Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga „*-no-“ darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Saulius AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ KALBOS YPATYBĖS TURĖTOJŲ PAVADINIMŲ SU PRIESAGA *-no- DARybOS RAIDA § 1. Būdvardžių su priesaga *-no- substantyvizacijos ir jų virtimo ypatybės turėtojų pavadinimais (nomina attributiva, toliau – NAttr) procesas prasidėjo gerokai anksčiau negu būdvardžiu su *-io- (plg. aut. 1997). Iš *-no- išsirutuliojo apie 40 priesagų, su kuriomis lietuvių kalboje daromi ypatybės turėtojų pavadinimai. Iš jų ypač dari yra priesaga -inis(-ė). Vediniai su priesagomis -inas, -ina § 2. Ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -inas yra vos keletas. Piningo vieneto pavadinimas auksinas – tai tiesiog sud aiktavardėjęs būdvardis auksinas(-a) „auksinis“, vartotas senuosiuose raštuose, plg. dar drōbinas „drobinis audeklas“ A.Baran; J; Sdb; Rm; Pg; Srv; Lnk; Jnšk (LKŽ II² 739) ir drōbinas(-a) „drobinis“ BB 2 Moz 28,42; 3 Moz 6,10; J; Š. § 3. Kitų atitinkamų vedinių su -inas kilmė nėra tokia aiški. Antai S. Karaliūnas (1974: 201–203) vedinyje ákštinas „spygluot as dyglys; spailis, padaigslis; šakalys; lazdelė rambi ems gyvuliams varyti“, kuris siejasi su akštis „smailas pagaliukas, kartele; virtinė, kibirnė“ (LKŽ I² 85–87), įžiūri het eroklitinę formą balt. *aśti : *aśtṇ, plg. s. ind. ásthi : gen. sing. asthnáḥ, av. asti : asta(n) (žr. dar Hamp 1953). Nežinia, ar mirusiųjų dievo vardas Vėlinas > Vėln̄ias (plg. la. velns ME IV 532–533) yra baltiškas priesagos *-ino- vedinys¹, ar gal jis irgi išsirutuliojo iš kokios nors heteroklitinės linksniavimo formos, plg. het. wellu „mirusiųjų ganykla, pieva“ (jis gali būti kilęs iš *welnu ar *welśu), gr. Ἡλύσιος (< *wḷnu-ti yo) „priklausantis mirusiųjų pievai“, s. rus. Velesъ „galvijų dievas“ ir t.t.² Galima įžvelgti vedinių kirmis : kirmuō : kirminas (visi jie daugiausia vartojami žemaičių tarmėje, žr. LKA III 135–136) kaitą, plg. la. cirmis : cirmens, cirmenis : cirminš, cirminis, cirmins (ME I 386; EH I 273); lo. vermis : vermen 1 Plg. A. Juškos žodyne ir jo surinkto se dainose užfiksuotą senesnę žodžio vėlė formą vėlė bei velės „velionis“ VoK 121; TS 1898,5–6 (LKŽ XVIII 606, 633), vel(i)uoka „velnias“ (aut. 1996: 115), o ypač la. Vels „mirusiųjų dievas“, velis „vėlė; Vėlinės“ (ME IV 530; Gimbutienė 1970; 1985: 168 tt.). 2 Plg. Puhvel 1969; Ivanov, Toporov 1973; Ind. 824. 148 (vermina) „kirminas“ (Specht 1944: 181; Otkupščikov 1967: 263; 1967a : 125–126). Su i-kamieniu pentìs (apie jį žr. DaiktvDrR 90) siejasi ir vedinys pentìnas (plg. s.b.sl. petъno3), plg. dar kūkštinas ir kukšnìs. § 4. Neabejotinai antriniai yra tokie NAttr kaip kelinai „kelnės“ C I 977 (plg. kelinės, žr. § 6), pleperìnas „plepys“ Tv; Šts (LKŽ X 146), stipìnas (: stipė „sagties liežuvėlis“ Kos 54; Ds; Lkm; „lentelė prie girnų, į kurią įstumiamas milinys“ Užp – LKŽ XIII 793), žirginàs J; Jsv; Krs, žirginai Bsg, žirginai Žr, žirginai „žirgumynai“ Ds, žmogìnas „žmogaus išmatos“ Prk (LKŽK). Nemažas kiekis vandenvardžių ir helonimų su priesaga -inas (pvz.: Jūdri-nas Tl, Daūsinas Krž, Gardìnas Pn ir t.t., žr. Vanagas 1970: 154–156; Bilkis 1998: 105–106) rodo, kad priesagos -inas(-a) būdvardžiai kadaise buvo linkę daiktavardėti, plg. dar pr. asvìnan „kumelės pienas“ (Kolbmilch) E 694 (PJa A–D 135–138; PKEŽ I 106 su lit.; Eckert 1995: 54–56) ir lie. ašvà „kumelė“. Be to, iš tokių sudaiktavardėjusių būdvardžių baltų kalbose kilo deminutyvai ir nomina masculina su *-ino-. Vėliau priesagą *-ino- ėmė stumti naujesnės formos priesaga *-injo- (žr. §§ 6–8). Taigi skiemeniniam indoeuropietiškajam sonantui *ṇ virtus dvigarsiu in baltų kalbose neatpažįstamai sumišo senoji heteroklitinio linksniavimo liekanos su naujesniais sudaiktavardėjusiais priesagos *-ino- būdvardžiais. § 5. Keli ypatybės turėtojų pavadinimai padaryti ir su priesagos -inas variantu -ina, pvz.: auksina „auksinas“ BB Ps 56,1; 57,1; 59,1; 60,1, smulkinà „smulkmena“ Šlčn (LKŽ XIII 219). Vediniai su priesaga -inis(-ė) § 6. Lietuvių kalboje daiktavardėdami būdvardžiai su šia naujesnės formos priesaga dažnai gauna ypatybės turėtojų reikšmės, tokiu būdu susidarė labai produktyvus NAttr darybos tipas (ŽD 257–259; DaiktvDr 344–346). Šio tipo vedinių užfiksuota jau XVI–XVII a. raštuose. Nuo raštijos pradžios paplitęs vedinys krūtinė. Dažnas senuosiuose raštuose dabar išnykęs vedinys kilpinis „šaunamasis lankas“. Kiti užfiksuoti atskiruose tekstuose. Dalis jų vartojama ir dabar tarmėse, pvz.: bergždinė „bergždžia karvė“ SD³ 84, 132, dešimtinė SD³ 38; Ch¹ Mt 23,23, kailiniai SD¹ 62; SD³ 126; Lex 67; SE 224₇, kaklinė „paskutinioji“ DP 293₄₃, kaktinė „kaktos raištis“ BB Ekli 45,14; SD¹ 85, kelinės „kelnės“ SD¹ 32, 133, 184; SD³ 65, 301, 452; KlG 70 (plg. dar trumpinį kelnes Ch¹ Mr 28,42), kempinė VlnE 218₁₁–₁₂; SD³ 67, krūminis „krūminis dantis“ Lex 12a, kruvinis „raupsuotas žmogus“ BP I 192, lapinė „palapinė“ BB 3 Moz 23,42; Ps 81,4; BP I 163₂₄; II 136₁₁; Lex 57a, 80a; „lapės kailio ³ Trautmann 1923: 214; ŽD 243; GJL II 187–188. 149 kepure“ Lex 38, 63, marškiniai SD¹ 17, 62; SD³ 33, 80, 125; Lex 47, naginės Lex 66a, pirštinės SD¹ 154; SD³ 154, 376, rytinė „rytojus“ VlnE 120₅; BP II 394; MP 325, sėklinė „sėklinis augalas“ C II 351, šaltinis BB Ps 74,15; SP IX, šoninė SD¹ 162; SD³ 398, vakarinė „vakarienė“ DP 3X; SD¹ 192; SD³ 477. § 7. Kiti dabar išnykę ar reti, pvz.: apskritinė „bumburas, gūmulas“ SD³ 66, 69 (“valstiečio žemė viename plote“ Sut), apskritinis „rutulys, kamuolys“ Mž 315₂; BB Išm 11,7; Job 12,14; Ps 97,5; 98,10; BP II 32₂₃ (t.p. B; [K]; „ratas, lankas“ J), ąžuolinė „ąžuolinė malka“ Lex 27, balsinė „balsis“ Mž 7X (t.p. K II 320), beržinė „beržinė malka“ Lex 18 (plg. beržinė/beržinė „beržo rykštė“ BM 290; Pln; „vaistai iš beržo pumpurų, apipiltų degtine“ Skr; Ggr; „devintinės“ Kos 236 – LKŽ I² 727), drebulinė „drebulinė malka“ Lex 33, dvibalsinė „dvibalsis“ Mž 13₁₂ (t.p. K I 300), alksninė „alksninė malka“ Lex 30, ypatinė „asmuo“ Mž 23₁₆,₁₇; 76₄; 373₈; BP I 65₁₈; DP 143X (“atskira vieta; valgymas skyrium nuo visų“ J; „gėlių lysvės lova“ BŽ 223), kadaginė „kadaginė malka“ Lex 102a, kelinė „kojinė, blauzdinė“ SD¹ 98; „kelnių viena pusė“ C II 145 (t.p. J), kruopinė „kruopų dešra“ Lex 44a, medinis „tetervinas“ Lex 18; C I 336, pūkinė „toks pūkuotas kirminas“ SD³ 679 (“pūkų patalas“ Vaižg; GŠ 351; NdŽ), preskinės (žr. § 20), sanbalsinė „priebalsis“ Mž 7X, skroblinė „skroblinė malka“ Lex 27, smegeninė „dešra iš smegenų“ Lex 60a (t.p. NdŽ; „galva“ LTR(Gršl); Alv; „išmintis, protas“ VIkv; Mrj – LKŽ XIII 139), svietinis „pasaulietis“ DP 497₁₈, 499₄₉ (t.p. Sut), šiltinė „karštosios versmės“ SD³ 34 (t.p. Sut; N; [K]; NdŽ), vakarinė „vakarinas vėjas“ KIG 61; Lex 105 (t.p. Q 618; Bb Sir 43,18), velksninė „svaidykle“ BB Job 41,20 (plg. vélksnė „velksmas“ BsP III 203(Brt); Pb – LKŽ XVIII 640), viršinė „viršūnė“ SD¹ 193; SP I 310₂₇ (t.p. KŽ). Kai kurie iš jų yra aiškūs naujadarai, rodantys, kad šis darybos tipas buvo produktyvus jau raštijos pradžioje. § 8. Latvių kalboje atitikamų vedinių su -in(i)s(-inš), -ine yra labai nedaug, pvz.: austrinš „rytų vėjas“⁴, kaiminš „kaimynas“ (plg. lie. káiminis/kaiminis, -ė „kaimietis“ Alk; Gs; Srv – LKŽ V 56, žr. dar Skardžius 1963: 316), zlecini „zle-kų žmonės“⁵, melines „mėlynės“, zemines „žemuogės“, vecine „senė“ (LVG 312–313), celmine „paprastasis kelmutis“ (plg. lie. kelminė/kélminė „t.p.“, žr. Rėkėna 1995: 96). Mat latvių kalboje su šia priesaga imta dažnai daryti deminutyvus, kurie lietuvių kalboje yra labai reti (aut. 1994: 146). Ypatybės turėtojų pavadinimų su *-inįo- galėjo būti ir prūsų kalboje, plg. lie. drėvinė „statinaitė riebalams laikyti“ Pkr (LKŽ II² 692) ir pr. drevine „(drevinis) ⁴ Šis vedinys kai kurių tyrinėtojų (LVG 313; BKGF 78; aut. 1994a: 30) buvo lyginamas su lie. auštrinis „žiemyčių vėjas“ KIp; Plng; Kim (LKŽ I² 515). Tačiau A. Girdenis J. Kazlauskui skirtoje konferencijoje (1994 11 04) iškėlė mintį, kad lie. auštrinis gali būti skolinis iš latvių kalbos. ⁵ Kai kuriose pietinėse ir rytinėse lietuvių kalbos tarmėse su priesaga -inis(-ė) irgi daromi asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją ar kilmės vietą, pvz.: adūtiškinis, kauninis, dūkštinis ir t.t. (LKA III Žemėl. Nr. 110, p. 116). 150 kubilas“ (Boᵉte) E 393 (PKEŽ I 223–226)⁶, lie. šōninė ir pr. gravyne „šoninė (vežimo lenta)“ (Tunebret) E 304 (PKEŽ I 404; Eckert 1995: 54). Nežinia, ar šiam darybos tipui priklauso ir pr. aulinis „aulas“ (Schaft) E 503 (taip BKGF 78), nes jis gali būti ir o kamieno, t.y. padarytas su *-ino-, plg. minėtą vedinį aswinan (žr. § 4). Prūsų kalbai, atrodo, būdingesnė priesaga *-ino-, o ne *-inio- (Kaukienė 1994a: 16). § 8. Vienas kitas žodis, kuris sinchroniniu požiūriu atrodo esąs priesagos -inis(-ė) vedinys, gali būti kilęs iš heteroklitinio linksniavimo liekanų (plg. priesagos -inas vedinius, žr. § 3). S. Karaliūnas (1992) mano, kad ožinis/óžinis „pietryčių, pietų vėjas“ nėra priesagos -inis vedinys iš žodžio ožys (taip GJL II 192), bet kaip ir la. āzenis, āzinis, az-aids „vidur dienis“ kilęs iš balt. *āź(en/n), plg. s. ind. áhar-/áhan- „diena, dienos šviesa“, taip pat lie. áudinis : áudenis „šiaurės rytų vėjas“ : áudra kaita (Karaliūnas 1990: 86). Vediniai su priesaga -inys(-ė) § 9. Kai kuriose tarmėse (daugiausia vakarinėse) ir raštuose padarytas vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas ir su vėlesniu priesagos -inis(-ė) variantu -inys(-ė): 1) iš daiktavardžių, pvz.: drobinys „marškiniai, drabužis“ K; Vd (plg. drobiniai/drobiniai/drobiniai „drobiniai drabužiai“ Plik; Dov; Klp; Skd, drobinis, -ė „lininis“ LKŽ II² 739), galvinys „gudragalvis“ Kair; Šauk; „mokytas žmogus“ BsP II 74; „kortų dama“ Kv (plg. gálvinis „siaudų kūlelis stogui; kortų dama“, galvinis, -ė „galvos; galvos formos; svarbus“ LKŽ III 84), kailinys „kailiniai“ Užv; Alv (V 52, plg. kailiniai, žr. § 6), kūginys „tvartas“ DP 412₇, 534₈; J; G 93; BM 434; Alz; Pnd; Pkp; Sl; Dkk; Kp (plg. kūginis, -ė „kūgio formos“ Ggr – LKŽ VI 775), pakulinys „iš pakulų austas, prastas audeklas“ Alk; Raud (plg. pākulinis „t.p.“ Brs; Snt; Lnkv; Stak; Al; Gs; Žgn, pakulinis/pākulinis, -ė „austas iš pakulų“ LKŽ IX 212), pašukinys „iš pašukų austas audeklas“ Pbs; Srv; Vs; Stak; Al; Srv; Dv; „stori pašukų siūlai“ Mrk (plg. pāšukinis/pašukinis „iš pašukų austas audeklas“ Lnkv; Vgr; Brs; Lkm; Akm; Up; Er; Jrb; Ssk; Jnš; Lš; Ds, pašūkinis, -ė „iš pašukų austas“ LKŽ IX 588), pieninys „pienpuodis“ Krok; Smn; Vs; Pn (ŽD 262, plg. pieninis/pieninis, -ė „duodantis pieno; skirtas pienui laikyti; iš pieno pagamintas; susijęs su pienu; skirtas pienui perdirbti“), ratinys „ratelis, kalvaratas“ LTR(Žg); Pš; Šl; Skn; Žml; Akm; „kiekis, telpantis į vežimą, skirtą šienui vežti“ Rod (ŽD 262; LKŽ XI 243–244, plg. ratinis „ratelis“, rātinis/ratinis, -ė), skalinys „pliauska skaloms skaldyti“ J; Vl (ŽD 262; LKŽ XII 705, plg. skalinis „t.p.“ Šl; Als; Vkš; „šokis su skalomis“ Ggr, skalinis, -ė „iš skalų nupintas; iš skaloms tinkamo medžio; turintis skalios uolienos“ (LKŽ XII 705–706), skari- 6 Kitaip žr. Trautmann 1910: 323; SV 162; Eckert 1993: 227–228. 151 nyš „rankšluostis“ Prl (plg. skarinis „t.p.“ Nč; Mlt; Švnc; Kls; Rod; Lz; SkrT; „audeklo gabalas“ Grv; Dv; Dbč, skarinis, -ė „skirtas laikyti drabužiams; panašus į skarą“ LKŽ XII 757); 2) iš būdvardžių, pvz.: baltinys „akies baltymas“ Lex 104a; C II 942; K; „kiaušinio baltymas“ Lex 33a; K; „baltinamas audeklas“ J (plg. baltinis, -ė „baltas“), bergždžinys(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“ Brs; „kas neturi vaikų“ J; Gl; Trk (LKŽ I² 763, plg. bergždinė, žr. § 6, bergždžinis, -ė „bergždžias, nevaisingas“), dryžinys „dryžuotas audinys“ M.Valanč; J; Šts; Als; „žmogaus apdaras, išvaizda“ Slnt (II² 735, plg. dryžinis, -ė „dryžuotas“), ilginys „aukšto ūgio žmogus“ Vlk (plg. ilginis „sienojas, ant kurio sukabintos gegnės“ Dglš; Grv; Tvr; Dsn; „kartis kam nors kabinti“ Lš; „ilgakotė dalgė“ Ad, ilginis, -ė „tiesus, ištisas, nesulamdytas“ LKŽ IV 50), juodinys „toks valgis iš kraujo“ J; Skdv; „namų darbo margas audeklas“ J; Rdm; Bd (IV 403), marginys „t.p.“ J; Skr; Plv; Pn; Al; Up; Ds; Ob; „raštas, ornamentas“ Vl; Bgs; „kas sudarytas iš ne vienos spalvos daiktų“ Tl (VII 853, plg. marginis, -ė „iš margo audeklo“), ploninys „plonas audeklas“ J; Als (ŽD 262; LKŽ X 305, plg. ploninis, -ė „plonasis, laibasis“), skaninys „gardumynas“ S.Dauk; M.Valanč; J; DūnŽ; Plng; Kal; Pp; Vkš; Vvr; Šts (LKŽ XII 737). Žymiai dažniau su priesaga -inys daromi veiksmažodiniai vediniai, daugiausia veiksmo rezultatų pavadinimai (DaiktvDrR 63–64, 96, 195, 214–215). Vediniai su priesagomis -inga, -ingis(-ė); -angas(-a), -engė, -(i)ungis/-ungys(-ė) § 10. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose baltų kalbose, su priesaga -ingas(-a) plačiai daromi būdvardžiai (ŽD 106–120; Būd vDr 556–558). Tačiau su jais siejasi vos keli ypatybės turėtojų pavadinimai. Priesaga -inga turi kregždinga „kregždė“ (nuo seno vartojamas žemaičių tarmėje, randamas D. Poškos, S. Daukanto raštuose, žr. LKŽ VI 121), gal čia priklauso ir lakštinga „lakštingala“ BzF 132; Pgg (VII 96, apie jo darybą žr. LEW 337) bei iš dalies priesaga -ala išplėstas vedinys lakštingala, jei tai nėra perdirbtas skolinys iš vok. Nachtigall (taip Szemerėnyi 1960: 221 tt.). Visai neaiškios darybos, bet semantiškai artimi yra žodžiai blėzdinga „kregždė“ (užfiksuotas jau BB 3 Moz 11,19, dabar paplitęs žemaičių tarmėje, žr. LKŽ I² 907–908), kuolinga „žiurlys“ Ds; Sb; Pnd (VI 912). § 11. Priesagos -ingas(-a) paradigminį variantą -ingis(-ė) turi: blėzdingė/blezdingė „kregždė“ K; Klp; Skdv; „našlaitė (gėlė)“ Yl; Klp (LKŽ I² 908), burlingis „kas valgydamas apsilaisto“ LMD(Šlv), burlingė „perrūgęs pienas; prasta sriuba“ Vlk (I² 1192), klibingis „išklypęs, raišas žmogus ar gyvulys“ J; Erž; VšR (VI 75), klivingis „kas linguoja į šonus“ N; [K]; J II 168, kriv ingis „susisukęs daiktas“ Br; Slnt (ŽD 121; LKŽ VI 660), kuolingė „žiurlys“ Nj; Rm (LKŽ VI 912), lakštingė „lakštingala“ LTR(Pnd); Psl; Ad (VII 97), rūsingis „rusas“ Zt (ZtŽ 567), šlivingis „kas kreivomis kojomis“ N(Rg); [K]; BzBk III 70; KŽ. 152 § 12. Vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas padarytas ir su šiais priesagos -ing- apofoniniais variantais: -angas (-a): žabángai (plačiai paplitęs XVI–XVII a. raštuose, vartojamas ir dabar tarmėse: Pl; Brst; Užp; Ūd; Mšk; Kair; Ds), žabángos „spąstai“ VlnE 4; BM 72, 449; Tl; Všn; Pln; Plt; Plv; Tj; Gs; Mrc (LKŽK, plg. pr. slango „žąslai, žabokliai“ (Gebys) E 452, žr. PKEŽ IV 128–130); -engė: juodengė „tokia mėlyna uoga“ Dbč (LKŽ IV 399); -(i)ungis/-ungys (-ė): aklungys „aklas žmogus, arklys“ J I 9, burliungė „skystas purvas“ Lp; „prasta sriuba“ Dglš; Nmn; Kls; Dg, burliungis „klampynė“ Q 401; Krz 158; [K]; „nutukėlis“ J; Skr; Gs; Vrn (LKŽ I² 1193), murungis „paniuręs žmogus“ Smk (VIII 433), pludūngė/plūdungė Ms; Als; Slnt; Dr; Plt, pludūngis/plūdungis/ plūdungys „nerimtas žmogus, pleveša“ J; Krp; Tv; Erž; Šv; Slnt; Pln; Užv; Krš (X 322), varliungis „varlius, mažas vaikas“ Rdm (LKŽ XVIII 275), žaliungis „žali neprinokę rugiai, vaisiai“ Lkm; Trgn, žaliungė „žalios uogos, obuoliai“ Klt (LKŽK); čia gal priklauso neaiškios darybos mešlūngis/mešlūngis/mešlungis K; J; Žem; Skr; Vlky; Lk; Šv; „žalčialankis“ J; Lnkv; Rm; Pc; „karpažolė“ R; P; K, mešlungė „mešlungis“ LC 1878,31; Kv; „žalčialankis“ Kos 238; Pc (VIII 97). § 13. Labai reti atitinkami vediniai ir latvių kalboje, pvz.: teterīga „teterva“, lakstīga-la (plg. lie. lakštingala, lakštinga, žr. § 10), s. la. barīde „našlaitė“ (LVG 371). Prūsų kalboje būdvardžiai su priesaga *-ingo- daug dažniau daiktavardėdavo ir gaudavo ypatybės turėtojo reikšmę, pvz.: nauningas „naujatakis“ (Newling) III 87, ragingis „elnias“ (Hircz) E 65, acc. pl. paklusmingins „pavaldinius“ (Unterthanen) III 91 (Kaukienė 1994: 9). Prie šių vedinių šliejasi ir gentivardis jotvingiai, kuris veikiausiai iš pradžių reiškė „Jotvos gyventojai“ (Būga 1961: 153–156; Salys 1985: 406–407). Kad tokia daryba vakarų baltų kalbose yra sena, rodo prūsų, jotvingių ir kuršių vietovardžiai bei asmenvardžiai su -ing ir jos variantas -ang-, -ung-.⁷ Be to, prūsų (plg., pvz., Elbing, Marungen PKEŽ I 248–249; III 149–151), kuršių ir jotvingių gyventose vietose užfiksuota vandenvardžių ir helonimų su -ing-, -ang-, -eng-, -ung-, pvz.: Liōlinga Šlv, Alanga Trg (plg. la. aluōgs „versmė, akivaras“), Drabéngis Prn, Babrūngas Plt (Vanagas 1970: 91, 134, 168–169, 203; Bilkis 1998: 54, 126–127, 159). Čia dar reikia turėti omenyje, kad ir minėti lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimai su -ing-, -ang-, -ung- irgi vartojami daugiausiai vakarinėse ir pietinėse tarmėse (žr. §§ 11–12), kurios veikiausiai susiformavo ant vakarų baltų kalbų substrato (plg. Mažiulis 1994; Vidugiris 1996). 7 Būga 1961: 136; Gerullis 1922: 247; Trautmann 1925: 174; Savukynas 1966: 172; Zinkevičius 1987: 20, 42; Vanagas 1994; 1996: 113–120. 153 § 14. Vakarų baltų kalbose buvo ir būdvardžių su priesaga *-ingo- paplitimo centras. Mat prūsų kalboje su ja būdvardžiai buvo daromi ne tik iš vardažodžių (kaip lietuvių ir latvių kalbose), bet labai dažnai ir iš veiksmažodžių, pvz.: auschaudwíngin „patikimą“ (trewe) III 53₄ : auschauditey „patikėti“ (vertrawen) III 27₁₁, Druwingin „tikintįjį“ (glaubigen) III 119₁₃ : druwit „tikėti“ (gleuben) III 45₁₀ ir t.t. (Kaukienė 1994: 9). § 15. K. Būga (1961: 789–796) atkreipė dėmesį į ypatingą baltų kalbų būdvardžių su -ingas ir germanų kalbų ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga -ing (ji irgi turi variantus -ang-, -ung-) darybos panašumą, plg. lie. vargingas, la. vārdzīgs „vargingas“ ir s. vok. aukšt. arming „vargšas žmogus“, lie. galingas, la. varīgs „stiprus“ ir s. vok. aukšt. mahting „stiprus žmogus“ ir t.t. A. Vaillant’as (1970; 1974: 494) baltų kalbų priesagą -ingas buvo linkęs laikyti germanizmu. Tačiau tai visai neįtikima (Skardžius 1972: 96). § 16. Baltų kalbų vediniai su *-ingo- yra augte suaugę su visa baltų kalbų darybos sistema. 1. Baltų kalbose greta priesagos *-ingo- turime ir seną priesagą *-ino- be determinatyvo *-g-. Pažymėtina, kad kai kurių būdvardžių priesaga *-ingo- ir *-ino- reikšmė visai sutampa, plg. s. lie. kruvingas „kruvinas“ ir krūvinas, s.b.sl. кръвьнъ „kruvinas“ (ŽD 120). Be to, baltų kalbose daiktavardėdami priesagos *-ino- (ypač naujesnės formos priesagos *-inio-) būdvardžiai irgi linkę gauti ypatybės turėtojo reikšmę (žr. §§ 4–8). 2. Baltų kalbose prie priesagos *-ino- prilipo ir determinatyvas *-d-. Antai su prie -ind- padaryta gentvardis galindai, kurio pirminė reikšmė galėjo būti „gale gyvenantys“ (plg. lie. asmenvardžius Galinis ir Galindžius) ir kuris savo daryba panašus į anksčiau minėtą gentvardį jotvingiai (žr. § 13). Priesaga -ind- randame vietovardžiuose: pr. Karwinden, Stubunden, lie. Gelind-énai Pln, Ne-rind-aičiai Tl, lietuviškose pavardėse Dalinda, Dubindys, Tilindys⁸, vanden-vardyje Kelinda Pln (Vanagas 1970: 167). Priesaga -ind- turi variantą -and-, su kuriuo kaip ir su -ang- padaryta vandenvardžių, pvz.: Gylánda Pgg, Samándis Smal ir kt. (Vanagas 1970: 91), plg. dar vedinius su -und- (pvz.: klabūndas „griaumedis“, klabūnda „kas klupčioja“ DaiktvDrR 152) ir minėtus vedinius su -ung-. Kai kurie priesagų -ing-/-ang-/-ung- (resp. -ind-/-and-/-und-) vediniai (ypač vandenvardžiai) gali būti kilę iš išplėstų heteroklitinio linksniavimo formų liekanų, plg. lie. Suvìngis, pr. Sawangę ir lie. Savėlis, Savėnė, pr. suge „lijimas“ (Reynen) E 49; arba lie. Krūvandà ir Krūoja, la. kràuja „status upės krantas, skardis“ (Karaliūnas 1987: 190–191, plg. dar Krahe 1959: 242–243). § 17. Tuo tarpu germanų kalbų ypatybės turėtojų pavadinimai su -ing neturi tokių gilių šaknų, jų kilmė yra neaiški. Be to, gotų ir kai kuriuose kituose seniausiuose germanų kalbų rašto paminkluose jų labai reta. Beveik nėra šio tipo 8 Gerullis 1922: 223; Savukynas 1963: 322; Skardžius 1973: 55–56. 154 vedinių, kurie turėtų atitikmenų visose ar daugelyje germanų kalbų ir galėtų būti laikomi pragermaniškais, jų visai nemini A. Bammesbergeris (1990) savo monografijoje apie pragermanų kalbos vardažodžių morfologiją. W. Meidas (1967: 198 tt.) mano, kad jie paplito gana vėlai, jau atskirose germanų kalbose, be to, ne visose iš karto vienodai plačiai: daugiausia jų randama sen. islandų kalboje (Munske 1964: 8–38; Bennett 1966: 657). Skandinavijoje užfiksuota ir daugiausia vietovardžių su -ing- (Udolph 1994: 149–161). Gal ten ir ieškotinas jų paplitimo centras? Taigi kyla klausimas, ar negalėjo priesaga *-ingo- patekti į germanų kalbas iš vakarų baltų kalbų (o gal ilga pastarosios grupės kalbų kaimynystė tik suaktyvino priesagą *-ingo- germanų kalbose ir pakeitė pirmykštę jos formą?). Jeigu priimtume šią baltų įtakos hipotezę, lengviau paaiškintume, kodėl germanų kalbos priesagoje -ing turi priebalsį g vietoj laukiamo k. Mat senąjį indoeuropietiškąjį determinatyvą *-g- atitinka germ. -k-. Jį dažnai randame deminutyvuose, kuriuos galima lyginti su baltų kalbų priesagos -už- deminutyvais (aut. 1994: 138). Į germanų kalbas iš vakarų baltų kalbų galėjo ateiti ir priesaga *-ōmen-. Gal dėl vakarų baltų ir germanų (irgi dažniausiai skandinavų) kalbų kontaktų abiejose kalbų grupėse imta daryti ypatybių pavadinimus su būdvardiska priesaga *-isko- (aut. 1994a: 31). § 18. Kad vakarų baltų ir germanų kalbų kontaktai buvo seni ir, matyt, ilgalaikiai, leidžia manyti ir prūsų kalbos germanizmai. Antai iš to paties seno germaniško žodžio *xelmaz „šalmas; tam tikras galvos apdangalas“ atsirado du skirtingo senumo prūsų kalbos germanizmai. Pirmasis kelmis „kepurė“ (Hūt) E 475 pasiskolintas labai seniai, gerokai prieš Kr., o antrasis ilmis „stoginė“ (Bark) E 234 – veikiausiai pirmaisiais amžiais po Kr.9 V. Mažiulis (1981a: 8) teigė, kad vakarų baltai su germanais išbuvo kaimynais apie tūkstantį metų: nuo VIII a. prieš Kr. ligi III a. po Kr.10 W. P. Schmidtas (1986) irgi mano, kad germanų kalbos susiformavo baltų kalbų kaimynystėje. Archeologai pastebi nemaža senų bendrų bruožų tarp vakarų baltų ir gotų kultūrų (Žulkus 1995). Be to, galimas daiktas, kad dalis vakarų baltų genčių patraukė kartu su germanais prieš Romos imperiją, o kai kurios baltų (gal mišrios su germanais) gentys vėliau sugrįžo atgal. Gal apie tą žygį byloja galindų vardo pėdsakai Ispanijoje ir kai kuriose kitose Pietų ir Vakarų Europos vietose (PJa E–H 139–140; I–K 380; Toporov 1980; 1983; 1993 su lit.). Moraviją, Slovakiją bei Čekiją siekia ir arealas, kuriame pastebėta vietovardžių ir asmenvardžių, kilusių iš etnonimo 9 Būga 1961: 85–87; Salys 1985: 274; PJa I–K 42–43, 311–312; PKEŽ II 74, 160–161 su lit. 10 Beje, dabar V. Mažiulis (1995) iškėlė naują hipotezę, pagal kurią tiek slavų, tiek ir germanų kalbos kilusios iš protobaltų kalbos periferinio dialekto, tik skirtingu metu. Ji primena ir L. Palmai-čio (1995) nuomonę, kad prabaltų kalba esanti paskutinė liltinė ide. prokalbės raidos pakopa. 155 prūsai (Nepokupnyj 1976: 92–103). Antra vertus, archeologiniai duomenys rodo, kad V–VI a. po Kr. Prūsijoje bei Vakarų ir Vidurio Lietuvoje pasirodė naujos politinės klajoklių gentys, savo materialine kultūra labai artimos gotams bei Romos provincijoms (Šimėnas 1992; 1994). Apie panašaus laikotarpio baltų ir gotų santykius rašoma Jordano „Getikoje“, ypač šiuo požiūriu svarbus Teodoriko Didžiojo laiškas aisčiams VI a. (Gudavičius 1982; 1987). Gal kai kurių baltų genčių sugrįžimas iš Romos atsispindi ir legendoje apie lietuvių romėniškąją kilmę bei kunigaikštį Videvutį (plg. Šimėnas 1989; 1994a; Beresnevičius 1995: 77 tt.). Tačiau visa tai reikalauja tolesnių studijų. Vediniai su priesagomis -ienas, -iena § 19. Daiktavardėdami kai kurie būdvardžiai su priesaga -ienas(-a) (tai veikiausiai priesagos -inas(-a) apofoninis variantas) gavo ypatybės turėtojo reikšmę. Ypatybės turėtojų pavadinimų su -ienas yra vos keli, pvz.: beržienas „balžienas“ Dglš (LKŽ I² 776, kiaulienas „meitelis“ Jnš; Žg (plg. kiaulienas,-a „kaip kiaulės“ NS 812; (d.)Rm – LKŽ V 696), rugienai „nupjautų rugių ražai“ BB 2 Moz 15,7; Dkš (XI 887). Gal čia priklauso ir kamienas (plg. la. kams, sl. *komъ „grumstas, luitas“, lie. kām-anos, vok. Ham „pavalkai“)11. § 20. Dažni atitinkami moteriškosios giminės vediniai su -iena paprastai eina mėsos pavadinimais (DaiktvDr 414–415). Tokių vedinių randame jau XVI–XVII a. raštuose, pvz.: aviniena DP 294₉, jautiena SD¹ 196; SD³ 484; Lex 71, kuiniena SD³ 436, ožiena Lex 19, paršeliena SD¹ 140, vištiena SD³ 144, žąsiena SD¹ 34, žvėriena SD³ 157; Lex 106. Kiek kitokios reikšmės yra vedinys preškienos „nerauginta tešla“ C II 572; Q 516; N; „žydų Velykos“ SD³ 347 (plg. preškinės „t.p.“ VlnE 155, preškienà „nerauginta tešla“ N; „preška sriuba“ J). Mėsos pavadinimai su *-eino- turi atitikmenų dar slavų ir italikų kalbose, plg. lie. žvėriena ir sl. *zvěrina, lo. ferīna12. Vediniai su priesagomis -ienis, -ienė, -eina/-einė § 21. Ypatybės turėtojo reikšmę gauna daiktavardėdami ir būdvardžiai su naujesnės formos priesaga -ienis(-ė). Ypatybės turėtojų pavadinimų su -ienis kaip ir su -ienas (plg. § 19) yra nedaug. Keli šio tipo vediniai žymi augalų virkščias, pvz.: bulbienis „bulvienojas“ 11 Būga 1959: 35–37, 295–296; ŽD 287–288; LEW 213; EŚRJa II 300; EŚSJa X 179–180. 12 Leskien 1891: 413; Brugmann 1906: 276 tt.; ŽD 288; BKGF 79; GJL II 212; Butler 1971; Sławski 1974: 123; Vaillant 1974: 363 tt. 156 Gg; Dbg; Plš; Nmč (plg. bulbienis,-ė „bulvinis“ Sb; Sdk; Bb; Slm; Rk; Nmn; Drsk – ŽD 289; LKŽ I² 1149; LKA III 29, 143), bulvienis „bulvienojas“ Kt; Alk; Smk (plg. bulvienis,-ė „bulvinis“ Jnšk; Čk – LKŽ I² 1156; LKA III 29, 143), kamienis „bulvienojas“ Kos 45; J(Ds); Ds; Sdk; Dgl; Zr (LKŽ V 176, plg. kamienas, žr. § 19), ropienis „ropės lapas“ Dglš; Str; Grv (XI 833). Žymiai dažniau šios reikšmės vediniai daromi su sudurtine priesaga -ien-ojas (aut. 1997: 125). § 22. Tarmėse pasitaiko ir keli kitokios reikšmės NAttr su -ienis, pvz.: beržienis „beržinė lazda“ Rod (LKŽ I² 770), dryžienis „dryžas pakulinis audeklas“ Prng; Vdš (II² 734), karštienis „blynas“ Kb (V 325), kelniėnis „storas pašukinis audinys kelnėms“ Ml; Dg; Ad (V 529), margienis „prastas naminis spalvotas audeklas“ Ad; Klt; Prng (VII 852), rugieniai „ruginiai šiaudai“ JD 227; Dbg; Ds; Kair; Trgn; Pb (plg. rugienis,-ė „ruginis“ – LKŽ XI 887), saldiėnis „saldė“ Arm; Grv; Zt; „saldus patiekalas“ Vrn; Žln (plg. saldienė, žr. § 23, saldiėnis,-ė „neraugintas, turintis saldumo“ Ėr; Nč – LKŽ XII 64). § 23. Dideliame aukštaičių tarmės plote su priesaga -ienė daromi įvairūs valgių pavadinimai (ŽD 289–290; DaiktvDr 347–348; LKA III Žemėl. Nr. 125, p. 138–139). Tokių vedinių užfiksuota jau K. Sirvydo žodyne. NAttr bėralienė „nevėtytų rugių duona“ SD³ 21, 29, miltienė „miltų tyrė“ SD³ 99, pautienė „kiaušinienė“ SD¹ 45; SD³ 84 vartojami tarmėse. Vedinys saldienė „saldumynas“ SD³ 164 (t.p. [K]) dabar tarmėse turi reikšmes „saldė“ Vdš; Grv; Lz; „saldi duona“ Knv (LKŽ XII 64), džiovienė „džiūvėsis“ SD³ 78 – „džiova“ Rd (plg. džiovė „sudžiovinta duona“ Alvt; „džiova“ Q 333; Ds; Prng; Dgl; Ktk – LKŽ II² 1022, 1023). Be to, vediniai su priesaga -ienė dažnai žymi žmonas ir pateles. § 24. Su senesnės formos priesaga -eina ar -einė (apie jos kilmę žr. DaiktvDrR 64–65) padarytos miškų deivės vardas Medcina ar Medeinė¹³, plg. pavardę Augš-teinis, miesto vardą Raseiniai (ŽD 290) bei vandenvardžius Kulėinis Mrk, Sto-reinis Sem, Kruteinė Klp (Vanagas 1970: 110). Vediniai su priesagomis -ainis/-ainys(-ė), -aina § 25. Priesaga -ainis(-ė) – tai priesagos -ienis(-ė) apofoninis variantas. Su ja lietuvių kalboje irgi daromi ypatybės turėtojų pavadinimai, bet rečiau negu su -ienė. XVI–XVII a. raštuose buvo labai paplitęs dabar išnykęs vedinys tėvainis „įpėdinis, turto paveldėtojas“ (plg. la. tėvainis „senas, gerai pažįstamas vyras“ ME IV 179; LVG 328). J. Bretkūno raštuose dažnas vedinys gentainis(-ė) 13 Skardžius 1954: 221; Gimbutienė 1985: 152; Zinkevičius 1987: 91; Eckert 1992: 3–4; Greimas 1993. 157 „gim naitis, tos pačios genties žmogus, draugas“ BP 13X; BB GG 1,9; 1,15; Pat 8,4, užfiksuotas ir dabartinėje Klaipėdos krašto tarmėse (Klp; Pj – LKŽ III 237). XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne „Clavis Germanico-Lithuana“ (II 347) randame vedinį apvalainis „apvalus medžio gabalas“ (dar R II 296; Kair; „kočėlas“ Klvr, plg. dar apvalainis, -ė „apvalus; pailgai apskritas“ LKŽ I² 278). § 26. Dabar su priesaga -ainis(-ė), kaip ir su -ienė (plg. § 23), dažniausiai daromi valgių pavadinimai: 1) paprastai iš daiktavardžių, pvz.: aguonainis „aguonų pienas“ Šmk; „pyragas su aguonomis“ Rs (LKŽ I² 28), avižainis „avižinių miltų ragaišis“ Vks (plg. avižainis, -ė „avižinis“ R; K; S.Dauk; J; Skr – LKŽ I² 531), bulvainė „bulvių sriuba“ Plv (plg. bulvainis, -ė „bulvinis“ J – LKŽ I² 1154), cibulainė „padažas, skystas valgis, kur daug svogūnų“ Grš; Snt (II² 19), duonainė „sriuba iš duonos maišymo, duonos plutų ar miltų“ J; Skr; Erž (II² 870), kravainis „duona, kepta su krauju“ Vks (VI 485), kunkulainė „kukulių sriuba“ Skr (VI 900), medainis „meduolis“ Ši (VII 982), miežainė „miežinė duona“ R II 169; „prasta, rupi duona“ Trkn, miežainiai „miežiniai miltai“ Vl, miežainis „miežinis pyragas“ Kos 20; Brs; Skd (plg. miežainis, -ė „miežinis“ R II 169; K; J; S.Dauk; Vl; Šts; Vks – LKŽ VIII 158), padažainis „košė, valgoma pasidažant“ Vdk (IX 41), paplotainis „plona duonos bandelė“ J; Als; Šlc (plg. paplotis LKŽ IX 377), uogainė „uogų sriuba“ Žvr (XVII 478), vyšnainė „duonos ir vyšnių mutinys“ Nm; Žvr; Snt; Lkš; Šk; Grš; „vyšnių košė“ Snt (LKŽK). 2) retkarčiais iš būdvardžių, pvz.: apskritainis „kukulis“ Up(LKŽ I² 263), juodainis „kepinys iš kraujo“ Ll (IV 391, saldainis/saldainis/sáldainis (paplitęs tarmėse, ypač žemaičių), saldainė/saldainė „saldainis“ (paplitęs Aukštaičiuose LKŽ XII 62), sausainis/sausainis „džiūvėsis“ J; JD 166; (d)Šln; „tešlainis“ Mšk; „kiauru viduriu kukulis“ Štk, sausainė „tešlainis“ Pv (XII 204). § 27. Tarmėse (daugiausia vakarinėse) pasitaiko ir kitokių priesagos -ainis(-ė) ypatybės turėtojų pavadinimų: 1) iš daiktavardžių, pvz.: ausainis „medinis indas su ausimis; išsižiojėlis“ Yl (LKŽ I² 500), barzdainis „barzdočius“ Grg (I² 674), brólainis „brolio sūnus“ Skd; „pabrol ys“ Jnš (I² 1068), griovainis „žiopla“ Rd (plg. griovà, griovàs „kerėpla, nevikrus žmogus ar gyvulys“ LKŽ III 614–615), kelainis „pašiūrė“ Pvn; Al; Gd (V 504), kylainis „kas su kyla“ Šts; Ms (V 773), lenšainis „ištižėlis“ Vdk (VII 369), meldainis „užaugęs ežeras“ Trg (ŽD 286), molainė „moliena“ Lš (LKŽ VIII 334), pakelainis/pakelainis/pakelainys „pašiūrė“ Smn; Al; Lš; Alv; Mrs; Krok (IX 163), pleperainė „kas mėgsta niekus šnekėti“ Rs, plepetainė „plepys“ Alk (ŽD 287), šakainis/šākainis „išsišakojęs medis“ Tv; End (plg. šakainis, -ė, šakainis, -ė „šakotas“ Tv; Jdr – LKŽ XIV 400), šilainė Prn; Mrj; Lkč; Nm; KrR; Vlkj; Brt; Pkn; Gs, šilainis „smiltinga, lengva žemė“ LTR(Dt); Jsv (plg. šilainis, -ė „šilinis“ J; Ss; Žvr – LKŽ XIV 778), žabarainis „išsikraipęs rastas“ Tv (LKŽK); 158 2) iš būdvardžių, pvz.: apskritainis „apskritaburnis“ Lkš; Šk (plg. apskritainis,-ė „pailgai apskritas“ Slm – LKŽ I² 263), dryžainis „dryžas audeklas, drabužis“ Sk; Škn (plg. dryžainis/dryžanis, -ė „dryžas“ J; Lnkv – LKŽ II² 733), gyvainė „gyvuonis“ Pš, gyvainis „t.p.“ Prk; Stb; Klov; Brž; Sml; „voties gėluo“ Sdb (III 361); 3) iš skaitvardžių, pvz.: ašmáinė „aštuonių gorčių talpumo indas javams seikėti ar sėti“ Grk; Rs; Plt; „toks biralų saikas (aštuonis gorčiai)“ Erž; Skdv; Vdk, ašmáinis „aštuonių gorčių indas“ Rp; Vdk; Rs; „toks sviesto matas“ B; [K]; „žemės valako aštuntadalis“ Kos 216; Šd (plg. ašmáinis, -ė „aštuonių gorčių didumo“ J – LKŽ I² 338), ketvirtainis/ketvirtainis „ketvirtis“ N; K; J; NT Luk 3,19; A 1884,263; Nm (plg. ketvirtainis/ketvirtainis, -ė „kvadratinis“ LKŽ V 667–668). § 28. Senesnės formos priesagą -aina turi NAttr lebedáina „ištįžęs, nerangus, apsileidęs žmogus, lebėda“ Varn (LKŽ VII 218, plg. plepáina DaiktyDrR 128). § 29. Latvių kalboje užfiksuotas vienas kitas ypatybės turėtojo pavadinimas su -ainis (-ė), pvz.: pirkstaini „pirštinės“, vilnaine „didelė vilnonė skara“ (LVG 327–328). Kad būdvardžiai su *-oino- baltų kalbose ėmė daiktavardėti ir virsti ypatybės turėtojų pavadinimais gana seniai, rodo ir pr. deynayno „ryto žvaigždė, aušrinė“ (Morgenstern) E 5 (PJa A–D 318; PKEŽ I 188 su lit.). Vediniai su priesagomis -ynas (-ė), -yna § 30. Su priesaga -ynas (-ė) padarytas vos vienas kitas ypatybės turėtojų pavadinimas. Pirmiausia minėtinas senas baltiškas vedinys kaimýnas/kaimýnas (-ė)14, plg. pr. acc. sing. kaimīnan „kaimyną“ (Nachbar) III 6915, iš dalies la. dial. ciemiņš (LVG 319; BKGF 79; PKEŽ II 75–76). Jau K. Sirvydo žodyne (SD³ 152, 170) randame NAttr lazdynas. Mažosios Lietuvos (C II 96; Q 96; N; [K]) ir J. Pabrėžos raštuose užfiksuotas vedinys moterýnas „skaistažiedė moteržolė“, A. Juškos žodyne (I 398) – ežerýnas „išdžiūvęs ežeras“. Ypatybės turėtojo reikšmę dar turi keli tarminiai vediniai su -ynas (-ė), pvz.: kojýnas „pastovas, pakojė“ Dov (LKŽ VI 295), kūlynas „krūmas išaugęs iš vie- 14 Šis vedinys XVI–XVII a. raštuose, be dabar įprastinės reikšmės „greta gyvenantis žmogus“ (SD³ 39; Lex 63), turėjo dar reikšmę „pavaldinys, nelaisvas žmogus“ DP 3X; PK 120. Vedinys kaimýnas pateko į Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje kanceliarine slavų ir lenkų kalbomis rašytus raštus, kur jis reiškė tam tikrą valstiečių baudžiauninkų kategoriją (Jablonskis 1930; Jurginis 1962). S. Daukantui irgi buvo dar pažįstama kaimýno reikšmė „valstietis, kaimo gyventojas“ (Subačius 1993a: 64; DaukŽ I 511). Taigi vedinys kaimýnas veikiausiai yra sudarytas vardėjęs būdvardis, kadaise turėjęs reikšmę „kaime gyvenantis, kaimui priklausantis, iš kaimo kilęs“ (Mezger 1960: 297–298; Lingys 1970: 297–299). 159 no kelmo“ BM 140; BsMt II 201; LTR(Jnš); Jnšk; Krp (VI 833), lebedýnas „ištižėlis“ Trak (VII 218), motynė „senoji bulvė, iš kurios išauga naujos“ Šts (VIII 369), senýnas „labai susenęs žmogus“ LMD(Tvr) (LKŽ XII 390), šūpuoklynas „liūnas“ Lz (XIV 205), šaltynas „šaltinis“ Rm (XIV 268). § 31. Labai artimi ypatybės turėtojų pavadinimams yra pietų aukštaičių tarmei būdingi su šia priesaga padaryti deminutyvai, žymintys paukščių vaikus (pvz.: genýnas „genio vaikas“, karvelýnas „karvelio vaikas“, kranklýnas „kranklio vaikas“ ir t.t., žr. ŽD 267), patroniminės kilmės pavardės (pvz.: Aleksýnas, Kasulýnas, Vitukýnas ir t.t.), atrodo, turinčios atitikmenų prūsų kalboje (pvz.: Antōnyn, Disernyn, Kickenyn ir kt., žr. Savukynas 1966: 172–173; Zinkevičius 1987: 42), bei daugiausia Mažosios Lietuvos raštuose užfiksuoti kai kurie giminystės terminai (aut. 1994: 144–145). Su priesaga -yna padarytas vedinys kaimyna „kaimynė“ Q 356 ir deivės vardas Žemyna15. § 32. Ypatybės turėtojų reikšmę kartais gauna būdvardžiai su *-ino- ir kai kuriose kitose giminiškose kalbose. Antai lie. kaimýnas (žr. § 30) savo daryba ir reikšme labai artimas lo. vīcinus „kaimynystėje esąs“ ir „kaimynas“, s. b. sl. sěminъ „šeiminai priklausąs“ ir „vergas“ (BKGF 79; PJa I–K 149–151). Galbūt lie. svỹnas „kiaulių mygis“ Trš; Akm; Trk; Lž; Mžk (LKŽ XIV 363) atitinka germ. *svīnam, iš dalies sl. *svinъja „kiaulė“, bet plg. la. svīns „purvinas, suterštas“, s. b. sl. svinъ, lo. svīnus „kiaulių“ (Karaliūnas 1994: 128–129; PKEŽ IV 176–177, žr. dar aut. 1995: 186). Slavų kalbose gana paplitę singuliatyviniai vediniai su *-ino-, padaryti iš kuopinių pavadinimų ar genčių vardų, pvz. sl. *bratinъ „brolis“ : *bratьja „broliai“, *Rusinъ : *Rusь (Sławski 1974: 120). Ypatybės turėtojo reikšmę turi kai kurie vediniai su *-ino- ir sen. graikų kalboje, pvz.: φοξῖνος „tokia upių žuvis“: φοξός „smailas“ (Brugmann 1906: 276; Chantraine 1933: 204). Taigi būdvardžiai su *-ino- seniai buvo linkę daiktavardėti ir gauti ypatybės turėtojų reikšmę. Tačiau šio tipo vediniai baltų kalbose nepaplito. Baltų kalbose su priesaga *-ino- dažniausiai daromi kuopiniai pavadinimai (aut. 1995: 184) ir deminutyvai (aut. 1994: 144–145). Vediniai su priesagomis -umynas, -umyna, -umynė § 33. Kiek daugiau lietuvių kalboje padaryta ypatybės turėtojų pavadinimų su sudurtine priesaga -um-ynas, pvz.: brangumýnas/brangumýnas „brangus daiktas“ BsP II 261; Vd; Mrj; Alk (LKŽ I² 998, plg. brangùmas), gardumýnai/gar- 15 ŽD 269, 270; Skardžius 1954: 223; Meid 1957: 125; Gimbutienė 1985: 151–152; Zinkevičius 1987: 90; Greimas 1990: 434 tt.; York 1993: 247. 160 dumynai „gardus valgis“ DP 3X; SE 166; K; J; Ldvn; Lp (III 123), gilumynas „gili vieta“ Nč (III 304, plg. gilūmas, gilumā), juodūmynai „nešvarumas, juodas daiktas“ K I 266, 309, 698 (plg. juodūmas), kartumynai/kartumynai/kartumynai „kartus daiktas“ RB Rd 3,15; K; J II 47; Ds (ŽD 268; LKŽ V 346, plg. kartū-mas), klampumynas „klampynė“ Km; Mrs; Rud; Kb (LKŽ V 958, plg. klampūmas), margumynai „įvairūs margi daiktai“ K I 269, margumynai „išmarginimas, raštai“ Jrb (LKŽ VII 857, plg. margūmas), retumynai „reti krūmai ir medžiai“ Škn (XI 495, plg. retūmas, retumā), riebumynai „riebiūs valgiai“ K.Donel; N; K (plg. riebumas), saldumynai/saldumynai/saldumynai K; Mit I 19(Rg); J; J.Bil; V.Krėv; Zp; Jrb;Sdk; Ds (ŽD 268; LKŽ XII 70, plg. saldūmas), skanumynai/skanumynai „skanėstas“ Sch 178; Mit I 19(Rg); K; Slnt; Lk (LKŽ XII 738, plg. skanūmas), tankumynas (paplitęs daugelyje tarmių LKŽ XV 815, plg. tankūmas, tankumā), žalumynai Jdr; PumŽ; Pgg; Graž; Krs; Ut; Mžš; Kair; Alv; Snt (plg. žalūmas, žalumā), žirgumynai/žirgumynai „lapuočių medžių grūdų ankštys“ Lkm; Dkk; Ds; Švnč; Dbč (LKŽK). § 34. Priesagos -umynas turi šiuos retus paradigminius variantus: -umyna, pvz.: lygumyna „lyguma“ MŽ II 186; N, tankumyną „tankumynas“ Rdm; Pls; Rod (LKŽ XV 815); -umynė, pvz.: gardumynės „gardumynai“ R (plg. gardumynai), juodumynė „juodos rūdys“ Ml (LKŽ IV 411, plg. juodumynai), klampumynė „klampumnas“ Sdk; Ut (V 958), tankumynė „tankumynas“ BsP II 592; LTR(Dkk); DS 66(Rs); Skdt; Ds (XV 815). Su priesaga -umynas ir jos variantu -umyna kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse daromi ypatybių pavadinimai (aut. 1992: 43). Be to, šio tipo vediniai siejasi ir su kuopiniais pavadinimais su priesagomis -ynas, -yna, -ynė (aut. 1995: 184–186). Vediniai su priesaga -(i)ūnas (-ė) § 35. Dabar vartojama daugiau kaip pusantro šimto ypatybės turėtojų pavadinimų su šia priesaga (DaiktvDr 349–350; DaiktvDrR 148–149). Tuo tarpu XVI–XVII a. raštuose jų yra vos keli. Jau tuo metu buvo plačiai paplitęs vedinys viršūnė. Tarmėse vartojamas ir NAttr dykinas C II 89. Vediniai didžiūnas „didikas“ SD³ 56, 99, 248, 478; SP 9X; SIG 7X; SE 19; Ch¹ Apr 6,15, galūnas „stipruolis“ SD³ 177, 181; SP II 94₁₆; SE 22₂₆, 63₁₃; Ch¹ 6X; Ch 1 Sam 17, 51; „didikas“ MP 44 („galvažudys“ M.Valanč; S.Dauk), karaliūnas „karaliaus sūnus“ (plačiai paplitęs XVI–XVII a. raštuose), žygūnas „pasiuntinys“ Lex 70a; C II 299 (t.p. Krz 413; R II 81; MŽ II 107; N; [K]; L 523; BŽ 100, 600; M ir kt. raštuose) dabartinei kalbai jau nebūdingi. Vedinys gerūnas „smagumams atsidavęs“, apskritai, žinomas tik iš SD³ 379. Dar keli senųjų raštų vediniai su -(i)ūnas (-ė) siejasi tiek su vardažodžiais, tiek su veiksmažodžiais (DaiktvDrR 148). 161 Senieji dokumentai ir gyvenamųjų vietų vardai rodo, kad XVII a. vidurinėje Lietuvos dalyje su priesaga -(i)ūnas plačiai buvo daromi tėvavardžiai, kurie ilgainiui virto pavardėmis, pvz.: Aleksiejūnas, Balčiūnas, Tamošiūnas ir t.t.16 § 36. Prūsų kalboje irgi būta nemaža asmenvardžių su -ūn-. Ypač senas dievo vardas Perkūnas, bendras lietuvių, latvių ir prūsų kalboms: iš čia lie. perkūnas, la. dial. pērkūns, pr. perkunis (Donner) E 50, plg. dar lie. Medūnas ir pr. Medun, lie. Norūnas ir pr. Norune (taip pat latvių kalbos vietovardį Nārūni, žr. Arumaa 1963: 78), lie. Vilūnas ir pr. Willune (Trautmann 1925: 168–169; SV 46). Tuo tarpu bendrinių ypatybės turėtojų pavadinimų su -ūn- prūsų kalbos tekstuose galima sakyti nėra, išskyrus gal tik alkunis (Elboge) E 110 (plg. lie. alkūnė, la. dial. ēlkūne), kurį tik etimologiniu požiūriu galima laikyti priesagos -ūn- vediniu (PKEŽ I 67–68). Jų buvimą galėtų rodyti du veikėjų pavadinimai su -ūn- (DaiktvDrR 149). Latvių kalboje vediniai su atitinkama priesaga -ūns, apskritai, labai reti, pasitaiko tik kai kuriose tarmėse, plg. lie. viršūnė ir la. virsūne (LVG 320; Reķēna 1995: 96). § 37. Minėti baltų kalbų duomenys leidžia spėti, kad bendriniai daiktavardžiai su -(i)ūnas dabartinėje lietuvių kalboje gali būti neseniai paplitę. Gal apie tai byloja ir jų kirčiavimas. Mat tikriniai daiktavardžiai su -(i)ūnas lietuvių kalboje yra išlaikę senesnę tvirtagradę priegaidę, o daugumą šio tipo bendrinių daiktavardžių imta kirčiuoti tvirtagališkai. Išimtį sudaro vos keli vediniai, tarp jų ir senuosiuose raštuose (žr. § 35) paplitę viršūnė, karaliūnas, kai kur tarmėse ir didžiūnas šalia dažnesnio didžiūnas (Pakerys 1994: 93–94, 121; Stundžia 1995: 65–66 su lit.). Lietuvių kalbos tarmėse yra užsilikę keli nesudaiktavardėję irgi tvirtagališkai kirčiuojami būdvardžiai, pvz.: saldūnas „saldus“ (DaiktvDrR 150). Tad dalis lietuvių kalbos bendrinių daiktavardžių, turinčių tvirtagalę priegaidę, gali būti neseniai sudaiktavardėję būdvardžiai, plg. saldūnas „saldus“ ir „saldus vaisius“. Be to, matyt, vyko vedinių su priesagomis *-ūno- ir *-ōn- kontaminacija. Kitaip tariant, priesagos *-ūno- vediniai ėmė stumti senesnius vedinius su *-ōn-, kurių nemažai daliai būdingas oksitoninis kirčiavimas. Galbūt taip ir atsirado K. Būgos (1959: 333 tt.) aptarti dubletai su -(i)ūnas ir -uon- (plg. atskalūnas ir atskaluonis, pasalūnas ir pasaluonis ir t.t.), taip pat nauja priesaga -uonas (DaiktvDrR 151 su lit.). Be to, tvirtagališkai kirčiuoti imta ir nemažą dalį panašių ypatybės turėtojų pavadinimų su -onas (plg. § 44). Tokį kirčiavimą galėjo nulemti ir bendras polinkis o kamieno daiktavardžius kirčiuoti oksitoniškai, susijęs su kadaise egzistavusia kuopine daugiskaita (plg. Stundžia 1994: 20–21; Mikulėnienė 1996). Žinoma, negalima visai atmesti ir galimybės, kad priesagos -(i)ūnas vediniams plisti galėjo turėti įtakos ir slavų kalbos, kuriose gausu ati- 16 Salys 1930: 138–139; Zinkevičius 1977: 153–155; Maciejauskienė 1977: 162–163. 162 tinkamų vedinių su panašios kilmės priesaga -unb (žr. § 38). Tačiau tas poveikis negalėjo būti labai didelis, nes lietuvių kalboje turime vos kelis aiškius slavizmus su pabaiga -ūnas, pvz.: apiekūnas „globėjas“. § 38. Priesagos -ūnas kilmė nėra aiški, prikurta visokių hipotezių (apie jas žr. aut. 1991: 30–31; DaiktvDrR 149–150). Formos požiūriu šios priesagos vediniai artimiausi lo. tribūnus „apygardos vadas“ : tribus „apygarda“, Portūnus „uosto dievas“ : portus „uostas“¹⁷, s. ind. dāmūnas- „priklausantis namams; namų saugotojas“ (plg. lo. domus, s. b. sl. domb, lie. namūn-aitis)¹⁸. Antra vertus, pagal savo funkciją priesaga -ūnas (< *-ūno-) labai glaudžiai siejasi su sl. -unъ (< *-ouno-). Su šia priesaga slavų kalbose irgi plačiai daromi ypatybės turėtojų pavadinimai¹⁹, plg. lie. saldūnas ir serb.-kroat. slàdun „saldus vaisius“ (Martynov 1973: 39). Tačiau skiriasi balt. *-ūno- ir sl. *-ouno- priesagų formos. Beje, slavų kalbose yra keli vediniai su -unъ, tiksliai atitinkantys balt. -ūnas, plg. sl. *Perynъ // *Perunъ „Perkūnas“, *pehynъ // *pelunъ „pelynas, mėtelė“ (Sławski 1974: 134). § 39. Baltų kalbų dievo vardas Perkūnas lyginamas su s. isl. Fjorgyn „perkūnijos dievo Toro motina“, go. fārguni „kalnas“, keltų Hercynia silva bei sl. *Perunъ, het. perunas „uola“ (pastarasis gali būti ir visai skirtingos kilmės, žr. Watkins 1995: 530). Tuo remdamiesi kai kurie tyrinėtojai bando rekonstruoti indoeuropietišką dievo vardą *per(kʷ)uno/per(kʷ)ūno-.²⁰ Tačiau ir čia iškyla problema, kaip paaiškinti skirtingą šių vedinių formą (plg. dar la. pērkāns, pērkauns, pērkuons ME III 208, 209). Veikiausiai minėti vediniai atsirado atskirose indoeuropiečių kalbose, bet dėl panašių semantinių motyvų, galbūt kaip senovinio dangaus dievo priežodžiai (rimžodžiai). Be to, neaišku, ar baltų kalbų vedinys Perkūnas padarytas iš indoeuropietiškojo, baltų kalbose išnykusio ąžuolo pavadinimo *perkʷu-²¹, ar iš veiksmažodžio *per- „mušti“ (plg. lie. pérti), išplėsto determinatyvu -k-²². Pirmąją 17 Kretschmer 1896: 133; Brugmann 1906: 280; Hofmann, Leumann 1928: 223; Schulze 1966: 361; Specht 1932: 215–216 ir kiti. 18 Specht 1932: 216; Wackernagel, Debrunner 1954: 499; Meid 1957a. 19 Vondrak 1924: 549 tt.; Sławski 1974: 134; Vaillant 1974: 624–626. 20 Ivanov 1958; Ivanov, Toporov 1974; Ind 615, 792 tt.; Danka, Witczak 1995: 128, plg. dar Porzig 1954: 120, 196; Nagy 1974. 21 Hirt 1892: 480–481; Güntert 1914: 203 tt.; Brückner 1922; 1974: 414; Specht 1939: 57; ŽD 281; IEW; Meid 1957: 125–126; 1993; Szemérenyi 1964: 307–308; Friedrich 1970: 21; Maher 1973: 457–459; Markey 1986: 256; Dunkel 1988–1990; Bader 1989: 33 tt.; LEV II 38–39; Hamp 1995; PKĖŽ III 265–266. 22 Grienberger 1896; Trautmann 1910: 395–396; ME III 209; LEW 575; Skardžius 1963; Gimbutas 1973 su lit.; Jakobson 1985: 19 tt.; Mayrhofer 1996: 969; Laurinkienė 1996: 23–32. W. Krogmannas (1955: 4 tt.) Perkūną sieja su kitu šaknies *per- veiksmažodžiu, reiškusiu „purkšti, pasipilti, pažirti, pūsti“, plg. lie. pirškšnis „smulkutė žarija karštuose pelenuose“, s. air. riches „anglių žarijos“, gr. πρηστήρ „žaibo blyksnis; smarkus vėjas“. Dar mažiau įtikimas J. Otrebskio (1962: 64–65) bandymas vedinyje Perkūnas įžvelgti dvi šaknis *per- (plg. lie. pérti) ir *ker- (plg. lie. kirsti). 163 prielaidą remtų ta aplinkybė, kad su priesaga -ūnas baltų kalbose (kaip ir su jos giminaičiais kitose indoeuropiečių kalbose) dažniausiai daromi vardazodiniai, o ne veiksmažodiniai vediniai (plg. DaiktvDrR 148–150). § 40. Priesagos -ūnas ypatybės turėtojų pavadinimams atsirasti veikiau­si padėjo pamatą senas, galbūt vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės laikus siekiantis, polinkis su būdvardine priesaga *-no- daryti „šeimininko, vado“ reikšmę turinčius socialinius terminus; be minėtų lo. tribūnus, s. ind. dámūnas- (žr. § 38), plg. dar lo. dominus „viešpats“, go. kindins „genties vadas“, s. isl. drottinn, gr. χοίρανος „karių vadas“, got. Þiudans „karalius“ ir kt.23 Su jais ypač glaudžiai siejasi dievo vardas Perkūnas bei iš dalies senajai lietuvių (gal ir prūsų?) kalbai būdingi tėvavardžiai ir kitokie asmenvardžiai su -(i)ūnas (jie susiję su socialiniu požiūriu svarbiu paveldėjimo institutu), tvirtapradiškai kirčiuojami vediniai didžiūnas, karaliūnas (žr. §§ 35, 37). Tačiau vediniai su -(i)ūnas kaip atskiras ypatybės turėtojų pavadinimų darybos tipas turbūt susidarė baltų kalbų dirvoje (plg. Arumaa 1963: 77–78). Baltų kalbose greta priesagos *-ū-no- yra dar priesagos *-ou-no-, *-u-no-, kilusios iš tos pačios senosios priesagos *-no-, bet jai prisijungus prie skirtingų kamiengalių (žr. §§ 42–43). Vediniai su priesagomis -(i)ūna, -ūnis/-ūnys; -aun-, -un- § 41. Greta priesagos -(i)ūnas kadaise galėjo egzistuoti jos moteriškoji forma -(i)ūna, kuri veikiau­siai vėliau pakito į -ūnę, plg. miško deivės vardą Žvėrūna „žvėrių valdytoja, medžiotoja“ (Greimas 1990: 393–395; 1993), žemaitiškas pavardes Stankūna, Girdžiūna (Salys 1985: 196), vedinį zvogūna „plepys, zvoga“ (Senkus 1972: 169), hidr. Beržūna Šlčn, Martūna Dv, Šerūna Šll (Vanagas 1970: 202), la. bricūna „išdykęs vaikas“ (LVG 150, plg. dar DaiktvDrR 150). Mat anksčiau nomina feminina buvo dažnai daromi su darybos galūne *-ā- ir tik vėliau juos baltų kalbose ėmė stumti atitinkamai vediniai su darybos galūne *-(i)ē- (aut. 1993: 38–39). Keli priesagos -ūnas(-ė) vediniai turi io kamieno formas, pvz.: geležūnys „tokia arklių liga“ Dglš; Ds (plg. geležūnės Dglš – LKŽ III 214, 217), viršūnis „viršūnė“ C II 990; N, plg. dar vandenvardį Sykūnė ir Sykūnis Ašm (Vanagas 1970: 202), taip pat būdvardžius kartūnis „kartus“, saldūnis „saldinis“, tankūnis „tankiai augantis“ (ŽD 281). S. Daukanto raštuose labiau paplitusi i-kamienė priesaga -ūnis (pvz.: atskalūnis, marūnis, palikūnis, žr. Būga 1959: 333) veikiausiai atsirado dėl fonetinių priežasčių iš -uonis, plg. atskaluonis, maruonis, palikuonis24. 23 Plg. Saussure 1965: 309–310; Meid 1957; 1957a; 1966; Watkins 1966: 45t.; 1990: 296–297; Benveniste 1970: 301 tt.; Dunkel 1988–1990: 3–4. 24 Specht 1932: 223–224; Skardžius 1937: 129–130; ŽD 281–282. 164 § 42. Su priesaga -aunė ir jos variantu -aunys padaryti NAttr geležau nė? geležau nės rōnas „kas kuprotas“ B; MŽ; K; J.Jabl; Lkm; Rš (LKŽ VI 934), ligōnas „ligonis“ R II 231; M. Valanč; J; End; Tk; Slnt (VII 478), mārškonas „lininis, drobinis audeklas“ Lex 58a; B; MŽ II 323; Vv; Krok; Skr; Dkšt; Vlkv (plg. mārškonas,-a „lininis, drobinis“ BB 3 Moz 16,4; B; MŽ II 323; K; S.Dauk; J; Lž; Vkš; Ms – LKŽ VII 881), salakōnas „Salako gyventojas“ Slk; Ant; Avl; Ds (XII 60), seilōnas „seilius“ Grš (XII 311), tevōnas „senelis“ Sn (ŽD 273). § 45. Šio tipo vediniai turi atitikmenų latvių (pvz.: nešķi stāns „pabaisa, išgama“, druvāns „dirvonas“ LVG 305), slavų (pvz.: s. b. sl. brotanъ „brolio sūnus“, županъ „srities valdytojas“, rus. velikan „milžinas“26), italikų kalbose (pvz.: lo. Silvānus „miško dievaitis“, Romānus „romėnas“, insulānus „salos gyventojas“27). Jie atsirado daiktavardėjant būdvardžiams (DaiktvDrR 147). Vediniai su priesaga -(i)onis/-onys(-ė) § 46. XVI–XVII a. didelėje aukštaičių tarmės dalyje buvo plačiai daromi tevavardžiai su šia priesaga, pvz.: Janonis, Jurgionis, Petronis ir t.t.28 Priklausomybės reikšmę turi ir tokie senųjų raštų vediniai kaip dievonis „Dievo sūnus“ MT XXXV, kiemionis(-ė) „kaimietis“ (būdingas daugeliui raštų, plg. kiemionas, žr. § 44), pilionis „pilies viršininkas“ Lex 46; C II 734 (t. p. Q 246; R; MŽ; N 402); „pilietis“ BP II 480 (t. p. LC 1883,7; „pilies gyventojas“ S.Dauk; „miesto ar dvaro gyventojas“ K.Donel; Gmž; K – LKŽ IX 985), tėvyksčionis „vietinis gyventojas“ SD¹ 104, tēvonis „paveldėtojas“ (būdingas daugeliui raštų, plg. tevōnas, žr. § 44), plg. dar užgironis „užgirietis“ MŽ; N; KŽ; NdŽ, tarminį sodžionis/sodžionis „sodžiaus gyventojas“ S.Dauk; P; J; Vkš; Žd; Pkl (LKŽ XIII 287). Mažojoje Lietuvoje ir kai kuriose rytų aukštaičių šnektose vartojami keli panašūs asmenų pavadinimai, padaryti iš miestų vardų, pvz.: danckionis „Gdansko gyventojas“ SapGr 19, karaliaučionis „žmogus iš Karaliaučiaus“ KIG 47; KIC 25; R; MŽ II 305; K; LC 1878,31; Kel 1862,38; StngŽ 27; Rsn (LKŽ V 258; LKA III 116)29, rygionis „rygietis“ Ps; Grž; Lnkv; RdN; Brž (LKŽ XI 594; LKA III 116), tilžionis „tilžiškis“ BzBk XVIII 243; StngŽ 27; Rsn (LKŽ XVI 354; LKA III 117), vilnionis „vilnietis“ Arn (LKA III 116). S. Daukantas buvo pasidaręs ir tautų pavadinimų su -onis, pvz.: norvegionis „norvegas“, kitajonis „kinas“ ir pan. (Subačius 1993: 172). § 47. Vienas kitas vedinys su -(i)onis/-onys(-ė) turi kitokią reikšmę, pvz.: gyslōnis „gyslotis“ Ds (LKŽ III 356, plg. gyslōnas, žr. § 44), gyvōnė Pmp, gyvo- 26 Vondrák 1924: 546; Vaillant 1974: 616–618. 27 Brugmann 1906: 280; Hofmann, Leumann 1928: 223–224. 28 Maciejauskienė 1977: 161–162; Zinkevičius 1977. 29 Plg. karaliaučionas (žr. § 44). Jis gali būti padarytas pagal lenk. królewczianin (Leskien 1891: 395; Skardžius 1931: 96). 166 nìs/gývonis/gyvonys „gyvuonis“ R; K; J; Kč; Lš; Pns; Krok; Vs; Mrk (III 384), gražionis(-ė) „gražuolis“ Vlkv; Gs (III 542), kójonis „šuolelis duonkubiliui padėti“ Prk (VI 206), ligónis(-ė) (plačiai paplitęs jau XVI a., plg. ligónas, žr. § 44), marškònis „lininis, drobinis audeklas“ R; K.Donel; Grš; Plv; „čerkašas“ Srv (plg. marškònis/márškonis, -ė „drobinis, lininis“ B; K; Rp; J; LTR(Grk); Jnš; Vkš; Rs; Krš; Grš; Srv – LKŽ VII 882, marškõnas, žr. § 44), pirmõnės „pirmieji gerieji vaisiai“ RB 2 Moz 22,29; K.Donel; KGr 190; K I 131, pirmonis „pirmagimis“ C I 612; B; H; R; K; „pirmasis tarp kitų“ Bb PvR 16,5; LC 1884,39; Ns 1832,3, šakonė „tarpušakis“ Grž (LKŽ XIV 442), velionis/veliónis Koss 265 (An); J I 326; Ds; Sv; Rk; Jž; Užp; Brž (LKŽ XVIII 633). § 48. Šio tipo vedinių atitikmenys kitose baltų kalbose nėra labai aiškūs, plg. nebent lie. Bajonis ir pr. Bayone (Trautmann 1925: 169) arba la. dial. baznīcāni „žmonės, gyvenantys prie bažnyčios“, tirdžāni „žmonės, gyvenantys prie turgaus“ (jeigu tik jie yra į ar i̇o kamieno, žr. LVG 305; BKGF 76; Frenkelis 1969: 62). Ne visai aiški yra ir priesagos -onis kilmė. Lietuvių kalboje pastebėta slavizmų su šia priesaga, pvz.: dvarionis, krikščionis, miestčionis ir kt. (Eckert 1971: 38–40), o slavų kalbose vediniai su -(j)an- turėję priebal­s inio linksniavimo formų (plg. s. b. sl. graždane „miestiečiai“, žr. Vondrák 1924: 542–543). Todėl A. Leskienas (1891: 394–395) kėlė mintį, kad ir pati priesaga -onis, vartojama asmenų pavadinimams pagal gyvenamąją vietą daryti, gali būti pasiskolinta iš slavų kalbų. Tačiau P. Skardžius (ŽD 275), J. Prinzas (1968: 110), R. Eckertas (1971: 40–42), neneigdami tam tikros slavų kalbų įtakos, mano, kad priesaga -onis yra baltiškos prigimties. Priesagą -onas pakeisti į -onis galėjo paskatinti panaši priesaga -uonis, plg. gyvonis ir gyvuonis, pirmonis ir pirmuonis, tėvonis ir tėvuonis. Vediniai su priesagomis -enas, -ena § 49. Priesagą -enas turi vedinys gluõdenas „varinė gyvatė, žibulys“ S.Dauk; Vp 48; Kv; Ms; Vvr; Slnt; Trk; Šts (LKŽ III 440), atitinkantis la. gluõdens, gluõdena, gluõdene (ME I 631; LEW 158). Panašios darybos yra ir pr. glosano „varinė gyvatė, gluodenas“ (Blintsleche) E 778 (PJa E–I 266; PKEŽ I 383–384 su lit.), plg. dar vandenvardžius Duõbenas Vg, Laukėnas Lp, Laũmenas Dbg (Vanagas 1970: 132). § 50. Vardažodiniai priesagos -ena vediniai dažniausiai žymi kailius bei odas (kartais iš jų pasiūtus daiktus) ir daromi iš gyvūnų pavadinimų. Du tokie vediniai užfiksuoti jau XVII a. raštuose: meškenà „meškos kailis“ Lex 12a (t. p. Q 66; B; S.Dauk; Jn), oženà „ožio kailis“ SD³ 126, 143; Lex 19 (t. p. Q 98; N; J; JV 210, 1061; Vvr – LKŽ VIII 1025). Kiti daugiausiai vartojami žemaičių tarmėje, iš kur jie atėjo ir į bendrinę kalbą, pvz.: arklenà „arklio oda“ S.Dauk; Grg; Vvr (LKŽ I² 303), ėrenà „ėriuko 167 kailis“ Kltn (II² 1141), ėženà „ėžio oda“ S.Dauk; Šts; Grg (II² 1168), jautenà „jaučio oda“ S.Dauk; M.Valanč; J; Vvr (IV 322), katenà „katės kailis“ J; Šts; Vvr; Lš; „pinigine prie juostos“ Kv (V 407), kiškenà „kiškio kailis“ J; „kiškio kailio lapinė kepurė“ Grz (V 884), lapenà „lapės kailis“ Vvr; Plng (VII 147), ožkenà „ožkos kailis“ J; JD 1345; Žem; LMD(Užv); Sk; Brs; Vvr; Vrd (VIII 1035), šeškenà „šeško kailiukas“ PP 75; LTR(Šv); Lpl; Vvr (XIV 693), šunenà „šuns kailis“ JV 310; Vvr; „apdangalas, apklotas iš šuns kailių“ Kl; Pln; Rt (XV 358), veršenà „veršio kailis“ S.Dauk; I; JD 1002; BM 308(Šll); Krž; Ggr; Užv; Šll; Trg, vilkenà „vilko kailis“ I; M.Valanč; Žem; PP 28; (d)Vlkš; Vvr; Ši, zuikenà „zuikio kailis“ Slnt; Ms; Vvr; End; Plng; Als (LKŽK). § 51. Odą žymi ir vienas kitas vedinys, padarytas iš kitokių daiktavardžių, pvz.: galvenà/galvẽna „oda, nulupta nuo gyvulio galvos“ S.Dauk; Žml (turi dar reikšmės „lino galvelė su sėklomis“ J; Trgn; Rs; Km; Pš; Vdk; Jnš; Sml; „linų šakutės, ant kurių auga galvelės“ Mrj; Alk – LKŽ III 83), kojenà „gyvulio kojų oda“ J; Škn; Dr (turi dar reikšmės „iš gyvulio odos parauktos naginės“ J; Sd; Žr; Brs; Užv; Vkš; KlvrŽ; „smulkios vilnos nuo kojų ar galvos“ Šd – LKŽ VI 295), žandenos „žandų oda“ Als; Trš (turi dar reikšmę „žandų plaukai“ I; Štk; Šv; Jdr; Pln; Kltn; Mrj – LKŽK), plg. dar pr. nognan (<*nõgenan) „oda (išdirbtas kailis)“ (Leder) E 498 (PKEŽ III 194–195). § 52. Kitokią reikšmę turinčių ypatybės turėtojų pavadinimų su -ena yra visai nedaug. Plačiai paplitęs vedinys sniegena „kikilių šeimos paukštis“, užfiksuotas jau Lex 76a. Kiti randami tarmėse (daugiausia aukštaičių), pvz.: aūsenos „grūdagaliai, išlėkę su varpomis pro arpo ausį“ Sut; Žvr; Stk; Al; Ūd (LKŽ I² 500), blakenà „blakių subjaurσta drobulė“ J I 214, dalgenà „didžioji gaidžio ar kiti paukščio uodegos plunksna“ Ln (LKŽ II² 239), kotenà „augalo stiebo dalis palei šaknį“ J(Ilg; Vl), mẽsena „mėsa“ Šts (LKŽ VIII 49), muilenos „muiluotas vanduo, pamuilės“ Alk (LKŽ VIII 387), rañkena/rankenà (plačiai paplitęs, žr. LKŽ XI 164; LKA I Žemėl. Nr. 51, 70, p. 112, 117, 129, 137), skanenà „skanėstas“ GŠ 105; Rt (LKŽ XII 735), skūjenos „nubyrėję spygliai“ Grž; „žuvies žvynai“ Sml (XII 1126), šaknẽnos „linų stiebelių šaknys“ J.Jabl(Mrj); Vklv; Gs; Lp (XIV 412). Žymiai daugiau lietuvių kalboje yra veiksmažodinių priesagos -ena vedinių, ypač žyminčių veiksmo rezultatą (DaiktvDrR 60, 95, 126, 194, 213). Vediniai su priesagomis -enis(-ė), -enius § 53. Su naujesne priesaga -enis(-ė) ypatybės turėtojų pavadinimų yra dar mažiau negu su -ena. Ved inys kaĩmenė paplitęs jau senuosiuose raštuose. Išskyrus vedinį šaltenis „šaltinis“, vartojamą didelėje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose gretimose aukštaičių šnektose, užfiksuotą jau D. Poškos, S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose (LKA I Žemėl. Nr. 104, p. 181; LKŽ XIV 474–475), kiti gana reti, pvz.: bergždėnis(-ė) „bergždžias, nevaisingas gyvulys“ Ds; 168 Sml; Rod; „kas neturi vaikų“ Ds (LKŽ I² 763), garždenis „ankštinių šeimos pašarinė žolė“ Dglš (III 132), kartėnė „kryžmažiedžių šeimos žolė“ Ps (V 333), margėnis „raštuotas, languotas audeklas“ Ds; Rk; Sdk (plg. margėnis, -ė „languotas, margas“ Ds – LKŽ VII 852), mėlenė „mėlynė (uoga)“ Žem; Vkš; Als; Pj; Ms; Up; Rs; Vž; Krš; Trk; KlvrŽ (plg. mėlenas, -a/mėlenas, -à „mėlynas“ Stk; Prk; Krš; Užv; Rdn; Pp; Pvn – LKŽ VII 1029), raudėnė „vyburūnė“ Trgn (XI 249), sūrėnis(-ė) „kas mėgsta sūriai valgyti“ Sml (XIV 211), šaltėnė „vandeninė mėta“ Trgn; „šaltinis“ Grž (XIV 474), šykštėnis „šykštuolis“ SkrT; ŠI (XIV 768), plg. dar pavardes Barzdėnis, Kalvėnis, Šakėnis, vandenvardžius Bliūdenis Dglš, Juodėnis Lkm, Raudėnis Klvr, Skardėnis Šd, Lygenė Jšn (ŽD 235; Vanagas 1970: 132–133), helonimus Juodėnis Sdbr, Saldėnis Št, Palėnis Gdr; Čiubėnė Švnč, Pelkėnė Všt, Pievėnė Glv, Pūkenė Antz; Km; Krns, Rudėnė Kp, Šlapėnė Rd, Žilėnė Dl (Bilkis 1998: 88). § 54. Latvių kalboje šio tipo vedinių yra gerokai daugiau, pvz.: vecenis „senis“, rītenis „rytų vėjas“, gailenes „voveraitės (grybai)“, mēlenes „mėlynės“, jērene „avies kailio kepurė“ ir t. t. (LVG 298–302; BKGF 74–75). Galimas daiktas, kad ypatybės tyrėtojų pavadinimų su *-enio- būta ir prūsų kalboje, plg. warene „varinis katilas“ (Messingkessel) E 356, wissene „gailis“ (Pors) E 622³⁰, asmenvardžius Drutene, Jodenne (SV 44–45). § 55. Su priesaga -enius padarytas K. Sirvydo naujadaras šakenius „vergas, kuriam prieš plakimą uždėdavo ant nugaros dvišakį pagalį ir prie jo pririšdavo rankas“ SD¹ 101; „kas vertas pakarti“ SD¹ 101, plg. dar vandenvardį Kibėnius Trgn (Vanagas 1970: 133)³¹, helonimą Čiuotėnius Kpč ir Čiuotėnis Ab (Bilkis 1998: 88). Vediniai su priesagomis -anas, -ana § 56. Ypatybių turėtojų pavadinimų su šiomis priesagomis yra vos keletas, pvz.: dykana „dykinėtojas“ Tv (LKŽ II² 534), ratānas „ratilas, apskritimas“ J; Krš; Užv; Lk; Rdn; „tam tikras uždaras judėjimo kelias“ Žem; Ub; Als; Trk; Rs; „būrys“ Trk; Žr; Lk (XI 237), snēgana/snieganà „kikilių šeimos paukštis“ SD³ 146; D.Pošk; Sut; N; J; JD 219; Lkm; Ktk; Trgn; Krt; Ign; Lb; „snaigė“ Ds; „gilus sniegas“ J (LKA I Žemėl. Nr. 76, p. 150; LKŽ XIII 249, plg. sniegena, žr. § 52), plg. dar kamanas „pavadis“ C II 1069, kāmanos, kamans „rašto drūtgali(s)“ (ME II 148; ŽD 226; PKEŽ II 102–103, žr. § 19), helonimus Kamānos, Kamānai Vkš, Mólana Rm, Stāganos Pg, Ilgānis Al (Bilkis 1998: 54). Su -anas, -ana padarytas ir vienas kitas lietuvių kalbos veikėjo pavadinimas (DaiktvDrR 126). 30 Apie jo kilmę žr. Būga 1959: 326–327; LEW 1249–1250; PKEŽ IV 255 su lit. 31 Tik jis veikiausiai padarytas iš veiksmažodžio kībti (Vanagas 1981: 156). 169 Išvados 1. Būdvardžių su priesaga *-no- daiktavardėjimas ir virtimas ypatybės turėtojų pavadinimais prasidėjo seniai. Galbūt jau vėlyvojoje indoeuropiečių prokalbėje su *-no- imta daryti socialinius terminus, turinčius „šeimininko, vado“ reikšmę. Iš jų jau baltų kalbų dirvoje išsirutuliojo ypatybės turėtojų pavadinimai su priesaga -ūnas, kurie labiau paplito lietuvių kalboje. Baltų, slavų ir italikų kalbose daromi ypatybės turėtojų pavadinimai su *-āno-, *-eino-. Paralelių daugelyje giminiškų kalbų turi ir reti ypatybės turėtojų pavadinimai su *-īno-. 2. Ypatybės turėtojų pavadinimus su kitomis iš *-no- išriedėjusiomis priesagomis pradėta daryti baltų kalboms atsiskyrus nuo kitų indoeuropiečių kalbų dialektų. Ypač produktyvūs lietuvių kalboje vediniai su priesaga -inis(-ė) turi labai nedaug atitikmenų latvių ir prūsų kalbose. Vakarų baltų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimus imta plačiai daryti su kita priesaga -ing-. Galbūt dėl jų įtakos ir germanų kalbose paplito vediniai su -ing. Gauta 1998 01 26 SUTRUMPINIMAI Arn – Arniõnys, Molėtų raj. BKGF – E n d z e l y n a s J. Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. BūdvDr – V a l e c k i e n ė A. Būdvardžių daryba. – LKG I 550–603. DaiktvDr – U r b u t i s V. Daiktavardžių daryba. – LKG I 261–473. DaiktvDrR – A m b r a z a s S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DaukŽ – Simono Daukanto raštai. Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas 1–3 / Sud. G. S u b a č i u s, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993–1996. EH – E n d z e l ī n s J., H a u s e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K.Mīlenba- cha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīgā, 1934–1946. ĖSRJa – F a s m e r M. Ėtimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 1–4, Moskva: Nauka, 1986–1987. ĖSSJa – Ėtimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Praslavjanskij fond / Red. O. N. T r u b a č e v, Moskva: Nauka, 1974–. GJL II – O t r ę b s k i J. Gramatyka języka litewskiego 2, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1964. IEW – P o k o r n y J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1959. IF – Indogermanische Forschungen, Strassburg etc. Ind – G a m k r e l i d z e T. V., I v a n o v Vjač. Vs. Indoevropejskij jazyk i indoevropej- cy 1–2, Tbilisi: Izdatel’stvo Tbilisskogo universiteta, 1984. JIS – Journal of Indo-European Studies, Washington. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogerma- nischen Sprachen, Berlin etc. LEV – K a r u l i s K. Latviešu valodas etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīga: Avots, 1992. 170 LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962. LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, Kraków. LKA – Lietuvių kalbos atlasas 1–3 / Ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977–1991. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1956–. LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG – Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika, Rīgā: Latvijas valsts izdevniecība, 1951. ME – Mūlenbachs K., Endzelīns J. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, Rīgā: Kultūras fonds izdevums, 1923–1932. PJa – Tororov V. N. Prusskij jazyk. Slovar’, Moskva: Nauka, 1975–. PKEŽ – Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1988–1997. SapGr – Sapūno ir Šulco gramatika / Sud. K. Eigminas, B. Stundžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. SE – SUMMA Abá TRUMPAS įguldimas EWANIELIV SZWENTU [...] KIEDAY-NJSE [...] 1653 (cit. iš Jakulis A „Knygos Nobažnystės“ leksika 1 / Sud. D. Jakulytė, Klaipėda: Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė, 1995). SV – Endzelīns J. Senprūšu valoda, Rīgā: Universitātes apgāds. ZtŽ – Vidugiris A. Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. ŽD – Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Ambrazas S. 1991: Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt-ybės). – Baltistica 27(1), 15–34. Ambrazas S. 1992: Lietuvių kalbos ypatybių pavadinimų darybos raida (2. Kiti darybos tipai). – Lituanistica 4(12), 31–49. Ambrazas S. 1993: Lietuvių kalbos pavadinimų pagal lyties skirtumą raida. – Lituanistica 3(15), 38–49. Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos diminutyvų darybos raida. – LKK 34, 130–157. Ambrazas S. 1994a: Baltų kalbų priesaga -ingas ir germanų -ing. – Baltistica 29(1), 29–32. Ambrazas S. 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos raida. – LKK 33, 180–200. Ambrazas S. 1996: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-ko- darybos raida. – LKK 36, 101–119. Ambrazas S. 1997: Lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimų su priesaga *-io- darybos raida. – LKK 38, 122–137. Arumaa P. 1963: Die baltischen und slawischen Lehnwörter. – Scando-Slavica 9, 70–130. Bader F. 1989: Pan. – Revue de philologie, de littérature, d’histoire anciennes 63, 7–46. Bammesberger A. 1990: Morphologie des urgermanischen Nomens, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag. Beck H. (Hrsg.) 1986: Germanenprobleme in heutiger Sicht, Berlin–New-York: Walter de Gruyter. 171 Bennett W. H. 1966: [Rec.]: Munske 1964. – Language 42, 654–657. Benniste É. 1970: Le vocabulaire des institutions indo-européennes 1, Paris: Les Éditions de Minuit. Beresnevičius G. 1995: Baltų religinės reformos, Vilnius: Taura. Bilkis L. 1998: Lietuvių priesaginės darybos helonimai: Hum. m. daktaro disertacija, Vilnius. Brückner A. 1922: Osteuropäische Götternamen. – KZ 50, 161–197. Brückner A. 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza powszechna. Brugmann K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen Bd. 2, T. 1, Straßburg: Karl J. Trübner. Būga K. 1958–1961: Rinktiniai raštai 1–3 / Sud. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butler J. L. 1971: Latin -īnus, -īna, -īnus and -īneus, Los Angeles: University of California Press. Chantraine P. 1933: La formation des noms en grec ancien, Paris: Édouard Champion. Danka J. R., Witczak K. T. 1995: Some remarks on the Albanian vocabulary in the Paleo-Balcanic and Indo-European view. – Analecta Indoeuropaea Cracoviensia I. Safarewicz memoriae dicata / Ed. W. Smoczyński, Cracoviae: Universitas, 123–135. Dunkel G. E. 1988–1990: Vaters Himmels Gattin. – Die Sprache 34, 1–26. Eckert R. 1971: Baltische Studien, Berlin: Akademie Verlag. Eckert R. 1992: Zu den baltischen und slawischen Bezeichnungen des Waldgeistes. – Journal of Baltic Studies 23(1), 3–13. Eckert R. 1993: Sprachliche Zeugnisse für die Waldimkerei bei den Preussen. – LgB 2, 221–229. Eckert R. 1995: Wagen und Pferd in Sprache und Kultur der alten Preussen. – Baltistica 30(1), 49–59. Fraenkel E. 1938: Beiträge zur indogermanischen Semasiologie (Sonderabdruck der Revue des études indo-européennes 1(2–4), 405–439). Frenkelis E. 1969: Baltų kalbos, Vilnius: Mintis. Friedrich P. 1970: Proto-Indo-European trees. – Indo-European and Indo-Europeans / Ed. G. Cardona etc., Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 11–34. Gercenberg L. G. 1972: Morfologičeskaja struktura slova v drevnich indoiranskich jazykach, Leningrad: Izdatel’stvo Leningradskogo universiteta. Gerullis G. 1922: Die altpreußische Ortsnamen, Berlin–Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verlager, Walter de Gruyter u. Co. Gimbutas M. 1973: Perkūnas/Perun the thunders god of the Balts and the Slavs. – JIS 1, 466–478. Gimbutienė M. 1970: Velnio istorija. – Metmenys 20, 137–147. Gimbutienė M. 1985: Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius: Mokslas. Greimas A. J. 1990: Tautos atminties beieškant, Vilnius–Chicago. Greimas A. J. 1993: Žvėrūna Medeina. – Baltos lankos 3, 77–111. Grienberger T. R. 1896: Die Baltica des Libellus Łasicki: Untersuchung zur litauischen Mythologie. – Archiv für slavische Philologie 18, 1–19 (= Lietuvių mitologija 1 / Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mintis, 1995, 434–452). Gudavičius E. 1981: Naujausi duomenys apie gotų santykius su baltais ir slavais. – Lietuvos mokslų akademijos darbai. A serija 3(76), 103–112. Gudavičius E. 1987: 1. Rašytiniai šaltiniai apie to meto baltus. – Lietuvių etnogenezė, Vilnius: Mokslas, 124–127. Güntert H. 1914: Über Reimwortbildungen im Arischen und Griechischen, Heidelberg: Carl Winter. Hamp E. P. 1953: Indo-European nouns with laryngeal suffix. – Word 9, 135–141. Hamp E. P. 1995: perēndí and perēndón. – LgB 4, 277–278. 172 Hamp E. P. 1997: Lithuanian árškus. – Baltistica 32(1), 24. Hirt H. 1892: Die Urheimat der Indogermanen. – IF 1, 464–485. Hofmann J. B., Leumann M. 1928: Lateinische Grammatik, München: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. Ivanov Vjač. Vs. 1958: K etimologii baltijskogo i slavjanskogo nazvanij boga groma. – Voprosy slavjanskogo jazykoznanija 3, 101–111. Ivanov V. V., Toporov V. N. 1973: A comparative study of the group of Baltic mythological terms from the root *vel. – Baltistica 9(1), 15–27. Ivanov Vjač. Vs., Toporov V. N. 1974: Issledovanija v oblasti slavjanskich drevnostej, Moskva: Nauka. Jablonskis K. 1930: XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje. – Praeitis 1, 166–213. Jakobson R. O. 1985: Selected writings 7, Berlin–New-York–Amsterdam: Mouton publishers. Jurginis J. 1962: Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Mintis. Karaliūnas S. 1974: Aus der baltischen Etymologie. – Zeitschrift für Slawistik 19(2), 201–206. Karaliūnas S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas. Karaliūnas S. 1990: Etymological notes on Lithuanian hydronyms. – Beiträge zur Namenforschung 25, 85–88. Karaliūnas S. 1992: Lit. ožinis „Südostwind“ und lett. azaids „Mahlzeit“. – IF 97, 182–196. Karaliūnas S. 1994: Kalbotyros pastabos. – LKK 31, 125–130. Karaliūnas S. 1994a: Lie. árškus ir jo giminaičiai. – Baltistica 29(2), 166–171. Kaukienė A. 1994: Prūsų kalbos būdvardžiai su priesaga -ing-. – Vakarų baltų kalbų ir kultūrų reliktai. Mokslinės konferencijos medžiaga: pranešimai ir tezės. Skiriama Antanui Jakuliui (1939–1984) paminėti, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 9–10. Kaukienė A. 1994a: Priesaginės būdvardžių darybos skirtumai baltų kalbose. – Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai Pranui Skardžiui (1899 03 26 – 1975 12 18) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės 1994 m. spalio 27–28 d., Vilnius, 15–16. Krahe H. 1959: Beiträge zur illyrischen Wort- und Namenforschung. – IF 64, 245–255. Kretschmer P. 1896: Einleitung in die Geschichte der griechischen Sprache, Göttingen. Krogmann W. 1955: Das Buchnerargument. – KZ 73, 1–25. Laurinkienė N. 1996: Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius. Leskien A. 1891: Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig: Hirzel. Lingys J. 1970: Išnykę ir pasikeitę socialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje. – Rūke-Dravina (ed.) 1970, 291–302. Maciejauskienė V. 1977: Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. – LKK 17, 159–168. Maher J. P. 1973: *HₐEk’mon: ‘(stone)axe’ and ‘sky’ in I–E. / Battle-axe culture. – JIS 1, 440–462. Markey T. L. 1986: Social spheres of national groups in Germania. – Beck (Hrsg.) 1986, 248–266. Mažiulis V. 1981: Apie vakarų baltus bei jų santykius su slavais, ilirais ir germanais. – Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas, 5–11. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. – Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4–9. Mažiulis V. 1995: Pastabos dėl baltų, slavų ir germanų etnogenezės. – VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā. Referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts. Mayrhofer M. 1986–1996: Etymologisches Wörterbuch des Altindischen 1–2, Heidelberg: Carl Winter. Meid W. 1957: Das Suffix -no- in Gotternamen. – Beiträge zur Namenforschung 8, 72–108, 113–126. Meid W. 1957a: Zur Bedeutung von altindisch dámūnas-. – IF 63, 150–164. Meid W. 1966: Die Königbezeichnungen in den germanischen Sprachen. – Die Sprache 12, 182–189. 173 Meid W. 1967: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co. Meid W. 1993: „Berg“ im Gotischen. – Indogermanica in Italica. Festschrift für Helmut Rix zum 65. Geburtstag / Hrsg. G. Meiser, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, 273–279. Mezger F. 1960: Oheim und Neffe. – KZ 76, 296–304. Mikulėnienė D. 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – LKK 36, 148–155. Munske H.H. 1964: Das Suffix *-inga/-unga in den germanischen Sprachen, Marburg: N.G. Elwert Verlag. Nagy G. 1974: Perkūnas and Perunb. – Antiquitates Indogermanicae. Studien zur Indogermanischen Altertumskunde und zur Sprach- und Kulturgeschichte der Indogermanischen Völker. Gedenkschrift H. Güntert / Hrsg. M. Mayrhofer etc., Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, 113–131. Nepokupnyj A. 1976: Balto-severoslavjanskie jazykovye svjazi, Kiev: Naukova Dumka. Otkupščikov J. V. 1967: Iz istorii indoevropejskogo slovoobrazovanija, Leningrad: Izdatel’stvo leningradskogo universiteta. Otkupščikov J.V. 1967a: [Rec]: Perrot J. Les dérivés latins en -men et -mentum, Paris, 1961. – Baltistica 3(1), 123–128. Otrębski J. 1962: Zwei Etymologien. – Die Sprache 8, 63–65. Pakerys A. 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Palmaitis L. 1995: Kas yra prokalbė? (baltogermaniškoji problema) – Baltistica 30(2), 9–16. Porzig W. 1954: Die Gliederung des indogermanischen Sprachgebiet, Heidelberg: Carl Winter. Prinz J. 1968: Die Slavisierung baltischer und die Baltisierung slavischer Ortsnamen im Gebiet des ehemaligen Gouvernement Suwalki, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Puhvel J. 1969: Meadow of the Otherworld in the Indo-European tradition. – KZ 80, 64–69. Rėkėna A. 1995: Dienvidlatgales izloksņu un lietuviešu valodas paralēles vārdināšanā. – VII Starptautiskais baltistu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā. Referātu tēzes, Rīga: Latviešu valodas institūts, 96–97. Rūķe-Draviņa V. (ed.) 1970: Donum Balticum to Professor Christian S. Stang on the occasion of his seventieth birthday 15. March 1970, Stockholm: Almqvist a. Wiksell. Salys A. 1930: Die žemaitischen Mundarten 1, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Salys A. 1985: Rinktiniai raštai 3, Roma: Lietuvių katalikų mokslų akademija. de Saussure F. 1965: Cours de linguistique générale, Paris: Pagot. Savukynas B. 1963: Dėl Rudnickio Galindos, Priegliaus ir Sūduvos etimologinių aiškinimų. – LKK 6, 320–325. Savukynas B. 1966: K probleme zapadnobaltijskogo substrata v jugozapadnoj Litve. – Baltistica 1(2), 165–176. Schmid W. P. 1986: Alteuropa und das Germanische. – Beck (Hrsg.) 1986, 155–167. Schulze W. 1966: Kleine Schriften, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Schwyzer E. 1939: Griechische Grammatik 1, München: C. H. Beck. Senkus J. 1972: Kapsų-žanavykų tarmių priesaginės darybos vardžodžių darybos bruožai. – LKK 13, 143–187. Skardžius P. 1931: Die slavischen Lehnwörter im Alt litauischen, Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Skardžius P. 1937: Šis tas iš žodžių darybos. – Archivum Philologicum 6, 129–132. Skardžius P. 1954: Lietuvių mitologiniai vardai. – Aidai 5, 218–226. Skardžius P. 1963: Dievas ir Perkūnas. – Aidai 7, 311–318. Skardžius P. 1972: [Rec]: Rūķe-Draviņa (ed.) 1970. – Aidai 3, 92–97. Skardžius P. 1973: Lietuvių vandenvardžiai su -nt-: jų daryba, kilmė, reikšmė. – Lituanistikos darbai 3, 9–70. 174 Sławski F. 1974: Zarys słowotwórstwa prasłowiańskiego. – Słownik prasłowiański 1/ Red. F. Sławski, Wrocław etc.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 43–141. Specht F. 1932: Die Flexion der n-Stämme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes. – KZ 59, 213–298. Specht F. 1939: Sprachliches zur Urheimat der Indogermanen. – KZ 66, 1–74. Specht F. 1944: Der Ursprung der indogermanischen Deklination, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Stundžia B. 1994: Daiktavardžių kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų leksika). – Baltistica 27(2), 13–30. Stundžia B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius. Subačius G. 1993: Simono Daukanto Didžiojo lenkų-lietuvių žodyno naujadarai. – Lietuvių atgimimo istorijos studijos 4, Vilnius: Baltoji varnelė, 135–216. Subačius G. 1993a: Simono Daukanto požiūris į bendrinę kalbą. – Lietuvių atgimimo istorijos studijos 5, Vilnius: Viltis, 63–68. Szemerényi O. 1960: Etyma Latina I (1–6). – Glotta 28, 216–251. Szemerényi O. 1964: Syncope in Greek and Indo-European and the nature of Indo-European accent, Naples: Instituto universitario orientale. Šimėnas V. 1989: Vīdevutis – legenda ar tikrovė? – Vakarų baltų archeologija ir istorija. Tarprespublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda: Klaipėdos kraštotyros muziejus, 41–49. Šimėnas V. 1992: Nauji V a. pab. – VI a. pr. laidojimo papročiai Nemuno žemupyje. – Iki-krikščioniškosios Lietuvos kultūra. Istoriniai ir teoriniai aspektai, Vilnius: Academia, 23–35. Šimėnas V. 1994: Pajūrio, Nemuno žemupio ir Vidurio Lietuvos kapinynai I m. e. tūkstantmečio pirmojoje pusėje. – Vidurio Lietuvos archeologija. Konferencijos medžiaga, Vilnius: Žalioji Lietuva, 10–20. Šimėnas V. 1994a: Legenda apie Videvutį ir Brutenį (legendos šaltinių klausimu). – Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 18–63. Toporov V. N. 1980: Galíndza-Galindite-goljad’ (Balt. *Galind- v etnologi českoj i areal’noj perspektive). – Etnografičeskie i lingvističeskie aspekty etničeskoj istorii baltiskich narodov, Riga: Zinātne, 124–136. Toporov V. N. 1983: Galindy v zapadnoj Evrope. – Balto-slavjanskie issledovanija 1982, Moskva: Nauka, 129–140. Toporov V. N. 1993: Esče raz o baltizmach v česskich zemljach. – Slavia 62, 51–63. Trautmann R. 1910: Die altpreussische Sprachdenkmäler, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1923: Baltisch-Slavisches Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Trautmann R. 1925: Die altpreussischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Udolph J. 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem, Berlin–New York: Walter de Gruyter. Vaillant A. 1970: Le suffixe baltique -ingas. – Rūke-Draviņa (ed.) 1970, 553. Vaillant A. 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klincksieck. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas A. 1994: Miesto vardas Kretingà. – LKK 34, 162–165. Vanagas A. 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vidugiris A. 1996: Kai kurie vakarų baltų kalbos reiškiniai pietinėse lietuvių tarmėse. – Baltistica 31(1), 31–38. Vondrák W. 1924: Vergleichende slavische Grammatik 1, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. 175 Wackernagel J., Debrunner A. 1954: Altindische Grammatik Bd. 2, T. 2, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Watkins C. 1966: Italo-Celtic revisited. – Ancient Indo-European dialects / Ed. H. Birnbaum, J. Puhvel, Berkeley–Los Angeles: University of California Press. Watkins C. 1990: Etymologies, equations, and comparanda: types and values, and criteria for judgement. – Linguistic change and reconstruction methodology / Ed. Ph. Baldi, Berlin–New York: Mouton de Gruyter, 290–303. Watkins C. 1995: How to kill a dragon, New York–Oxford: Oxford University Press. Zinkevičius Z. 1977: Tėvavardinė asmenvardžių sistema Lietuvoje. – Baltistica. 2 priedas, 151–156. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius: Mokslas. Žulkus V. 1995: Vakarų baltai gotų-gepidų migracijoje (I–IV a.). – Lietuvininkų kraštas, Vilnius: Litterae Universitatis, 74–107. York M. 1993: Toward a Proto-Indo-European vocabulary of the sacred. – Word 44(2), 235–253. THE DEVELOPMENT OF NOMINA ATTRIBUTIVA WITH THE SUFFIX *-no- IN LITHUANIAN Summary There are about 20 suffixes of nomina attributiva, originated from Indo-European adjective suffix *-no-, in Lithuanian. The process of substantivization of adjectives on *-no- is very old. Some social terms on *-no- with the meaning „master, lord, leader“ must have been already used in Late Indo-European, cf. Balt. Perkúnas „the god of thunder“, Lat. tribūnus „lord of district“ and Lat. dominus „master, lord“, Goth. þiudans „king“. The derivative type of nomina attributiva on *-ū-no-, which became very productive in Lithuanian, was formed in the Baltic languages on the basis of such terms. The suffixes *-ā-no- (cf. Lith. dirvónas, Latv. druvāns „longfallow land“, OLith. kiemionas „countryman“ and OSlav. brotanú „nephew“, Lat. Romānus „Roman“) and *-ei-no- (cf. Lith. žvėriena and Slav. *zvěrina, Lat. ferīna „game“) was used to form nomina attributiva in Baltic, Slavic and Italic languages. Baltic nomina attributiva on *-ī-no- also have equivalents in other related languages, cf. Lith. kaimýnas „neighbour“, OPr. acc. sing. kaimīnan (Nachbar) III 6915 and Lat. vīcīnus „neighbouring; neighbour“, OSlav. sěmьni „domestic; slave“. The other Baltic suffixes, originated from *-no-, were introduced into the derivative category of nomina attributiva later. Derivatives on *-inio- are very productive in Lithuanian and much rarer in Latvian and Old Prussian, cf. Lith. káiminis/kaimìnis (-ė) „countryman“ and Latv. kaimiņš „neighbour“, Lith. šóninė and OPr. grawne (Tunebret) E 304. In the West Baltic languages the suffix *-ingo- was widely used to form nomina attributiva, cf. OPr. ragingis (Hircz) E 65, naunings (Newling) III 87. The productivity of corresponding derivatives on -ing in the Germanic languages (cf. OHG mahting „strong man“) can be the result of the influence of the West Baltic languages. 176