Etimologinės pastabos P. Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Juozas KARACIEJUS ETIMOLOGINĖS PASTABOS P. SKARDŽIAUS „LIETUVIŲ KALBOS ŽODŽIŲ DARYBOJE“ Praėjus penkiasdešimtmečiui po vienintelio specialiai lietuvių kalbos žodžių darbai skirto A. Leskiene (Leskien 1891) darbo, 1941–1943 m. pasirodžiusi P. Skardžiaus kapitalinė monografija „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (toliau: ŽD) buvo naujas žingsnis ne vien dėlto, kad jos autorius panaudojo daug daugiau medžiagos, bet ir todėl, kad buvo pirmasis lietuvio kalbininko parašytas šios srities darbas, kuriame autorius stengėsi „nurodyti tas priemones, kuriomis mes savarankiškai naudojamės savo pačių žodžių atsargai padidinti“ (ŽD 14; išretinta P. Skardžiaus). Nors iš šio P. Skardžiaus teiginio išeitų, jog pagrindinis dėmesys sutelktas sinchroninei žodžių darybos analizei, bet iš tikrųjų taip nėra: šis darbas „yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir jos diachroninis tyrimas, susiejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų indoeuropiečių kalbų žodžių darybos ypatybėmis, paaiškinantis indoeuropiečių kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus“ (Rosinas 1996: XVI–XVII). Savaime suprantama, kad, tirdamas lietuvių kalbos žodžių darybą ne tik sinchroniškai, bet ir diachroniškai (P. Skardžius buvo lietuvių kalbos istorijos specialistas), pirmosios lietuvių kalba monografijos, skirtos žodžių darybai ir padėjusios tvirtus pamatus vėlesniems tiek diachroniniams, tiek sinchroniniams žodžių darybos aprašams (turimi galvoje prof. V. Urbučio ir habil. dr. S. Ambrazo darbai), autorius negalėjo apeiti ir vieno ar kito darinio etimologijos, nes XX a. vidurio etimologija gerokai skyrėsi nuo XIX a. etimologų darbų, kuriuose dažniausiai būdavo nurodomos tik giminiškos žodžių šaknys. P. Skardžiaus ŽD rašymo laikais etimologija daugiau dėmesio skyrė žodžių darybai, t.y. ji stengėsi pateikti ne tik tą pačią šaknį turinčius žodžius, bet į pirmą vietą iškelti tuos žodžius, kurie turi giminiškus darybinius formantus ir tokiu būdu nustatyti pirmykštę reikšmę bei paaiškinti jos raidą. Todėl iš karto peršasi išvada, kad be platesnių ar siauresnių etimologinių pastabų, rašydamas minėtą monografiją, P. Skardžius negalėjo apsieiti. Iš tikrųjų šiame veikale tokių pastabų yra gana daug ir detalesniam jų aptarimui reikėtų specialaus didesnės apimties darbo. Čia bus pasitenkinama tik kelių vienos semantinės grupės – socialinių – terminų etimologiniais komentarais, esančiais ŽD, ir, pasirėmus naujesniais šios srities tyrinėjimais, bus bandoma parodyti, kaip šių terminų kilmė aiškinama dabar, juoba kad P. Skardžius veikalo „Pratarmėje“ nurodė: „Reikiamos žodžių etimologijos 21 duodamos tik patikimesnės“ (ŽD 12). Vadinasi, jis atsiribojo nuo tuo metu paskelbtų atskirų žodžių hipotetinių etimologijų, o daugiausia rėmėsi tradicinėmis. Tai aiškiai matyti iš „Sutrumpinimų“ sąraše nurodytos etimologinės literatūros, kurios pagrindą sudaro K. Būgos, J. Endzelyno, E. Benveniste’o, A. Meillet darbai bei E. Boisacqo, E. Bernekerio, A. Brücknerio, F. Klugės, A. Waldės – J. B. Hofmanno, A. Waldės – J. Pokorno etimologiniai žodynai. Čitvaras. Iki šiol šio mitologinio lietuvių personažo kilmė, atrodo, tebekelia daugiausia diskusijų. Taip yra todėl, kad jo kilmės problema domina ne tik kalbininkus, bet ir mitologus. Mat nuo patikimo šio žodžio kilmės aiškinimo priklauso aitvaro vietos, jo funkcijų lietuvių mitologijoje nustatymas. P. Skardžius apie jį rašo taip: „Dabar daugelio sudėtinių žodžių sudėtinumo ne tik nebejaučiame, bet net beveik ir nebesuprantame, pvz. áitvaras (iš áiti-varas [...]; dėl kilmės žr. Būga LKŽ 26)“ (ŽD 404). Taigi P. Skardžius šiame veikale rėmėsi K. Būga, kuris pritarė 1911 m. E. Lidėno paskelbtai etimologijai, pagal kurią, remiantis suomių baltizmu (?) aitta „maisto sandėlis“, pirmasis šio dirinio komponentas ait(i) – reiškia „klėtis“ ir toliau giminiškas su sl. *játā „būdelė, trobelė“, o antrasis – varas reiškia „sargas“ < ide. *woros „sargas“. Vadinasi, pirminė šio dirinio reikšmė bus buvusi „klėties sargas“. H. Günterto aiškinimą, jog pirmasis šio lietuvių kalbos dirinio komponentas esąs giminiškas su skr. éta- „spindintis, margas“, K. Būga laikė ne tokiu priimtinu (Būga 1961 3: 336–337). E. Fraenkelis „Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne“ pirmąjį šio dirinio komponentą linkęs sieti su osk. aeteis „partis (dalies)“, o antrąjį – su lie. varýti, pr. warrien „jėga“ (Fraenkel 1962 1: 4). Yra dar ir kitokių šio dirinio kilmės aiškinimų. Pavyzdžiui, V. Ivanovas ir V. Toporovas lie. aitvarą sieja su iranėnų rekonstruotu žodžiu *pati-vāra-(Ivanov, Toporov 1987 1: 55; 1991: 26), bet pastarasis siejimas bene mažiausiai patikimas, nes „ait(i)varas greičiausiai susidarė pačioje lietuvių kalboje: áit(i)- galima sieti su áitas ‘vaikštikas, padauža, nenuorama’ (: eiti), o -varas – su váras, la. vara, pr. warri(e)n ‘jėga’“ (Zinkevičius 1984 1: 184–185). Vadinasi, ir dabar labiausiai neaiški šio dirinio pirmojo komponento kilmė, o dėl antrojo – daugmaž sutariama. Todėl visiškai teisus A. Sabaliauskas sakydamas, kad áitvaras yra „neaiškios kilmės, daug diskusijų tebekeliantis žodis“ (Sabaliauskas 1990: 214). Bet P. Skardžiaus pasirinkta K. Būgos aprobuota E. Lidėno etimologija tuo metu buvo patikimiausia. Balva. Nagrinėdamas priesagos -va vedinius, P. Skardžius pabrėžia, jog kai kurie „šios priesagos daiktavardžiai artimų giminiečių, bent mūsų kalboje, visai nebeturi, pvz. [...] balva „dovana“ BrB2 Moz XXIII 8; BrP I 324 (= lat. balva „t. p.“)“ (ŽD 378). Iš tikrųjų šis visiems baltams pažįstamas žodis, galima sakyti, iki šiol yra be etimologijos, nors pokario metais bent porą kartų buvo bandyta paaiškinti šio žodžio kilmę. Tą pačią progą reikia pridurti, kad abu kartus išspręsti šio žodžio kilmės problemą mėgino latvių kalbininkai: 1957 m. vokiečių kalba paskelbtame straipsnyje A. Gāteris šį baltų kalbų žodį bandė kildinti iš ide. *bhel(eu)- „mušti, plakti“ (Gāters 1957: 80–86), o visai neseniai 22 K. Karulis – iš ide. * bhel- „spindintis, blizgantis; baltas“. Pastarojo nuomone, reikšmės raida buvusi tokia: „baltas“ → „geras“ → daikt. „nauda“ (Karulis 1992 1: 105). Iš pirmo žvilgsnio toks K. Karulio aiškinimas atrodo visai patikimas, tačiau labiau pasigilinus latvių kalbos faktais pagrįsta semantinė raida kelia abejonių, nes lie. balva, panašiai kaip ir pr. balwe, reiškia ne „dovaną“ apskritai, bet „papirkimo dovaną, kyšį“. Todėl negalima, atrodo, atmesti prielaidos, kad šis žodis į baltų kalbas gali būti atklydęs iš iki šiol nenustatyto šaltinio, juoba kad jis neturi artimų giminių ne tik baltų, bet ir kitose indoeuropiečių kalbose (plg. Abaiev 1958 1: 248–249; Fraenkel 1962 1: 33; Toporov 1975: 190). B a n d à : b e ñ d r a s. Aptardamas lie. bandà „turtas, pelnas, nauda; galvijai, galvijų kaimenė; bernui pasėti javai kaip priedas prie metinės algos“ darbą ir pabrėžęs, jog šis daiktavardis priklauso tai darinių grupei, „kurių dabar nebegalime jungti su jokiais pirminiais savo kalbos veiksmažodžiais“ (ŽD 42). P. Skardžius toliau nurodo, jog jis giminiškas su pr. en-bāndan „zum Nutzen“, got. bindan „rišti“, mūsų bendras „gemeinsam; dalyvis“ ir kt. arba bandyti, pr. perbānda „gundo“, žr. Būga TŽ I 410 t., Endzelin MLV I 262“. O atskirai kitoje vietoje nagrinėdamas lie. beñdras darbą P. Skardžius dar prideda, kad jis giminiškas su „lat. biedrs „t.p.“: gr. πενθερός „uošvis“; plg. s. ind. bándhuh „sujungimas, junginys, giminystė, bendrovė, santykis; giminietis, šeimos narys“, bandhati „jis riša“ ir kt.“ (ŽD 298). Taigi ir šiuo atveju P. Skardžius pateikia tuo metu vyravusį ir žymiausių baltistų K. Būgos bei J. Endzelyno patvirtintą šių žodžių kilmės aiškinimą, kurio laikomasi ir dabar (plg. Fraenkel 1962 1: 34, 39). Tiesa, kartais visai be reikalo ir mūsų dienomis bandoma reviduoti pirmojo žodžio kilmės aiškinimą. Pavyzdžiui, pirmojo „Latvių kalbos etimologijos žodyno“ autorius K. Karulis lie. bandà „raguočiai, kaimenė“ mėgina atskirti nuo lie. bandà, vartojamo visomis kitomis reikšmėmis (Karulis 1992 1: 106), bet toks bandymas neturi jokio tvirtesnio pagrindo, nes lie. bandà, la. bānda reiškia tokį turtą, kuris yra tam tikro sandėrio rezultatas. Todėl to sandėrio jungiantis grandis yra lie. beñdras „partneris, dalyvis“ (plačiau žr. Karaliūnas 1993: 266–267). B é r n a s. Kaip jau buvo minėta, analizuodamas vieno ar kito žodžio darybą, P. Skardžius stengėsi ne tik paaiškinti jo kilmę, bet ir nustatyti pirminę jo reikšmę bei glaustai nusakyti semantinę raidą. Pavyzdžiui, nagrinėdamas -na- priesagos vedinius, P. Skardžius nurodo: „Šalia būdvardžių mūsų kalboje yra ir priesagos -na- daiktavardžių, kurių dalis yra arba gali būti sudaiktavardėję senoviniai būdvardžiai, pvz. bérnas „vaikelis, kūdikis, mažas vaikas; vaikis, Knecht“. Toliau P. Skardžius nurodo, jog šis žodis, kaip ir jo ekvivalentiškas atitikmuo la. bēns, giminiškas su „gr. φέρω „nešu“, go. báiran „nešti, gaminti, gimdyti“, ir priduria: „taigi pirmoji berno reikšmė galėjo būti „atneštas, atneštinis“ (ŽD 217). O kitoje ŽD vietoje, aptardamas žodžių vartosenos bei reikšmių raidą, autorius sako, kad nuo individualaus galvojimo perėjus „prie grupuojamojo daiktų suvokimo bei vadinimo [...] ta žodžių arba jų atskirų lyčių gausybė, kuri senovėj buvo reikalinga kiekvieno daikto ypatybei ir kiekvienam įvykiui bei veiks- 23 mui pavyzdžiai kvalifikuoti, ilgainiui nebebusvisados buvo reikalinga, nes naujai atsirandančioms idėjoms ar sąvokoms žymėti dabar [...] daug kur buvo pradėta naudotis jau esančiaisiais žodžiais, tik, žinoma, juos dažnai visai modifikuojant ir pakeičiant jų reikšmes. [...] Pvz. kad ir tas pats bérnas: turėdamas tą pačią šaknį ber-, kaip ir lot. ferō „nešu“, s.ind. bhárati „neša“ ir kt., iš pradžios galėjo būti „atneštas, atneštinis“, iš kur vėliau galėjo išriedėti tolimesnė reikšmė „kūdikis, mažas vaikas“, toliau „vaikinas, vaikis“, „samdinys“, „dvaro darbininkas“ ir kt., žr. 217 psl.“ (ŽD 577). Lygiai taip pat šio žodžio kilmė ir reikšmės raida aiškinama ir dabar (plg. Fraenkel 1962 1: 40; Pokorny 1959: 131; Sabaliauskas 1990: 17). Liaudis. ŽD trumpai palietęs senųjų priebalsinių ir i kamienų santykius, t.y. priebalsinių kamienų perėjimą į i kamieną, ir konstatavęs, kad „seniau yra buvę ir vadinamųjų tikrųjų i- kamieno atstovų“, P. Skardžius pateikia šio kamieno pavyzdžių su trumpomis etimologijomis, tarp kurių randame ir seną, jau M. Daukšos „Postilėje“ vartojamą, lietuvių kalbos socialinį terminą liaudis, lyginamą su la. ļaudis „žmonės“, s.sl. l'udbje, s.v.a. luti „t.p.“ (ŽD 51). Taip šis specifinis baltų-slavų-germanų socialinis terminas etimologizuojamas ir dabar (plg. Sabaliauskas 1990: 24; Stang 1972: 32). Tiesa, buvo bandyta etimologiškai jį sieti su liūdėti (Karaliūnas 1976: 89), tačiau šis siejimas, nors formaliai fonetiškai atrodytų įmanomas, nėra patikimas, nes „lie. liūd-ėti ir pan. yra kitokios kilmės“ (Mažiulis 1996 3: 88). Viešpats. Apie šį seną lietuvių kalbos dūrinį dabar prirašyta ne tiek jau mažai. Reikalas tas, kad šio dūrinio negalima palikti nuošalyje ne tik kai kalbama apie daiktavardį bei įvardį pāts, bet ir tada, kai aiškinama daiktavardžio viešnia bei būdvardžio viešas kilmė. Todėl savaime suprantama, kad nagrinėdamas dūrinius negalėjo jo apeiti tylomis ir P. Skardžius, kuris čia, atrodo, pirmasis lietuvių lingvistinėje literatūroje taip įtikinamai įrodė, kad „tiek savo darbą [...], tiek kilmę (plg. s. ind. viś-pátiḥ „šeimininkas, bendruomenės galva“ ds. yd. viśaḥ „žmonės, valdiniai“, s.sl. въсь „kaimas“, lat. viēsis „svečias“, mūsų viešėti „svečiuose būti, kiemineti“, gr. οἶκος „namas“ iš foíкоς ir kt.) yra didžiai senas žodis“ ir kad jo etimologija bei kultūros istorijos faktai rodytų, jog „senovėje jis veikliausiai yra buvęs ne kas kita kaip viešės, t. y. kiemo, jame gyvenančios padermės valdovas, paskui, jau istoriniais laikais, tapęs paprastu ponu „Herr“ [...]. Bet nepaisant šito senumo, mūsų viešpaties visiško atitikmens nerandame nei vienoje kitoje ide. kalboje: s.ind. viś-pátiḥ pirmojoje dalyje turi šaknį viś- (iš *u̯ik-), kuri balsių kaitos laipsniu visai sutinka su s.sl. въсь „kaimas“ (> l. wieś ir kt.), o mūsų viešpaties, pirmykščio priebalsinio kamieno, pirmoji dalis kaip tik yra e- laipsnio – *veiś-, kuri toliau santykiauja su *vaiś-, plg. viešė „svetyba“ (: užgimė viešėję [= w gościnie] ant kelio DP 39), ds. viešės „viešimasis metas“ End., váišes „valgymas viešese“ [...]“ (ŽD 394). Prie šių P. Skardžiaus pastabų apie šio žodžio kilmę nelabai ką galima pridurti. Nebent tai, kad šiek tiek vėliau daugiau filologiniu požiūriu lie. viešpatį, gretindamas 24 su pr. waisp atin bei slavų gospod, nagrinėjo E. Fraenkelis (Fraenkel 1950: 51–89). Būtent P. Skardžiaus ir iš dalies E. Fraenkelio išvadomis remdamasis J. Jurginis, pasitelkęs istorinius duomenis, pabandė dar kartą įrodyti, kad „slaviškas ponas ir lietuviškas viešpats buvo lietuvių kalboje sinonimai dėl vienodos socialinės tų žodžių kilmės“ ir kad „viešpats buvo atskiros ikifeodalinės lietuvių bendruomenės valdovas arba seniūnas“ (!) o pati viešė – analogiška slavų župai (Jurginis 1957: 344–345). Nesileidžiant į straipsnio autoriaus pateiktų istorinių duomenų analizę (tai istorikų duona), galima daryti išvadą, jog J. Jurginio straipsnyje tik pakartotos P. Skardžiaus išvados – jokių naujų lingvistinių duomenų jame nepateikta. Kaip minėta, tokių etimologinių pastabų ŽD yra labai daug. Bet ir iš šių kelių pastabų, atrodo, darosi aišku, kad P. Skardžius buvo įsitikinęs, jog be kruopščios ir detalios istorinės žodžio darybos analizės negalima pateikti ir patikimesnės žodžio etimologijos. Kaip tik už tai jis „barė“ E. Fraenkelį, jog pastarasis „Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne“ „etimologizuojamus žodžius daugiausia tik gretina su kitais žodžiais arba lygina su kitų, kartais net tolimiausių indoeuropiečių kalbų atitikmenimis, bet gana mažai tesirūpina jų vartosena, daryba, susiformavimu ir ypač jų reikšmėmis bei tų reikšmių raida pačioje lietuvių arba kitų baltų kalbose“ (Skardžius 1971: 121). LITERATŪRA A b a i e v 1958: А б а е в В. И. Историко-этимологический словарь осетинского языка 1, Москва-Ленинград: Издательство Академии наук СССР. B ū g a K. 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. F r a e n k e l E. 1950: Slavisch gospod, lit. viešpats, preuss. Waispatin in Zubehör. – ZfSlPh 20: 51–89. F r a e n k e l E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg-Göttingen. G ä t e r s A. 1957: Bemerkungen zur indogermanischen Wurzel *bhel(eu)- „schlagen“. – KZ 75: 80–86. I v a n o v, T o p o r o v 1987: И в а н о в В. В., Т о п о р о в В. Н. Айтварас. – Мифы народов мира 1, Москва: Советская энциклопедия. I v a n o v, T o p o r o v 1991: И в а н о в В. В., Т о п о р о в В. Н. Айтварас. – Мифологический словарь, Москва: Советская энциклопедия. J u r g i n i s J. 1957: „Viešė“ ir jos „pats“. – Literatūra ir kalba 1, Vilnius: 331–345. K a r a l i ū n a s S. 1976: Lie. čiūtnus, „švarus, tvarkingas...“, taūsti (-čia) „ilgėtis, liūdėti“ ir jų giminaičiai. – Baltistica 12(1), 85–94. K a r a l i ū n a s S. 1993: К а р а л ю н а с С. [rec.]. Karulis K. Latviešu etimoloģijas vārdnīca I–II. Rīga „Avots“ 1992. – Linguistica Baltica 2. K a r u l i s K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1, Rīga: Avots. L e s k i e n A. 1891: Die Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. M a ž i u l i s V. 1996: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P o k o r n y J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1, Bern und München: Francke Verlag. 25 Rosinas A. 1996: Pranas Skardžius ir jo darbai. – P. Skardžius. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, XII–XXVIII. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius P. 1971: Etimologinio lietuvių kalbos žodyno problemos. – Lituanistikos instituto 1971 metų Suvažiavimo darbai, Chicago, 121–127. Stang Chr. S. 1972: Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen. Oslo-Bergen-Tromsö: Universitetsforlaget. Toporov 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А-D, Москва: Наука. Zinkevičius Z. 1984: Lietuvių kalbos istorija 1: Lietuvių kalbos kilmė, Vilnius: Mokslas. ETYMOLOGISCHE BEMERKUNGEN IN DER MONOGRAPHIE VON P. SKARDŽIUS “LIETUVIŲ KALBOS ŽODŽIŲ DARYBA” (“DIE WORTBILDUNG DES LITAUISCHEN”) Zusammenfassung Die Studie von P. Skardžius enthält verhältnismäßig viele etymologische Bemerkungen, da der Autor bestrebt ist in seinen diachronischen Untersuchungen der Wortbildung im Litauischen nicht nur die Herkunft der Wörter festzustellen sondern auch ihre semantische Entwicklung. P.Skardžius stützt sich dabei auf die damals traditionellen Etymologien. Im vorliegenden Beitrag werden nur die Etymologien einer semantischen Gruppe – eines Teils der sozialen Termini (aitvaras, balva, banda, bendras, liaudis, viešpats) – überblickt und dabei die Resultate der neueren Forschung herangezogen. Unsere Analyse gestattet zu folgern, daß bis in die Gegenwart die Herkunft von lit. aitvaras nicht geklärt ist, und daß die Versuche, lit. balva, banda (K. Kralis) bzw. lit. liaudis (S. Karaliūnas) auf eine andere Weise zu erklären, keine überzeugenden Resultate gegeben haben. 26