Kai kurie morfologijos norminimo bruožai 1858 m. Evangelijose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Milda LUČINSKIENĖ KAI KURIE MORFOLOGIJOS NORMINIMO BRUOŽAI 1858 m. EVANGELIJOSE Viena dažniausiai leidžiamų ir taisomų religinių knygų iki pat XX a. buvo „Ewangelie polskie i litewskie“. Jas XVII a. išvertė Jonas Jaknavičius rytų aukštaičių interdialektu. Vėliau jos kelis kartus perleistos, bet kalbinis pagrindas išliko koks buvęs iki 1705 m., kada jos perrašytos viduriniuoju raštų kalbos interdialektu (Zinkevičius 1988: 268–2690). XVIII a. jų kalba mažai pakito. 1858 m. Evangelijų leidime, pavadintame „Ewangelje polskie i žmudzkie na niedziele i wszystkie święta całego roku“, archajiškesnės kalbos lyt ys keičiamos naujesnėmis, būdingomis to meto vidurio aukštaičių tarmei. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą svarbesnių morfologijos ypatybių. 1858 m. Evangelijų leidimas lygintas su 1856 m. leidimu (nuosekliai peržiūrėtas trečdalis šių tekstų: 1856 m. – p. 4–98, 244–253, 1858 m. – p. 7–136). Iš pastebėtų taisymų gausiausia yra vard ažodžių daugiskaitos naudininko redagavimo grupė (114 X). Toliau minėtinas postpozicinių vietininkų (62 X) ir atematinių veiksmažodžių keitimas (17 X). 1. Vardažodžių daugiskaitos naudininko galūnė -mis nuosekliai keičiama -ms (mis → ms 108 X) ir -mus keičiama -ms (mus → ms, pvz.: iemis → iems (47 X), įumis → įums (45 X), mum is → mums (6 X), tiemis → tiems (3 X), židamis → židams (1 X), iemus → iems (2 X), žmonemus → žmoniems (1 X). Iš pavyzdžių matyti, kad dažniausiai keistos įvardžių formos. Ilgesnės įvardžių galūnės buvo daug geriau išlaikytos 1856 m. Evangelijose, nors jau XVII a. buvo pastebimas ryškus jų trumpėjimas: jau tada šalia lyčių su -mus (jų randama visose žinomose XVI–XVII a. raštuose) buvo ir gretiminių sutrumpėjusių lyčių su -ms (Palionis 1967: 117–118; Zinkevičius 1980: 193). Iš D. Kleino gramatikų ir kitų ano meto lietuviškų raštų galima spręsti, kad tas trumpėjimas sparčiau vykęs daiktavardžiuose, o kiek lėčiau būdvardžiuose ir įvardžiuose. Tai atsispindi ir 1856 m. Evangelijose, kur įvardžiai buvo dažniau išlaikę ilgesnę galūnę. Tuo tarpu daiktavardžiai čia ją turėjo labai retai. 1858 m. Evangelijų redaktoriaus tiek įvardžių, tiek ir daiktavardžių galūnė -mus buvo traktuojama kaip archaizmas. Šių senųjų vns. naudininko formų jau nebėra ir dabartinėse tarmėse (Zinkevičius 1966: 232–233, 303). Kalbinėje literatūroje dažniausiai minimas galūnės -mus ir rečiau -mis 88 trumpėjimas. Jau Pr. Skardžius (1930: 117), palyginęs Evangelijų ir Universiteto kalbą, pastebėjo, kad ir Universitete, ir Evangelijose dgs. naudininkas dažniausiai turėjo galūnę -mis, rečiau -ms ir -mus. Panaši situacija buvo ir 1856 m. Evangelijose, o 1858 m. leidimo redaktorius vengė formų ir su -mis, ir su -mus. Galūnė -mis yra senoji sveikoji daugiskaitos įnagininko galūnė, kurią imta vartoti ir dgs. naudininko reikšme (Kazlauskas 1968: 166–170). Lietuvių kalbos atlase (Lietuvių 1991: 80, žemėl. Nr. 75) nurodoma, kad su daugiskaitos įnagininko formomis sutampančios daugiskaitos naudininko formos mumìs, jumìs randamos vienoje kitoje vakarų aukštaičių šnektoje (apie Kėdainius, Kauną). Jos užfiksuotos ir kai kuriuose vidurio aukštaičių tarme pagrįstuose XVI–XVII a. raštuose (pvz., Morkūno Postilėje, M. Daukšos, M. Petkevičiaus raštuose), taip pat anoniminėje 1737 m. gramatikoje (Universitetas 1981: 73–74), nuo Grįškabūdžio kilusio A. Tatarės raštuose. Tačiau pažymėtina, kad anoniminėje gramatikoje šalia -mis jau pateikiama ir sutrumpėjusi galūnė -ms (kalbomìs, kalboms). Taigi 1856 m. Evangelijose dgs. naud. forma -mis galėtų rodyti nuo senų laikų išlaikytą tarmybę. Tačiau aišku, kad XIX a. viduryje tiek formos su -mus, tiek ir su -mis buvo redaktoriaus suvoktos kaip archaizmai. Tad naujųjų lyčių įsigalėjimas buvo gan nuoseklus ir vientisas. 2. 1858 m. Evangelijose stengiamasi atsisakyti senųjų postpozicinių vietininkų. Iliatyvas labai dažnai keičiamas prielinksniu su galininku (34 X) ir retai kilmininko linksniu, pvz.: awinicion → ing awiniczia (1 X), namosna → ing namus (2 X), piedosna → ing piedus (1 X), weidon → in weidą (1 X), garbien → ing garbę (1 X), szonan → ing szoną (2 X), winiczion → ing winiczia (4 X), erszkiecziosna → tarp erkiecziu (1 X), Jerycho → prie Jericho (1 X). Gausiai redaguotas iliatyvas rodo, kad jis jau nyko XIX a. vidurio aukštaičių tarmėje. XVI–XVII a. raštuose jis buvo plačiai paplitęs (Palionis 1967: 121), bet daug retesnis Universitete (1981). Dabar iliatyvas, kaip gyvas linksnis, išlikęs tik rytų ir pietų aukštaičių tarmėse, o kitur dažniausiai jį atstoja prielinksnis į su galininku (Lietuvių 1991: 54–55, 76, žemėl. Nr. 48). Aliatyvas dažniausiai keistas prielinksniu su galininku bei kilmininko (20 X), naudininko ir vietininko linksniais, pvz.: Diewop → pas Diewą (1 X), grabop → pas grabą (3 X), Tiewop → pas Tiewą(ą) (6 X), iop → pas jį (1 X), Kaifosiump → nuog Kajifosziaus (1 X), Diewop → Diewuje (1 X), Jezusop → Jezuj (1 X), minium[p] → miniomis (1 X), musump → mumise (1 X). Iš pavyzdžių matyti, kad 1858 m. Evangelijose daugiausia redaguotas vienaskaitos aliatyvas (taisyti tik 3 daugiskaitos aliatyvo pavyzdžiai: jusump, minium[p], musump), kuris buvo geriau išsilaikęs ankstesniajame Evangelijų leidime. 89 Lietuvių kalbos atlase (Lietuvių 1991: 55–56, žemėl. Nr. 48) nurodoma, kad kaip linksnis vns. aliatyvas vartojamas pačiame pietrytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje – Dieveniškių apylinkių ir Gervėčių, Lazūnų, Žietelos šnektose. Kitose tarmėse vns. aliatyvas dabar vartojamas retai ir užfiksuota tik aliatyvo kilmės prielinksnių. Tuo tarpu dgs. aliatyvas šiandien jau iš viso išnykęs (Laigonaitė 1957: 31–32). Rasti trys adesyvo redagavimo pavyzdžiai: manimp → maniej(e) (2 X), sawimp → pas sawe (1 X). Senuosiuose raštuose buvo kelių tipų negimininių įvardžių adesyvo lyčių: a) manip, tavip, savip ir b) manimp, tavimp, savimp. 1856 m. Evangelijose vartojamas antrasis variantas. Nors vardažodžių adesyvas iš mūsų raštų ėmė nykti gana anksti (jau XVII a.), tačiau asmeninių įvardžių adesyvo formų išliko daug ilgiau (Zinkevičius 1982: 25). Tai atsispindi ir 1856 m. Evangelijose, o 1858 m. leidime adesyvo formų iš viso nebeliko. Jų beveik nėra ir dabartinėse tarmėse, išskyrus tik lietuvių kalbos ploto pietrytinį pakraštį apie Žietelą, Lazūnus, Gervėčius; kitur vietoje jų sistemingai vartojamos prielinksninės konstrukcijos (Lietuvių 1991: 55–56, 77–78). Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kad XIX a. pradžioje postpoziciniai vietininkai vidurio aukštaičių tarmėje buvo smarkiai apnykę, 1858 m. Evangelijų redaktoriaus suvokti kaip archizmai ir dėl to pakeisti kitomis to meto šnekamajai kalbai būdingesnėmis formomis. 3. Formos eimi keitimas einu (7 X) rodytų atematinių formų nykimą. Tačiau pastebėtas ir kitokio tipo redagavimas: forma esmu keista į esmi (10 X). J. Senkus (1958: 82) rašė: „Veiksmažodžio būti esamojo laiko formos kapsu ir zanavykų krašte yra gana įvairios, būtent: aš esu, esu (esmu), esmi ir būnu, buvu.“ Forma esmi yra reta ir pasitaiko senų žmonių kalboje Ukmergės raj. apie Šešikus, Panevėžio raj. apie Rāguvą, Karšakiškį bei Maišiagalos, Kybartų, Naujosios Ūtos apylinkėse, taip pat tautosakoje. Forma esmu (kilusi prie atematinės galūnės priebalsio m prilipus tematinė galūnei u) kiek plačiau paplitusi, daugiausia rytų aukštaičių tarmėje (Lietuvių 1991: 82, žemėl. Nr. 78). Sutem atinto formos esmu keitimas senąja, jau benykstančia forma esmi galbūt rodo 1858 m. Evangelijų redaktoriaus tarmės atspindį, nors kol kas lokalizuoti jo tarmę yra sunku. Beveik visų čia nurodytų pakeitimų bendra tendencija – norminti, moderninti, t.y. sąmoningai vienodinti tekstą ir, matyt, taikyti Evangelijas prie to meto šnekamosios kalbos. 1856 ir 1858 Evangelijų tituliniuose puslapiuose nurodyta, kad jos aprobuotos Motiejaus Valančiaus (Mathias Wolonczewski). Tai galbūt leidžia nedrąsiai spėti, kad prie šių tekstų taisymo, redagavimo ar sudarymo bus prisidėjęs šis mūsų literatūros klasikas ar jo talkininkai. Čia pažymėtina, kad XIX a. viduryje apie M. Valančių būrėsi šviesuoliai, pasirengę kurti bendrinę lietuvių kalbą, 90 tiesa, daugiausia žemaičių tarmės pagrindu (Subačius 1993: 8 tt ir lit.). Tad Evangelijų redagavimas buvo reikšmingas tuometiniam lietuvių kalbos norminimo procesui. LITERATŪRA Ewanielie na niedziele i wszystkie święta w języku polskim i litewskim, przedrukowane Wilno, 1856. Ewangelje polskie i żmudzkie na niedziele i wszystkie święta całego roku, Wilno, 1858. Kazlauskas J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. Laigonaitė A. 1957: Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje. – Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 21–39. Lietuvių 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Vilnius: Mokslas. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. Senkus J. 1958: Kai kurios kapsų ir zanavykų tarmių veiksmažodžių ypatybės. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Ser A, 2(5). Skardžius Pr. 1930: Dėl „Universitas linguarum Litvaniae“ autoriaus. – Archivum Pholologicum 1. Subačius G. 1993: Simono Daukanto Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas. – Simono Daukanto raštai. Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 8–54. Universitas 1981: Anoniminė 1737 m. gramatika: Universitas Linguarum Litvaniae. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. – Baltistica 1988: 18(1), 21–38. Zinkevičius Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. EINIGE ZÜGE DER NORMIERUNG DER MORPHOLOGIE IN DEN „EVANGELIEN“ AUS DEM JAHRE 1858 Zusammenfassung „Ewangelie polskie i litewskie“ („Polnische und litauische Evangelien“) gehören zu den Büchern religiösen Gehalts, die im 19. Jahrh. am häufigsten neu herausgegeben wurden mit Verbesserungen. Der Vergleich der Ausgaben dieser „Evangelien“ von 1856 und 1858 erlaubt auffallende Besonderheiten in den morphologischen Verbesserungen festzustellen, die auf einen sprachlichen Modernisierungsprozeß hinweisen: 1. Die Flexionsendungen des Dativs Plur. -mis und -mus werden durch -ms ersetzt (-mis → -ms und -mus → -ms)(108X), vgl.: židamis → židams, žmonemus → žmoniems. 2. Der Illativ, Allativ und Adessiv werden durch präpositionale Konstruktionen ersetzt (34X), vgl.: namosna → ing namus, grabop → pas grabą, sawimp → pas sawe. 3. Auch die athematischen Verben werden verbessert (17X), vgl.: eumi → einu und esmu → esmi (in dem Ersatz von esmu durch die ältere schon aus dem Gebrauch schwindende Form esmi spiegelt sich vielleicht der Dialekt des Redakteurs wider, der jedoch vorläufig schwer zu lokalisieren ist). 91 Die Verbesserungen in den Neuausgaben weisen auf die Bestrebungen hin, den schon im Laufe 200 Jahren in mehreren Ausgaben erschienenen Text der Umgangssprache anzupassen. Die Verbesserungen in der Anordnung des Textes und der Sprache zeugen davon, daß man sich des Prozesses der Entwicklung einer Sprachnorm bewußt ist. 92