei darybos kryptį žr. Zverev 1972: 75-76. “Pirmiausia žiūrėta, ar sutampa vedinių pamatinių žodžių kalbos dalis (plg. Urbutis 1955: 194-195), pvz., vaisa 1. ,vaisumas, vaisingumas“ vestinas iš būdvardžio vaisus, -1, 0 2.„visimas, veisimasis“ — iš vist, veistis). Kitas dvi grupes sudaro skirtingų pamatinių veiksmažodžių 139 reikšmiai Žodžiai, kurių sememos skiriasi morfologiškai (šiuo atveju — gimi- ne), pvz., 4imana 1. „dejavimas, aimanavimas“ ir 2. b. „kas nuolat aimanuoja, dejuoja“. Apie juos kiek plačiau. 2.2. Bendrosios giminės veikėjų pavadinimus ir tų pačių veiksmažodžių abstraktus darybos homonimais būtų galima laikyti tik sinchroniniu požiūriu. Diachroniškai tai būtų daugiareikšmių žodžių reikšmės, nes žinoma, kad veiksmų pavadinimai — gana mobili darybos kategorija, jie gali gauti veiksmų rezultatų, veikėjų ir kitas veiksmažodiniams daiktavardžiams būdingas reikš- mes (Paul 1920: 99; DDR 20). Tačiau ilgainiui žodžio reikšmių santykiai kinta. Neretai atsitinka, kad viena daugiareikšmio žodžio reikšmė, žiūrint istoriškai, yra kilusi iš kitos to paties žodžio reikšmės, o dabar ta kilmė jau nebejaučiama (plg. Kėzytė 1961: 248). Todėl dabartinės kalbos požiūriu žodį ta reikšme jau galima būtų sieti tiesiog su pamatiniu Žodžiu, o ne kildinti iš kitos reikšmės“. 2.3. DLKZ; yra 39 daugiareikšmiai žodžiai, veiksmažodiniai galūnės -a vediniai, laikytini tokio pobūdžio darybos homonimais. Juos galima smulkiau suskirstyti pagal tai, kokioms darybos kategorijoms priklauso šie homonimai, tiksliau, kokių darybos kategorijų vediniai sudaro homonimų poras (grupes). Pirmiausia pasakytina, kad beveik visais atvejais (87,18%) homonimai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms. Tokių atvejų, kad skirtingos gi- minės homonimai būtų veikėjų pavadinimai, DLKZ; tėra 5 (12,82%), pvz., vediniai; vienu atveju skirtingos vedinio reikšmės gali būti motyvuotos skirtingų bendraSakniy veiksmažodžių (plg. Urbutis 1955: 190t., rusų kalbotyroje — Achmanova 1957: 126; 1986: 6; Šmelev 1973: 102), pvz., išnašos 1. „išnešioti, išdėvėti drabužiai, išdėvos“ (: išnešioti ), 2. „kas vandens išnešta, išplauta į krantą“ (: išnėsti ), kitu — pamatiniai veiksmažodžiai yra homo- nimai (plg. Urbutis 1955: 104t, rusų kalbotyroje — Achmanova 1957: 127; 1986: 6), pvz., atkaita 1. „vieta prieš saulę ar ugnį“ (: atkaisti, -sta, -o) ir 2. „antrą kartą kaistas, virtas valgis“ (: at- kaisti, -čia, -tė). Iš to paties veiksmažodžio išvestos sememos galėtų būti laikomos homo- nimais, jei a) dalis jų yra visiškai leksikalizuotos (plg. Urbutis 1955: 169-171, 184, rusų kalbo- tyroje — Achmanova 1986: 7), pvz., vada 1. „dingstis, pretekstas“, 2. „proga“, plg. 3. „vedimas; vieno vedimo gyvuliai, vieno perėjimo paukščiai“ (: vėsti ); LEW 1176 tai pateikiama kaip homonimų pora; b) vienos remiasi paprastuoju, kitos — leksikalizuotu sangrąžiniu veiks- mažodžiu (plg. rusų kalbotyroje Achmanova 1957: 126, 128; Šmelev 1973: 102), pvz., laida 1. „leidimasis (saulės)“ (: /čistis) ir 3. „išleidimas (laikraščio)“ (: /čisti )); c) jos pamatuotos skirtingų veiksmažodžio reikšmių (plg. Urbutis 1955: 197-199), pvz., sova 1.,dreve, išduba, uoksas“ (: $4utr „sprogti“) ir 2. „skląstis, velkė“ (: sdutr „sklęsti, stumti“). Vieną homonimų porą sudaro vedinys ir vertinys (plg. Urbutis 1955: 203) — įtaka 1. „autoriteto, kokios jėgos poveikis, reikšmė“ (plg. rus. BIHAHHE, |. wplyw, vok. Einfluss, angl. infJuence) ir 2. psn. „upės žiotys“ (: jtekétr). “Tiesa, daiktavardžiai, žymintys veiksmą ir jo rezultatą, ir sinchroniniuose tyrinėjimuose yra laikomi daugiareikšmiais, čia įžvelgiama semantinė daryba (Barauskaitė 1979: 42; Apresjan 1974: 193-200; Babickienė 1981: 92-94; Liaudanskaitė 1980: 89 t.). Tik semantiškai labai nutolę, terminais virtę veiksmų rezultatai gali būti laikomi veiksmų pavadinimų homo- nimais (Achmanova 1957: 126-127). 140 patarška“ 1. b. šnek. „kas daug šneka, tarška“ (: (pa)tarškėti „niekus arba daug kalbėti, pasakoti“) ir patarška" 2. zool. „tarški, taškuotai raiba nedėsli višta (Numida)“ (: (pa)tarskéti „išduoti čerškiantį garsą (apie negiesmininkus paukščius ir kai kuriuos vabzdžius“) LKŽ XV 930), taip pat k/ūika"', padraika, patranka, vambra. Trimis iš penkių atvejais (padraika, patarška, patranka) homonimus motyvuoja skirtingos pamatinių veiksmažodžių reikšmės, plg. patranka“ 1. kar. „artilerijos pabūklas, šaudantis sviediniais“ (; (pasi)trankyti, trankyti(s) 1. „belsti(s), daužyti(s)“) ir patranka“ 2. b. šnek. „padauža, nenuo- rama“ (: pasitrankyti, trankytis 2. šnek. „bastytis, daužytis“)“. LKŽ pavyzdžiu (IX 53) galima būtų skirti ir tris homonimus padrdika® 1. menk. „ištvirkusi moteris“ { pasidraikyti, draikytis 5. „nerimtai elgtis, iStvirkauti“ LKZ II 627), padraika" 2. b. menk. „nerimtas žmogus, vejavaikis, pliuskis“ (: pasidraikyti, draikytis 4. ,valkiotis, daužytis“ LKZ II 627) ir padriika® 3. bot. „į pataisą panašus ilgas, išsidriekęs, veduokle iSsiskleidusiomis Sakutémis augalas (Diphasium)“ (: pasidriékti, driéktis)’; matyti, kad trečiasis homonimas, lyginant su dviem pirmaisiais, gali būti semantiškai motyvuotas kito (gimi- niško) veiksmažodžio. 2.4. Taigi dauguma atvejų bendrosios giminės veikėjo pavadinimas gali sudaryti homonimų poras (grupes) su kitų darybos kategorijų moteriškosios giminės vediniais. Šiuo požiūriu susidaro kelios aptariamųjų žodžių grupės. 1. Bendrosios giminės veikėjų pavadinimai DLKZ; pateikiami kartu su moteriškosios giminės veiksmų pavadinimais (21 atvejis — 53,85% skirtingos giminės darybos homonimų apskritai arba 61,76% šios grupės homonimų, priklausančių skirtingoms darybos kategorijoms), pvz., minėtasis 4imana, taip pat blausa, blevyzga, išira, išjuoka, išskyra, nėjauta, nėjėga, nenūovoka, ne- pakanta, neprieranga, nerėpa, nūobaiga, nūoboda, 1 renta, snauda, snuda, snūdąa, tauza, uZzmarsa, zauna. Penkiais atvejais homonimai remiasi skirtingo- mis pamatinių veiksmažodžių reikšmėmis, pvZ., išskyra“ 1. „išskyrimas, atran- ka“ (: išskirti 1. „atskirti iš krūvos, būrio“) ir išskyra" 2. b. menk. „kas labai renkasi valgį ar ėdesį“ (: isskirti 21. „išrinkti ką geresnį, tinkamesnį, parinkti" LKŽ XII 935), nūobaiga“ 1. „pabaiga, galas“ (: nubaigti) ir nūo- baiga® 2. b. menk. „nusibaigęs žmogus ar gyvulys“; 3. b. „kas nusigyvenęs“ (: nusibaigti 3. * Homonimai, DLKZ; pateikti kaip daugiareikšmiai žodžiai, šiame darbe žymimi maZo- siomis raidėmis laipsniu ***... po žodžio. Vaizdumo dėlei paliekama ir daugiareikšmio žodžio reikšmių numeracija. DLKZ; esantys homonimai pateikiami pažymėti taip, kaip žodyne — arabiškais skaitmenimis 1, 2... prieš žodį. 7 Dėl vietos stokos čia ir toliau nepateiktas definicijas žr. DLKZ;. ® LKZ IX 628 yra du homonimai patrdnka. ? LKZ IX 53 yra trys homonimai padrdika. 141 „Sulysti, sunykti“)" (pažymėtina, kad šiuo atveju vienas homonimų remiasi leksikalizuotu sangrąžiniu, kitas — paprastuoju veiksma-žodžiu), taip pat išira, nepakanta, zauna. Tai sudaro 23,81% visų šios grupės vedinių, kitais atvejais (76,1996) homonimai motyvuoti tos pačios reikšmės ir formos veiksmažodžio. 2. Bendrosios giminės veikėjų pavadinimai pateikiami kartu su mote- riškosios giminės veiksmo rezultatų pavadinimais (6 atvejai — atitinkamai 15 38% arba 17,65%), pvz., atmata’ 1. ppr. dgs. „atmestas, nereikalingas daik- s“: 2. žem. „užleista dirva, dirvonas“ (: atméstr ) ir atmata” 3. b. prk. niek. „Yišuomenei nenaudingas, kenkiantis žmogus“ (: at(sir)mėsti ), atplaiša“ 1. „at- plyšusi skeveldra, atskala“ (: atplysti ) ir atplaiša" 2. b. prk. niek. „kas nepri- tampa prie aplinkos, palieka, išduoda gimtąjį kraštą, namus“ (: atsiplėšti )“, taip pat draska, kevérza, plampa, sąvėla. Visais atvejais, išskyrus plampa, (83,33%), homonimams susidarant įtakos turėjo ir pamatavimas sangrąžiniais arba paprastaisiais veiksmažodžiais, be minėtų pavyzdžių, dar plg. sgvela” 1. „kas suvelta ar susivėlę“ (: su(si)velti ) ir sąvėla" 2. b. menk. „Susivėlėlis, apsileidėlis“ (: susivėlti ). Draska® 1. „žievė, skiedra“ (: drėksti ) ir draska" 2. b. „draskytojas, plėšytojas (drabužių, knygų)“; 3. b. „vaidingas žmogus, aki- plėša“ (: draskyti * bei plimpa® 1. „dalgio ašmenų Bsikraipymas, susimé- tymas“ (: plarūipinti šnek. 1. „mušti, tvoti®) ir plampa® 2. b. šnek. „storpilvis“ (: plarfipti, plafipinti 2. „srėbti, pliaupti“) grupių homonimai, tai matyti iš jy apibrėžimų, semantiSkai gali būti siejami su skirtingais ty pačių žodžių dary- bos lizdų veiksmažodžiais (formaliai toks pamatavimas taip pat įmanomas, nes veiksmažodiniams galūnės -a vediniams nesvetima šaknies balsių kaita, taip pat jie gali remtis ne vien pirminiais veiksmažodžiais). Dviem atvejais (kevérza, plimpa) nesutampa ir pamatinių veiksmažodžių reikšmės. 3. Bendrosios giminės veikėjų pavadinimai žodyne pateikiami kartu su mo- teriškosios giminės įrankių pavadinimais (2 atvejai — atitinkamai 5,13% atba 5,88%). Tai patauška“ 1. b. šnek. „kas daug šneka, tauškia; nerimtas žmogus" (: (pa)tauškėti, (pa)taūkšti šnek. „niekus kalbėti, plepėti“) ir patauška" „prie botago galo pririšta virvelė pliauškinti“ (: (pa)tauškėti 1. „poškėti, pliauškė- ti“) bei svilpa® 1. etnogr. „ilgas pučiamasis instrumentas su viena skylute, da- romas iš karklo žievės“ (: švilpti ) ir švilpa“ 2. b. „kas švilpauja“ (: švilpauti ). 4. Bendrosios giminės veikėjų pavadinimai pateikiami kartu su mote- riškosios giminės veiksmų ir veiksmo rezultatų (objektų) pavadinimais (2 at- vejai — atitinkamai 5,13% ir 5,88%). Tai papjova“ 1. „rudenį pjaunami mėsai 10 TKŽ VIII 904 yra du homonimai niobaiga. 11 Jeigu tai nėra metafora. 12 Draska „vaidingas žmogus, akiplėša“ semantiškai susijęs ir su draskytis šnek. „bartis, rietis“, ne tik su draskyti (akis). 142 913 gyvuliai; gyvulių pjovimas“ (: papjduti 2. „atimti gyvybę aštriu įrankiu papjova" 2. „papjūtis“, pvz., šitoks kelias — arkliams papjova, ir papjova“ 3. b. „Kamuojamas žmogus" (: papjauti 10. „Jabai suvarginti, nukankinti“ LKŽ IX 898) bei pasala“ 1. „slaptas rengimasis, tykojimas užpulti ar ką pikta padaryti, klasta, pinklės“; 2. „tyčia paslėpta kariuomenės dalis priešui nelauktai pulti“ ir pasala" b. 3. „kas iš pasalų puola, kanda“ (apie šunį); 4. „kas veikia slaptai, klastingai“ (: paselétr). 5. Bendrosios giminės veikėjo pavadinimas DLKZ; pateikiamas kartu su moteriškosios giminės veiksmo ir įrankio pavadinimais (1, atitinkamai 2,56% arba 2,94%) — papliduska® 1. „pliaukštelėjimas“; 2. „prie botago galo pririšta virvelė pliauškinti“; 3. bot. „vandens augalas strėliškais lapais (Sagittaria)“ (?) (; (pa)pliauškėti) ir papliauška" 4. b. šnek. „kas daug ir nerimtai kalba, plepys“ (: (pa)pliauškėti, (pa)pliaūkšti „plepėti, kalbėti niekus“). 6. Bendrosios giminės veikėjo pavadinimas pateikiamas kartu su mote- riškosios giminės veiksmo, įrankio ir vietos pavadinimais (1, atitinkamai 2, Sag arba 2,94%) — kamsa® 1. ,Zabais, virbais išklotas kelias“; 2. „kamša- las“; 3. „kamšatis, spūstis“ (: kzdsti(s) 1. „kišti(s), grusti(s), spausti(s)®) ir Pa 4. b. šnek. „kamšlys“ (: krrūišti 2. šnek. „daug valgyti, kirsti“). Pir- mosios trys sememos sudaro vieną daugiareikšmį žodį (reguliarioji poli- semija, metoniminis reikšmės perkėlimas), jos remiasi ta pačia pamatinio veiksmažodžio reikšme, nors veiksmo pavadinimą motyvuoja sangrąžinis, O įrankio ir vietos pavadinimus — paprastasis veiksmažodis. Antrasis homo- nimas remiasi kita to paties veiksmažodžio reikšme ir skiriasi nuo pirmojo (daugiareikšmio) morfologinėmis ypatybėmis — gimine. 7. Bendrosios giminės veikėjo pavadinimas DLKZ; pateikiamas kartu su moteriškosios giminės veiksmo rezultato ir veikėjo pavadinimais (1, ati- tinkamai 2,56% arba 2,94%) — prielipa“ 1. „prilipęs ar prilipintas daiktas“; 2. „verpiant prilipinta, pastorinta siūlo vieta“ (: prilipti, prilipinti ), 4. menk. „meilužė, sugyventinė“ (: prilipti ) ir prielipa® 3. b. menk. „įkyrus, neatsi- traukiantis žmogus“ (: prilipti ). Nors pirmosios dvi vedinio prielipa® seme- mos semantiškai gali būti motyvuotos dviejų veiksmažodžių, o trečioji — vieno, ir pastaroji dar skiriasi nuo pirmųjų stilistiškai (menk.), tai neardo daugia- reikšmio žodžio vienybės, nes visų trijų sememy gramatinė reikšmė ta pati (skirtingai nuo bendrosios giminės daiktavardžio). Be to, trečioji semema („meilužė, sugyventinė“) gali būti suvokiama ir kaip semantinės darybos 13 Šis homonimas iš tikrųjų turi dvi reikšmes, t.y. jį sudaro dvi sememos — veiksmo re- zultato (objekto) ir veiksmo pavadinimai. Pastarasis veiksmo pavadinimas yra kito veiksmo pavadinimo (papjova“) darybos homonimas, jiedu remiasi skirtingomis pamatinio veiks- mažodžio reikšmėmis. 143 rezultatas, t.y. išvesta tiesiai iš pirmosios („prilipęs ar prilipintas daiktas“), be pamatinio veiksmažodžio „tarpininkavimo“. 2.5. Apibendrinant pasakytina, kad daugumos bendrosios giminės veikėjų pavadinimų darybos homonimai žymi veiksmą (64,1096 visų morfologinėmis ypatybėmis besiskiriančių darybos homonimų arba 73,5396 tokių atvejų, kai šie homonimai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms). Tik vienu atveju (kamša) veikėjo pavadinimo homonimas pavadina vietą, tačiau kitos šio Zo- džio sememos žymi ir veiksmą bei įrankį. Tokių atvejų, kad bendrosios gimi- nės veikėjo pavadinimas sudarytų homonimų porą tik su vietos pavadinimu, nerasta. Visais atvejais, išskyrus vieną (patarška), bendrosios giminės veikėjo pava- dinimai DLKZ; pateikiami kaip paskesnės daugiareikšmio žodžio sememos, t.y. pirmiau išvardijami moteriškosios giminės veiksmų, veiksmo rezultatų ar įrankių pavadinimai. Trečdalis bendrosios giminės veikėjų pavadinimų nuo savo darybos homo- nimų skiriasi dar ir tuo, kad remiasi kitomis to paties pamatinio veiks- mažodžio reikšmėmis,.apie 1896 — tuo, kad semantiškai susiję su kitais to pa- ties žodžių darybos lizdo veiksmažodžiais, apie 2096 — tuo, kad vienas homo- nimų remiasi paprastuoju, kitas — sangrąžiniu veiksmažodžiu. Maždaug 1596 vedinių tenkina ne kurią nors vieną, o kelias išvardytąsias sąlygas. Minėta, kad tokio pobūdžio žodžius laikyti darybos homonimais galima tik sinchroniniu požiūriu. Žiūrint istoriškai, tai yra daugiareikšmiai žodžiai. SUTRUMPINIMAI Akc-Pakerys A. Akcentologija, Kaunas: Šviesa, 1994. BEE- Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas, 1981. DDR - Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai ve- diniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DLKŽ; — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DLKZ; — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DLKŽ3 — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg; Gottingen, 1962. LKL-Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas, 1990. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956-1962; 7-9, Vilnius: Mintis, 1966-1973; 10-15, Vilnius: Mokslas, 1976-1991; 16-17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995-1996. LKŽD- Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. ŽDT —- Urbutis V. Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas, 1978. 144 LITERATŪRA Achmanova O. 1957: Leksiko — semantičeskoje varjirovanije slova i omonimija kak predel takogo varjirovanija. — Očerki po obščei i russkoi leksikologi, Moskva: Učpedgiz, 104-165. Achmanova O. 1986: Slovarj omonimov russkogo jazyka, Moskva: Rus. jaz. Apresjan J. 1974: Leksiceskaja semantika. Sinonimiceskije sredstva jazyka, Moskva: Nauka. Babickiené Z. 1981: Obščije zakonomernosti vozniknovenija reguliarnoj polisemii v russkom i litovskom jazykach. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija 4 (77), 91-98. Barauskaitė J. 1979: Leksikologijos pradmenys (Leksiné semantika), Vilnius: LTSR Aukštojo ir spec. vid. mokslo m-jos Leidybine red. taryba. Būga K. 1958-1961: Rinktiniai raštai 1-3 / Par. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinės poli- tinės ir mokslinės literatūros leidykla. Karulis K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica, Riga: Avots. Keinys S. 1979: Galūninė terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 155-183. Kėzytė S. 1961: Perkeltinės žodžio reikšmės ir jų pateikimas „Lietuvių kalbos žodyne“. — Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 233-253. Liaudanskaitė Z. 1980: Razvitije proizvodnych značenij u otglagoljnych imen suščest- viteljnych v russkom i litovskom jazykach. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija 2 (71), 87-94. Lipka L. Lexikalisierung, Idiomatisierung und Hypostasie-rung als Probleme einer synchronischen Wotrbildungslehre. — Perspektiven der Wortbildungsforschung: Hrsg. von H. E. Brekle, D. Kastovsky, Bonn: Bouvier Verlag, 1977. 155-164. Malachovskij L. Teorija leksiceskoj i grammati¢eskoj omonimi, Leningrad: Nauka, 1990. Paul H. 1920: Prinzipien der Sprachgeschichte, Halle. Pilch H. The Synchrony — Diachrony Division in Word Formation. — Historical Semantics, Historical Word-Formation: Ed. by J. Fisiak, B.; N. Y.; Amsterdam: Mouton, 1985. 423-425. Soboleva P. Slovoobrazovateljnaja polisemija i omonimija, Moskva: Nauka, 1980. Smelev D. 1973: Problemy semanticeskogo analiza leksiki (na materiale russkogo ja- zyka), Moskva: Nauka. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. — Ka/botyra 3 (1), 27-61. Urbutis V. 1955: Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai. Filologijos m. kand. dis., Vilnius. Zverev A. 1972: Vyraženije napravlenija proizvodnosti v russkom jazyke. — Aktualjnyje problemy russkogo slovoobrazovanija 1. Samarkand: Samark. gos. un-t im.. A. Navoi, 72-80. DEVERBATIVA MIT DER ENDUNG -2 AUS SYNCHRONER UND HISTORISCHER SICHT Zusammenfassung In dem ersten Teil des Beitrags werden die Beziehungen der Deverbativa mit der Endung -a zu ihren Grundverben untersucht. Aus der Sicht der litauischen Gegenwartssprache wer- den als keine Ableitungen Worter betrachtet, deren Grundverben nicht mehr erhalten sind (vlg.: deja) oder nur in den Schriftdenkmilern bzw. den Mundarten gebraucht werden (vlg.: 145 banga); als Simplizia gelten auch Wėrter, die vollstandig lexikalisiert sind, d.h. deren Bedeu- tungen sich von denen der Grundverben gelėst haben (vgl.: ranka, riba u.a.). Haufig ist es schwer festzustellen, ob ein Wort noch als Ableitung zu betrachten ist oder ob es schon in die Klasse der Simplizia iibergegangen ist: in den linguistischen Arbeiten werden diese Probleme unterschiedlich behandelt. In den einzelnen Fallen kann man von einer sich verdnderten oder sich andernden Wortbildungsrichtung sprechen, wenn das Deverbativum sein Grundverb mo- tiviert (vlg.: nuoma). In dem zweiten Teil des Beitrags untersuchen wir die Bezeichnungen der handelnden Per- sonen im Neutrum, die im DLKZ; als besondere Bedeutungen vieldeutiger Worter angefiihrt werden. Die gleichen Worter konnen Handlungen, Handlungsresultate, der Ort, die Instru- mente oder die handelnden Personen bezeichnen, wobei sie Feminina sind, z.B. dimana: 1. "dejavimas, aimanavimas" (das Gestohne, das Achzen); 2. "kas nuolat aimanuoja, dejuoja" (wer stindig stohut, dchzt). Von diesem morphologischen Unterschied ausgehend, sind sie in diesen Fillen aus synchroner Sicht Bildungshomonyme, die als einzeln abgeleitet vom selben Verb zu bestimmen sind. Aus historischer Sicht gelten sie indessen als Bedeutungen eines vieldeutigen Wortes. 146