Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga „*-no-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Saulius AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU PRIESAGA *-no- DARYBOS RAIDA $ 1. Būdvardžių su priesaga *-no- substantyvizacijos ir jų virtimo ypatybės turėtojų pavadinimais (nomina attributiva, toliau — NAttr) procesas prasidėjo gerokai anksčiau negu būdvardžių su *-io- (plg. aut. 1997). Iš *-no- išsirutuliojo apie 40 priesagų, su kuriomis lietuvių kalboje daromi ypatybės turėtojų pavadi- nimai. Iš jų ypač dari yra priesaga -inis(-ė). Vediniai su priesagomis -inas, -ina § 2. Ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -inas yra vos keletas. Pinigo vieneto pavadinimas duksinas — tai tiesiog sudaiktavardėjęs būdvar- dis duksinas(-a) „auksinis“, vartotas senuosiuose raštuose, plg. dar drobinas „drobinis audeklas“ A.Baran; J; Sdb; Rm; Pg; Srv; Lnkv; Jnšk (LKZ II? 739) ir drobinas(-a) „drobinis“ BB 2 Moz 28,42; 3 Moz 6,10; J; Š. $ 3. Kitų atitinkamų vedinių su -inas kilmė nėra tokia aiški. Antai S. Karaliūnas (1974: 201-203) vedinyje akstinas „spygliuotas dyglys; spaiglis, padaigslis; šakalys; lazdelė rambiems gyvuliams varyti“, kuris siejasi su akstis „smailas pagaliukas, kartelė; virtinė, kibirnė“ (LKZ I? 85-87), įžiūri hete- roklitinę formą balt. *asti : *astn, plg. s. ind. dsthi : gen. sing. asthndh, av. asti : asta(n) (žr. dar Hamp 1953). Nežinia, ar mirusiųjų dievo vardas Vėlinas > Vėlnias (plg. la. velns ME IV 532-533) yra baltiškas priesagos *-ino- vedinys', ar gal jis irgi išsirutuliojo iš kokios nors heteroklitinės linksniavimo formos, plg. het. wellu „mirusiųjų ga- nykla, pieva“ (jis gali būti kilęs iš *welnu ar *welšu), gr. ‘HAbowog (< *wlnu- tiyo) „priklausantis mirusiųjų pievai“, s. rus. Veles» „galvijų dievas“ ir t.t.? Galima įžvelgti vedinių kirmis : kirmué : kirminas (visi jie daugiausia varto- jami žemaičių tarmėje, žr. LKA III 135-136) kaitą, plg. la. cirmis : cirmens, cirmenis : cirminš, cirminis, cirmins (ME I 386; EH I 273); lo. vermis : vermen ! Plg, A. Juškos žodyne ir jo surinktose dainose uzfiksuota senesnę žodžio vėlė forma velé bei velys „velionis“ VoK 121; TS 1898,5-6 (LKZ XVIII 606, 633), vel(i)uoka „velnias“ (aut. 1996: 115), o ypač la. Vels „mirusiųjų dievas“, velis „vėlė; Vėlinės“ (ME IV 530; Gimbutienė 1970; 1985: 168 tt.). 2 Plg, Puhvel 1969; Ivanov, Toporov 1973; Ind. 824. 148 (vermina) „kirminas“ (Specht 1944: 181; Otkupščikov 1967: 263; 1967a : 125- 126 ja i-kamieniu pentis (apie jį žr. DaiktvDrR 90) siejasi ir vedinys pentinas (plg. s.b.sl. pętono*), plg. dar kulkštinas ir kulkšnis. $ 4. Neabejotinai antriniai yra tokie NAttr kaip kelinai „kelnės“ C I 977 (plg. kelinės, žr. $ 6), pleperinas „plepys“ Tv; Šts (LKŽ X 146), stipinas (: stipė „sag- ties liežuvėlis“ Kos 54; Ds; Lkm; „lentelė prie girnų, į kurį įstumiamas milinys“ Užp — LKŽ XIII 793), žirginas J; Jsv; Krs, žirginas Bsg, žirginai Žr, žirginai „žirgumynai“ Ds, žmoginas „Žmogaus išmatos“ Prk (LKZK). Nemazas kiekis vandenvardžių ir helonimy su priesaga -inas (pvz.: Judri- nas Tl, Dausinas Krz, Gardinas Pn ir t.t., žr. Vanagas 1970: 154-156; Bilkis 1998: 105-106) rodo, kad priesagos -inas(-a) būdvardžiai kadaise buvo linkę daiktavardėti, plg. dar pr. asvinan „kumelės pienas“ (Kolbmilch) E 694 (PJa A-D 135-138; PKEZ I 106 su lit.; Eckert 1995: 54-56) ir lie. asva „kumelė“. Be to, iš tokių sudaiktavardėjusių būdvardžių baltų kalbose kilo deminutyvai ir nomina masculina su *-ino- (aut. 1994: 145-146). Vėliau priesagą *-ino- ėmė stumti naujesnės formos priesaga *-inio- (zr. §§ 6-8). Taigi skiemeniniam indoeuropietiškajam sonantui *n virtus dvigarsiu in bal- tų kalbose neatpažįstamai sumišo senojo heteroklitinio linksniavimo liekanos su naujesniais sudaiktavardėjusiais priesagos *-ino- būdvardžiais. $ 5. Keli ypatybės turėtojų pavadinimai padaryti ir su priesagos -inas varian- tu -ina, pvz.: auksina „auksinas“ BB Ps 56,1; 57,1; 59,1; 60,1, smulkina „smulk- mena“ Šlčn (LKŽ XIII 219). Vediniai su priesaga -inis(-ė) $ 6. Lietuvių kalboje daiktavardėdami būdvardžiai su šia naujesnės formos priesaga dažnai gauna ypatybės turėtojų reikšmes, tokiu būdu susidarė labai produktyvus NAttr darybos tipas (ŽD 257-259; DaiktvDr 344-346). Šio tipo vedinių užfiksuota jau XVI-XVII a. raštuose. Nuo raštijos pradžios paplitęs vedinys krūtinė. Dažnas senuosiuose raštuose dabar išnykęs vedinys kilpinis „šaunamasis lankas“. Kiti užfiksuoti atskiruose tekstuose. Dalis jų vartojama ir dabar tarmėse, pvz.: bergždinė „bergždžia karvė“ SD? 84, 132, dešimtinė SD? 38; Ch' Mt 23,23, kailiniai SD' 62; SD? 126; Lex 67; SE 224, kaklinė „paskutinioji“ DP 293, kaktinė „kaktos raištis“ BB Ekli 45,14; sD! 85, kelinés „kelnės“ SD' 32, 133, 184; SD’ 65, 301, 452; KIG 70 (plg. dar trumpinj kelnės Ch' Mr 28,42), kempinė VInE 218, „į SD 67, krūminis „krū- minis dantis“ Lex 12a, kruvinis „raupsuotas žmogus“ BP I 192, lapinė „palapi- nė“ BB 3 Moz 23,42; Ps 81,4; BP I 163,,; II 136,,; Lex 57a, 80a; „lapės kailio 24? 11? 3 Trautmann 1923: 214; ŽD 243; GJL II 187-188. 149 kepurė“ Lex 38, 63, marškiniai SD' 17, 62; SD* 33, 80, 125; Lex 47, naginės Lex 66a, pirštinės SD! 154; SD? 154, 376, rytinė „rytojus“ VInE 120,; BP II 394; MP 325, sėklinė „sėklinis augalas“ C II 351, šaltinis BB Ps 74,15; SP 1X, šoninė SD! 162; SD? 398, vakarinė „vakarienė“ DP 3X; SD' 192; SD’ 477. $ 7. Kiti dabar išnykę ar reti, pvz.: apskritinė „bumburas, gumulas“ SD’ 66, 69 (“valstiečio žemė viename plote“ Sut), apskritinis „rutulys, kamuolys“ Mž 315.,; BB Išm 11,7; Job 12,14; Ps 97,5; 98,10; BP II 32,, (t.p. B; [K]; „ratas, lankas“ J), aužuolinė „ąžuolinė malka“ Lex 27, balsinė „balsis“ Mž 7X (t.p. K II 320), beržinė „beržinė malka“ Lex 18 (plg. beržinė/bėržinė „beržo rykštė“ BM 290; Pln; „vaistai iš beržo pumpurų, apipiltų degtine“ Skr; Ggr; „devintinės“ Kos 236 — LKZ I. 727), drebuliné ,drebuliné malka“ Lex 33, dvibalsine ,,dvibalsis* Mz 13, (t.p. K I 300), alksniné „alksninė malka“ Lex 30, ypatiné „asmuo“ My = oir 104 3735 BP165,; DP 143X (“atskira vieta; valgymas skyrium nuo visų“ J; „gėlių lysvės lova“ BZ 223), kadaginé „kadaginė malka“ Lex 102a, kelinė „kojinė, blauzdinė“ SD' 98; „kelnių viena pusė“ C II 145 (t.p. J),kruopinė „kruo- pų dešra“ Lex 44a, medinis „tetervinas“ Lex 18; C1336, , pukiné „toks pūkuotas kirminas“ SD? 679 (“pūkų patalas“ Vaižg; GS 351; NdZ), prėskinės (žr. § 20), sanbalsinė „priebalsis“ Mz 7X, skroblinė „skroblinė malka“ Lex 27, smegeninė „dešra iš smegenų“ Lex 60a (t.p. NdZ; „galva“ LTR(Gršl); Alv; „išmintis, pro- tas“ Vlkv; Mrj — LKZ XIII 139), svietinis „pasaulietis“ DP 497 , 499, (t.p. Sut), šiltinės „karštosios versmės“ SD* 34 (t.p. Sut; N; [K]; NdZ), vakarinė. „vakarinis vėjas“ KIG 61; Lex 105 (t.p. O 618; Bb Sir 43,18), velksninė „svaidyklė“ BB Job 41,20 (plg. velksnė „velksmas“ BsP III 203(Brt); Pb — LKZ XVIII 640), viršinė „viršūnė“ SD' 193; SP I 310,, (t.p. KZ). Kai kurie iš jy yra aiškūs“ naujadarai, rodantys, kad šis darybos tipas buvo produktyvus jau raštijos pradžioje. $ 8. Latvių kalboje atitinkamų vedinių su -in(i)s(-inš), -ine yra labai nedaug, pvz.: austrinš „rytų vėjas““*, kaiminš „kaimynas“ (plg. lie. kaiminis/kaiminis,-ė „kaimietis“ Alk; Gs; Srv — LKŽ V 56, žr. dar Skardžius 1963: 316), zlecini „zle- kų žmonės““*, melines „mėlynės“, zemines „žemuogės“, vecine „senė“ (LVG 312-313), celmine „paprastasis kelmutis“ (plg. lie. )kelminėlkėlminė „tp.“ žr. Rekéna 1995: 96). Mat latvių kalboje su šia priesaga imta dažnai daryti deminu- tyvus, kurie lietuvių kalboje yra labai reti (aut. 1994: 146). Ypatybės turėtojų pavadinimų su *-injo- galėjo būti ir prūsų kalboje, plg. lie. drėvinė „statinaitė riebalams laikyti“ Pkr (LKŽ II? 692) ir pr. drevine ,,(drevinis) * Šis vedinys kai kurių tyrinėtojų (LVG 313; BKGF 78; aut. 1994a: 30) buvo lyginamas su lie. aūštrinis „Žiemryčių vėjas“ Klp; Plng; Kim (LKZ I? 515). Tačiau A. Girdenis J. Kazlauskui skir- toje konferencijoje (1994 11 04) iškėlė mintį, kad lie. aūštrinis galįs būti skolinys iš latvių kalbos. >“ Kai kuriose pietinės ir rytinės lietuvių kalbos tarmėse su priesaga -inis(-ė) irgi daromi as- menų pavadinimai pagal gyvenamąją ar kilmės vietą, pvz.: adūtiškinis, kauninis, dūkštinis ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 110, p. 116). 150 kubilas“ (Bo“te) E 393 (PKEŽ I 223-226)", lie. šoninė ir pr. grawyne „Šoninė (vežimo lenta)“ (Tuncbret) E 304 (PKEŽ I 404; Eckert 1995: 54). Nežinia, ar šiam darybos tipui priklauso ir pr. aulinis „aulas“ (Schall) E 503 (taip BKGF 78), nes jis gali būti ir 0 kamieno, t.y. padarytas su *-ino-, plg. minėtą vedinį aswinan (zr. § 4). Prūsų kalbai, atrodo, būdingesnė priesaga *-ino-, o ne *-inio- (Kaukienė 1994a: 16). $ 8. Vienas kitas žodis, kuris sinchroniniu požiūriu atrodo esąs priesagos -inis(-ė) vedinys, gali būti kilęs iš heteroklitinio linksniavimo liekanų (plg. prie- sagos -inas vedinius, žr. $ 3). S. Karaliūnas (1992) mano, kad ožinis/Ožinis „piet- ryčių, pietų vėjas“ nėra priesagos -inis vedinys iš žodžio ožys (taip GJL II 192), bet kaip ir la. azenis, azinis, az-aids „vidurdienis" kilęs iš balt. *ūž(en/n), plg. s. ind. dhar-/dhan- „diena, dienos šviesa“, taip pat lie. dudinis : dudenis „šiaurės rytų vėjas“ : dudra kaitą (Karaliūnas 1990: 86). Vediniai su priesaga -inys(-ė) $ 9. Kai kuriose tarmėse (daugiausia vakarinėse) ir raštuose padarytas vie- nas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas ir su vėlesniu priesagos -inis(-ė) va- riantu -inys(-e): 1) iš daiktavardžių, pvz.: drobinys „marškiniai, drabužis“ K; Vd (plg. drobi- niai/drobiniai/drobiniai „drobiniai drabužiai“ Plik; Dov; Klp; Skd, drobinis,-é „lininis“ LKZ II? 739), galvinys „gudragalvis“ Kair; Sauk: „mokytas žmogus“ BsP II 74; „kortų dama“ Kv (plg. galvinis „šiaudų kūlelis stogui; kortų dama“, galvinis,-ė „galvos; galvos formos; svarbus“ LKŽ III 84), kailinys „kailiniai“ Užv; Alv (V 52, plg. kailiniai, žr. $ 6), kūginys „tvartas“ DP 412, 534,; J; G 93; BM 434; Alz; Pnd; Pkp; Sl; Dkk; Kp (plg. kūginis,-ė „kūgio formos“ Gar —~LKZ VI 775), pakulinys „iš pakuly austas, prastas audeklas“ Alk; Raud (plg. pakulinis „t.p.“ Brs; Snt; Lnkv; Stak; Al; Gs; Zgn, pakulinis/pakulinis, -ė „austas iš paku- lų“ LKŽ IX 212), pašukinys „iš pašukų austas audeklas“ Pbs; Srv; Vs; Stak; Al; Srv; Dv; „stori pašukų siūlai“ Mrk (plg. pūšukinis/pašukinis „iš pašukų austas audeklas“ Lnkv; Vgr; Brs; Lkm; Akm; Up; Er; Jrb; Ssk; Jnš; LS; Ds, pašukinis, -ė „iš pašukų austas“ LKŽ IX 588), pieninys „pienpuodis“ Krok; Smn; Vs; Pn (ŽD 262, plg.pieninis/pieninis,-ė „duodantis pieno; skirtas pienui laikyti; iš pieno pagamintas; susijęs su pienu; skirtas pienui perdirbti“), ratinys „ratelis, kalvara- tas“ LTR(Žg); Pš; SI; Škn; Žml; Akm; „kiekis, telpantis į vežimą, skirtą š šienui vežti“ Rod (ŽD 262; LKŽ XI 243-244, plg. ratinis „ratelis“, rūtinis/ratinis,-ė), skalinys „pliauska skaloms skaldyti“ J; VI (ŽD 262; LKŽ XII 705, plg. skalinis „t.p.“ SI; Als: Vkš; „šokis su skalomis“ Ggr, skalinis,-ė „iš skalų nupintas; iš skaloms tinkamo medžio; turintis skalios uolienos“ (LKŽ XII 705-706), skari- ® Kitaip žr. Trautmann 1910: 323; SV 162; Eckert 1993: 227-228. 151 nys „rankšluostis“ Prl (plg. skarinis „t. „p- “ Nč; Mlt; Švnč; Kls; Rod; Lz; SkrT; „audeklo gabalas“ Grv; Dv; Dbč, skarinis,-ė „skirtas laikyti drabužiams; pana- šus į skarą“ LKŽ XII 757); 2) iš būdvardžių, pvz.: baltinys „akies baltymas“ Lex 104a; C II 942; K; „kiau- šinio baltymas“ Lex 33a; K; „baltinamas audeklas“ J (plg. baltinis,-ė „baltas“), bergždinys(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“ Brs; „kas neturi vaikų“ J; Gl; Trk (LKŽ I? 763, plg. bergždinė, žr. $ 6, bergždinis,-ė „bergždžias, nevaisin- gas“), dryžinys „dryžuotas audinys“ M.Valanč; J; Sts; Als; „Žmogaus apdaras, išvaizda“ Sint (II? 735, plg. dryžinis,-ė „dryžuotas“), ilginys „aukšto ūgio žmo- gus“ VIk (plg. ilginis „sienojas, ant kurio sukabintos gegnės“ Dglš; Grv; Tvr; Dsn; „kartis kam nors kabinti“ LS; „ilgakotė dalgė“ Ad, ilginis, -é „tiesus, ištisas, nesulamdytas“ LKŽ IV 50), juodinys „toks valgis iš kraujo“ J; Skdv; „namų darbo margas audeklas“ J; Rdm; Bd (IV 403), marginys „t.p.“ J; Skr; Plv; Pn; Al; Up; Ds; Ob; „raštas, ornamentas“ VI; Bgs; „kas sudarytas iš ne vienos spal- vos daiktų“ TI (VII 853, plg. marginis, -ė „iš margo audeklo“), ploninys „plonas audeklas“ J; Als (ŽD 262; LKŽ X 305, plg. ploninis, -ė „plonasis, laibasis“), skaninys „gardumynas“ S.Dauk; M.Valanč; J; DiinZ; Plng; Kal; Pp; Vkš; Vvr; Šts (LKŽ XII 737). Žymiai dažniau su priesaga -inys daromi veiksmažodiniai vediniai, daugiau- sia veiksmo rezultatų pavadinimai (DaiktvDrR 63-64, 96, 195, 214-215). Vediniai su priesagomis -inga, -ingis(-ė); -angas(-a), -engė, -(i)ungis/-ungys(-ė) $ 10. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose baltų kalbose, su priesaga -ingas(-a) plačiai daromi būdvardžiai (ŽD 106-120; BūdvDr 556-558). Tačiau su jais sie- jasi vos keli ypatybės turėtojų pavadinimai. Priesaga -inga turi kregždinga „kregždė“ (nuo seno vartojamas žemaičių tarmėje, randamas D. Poškos, S. Dau- kanto raštuose, zr. LKŽ VI 121), gal čia priklauso ir lakštinga „lakštingala“ BzF 132; Pgg (VII 96, apie jo darybą žr. LEW 337) bei iš dalies priesaga -ala išplės- tas vedinys lakštingala, jei tai nėra perdirbtas skolinys iš vok. Nachtigal (taip Szemerėnyi 1960: 221 tt.). Visai neaiškios darybos, bet semantiškai artimi yra žodžiai blėzdinga „kregždė“ (užfiksuotas jau BB 3 Moz 11,19, dabar paplitęs žemaičių tarmėje, žr. LKZ I? 907-908), kuolinga „žiurlys“ Ds; Sb; Pnd (VI 912). § 11. Priesagos-ingas(-a) paradigminj varianta-ingis(-é) turi: blézdingé/blezdin- gé/blezdingé „kregždė“ K; Klp; Skdv; „našlaitė (gélé)“ YI; Klp (LKZ I? 908), burlingis „kas valgydamas apsilaisto“ LMD(SIv), burlingé „perrūgęs pienas; prasta sriuba“ VIk (I> 1192), klibingis ,,iSklypes, raiSas žmogus ar gyvulys“ J; Erz; VSR (VI 75), klivirigis „kas linguoja į šonus“ N; [K]; J II 168, krivingis ,,susisu- kes daiktas“ Br; Slnt (ŽD 121; LKZ VI 660), kuolinigé „Žiurlys“ Nj; Rm (LKZ VI 912), lakstinge „lakštingala“ LTR(Pnd); Pšl; Ad (VII 97), rusingis „rusas“ Zt (ZtZ 567), slivingis „kas kreivomis kojomis“ N(Rg); [K]; BzBk III 70; KZ. 152 $ 12. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas padarytas ir su šiais priesa- gos -ing- apofoniniais variantais: -angas(-a): žabūngai (plačiai paplitęs XVI-XVII a. raštuose, vartojamas ir dabar tarmėse: Pl; Brst; Užp; Ūd; Mšk; Kair; Ds), žabūngos „spąstai“ VInE 4; BM 72, 449; TI; V3n; Pin; Plt; Plv; Tj; Gs; Mrc (LKZK, plg. pr. slango ,zZaslai, žabokliai“ (Gebys) E 452, zr. PKEZ IV 128-130); -engé: juodengé „tokia mėlyna uoga“ Db¢ (LKZ IV 399); -(i)Jungis/-ungys(-€) : aklungys „aklas žmogus, arklys“ J I 9, burliungé „skys- tas purvas“ Lp; „prasta sriuba“ Dglš; Nmn; Kls; Dg, burliungis „klampynė“ O 401; Krz 158; [K]; „nutukėlis“ J; Skr; Gs; Vrn (LKZ I? 1193), murungis ,,paniu- res žmogus“ Smk (VIII 433), pludungé/pludungé Ms; Als; Sint; Dr; Plt, plu- dungis/pludungis/ plidungis/pludungys „nerimtas žmogus, plevesa® J; Krp; Tv; Erž; Šv; Sint; Pln; Uzv; Krš (X 322), varliūngis ,varlius, mažas vaikas“ Rdm (LKŽ XVIII 275), Zaliungis „žali neprinokę rugiai, vaisiai“ “ Lkm; Trgn, Zaliunge „žalios uogos, obuoliai“ Klt (LKŽK); čia gal priklauso neaiškios darybos mėš- lūngis/mėšlufigis/mėšlungis K; J; Žem; Skr; Vlkv; Lk; Šv; „žalčialankis“ J; Lnkv; Rm; Pc; „karpažolė“ R; P; K, mėšlungė „mėšlungis“ LC 1878,31; Kv; „žalčia- lankis“ Kos 238; Pc (VIII 97). $ 13. Labai reti atitinkami vediniai ir latvių kalboje, pvz.: teteriga „teterva“, lakstiga-la (plg. lie. lakštingala, lakštinga, žr. § 10), s. la. baridfe „našlaitė“ (LVG 371). Prūsų kalboje būdvardžiai su priesaga *-ingo- daug dažniau daiktavardėda- vo ir gaudavo ypatybės turėtojo reikšmę, pvz.: naunings „naujatikis“ (Newling) III 87, ragingis „elnias“ (Hircz) E 65, acc. pl. paklusmingins „pavaldinius“ (Un- terthanen) III 91, (Kaukienė 1994: 9). Prie šių vedinių šliejasi ir gentivardis jotvingiai, kuris veikiausiai iš pradžių reiškė „Jotvos gyventojai“ (Būga 1961: 153-156; Salys 1985: 406-407). Kad tokia daryba vakarų baltų kalbose yra sena, rodo prūsų, jotvingių ir kuršių vietovardžiai bei asmenvardžiai su -ing ir jos variantas -ang-, -ung-’. Be to, prūsų (plg., pvz., Elbing, Marungen PKEŽ 1248-249; III 149-151), kuršių ir jotvingių gyventose vietose užfiksuota vandenvardžių ir helonimų su -ing-, -ang-, -eng-, -ung-, pvz.: Lidlinga Slv, Alanga Trg (plg. la. aludgs „versmė, akivaras“), Drabėngis Prn, Babrūngas Plt (Vanagas 1970: 91, 134, 168-169, 203; Bilkis 1998: 54, 126-127, 159). Cia dar reikia turėti omenyje, kad ir minėti lietuvių kalbos ypatybės turé- tojų pavadinimai su -ing-, -ang-, -ung- irgi vartojami daugiausiai vakarinėse ir pietinėse tarmėse (žr. §§ 11-12), kurios veikiausiai susiformavo ant vakarų baltų kalbų substrato (plg. Mažiulis 1994; Vidugiris 1996). Ą Būga 1961: 136; Gerullis 1922: 247; Trautmann 1925: 174; Savukynas 1966: 172; Zinkevi- čius 1987: 20, 42; Vanagas 1994; 1996: 113-120. 153 $ 14. Vakarų baltų kalbose buvo ir būdvardžių su priesaga *-ingo- paplitimo centras. Mat prūsų kalboje su ja būdvardžiai buvo daromi ne tik iš vardažodžių (kaip lietuvių ir latvių kalbose), bet labai dažnai ir iš veiksmažodžių, pvz.: au- schaudiwingin „patikimą“ (trewe) III 53, : auschauditwey „patikėti“ (vertra- wen) III 27,,, Druwingin „tikintįjį“ (glaubigen) III 119, : druwit „tikėti“ (gleu- ben) III 45,, ir t.t. (Kaukienė 1994: 9). $ 15. K. "Būga (1961: 789-796) atkreipė dėmesį į ypatingą baltų kalbų būd- vardžių su -ingas ir germanų kalbų ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -ing (ii irgi turi variantus -ang-, -ung-) darybos panašumą, plg. lie. vargingas, la. vardzigs „vargingas“ ir s. vok. aukšt. arming „vargšas žmogus“, lie. galingas, la. varigs „stiprus“ ir s. vok. aukšt. mahting „stiprus žmogus“ ir t.t. A. Vaillant'as (1970; 1974: 494) baltų kalbų priesagą -ingas buvo linkęs laikyti germanizmu. Tačiau tai visai neįtikima (Skardžius 1972: 96). $ 16. Baltų kalbų vediniai su *-ingo- yra augte suaugę su visa baltų kalbų darybos sistema. 1. Baltų kalbose greta priesagos *-ingo- turime ir seną priesagą *-ino- be determinatyvo *-g-. Pažymėtina, kad kai kurių būdvardžių priesaga *-ingo- ir *_ino- reikšmė visai sutampa, plg. s. lie. kruvingas „kruvinas“ ir krūvinas, s.b.sl. krwwont „kruvinas“ (ŽD 120). Be to, baltų kalbose daiktavardėdami priesagos *-ino- (ypač naujesnės formos priesagos *-inio-) būdvardžiai irgi linkę gauti ypatybės turėtojo reikšmę (žr. §§ 4-8). 2. Baltų kalbose prie priesagos *-ino- prilipo ir determinatyvas *-d-. Antai su prie -ind- padaryta gentivardis galindai, kurio pirminė reikšmė galėjo būti „gale gyvenantys“ (plg. lie. asmenvardžius Galinis ir Galindžius) ir kuris savo daryba panašus į anksčiau minėtą gentivardį jotvingiai (žr. § 13). Priesaga -ind- randame vietovardžiuose: pr. Karwinden, Stubynden, lie. Gelind-enai Pln, Ne- rind-aičiai Tl, lietuviškose pavardėse Dalinda, Dubrindys, Tilindys®, vanden- vardyje Kelinda Pln (Vanagas 1970: 167). Priesaga -ind- turi variantą -and-, su kuriuo kaip ir su -ang- padaryta vandenvardžių, pvz.: Gylanda Pgg, Samdndis Smal ir kt. (Vanagas 1970: 91), plg. dar vedinius su -und- (pvz.:klabūndas „griau- medis“, klabūnda „kas klupčioja“ DaiktvDrR 152) ir minėtus vedinius su -ung-. Kai kurie priesagų -ing-/-ang-/-ung- (resp. -ind-/-and-/-und-) vediniai (ypač vandenvardžiai) gali būti kilę iš išplėstų heteroklitinio linksniavimo formų lie- kanų, plg. lie. Suvingis, pr. Sawange ir lie. Savėlis, Savėnė, pr. suge „lijimas“ (Reynen) E 49; arba lie. Krūvanda ir Kriioja, la. krauja „status upės krantas, skardis“ (Karaliūnas 1987: 190-191, plg. dar Krahe 1959: 242-243). § 17. Tuo tarpu germany kalbų ypatybės turėtojų pavadinimai su -ing neturi tokių gilių šaknų, jų kilmė yra neaiški. Be to, gotų ir kai kuriuose kituose se- niausiuose germanų kalbų rašto paminkluose jų labai rėta. Beveik nėra šio tipo 5 Gerullis 1922: 223; Savukynas 1963: 322; Skardžius 1973: 55-56. 154 vedinių, kurie turėtų atitikmenų visose ar daugelyje germanų kalbų ir galėtų būti laikomi pragermaniškais, jų visai nemini A. Bammesbergeris (1990) savo monografijoje apie pragermanų kalbos vardažodžių morfologiją. W. Meidas (1967: 198 tt.) mano, kad jie paplito gana vėlai, jau atskirose germanų kalbose, be to, ne visose iš karto vienodai plačiai: daugiausia jų randama sen. islandų kalboje (Munske 1964: 8-38; Benett 1966: 657). Skandinavijoje užfiksuota ir daugiausia vietovardžių su -ing- (Udolph 1994: 149-161). Gal ten ir ieškotinas jų paplitimo centras? Taigi kyla klausimas, ar negalėjo priesaga *-ingo- patekti į germanų kalbas iš vakarų baltų kalbų (o gal ilga pastarosios grupės kalbų kaimynystė tik suaktyvi- no priesagą *-ingo- germanų kalbose ir pakeitė pirmykštę jos formą?). Jeigu priimtume šią baltų įtakos hipotezę, lengviau paaiškintume, kodėl germanų kal- bos priesagoje -ing turi priebalsį g vietoj laukiamo k. Mat senąjį indoeuropietiš- kąjį determinatyvą *-g- atitinka germ. -k-. Jį dažnai randame deminutyvuose, kuriuos galima lyginti su baltų kalbų priesagos -už- deminutyvais (aut. 1994: 138). ? germany kalbas iš vakarų baltų kalbų galėjo ateiti ir priesaga *-omen-. Gal dėl vakarų baltų ir germanų (irgi dažniausiai skandinavų) kalbų kontaktų abie- jose kalbų grupėse imta daryti ypatybių pavadinimus su būdvardiška priesaga *-isko- (aut. 1994a: 31). $ 18. Kad vakarų baltų ir germanų kalbų kontaktai buvo seni ir , matyt, ilga- laikiai, leidžia manyti ir prūsų kalbos germanizmai. Antai iš to paties seno ger- maniško žodžio *xelmaz „šalmas; tam tikras galvos apdangalas“ atsirado du skirtingo senumo prūsų kalbos germanizmai. Pirmasis kelmis „kepurė“ (Hut) E 475 pasiskolintas labai seniai, gerokai prieš Kr., o antrasis ilmis „stoginė“ (Bark) E 234 — veikiausiai pirmaisiais amžiais po Kr.’ V. Mažiulis (1981a: 8) teigė, kad vakarų baltai su germanais išbuvo kaimy- nais apie tūkstantį metų: nuo VIII a. prieš Kr. ligi III a. po Kr." W. P. Schmidas (1986) irgi mano, kad germanų kalbos susiformavo baltų kalbų kaimynystėje. Archeologai pastebi nemaža senų bendrų bruožų tarp vakarų baltų ir gotų kul- tūrų (Žulkus 1995). Be to, galimas daiktas, kad dalis vakarų baltų genčių patraukė kartu su ger- manais prieš Romos imperiją, o kai kurios baltų (gal mišrios su germanais) gentys vėliau sugrįžo atgal. Gal apie tą žygį byloja galindų vardo pėdsakai Ispa- nijoje ir kai kuriose kitose Pietų ir Vakarų Europos vietose (PJa E-H 139-140; I-K 380; Toporov 1980; 1983; 1993 su lit.). Moraviją, Slovakiją bei Čekiją siekia ir arealas, kuriame pastebėta vietovardžių ir asmenvardžių, kilusių iš etnonimo ? Būga 1961: 85-87; Salys 1985: 274; PJa I-K 42-43, 311-312; PKEZ II 74, 160-161 su lit. 10 Beje, dabar V. Mažiulis (1995) iškėlė naują hipotezę, pagal kurią tiek slavų, tiek ir germanų kalbos kilusios iš protobaltų kalbos periferinio dialekto, tik skirtingu metu. Ji primena ir L.Palmai- čio (1995) nuomonę, kad prabaltų kalba eanti paskutinė liktinė ide. prokalbės raidos pakopa. 155 prūsai (Nepokupnyj 1976: 92-103). Antra vertus, archeologiniai duomenys ro- do, kad V-VI a. po Kr. Prūsijoje bei Vakarų ir Vidurio Lietuvoje pasirodė nau- jos polietninės klajoklių gentys, savo materialine kultūra labai artimos gotams bei Romos provincijoms (Šimėnas 1992; 1994). Apie panašaus laikotarpio baltų ir gotų santykius rašoma Jordano „Getikoje“, ypač šiuo požiūriu svarbus Teo- doriko Didžiojo laiškas aisčiams VI a. (Gudavičius 1982; 1987). Gal kai kurių baltų genčių sugrįžimas iš Romos atsispindi ir legendoje apie lietuvių romenis- kąją kilmę bei kunigaikštį Videvutį (plg. Šimėnas 1989; 1994a; Beresnevičius 1995: 77 tt.). Tačiau visa tai reikalauja tolesnių studijų. Vediniai su priesagomis -ienas, -iena $ 19. Daiktavardėdami kai kurie būdvardžiai su priesaga -ienas(-a) (tai vei- kiausiai priesagos -inas(-a) apofoninis variantas) gavo ypatybės turėtojo reikš- mę. Ypatybės turėtojų pavadinimų su -ienas yra vos keli, pvz.: beržienas „balžie- nas“ Dglš (LKŽ I? 776, kiaulienas „meitelis“ Jnš; Žg (plg. kiaulienas,-a „kaip kiaulės“ NS 812; (d.)Rm — LKŽ V 696), rugienai „nupjautų rugių ražai“ BB 2 Moz 15,7; Dkš (XI 887). Gal čia priklauso ir kamienas (plg. la. kams, sl. *kom» „grumstas, luitas“, lie. kam-anos, vok. Ham „pavalkai“)". § 20. Dažni atitinkami moteriškosios giminės vediniai su -iena paprastai eina mėsos pavadinimais (DaiktvDr 414—415). Tokių vedinių randame jau XVI-XVII a. raštuose, pvz.: aviniena DP 294,, jautiena SD' 196; SD? 484; Lex 71, kuiniena SD* 436, ožiena Lex 19, paršeliena SD! 140, vištiena SD? 144, žąsiena SD' 34, žvėriena SD? 157; Lex 106. Kiek kitokios reikšmės yra vedinys prėskienos „nerauginta tešla“ C II 572; O 516; N; „žydų Velykos“ SD* 347 (plg. prėskinės „t.p.“ VlnE 155, prėskiena „nerauginta tešla“ N; „prėska sriuba“ J). Mėsos pavadinimai su *-eino- turi atitikmenų dar slavų ir italikų kalbose, plg. lie. žvėriena ir sl. *zvėrina, lo. ferina'. Vediniai su priesagomis -ienis, -ienė, -eina/-einė $ 21. Ypatybės turėtojo reikšmę gauna daiktavardėdami ir būdvardžiai su naujesnės formos priesaga -ienis(-ė). Ypatybės turėtojų pavadinimų su -ienis kaip ir su -ienas (plg. $ 19) yra ne- daug. Keli šio tipo vediniai žymi augalų virkščias, pvz.: bulbiėnis „bulvienojas“ 1 Būga 1959: 35-37, 295-296; ŽD 287-288; LEW 213; ĖSRJa II 300; ĖSSJa X 179-180. 12 Leskien 1891: 413; Brugmann 1906: 276 tt.; ŽD 288; BKGF 79; GJL II 212; Butler 1971; Stawski 1974: 123; Vaillant 1974: 363 tt. 156 Gg; Dbg; PIS; Nmč „(plg. bulbičnis,-ė „bulvinis“ Sb; Sdk; Bb; Slm; Rk; Nmn; Drsk — ŽD 289; LKŽ I? 1149; LKA III 29, 143), bulviénis „bulvienojas“ Kt; Alk; Smk (plg. bulviénis,-é „bulvinis“ Jnšk; Čk = LKŽ I? 1156; LKA III 29, 143), kamiénis „bulvienojas“ Kos 45; J(Ds); Ds; Sdk; Dgl; Zr (LKZ V 176, plg. ka- mienas, zr. § 19), ropiénis „ropės lapas“ Dglš; Str; Grv (XI 833). Žymiai dažniau šios reikšmės vediniai daromi su sudurtine priesaga -ien- ojas (aut. 1997: 125). § 22. Tarmėse pasitaiko ir keli kitokios reikšmės NAttr su -ienis, pvz.: beržiė- nis „beržinė lazda“ Rod (LKŽ I? 770), dryžiėnis „dryžas pakulinis audeklas“ Prng; Vdš (II? 734), karstiénis „blynas“ Kb (V 325), kelniénis „storas pašukinis audinys kelnėms“ MI; Dg; Ad (V 529), margiénis „prastas naminis spalvotas audeklas“ Ad; Klt; Prng (VII 852), rugičniai „ruginiai šiaudai“ JD 227; Dbg; Ds; Kair; Trgn; Pb (plg. rugiėnis,-ė „ruginis“ — LKŽ XI 887), saldiénis „saldė“ Arm; Grv; Zt; „saldus patiekalas“ Vrn; Žin (plg. saldienė, žr. § 23, saldiėnis,-ė „neraugintas, turintis saldumo“ Er; Nč — LKŽ XII 64). $ 23. Dideliame aukštaičių tarmės plote su priesaga -ienė daromi įvairūs valgių pavadinimai (ŽD 289-290; DaiktvDr 347-348; LKA III Žemėl. Nr. 125, p. 138-139). Tokių vedinių užfiksuota jau K. Sirvydo žodyne. NAttr bėralienė „nevėtytų rugių duona“ SD? 21, 29, miltienė „miltų tyrė“ SD* 99, pautienė „kiaušinienė“ SD! 45; SD* 84 vartojami tarmėse. Vedinys saldienė „saldumynas“ SD* 164 (t.p. [K]) dabar tarmėse turi reikšmes „saldė“ Vdš; Grv; Lz; „saldi duona“ Knv (LKŽ XII 64), džiovienė „džiūvėsis“ SD* 78 — „džiova“ Rd (plg. džiovė „sudžiovinta duona“ Alvt; „džiova“ O 333; Ds; Prng; Dgl; Ktk — ikž II? 1022, 1023). Be to, vediniai su priesaga -ienė dažnai žymi žmonas ir pateles. § 24. Su senesnės formos priesaga -eina ar -einé (apie jos kilmę žr. DaiktvDrR 64-65) padarytas miškų deivės vardas Medeina ar Medeinė““, plg. pavardę Augš- teinis, miesto vardą Rasčiniai (ŽD 290) bei vandenvardžius Kulčinis Mrk, Sto- reinis Sem, Kruteinė Klp (Vanagas 1970: 110). Vediniai su priesagomis -ainis/-ainys(-ė), -aina $ 25. Priesaga -ainis(-ė) — tai priesagos -ienis(-ė) apofoninis variantas. Su ja lietuvių kalboje irgi daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, bet rečiau negu su -ienė. XVI-XVII a. raštuose buvo labai paplitęs dabar išnykęs vedinys tėvainis „įpėdinis, turto paveldėtojas“ (plg. la. tęvainis „senas, gerai pažįstamas vy- ras“ ME IV 179; LVG 328). J. Bretkūno raštuose dažnas vedinys gentainis(-ė) 13 Skardžius 1954: 221; Gimbutienė 1985: 152; Zinkevičius 1987: 91; Eckert 1992: 3-4: Grei- mas 1993, 157 „giminaitis, tos pačios genties žmogus, draugas“ BP 13X; BB GG 1,9; 1,15; Pat 8,4, užfiksuotas ir dabartinėse Klaipėdos krašto tarmėse (Klp; Pj — LKŽ III 237). XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne „Clavis Germanico-Lithuana“ (II 347) randame vedinį apvalainis „apvalus medžio gabalas“ (dar R II 296; Kair; „kočėlas“ Klvr, plg. dar apvalainis,-ė „apvalus; pailgai apskritas“ LKŽ I’ 278). $ 26. Dabar su priesaga -ainis(-ė), kaip ir su -ienė (plg. $ 23), dažniausiai daromi valgių pavadinimai: 1) paprastai iš daiktavardžių, pvz.: aguonainis „aguonų pienas“ Smk; „pyra- gas su aguonomis“ Rs (LKŽ I? 28), avižainis „avižinių miltų ragaišis“ Vkš (plg. avižainis,-ė „avižinis“ R; K; S.Dauk; J; Skr — LKŽ I: 531), bulvainė „bulvių sriuba“ Plv (plg. bulvainis,-ė „bulvinis“ J — LKŽ I? 1154), cibulainė „padažas, skystas valgis, kur daug svogūnų“ Grš; Snt (II? 19), duonainė „sriuba iš duonos maišymo, duonos pluty ar miltų“ J; Skr; Erž (II? 870), kravainis „duona, kepta su krauju“ Vkš (VI 485), kunkulainė „kukulių sriuba“ Skr (VI 900), medainis „meduolis“ Ši (VII 982), miežainė winiefing duona“ R II 169; „prasta, rupi Kos 20; Brs; Skd (plg. miežainis,-ė „miežinis“ R II 169; K; J; S.Dauk; VI; Šts; Vkš — LKŽ VIII 158), padažainis „košė, valgoma pasidažant“ Vdk (IX 41), paplotainis „plona duonos bandelė“ J; Als; Šič (plg.paplotis LKŽ IX 377),uogai- nė „uogų sriuba“ Žvr (XVII 478), vyšnainė „duonos ir vyšnių mutinys“ Nm; Žvr; Snt; Lkš; Šk; Grš; „vyšnių košė“ Snt (LKŽK). 2) retkarčiais iš būdvardžių, pvz.: apskritainis „kukulis“ Up(LKŽ I? 263), juodainis „kepinys iš kraujo“ Ll (IV 391, saldainis/saldainis/saldainis (paplitęs tarmėse, ypač žemaičių), saldainé/salddiné „saldainis“ (paplitęs Aukštaičiuose LKZ XII 62), sausainis/sausdinis „džiūvėsis“ J; JD 166; (d)Sln; „tešlainis“ Mšk; „kiauru viduriu kukulis“ Stk, sausdiné „tešlainis“ Pv (XII 204). § 27. Tarmėse (daugiausia vakarinėse) pasitaiko ir kitokių priesagos -ainis(-ė) ypatybės turėtojų pavadinimų: 1) iš daiktavardžių, pvz.: ausainis „medinis indas su ausimis; išsižiojėlis“ YI (LKŽ I? 500), bdrzdainis „barzdočius“ Grg (I? 674), brolainis „brolio sūnus“ Skd; „pabrolys“ Jnš (I* 1068), gridvainis „Žiopla“ Rd (plg. griovė, gridvas „Ke- rėpla, nevikrus žmogus ar gyvulys“ LKŽ III 614-615), keldinis „pašiūrė“ Pvn; Al; Gd (V 504), kylainis „kas su kyla“ Šts; Ms (V 773), lepšainis „ištižėlis“ Vdk (VII 369), meldainis „užaugęs ežeras“ Trg (ŽD 286), molainė „moliena“ Lš (LKZ VIII 334), pakelainis/pakeldinis/pakelainys „pašiūrė“ Smn; Al; LS; Aly; Mrs; Krok (IX 163), pleperainé „kas mėgsta niekus šnekėti“ Rs, plepetainé „plepys“ Alk (ŽD 287), Sakainis/Sakainis „išsišakojęs medis“ Tv; End (plg. šakainis,-ė, šūkainis,-ė „Šakotas“ Tv; Jdr — LKŽ XIV 400), šilainė Prn; Mrj; Lkč; Nm; KrR; VIkj; Brt; Pkn; Gs, Silainis ,smiltinga, lengva žemė“ LTR(Dt); Jsv (plg. Silainis, -ė „Šilinis“ J; Ss; For — LKZ XIV 778), zabarainis „išsikraipęs rąstas“ Tv (LKZK); 158 2) iš būdvardžių, pvz.: apskritainis „apskritaburnis“ Lkš; Šk (plg. apskri- tainis,-ė „pailgai apskritas“ Slm — LKŽ I? 263), dryžainis „dryžas audeklas, drabu- žis“ Sk; Škn (plg. dryžainis/dryžanis, -ė „dryžas“ J; Lnkv — LKZ II? 733), gyvainė „gyvuonis“ Pš, gyvainis „t.p.“ Prk; Stb; Klov; Brž; Sml; „voties gėluo“ Sdb (III 361); 3 iš skaitvardziy, pvz.: ašmdinė „aštuonių gorčių talpumo indas javams sei- kėti ar sėti“ Grk; Rs; Plt; „toks biralų saikas (aštuonis gorčiai)“ Erž; Skdv; Vdk, ašmdinis „aštuonių gorčių indas“ Rp; Vdk; Rs; „toks sviesto matas“ B; [K]; „žemės valako aštuntadalis“ Kos 216; Šd (plg. ašmdinis,-ė „aštuonių gorčių di- dumo“ J — LKZ I2 338), ketvirtdinis/ketvirtainis „ketvirtis“ N; K; J; NT Luk 3,19; A 1884,263; Nm (plg. ketvirtainis/ketvirtdinis,-¢ „kvadratinis“ LKZ V 667-668). § 28. Senesnės formos priesagą -aina turi NAttr lebeddina „ištižęs, neran- gus, apsileides žmogus, lebeda“ Varn (LKZ VII 218, plg. plepdina DaiktvDrR 128). ; 29. Latvių kalboje užfiksuotas vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas su -ainis(-e), pvz.: pirkstaini „pirštinės“, vilnaine „didelė vilnonė skara“ (LVG 327-328). Kad būdvardžiai su *-oino- baltų kalbose ėmė daiktavardėti ir virsti ypatybės turėtojų pavadinimais gana seniai, rodo ir pr. deynayno „ryto žvaigž- dė, aušrinė“ (Morgenstern) E 5 (PJa A-D 318; PKEŽ I 188 su lit.). Vediniai su priesagomis -ynas(-ė), -yna § 30. Su priesaga -ynas(-ė) padarytas vos vienas kitas ypatybės turėtojų pava- dinimas. Pirmiausia minėtinas senas baltiškas vedinys kaimynas/kaimynas(-¢)", plg. pr. acc. sing. kaiminan „kaimyną“ (Nachbar) III 69,,, iš dalies la. dial. ciemins (LVG 319; BKGF 79; PKEŽ II 75-76). Jau K. Sirvydo žodyne (SD? 152, 170) randame NAttr lazdynas. Mažosios Lietuvos (C II 96; O 96; N; [K]) ir J. Pabrėžos raštuose užfiksuotas vedinys moterynas „skaistažiedė moteržolė“, A. Juškos žodyne (I 398) — ežerynas „iš- džiūvęs ežeras“. Ypatybės turėtojo reikšmę dar turi keli tarminiai vediniai su -ynas(-ė), pvz.: kojynas „pastovas, pakojė“ Dov (LKŽ VI 295), kūlynas „krūmas išaugęs iš vie- 15? 14 Šis vedinys XVI-XVII a. raštuose, be dabar įprastinės reikšmės „greta gyvenantis žmo- gus“ (SD? 39; Lex 63), turėjo dar reikšmę „pavaldinys, nelaisvas žmogus“ DP 3X; PK 120,,. Vedinys kaimynas pateko į Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje kanceliarine slavų ir lenkų kal- bomis rašytus raštus, kur jis reiškė tam tikrą valstiečių baudžiaunininkų kategoriją (Jablonskis 1930; Jurginis 1962). S. Daukantui irgi buvo dar pažįstama kaimyno reikšmė „valstietis, kaimo gyventojas“ (Subačius 1993a: 64; DaukŽ I 511). Taigi vedinys kaimynas veikiausiai yra sudaikta- vardėjęs būdvardis, kadaise turėjęs reikšmę „kaime gyvenantis, kaimui priklausantis, iš kaimo kilęs“ (Mezger 1960: 297-298; Lingys 1970: 297-299). 159 no kelmo“ BM 140; BsMt II 201; LTR(Jnš); Jnšk; Krp (VI 833), lebedynas „ištižėlis“ Trak (VII 218), motynė „senoji bulvė, iš kurios išauga naujos“ Šts (VIII 369), senynas „labai susenęs žmogus“ LMD(Tvr) (LKŽ XII 390), sūpuok- lynas „Jiūnas“ Lz (XIV 205), šaltynas „šaltinis“ Rm (XIV 268). $ 31. Labai artimi ypatybės turėtojų pavadinimams yra pietų aukštaičių tar- mei būdingi su šia priesaga padaryti deminutyvai, žymintys paukščių vaikus (pvz.: genynas „genio vaikas“, karvelynas „karvelio vaikas“, kranklynas „kranklio vai- kas“ ir t.t., žr. ŽD 267), patroniminės kilmės pavardės (pvz.: Aleksynas, Ka- siulynas, Vitukynas ir t.t.), atrodo, turinčios atitikmenų prūsų kalboje (pvz.: An- tonyn, Dirsenyn, Kickenyn ir kt., žr. Savukynas 1966: 172-173; Zinkevičius 1987: 42), bei daugiausia Mažosios Lietuvos raštuose užfiksuoti kai kurie giminystės terminai (aut. 1994: 144-145). Su priesaga -yna padarytas vedinys kaimyna „kaimynė“ O 356 ir deivės var- das Žemyna“. $ 32. Ypatybės turėtojų reikšmę kartais gauna būdvardžiai su *-ino- ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose. Antai lie. kaimynas (žr. $ 30) savo daryba ir reikšme labai artimas lo. vicinus „kaimynystėje esąs“ ir „kaimynas“, s. b. sl. séminy „šeimynai priklausąs“ ir „vergas“ (BKGF 79; PJa I-K 149-151). Galbūt lie. Sas „kiaulių mygis“ Trš; Akm; Trk; Lz; Mzk (LKZ XIV 363) atitinka germ. *svinam, iš dalies sl. *svineja „kiaulė“, bet plg. la. svins „purvinas, suters- tas“, s. b. sl. svinw, lo. svinus „kiaulių“ (Karaliinas 1994: 128-129; PKEZ IV 176-177, zr. dar aut. 1995: 186). Slavų kalbose gana paplitę singuliatyviniai vediniai su *-ino-, padaryti iš kuo- pinių pavadinimų ar genčių vardų, pvz. sl. *bratiny „brolis“ : *bratoja „broliai“, *Rusinv : *Ruso (Stawski 1974: 120). Ypatybės turėtojo reikšmę turi kai kurie vediniai su *-ino- ir sen. graikų kalboje, pvz.: gočivog „tokia upių žuvis“: goog „smailas“ (Brugmann 1906: 276; Chantraine 1933: 204). Taigi būdvardžiai su *-ino- seniai buvo linkę daiktavardėti ir gauti ypatybės turėtojų reikšmę. Tačiau šio tipo vediniai baltų kalbose nepaplito. Baltų kalbo- se su priesaga *-ino- dažniausiai daromi kuopiniai pavadinimai (aut. 1995: 184) ir deminutyvai (aut. 1994: 144-145). Vediniai su priesagomis -umynas, -umyna, -umynė $ 33. Kiek daugiau lietuvių kalboje padaryta ypatybės turėtojų pavadinimų su sudurtine priesaga -um-ynas, pvz.: brangumynas/ brangumynas „brangus daik- tas“ BsP II 261; Vd; Mrj; Alk (LKZ I* 998, plg. branguumas), gardumynai/gar- 15 ŽD 269, 270; Skardžius 1954: 223; Meid 1957: 125; Gimbutienė 1985: 151-152; Zinkevi- čius 1987: 90: Greimas 1990: 434 tt.; York 1993: 247. 160 dumynai „gardus valgis“ DP 3X; SE 166,; K; J; Ldvn; Lp (III 123), gilumynas „gili vieta“ Nč (III 304, plg. giliumas, giluma), juodumynai „nešvarumas, juodas daiktas“ K I 266, 309, 698 (plg. juodūmas), kartumynai/kartumynai/kartumynai „kartus daiktas“ RB Rd 3,15; K; J II 47; Ds (ŽD 268; LKŽ V 346, plg. kartū- mas), klampumynas ,klampyné“ Km; Mrs; Rud; Kb (LKZ V 958, plg. klampiimas), margumynai „įvairūs margi daiktai“ K I 269, margumynai ,,iSmar- ginimas, raštai“ Jrb (LKŽ VII 857, plg. margūmas), retumynai „reti krūmai ir medžiai“ Skn (XI 495, plg. retūmas, retuma), riebumynai „riebūs valgiai“ K.Do- nel; N; K (plg. riebūmas), saldumynai/saldumynai/saldumynai K; Mit I 19(Rg); J; J.Bil; V.Krėv; Zp; Jrb; Sdk; Ds (ŽD 268; LKŽ XII 70, plg. saldumas), ska- numynai/skanumynai „skanėstas“ Sch 178; Mit I 19(Rg); K; Slnt; Lk (LKZ XII 738, plg. skanūmas), tankumynas (paplitęs daugelyje tarmių LKŽ XV 815, plg. tankūmas, tankuma), žalumynai Jdr; PumZ; Pgg; Graz; Krs; Ut; Mžš; Kair; Alv; Snt (plg. Zalumas, Zaluma), zirgumynai/Zirgumynai „lapuočių medžių gru- dų ankštys“ Lkm; Dkk; Ds; Švnč; Dbč (LKŽK). § 34. Priesagos -umynas turi šiuos retus paradigminius variantus: -umyna, pvz.: lygumyna „lyguma“ MZ II 186; N, tankumyna „tankumynas“ Rdm; Pls; Rod (LKŽ XV 815); -umynė, pvz.: gardumynės „gardumynai“ R (plg. gardumynai), juodumynė „juodos rūdys“ MI (LKŽ IV 411, plg. juodumynai), klampumynė „klampumy- nas“ Sdk; Ut (V 958), tankumynė „tankumynas“ BsP II 592; LTR(Dkk); DS 66(Rs); Skdt; Ds (XV 815). Su priesaga -umynas ir jos variantu -umyna kai kuriose lietuvių kalbos tar- mėse daromi ypatybių pavadinimai (aut. 1992: 43). Be to, šio tipo vediniai sieja- si ir su kuopiniais pavadinimais su priesagomis -ynas, -yna, -yné (aut. 1995: 184-186). Vediniai su priesaga -(i)ūnas(-ė) § 35. Dabar vartojama daugiau kaip pusantro šimto ypatybės turėtojų pava- dinimų su šia priesaga (DaiktvDr 349-350; DaiktvDrR 148-149). Tuo tarpu XVI-XVII a. raštuose jų yra vos keli. Jau tuo metu buvo plačiai paplitęs vedinys viršūnė. Tarmėse vartojamas ir NAttr dykūnas C II 89. Vedi- niai didžiūnas „didikas“ SD? 56, 99, 248, 478; SP 9X; SIG 7X; SE 19,; Ch' Apr 6,15, galiinas „stipruolis“ SD’ 177, 181; SP II 94 ; SE 22, 63 .; Ch’ 6X; Ch 1 Sam 17, 51; „didikas“ MP 44 (,,galvazudys“ M.Valan¢; S.Dauk), karalitinas , ka- raliaus sūnus“ (plačiai paplitęs XVI-XVII a. raštuose), Zyginas „pasiuntinys“ Lex 70a; C II 299 (t.p. Krz 413; R II 81; MŽ II 107; N; [K]; L 523; BŽ 100, 600; M ir kt. raštuose) dabartinei kalbai jau nebūdingi. Vedinys gerūnas „smagu- mams atsidavęs“, apskritai, žinomas tik iš SD? 379. Dar keli senųjų raštų vedi- niai su -(i)ūnas(-ė) siejasi tiek su vardažodžiais, tiek su veiksmažodžiais (DaiktvDrR 148). 161 Senieji dokumentai ir gyvenamųjų vietų vardai rodo, kad XVII a. vidurinė- je Lietuvos dalyje su priesaga -(i)ūnas plačiai buvo daromi tėvavardžiai, kurie ilgainiui virto pavardėmis, pvz.: Aleksiejūnas, Balčiūnas, Tamošiūnas ir t.t.“ $ 36. Prūsų kalboje irgi būta nemaža asmenvardžių su -ūn-. Ypač senas dievo vardas Perkūnas, bendras lietuvių, latvių ir prūsų kalboms: iš čia lie. perkūnas, la. dial. pérkiins, pr. perkunis (Donner) E 50, plg. dar lie. Medūnas ir pr. Medun, lie. Norūnas ir pr. Norune (taip pat latvių kalbos vietovardį Narūni, žr. Arumaa 1963: 78), lie. Vilūnas ir pr. Willune (Trautmann 1925: 168-169; SV 46). Tuo tarpu bendrinių ypatybės turėtojų pavadinimų su -ūn- prūsų kalbos teks- tuose galima sakyti nėra, išskyrus gal tik alkunis (Elboge) E 110 (plg. lie. al- kūnė, la. dial. ėlkūne), kurį tik etimologiniu požiūriu galima laikyti priesagos -ūn- vediniu (PKEŽ I 67-68). Jų buvimą galėtų rodyti du veikėjų pavadinimai su -ūn- (DaiktvDrR 149). Latvių kalboje vediniai su atitinkama priesaga -ūns, apskritai, labai reti, pa- sitaiko tik kai kuriose tarmėse, plg. lie. viršūnė ir la. virsūne (LVG 320; Rekėna 1995: 96). § 37. Minėti baltų kalbų duomenys leidžia spėti, kad bendriniai daiktavardžiai su -(i)ūnas dabartinėje lietuvių kalboje gali būti neseniai paplitę. Gal apie tai byloja ir jų kirčiavimas. Mat tikriniai daiktavardžiai su -(i)ūnas lietuvių kalboje yra išlaikę senesnę tvirtapradę priegaidę, o daugumą šio tipo bendrinių daikta- vardžių imta kirčiuoti tvirtagališkai. Išimtį sudaro vos keli vediniai, tarp jų ir senuosiuose raštuose (žr. $ 35) paplitę viršūnė, karaliūnas, kai kur tarmėse ir didžiūnas šalia dažnesnio didžiūnas (Pakerys 1994: 93-94, 121; Stundžia 1995: 65-66 su lit.). Lietuvių kalbos tarmėse yra užsilikę keli nesudaiktavardėję irgi tvirtagališkai kirčiuojami būdvardžiai, pvz.: saldūnas „saldus“ (DaiktvDrR 150). Tad dalis lietuvių kalbos bendrinių daiktavardžių, turinčių tvirtagalę priegaidę, gali būti neseniai sudaiktavardėję būdvardžiai, plg. saldūnas „saldus“ ir „sal- dus vaisius“. Be to, matyt, vyko vedinių su priesagomis *-ūno- ir *-on- kontamina- cija. Kitaip tariant, priesagos *-ūno- vediniai ėmė stumti senesnius vedinius su *.6n-, kurių nemažai daliai būdingas oksitoninis kirčiavimas. Galbūt taip ir atsi- rado K. Būgos (1959: 333 tt.) aptarti dubletai su -(i)ūnas ir -uon- (plg. atskalūnas ir atskaluonis, pasalūnas ir pasaluonis ir t.t.), taip pat nauja priesaga -uonas (DaiktvDrR 151 su lit.). Be to, tvirtagališkai kirčiuoti imta ir nemažą dalį pana- šių ypatybės turėtojų pavadinimų su -onas (plg. $ 44). Tokį kirčiavimą galėjo nulemti ir bendras polinkis 0 kamieno daiktavardžius kirčiuoti oksitoniškai, su- sijęs su kadaise egzistavusia kuopine daugiskaita (plg. Stundžia 1994: 20—21; Mikulėnienė 1996). Žinoma, negalima visai atmesti ir galimybės, kad priesagos -(i)jūnas vediniams plisti galėjo turėti įtakos ir slavų kalbos, kuriose gausu ati- '6 Salys 1930: 138-139; Zinkevičius 1977: 153-155; Maciejauskienė 1977: 162-163. 162 tinkamų vedinių su panašios kilmės priesaga -unv (žr. § 38). Tačiau tas poveikis negalėjo būti labai didelis, nes lietuvių kalboje turime vos kelis aiškius slaviz- mus su pabaiga -ūnas, pvz.: apiekūnas „globėjas“. $ 38. Priesagos -ūnas kilmė nėra aiški, prikurta visokių hipotezių (apie jas žr. aut. 1991: 30-31; DaiktvDrR 149-150). Formos požiūriu šios priesagos vediniai artimiausi lo. tribūnus „apygardos vadas“ : tribus „apygarda“, Portūnus „uosto dievas“ : portus ,uostas“'’, s. ind. damūnas- „priklausantis namams; namų saugotojas“ (plg. lo. domus, s. b. sl. dom, lie. namiin-aitis)'®. Antra vertus, pagal savo funkciją priesaga -ūnas (< *-ūno-) labai glaudžiai siejasi su sl. -uns (< *-ouno-). Su šia priesaga slavų kalbose irgi plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai", plg. lie. saldiinas ir serb.-kroat. sladun „saldus vaisius“ (Martynov 1973: 39). Tačiau skiriasi balt. *-ūno- ir sl. *-ouno- priesagų formos. Beje, slavų kalbose yra keli vediniai su -ynmt, tiksliai atitinkantys balt. -ūnas, plg. sl. *Perynv // *Perunv „Perkūnas“, *pelynv // *pelunv „pelynas, mėtė- lė“ (Stawski 1974: 134). $ 39, Baltų kalbų dievo vardas Perkūnas lyginamas su s. isl. Fjorgyn „perkūnijos dievo Toro motina“, go. farguni „kalnas“, keltų Hercynia silva bei sl. * Perunv, het. perunaš „uola“ (pastarasis gali būti ir visai skirtingos kilmės, žr. Watkins 1995: 530). Tuo remdamiesi kai kurie tyrinėtojai bando rekonstruoti indoeuropietišką dievo vardą *per(k*)uno/per(k*)ūno- *. Tačiau ir čia iškyla problema, kaip paaiš- kinti skirtingą šių vedinių formą (plg. dar la. perkiins, pérkauns, pęrkuons ME III 208, 209). Veikiausiai minėti vediniai atsirado atskirose indoeuropiečių kalbose, bet dėl panašių semantinių motyvų, galbūt kaip senovinio dangaus dievo priežodžiai (rimažodžiai). Be to, neaišku, ar baltų kalbų vedinys Perkūnas padarytas iš indo- europietiškojo, baltų kalbose išnykusio ąžuolo pavadinimo *perk*u-*', ar iš veiks- mažodžio *per- „mušti“ (plg. lie. pérti), išplėsto determinatyvu -k-*. Pirmąją * 17 Kretschmer 1896: 133; Brugmann 1906: 280; Hofmann, Leumann 1928: 223; Schulze 1966: 361; Specht 1932: 215-216 ir kiti. 18 Specht 1932: 216; Wackernagel, Debrunner 1954: 499; Meid 1957a. 19 Vondrak 1924: 549 tt.: Stawski 1974: 134; Vaillant 1974: 624-626. 20 Ivanov 1958; Ivanov, Toporov 1974; Ind 615, 792 tt.; Danka, Witczak 1995: 128, plg. dar Porzig 1954: 120, 196; Nagy 1974. 21 Hirt 1892: 480-481; Giintert 1914: 203 tt.; Briickner 1922; 1974: 414; Specht 1939: 57; ŽD 281; IEW; Meid 1957: 125-126; 1993; Szemerényi 1964: 307-308; Friedrich 1970: 21; Maher 1973: 457-459; Markey 1986: 256; Dunkel 1988-1990; Bader 1989: 33 tt.; LEV II 38-39; Hamp 1995; PKEZ III 265-266. 22 Grienberger 1896; Trautmann 1910: 395-396; ME III 209; LEW 575; Skardzius 1963; Gim- butas 1973 su lit.; Jakobson 1985: 19 tt.; Mayrhofer 1996: 969; Laurinkiene 1996: 23-32. W. Krog- mannas (1955: 4 tt.) Perkūną sieja su kitu šaknies *per- veiksmažodžiu, reiSkusiu „purkšti, pasipil- ti, pazirti, pūsti“, plg. lie. pirksnis „smulkutė žarija karštuose pelenuose®, s. air. riches „anglių žarijos“, gr. zorjo Trio „Žaibo blyksnis; smarkus vėjas“. Dar mažiau jtikimas J. Otrębskio (1962: 64— 65) bandymas vedinyje Perkūnas įžvelgti dvi šaknis *per- (plg. lie. pėrti) ir *ker- (plg. lie. kifsti). 163 prielaidą remtų ta aplinkybė, kad su priesaga -ūnas baltų kalbose (kaip ir su jos giminaičiais kitose indoeuropiečių kalbose) dažniausiai daromi vardažodiniai, 0 ne veiksmažodiniai vediniai (plg. DaiktvDrR 148-150). $ 40. Priesagos -ūnas ypatybės turėtojų pavadinimams atsirasti veikiausiai padėjo pamatą senas, galbūt vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės laikus sie- kiantis, polinkis su būdvardine priesaga *-no- daryti „šeimininko, vado“ reikš- me turinčius socialinius terminus; be minėtų lo. tribūnus, s. ind. ddmiinas- (žr. $ 38), plg. dar lo. dominus „viešpats“, go. kindins „genties vadas“, s. isl. drot- tinn, gr. xotpavog „karių vadas“, got. Audans „karalius“ ir kt.“ Su jais ypač glaudžiai siejasi dievo vardas Perkūnas bei iš dalies senajai lietuvių (gal ir prū- sų?) kalbai būdingi tėvavardžiai ir kitokie asmenvardžiai su -(i)ūnas (jie susiję su socialiniu požiūriu svarbiu paveldėjimo institutu), tvirtapradiškai kirčiuoja- mi vediniai didžiūnas, karaliiinas (žr. $$ 35, 37). Tačiau vediniai su -(i)ūnas kaip atskiras ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipas turbūt susidarė baltų kalbų dirvoje (plg. Arumaa 1963: 77-78). Baltų kalbose greta priesagos *-ū-no- yra dar priesagos *-ou-no-, *-u-no-, kilusios iš tos pačios senosios priesagos *-no-, bet jai prisijungus prie skirtingų kamiengalių (zr. §§ 42-43). Vediniai su priesagomis -(i)itna, -unis/-unys; -aun-, -un- § 41. Greta priesagos -(i)ūnas kadaise galėjo egzistuoti jos moteriškoji for- ma -(i)ūna, kuri veikiausiai vėliau pakito į -ūnė, plg. miško deivės vardą Žvėrū- na „žvėrių valdytoja, medžiotoja“ (Greimas 1990: 393-395; 1993), žemaitiškas pavardes Stankiina, Girdžiūna (Salys 1985: 196), vedinį zvogiina „plepys, zvo- ga“ (Senkus 1972: 169), hidr. BerZiina Sién, Martina Dv, Seriina Sl (Vanagas 1970: 202), la. briciina „išdykęs vaikas“ (LVG 150, plg. dar DaiktvDrR 150). Mat anksčiau nomina feminina buvo dažnai daromi su darybos galūne *-a- ir tik vėliau juos baltų kalbose ėmė stumti atitinkamai vediniai su darybos galūne *-(i)ė- (aut. 1993: 38-39). Keli priesagos -ūnas(-ė) vediniai turi io kamieno formas, pvz.: geleZiinys „to- kia arklių liga“ Dglš; Ds (plg. geleziinés Dglš — LKŽ III 214, 217), viršūnis „viršū- nė“ C II 990; N, plg. dar vandenvardį Sykūnė ir Sykūnis Ašm (Vanagas 1970: 202), taip pat būdvardžius kartūnis „kartus“, saldūnis „saldinis“, tankūnis „tankiai augantis“ (ŽD 281). S. Daukanto raštuose labiau paplitusi i-kamienė priesaga -ūnis (pvz.: atskalūnis, marūnis, palikūnis, žr. Būga 1959: 333) veikiausiai atsira- « do dėl fonetinių priežasčių iš -uonis, plg. atskaluonis, maruonis, palikuonis **. 23 Plg. Saussure 1965: 309-310; Meid 1957; 1957a; 1966; Watkins 1966: 45t.; 1990: 296-297; Benveniste 1970: 301 tt.; Dunkel 1988-1990: 3-4. " 24 Specht 1932: 223-224; Skardzius 1937: 129-130; ZD 281-282. 164 $ 42. Su priesaga -aunė ir jos variantu -aunys padaryti NAttr gėležaunės Lp, geležaunys „tokia arklių liga“ Kn (LKŽ III 214, plg. geležūnės, geležiinys, žr. § 41), plg. dar vandenvardžius Bradaūnis Akm, Vardaunis Vrn (Vanagas 1970: 100), galbūt ir helonimą Vilkaunė Vid (Bilkis 1998: 58-59). Atitinkama priesagą -auns(-e), be minėto pérkauns (zr. § 39), turi dar šie tarminiai latvių kalbos vediniai: alkaune „alkūnė“ (plg. ėlkūne, zr. § 37), kal- paune „merga“ (plg. kalpūne ME II 144), griezaune „suvedžiotoja; netvarkingas moters kambarys“, vietovardžiai Bigauni, Bérzaune (LVG 321). Šio tipo vedi- niai tiksliai atitinka slavų kalbų vedinius su -unt. $ 43. Priesagą -unas (su variantais -una, -unis, -unė) lietuvių kalboje turi vienas kitas vandenvardis: Nemunas (plg. nemūnė/nemunė „kelmutis“, žr. Bū- ga 1959: 214, 280-284; 1961: 534, 875; Fraenkel 1938: 5-6; PKEZ III 174-178), Kamuna Pgg, Eimunis Ad, Ramūnis, Ramuné Pn (Vanagas 1970: 202) bei helonimus: Agūnė Dbk, Meduné Vrn (Bilkis 1998: 159). Juos galima lyginti su la. deguns „nosis“ ir vietovardziais Baiduni, Dauguni, Katkunas (LVG 320). Yra ir tolimesnių giminaičių, pvz.: sl. *okwno „Jangas“ : *oko „akis“ (Stawski 1974: 135), s. ind. drjunah „šviesus, skaistus, baltas, sidabro spalvos“ (plg. gr. špyv-pos „sidabras“, apyéc „baltas, šviesus; greitas“, galbūt lie. aržūs „smar- kus, karštas“, žr. Karaliūnas 1994a su lit.; Hamp 1997), darundh „tvirtas“ : da- ru- „medis“, av. tauruna- „jaunas; jaunuolis“ (plg. gr. tépug ,silpnas®), s. ind. pišunah „daug plepantis, išdavikiškas; išdavikas“ (plg. go. faih „apgavystė“, pr. paikemmai „apgauname“ (triegen) III 28,, lie. peikti), gr. 94pocuvoc „drąsus, ku- pinas pasitikėjimo, pasitikįs“ : Spots „ryžtingas, drąsus, nieko nebijantis“*. Priesagos *-ū-no-, *-ou-no-, *-u-no- skiriasi prie *-no- prilipusiais kamien- galiais, plg. -u-kas, -ū-kas, -iau-kas, -iuo-ka (aut. 1996: 113-116). Vediniai su priesaga -(i)onas $ 44. Su šia priesaga lietuvių kalboje ypatybės turėtojų pavadinimai daromi retai, daugiausiai iš daiktavardžių, pvz.: barzdonas „kas su barzda“ Trgn; „dide- lė barzda“ Dkšt (LKŽ I? 675), dirvonas/dirvonas (plačiai paplitęs, užfiksuotas jau SD! 106; SD? 247), galvonas „viršininkas“ BB 2 Moz 18,25; TDr VII 118; „nedidelis debeselis“ Kp; Smn; „toks suolas, ant kurio dirbami ratai“ Smn (LKŽ III 86), gauronas „kas su gaurais“ LT I 302, gerklonas „kas pratęs smarkiai rėkti, bartis, keiktis“ Št (LKŽ III 260), gyslonas „gyslotis“ Lkm; Slk; Vj; Dglš; Ssk; Ds; Trgn; MI; Švnč (III 356), karaliaučionas „žmogus iš Karaliaučiaus“ N; Ns 1832,9, kiemionas Ch Est 9,19; J, kiemonas „kaimietis“ Lex 13; N; [K], kup- 25 Brugmann 1906: 279; Schulze 1966: 124; Schwyzer 1939: 491; Wackernagel, Debrunner 1954: 484-486. 165 ronas „kas kuprotas“ B; MZ: K: J.Jabl; Lkm; Rš (LKZ VI 934), ligonas ,ligo- nis“ R II 231; M.Valan¢; J; End; Trk; Sint (VII 478), mdrskonas „Jininis, drobi- nis audeklas“ Lex 58a; B; MZ II 323; Vv; Krok; Skr; Dkst; Vlkv (plg. marsko- nas,-a ,lininis, drobinis“ BB 3 Moz 16,4; B; MZ II 323; K; S.Dauk; J; LZ; VKS; Ms — LKZ VII 881), salakénas „Salako gyventojas“ Slk; Ant; Avl; Ds (XII 60), seilonas „seilius“ Grš (XII 311), tévonas „senelis“ Sn (ŽD 273). § 45. Šio tipo vediniai turi atitikmenų latvių (pvz.: neskistans „pabaisa, išga- ma“, druvans „dirvonas“ LVG 305), slavų (pvz.: s. b. sl. brotanv „brolio sūnus“, županv „Srities valdytojas“, rus. velikan „milžinas“**), italikų kalbose (pvz.: lo. Silvanus „miško dievaitis“, Romanus „romėnas“ ,insulanus „salos gyventojas“ *"). Jie atsirado daiktavardėjant būdvardžiams (DaiktvDrR 147). Vediniai su priesaga -(i)onis/-onys(-ė) $ 46. XVI-XVII a. didelėje aukštaičių tarmės dalyje buvo plačiai daromi tévavardziai su šia priesaga, pvz.: Janonis, Jurgionis, Petronis ir t.t.** Priklausomybės reikšmę turi ir tokie senųjų raštų vediniai kaip dievonis „Die- vo sūnus“ MT XXXV, kiemionis(-ė) „kaimietis“ (būdingas daugeliui raštų, plg. kiemionas, žr. § 44), pilionis „pilies viršininkas“ Lex 46; C II 734 (t. p. O 246; R; MZ: N 402); „pilietis“ BP II 480 (t. p. LC 1883,7; „pilies gyventojas“ S.Dauk; „miesto ar dvaro gyventojas“ K.Donel; Gmž; K — LKŽ IX 985), tėvykščionis „vietinis gyventojas“ SD' 104, tévonis „paveldėtojas“ (būdingas daugeliui raštų, plg. tėvonas, žr. $ 44), plg. dar užgirionis „užgirietis“ MZ; N; KZ; NdZ, tarminį sodžionis/sodžionis „sodžiaus gyventojas“ S.Dauk; P; J; Vkš; Zd; PKI (LKZ XIII 287). Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose rytų aukštaičių šnektose vartojami keli panašūs asmenų pavadinimai, padaryti iš miestų vardų, pvz.: danckionis „Gdancko gyventojas“ SapGr 19, karaliaučionis „žmogus iš Karaliaučiaus“ KIG 47; KIC 25; R; MZ II 305; K; LC 1878,31; Kel 1862,38; StngZ 27; Rsn (LKŽ V 258; LKA III 116)?, rygidnis „rygietis“ Ps; Grz; Lnkv; RdN; Brž (LKZ XI 594; LKA III 116), tilzionis „tilžiškis“ BzBk XVIII 243; StngZ 27; Rsn (LKŽ XVI 354; LKA III 117), vilnionis „vilnietis“ Arn (LKA III 116). S. Daukantas buvo pasidaręs ir tautų pavadinimų su -onis, pvz.: norvegijonis „norvegas“, kitajonis „kinas“ ir pan. (Subačius 1993: 172). § 47. Vienas kitas vedinys su -(i)onis/-onys(-ė) turi kitokią reikšmę, pvz.: gyslonis „gyslotis“ Ds (LKZ III 356, plg. gyslonas, žr. $ 44), gyvonė Pmp, gyvo- ?*6 Vondrak 1924: 546; Vaillant 1974: 616-618. *7 Brugmann 1906: 280; Hofmann, Leumann 1928: 223-224. ** Maciejauskiené 1977: 161-162; Zinkevičius 1977. * Plg. karaliaucionas (zr. § 44). Jis gali būti padarytas pagal lenk. krolewczianin (Leskien 1891: 395; Skardzius 1931: 96). 166 nis/gyvonis/gyvonys „gyvuonis“ R; K; J; Kč; LS; Pns; Krok; Vs; Mrk (III 384), gražionis(-ė) „gražuolis“ Vlkv; Gs (III 542), kojonis „suolelis duonkubiliui pa- dėti“ Prk (VI 206), ligonis(-ė) (plačiai paplitęs jau XVI a., plg. ligonas, žr. $ 44), marskonis ,lininis, drobinis audeklas“ R; K.Donel; Grš; Plv; „čerkasas“ Srv (plg. marskénis/mdrskonis,-é „drobinis, lininis“ B; K; Rp; J; LTR(Grk); Jnš; Vkš; Rs; Krš; Grš; Srv — LKŽ VII 882, marškonas, žr. $ 44), pirmonės „pirmieji gerieji vaisiai“ RB 2 Moz 22,29; K.Donel; KGr 190; K I 131, pirmonis „pirmagimis“ C I 612; B; H; R; K; „pirmasis tarp kitų“ Bb PvR 16,5; LC 1884,39; Ns 1832,3, šakonė „tarpušakis“ Grž (LKŽ XIV 442), velionis/velionis Koss 265 (An); J I 326; Ds; Sv; Rk; Jž; Užp; Brž (LKŽ XVIII 633). $ 48. Šio tipo vedinių atitikmenys kitose baltų kalbose nėra labai aiškūs, plg. nebent lie. Bajonis ir pr. Bayone (Trautmann 1925: 169) arba la. dial. baznicani „Žmonės, gyvenantis prie bažnyčios“, tirdzani „žmonės, gyvenantys prie tur- gaus“ (jeigu tik jie yra i ar ifo kamieno, žr. LVG 305; BKGF 76; Frenkelis 1969: 62). Ne visai aiški yra ir priesagos -onis kilmė. Lietuvių kalboje pastebėta slaviz- mų su šia priesaga, pvz.: dvarionis, krikščionis, miesčionis ir kt. (Eckert 1971: 38-40), o slavų kalbose vediniai su -(j)an- turėję priebalsinio linksniavimo for- mų (plg. s. b. sl. graždane „miestiečiai“, žr. Vondrak 1924: 542-543). Todėl A. Leskienas (1891: 394—395) kėlė mintį, kad ir pati priesaga -onis, vartojama asmenų pavadinimams pagal gyvenamąją vietą daryti, gali būti pasiskolinta iš slavų kalbų. Tačiau P. Skardžius (ŽD 275), J. Prinzas (1968: 110), R. Eckertas (1971: 40-42), neneigdami tam tikros slavų kalbų įtakos, mano, kad priesaga -onis yra baltiškos prigimties. Priesagą -onas pakeisti į į -onis galėjo paskatinti panaši priesaga -uonis, plg. gyvonis ir gyvuonis, pirmonis ir pirmuonis, tėvonis ir tėvuonis. Vediniai su priesagomis -enas, -ena § 49. Priesagą -enas turi vedinys gluodenas „varinė gyvatė, žibulys“ S.Dauk; Vp 48; Kv; Ms; Vvr; Slnt; Trk; Šts (LKŽ III 440), atitinkantis la. gluodens, gluodena, gluodene (ME I 631; LEW 158). Panašios darybos yra ir pr. glosano „varinė gyvatė, gluodenas“ (Blintsleche) E 778 (PJa E-I 266; PKEŽ I 383-384 su lit.), plg. dar vandenvardžius Duobenas Vg, Laūkenas Lp, Laūmenas Dbg (Vanagas 1970: 132). $ 50. Vardažodiniai priesagos -ena vediniai dažniausiai žymi kailius bei odas (kartais iš jų pasiūtus daikus) ir daromi iš gyvūnų pavadinimų. Du tokie vediniai užfiksuoti jau XVII a. raštuose: meškena „meškos kailis“ Lex 12a (t. p. O 66; B; S.Dauk; Jn), oZena „ožio kailis“ SD* 126, 143; Lex 19 (t. p. O 98; N; J; JV 210, 1061; Vvr — LKŽ VIII 1025). Kiti daugiausiai vartojami žemaičių tarmėje, iš kur jie atėjo ir į bendrinę kalba, pvz.: arklena „arklio oda“ S.Dauk; Grg; Vvr (LKŽ I* 303), érena „ėriuko 167 kailis“ Kltn (II* 1141), eZena „ežio oda“ S.Dauk; Šts; Grg (II? 1168), Jautena „jaučio oda“ S.Dauk; M.Valang; J; Vvr (IV 322), katena „katės kailis“ J; Sts; Vr; LS; „piniginė prie juostos“ Kv (V 407), kiSkena „kiškio kailis“ J; „kiškio kailio lapinė kepurė“ Grz (V 884), lapena „lapės kailis“ Vvr; Plng (VII 147), ožkena „ožkos kailis“ J; JD 1345; Žem; LMD(Užv); Sk; Brs; Vvr; Vrd (VIII 1035), šeškena „šeško kailiukas“ PP 75; LTR(Šv); Lpl; Vvr (XIV 693), Sunena „šuns kailis“ JV 310; Vvr; „apdangalas, apklotas iš šuns kailių“ KI; Pln; Rt (XV 358), veršena „veršio kailis“ S.Dauk; I; JD 1002; BM 308(ŠII); Krz; Ggr; Užv; Šil; Trg, vilkena „vilko kailis“ I; M.Valanč; Žem; PP 28; (d)VIKS; Vvr; SI, zuike- na „zuikio kailis“ Slnt; Ms; Vvr; End; Plng; Als (LKŽK). $ 51. Odą žymi ir vienas kitas vedinys, padarytas iš kitokių daiktavardžių, pvz.: galvena/galvena „oda, nulupta nuo gyvulio galvos“ S.Dauk; Zml (turi dar reikšmes „lino galvelé su sėklomis“ J; Trgn; Rs; Km; Pš; Vdk; Jnš; Sml; „linų šakutės, ant kurių auga galvelės“ Mrj; Alk — LKŽ III 83), kojena „gyvulio kojų oda“ J; Škn; Dr (turi dar reikšmes „iš gyvulio odos parauktos naginės“ J; Sd; Žr; Brs; Užv; Vkš; KlvrZ: „smulkios vilnos nuo kojų ar galvos“ Sd — LKŽ VI 295), žandenos „žandų oda“ Als; Trš (turi dar reikšmę „žandų plaukai“ I; Štk; Šv; Jdr; Pln; Kltn; Mrj — LKZK), plg. dar pr. nognan (< *nogenan) „oda (išdirb- tas kailis)“ (Leder) E 498 (PKEŽ III 194-195). $ 52. Kitokią reikšmę turinčių ypatybės turėtojų pavadinimų su -ena yra visai nedaug. Plačiai paplitęs vedinys sniėgena „kikilių šeimos paukštis“, užfiksuotas jau Lex 76a. Kiti randami tarmėse (daugiausia aukštaičių), pvz.: aisenos „grūdagaliai, išlėkę su varpomis pro arpo ausį“ Sut; Žvr; Stk; Al; Ud (LKŽ I? 500), blakena „blakių subjaurota drobulė“ J I 214, dalgena „didžioji gaidžio ar kiti paukščio uodegos plunksna“ Ln (LKŽ II? 239), kotena „augalo stiebo dalis palei šaknį“ J(Ilg; VI), mėsena „mėsa“ Šts (LKŽ VIII 49), muilenos „muiluotas vanduo, pamuilės“ Alk (LKŽ VIII 387), rafikena/rankenė (plačiai paplitęs, zr. LKZ XI 164; LKA I Žemėl. Nr. 51, 70, p. 112,117, 129, 137), skanena „skanėstas“ GS 105; Rt (LKŽ XII 735), skūjenos „nubyrėję spygliai“ Grž; „žuvies žvynai“ Sml (XII 1126), šūknenos „linų stiebelių šaknys“ J. Jabl(Mrj); Vlkv; Gs; Lp (XIV 412). Žymiai daugiau lietuvių kalboje yra veiksmažodinių priesagos -ena vedinių, ypač žyminčių veiksmo rezultatą (DaiktvDrR 60, 95, 126, 194, 213). Vediniai su priesagomis -enis(-ė), -enius $ 53. Su naujesne priesaga -enis(-ė) ypatybės turėtojų pavadinimų yra dar mažiau negu su -ena. Vedinys kaimenė paplitęs jau senuosiuose raštuose. Išskyrus vedinį šaltėnis „šaltinis“, vartojamą didelėje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose gretimose aukštaičių šnektose, užfiksuotą jau D. Poškos, S. Dau- kanto, M. Valančiaus raštuose (LKA I Žemėl. Nr. 104, p. 181; LKŽ XIV 474— 475), kiti gana reti, pvz.: bergždėnis(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“ Ds; 168 Sml; Rod; „kas neturi vaikų“ Ds (LKŽ I? 763), gargždėnis „ankštinių šeimos pašarinė žolė“ Dglš (III 132), kartėnė „kryžmažiedžių šeimos žolė“ Ps (V 333), margėnis „raštuotas, languotas audeklas“ Ds; Rk; Sdk (plg. margėnis,-ė ,lan- guotas, margas“ Ds — LKŽ VII 852), mėlėnė „mėlynė (uoga)“ Žem; Vkš; Als; Pj; Ms; Up; Rs; Vž; Krš; Trk; KlvrŽ (plg. mélenas,-a/mélenas,-a „mėlynas“ Stk; Prk; Krš; Užv; Rdn; Pp; Pvn — LKŽ VII 1029), raudėnė „vyburūnė“ Trgn (XI 249), sūrėnis(-ė) „kas mėgsta sūriai valgyti“ Sml (XIV 211), šaltėnė „vandeninė mėta“ Trgn; „šaltinis“ Grž (XIV 474), šykštėnis „šykštuolis“ SkrT, ŠI (XIV 768), plg. dar pavardes Barzdėnis, Kalvėnis, Šakėnis, vandenvardžius Bliūdėnis Dglš, Juodėnis Lkm, Raudėnis Klvr, Skardėnis Šd, Lygenė Jšn (ŽD 235; Vanagas 1970: 132-133), helonimus Juodėnis Sdbr, Saldėnis Št, Palėnis Gdr; Čiubėnė Švnč, Pelkéné Vit, Pievėnė Glv, Pitkéné Antz; Km; Krns, Rudéné Kp, Šlapėnė Rd, Žilėnė DI (Bilkis 1998: 88). $ 54. Latvių kalboje šio tipo vedinių yra gerokai daugiau, pvz.: vecenis ,se- nis“, ritenis „rytų vėjas“, gailenes „voveraitės (grybai)“, mėlenes „mėlynės“, jėre- ne „avies kailio kepurė“ ir t.t. (LVG 298-302; BKGF 74-75). Galimas daiktas, kad ypatybės tyrėtojų pavadinimų su *-enio- būta ir prūsų kalboje, plg. warene „varinis katilas“ (Messingkessel) E 356, wissene „gailis“ (Pors) E 622%, asmenvardžius Drutene, Jodenne (SV 44-45). § 55. Su priesaga -enius padarytas K. Sirvydo naujadaras šakenius „vergas, kuriam prieš plakimą uždėdavo ant nugaros dvišakį pagalį ir prie jo pririšdavo rankas“ SD' 33; „kas vertas pakarti“ SD' 101, plg. dar vandenvardį Kibėnius Trgn (Vanagas 1970: 133)?!, helonimą Ciuoténius Kpč ir Čiuotėnis Ab (Bilkis 1998: 88). Vediniai su priesagomis -anas, -ana § 56. Ypatybės turėtojų pavadinimų su šiomis priesagomis yra vos keletas, pvz.: dykana „dykinėtojas“ Tvr (LKŽ II? 534), ratūnas „ratilas, apskritimas“ J; Krš; Užv; Lk; Rdn; „tam tikras uždaras judėjimo kelias“ Žem; Ub; Als; Trk; Rs; „būrys“ Trk; Žr; Lk (XI 237), sniégana/sniegana „kikilių šeimos paukštis“ SD? 146; D.Pošk; Sut; N; J; JD 219; Lkm; Ktk; Trgn; Krt; Ign; Lb; „snaigė“ Ds; „gilus sniegas“ J (LKA I Žemėl. Nr. 76, p. 150; LKŽ XIII 249, plg. sniégena, žr. $ 52), plg. dar kamanas „pavadis“ C II 1069, kamanos, la. kamans „rąsto drūtgalis“ (ME II 148; ŽD 226; PKEZ II 102-103, zr. § 19), helonimus Kamanos, Kamanai Vkš, Molana Rm, Staganos Pg, Ilganis Al (Bilkis 1998: 54). Su -anas, -ana padarytas ir vienas kitas lietuvių kalbos veikėjo pavadinimas (DaiktvDrR 126). 30 Apie jo kilmę žr. Būga 1959: 326-327; LEW 1249-1250; PKEŽ IV 255 su lit. 31 Tik jis veikiausiai padarytas iš veiksmažodžio kibti (Vanagas 1981: 156). 169 Išvados 1. Būdvardžių su priesaga *-no- daiktavardėjimas ir virtimas ypatybės turė- tojų pavadinimais prasidėjo seniai. Galbūt jau vėlyvojoje indoeuropiečių pro- kalbėje su *-no- imta daryti socialinius terminus, turinčius „šeimininko, vado“ reikšmę. Iš jų jau baltų kalbų dirvoje išsirutuliojo ypatybės turėtojų pavadini- mai su priesaga -ūnas, kurie labiau paplito lietuvių kalboje. Baltų, slavų ir itali- kų kalbose daromi ypatybės turėtojų pavadinimai su *-ano-, *-eino-. Paralelių daugelyje giminiškų kalbų turi ir reti ypatybės turėtojų pavadinimai su *-ino-. 2. Ypatybės turėtojų pavadinimus su kitomis iš *-no- išriedėjusiomis priesa- gomis pradėta daryti baltų kalboms atsiskyrus nuo kitų indoeuropiečių kalbų dialektų. Ypač produktyvūs lietuvių kalboje vediniai su priesaga -inis(-ė) turi labai nedaug atitikmenų latvių ir prūsų kalbose. Vakarų baltų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimus imta plačiai daryti su kita priesaga -ing-. Galbūt dėl jų įtakos ir germanų kalbose paplito vediniai su -ing. Gauta 1998 01 26 SUTRUMPINIMAI Arn — Arnionys, Molėtų raj. BKGF —- Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. BudvDr - Valeckienė A. Būdvardžių daryba. — LKG I 550-603. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — LKG 1 261-473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DaukZ -— Simono Daukanto raštai. Didysis lenky-lietuviy kalbų žodynas 1-3 / Sud. G. Su- bačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993-1996. EH — Endzelins J., Hausenberga E. Papildinajumi un labojumi K Miilenba- | cha Latviešu valodas vardnicai 1-2, Riga, 1934-1946. ESRJa —- Fasmer M. Etimologiceskij slovar’ russkogo jazyka 1-4, Moskva: Nauka, 1986- 1987. ESSJa — Etimologiceskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij fond / Red. O. N. Tru- bacev, Moskva: Nauka, 1974-. GJL II — Otrębski J. Gramatyka jezyka litewskiego 2, Warszawa: Panstwowe wydaw- nictwo naukowe, 1964. IEW —- Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wérterbuch, Bern, 1959. IF — Indogermanische Forschungen, Strassburg etc. Ind — Gamkrelidze TV, Ivanov Vjat Vs. Indoevropejskij jazyk i indoevropej- cy 1-2, Tbilisi: Izdatel’stvo Thilisskogo universiteta, 1984. JIS — Journal of Indo-European Studies, Washington. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogerma- nischen Sprachen, Berlin etc. LEV - Karulis K. Latviešu valodas etimologijas vardnica 1-2, Riga: Avots, 1992. 170 LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg: Carl Winter, Gėttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. LgB — Linguistica Baltica, Warszawa, Krakow. LKA — Lietuvių kalbos atlasas 1-3 / Ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977- 1991. LKG I — Lietuvių kalbos gramatika 1 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1956-. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelins J. Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas valsts izdevnieciba, 1951. ME - Mūlenbachs K, Endzelins J. Latviešu valodas vardnica 1-4, Riga: Kul- tūras fonds izdevums, 1923-1932. PJa —- Toporov V. N. Prusskij jazyk. Slovar', Moskva: Nauka, 1975-. PKEŽ — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1-4, Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijų leidykla, 1988-1997. SapGr — Sapūnoir Šulco gramatika /Sud.K. Eigminas, B.Stundžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. SE — SUMMA Aba TRUMPAS iflguldimas EWANIELIV SZWENTU [...] KIEDAY- NJSE [...] 1653 (cit. iš Jakulis A. „Knygos Nobajžnystės“ leksika 1 / Sud. D. Ja- kulytė, Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 1995). SV - Endzelins J. Senprisu valoda, Riga: Universitates apgads. ZZ —- Vidugiris A. Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Ambrazas S. 1991: Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirty- bės). — Baltistica 27(1), 15—34. Ambrazas S. 1992: Lietuvių kalbos ypatybių pavadinimų darybos raida (2. Kiti darybos ti- pai). — Lituanistica 4(12), 31-49. Ambrazas S. 1993: Lietuvių kalbos pavadinimų pagal lyties skirtumą raida. — Lituanistica 3(15), 38-49. Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida. — LKK 34, 130-157. Ambrazas S. 1994a: Baltų kalbų priesaga -ingas ir germanų -ing. — Baltistica 29(1), 29-32. Ambrazas S. 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos rai- da. — LKK 33, 180-200. Ambrazas S. 1996: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-ko- darybos raida. — LKK 36, 101-119. Ambrazas S. 1997: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-io- darybos raida. — LKK 38, 122-137. Arumaa P 1963: De l'unitė balto-slave. — Scando-Slavica 9, 70-130. Bader FE 1989: Pan. — Revue de philologie, de littérature, d'histoire anciennes 63, 7-46. Bammesberger A. 1990: Morphologie des urgermanischen Nomens, Heidelberg: Carl Win- ter. Universitatsverlag. Beck H. (Hrsg.) 1986: Germanenprobleme in heutiger Sicht, Berlin-New- York: Walter de Gruyter. 171 Bennett W.H. 1966: [Rec.]: Munske 1964. — Language 42, 654—657. Benveniste Ė. 1970: Le vocabulaire des institutions indo-européenes 1, Paris: Les Editions de Minuit. Beresnevičius G. 1995: Baltų religinės reformos, Vilnius: Taura. Bilkis L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai: Hum. m. daktaro disertacija, Vilnius. Briickner A. 1922: Osteuropaische Gėtternamen. — KZ 50, 161-197. Brūckner A. 1974: Stownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza powszech- na. Brugmann K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Spra- chen Bd. 2, T. 1, StraBburg: Karl J. Trūbner. Būga K. 1958-1961: Rinktiniai raštai 1-3 / Sud. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butler J. L. 1971: Latin -inus, -ina, -inus and -ineus, Los Angeles: University of California Press. Chantraine P 1933: La formation des noms en grec ancien, Paris: Eduard Champion. Danka J.R., Witczak K. T. 1995: Some remarks on the Albanian vocabulary in the Paleo- Balcanic and Indo-European view. — Analecta Indoeuropaea Cracoviensia I. Safa- rewicz memoriae dicata / Ed. W. Smoczyniski, Cracoviae: Universitas, 123-135. Dunkel G. E. 1988-1990: Vaters Himmels Gattin. — Die Sprache 34, 1-26. Eckert R. 1971: Baltische Studien, Berlin: Akademie Verlag. Eckert R 1992: Zu den baltischen und slawischen Bezeichnungen des Waldgeistes. — Journal of Baltic Studies 23(1), 3-13. Eckert R. 1993: Sprachliche Zeugnisse fiir die Waldimkerei bei den Preussen. — LgB 2, 221— 229. Eckert R. 1995: Wagen und Pferd in Sprache und Kultur der alten Preussen. — Baltistica 30(1), 49-59. Fraenkel E. 1938: Beitrage zur indogermanischen Semasiologie (Sonderabdruck der Revue des études indo-européenes 1(2-4), 405-439). Frenkelis E. 1969: Balty kalbos, Vilnius: Mintis. Friedrich P 1970: Proto-Indo-European trees. — Indo-European and Indo-Europeans / Ed. G.Cardona etc., Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 11-34. Gercenberg L. G. 1972: Morfologiceskaja struktura slova v drevnich indoiranskich jazy- kach, Leningrad: Izdatel’stvo Leningradskogo universiteta. Gerullis G. 1922: Die altpreufische Ortsnamen, Berlin-Leipzig: Vereinigung wissenschaft- licher Verlager, Walter de Gruyter u. Co. Gimbutas M. 1973: Perkiinas/Perun the thunders god of the Balts and the Slavs. — JIS 1, 466-478. Gimbutienė M. 1970: Velnio istorija. — Metmenys 20, 137-147. Gimbutienė M. 1985: Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius: Mokslas. Greimas A. J. 1990: Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago. Greimas A. J. 1993: Žvėrūna Medeina. — Baltos lankos 3, 77-111. Grienberger T. R. 1896: Die Baltica des Libellus Lasicki: Untersuchung zur litauischen Mythologie. — Archiv fiir slavische Philologie 18, 1-19 (= Lietuvių mitologija 1 / Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mintis, 1995, 434-452). Gudavicius E. 1981: Naujausi duomenys apie goty santykius su baltais ir slavais. — Lietuvos moksly akademijos darbai. A serija 3(76), 103-112. Gudavičius E. 1987: 1. Rašytiniai šaltiniai apie to meto baltus. — Lietuvių etnogenezė, Vil- nius: Mokslas, 124—127. Gūntert H. 1914: Ūber Reimwortbildungen im Arischen und Griechischen, Heidelberg: Carl Winter. Hamp E. P. 1953: Indo-European nouns with laryngeal suffix. — Word 9, 135-141. Hamp E.P 1995: peréndi and peréndon. — LgB 4, 277-278. 172 Hamp E. P 1997: Lithuanian drškus. — Baltistica 32(1), 24. Hirt H. 1892: Die Urheimat der Indogermanen. — IF 1, 464-485. Hofmann J.B, Leumann M. 1928: Lateinische Grammatik, Miinchen: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. Ivanov Vjaé. Vs. 1958: K étimologii baltijskogo i slavjanskogo nazvanij boga groma. — Vop- rosy slavjanskogo jazykoznanija 3, 101-111. Ivanov V.V,Toporov V. N. 1973: A comparative study of the group of Baltic mithological terms from the root *vel. — Baltistica 9(1), 15-27. Ivanov Vjaé. Vs, Toporov V. N. 1974: Issledovanija v oblasti slavjanskich drevnostej, Moskva: Nauka. Jablonskis K. 1930: XVI amziaus belaisviai kaimynai Lietuvoje. — Praeitis 1, 166-213. Jakobson R. O. 1985: Selected writings 7, Berlin-New-York—-Amsterdam: Mouton publishers. Jurginis J. 1962: Baudziavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Mintis. Karalitinas S. 1974: Aus der baltischen Etymologie. — Zeitschrift fiir Slawistik 19(2), 201-206. Karaliunas S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jy kilmė, Vilnius: Mokslas. Karaliūnas S. 1990: Etymological notes on Lithuanian hydronyms. — Beitriūge zur Namen- forschung 25, 85-88. Karaliūnas S. 1992: Lit. ožinis „Sūdostwind“ und lett. azaids „Mahlzeit“. — IF 97, 182-196. Karaliūnas S. 1994: Kalbotyros pastabos. — LKK 31, 125-130. Karaliūnas S. 1994a: Lie. drskus ir jo giminaičiai. — Baltistica 29(2), 166-171. Kaukienė A. 1994: Prūsų kalbos būdvardžiai su priesaga -ing-. — Vakarų baltų kalbų ir kul- tūrų reliktai. Mokslinės konferencijos medžiaga: pranešimai ir tezės. Skiriama An- tanui Jakuliui (1939-1984) paminėti, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 9—10. Kaukienė A. 1994a: Priesaginės būdvardžių darybos skirtumai baltų kalbose. — Lietuvių kal- ba: tyrėjai ir tyrimai Pranui Skardžiui (1899 03 26 — 1975 12 18) paminėti. Konfe- rencijos pranešimų tezės 1994 m. spalio 27-28 d., Vilnius, 15-16. Krahe H. 1959: Beitrage zur illyrischen Wort- und Namenforschung. — IF 64, 245-255. Kretschmer P. 1896: Einleitung in die Geschichte der griechischen Sprache, Gottingen. Krogmann MW. 1955: Das Buchenargument. — KZ 73, 1-25. Laurinkiené N. 1996: Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius. Leskien A. 1891: Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. Lingys J. 1970: Išnykę ir pasikeitę socialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje. — Ruke- Dravina (ed.) 1970, 291-302. Maciejauskiené V. 1977: Lietuvių asmenvardžių priesagy paplitimas XVII a. — LKK 17, 159-168. Maher J. P 1973: *H,Ek’'mon: ‘(stone)axe’ and ‘sky’ in I-E. / Battle-axe culture. — JIS 1, 440- 462. Markey T. L. 1986: Social spheres of national groups in Germania. - Beck (Hrsg.) 1986, 248-266. Mažiulis V. 1981: Apie vakarų baltus bei jų santykius su slavais, ilirais ir germanais. — Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas, 5-11. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4-9. Mažiulis V. 1995: Pastabos dėl baltų, slavų ir germanų etnogenezės. — VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.—-15. jūnija. Referatu tėzes, Riga: Latviešu valodas institūts. Mayrhofer M. 1986-1996: Etymologisches Worterbuch des Altindischen 1-2, Heidelberg: Carl Winter. Meid W. 1957: Das Suffix -no- in Gotternamen. — Beitrdge zur Namenforschung 8, 72-108, 113-126. Meid W. 1957a: Zur Bedeutung von altindisch ddmiinas-. — IF 63, 150-164. Meid W. 1966: Die Konigbezeichnungen in den germanischen Sprachen. — Die Sprache 12, 182-189. 173 Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung, Berlin: Walter de Gruy- ter u. Co. Meid W. 1993: „Berg“ im Gotischen. — Indogermanica in Italica. Festschrift fiir Helmut Rix zum 65. Geburtstag / Hrsg. G. Meiser, Innsbruck: Institut fiir Sprachwissenschaft der Universitat Innsbruck, 273-279. Mezger F 1960: Oheim und Neffe. — KZ 76, 296-304. Mikulėnienė D. 1996: Dėl linksniuojamyjuy žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. — LKK 36, 148-155. Munske H.H. 1964: Das Suffix *-inga/-unga in den germanischen Sprachen, Marburg: N.G. Elwert Verlag. Nagy G. 1974: Perkūnas and Perunt. — Antiquitates Indogermanicae. Studien zur Indoger- manischen Altertumskunde und zur Sprach- und Kulturgeschichte der Indoger- manischen Volker. Gedenkschrift H. Giintert | Hrsg. M. Mayrhofer etc., Innsbruck: Institut fiir Sprachwissenschaft der Universitat Innsbruck, 113-131. Nepokupnyj A. 1976: Balto-severnoslavjanskie jazykovye svjazi, Kiev: Naukova Dumka. Otkupscikov J. V. 1967: Iz istorii indoevropejskogo slovoobrazovanija, Leningrad: Izda- tel’stvo leningradskogo universiteta. Otkupščikov J.V. 1967a: [Rec]: Perrot J. Les dérivés latins en -men et -mentum, Paris, 1961. — Baltistica 3(1), 123-128. Otrebski J. 1962: Zwei Etymologien. — Die Sprache 8, 63-65. Pakerys A. 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Sviesa. Palmaitis L. 1995: Kas yra prokalbé? (baltogermaniskoji problema) — Baltistica 30(2), 9-16. Porzig W. 1954: Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiet, Heidelberg: Carl Win- ter. Prinz J. 1968: Die Slavisierung baltischer und die Baltisierung slavischer Ortsnamen im Ge- biet des ehemaligen Gouvernement Suwatki, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Puhvel J. 1969: Meadow of the Otherworld in the Indo-European tradition. — KZ 80, 64-69. Rekéna A. 1995: Dienvidlatgales izlokSnu un lietuviedu valodas paraléles vardarinasana. — VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.—15. junija. Referatu tézes, Riga: Latviešu valodas institits, 96-97. Rike-Dravina V. (ed.) 1970: Donum Balticum to Professor Christian S. Stang on the oc- casion of his seventieth birthday 15. March 1970, Stockholm: Almqvist a. Wiksell. Salys A. 1930: Die Zemaitischen Mundarten 1, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vés spaustuvė. Salys A. 1985: Rinktiniai raštai 3, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. de Saussure FE 1965: Cours de linguistigue générale, Paris: Pagot. Savukynas B. 1963: Dėl Rudnickio Galindos, Priegliaus ir Sūduvos etimologiniy aiškinimų. — LKK 6, 320-325. Savukynas B. 1966: K probleme zapadnobaltijskogo substrata v jugozapadnoj Litve. — Bal- tistica 1(2), 165-176. Schmid VW. P. 1986: Alteuropa und das Germanische. — Be ck (Hrsg.) 1986, 155-167. Schulze W. 1966: Kleine Schriften, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Schwyzer E. 1939: Griechische Grammatik 1, Mūnchen: C. H. Beck. Senkus J. 1972: Kapsy-zanavyky tarmių priesaginés darybos vardažodžių darybos bruožai. — LKK 13, 143-187. Skardžius P 1931: Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Skardžius P 1937: Šis tas iš žodžių darybos. — Archivum Philologicum 6, 129-132. Skardžius P 1954: Lietuvių mitologiniai vardai. — Aidai 5, 218-226. Skardžius P 1963: Dievas ir Perkūnas. — Aidai 7, 311-318. Skardžius P. 1972: [Rec]: Rūke-Dravina (ed.) 1970. — Aidai 3, 92-97. Skardžius P 1973: Lietuvių vandenvardžiai su -nt-: jų daryba, kilmė, reikšmė. — Lituanisti- kos darbai 3, 9-70. 174 Stawski F 1974: Zarys stowotworstwa prastowianskiego. — Sfownik prastowiariski 1/ Red. F. Stawski, Wroclaw etc.: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich, 43-141. Specht F 1932: Die Flexion der n-Stamme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes. — KZ 59, 213-2098. Specht F 1939: Sprachliches zur Urheimat der Indogermanen. — KZ 66, 1-74. Specht FE 1944: Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Stundžia B. 1994: Daiktavardziy kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir ben- droji baltų bei slavų leksika). — Baltistica 27(2), 13-30. Stundžia B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius. Subačius G. 1993: Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių žodyno naujadarai. — Lietuvių atgimimo istorijos studijos 4, Vilnius: Baltoji varnelė, 135-216. Subačius G. 1993a: Simono Daukanto požiūris į bendrinę kalbą. — Lietuvių atgimimo istori- jos studijos 5, Vilnius: Viltis, 63-68. Szemerényi O. 1960: Etyma Latina I (1-6). — Glotta 28, 216-251. Szemerényi O. 1964: Syncope in Greak and Indo-European and the nature of Indo-Euro- pean accent, Naples: Instituto universitario orientale. Šimėnas V. 1989: Videvutis — legenda ar tikrovė? — Vakarų baltų archeologija ir istorija. Tarprespublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda: Klaipėdos krašto- tyros muziejus, 41-49. Šimėnas V. 1992: Nauji V a. pab. — VI a. pr. laidojimo papročiai Nemuno žemupyje. — Iki- krikščioniškosios Lietuvos kultūra. Istoriniai ir teoriniai aspektai, Vilnius: Acade- mia, 23-35. Šimėnas V. 1994: Pajūrio, Nemuno žemupio ir Vidurio Lietuvos kapinynai I m. e. tūkstant- mečio pirmojoje pusėje. — Vidurio Lietuvos archeologija. Konferencijos medžiaga, Vilnius: Žalioji Lietuva, 10-20. Šimėnas V.1994a: Legenda apie Videvutį ir Brutenį (legendos šaltinių klausimu). — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 18-63. Toporov V. N. 1980: /'ziivda:-Galindite-goljad" (Balt. *Galind- v ėtnologičeskoj i areal'noj perspektive). — Etnografičeskie i lingvističeskie aspekty ėtničeskoj istorii baltskich narodov, Riga: Zinatne, 124-136. Toporov V.N. 1983: Galindy v zapadnoj Evrope. — Balto-slavjanskie issledovanija 1982, Mosk- va: Nauka, 129-140. Toporov V. N. 1993: Ešče raz o baltizmach v češskich zemljach. — Slavia 62, 51-63. Trautmann R. 1910: Die altpreussische Sprachdenkmidler, Gottingen: Vandenhoeck u. Rup- recht. Trautmann R. 1923: Baltisch-Slavisches Worterbuch, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1925: Die altpreussischen Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck u. Rup- recht. Udolph J. 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin-New York: Wal- ter de Gruyter. Vaillant A. 1970: Le suffixe baltique -ingas.—- Ruke-Dravina (ed.) 1970, 553. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimy daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1981: Lietuviy hidronimy etimologinis Zodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas A. 1994: Miesto vardas Kretinga. — LKK 34, 162-165. Vanagas A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vidugiris A. 1996: Kai kurie vakarų baltų kalbos reiškiniai pietinėse lietuvių tarmėse. — Baltistica 31(1), 31-38. Vondrak W. 1924: Vergleichende slavische Grammatik 1, Gottingen: Vandenhoeck u. Rup- recht. 175 Wackernagel J, Debrunner A. 1954: Altindische Grammatik Bd. 2, T. 2, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Watkins C. 1966: Italo-Celtic revisited. — Ancient Indo-European dialects / Ed. H. Birnbaum, J. Puhvel, Berkeley-Los Angeles: University of California Press. Watkins C. 1990: Etymologies, equations, and comparanda: types and values, and criteria for judgement. — Linguistic change and reconstruction methodology / Ed. Ph. Bal- di, Berlin-New York: Mouton de Gruyter, 290-303. Watkins C. 1995: How to kill a dragon, New York-Oxford: Oxford University Press. Zinkevičius Z. 1977: Tévavardiné asmenvardžių sistema Lietuvoje. — Baltistica. 2 priedas, 151-156. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius: Mokslas. Žulkus V. 1995: Vakarų baltai gotų-gepidų migracijoje (I-IV a.). — Lietuvininkų kraštas, Vil- nius: Litterae Universitatis, 74-107. York M. 1993: Toward a Proto-Indo-European vocabulary of the sacred. — Word 44(2), 235- 253. THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE SUFFIX *-no- IN LITHUANIAN Summary There are about 20 suffixes of nomina attributiva, originated from Indo-European adjective suffix *-no-, in Lithuanian. The process of substantivization of adjectives on *-no- is very old. Some social terms on *-no- with the meaning „master, lord, leader” must have been already used in Late Indo-Euro- pean, cf. Balt. Perkūnas „the god of thunder”, Lat. tribūnus ,lord of district“ and Lat. dominus „master, lord“, Goth. fiudans „king“. The derivative type of nomina attributiva on *-iz-no-, which became very productive in Lithuanian, was formed in the Baltic languages on the basis of such terms. The suffixes *-a-no- (cf. Lith. dirvonas, Latv. druvans ,longfallow land“, OLith. kiemionas ~countryman® and OSlav. brotanii nephew”, Lat. Romanus „Roman“) and *-ei-no- (cf. Lith. žvėriena and Slav. *zvérina, Lat. ferina „game“) was used to form nomina attrributiva in Baltic, Slavic and Italic languages. Baltic nomina attributiva on *-i-no- also have aquivalents in other related languages, cf. Lith. kaimynas neighbour”, OPr. acc. sing. kaiminan (Nachbar) III 69 and Lat. vicinus ,neighbouring; neighbour”, OSlav. séminu „domestic; slave“. The other Baltic suffixes, originated from *-no-, were introduced into the derivative cat- egory of nomina attributiva later. Derivatives on *-injo- are very productive in Lithuanian and much rarer in Latvian and Old Prussian, cf. Lith. kdiminis/kaiminis (-ė) „countryman“ and Latv. kaimin$ neighbour”, Lith. šoninė and OPr. grawyne (Tuncbret) E 304. In the West Baltic lan- guages the suffix *-ingo- was widely used to form nomina attributiva, cf. OPr. ragingis (Hircz) E 65, naunings (Newling) III 87,. The productivity of corresponding derivatives on -ing in the Germanic languages (cf. OHG mahting „strong man“) can be the result of the influence of the West Baltic languages. 176