„Geradėjas“, „piktadėjas“, „niekadėjas“ – grynai lietuviški žodžiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius GERADĖJAS, PIKTADĖJAS, NIEKADĖJAS – GRYNAI LIETUVIŠKI ŽODŽIAI Niekadėjas paprastai rikiuojamas, jei tik neužmirštamas, į geradėjo ir piktadėjo greta. Tikslumo ir tikro aiškumo čia dar trūksta tiek tyrėjams, tiek normintojams. Normalu būtų, kad normintojai galėtų remtis tyrimais – savo ar kalbos istorikų. KPP1 ir geradėjas yra hibr. ir niekadėjas – hibr. KPP2 geradėjas yra n. vert. Niekadėjas KPP1 ir KPP2 – nenaudėlis, piktadarys, niek(a)darys. Piktadėjo – nežinia kodėl – nėra nei KPP1, nei KPP2. Beje, ne niekadėjas, o pirmiausia piktadėjas būtų piktadarys. KT geradėjas yra vert., niekadėjas – hibr. KNK geradėjas vėl yra n. vert., niekadėjas – hibr. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintame Didžiųjų kalbos klaidų sąraše prie žodžių sandaros klaidų priskirti svetimi žodžių elementai – 2.1.5. -dėjas, -a – daiktavardžių elementas, pvz.: geradėjas, -a = geradarys, -ė; niekadėjas, -a = niek(a)darys, -ė, nenaudėlis, -ė, niekšas, -ė; piktadėjas, -a = piktadarys, -ė. Prano Skardžiaus daktaro disertacijoje „Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen“ (Kaunas, 1931) niekadėjas nepateikiamas, o kiti du – ne visai vienodai. Vieno pabrėžiamas hibridiškumas, o lietuviškumo randamas tik poveikis, kito pabrėžiamas lietuviškumas, o slaviškumo – tik poveikis: „geradėja „Wohltäter“: <…>. Zwitterbildung aus p. dobrodziej od. wr. добродѣй und lit. gėras „gut“; wobei auch lit. dėti „legen“ herangezogen wurde. <…>; piktadėja(s) „Übeltäter“: <…>. Aus lit. piktas „böse“ und dėti „legen“ nach wr. злодѣй od. p. złodziej gebildet. <…>“. Būtina pasakyti, kad tarp tų pirmtakų, kuriais Skardžius remiasi – A. Brücknerio, A. Leskieno, E. Bernekerio, F. Sommerio, E. Fraenkelio, – trūksta K. Būgos. O Būgos 1911 m. studijos „Apie lietuvių asmens vardus“ (beje, skelbtos „Lietuvių tautoje“ – kaip vėliau ir Skardžiaus disertacija) skyriuje „Dvikamieniai sudėtiniai daiktavardžiai galūnėmis -as ir -a vienaskaitos vardininke“ kaip tik aiškinamas piktadėjas ir bevardės giminės piktadėja: „;: pa-deio aba padare Širvydo PS 155, “ K. Būg RR I 216. Taigi aiškinama darybiškai be jokių slaviškumų! Ir paaiškinta tai, kas Skardžiaus visai neaiškinama ir kas skolinimu nepaaiškinama: bevardės giminės formų geradėja, piktadėja galūnė -a negali būti iš slaviškos galūnės -ej! O bevardės giminės „dvikamienių sudėtinių“ (t. y. dūrinių) veikėjų pavadinimų Būga ten nurodo aibę – akiplėša, daugnora, gal(v)žuda, gernora, naktibalda, niektauža, pasalkandė, pikžodžia, saunora, varlamuša, … Ir 58 1912 m. Būgos studijos „Lituanica“ skyriuje „К вопросу о хронологии литовских заимствований с русского“ taip pat argumentuojama: „В слово nedelia введено é из *deti „делать“ (ср. pa-deio arba padare Ширвид Sak. Punktay 15524, pa-deii „помогать“, gera-dej-a-s „добро-дей“)“ K. Būg RR I 346. Taigi ir geradėjas siejamas su dėti ir konkrečiai – jo reikšmė „daryti“, atsekta iš K. Sirvydo (tik?) ir kiek savotiškai pateikta: *dėti „делать“. Taigi visai netikėtai išeina, kad geradėjas, piktadėjas ne tik lietuviški, bet ir semantiškai motyvuoti lygiai kaip geradarys, piktadarys! Būga nurodė per trumpą junginį padeio aba padare [senuosiuose raštuose jungtuku a(r)ba / alba sinonimai jungiami dažnai], be to, be lenkiško teksto atitikmens, nes rėmėsi ne 1629 m. dvikalbiu originalu, o 1884 m. Richardo Garbe’ės tik lietuvišku perspaudu. 1629 m. originale yra: Sukietino weydus saw tabiau negi vota. Sirdi sawo padeio aba padare kayp adamantu / akmeni kiečiausi – Serce swe uczynili iáko diámént kamień natward[3]y [I 381]. Neužmirština, kad vertimas yra iš lietuvių, o ne iš lenkų kalbos! LKŽ II1, šito Sirvydo sakinio žodžio dėti straipsnyje nėra (ir LKŽ II2 nėra). LKŽ II2, dėti 11. „gaminti“, bet tik „(kai kuriuos valgius)“ – sūrius, dešras, kopūstus – sąsaja su pagrindine reikšme aiški (o kopūstų dėjimo net visiškai artima). Daugiau pasako dėti 1. poreikšmis „trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.)“ (taip pat rasai, šašui, niežui) – daromosi čia tikrai daugiau negu traukimòsi. Bene daugiausia ir gal būdingiausiai byloja dėti 18. refl. „darytis, atsitikti, vykti“, ypač tokie sakiniai: Oras nuo to dedasi šaltas Zapyškis. Mums nelaimė dėjosi – apvogė Darbėnai. Ypač nelaimė dėjosi, nes tai yra sisteminis – paradigminis reiškinys, o III asmuo dedasi, gausiai pasitaikantis, ir išlikęs tik refleksyvas – jau paradigmos irimo požymis. Tai liudija ir semantikos archaijiškumą, ir reliktiškumą. Ir forma destis, beje, paliudyta šia reikšme ir Sirvydo: Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) Punktai sakymu II 70. Platesni samprotavimai apie dėti semantiką čia nebūtini, tik įdomu palyginti su latv. dēt – jo pirmykštė semantika sunykusi, bet dēties „darytis“ dar tebėra ne tik įprastinis likties (ar notikt), bet ir pirmykštis dēties. Nemažai, bet ir ne viską pasako šio dalyko tąsa. 1939 m. išleistoje kalbos praktikos knygelėje „Kalbos patarėjas“, redaguotoje A. Salio ir P. Skardžiaus, geradėjo, niekadejo ir piktadėjo nėra. Tačiau ir Prano Skardžiaus kapitalinėje studijoje „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (Vilnius, 1943) jų nėra, vadinasi, Skardžius jų lietuviškais dariniais nelaikė. O Antanas Salys? „Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“ II knygoje (Heidelberg, 1951), kurią sudarė M. Niedermannas, A. Sennas ir jau A. Salys, niekadejas, -o = niekadarbis, -bė – taigi pateikiama kaip ir geradėjas, -o = geradaris, -rė (geradėjystė = geradarybė) I knygoje (1932), kurią sudarė M. Niedermannas, A. Sennas ir F. Brenderis. Kiek kitaip yra III knygoje, kurią sudarė A. Sennas ir A. Salys ir kur Salys gal jau daugiau buvo įsidrąsęs – piktadėjas, -o (veraltet) = (rlt.) piktadarys, -rė; piktadėjystė, -ės (veraltet) = (rlt.) piktadarybė. Santrumpa rlt. reiškia „reinlitauisch (Hinweis auf die 59 einheimische Entsprechung eines Fremdwortes); tikrai lietuviškai“. Taigi piktadėjas yra tikrai lietuviškas atitikmuo, bet ar tikrai svetimybės? Juk jis dar turi pažymą: veraltet – pasenęs. Ar čia nėra leksikografinis kompromisas tarp Salio nuomonės ir gerokai įsigalėjusios norminimo praktikos? Ne tiek dėl būtino reikalo, kiek dėl dalyko išsamumo reikia istoriją tęsti. K. Morkūnas savo darbe „Konstantino Širvydo „Punktų sakymų“ veiksmažodis (Indeksas)“ žodžio padėti nurodo tik įprastines reikšmes „pastatyti, paguldyti; pagelbėti“, o „padaryti“ – nepateikia, nors Būgos minėtos vietos formą padėjo fiksuoja (I 381) LKK XX 172. J. Balčikonis 1957 m. apie žodį geradėjas (=geradarys) trumpai tarstelėjo: „To žodžio antra pusė „-dėjas“ paskolinta iš lenkų kalbos žodžio „dobrodziej“ J. Balč RR II 283. 1978 m. Balčikonio raštų leidinio įvadiniame straipsnyje Aldonas Pupkis ir Vytautas Mažiulis geradėją skiria prie hibridų, -dėjas laiko net priesaga (ten pat, 30), taigi nuo dėti tarsi atsieja. Zigmas Zinkevičius 1988 m. geradėją ir piktadėją mini prie „įvairiausių vertinių ir perdirbinių“ pažymėdamas: „dėl -dėjas plg. dėti“ LKI III 138. Prieš pat švarraštį kaip Filijas Fogas pasirodė Birutės Kabašinskaitės „Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai“ (Vilnius, 1998). Geradėjas labai trumpai aptariamas poskyryje „Kontaminacijos ir liaudies etimologijos ryšys“: gera-d-ėj-as „geradarys“: *geradėjas (plg. le. dobrodziej, s. br. dobrodėj „t. p.“)“ ir dėti (dėjo)“ (81). Remiamasi Skardžiumi ir jo pirmtakais. Tame pačiame poskyryje dar kartą operuojama dėti poveikiu: „nedėlia, nedėlė „savaitė, sekmadienis“ (plg. s. br. nedėlja „t. p.“) paveiktas žodžio dėti“ (86). Čia remiamasi ir mano minėta Būgos sąsaja (K. Būg RR I 346), bet nesuprasta, kad Būga dėti čia pasitelkia reikšme „daryti“ (taigi ne-dėlia motyvuojama kaip ir sl. ne-dėlja – „ne-dara“, t. y. ne darbo diena!). „Liaudies etimologijos“ skyriuje bandoma ieškoti žodžio niekadėjas slaviško pirmavaizdžio: „niekadėjas…“ (plg. r. niegodiai „t. p.“ ir kt. slavų žodžius), perdirbtas pagal niekas, dėti, yra įgijęs „kas niekuo nekaltas, niekuo dėtas, nieko nežinantis (apie ką)“ poreikšmį (LKŽ VIII 771 t.)“ (27). Nereikia jokių slaviškų pirmavaizdžių, nes geradėjas, piktadėjas, niekadėjas yra lietuviški žodžiai. Jų aiškinimas seniai įstrigo neatkreipus dėmesio 1) į paprastą faktą – bevardės giminės formas geradėja, piktadėja ir 2) į Būgos trumpai (bet aiškiai) nurodytą lietuvišką jų darybą iš dėti „daryti“. Šią ilgą inerciją dar nutęsė ir Kabašinskaitė – bene pirmoji ryžusis paaiškinti ir kitą niekadėjo reikšmę (pasak jos, poreikšmį), bet neįsigilinusi nei į Būgos mintį, nei į akademinio žodyno duomenis. Dėl to man seniai knietėjusio poreikšmio (sumanymas nuo jo ir prasidėjo) kalbėsiu paskiau. Dabar, kad būtų įtikinamiau baigta geradėjo, piktadėjo, niekadėjo lietuviškumo byla, reikia ir antiteziškai pasvarstyti. Svarbiausias dalykas yra geradėjo – geradario, piktadėjo – piktadario, niekadėjo – niek(a)dario (ir kt.) paralelizmas. 60 Tai reikėtų svarstyti net tuo atveju, jei geradėjas, piktadėjas, niekadėjas būtų svetimybės – kaip, kada, kur ir kam radęsi ir vartoti geradarys, piktadarys, niek(a)darys? O jei geradėjas, piktadėjas, niekadėjas lietuviški, tai kam dar geradarys, piktadarys, niek(a)darys? Geradėja(s) ir piktadėja(s) tarmėse ir senuosiuose raštuose vartojami plačiau ir seniau negu niekadėjas. LKŽ III duomenimis, bevardės giminės geradėja yra iš J. Morkūno postilės, K. Sirvydo žodyno ir „Punktų sakymų“, D. Kleino gramatikos, geradėjas vėlesnis – iš P. Ruigio ir F. Neselmano žodynų (F. Kuršaičio žodyne – geradėjis), tačiau ne visai aišku, kur iš katro yra geradėjystė – M. Petkevičiaus katekizmo, K. Sirvydo žodyno, S. B. Chilinskio biblijos, P. Ruigio žodyno ir geradėjysta – J. Morkūno postilės. Ir geradaris tolygaus amžiaus (kiek siekia mūsų palyginti neseni raštai) – M. Daukšos postilės, geradarystė ir geradarymas – K. Sirvydo žodyno. Iš tarmių geradaris nurodomas plačiai – Skapiškis, Kupiškis, Joniškėlis, Žemaičių Kalvarija. Amžininkai, LKŽ IX duomenimis, piktadėja, piktadėjas, piktadaris (-ys): piktadėja – B. Vilento, M. Daukšos postilės, J. Morkūno postilės, K. Sirvydo žodyno ir „Punktų sakymų“, Krauzės žodyno, piktadėjas – M. Daukšos postilės, M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, S. Bitnerio, F. V. Hako žodyno, P. Ruigio, F. Kuršaičio žodyno (-is – L. J. Rėzos biblijos, S. Daukanto), piktadėjystė – K. Sirvydo žodyno; piktadaris – K. Sirvydo žodyno, piktadarys – M. Daukšos postilės, K. Sirvydo žodyno, piktadaringas – K. Sirvydo žodyno. Iš tarmių piktadarys nurodomas tik Smalvose, piktadariauti – Stačiūnuose, platesnis tarmiškumas matomas iš įvairių vėlesnių žodynų ir raštų. Kokio arealinio geradėjo(s) – geradario ir piktadėjo(s) – piktadario atsiribojimo nėra ir nebuvo. Skirtumas yra kitas – geradarys, piktadarys ir patys yra skaidrūs, ir sakoma geradarystę / piktadarystę daryti, o geradėjo, piktadėjo motyvacija (beje, semantiškai tolygi) jau išblukusi, jau niekur nefiksuota geradėjystę / piktadėjystę padėti, o tik padaryti: Kada anas kam padarė geradėjystą Armoriškės (LKŽ III). Žmonės padaro tankiai piktadėjystę dėl menko pelno Jonas Balvočius-Gerutis (LKŽ IX). Ar šitas skirtumas yra ir chronologinis? Greičiausiai – kai geradėjas, piktadėjas žodžiui dėti (beveik) praradus reikšmę „daryti“, motyvaciškai išbluko, atsirado (ar tik paplito?) geradarys, piktadarys. Nors tas chronologiškumas nėra labai svarbu, bet jį lyg ir patvirtina niekadėjo ir niekadario gretinimas: LKŽ VIII duomenimis, niekadėjas (-us, -is) 2. „kas niekam vertas, nenaudėlis“ fiksuotas vėlokai – M. Miežinio žodyne, A. Juškos žodyne (iš tarmių – Dusetose, Plateliuose), 3. „kas nieko rimto nedaro, niekadarys, tinginys“ – P. Ruigio žodyne (iš tarmių – Prienuose, Krosnoje), o niekudarys (-is) 2. „kas daro kvailystes, vėjavakis, juokdarys, pokštininkas, išdaigininkas“ – M. Daukšos postilėje, K. Sirvydo žodyne, taip pat F. Kuršaičio žodyne (iš tarmių – Merkinėje, Giedraičiuose, Žemaičių Kalvarijoje), 1. „kas niekus daro, tinginys, dykūnas“ – A. Baranausko ir vėlesnių raštų. Variantas niekadarys 1. „kas niekus išdarinėja, nenaudėlis“ ir 2. „kas niekalą gamina“ žinomas tik iš raštų raštelių. 61 Niek(a)dario gal bent kiek ankstesnio paplitimo galimi padariniai yra ir jo sinonimų (skirtingai nuo geradario ir piktadario) gausa, ir tik siauras ar siaurokas jų paplitimas, ir kartais daugiareikšmiškumas: niekadarbis 1. „kas niekus dirba, niekais užsiima“ (A. Juškos žodynas, A. Juškos dainos, Girkalnis) (ir niekdarb(i)uoti – Skirsnemunė, Tilžė), 2. „dykinėtojas, dykūnas, dykaduonis“ (ir niekdarbystė – F. Kuršaičio žodynas), 3. „kas prastai ką daro, atkirštnagis“ (J. Šlapelis), 4. „kas kvailioja, juokdarys, pokštininkas“ (Rašomosios lietuvių kalbos žodynas II); niekadarbis (Kupiškis, Palevenė) žr. niekadarys; niekdirbys „kas niekais, nereikalingais, nenaudingais dalykais užsiima“ (Kairiai, M. Šalčius); niekadirbys (raštai) žr. niekadarys; taip pat retas dykadárbis 2. „kas niekus dirba“ (Dusetos) (1. „kas dykai dirba“). Čia dar reikia turėti galvoje ir semantikos tam tikrą neapibrėžtumą, priklausantį nuo pirmojo sando: lengviau skiriasi „nieko nedarytojas – tinginys“ nuo „niekų darytojo“, bet šio dvejopumas – „niekų – nedorybių“ ir „niekų – menkybių ar nesąmonių“, neretai nusitrina. Šiuo atžvilgiu nuo piktadario skiriasi ir jo retokas sinonimas blog(a)dāris (-ys) „kas blogai daro, elgiasi“ LKŽ I₂: blogas yra ir „negeras“ (atitinka piktas – piktadarys), ir šiaip tik „netikęs“. Tačiau straipsnio temai tai nėra labai svarbu. Galima dar mestelėti mintį, kad niek(a)dario santykiams su niekadeju bent kiek reikšmės galėjo turėti ir kitas – dar netirtas niekadejas. Bet tiek to. LKŽ VIII šito niekadejo nelaiko, kaip B. Kabašinskaitės tarta, jau kalbėto žodžio poreikšmiu, o priešingai: xniekadejas 1. „kas niekuo nekaltas, niekuo dėtas, nieko nežinantis (apie ką)“. Bet tai yra ne senųjų raštų žodis. Tai nėra koks naujumo rodiklis – gal tiesiog tematika jo nereikalavo, gal šiaip iš didžiulio aruodo į maišus nepasemta. Tarmėse žinomas ir aukštaičių (bet ne rytų), ir žemaičių: Tėvas dedas niekadėju Joniškis. Išvertė pieną ir stovi kai niekadėjas Marijampolė. Eina kaip niekadėjas, lyg niekas nieko (lyg ne jis padarė) Šunskai. Pats nulaužė peilį, pametė po suolu ir sėdi niekadėjas Seredžius. Aš tyčia viską režiu į akis, o jin tyli kaip niekadėja Joniškis. Iš ryto sugrįžęs namo, kaip niekadėjas su kitais dirbau laukuose V. Pietaris. (Dar liko vienas sakinys iš LKŽ VIII, bet paskui bus reikalingas). Tai ar čia reikšmės paprasta raida (ar žiūrėtume kaip LKŽ VIII, ar priešingai – kaip B. Kabašinskaitė), ar jau enantiosemija, o gal net homonimija? Atsakymo ieškoti padeda tolesni duomenys (kurių B. Kabašinskaitė nė nemini) – pirmiausia xniekadeja adv. 1. „lyg niekur nieko“: Čia jam niekadėja pamaži bevaižiuojant su sykiu pradėjo labai skaniai kvepėti A. Šleicherio „Litauisches Lesebuch und Glossar“ 185. Atėjo ir sėdi sau niekadėja Griškabūdis. Aš taip, lyg nieko nemanydamas, niekadėja nuėjau ir užtikau juos vagiant Sudargas (2. „netyčia“ F. Kuršaičio žodynas). Krinta į akis, kad ir daiktavardžio niekadėjas 1., ir prieveiksmio niekadėja arealai nėra būdingi slavybėms (nors ir verstinėms ar hibridinėms). Svarbiausia – visiškai suprantama motyvacija, neišblukusi kaip niekadėjo 2. ir 3. 62 Čia reikia įterpti aiškinimą, kodėl nėra bevardės giminės daiktavardžio niekadeja, jei buvo geradėja, piktadėja. Jei mūsų laikų nebepasiekė geradėja, piktadėja, tai prieveiksmėjimas bevardės giminės formą niekadaėja gal dar sparčiau išstūmė (nors bendroji giminė ir be to stūmė kaip patogesnė – distinktyvesnė). Lietuviškumo nuojautą keleriopai sustiprina ir įtvirtina su nelietuvišku elementu -dėjas (atseit aplietuvintu) aiškiai netapatintinos ir nesietinos tos pačios reikšmės prieveiksmio kitos formos: niėkdėlė 1. „be kokio tikslo, nieku dėjęsis, lyg atsitiktinai“: Aš taip sau, niėkdėlė Eržvilkas. Ir pas mus niėkdėlė užsuk Jurbarkas (2. „slapčiomis, niekam nematant“: Kai jie visi susės valgyti, tu niėkdėlė prislįnk prie lango ir pasiklausyk, ką jie šnekės Skirsnemunė); nuleisti niėkdėlė „nekreipti dėmesio“: Jisai nuleido niėkdėlė Daukšiai; niėkdėliais (niėkdėliais J. Barono žodynas, 1932) žr. niėkdėlė: 1. Niekdėliais ims by ką man ir pagerins: taip prie lengvesnio darbo pastatys, tai pasiūs kur ant kokio pusdienio Žemaitė (2. Tu jam niekdėliais pasakyk, kad kiti negirdėtų Girdžiai); niėkadėliais „lyg niekur nieko“ (J. Jablonskis). Čia jau rus. niegodiai – nė padujų. Ir raidos iš niekadejo „niekdario“ nė su žiburiu nematyti. Priešingai, yra šių prieveiksmių dvireikšmystė. Net panašus (semantiškai) į niekadeją 2. ir 3. daiktavardis yra – 1niėkdėlis „prastas, netikęs daiktas, niekniekis“: Ne be to, kad niėkdėlis neįkliūtų ir bobai kuriai Žemaitė; 2niėkdėlis, -ė „dykūnas, tinginys“: Ta niėkdėlė nieko nedirba, tik tinginiaują Panevėžys. Paskutinis sakinys labai išplečia ir arealą (nors jis ir spragotas). Dabar laikas prisiminti niekadejo 1. praleistą iliustracijos sakinį: Nieku dėjęs (kaip niekadeja) nuvėjau pas kaimyną Kvedarna. Jis įdėtas ne savo vietoje, bet kreipia mūsų dėmesį dar viena reikalinga kryptimi – į įvardžio ir daiktavardžio niekas (niekai) frazeologiją: 1niekas pron. def. – nieku dėjęsis „lyg nieko nepadaręs, lyg niekur nieko, apsimetęs“: Į stubą įėjęs sėdos kai pirm to nieku dėjęs[is] prie vakarienės K. Jurkšaičio pasakos 11 (taip pat yra F. Neselmano, F. Kuršaičio, A. Juškos žodynuose); niekų (niekuõ) dėtas (nedėtas) „kokiu nors reikalu, nieko bendra neturintis, nedalyvaujantis, nekaltas“: Buvo bajoraitis vaikiukas niekuo nedėtas, bet plikis M. Valančius. Jis niekuo nedėtas (nenusidėjęs), nekaltas J. Jablonskis; 2niekas sm. – nieku dėti „nekreipti dėmesio“: Jis nieku dėjo, kad ana durna, by tik graži Švenčionys; 1niekai sm. pl., niekai – niekais leisti (nudėti) „nekreipti dėmesio“: Aš tą vekselį niekais nudėjau Veiveriai. Taigi lieka tik išbaigti šį niekadejo 1., niekadeja adv., niekdėlė, niek(a)dėliais lietuviško motyvavimo semantinį kompleksą žodžio dėti reikšmių ir frazeologijos atitinkamais duomenimis: dėti 14. „skirti (kuo)“ <…>|| „laikyti (kuo)“: Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi? Kartena. Ji buvo gražuole dedama J. Balčikonis; 17. „apsimesti, nuduo­ti“: Deda negirdų Tverečius. Juoku dėjusis ir pasakiau Šatės [Čia įdėta ir: Nieku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kvedarna]; 19. refl. impers. „rodytis“: Kaip tau dedas, ar jis gerai padarė? Daugel iškis; dėti ant juoko „laikyti pajuokai“: Ką čia save dedi ant juoko su tais niekais! Darbėnai; kaip dedamas „kas nereaguoja, yra abejingas“: Juk ans žmogus ir yr kaip dedamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Salantai; to dėtas „tam 63 skirtas“: Ta diena to dėta – važiuokim, kad ir lyn Plateliai. Čia priderėtų netgi dėmės (: dėi) frazeologija: dėl dėmės „apsimestinai, nerimtai“: Dėl dėmės dirba vaikiš, t. y. dėl slisties [t. y. dėl akių] A. Juškos žodynas; tą dėmę daryti „apsimesti ką darančiu“: Ans darbo nedirba, tik tą dėmę daro Kvedarna; tai dėmei „šiaip sau, tarp kitko“: Ans yr tik tai dėmei, o nieko nedirb Kretinga. Šį įrodymą galima užviršuoti „Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“ II knygos traktuote: niekadėja adv. „ohne bestimmte Absicht, von ungefähr“ (su cituotu A. Šleicherio sakiniu), niekėle adv. „unverzüglich, ungesäumt“ (čia suklysta neturint platesnių duomenų ir nesupratus cituojamo raštų pavyzdžio: Vieną sykį jam parėjo į galvą mintis aprašyti visa, ką pergyveno; taip jis niekėle paėmė stalą ir ant jo užrašė visą nuotykį), niekėdeliais adv. = niekėdele. Taigi nėra jokių svetimumo pažymų ar požymių, jokių rlt. (reinlitauisch) atitikmenų. Vadinasi, tikrai lietuviška. Niekadėjas „niekų – nedorybių dėjęjas – darytojas (niekdarys)“ ir „kas niekuo (ne)dėtas – (ne)laikomas (?), (ne)atrodantis“ yra tolimos reikšmės, motyvuotos labai skirtingomis dėti reikšmėmis, bet nei homonimijos, nei enantiosemijos čia nereikėtų įžvelgti. Išvados 1. Geradėjas, piktadėjas, niekadėjas yra grynai lietuviški, o ne kokios hibridinės slavybės. Bevardiės giminės formos geradėja, piktadėja slaviškumą daro visai negalimą – -a negali būti iš sl. -ej. Antrojo sando dėti reikšmė yra „daryti“, vadinasi, jie motyvuoti kaip ir jų sinonimai geradarys, piktadarys, niek(a)darys. Dėti reikšmė „daryti“ yra archaijiška – atsekama ne tik iš K. Būgos dar 1911 m. nurodyto K. Sirvydo „Punktai sakymų“ pavyzdžio padėio aba padare (I 381), bet ir iš detis reikšmės „darytis“ (Oras nuo to dedasi šaltas Zapyškis), taip pat kitų reliktinių semantikos duomenų (ir latv. dēties – greta likties ar notikt). Geradėjo buvimas gal kaip tik trukdė įsiskverbti to paties modelio slavybei dobrod(z)iejus (slavybė dobras „gerokas, didelis“, dòbrai, dòbriai pasiekęs net šiaurės aukštaičius). Sinonimai geradarys(-is), piktadarys(-is), niek(a)darys(-is), semantiškai skaidrūs, irgi žinomi nuo seno – jie atsirado (ar tik paplito), kai geradėjas, pikta-dėjas, niekadėjas, žodžiui dėti (beveik) praradus reikšmę „daryti“, motyvaciškai išbluko. 2. Nuomonė (be įrodymų), kad niekadėjas tarm. „kas niekuo nekaltas, niekuo dėtas, nieko nežinantis (apie ką)“ (Tėvas dedas niekadėju Joniškis) yra nelietuviškos kilmės niekadėjo poreikšmis – dar lengviau sugriaunama. Jo lietuviškumą remia prieveiksmio niekadėja 1. „lyg niekur nieko“ (Atėjo ir sėdi sau niekadėja Griškabūdis) (2. „netyčia“) motyvacijos akivaizdus lietuviškumas [„nieku(o) dėjęsis, nieku(o) (ne)dėtas“], ypač variantai niekėle, niek(a)dėliais 1. „be kokio tikslo, nieku dėjęsis, lyg atsitiktinai“ (Ir pas mus niekėle užsuk Jurbarkas) (2. „slapčiomis, niekam nematant“), nuleisti niekėle „nekreipti dėmesio“ 64 (Jisai nuleido niekdėle Daukšiai) ir daiktavardis niekėdelis „prastas, netikęs daiktas, niekniekis“ (niekėdelis, -ė „dykūnas, tinginys“). 3. Svarstant žodžių geradėjas, piktadėjas, niekadėjas normiškumo dalyką paisytina ir atkuriamo lietuviškumo, ir tradicijos, ir stiliaus. Beje, niekadėjas reikšme „kas niekuo dėtas“ bendrinėje kalboje beveik nevartotas. Gauta 1999 01 26 LITERATŪRA J. Balč RR II – Balčikonis J. Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslas, 1982. K. Būg RR I – Būga K. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. KNK – Kaip nereikia kalbėti. Sudarė Danguolė Mikulėnienė, Vilnius: Mokslas, 1991. KPP1 – Kalbos praktikos patarimai. Sudarė Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1976. KPP2 – Kalbos praktikos patarimai. Sudarė Aldonas Pupkis, Vilnius: Mokslas, 1985. KT – Kalbėkime taisyklingai. Sudarė Danguolė Mikulėnienė, Vilnius: Mokslas, 1990. LKI III – Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija 3, Vilnius: Mokslas, 1988. LKK XX – Lietuvių kalbos klausimai 20, Vilnius: Mokslas, 1980. LKŽ I2 – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ II1 – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ II2 – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis, 1969. LKŽ III – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ VIII – Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ IX – Lietuvių kalbos žodynas 9, Vilnius: Mintis, 1973. GERADĖJAS, PIKTADĖJAS, NIEKADĖJAS – PURELY LITHUANIAN WORDS Summary The words geradėjas (Eng. benefactor), piktadėjas (Eng. evil-doer, wrong-doer), niekadėjas (Eng. villain, loafer, wrong-doer) are purely Lithuanian and not hybrid Slavonic borrowings. The meaning of their second element dėti (Eng. put) is to do, to make, thus they are motivated as well as their synonyms geradarys (Eng. benefactor), piktadarys (Eng. evil-doer), niekadarys (Eng. evildoer, wrong-doer) (they obviously evolved or spread at the time when the motivation of the former ones faded). The meaning make, do of the word dėti (Eng. put) is archaic, derived from the relics, thus the faded motivation must have stimulated an interest in their origin, which was likely to be found in Slavonic languages. In Lithuanian dialects, the word niekadėjas is known in the meaning ‘the one who has done something’ and thus is obviously motivated. Its ‘Lithuanian-ness’ is supported by the adverbs niekada (Eng. as if nothing has happened), niekdėle, niek(a)dėliais (Eng. with no particular purpose, as if by chance) and the noun niekdėlis (Eng. trifle, a worthless thing) of the same root. 65