Dėl tarmybių reikšmių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Vilija LAZAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DĖL TARMYBIŲ PATEIKIMO „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ Gvildenant bendrinės leksikos norminimo problemas, kartais užsimenama ir apie tarminių žodžių reikšmių aiškinimo trūkumus „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. Visuose trijuose žodyno leidimuose įvairuoja tarmybių atrankos ir pateikimo principai (Morkūnas 1997: 43), nemažai tarminių reikšmių bendrinėje kalboje laikytinos knyginėmis (Klimavičius 1997: 22). Norint išsamiau aptarti tarmybių reikšmių aiškinimo būdus ir problemas, remtasi visu jų DŽ3 sąrašu1. Tarminių žodžių reikšmės DŽ3 pateikiamos pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiojo leidimo Įvade (p. XII–XIII) išdėstytus žodžių reikšmių aiškinimo būdus: nuorodinį, apibrėžiamąj – aprašomąjį ir sinoniminį. Aiškinant tarmybių reikšmes nuorodiniu būdu, vartojama tik nuoroda žr. Ja nukreipiami „siauriau vartojami, tarminiai, pasenę, skolinti bei kitokie panašūs žodžiai ar darybos variantai į bendrinėje kalboje plačiau vartojamus žodžius“ (DŽ3 XII). Iš tikrųjų ši nuostata be išimčių galioja aiškinant veiksmažodžių reikšmes – paprastai tarminis žodis nurodomas į bendrinės kalbos žodį, pvz., kvãštelėti, ~ja, ~jo vak. žr. k v a i š t e l ė t i, stẽlgtis, ~iasi –ėsi žem. žr. s t e n g-t i s, 2 sukirpti, ~sta, ~o tarm. žr. s u g i ž t i ir kt. Daiktavardžių ir būdvardžių reikšmių pateikimo analizė rodo, kad vienais atvejais vartojama nuoroda žr., o kitais ne, pvz., spãras (4) 2. ryt., žem. žr. s p y r y s ir plg. spandà (4), spánda (1) ryt., dz. ‘ramstis, spyrys’; senagalys (3b, 3b) tarm. žr. d e l č i a, slidūkas (2) vak. žr. k a z l ė k a s ir plg. gydūolė (2) dz. ‘vaistažolė’, spúrgas (3) 3. ryt. ‘kutas’ ir kt. Kartais nuoroda žr. nevartojama, nors žodžių reikšmės nesutampa, pvz., káltuvas (3a) ryt. ‘spragilas’. Plg. akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ ir trečiajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime pateiktas žodžių reikšmes: 1 Į bendrinės kalbos žodyną pagal siūlomus tarmybių atrankos kriterijus patektų tik mažiau nei pusė DŽ3 pateiktų tarminių žodžių (plačiau žr. Lazauskaitė 1997: 14; 1998: 21). 233 kūltuvas (3a) 1. ‘senoviškas įrankis javams kulti (prie lazdos pririšta buožė); spragilas’ 2. ‘medinis prietaisas javų galvoms nukulti’ 3. ‘spragilo buožė’ LKŽ VI 859 spragilas (3b) 1. etnogr. ‘įrankis javams kulti – prie koto pririšta buožė’ 2. ryt. ‘to įrankio buožė’ 3. ‘kuliamosios būgno išilginis strypas’ DŽ₃ 725 Palyginus žodynuose fiksuojamas reikšmes, aiškėja, kad aptariamų žodžių semantinis laukas skiriasi dviem reikšmėm. Bendrinės kalbos žodyne nurodytinos tik įsigalėjusios žodžių reikšmės, todėl pirmiausia reikėtų atsižvelgti į reikšmių paplitimą bendrinėje kalboje ir tarmėse. Tokiu atveju galimi du žodžio kūltuvas pateikimo būdai. Jei žodis kūltuvas į bendrinės kalbos žodyną dėtinas tik sutampančiomis su žodžio spragilas reikšmėmis: kūltuvas (3a) 1. žr. s p r a g i l a s 1, 2. ryt. žr. s p r a g i l a s 2. Atsižvelgiant į DŽ₃ pateiktas prie aptariamų žodžių nuorodas, galimas ir toks aiškinimo būdas: kūltuvas (3a) ryt. ‘spragilo buožė’. Pastaruoju atveju laikomasi sistemiškumo principo, plg. kermušė (3b) tarm. ‘spragilo buožė’, spragilinė (2) 2. ryt. ‘spragilo buožė’. Pateikiant tarminius žodžius, nuorodos žr. nereikėtų vartoti, jei viena tarnybybė nurodoma į kitą, pvz., škūlas, ~à (4) žem. žr. b a u ž a s, škūlis, ~ė dkt. (2) žem. žr. b a u ž i s ir plg. baužas, ~à (4) ryt. 1. ‘beragis’, 2. ‘plikis’. Toks pateikimas rodo, kad DŽ₃ šių žodžių reikšmės yra vienodos. Taip pat plg. akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ žodžio škūlas, ~à nurodytas reikšmes: 1. ‘baužas, beragis’, 2. ‘glotnus’, 3. ‘labai trumpai, beveik plikai kirptas’, 4. ‘lygi aiš kraštais, be atsikišimų’ (LKŽ XIV 991). Aiškinant žemai tybę šmùlas, ~à (4), nurodoma tik pirmoji žodžio baužas, ~à reikšmė. Taigi reikėtų vadovautis sistemiškumo principu – atrinkti dažniausiai vartojamas žodžių reikšmes ir aiškinti jas analogiškai. Abejotina, ar aptartasis reikšmių aiškinimo būdas teiktinas bendrinės kalbos žodynui ir tais atvejais, kai nurodoma į bendrašaknį tarminį žodį, pvz., náudas (1) ryt. žr. 2 n a u d a ir plg. 2 náuda b. (1) vak., dz. iron. ‘geras, pagirtinas žmogus’. Svarstytina, ar apskritai į bendrinės kalbos žodyną dėtina pirmoji tarmybė – substantivum commune formos, turinčios galūnę ~as, vartojamos rečiau. Pastarųjų, t. y. vardažodinės kilmės tarmybių su galūne ~as, DŽ₃ pateikta tik pora, o formų, turinčių galūnę ~a, daugiau nei dešimt. Nuorodos žr. reikėtų atsisakyti tada, kai žodis, į kurį tarmybė nurodoma, plačiai vartojamas bendrinėje kalboje, pvz., drabà (4), drabnà (4) tarm. žr. š l a p d r i b a, kūlis (2) žem. žr. a k m u o, lytùs (3) tarm. žr. l i e t u s, siaustuvė (3b) 2. žem. žr. v y s t y k l a s ir kt. Iš tiesų DŽ₃ neretai panašiais atvejais nuoroda žr. nevartojama, pvz., atarà (3b) žem. ‘skerslysve’, birulỹs (3b) dz. ‘trupinys’, dvarystà (2) tarm. 234 ‘baudžiava’, 1 skarinis (2) dz., ryt. ‘rankšluostis’, staibis (1) žem. ‘blauzda’ ir kt. Be jokių abejonių žodyne neturėtų būti vadinamųjų dvigubų nuorodų, pvz., pėrlaidas (1) žem. 2. žr. į šautys, išautys (3ª) žr. pertraukas ir kt. DŽ₃ tar­mybių reikšmių analizė rodo, kad tam tikrais atvejais nuoroda žr. būtina. Pirmiausia sutrumpinimas žr. vartotinas, kai, aiškinant terminio žodžio reikšmę, nurodoma į bendrašaknį bendrinės kalbos žodį (šiuo atveju kalbama apie darybos variantus), pvz., krūvinė (2) dz. žr. kruvinoji, nešliava (1) žem. žr. nešulys, pažinė (3ᵇ) žem. žr. pažintis, pleiškas (2) vak. žr. pleištas, ponýbė (1) 2. tarm. žr. ponija, sparus, ~i (4) tarm. žr. spartus, šeimynietis, ~ė dkt. (2) ryt. žr. šeiminykštis ir kt. Nuoroda žr. būtina, kai bendrinės kalbos žodis, į kurį nurodoma, vartojamas retai ir reikalauja išsamesnio aiškinimo (dažniausiai augalų, gyvūnų, įrankių, ligų ir kt. pavadinimai), pvz., bamblys (4) vak. žr. tranas, blusinės dgs. (2) žem. žr. tymai, bruišė (2) tarm. žr. kuoja, kertėklė (2), kertėklis (2) žem. žr. vėdega, šarkakojis (2) tarm. 1. žr. pentinius, 2. žr. pataisas, 1 trilapis (2) ryt. žr. pupalaiškis ir kt. Ji pateisinama taip pat tais atvejais, kai aiškinamasis žodis laikytinas etnografizmu, pvz., plūktuvė (3ᵇ) tarm. žr. bruk­tuvė, spāras (4) 1. vak., žem. žr. gegnė, žiūbčius (2) ryt. žr. žibikas ir kt. Pažyma žr. teiktina ypač tada, kai bendrinės kalbos žodis, į kurį nurodoma, turi keletą reikšmių, o terminis žodis vartojamas arba į žodyną dėtinas tik viena kuria nors jo reikšme, pvz., kasninkas (2) tarm. žr. kaspinas 1, mėdė (2) žem. žr. miškas 1, nešėnė (2) tarm. 1. žr. apdaras 1, pādis (2) žem. žr. padėlys 4, raugienė (2) ryt. žr. raugalas 4, slanktas (2) ryt. žr. sloga 1 ir kt. Atskirai aptartinas sinoniminio reikšmių aiškinimo santykis, kuris, kaip rodo DŽ₃ tarmybių analizė, ne visada aiškus, pvz., duonkepė (3ª) 2. ryt. žr. duonkubilis, minkytuvis (1) žem. ‘duonkubilis’ ir plg. dūonkubilis (1) ‘kubilas duonai maišyti, minkytuvis’ ir pan. Aiškinant žodžio reikšmę, kartais svarstytina, kuris iš minėtų būdų teiktinas labiau. Neturėtų kilti abejonių, kad nuorodinis reikšmių aiškinimas vartotinas tada, kai tarmybė nurodoma į įprastesnį, labiau įsigalėjusį bendrinės kalbos žodį, sinoniminis, – kai tarmybė apibrėžiama kitais tos pat ar artimos reikšmės bendrinės kalbos žodžiais, pvz., ištekūolė (2) ryt. 2. žr. nuotaka 1 ir plg. mōčia (1) ryt. fam. ‘motina’, mōtė (1) 2. tarm. ‘motina’; kačiulti, ~a, ~o žem. 1. žr. kutenti ir plg. glamžuoti, ~ūoja, ~āvo 2. žem. ‘my luoti, apkabinti’ ir kt. Dažniausiai DŽ₃ tarmybių reikšmės aiškinamos apibrėžiamuoju – aprašomuoju arba sinoniminiu būdu. Pasitaiko nemažai atvejų, kai reikšmė apibrėžiama bendrašakniais žodžiais, pateikiamos žodžių darybos reikšmės ir dar papildomai aiškinama tos pačios arba artimos reikšmės bendrinės kalbos ir tarmių žodžiais. Todėl abu minėti reikšmių aiškinimo būdai aptartini kartu, nes, pateikiant tarmybes, paprastai sinoniminis būdas papildo apibrėžiamąjį 235 – aprašomąjį, pvz., beržytė (1) tarm. ‘jaunų berželių miškas, beržynėlis’, ėskà (4) žem. ‘noras valgyti, apetitas’, kirtimas (2) 4. tarm. ‘glėbys, plėkas’ ir kt. Tačiau ir šiuo atveju tarmybių reikšmių aiškinime šalia bendrinės kalbos žodžių vartojami ir tarminiai, pvz., avìkas (2) 2. tarm. ‘sprogstančių karklų pūpuolė, avilė’ ir plg. avilė (3b) žem. ‘gluosnio, karklo ar blindės spurgana’, pūpuolė (1) ryt. ‘didesnio augalo pumpuras’ (tarmybės avilė ir pūpuolė keistinos bendrinei kalbai įprastais žodžiais pumpuras ir spurgana ). Pasitaiko atvejų, kai tarmybių reikšmės aiškinamos retai bendrinėje kalboje vartojamais žodžiais, kuriuos pateikiant daugeliu atvejų būtina nuoroda šnek., pvz., gvìzdė (2) žem. ‘nerimta moteris, pliuškė’, pliovóti, ~ja, ~jo tarm. ‘tauzyti, blevyzgoti’ ir kt. Atlikus DŽ₃ tarmybių, pavadinančių įvairius valgius, reikšmių analizę (plačiau žr. 1 lentelę), paaiškėjo skirtingas apibrėžiamojo – aprašomojo ir sinoniminio aiškinimo santykis, pvz., bùrgė (2) vak. ‘prasta sriuba, buza; tiršta nevykusi košė’, kliùrkė (2) vak. ‘prasta sriuba, kliurkalas’, skiñkis (2) vak. 2. ‘prasta sriuba’, veršputrė (1) žem. ‘prastas viralas, buiza’ ir kt. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad sinoniminio aiškinimo žodžiai reiškia tai, kas pasakyta apibrėžiamuoju – aprašomuoju būdu, pvz., miešimas, troškė arba aiškina plačiau, pvz., kliurkalas, ragaišis. Toks aiškinimas sinonimais, kaip yra nurodęs A. Gudavičius (1997: 34), niveliuoja artimų sememų reikšmių skirtumus, pabrėžia tik jų bendrumą. Tai rodo, kad ne visada atsižvelgiama į sisteminius tarminių žodžių ir jų reikšmių santykius, leksinės sistemos struktūrą (Lazauskaitė 1998: 22). Be to, pastebėtina, kad žodžiai, priklausantys sinoniminiam reikšmės aiškinimui, paprastai reikalauja išsamesnio detalizavimo. Kartais tokie žodžiai priskirtini šnekamajai kalbai, pvz., kliurkalas, troškė ir kt. (žr. 1 lentelę). Vadinasi, tarmybės turi būti apibrėžiamos kuo paprasčiau, t. y. semantiškai ir stilistiškai neutraliais žodžiais. Jei tarminis žodis visuotinai žinomas ir vartojamas bendrinėje kalboje, reikėtų pateikti ir jo sinonimų, aiškiai parodant, kad jie tarmybės neapibrėžia. J. Paulauskas (1974: 47) yra siūlęs tam tikromis trafaretinėmis formulėmis aiškinti atskiras grupes sudarančių žodžių reikšmes, pvz., gyvulių jauniklių pavadinimus. Iš DŽ₃ tarmybių sąrašo analizei parinkti tarminiai veiksmažodžiai, nusakantys kalbėjimą, ir jų galūnės ~a vediniai, žymintys pamatiniu žodžiu pasakyto veiksmo atlikėją. Tiksliau sakant, šio darybos tipo vediniai eina menkinamosios reikšmės veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimais ir yra bendrosios giminės (substantivum commune) daiktavardžiai (žr. 2 lentelę). 236 1 lentelė DŽS tarnybių, pavadinančių valgius, reikšmės Tarmybė Pažyma Žodžio reikšmės aiškinimo būdai Apibrėžiamasis-aprašomasis Sinoniminis Bendrinės kalbos žodžiais Žodžiais, reikalaujančiais išsamesnio aiškinimo Bendrinės kalbos žodžiais Žodžiais, reikalaujančiais išsamesnio aiškinimo 1 2 3 4 5 6 darytinis (1) etnogr. dz. ‘varškė, sumaišyta su saldžiu ar rūgusiu pienu arba su grietine’ burokienė (2) ryt. ‘burokėlių mišrainė’ sausienė (2) vak. ‘sausai virtos, troškintos bulvės, troškė’ (=‘troškintos bulvės’) slōpė (2) žem. ‘troškintos bulvės (ppr. su mėsa)’ grūdėnė (2) žem. ‘virtų grūdų valgis’ kruštienė (2) tarm. 1. ‘mиеžių kruopos’, 2. ‘jų sriuba’ šautas (2) žem. ‘lapų sriuba, lapienė’ plikbarščiai (1) tarm. ‘prasti, nedaryti barščiai’ daryti (=‘gerinti valgį uždaru’) burgė (2) vak. ‘prasta sriuba, buza; tiršta, nevykusi košė’ buza (=3. žr. pliurza 2) kliurkė (2) vak. ‘prasta sriuba, kliurkals’ (=šnek. ‘prasta sriuba, prastas gėralas’) veršputė (1) žem. ‘prastas viralas, buiza’ (=žr. buza) juōdikis (1) ryt. ‘kraujo sriuba, virta rūgštyme’ rūgštymas (= ‘rūgštus skystimas, rūgštis’) skiṅkis (2) vak. 1. ‘silpnas alus, gira’, 2. ‘prasta sriuba’ 237 1 2 3 4 5 6 misà (4) ryt. ‘duoninė ar šiaip kokia gira, rūgstymas’ (= ‘rūgštus skystimas, rūgštis’) sālymas (3b) ryt. 1. ‘salintų rugių miltų putra’, 2. ‘saldintas vanduo, putra (=1. ‘sriuba iš miltų ar kruopų’) miešimas’ (=2. ‘saldintas vanduo’) pāmentalas (34b) ryt. 1. ‘ruginių miltų putra, mentalas batviniams, girai rauginti’, 2. ‘rūgštis, daroma iš ruginių miltų’ putra (=1. ‘sriuba iš miltų ar kruopų’) mentalas (=1. ‘miltų maišymas; sumesta putra; užmieštas salyklas’) kiūkis (2) vak. 2. ‘suzmekusi duona’ saldabandė (2) vak. ‘saldi, nerauginta banda, 2 banda (=1. ‘kepalas’) ragaišis’ (=’rupių kvietinių ar miežinių miltų duona’) 1 miežainis (2) žem. ‘miežinis pyragas, ragaišis’ („ – “) 1 miežienis (2) ryt. ‘miežinis pyragas, ragaišis’ („ – “) lāistytinis (1) tarm. ‘miežinis taukais apipiltas pyragaitis’ pyragaitis (1) tarm. 2. ‘virtinis, didžkukulis’ paliēpsnis (2) ryt. ‘prieš krosnies liepsną kepta bandelė, paplotis’ pārpelis (1) ryt. ‘kukulis iš miltų arba bulvių’ švilpikas (2) ryt. ‘iš miltų ar bulvių ant rėčio ar tarkos susukamas kukulis’ 1 verštinis (2) tarm. ‘storas bulvinis sklindis’ 238 2 lentelė DŽ₃ tarminiai veiksmažodžiai, apibūdinantys kalbėjimą, ir jų galūnės -a vediniai Veiksmažodis | Veiksmažodinio vedinio reikšmės aiškinimas | Vartojamas pamatinis žodis | Kartojamas pamatinio žodžio reikšmės aiškinimas | Vartojami sinonimai ir t. t. | sniaukróti ~ja, ~jo ryt. ‘neaiškiai pro nosį kalbėti’ | sniaukrà b. (4) ryt. ‘kas sniaukroja’ | švėnauti, ~auja, ~avo tarm. ‘iš lėto kalbėti niekus, tauzyti’ | švėna b. (1) tarm. ‘kas švėnuoja, | niekus kalba’ | varėzgoti, ~ja, ~jo tarm. ‘niekus kalbėti, plėpėti’ | varėzgà b. (2) tarm. ‘kas varėzgoja, | plėpys’ | trailinti, ~a, ~o, trailúoti, -úoja, -ávo dz. ‘niekus kalbėti, taukšti, tauzyti’ | tráila b. (1) dz. ‘kas niekus kalba, | plėpys’ | švotróti, ~ja, ~jo ryt. ‘niekus tauzyti, plepėti’ | švótra b. (1), švótrà b. (2) ryt. ‘niekų tauzytojas, plepys’ | réntuoti, ~auja, ~avo ryt., dz. 3. ‘niekus kalbėti, plepėti’ | 1 rénta (1) ryt. 3. b. ‘tuščiakalbis žmogus’ Iš pateiktos medžiagos matyti, kad bendrinės kalbos žodyne būtina, kiek įmanoma, formalizuoti reikšmes. Suprantama, aiškinant tarminių žodžių ir jų vedinių reikšmes, nereikėtų pereiti vien tik į formalųjį lygmenį. Kalbant apie vedinius, atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką – pamatinio žodžio ir vedinio santykį. Pavyzdžiui, DŽ₃ veiksmažodinių vedinių analizė rodo, kad, aiškinant jų reikšmes, nutolta nuo pamatinių žodžių: 239 Iš aptartos medžiagos matyti, kad nusakant semantiškai analogiškus dalykus, reikėtų nustatyti definicijoje pateikiamos vedinio darybos reikšmės, apibrėžiamojo – aprašomojo ir sinoniminio aiškinimo santykį bei išdėstymo tvarką.2 Su reikšmių atrankos problema dažnai susiduriama aiškinant daugiareikšmius tarminius žodžius. Sprendžiant daugiau nei vieną reikšmę turinčių žodžių pateikimo klausimus, reikėtų vadovautis tais pačiais tarnybių atrankos kriterijais: išplitimu literatūroje ir žodynuose, sistemiškumu, ypač akcentuotinas reikšmės įsigalėjimas bendrinėje kalboje ir tarmėse. Dažniausiai DŽ₃ tarnybių reikšmių atranka šiuos kriterijus atitinka, pvz., róti, ~ja, ~jo dz. ‘spėti kartu ką daryti, suskubti’, taip pat plg. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateiktas reikšmes: 1. ‘spėti kartu ką daryti, suskubti’ LKŽ XI 841 (Drsk, Svn, Lš, Lp, Srj, Smn, Mrk; J. Jabl, V. Krėv), 2. ‘mėgti, labai norėti’ LKŽ XI 841 (Gmž, Sv) ir kt. Tačiau kartais kyla abejonių, kodėl tarmybė apskritai pateikta DŽ₃ tik viena reikšme, nors akademinio žodyno medžiaga rodo jų esant daugiau, pvz., užmainas (1) tarm. ‘užvadas’ ir plg. akademiniame žodyne užfiksuotas reikšmes: 1. ‘sumainymas, mainas’ LKŽ XVII 656 (Sut; MP 203), 2. ‘p kaitas, pakaitalas’ LKŽ XVII 656 (NdŽ), 3. žr. 1 užvadas 1 LKŽ XVII 656 (DŽ; Prng)3 ir kt. Tai pasakytina ir apie tarmybes, kurių reikšmės vienodai paplitusios tarmėse, pvz., tuntuoti, ~úoja, ~ávo ryt. ‘vaikščioti be tikslo, tupinėti, trepinėti vietoje’ ir plg. akademiniame žodyne nurodytas reikšmes: 1. ‘vaikštinėti be tikslo, dykinėti, tupinėti, trepinėti’ LKŽ XVII 25 (Ds, Lkm, Dbk, Krd, Švd, Sug, Ant, Slk, Lb, Rk, Kzt, Klt, Dglš, NdŽ), 2. ‘pamažu dirbinėti, triūsinėti’ LKŽ XVII 25 (Dkšt, Sld, Zr, Vžns, Dgl, Sdk, Ktk, An, Tr, Mlt, Antr, Mlk, Vj, Ktk, Lb, Slk, Lcl, Dglš), 3. ‘prižiūrėti, liuobti’ LKŽ XVII 25 (Ktz, Trgn, Slk)4 ir kt. Kartais neaiškus tarmybės reikšmės aiškinimo principas, pvz., tùmpis, ~ė dkt. (1) tarm. ‘storas, mažas, nevykus žmogus ar gyvulys’ ir plg. akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateiktas reikšmes: 1. ‘rambus arklys’ LKŽ XVII 18 (Užv, LK, DŽ¹), 2. ‘nevykėlis, liurbis’ LKŽ XVII 18 (Plt, Žr, DŽ¹)5 ir kt. Iš tikrųjų reikšmių skyrimas ir atranka – vienas sudėtingiausių uždavinių, nes žodyje galima skirti daugiau labiau specializuotų reikšmių arba mažiau, bet bendresnių, abstraktesnių (Gudavičius 1997: 35). Aiškinant tarminius žo- 2 Kartais DŽ₃ žodžio reikšmė nusakoma derinant kelis apibrėžiamojo – aprašomojo būdo variantus, pvz., vvėklis, ~ė dkt. (2) žem. ‘kas nuolat verkšlena, verkštys, zyzlys, prašinėtojas’ ir kt. 3 Remiantis akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, tarmybė užmainas dėl vartojimo retumo apskritai neteiktina bendrinės kalbos žodynui. 4 Dėl vartojimo siaurumo bendrinės kalbos žodynui neteiktina trečioji veiksmažodžio tuntuoti, ~úoja, ~ávo reikšmė. 5 Antrajame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime pateiktos žodžio tùmpis, ~ė reikšmės sutampa su akademiniame “Lietuvių kalbos žodyne” nurodytomis reikšmėmis. 240 džius, atrenkant jų reikšmes, svarbiausia atsižvelgti į žodyno sistemą ir reikšmių pateikimo būdus. Gauta 1998 12 01 LITERATŪRA Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. G u d a v i č i u s A. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas leksikos sistemiškumo požiūriu. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 33–39. K l i m a v i č i u s J. 1997: Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikmės ir problemos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 20–32. L a z a u s k a i t ė V. Dėl dzūk ybių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Jaunųjų kalbininkų konferencija. Konferencijos tezės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 13–15. L a z a u s k a i t ė V. 1998: Dėl tarmybių ir jų reikšmių pateikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Mokslinis seminaras, skirtas kalbininkės dialektologės A. Jonait ytės 70-mečiui. Pranešimų tezės. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 21–24. L y b e r i s A. 1983: Žodžių atrankos problema „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 147–154. LKŽ II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis, 1969. LKŽ VI – Lietuvių kalbos žodynas 6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. LKŽ VIII – Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ XI – Lietuvių kalbos žodynas 11, Vilnius: Mokslas, 1978. LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius: Mokslas, 1986. LKŽ XVII – Lietuvių kalbos žodynas 17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. M o r k ū n a s K. 1997: Norminamasis žodynas ir lingvistinė geografija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 40–45. P a u l a u s k a s J. 1974: Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas. – Kalbos kultūra 27, 40–49. P a u l a u s k a s J. 1985: Žodyno redagavimas žodžių grupėmis. – Kalbos kultūra 49, 6. ZUR BEDEUTUNGSANGABE DER DIALEKTISMEN IM „WÖRTERBUCH DER LITAUISCHEN GEGENWARTSSPRACHE“ („DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS“) Zusammenfassung Die Untersuchung der Bedeutungsangaben des in der dritten Auflage des „Wörterbuches der litauischen Gegenwartssprache“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. – Vilnius, 1993) enthaltenen dialektalen Wortschatzes hat erwiesen, daß bei der semantischen Charakterisierung solcher Wörter nicht immer die in der „Einführung“ dieses Wörterbuches festgelegten Grundsätze eingehalten werden. Hervorzuheben sind folgende Unzulänglichkeiten: 1. Analoge lexikalische Einheiten werden unterschiedlich erklärt; 241 2. Bei den zu derselben semantischen Gruppe gehörenden Dialektismen differiert das Verhältnis der umschreibenden und der synonymischen Deutung: Zum einen haben die sinnverwandten Wörter dieselbe Bedeutung, die die Definition angibt, zum anderen wirkt sie in Richtung der Einengung bzw. Erweiterung der Bedeutung des zu erklärenden Wortes. Solch ein Vorgehen verwischt die semantischen Unterschiede der nahverwandten lexikalischen Einheiten. Dadurch wird lediglich das Gemeinsame unterstrichen. Das zeugt wiederum davon, daß nicht immer auf die systembedingten Verhältnisse der Dialektismen und ihrer Bedeutungen sowie auf die semantische Struktur der dialektalen Lexeme entsprechenderweise Rücksicht genommen wird. Bei der Bedeutungsangabe der Dialektismen ist es deshalb unumgänglich, 1. ihre Bedeutungen mit semantisch und stilistisch neutraler Lexik zu definieren, 2. die Bedeutungen zu formalisieren und die analogen lexikalischen Einheiten auf dieselbe Art und Weise zu charakterisieren, 3. die Bedeutungsunterschiede der sinnverwandten Lexeme nicht zu nivellieren, 4. das Hauptprinzip des Aufbaus des Wörterbuches nach semantischen Gruppen konsequent durchzuführen. 242