Būdvardžių reikšmė ir valentingumas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Loreta VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius BŪDVARDŽIŲ REIKŠMĖ IR VALENTINGUMAS 1. Pastaraisiais dešimtmečiais daug rašoma ne tik apie veiksmažodžių", bet ir apie būdvardžių valentingumą. Kadangi būdvardis, kaip ir veiksmažodis, yra semantinis predikatas, jis gali būti aprašomas panašiai kaip ir veiksmažodis. Plg.: Svečiaidėkoja šeimininkams už vaišes (Sližienė 1994: 173). Jisyradėkingas man už pagalbą DZ. 1.1. Kalbant apie valentinguma, skirtingai nusakomas tarinio jungties (Ko- pula) ir būdvardžio santykis. Vieni, pvz., G. Helbigas (1992: 111), J. Erbenas, U. Engelis, W. Flamigas, W. Jungas (Starke 1973: 138), A. Valeckienė (1998: 41) tarinio jungtį būti aptaria kaip ir kitus veiksmažodžius, kurie gali prisijung- ti aktantus ir atlikti sakinio formuojamąjį vaidmenį. Kiti, pvz., U. Fixas (1970: 485), K. Junkeris (1969: 111) tarinio jungtį atskiria nuo kitų savarankiškos reikšmės veiksmažodžių kaip semantiškai tuščią, kuri gali būti tik tarpininke tarp daiktavardžio ir predikatinio būdvardžio. G. Helbigas (1992: 111), aptardamas būdvardžio valentingumą, kalba apie valentingumo hierarchiją ir skiria dvi pakopas. Pirmoje pakopoje yra jungties valentingumas, o antroje — predikatinio būdvardžio valentingumas. Jungties valentingumas esąs sintaksės lygmenyje, o semantikos lygmenyje galima esą kalbėti tik apie predikatinio būdvardžio valentingumą, nes jungtis šiame lyg- menyje pasirodanti tik kaip tarpininkė. Paėmę lietuvišką pavyzdį: sūnus yra panašus į tėvą, šias dvi pakopas galėtu- me pavaizduoti šitaip: ! Išsamesnė literatūra apie veiksmažodžių valentinguma pateikiama N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne“ T. 1. (1994: 55-57). 59 Yra sa = sūnus panašus I pakopa (yra — panašus) | į tėvą II pakopa ((yra) panašus — į tėvą) (yra) panašus P aad as T sūnus į tėvą Pirmoje pakopoje, pagal G. Helbigą, būdvardis, kaip ir daiktavardis, yra jungties sintaksinis aktantas. Antroje pakopoje, kuri yra semantikos lygmenyje, būdvardis yra predikatas. Būtent su juo, o ne su jungtimi ir būdvardžiu, siejami du aktantai — subjektinis vardininkas ir tiesiogiai nuo būdvardžio priklausoma prielinksninė konstrukcija. Jungtis, kuri semantikos lygmenyje negali būti predikatu, nes neturi leksi- nės reikšmės (Fix 1970: 486), yra tik tarpininkė, padedanti būdvardžiui išreikš- ti santykį tarp jo priklausomųjų (aktantų) (Helbig 1992: 111). Būdvardžio vartojimas sakinyje atributiškai taip pat rodo, kad jungtis nėra reikšminga, nusakant būdvardžio, kaip predikatinio žodžio, valentingumą. Apskritai kalbant, tarinio jungties valentingumas kelia abejonių ir sintaksės lygmenyje. Jei valentingumas yra veiksmažodžio reikšmės lemiama ypatybė, o tarinio jungtis yra „semantiškai tuščia“, tai kuo galėtų remtis jos sintaksinis va- lentingumas? Tai, kad tarinio jungtis siejasi su subjekto vardininku ir predika- tiniu žodžiu, ko gero, priklauso nuo jos, kaip veiksmažodžio, grynai gramatinio pajėgumo prisijungti kitus žodžius bei jų formas. Toks pajėgumas būdingas veiksmažodžiams apskritai (plg. Apresianas 1974: 120). Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama būdvardžių reikšmės ir valentingumo santykio tyrinėjimams.“ 2. Būdvardis, kaip atskira kalbos dalis, reiškia daikto ypatybę, kuri neegzis- tuoja savarankiškai.“ Ypatybė priklauso daiktui, kuris yra jos turėtojas. Būd- * Reikšmės ir valentingumo santykis bus nagrinėjamas, remiantis N. Sližienės (1986: 45-95) straipsniu. * Šiame straipsnyje atsiribota nuo būdvardžių bevardės giminės formų, kurios „paprastai ne- siejamos su daiktavardžiais ir ypatybę reiškia apibendrintai“ (DLKG 1994: 169). Lietuvių kalbo- je nėra bevardės giminės daiktavardžių, todėl jos negali eiti pažyminiais, negali būti su daikta- vardžiais derinamos. 60 vardis yra predikatinis žodis, kuris reiškia pozymi, priskiriamą daiktui. Požymis yra nusakomas kaip daikto savybė arba kaip santykis tarp dviejų ar daugiau daiktų. Būdvardis, kaip predikatinis žodis, sakinyje visada atveria vieną laisvą vietą argumentui, t. y. daiktui, kuris yra požymio turėtojas — deskriptas (D)". Dauguma būdvardžių atveria tik vieną laisvą vietą argumentui, būtent deskrip- tui. Tokie būdvardžiai yra vienvalenčiai. Jiems, kaip ir kitiems būdvardžiams, deskripto realizavimas yra būtinas, kadangi būdvardis priklauso nuo daiktavar- džio, yra su juo derinamas“. Yra būdvardžių, kurie požymį nusako kaip santykį tarp dviejų ar daugiau daiktų. Būdvardis, atverdamas dvi ar daugiau laisvų vietų predikato argumen- tams, pats valdo žodžius, žyminčius daiktus, kuriems priskiriamas predikatu reiškiamas požymis — santykis, išskyrus deskriptą, su kuriuo būdvardis derina- mas. Atvertų laisvų vietų skaičius priklauso nuo būdvardžio reikšmės. Būdvar- džio reikšmė taip pat reikalauja, kad būtų pavartota tam tikra valdomų žodžių forma (kibiras sklidinas vandens; sūnuspriklausomas nuo tėvų; aš dė- kinga tau už pagalbą). 2.1. Būdvardžio vartojimas su kitais žodžiais sakinyje priklauso nuo jo va- lentinių savybių, t. y. nuo to, kiek būdvardžio reikšmė atveria argumentams laisvų vietų, kurias užpildo tam tikros formos žodžiai. Būdvardžio valentingu- mas — tai būdvardžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos arba jų atitikmenys. Valentingumas siejamas su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis — sintaksės ir leksinės se- mantikos. 2.1.1. Predikatinės analizės metodu abstrakčiame loginės semantikos lyg- menyje nustatoma, kiek būdvardis, būdamas predikatiniu žodžiu, atveria laisvų vietų argumentams (t. y. tam tikriems vienetams ar individams realiame pasau- lyje) (Tekorienė 1982: 135). Atsižvelgiant į tai, ar būdvardis atveria vieną, ar daugiau vietų, skiriami vienvalenčiai ir daugiavalenčiai būdvardžiai. Jei būd- vardis nusako daikto x savybę F, jis atveria vieną laisvą vietą argumentui — po- žymio turėtojui, t. y. deskriptui (mėlynas dangus, gėlė yra graži). Tai vienva- lenčiai būdvardžiai. Jei būdvardis nusako santykį tarp dviejų ar daugiau daiktų, jo teiginio funkcija R (x, y...), kur tarp objektų x ir y... yra santykis R (pvz., sūnus panašus į tėvą). Tokie būdvardžiai yra dvivalenčiai arba daugiava- lenčiai, pvz.: aš skolingas kaimynui pinigais už iškirstus medžius. Predikati- nis būdvardis skolingas ,,neatsiskaites su kuo“ atveria keturias laisvas vietas ar- gumentams: aš [x], kaimynas [y], pinigai [z], medžiai [0.). Būdvardis reiškia šių keturių argumentų santykį (R) ir yra keturvalentis. | Deskripto terminas D. Tekorienės (1983: 97-107) ir E. Jakaitienės (1988: 62). “ Deskripto realizaciją sintaksiniame lygmenyje atitinka deskripto žodis (t.y. daiktavardis) — Np. 61 2.1.2. Loginės semantikos lygmenyje taip pat nustatomos argumentų se- mantinės funkcijos pagal jų santykį su predikatu bei kitais argumentais. Argu- mentai su įvardyta semantine funkcija yra semantiniai aktantai. Dažniausios yra šios būdvardžio semantinių aktantų funkcijos“: 1. Deskriptas [D] — apibendrinta požymio turėtojo ar savininko funkci- ja, kuri analizuojant konkrečių būdvardžių valentingumą gali būti detalizuoja- ma kaip agentas, patientas, percipientas, beneficientas, kontentyvas. 2. Agentas [A] — veiksmo atlikėjo funkcija, būdinga gyviems daiktams (ėjo geninas žąsimis vyras). 3.Patientas [P] — veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funk- cija, būdinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, taip pat abstraktiems da- lykams (laisvi žmonės, akys pilnos ašarų, karo baisumai priešiški žmogaus prigimčiai). 4. Percipientas [Pcp] — psichinės būsenos patyrėjo funkcija, būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, turinčioms tam tikrą nusi- teikimą jų atžvilgiu, psichologiškai į juos reaguojančioms (sit nus visiems nuo- laidus). 5.Beneficientas [B] — adresato, turėtojo funkcija, būdinga daugiausia gyvoms būtybėms, ypač asmenims, kurių naudai ar nenaudai kas yra (Jonas skolingas tėvui,Juozapota turtinga adatų). 6. Kontentyvas [Con] — būsenos ar ypatybės turinio funkcija, būdinga įvairiems daiktams bei reiškiniams (viršininkas godus garbės, knyga verta šimto litų). 7. Komparatyvas [Comp] — lyginimo standarto funkcija, pasitaikanti greta būsenos patiento ir būdinga daiktui, su kuriuo kas nors lyginama, lygiuo- jasi (sūnus panašus į tėvą, vertimas artimas originalui). 8. Kauzatyvas [Caus] — būsenos priežasties funkcija (Adomonis nekal- tas dėl Izidoriaus vargo). 9. Motyvas [M] — motyvavimo funkcija, būdinga daiktams, reiškiniams, kurie suvokiami kaip būsenos pamatas (vaikai dėkingiuž pagalbą). 10. Finityvas [Fin] — tikslo, paskirties funkcija, būdinga daiktams bei reiškiniams, kurių siekiama, kuriems kas skiriama, tinka (kėdė patogi sėdėti, antklodė reikalinga uzsikloti, kiaulės reikalingos ir Seriams). Nusakytos būdvardžio aktantų semantinės funkcijos yra būdvardžio semantinis valentingumas, kuris gali būti pavaizduotas būdvardžio semantinio valentingumo struktūra (SemVS). Sakinyje ją realizuoja tam tikra sintaksinio valentingumo struktūra. * Semantinių funkcijų pavadinimai čia pateikiami remiantis N. Sližienės (1994: 20) ir E. Ja- kaitienės (1988: 62) darbais. 62 2.1.3. Sintaksės lygmenyje nustatoma, kokios formos žodžiais yra realizuo- jami semantiniai aktantai. Būdvardžio reikalavimas tam tikros formos žodžių arba jų atitikmenų vadinamas būdvardžio sintaksiniu valentingumu, kuris gali būti pavaizduotas tam tikra sintaksinio valentingumo struktūra (SinVS).” Biidvardzio sintaksiniai aktantai turi atramą loginės semantikos lygmenyje, nes jie yra semantinių aktantų kalbinės (sintaksinės) realizacijos. Kiek predika- tas — būdvardis turi argumentų — semantinių aktantų, tiek yra ir sintaksinių ak- tantų. 2.1.3.1. Sintaksės lygmenyje nustatomas ir sintaksinių aktantų būtinumas bei fakultatyvumas. Atskirti šiuos aktantus galima naudojantis eliminavimo testu. Būtinųjų aktantų sakinyje negalima praleisti, nes tada sakinys būtų ne- gramatiškas ir nesuprantamas. Pvz.: Jislojalus vyriausybei DZ. Istaigapavaldi ministerijai DZ. «Jislojalus. * [staigapavaldi. Fakultatyvieji sintaksiniai aktantai sakinyje gali būti praleidžiami, o sakinys lieka gramatiškas ir suprantamas. Pvz.: Mokslas visiems reikalingas DŽ. Jibuvopaklusni motinai DZ. Plg.: Mokslas yra reikalingas. Jibuvopaklusni mergaitė. 2.1.3.2. Be sintaksinių aktantų (būtinųjų ir fakultatyviųjų“), prie būdvardžio gali jungtis ir kiti žodžiai, kurie vadinami laisvaisiais nariais. Laisvieji nariai ne- priklauso būdvardžio sintaksinei valentingumo struktūrai, nes nerealizuoja jo- kių semantinių aktantų loginės semantikos lygmenyje. Todėl jie yra laisvi ir, ' SinV struktūros — tai būdvardžių sintaksinio vartojimo modeliai, kurie žymimi šiais simbo- liais: Np — deskripto žodis, Adj — būdvardis, Pron — įvardis, Inf — bendratis, Part — dalyvis, SD — šalutinis sudėtinio sakinio dėmuo, Gen — kilmininkas, Dat — naudininkas, Acc — galininkas, Instr — įnagininkas. Pvz., būdvardžio laisvas „neprivalantis laikytis ko, nepaliestas“ SinVS yra Np — Adj — nuo Gen (vaikai laisvi nuo mokesčių). * Eliminavimo testo naudojimas fakultatyviųjų sintaksinių aktantų nustatymui yra skirtingai interpretuojamas. K. Junkerio (1969: 292) nuomone, visų būdvardžių pirmoji argumento laisva vieta būtinai turi būti užimta, o kitų laisvų vietų užėmimas gali būti fakultatyvus. Priešingai tei- gia K.-E. Sommerfeldtas (1971: 115), sakydamas, kad beveik visi būdvardžio partneriai yra [lo- ginės semantikos lygmenyje] būtini, o tokio partnerio praleidimas yra susijęs su būdvardžio reikšmės kito varianto aktualizavimu. * G. Helbigas (1992: 106) aptaria K. J. Saebo apibrėžtus (definit) fakultatyviuosius ir ne- apibrėžtus (indefinit) fakultatyviuosius aktantus. Jie priklauso nuo konteksto. Pvz.: Peteris negali rastižodyno. Jis jau ilgaiieško , bet veltui. Kalbama apie apibrėžto (definite) aktanto pralei- dima; klausytojas gali tiesiogiai iš konteksto užpildyti ieško argumento laisvą vietą. Plg. pvz.: Pe- teris sėdi prie radijo. Jis r ū k o . Kontekstas čia nepadeda. Užpildyti rūko argumento laisvą vietą reikia kalbėtojo bendrų žinių apie pasaulį. 63 kaip teigia D. Tekorienė (1983: 106), neaktualūs apibrėžiant būdvardžio reikšmę. Predikatinėje struktūroje laisvieji nariai atitinka ne predikato argu- mentus, o atskirus predikatus (Helbig-Schenkel 1973: 38; Helbig 1982: 24; Sli- žienė 1994: 35). Laisvieji nariai gali būti suprantami kaip redukuoti sakiniai (Helbig 1982: 24). Pvz.: Vyras rado šiai popietei patogią poguliui vietelę bk. Plg.: Vyras rado patogią poguliui vietelę, kuri tiko šiai popietei / tinkamą šiai popietei | Ji labai tiko šiai popietei. Laisvieji nariai kartais gali pavaduoti būdvardžio sintaksinius aktantus. Ta- čiau ir tokiais atvejais laisvieji nariai netraukiami į SinVS. Pvz.: Jis liūdnas ir dėl to [...], kad svetimas tapo savo namuose (plg. na- mams) Smn. Esate visuomenėje (plg. visuomenei) žinomas žmogus, ir aš klau- siu jus to, kas tą visuomenę domina Knd. O aš — tik pašalinis, visai nereikalingas jo gyvenime (plg. gyvenimui) Rdzv. Sakinyje laisvieji nariai gali būti pridedami ar numetami. Tačiau negalima paneigti, kad tam tikrame kontekste laisvieji nariai (freie Angabe) sakinio ko- munikacijai gali būti svarbiausi ir būtini. Toks laisvųjų narių komunikacinis būtinumas nėra susijęs su jų sintaksiniu — semantiniu (kaip laisvųjų narių) sta- tusu (Helbig 1992: 92). Kaip teigia H. Bluhmas (1978: 13), komunikacinis būti- numas yra kalbos vartosenos, o ne gramatikos kriterijus. Pvz.: Stebėtinu būdu Leonardas šį kartą visai ir nebuvo reikalingas to įkalbėjimo ar jo įtikinimo Sv. Laisvasis narys šį kartą komunikaciniu požiūriu yra būtinas. Jeigu jis būtų praleistas, sakinys būtų suprastas neteisingai. Plg.: Leonardas nebuvoreikalingas to jkalbéjimo ar jo įtikinimo Sv. Išeitų, kad Leonardo įkalbinėti nereikia ne tik Sikart, bet ir visa laiką. O sa- kiniu kaip tik norėta pasakyti, kad to jkalbéjimo ar itikinimo nereikia tik šį kar- tą. 2.1.3.3. Laisvųjų narių praleidimas yra kitoks nei fakultatyviųjų aktantų. Jei praleisdami laisvuosius narius, mes prarandame visą informaciją apie jų pa- teiktus faktus, tai sakiniai be fakultatyviųjų aktantų (palydovų) reiškia maž- daug tai, ką ir su jais, nes jais nusakoma tam tikra mūsų suvokiamos situacijos dalis (Sližienė 1995: 61). Pvz.: Tėvasskolingas kaimynui bk. Galima numanyti, kad tėvas skolingas tam tikrą pinigų sumą, kuri šioje situ- acijoje (kaip mažiau aktuali informacija) nepasakyta. 2.1.3.4. Kaip laisvieji nariai komunikaciniu požiūriu gali būti būtini, taip bū- tinieji aktantai gali būti praleidžiami, kad būtų išvengta komunikacinio pertek- liaus. 64 Pvz.: Čia Severja, prisikrembliavus pilną vytelinę, dar ilgai ilgai žiūrėjo į tolį. Vz. Biitinasis aktantas gali būti praleistas dialoge ir vientisame tekste. Tačiau ir tuomet jis pasakomas netiesiogiai (a) arba gali būti lengvai numanomas (b). Pvz.: a) Jis kažką skubiai rašė į palaidus bloknoto lapus, laikydamas jį ant kelių. Aplinkui métési jau pilni (plg. rašto) lapai Lnk. Vladukas, kad ir nepilną kibirą pasėmęs, nešiodavo iš prūdžiuko (=tvenkinio) vandenį Ap. Vis pilni ir pilni tie troleibusai, net stebies, kodėl tiek daug tų va- žiuojančių į miesto centrą Lnk. b) Visas jo gyvenimas pašoko. Aruodaikupini... (plg. visko) Mc. Mano piniginėpilna (plg. litų), esu dailiai apsirėdęs Sk. — Nenusiseké vaikui, — miglotai burbteli Vainoras pilna (plg. mais- to) burna Av. Būtent kontekstas išsaugo visa perteikiama informaciją ir Sis negramatisku- mas (būtinųjų aktanty eliminavimas prieštarauja kalbos sistemai) yra neutrali- zuojamas (Helbig 1992: 50). 2.1.4. Leksinės semantikos lygmenyje nustatoma, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti būdvardžio sintaksiniais aktantais. Tai lemia būdvardžio galė- jimas jungtis su tam tikros leksinės reikšmės žodžiais. Būdvardžio semantinio derinimosi su kitais žodžiais galimybės vadinamos būdvardžio leksiniu valen- tingumu." Pvz., galima sakyti paklusni motinai duktė, bet nepasakytume * pa- klusni tėvynei kėdė; su būdvardžiu vedinas einantis deskripto žodis ir įnaginin- kas turi įvardyti gyvą būtybę [+ Anim] arba žmogų [Hum] (vyrai arkliais vedi - ni bk, motina vaiku vedina bk). Būdvardžio nešinas deskripto žodis turi įvardyti gyvą būtybę [+Anim] arba žmogų [Hum], o įnagininkas įvardija gyvą būtybę [+Anim], žmogų [Hum] arba daiktą [-Anim] (nubėgo katinas pele nešinas bk, grįžo šuo žąsiessparnunešinas bk, čia perėjo per kiemą mer- ga kibirais nešina M-Pt; eina tuo sodu [moteris| kūdikiu nešina Bl, grįžo motina viščiukais nešina bk). Būdvardžio panašus leksinė aplinka gali būti įvairi. Pvz., vaikas [Hum] panašus į motiną [Hum] bk, į sudžiūvusį šakaliuką |-Anim] bk; skuduras |-Anim] panašus į ratu skriejantį paukštį [+ Anim] Cv, į su- tryptą viltį [Abstr] bk, į nuskriaustą kačiuką [+Anim] bk; keistas bildesys [Abstr] panašus į svajonių griūtį [Abstr] bk; visos idėjos [Abstr] panašios į nesveiko žmogaus kliedėjimus | Abstr] bk. Taigi sintaksinis ir leksinis būdvardžio valentingumas išorinėje struktūroje realizuoja būdvardžio semantinį valentingumą abstrakčioje giliojoje struktūro- je. " Leksinis valentingumas nurodomas šiais simboliais: Hum — žmogus, +Anim — gyva būty- bė, -Anim — negyvas daiktas, Abstr — abstraktus dalykas. 65 3. Kadangi būdvardžio valentingumas priklauso nuo jo reikšmės, tai tas pats būdvardis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju turi skir- tingą arba sintaksinį, arba semantinį ar leksinį valentingumą. Nuo būdvardžio reikšmės taip pat priklauso, keliavalentis yra būdvardis. Pvz., būdvardis kaltas, -a (1) reikšme „nusižengęs, nusikaltęs“ yra dvivalen- tis: Np - Adj - (dėlGen)" Tėvas nekaltas (dėl kaimyno ne- laimės) bk. Np - Adįj - (Instrpron) Aš (niekuo) nekaltas Vi. (2) reikšme „pasiskolinęs ką nors“ šis būdvardis yra trivalentis: Np - Adj - (Dat) - (Acc) ASkaltas (draugui) (du litus) bk Np - Adj - (Dat) - (Gen) Jonas kaltas (tėvui) (pinigų) bk." (3) reikšme „neatsiskaitęs su kuo“ būdvardis kaltas yra keturvalentis: Np - Adj - (Dat) - (Acc) - (užAcc) Senis kaltas (vaikui) (diidele) (uz darbą) bk. Np - Adj - (Dat) - (Gen) - (uzAcc) Kaimynas kaltas (man) (pinigų) (už arklį) bk. Np - Adj - (Dat) - (Instr) - (užAcc) Sesuo kalta (broliui) (rugiais) (už veršį) bk. Būdvardis dėkingas, -a (1) reikšme „reiškiantis ar jaučiantis padėką“ yra tri- valentis: Np - Adj - (Dat) - (uzAcc) Petras dėkingas (nepaZistama- jam) (uz pagalbą) bk. Pavartotas perkeltine (2) reikšme „palankus, tinkamas“, Sis būdvardis yra dvivalentis: Np - Adj - Dat Dékinga veiklai dirva Z. Siy būdvardžių skiriasi ne tik sintaksinis, bet ir semantinis valentingumas. Biidvardzio kaltas, -a, pavartoto (1) reikšme, SemVS yra Adj [P, Caus], Adj [P, Con]; pavartoto (2) reikšme — Adj [P, B, Con], o pavartoto (3) reikšme — Adj [P, B, Con, M]. Budvardzio dėkingas, -a, pavartoto (1) reikšme, SemVS | yra Adj [Pcp, B, M), o pavartoto perkeltine (2) reikšme — Adj [P, Fin]. 3.1. Skirtingas sintaksinis valentingumas ne visada rodo, kad būdvardis var- tojamas kita reikšme. Skirtingos SinVS gali būti tos pačios reikšmės paraleli- niai modeliai. Jie gali būti sutraukiami į vieną modelį su alternacinėmis sin- taksinių aktantų formomis, tarp kurių rašomas įžambus brūkšnys (/). Pvz., palankus, -i „tinkamas“ SinVS yra Np - Adj - (Dat/Inf) (Kiekvienas augalas auga ten, kur yra palankios (gyventi) (plg. gyvenimui) sąlygos Ž). Būdvar- '! Sintaksinėse valentingumo struktūrose ir pavyzdžiuose fakultatyvieji aktantai pateikiami skliausteliuose. 12 Jei sakinyje yra keli fakultatyvūs sintaksiniai aktantai, vienas jų sakinyje dažniausiai turi būti būtinai pasakytas. Pvz.: Jonas kaltas tėvui; Jonas kaltas pinigų . Bet: * Jonas kaltas. 66 džio kaltas, -a „pasiskolinęs ką nors“ SinVS yra Np - Adj - (Dat) - (Acc/Gen) (tėvas kaltas (kaimynui) (du litus / pinigų) bk.). Būdvardžio kal- tas, -a „neatsiskaitęs su kuo“ SinVS yra Np - Adj - (Dat) - (Acc/Gen/Instr) — (už Acc) (senis kaltas (Jonui) (triušį / pinigų / obuoliais) (už kepurę) bk.). Al- ternatyvūs sintaksiniai modeliai atitinka tą pačią SemVS (pvz., palankus, -i SemVS - Adj [P, Fin]). 3.2. Ta pati būdvardžio reikšmė galima ir tuomet, kai skiriasi tiek sintaksi- nis, tiek semantinis valentingumas. Tuomet yra nevienodai interpretuojama nusakomoji situacija. Pvz., būdvardis kaltas, -a „nusižengęs, nusikaltęs“ gali tu- rėti dvi sintaksinio ir semantinio valentingumo struktūras: (1) SinVS Np - Adj - (dėlGen) SemVS Adj [P, Caus] Pvz.: Tėvas nebuvo kaltas (dėl kaimyno nelaimės), bet vis dėlto jam kažkas sugnybo širdį bk. (2) SinVS Np - Adj - (Instrpron) SemVS Adj [P, Con] Pvz.: (Tuo) irjisyrakaltas Jb; Aš (niekuo) nekaltas Vz; Tėvas badu juos marina, jis vienas ka It a s (viskuo) Cv. (1) sakinyje pasakoma konkreti nusižengimo priežastis, (2) sakiniuose pavarto- tas apibendrintos reikšmės įvardis neįvardija kaltumo priežasties. Tačiau dažniausiai, kai skiriasi ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas, būdvardžio reikšmės yra skirtingos. 3.3. Tarp būdvardžio SinVS ir SemVS galimi tokie santykiai. 3.3.1. Būdvardžio SinVS skirtingos a) SemVS taip pat skirtingos. Būdvardis dažniausiai vartojamas skirtingo- mis reikšmėmis (išskyrus tokius atvejus kaip 3.2.). (1) įkyrus, -i a) „įkyrintis, erzinantis nuolatiniu prašymu, lindimu, kartojimu ko nors“: Nebūk [ru] [P] (kitiems) [Pcp] įkyrus VI. Np -Adj - Dat) Ramučio globa [Con] (jam) [Pcp] pasidarė jau nepakenčiamai įkyri M-Pt. b) „nuobodus“: Strijkauskis [P] (t. y. knyga) yra įkyrus (skaityti) [Fin] Dk. Np -Adj - (Inf) (2) parankus, -i I a) „patogus“: Dalgis [P| man |[B|parankus Z. Np -Adj - Dat b) „tinkamas“: Puodelis [Plparankus susipilti [Fin] Z. Np -Adj - Inf b) SemVS ta pati. Skirtingos SinVS funkcionuoja kaip paraleliniai mo- dehai. (1) atsparus, -i ,,nepasiduodantis išorės veikimui®: a. Np -Adj - Dat Paukščio krūtinė atspari vėjams bk Adj [P, Con] b. Np -Adj - prieš Acc Paukščio kriitiné atspari prieš vėją Cv. Bet: karsciui atsp arus metalas bk. *metalasatsparus prieš karštį bk. (2) atviras, -a „nuoširdus, viską pasakantis®: 67 a. Np -Adj - (Dat) Aš (tamstai) esuatvira, nes žinau, kad esi geras M-Pt. Adj [Pcp, B] b. Np -Adj - (sulnstr) Matote, aš (su jumis) atviras, ponas Vainorai Avž. (3) godus, -i „daug norintis, gobšus“: a. Np -Adj - Gen Versis god us gėrimo Z. Adj [Pcp, Con] b. Np -Adj -Inf Versisgodus gerti Z. (4) lygus, -i „to paties didumo, gerumo; vienodas“: a. Np -Adj - Dat Draugai man buvo lygūs arba uz mane aukštesni.“ Adj [P, Comp] b. Np -Adj - sulnstr Vaikas lygus su senbernaru bk. (5) malonus, -i „teikiantis džiaugsmo, geras, palankus“: a. Np -Adj -(Dat) Ji (Mazariniui) nebusmaloni Dr. Adj [Pcp, B] b. Np -Adj - (suInstr) Bernaras mokėjo būti malonus (su moterimis) Knd. (6) pajėgus, -i „kuris daug pajėgia, stiprus, tvirtas“: a. Np -Adj - Dat Zmogusnepajégus kūrybai Z. Adj [P, Con] b. Np -Adj - Inf Zmogusnepajégus kurti Z. (7) rangus, -i „vikrus, apsukrus“: a. Np -Adj - (prieGen) Rangus (prie darbo) žmogus DZ. Adj [P, Fin] b. Np -Adj - (Inf) Jisnerangus (dirbti) DZ. (8) vertas, -a „tinkamas, nusipelnęs“: a. Np -Adj - Gen Jonasvertas paminėjimo bk Adj [P, Con] b. Np -Adj - Inf Jonasvertas paminėti bk 3.3.2. Budvardzio SinVS ta pati. a) SemVS skirtingos. Būdvardis vartojamas skirtingomis reikšmėmis ir kiek- vienu atveju priklauso kitai semantinei grupei, bet jo sintaksinis valentingumas toks pat. Plg.: (1) artimas, -a a) „panašus, beveik atitinkantis ką“: Toks poelgis [P] atrodė artimas išdavystei [Comp] Avž. Np - Adj - Dat b) „turintis glaudžių ryšių“: Kokia tai tauri, protinga, pačia savo prigimtimi tau [B] artima moteris [P] Rdzv. (2) imlus, -i a) „gerai imantis, gabus“: Jis [Pcp] im lus mokslui [Con] bk. Np - Adj - Dat b) ,,lengvai priimantis“: Dirvožemis [P]im lus drėgmei [Con] bk. (3) kupinas, -a 3 J. Šukys (1998: 504) teigia, kad lyginant pagal ūgį vartojama prielinksniné konstrukcija sulnstr, bet kai lyginama pagal vertę, kokybę, reikia rinktis Dat. 68 a) „labai pilnas, su kaupu“: Obelis [P] šįmet buvokupina obuolių [Con] Smn. Np - Adj - Gen b) prk. ,,labai apimtas ko nors“: Kupinas gražiausių įspūdžių [Con] [...] grįžau [aš] [Pcp] į mylimą gimtinę Vn. (4) pilnas, -a a) „visiškai užimtas, daug turintis“: Gatvė [P| pilna dulkių [Con] Ap. Np - Adj - Gen b) prk. „apimtas, kupinas jausmo, ypatybės“: Ir vėl Šimonis [Pep]pilnas geros vilties [Con] žvelgė į ateitį Smn. (5) palankus, -i a) „pritariantis, simpatizuojantis, gera linkintis“: Mums [B] palankus žmogus [Pcp] DZ. Np - Adj - Dat b) „tinkamas“: Sąlygos [P]palankios (gyvenimui) [Fin] bk. (6) reikalingas, -a a) „be kurio negalima verstis, privalus“: Vaikui [B]reikalinga priežiūra [Con] bk. Np - Adj - Dat b) „kurio reikia“: Kiaulės [Plreikalingos Seriams [Fin] Jb. (7) turtingas, -a a) „daug ko nors savyje turintis“: Maistas [P] turtingas vitaminų [Con] Z. Np - Adj - Gen b) „daug ko nors turintis“: Juozienė [B] turtinga adatų [Con] bk. 3.4. Skirtingi būdvardžiai gali turėti vienodą sintaksinį, bet skirtingą seman- tinį valentingumą, ir atvirkščiai: būdvardžių semantinis valentingumas gali būti vienodas, o sintaksinis - skirtingas. Galimi keli atvejai. 3.4.1. Būdvardžių SinVS vienodos. a) SemVS taip pat vienodos. (1) a. Taukų [Con] kupina gelda [P] Ž. b. Grioviai [P] pilni žolės [Con] Cv. Np - Adj - Gen c. Stiklinė [P] sklidina pieno [Con] bk. d. Maistas [P] turtingas vitaminų [Con] Z. Visiems šiems būdvardžiams būdinga bendra reikšmė „daug ko nors savyje turintis“. Žinoma, jų individualios reikšmės gali būti skirtingos, bet gali būti ir sinonimiškos (plg. pilnas, sklidinas). b) SemVS skirtingos. (2) a.Jis [P] arklio [Con]reikalingas Jb. b. Ona [B]turtinga adatų [Con] bk. Np - Adj - Gen c. Žmonės [Pcp gobšūs (pinigų) [Con] Z. 69 Nors būdvardžių sintaksinis valentingumas vienodas, jų reikšmės yra visiš- kai skirtingos. 3.4.2. Būdvardžių SinVS skirtingos. a) SemVS vienodos. Tokie būdvardžiai priklauso skirtingoms sintaksinėms klasėms, bet tai pačiai semantinei grupei. (3) a. Np - Adj - Gen Žmogus pilnas pasiutimo bk. b.Np-Adj-Dat Vincasabejingas poezijai bk. c.Np-Adj-Instr Brolistikras savo mirtimi bk. Adj [Pcp, Con] d. Np - Adj - užAcc Žmogus atsakingas už savo pasirinktą kelią bk. Šie būdvardžiai nusako asmens psichinį santykį su daiktu ar reiškiniu. b) SemVS skirtingos. (4) a. Np-Adj-Dat | Duktė [Pcp]paklusni motinai [B] DZ. b. Np - Adj - Instr Vyrai [A] pareina arkliais [P]vedini DZ. c. Np - Adj - nuoGen Vyro poziaris [P] skirtingas nuo žmonos požiūrio [Comp] bk. d. Np - Adj — (Inf) Tévas [Pcp] ga bus (mokyti) [Fin] bk. Būdvardžių reikšmės yra skirtingos, nes nusakomos skirtingos situacijos. 4. Taigi būdvardžio (panašiai kaip ir veiksmažodžio) reikšmių santykiai su jo valentingumu gali būti gana įvairūs. Jeigu būdvardžio sintaksinis valentingu- mas yra vienodas, skiriasi jo semantinis valentingumas, ir reikšmės yra taip pat skirtingos. Jei būdvardžio sintaksinis valentingumas skiriasi, gali skirtis ir jo se- mantinis valentingumas, be to, dažniausiai skirtingos yra ir būdvardžio reikš- mės. Bet tą pačią būdvardžio SemVS gali atitikti ir kelios sintaksinio valentin- gumo struktūros, kurios paprastai funkcionuoja kaip paraleliniai modeliai, o būdvardžio reikšmė yra iš esmės ta pati. Gali būti kelių būdvardžių vienodas ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas. Tuomet visiems šiems būdvardžiams būdinga bendra reikšmė (jie priklauso tai pačiai semantinei grupei), ta reikšmė toliau gali būti detalizuojama. Tačiau kai būdvardžių sintaksinis valentingumas sutampa, semantinis valentingumas gali skirtis, tada būdvardžių reikšmės ski- riasi, nes nusako skirtingas situacijas. Tokie būdvardžiai priklauso skirtingoms ir sintaksinėms klasėms, ir semantinėms grupėms. Galima sutikti su N. Sližie- ne (1995: 69), kad sintaksinis valentingumas, kuris kalbos vartotojui pirmiausia krinta į akis, vienas pats nerodo nei reikšmių tapatumo, nei jų skirtumo. Gauta 1998 11 02 SUTRUMPINIMAI Ap — Juozas Aputis Avž — Jonas Avyžius 70 Blt — Juozas Baltušis bk — bendrinė kalba Cv — Petras Cvirka Dk — Simonas Daukantas Dr — Petras Dirgėla DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1993 Jb — Jonas Jablonskis Knd — Saulius Tomas Kondrotas Lnk — Romualdas Lankauskas Mč — Jonas Mačiulis M-Pt — Vincas Mykolaitis-Putinas Rdzv — Bronius Radzevičius Sv — Jurgis Savickis Smn — Ieva Simonaitytė Šk — Antanas Škėma VI — Motiejus Valančius Vn — Antanas Vienuolis Vž — Vaižgantas (Juozas Tumas) Ž — Lietuvių kalbos žodynas. T. I-XVII. Vilnius, 1968-1996. LITERATŪRA Apresian 1974: Anpecsn IO. JĮ. Jlekcuueckan cewmanmuxa, Mocksa: Hayka. Bluhm H. 1978: Uber kommunikative Notwendigkeit und Valenz. — Valence, Semantic Ca- se and Grammatical Relations. Ed. W. Abraham, Amsterdam: John Benjamins B.V., 9-21. DLKG 1994 — Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir en- ciklopedijų leidykla. DŽ 1993 — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. St. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidykla. Fix U. 1970: Zum Verhaltnis von Syntax und Semantik im Wortgruppenlexem. — WZ der Karl-Marx-Universitat Leipzig. GSR. 19(4), 483-501. Helbig GG. Schenkel W. 1973: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut. Helbig G. 1982: Valenz-Satzglieder-Semantische Kasus-Satzmodelle, Leipzig: VEB Verl. En- zyklopadie. Helbig G. 1992: Probleme der Valenz — und Kasustheorie, Tiibingen: Niemeyer. Jakaitiene E. 1988: Leksiné semantika. Vilnius: Mokslas. Junker K. 1969: Zur Valenz beim Adjektiv. — WZ der Humbolt — Universitit zu Berlin. GSR. 18(2), 291-293. Ž 1-XVII — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16-17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996. Sližienė N. 1986: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija, — Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 45-97. 71 Sližienė N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, Vilnius: Mokslo ir en- ciklopedijų leidykla. Sližienė N. 1995: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir jo aprašymo principai, — Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 54-74. Sommerfeldt K.E. 1971: Zur Valenz des Adjektivs. — Deutsch als Fremdsprache 8(2), Leipzig. 113-117. Starke G. 1973: Satzmodelle mit pradikativem Adjektiv im Deutschen. — Deutsch als Fremdsprache 10(3), Leipzig, 138-147. Šukys J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. Tekorienė D. 1982: Sintaksinė semantika, jos nagrinėjimo metodai ir žodžių junginių se- mantikos problemos. — Kalbotyra 33(1), 132-139. Tekorienė D. 1983: Lietuvių kalbos būdvardžio semantinis valentingumas. — Kalboty- ra 34(1), 97-107. Valeckiené A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BEDEUTUNG UND VALENZ DER ADJEKTIVE Zusammenfassung Im letzten Jahrzehnt sind viele Publikationen erschienen nicht allein zum Problem der Va- lenz der Verben, sondern auch zu dem der Adjektive. Das Adjektiv als pradikatives Wort im Satz hat immer eine Leerstelle fūr ein Argument, d. h. fiir ein Ding, das den Trager der Eigenschaft ausdriickt — fiir das Deskript. Es gibt Adjektive, die zwei — oder auch mehr — Leerstellen fiir die Argumente des Pradikats haben. In diesen Fallen regiert das Adjektiv selber die Worter, die Dinge ausdriicken, welchen das durch das Pridikat ausgedriickte Kennzeichen zugeteilt wird: es ist eine Beziechung — mit Ausnahme des Deskripts — die auf der Kongruenz des Adjektivs beruht. Die Zahl der Leerstellen hangt von der Bedeutung des Adjektivs ab. Die entscheidende se- mantische Eigenschaft des Adjektivs ist eine bestimmte Anzahl von Leerstellen zu bedingen, die im Satze Worter mit einer gewissen Bedeutung sowie deren Formen — oder ihre Entspre- chungen — ein nehmen. Die Valenz bezieht sich auf drei Ebenen: auf die abstrakte Ebene der logischen Semantik und auf zwei konkrete Ebenen — auf die der syntaktischen bzw. der lexika- lischen Semantik. Die durch die Aktanten des Adjektivs ausgedriickten semantischen Funktionen bilden die semantische Valenz des Adjektivs, die durch die Struktur der semantischen Valenz (Sem VS) dargestellt werden kann. Der Anschluf an das Adjektiv obligatorischer Wortformen (oder ihrer Entsprechungen) heiBt syntaktische Valenz des Adjektivs, die durch die entsprechende Struktur der syntaktsischen Valenz (Sin VS) darzustellen ist. Die syntaktischen Aktanten des Adjektivs treten dabei als sprachliche Realisierung der semantischen Aktanten auf. Da die Valenz des Adjektivs von seiner Bedeutung abhangt, konnen die Beziehungen der Bedeutungen des Adjektivs zu seiner Valenz ziemlich unterschiedlich sein. Wenn die syntakti- sche Valenz des Adjektivs einheitlich ist bei unterschiedlichen Bedeutungen des Adjektivs, kann sich seine semantische Valenz unterscheiden. Aber der gleichen Struktur des Adjektivs Sem VS konnen einige. Strukturen der syntaktischen Valenz entsprechen, die gewohnlich als parallele Modelle fungieren, wobei die Bedeutung des Adjektivs im Wesentlichen die gleiche bleibt. Manche Adjektive werden durch die gleiche syntaktische wie auch semantische Valenz 72 gekennzeichnet. In diesen Fallen weisen alle diese Adjektive die gleiche Bedeutung auf (sie gehėren zur gleichen semantischen Gruppe) die weiterhin detailliert werden kann. Doch wenn auch die syntaktische Valenz der Adjektive ūbereinstimmt, kann sich die semantische Valenz unterscheiden, wobei sich auch die Bedeutungen der Adjektive unterscheiden, die unter- schiedliche Situationen bezeichnen. Diese Adjektive gehoren zu unterschiedlichen syntakti- schen und semantischen Klassen bzw. Gruppen. 73