Dėl Mažosios Lietuvos vietovardžių su „-kehmen“ / „-keimen“ ir „-lauken“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (1999) Daiva DELTUVIENĖ Vilniaus universitetas DĖL MAŽOSIOS LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ SU -KEHMEN / -KEIMEN IR -LAUKEN Pastaruoju metu įvairių sričių mokslininkų dėmesys vis dažniau krypsta į Mažąją Lietuvą. Toponimikos tyrimo objektas – gausūs šios teritorijos lietuviški (iš dalies baltiški) vietovardžiai. Mažosios Lietuvos vietovardžių kilmę, darbą yra nagrinėję F. Hoppe (Hoppe 1877), O. Natau (Natau 1937), W. Fenzlau (Fenzlau 1936), V. Pėteraitis (Pėteraitis 1997) ir kt. Šiame straipsnyje panaudota medžiaga surinkta iš Berlyno slaptajame Prūsijos archyve esančių Rytprūsių foliantų. Aptariamų vietovardžių nepavyko rasti jokiuose Rytų Prūsijos vietovardžių sąrašuose ar žinynuose. Tai unikali medžiaga, galinti suteikti daug informacijos apie lietuvininkus, jų kalbą, tuometinį jų gyvenimą, ryšius su kitomis ten gyvenusiomis tautomis. Straipsnyje aptariami XVI–XVII a. sudurtiniai oikonimai, kurių antrasis sandas yra -keh­men / -keimen (liet. kiemas „atskira kaimo sodyba, ūkis; kaimas, sodžius“ LKŽ V 748; kaimas „valstiečių gyvenvietė; sodžius“ LKŽ V 54) ir -lauken (liet. laukas „lygi, be medžių vieta; dirbama žemė; kaimas, sodžius“ LKŽ VII 177). Pagal pirmojo sando kilmę dūriniai, kurių antrasis sandas -keh­men / -keimen, suskirstytini į keletą grupių. 1. Lietuviškas asmenvardis + kiemas / kaimas: Drutʒkeimenn (Amt Insterburg) 1564 (Ostpr. Fol. 4599 99), Drudtschkeh­men 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 66), Druʒkehmen 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 81): veikiausiai liet. *Druckiemiai / *Druckiemis ar *Druckaimiai / *Druckaimis. Iš avd. Drūčas arba Drūčkus : drūčkis „storas žmogus, gyvulys“ (LPŽ I 529). Plg. taip pat vv. Drutschellen, Drutschlauken (Goldbeck II 44). Gerkischkeinenn (Amt Insterburg) 1564 (Ostpr. Fol. 4599 55): lietuviška lytis būtų *Gerkiškaimis / *Gerkiškaimiai. Pirmasis sandas yra priesagos -išk- vedinys iš avd. Gérkis, Gérkė (LPŽ I 656) arba iš pr. avd. Gerke, Gerko (Trautmann 1925: 31). Tačiau galima ir vokiška asmenvardžio kilmė1. Kostangkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 6): *Kostankiemis / *Kostankiemiai. Iš avd. Kastántas (: Konstántas LVKŽ 222). Po k, einan- 1 Plg. vok. avd. Gerke, Gehrke (Bach 1974: 71). 101 čios žodžio pradžioje, a gali būti keičiama į o (Fenzlau 1936: 22–23), pvz., Korallischken (Karališkiai), Kollaten (Kalotė). Kurschekmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 172): turbūt liet. vv. *Kuršk iemis / *Kuršk iemiai. Iš avd. Kurszus, Kurszys, Kurszaitis, Kurszatis, Kurszis (Kalwaitis 1910: 13). F. Hoppe vietovardžius su šaknimi Kursz- ar Kursch- taip pat kildina iš asmenvardžių Kurszus, Kurszies, Kurszat, Kurschat (Hoppe 1877: 407–408). Meschkakehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 148): liet. vv. *Meškakiemis / *Meškakiemiai. Tai galbūt dūrinys iš avd. Meška : meška „lokys; nerangus, dramblotas, sunkus, sutinutęs žmogus“ (LPŽ II 212) ir apeliatyvo kiemas. Plg. taip pat avd. Meszka, Meszkatis, Meszkis, Meszkys (Kalwaitis 1910: 14). Pluβkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 58): *Pliuskkiemis / *Pliuskkiemiai ar *Pliuškkiemis / *Pliuškkiemiai. Iš avd. Pliuš kis, Pliuskỹs, Pliuskà, Pliùškus : pliùškė „pliauska, atskala, skeveldra; kas suplotas, plokščias“ arba Pliùškis, Pliuškỹs, Pliùškus : pliùškis „puoš eika, pamaiva; nerimtas, lengvabūdis, pasileidęs žmogus; kas pliaukšia niekus, viską išplepa, niekakalbis, tauškalius“ (LPŽ II 479). Plg. taip pat avd. Pluszis, Pluszys (Kalwaitis 1910: 15). G. Gerulis aptaria pr. vv. Pluselawken 1419, kurio kilmę jis aiškina taip: liet. pliušė + pr. laucks (Gerullis 1922: 216). F. Hoppe pirmąjį sandą taip pat mano esant lietuviškos kilmės – iš plusze, pluszis „Schnittgras“ (Hoppe 1877: 411). Tačiau nereikėtų atmesti ir asmenvardinės pirmojo sando kilmės galimybės, nes dauguma Mažosios Lietuvos sudurtinių vietovardžių buvo sudaryti pagal gyventojų pavardes (Pėteraitis 1997: 15). Pruβelkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 57 ), Pruβelkehmen 1687 (Ostpr. Fol. 4627 14): *Prus elkiemis / *Prus elkiemiai. Plg. avd. Prusáitis, Prūsáitis, Prūsas, Prusėlis, Prūsėlis (LPŽ II 519). Skahnkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 106): lietuviška lytis būtų *Skankiemis / *Skankiemiai. Iš avd. Skãnas : skãnas „skanus; kuris gero skonio, gardus“ (LPŽ II 730). Stulgkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 57): *Stulgkiemis / *Stulgkiemiai. Iš avd. Stulgà, Stùlgas, Stulgỹs, Stūlgis : stulgỹs „brastinis tilvikas (Tringa ochropus); rėksnys“; stulgùs „pailgai apvalainas, ovalus; išdidus, išpuikęs“ (LPŽ II 845–846). Plg. taip pat avd. Stulgies, Stulgait, Stulgeries (Hoppe 1877: 417) ir Stulgys (Kalwaitis 1910: 17). Schmülkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 59), Sзmulkehmen 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 65), Smulkehmen 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 79): *Smulkk iemis / *Smulkk iemiai. Iš avd. Smulkys (Kalwaitis 1910: 17), Smulkà, Smùlkis, Smulkỹs : smulkùs „susidedantis iš mažų dalelių, kruopelių; kuris mažo mato, mažų matmenų; plonas ir kt.“ (LPŽ II 772) arba Šmùlis, Šmuilỹs, kurie iš hebr. kilmės krikščioniško vardo Samuelis, plg. vok. Schmuel : Samuel, Schmu(h)l : Samuel (LPŽ II 963). Plg. dar vv. Schmulkehlen, Schmul- 102 ken (Goldbeck II 144). Variantuose Sȝmulkēhmen ir Schmülkehmen liet. s keičiama į š. W. Fenzlau nuomone, tam įtakos turi vokiečių (tiek žemaičių, tiek aukštaičių) kalbos ypatumas tarti [š] prieš kitus priebalsius. Jo manymu, vokiečiai aukštaičiai dažniausiai išlaiko lietuvišką [š], o vokiečiai žemaičiai keičia jį į [ž] (Fenzlau 1936: 80). Tokių variantų galima rasti ir daugiau: Schmeilen – Smailen, Schmaleduhmen – Smalleduhmen, Smilgen – Schmilgen ir t.t. (Peteraitis 1997: 360–361). Galima ir kita vietovardžio kilmės versija – iš būdvardžio smulkūs + kiēmas, plg. liet. vv. Schwentakemen 1590 (Barkowski 1928: 34): šventas + kiēmas, Szemkehmen 1785 (Goldbeck II 211): žemas + kiēmas. Tokia vietovardžių daryba pažįstama lietuvių ir latvių vardynui, plg. liet. vv. Aukštālaukiai, Aukštālaukis (LAŽ II 17). 2. Vokiškas asmenvardis + kiemas: Bernigkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 149): *Bernikiemis / *Bernik iemiai. Pirmasis sandas kilęs iš vok. avd. Bernick(e) (Förstemann 1900: 259; Heintze 1933: 136). Neatmestina ir šio asmenvardžio lenkiškos kilmės galimybė2. Dedekehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 124): *Dedekiemis / *Dedekiemiai. Iš vok. avd. Dede (: Theodulf) (Gottschald 1954: 232). Plg. taip pat vv. Dedewethenn 1557 (Barkowski 1928: 232). Ryšys su liet. avd. Dėdỹs (LPŽ I 478) taip pat įmanomas. 3. Lenkiškas asmenvardis + kiemas: Wallnigkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 41): *Valnikiemis / *Valnikiemiai. Pirmasis sandas sudarytas iš lenk. avd. Wolnik (Rymut 1991: 174) > liet. Valnik- (: valnas „frei, los, ledig“ LEW II 1192). 4. Bendrinis žodis + kiemas: Groß Sȝirßkehmen (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 92): *Širškiemis / *Širšk ie miai. Iš liet. širšė „klostinių vapsvų šeimos vabzdys; vapsva; kas labai piktas, užkliudytas tuoj įtūžta, įširsta“ (LKŽ XIV 906) + kiemas. 5. Ne visai aiškūs atvejai: Jelliczkehmen (Amt Insterburg) 1687 (Ostpr. Fol. 4627 11): *Jelickiemis / *Jelickiemiai arba *Jelisk iemis / *Jelisk iemiai. Šio vv. pirmojo sando etimologija galėtų būti dvejopa: iš lenk. avd. Jalec 1383 (Rymut 1991: 136) arba iš vok. avd. Jellies (: Vigelius) (Gottschald 1954: 610)3, nors abi interpretacijos reikalauja nuodugnesnės analizės. Schulckemej (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 13). Jeigu raidžių junginys sch atitinka š, tai lietuviška lytis galėtų būti *Šulk iemiai. Tuomet ² Plg. avd. Bernikas (: lenk. Bernik : Bernard), Bėrnikis (LPŽ I 239). ³ Plg. taip pat Bach 1952: 168. 103 pirmasis sandas kilęs iš vok. avd. Schule (: vid. vok. schulen „slaptą žiūrėti, tykoti“) (Heintze 1933: 433) arba iš liet. avd. Šulys : šūlas „įkastas klojimo durų, medinio šulinio rentinio, vartų, tilto ir kt. stulpas; medinio kibiro, statinės šono lentelė“ (LPŽ II 989)⁴. Raidžių junginį sch gali atitikti sk, tada lietuviškas atitikmuo būtų *Skulkiemiai. Tuomet pirmasis sandas kilęs iš įmanomo avd. *Skulis ar *Skulys. W. Fenzlau teigimu, raidžių junginys sch gali kai kuriais atvejais atspindėti ž (Fenzlau 1936: 87), tada lietuviška lytis būtų *Žulkiemiai. Šiuo atveju pirmasis sandas kildintinas iš liet. avd. Žulys : žulys „stačia liežuvis“, „žulūs „stačiokas, nemandagus“ (LPŽ II 1348) arba Žulkà, *Žulkys, Žulkus (su priesaga -k- iš šaknies žul-) (LPŽ II 1348). Dūrinius, kurių antrasis sandas yra -lauken, taip pat galima suskirstyti į keletą grupių: 1. Lietuviškas asmenvardis + laukas: Kiegstlauken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 143): *Kėkšt-laukis / *Kėkštlaukiai. Iš avd. Kėkštas (LPŽ I 967), Kėksztas, Keksztatis (Kalwaitis 1910: 12). Plg. dar Kiegskehmen oder Kägsten (Goldbeck II 69). Tiesa, pirmojo sando kilmė (iš avd. Kėkštas) reikalauja išsamesnio tyrimo, nes W. Fenzlau nuomone, liet. ė ir ie vokiečių kalboje perteikiami e, pvz., Bittenen = Bitenai, Szardwethen = Žardviečiai (Fenzlau 1936: 37–40). Panašų atvejį nurodo ir O. Barkowskis: Pietzschlaucken gleich Petzlaucken 1584 (Barkowski 1928: 228). Kirkutlauk (Amt Ragnit) 1549 (Ostpr. Fol. 9392 51), Kirkuttlaugk 1556 (Ostpr. Fol. 9396 41): *Kirkutlaukis. Iš avd. Kirkūtis : kirkūtis „pirmas jauniklės vištos kiaušinis“ (LPŽ I 1000), Kirkutis (Kalwaitis 1910: 12). Kugstlauken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 20): *Kukšt-laukis / *Kukštlaukiai. Iš avd. Kukštà, Kùkštas, Kukštys : kukštà, kùkštas „kuokštas, pluostas; sužėlusi krūva; medžio vainikas“ (LPŽ I 1109). Vokiečiai aukštaičiai lietuvišką [š], esantį tarp dviejų priebalsių, keičia į [s], pvz., Birstonischken = Birštoniškiai, Bersteningen = Berštininkai (Fenzlau 1936: 83–88). Padtlauken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 171): *Puodlau-kis / *Puodlaukiai. Pirmasis sandas iš avd. Púodas, Puodys : puodas „metalinis indas valgiui virti; molinis indas, puodynė“ (LPŽ II 533–534). W. Fenzlau teigimu, vokiečių kalboje lietuvių [uo] paprastai keičiamas į [o] (Fenzlau 1936: 40–46), pvz., Kooden = liet. Kūodžiai (Fenzlau 1936: 40). Plg. taip pat vv. Jodeglienen, Jodschen, Jodlaucken (Goldbeck II 76, 77). Balsis [a] atsiranda greičiausiai vokiečių žemaičių kalbos įtakoje (Ziesemer 1924: 128). Prußlaucken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 85): *Pruslaukis / *Pruslaukiai. Sudurtinis vietovardis iš avd. Prūsas (LPŽ II 518), Prusaitis, Prusas 4 Plg. dar vv. Schulkeim (Goldbeck I 170), Schulen, Schulkeim, Schulstein (Verzeichnis 1906: 247), Schulwiese (Verzeichnis 1939: 132). 104 (Kalwaitis 1910: 15), Prussas, Prusseit, Pruszatis (Hoppe 1877: 411) + laukas. Plg. taip pat vv. Prusigren, Prussellen, Prussen (Goldbeck II 126). Rugelaucken (Amt Taplaucken) 1534 (Ostpr. Fol. 11181 9): *Rugialaukis / *Rugialaukiai. Iš avd. Rugā, Rugis, Rugys (LPŽ II 633–634), Rugys (Kalwaitis 1910: 16) arba iš liet. apeliatyvo rugys „varpinis (ppr. žieminis) javas, iš kurio grūdų miltų kepama duona“ (LKŽ XI 890). Schuslaucken (Amt Labiau) 1591 (Ostpr. Fol. 5277 37), Schußlaucken 1615 (Ostpr. Fol. 5301 44): *Šiušlaukis / *Šiušlaukiai. Iš avd. Šiuša, Šiušas, Šiušė, Šiušė, Šiušis, Šiušys, Šiušis : šiuša, šiuša „šiūšas“, šiūsas, šiūsas „šiurpas, baimė, pasibaisėjimas“ (LPŽ II 943), Szusza (Kalwaitis 1910: 18). 2. Vokiškas asmenvardis + laukas: Alt / Neu Baderlaucken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 127): *Baderlaukis / *Baderlaukiai. Iš vok. avd. Bader (Heintze 1933: 126). Plg. dar taip pat Saksonijoje esantį vv. Badersleben (Meyers 1935: 29). Magerlaucken (Amt Taplaucken) 1534 (Ostpr. Fol. 11181 6): *Magerlaukis / *Magerlaukiai. Iš vok. avd. Mager (Heintze 1933: 334). Plg. dar vv. Magerguth (Goldbeck I 108). 3. Bendrinis žodis + laukas: Biberlauck (Amt Ragnit) 1549 (Ostpr. Fol. 9392 5): *Bebralaukis / *Bebralaukiai. Iš vok. apeliatyvo Biber (: Bieber „bebras“) + laukas, plg. taip pat vv. Bieberstein, Bieberswalde, Bieberthal (Verzeichnis 1906: 22). Gerschlaugken (Amt Insterburg) 1642–1664 (Ostpr. Fol. 4610 124): *Geršlaukis / *Geršlaukiai. Iš apeliatyvo géršė (: garnys LEW I 148) + laukas. 4. Ne visai aiškūs atvejai: Woimelaucken (Amt Labiau) 1574 (Ostpr. Fol. 5267 26), Woimelaugen 1574 (Ostpr. Fol. 5267 51), Wojmlauchken 1615 (Ostpr. Fol. 5301 48), Woimlaucken 1626 (Ostpr. Fol. 5312 46). Įtikinamų šio vietovardžio pirmojo sando kilmės paaiškinimų nepavyko rasti, galbūt iš liet. avd. *Vaimys. Straipsnyje pateikti ir aptarti 28 XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos sudurtiniai vietovardžiai. 19 iš jų abu sandai yra lietuviškos (baltiškos) kilmės. 5 oikonimų pirmasis sandas yra vokiškas asmenvardis ar apeliatyvas, 1 – lenkiškas asmenvardis. Trijų vietovardžių kilmė ne visai aiški. Gauta 1999 05 03 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Bach A. 1952: Deutsche Namenkunde 1(1), Heidelberg: Carl Winter, Universitätsverlag. Bach A. 1974: Deutsche Namenkunde 3, Heidelberg: Carl Winter, Universitätsverlag. Barkowski O. 1928/1930: Die Besiedlung des Hauptamtes Insterburg 1525–1603, Königsberg: Nachdruck Hamburg 1993. Fenzlau W. 1936: Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebietes, Halle / Saale: Max Niemeyer Verlag. 105 Förstemann E. 1900: Altdeutsches Namenbuch. Personennamen, Bonn: Hanstein, Nachdruck 1966. Gerullis G. 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter u. Co. Goldbeck J. F. I – Vollständige Topographie des Königreichs Preussen. Erster Teil welcher die Topographie von Ost=Preussen enthält, Vollständige Topographie vom Ost=Preussischen Cammer=Departement, Königsberg und Leipzig. Goldbeck J. F. II – Vollständige Topographie des Königreichs Preussen, Vollständige Topographie vom Litthauischen Cammer=Departement, Königsberg und Leipzig. Gottschald M. 1954: Deutsche Namenkunde, Berlin: Verlag Walter de Gruyter u. Co. Heintze – Cascorbi 1933: Die deutschen Familiennamen, Halle / Saale, Berlin. Hoppe F. 1877: Ortsnamen der Provinz Preussen. – Altpreussische Monatsschrift 14, Königsberg i. P. Kalwaitis W. 1910: Lietuwiszkų wardų klėtele su 15000 wardų, Tilžėje: Spausdinta Otto v. Mauderodės. LAŽ: Lietuvos TSR administracinio – teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg–Göttingen: Carl Winter, Universitätsverlag, 1962; 2, Heidelberg–Göttingen: Carl Winter, Universitätsverlag, 1965. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959; 7, Vilnius: Mintis, 1966; 11, Vilnius: Mokslas, 1978; 14, Vilnius: Mokslas, 1986. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1985; 2, Vilnius: Mokslas, 1989. LVKŽ – Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Meyers 1935: Ortsund Verkehrslexikon des Deutschen Reiches, Leipzig. Natau O. 1937: Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreussen, Königsberg und Berlin: Ost – Europa Verlag. Ostpr. Fol. – Ostpreussische Folianten, Geheimes Staatsarchiv „Preussischer Kulturbesitz“, Berlin (skliausteliuose nurodomas dokumento numeris ir puslapis). Pėteraitis V. 1997: Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Rymut K. 1991: Nazwiska polaków, Wrocław–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy im. Os- solińskich – Wydawnictwo. Trautmann R. 1925: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Verzeichnis 1906: Verzeichnis sämtlicher Ortschaften in der Provinz Ostpreussen, Berlin. Verzeichnis 1939: Neues Ortsnamenverzeichnis von Ostpreussen mit den alten und neuen Ortsnamen, Königsberg. Ziesemer W. 1924: Die ostpreussischen Mundarten, Breslau: Ferdinand Hirt. SUTRUMPINIMAI avd. – asmenvardis hebr. – hebrajų liet. – lietuvių lenk. – lenkų vok. – vokiečių w. – vietovardis 106 ZU DEN ZUSAMMENGESETZTEN ORTSNAMEN KLEIN-LITAUENS MIT -KEHMEN / -KEIMEN UND -LAUKEN Zusammenfassung Im Artikel werden zusammengesetzte Ortsnamen mit -kehmen / -keimen (lit. kiēmas „Hof“, kàimas „Dorf“) und -lauken (lit. laũkas „Feld“) strukturell und etymologisch untersucht. Das verwendete Material ist aus den Ostpreussischen Folianten des Geheimen Staatsarchivs „Preussischer Kulturbesitz“ in Berlin eingesammelt worden. Die erwähnten Ortsnamen sind in keinem Verzeichnis der Ortschaften Ostpreussens zu finden. Dieser einzigartige Stoff kann viel Information über die Litauer, ihre Sprache, ihr damaliges Leben, Beziehungen zu anderen Völkern erteilen. In dem Artikel sind 28 zusammengesetzte Ortsnamen Klein-Litauens des 16.–17. Jahrhunderts vorgestellt. In 19 Fällen sind beide Komponenten des Kompositums litauischer (oder wenigstens baltischer) Herkunft. Die erste Komponente von 5 Ortsnamen ist ein deutscher Personen- oder Gattungsname, in einem Fall – ein polnischer Personenname. In 3 Fällen gelang es nicht, die Herkunft endgültig festzustellen. 107