Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. LDK

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIX (1998) Jonas PALIONIS Vilniaus universitetas LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS IR TARMIŲ SANTYKIS XVIII a. LDK § 1. Bažnytinės rašomosios koinė kūrimosi pradžia LDK Jau kalbant apie lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVIII a. Rytų Prūsijoje buvo užsiminta, kad ligi šio amžiaus lietuvių rašomosios kalbos raidoje LDK išsiskyrė dvi atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji – dzūkiškoji1. Bet nuo XVIII a. pradžios pastaroji akivaizdžiai ėmė nykti ir jos vietoj įsigalėti vidurietiškoji arba, tiksliau sakant, vidurio aukštaičių tarmės pagrindu kurtis tam tikra bažnytinė rašomoji koinė2. Šitokios koinė kūrimasis galima sieti jau su XVII a. antrosios pusės kėdainiškių kalvinistų leidiniais, kuriuose vidurio aukštaičių šnektų fonetika ir morfologija atmiešta retkarčiais pasitaikančiomis žemaičių bei pažemaitės vakarų aukštaičių šnektų lytimis3. Tačiau ypač ryškiai atsispindi tokios koinė kūrimasis 1705 m. evangelijų („Ewaniele Polskie y Litewskie“) leidime, kuriame didžioji dalis ankstesniųjų leidimų rytietiškųjų bei dzūkiškųjų lyčių buvo pakeistos vidurietiškosiomis. Pavyzdžiui, jame suvidurietintos lytys su rytietiškais puntininkiškais dvibalsiais [um], [un], [im], [in], plg. 1690 m. leidimo n. sg. m. łumdnikas 78,7, g. pl. duntu 31,19, Vnt untros 14,5, Vnt pinktos 33,4... ir 1705 m. leidimo łamdinikas 71,8, dantu 27,18, Ant antros 11,24, Ant penktos 29,2... Jame suvidurietintos (resp. suvak arietintos) taip pat rytietiškos bei dzūkiškos vnsk. galininko galūnės, plg. 1690 m. leidimo gieru 28,8, runku 29,9, galiby 17,9, źwayzdy 21,8... ir 1705 m. leidimo gierą 24,2, ranką 25,12, galibę 14,12, źwayzdę 18,2–3... Plg. dar 1690 m. leidimo i. sg. duonu 46,7, fu giedu 126,7, fu galiby didžu 4,4–5... ir 1705 m. leidimo duona 41,6, fu gieda 119,24, fu galibe didžia 2,3–4..., 1690 m. leidimo in. sg. kami 215,5, mielty 135,2, źiwati 174,5... ir 1705 m. leidimo kame 201,5, mielte 127,14, źiwate 163,16... Be to, 1705 m. leidime jungtukas adunt reguliariai keičiamas į idant, prielinksnis bei priešdėlis ažu į 1 P a l i o n i s J. Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIIa. Rytų Prūsijoje. – LKK XXXVIII, 38–62. 2 Z. Z i n k e v i č i u s ją vadina neapibrėžtu ir netiksliu „tradicinės raštų kalbos“ terminu, žr. jo „Lietuvių kalbos istorija“ 4, Vilnius: Mokslas,1990, 24 ir kitur. 3 Plačiau žr. P a l i o n i s J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 75–77. Kadangi 1781 m. bene Mykolo Cerausko kiek paredaguotame (daugiausia rašybos ir skyrybos atžvilgiu) „K n i g o s N o b a z n i s t e s K r i k š č i o n i s z k o s“ leidime kalba iš esmės nebuvo taisyta, todėl apie šio leidimo kalbos ir tarmių santykį čia nerašoma. 101 už, prielinksnis terp į tarp. Tačiau su vidurietinimo (resp. vakarietinimo) tendencija nelabai derinosi gana reguliarus 1690 m. leidimo nekirčiuotos galūnės -o keitimas į -a 1705 m. leidime, pvz.: g. sg. m. giero noro 14,4 > giera nora 11,13, giwo 187,14 > giwa 175,23..., praet. 3 átaio 17,6 > ateia 14,4, buvo 12,4 > buwa 9,17... Toks keitimas veikiausiai rodo, kad 1705 m. leidimo redaktorius buvo kilęs iš šiaurinių Lietuvos šnektų ar norėjęs taikytis prie pastarųjų. § 2. Rytietiškųjų evangelijų vidurietinimo problema Į klausimą, kodėl 1705 m. evangelijų leidime buvo padarytas staigus posūkis nuo rytų aukštaičių į vidurio aukštaičių tarmę, nelengva atsakyti. Paprastai tai aiškinama lietuvių aukštuomenės sulenkėjimu Vilniaus krašte ir nebuvimu kam rūpintis rytietiškųjų raštų leidimu4. Tačiau šioks aiškinimas, nors ir turi pagrindo, yra vis dėlto apriorinio pobūdžio ir per daug bendras. Tai, kad 1713 m. buvo išleistas Vilniuje penktasis K. Sirvydo rytietiško žodyno leidimas, kad ligi XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigos čia buvo spausdinamos rytietiškos krikšto bei kitų apeigų formulės („Rituale sacramentorvm“), kad yra išlikusių rytietiškų rankraštinių pamokslų tekstų, rašytų ne tik XVIII a. pradžioje („Contiones Litvanicae“)5, bet ir pabaigoje (1797 m. Kiprijono Lukausko pamokslų rinkinys)6, rodo, jog rytietiškų religinių raštų, ypač evangelijų tekstų, poreikis Vilniaus vyskupijoje negalėjo būti visiškai išnykęs. Antra vertus, nebūtinai tik iš Vilniaus krašto kilęs dvasininkas privalėjo rūpintis rytietiškų evangelijų leidimu. Parengti naują, kalbos atžvilgiu nepakeistą ar mažai bepakeistą rytietišką leidimą, remiantis ankstesniaisiais, buvo nesunku bet kurio krašto lietuviškai mokančiam dvasininkui. O tokių dvasininkų, baigusių dar 1582 m. įsteigtą diecezinę Vilniaus kunigų seminariją ir dirbusių tarp rytų aukštaičių, turėjo būti ne visai mažai ir jiems, be abejonės, būtų pravertę rytietiški evangelijų tekstai, nes jie būtų buvę suprantamesni vietiniams žmonėms. Taigi, matyt, būta ir kitokių priežasčių, lėmusių 1705 m. evangelijų leidimo kalbos vidurietinimą. Viena jų galėjo būti – noras, ypač Žemaičių vyskupijos vyresnybės, grįžti prie ankstesnės (M. Daukšos, kalvinistų raštų) tradicijos. Tokį norą galėjo skatinti tos vyresnybės siekimas išplėsti bei sustiprinti katalikybę pietrytinėje vyskupystės dalyje7, kur (ypač Kėdainiuose bei jų apylinkėse) XVII a. antroje pusėje 4 Zinkevičius Z. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. – Baltistica 8(2), 1972, 98; Dėl lietuvių raštų kalbos kilmės. – t.p. 13 (1), 1977, 243; Lietuvių kalbos istorija 4,24; Jonikas P. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje, Chicago, 1987, 128. 5 Žr. Palionis J. Dėl „Contiones Litvanicae“ kalbos. – „Kalbotyra“ 23 (1), Vilnius, 1971, 37–42. 6 Žr. Karaciejus J. Kelios pastabos dėl K. Lukausko „Pamokslų“ kalbos. – Lukauskas K. Pamokslai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996,19. 7 Žemaičių vyskupystei priklausė XVII a. ne tik tikrųjų žemaičių gyvenamieji plotai, bet ir nemaža aukštaitiškųjų parapijų: Joniškio, Šeduvos, Smilgių, Radviliškio, Pakruojo, Klovainių, Lygumų, Smilgių, Rozalimo, Krakių, Baisogalos, Krekenavos, Surviliškio, Dotnuvos, Kėdainių, Josvainių, Pašusvio, Veliuonos, Jurbarko, Betygalos, Ariogalos, Vilkijos, Joniškėlio, Kriukų, Pašvitinio, Linkuvos, Saločių, Šiaulėnų ir kt. (žr. Czersky St. Opis Żmudzkiéy dyecezyi; Wilno 1830). 102 reformatai turėjo tvirtas pozicijas ir čia leido nemažai vidurio aukštaičių tarmės pagrindu paremtų savo raštų. Kita galimoji priežastis ta, kad vidurio aukštaičių tarmė, būdama pereiginė tarp rytų, vakarų bei pietų aukštaičių, geriau negu kuri kita galėjo tikti bažnytinės praktikos reikalui: ji turėjo ne tik senesnės spausdintų religinių raštų tradicijas, bet ir nemažą bendrų struktūrinių bruožų su nerytietiškomis aukštaičių tarmėmis bei šnektomis. Pagaliau neišleistinas iš akių dar galimas 1705 m. leidimo rengėjo kilmės iš vidurio aukštaičių tarmės atvejis, nors tai vargu ar galėjo turėti lemiamos reikšmės: evangelijų, kaip ir kitų religinių raštų, tekstai turėjo būti aprobuoti bažnytinės vyresnybės. Tiesa, 1705 m. leidimo tituliniame puslapyje aprobata nepažymėta, bet tai nereiškia, kad šis leidimas pasirodė be bažnytinės vyresnybės žinios. 1647 m. (bene antrojo?) evangelijų leidimo tituliniame puslapyje aprobata išreikšta žodžiais „Wydane za dozwoleniem ſtárƒzych“ (plg. dar analogišką M. Daukšos postilės įrašą „Su walá ir daláidimu wireuſių“ arba K. Sirvydo „Punktų sakymų“ įrašus: “z dozwoleniem starszych wydáne“ Id., „Zá pozwoleniem Stárſzych“ II d.). Aprobuodama 1705 m. evangelijų leidimą, bažnytinė vyresnybė, be abejo, sankcionavo ir šiame leidime padarytus kalbos keitimus. Galima netgi spėti, kad ji, siekdama padaryti kalbos atžvilgiu artimus kėdainiškiams reformatų leidiniams ir tuo būdu labiau paskleisti pietrytinėje Žemaičių vyskupystės dalyje katalikiškus raštus, sąmoningai inspiravo 1705 m. evangelijų leidimo kalbos vidurietinimą. Tačiau nepaisant to, kokios yra buvusios posūkio į vidurio aukštaičių tarmę 1705 m. evangelijų leidime priežastys, tas posūkis buvo labai reikšmingas XVIII a. lietuvių rašomajai kalbai plėtotis. Jis atsispindėjo ir 1737 m. anoniminėje gramatikoje, kurioje buvo rašoma, kad šios gramatikos antraštė rodanti joje vartojamos tarmės visuotinuma [„Praefixus exili huic operae titulus, monſtrat Univerſalem huius (qua conſtat) Dialecti per totam Litvaniam acceptatio-nem“]. Jis nulėmė didžia dalim ir visą tolimesnę šios kalbos, ypač jos bažnytinio stiliaus, raidą LDK XIX a. Daugelis nerytietiškų XVIII a. raštų čia taip pat rėmėsi vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, atmieštu didesniu ar mažesniu kiekiu žemaičių ar rytietybių. Visų pirma 1705 m. leidimas ėjo pagrindu vėlesniesiems „Evangelijų...“ leidimams, kurių XVIII a. pasirodė daugiau kaip dvidešimt. Ilgą laiką, turbūt norint išlaikyti evangelijų tekstų vienodumą, jų kalba nebuvo keičiama. Tiktai 1779 m. leidime sporadiškai pasitaiko jau viena kita žemaičių, pvz.: praet. 3 kalbeje 63,25, cond. 1 sg. padarico 49,7, regecio 49,9–10, imper. 2 pl. palirodikiet 137,8, n. pl. žodey 81,13 (pastaroji lytis randama jau 1774 m. leidime). Dar daugiau žemaitiškų lyčių esama 1794 m. leidime, nors ir šiame jų tik kur ne kur galima aptikti. Pavyzdžiui, be perkeltų į pastarąjį ką tik suminėtų 1779 m. leidimo žemaičių, prie jų dar skirtinos tokios: a. sg. m. prižodi 39,5 (// priežodi 100,24), praes. 3 gale 98,4, praes. 2 pl. tikieie 59,12, regiete 74,13, part. act. praes. 103 n. sg. m. palžanteys „plėšiančiais“ 111,21–22, fu munim 104, 9, adv. tujaus 55,4. Šitokių ir kitokių žemaičių randama taip pat 1797 ir 1799 m. leidimuose, kurie rėmėsi prieš juos išėjusiaisiais. § 3. Bažnytinė koine „Pamoksle krikščioniškame“ Viena iš pirmųjų bažnytine koine išleistų XVIII a. knygelių yra 1725 m. pasirodęs „Pamokslas Krikščioniſzkas“, skirtas Žemaičių vyskupystės tikintiesiems. Iš joje įdėtos pratarmės būtų galima spręsti, kad ją parašė vysk. A. Horainas: „Jo Mylista kunigas Aleksandras Horainas byskupas Žemaičiu norėdamas dusziu sawo aweliu iszganimo kaip perla arba žemcziuga brangiausia but regedamas sawo byskupistes žmonemus palecawojā“. Tačiau manoma, kad Horainas tiktai rekomendavęs spausdinti tą knygelę, o jos autorius buvęs jėzuitų pamokslininkas Pranas Šrubauskas (1620–1680)8. Jeigu iš tikrųjų buvę taip, tad 1725 m. leidimas turėjo būti ne pirmasis, be to, parengtas žemaičių tarmės atstovo9. Kad 1725 m. „Pamokslo...“ fonologijoje ir morfologijoje vyrauja vidurietiškos lytės, tai rodo, iš vienos pusės, išlaikytas kietas [ł] prieš [e] tipo balsius, o iš antros – daugeliu atvejų nesusiaurinti [a, e + m, n] dvibalsių pirmieji sandai, plg.: a) inf. attaylt 31,6, adv. ikšiotay 2,2..., inf. gaytetis 37,24–25, n. sg. f. meyte 22,13, imper. 2 sg. Milek 22,10..., b) adv. amžinay 48,11, g. sg. f. amžinos 27,11..., in. sg. f. Antro 20,14, i. sg. m. Brangiauiu 16,19, in. sg. m. danguy 7,14..., n. sg. f. śwenčiaulia 4,10, n. sg. m. žianktas... Tačiau negalima sakyti, kad šiovi ypatybės, ypač pastaroji, yra nuosekliai išlaikytos. Matyt, dėl ankstesnių rytietiškų tekstų įtakos pasitaiko čia kur ne kur ir reliktinių lyčių su puntininkiškais [um], [un], pvz.: praet. 3 nužingie 12,20, fut. 3 palumdis 46,16, g. sg. f. pinktos 45,16, a. pl. m. žinkkus 40, 3. Vėlesniuose (1743, 1762 m.) „Pamoksto...“ leidimuose bemaž visos šios lytis pakeistos vidurietiškomis (resp. vakarietiškomis): nužengie 11,13–14, nužengie Pkr3, žienklus Pkr3 ..., 29,8. Antra vertus, vėlesniuose leidimuose, ypač 1762 m., randama šiek tiek ir tokių lyčių, kurias galima laikyti žemait ybėmis: g. pl. draud enčių 19,28; 22,13–14, mitaširdingu t. p. 24,19, g. sg. f. mileftas t. p. 17,23, g. pl. nupehnu 29,23 (// praet. 2 sg. nuopeln iey 29,6), prviž muni 18,19, n. sg. m. prilztarawimas 23,2–3 (šalia prież 20,24, inf. prieżtráut 43,1), inf. saugotyis 32,21, praet. 3 ludėie 15,25, imper. 2 sg. [zwękies 41,12–13... Tai leidžia manyti, kad 1762 m. leidimas veikiausiai buvo parengtas žemaičių tarmės atstovo (dounininko), pasinaudojus ankstesniaisiais leidimais. Daugiau žemai tybių esama ir išplėstame 1781 m. leidime, plg.: praes. 3 doud 38,12, a. sg. muni 71,9, praep. nug 35,19, d. pl. wyfums 39,4, adv. Tonkie 17,24 cond. 3 izgielbietum 10,19. 8 Biržiška V. Aleksandrynas 1, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960, 322; plg. Lietuvos TSR bibliografija [toliau – LTB], Vilnius: Mintis, 1969, 409. 9 M. Valančius jį vadino žemaičiu (žr. Valančius M. Raštai 2, Vilnius: Vaga,1972, 271), o LTB 403 jis kildinamas iš Kauno. 104 § 4. Bažnytinė kaimo katalikų giesmynuose Bažnytine kaime buvo išspausdintas ir 1726 m. katalikų giesmynas „Balsas širdies“, priskiriamas (ne be tam tikrų abejonių) minėtam Pr. Šrubauskui ir susilaukęs XVIII a. apie 10 leidimų¹⁰. Kadangi didžioji šio giesmyno giesmių dalis perimta iš 1646 m. S. Slavočinskio „Giesmių“, o kai kurių psalmių vertimai – iš S. Jaugelio-Telegos parengtos „Knygos nobažnystės“ (tik daugiau ar mažiau paredagavus atskiras giesmių ir psalmių eilutes)¹¹, tad jame galėjo būti nemažai perimta ir tų prototipų kalbos elementų. Pavyzdžiui, iš pastarojo galėjo patekti į 1726 m. giesmyną kai kurios žemai tybės (a. pl. f. Gieydenčias BŠ 235,11, imper. 2 pl. giedokiam t. p. 41,2, adv. Ikayl̇tey, in. sg. f. winibey t. p. 150,8 ir kt.). Tačiau daugeliu atvejų Slavočinskio giesmyno žemaitiškos lytys 1726 m. giesmyne pakeistos aukštaitiškomis (plg. imper. 2 pl. dziaukiateś SIG 85,13> džiaukites BŠ 20,24; g. sg. f. Iwas 68,16> Jewos 7,5; n. sg. f. mitaširdinga 69,12> miehaširdinga 7,16; praep pri 7,5> prieg 13,5; d. pl. m. wil̇ims 67,15> wiliems 6,18). Ypač dažnai buvo keičiamas nekirčiuotos galūnės -a į -o, pvz.: praet. 3 atwadawá SIG 70,4>atwadawo BŠ 7,25–26; buwa 76,12>buwo 13,12; ławá 75,14>ławo 12,16; tawa 69,7> tawo 7,13... Be kur ne kur pasitaikančių žemai tybių, „Balse širdies“ randama ir tam tikrų rytų aukštaičiams bei dzūkams būdingų lyčių su -u, -i (<-ą, -ę): a. sg. giełmi linkłmu 107,15, kožnu žmogų 142,11, kunu ir krauju 108,11, stalu 108,10...; n. sg. dawis 72,15, pajautis 40,5 adv. draugi 73,11... Tačiau tokių lyčių 1726 m. giesmyne nedaug, be to, dažnesnės jos tik kai kuriose giesmėse. Todėl galima manyti, kad tai yra ankstesniųjų rytietiškų religinių raštų kalbos refleksas. Su vidurio (resp. vakarų) aukštaičių tarme „Balso širdies“ kalbą sieja iš esmės tokios pat fonologijos ir morfologijos ypatybės, kaip ir anksčiau minėtųjų raštų, būtent: a) kietasis [ł] prieš [e] tipo balsius, iš vienos pusės, ir b) dvibalsiai [a, e + m, n] su nesusiaurintais pirmaisiais sandais – iš antros. Bet apskritai šio giesmyno fonologijoje ir morfologijoje yra didesnė nei kituose XVIII a. pirmosios pusės raštuose įvairiatarmių lyčių mozaika, daugiau visokių gretybių, plg. praes. 2 sg. affi 194,19 // Ellfi 200,12; a. sg. ká III,24 // ku 5,22; n. sg. f. knigiata V,12 // knigiate V,25, praet. 3 ataja 32,14 // n. sg. atejás 71,25; ifeja 26,16; d. pl. mum(s) 876 // mumís 92,4; praes. 3 łarktis 118,8 // fergt 118,12; imper. 1 pl. giedokem 96,10 // nia partokim 96,11–12; g. sg. wand(enio) 54,9 // wandenia 54,19... Bene daugiausia tokių gretybių atsirado dėl „Balso širdies“ sudarytojo naudojimosi minėtais ankstesniais giesmynais. Tai rodo, pavyzdžiui, tokie faktai. Šiame giesmyne įdėtose psalmėse, perimtose iš „Knygos nobažnystės“, paprastai veiksmažodinės lytys su enklitiniu įvardžiu mi pakeistos neenklitinėmis, plg.: praet. 2 sg. notmittoiey KN 31,6→ nia atłtoiey BŠ 136,12, praes. 3 įpmišekiná t. 10 Biržiška V. Aleksandrynas 1, 321; LTB 1, 403,406. 11 Lebedys J. S. M. Slavočinskis. Giesmės, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 52. 105 p. 35,15 → man izgaysina t. p. 138,20. Bet kai kur pasitaiko ir nepakeistų: imper. 2 sg. atmitayfk KN 55,21 : atmitayfk BŠ 153,23. Arba vėl: „Knygos nobažnystės“ jungtukas bat ir jo senesnis variantas batayg dažniausiai keičiamas „Balse širdies“ bet, plg.: Bat KN 29,23 → Bet BŠ 134,11, Batayg t. p. 41,7 → Bet t. p. 141,9. Tačiau kur ne kur, matyt, dėl prototipo įtakos vietoj KN Batayg 41, 30 BŠ turi Betayg 142, 21 (čia tik a pakeistas į e). Įdomu, kad ankstesniųjų giesmynų žodžio pradžios [e-] „Balse širdies“ keičiamas į [a-], plg.: n. sg. m. elnis SIG 235,19; KN 47,21 ir alnis BŠ 143,10, i. pl. m. Erškieteys SIG 159,17 ir Arfzkiečiays BŠ 61,22, praes. 3 erf SIG 73,16 ir arf BŠ 13,46. Kai kurios lytys su [a-] galėjo būti perimtos iš Slavocinskio giesmyno, kur ypač dažnai randamas šis balsis veiksmažodžio būti formose (a. pl. m. Afancius SIG 129,13, d. pl. m. afantiemus t. p. 164,7, d. sg. m. afanciamuy t. p. 254,23...), bet kitos turbūt yra paties giesmyno sudarytojo įvestos, ypač jei sudarytojas buvo kilęs iš vidurio Lietuvos šiaurinės dalies12. Tam tikrų pėdsakų 1726 m. „Balso širdies“ kalboje galėjo palikti ir spėjamų ankstesniųjų jo leidimų (1679 ir 1701)13 anoniminiai redaktoriai. Vėlesniuose šio giesmyno leidimuose taip pat yra nemaža įvairių gretiminių lyčių, tarminio mišinio. Be to, XVIII a. gale pasirodžiusiuose (pvz., 1790 ir 1793 m.) apstu jau ir fonologinių bei morfologinių žemaičių14, plg. 1726 m. leidimo lytis: n. pl. uotas 81,26 praep. Prielf 68,3 i. pl. Arfzkiečiays 61,22, žodžiais 9, 9, a. sg. f. Saulā 19, 3, cond. 1 sg. gaučiau 17,17, faugóčiau 143,9, imper. 1 pl. dekawokime 233,4, in. pl. wyłokiuofe reykatuose pr. II,19–20... ir 1793 m. leidimo: Utas 79,2, prilz 134,2, Erfzkieteys 60,13, žodeys 9,15, Sauli 16,2..., gaučio 14, 3, faugócio 133,25, garbinkiema 213,24, žodziusi 144,2... Tokių pat žemaitiškų lyčių esama ir nuo 1790 m. mažai besiskiriančiuose 1793 ir 1798 m. leidimuose. Remiantis „Balsu širdies“ XVIII a. buvo sudarinėjama ir mažesnių giesmynų. Vienas iš tokių – kriptonimu N. W. pasirašiusio Žemaičių Kalvarijos vienuolyno vienuolio parengtas 73 p. giesmynėlis „Giesmes ape szwęčiausy panna Marya“, kurio bene pirmasis leidimas bibliografų datuojamas 1765 m.15 Be šio, dar žinomi 1773, 1779, 1781, 1784, 1790, 1796 ir 1799 m. leidimai. Kaip matyti iš XVIII a. pabaigos šio giesmynėlio leidimų palyginimo, vėliau išleistuose yra daugiau žemaičių (pvz. 1796 m. leidime vartojama: i. pl. Erfzkieteys 10,15, praes. 1 pl. ifzkom 16,23, praep. Pri 12,1,9 pl. Waku 23,1... vietoj 1784 m. leidimo Erfzkieciays 3,7, jefkom 13,13–14,5, 6, Wayku 24,1...). Tačiau 1781 m. leidimo kai kuriose giesmėse esama ir rytietybių: unt krafzto 46, adv. umžinay 47, a. sg. Dienu 46, giefmi 49, Par tu giefmiu 51, ifz runkos tawa 54. 12 Plg. Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982, žem. Nr. 9. 13 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 1, 322. 14 Tačiau tvirtinti, kad „1790 m. leidimas jau perdėm žemaitiškas“ (Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalbos istorija 4, 36–37), yra perdaug kategoriška. 15 Žr. B i r ž i š k a V. Lietuvių bibliografija I d., Kaunas, 1924, 69–70. 106 Savo ryškiu rytietišku sluoksniu iš kitų nedidelių giesmynėlių išsiskiria 1797 m. Vilniaus Akademijos spaustuvėje išspausdintas „Spasabas giedojma nabaznay...“, išlikęs Vilniaus universiteto retų spaudinių skyriuje. Tai 15 p. knygelė, kuri, kaip spėjama, galėjusi būti parengta Antano Strazdo16. Joje, daugeliu atvejų išlaikomi dvibalsiai [ie], [uo], plg.: a. sg. už Iniegu 3,5, vienas Ponas 6,6, Priefz 6,11..., duok 6,13, a. sg. duonu 8,10, n. pl. puoty „puolę“ 13,9. Bet pasitaiko ir: n. sg. undo „vანდუo“ 4,1, dok 11,17; 14,8. Nereguliariai jame vartojamos taip pat puntininkiškos lytys: pagrečiui su g. pl. dungu 7,6, fu mokiesniu brungu 7,7, in. sg. f. [zwintibey 12,17... randamos ir g. sg. Dangaus 7,16, in. pl. dangole 7,18. Taigi akivaizdus tarminis mišinys. § 5. Bažnytinė koine katalikų maldaknygėse a) „ R o ž a n č i u j e Š v e n č i a u s i o s M a r i j o s P a n o s...“ Bažnytine koine buvo dažnai leidžiamos XVIII a. Lietuvoje ir įvairios maldaknygės. Iš jų ypač populiari buvo „Rożancius Szwęčiausios Maryos Panos yr saldziausy warda Jezusa...“, susilaukusi tame amžiuje net 19 leidimų17. Tai domininkonų vienuolio Jurgio Kasakausko parengta maldaknygė, kurios pirmieji du leidimai (1681 ir 1691 m.) pasirodė dar XVII a. pabaigoje. Pirmajame leidime būta labai nedaug žemaitiškų lyčių (tokių, kaip cond. 1 pl. karalautumim 25,7, g. sg. f. mitaširdiltes 6,6–7, priź 3,18, n. sg. f. fuopulinga 34,34). Bet 1726 m. leidime jos daug kur jau pakeistos aukštaitiškomis (karalautumem 31,9, mietaširdiltes 2,17–18, sopulinga 48,8...). Čia taip pat vietoj pirmame leidime neretai vartotų lyčių su galūniniu -a (g. sg. mana 18,2, tawa 49,11, ftutpa 22,3, duonas 70,4...) randamos lytys su -o (mano 18,20, tawo 59,9, ftutpo 22,3, duonos 104,13...). Tačiau vėlesniuose, ypač XVIII a. pabaigoje pasirodžiusiuose, leidimuose žemaičių vėl daugiau įsivesta. Antai 1779 m. leidime pakeistos beafr katėmis kai kurios 1726 m. leidimo afrikatinės lytys, pvz.: g. pl. meldźiančiu 107,16 > meldęnčiu 159,22, i. pl. erźkiečias 26,3; 27,22 > Erfzkiete-ys 90,3, petėeys 133,11 > peteys 177,15. Tame leidime pasitaiko taip pat sužemaitintų [uo], [ie] dvibalsių, pvz.: part. n. sg. m. apnuogintas 24,5–6 > appnuģintas 88,5, v. sg. Juozapay 149,14 Juzapay 191,12, nuog 2,1 > nug 61,15..., g. sg. Jewos 2,20 > Eywos 62,11, praep. prie 23,16 > pri 87,18, Priefz 21,2 > Prifz 85,7... Tačiau pakeistos anaiptol ne visos – dažnesnės aukštaitinės arba hibridinės (inf. duoti 71,13, praes. 1 pl. puotam 81,14, part. n. sg. m. pardūotas 84,2, n. sg. Piemuo 125,17, n. pl. dienas 74,5, l. pl. dienomis 116,6, g. sg. širdies 93,16, in. sg. wienibiey 104,19, n. sg. WIENIOLEKTA 174,10...). Daug kur 1779 m. leidime sužemaitinti ir daugiskaitos naudininkai (pvz.: pakarniems 11,14 > pakarnims 77,9, warkftantiems 73,12 > warkftantims 128,25// prałzantiems 138,27...), daugiskaitos inesyвай tuole dauktuole 11,8 > tuli dayk- 16 Žr. LB 66. 17 Apie juos plačiau žr. LTB, 182–185. 107 tuli 77,5, gieruole darbuole 23,1 > gieruli darbui 87,16–17...), tam tikros sangrąžinių veiksmažodžių formos (pvz.: imper. 2 sg. teikis 5,14 > teykias 71,13, 1 pl. Melkimes 18,7 > Melkemos 81,24, cond. 1 pl. flottumemes 18,5 > flottume-mos 81,23...) ir kt. Iš tokių lyčių, kaip part. cont. dejuwdami 62,12, d. sg. Atpirktojow 85,16, Sutwertojuw 85,15, galima spręsti, kad 1779 m. leidimo sudarytojas buvęs šiaurės žemaitis (dounininkas), veikiausiai Kretingos vienuolyno vienuolis. Palyginti mažiau žemai tybių negu 1779 m. leidime randama 1791 m. pasirodžiusiame. Pastarajame kai kurios lytys suaukštaitintos ar perimtos iš ankstesniųjų leidimų, plg.: g. sg. Jewos 4,4, praep. nuog 3,18, prie 11,15, Prielz 2,4... Tačiau pasakyti, iš kurio ankstesnio leidimo jos galėjo būti nusižiūrėtos, negalima, nes daugelio jų originalai težinomi tik iš bibliografinių šaltinių ir todėl neprieinami tyrinėtojams. 1797 m., t. y. paskutiniame XVIII a. „Rožanc iaus...“ leidime, pastebimas vėl priešingas reiškinys: jame kai kurios 1791 m. leidimo aukštai tybės pakeistos žemai tybėmis, pvz.: g. sg. Jewos 4,4 > Eiwos 4,4, meiles 6,17 > meilis 6,17, in. pl. kaliniuole 7,31 > kaliniule „kalėjimuose“ 7,31, fawuole 12,8 > fawule 12,8... Antra vertus, 1797 m. leidime pasitaiko ir hipernormalizmų (n. sg. žodzis 11,7, Zodzis 15,2), rodančių tendenciją aukštaitinti tam tikras lytis. Taigi XVIII a. dažnai leistuose ir religinėje praktikoje dažnai plačiai vartotuose „Rožanc iaus...“ tekstuose bažnytinė koinė buvo nevienodai realizuota. Vienuose jų žemai tybės sudarė didesnį, kituose – mažesnį sluoksnį. Didesnis žemai tybių sluoksnis būdingas kai kuriems šio amžiaus pabaigos leidimams. b) „Attoriuje duchauname...“ XVIII a. LDK buvo leidžiama ne tik „Rožanc iaus...“ tipo maldaknygė, bet ir dar populiaresnė „Altorius duchaunas alba afierawone kwepencio altoriaus...“, kurio bene pirmasis leidimas išspausdintas Vilniaus pranciškonų spaustuvėje ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje18. Iš išlikusio trečiojo (1759 m.) leidimo antraštinio lapo sužinome, kad antrasis jo leidimas pasirodė 1752 m. Trečiajame leidime vidurietiškoji koinė jau gerokai atmiešta žemai tybėmis. Iš būdingesniųjų šios maldaknygės (tiksliau sakant, maldų, giesmių, psalmių ir litanijų stamboko, bemaž 600 psl., rinkinio) žemaičių minėtinos: a) gana dažnos būdvardžių, įvardžių, dalyvių daugiskaitos naudininko lyt ys su -ims, vartojamos pagrečiui su -iems: kitims 37,13 // kitiems 37,8, numirulims 50,13, Swētims 40,7, wilims giwems 32,17 // wiliems 181,20, tiem s 23,10...; b) taip pat dažnokos ir taip pat gretiminės vardažodžių daugiskaitos inesyvo lytys su -use vietoj aukštaičių -uose: artimule 111,13, rupelniule 142,18 // križkeluose, fkerfkeluole 166, 22, funkiuole priepulule 393,7, wiule pripuolimule 22,15–16 // wifokiuole nuliminim uole 393,6..., c) reguliariai vartojamos tariamosios nuosakos 1 a. lyt ys 18 Žr. LTB 1, 14. 108 su -čio: daričio 23,11, palitaysičio 7,3, turečio 11,16, weščio 18,9..., d) gana daž-nos lytys su [ė], [o] diftongizacija: conj. juog 18,13, g. sg. kuo 32,11, in. pl. rankuofe 127,6..., g. sg. f. Gielmies 174,13, praet. 2 sg. norėjej 18,18–19, praet. 1 sg. nulidiejau 6,10–11, part. cont. turiedamas 18,18... Šiaip kitų žemaičių (beafrikacijų lyčių, lyčių su vienbalsiais [ū], [ī] vietoj aukštaitiškų dvibalsių [uo], [ie], žemaitiško galūnių trumpinimo atvejų) 1759 m. „Ałtoriaus duchauno...“ leidime nedaug bepasitaiko. Išskyrus retus atvejus (tokius, kaip a. pl. m. kurius 50,17, fut. 1 sg. melfius 10,9, n. sg. f. nupululi 33,17, praep. pri „prie“, g. sg. f. prizalties 39,11), šiame leidime gana nuosekliai vartojamos lytys su dvibalsiais [ie], [uo], pvz.: g. sg. f. dienos 40,11, inf. jeßkoti 81,17, a. pl. f. liepnas, n. sg. m. piemo 61,12..., n. sg. m. apnuogintas 102,22, g. sg. f. duonos 46,7, inf. duoti 28,3, iłzjuoktis 91,7... Tas pat pasakytina ir apie 1793 m. Vilniaus bazilijonų spaustuvėje išspausdintą „Ałtoriaus duchauno...“ leidimą, kuriame labiau nenutolta nei nuo 1759 m. leidimo, nei nuo ankstesnės bažnytinės rašomosios kalbos fonologinės bei morfologinės sistemos. Matyt, kad 1793 m. leidimo redaktorius rėmėsi savo pirmtako darbu ir nesistengė nei daugiau žemaitinti, nei aukštaitinti naujojo leidimo kalbos. Mažai kuo skiriasi tarminio pagrindo atžvilgiu nuo 1759 ir 1793 m. leidimų ir 1778, 1746 m. perspaudai, turintys kiek kitokią antraštę – „Ałtorius duchaunas kwepiancia smilkima...“, išspausdinti Vilniaus akademijos spaustuvėje. Juose randama daugelis tų pačių žemaičių kaip ir 1759 m. leidime, be to, kai kurios jų netgi pakeistos aukštai ybėmis, plg.: d. pl. m. wilims Ad⁵⁹ 7,4 ir wiliems Ad⁷⁸ 8,12, praes. 1 sg. gayluws Ad⁷⁸ 5,12–13 ir gayluofe Ad⁹⁶ 5,16, praes. 3 katb Ad⁷⁸ 18,5 ir katba Ad⁹⁶ 20,10, in. pl. f. łɑłpudofy Ad⁷⁸ 11,6 ir fulpaudofy Ad⁹⁶ 10,13, in. pl. m. namui Ad⁷⁸ 24,15 ir namuoli Ad⁹⁶ 24,9. c) „Aukso altoriuje...“ Remiantis „Altoriumi duchaunu...“, buvo sudarinėjama dar maldaknygė „Aukso altorius...“, kurios bene pirmasis leidimas pasirodė Vilniuje 1787 m.19. Iš išlikusio 1793 m. leidimo egzemplioriaus matyti, kad šioje maldaknygėje palyginti su 1778 m. „Altoriumi duchaunu...“ esama nemaža įvairių tiek teksto, tiek ir kalbos pakeitimų. Todėl tikslingiau jį laikyti atskiru leidiniu, o ne nauju „Altoriaus duchauno...“ leidimu, kaip tai daroma LTB. Iš kalbos skirtybių visų pirma krinta į akis tam tikrų 1778 m. „Altoriaus duchauno...“ žemaičių keitimas aukštai tybėmis, plg.: d. sg. m. artojaw Ad⁷⁸ 407,17 ir artoju AA 442,10, imper. 2 pl. Eykiet Ad⁷⁸ 214,13 ir Eykite AA 125,13, Garbinkiet Ad⁷⁸ 216,10 ir Garbinkit AA 127,15, Nebukiet Ad⁷⁸ 66,6 ir Nebukit AA 89,26, a. pl. f. Utas Ad⁷⁸ 368,4 ir Uolas AA 396,12, paes. 1 sg. Wyluws Ad⁷⁸ 16,11 ir Wyluole AA 21,6. Tačiau toks keitimas nereguliarus: dažnu atveju žemai tybės išlaikomos, be to, pasitaiko kur ne kur ir priešingų dalykų – Ad⁷⁸ aukštai tybių 19 Žr. LTB 1, 16. 109 keitimo žemait ybėmis AA: praet. 3 ifzejo Ad78 364,14 > ifzejy AA 394,17, Kientiejo Ad78 353,14 > Kientiey AA 386,13. Kita gana ryški „Auksa altoriaus...“ kalbos skirt ybė – dažnas 1778 m. „Altoriaus duchauno“ svetimybių keitimas lietuviškais atitikmenimis. Pavyzdžiui, Ad78 madlitwa nuosekliai pakeista AA į maldą (n. pl. f. Madlitwas wakarnas Ad78 16,1–2 > Matdas wakarnies AA 20,23), be to, vietoj Ad78 in. sg. f. adino 363,14, ale 438,13, n. sg. m. Błagaflowitas 65,2, g. sg. m. honora 401,2, a. pl. m. macnius 219,10, a. sg. f. nadieji 233,14, nezbažnalti 56,16, g. sg. m. razuma 66,7, praet. 1 sg. Sunędznau 67,11, n. pl. m. fprawedliwi 66,15, n. sg. m. užimutitas 67,12, a. sg. f. wiecznalti 408,12, i. pl. f. zafhugomis 397,17... AA randame: walando 394,17, bet 457,26, Pataymintas 88,26, garbies 436,21, galingus 129, 23, wyłiti 138,19, neteyfiby 89,13–14, ifzminties 90,2, Sugayfżau 90,25, teyfingi 90,8, nulułays 91,2, amziu 442,24, nupethomis 432,22–23... Taigi 1793 m. „Auksa altoriaus...“ parengėjui, matyt, rūpėjo gryninti savo leidinio kalbą, o tai, žinoma, yra įdomus reiškinys XVIII LDK rašomosios kalbos degradacijos fone. d) „Maldose Tamošiaus a Kempis“ Ši maldaknygė, pavadinta „Maldos Tamošiaus a Kempis kanaunika regularna Zokana Szwęta Augustina...“, išspausdinta 1772 m. Vilniuje. Tituliniame jos puslapyje pažymėta, kad „izgulditta par K. I. R. Soc:Jesu“, taigi jėzuito. Kas buvo šiuo kriptonimu pažymėtas vertėjas, tuo tarpu neišaiškinta. Tačiau iš maldaknygės kalbos matyti, kad vertėjas buvęs žemaitis dūnininkas, plg.: a. pl. m. altzunies „aštuonias“ 5,13, kurius 1,14, praes. 1 sg. rupenus „rūpinuosi“ 12,13..., praes. 2 sg. apfzwiti „apšvieti“ 29,2, n. sg. f. prižaltis 52, 4... Žemaitišką vertėjo kilmę rodo dar ir tokios lytys: adv. dranley 5,19, cond. 1 sg. drifzcziau 3,13, praes. 3 giwen 54,1, žiūr 54,16, d. pl. kurims 10,11, wyłims 5,19, a. sg. nepabenktą 16,14, inf. regeti 13,5, fu žirde 27,6, praes. 1 pl. turem 6,2, imper. 2 pl. walgikiet 1,9, in. pl. m. wyłuse 5,13, n. pl. m. žodey 1,19... Nors ir būdamas žemaitis, 1772 m. maldaknygės vertėjas, panašiai kaip ir daugelis kitų to meto raštų vertėjų ar autorių, stengėsi įtikti savo kalba ir aukštaičiams, laikytis tradicinės rašomosios koinė. Todėl jis net palyginti daugiau už kai kuriuos kitus vartojo aukštai tybių: minėtos žemaitiškos lytys yra retesnės negu aukštaitiškos (ypač su vienabalsiais [ū], [i] vietoj aukštaitiškų [uo], [ie]). Be to, vertėjo pastangas aukštaitinti kalbą rodo pasitaikantys hipernormalizmai: n. sg. m. mielamas „mylimas“ 56,16 (ir mielemas 70,1), n. pl. m. mielami „myli-mi“ 75,11, il. sg. f. szirdien „širdin“ 85,20. § 6. „Pėdelio miros“ tarminis pagrindas Prie bažnytine koinė rašytu leidiniu skirtina ir 1750 m. išspausdinta knygelė „Pedelis miros...“ Jos tituliniame puslapyje pažymėta, kad ji „Iz Lankizka Ziemaytifzkay izgulditta“. Ir iš tikrųjų joje, ypač pratar mise (pirmoje, skirtoje vyskupo Antano Dominyko Tiškevičiaus nuopelnams iškelti ir pavadintoje „Advavimas“, ir antroje, skirtoje skaitytojams – „Trumpas Apreyszkimas“), dažnai vartojamos tokios žemaiti ybės, kaip inf. dowan uoti III,13, par pamuokhla IX,3–4, 110 adv. Tumet III,14 (// tuomet VIII,16), a. pl. tus kahnus IV,3, n. sg. winas „vienas“ VII,3 (// kiekwienuofe III,20), d. pl. norintims II,10, praes. 1 pl. drenfam I,15, n. pl. Zodiey XIV,23, i. pl. Zodeys V,22–23 ir kt. Tai rodo knygelės autorių buvus žemaitį20. Tačiau, susidariusios rašytinės tradicijos veikiamas, jis neišsilai­kė savo gimtosios tarmės ribose ir maldų bei giesmių tekstuose daug vartojo aukštaitiškų (vidurietiškų bei vakarietiškų) lyčių, plg.: a) n. sg. akmuo 61,23, inf. duoti 13,25, a. pl. geruolius 79,26, in. pl. wilwolia darbuolia 30,9..., g. sg. miega 1,8, a. sg. Mielaułi 22,2, in. sg. wienibey 22,6, d. pl. tems 59,24..., b) n. pl. erfzkiećiey 69,27, saldzios 40,2, g. sg. medžio 4,2, i. sg. łzirdžia 21,16..., c) g. sg. ligos dulzios izgidi­mo 11,12–13, prifirinkimo ir tikros pakutos 11,15–16, mano galwos 69,25, watandoy givenimo mano 7,13..., d) inf. attlayfti 18,15, a. sg. gaitalti 16,12, g. sg. miaytes 17,16 (//meites 2,25) i. pl. tanciugays 2,16–17... Kai kurios kalbamoje knygelėje randamos lytys, pvz. a. sg. wietu 80,22, n. sg. pałzwiltas 81,5, zinktas 67,26, all. sg. Tawip 47,27; 60,8, adv. niekadu 17,27, gali būti siejamos ir su rytų bei pietų aukštaičių tarmėmis. Taigi, „Pedelyje miros“ esama nemaža tarminio mišinio, būdingo anuometinei bažnytinei koinei. § 7. M. Ališausko (Olševskio) „Bromos“ tarminės ypatybės Tas pat iš dalies pasakytina ir apie „garsiają“ Mykolo Ališausko (Olševskio) „Bromą atwertą ing wiecznastį“, išspausdintą 1753 m. ir susilaukusią XVIII a. net 11 leidimų Jos pirmųjų trijų leidimų (1753, 1759 ir 1764 m.) kalba taip pat yra vidurio aukštaičių tarmės pagrindu besiremianti bažnytinė koine. Tai rodo, iš vienos pusės, lytys su kietuoju [ł] prieš [e] tipo balsius, o iš antros – lytys su nepakitusiais [a, e + m, n] dvibalsiais, plg.: prt. n. sg. aptayłtas 24,6, a. sg. f. gaitalti 140,20, g. sg. tantos 237,26, a. sg. meitą 32,10, in. pl. petanuofe 242,10, praes. 3 ftapie „slepia“ 43,5, a. pl. warłas 167,13..., ant 5,8, g. sg. Dangaus 112,15, 1 n. pl. rankas 5,24, praes. 3 kenčia 26,24, n. sg. penktas 200,2, a. sg. amžiną 41,22, praes. 3 uztemta 27,15... Tačiau „Bromoje“ palyginti su „Pedeliu miros...“ kiek daugiau yra žemai­tybių. Jų atsirado veikiausiai dėl to, kad jos autorius, kaip manoma, buvęs iš Že­maičių kilęs vienuolis pamokslininkas, dirbęs įvairiose Lietuvos vietose21. Iš fo­netinių žemaičių krinta į akis kur ne kur pasitaikančios beafrikatės lytys (pvz. d. pl. kienienčiomis 137,14–15, i. pl. žodeys 8,14 // žodžeys 47,14...), taip pat lytys su vienabalsiais [u], [i] vietoj aukštaitiškų dvibalsių [ie], [uo] (pvz. mitalirdingas 221,5, a. sg. prapulima 25,16...). O iš morfologinių bene dažniausios – ja-kamienės veiksmažodžių esamojo laiko lytys vietoj aukštaitiškų i-kamienių (pvz.: gale 111,7, gule 242,11, mile 217,11, nore 11,1..., galem 216,9, Milem 24,5, tureme 44,22; 76,14...). Ne visai reti ir žemaitiški ja-kamienių daiktavardžių vnsk. kilmi- 20 N. Feigelmanas spėjo, kad „Pedelio miros“ vertėjas bei perdirbėjas buvęs M. Ališauskas (Olševskis), žr. F e i g e l m a n a s N. Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete 1, Vilnius, 1959. 71. 21 LTB, 1, 293. 111 ninkai (kiale „kelio“ 34,13, mole 37,16, paukžtele 114,21...). Tačiau, apskritai imant, pirmuosiuose „Bromos“ leidimuose žemaičių nėra daug ir jos paprastai kaitaliojasi su aukštaitiškomis lytimis. Matyt, kad M. Ališauskas stengėsi labiau nenutolti nuo susidariusios tradicijos. Kas kita matyti trumpesnės redakcijos „naujey pardrukawotame“ 1777 m. leidime. Jame jau gerokai sužemaitinta kalba (tai veikiausia padarė kitas „Bromos“ redaktorius, nes M. Ališauskas mirė apie 1779 m.). Šiame leidime dažnu atveju 1753 m. leidimo afrikatinės lytys pakeistos beafrikatėmis, pvz.: praes. 3 atfilaẏdzie 131,6 > atfileyd 170,9, kienčie 65,14> kient 90,8, d. sg. mirßtančiem 27,2 > mirßtantem 39,7, i. pl. žodžeys 47,14 > žodeys 66,5... Be to, jame kai kurios ankstesnių leidimų lytys su aukštaitiškais dvibalsiais [uo], [ie] suvienbal-sintos, pvz.: praep. nuog 115,25 > nug 154,5, a. pl. tuos 8,29 > tus 11,4, adv. tuojaus 42,11 > tuj aus 59,21, in. pl. sopul uole 10,5 > łopululi 13,19, Wiłuole darbuole 18,15 > Wiłuly darbuly 27,4–5..., praep. prie 20,22 > pri 30,8, priełz 10,13 > priłz 14,3, n. sg. mietas 106,29 > mitas 43,22, d. pl. giwenantiems 24,17 > giwenantims 35,15, kuniłžkiems 29,11 > kuniłžkims 33,24, łergantiems 25,1 > łergantims 36,7...), žemaitiškai sutrumpintos kai kurių žodžių galūnės (pvz.: pra-es. 3 eyna 21,14 > eyn 31,10, kalba 19,20 > kalb 28,9, taukie 47,26 > tauk 66,18, n. sg. griełznikas 17,20 > griełzniks 25,22, giwas 35,10 > giws 50,17 part. cont. mirdamas 9,22 > mirdams 13,3, adv. greytay 98,11 > greyta 133,5, tęnay 4,5 > tęna 58,7...), susiaurinti nekirčiuoti galūniniai [-ē], [-ę] (pvz.: praet. 3 dawe 37,16 > dawy 53,14, parode 9,8 > parodi 12,10, pałzaukie 115,10 > pałzauki 153,17..., g. sg. rułtibes 20,7 > rułtibys 37,24..., a. sg. f. gieribę 19,22 > gieriby 29,7, Karaliłte 11,6 > Karaliłty 15,7, Kie pure 92,25 > kie pury 128,14...) ir kt. 1777 m. leidimu rėmėsi ir vėlesnieji (1779, 1785, 1789, 1793, 1795, 1799 m.) „Bromos“ leidimai. Todėl juose kokių ryškesnių kalbos skirt ybių nematyti. § 8. Ryškus posūkis į žemaičių tarmę „Žyvate“ Dar labiau nutolta nuo vidurietiškosios bažnytinės koinė „Ziwate Pona yr Diewa musu Jezus Christusa...“, išleistame pijorų 1759 m. Vilniuje. Šiame 336 p. vertime iš lenkų kalbos, atliktame, kaip manoma, kretingiškio vienuolio22 ryškiai atsispindi pajūrio žemaičių („dounininkų“) tarmės ypatybės. Tai rodo visų pirma gana reguliariai, ypač įvardžių galūnėse, rašomi digrafai uw, qw ir yi: i. sg. anuw 14, 20, anaw 52,9, kuw 19,14, tuw čiefu VI,8..., n. pl. anyi „anie“ 40,11, kuryi 63,14–15, praep. Apey 8,14, a. pl. dynas 40,11, pyitus 69,15, n. sg. Įnyigas 88,27… A. Girdenio skaičiavimais anyi pavartota 90, o tyi „tie“ – 17 kartų; tuw – 56, o taw – 5 kartus23. Tačiau žodžių šaknyse neretai pasitaiko lyčių ir su aukštaitiškais uo, ie, pvz.: i. sg. duonu 55,25; 56,2, g. sg. duonas 27,7; 43,19; 43,21, praes. 3 łzhuołta 33,4, fut. 3 duos 38,23 (greta dažnesnių su u: praes. 1 sg. 22 Girdenis A. Baltiškųjų *tj, *dj refleksai 1759m. „Žyvate“. – Baltistica 8(2), 1972, 178. 23 Ten pat, p. 175. 112 dudu 14,10, præs. 2 sg. dudi 2,10…), n. sg. diena 49,21, a. pl. giedančius 25,22, g. sg. Diewa 13,2, n. sg. wielźpac 236,5 (Diewo įvairios formos pavartotos net 728 kartus, o Dyiwa – tik vieną kartą)24 Kaip matyti iš A. Girdenio tyrinėjimų, gana sudėtingas „Žyvate“ yra afrikatinių ir beafrikatičių lyčių santykis. Jame lyčių su afrikatomis yra ir tokių, kurios nebūdingos dabartinėms pajūrio žemaičių šnektoms, plg.: d. sg. pačiem 11,13 (// patem 61,20), g. sg. žodze 15,26 (// žode 16,19), g. pl. žodžiu 16,9, a. pl. kwyčiús 152,19, ftowėnčius 311,29, miegtančius 160,13–14, žodžius 320,18… Todėl gana patikima rodosi hipotezė, kad pajūrio žemaičiai XVIII a. dar turėję afrikatų, kurias jie vėliau praradę, kitaip sakant, afrikatų [č], [dž] nykimo procesas šioje tarmėje dar nebuvo pasibaigęs25. Šiaip iš kitų pajūrio žemaičiams būdingų ypatybių, randamų „Žyvate“, minėtina: a) dviskaitos naudininko formos dum dayktum 209,8, dum Mokitynium 266,11, dwym gatwym 311,20; b) eiti veiksmažodžio esamojo laiko formos su -t- formantu: eytu „einu“ 106,11; 151,21, eiti „eini“ 113,3, eita „eina“ 18,23; 35,23; 41,21, eytama „einame“ 86,25, eytat „einate“ 152,11 (ši formantą turi ir išvestinės lytys: yszeyta „išeina“ 44,25, paeita „paeina, kyla“ 56,3, pareyta „pareina“ 123,16, eytante „einančio“ 158,9, eytáciem „einančiam“ 141,4, eytantyms „einantiems“ 266,11), c) veiksmažodžių esamojo ir būsimiojo laiko 3 a. formos su -ai: mulzay „muša“ 173,3–4, fawlkay „šaukia“ 190,24, weday „veda“ 186,19…, gulieley „gulės“ 309,22, imley „ims“ 295,16, werkley „verks“ 243,23… ir kt.26 Tačiau, antra vertus, „Žyvate“ pastebima tendencija aukštaitinti kalbą. Be afrikatinių lyčių ir su [uo], [ie] dvibalsiais, jame dar dažnai žodžių galūnėje vartojami dvibalsiai [-ai], [-ei] (rašomi -ay, -ey) vietoj žemaitiškų vienabalsių [-ā], [-ē], pvz.: n. pl. darbynikay 52,20, ubagay 93,11, i. pl. Daktarays 327,12, wylays griekays 314,23, gierays 50,26, kunyzkays 317,4, milemais 1436–7, adv. linkśmai 286,5, trumpay 124,27 (// ligreyta 272,5)… n. pl. Gałpadorey 318,8, Mokityney 232,5 i. pl. afztreys medeys 181,2, numeteys 35,18, adv. tąnkiey 317,2, wyinokiey 9,9… Tokių lyčių vartojimo dažnumą, be abejo, lėmė ankstesnioji rašytinė tradicija, siekianti net M. Mažvydo laikus (plg. jo katekizmo Bralet 8,4, Szadei tit. p., wijrai 33,5…). Dažnokai „Žyvate“ išlaikomas ir vad. „judrusis“ [a], kuris ano meto žemaičių tarmėje, kaip ir mūsų laikais, jau galėjo būti išnykęs, plg.: n. sg. Abrahomas 101,26, Choras 286,13 (// Chors 287,4), darbininkas 116,18, galemas dayktas 249,10, Juzupas 248,5, pagarbintas 148,27, pawoktas 262,25, pyktas 37,8, lenas 7,22 (// ghups 312,12), daridamas 52,2 (// naz'dams 8,3), mokidamas 59,5, regiedamas 92,2… Šitokios lytys veikiausiai taip pat atsirado dėl ankstesnių, bažnytine knimę rašytų raštų įtakos. Ten pat. Ten pat. 187: plg. Zinkevičius Z. LKJ 4, 45. Plačiau Girdenis A. Ten pat, 175–178. 113 Nuo 1759 m. leidimo nei turinio, nei kalbos atžvilgiu, niekuo nesiskiria 1787 m. „Žyvato“ leidimas. Tačiau 1808 m., t. y. jau po nagrinėjamojo laikotarpio, pasirodžiusiame leidime kai kurios ankstesnių leidimų žemai tybės suaukštaitintos, pvz.: n. sg. pradie 17,23 pakeista į pradzie 15,28, fudydy 17,5 > fudydziu (nobažen/fwu) 15,9, n. sg. f. aduta 12,6 > aduota 10,31, fu anu 14,20 > fu anu 13,4 ir t. t. § 9. „Pavinasčių krikščioniškų...“ koinė Tipišką bažnytinę koinę su vyraujančiomis vakarietiškomis lytimis, atmieštomis retomis žemait ybėmis, reprezentuoja 1756 m. Vilniuje išleistas nedidelis bažnytinių tekstų rinkinėlis „Pawinasties krikscioniszkas...“ Vaclovas Biržiška spėjo, kad šį rinkinėlį galėjęs parengti jėzuitų misionierius Jonas Lukoševičius, pastoviau gyvenęs Daugpilyje27. Bet toks spėjimas dar privalo specialių tyrinėji mų, nes bibliografo pateikti argumentai nepakankami28. Vidurietišką-vakarietišką rinkinėlio, sudaryto iš katekizminių tekstų (pateiktų klausimų – atsakymų forma), keleto giesmių ir litanijų, kalbos pagrindą rodo: a) reguliariai vartojamos lytys su [uo], [ie]: o praes. 3 duoda 2,9, g. sg. Duonas 3,21, praep. nuog 5,7..., a. sg. diena 6,9; 25,1, kiekwiena 34,1, g. sg fir dies „širdies“ 7,11..., b) afrikatinės lytys: praes. 3 girdžia „girdi“ 19,8, ne draudžia 11,3, i. pl. adj. dydžieys 14,20, a. sg. f. efančia 12,14, g. sg. žodžia...), c) lytys a. sg. m. attaydima 3,18, imper. 2 sg. attaysk 5,19, g. sg. meytes 21,9..., d) praep. ant 2,12, conj. idant 28,11, adv. Tynay „ten“ 35,24, i. sg. f. amžinu 29,2..., e) n. sg. Ponas Die was 2,11, kunas 3,2, Reykatas 8,6, Wardas 5,16..., duklaudamas 21,17–18, muzdamas 11,19–20, neslepdamas 9,7... ir kt. Autoriaus tendencija aukštaitinti tam tikras lytis atsispindi tokiuose hipernormalizmuose, kaip inf. nuokientiety 13,19, nuotey/ty 13,18, praet. 3 nuožen ge 6,9..., adv. priederančiey 7,18, imper. 2 sg. prie ryžk 22,24, i. sg. prielakimu 4,16..., kurie atsirado verčiant „žemaitiškus“ vienabalsius [u], [i] dvibalsiais [uo], [ie]. Pastaroji tendencija leistų manyti „Powinasties krikscioniszkas“ autorių buvus žemaitį, juolab kad jo knygelėje žemai tybių taip pat kur ne kur pasitaiko, plg.: n. pl. Paukz tey 39,3, in. pl. m. Namufe 11,28, reykalufy 14,20, fopulului 37,14, praes. kientame 37,6, fut. 1 pl. riegielfmofy 35,23, flofemofy 35,22, imper. 1 pl. diekawokiem 23,9–10, gaylekemos 27,9, imper. 2 pl. bukiet 36,14, eykiet 36,13... Ypač reguliariai joje vartojamos kai kurioms dabartinių šiaurės vakarų žemaičių (apie Ylakius, Sedą) šnektoms būdingos tariamosios nuosakos 1 a. formos su -čiow29. galėciow 25,9, gerčiow 18,3, girdėciow 25,18, giwenčiow 18,4, miegóciow 18,3, walgiciow 18,3, bijóciows 18,21. Šios formos duoda pagrindo kildinti knygelės autorių (tiksliau – parengėją) iš šiaurės vakarų žemaičių. 27 Plg. LTB,1, 315. 28 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, 57. 29 Žr. R o k a i t ė B. Kai kurie nauji žemaičių dounininkų tarimų fonetikos dalykai. – LKK 4, Vilnius, 1964, 152. 114 Bibliografiniuose šaltiniuose minimas ir 1774 m. (galbūt antrasis?) „Pawi- nasties krikscioniszkas“ leidimas30. Tačiau neturint šio leidimo teksto ir nežinant jo likimo, nieko negalima pasakyti ir apie jo kalbą. § 10. „Pavinasčių krikščioniškų...“ naujo perdirbinio žemaitinimas Teksto atžvilgiu artimas 1765 m. knygelei „Pawinasties krikscioniszkas“ yra 1781 m. Varšuvoje pasirodęs leidinys „Pawinastis krykscionyszkas arba Pamokslas trumpas...“. Vaclovas Biržiška šį leidinį laikė nauju 1765 m. knygelės leidimu31. Tačiau tikslingiau jį būtų vadinti nauju išplėstu perdirbiniu, nes jame kitokia tvarka pateikti anoje knygelėje randami dalykai, be to, įdėta ir naujų maldų bei giesmių (pvz. 1765 m. knygelėje buvo tik 4 giesmės, o 1781 m. – 7 giesmės). Nors 1781 m. perdirbinyje yra nemaža sutampančių su 1765 m. knygelės tekstų, bet kalbos atžvilgiu tas leidinys vis dėlto gerokai skiriasi nuo pastarosios. 1765 m. knygelės aukštaitinės lytys 1781 m. leidinyje gerokai sužemaitintos, plg.: i. sg. f. Wyflu širdziu Pav¹ 79,13> Wyflu sirdy Pav² 71,4, praes. 3 duod Pav¹ 35,27> doud Pav² 38,12, praep. nuog Pav¹ 34,16> nug Pav² 35,19, g. sg. mana Pav¹ 24,4> muna Pav² 5,17, a. sg. mani Pav¹ 39,18> muni Pav² 71,9, v. sg. Diewe Pav¹ 39,12 > Diewy Pav² 71,2, d. pl. wysiems Pav¹ 36,10> Wyfymś Pav² 39,4, part. cont. Duodami Pav¹ 40,6> Dudamis Pav² 71,24, adv. tankiey Pav¹ 13,22> Tonkie Pav² 17,24... Įdomu, kad 1781 m. leidinyje yra pakeistų vienokių 1765 m. knygelės žemaitiškų lyčių kitokiomis žemaitiškomis. Pavyzdžiui, tariamosios nuosakos 1 a. formos su -čiow jame gana dėsningai pakeistos formomis su -čio: gierčiow Pav¹ 18,3> gierčio Pav² 13,18, miegčioiw Pav¹ 18,3> miegčio Pav² 13,18, turėčiow Pav¹ 39,27> turiėčio Pav² 71,18... Tai rodo (drauge su ryškia aukštaitinių lyčių žemaitinimo tendencija), kad 1781 m. leidinio sudarytojas buvo ne tas pats žmogus, kuris parengė 1765 m. knygeles, be to, kad jis labiau nutolo nuo bažnytinės koninės normų, fiksuotų 1737 m. gramatikoje. § 11. K. Klimavičiaus „Pavinasčių...“ koninė Gana tipiška bažnytinė koninė buvo parašyta taip pat Kazimiero Klimavičiaus 1767 m. panašiu pavadinimu išleista stambesnė (190 p.) knygelė „Pawinastes krikscioniszkas, Arba Katechismas...“. Joje, panašiai kaip ir anoje, 1765 m. anoniminėje (V. Biržiškos priskirtoje Jonui Lukoševičiui), gana dažnai vartojamos aukštaitinės lytys su afrikatomis [č], [dž] nebūdingose žemaičiams pozicijose, su aukštaitiškais dvibalsiais [uo], [ie] vietoj žemaitiškų atitikmenų, su „judriuoju“ [a] ir išlaikytu dvibalsiu [ai] žodžių galūnėse, plg.: a) praes. 3 pripildžia III.20, d. sg. m. Serganciam 74,1, i. pl. žodzieys 12,2..., b) praes. 3 duoda 8,25, duonos 133,26, n. sg. mienuo 5,16..., in. pl. dienole 94,18, kieno 86,2, adv. wienok 30 LTB, 1, 315. 31 Biržiška V. Aleksandrynas 2,57. 115 2,2…, c) in. pl. kituolė dayktuolė 88,12–13, reykauolė 34,12…, d. pl. m. elantiems 155,17, wifiems žmoniems 50,17–18…, d) n. sg. giwas 84,7, wiras 155,21, part. cont. duodamas 75,16, taridamas 43,22–23…, e) n. pl. dayktay 12,12, i. pl. giėruys darbays 7,22, adv. kantrey 55,10… Tačiau, antra vertus, knygelėje neretai pasitaiko ir įvairių žemaičių. Iš jų gana reguliariai vartojamos lytys su neįtemptu balsiu [ẹ] vietoj [i] žodžių galūnėse, ypač bendraties galūnėje -ti, pvz.: atminte „atmintį“, darite 44,2, duote 75,25, turiete 44,3…32, n. pl. m. jaune „jauni“ 55,13, mokite „mokyti“ t. p., wyfe fzwėtėje „visi šventieji“ 191,20, adv. tuole „toli“ 177,3… Neretos taip pat vardažodžių daugiskaitos įnesyvo lytys su vienabalsiu [u] kamiengalyje, kartais vartojamos pagrečiui su dvibalsinėmis, plg.: Didziulė reykatuolė 30,25, kituolė reykaluolė 74,21–22, wifule dayktuole 18,5, metuolė 94,13 // metufė 95,3. Sporadiškai „Pawinastese…“ pasitaiko ir kitokių žemaičių: šiek tiek beafrikacių lyčių (part. a. sg. f. priederante 73,19, priegulinte 73,21, i. sg. firde „širdžia“ 9,24; 29,3, n. sg. žodey 33,13; 86,8, i. pl. Zodeys 9,23…), lyčių su sutrumpintomis galūnėmis (part. cont. mirdams 19,25, praes. 3 tur 1,15, in. sg. f. burno 31,7, dieno 96,26, neapkanto „neapykantoje“ 169,3, toi pacio ligo 142,24…), tariamosios nuosakos 1a. lyčių su -čio (bucio 51,18 milecio 186,19, žinocio 113,23…), ja-kamienių tariamosios nuosakos lyčių (2 pl. fudikiet 89,12) ir t. t.33. Iš žemaičių skyrium minėtinos kalbamoje knygelėje dažnai vartojamos veiksmažodžių esamojo laiko 3 a. lyt ys su formantu -ai (-ei): galey „gali“ 48,14; 80,1, norey „nori“ 55,15, ftowey „stovi“ 96,12; 101,6, turey 37,3 // turi 37,8 // tur 40,2, weyzay „veizi“ 29,8… Šios lytys aiškiausiai rodo, kad knygelės autorius buvo pajūrio žemaitis, nes jos ypač būdingos Kretingos – Skuodo krašto tarmei34. Tačiau autorius, matyt, sąmoningai labai stengėsi aukštaitinti savo knygelės kalbą, nes vartojo daug hipernormalių priešdėlinių lyčių (su nuo-, prie- vietoj nu-, pri-): n. sg. nuomufztas 75,17, nuowargintas 24,26 i. sg. su nuozia-mintu firde 126,3, inf. nuowilti 10,21, praes. 3 nuonelza 40,20…, praes. 3 prie-duoda 35,19, priefako 78,1, i. sg. priekłodu „pavyzdžiu“ 76,26… Šiuo atžvilgiu knygelės autorius K. Klimavičius skyrėsi nuo savo amžininko „Ziwato“ vertėjo, kuris nepalyginti geriau išlaikė pajūrio žemaičių tarmės sistemą. § 12. S. Jakštavičiaus „Spasabas nobaženstwu…“ terminis mišinys Jau palyginti kitoks, ne taip kaip „Ziwate“ sužemaitintas, bažnytinės koinė variantas randamas Simono Jakštavičiaus (Jakšto) 1771 m. išspausdintame „Spasabe Nabaženstwu…“ Šiame maldų, giesmių, pamokslų ir šventųjų gyvenimo ištraukų rinkinyje žemaičių palyginti nedaug. Jame kiek dažniau var- 32 1765 m. „Pawinastiese…“ bendraties galūnė (kaip ir „Žyvate“) buvo rašoma -ty: Duoty 15, 3, mokiety 9,3, turiety 15, 14… 33 Žr. dar Zinkevičius Z. LKJ 4, 39–40. 34 Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 431. 116 to damos tik a) tariamosios nuosakos 1a. formos su -čio(s): galėčio 14,8, norėčio 17,9, palikloniočio 77,8, mokičios 15,6, fergiečios 15,5… (// dėkčiau 165,9), b) ja-kamienės tariamosios nuosakos formos: ataduokiem 92,20, Garbinkiem 160,23, padarikėm 85,8, patepkėm 130,17, pribukiet 160,21… (greta i-kamienių: jelfzkokite 35,15, dziaukities 45,19, linkfminikities 45,19–20…), c) lytys su dvibalsiais [uo], [ie] vietoj vakarų aukštaičių [o], [ė]: g. sg. f. anuos 52,3, tuos 25,25, g. sg. m. juo 82,16, tuo 3,2, conj. juog. 3,2, inf. gieduot 131,26…, inf. diety 66,10, praet. 3 atfakie 47,23, kintėjo 42,9… ir d) lytys su paplatėjusiu [e] vietoj nekirčiuoto trumpojo [i]: a. sg. dwileką 80,6, gulenti 44,24, fiedenti 42,4, g. sg. miletos 10,28, praes. 1 pl. negalema 89,11… O šiaip kitos žemai tybės „Spasabe…“ yra retas, sporadiškas reiškinys (pvz. tik kur ne kur galima aptikti žemaitišką beafrikatinę lytį: n. pl. jaunikaytey 149,1–2, paukfzey 86,10, a. sg. f. fergunte 112,4, lytis v. sg. milaufis 13,29, praet. 3 apdowenoja 3,1–2, i. pl. f. duowenomis 3,8, g. sg. meyfos „mėsos“ 95,28, praep. Apey 103,16, n. pl. numay 112,8). Nepalyginti daugiau negu žemaitiškų S. Jakštavičiaus knygelėje yra vidurio ir rytų aukštaičių tarmėms būdingų lyčių, plg.: a) a. sg. attaydima 11,15–16, n. sg. Saujęta 51,24, a. pl. Awetas 113,9, i. pl. tadays 140,4, tancugays 69,1, n. sg. Panieta 64,28, Sauta 151,21, praet. 3 tafe „lesė“ 46,2…, b) praep. unt 6,12, praet. 3 pafkundino 37,26–27, a. pl. pazūndes „pažandes“, pinkius 6,12, praes. 3 kinčia 64,4, a. sg. žinklu 23,5…, c) a. sg. brangu atpirkimu 20,28, duonu fauju 143,21, gieru algu 37,17, fzwiefiu zwaki 63,3, žuweli wienu 57,22, aklibi ir garbi 95,13…, d) i. sg. tazdu 129,8, fu fmahu 69,8, wifu liepnu 109,8, fu ruflibi 40,1, fu… fwiebi 72,27…, e) adv. kadu 7,5, tadu 23,8, niekadu 26,18, wiladu 7,16…, f) a. sg. dieno 93,4, giwo 68,5, ing Mieſto 47,12, karuno 68,18, newalo „navalia“ 37,6, wifo 55,30… ir kt. Tačiau rytietybės „Spasabe…“ vartojamos taip pat nenuosekliai, neretai kaip gretiminės su kitų tarmių lytimis, pvz.: unt 3,9; 18,1; 37,30… // ant 7,16,44,22…, kadu 7,5; 49,26 // kada 63,9, tadu 6,29; 23,8… // tada 50,1, wiladu 7,16 // wilados 19,15, pafitaidis 103,2 // pafitaydes 102,30 ir kt. Apskritai S. Jakštavičiaus „Spasabo…“ fonetikoje ir morfologijoje esama didelio tarminio mišinio, kuris apsunkina nustatyti šio rašto paminklo sąsają su atskiromis tarmėmis. Tą mišinį padidina dar ir gana gausūs hipernormalizmai, rodantys autoriaus norą aukštaitinti–vidurietinti bei vakarietinti – savo knygelės kalbą. Ypač joje dažnos hipernormalinės lytys su [-o] vietoj [-a] veiksmažodžių galūnėse, pvz.: praes. 3 atimo „atima“ 158,20, iro „yra“ 76,27, ižeyno 55,4, (// eyna 8,29), katbo 96,4, kinčio 86,9 (// kinčia 64,14), fejo 21,11 (// fije 157,14)…, praes. 1 pl. elfmo 47,8, turemo 58,29 (// turema 9,28, turima 153,22), duklaujemo 157,19…, fut. 1 pl. neturelmo 59,1, prapuldimo 59,3…, imper. 1 pl. duokėmo t. p. (// ataduokiem 92,20), part. cont. matidamo 51,28… Neretos taip pat tokios hipernormalinės lytys, kaip inf. ikuolti „įkąsti“ 101,30, a. sg. kuo „ką“ 15,16; 116,10…, tuo „tą“ 13,15 ir pan. Šitokio tarminio mišinio atsiradimą galima aiškinti S. Jakštavičiaus biografijos duomenimis. Vac. Biržiška spėja, kad 117 jis buvo kilęs iš Birštono ir ilgokai dirbęs Papilyje klebonu35. Jeigu toks spėjimas teisingas, tad tą tarminį mišinį galėjo lemti, iš vienos pusės, jo gimtosios vidurio aukštaičių tarmės įtaka, o iš antros – noras taikytis prie savo darbo vietos (rytų aukštaičių) žmonių kalbos. Be to, žemaičių jis galėjo nusižiūrėti ir iš ryškų žemaitišką sluoksnį turinčių ano meto raštų (ypač „Ziwato“) kalbos. § 13. S. Jakštavičiaus „Spasabo“ naujas variantas Bemaž visas S. Jakštavičiaus „Spasabas…“ buvo pakartotinai išleistas 1779 m. knygele, pavadinta „Ziwatas Pona musu Jezusa Christusa ir szwęcziausias Marios Pannos…“36. Pastaroji skiriasi nuo 1771 m. „Spasabo…“ tekstologiniu atžvilgiu tik tuo, kad jos pradžioje pridėta skirtinga pratarme, skyreliai „Ziwatas Pona musu Jezusa Christusa“ ir „Ziwatas szwęcziausias Marios Panos“, „Giesme Pannos szwęcziases“ ir nėra trumpų lenkiškų bei lotyniškų tekstelių (visa tai pateikta atskira numeracija ir sudaro 30 puslapių; šitoji dalis sujungta p. 32 kustodu PA – PAWINASTES su pagrindine, sutampančia su S. Jakštavičiaus „Spasabu…“ ir turinčia 135 puslapius). Kalbos atžvilgiu pakartotasis tekstas taip pat labai mažai tesiskiria nuo pirminio S. Jakštavičiaus „Spasabo…“ Jame tik retsykiais galima aptikti skirtingesnę fonetinę, morfologinę ar sintaksinę lytį, plg. „Spasabo…“: inf. atgrįžti 23,11, part. cont. liuzdamas 77,5–6, n. pl. mc. išžkauli 77,9, praes. 3 iro 77,3, i. sg. f. iwiefibi amžinu 27,23, g. sg. fawo 13,29, … mes atejom palikonioti jam o ilzgirdis Karalius Herodas įligando 76,27–29… ir 1779 m. „Ziwato…“: atgrinlzti 19,11, fiundzamas 73,16, išžkausę 73,19–20, ira 73,13, iwiefibie amžina 23,15–16, fawa 10,2, … mes atejom, palikonioti jam? O ilzgirdis Karalius Herodas įligando 73,9–10… Todėl nuspręsti, ar šio „Ziwato…“ parengėjas buvęs tas pat S. Jakštavičius, be specialių filologinių tyrinėjimų neįmanoma. § 14. „Novenos švento Antano…“ tarminės skyrybės Pažymėtina dar, kad iš pastarojo „Ziwato…“ du minėti jo pradžios tekstai – „Ziwatai…“ buvo perspausdinti knygelėje „Nowena szwęta Antona…“, išleistoje veikiausiai po 1779 m.37 Palyginus šiuos tu abiejų knygelių tekstus matyti, kad „Nowenoje“ ištaisytos tiktai kai kurios korektūros klaidos (pvz. vietoj „Ziwato…“ praet. 3 grazina 6,10 joje randama grazino 73,14, vietoj adj. ne mazo 75,26 – nemažo 87,15…) ir kiek pakeista kai kurių žodžių rašyba (pvz. vietoj praes. 3 je/žkojo 11,17. Jr 3,16 joje išspausdinta ie/žkojo 70,20, Ir 69,18, vietoj Zidu 4,13 – zidu 70,15), o šiaip visa kalba išlaikyta tokia, kokia yra 1779 m. „Ziwate…“. Tačiau tarp S. Jakštavičiaus „Spasabo…“ ir „Novenos…“ naujų tekstų, nesančių nei „Ziwate“, nei „Spasabe“, kalbos (maldų apie šv. Antaną, giesmių) pastebima tam tikrų skirtumų. Tuose naujuose tekstuose nėra S. Jakštavičiaus 35 Biržiška V. Aleksandrynas 2,159. 36 Platesnį jos bibliografinį aprašą žr. LTB 1, 147. 37 Samprotavimų dėl jos pasirodymo datos pateikta LTB 1, 290. 118 „Spasabui…“ būdingų kuo (= ką) ir eino „eina“ tipo hipernormalizmų (išskyrus, rodos, tik nuotilto „nutilsta“ 46,4, kuris gali būti ir spaudos riktas), nėra lyčių kadu, tadu, taip pat underio (tėra tik wandens 60,6, wandinio 128,22). Bet, antra vertus, tuose naujuose tekstuose daugiau negu „Spasabe“ pasitaiko žemaičių (dažnesni žemaitiški daugiskaitos įnagininkai: liežuwiule 3,19, tokiule 12,19–20, reykatufe 23,3…, taip pat daugiskaitos naudininkai elantims 13,7 // elantiems 26,4, kurims 34,3, prafzantims 60,21). Visa tai turint galvoje, neatrodo, kad „Nowena…“ galėjo būti S. Jakštavičiaus darbas, kaip spėjama LTB 1,290. § 15. J. Bukotos „Knygelės aprašānčios broctwą…“ tarminės ypatybės Bažnytine koine su dideliu žemaitišku sluoksniu ir ryškia aukštaitinimo tendencija buvo išleista 1773 m. ir Tado Juozapo Bukotos „Knigiale aprašzanti broctwa“. Žemaičių gausumo atžvilgiu šią 300 p. knygą (nors ir pavadintą „knygele“) galima gretinti su 1753 m. „Žyvatu“. Jos autorius bei vertėjas, be abejonės, buvo žemaitis, nors kol kas nežinoma jo gimimo vieta (spėjama, kad Šiluvos apylinkėse)38. Žemaitišką, dounininkišką T. Bukotos kilmę rodo tokios lytys kaip praes. 1 pl. doume „duodame“ 283,26, a. sg. kou „ką“ 289,18 (ir kuow 147,1), n. sg. Pietmou 81,2 (// pietmuo 50,4), Wanduwow 107,20 (// wando 99,4), n. pl. iuns „jus“ 236,26, a. pl. Ginlfas 272,3; 274,21, trins „trys“ 215,5, g. pl. tun 238,27, a. pl. žodius 262,5 ir kt. Tačiau šitokių lyčių „Knigialėje…“ yra palyginti nedaug: daugiau joje visiems žemaičiams arba didžiajai jų daliai būdingų, pvz.: a) lytys su dvibalsiais [un], [in] – nulunzdamas 278,15, n. sg. izgrintas 237,24, In „ji“ 141,1, kurin „kurį“ 29,14…, b) su paplatėjusiu [e]: praes. 3 dziowen „džiovina“ 237,17, v. sg. Moten 263,16, Szalteni 176,6, turemi 298,27 (// turime 32,24), adv. szalen 134,24, …, c) su [t’], [d’] vietoj afrikatų [č], [dž]: in. sg. m. bufentemy 239,18–19, d. sg. patem 59,12, i. pl. pateys 84,8–9, žodeys 22,3; 75,6…, adv. Ikayftey 259,10 (// Ikayfte 176,1)…, d) su sutrumpintomis galūnėmis esamojo laiko 3 a.: duod 11,22, mazgo 79,21, put „pučia“ 217,14, ried 13,11, tor 22,16 (// turie 20,26)…, e) su kamiengalio [u] vietoj [uo] daugiskaitos įnese: anufy aktufy 87,20, Dangifzkufy dayktufy 65,11–12, Kožnule tule Poterule 47,12… // darbufule 235,21, f) su vienbalsiu [i] vietoj dvibalsio [ie]: praep. pry 17,39// Prey 21,15; 29,190, fut. 3 iżkas „ieškąs“ 168,14; g. sg. f. mitaiširdiltes 39,21. Bukotos „Knigialėje…“ ryškią aukštaitinimo tendenciją rodo ne tik tokios (tiesa, retokai) pasitaikančios lytys, kaip a. sg. f. duona 79,9, a. pl. m. Nuogus 232,6, n. sg. m. wienas 3,7, g. sg. f. wietas 235,22, d. pl. m. aniems 53…, bet ypač gausūs hipernormalizmai, atsiradę verčiant beafrikatines lytis afrikatinėmis, dvibalsinant vienbalsius: n. sg. m. didzis 287,14, praet. 3 nuowedzie „nuvėdė“ 135,19, pražudzie 135,17–18, n. sg. f. Žwayździe 54,21, a. pl. f. Szwęcies „šventes“ 217,12, 38 LB, 1, 88. 119 n. pl. m. duomoimai „dūmojimai“ 285,21, i. pl. m. kuokaleys „kūkalais“ 5,18… Todėl nelabai tikslu sakyti, kad Bukotos „Knygiale…“ esanti „perdem žemaitiška“. Tiksliau būtų jos kalbą apibūdinti kaip besiremiančią žemaičių tarme, bet atmieštą negausiomis aukštaitybėmis. § 16. Bažnytinės knȯinės apraiškos rankraštiniuose pamoksluose a) Rinkinyje „Contiones litvanicae“ Bažnytinė koine nuo XVIII a. pradžios ėmė vyrauti ne tik šio amžiaus spaudiniuose, bet ir rankraštiniuose darbuose, ypač pamoksluose, kurių nemaža yra išlikusių ligi mūsų laikų Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų akademijos ir kt. bibliotekose ir laukia tyrinėtojų dėmesio. Vienas iš tokių anoniminių rinkinių, Vac. Biržiškos pavadintas „Contiones litvanicae“⁴⁰ ir priskiriamas XVIII a. pradžiai, yra saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje (I fondas, D23). Nors šiame rinkinyje dar esama šiek tiek rytietiškų elementų (pvz. lyčių su „puntininkiškais“ [un], [um], [in] dvibalsiais: a. sg. elunti 73, praet. 3 kinte 257, a. sg. f. kimpine „kempinę“ 258, a. pl. žynklus „ženkus“ 57…), bet jų nedaug. Ryškiausias čia dzūkiškasis sluoksnis, kuriam būdinga: a) nereguliarus afrikatų [c], [dz] vietoj [č], [dž] ir [t] prieš [i], [ie] vartojimas, pvz.: čia „čia“ 29, a. pl. eluncias „esančias“ 26, i. sg. f. marciu 155, n. sg. medzias „medis“ 32, praes. 3 [zyldzia] „šildo“ 154…, adv. cielgiojay 24, d. pl. afanciemus „esantiems“ 102, inf. pakutawocie 23, žiurec „žiūrėti“ 28; b) dažnokas nosinių [ą], [ę] siaurinimas tiek žodžių šaknyse, tiek galūnėse: adv. druljay 28;51, cond. 1 sg. multitau „mąstyčiau“ 118, g. sg. funaria 78, praes. 3 [zula] „šala“ 300…, inf. kiltie „kęsti“ 97 (bet ir: adv. drąljay 47, g. sg. kałnia 268, inf. kiąltie 76)…, a. sg. amžynu 23, auklu 100, garbi 58, giarkly 259 wiru piktu 52 (bet ir: a. sg. antrą kartą 182, drulibe 321), c) gana dažnas vnsk. įnagininko ir nesvyo galūnių siaurinimas: i. sg. duonu 69, karłzu firdzu 118, ugniu 51, wienu auliu 119… in. sg. kuriami 43, tokiami daikti 43, wilfami 9, d) įvardinės formos su pridėtiniu [j]: n. pl. iey „jie“ 19, kuriey 13, tiey „tie“ 20 e) tariamosios nuosakos 1 ir 2 asmens formos su -tau, -tai: butau 181, pafakitau 139, prałžytau 187…, izgiditay 21, pryfižiuretay 78, tarnauutay 102), f) i-kamieno daiktavardžių vnsk. naudininko formos su galūne -i: punti 263, po Imerti 13, wiefzpati 109, g) beafrikatinės formos: praet. 1 sg. [kaitiau 34, fuediau 145, g. pl. paukłztiu 23, g. pl. tarnaytiu 129, k) liepiamosios nuosakos vnsk. 2 a. formos: atmiṅkie 68, darikie 42, mokikie 235 ir kt.⁴¹ Kai kurių tokių fonologinių bei morfologinių lyčių (su susiaurintais [ą], [ę], su pridėtiniu [j], su d. sg. galūne -i ir kt.) vartojimo plotas, kaip žinoma, nesiri- 39 Zinkevičius Z. LKJ 4, 47. 40 Plačiau apie jo historiografinius duomenis žr. Palionis J. Dėl „Contiones Litvanicae“ kalbos. – Kalbotyra 23(1), 1971,35–37. 41 Žr. Ten pat, 38–41. 120 boja tiktai dzūkais: jis apima taip pat vidurio, rytų aukštaičių didesnius ar mažesnius arealus. Tačiau tai, kad kalbamuosiuose pamoksluose dzūkybių yra visas kompleksas, be to, kad juose, kaip ir ano meto spaudiniuose, nėra griežčiau išlaikytos vienos kurios tarmės sistemos, o vyrauja tam tikras tarminis mišinys, leidžia priskirti tų pamokslų kalbą bažnytinės rašomosios koinė tipui. b) R i n k i n y j e „ C o n t i o“ Kitas stambokas (221 lapų in 4°) anoniminis lietuviškų, lenkiškų ir lotyniškų pamokslų, rašytų ne vieno autoriaus, rinkinys bibliografijose sąlygiškai vadinamas „Contio“42. Jis saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje (F3-99) ir taip pat turi bažnytinės koinė elementų, nors šiuos jame užgožia labai ryškus žemaitiškas sluoksnis. Rinkinyje yra apie 20 lietuviškų pamokslų bei jų pradžių, 73 lenkiški ir 1 lotyniškas su antro gabalu, o gale – pluoštas lotyniškų moralinės teologijos tekstų „Sumula Theologiae Moralis“…“ Lietuviški pamokslai rašyti jau gerokai lenkų kalbos paveikto žemaičio, be to, jų tekstas daug kur pribraukytas, juodraštinis, sunkiai skaitomas. Prie kai kurių lenkiškų pamokslų pažymėti ir jų sakymo metai (1718, 1719, 1720, 1739, 1749), taip pat jų sakymo vieta (Postov = Paštovai, w Krokach = Krākese ar Krākiuose, w Mulnikach = Mūsninkuose, Grodnae = Gardine). Šitoks pamokslų sakymo vietų įvairumas rodo, kad jų autoriai43 veikiausiai buvę vienuoliai – misionieriai. Lietuviškųjų pamokslų žemaitiškajam sluoksniui būdinga: a) lytys su žemaitiškaisiais dvibalsių [ie] ir [uo] atitikmenimis (pvz.: a. sg. dina „dieną“ 1/144, i. sg. lizowio „liežuviu“ 6, Jsz witas „iš vietos“ 10, in. sg. w礼yto „vietoje“ 23, g. sg. weyna „vieno“ 27…, a. sg. Juzapa 30, praet. 3 pule „puolė“ 45, a. pl. kurius 67, b) lytys su t vietoj afrikatos [č]: d. sg. efatem 2, patem „pačiam“ 5, in. sg. treteme t. p., c) lytys su praplatėjusiais [o], [e] vietoj [u], [i]: n. sg. kors „kuris“ 5, g. sg. lizowio 6, fut. 1 sg. benksio „baigsiu“ 10, g. sg. ognies 13, praes. 1 sg. turio 21, n. sg. zmогos „žmogus“ 6…, praet. 3 pasiejodena „pasijudino“ 10, fut. 3 stoses 12, praet. 3 paleka „paliko“ 15, praes. 3 derb „dirba“ 29, wadena 66, n. sg. Powetas 16, d) lytys su vienabalsiu [a] vietoj dvibalsio [ai]: tap „taip“ 5, tykta „tiktai“ 10, kursa „kursai“ 11, taba „labai“ 28, n. pl. dakta „daiktai“…, e) lytys mas „mes“ 5, praes. 3 rek „reikia“ 6, in. sg. dongo „danguje“ 7, in. pl. darbu t. p., praes. 1 pl. turiema t. p., eyta „eina“ 15, n. sg. kraus „kraujas“ 16, apley „apie“ 67, kun „ką“ 3, adv. tonkie 11, praes. 3 spend „spendžia“ 15, a. sg. moni „mane“ 22 ir kt. Tačiau pro tą žemaitiškąjį sluoksnį pamoksluose neretai prasikiša ir aukštaitiškosios (vidurietiškosios bei vakarietiškosios) lytys, kurios kaip gretiminės kai- 42 LTB 1, 499; gal tiksliau būtų tą rinkinį vadinti „Contiones“ ar „Contio pro Festo“ (taip pavadintas antras rinkinio pamokslas). 43 Kai kurie lenkiški pamokslai, sprendžiant iš rašysenos, gali būti skirtingų autorių, bet tokiam spėjimui patvirtinti ar paneigti reikalinga speciali tų pamokslų grafologinė analizė. 44 Pamokslai autoriaus ar autorių nesunumeruoti, pieštuku rankraščio tvarkytojo sužymėti lapai, kurių iš viso yra 224. 121 taliojasi su žemaitiškomis. Iš aukštaitiškųjų bene dažniausiai pasitaiko lyčių su dvibalsiu [ie], pvz.: a. sg. diena 4, wiena 5, n. sg. tiesa t. p., piens 16, sniegas, g. pl. dienu 15, ir su neišleistu galūnės „judriuoju“ [a]: n. sg. Jonas 1, nogas „nuogas“ t. p., wienas 7, noriedamas 11, wardas 21, giwenemas 30, ponas Diewas 46… Matyt, jos bus nusižiūrėtos į ano meto spausdintuosius raštus. c) S. Sabulevičiaus lietuviškuose pamoksluose Palyginti mažesnis žemaitiškas sluoksnis negu „Contio“ rinkinyje ir daugiau bažnytinės rašomosios koine elementų yra Stepono Sabulevičiaus lietuviškuose pamoksluose, saugomuose Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (F1, C48). Jų iš viso yra 11 (įskaitant ir vieną, kurio tik pradžia lietuviška, o tęsinys – lenkiškas). Po pamokslų tekstų įrašytas nemažas pluoštas Grušlaukės (Kretingos raj.) ir kitų vietų žmonių vardų bei pavardžių (per 200), be to, lenkiškas įrašas, iš kurio sprendžiama apie pamokslų rinkinio autorystę45: „Roku 1728 26 28 dałem talerow bitych Francifzkowi Sz kiniowi tynfow dwadzieście eztery aby szukali Piotra Grycewicza w Lipawie zginionego niby y w rozum obranego Sztefan Sabułłowiez“ (p. 55). Žemaitiškąjį Stepono Sabulevičiaus pamokslų sluoksnį gali pailiustruoti tokie pavyzdžiai: apley „apie“ 5, n. sg. Pons Dyws „ponas Dievas“ t. p., Trety dyna „trečią dieną“ 6, ne pule „nepuolė“ t. p. Jegu kumet „jeigu kuomet“ 10, a. pl. tris dynas „tris dienas“ 21, praes. 3 mil 46, g. sg. Szaltine 44, cond. 3 ktałfitum 17 in. pl. wyłufy darbuly 20, d. pl. tyms „tiems“ 8. Toks sluoksnis atsirado ne tik dėl to, kad pamokslų autorius dirbo Žemaitijoje (Grušlaukėje, Salantuose)46, bet ir todėl, kad jis veikiausiai buvo kilimo žemaitis. Tačiau pagrečiui su žemaitiškomis (dūnininkiškomis) lytimis S. Sabulevičiaus pamoksluose esama ir aukštaičių, plg.: g. sg. dienos 6, Diewa 22, a. sg. łkarbu arba meyty 12, par anu upy 17, skilety 27, n. sg. dayktas 25,27, skarbas „turtas“ 27, prasitas „prašytas“ 3, praes. 3 geydže 44, kałba 23, prt. tyktay 21, n. pl. ubagay 5. Kai kurios iš aukštaičių galėjo būti pavartotos ir dėl XVII a. rytietiškų bei XVIII a. vidurietiškų evangelijų tekstų įtakos. f) Javorovskio pamokslų rinkinyje Gerokai skiriasi nuo ligi šiol suminėto tarminio pagrindo atžvilgiu 1786–1795 m. rašytų lietuviškų ir lenkiškų pamokslų rinkinys, taip pat esantis Vilniaus universiteto bibliotekoje (F3, Nr. 1487). Jame yra 6 lietuviški ir 29 lenkiški pamokslai (pirmojo lenkiško pamokslo gale ryškesniu rašalu įrašyta: „Jaworowski Posessor“ – savininko pavardė). Skiriasi šio rinkinio lietuviški pamokslai tuo, kad juose gana nuosekliai laikomasi bažnytinės rašomosios koine normų ir labai nedaug tėra žemaičių, plg.: 45 Žr. Biržiška V. Nežinomi senieji lietuviški tekstai – Tauta ir žodis 7, Kaunas 1931, 263. 46 Biržiška V. Aleksandrynas 2, 41. 122 a) praet. 3 aptayde 31, d. sg. awetay 137, v. sg. duliata „dušele“ 45, 139, 158, n. pl. taday 32, a. pl. tangwus 67, n. sg. sauta 29, b) a. sg. duoną 30, praet. 3 duoda 67, in. pl. dayktuofe mazūose 31, wisofe alzarose 44…, iefzka šwiesibes 29, n. sg. sniegas t. p., wienas bajoras 30, a. sg. dieną t. p., d. pl. aniems 32…, c) d. pl. žodziams 30, i. pl. žódzėys 68, praet. 3 geydzia 67, d) imper. 2 pl. atmintkite 29, paklaulikite 68… Žemait ybėmis laikytinos tik kur ne kur sporadiškai pasitaikančios lytys praes. 1 pl. galem 31, praes. 3 gale 42, a. pl. tus 137, in. pl. griekufe 139, praep. pry „prie“ 158 (// prieš 164). Prie kai kurių pamokslų yra pažymėtos ir jų sakymo vietos: Raguva, Šiluva, Panevėžys, Radviliškis, Šaukėnai, Kelmė. O rinkinio gale, po paskutiniojo pamokslo, kiek ryškesniu rašalu įrašyta: „1775 Citovianis Fr. Ant. Monkewicz“, be to, išbraukyta keletas žodžių, iš kurių šiaip taip įskaitomi: minister provincialis (?). Ar šis įrašas yra pamokslų autoriaus, ar kokios kitos rankos, sunku pasakyti (prof. J. Lebedžiui rodėsi, kad kitos). Žodis Citovianis čia reiškia „tytuveniškis“. Jeigu jis rodytų pamokslų autoriaus kilmę, tai pamoksluose lauktume daugiau žemaičių, tačiau veikiausiai taip pavadinta įrašo autoriaus parapija. d) Semaškos ir kitų autorių rinkinėliuose Žemaitiškas sluoksnis ryškus ir kai kuriuose lietuviškuose pamoksluose, sudėtuose į vieną rinkinėlį drauge su dviem lenkiškais rankraščiais, susijusiais su reformacija: „Pokrótki Opis początków Reformacyi“ ir „Mowa miana przez K. Leopolda Wannowskiego w Kosciele Słuckim Ev. Reforma. w dzień otwarcia nauk“ (VUB RS F1 – D1268). Tame rinkinėlyje iš viso yra 4 lietuviški pamokslai. Prie vieno jų, skirto šv. Kazimiero dienai, pradžioje prirašyta data – 1732 m., o gale – pamokslininko pavardė Siemaszko (= Semaška). Kitų pamokslų autoriai nepažymėti, bet iš rašybos bei rašysenos matyti, kad jie ne tos pačios rankos rašyti. Iš visų tų pamokslų daugiausia žemaičių esama anoniminiame 4-jame, pavadintame „Pamokslas apej Neczystata“ ir neturinčiame datos. Jame randamos kone visos būdingesnės žemaičių dounininkų patarmės ypatybės plg.: part. n. sg. ipoules 21, n. pl. anji „anie“ 23a, praep. apej „apie“, d. sg. norou „norui“ 19a, sutwerymou 17, adv. paskou 20, wysumet 19a, greyta 17, g. pl. musa „mūsų“ 17, praep. pri 19, prisz 17a, po smertę 17, g. pl. karal istiu 20a, praes. 3 beng „baigia“ 20, nor 19, Nekent t. p., užgen [vartojamas ž dabartinės formos!] 17a, parjem 19a, d. pl. anims „jiems“ 18, g. sg. gim enes 19, praes. 1 pl. Turem t. p., regiam 17a., in. sg. szirdieje t. p., fut. 1 pl. atim sma 17, drysma 17a, cond. 1 sg. parodiczio 18, imper. 1 pl. bukiam 21a, Kariaukiam 23a, sergiekiemos… Tiktai retkarčiais jame pasitaiko lyčių su aukštaitiškais dvibalsiais [uo], [ie], pvz: praes. 3 atsi duoda 19a, parduod 19, a. sg. wieta 18a, su neiškritusiu „judriuoju“ [a], pvz.: Jonas Apaszta-las 18a, sakidamas 17a, darbas 21a, su nesuvienabalsėjusiu [ai]: i. pl. artimajs 20a. Šitokios aukštai tybės veikiausiai perimtos iš rašytinės tradicijos. 47 Lebedys J., Min. veik., 52. 123 Kituose anoniminiuose ir be datų pamoksluose žemaičių yra arba nedaug, arba ir visai nėra. Pirmajame, kuris šiek tiek išsiskiria savo rašyba (i-dvibalsiai jame rašomi su j, likusiuose – su y) randama nemažai rytietybių, plg.: g. sg. umžinibes, umžinos // amžinos 1a, cond. 1 pl. giwintunim 1, a. sg. brungiu sakhu „sėklų“ 5a., golu „galą“ 1a. walju „valią“ 3, unt pasiregeima 5a, n. sg. meila 2a, meilas t. p., kisdamj „kėsdamį“ (bet kentejo 4), cond. 1 sg. kalbeciou 2a, praes. 3 soko 2a, i. sg. m. skumboncjo t. p., adv. nekadu t. p. (// tada t. p.), praes. 3 raikja 3… Kaip matyti iš pavyzdžių, šiame pamoksle esama vad. rotininkams ir dadininkams būdingų lyčių. Be to, gana dažnai jame žymimas antrasis dvibalsio [uo] dėmuo raide a (pvz.: imper. 2 sg. aduakit 2, i. pl. Nuadajis 5, in. pl. kapaose 1a// g. sg. Apjuoko 4, i. sg Uoda „oda“) rodo, kad autoriaus tarmėje [o] čia buvo paplatėjęs. Antrame, Semaškos pamoksle, panašiai kaip ir anonimniame trečiame „Pryktodas pry Numirelia“, verčiamasi 1737 m. gramatikoje kodifikuotomis koinė lytimis, tarp kurių pasitaiko ir viena kita žemai tybė ar hipernormalizmas (pvz. Semaškos pamoksle aple „apie“ 13, i. pl. Jaunikaytcis 11, imper. 2 sg. Buok „būk“ t. p., cond. 2 sg. inpuoltumey 12). e) Troškūnų vienuolyno auklėtinių pamoksluose Bažnytinės rašomosios koinė pagrindu remiasi ir Troškūnų vienuolyno auklėtinių (studentų) rašyti 1774–1799 m. laikotarpiu retorikos pratimų rankraštiniai pamokslai, kurių rinkinių yra išlikę Vilniaus universiteto rankraštyne. Viename rinkinyje (F1–F74), turinčiame 296 p. in folio, tėra tik du lietuviški (kiti lenkiški ir lotyniški) pamokslai, rašyti Teofiliaus Liberavičiaus (=Lyberio?) ir Feliciano Švėgždavičiaus (=Švėgždos)48. T. Liberavičiaus pamoksle, skirtame didžiajam šeštadieniui (na Wielką Subotę), vidurietiškosios bei rytietiškosios lytys neretai kaitaliojasi su žemaitiškosiomis, plg.: n. sg. Sauta 204, g. sg. ataydima 208, meytes 207, a. sg. dideta 205, tironisty t. p., in. sg. grabi t. p., inf. takioti 204 ir: praep. apey // ape 205, a. sg. kan t. p., i. pl. žodeys 204, in. sg. ugnieje 207, cond. 1 galecio, werkcio 205. Be to, šiame pamoksle, kurio autoriui lietuvių kalba galbūt nebuvo gimtoji, apstu ir hipernormalinių lyčių su priešdėliais nuo-, -prie- vietoj nu-, prie-: n. sg. nuoludys 204, praes. 3 nuoramda 207, inf. nuomažinti 204, n. pl. nuomiretey t. p.; n. sg. priekattas 205, praes. 1 priepazistu 204, a. v. priekalta 207… F. Švėgždavičiaus pamoksle, skirtame Velykų antrajai dienai, tokio tarminio mišinio nėra: čia tik kur ne kur pasitaiko viena kita rytietybė (pvz.: a. sg. antru spasabu 209, praet. 3 kalbejo 208, g. pl. tancingu 209) ar dzūkybė (pvz., žozdis 209). Čia nėra ir Liberavičiaus pamokslui būdingų hipernormalizmų. Kitame dideliame rinkinyje (F1–F31), turinčiame 624 p. in folio, lietuviškų pamokslų daugiau – 7 (kiti lenkiški ir vienas lotyniškas). Jų kalba taip pat nevie 48 Jų ištraukų žr. L e b e d y s J. Min.veik., 38–39. 124 noda. Vienuose bažnytine rašomoji koine labiau atmiešta žemait ybėmis, kituose – rytietybėmis. Pavyzdžiui, 1789 m. Fidelio Mažeikos (Mazeyko) rašytame pamoksle, skirtame šv. Petro ir Povilo dienai, yra nemaža žemaitiškų lyčių (tokių, kaip in. pl. amziuse 116, praep. apley „apie“ 119, n. pl. žodey 116, praes. 1 pl. Weyzdiek iam 118, 2 pl. pasiklausikiet 121). Tačiau 1791 m. Klemenso Vonenbergo (Wonenberg) šv. Jono Nepomuceno dienai skirtame pamoksle yra didesnis rytietybių sluoksnis, bes kaitaliojantis kartais su žemait ybėmis, plg.: adv. Doug 125, g. sg. wiržows „viršaus“ 122, a. pl. brungiausus 123, d. pl. klousantems 122, adv. giare t. p., tabey t. p., prielzingey t. p. tey ir tey 124, i. sg. pamačziu „pamačia, pagalba“ 122… (bet ir: i. pl. Zodeys 122, cond. 1 pl. garbinkiem t. p., praes. 1 pl. niagalem 124). Matyt, pamokslo autoriui (iš pavardės sprendžiant buvusiam ne lietuvių kilmės) daugiau teko mokytis lietuvių kalbos iš rytietiškos Troškūnų apylinkių šnektos, taip pat naudotis žemaičių turinčiais anuometiniais leidiniais. g) R. Šimkevičiaus, P. Bukantos ir kt. rinkinyje Jau gerokai daugiau žemai tybių yra kitame XVIII a. pabaigos stambiame (arti 800p. in 4°) lietuviškų pamokslų rinkinyje, parašytame 1790–1793 m. ir taip pat saugomame Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (F1, Nr. C200). Galima sakyti, kad šio rinkinio pamokslų, rašytų ne vieno žmogaus (prie kai kurių minimos Rudolfo Šimkevičiaus, Petro Bukanto, G. Monkevičiaus pavardės)49, kalba yra žemaitiškas-aukštaitiškas mišinys, ir tik speciali analizė gali parodyti, katros tarmės elementų esama daugiau. Kadangi pamokslai sakyti žemaičių ir pažemaitės aukštaičių parapijose (Telšiuose, Tytuvėnuose, Viešvėnuose, Kiaunoriuose, Šiluvoje, Šiauliuose, Pašūšvyje, Dotnuvoje), tad žemai tybių gausumas jau ir tuo gali būti aiškinamas. Bet čia, kaip ir kitais atvejais, galėjo nemaža lemti pamokslų autorių kilmė, nors apie ją nedaug ką bežinome. Iš būdingesnių rinkinio žemai tybių minėtinos šios: a) žemaitiškas galūnių trumpinimas (n. sg. gats 21, Jons 89, kials „kelias“ 101, Pons Diews 13, kraws „kraujas“ 89, dodams 241, eydams 46, dodams 241, praes. 3 giwen 102, nor 143…), b) ja-kamienės veiksmažodžių 3 a. lyt ys (praes. gale 15, girdzia 115, penie 125, nore 120…, praet. 3 galeje 44, kientieje 126, nieturieje 46…) c) ja-kamienės liepiamosios nuosakos lytys (1 pl. timkiem 16, pukkiem 38, eykiem 113, Praszikiem 151, kalbiek iem 299., storokiemos 302…), d) lytys apley „apie“ 13, 34…, a. pl. kurius 16, tus 99, duowanas 136 (// n. sg. dowana 216), i. pl. Zodeys 489, praep. diel 13, inf. kalbėti 16… Tačiau pažymėtina, kad pagrindinių skiriamųjų žemaičių tarmės ypatybių kalbamajame rinkinyje yra nedaug. Jame gana nuosekliai išlaikyti aukštaitiški dvibalsiai [uo], [ie], pvz.: inf. duoti 123 (ir fut. 3 duos 13, imper. 2 sg. duok 25), g. 49 Plg. Lebedys J. Min. veik., 52. 125 sg. Duonas 132, 136 (// n. sg. dona 286), praet. 3 puole 199, n. sg. Nuogas 205, in. pl. iaunose metuose 109 (// reikatose 297)… , n. pl. anie 15, cond. 3 ieškotu 32, n. sg. mielas 33, sniegas 241, g. sg. Piemenies 305, prie širdies 46, praep. prielz 14, a. sg. wiena diena 15… Taip pat gana reguliariai vartojamos afrikatinės lytys: 1. pl. erszkietieys 37, Žodz ieys 29 (ir n. pl. Zodz iey 13, g. sg. žodžie 29), adv. prigulinciey „prigulinčiai“ 15, n. sg. trecias 13 (čia c žymi afrikatą [č]). Kaip gretiminės dažnai pasitaiko ir nesutrumpintos lytys (be jau minėtų pavyzdžių galima nurodyti dar tokius: n. sg. atminimas 44, Ponas Diewas 101, Pirmas 13, iszletas 89, szwętas 31…, praes. 3 ateyna 30 // ateyn 294, duoda 123, giwena 45, katba 275, praet. 2 pl. ejote 32, giwenote t. p. … Neretos i-kamienės liepiamosios nuosakos lytys šalia žemaitiškų ja-kamienių (ypač 2 pl.): ateykate 22, bukite 32, Darikite 53, garbinkit 162, prašizikite 357… Taigi, nors kalbamajame rinkinyje žemai tybių yra nemaža, jame ryškus ir aukštaitiškasis (vakarietiškas bei vidurietiškas) sluoksnis. Tiesa, pastarasis gali būti nevienodas atskiruose pamoksluose, tačiau tai galima nustatyti tik detaliau ištyrus jų kalbą. h) K. Lukausko pamokslų rinkinyje Pagaliau minėtinas neseniai išspausdintas Troškūnų parapijos klebono Kiprijono Lukausko (1752– ?) pamokslų rankraštinis rinkinys50, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje (F1–D654). Nors apie šio pamokslininko gyvenimą, asmenybę ir jo raštų kalbą jau yra rašyta51, tačiau jo kalbos tarminis pagrindas ir santykis su XVII a. lietuvių rašomąja kalba ligi šiol dar nėra nuodugniau ištirtas. J. Karaciej aus pastabose dėl K. Lukausko pamokslų kalbos, pridėtose prie minėtojo leidimo, teisingai sakoma, kad tų pamokslų kalba nesanti vienalytė, kad jų autorius, kilimo žemaitis, ilgokai gyvendamas ir dirbdamas Troškūnuose, „buvo neblogai išmokęs vietos žmonių kalbą“, kad kruopščiai neištyrus pamokslų kalbos ir neatskyrus tai, kas juose esa aukštaitiška, kas žemaitiška, „plačiau kalbėti apie jų kalbos ypatybes yra neatsargu“52. Iš tikrųjų K. Lukausko pamokslų kalboje yra gerokai susipynusios žemaičių ir rytų aukštaičių tarmių ypatybės, be to, joje esama ir vakarų aukštaičiams būdingų lyčių, ir hipernormalizmų. Prie būdingesnių žemai tybių skirtinos tokios: 1) nenuosekliai vartojami vienbalsiai [u], [i] vietoj dvibalsių [uo], [ie], pvz.: n. sg. huszas „luošas“ 137, a. sg. nupehna 26, a. pl. tus 118, kurius 124, adv. nusirdziey 58, tuiaus…, in. pl. taukusy 35, wisokiu patayminimusy metiniusy 36, senusy… metufy 120, zodzusy 371… (ši morfologinė žemai tybė dėsningai išlaikoma); i. pl. Prizodeys 23, d. pl. gierims 46, 50 Kiprijonas Lukauskas. Pamokslai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996 (tekstą parengė Juozas Karaciejus), 408 p. 51 Ten pat, 5–20: Artūro Tereškino, Vytauto Bogušio ir J. Karaciej aus įžanginiai straipsniai. 52 Ten pat, 19–20. 126 pri „prie“ 31, a. pl. naūinas 363, prituo „prie to“ 49, prisz „prieš“ 55 (retai pasitaiko); 2) taip pat nenuosekliai, galima sakyti, sporadiškai vartojamos lyt ys su [t'], [d'] vietoj aukštaitiškų afrikatų [č], [dž], pvz.: g. sg. m. katbunte 39, d. sg. patem 67, a. pl. atneszuntes 380, part. ind. Ktaydioiet 47, d. pl. žodems 34 (tai taip pat retas reiškinys); 3) jau kiek nuosekliau dvibalsinamas balsis [ē], pvz.: praes. 3 niera 34, pliesza 374, n. sg. Mienuo 63, cond. 3 galietu 55, inf. tikiety 63, a. pl. miesztus 373, wiejus 314 (balsio [o] dvibalsinimas retas); 4) nedažnos lyt ys su dvibalsiu [-un] kirčiuotoje galūnėje (tepastebėta tik įvardžio forma tun „tų“ 30, 32, 55, 68…), 5) gana nuosekliai vartojamos ja-kamienės veiksmažodžių lytys, pvz.: praes. 3 turia 25, tikia 40, praes. 1 pl. galem 26, turiam 29, praes. 2 pl. noret 23, imper. 1 pl. padarik iem 56, bijok iemos 54, imper. 2 pl. turiekiet 42, pabarstikiet 392; 6) tariamosios nuosakos lytys, pvz.: 1 sg. giwencio 350, tarnaucio t. p., turiecio 40; 52, 1 pl. milietumemos 55, walditumemos 25, saugotumemos 64, 7) pusdalyvių formos, pvz.: plm. mustidamis 39, pažindamis 37, svarstidamis 39, zinodamis, 8) žodžiai pabengti „pabaigti“ (n. sg. nepabinktas 24), ryštis „raištis“ (a. pl. riszcius 32, i. sg. riszciu 179), karkles „vartai“ (a. pl. karktes 63), krušinė „vaisių ir uogų gira“ (g. sg. krusinios 370). Iš būdingesnių rytietybių minėtinos: 1) gana nuoseklus puntininkiškų dvibalsių [um], [un], [in] vartojimas, pvz: n. sg. umzinas 35, i. sg. parumtiu „paramščiu“ 48, tumbsiu 161, inf. pasumditi t. p. …, praep. unt 23, i. sg. runku t. p., g. sg. untros 26, n. sg. kuntribe 186, conj. idunt 25, a. sg. sundara 58…, g. sg. minka „menko“ 38, praes. 3 izszkrinda 71, zink lina 83, perzingia 163, nukincia 247; 2) dažnokas, nors ir nelabai nuoseklus, [ū], [ī] vartojimas vietoj nosinių [ą], [ę], pvz.: adv. drusey 35, inf. iszsigusy 49, i. pl. sumustitomis 62, a. sg. waldziu 29, Tu „tą“ 58…, a. sg. adateli „adatėlė“ 46, galiby 37, matony 38; 3) dažnokas, nors taip pat nenuoseklus, vnsk. įnagininko lyčių su -(i)u ir vnsk. vietininko su -i vartojimas, pvz.: a) burnu 43, duonu 366, sirdziu 43, ugniu 363…, b) Laww 43, wienamy Miesty 113; c) lytys kadu 28, nekadu 59, tadu 31 (pagrėčiu su kada 30, tada t. p.). Aukštaitiškomis vakarietiškomis laikytinos lytys su dvibalsiais [uo], [ie], su afrikatomis [č], [dž] anksčiau minėtais [t'], [d'] atvejais, su nekirčiuotomis galūnėmis -o, -ė, -os, -ės [rašomos -e, -os, -es], taip pat lytys su neišskirtusiu vad. „judriuoju“ galūnės [-a-]. Tačiau dėl to, kad tokios lytys būdingos ir daugeliui kitų minėtų tiek spausdintųjų, tiek nespausdintųjų XVIII a. raštų, nėra būtino reikalo pateikti čia iliustracinių pavyzdžių (nemaža jų jau anksčiau minėta). Svarbu pažymėti tiktai aiškią K. Lukausko tendenciją derintis ne tik prie rytų aukštaičių puntininkų tarmės, bet ir prie ankstesnės bažnytinės koine tradicijos. Tokį derinimąsi, be kita ko, rodo ir pasitaikantys jo pamoksluose hipernormalizmai, pvz.: praes. 2 sg. gieydzi 71, n. pl. perkūonay „perkūnai“ 33?, g. sg. prapuolt ies 159, inf. prapuolti 56, praes. 1 pl. tiek iem „tikime“ 362?, g. pl. wieszn iu „vyšnių“ 372, il. sg. zodien 33. Taigi galima sakyti, kad K. Lukauskas, kurio žemaitišką kilmę patvirtina ir jo pamokslų kalbos duomenys, buvo gana tipiškas XVIII a. bažnytinės rašomosios koine atstovas. 127 Yra išlikusių ir atskirų pamokslų ar jų dalių įvairiuose lenkiškų ar lotyniškų pamokslų rinkiniuose. Antai Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje saugomas 1767–1768 m. gražiai, smulkia rašysena perrašytas, tarsi būtų spausdinti parengtas, lenkiškų pamokslų rinkinys (F3–N 1033), kuriame randamas ir vienas nebaigtas lietuviškas pamokslas, taip pat lotyniškų tekstų, pastabų53. Tačiau jo kalba labai prasta (matyt, rašytas jau labai sulenkėjusio ar lenkų kilmės dvasininko) ir remiasi bažnytine rašomąja koine. Savaime suprantama, kad vienokiu ar kitokiu bažnytinės koinės variantu rašyti rankraštiniai pamokslai kokios didesnės įtakos lietuvių rašomosios kalbos raidai negalėjo turėti, nes nebuvo prieinami platesniam rašančiųjų sluoksniui. Tačiau jie reikšmingi kaip XVIII a. gerokai degradavusios rašomosios kalbos paminklai, atspindintys šios kalbos tuometinę vartoseną, jos plėtojimosi tendencijas. § 17. Bažnytinė koinė elementoriuose Bažnytine koine buvo rašomi ne tik grynai religinio turinio raštai, bet ir elementoriai, kuriuose pateikti skaityti tekstai taip pat daugiausia religiniai: maldos, giesmės, litanijos, katekizmo dalykai (išskyrus eiliuotąją panegiriką ryšktei). Kada pasirodė pirmasis lietuviškas elementorius XVIII a., tuo tarpu sunku tiksliai pasakyti. Bibliografų spėjama, kad jis galėjęs būti išspausdintas apie 1759–1761 m. 54. Iš žinomo 1763 m. leidimo, kurio tituliniame puslapyje randamas pasakymas „Dabar naujey pardrukawotas“, galima spręsti, kad jis turėjo būti išleistas anksčiau (gal prieš 1763 m. buvo pasirodęs ir ne vienas leidimas?). 1763 m. leidimas pavadintas „MOKSLAS SKAYTYMA RASZTO LĘKISZKO DEL MAZU WAYKIELU“, tačiau jame poteriai ir kt. katekizmo dalykai išspausdinti pagrečiu lietuvių ir lenkų kalbomis (pirma eina lietuviškoji eilutė, o po jos – lenkiškoji; taip yra net ir tituliniame puslapyje). Pats elementorius sudaro tik labai nedidelę 64 p. knygelės dalį (4 p.) Joje iš pradžios pateikiami 3 lotyniškojo raidyno variantai: antikinis lietuviškasis 28 didžiųjų ir 35 mažųjų raidžių, lenkiškasis gotikinio stiliaus (didžiųjų ir mažųjų raodžių) ir vokiškasis gotikinis (taip pat didžiųjų ir mažųjų raidžių). Po tokių raidynų duodamos slebizavimo lentelės, pavadintos „SUDIEIMAS SYLLABŲ“, o po jų – jau minėti religiniai tekstai. 1766 m. buvo dar pakartotas 1763 m. leidimas. Bet vėlesniuose leidimuose (pvz. 1783, 1790, 1796, 1799 m.) jau atsisakyta lenkiškojo teksto ir pavadinimas skambėjo taip: „MOKSLAS SKAYTYMA RASZTA LIETUWISZKA DIEL MAZU WAYKU“ (nuo kurio leidimo taip padaryta, dabar neaišku, nes prieš 1783 m. pasirodę leidimai neišlikę). Visų žinomų elementoriaus leidimų kalba yra panaši į daugelio kitų XVIII a. religinių raštų kalbą. Tai bažnytinė koinė, daugiau ar mažiau atmiesta žemai- 53 Žr. dar Labedys J. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1958, 38. 54 Žr. LTB 1, 266. 128 tybėmis. 1763 ir 1766 m. leidimų kalba bemaž visai nesiskiria. Šiuose leidimuose tiek aukštaičių, tiek žemaičių vartosena yra nenuosekli. Kaip ir kituose to amžiaus spaudiniuose, būdingesnės aukštait ybės – lytys su aukštaitiškais dvibalsiais [uo], [ie], su aukštaitiškomis afrikatomis, su aukštaitiškomis vardažodžių ir veiksmažodžių galūnėmis, plg.: a) g. sg. duonas 6855, a. pl. nuogus 9, wielzki alus 22, praes. 3 gayluos 12, v. sg. wienas Diewe 15, praep. prielz…; b) g. sg. jaučia 8, žodzia 17, pradžios 46…; c) n. sg. reykatas 21, pirmas 48, wardas 55, a. sg. pačios [merties 27, meytes 34, n. pl. dayktay 46, in. pl. jaunuole 53, nupetnuofe 36, praes. 3 giwena 65, [zaukia 10, imper. 2 pl. darikite 54, pafilikit 25… Žemaičių, ne retai besikaitaliojančių su aukštai tybėmis, pavyzdžiais gali eiti tokios lytys: adv, tuiaus 35, g. pl. kurius 27, nupetnus 35, n. sg. ližuw ingas 56, trins „trys“ 41, d. pl. wyfims 27, Senims 56 (// kitiems 9, wifiems 27), n. pl. dowenas 10 (// g. sg. dowanos 30), g. sg. muna 36, praes. 3 fied 7, reyk 39, praes. 1 pl. turem 54, cond. 3 butum 32, turietum 21, cond. 1 pl. dziaugtumemos 62. Gal kiek daugiau žemai tybių, ypač dounininkų patarmės atspindžių, yra 1783 m. leidime, plg.: part. cont. rokuwdamis 24, praes. 1 sg. gayluws 15, 18, wyluws 18, g. pl. greiku „griekų“ 22, g. sg. Eywos „Jievos“ 21. Tačiau ir šiame žemai tybės dažnai pagrečiui vartojamos su ankstesniems leidimams būdingomis aukštait ybėmis. Tas pat pasakytina ir apie 1796 ir 1799 m. leidimus, kurie rėmėsi ankstesniaisiais56. § 18. Bažnytinės koli̇nė atspindžiai administracinio stiliaus raštuose Bažnytinės koli̇nė atspindžių galima rasti ir negausiuose administracinio stiliaus raštuose. Bene seniausias iš tokių raštų – Šiaulių ekonomijos kaimo teismų nuostatai, išspausdinti 1780 m. liepos 28 d.57 Tų nuostatų teksto kalbos pagrindas aukštaitiškas su retomis žemai tybėmis, plg.: (pradžia) „Wiresnibe Administracijos Skarba Jomilstos Karaliaus Szaulu Ekonomios trogszdama wisados, ko gieriausim stonie, ir paredkie uzleykti Walszczonius, ir wisokius Giwiananczius Ekonomio, o pažindama jog Sprawiedliwastis, ir pakajus tarp anu, ir ko labiau-se reikalingas, pastanawije wisokioms niezgadoms, ir nespakajnastims, priartinti gafa, a wzajemnaj noredamas kiek galent daryti wisokio wiresnibe Sprawiedli-wastis, kayp twircziause, žiemesnose punktuosie dara paretka – …“ Kadangi tekstas yra juridinio pobūdžio, jame apstu įvairių (daugiausia skolintinių) teisės bei administracinių terminų: apeliacija, apeliavoti, dekretas, dasviečyti „paliudyti“, kaltybė „kaltė“, protokulas, provotis „bylinėtis“, spravedlyvastis „teisingumas“, sprova „byla, reikalas“, sūdas, vaitas, valsčius, vyresnybė ir kt. ⁵⁵ Čia pateikiamos 1763 m. leidimo lytys. ⁵⁶ Todėl nelabai tikslus yra tvirtinimas, kad „XVIII–XIX a. sandūroje elementorius tapo visai žemaitiškas“ (Zinkevičius Z. LKJ 4, 42). ⁵⁷ Jų tekstas A. Janulaičio paskelbtas „Lietuvių tautoje“ (kn.II, d.1, Vilnius, 1911,129–131). 129 Remiantis bažnytine koinė buvo išverstas ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos tekstas. Tai stambiausias XVIII a. lietuviškas administracinio stiliaus rankraštinis tekstas, ligi šiol nesusilaukęs išsamesnės lingvistinės analizės. Kadangi tas tekstas buvo skirtas visai Lietuvai, tad suprantama, kodėl jame stengtasi nenutolti nuo to amžiaus raštams būdingų kalbos normų. Ir iš tikrųjų šiame 45 p. nemažo formato tekste, pavadintame „Prowa pastanawita treczio Dieno Moios 1791. Meatu“ ir verstame iš lenkų kalbos, vyrauja vidurietiškosios-vakarietiškosios lytys, atmieštos retkarčiais pasitaikančiomis žemai tybėmis, plg.: a) inf. pritaist 2, miteti 1, g. sg. iszaydima 5, a. sg. kartaiata „kortelė“ 25, a. pl. miatus 6; b) in. pl. dayktósiė 5, rafztosie 4, g. sg. szios dienos 8, Lietuwos 2, inf. dot 7, inf. iesz koti 4, n. pl. tie 30, praep. priefz 3, a. sg. diena 15, c) d. pl. patiem sawiems 1, kitiems 2, swetimiems 1, d) n. sg. pradzie 8, g. sg. pradžios 12, waldžie 7, d. sg. prieinancziam 25, i. pl. tukstanczieys 31, Žodzieys 28, e) n. pl. Bajoray 20, Waykay 13, i. pl. su wisays Warpays 19, dwilikays nedie leys sekretnays balsays 31, 28, f) inf. aprinktie 28, pasiraszitie 9, kiszties t. p., sudėtie 27⁵⁸... Prie Konstitucijos tekste pasitaikančių žemai tybių galima priskirti ja-kamienes lytis n. pl. noriem 3, g. pl. turiencziu 19, lyt ys n. sg. Prezydents 22, tuszts t. p., Seymiks 19, praes. 3 mok „moka“ t. p., prypol „pripuola“ 4, in. sg. pirmoio dieno 19, Lietuwo 30, to knigo 32, dieno asztoniolikto 18. Tačiau pastarosios, kaip žinoma, yra būdingos ir pa žemaitės vakarų aukštaičiams. Žemai tybėmis, be abejonės, laikytinos lytys aple „apie“ 18, pry „prie“ 5, Je „jei“ 10, par „per“ 4, 17, praes. 1 pl. paliektam 3, bet jos vartojamos nenuosekliai, dažniausiai sporadiškai. Iš spausdintų, kiek vėlesnių administracinio stiliaus raštų minėtini XVIII a. gale pasirodę atsišaukimai bei nutarimai. Tai 1794 m. balandžio 23 d. Lietuvos iždo deputatų nutarimas dėl Palangos seniūnijos priklausiusios vysk. J. Masalskiui, perėmimo į valstybės iždą⁵⁹, tų pat metu balandžio 30 d. Lietuvos aukščiausiosios tautinės Tarybos atsišaukimas į visos Lietuvos gyventojus, kviečiantis ginti savo Tėvynę nuo rusų okupantų („Aczisaukimas Rodos neydidziasias naradaus letuwos...“)⁶⁰ ir tų pat metų gegužės 12 d. Lietuvos kariuomenės pulk-vado Ksavero Nesiolowskio atsišaukimas į Palangos valsčiaus gyventojus dėl paramos kariuomenei, kovojančiai su rusų okupantais⁶¹. Iš jų nagrinėjamosios problemos atžvilgiu įdomesnis yra Lietuvos aukščiausiosios tautinės Tarybos atsišaukimas. Įdomesnis dėl to, kad jame, be kokio didesnio nuoseklumo, bažnytinės koinė elementai sumaišyti su tam tikromis žemai tybėmis ir rytietybėmis, plg.: a) v. pl. Sunaytey 128, a. pl. sunos 127, 58 Todėl tvirtinimas, kad šis tekstas esąs išverstas „Iš esmės žemaičių tarme“ (Zinkevičius Z. LKJ 4, 50) yra netikslus. 59 Jo tekstas A. Janulaičio perspausdintas „Praeityje“ (t. 1, Kaunas, 1930, 360). 60 Šis tekstas J. Luekevičiaus perspausdintas „Lietuvių tautoje“, (kn. 2, d. 1, 127–129). 61 Tekstas A. Janulaičio perspausdintas „Praeityje“ (t.1, 360–361). 130 d. pl. anyms // anièms 128, in. pl. Dwarunfy, namuly // Dwarosie t. p., praes. 3 nore t. p., praes. 2 pl. galet t. p., imper. 1 pl. Muszkimos 129, 2 pl. deginkiet 128, ginkietes 129 // ginkites t. p., duokiet 128… ir b) n. sg. f. abdinkta „apdengta“ 129, a. sg. dziauksmu 127, tu waynu t. p., a. pl. runkas 28, i. sg. gietaziu ir ugniu 127, ugniu ir Mieczų 128, praes. 3 plesza, tusa „tąsa“ t. p., adv. drusiey „drąsiai“ 127… Šitokiu mišiniu, matyt, norėta įtikti visiems Lietuvos žmonėms, įvairių tarmių atstovams. Apie Ks. Nesiolovskio atsišaukimo tarminį pagrindą nėra ko kalbėti, nes tai trumpas (22 eilučių) tekstas, be to, parašytas darkyta, polonizmų pilna kalba. Kiek ilgesnis ir ryškių žemaičitybių turintis yra Lietuvos iždo deputatų sprendimas. Jį jau galima laikyti bemaž visai žemaitišku, plg.: neutr. Iszduwta „išduota“ 361, d. sg. dwaruw t. p., adv. dabarçiuw „dabarčiuo“ t. p., wisumet t. p., g. sg. Lyituwos t. p., prisz t. p., n. pl. tyi „tie“ t. p., g. sg. Palungos 360, d. pl. wysokims zmónyns 361, in. pl. reykatusy t. p. miestusy t. p., n. pl. wysy giwentoja t. p., praet. 3 turieje t. p. ir kt. Šitokie pavyzdžiai rodo, kad rašto autorius pats buvęs žemaitis ir sąmoningai stengęsis derintis prie pajūrio žemaičių (dounininkų) – palangiškių – šnektos⁶². § 19. Apibendrinamosios pastabos Panagrinėjus rašomosios kalbos ir tarmių santykio atžvilgiu įvairiažanrius lietuviškuosius (spausdintuosius ir rankraštinius) XVIII a. LDK raštus, matyti, kad tas santykis buvo kitoks negu XVI–XVII a. Galima sakyti, kad jau nuo XVIII a. pradžios katalikiškuose raštuose (kalvinistiškuose dar anksčiau) pasukta tam tikros bendrinės kalbos, mano vadinamos bažnytine koine, kūrimo linkme. Nors tokio posūkio priežastys dar nėra kaip reikiant išaiškintos, bet jų galėjo būti ne viena ir tas posūkis buvo reikšmingas tolesnei lietuvių rašomosios kalbos raidai ne tik XVIII, bet ir XIX a. Tokio posūkio rezultatas buvo tas, kad vidurio (resp. vakarų) aukštaičių tarmės lytys buvo kodifikuotos 1737 m. gramatikoje ir ligi XVIII a. antrosios pusės jos vyravo raštuose. Bet šio amžiaus antroje pusėje, pagausėjus iš Žemaitijos kilusių religinių raštų autorių skaičiui, tą bažnytinę koinę daugiau ar mažiau imta atmiešti žemaičių tarmės (ypač jos vakarinių šnektų) elementais. Kai kuriuose ano meto raštuose (1759 m. „Žiwate“, 1773 m. Juozo Bukotos „Knigialeie apraszanczioie broctwa“, rankraštiniuose pamoksluose „Contio“) žemaitiškųjų elementų sluoksnis toks ryškus, jog galima kalbėti apie žemaitiškąjį tų raštų tarminį pagrindą. Antra vertus, XVIII a. nepasirodė (bent man neteko aptikti) tokių LDK lietuviškų raštų, kuriuose visai nebūtų vienokių ar kitokių bažnytinės koinė elementų (jų esama ne tik religiniuose spaudiniuose bei rankraščiuose, bet ir elementų 62 Apie Mykolo Karpavičiaus 1794 m. balandžio 20 d. pamokslo žemaitiškąjį tarminį pagrindą žr. S u b a č i u s G. Žemaičių bendrinės kalbos idėjos, Vilnius: 1998, 58–64. 131 mentoriuose, administracinio pobūdžio raštuose). Visa tai, taip pat ne visai retai pasitaikantys to amžiaus raštuose hipernormalizmai, aiškiai rodo tam tikras lietuvių rašomosios kalbos bažnytinio stiliaus unifikacijos tendencijas. Įdomu ir tai, kad kai kuriuose tiek XVIII a. pradžios, tiek pabaigos raštuose atsispindi ir tam tikros rytų aukštaičių bei dzūkų tarmių ypatybės, kurios bažnytinei koinė suteikia dar daugiau tarminės mozaikos. Gauta 1998 04 21 SUTRUMPINIMAI AA – Auksa Altorius... 1793 Ad59 – Altorius Duchaunas... 1759 Ad78 – Altorius Duchaunas... 1778 Ad96 – Altorius Duchaunas... 1796 BŠ – Balsas širdies... 1726 KN – Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... 1653 LB – Lietuvos bibliografija 1, 1547–1861. Papildymai, Vilnius 1990. LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė LKJ – Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 4, Vilnius: Mokslas, 1990 LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai 38. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1997. LTB – Lietuvos TSR bibliografija 1, 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969 Pav1 – Pawinasties Krikscioniszkas...1765 Pav2 – Pawinastis Krykscionyszkas...1781 PKr2 – Pamokslas Krikščioniszkas...1743 PKr3 – Pamokslas Krikščioniszkas...1762 RS – rankraščių skyrius SIG – Slavočinskis M. Giesmes... 1646 VUB – Vilniaus universiteto biblioteka BEZIEHUNGEN ZWISCHEN DER LITAUISCHEN SCHRIFTSPRACHE UND DEN MUNDARTEN IM GROSSFÜRSTENTUM LITAUEN IM 18. JAHRHUNDERT Zusammenfassung Im Beitrag wird auf Grund der phonetischen und morphologischen Analyse der Belege aus den Schriftdenkmälern des 18. Jahrhunderts im Großfürstentum Litauen aus den Gesangbücher, Gebetbüchlein, Evangelientexten, handschriftlichen Predikten, Fibeln und kanzleisprachlichen Urkunden die mundartliche Basis der litauischen Schriftsprache untersucht. Die Untersuchung zeigt, daß die heterogene mundartliche Basis des 16.–17. Jhs vom 18. Jahrhundert an etwas verändert wurde: die ostaukštaitische Variante der Schriftsprache wurde durch die mittelaukštaitische (resp. westaukštaitische) ersetzt. Diese Wende ist besonders augenscheinlich in der Ausgabe „Ewangelie Polskie y Litewskie“ 1705 sowie in der Grammatik „Universitas Linguarum Litvaniae“ 1737. Eine große Zahl von anderen religiösen Schriften des 18. Jahrhunderts stützt sich auch auf den mittelaukštaitischen Dialekt, der jedoch gewisse Elemente des Žemaitischen bzw. Aukštaitischen enthält. Ausnahmen bilden die Übersetzungen „Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezus Christusa“ 1759 und „Knigiale apraſzanti broctwa“ 1773 aus dem Polnischen, in denen viele žemaitische Elemente 132 vorligen. Im allgemeinen ist die litauische Schriftsprache der 18 Jahrhunderts ein Gemisch verschiedener Mundarten, weshalb sie kirchliche Schriftkoine zu nennen ist. Dabei ist in Betracht zu ziehen, dass eine solche Koine nicht allein im 18.Jh., sondern in dem religiösen Schrifttum fast des ganzen 19. Jahrhunderts gebraucht wurde. 133