Etimologinės pastabos P. Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Juozas KARACIEJUS ETIMOLOGINĖS PASTABOS P. SKARDŽIAUS „LIETUVIŲ KALBOS ZODZIU DARYBOJE“ Praėjus penkiasdešimtmečiui po vienintelio specialiai lietuvių kalbos žodžių darybai skirto A. Leskieno (Leskien 1891) darbo, 1941-1943 m. pasirodžiusi P. Skardžiaus kapitalinė monografija „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (toliau: ŽD) buvo naujas žingsnis ne vien dėlto, kad jos autorius panaudojo daug daugiau medžiagos, bet ir todėl, kad buvo pirmasis lietuvio kalbininko parašytas šios srities darbas, kuriame autorius stengėsi „nurodyti tas priemones, kuriomis mes savarankiškai naudojamės savo pa- čių žodžių atsargai padidinti“ (ŽD 14; išretinta P. Skardžiaus). Nors iš šio P. Skardžiaus teiginio išeitų, jog pagrindinis dėmesys sutelktas sin- chroninei žodžių darybos analizei, bet iš tikrųjų taip nėra: šis darbas „yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, betirjos diachroninis tyrimas, susiejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų indoeu- ropiečių kalbų žodžių darybos ypatybėmis, paaiškinantis indoeuropiečių kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus“ (Rosinas 1996: XVI-XVII). Savaime suprantama, kad, tirdamas lietuvių kalbos žodžių darybą ne tik sin- chroniškai, bet ir diachroniškai (P. Skardžius buvo lietuvių kalbos istorijos spe- cialistas), pirmosios lietuvių kalba monografijos, skirtos žodžių darybai ir padė- jusios tvirtus pamatus vėlesniems tiek diachroniniams, tiek sinchroniniams žo- džių darybos aprašams (turimi galvoje prof. V. Urbučio ir habil. dr. S. Ambrazo darbai), autorius negalėjo apeiti ir vieno ar kito darinio etimologijos, nes XX a. vidurio etimologija gerokai skyrėsi nuo XIX a. etimologų darbų, kuriuose daž- niausiai būdavo nurodomos tik giminiškos žodžių šaknys. P. Skardžiaus ŽD ra- šymo laikais etimologija daugiau dėmesio skyrė žodžių darybai, t.y. ji stengėsi pateikti ne tik tą pačią šaknį turinčius žodžius, bet į pirmą vietą iškelti tuos žodžius, kurie turi giminiškus darybinius formantus ir tokiu būdu nustatyti pir- mykštę reikšmę bei paaiškinti jos raidą. Todėl iš karto peršasi išvada, kad be platesnių ar siauresnių etimologinių pastabų, rašydamas minėtą monografiją, P. Skardžius negalėjo apseiti. Iš tikrųjų šiame veikale tokių pastabų yra gana daug ir detalesniam jų aptarimui reikėtų specialaus didesnės apimties darbo. Čia bus pasitenkinama tik kelių vienos semantinės grupės — socialinių — terminų etimo- loginiais komentarais, esančiais ŽD, ir, pasirėmus naujesniais šios srities tyri- nėjimais, bus bandoma parodyti, kaip šių terminų kilmė aiškinama dabar, juoba kad P. Skardžius veikalo „Pratarmėje“ nurodė: „Reikiamos žodžių etimologijos 21 duodamos tik patikimesnės“ (ŽD 12). Vadinasi, jis atsiribojo nuo tuo metu paskelbtų atskirų žodžių hipotetiniy etimologijų, o daugiausia rėmėsi tradicinė- mis. Tai aiškiai matyti iš „Sutrumpinimų“ sąraše nurodytos etimologinės litera- tūros, kurios pagrindą sudaro K. Būgos, J. Endzelyno, E. Benveniste'o, A. Meillet darbai bei E. Boisacgo, E. Bernekerio, A. Brūcknerio, E. Klugės, A. Waldės — J. B. Hofmanno, A. Waldės — J. Pokorno etimologiniai žodynai. Čitvaras. Iki šiol šio mitologinio lietuvių personažo kilmė, atrodo, tebekelia daugiausia diskusijų. Taip yra todėl, kad jo kilmės problema domina ne tik kalbininkus, bet ir mitologus. Mat nuo patikimo šio žodžio kilmės aiškini- mo priklauso drtvaro vietos, jo funkcijų lietuvių mitologijoje nustatymas. P. Skar- džius apie jį rašo taip: „Dabar daugelio sudėtinių žodžių sudėtinumo ne tik nebejauciame, bet net beveik ir nebesuprantame, pvz. Aitvaras (iš aiti-varas |...; dėl kilmės žr. Būga LKŽ 26)“ (ŽD 404). Taigi P. Skardžius šiame veikale rėmėsi K. Būga, kuris pritarė 1911 m. E. Lidėno paskelbtai etimologijai, pagal kurią, remiantis suomių baltizmu (?) asffa „maisto sandėlis“, pirmasis šio dūrinio komponentas arff(1) — reiškia „klėtis“ ir toliau giminiškas su sl. *j4ta „būdelė, trobelė“, o antrasis — varas reiškia „sargas“ < ide. *woros „sargas“. Vadinasi, pirminė šio dūrinio reikšmė bus buvusi „klėties sargas“. H. Gūnterto aiškinimą, jog pirmasis šio lietuvių kalbos dūrinio komponentas esąs giminiškas su skr. ėta- „spindintis, margas“, K. Būga laikė ne tokiu priimtinu (Būga 1961 3: 336— 337). E. Fraenkelis „Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne“ pirmąjį šio dūri- nio komponentą linkęs sieti su osk. aefeis „partis (dalies)“, o antrąjį — su lie. varyti, pr. warrien „jėga“ (Fraenkel 1962 1: 4). Yra dar ir kitokių šio dūrinio kilmės aiškinimų. Pavyzdžiui, V. Ivanovas ir V. Toporovas lie. artvarą sieja su iranėnų rekonstruotu žodžiu * pati-vara- (Ivanov, Toporov 1987 1: 55; 1991: 26), bet pastarasis siejimas bene mažiausiai patikimas, nes „Aarf(r)varas greičiausiai susidarė pačioje lietuvių kalboje: 41f(1)- galima sieti su Zrfas ‘vaikstikas, padau- za, nenuorama’ (: esr), O -varas— su varas, la. vara, pr. warri(e)n ‘jéga’ “ (Zin- keviCius 1984 1: 184-185). Vadinasi, ir dabar labiausiai neaiški šio dūrinio pir- mojo komponento kilmė, o dėl antrojo — daugmaž sutariama. Todėl visiškai teisus A. Sabaliauskas sakydamas, kad žirtfvarasyra „neaiškios kilmės, daug dis- kusijų tebekeliantis žodis“ (Sabaliauskas 1990: 214). Bet P. Skardžiaus pasirink- ta K. Būgos aprobuota E. Lidėno etimologija tuo metu buvo patikimiausia. Balva. Nagrinėdamas priesagos -va vedinius, P. Skardžius pabrėžia, jog kai kurie „šios priesagos daiktavardžiai artimų giminiečių, bent mūsų kalboje, visai nebeturi, pvz. [...] ba/va „dovana“ BrB2 Moz XXIII 8; BrP I 324 (= lat. balva „t.p.“)“ (ŽD 378). Iš tikrųjų šis visiems baltams pažįstamas žodis, galima sakyti, iki šiol yra be etimologijos, nors pokario metais bent porą kartų buvo bandyta paaiškinti šio žodžio kilmę. Ta pačia proga reikia pridurti, kad abu kartus išspręsti šio žodžio kilmės problemą mėgino latvių kalbininkai: 1957 m. vokiečių kalba paskelbtame straipsnyje A. Gateris šį baltų kalbų žodį bandė kildinti iš ide. * bhel(eu)- „mušti, plakti“ (Gaters 1957: 80-86), o visai neseniai 22 K. Karulis — iš ide. *bhel- „spindintis, blizgantis; baltas“. Pastarojo nuomone, reikšmės raida buvusi tokia: „baltas“ — „geras“ — daikt. „nauda“ (Karulis 1992 1: 105). Iš pirmo žvilgsnio toks K. Karulio aiškinimas atrodo visai patikimas, tačiau labiau pasigilinus latvių kalbos faktais pagrįsta semantinė raida kelia abe- joniy, nes lie. balva, panašiai kaip ir pr. ba/we, reiškia ne „dovaną“ apskritai, bet „papirkimo dovaną, kyšį“. Todėl negalima, atrodo, atmesti prielaidos, kad šis žodis į baltų kalbas gali būti atklydęs iš iki šiol nenustatyto šaltinio, juoba kad jis neturi artimų giminaičių ne tik baltų, bet ir kitose indoeuropiečių kalbo- se (plg. Abaiev 1958 1: 248-249; Fraenkel 1962 1: 33; Toporov 1975: 190). Banda : bendras. Aptardamas lie. banda „turtas, pelnas, nauda; galvijai, galvijų kaimenė; bernui pasėti javai kaip priedas prie metinės algos“ darybą ir pabrėžęs, jog šis daiktavardis priklauso tai darinių grupei, „kurių da- bar nebegalime jungti su jokiais pirminiais savo kalbos veiksmažodžiais“ (ŽD 42). P. Skardžius toliau nurodo, jog jis giminiskas su pr. en-bandan „zum Nut- zen“, got. bindan „rišti“, mūsų bendras ,,gemeinsam; dalyvis“ ir kt. arba bandyti, pr. perbanda „gundo“, zr. Būga TZ I 410 t., Endzelin MLV I 262“. O atskirai kitoje vietoje nagrinédamas lie. beridras darybą P. Skardžius dar prideda, kad jis giminiškas su , lat. biedrs „t. p.“: gr. xev9epod0cg „uošvis“; plg. s. ind. bandhuh „sujungimas, junginys, giminystė, bendrovė, santykis; giminietis, šeimos narys“, bandhati „jis riša“ ir kt.“ (ŽD 298). Taigi ir šiuo atveju P. Skardžius pateikia tuo metu vyravusį ir žymiausių baltistų K. Būgos bei J. Endzelyno patvirtintą šių žodžių kilmės aiškinimą, kurio laikomasi ir dabar (plg. Fraenkel 1962 1: 34, 39). Tiesa, kartais visai be reikalo ir mūsų dienomis bandoma reviduoti pirmojo žodžio kilmės aiškinimą. Pavyzdžiui, pirmojo „Latvių kalbos etimologijos žody- no“ autorius K. Karulis lie. banda „raguočiai, kaimenė“ mėgina atskirti nuo lie. banda, vartojamo visomis kitomis reikšmėmis (Karulis 1992 1: 106), bet toks bandymas neturi jokio tvirtesnio pagrindo, nes lie. banda, la. banida reiškia tokį turtą, kuris yra tam tikro sandėrio rezultatas. Todėl to sandėrio jungianti gran- dis yra lie. bendras „partneris, dalyvis“ (plačiau žr. Karaliūnas 1993: 266-267). Bėrnas. Kaip jau buvo minėta, analizuodamas vieno ar kito žodžio dary- bą, P. Skardžius stengėsi ne tik paaiškinti jo kilmę, bet ir nustatyti pirminę jo reikšmę bei glaustai nusakyti semantinę raidą. Pavyzdžiui, nagrinėdamas -na- priesagos vedinius, P. Skardžius nurodo: „Šalia būdvardžių mūsų kalboje yra ir priesagos -na- daiktavardžių, kurių dalis yra arba gali būti sudaiktavardėję se- noviniai būdvardžiai, pvz. bėrnas „vaikelis, kūdikis, mažas vaikas; vaikis, Knecht“. Toliau P. Skardžius nurodo, jog šis žodis, kaip ir jo ekvivalentiškas atitikmuo la. bėrns, giminiškas su „gr. gpm „nešu“, go. bairan „nešti, gaminti, gimdyti“, ir priduria: „taigi pirmoji berno reikšmė galėjo būti „atneštas, atneštinis“ (ŽD 217). O kitoje ŽD vietoje, aptardamas žodžių vartosenos bei reikšmių raidą, autorius sako, kad nuo individualaus galvojimo perėjus „prie grupuojamojo daik- tų suvokimo bei vadinimo [...] ta žodžių arba jų atskirų lyčių gausybė, kuri seno- vėj buvo reikalinga kiekvieno daikto ypatybei ir kiekvienam įvykiui bei veiks- 23 mui pavaizdžiai kvalifikuoti, ilgainiui nebevisados buvo reikalinga, nes naujai atsirandančioms idėjoms ar sąvokoms žymėti dabar [...] daug kur buvo pradėta naudotis jau esančiaisiais žodžiais, tik, žinoma, juos dažnai visaip modifikuo- jant ir pakeičiant jų reikšmes. [...] Pvz. kad ir tas pats bérnas: turėdamas ta pačią šaknį ber, kaip ir lot. fero „nešu“, s.ind. bhdrati „neša“ ir kt., iš pradžios galėjo būti „atneštas, atneštinis“, iš kur vėliau galėjo išriedėti tolimesnė reikš- mė „kūdikis, mažas vaikas“, toliau „vaikinas, vaikis“, „samdinys“, „dvaro dar- bininkas“ ir kt., žr. 217 psl.“ (ŽD 577). Lygiai taip pat šio žodžio kilmė ir reikš- mės raida aiškinama ir dabar (plg. Fraenkel 1962 1: 40; Pokorny 1959: 131; Sabaliauskas 1990: 17). Liaudis. ŽD trumpai palietęs senųjų priebalsinių ir 7 kamienų santykius, t.y. priebalsinių kamienų perėjimą į 7 kamieną, ir konstataves, kad „seniau yra buvę ir vadinamųjų tikrųjų ;£ kamieno atstovų“, P. Skardžius pateikia šio ka- mieno pavyzdžių su trumpomis etimologijomis, tarp kurių randame ir seną, jau M. Daukšos „Postilėje“ vartojamą, lietuvių kalbos socialinį terminą /iZudis, ly- ginamą su la. /Audis „žmonės“, s.sl. /'udbje, s.v.a. luti „t.p.“ (ŽD 51). Taip šis specifinis baltų-slavų-germanų socialinis terminas etimologizuojamas ir dabar (plg. Sabaliauskas 1990: 24; Stang 1972: 32). Tiesa, buvo bandyta etimologiškai jį sieti su /rūdėti (Karaliūnas 1976: 89), tačiau šis siejimas, nors formaliai fone- tiškai atrodytų įmanomas, nėra patikimas, nes , lie. /fūd-ėti ir pan. yra kitokios kilmės“ (Mažiulis 1996 3: 88). Viėšpats. Apie šį seną lietuvių kalbos dūrinį dabar prirašyta ne tiek jau mažai. Reikalas tas, kad šio dūrinio negalima palikti nuošalyje ne tik kai kalba- ma apie daiktavardį bei įvardį pats, bet ir tada, kai aiškinama daiktavardžio viešnia bei būdvardžio vrėšas kilmė. Todėl savaime suprantama, kad nagrinéda- mas dūrinius negalėjo jo apeiti tylomis ir P. Skardžius, kuris čia, atrodo, pirma- sis lietuvių lingvistinėje literatūroje taip įtikinamai įrodė, kad „tiek savo daryba [...], tiek kilme (plg. s. ind. vis-patih „Šeimininkas, bendruomenės galva“ ds. vd. visah „žmonės, valdiniai“, s.sl. VBSB „kaimas“, lat. viesis „svečias“, mūsų v/esėti „svečiuose būti, kieminėti“ , gr. oixo0C „namas“ iš Foixoc ir kt.) yra didžiai senas žodis“ ir kad jo etimologija bei kultūros istorijos faktai rodytų, jog „senovėje jis veikiausiai yra buvęs ne kas kita kaip viešės, t. y. kiemo, jame gyvenančios padermės valdovas, paskui, jau istoriniais laikais, tapęs paprastu ponu „Herr“ [-)- Bet nepaisant Sito senumo, mūsiškio viešpaties visiško atitikmens neranda- me nei vienoje kitoje ide. kalboje: s.ind. vis-pdtih pirmojoje dalyje turi šaknį vis- (iš *uik-), kuri balsių kaitos laipsniu visai sutinka su s.sl. vsss „kaimas“ (> I. wies ir kt.), o mūsų viespaties, pirmykščio priebalsinio kamieno, pirmoji dalis kaip tik yra e- laipsnio — *veiš-, kuri toliau santykiauja su *vais-, plg. viešė „svetyba“ (: užgimė viešėje [= w gošcinie] ant kelio DP 39), ds. vrėšės „viešimasis metas“ End., vdisés „valgymas viešėse“ [...]“ (ŽD 394), Prie šių P. Skardžiaus pastabų apie šio žodžio kilmę nelabai ką galima pridurti. Nebent tai, kad šiek tiek vėliau daugiau filologiniu požiūriu lie. viespatį, gretindamas 24 su pr. waispatin bei slavų gospod, nagrinėjo E. Fraenkelis (Fraenkel 1950: 51— 89). Būtent P. Skardžiaus ir iš dalies E. Fraenkelio išvadomis remdamasis J. Jurginis, pasitelkęs istorinius duomenis, pabandė dar kartą įrodyti, kad „Sslaviš- kas ponas ir lietuviškas viešpats buvo lietuvių kalboje sinonimai dėl vienodos socialinės tų žodžių kilmės“ ir kad „viešpats buvo atskiros ikifeodalinės lietuvių bendruomenės valdovas arba seniūnas“ (!) o pati viesé — analogiška slavų župai (Jurginis 1957: 344—345). Nesileidžiant į straipsnio autoriaus pateiktų istorinių duomenų analizę (tai istorikų duona), galima daryti išvadą, jog J. Jurginio straips- nyje tik pakartotos P. Skardžiaus išvados — jokių naujų lingvistinių duomenų jame nepateikta. Kaip minėta, tokių etimologinių pastabų ŽD yra labai daug. Bet ir iš šių kelių pastabų, atrodo, darosi aišku, kad P. Skardžius buvo įsitikinęs, jog be kruopščios ir detalios istorinės žodžio darybos analizės negalima pateikti ir pa- tikimesnės žodžio etimologijos. Kaip tik už tai jis „barė“ E. Fraenkelį, jog pas- tarasis „Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne“ „etimologizuojamus žodžius daugiausia tik gretina su kitais žodžiais arba lygina su kitų, kartais net tolimiau- sių indoeuropiečių kalbų atitikmenimis, bet gana mažai tesirūpina jų vartosena, daryba, susiformavimu ir ypač jų reikšmėmis bei tų reikšmių raida pačioje lietu- vių arba kitų baltų kalbose“ (Skardžius 1971: 121). LITERATŪRA Abaiev 1958: A6aes B. H. Hcropuko-srumororuyeckusi CJIOBapb OCETHHCKOIO A3bIKa |, Mocksa-Jlenunrpan: UsnarensctBo Akanemuu Hayk CCCP. Būga K. 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidyk- la. Fraenkel E. 1950: Slavisch gospod, lit. viešpats, preuss. Waispatin in Zubehor.— ZfSIPh 20: 51-89. Fraenkel E. 1962: Litausches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg-Gėttingen. Gaters A. 1957: Bemerkungen zur indogermanischen Wurzel *bhel(eu)- „schlagen“.— KZ 75: 80-86. Ivanov, Toporov 1987: Banos B. B., Tonopos B. H. Airsapac. - Mu- @sr HaponoB MHpa 1, Mocksa: CoBeTcKast SHITMKIIOIIEIUS. Ivanov, Toporov191l: UBaunos B.B, Tonopos B. H. Auirsapac. - Mu- @orormgeckn¥ crosaps, Mocksa: CoBeTcKasi SHIIMKIIONEAMS. Jurginis J. 1957: „Viešė“ ir jos „pats“. — Literatūra ir kalba 1, Vilnius: 331-345. Karaliunas S. 1976: Lie. diutnos „švarus, tvarkingas...”, taūsti (-cia) „ilgėtis, liūdėti“ ir ju giminaičiai. — Baltistica 12(1), 85-94. Karaliunas S. 1993: Kapanwounac C. [rec]. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnica I-II. Riga „Avots“ 1992. — Linguistica Baltica 2. Karulis K. 1992: Latviesu etimologijas vardnica 1, Riga: Avots. Leskien A. 1891: Die Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. Mažiulis V. 1996: Prūsų kalbos etimologijos Žodynas 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pokorny J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch 1, Bern und Miinchen: Francke Verlag. 25 Rosinas A. 1996: Pranas Skardžius ir jo darbai.— P. Skardžius. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, XII-XXVIII. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius P. 1971: Etimologinio lietuvių kalbos žodyno problemos. — Lituanistikos instituto 1971 metų Suvažiavimo darbai, Chicago, 121-127. Stang Chr. S. 1972: Lexikalische Sonderibereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Oslo-Bergen-Tromso: Universitetsforlaget. Toporov 1975: Tono pos B. H. llpyccknii aseix. ClroBaps. A-D, Mocksa: Hayka. Zinkevičius Z.1984: Lietuvių kalbos istorija 1: Lietuvių kalbos kilmė, Vilnius: Mokslas. ETYMOLOGISCHE BEMERKUNGEN IN DER MONOGRAPHIE VON P. SKARDZIUS “LIETUVIŲ KALBOS ŽODŽIŲ DARYBA” (“DIE WORTBILDUNG DES LITAUISCHEN”) Zusammenfassung Die Studie von P. Skardžius enthilt verhéltnismaBig viele etymologische Bemerkungen, da der Autor bestrebt ist in seinen diachronischen Untersuchungen der Wortbildung im Litaui- schen nicht nur die Herkunft der Worter festzustellen sondern auch ihre semantische Entwi- cklung. PSkardzius stiitzt sich dabei auf die damals traditionellen Etymologien. Im vorliegen- den Beitrag werden nur die Etymologien einer semantischen Gruppe — eines Teils der sozialen Termini (astvaras, balva, banda, bendras, liaudis, viešpats) — ūberblickt und dabei die Resultate der neueren Forschung herangezogen. Unsere Analyse gestattet zu folgern, daB bis in die Ge- genwart die Herkunft von lit. arfvaras nicht geklart ist, und daB die Versuche, lit. ba/va, banda (K. Karulis) bzw. lit. /faudis (S. Karalitinas) auf eine andere Weise zu erklédren, keine ūberzeu- genden Rezultate gegeben haben. 26