Kanceliarinės kalbos pradmenys Jono Jablonskio raštuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Pranas KNIŪKŠTA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius KANCELIARINĖS KALBOS PRADMENYS JONO JABLONSKIO RASTUOSE Įžanga Mūsų kanceliarinei kalbai buvo lemta atsilikti nuo kitų sričių kalbos ir kitų funkcinių stilių. Lietuvių rašomoji kalba, kaip žinome, atsirado XVI amžiuje, bet ilgą laiką ja buvo leidžiami tik religiniai ir grožiniai raštai. Tik gerokai vė- liau, XIX amžiuje, ėmė rodytis mokslo ir publicistikos veikalų, pradėjo klostytis mokslinės ir publicistinės kalbos pradmenys, 0 oficialiajame valstybės gyveni- me lietuvių kalba iki pat XX amžiaus nebuvo vartojama, dokumentai ir reikalų raštai (išskyrus atskirus Rytprūsiuose rašytus aplinkraščius) lietuvių kalba ne- buvo rašomi. Net XIX a. pabaigoje, kai imta tvarkyti ir norminti bendrinę lietu- vių kalbą, kanceliarinės kalbos reikalų atskirai niekas nekėlė ir nesvarstė. Ca- rizmo priespaudos ir spaudos draudimo laikais sunku buvo įsivaizduoti doku- mentus, rašomus lietuviškai. Ir atgavus spaudą, oficialieji dokumentai ir šiaip reikalų raštai buvo rašomi rusų kalba; tuo metu taip reikėjo rašyti net Lietuvių mokslo draugijos protokolus. Lietuvių kanceliarinė kalba kaip atskiras funkcinis stilius pradėjo klostytis tik XX a. pradžioje. Ją kurti pirmiausia paskatino atgauta spauda ir tuo metu veikusios draugijos bei jų reikalų viešas svarstymas. Pasirodė net leidinėlių, ku- riuose buvo aptariami reikalų raštų bei raštvedybos dalykai. Iš jų minėtini 1904 m. išspausdinti „Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymai“ ir leidi- nėlis „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“. Kaip kanceliarinės kalbos istorijos dokumentas įdomus 1906 m. Rygoje išleis- tas „Lietuvių Raštvedys“, kaip paantraštėje pasakyta, „Pamokinanti knyga, kaip rašyti laiškus, pasveikinimus, prašymus (prašenes) ir kitus raštus puikiai ir pride- rančiai sutaisytus kiekvienam reikalui ir dėl kiekvieno žmogaus ir nemokantis išmokti rašyti“ (Ryga. Lietuviškų knygų spaustuvė L. Jakavičiaus. 1906 m.). Čia aptarti bendriausi įvairių raštų rašymo klausimai, yra patarimų, laiškų ir adresų rašymo pavyzdžių. Tiesa, „valdiškųjų“ raštų — prašymų, vekseliy, sutarčių, testa- mentų, įgaliojimų — pavyzdžiai yra rusų kalba, bet pratarmėje ir paaiškinimuose jie aptariami lietuviškai. Iš knygutėje esančių pasakymų verta atkreipti dėmesį į ir dabar vartojamus duoti atsakymą, kreipiasi su prašymu bei vėliau pakeistus lietu- viškesniais: laiškai rašomi pas viršininką „viršininkui“, į pirklius „pirkliams“, pir- klystės reikaluose „reikalais“; paduodu „pateikiu“ keletą paveikslėlių „pavyzdžių“. 190 Iš prigijusių terminų svarbesni viršininkas, prierašas, prašymas (skliausteliuose pa- aiškinta — prašenė), adresas (rašoma skliausteliuose greta antrašo), kontraktai (ra- šoma skliausteliuose greta sankalbos). Iš neprigijusių, be paveikslėlių, prašenės, sankalbos, dar įdomūs įgaliotinė „įgaliojimas“ ir pasarga „pastaba“. Kanceliarinės kalbos pradmenų yra to meto laikraščių straipsniuose, kur ra- šoma apie mokyklas, draugijas, kitus visuomenės gyvenimo dalykus. Nemažai tokių straipsnių yra parašęs ir Jonas Jablonskis. Savo straipsniuose ir kitokiuo- se raštuose, kalbėdamas apie tuos dalykus, Jablonskis vartoja jiems nusakyti reikalingus žodžius ir pasakymus, kuriuos pagal reiškiamą turinį ir pobūdį gali- ma skirti prie kanceliarinės kalbos. Be to, jis mini ar net aptaria kitų vartojamus šios srities žodžius, taigi prisideda prie jų diegimo ir įteisinimo. Tokių straipsnių ir rašinių yra Jablonskio raštų pirmajame tome „Visuome- nės straipsniai“ (Jablonskio raštai. Tomas I. Visuomenės straipsniai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933; toliau — R., t. 1) ir antrajame tome „Švietimo rei- kalai“ (Jablonskio raštai. Tomas II. Švietimo reikalai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933; toliau — R., t. 2). Galima skirti kelias jų grupes. I. Pirmieji straipsniai apie reikalų raštų leidinėlius ir dokumentus 1. Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymai. Vilnius, 1904 [1904 m. „Vil- niaus Žinios“ N 10]. — R., t. 1, p. 81. Straipsnelis — trumpa verstinės knygutės anotacija. Nusakyta jos esmė, paro- dyta ir aptarta kalba. Knygutės turinį Jablonskis nupasakoja vartodamas jos žodžius: Yra tat nedidelė knygelė, kurioje surašyti vienintelės Vilniaus lietuvių drau- govės įstatymai. Knygelėje aprašyta: draugovės tikslas, lėšos, nariai, narių tiesos ir priedermės, tvarka pašalpas skiriant, draugovės valdyba, susirinkimai ir t. t. Kaip matome, yra kanceliarinės kalbos terminų, kurių dalis atėjo iki mūsų dienu: lėšos, nariai, pašalpa, valdyba, susirinkimas; kiti dabar patikslinti arba įgiję naują reikšmę: draugovė „draugija“, įstatymai „įstatai“, (narių) tiesos „teisės“, prieder- mės „pareigos“; prie antrųjų skirtinas ir pasakymas tvarka pašalpas skiriant „pa- šalpų skyrimo tvarka“. Knygutės kalbą, taigi ir jos kanceliarizmus, Jablonskis vertina palankiai (,,...vertimas gana drąsus, ne vergiskas®), nors ir su išlygomis: „jos kalba, maty- ti, gerokai apdirbta, gali suteikti šiek tiek materialo ir mųsų terminams išdirb- ti“. Be abejo, turimi galvoje kanceliarinės kalbos terminai. Atskirai nurodo šiuos knygutėje vartojamus tos srities žodžius: narys (žodis skiriamas nuo sąnarys), paslauga, sąskaita, apskaita, sąmota (sumetimas). Pats pateikia tik vieną savo žodį bendrovė, jį parašo greta draugovės, — galima suprasti, kad juos skiria, bet greičiau pirmenybę teikia bendrovei. 2. Mųsų knygos. Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas. Parašė P. Višinskis [1905 m. „Lietuvos Ukininkas“ N 1, p. 20]. — R., t. 1, p. 109-110. 191 Straipsnelyje aptariami „Žmonių valdžios“ bei jos rinkimo dalykai ir įvardy- toji knygutė. Kaip pačios knygutės žodžiai pateiktas tik jos pavadinimas: Visuo- tinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas, kur kaip terminas yra žodis balsavi- mas su savo pažyminiais. Šiaip Jablonskis rašo savo žodžiais bei pasakymais, iš kurių prie reikalų raštų kalbos skirtina: (krašto) vyriausybė, (visos) vyresnybės, (krašto) atstovai, rinkimai, rinkėjai (yra ir veiksmažodis renka); pasakymai pildyti „vykdyti“ visuomenės nusprendimus „sprendimus“; atstoti... gyventojus, savo rin- kėjus; sprendžia apie... krašto reikalus. Savaip, kitomis formomis nei knygutės pavadinime, paaiškina balsavimo principus, būtent, atstovus turi rinkti: 1) visi... pilnamečiai žmonės, 2) visi lygiai... 3) visi slapta... 4) tiesiai arba betarpiškai... Čia reikšmingi du dalykai: pasakymas pilnamečiai žmonės ir greta betarpiškai pateiktas sinonimas tiesiai, kuriam Jablonskis, matyt, teikia pirmenybę. 3. Vilniaus gruodžio 17 D. 1904 M. [1904 m. „Vilniaus Žinios“ N 18].— R., t. 1, p. 79-80. Straipsnyje atpasakojamas ir „Ssaviškai, paprastesniais savo kalbos žodžiais“ aiškinamas „visai Rusų žemei“ išleistas Viršiausiasis paliepimas. Aiškinti jį rei- kia todėl, kad „męs nėsam įpratę kalbėti teip, kaip kalbama tokiuose paliepi- muose“. Taigi Jablonskis tiesiogiai užsimena apie ypatingą dokumentų kalbą, kitaip sakant, kanceliarinę kalbą. Paties Jablonskio stilius aiškiai atpasakojamasis, nemažai net dalyvinės kal- bos, kuri netinka dalykiniam stiliui. Kanceliariški yra tik atskiri jo pavartoti žodžiai bei žodžių junginiai: vyriausybė, valdininkai, viešpatystė „valstybė“, luo- dalykai — „pakeitimai“), sprendžiamas balsas. Daugiau yra prie kanceliarinės kalbos artėjančių pasakymų, iš kurių matyti šio stiliaus užuomazgų pačioje Jablonskio kalboje: kad valstiečiai įgytų tas pačias tiesas „teises“; kad savo tiesomis prilygtų kitus... luomus; prieš teismą visi luo- mai... lygūs; prievartos... iš vyriausybės pusės... nebūsią; dalykus pavesti tam tik- riems įstatymams; apie žmogaus nusikaltimą prieš įstatymus spręs; siaurina ir var- žo... gyventojų... tiesas (dažnesnis ta reikšme veiksmažodis siaurinti; pavartota ir mažino svetimtaučių tiesas), teismas turi sprendžiamą balsą. Čia jau matome kanceliarizmus įgyti tiesas „teises“, varžo tiesas „teises“, dalykus pavesti (kam), prieš teismą lygūs, nusikaltimas prieš įstatymą, turi sprendžiamą balsą. Be to, ran- dame sakinį su gretinamaisiais žodžiais viena... antra... (viena, to luomo žmonių esą visų daugiausia ir antra — valstiečių gyvenime daug kas turį būt perdirbta ir sutaisyta). II. Straipsniai apie Panevėžio mokytojų seminariją Daugelis jų išspausdinti laikraštyje „Lietuvos Ūkininkas“ (1906 m. Nr. 22, 24, 29, 32, 37; 1907 m. Nr. 6, 7). — R., t. 2, p. 6-24; (1908 m. Nr. 20, 96). — R., 192 t. 2, p. 40-42; vienas — laikraštyje „Vilniaus Žinios“ (1907 m. Nr. 71). — R., t. 2, p. 27—29. Šio pluošto straipsniuose randame kanceliarinės reikšmės atspalvį turinčių žodžių, susijusių su švietimu, mokymu, stojimu į mokyklą ir šios srities doku- mentais. Iš švietimo srities, be įprastų terminų, tokių kaip mokykla, mokytojas, seminarija, minėtini dabar mums jau keisti apšvietimas „Švietimas“ (apšvietimo ministerija, apšvietimo ministeris), pradedamoji „pradinė“ mokykla, žmonių „Jliau- dinė, liaudies“ mokykla, įžengiamoji „parengiamoji“ klesa „klasė“. Patekimas į seminariją nusakomas įprastai — su veiksmažodžiu stoti ir Jo prieš- dėline forma įstoti (įstoti į seminariją, pasitaiko ir įstoti seminarijon, p. 10). No- rintys stoti yra priimami į seminariją. Pagrindinis stojimo dokumentas — prašymas. Minimi kiti prie jo pridedami dokumentai (p. 21): metrikai (skliausteliuose — gimimo ir krikšto raštas), paliudi- nimas apie kilimą, paliudinimas iš mokyklos, tėvų (arba globėjų) raštelis. Dar mi- nimas gydytojo paliudinimas (nėra būtinai reikalingas). Kitoje vietoje (p. 40) var- dijama: kandidato metrikai, raštas apie kandidato kilimą (toliau yra ir raštelis apie kilimą), raštelis apie kandidato dorumą. Visi dokumentai bendru vardu pradžio- je vadinami popieriais (prašymai su visais reikalingais popieriais paduodami, p. 9), vėliau — dokumentais (pareikalavus būsią pristatyti ir kiti dokumentai, p. 21). Taigi dokumentų pavadinimų dar tik ieškoma, dažniausiai verčiamasi bendriausiu žodžiu rastas, bet jau matyti liudijimo pirmtakas paliudinimas. Iš kitų dar nesu- normintų dokumentų pavadinimų minėtinas apskelbimas „skelbimas“ (atsaky- mų vietoje siunčia prašytojams tiktai spausdintus apskelbimus, p. 9). Apibendrintas prašymo pateikimas nusakomas žodžių junginiu paduoti pra- šymą, o perdavimas paštu dvejopai: leisti prašymą ir siųsti prašymą (antrasis to- liau dažnesnis). Apie prašymo gavėjo veiksmus rašoma: priimti, atmesti, peržiū- rėti prašymą. Yra ir išpildyti prašymą (prašymai... išpildomi veikiau, p. 15). Prašy- mo adresatas nusakomas dvejopomis konstrukcijomis — su naudininku (siųsti kam) ir su prielinksnio į konstrukcija (siųsti į ką); abi randamos ne tik su įstaigų, bet ir su pareigūnų pavadinimais: leisti seminarijos direktoriui prašymus (p. 6); reikėtų leisti prašymai į seminarijos direktorių (p. 21). Tų konstrukcijų pramaišiui vartojama net tame pačiame straipsnyje (p. 27): leizdami savo prašymus tiesiok į ministerį; ministeris siunčia tuos prašymus į seminariją; žmonės savo prašymus siun- čia ministeriui, ministeris ir tuos prašymus siunčia seminarijai. Tai dar nesunor- mintos kanceliarinės kalbos pavyzdys. Straipsniuose yra pasakymų, tiesiogiai nesusijusių su minėtomis sritimis. Ran- dame nuo tada įsigalėjusius kanceliarizmus gavo atsakymą (negavo atsakymo), bet konstrukciją gavo atsakymą ant prašymo ištaisėme (dabar sakome — gavo atsakymą į prašymą); išreikšti savo nuomonę (kad... išreikštų apie juos savo nuo- monę, p. 27), siųsti per ką (per mokymo globėją siunčia tuos prašymus, p. 27). Greta, matyt, skiriant reikšmes, pavartotos formos prireikus ir pareikalavus (pri- reikus arba pareikalavus būsią pristatyti ir kiti dokumentai, p. 21). 193 Bet nemažai yra į dabartinę kanceliarinę kalbą nepatekusių žodžių ir pasa- kymų. Įdomus, bet kaip kanceliarizmas neįsigalėjęs, pasakymas susirašyti su kuo (susirašyti su apšvietimo ministeriu, p. 20) (dabar raštvedyboje vartojama tik su- sirašinėti su kuo). Dabartine atvejo reikšme Jablonskis vartoja atsitikimą (kiek- vienu tokiu atsitikimu reikia susirašyti su apšvietimo ministeriu, p. 20). Jablonskis dar nebuvo radęs tinkamo žodžio juridinio panaikinimo veiksmui nusakyti, ta reikšme vartojo veiksmažodžius paniekinti (senasis įstatymas... nebus dabar pa- niekintas, p. 7), sugriauti („Įstatymas“... reikia būtinai šią vasarą sugriauti, p. 10). Net veiksmo būdui ir rėmimuisi nusakyti vartojami pasakymai su žodžiu keliu, kurie vėliau buvo priskirti prie klaidų: reikia čia dirbti ir kitais keliais (p. 19), eidama dabartinių įstatymų keliu (p. 21). III. Straipsniai apie renginius ir jų organizavimą 1. Lietuvių-mokytojų suvažiavimas [1906 m. „Lietuvos Ūkininkas“ N 28]. — R., t. 2, p. 11-12. Rašoma apie prašymą surengti mokytojų suvažiavimą (kursus) ir Kauno gu- bernatoriaus atsakymą. Jablonskis aptaria atsakyme išdėstytas priežastis, kodėl to daryti esą negalima, tam vartodamas su kursų rengimu susijusius žodžius ir pasakymus. Iš iki šiol neaptartų žodžių minėtini suvažiavimas (pavartota tik straipsnio pavadinime) ir kursai (tekste). Tačiau įdomiausi — kursų rengimą nu- sakantys žodžiai. Jablonskis dažniausiai vartoja veiksmažodį įtaisyti ir jo formas bei vedinius: įtaisyti vasaros kursus, įtaisomi tokie kursai, rūpintis tokių kursų įtai- symu:; tris kartus randame įkurti bei jo vedinius: kursus... galinti įkurti... vyresny- bė, nori įkurdinti... kursus, [vienas] tų kursų įkūrėjų; vieną kartą rašoma apie kursų įrengimą: [atsako] už visą tų kursų įrengimą. Vieno reikiamo žodžio dar nerasta, prie dabartinės vartosenos labiausiai priartėjęs pastarasis, bet ir jis turi kitą priešdėlį — dabar kursus galima tik rengti ir surengti, ne įrengti. Iš dabar įsigalėjusių kanceliarinių pasakymų straipsnyje randame: paduoti prašymą (padavė... prašymą), gauti prašymą (gavęs... mokytojų prašymą), gauti atsakymą (gavęs... atsakymą), duoti nurodymus; iš nepriimtų: prašymą išpildyti (ar galima tų mokytojų prašymas išpildyti), išreikšti geismus „pageidavimus“, eiti „vadovautis“ nurodymais (eiti šiais nurodymais). 2. Dėl naujosios draugijos [1914 m. „Viltis“ N 289; 1915 m. „Viltis“ N 3]. — R., t. 1, p. 159-166. Kalbama apie draugijos, pavadintos Nukentėjusiems dėl karo šelpti, susirinki- mą; ji dar vadinama ir pašalpos draugija (p. 162). Čia jau įsigalėjęs terminas draugija, yra draugijos nariai, draugijos valdyba, draugijos renginys vadinasi susi- rinkimas: draugijos susirinkimas, susirinkimo protokolas, susirinkime kalbėjo, su- sirinkimo kalbėtojas. Iš kitų žodžių įsidėmėtini: teisės, pakeitusios tiesas (moky- tojų teisės, laikraštininkų teisės, p. 166), veiksmažodžiai varžyti (teisės jau tik var- 194 žomos, p. 166) ir steigti (steigiamas ,, Žiburėlis“), nors apie minimą draugiją rašo- ma: yra susidariusi (p. 159). 3. Iš antrojo lietuvių mokytojų suvažiavimo [1917 m. „Lietuvos Balsas“ N 59]. - R., t. 2, p. 119-121. Straipsnyje aptariamas 1917 m. įvykęs mokytojų suvažiavimas. Čia irgi ran- dame šiokių tokių su kanceliarine kalba susiejamų naujovių: suvažiavimas jau turi dabartinę terminologizuotą šio žodžio reikšmę — aiškiai skiriama suvažiavi- mas ir kursai: Daugumą [suvažiavimo narių] sudarė... kursų klausytojai. Kalba- ma tik apie mokytojų sąjungos kūrimą (nebėra įtaisymo), apie mokytojo teisę (ta reikšme nebėra tiesos). Randame į dabartinę vartoseną įėjusių kanceliarizmų: sprendžiamasis balsas (turinčių sprendžiamąjį balsą), priimti rezoliuciją (buvo pri- imta rezoliucija), pavesti vykdyti (pavesta vykdyti nusprendimai „sprendimai“. Yra Jablonskio terminologizuotai vartotų, bet dabar neįsigalėjusių dalykų: sprendimai vadinasi nusprendimai, suvažiavimo dalyviai — nariai, darbų tvarka, darbotvarkė — darbų programa. Visai nekanceliariškai rašoma: buvo antrasis lie- tuvių mokytojų suvažiavimas. IV. Dokumentų (taisyklių, įstatų) pristatymas Tam tikro dokumento („Vyriausiojo paliepimo“) aptarimą apžvelgėme vie- name iš pirmosios grupės straipsnių (žr. I. 3). Nuodugniai yra aprašyti du regla- mentuojamojo pobūdžio dokumentai. 1. Knygynai prie pradedamųjų mokyklų [1907 m. „Vilniaus Žinios“ N 33]. — R., t. 2, p. 24-27. Rašoma apie naujas mokyklų knygynų taisykles, apšvietimo ministerio pa- tvirtintas 1906 m. Pateikiami aštuoni tų taisyklių punktai. Aiškinamoji straips- nio dalis panaši į kitus tų metų straipsnius. Įdomesnė ir daugiau dalykinės kalbos ypatybių turi pateiktųjų taisyklių kalba, joje randame daugiau apibrėž- tos reikšmės žodžių. Antai knygyno organizavimas nusakomas žodžiais steigti ir įkurti (yra ir įkūrimas, įkūrėjai); tik aiškinamosios dalies pačioje pradžioje vieną kartą parašyta, kad knygynai taisomi. Kanceliarine reikšme vartojami junginiai su veiksmažodžiais skirti (skirti pašalpas; vieną kartą yra ir duodamos pašalpos), pavesti (pavesti darbą, knygynų priežiūrą paveda). Be to, skiriamos veiksmažodžių atiduoti ir pavesti reikšmės: Įkūrėjai gali tuos knygynus arba am- žinai atiduoti žmonių mokykloms, arba tiktai laikinai, tam tarpui pavesti (p. 25). Iš daiktavardžių junginių, turinčių dalykinės kalbos pobūdį, svarbesni: moky- mo įstaigos, visuomenės įstaigos, visuomenės skaityklos, viešieji knygynai (skliaus- tuose paaiškinta — viešosios bibliotekos, taigi knygynas vartojamas ne dabartine reikšme), laikraščių sąrašas (skliaustuose paaiškinta — katalogas). Pastarieji pa- 195 vyzdžiai rodo, kad ieškoma reikiamų terminų ir tarptautinių žodžių atitikmenų. Terminų ir žodžių paieška matyti ir daugeliu kitų atvejų: knygyną tvarkantis mokytojas pradžioje įvardijamas kaip knygininkas, vėliau vadinamas knygyno prievaizdu; veiksmo ar reiškinio laikui nusakyti kaip prieveiksmio amžinai pries- prieša greta duodama laikinai ir tam tarpui. Tokią paiešką rodo ir minėtoji veiksmažodžių steigti ir įkurti, skirti ir duoti vartosena. Iš tų porų vieni žodžiai (steigti, skirti, laikinai) sukanceliarėjo, kiti (duoti, tam tarpui) turi ne dalykinio stiliaus atspalvį. Šiuo požiūriu nevienodi ir ištisi pasakymai. Kanceliarinės reikšmės atspalvį turi prieveiksmių amžinai — laikinai priešprieša, bet iš tų dalių nepakitusi įsiga- lėjo tik antroji, prieveiksmis amžinai keičiamas būdvardžių nuolatinis arba ne- terminuotas vediniais. Skirtingas Jablonskio vartotų pasakymų (knygyną) turi sa- vo žinioje ir turi valią (leisti įkurti knygyną) likimas, — pirmasis toks atėjo į mūsų raštvedybą, antrojo valia pakeista teise. Du kanceliarinėje kalboje neprigiję pa- sakymai pavartoti aiškinamojoje dalyje: tam tyčia „specialiai“ užginti ir turės vertę „turės galią, galios“. Net taisyklių punktuose pasitaiko nekanceliariškų, iš šnekamosios kalbos paimtų pasakymų: susitaręs su knygyno įkūrėju (dabar saky- tume klausimą suderinęs), išlaidas ima ant savęs „padengia pats“, už pasiskaity- mą nieko mokėti nereikia, gali leisti imti mažą mokesnėlį, galima skirti ir šiokią- tokią algą. Dabar tokius pasakymus laikytume funkcinio stiliaus pažeidimais, bet Jablonskio kalboje jie įdomūs kaip kanceliarinės kalbos istorijos faktai. 2. Čekų taupytojų sąjunga Pragoje [1913 m. „Viltis“ N 75]. — R., t. 1, p. 156-158. Tai dalis didesnio rašinio „Šių dienų aitvaras“ (p. 151-158). Jame rašoma apie taupymą, o pabaigoje, atskirame skyrelyje, aptariami čekų taupytojų sąjun- gos įstatai. Ir bendrojoje, ir įstatų dalyje yra su finansais ir taupymu susijusių ir kitokių dalykinės kalbos žodžių bei pasakymų. Pirmiausia — iškalbinga organizacijos pavadinimų vartosena: ji įvardijama oficialiu vardu sąjunga, pats Jablonskis ją vadina draugija (įsteigta šiuo vardu draugija), o aptardamas įstatus vis dėlto vartoja sąjungą: taupytojų sąjunga, sąjungos nariai, sąjungos organas (leidinys), sąjungos tikslas ir siekimai (dabar- tiniu terminu — uždaviniai). Iš finansų srities randame: indėliai, taupomieji in- dėliai, indėlių knygelės, įnešami indėliai, taupomosios kasos, kredito ir taupymo istaigos (p. 154), finansų įstaigos, įstaigų apyskaitos (ten pat). Prie įdomiausių skirtini prekininkas „prekybininkas“, verteivos (skliaustuose — pramonininkai) „verslininkai“, gyvi „grynieji“ pinigai (pirkite prekes gyvais pinigais, p. 155). Ta- čiau apskritai kanceliarinės kalbos bruožų čia mažiau kaip knygynų taisyklių apžvalgoje. 3. Lietuvos mokytojų sąjunga [1917 m. „Santara“ N 36]. — R., t. 2, p. 113-117. Tai Jablonskio parengti Lietuvių mokytojų sąjungos įstatai. Iš jų aiškiau ma- tyti, kokią kanceliarinę kalbą Jablonskis įsivaizdavo ir kaip ją kūrė. Siy įstatų 196 kalbą ir jos santykį su dabartine kanceliarine kalba reikėtų nagrinėti atskirame straipsnyje. Čia trumpai aptarsime tik bendrąsias jos ypatybes. Sąjungos įstatuose Jablonskis kartojo daugelį savo kitur vartotų ir apskritai tuo metu vartojamų terminų, pasakymų, sintaksinių konstrukcijų. Bet čia leksi- ka, terminija ir stilius jau kiek skiriasi nuo to, kas buvo prieš dešimtį metų, — jie jau artimesni dabartinei vartosenai. Apstu visai šiuolaikiškų terminų, pvz.: są- junga, draugija, skyriai, sekcijos, būstinė, ir junginių, pvz.: Sąjungos įstatai, mo- kyklų atstovai, revizijos komisija, visuotinis susirinkimas. Daugelis platesnių pasa- kymų irgi prigiję dabartinėje kalboje, pvz.: Sąjungos turtą sudaro; vykdo Sąjun- gos įstatus; sprendimas yra teisėtas; Sąjungos nariu gali būti kiekvienas; išbraukia- mas iš Sąjungos narių skaičiaus; kaip reikiant naudotis kultūros vaisiais. Tiesa, ir čia yra neprigijusių, gal vėliau ir paties Jablonskio atmestų dalykų — žodžių formu, pvz.: įnašos „įnašai“, mokesnis „mokestis“, pasakymų, pvz.: teismo keliu „būdu“, įstatai išdirbti „parengti“, išskiria „paskiria“ iš savo tarpo komisi- jas. Tokie kanceliarizmai buvo priverstiniai, pavartoti todėl, kad nerasta tin- kamesnių, lietuviškesnių pakaitų. Jablonskio ieškojimus rodo, pavyzdžiui, tai, kad parašęs žodį atmainyti, čia pat jį paaiškina kitu — pakeisti; vien pakeisti neužteko, o dabartinis atšaukti tos reikšmės tada neturėjo, todel paliktas at- mainyti. Apibendrinamosios pastabos Apžvelgtuose Jablonskio straipsniuose esantys kanceliarinės kalbos prad- menys padeda suprasti, kaip klostėsi mūsų kanceliarinė kalba, įsivaizduoti pir- muosius jos žingsnius, kūrimo būdus ir kryptis. Matome atsirandančios kanceliarinės kalbos ryšį su tuometine bendrąja kal- ba. Daugelis žodžių ir pasakymų imami iš kasdieninės kalbos, yra net šnekamo- sios kalbos bruožų. Kanceliarinės kalbos apraiškos dar netvirtos, ieškoma rei- kiamų žodžių ir raiškos būdų, nemažai jų vartojama lygiagrečiai. Pamažu vieni žodžiai išstumia lygiagrečiai vartotus kitus arba vieni keičiami kitais. Antai iš pradžių vartotas apšvietimas vėliau keičiamas švietimu, draugovė keičiama drau- gija, jos veiklos dokumentas iš įstatymo virsta įstatais, tiesas pakeičia teisės. Ran- dame Jablonskio dar nesunormintų, vėliau pataisytų ir pakeistų žodžių: paliudi- nimas — liudijimas, nusprendimas — sprendimas, paniekinimas — panaikinimas. Jaučiama rusų kalbos įtaka, randame ir žodžių darybos vertinių, pvz.: apšvieti- di, pvz.: išlaidas ima ant om paliudinimas apie kilmę, stato juos pavyzdžiu. Susidūręs su kanceliariniais raštais, to neišvengė net Jablonskis. Tačiau Jablonskis stengiasi kurti savą, lietuvišką kanceliaring kalba. Pirmiausia tam pritaiko esamus žodžius ir įprastus jų darymo būdus: jo straipsniuose apstu priesagos -imas vedinių, pvz.: įstatymai, paliepimas, paliudinimas (pažymėjimo dar nėra); randame su priesaga -ininkas sudarytą knygininką. Oficialiajai kalbai 197 pritaikomi neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, pvz., sprendžiamas balsas. Dau- giausia kuria ne naujus žodžius, o stengiasi kanceliarinei kalbai pritaikyti, ki- taip sakant — terminologizuoti, turimus, pvz.: gina „draudžia“, leidžia „siunčia“ (raštus), knygyno prievaizdas „bibliotekininkas“. Randame tokių apibendrintos reikšmės pasakymų kaip mokymo įstaigos ir sąjungos organas (leidinys). Kartais pakeičia ir sukanceliarina turimų pasakymų reikšmę, pvz.: turės vertę „turės ga- lią, galios“, arba paima visai netikėtą, net ekspresyvų frazeologizmą — padės kūnu versti „padės įgyvendinti“. Jablonskio parengtieji įstatai, kaip sakyta, skiriasi nuo to, kas buvo jo pir- muosiuose su kanceliarine kalba susijusiuose straipsniuose. Jie artimesni da- bartinei šios srities kalbai ir rodo tam tikrą nueitą kanceliarinės kalbos etapą. Bet Jablonskio įstatų kalba daug kuo skiriasi ir nuo atitinkamų dabartinių raštų kalbos. Svarbiausia — ne tik atskirais žodžiais ar pasakymais, bet ir esminges- niais dalykais — savo visuma ir pobūdžiu. Mūsų kanceliariniai raštai yra labai sustandartinti, jų stilius suvienodėjęs, o iš Jablonskio teksto dvelkia individuali kalbėsena, dažnai blyksteli ir aiškūs gyvosios kalbos atšvaitai. Antai, apie, mūsų žodžiais tariant, „teisių pažeidimą“ nelauktai parašo — kad teisės nebūtų siauri- namos ir nieku verčiamos. Arba randame įstatuose įsiterpusios dalyvinės kalbos: ar Sąjungos, bedirbant darbą, neiškrypstama kartais iš kelio; išklauso, ką ir kaip dirbusios ir ką pastebėjusios komisijos. Tokių kito funkcinio stiliaus intarpų yra vienas kitas. Šiaip Jablonskio individualusis stilius ir kanceliarinės kalbos po- reikiai gražiai suderinti. Lietuvių kanceliarinė kalba nuėjo ne visai tuo keliu, į kurį ją suko Jonas Jablonskis. Ji labiau nutolusi nuo paprastosios kalbėsenos, daugiau standarti- zuota ir subiurokratinta. Susiformavusiai kanceliarinei kalbai tie bruožai, ma- tyt, neišvengiami, tik dabartinė mūsiškė šios srities kalba yra per daug dirbti- nai atitraukta nuo paprastosios kalbos. Dėl to dalį kaltės galima priskirti ir kalbininkams, nes prie šios kalbos atmainos kūrimo jie per mažai teprisidėjo. Kazimierui Būgai visų pirma rūpėjo mokslo reikalai ir žodynas. Juozui Balči- koniui egzistavo tik gyvoji kalba, su ja nesutampančios kanceliarinės kalbos jis neįsivaizdavo. Vėlesnioji kalbininkų karta — Antanas Salys, Pranas Skar- džius, Petras Jonikas — atsirado pavėlavusi, kai kanceliarinės kalbos praktika jau buvo įsibėgėjusi, jie besuspėjo prie apdailos darbų. Prie lietuvių kancelia- rinės kalbos kūrimo iš kalbininkų daugiausia prisidėjo Jablonskis. Jo didžiau- sias įnašas — ne tie keli šios srities straipsniai ar parašyti įstatai, o visa kalbos norminimo veikla. Kanceliarinė kalba buvo kuriama ant jo padėtų bendrinės kalbos pamatų. Gauta 1999 03 17 198 ELEMENTS OF OFFICE LANGUAGE IN JONAS JABLONSKIS' WRITINGS Summary The Lithuanian office language as a functional style evolved at the beginning of the 20" century. Its rudiments can be easily traced in the leaflets and newspaper articles of that time. Most of them dealt with the activities of schools and associations, other phenomena of social life. Several such articles were written by Jonas Jablonskis, too. They contain words and expres- sions peculiar to the office language. Instances of this functional style are even more frequent in the writings where first editions in this area as well as rules and regulations of associations are discussed. J. Jablonskis was the author of the Regulations of the Teachers’ Union (1917) and it a witness to his contribution to the formation of the office language. The language of regulations is akin to the language of documents written nowadays, still it is less rigid. J. Jablonskis’ contribution to the formation of the office language is obvious in his normaive activities in general. The Lithuanian office language was created on the foundation of standard Lithuanian laid by J. Jablonskis. 199